Lamuslenis 2015 12 15 by Lamų slėnis

Gruodis 2015 (47)

REDAKCIJOS LAIŠKAS

risipažinsiu: iki šiol taip ir nesuskaičiavau, kiek kalėdinių eglučių ir meilės istorijų sutilpo į šį žurnalo numerį. Žinau – jų daug... Tik ne visos saldžios ir cukruotos. Nors kalėdinis saldumas man visai patinka. Tikrai nesu iš tų, kuriems lempučių girliandos ir kalėdinių sausainių trupiniai keltų šleikštulį. Ne, man tas salstelėjęs šventinis pamišimas savotiškai gražus ir mielas. Ir tas skubėjimas tikrai kur kas smagesnis, kai skubi melsvų lempučių apšviesta alėja. Kas nors tikrai pamanys, kad išprotėjau, bet man net patinka, kad temsta taip anksti, nes tik sutemus po miestą pasklinda ta pasakiška šventinė šviesa – languose, vitrinose, ant medžių šakų, aikštėse ir parkuose, senamiesčio gatvėse ir atokiuose vienkiemiuose. Žinau, kad po kelių savaičių, kai visos dovanos jau bus išpakuotos, stikliniai burbulai saugiai sudėti į spalvotas dėžutes, slapčiausi norai tyliai išsakyti spindinčioms žvaigždėms, o aš pabėgsiu prie jūros ir pasileisiu ten, kur vėtros neša, žinau, kad tada truputį ilgėsiuos to saldaus jausmo. Todėl, prašau, nesakykit man, kad Kalėdos – tai tik reklama. Anaiptol! Tai jausmas, kad geri dalykai tik prasideda… Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

Viršelis: "Ali šokoladinės" įkūrėjas Ali Gadžijevas Fotografė: Guoda Jucevičiūtė

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

KRISTINA ABROMAVIČIŪTĖ

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

ŠARŪNĖ ZURBA

VYGAILĖ SUKURYTĖ

KAMILĖ DŽIUGAITĖ

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Redaktorė

Žurnalistė

Fotografė

Žurnalistė

Fotografė

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

AŠ GALIU SUSTABDYTI LAIKĄ

SUKNELĖS IŠ LIŪDESIO

KALĖDINIS ŠIRDIES MASAŽA

220

LAMŲ SLĖNIS

Reklaminiai straipsniai žymimi

TARP DVIEJŲ PASAULIŲ

178

2016-IEJI PRO MELSVAI ROŽINIUS AKINIUS

110 LAMŲ SLĖNIS

Žurnalų laikiklis

Annaleena Leino

Interjero dekoro elementas

„Giles Miller Studio“ NAUJIENOS

AUKSO DULKĖS

Geometriniai padėkliukai

Molly McGrath

Auksinės sagos

„Swine“

Spintelė

„Studioilse“

Šviestuvas „Diamond“

JSPR

Lėkštė Vonios baldai ir kriauklė

„Superfront“

„Suite One Studio“ LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

PRASMINGOS DOVANOS Ieškodami kalėdinių dovanų artimiesiems, paprastai galvojame ne tik apie daiktą, kurį dovanosime, bet ir emociją, kurią norime suteikti brangiam žmogui. Dovanodami „Toms“ batus ne tik įteiksite praktišką ir stilingą dovaną, bet taip pat padėsite tiems, kam pagalba ypač reikalinga: už kiekvieną įsigytą „Toms“ batų porą dar viena pora batų padovanojama skurdžiai gyvenantiems žmonėms. O „Toms“ batų asortimentas – platus kaip vandenynas! Nuo storapadžių aulinukų Desert Wedges iki Nepalo kultūros įkvėptų žieminių batų Nepal Boots, nuo kasdienių itin lengvučių sportinių batelių iki klasikinio britiško oxford silueto brogų. Galbūt jus suvilios šį sezoną itin madingos blizgios tekstūros, o gal – šiltais mezginiais dekoruoti aulinukai... Kad ir ką pasirinksite, svarbiausia – kad jūsų dovanos būtų prasmingos.

AUGINTI BALKONE PAPRASTA

„Toms“ prasmingų dovanų gidą rasite elektroninėje parduotuvėje „Open24“.

www.open24.lt

Auginti gėles, prieskonines žoleles ir daržoves balkone ar terasoje – paprasta, tereikia tinkamai pasirinkti. SĖKLŲ GRANULĖS – tai naujas požiūris į sėklos paruošimą, pradžiuginsiantis ne tik patyrusius gėlių augintojus, bet ir pradedančiuosius gėlininkus. Pasirinkus vieną iš penkių populiarių gėlių mišinių 'Pan American', pakaks vos vienos granulės 25 cm skersmens vazone užauginti gėlių kompozicijai, kuri džiugins visą sezoną. LINIJA 'BALCONY&TERRACE' – tai augalai, skirti auginti pastatomuose vazonuose, balkonų loveliuose, taip pat daržo lysvėse ar šiltnamiuose. Asortimente esančios veislės ne tik išsiskiria puikiomis skonio ypatybėmis, bet ir lenkia dekoratyvumu iki šiol buvusias veisles. Norintiems išskirtinių daržovių – puikiausiai tiks 'Cook' ir 'Gaudin', smulkiavaisės paprikos 'Sakura' arba naujienos: daržovių mėgėjams – baklažanai 'Beatrice H & Barbarea H', o gėlininkams – išskirtinės levandos, 'Ellegance snow' (baltos), 'Ellegance pink' (rožinės) ir 'Mini blue' (mėlynos). www.zaliastotele.lt

LAMŲ SLĖNIS

2016 02 12 – 16

Frankfurtas prie Maino Dizainas, kuris keičia rinkas. Idėjos, kurios kyla diskusijose. Projektai, prasidedantys čia. Svarbiausioje pasaulyje plataus vartojimo prekių parodoje gimsta ateitis. Patys pamatykite, kas mūsų laukia. Ir neabejokite- jūs būsite ten, kur svajonės virsta galimybėmis. Tiesiog verta pamatyti! Tel. +370 5 213 55 34 info@lithuania.messefrankfurt.com

kas apie dizainą. Vis ie p a s a k is V . nklaraštyje Viename ti

rinką.

log.com b e t n ie b m a

LAMŲ SLĖNIS

AŠ GALIU SUSTABDYTI LAIKĄ Tekstas: Kristina Abromavičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Kalėdų eglutė iš www.kaleduegle.lt

Turbūt nesumeluočiau pasakiusi, kad Kaune gyvenantis fotomenininkas IGNAS MALDŽIŪNAS yra svarbi šio miesto kultūrinio gyvenimo dalis. Jo darbais išpuošta daugelis populiarių senamiesčio kavinių ir barų sienų, paroda seka parodą, o fotostudija „Sinagoga“, įkurta buvusiose žydų maldos namų patalpose, dažnai virsta originalių vakarėlių ir švenčių erdve. „Jau geriau būti didele žuvimi mažame vandens telkinyje, negu maža dideliame“, – dėsto Ignas ir kviečia užeiti į savo kūrybos namus, kurių ypatingą aurą saugo dvi smalos juodumo katės.

LAMŲ SLĖNIS

Tuo metu jo paties gyvenimo istorija – spalvingų patirčių bagažas. Su fotoaparatu rankose išmaišęs kone visą pasaulį, po kelionių sielos ramybę jis atgauna ramiame gimtojo miesto prieglobstyje. „Be galo myliu Lietuvą“, – sako Ignas. Ją taip pat jau apvažiavo savo tarybiniu žiguliuku. Ilgą laiką nesiskyręs su šia, daugeliui šypseną keliančia transporto priemone, šiandien jis vairuoja kur kas praktiškesnį automobilį ir originalumą šioje vietoje iškeitė į patogumą. Dėl paprastos, o kartu ir labai ypatingos priežasties – šias Kalėdas jie sutiks jau trise: su gyvenimo drauge Aušra Žilovaite menininkas sūpuoja savo atžalą, dešimties mėnesių Vincentą. Aušrytė, kaip ją švelniai vadina Ignas, tiki, kad sūnus pats juos ir suvedė, stebėdamas viską nuo debesies krašto. Abu gražūs ir stilingi, jie kuria savo gyvenimo šventę iš mažų detalių. Kartais tiesiog pasiima akumuliatoriumi įkraunamas kalėdines lemputes, įsijungia muziką ir keliauja prie jūros ar į mišką. Gyventi turiningai ir įdomiai – tokią pagrindinę gyvenimo prasmę mato Ignas.

užkoduotas genuose. Be to, tėvai su manimi, kūdikiu ant rankų, tranzuodavo po Lietuvą, manau, jau tada buvo lavinami mano pojūčiai. Su aparatu rankose lakstau nuo šešerių. Rimčiau fotografija pradėjau domėtis paskutinėse mokyklos klasėse, o viskas įsibėgėjo po mano kelionės į Indiją, maždaug prieš devynerius metus. Nors baigiau dizaino studijas ir savo energiją ilgą laiką skirsčiau tarp šių dviejų sričių, jau gerus metus visas jėgas koncentruoju tik į fotografijos meną. Tiesą pasakius, nevadinčiau to menu. Šis procesas man greičiau prilygsta stebuklui. Dėl fotografijos aš galiu sustabdyti laiką, pamedituoti momente, jį užfiksuoti, ko mes negalime padaryti realybėje, nes gyvename nuolatiniame vyksme. Todėl, tarkime, kinas man nėra tokia patraukli meno forma, nes jis reflektuoja mūsų gyvenimo tempą. Iš tiesų, manau, kad pasaulis yra be galo gražus ir pasitelkdamas fotografiją galiu perteikti tai, ką aš pastebiu, o kiti galbūt praleidžia pro akis. Prieš nuspausdamas mygtuką, visada gerai pagalvoju, kodėl tai darau, koks šio kadro tikslas. Man tai yra sąmoningas veiksmas. Žinoma, - Ignai, kaip Tavo gyvenime atsi- prisideda ir tai, kad šis malonumas rado fotografija? Kas tau joje svarbu? kainuoja daug laiko ir pinigų, nes fo- Jaučiu, kad tas aplinkos matymas tografuoju juostiniu aparatu.

LAMŲ SLĖNIS

- Sutinki, kad žiūrėti ir matyti yra du skirtingi dalykai? Matyti reikia gebėti, ar tai, tavo nuomone, išlavinama? - Aš net nesu tikras, kad mes visi vienodai matome spalvas, pustonius, detales. Žiūrėti gali kiekvienas, o ar mato – klausimas. Manau, tas matymas labiausiai susijęs su vidiniais dalykais, žmogaus psichologija. Kiti gal turi akį, bet nemoka to išreikšti, nežino kaip, o tai jau yra lavinama. Tik žinau viena, kad viskas prasideda ne nuo mokymosi. Fotografija nėra mokėjimas naudotis aparatu. - Niekada negalvojai pats dėstyti, perduoti savo patirtį kitiems? - Jau bandžiau, bet pasiruošimas pamokoms užima galybę laiko ir daug įtampos išgyvenau. Tiesą pasakius, dar nesijaučiu savęs iki galo atradęs, galintis kažką duoti. Gerai mano tėvas yra pasakęs: „Nerask savęs per anksti, kad nerastum per mažo“. - Ar domiesi Lietuvos fotografų darbais? Gal turi autoritetų? - Mano atmintyje giliai įsirėžęs fotografas ir keliautojas Paulius Normantas. Nors su juo susidūriau tik kelis kartus, laikau jį savo mokytoju. Tiesa, nuo tokios fotografijos esu jau

LAMŲ SLĖNIS

gerokai nutolęs. Kitų darbais pasidomiu, bet esu linkęs labiau koncentruotis į savo dalykus, nesiblaškyti, nes labai lengva aplipti svetimomis idėjomis ar dar blogiau – imti jas vertinti, lyginti ir kritikuoti. - O kaip pats reaguoji į kritiką, ar tau svarbi kitų nuomonė? - Priklauso nuo kritikuojančio žmogaus, kiek imponuoja jo asmenybė. Tarkime, man labai svarbi mūsų elektriko nuomonė. Vieną dieną jis atėjo į studiją ir išsirinko darbą, kurio niekas prieš tai nepastebėjo. Kiekvienoje fotografijoje slepiasi užkoduota žinutė ir gali tekti laukti visą gyvenimą, kad kažkas tą žinutę perskaitytų. Jautriai reaguoju tik į kai kurių žmonių nuomonę, bet visgi man svarbiausia, ką aš pats manau apie savo darbus. Juk turiu motyvų, kodėl jie išvydo dienos šviesą. Labiausiai nemėgstu, kai žmonės neįsigilina ir vertina paviršutiniškai. Apskritai, manau, kad menas turi kelti įvairias emocijas. Jeigu tavo kūryba visi tik žavisi, kažkas gal ne taip. - Ką nori pasakyti savo darbais? - Mano darbuose atsispindi ramybės paieškos, estetika, meilė – tai, kas man svarbu, ir šiems dalykams išreikšti ieškau savitų formų. Tarkime, socialinė fotografija manęs beveik nedo-

mina, nes dažniausiai ja norima atkreipti dėmesį į problemas, kurios iš esmės yra laikinos. Akmuo, egzistuojantis milijonus metų, taip pat turi savo istoriją ir gal tai daug įdomiau, nei kasdienybės kultas, išrėkimas to, ką neša mūsų dabartis. Šiuo atveju stengiuosi neprisirišti prie nūdienos ir tikrai mąstau apie nuotraukų išliekamąją vertę. Turbūt po tuo slepiasi savotiškas noras ignoruoti šių dienų skubėjimą ir įtampą. Savo kūryba nesiekiu spręsti problemų. Šventai tikiu, kad jeigu kiekvienas susitvarkytume savo kiemą, gyventi būtų daug paprasčiau. - Ignai, ar įsivaizduoji, ką norėtum veikti po penkerių, dešimties metų? - Stengiuosi gyventi šia diena. Žinoma, pagalvoju apie rytojų, ypač dabar, – žvilgsnį nukreipia į sūnų –bet per daug to nesureikšminu. Man atrodo, kad didžiausia žmonių problema, kad jie per daug galvoja apie ateitį, kuria planus, kaip nuostabiai gyvens po kelerių metų, kai pasieks vienokius ar kitokius tikslus, ir visiškai pamiršta džiaugtis dabartimi. Sakykite ką norite, bet geriausi dalykai mūsų gyvenimuose nutinka neplanuotai: atsitikinai sutikti žmonės, spontaniškos kelionės, paklydimai ir iš to sekantys atradimai.

LAMŲ SLĖNIS

- O svajonių turi? - Svajonių turiu, be abejo. Kada nors aš tikrai norėčiau padirbėti taksistu! Ar turėti savo barą. Taip pat su draugais juokais kalbame, kad senatvėje atidarysime senelių namus ir ten visi gyvensime. Jie turėtų vadintis „Šviesi ateitis“, – šypsosi. Mėgstu sarkazmą ir sarkastiškus žmonės, kurie moka pasijuokti iš savęs ir pasaulio. Visi mes suprantame, kad gyvenimas nėra lengvas, bet kai pasijuoki viskas atrodo daug paprasčiau. - Kelionių Tavo gyvenime netrūksta, esi išmaišęs kone visą pasaulį. Ar galėtum išskirti esminius suvokimus, atėjusius dėl šių patirčių? - Kiekviena vykusi kelionė yra lūžis. Pirmoji tokia įspūdinga buvo į Indiją. Ten žmonės, kaip aš sakau, truputėlį užsikonservavę, seka tradicijomis, bet man itin gražus jų susitaikymas su tuo, kas duota gyvenimo. To

LAMŲ SLĖNIS

pasigendu būdamas Lietuvoje. Manau, kad išties vertinga pažinti gyvenimo įvairovę. Tarkime, man darosi pikta, kai sako, kad musulmonai yra blogis. Nežinau, ką pats apie juos galvočiau, jeigu nebūčiau keliavęs po tuos kraštus. Jie nuostabūs žmonės ir to nesuprasi sėdėdamas namuose ant sofos. Privalai su žmogumi susitikti jo namuose, kad suvoktum, kas jis yra iš tiesų. Ir man patinka, kad kelionėse galiu būti bet kuo: nuo Persijos princo iki benamio. Taip save galima išbandyti įvairiausiais amplua. Žinoma, po kurio laiko tas blaškymasis ima slėgti, lengva išsibarstyti. Ilgainiui pajutau, kad bendraudamas su nuolat keliaujančiais žmonėmis, kažko juose pasigendu. Turbūt labiausiai to namų jausmo. Jie beria istorijas apie kelią, bet nebežino, kas yra iš tikrųjų, kur jų atsparos taškas. Be Lietuvos ilgiausiai galiu būti keturis mėnesius, tai mano riba. Grįžtu, apsitvarkau, su-

valgau bulvinių blynų ir viskas stoja į savo vietas. Iš kelionės lieka prisiminimai, nuotraukos ir gyvenimo kaitos aidas. - O kaip vidinės kelionės? Sako, kad pasaulį gali apkeliauti nepajudėjus iš vietos. - Be galo vertinu tokius žmones, kurie moka taip keliauti. Mano keliavimo būdas yra primityvesnis – vidinius pokyčius inspiruoja pasikeitusi aplinka. Manau, kad ateis laikas, kai labiau pasigilinsiu į meditaciją, budizmą, dabar tam pristinga kantrybės. - Gal turi talismanų, kurie saugo kelionėse? Esi prietaringas? - Talismanų neturiu, kaip ir prietarų. Tik stebina, kad mane lydi skaičius septyniolika. Neįsivaizduoju, ką jis reiškia ir net nesistengiu sužinoti. Tiesiog smagu jį visur pastebėti. Jis man kaip kokia žinutė, kad einu teisingu keliu.

LAMŲ SLĖNIS

- Minėjai, kad kita kryptis – Balis, koks šios kelionės tikslas? - Taip, tai bus pirma rimtesnė mūsų šeimos kelionė. Išskrendame ateinančių metų pradžioje su bilietais į vieną pusę. Galvojame apie vieną, du mėnesius, o kaip bus iš tikrųjų, neprognozuojame. Labiausiai norime pailsėti, nes esame gerokai pervargę. Daug gražių dalykų sukūrėme per šiuos metus, pradedant Vincuku, – šypsosi Ignas. Kartais susėdame vakarais su vyno taurėmis ir patys stebimės, kiek daug nuveikėme, tikrai intensyvus ir kūrybingas laikas buvo. Ir čia, manau, tik pradžia. O Balis pasirodė tinkamiausias variantas keliauti su mažu vaiku, išsinuomosime namuką, motorolerį ir leisim sau pasiilgti namų. Nors ir ten, kitoje žemės pusėje, laukia draugai. Žinoma, pasiimsiu fotoaparatą.

LAMŲ SLĖNIS

- Atrodo, kad labai myli žmones, ar tai teisingas įspūdis? - Gal kad myliu, per stipriai pasakyta, bet žmonės man nuoširdžiai įdomūs, su visais savo pliusais ir minusais. Manau, kad pabandžius įsigilinti į bet kurį iš mūsų, rastume tokių perlų, tik tam gyvenimas per trumpas, vis tiek atsirenki, su kuo bendrauti. Kai buvau šešerių, tėvai pasistatė namą šalia Nemuno, nuostabioje vietoje. Mes ten persikėlėme gyventi iš Kauno, lankiau vietinę mokyklą. Galima sakyti, tuos visus metus iki devintos klasės daugiausiai praleidau su pačiu savimi, bėgiojau, skaičiau ir mokykloje ne visada buvau suprastas, nes menininko sūnus. Kai sugrįžau į Kauną ir įstojau į dailės gimnaziją, mano galvoje įvyko sprogimas. Tada pamačiau, kokių įdomių asmenybių yra, turėjau galimybę būti arti jų. Žavėjimasis žmonėmis mane lydi iki šiol. Jie man reikalingi kaip oras. Bendraudamas vadovaujuosi vienintele taisykle: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.

LAMŲ SLĖNIS

- Dar pakalbėkime apie Kauną, kuo Tau jis patinka? - Kaunas yra vieta, į kurią nukritau kaip meteoritas, tiksliau kažkas nusprendė, kad gimsiu šioje vietoje, tarp šių žmonių. Čia yra puiki vieta sielos ramybei atgauti. Apskritai pastebiu, kad man kur kas mielesni ne tie di-

LAMŲ SLĖNIS

džiausi miestai, o antri pagal dydį. Kaunas yra gražus, unikalus, labai lietuviškas. Žmonės čia ganėtinai tiesmuki, bet man labai patinka tas jų tikrumas ir atvirumas. Taip pat, palyginus, Kauno dėkinga geografinė padėtis: sostinė su savo renginiais šalia ir jūra visai netoli. Nemunas teka...

- Kažkaip sentimentaliai nu- Bet taip greičiausiai bus tuose skambėjo… draugų įkurtuose senelių namuose? - Visada buvau sentimentalus. Bet - Tikiuosi, mes ten veiksime ką visaip bandau išvengti to gyvenimo nors įdomaus ir toliau tikėsime šviesia momento, kai būna, žmonės susitinka ateitimi. ir kalba vien apie prisiminimus, nebesidžiaugia tuo, ką turi šiandien.

Daugiau apie Igno Maldžiūno kūrybą: www.ignasm.lt

LAMŲ SLĖNIS

Privalai su žmogumi susitikti jo namuose, kad suvoktum, kas jis yra iš tiesų.

LAMŲ SLĖNIS

BURGUNDIŠKAS

VAKARĖLIS

8 10

1. Skara 2. Megztinis 3. Piniginė 4. Pirštinės 5. Akiniai 6. Laikrodis 7. Rankinė 8. Kvepalai 9. Batai 10. Šalikas

€ 365 € 550 € 395 € 295 € 190 € 395 € 775 € 65 € 750 € 425

9 Visus šiuos daiktus rasite parduotuvėje „Burberry“ (Didžioji g.20 , Vilnius)

LAMŲ SLĖNIS

VISKAS BUS TAIP, KAIP TURI BŪTI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė Fotografuota konkurso "Jaunojo tapytojo prizas" finalininkų parodoje

Su rašytoja, žurnaliste AGNE PAČEKAJE susitikome darganotą ketvirtadienį. „Nors aš vyresnė, nevadink manęs „jūs“, - vos mums susitikus draugiškai šyptelėjo ji. O mūsų pokalbis sukosi apie namus, Kalėdas ir naujausią Agnės „kūdikį“ – prieš keletą dienų knygynuose pasirodžiusią knygą „Prisirpusios senmergės išpažintis“. Tai istorijos apie tragikomiškas senmergystės peripetijas ir didžiausią knygos herojės Zosės svajonę – vestuves.

- Kiek daugiau nei prieš savaitę spaustuvėje „iškepė“ naujausia tavo knyga. Apie ką ji? - Ši knyga apie vienišą senmergę, kuriai vis kas nors nesiseka. Zosė nepanaši į klasikines gražuoles riestomis

nosimis ir ilgais plaukais, tačiau ji ištikima sau. Zosė supranta, kad bėga laikas, visos draugės ištekėjo, o ji liko viena. Vienintelis dalykas, užklystantis į jos pašto dėžutę – kvietimai į vestuves arba krikštynas. Vieną dieną Zosė nu-

sprendžia, kad pakaks sėdėti savo balkonėlyje, gerti arbatą ir garsiai dūsauti – metas veikti. O kai pradedi ką nors daryti – kas nors ir įvyksta... Pagrindinė knygos idėja, kad vienatvę įveikti padeda sugebėjimas iš jos pasijuokti.

LAMŲ SLĖNIS

- Sakai, jog kiekviename mūsų gyvena didesnės ar mažesnės zosės ar zosinai. O kokia Zosė gyvena tavyje? - Mano Zosė yra tokia, kuriai nuolat nesisekdavo kvailuose dalykuose. Vieni žmonės ramiai gyvena, o kitus kaip magnetas traukia didesni ar mažesni nesusipratimai. Man buvo devyneri metai, važiuodama pas muzikos mokytoją sugebėjau apsiauti skirtingus, vienas į kitą visai nepanašius batus. Koks išsiblaškymas! - Ar Zosės istorijos yra realiai išgyventos tavo pačios? - Ne, ne visos. Dešimt metų dirbu žurnaliste, tad išgirstu daug įdomių istorijų, linksmų nesusipratimų. Žmonės nuolat patenka į kurioziškas situacijas, tad įdomiausias išgirstas istorijas užsirašau. Zosei leidau daryti viską, kas jai galbūt galėjo atsitikti, nors realybėje tai neįvyko. Istorijos, kurios atrodo neįtikėtinos, iš tiesų yra tikros, tačiau tos, kurios galėtų įvykti realybėje – tėra fantazijos vaisius. Knyga prasideda nuo to, kad Zosė nualpsta, o santechnikas, dirbęs jos namuose, kviečia greitąją pagalbą. Ši istorija – reali, nutikusi vienai labai gerai mano draugei. Tuo metu jai buvo mažiau nei trisdešimt metų ir ji buvo nesusituokusi. Draugė prabudo ir girdi, kaip santechnikas kalba su greitosios pagalbos dispečere. „Kiek nualpusiai merginai metų? – klausia dispečerė. „Žinote, gerokai virš trisdešimt“, – atsako jai santechnikas. Draugė tai išgirdusi nualpo antrą kartą...

LAMŲ SLĖNIS

- Zosė neplanuotai apsiauna skirtingus batus, per klaidą užsivelka ne savo paltą, palieka savo kompiuterį... Ši knyga komiška, bet kartu joje yra šiek tiek tragedijos. Istorija tikrai gana tragiška, o ir pati knyga apie gilius dalykus. Jei atidžiai skaitai – matai, kad Zosė rimtai svarsto apie gyvenimą, gilinasi į tai, kodėl jai nesiseka. Zosė netekusi močiutės, bet gyvena sename jos bute. Tai ir juokinga, ir graudu, nes normalus žmogus pasidarytų remontą ir prasidėtų kitas gyvenimas. O jai patinka taip, kaip yra. Dar viena sritis, kurią esu gerai ištyrinėjusi – Lietuvos burtininkai. Aplankiau per šimtą skirtingų burtininkų. Dariau tai ne sau, o iš smalsumo, kaip tyrėja. Knygoje neaprašiau konkretaus burtininko – sulipdžiau iš jų visų vieną. Žmonės tiki, kad nepažįstama teta žino, kaip ir ką gyvenime daryti...

- Moteriška filosofija pagal Agnę. Kokia ji? - Kad ir koks bebūtum, visada atsiras tau skirtas žmogus. Tokia ir mano, ir Zosės filosofija. Vieno interviu metu latvių grupė „Brainstorm“ pasakė tai, ką turėtų daryti besiblaškantis ir savęs nerandantis žmogus: reikia užsirašyti ant lapo dvidešimt dalykų, kurie tau labai patinka, gerai pagalvoti ir lape palikti penkis, kurie tau patinka labiausiai. Tada belieka daryti visa, kas sietųsi su penkiomis svarbiausiomis eilutėmis. Taip į tavo gyvenimą ateis tai, ko tau reikia. Svarbiausia – žiūrėti į viską optimistiškai, mokėti pasijuokti, pasipasakoti – kai pasikalbi, nelaimė neatrodo tokia didelė.

riška, trapi ir jauki, tad su vyrais sutariu labai gerai ir žinau, kad jie taip pat išgyvena krizę – moterys pradėjo pačios save išlaikyti, joms nebereikia princo su karieta. Šiais laikais moterys pačios viską susitvarko, o vyrai nesupranta, ką jiems su tokia boba daryti. Manau, kad vyrams tokios knygos reikalingos taip pat, kaip ir moterims.

- Senmergės Zosės didžiausia svajonė – vestuvės. Kokia tavo svajonė? - Vestuvės nebuvo mano svajonė. Mano svajonė – gyventi nenuobodų gyvenimą. Svarbiausia daryti tai, kas tau patinka, kad turėtum energijos. Jei atvirai, aš viską turiu – turiu vyrą, turiu namus, turiu galimybę save reali- O jeigu reiktų parašyti knygą zuoti. Dabar pasakoju ir galvoju, kad apie vyrus... neturiu kuo skųstis! - Būtų įdomu. Nesu tokia mote-

LAMŲ SLĖNIS

Knygą rašiau vasarą prie jūros, norėjau atsiriboti nuo visų. Anksti keldavausi, rytais bėgiodavau, kol neišsisukau kojos.

LAMŲ SLĖNIS

- Agne, o koks yra knygos rašymo procesas? - Jis nėra toks romantiškas, kokio aš tikėjausi. Visų pirma, maniau, kad viskas eisis labai greitai. Tikėjausi, kad per dieną parašysiu dešimt puslapių. Parašydavau tris. Bet tai ne cukraus maišų pilstymas. Knygą rašiau vasarą prie jūros, norėjau atsiriboti nuo visų. Anksti keldavausi, rytais bėgiodavau, kol neišsisukau kojos. Terapija tarp knygų rašymo – knygų skaitymas. Manau, kad niekas tavęs neišmokys geriau rašyti, nei geri rašytojai. „Šuns širdį“ perskaičiau šimtą šeštą kartą. Tai mano mėgstamiausias kūrinys. - Kaip suprantu, rašytojai mėgsta skaityti... - Labai. Nuo vaikystės tėvai skaitydavo pasakas ir tai man visada buvo daug svarbiau, nei pažiūrėti filmą.

stalo maistą. Maistą gaminame pagal tuos pačius receptus, kuriuos daug metų mokė mūsų močiutė. Per moterų liniją perduodamos tradicijos ir bendravimas tapo svarbesne šventės dalimi, nei pati šventė. Kol kiti laukdavo Kalėdų ryto, mūsų namus Kalėdų Senelis aplankydavo Kūčių vakarą. Šios tradicijos pavydėdavo mokyklos draugai. Mano vyras, kuris dovanas taip pat gaudavo Kalėdų rytą, sako, kad tai mažų mažiausiai nesąžininga. O man tai labai patinka. - O ką tau reiškia namai? - Viską. Namų erdvė man nepaprastai svarbi. Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę gyventi už miesto – gyvenu visiškoje tyloje ir ramybėje. Nors mėgstu bendrauti su žmonėmis, bet ateina laikas, kai noriu pabūti viena. Net jei gyvenčiau didžiausioje pasaulio pilyje, svečius pakęsčiau vos dvi dienas.

- Kad jau artėja Kalėdos, negaliu nepaklausti, kokios yra agniškos Kalėdos? - Mūsų šeimoje labai svarbios tra- Ar jau turi savo svajonių namus? dicijos. Kelias dienas prieš Kalėdas su - Turiu! Gal tik reiktų šį bei tą pasese padedame mamai ruošti Kalėdų keisti. Nors mano namai įrengti pa-

prastai, svajoju, kad juose atsirastų daugiau spalvų. Mintyse matau, kaip jie turėtų atrodyti, tačiau to padaryti nemoku. Čia mano vyro sfera: nueina, žvakių pridega ir atsidūsta: „Et, dabar jau geriau“. Vaikystėje svajojau gyventi M.K. Čiurlionio gatvėje. Toje gatvėje labai gera atmosfera, o kartu ji man primena vaikystę – ten eidavome pasivaikščioti su tėvais. Turbūt, radau atsakymą. M. K. Čiurlionio gatvė būtų tobula vieta gyventi. - Ir pabaigai... Geriausias patarimas, kokį esi gavusi. - Po juo slepiasi istorija! Filmavau filmą senelio gimtadieniui, kalbinau garbaus amžiaus žmones. Per kelias valandas jie mane daug ko išmokė, o močiutės draugė pasakė svarbų dalyką: „Agne, kai aš dėl ko nors nerimaudavau, tavo močiutė sakydavo: viskas bus taip, kaip turi būti.“ Atsisėdau ir supratau, kad tai gryniausia tiesa. Nesvarbu, ar tu nervinsies, ar stipriai išgyvensi, galiausiai viskas bus taip, kaip turi būti. Šis sakinys – tarsi raminantis kompresas, kuris man labai padeda.

LAMŲ SLĖNIS

1 2

ŽIEMOS

PASAKA 1. Auskarai „Max Mara“ 2. Sijonas „Max Mara“ 3. Megztinis „Sportmax“ 4. Šalikas „Max Mara“ 5. Kuprinė „Max Mara“ 6. Akiniai „Max Mara“ 7. Batai „Max Mara“

LAMŲ SLĖNIS

€ 235 € 355 € 295 € 105 € 1255 € 240 € 579

Visus šiuos daiktus rasite parduotuvėse „Max Mara“ (Didžioji g. 23), „Weekend Max Mara“ (Konstitucijos pr. 7A).

LAMŲ SLĖNIS

KALĖDINIS ŠIRDIES MASAŽAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Viktorija Paškelytė Fotografuota viešbutyje „Šekspyras“

Iš pradžių gimė mažoji Ūla, o tada – ir AISTĖS JŪRĖS tinklaraštis „Ū ilgoji“. Tikrų dalykų, mažų nutikimų, stilingų atradimų ir didelių įkvėpimų vieta mamoms ir tikrai ne tik joms. Milžino žingsniais artėjančios Kalėdos – geriausia proga čiupti Aistę už paltuko skverno ir kviesti atviro pokalbio. Ne apie jos darbą reklamos agentūroje, bet apie tai, kas vyksta išėjus iš darbo.

- Aiste, ar tapus mama kaip nors pasikeitė tavo Kalėdų šventimo tradicijos? - Būtent jos pasikeitė kaip niekas kitas. Būdama vaikas, per šventes jausdavau ypatingą vidinį virpulį, staigmenų ir stebuklų nuojautą. Kartu su vėlyvąja paauglyste tas jausmas pamažu išgaravo ir Kalėdos

tapo proga pažiovauti prie stalo, pavartyti akis dėl „nepataikytų“ dovanų ir iki alergijos prisivalgyti mandarinų. Kartais pagalvodavau, kad gaila, jog „išaugau“ iš Kalėdų. Be to virpulio visa šventė atrodo gana beprasmiška – varginantis galvos sukimas dėl dekoracijų, dovanų ir pilno stalo. Todėl

būdavo gruodžių, kai tai prasidėdavo (ir baigdavosi) chameleoniška eglės šaka ant palangės. Tapus mama Kalėdoms buvo atliktas aktyvus dirbtinis kvėpavimas, o Ūlai kiek paaugus – ir širdies masažas. Tik dabar virpulį kelia iš nuostabos pakelti dukros antakiai. Stengiuosi, kad tai nutiktų kuo dažniau.

LAMŲ SLĖNIS

- Kokias tu prisimeni savo vaikystės Kalėdas? - Ryškiausiai prisimenu Kūčias, močiutės sekcijos valymą ir kitus švaros darbus, milžinišką baltos mišrainės dubenį, didžiulį ištraukiamą stalą, prie kurio susėsdavo dėdės, tetos ir pusseserės, o vėliau jų pasakytais juokais būdavo atnaujinamas giminės pokštų penketukas. Prisimenu naktinį pasivaikščiojimą iš močiutės į namus. Būdavo šalta ir labai gražu žiūrėti į blizgias sniego pusnis. Maždaug pusiaukelėje su sese pagreitindavome tempą, o namams prieš akis pasirodžius – kone bėgdavome, nes dovanas rasdavome Kūčių vakarą. Dar prisimenu, kad praktiškai prieš visas Kūčias būdavau apibarta mamos dėl kokių nors buitinių reikalų. Jausdavau, kad viskas turi būti paruošta laiku ir tobulai, o tai suteikdavo kažkokios šventinės didybės ir jaudulio. Lyg prieš lipant į sceną. - Ką tavo Ūla žino apie Kalėdų Senelį? Ar rašot jam laiškus? - Nemažai galvojau, ką jai reiktų apie jį žinoti. Paprastai nieko neslepiu nuo Ūlos ir pasakoju viską, kaip yra. Mirties ar vaikų atsiradimo temos, žinoma, oro pagalvėmis apkaišiotos, mudviem nėra tabu. Kalbant apie Kalėdų Senelį, meluoti nenoriu, bet noriu kurti pasaką, kuri jaudintų. Todėl esu pasakiusi Ūlai, kad Kalėdų Senelis yra tuomet, kai juo tiki. O jei netiki, tai jo ir nebūna. Vieną šios pasakos dalį perėmiau iš savo tėvų, kurie man sakydavo, kad prieš Kalėdas visi paukščiai stebi vaikus, žiūri, kaip jie elgiasi, ir raportuoja Kalėdų Seniui. Į mūsų namų langus remiasi didžiulė laukinė kriaušė, ant kurios vis nutūpia varnos, zylės, geniai ir net sniegenos („net“, nes nemaniau, kad toks gausus paukščių asorti gali būti Naujamiestyje). Ūla jau žino, kad jie visi stebi ją. O laiškus rašom. Bet ne Kalėdų Seniui. Mėgstu šeimą ir bičiulius pasveikinti tikru paštu tikrais atvirukais.

LAMŲ SLĖNIS

- Ką ji šiemet tikisi rasti po eglute? Ar kalbatės apie dovanas ir kaip tau pavyksta išspręsti tą mažą „problemą“ – kad vaikas nenorėtų viso pasaulio žaislų? - Kaip tik prieš kelias dienas paklausiau Ūlos, ko ji norėtų dovanų. Ir gavau tokį keistą atsakymą, maždaug: „noriu dar vieno tokio paties meškučio, kokį jau turiu“. Tada susimąsčiau, kad ji tiesiog neturi progų užsinorėti žaislų – mes nevedame jos į žaislų parduotuves, nežiūrime TV, per kurį rodo žaislų reklamas, mūsų bičiuliai, auginantys Ūlos bendraamžes, taip pat, kaip ir mes, orientuojasi į žaislų kokybę, ne kiekybę. Todėl sunku užsinorėti to, apie ko egzistavimą tu net nenumanai.

- Anksčiau mūsų šventinis stalas būdavo gana tradicinis. Tik pernai jis pasikeitė. Nes nebeliko mėsos. O šiemet nebebus ir pieno produktų. Todėl Kalėdinio stalo tradiciją kuriame iš naujo. Įdomus, eksperimentinis laikotarpis.

- Ką apskritai manai apie visą tą dar turbūt spalį prasidedantį šventinį šurmulį? Patinka tau jis ar nelabai? - Tą šventinį šurmulį taip anksti „įjungia“ papuoštos vitrinos, plakatai ir TV reklamos. Kadangi dirbu reklamos agentūroje ir pati tas reklamas kuriu, apie Kalėdas pradedu galvoti dar anksčiau. Šiemet kaip tik rekordiškai anksti – rugpjūtį jau turėjau vieną Ka- Ko tu pati paprašytum (o gal jau lėdinę užduotį. Todėl iš profesinės pupaprašei…) Kalėdų Senelio? sės tai yra įdomus stebėti laikotarpis. - Na, aš pati sau esu geriausias Kalėdų Senelis, pildantis ne tik materi- Tavo tinklaraštyje „Ū ilgoji“ tas alius norus. Tad ko paprašau, tą ir šurmuliukas pamažu irgi atsiranda. gaunu. Manau, kad šventės būna to- Kaip manai, apie ką rašytum ir koks kios, kokių pats tikiesi ir ką pasiimi būtų tavo įrašas skaitytojams Kalėiš to, ką tau duoda situacijos. dų išvakarėse? - Taip, „Ū ilgoji“ yra mano aktua- Kiek lempučių girliandų sunau- lijų atspindys. Tad rašau apie tai, kas dojat dekoruodamos savo namus? pačiai rūpi. Jau pasirodžiusios arba - Tris! Labai mėgstu lemputes, to- greit pasirodysiančios temos – Advendėl ant langų jos šviečia kiaurus me- to kalendorius, dovanų sąrašas, Kalėtus. O vasarą girlianda papuošiam ir diniai atvirukai, šventinė apranga ir laukinę kriaušę, kurios viena šaka svy- daugiau. Kalėdų išvakarėse įrašas tira tiesiai į balkoną. krai bus. Ilgai galvojau, kokią dovaną galėčiau įteikti savo skaitytojams. To- O koks būna jūsų šventinis sta- kią, kurią gautų kiekvienas asmeniškai. las? Ką abi labiausiai mėgstat ir be Labai tikiuosi, kad viskas pavyks, kaip ko savo Kalėdų neįsivaizduojate? planuoju. Nekantrauju pasidalinti!

LAMŲ SLĖNIS

- Papasakok, kaip gimė tavo „Ū ilgoji“ ir ką gero tau ji(s) davė? - Visų pirma gimė Ūla. Tuomet suvokiau, kad gražių ir kokybiškų daiktų vaikams pasirinkimas – visai nedidelis. Tiek bendraujant su vaiku, tiek renkant jo gyvenimo atributus man svarbus lygiavertiškumas. Vaikas yra tokia pati asmenybė, kaip ir mes, suaugusieji. Todėl jį supantys objektai turėtų padėti tą asmenybę išreikšti. Todėl ieškodama daiktų, kurie, mano manymu, yra verti Ūlos, prikaupiau daugybę informacijos, nuorodų, kūrėjų, bendraminčių. Ir galiausiai nusprendžiau viską struktūriškai sudėti į vieną vietą. Labai džiaugiuosi, jei tai kažkam palengvina paieškų kelią. Dar mano tinklaraštis turi slaptą mažą misiją keisti požiūrį į šiuolaikines mamas. Nes dabar jos lengva ranka struktūrizuojamos: arba nuobodi ir iš vystyklų temos neišlipanti supermama, arba šaunuolė karjeristė, nusprendusi trūks plyš stengtis gyventi lygiai taip pat, kaip prieš atsirandant vaikui. Aš manau, kad būdų, kaip gražiai ir prasmingai gyventi su vaikais – daugybė. Todėl geras įvertinimas ir nenuobodumo termometras man yra vaikų neturinčių merginų palaikymas ir komplimentai. Be galo juos vertinu! Man tinklaraštis suteikė saviraiškos platformą, kurioje galiu įgyvendinti absoliučiai visas šovusias idėjas. Dar – daugybę įdomių naujų pažinčių, kontaktų su viso pasaulio mamomis ir dizaino vaikams kūrėjais.

ir pagrindinė blogo herojė. Nors mintyse nevadinu to tinklaraščiu, o greičiau kūrybiniu projektu, atviru visiems įmanomiems nuotykiams, kurie nutinka praktiškai kiekvieną savaitę. Esu smalsi ir mėgstu iššūkius. „Go big or go home“ – apibūdino mano užsispyrimą bičiulė. Aš pasiruošusi dideliems dalykams. Tik žinau, kad jie ateina tuomet, kai būna tinkamiausias laikas.

- Pakalbėkime apie tavo žaismingai-neperkrautą-minimalistinį-sveikai teisingą požiūrį į vaikystę, vaikišką madą, žaidimus bei vaikų ir tėvų santykius. Jei leistum knygą tėvams apie vaikus – kaip ji vadintųsi ir apie ką joje būtų rašoma? - Ačiū už komplimentų vėrinį, Alge! Tikiuosi, kad išliksiu pakankamai šalto proto, kad tokios knygos niekada neleisčiau. Kritikų, patarėjų ir recenzentų visuomenėje pasigendu sveiko atsipalaidavimo ir unikalių patirčių paieškos. Manau, kad bendraujant su vaiku reikia dažniau atidėti į šoną knygas ir straipsnius apie auklėjimą ir įjungti intuiciją, surasti savitą ryšį su nauju žmogumi. Žinau, kad kelias ilgesnis, su daugiau išsišakojimų, o gal net patiems tą žolę reikės išminti. Bet koks apdovanotas jautiesi, kai su trimete gali pasikalbėti, kaip su drauge. Netgi ne kaip, o su drauge. Nevengiu jai pasiguosti, parodyti savęs silpnumo akimirkomis, atsiprašyti, jei jaučiu, kad suklydau. Ir niekas manęs taip gerai nepaguodžia, kaip Ūla. Ji moka apkabinti, paglostyti, pralinksminti. Ji mane labai gerai jau- Į ką norėtum išauginti „Ū ilgąją“ ir čia. Kaip ir aš ją. Linkiu kiekvienai mamai kokių nuotykių jai/jam linki? ir tėčiui patirti tokią draugystę jiems pri- Jaučiu, kad „Ū ilgoji“ auga kasdien, kaip imtinais būdais.

LAMŲ SLĖNIS

- Kokie svarbiausi dalykai, kurių tu norėtum išmokyti Ūlą? - Noriu išmokyti ją žinių troškimo, tolerancijos, empatijos, kūrybiško požiūrio į visas situacijas ir svarbiausia – pasitikėjimo savimi.

kaip tik toks laikotarpis. Anksčiau galvojau, kad man tai bus iššūkis – atrasti skoningų blizgančių bei rožinių dalykų. Nes būna ir tokių! Pasitaikius progai, nuperku. Tačiau jau šiek tiek atsipalaidavau. Nes jaučiu, kaip Ūla mokosi laikytis ir reikšti savo nuomonę. Šis gebėjimas man atrodo - Stilius, skonis ir estetikos jausmas – daug svarbesnis už patį nuomonės turinį, kaip su vaikais kalbėti apie šias temas, kai kuris dar formuojasi ir tikrai keisis bėgant viskas, ko jie trokšta – tai princesės ir laikui. žmogaus voro kostiumas?.. - Kalbėtis taip, kaip kalbėtum su suau- Kur judvi su Ūla labiausiai mėgstate gusiu žmogumi. Aš jai rodau, pasakoju, ap- ieškoti mielų mažmožių, skoningų dranuoginu tam tikrus dalykus, apie kuriuos bužėlių, įdomių žaislų? vaikas nesusimąstytų, tačiau ne per prime- Paprastai ieškau jų internetinėse partimo, o per bandymų situacijas. Pavyzdžiui, duotuvėse. Anksčiau – užsienio, o dabar vis Ūla renkasi sultis. Žinau, kad ji labiausiai dažniau – lietuviškose. Man patinka, kad mėgsta vynuogių, bet pakelis atrodo ku- nemažai puikių pasaulio prekės ženklų vaikliausiai. Visi kiti – su akį traukiančiais pie- kams jau pasiekiami Lietuvoje vienos dviešiniais. Todėl aiškinu jai, kad žmonės kuria jų dienų siuntimo atstumu. Prieš pirkdama tokius pakelius specialiai tam, kad vaikai visuomet parodau Ūlai ir pasitariu, nes žinorėtų juos pirkti. Bet viduje esančių sulčių nau, kad jeigu jai kažkas nepatiks, nė už skonis nuo paveikslėlio nepriklauso. Tad ką neaprengsiu ir neįduosiu. leidžiu jai išsirinkti tokias, kokių ji nori, ir klausiu, ar skanios. Sako, „ne, neskanios iš - Tavo kalėdinis linkėjimas tiesiai į fėtikrųjų“ ir kitą kartą perkame vynuogių. O jos ausį... pakelį pačios galėsime namie apipiešti. - Linkiu, kad kuo daugiau žmonių būtų Kalbant apie princeses, Ūlai yra dabar su tais, su kuriais jiems gera būti.

LAMŲ SLĖNIS

Šalikas

„U.S. Polo Assn.“

Saldesiai

Kepyklėlė „Mon Ami“

Kuprine „butiq.lt“

Darbo kalendorius Agnė Gilytė

Šias dovanas galite rasti prekybos ir pramogu centre AKROPOLIS

Paciužos „Sports Direct“ 62

LAMŲ SLĖNIS

Taure

„Zara Home“

LAMŲ SLĖNIS

ŽIEMA KVEPIA GĖLĖMIS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Šarūnė Zurba (www.sarunezurba.com)

Jos laisvai gali pratęsti viena kitos mintį arba užbaigti pradėtą gėlių puokštę. Sesės AURIMĖ ir IGNĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖS savo drauge pradėtą floristinį nuotykį „Buketai“ vadina „gėlių mafija“. Juk iki šiol jos su savo gėlėmis atsirasdavo ten, kur tik jų kam nors prireikdavo, o puokštes joms yra tekę rišti ir tiesiog pievoje ar miške. Tačiau prieš šias Kalėdas jos galbūt pirmą kartą išdrįs užkurti židinį savo gėlių parduotuvėje ir tikėsis, kad ilgai nekūrenta ugnis neapdūmys dar dažais kvepiančių raustelėjusio persiko spalvos sienų.

LAMŲ SLĖNIS

- Prisipažinkit, kiek Kalėdų šiemet jums jau teko išgyventi? Ignė: Vakar papuošėme tris eglutes… Aurimė: Gyventi kalėdine nuotaika pradėjome maždaug lapkričio vidury. Bet didieji darbai jau baigėsi. Ignė: Biurai, parduotuvės, viešosios erdvės – visi nori pasipuošti kuo anksčiau. O dabar įsibėgėja pasiruošimas vestuvių sezonui. Aurimė: Susitinki su būsimaisiais jaunavedžiais, kalbiesi, aišku, paskui viskas dar daug kartų keičiasi… Ignė: Todėl taip laukėme, kol atsidarysime savo parduotuvę, kad galėtume pasikviesti žmones pas save. Aurimė: Gėles jau atsivežėme, bet

LAMŲ SLĖNIS

nebuvo laiko atsidaryti – vis lakstėme paskui tas eglutes. Ignė: Bet dabar jau sėsim ir sėdėsim savo parduotuvėje! Aurimė: Mums to sėdėjimo reikia. Norisi turėti savo erdvę, kur užsukę žmonės rastų gėlių ir tave patį. Smagu dirbti ir taip, kaip dirbome iki šiol: prisikrauni į bagažinę gėlių, kas nors paskambina, klausia: „Turi gėlių?“. „Turiu“, – sakai ir važiuoji. Į šventes, biurus, namus. Įvairiomis progomis ir be jų. Ignė: Turime savo sandėlį, kuriame labai gerai gėlės laikosi, nevysta, nes šalta. Ten patogu dirbti, apsikrauti savo stiklais, dėžėmis, bet norisi tos tikrai savos erdvės.

- Gal todėl, kad ta erdvė labai jau primena namus – židinys, gėlės… Ignė: Kol kas ten dar labai tuščia, dėsime po vieną daiktą, kol įsikursime. Aurimė: Man atrodo, radome būtent tokią erdvę, kokios ir norėjome – ji ypatinga, nedidelė ir bėgant laikui pasidarys sava. Ignė: Dar norėjosi, kad bent vienas langas būtų vitrininis. Manau, galiausiai ten bus mūsų namai! Aurimė: Taip! Tik židinio dar neužkūrėme, bijome, kad sienos pajuos. Anksčiau jos buvo juodos, o mums norėjosi tokio padūmavusio persikėlio. Dabar baisu, kad jei židinys labai dūmins, teks iš naujo viską dažyti...

- Sutapimas ar atsitiktinumas, kad įsikūrėt ten, kur ir anksčiau daug metų buvo gėlių paviljonas? Aurimė: Stiklinis paviljonas Naugarduko skvere ir buvo statytas specialiai gėlėms. Bet mes tą vietą atradome visai netyčia. Ilgai teko tos savo erdvės ieškoti. Ignė: Apie tą paviljoną seniai galvojome, bet ten jau veikė baras, o mūsų dabartinė erdvė buvo tokia pasislėpusi, neparadinė. Aurimė: Galiausiai neapsikentusi parašiau į visagalį feisbuką. Su mumis susisiekė Augustinas, baro „Paviljonas“ įkūrėjas. Pakvietė apsižiūrėti. Kiek anksčiau eidavome apžiūrėti erdvių, būdavo vis ne tai – tai per bran-

gu, tai gėlėms netinkama. O čia atėjome, ir nors vieta buvo labai apleista, bet išėjusios apie ją jau kalbėjome kaip apie savo: čia tą padarysime, čia aną... Pamanėme, kad tai geras ženklas.

LAMŲ SLĖNIS

- O kaip gimė patys „Buketai“? Aurimė: Prieš porą metų su draugu uždarėme šiuolaikinio meno galeriją Briuselyje, tuomet baigėme didelį Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje projektą ir atėjo gyvenime TAS momentas. Pradėjau svarstyti – o ką aš norėčiau daryti? Ir vieną dieną visiškai netikėtai šovė mintis: įdomu, kiek uždirba floristai? Pradėjau guglinti: „floristai+atlyginimas“. Žiūriu: minimumas... Ignė: Floristo darbas iš tikrųjų labai sunkus, dažnai tenka dirbti ir savait-

LAMŲ SLĖNIS

galiais. Bet dauguma uždirba vos minimalią algą. Aurimė: Šis darbas apskritai laikomas tokiu… na, kai nežinai, ką veikti, neturi darbo, tada eini arba ko nors valyti, arba prekiauti gėlėmis. Ignė: Mūsų mama iki šiol taip ir galvoja – kad išėjom… Sako: „Bet kam jūs tuos mokslus gerus baigėt? Rankos visą laiką juodos, tie chemikalai… Samdykit ką nors, kam jūs pačios dirbat!“. Sakom: „Mama, taigi kiti negali padaryti taip, kaip mes“. O ji nesupranta: „Kaip tai negali?!“

LAMŲ SLĖNIS

- Tai kaip jus toks sunkus darbas suviliojo? Aurimė: Radau skelbimą, kad išnuomojama darbo vieta senamiestyje, gėlių salone, kuris veikia jau dešimt metų. Kažkodėl ėmiau ir paskambinau. Sako: „Noriu, kad čia ir toliau būtų prekiaujama gėlėmis. Ateini, nusiperki savo gėlių ir prekiauji. Nors ir rytoj“. „Palaukit, – sakau – aš porą dienų pagalvosiu“. Tai buvo gėlių salonas „Alinos gėlės“ priešais S. Nėries mokyklą. Ignė: Floristė Alina dešimt metų dirbo tame salone, bet vieną dieną tiesiog nusprendė padaryti pertrauką. Aurimė: Ten buvo viskas, ko reikia pradžiai: įranga, vazos, daug kitų da-

LAMŲ SLĖNIS

lykų, kurių būtų reikėję, jei viską būtume pradėjusios nuo pradžių. Ir žmonės ten ateidavo, salonas turėjo pastovų klientų ratą. Sutarėme su Alina pabandyti tris mėnesius. Mes turėjome idėjų, ką norėtume daryti, nes dažniausiai tiesiog nerasdavome tokių puokščių, kokias įsivaizduodavome. Norėjosi pabandyti, pažiūrėti, kaip žmonės reaguoja. Pasakiau sau, kad gailėsiuosi visą gyvenimą, jei nepabandysiu. Ignė: Ateinu aš vieną dieną ir žiūriu – sėdi Aurimė jau parduotuvėje ir prekiauja. Turi kokių dvidešimt rožių ir nieko daugiau… Aurimė: Tai buvo toks labai spontaniškas, emocinis sprendimas. Pagal-

vojau, kad bet kokiu atveju daug neprarasiu – dalį gėlių vis tiek nupirks, o likusias galėsiu kam nors padovanoti. Taip ir Ignę iš karto pasikviečiau. Ignė: Ir kažkaip labai greitai viskas užsisuko. Aurimė: Nuostabiausia, kad į parduotuvę užsukdavo ir tų senųjų Alinos klientų, ir jiems visai patikdavo tai, ką mes darėme. Gėlių verslas apskritai yra smagus, juk kiekvieną dieną prekiauji džiaugsmu. O tavo puokštės pasklinda labai plačiai, tad ir žmonių ratas, kurie jomis džiaugiasi, labai platus. O kur dar sodininkai, gėlininkai, su kuriais nuolat bendrauji! Vis dėlto iš to salono po kelių mėnesių išėjome ir metus buvome savotiška gėlų ma-

fija: kur reikia, ten nuvažiuojam. - Žinia apie jus sklido iš lūpų į lūpas? Aurimė: Tik taip. Man patinka stebėti, kaip visa tai auga, kaip žmonės mus atranda. Nebuvo jokio sprogimo, viskas pamažu didėja ramiu tempu ir man jis labai patinka. Ir ši parduotuvė atsirado pačiu laiku. Dabar galime viską daryti taip, kaip mums norisi: pačios renkame gėles, vazas, pačios nusprendėme, kad vazoninių augalų neturėsime, kad nebus pas mus suvenyrų, dekupažų. O pakeliui gal atsiras ir naujų minčių. Turime daug idėjų, bet kol kas įdomu pažaisti, pažiūrėti, ko žmonėms norisi.

Ignė: Šalia paviljono yra gražus parkas, būtų smagu pavasarį čia pasikviesti sodininkų ir surengti sodinukų turgų. Aurimė: Pažiūrėsime, kaip vyniosis visa ta mūsų gėlių girlianda. Ignė: Afera...

LAMŲ SLĖNIS

- O kas buvo iki tos aferos? Ignė: Abi baigėme tuos pačius mokslus. Verslininkės esame. Aurimė: Vadybininkės. Didžiosios biznierkos. Tik dabar gainiojam gėles. Baigusi mokslus aš iš karto žinojau, kad jeigu liksiu Lietuvoje, tai norėčiau dirbti šiuolaikinio meno galerijoje „Tulips & Roses“. Galeriją įkūrė Jonas Žakaitis, o aš ėmiau ir įšokau į laivą. Paskui užsimezgė tarnybinis romanas... Kai du darbuotojai įmonėje, taip jau nutinka. O tada mes abu su visa galerija ant kupros išsikraustėme į Briuselį. Porą metų ten veikėme, kol galiausiai vieną dieną nusprendėme, kad gana čia su tuo menu. Tai buvo nuostabus laikas, iki šiol nesigailiu nė vienos ten praleistos dienos. Bet taip pat nesigailiu, kad uždarėme galeriją. Dabar mano santykis su menu gal net smagesnis, šiek tiek atsitraukus į šalį. Paskui tapome Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje komisarais. O šiam dideliam projektui pasibaigus ir atėjo jau minėtas jausmas: o ką dabar daryti? Apie gėles nei daug galvojau, nei ką, tiesiog jos atsirado ir dar tikrai pabus su manimi. Daug įdomių dalykų galima su gėlėmis nuveikti. Ignė: O aš baigusi mokslus pradėjau dirbti su edukaciniu projektu „Rupert“. Pažįstu jį nuo pačių pirmųjų idėjų. Vėliau atsidarė kūrybinių industrijų centras, dabar vadina-

mas „Pakrante“. O aš pradėjau dirbti su jaunaisiais Lietuvos dizaineriais Vilniaus oro uoste įsikūrusioje parduotuvėje „Ropė“. Atidariau ją, užauginau ir paleidau. Dabar tą patį darau su „Buketais“. Dar viena mano „afera“ – „Blusturgis“. Jam jau aštuoneri. Matyt, kada nors teks jį perleisti vaikams... Čia jau nebereikia jokio įdirbio, tik užregistruoji dalyvius, o sekmadienį viską suruošiame ir einame visos keturios organizatorės kavos gerti. Tai labiau malonumas nei darbas. - Koks tarp jūsų amžiaus skirtumas? Ignė: Pusantrų metų. Aurimė: Tik neatspėsi, kuri jaunesnė. Ignė: Aišku, atspės! Man tai kažkaip matosi, kad tu vyresnė… - Visą gyvenimą esate tvirtas kumštis, geriausios draugės? Ignė: Draugavome visą laiką. Atsimenu, man buvo 16-a, o Aurimei 18a ir ji mane vesdavosi į naktinius klubus, vakarėlius. Aurimė: Visada gerai sutarėme ir su gėlėmis mums kartu dirbti puikiausiai sekasi. Ignė: Iki tol niekada kartu ir nedirbome. Bet visada buvome kartu. Aurimė: Apšaukiame viena kitą, bet jau po dviejų minučių taikomės.

LAMŲ SLĖNIS

- Turbūt ir pakritikuojat viena kitą? Aurimė: Žinoma! To net labai reikia, ypač dirbant su gėlėmis. Ignė: Dažnai mes net pabaigiame viena kitos puokštes. Aurimė: Manau, neatskirtum, kuri darė. Įdomiausia, kad niekada net nešnekėjome, nesitarėme, kaip puokštės turėtų atrodyti. Gera tiesiog jausti, žinoti, kad Ignė padarys nuostabią puokštę. Įsivėlusios į gėlių „aferą“ mes tikrai negalvojome kurti ko nors labai konceptualaus. Viskas ėjosi natūraliai, pakeliui mokėmės įvairių technikų, kitų subtilybių, rinkome informaciją, pradėjome domėtis, kaip tai daroma užsienyje. Ir pamatėme, kad panašiai.

LAMŲ SLĖNIS

Ignė: Tik užsienyje daug didesnės galimybės, nes gėlės ten visai kitokios. O pas mus atkeliauja pigesnės ir šiek tiek kuklesnės. Be to, joms tenka ištverti ilgą kelionę. Aurimė: Įsivaizduokite, gėlė atvyksta iš Ekvadoro. Ir keliauja be vandens... Dabar, kad ir kur bevažiuočiau, visada būtinai einu į gėlių turgų. Kiekviename mieste vis kitaip. Pavyzdžiui, Los Andžele radau tokių eustomų, kokių Lietuvoje niekada nebuvau mačiusi. Jos ten atrodo kaip krūmai – gaivios, gaivios... Bet pamažu ir pas mus situacija gerėja, atsiranda įdomesnių augalų. Juk prieš dvidešimt metų į Lietuvą iš Olandijos buvo im-

portuojami tik gvazdikai ir rožės. Šiandien pasirinkimas kur kas didesnis, tačiau lietuviškų gėlių, auginamų pardavimui didesniais kiekiais pasirinkimas labai mažas. Esame radusios lietuviškų tulpių, kardelių ir jurginų augintojų – vos vieną kitą. O kaip mes džiūgaujam juos atradę, kai smagu, kai gali įsisukti į gerus sodus! - Norit pasakyti, kad taip ir važinėjat ieškodamos gerų sodų? Aurimė: O taip! Man tai viena smagiausių pramogų. Vasarą turi papuošti vestuves, šoki į mašiną, nuvažiuoji pas dr. Janiną Jadvygą Čeplinskienę, jos kolekcija – 600 jurginų veislių!

Ankstus rytas, saulė kyla, o tu eini per tuos jurginų laukus ir skini. Imkit, sako, tik skinkit! Duoda sekatorius ir tu pasileidi... O tada susidedi tas nuostabias šviežias gėles kiek tik telpa į mašiną ir važiuoji, darai puokštes. Ignė: Lietuviškos gėlės, aišku, jautresnės, nes užaugintos be chemikalų. Ne visos tinkamos skinti. Aurimė: O kartais ir nebūtina, kad gėlė savaitę stovėtų. Tarkim, vestuvėms užtenka ir paros. Tai momentinė šventė. Kartais gėlės stebina. Štai gvazdikas – jis gali ir mėnesį išstovėti gražiausias. Kažkoks kosmosas... Jį gali ir be vandens padėti, o jis ramiai guli ir žiūri į mane gražuolis...

LAMŲ SLĖNIS

- O kokios jums yra gražiausios gėlės? Aurimė: Kaip pasakytų mūsų draugė Arūnė: nebūk rasistas. Ignė: Iš pradžių labai nemėgome rožių, tiesiog atrodė nuobodu. Taip pat orchidėjų visos giminės. Bet rožes jau pamėgome. Aurimė: Man atrodo, nėra negražių

gėlių. Svarbu progos, situacijos, tai, kas aplink gėles. Ignė: Man patinka, kai pavasarį pražysta alyvos, paskui – bijūnai, trumpai, bet įspūdingai kvepia jie. Aurimė: Bet ir ruduo ne ką prastesnis, kai pradingsta tos ryškios spalvos, visa tampa subtiliau. Nors yra gėlių, kurių iki šiol negaliu prisijaukin-

ti, pavyzdžiui, gerberų. Ignė: Niekada nesame jų pirkę. Man dar įspūdingos hortenzijos, ypač tamsiai mėlynos ar pilkšvai žalios. Aurimė: Daug kas priklauso nuo rūšies. Lelijos, chrizantemos – jos irgi gali būti gražios. Bet gėlė, kurią pamačius širdis sudrebėtų?.. Negaliu pasakyti.

LAMŲ SLĖNIS

- Ar kas nors jums dovanoja gėlių? Aurimė: Rečiau ir rečiau... Ignė: Iš tikrųjų beveik niekas nebedovanoja. Mano draugas kartą yra padovanojęs. Tąkart jis jautė didelį spaudimą, nes vyko Kaziuko mugė ir visas miestas buvo pilnas tulpių prekystalių. Teko jam pirkti... Dar kartą per gimtadienį iš draugų gavau gėlių. Tada jos pačios nuėjo į turgų, išrinko gėles ir padarė puokštę. Aurimė: O maniškis man kartais dovanoja. Tai būna gėlės, kurios gražios jam pačiam. Yra ir gerberą pado-

vanojęs ir aš taip džiaugiausi... Nors pati jos niekada nesugalvočiau pirkti. Ignė: Jonas tau tikrai dovanoja gėlių? O perka ar prirenka? Aurimė: Oi, smagiausia, kai prirenka! Atsimenu, vieną kartą nuskynė iš sodo kokių dviejų metrų leliją, tokią tamsią, beveik rudą. Ignė: Atsimenu, kvepėjo taip, kad net silpna buvo... Tokių tik soduose galima rasti. Aurimė: Man patinka kreivos gėlės. Ir tamsi spalva. Astrai, kardeliai – irgi labai gražu. Ignė: Ne tie didieji, o mažesni,

standaus žiedo, truputį garbanoti, kelių atspalvių, pavyzdžiui, geltona su žalsva, violetinė su ruda. Aurimė: Atsimeni smagią istoriją, kai siuntinį tulpių gavom? Parašė mums viena tulpių augintoja, pasisiūlė atsiųsti tulpių paštu. Pririnko ji jų, sudėjo į dėžę, užrašė „Nevartyti“ ir nunešė į autobusų stotį. Ir atvažiavo tos tulpės, tą pačią dieną nuskintos, visos skirtingos! Taip gera buvo – pasiimi dėžę, atidarai, o ten – pilna tulpių... Daug tokių gražių akimirkų būna. Tarsi kiekvieną dieną dovanų gautum, o paskui jas kitiems dovanoji.

LAMŲ SLĖNIS

JAUKIŲ NAMŲ VAINIKAI Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Šiemet laukti Kalėdų pradėjome šiek tiek anksčiau, o gal net ir šiek tiek labiau nei įprastai. Puošėme „LAMŲ SLĖNIO“ studiją lemputėmis, karpėme popierines snaiges, stumdėme ir vėl perstumdėme stalus, išklausėme gal šimto kalėdinių dainų. O tada jau laukėme Jūsų. Per šį šventinį šurmulį nusprendėme savo skaitytojus pasikviesti į svečius, kad visi kartu galėtume nusipinti patį gražiausią kalėdinį vainiką. Šį kartą kūrybinėms dirbtuvėms „Pasiganymai lamų slėnyje“ dirigavo floristikos studijos „BUKETAI“ įkūrėjos Aurimė ir Ignė. Kalėdiniai desertai į „Lamų slėnį“ keliavo tiesiai iš „ALI ŠOKOLADINĖS“. Svaiginančiai kvepiantį karštą šokoladą maišė ir juo mus vaišino „CHOCOLATE NAIVE“ fėjos. O kalėdinės dovanėlės dirbtuvių dalyviams – natūralios lietuviškos kosmetikos „Elais“ kremai, lūpų balzamai ir muiliukai, atkeliavo dailiose medinėse dėžutėse. Dar ilgai po kūrybiško sekmadienio redakcijoje nosį kuteno eukaliptų, kėnių ir konkorėžių kvapas. O mes tikime, kad savo rankomis susukti vainikai per šias šventes į jūsų visų namus atneš jaukios ramybės ir mažų kalėdinių stebuklų. Iki kitų „Pasiganymų“ 2016-aisiais! Mūsų draugai:

LAMŲ SLĖNIS

100

LAMŲ SLĖNIS

101

„COURVOISIER“ – TOSTAS PARYŽIUI NUO 1889M.

102

LAMŲ SLĖNIS

103

REBECCA ASSELINE – moteris, galinti valandų valandas kalbėti apie... prancūzišką konjaką. Lietuvoje viešėjusi prabangaus premium klasės konjako „Courvoisier“ ambasadorė šio gėrimo gaminimo istoriją, kilmę ir vartojimo tradicijas pažįsta kaip penkis savo pirštus. Vos prieš porą mėnesių atnaujinta „Courvoisier“ išvaizda (etiketė ir pakuotė tapo ryškiai violetinė su auksinėmis detalėmis) – tai puiki proga susitikti istorijai apie nepamirštamą Paryžiaus Aukso epochą, kurioje karaliavo „Courvoisier“. Šis gėrimas – tai tikras Paryžiaus imperatoriškųjų rūmų pasididžiavimas...

- Rebecca, kokios konjako vartojimo tradicijos Europoje? Kaip jos keičiasi? - Europos regionas kultūriškai labai skirtingas, tad sunku kalbėti apie bendras Europos regiono konjako vartojimo tendencijas. Galima panagrinėti Europos šalių vartojimo skirtumus ar bendrybes. Įprasta, kad konjakas patiekiamas apvalioje taurėje, geriamas su desertu arba kaip

104

LAMŲ SLĖNIS

gėrimas po sočių pietų. Dalyje Europos šalių konjaką maišyti į kokteilius dar nėra įprasta. Tačiau tokiose vakarėlių sostinėse kaip Paryžius, Milanas, Hamburgas, Londonas konjako kokteiliai ypač populiarėja ir tampa vakarėlių dalimi. Konjako vartojimo įpročiai po truputį keičiasi. „Maisto ir gėrimų mylėtojų“ era, kuri apėmusi visą Europą, labai prisideda prie konjako populia-

rinimo ir jo pritaikymo skirtingomis progomis, skirtinguose kontekstuose. Europos didmiesčių gyventojai taip pat tampa vis smalsesni, siekia išbandyti naujus šio gėrimo skonius, eksperimentuoja, derina konjaką su netikėtais užkandžiais, išdrįsta įmaišyti į pačius įvairiausius kokteilius. Galiu pasakyti, kad konjakas Europoje vis labiau skinasi kelią į pirkėjų namus.

LAMŲ SLĖNIS

105

- Kokie asmenys ir kokiomis progomis renkasi konjaką? - Vartotojai keičiasi. Šiuo metu galėčiau išskirti kelias vartotojų kategorijas. Klasikos gerbėjai: tai įprastai brandesni asmenys – tiek vyrai, tiek moterys, vertinantys eleganciją, aukštuomenės manieras. Tai žmonės, mokantys atsipalaiduoti, net sunkiai dirbdami, jie vertina akimirkas, galimybę sustoti ir pasimėgauti gyvenimu, apmąstyti pasiekimus. Konjaką jie

106

LAMŲ SLĖNIS

gurkšnoja prisėdę prie židinio, derindami jį su šokoladu. Jaunesnioji karta: tai – inovatyvūs, kūrybiški, sunkiai dirbantys, pasiryžę naujovėms, nuotykiams, atradimams, kelionėms. Tai – patirtis vertinantys asmenys, kuriems svarbu jausti gyvenimo pulsą, suktis jo epicentre, tačiau kartu jie vertina istoriją, kuri papildo jų atradimus. Jiems svarbu tai, prie ko prisilietė žmogaus ranka. Jie drąsiai renkasi rafinuotus kokteilius su konjaku draugų kompanijoje, dalijasi savo patirtimis.

LAMŲ SLĖNIS

107

- Kaip pasikeitė konjako įvaizdis per pastarąjį šimtmetį? - Konjakas pradėtas gaminti Prancūzijoje. Iš ten jis paplito po visą pasaulį. Konjakas buvo laikomas prabangiu ir šventišku gėrimu. Jį buvo įprasta gurkšnoti žiemą. XIX a. konjakas imtas maišyti į klasikinius šampano kokteilius bei „Sazerac“. Paryžiaus Aukso amžiaus metu, 1870-1910 metais, kai elektra pradėtos apšviesti miesto gatvės, barai ir kabaretų vitrinos, žmonės plūstelėjo į viešas erdves – prasidėjo naktinis miestų gyvenimas. Tuo laikotarpiu „Courvoisier“ namai pasiekė populiarumo aukštumas ir „Courvoisier“

108

LAMŲ SLĖNIS

konjakas buvo patiektas kaip vakaro gėrimas per Eifelio bokšto oficialų atidarymą 1889 m. Nors konjakas vis dar geriamas iš apvalios formos taurės po sočių pietų, tačiau vis labiau populiarėja nauji šio gėrimo vartojimo būdai (kokteiliuose, derinimas su maistu), stengiamasi šiuolaikiškai ir patraukliai priminti gėrimo kilmę, istoriją, atskleisti visus jo skonius ir aromatą. „Courvoisier“ namai pradėjo dirbti su labai kūrybingais šefais: Alexis Contenceau, Roux Gaultier, –jie pasiryžę pakeisti senamadiškas vartojimo konjako tradicijas, parodyti, kaip konjakas dera su maistu, patraukliai

pateikti konjako istoriją. Šefai derina konjaką su netikėtais užkandžiais ir kviečia vartotojus į netikėtą skonių kelionę. - Ar konjakas vis dar Paryžiaus aukštuomenės, inteligentijos gėrimas? - Paryžiuje Gražiosios epochos metu („La Belle Epoque“) konjakas buvo vartojamas garsių menininkų, filosofų ir rašytojų. Šiomis dienomis konjakas vis labiau įgauna modernumo atspalvį – net geriausių klasikinio stiliaus viešbučių barai savo lankytojams siūlo kelis kokteilius, sumaišytus su konjaku.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

2016-IEJI PRO MELSVAI ROŽINIUS AKINIUS Tekstas: Algė Ramanauskienė

Metams artėjant prie finišo tiesiosios mados ir dizaino tendencijų gurmanai kasmet sulaukia savojo deserto – spalvų instituto „Pantone“ verdikto, kokios gi spalvos ateinanį sezoną dominuos dizaino, mados ir grožio pasauliuose. Pirmą kartą per istoriją 2016-ųjų dominantėmis paskelbtos net dvi spalvos: rožinis kvarcas (angl. Rose Quartz) ir dangaus melsvumo (angl. Serenity). Šios dvi skirtingos, tačiau puikų derinį sukuriančios spalvos turi vieną bendrą bruožą – jos pasižymi raminančiu poveikiu ir tarsi skelbia: laikas atsipalaiduoti ir įsiklausyti į savo vidinius poreikius. Tačiau moteriškai romantiška rožinė ir švelni prigesinta žydra turi ir kitą potekstę. Pasak „Pantone“ atstovų, šių metų pasirinkimas – tai ir siekis įprasminti lyčių lygybę. Naujajame Džersyje, JAV, įsikūrusio spalvų instituto atstovai nuo 2000 m. stebi pasaulines tendencijas ir suteikia joms vieną ar kitą atspalvį. Spalvų pasirinkimą lemia naujovės kino pasaulyje, meno kolekcijose, nauji menininkų kūriniai, mados podiumai, produktų dizainas, kelionės, gyvenimo būdo tendencijos, socioekonominiai reiškiniai, o taip pat – naujosios technologijos ir net sporto renginiai.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

NAMAI: RAMYBĖS SALA Namams rožinis kvarcas ir dangaus ramybė suteikia lengvumo ir atsipalaidavimo. Šios spalvos tarsi kviečia atsikvėpti ir gyventi neskubant bei mėgaujantis pačiu gyvenimu. Rožinė ir melsva puikiai dera baldų, kilimų, dekoratyvių detalių dizaine. Na, o šia spalva nudažytos sienos nuteikia itin romantiškai ir žaismingai.

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

MADA: ROMANTIKOS BOMBA Rožinė ir melsva jau kurį laiką dominuoja drabužių raštuose ir ornamentuose. Atskirai ir persipynusios tarpusavyje. Ši tendencija skverbiasi ir aksesuarų bei papuošalų gamybą. Skrybėlės, rankinės, avalynė persismelkia švelnia romantika.

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

123

1 124

LAMŲ SLĖNIS

Modelis iš 2016 m. pavasario/ vasaros kolekcijos. „D.Efect“ (diz. Eglė Žiemytė)

SAVA: TENDENCIJOS LIETUVIŠKAI Lietuvių dizaineriai taip pat akivaizdžiai neabejingi pasaulinėms tendencijoms. Dvi populiariausios spalvos atsispindi drabužių kolekcijose ir aksesuarų dizaine. Unikalių gaminių toli ieškoti visai nereikia.

Kuprinė „Geometric Garden“, diz. „Muni“

LAMŲ SLĖNIS

125

3 Kaklo papuošalas, diz. „Pintu“

126

LAMŲ SLĖNIS

4 Marškiniai „Marcella“, diz. „Naked Bruce“

LAMŲ SLĖNIS

127

5 Kaklo papuošalai (kolekcija „Exposure“), „Atilea“ (diz. Aelita Pliuškytė)

128

LAMŲ SLĖNIS

Kolekcija „Bloody Mary“, diz. Sandra Straukaitė

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

MADOS SIURPRIZAI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Rodos, užduotis įsikurti savo naujuose namuose Vilniuje mados tinklaraščio „Feed Your Fashion Animal“ autorei KRISTEI STANKEVIČIŪTEI ir jos draugui VINCUI ČYGUI, sugrįžusiems gyventi į Lietuvą, tebuvo vieni juokai. „Vogue“, „Elle“, „Harper‘s Bazaar“, „W magazine“ – tai tik keletas leidinių, pastebėjusių lengvą, minimalistinį ir elegancijos kupiną Kristės stiliaus pojūtį, kuris puikiai atsiskleidžia tiek jos aprangoje, tiek ir baltuose kaip pasaka namuose.

LAMŲ SLĖNIS

131

– Kriste, pastaruosius trejus metus gyvenai ir mokeisi Londone. Kodėl sugrįžai ir kas apsidžiaugė labiausiai sužinojęs šią naujieną? - Net nežinau... Rodos, pajutau, kad Londonas galbūt nebuvo mano miestas. Londone tikrai daug galimybių, naujovių, daug žmonių ir geros patirties... Bet su draugu nusprendėme grįžti. Vincas planavo pradėti studijas Lietuvoje ir pagalvojome, jog pabandysime įsikurti čia. Kai pabaigs studijas, galbūt toliau kur nors keliausime. Mano tėvai ir net seneliai visuomet norėjo, kad mokslus baigčiau užsienyje, netgi galbūt ten ir pasilikčiau, todėl labiausiai džiaugėsi draugai ir aš pati. Išties buvau labai laiminga , kad grįžtame gyventi į Lietuvą. – Sugrįžę ieškojote būsto. Kokia šių namų istorija? Jau po truputį jaučiu kalėdinę dvasią... - Šie namai – tarsi mano vaikystės prisiminimas. Mano seneliai čia gyveno, tuomet aš čia augau kokius 12 metų. Vos grįžusi seneliui pasakiau, jog man šie namai – labai artimi, noriu juos savaip įsirengti, truputį pakeisti ir apsigyventi. Remontą darėme patys, todėl esam labai dėkingi savo šeimoms, kad visiems susirinkus ir tapetus kartu lupome, ir sienas šveitėme, ir spintas ardėme. Anksčiau šis butas buvo sovietinio stiliaus, tad su draugu esame patenkinti, jog įsirengėme viską būtent taip, kaip norėjome. Senelių dar nepakvietėme, bet tikiuosi, kad jų neištiks nedidelis šokas! ( Juokiasi.)

132

LAMŲ SLĖNIS

O Kalėdų iš tikrųjų be galo laukiu. Iki šiol būdama Lietuvoje gyvenau pas tėvus, tad šventėms namus puošdavome kartu, taip, kaip jie įsivaizduodavo Kalėdas. Po to Londone gyvenome labai mažame butuke, ten neturėjom Kalėdų eglės... Tad šios Kalėdos bus tarsi mažas iššūkis naujuose namuose. Labai nekantrauju pasistatyti aukštą ir didelę kalėdinę eglutę, įsijungti kalėdinę muziką, pasikabinti daug lempučių ir džiaugtis šventėmis. – Šiuo metu dirbi mados komunikacijos srityje. Kaip atrodo tavo darbo diena? Tikriausiai tinklaraščiui laiko lieka truputėlį mažiau... - Kiekviena mano darbo diena yra labai skirtinga. Atėjusi į biurą dažniausiai išgeriu arbatos, pasitikrinu el. paštą, susidėlioju dienotvarkę. Mano darbe tenka bendrauti su daug įdomių žmonių, stilistų, fotografų, dėl to esu labai patenkinta ir dėkinga už naujas pažintis, naujus potyrius ir sutiktus žmones. Dirbame ir su vaikų drabužių parduotuve, tad ten kartais tenka ir pačiai stilizuoti ir fotografuoti fotosesijas. Laiko tinklaraščiui lieka užtektinai. Dabar aš pati norėčiau šiek tiek pakeisti jo koncepciją: norėčiau sujungti savo iliustracijų puslapį kartu su tinklaraščiu ir publikuoti daugiau medžiagos iš savo meninės pusės. Norėčiau rodyti daugiau savo darbų, o ne savo drabužių derinukų. Dabar esu tuose giliuose apmąstymuose ir galvoju, kaip čia viską sujungti į viena ir padaryti ką nors naujo ir gražaus.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

– Koks buvo pats didžiausias „įgnybk man“ momentas per tavo mados blogerės karjerą? - Tikriausiai Londono mados savaitė, kai patekau į žurnalą „Vogue“– jame atsidūrė mano stiliaus derinys. Labai gerai prisimenu tą momentą: pradėjau šokinėti iš laimės. Tai buvo pirmoji mano Londono mados savaitė, rugsėjo 14 d., o aš buvau atvykusi studijuoti į Londoną vos prieš dvi dienas. Sugalvojau tokį derinuką, greitai jį užsimečiau, o vienas draugas, kuris jau mokėsi Londone anksčiau, nusivedė mane kartu. Man tai atrodė tikra mados oazė! Po to pripuolė fotografai, o aš net nežinojau, kokiems leidiniams jie dirba. Po keleto savaičių netyčia pamačiau savo nuotrauką „Vogue Italia“ ir tuomet apstulbau. O paskui pamačiau save ir kituose lediniuose... Šią vasarą Barselonoje netikėtai susipažinau su vienu fotografu, Adamu iš „W magazine“. Jis bendradarbiauja su „Vogue“ ir kitais leidiniais. Trumpai pašnekėjome apie mados industriją, apie žmones ir garsiausius modelius, kurie joje dirba, ir aš likau sužavėta, koks jis paprastas vaikinas, pats kažkada pradėjęs karjerą dirbdamas kavinėje, tačiau daug fotografuodavęs. Ši pažintis mane paskatino dar labiau stengtis, judėti į priekį siekiant savo tikslų.

– Kaip manai, kokia yra pati svarbiausia taisyklė, norint sėkmingai rašyti mados tinklaraštį? - Na, aš visuomet sakiau, kad pagrindinė taisyklė yra unikalumas. Reikia nustoti stengtis prilygti kitiems. Galbūt tu gali pasisemti idėjų iš skirtingų žmonių, ypač pradžioje, kai dar tik formuoji savo stilių ir skonį, bet turi tiesiog išlikti ištikimas sau. Žinoma, tas visas „popsas“ yra labiau prieinamas masinei kultūrai ir su juo šlovė gali ateiti greičiau, bet jeigu darai tai, kas tau patinka, ir tai darai pagal savo viziją, anksčiau ar vėliau tau pasiseks. Jeigu tik yra meilės, noro, darbo, anksčiau ar vėliau ateis ir sėkmė. – Kas gi daro tas visas puikiąsias OOTD (Outfit Of The Day, liet. – dienos aprangos) nuotraukas? - Iš tikrųjų turėjau labai daug fotografų. Pati pirmoji iš jų buvo mano sesuo, jai buvo vos devyneri! ( Juokiasi.) Kartu su ja eidavome į lauką, paaiškindavau, kur ji galėtų atsistoti, kaip fotografuoti. Po to mano draugas Vincas, kuris ir dabar dar kartais mane nufotografuoja. Būdama Londone, mados savaitėje, sutikau merginą iš Pietų Korėjos, kuri baigė fotografijos studijas Londono mados koledže. Esu labai dėkinga ir jai, kad nufotografuodavo mano derinius. Dabar, kai išvažiavau, daugiausiai dirbu su savo kolege ir drauge Viktorija Paškelyte.

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

– Tavo „Instagram“ nuotraukos – ne mažiau gražios. Galbūt turi kokių nors patarimų, kaip kurti tokį estetiškai patrauklų srautą? - Paslapties tikriausiai nėra, nes dažniausiai kaip matau, taip ir fotografuoju. Stengiuosi pažiūrėti į objektus iš kitų kampų. Nors kadre to dažnai nesimato, už jo įdedu nemažai laiko komponuodama, kaip kas atrodys. Kai darau natiurmortus, stengiuosi, kad nuotraukoje nebūtų daug intensyvumo, kad daiktai, žmonės, rūbai išpildytų tą nuotrauką. Svarbu ne baltos sienos, o tai, kad aplinka būtų neutrali ir išryškintų tai, ką norime pabrėžti. – Kas, tavo nuomone, yra smagiausias priedas būnant mados tinklaraštininke? (kvietimai į mados renginius, dovanėlės, atpažįstamumas ar kt.?) - Aš labai vertinu naujas pažintis. Kartais susipažinus su žmogumi, galvoju, kad jo daugiau jau nebematysiu, bet stengiuosi palaikyti pokalbį ir draugiškus ryšius, o ateityje tai labai atsiliepia: atsiranda visokiausių bendradarbiavimų, taip randi tiesiog puikių draugų ar bičiulių. Taip pat man patinka dalyvauti renginiuose ir tai, kad įspūdžiais galiu pasidalyti su kitais. O kai girdžiu, kad tai įkvepia, tik dar labiau džiaugiuosi ir stengiuosi nepraleisti nei vienos progos.

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

147

– Ką apie tave sužinoję žmonės nustebtų? - Kai manęs kartą paklausė, ką veikčiau, jei nebūčiau mados tinklaraštininkė, atsakiau, kad tikriausiai važiuočiau į Afriką ar Australiją dirbti su gyvūnais. Kažkaip tikrai tada žmonės nustemba. Mada, gyvūnai... jiems kažkaip nesusisieja. – Koks yra pirmas dalykas, į kurį atkreipi dėmesį kito žmogaus aprangoje? - Greičiausiai aksesuarai. Dauguma sako, jog batai, bet mano dėmesį patraukia rankinės. Kiekvienais metais keičiasi tai, kas man patinka, todėl esu mačiusi daugybę tokių rankinių, kurios iškart patraukia akį, tuomet užsigeidi, prieini, klausi iš kur, kartais nuliūsti, kai pasako, jog tai senos kolekcijos modelis. – Ar turi mados taisyklę, kurios nė už ką nesulaužytum? - Man labai patinka eksperimentuoti. Pati sau jokių taisyklių nekuriu ir nelabai vadovaujuosi jomis, todėl ir laužyti netenka. – Kaip apibūdintum Vilniaus ma-

148

LAMŲ SLĖNIS

dą, lyginant su Londonu ar kitomis mados sostinėmis? - Anksčiau buvo sunku kažką sakyti, nes žmonės buvo panašūs ir panašiai rengėsi, o dabar, kai grįžau, viskas labai smarkiai pasikeitę. Gatvėse atsirado daug eksperimentuojančių žmonių, nebijančių išeiti į miestą taip, kaip jie įsivaizduoja ir jiems gražu, dėl to labai džiaugiuosi ir pati gerai jaučiuosi. Anksčiau būdavo šioks toks diskomfortas, kad žmonės žiūri, sulaukdavau komentarų, kaip ji čia apsirengusi. Nors tai mane kažkaip ir paskatina išlikti ištikima sau ir rengtis taip, kaip man patinka, nepaisant kitų nuomonės. Nuo to ir prasidėjo visas mano blogas – norėjau įrodyti kitoms merginoms, kad reikia daryti ir atrodyti taip, kaip tu nori, ir visiškai nesvarbu, ką kiti galvoja. Tad dabar esu labai patenkinta situacija Vilniuje, kad atsirado daug panašiai mąstančių žmonių, nebijančių eksperimentuoti. Londone gali rengtis visiškai ką nori ir žmonių akys kreivai nežiūrės. Lietuvoje mes laisvėjame, bet kol kas dar yra didelis skirtumas. Svarbu ir tai, kad galbūt Londone visa aukštoji mada yra labiau įperkama, žmonės gali skirti daugiau lėšų investuoti į savo stilių.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

151

– Kas buvo pirmoji tavo stiliaus ikona? - Manau, kad pati pirmoji buvo mama. Kai dar buvau mažytė, ji mane mokydavo, kaip derinti spalvas, padėdavo susidėti, ką rengtis. Kažkurį rytą atsikėliau ir pasakiau: „Viskas, mama, aš pati susidėsiu.“ Aišku, tuo metu buvo žiema, o aš išsirinkau plonas pėdkelnes, palaidinę be rankovių, bet labai džiaugiuosi, kad suteikė man laisvę, visuomet patardavo, bet nepiršdavo savo nuomonės. – Jei galėtum dabar greitai apsikeisti spintomis su vienu žmogumi, kas jis būtų ir kodėl? - Apsikeisčiau su mados tinklaraštininke ir žurnaliste Leandra Medine iš „Man Repeller“. Šiuo metu ji yra mano stiliaus ikona. Londone teko su ja pabendrauti, dėl to esu labai laiminga. Taip pat, kiek stebiu jos tinklaraštį, Leandra kaip asmenybė man labai įdomi, nestandartinė ir tikrai labai įkvepianti. Niekuomet nepraleidžiu naujų derinukų. Rodos, kad turim kažką panašaus ir deriname nesuderinamus dalykus.

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

Kai Js˜ rankoms sunku, joms tuoj pat padòs Neutrogena®

KA PAKAN S ñ L E B IP Ì T U KA DAUGIAARTˆ 200 K

SUKURTA BENDRADARBIAUJANT SU DERMATOLOGAIS Rank˜ kremas greitai nuramina ir apsaugo net itin sausà, sutrkusià ar suskerdòjusià rank˜ odà. ·io unikalaus produkto sudòtyje yra keturis kartus daugiau glicerino nei kituose kremuose ar losjonuose, todòl sausas, ‰iurk‰ãias, paraudusias bei suskirdusias rankas jis gydo greitai ir ilgam. Naudokite ‰∞ kremà ir dÏiaukitòs savo ‰velnia bei mink‰ta rank˜ oda. Rank˜ kremas Neutrogena® - nr. 1 Lietuvoje tarp dermatolog˜ ir j˜ ‰eimos nari˜. Ie‰kokite vaistinòse.

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

SALDI VAIKYSTĖS NOSTALGIJA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Tą rytą šokoladinėje buvo ramu, sklido kavos ir saldainių su čiobreliais kvapas, skambėjo kalėdinė muzika. „Kalėdos – mano mėgstamiausia šventė“, – prasitarė jis. Apie Kalėdas ir apie tai, kaip išsipildė vaikystės svajonė, o taip mėgti saldumynai tapo verslu, kalbėjomės su „ALI ŠOKOLADINĖS“ įkūrėju, belgiško šokolado „Callebaut“ ambasadorių klubo nariu ALI GADŽIJEVU.

- Ali, neseniai keliavai į Paryžių. Ką ten veikei? - Paryžiuje vyko pasaulio šokolado čempionatas, jame konditeriai iš dvidešimties pasaulio šalių varžėsi dėl geriausio šokoladininko titulo. Nors lietuviai šiame čempionate nedalyvauja, renginys būna įspūdingas. Norint patekti į jį privalu laimėti čempionatą savo šalyje. Konkurso metu dalyviai turi atlikti keletą skirtingų rungčių. Pagrindinė ir sunkiausia – skulptūros lipdymas iš šokolado. Kitos rungtys – dviejų skirtingų technikų saldainių ruošimas, lėkštinis deser-

tas, tortas, maža skulptūra iš šokolado. Čempionatas vyksta tris dienas: pirmąją dieną pasirodo visi dalyviai, antrąją vyksta pusfinaliai, o trečiąją – finalai. Konkursą stebėjau tik pirmąją dieną, man labiausiai patiko brazilo sukurta skulptūra, deja, jis iškrito pirmame ture, nes skulptūra nebuvo tvirta. Pagaminus ją reikia nunešti 10 metrų – tai vienas iš vertinimo kriterijų. Būna, pasitaiko klaidų, skulptūros nukrenta, sulūžta, dalyviai verkia. Jiems tai labai svarbu. - Ko tokie konkursai išmoko?

- Esu šokolado „Callebaut“ ambasadorių klubo narys, tad čempionatai – puiki proga susitikti ir pabendrauti su pažįstamais konditeriais ar užmegzti naujų pažinčių. Renginio metu galima patekti į užkulisius, diskutuoti, dalytis patirtimi. Kontaktai labai svarbūs. Būna, gamini desertą, tačiau neturi su kuo pasikonsultuoti. Turiu gerą bičiulį iš Lenkijos, jo nuolat klausinėju įvairių dalykų, nes Lietuvoje nėra žmonių, kurių galėčiau to paklausti. Be to, labai įdomu pabūti tarp geriausių pasaulio konditerių ar paspausti jiems ranką.

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

- Turbūt šį klausimą girdi nuolat, bet juk taip smalsu... Kaip susidomėjai desertais? - Visą gyvenimą šeimos nariai kartojo, kad aš turėčiau gaminti desertus. Vaikystėje, kai tik turėdavau kelis centus, iškart eidavau į kioską ir klausdavau pardavėjos, ar turi naujų saldainių ar šokoladų. Parduotuvėje buvo išragauti visi saldainiai, o namuose apieškotos visos mamos saldainių slėptuvės. Prisimenu, kondensuotą pieną šaukštais valgydavau. Turbūt daugelis vaikų tokie būna? Visas mano gyvenimas vienaip ar kitaip buvo susijęs su saldumynais, tačiau kad tai pavirs verslu, niekada negalvojau. Atvirai pasakius, viskas išėjo netyčia. Šokoladą įsimylėjau per vieno žymaus belgų konditerio pasirodymą. Susižavėjau išgirdęs, su kokiu užsidegimu šis meistras pasakoja apie šokoladą, supratau, kaip svarbu jį pažinti. Belgijoje ar Prancūzijoje galima kurti tik iš šokolado, tačiau Lietuvoje vien iš šokolado sukurti verslą būtų sunku – taip prisidėjo ir kiti desertai. - Vaikystės nostalgija pavirto verslu... - Visiškai neplanuotai, tačiau taip. Anksčiau gaminau maistą ir nors konditerija su kulinarija labai artimos, tačiau tuo pat metu – labai tolimos. Labai sunku pereiti nuo mėsos kepimo prie desertų. Kepant mėsą pabarstai druskos, pipirų – ir skanu. Čia viskas sudėtingiau – reikia skaičiuoti gramus, reguliuoti temperatūrą. Desertai reikalauja didelės atsakomybės. Būna, sugalvoji, padarai, o tada matai,

kad glazūra nubėgo, desertas pakrypo į šoną. Kiekvienas desertas reikalauja kruopščių skaičiavimų, daug dėmesio. - Kokį sudėtingiausią desertą tau teko gaminti? - Visi desertai yra sudėtingi, kai juos gamini pirmą kartą. Pagaminus dvidešimtą kartą viskas pasidaro daug aiškiau ir paprasčiau. Tad šis klausimas – filosofinis. Per dvidešimt kartų gali ištobulinti sudėtingą techniką, tačiau labai svarbu suprasti, ko reikia desertui. Tai nuolatinis pažinimas, kruopštus darbas. Pavyzdžiui, kepdamas migdolinius pyragaičius macarons turi suprasti, kad tai – gyvas organizmas, reikalaujantis nuolatinės priežiūros. Negali tiesiog dėti į orkaitę ir laukti, kol suskambės skambutis. Privalai stebėti, ar ne per daug iškilo, ar neperkepė. Sudėtinga yra kiekviena diena. - Tobulas desertas pagal Ali... - Geras desertas – tai desertas, pagamintas iš kokybiškų produktų. Esu valgęs nuostabiai skanų plikytos tešlos pyragaitį su pistacijų kremu ir aviečių džemu – tai buvo skaniausias kreminis desertas, kurį esu valgęs. Tuo metu aš net negalvojau kaip jis pagamintas – tiesiog valgiau ir mėgavausi tuo. Geras desertas yra visuma: ingredientai, pjūvis, vaizdas. Vis dėlto svarbiausia – kokybiškos žaliavos. Taip pat ir namuose: galima pasigaminti tešlą iš margarino, tačiau jei vietoje margarino įdėsite sviesto, šiek tiek druskos, tai gali būti skaniausias valgytas sausainis.

LAMŲ SLĖNIS

159

- Kaip suprantu, desertai turi savo filosofiją? - Kaip ir visas maistas, svarbiausia yra proporcijos, skonių balansas ir kokybiški produktai. - Tavo kuriami desertai – ne tik dieviškai skanūs, tačiau primena mažučius meno kūrinius. Estetika tau labai svarbu? - Mes susižavime desertu pagal jo išvaizdą. Kad desertas gražiai atrodytų, reikia žaisti formomis, papuošimais. Deserto kūrimas prasideda nuo skonio derinių: migdolai dera su avietėmis, braškėmis; jei įdėčiau pistacijų, turiu sugalvoti, koks biskvitas derėtų prie jų. Svarbu nuolat galvoti apie skonio derinius – vienur reikia sau-

160

LAMŲ SLĖNIS

sesnio biskvito, kitur šiek tiek trupinių ar rūgštesnio įdaro. Kai sukuri deserto struktūrą, ieškai jam tinkamiausios formos, žiūri, ar jis netirpsta, ar nekrenta, ar neišsileidžia. Pradedi ieškoti formos, kuri būtų ne tik graži, tačiau ir patogi transportuoti. Desertų puošimui skiriame ypatingą dėmesį – kiekvienas pyragėlis puošiamas teptukais, pincetais. Be to, visada vyksta nuolatinės paieškos. - Koks tavo paties vaidmuo „Ali šokoladinejė“? - Pradžioje mes dirbome dviese – aš ir mano sužadėtinė Patricija. Ceche gamindavome desertus, o juos pabaigdavau čia, šokoladinėje. Turguje pirkdavome uogas, vaisius, rugiagėles, mė-

tas. Vėliau komanda išaugo, o pats šiuo metu esu atsakingas už kūrybą. Nuolat tenka atsakinėti į klausimus, todėl galima sakyti, gamyboje esu kasdien, tačiau pagrindinis mano darbas – desertų kūrimas. Man labai patinka gaminti desertus, o darbas prie kompiuterio mane labai vargina, tad kartais, kai nebegaliu susikaupti darbui, nueinu į cechą, suplaku biskvitą, padedu komandai. Man tikrai labai patinka mano darbas. - Kad jau visas mūsų pokalbis nesisuktų tik apie darbą... Kokie būna tavo naminiai ritualai? - Šis savaitgalis buvo nuostabus – galėjau jį praleisti su šeima. Man šeima labai svarbi, o sūnaus Ajaus gimi-

mas buvo didžiausias stebuklas mano gyvenime. Norėčiau turėti daug vaikų, tik gal šiek tiek vėliau, kai turėsime daugiau laiko. Savaitgalį leidome Patricijai pamiegoti, kartu su Ajumi gaminome pusryčius, valgėme, žaidėme. Darbo dienomis nuo 7 val. ryto jau dirbu ceche, tad užbaigus darbus kuo greičiau skubu namo. Savaitgaliais daug gaminame. Pavyzdžiui, šį savaitgalį norėjome praleisti dviese, tačiau užsukome į parduotuvę, pamatėme labai geros mėsos gabalą. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad į svečius užsuko draugai, giminės. Tokie savaitgaliai man labai malonūs – karštas vynas, kalėdinė muzika, Patricija papuošė eglę – pajutome šventinę nuotaiką.

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

- O kaip atrodo jūsų pusryčiai? - Darbo dienomis mano pusryčiai būna darbe – košė arba sumuštinis. Tačiau darbe turime labai gražią tradiciją – su kolektyvu gaminame pietus, kartu pietaujame, bendraujame. Man labai patinka ši ceremonija – ji tapo mūsų ritualu. Mano kolektyvas – nuostabūs žmonės, tad kiekvieną dieną su džiaugsmu einu į darbą. Jie visi labai entuziastingi, tad ir man pačiam norisi veikti, daryti, duoti jiems viską, kas geriausia. Tikrieji pusryčiai būna savaitgaliais. Mėgstu Benedikto kiaušinienę, Patricija labai mėgsta kišą. Kas buvo pusryčiams vakar... Tiesa, karšti sumuštiniai. Mes viską valgome (juokiasi). - Kaip jūsų šeima švenčia Kalėdas? - Kiekvienais metais labai laukiu Kalėdų. Tai mano mėgstamiausia šventė. Turbūt dėl to, kad tai puiki proga visiems susitikti, bendrauti. Patricija labai laukia gruodžio 1-osios. Tą dieną ji puošia Kalėdų eglę, tad ši diena jai kaip didžiausia šventė. Ajui šios Kalėdos pirmosios, todėl jų laukiame dar labiau.

- O koks būna jūsų kalėdinis stalas? - Per Kūčias susitinkame su mano šeima, per Kalėdas – su Patricijos. Per Kūčias tradiciškai ant stalo būna dvylika patiekalų. Per Kalėdas dažniausiai visi atsineša ką nors pagaminto iš vienos ar kitos kulinarinės knygos. Anksčiau mėgdavau paruošti žvėrienos, tačiau dabar per Kalėdas atsinešame desertų. - Tobula dovana Kalėdoms? - Man geriausia dovana – kulinarinė knyga. Visada apsidžiaugiu gavęs gero virtuvės šefo knygą. Tad su tokia dovana niekada neprašausite! Taip pat labai mėgstu gauti dovanų gero maisto. Dažnai ir pats dovanoju tokias dovanas – kai tik Lietuvoje atsirado aviečių acto, pradėjau jį visiems dovanoti, pasakojau, kaip jį naudoti, ką iš jo galima pagaminti. Aš manau, kad tai labai gera dovana, nes kartu su ja tu dovanoji geras emocijas, kurias gali prisiminti gamindamas. - Pabaigai labai svajingas klausimas... Jeigu galėtumei pasirinkti, su kuo norėtum pavakarieniauti? - Mano visas gyvenimas sukasi aplink maistą, tad jei reiktų pasirinkti, norėčiau susipažinti ir pabendrauti su gerais virtuvės šefais.

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

TEN, KUR VEDA VIDINĖ MOTYVACIJA Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Ar treniruokliai sporto klube gali būti išmanūs, o asmeninis treneris tapti ir tavo asmeniniu psichologu? Ar sporto klubo interjeras gali priminti operos salę, o visavertė treniruotė užtrukti vos 17 min.? Patikėkite – gali! O pokalbis su buvusia krepšinio šokėjų komandos vadove, naujojo sporto klubo „Impuls“ vyriausiąja trenere VILMA BRINEC motyvaciją pradėti sportuoti jau... šiandien kilsteli į neregėtas aukštumas.

LAMŲ SLĖNIS

167

- Vilma, pats sunkiausias klausimas: kaip šiuolaikiniam žmogui, kurio gyvenime ir taip visko labai daug, atrasti motyvaciją sportuoti? - Ilgalaikė yra tik vidinė motyvacija. Visi pažadai sportuoti, nes „draugas sportuoja“, „nuo pirmadienio“ ar „prieš pavasarį“ dažniausiai greitai subliūkšta. Gaila, kad vidinis lūžis dažnai įvyksta per vėlai – atsiradus sveikatos problemoms, sunerimus dėl savo išvaizdos ar, dar blogiau, kam nors įžeidus dėl išvaizdos. Iš tiesų atrasti motyvaciją – tai tiesiog pradėti sportuoti. Ir visai nesvarbu, kada tas pirmas žingsnis žengiamas. Jei atsiranda vidinis noras (patinkanti treniruotė, treneris, atmosfera sporto klube ar pats jausmas, atsirandantis sportuojant), žmogus prisiriša prie tų gerų pojūčių ir nori jų vis daugiau. Tad pirmasis žingsnis –vieną gražią dieną tiesiog imti ir pradėti. - Šiais laikais labai populiaru turėti asmeninį trenerį. Ar tuomet rezultatai iš tiesų būna kardinaliai kitokie, nei sportuojant savarankiškai? - Be abejo. Asmeninis treneris reikalingas ne tik tiems, kas siekia specifinių tikslų, bet ir bet kuriam sportuojančiam, ypatingai pradedančiajam. Toks žmogus gali padėti modifikuoti pratimus pagal žmogaus poreikius, parinkti jam labiausiai tinkančią programą. Žinoma, jei žmo-

168

LAMŲ SLĖNIS

gus anksčiau yra sportavęs ar bent jau domėjęsis sportu, jis gali sportuoti ir savarankiškai. Tačiau jei norima didelių pokyčių – numesti svorio, priaugti raumeninės masės ar įveikti tam tikrus sveikatos sutrikimus, aš rekomenduoju bent jau pirmuosius porą mėnesių sportuoti su asmeniniu treneriu. Vėliau galima sutarti dėl reguliarių susitikimų, atlikti progreso testus. - Kaip pasirinkti asmeninį trenerį, į ką reikėtų atkreipti dėmesį? - Vienas svarbiausių kriterijų – tai trenerio kompetencija. Juokinga, kad socialiniame tinkle „Facebook“ kas trečias skelbiasi esąs asmeninis treneris. Iš tiesų taip nėra. Asmeninis treneris privalo turėti specifinių žinių, būti įgijęs specialų išsilavinimą. Be to, kiekvienas treneris turi savo mėgstamą sritį. Tarkime, sunkumų kilnotojui labiau patinka dirbti su svoriais, kitam treneriui galbūt priimtinesnė joga ar pilatesas. Tad reikėtų pasirinkti tai, kas artima tau. Mūsų klubo interneto svetainėje galima rasti visų trenerių kontaktus – su jais galima susisiekti ir tiesiog pasitarti. Apie trenerius gali papasakoti ir klubo vadybininkai. Pastebėjau, kad žmonės trenerius dažnai renkasi ir vadovaudamiesi asmeninėmis simpatijomis. Tai žmogiška ir svarbu. Vienas tau energetiškai tinka, kitas – ne.

LAMŲ SLĖNIS

169

- Treneriams turbūt dažnai tenka įsijausti ir į psichologo vaidmenį? - Taip, nors mūsų darbas yra fizinis, bet jame labai daug psichologijos. Grupinės treniruotės – tai labiau šou, jautiesi tarsi stovėdamas scenoje. O štai asmeninėje treniruotėje įsijungia visi žmogiškieji veiksniai – ir kalba, ir fizinis kontaktas, ir psichologinis faktorius. Yra labai šnekių klientų, kurie nori išsipasakoti, dažnai atvirauja. Kiti – uždaresni. Iš jų tenka po truputį traukti informaciją, kad papasakotų, kaip gyvena, ką valgo, kokia jo rutina, kiek laiko miega. Juk visa tai labai

170

LAMŲ SLĖNIS

svarbu. Gal žmogus tuo metu turi asmeninių problemų – streso hormonai veikia raumenų reakciją į krūvį, tai, kaip žmogus prisitaiko prie treniruočių ir kaip tobulėja. Nežinant visų šių faktų treniruoti daug sunkiau. - Neretai treneriais tampa buvę profesionalūs sportininkai. Kokia jūsų istorija, kaip tapote trenere? - Nuo vaikystės lankiau meninę gimnastiką, bet ją teko mesti dėl ligos. Manau, profesionaliems sportininkams visiškai atsisakyti sporto tiesiog neįmanoma. Tad aš pradėjau

didžiuosius ieškojimus. Išbandžiau daugybę būrelių. Labiausiai man patiko šokiai, baletas. Būdama 16 m. nuėjau pas trenerę Nijolę Pavilonienę, į tuometinę NEBL krepšinio aikštelės šokėjų grupę. Taip prasidėjo mano krepšinio istorija, kuri tęsėsi daugiau nei dešimt metų. Sulaukusi 18-os subūriau savo šokėjų grupę, mus pasikvietė „Lietuvos ryto“ komanda. Tie, kas matė krepšinio aikštelės šokėjų pasirodymus, puikiai supranta, kad tai gimnastika, sportiniai šokiai, daug judrių elementų, šuoliukų, persivertimų, triukų. Būda-

mas tarp sportiškų, raumeningų vyrų tiesiog negali šokti baleto. Treniruodama merginas baigiau ir kelis mokslus – verslo vadybos ir administravimo bei šokio pedagogikos. Visko buvo labai daug, bet man tai patiko. Dirbdama su šokėjomis įgijau daug patirties. Konkurencija ir reikalavimai buvo didžiuliai, o visos merginos – skirtingos. Viena – balerina, kita sportinių šokių šokėja, trečia – gimnastė. Ir staiga jos turi tapti vieninga komanda. Visas jas reikėjo sulyginti, paruošti fiziškai. Tai buvo mano didžioji mokykla.

O paskui aš sutikau būsimą vyrą, profesionalų fizinio parengimo trenerį, ir bendras mūsų pomėgis pastūmėjo mane dar daugiau domėtis, kurti programas moterims, pradėjau dirbti su klientais, vesti grupinius užsiėmimus. Pastaruosius penkerius metus gilinausi į mokslinę sritį – kodėl vienokia, o ne kitokia programa, kaip ją sukurti, kaip pritaikyti. Nuo šokių perėjau prie tikrojo sporto.

- Yra du keliai. Pirmasis – pasikonsultuoti su klubo treneriais, vadybininkais. Antrasis – bandyti. Nes tai, kas patinka vienam, nepatinka kitam. Nėra tokios treniruotės, kuri patiktų visiems. Egzistuoja net tam tikros tendencijos. Kažkada pačios populiariausios buvo stepo treniruotės, paskui atėjo funkcinių treniruočių mada. Kad žmogus jaustų vidinę motyvaciją, treniruotės jam turi patikti. Tad geriausia išbandyti. Manau, reguliariai lankantis sporto klube, pakanka - O kaip pasirinkti, koks sportas dviejų savaičių atrasti tai, kas tau tintau tinka labiausiai? ka ir patinka.

LAMŲ SLĖNIS

171

- Kokių sportavimo būdų siūloma naujajame „Impuls“ klube? - Pati didžiausia ir įdomiausia naujovė – tai išmanieji treniruokliai „Milon“. „Impuls“ – vienintelis klubas Baltijos šalyse, kur juos galima išbandyti. Išmanusis milonaizeris vos per penkias sekundes atlieka išsamią jūsų kūno analizę ir automatiškai pritaiko „Milon“ treniruoklių programą pagal raumenų sandarą bei individualius tikslus. Tai visiškai individualus tre-

172

LAMŲ SLĖNIS

niruoklis, kurį mes vadiname išmaniuoju. Viena treniruotė trunka vos 17 min., per šį laiką žmogus atlieka tiek pratimų, kiek su įprastais treniruokliais atliktų per valandą. Žinoma, mes visada rekomenduojame derinti fizinį krūvį su kitais užsiėmimais, pavyzdžiui, kartą per savaitę nueiti į kitokią treniruotę ar tiesiog pabėgioti. Šie treniruokliai neatsitiktinai buvo pasirinkti būtent naujajam „Impuls“, esančiam pačiame Vilniaus cen-

tre. Juk dažnai iš klientų girdime, kad jie neturi laiko dvi valandas praleisti sporto salėje. Greta šio klubo daugybė biurų, valstybinių įstaigų, tad net atbėgus į klubą per pietų pertrauką galima rasti laiko visavertei treniruotei, kuri užtruks vos 17 min. Naujajame klube taip pat įrengta didelė ir moderni funkcinė zona. Šios treniruotės dabar labai populiarios. Jų metu atliekami įvairūs pratimai – su virvėmis, maišais, padangomis, funk-

Individualus treniruoklis, kurį mes vadiname išmaniuoju. Viena treniruotė trunka vos 17 min., per šį laiką žmogus atlieka tiek pratimų, kiek su įprastais treniruokliais atliktų per valandą.

ciniais diržais, sunkiais kamuoliais. Atliekant pratimus imituojami normalūs kasdieniai judesiai. Ši zona atvira visiems. Žinoma, klube vyksta ir daugybė įvairių grupinių užsiėmimų: tiek aerobinio krūvio ar „Les Mills“, „Bodycombat“, tiek ramesni – joga, pilatesas, kalanetika.

gyti prieš užsirašant į sporto klubą? - Sporto klube būtina švari sportinė avalynė ir rankšluostėlis. Na, o kalbant apie aprangą, svarbiausia – patogumas, tad apranga turėtų būti tiesiog sportinė. Dažnai žmonės klysta įsigydami, pavyzdžiui, ne sportui skirtas tampres. Jos taip gerai nesugeria prakaito, nekvėpuoja, sukelia diskomfortą. Tad aprangos reikėtų ieškoti - Kokios sportinės aprangos ma- sporto prekių parduotuvėse. O mados dos dabar populiarios? Ką reikėtų įsi- keičiasi. Tarkime, dabar labai madin-

gi margi, ryškių spalvų drabužiai. Spalvos padeda sportuoti. Dažnai žmonėms patariu pasirinkti savo mėgstamiausios spalvos drabužius. Tuomet ir gerai jausitės, ir gražiai atrodysite. Vis dėlto svarbiausia – avalynė. Patariu rinktis tik žinomų ženklų ir tik sportinius batelius. Juk dėl nepatogių marškinėlių stuburo traumos negausi, bet ilgai avėdamas netinkamą avalynę gali gauti traumą, nikstelėti koją.

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

175

- Ar asmeninis treneris pataria žmogui apie mitybą? Kaip apskritai suderinti sveiką gyvenseną ir nuolatinį skubėjimą, juk dažniausiai renkamės kavinėje siūlomus dienos pietus, o jie nebūtinai dera su sveika mityba… - Kiekvienas profesionalus asmeninis treneris gali papasakoti apie bendras mitybos tendencijas, bet norint specialaus mitybos plano reikėtų kreiptis į dietologą. Mūsų klube taip pat dirba patyrę dietologai. Na, o tie dienos pietūs nėra tokie jau nesveiki. Kartais man atrodo, kad žmonės net per daug jaudinasi dėl mitybos. Juk teorijos nuolat keičiasi. Tad savo klientams aš patariu tiesiog išmokti klausytis savo kūno. Kiekvienas esame skirtingas. Ne kiekvienam verta atsisakyti mėsos, o kartai – priešingai – verta tapti vegetaru ar veganu. Tikrai nesveika – tai greitas, nereguliarus maistas, skrudinti, kepinti greitai paruošiami produktai. Tačiau kokio tipo produktus rinktis, kaip dažnai valgyti – labai individualu. Net dietologas dažnai pataria išbandyti kelias mitybos programas.

Yra tiek daug maistingų, nesudėtingų ir labai greitai paruošiamų užkandžių receptų. Pavyzdžiui, riešutai, datulės, figos, duoniukai su riešutų sviestu ar avokadu, grikiai. Jei žinai, kad neturėsi laiko, galima pasiruošti tokių užkandžių ir visada turėti jų po ranka. - Na, o ką manote apie lietuviškas Kūčių stalo tradicijas ir kaip jos dera su sveiku gyvenimo būdu? - Išties tiek daug patiekalų nėra gerai, bet juk Kūčios – tik kartą per metus! Tiesiog patarčiau valgyti mažiau. Juk pagrindinė problema – ne tai, ką valgome, o kiek to maisto suvalgome. Sėdi prie stalo, kalbiesi ir net nejunti, kiek prisivalgai. Vis dėlto Kūčių stalas nėra toks pavojingas, kaip Naujųjų metų... Be to, dažnai pamirštame energinę maisto vertę, kalbu ne apie kalorijas. Ta ramybė, šeimos buvimas kartu, kai mama, močiutė, o kartais ir visa šeima kartu gamina maistą, suteikia labai daug geros energijos. Tad Kūčių stalas yra nuostabus vien dėl to, kiek į jį sudėta geros dvasios.

Apsilankykite moderniausiame sporto ir sveikatingumo klube „Impuls“ (Vienuolio g. 4, Vilnius) ir pradėkite sportuoti jau šiandien!

176

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

TARP DVIEJŲ PASAULIŲ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Pampa“ archyvo

„Mes įsimylėjome vienas kitą šiaurinėje Čilės dalyje, o po dviejų mėnesių Vicky jau gyveno su manimi Australijoje“, – savo pasakojimą pradeda fotografai, keliautojai, dizaino studijos „Pampa“ įkūrėjai CARLAS WILSONAS ir VICKY AGUIRRE, savo darbu siekiantys sumažinti atstumą tarp dviejų, rodos, visiškai skirtingų, bet kartu ir panašių pasaulių.

- Esate du fotografai iš dviejų tolimų pasaulio kraštų – Australijos ir Argentinos. Įtariu, čia slepiasi įdomi istorija... Carlas: Aš buvau bebaigiąs metus trukusią kelionę po Lotynų Ameriką, o Vicky tuo metu fotografavo Čilėje. Mes susitikome ir įsimylėjome vienas kitą šiaurinėje Čilės dalyje, o po dviejų mėnesių Vicky jau gyveno su manimi Australijoje. Tačiau ji labai pa-

siilgo namų, jai nesisekė rasti darbo. Aš taip pat norėjau keisti darbą. Mums abiem beprotiškai patiko kelionės, fotografija, žavėjomės vietos kultūromis, amatais. Turėjome idėją, tikėjome ja ir viskas išsisprendė savaime.

kų darbų. Tikėjome, kad šie unikalūs darbai būtų paklausūs. Nuo tada, kai gimė „Pampa“, mūsų idėja nepasikeitė – mes norime kokybiškus unikalius amatininkų darbus parodyti ne tik Australijai, bet ir visam pasauliui, ir taip amatininkams padėti išgyventi iš to, ką jie daro geriausiai. Mums labai - Taip ir sukūrėte „Pampa“? svarbu išsaugoti pamažu nykstančią Carlas: Pastebėjome, kad Australi- unikalią kultūrą – jeigu ši patirtis nejoje sunku rasti Argentinos amatinin- bus perduodama, ji išnyks visam laikui.

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

- Kaip atrodo jūsų darbo diena? Vicky: Australijoje dažnai tenka dirbti ir savaitgaliais. Daug dėmesio skiriame socialinei žiniasklaidai, daug fotografuojame, bendraujame su amatininkais. Radę laiko važiuojame prie jūros, dalyvaujame kalnų žygiuose. Argentinoje daug laiko praleidžiame kelyje, tyrinėjame naujas vietas, lankome vietos bendruomenes. - Ko daugiau turi Australija ir Argentina – panašumų ar skirtumų? Carlas: Australijos ir Argentinos kultūros labai skirtingos, bet kartu jos panašios. Mums abiem patinka barbekiu, sportas, gamta. Tik kiek kitaip. Australijoje žmonės labiau atsipalaidavę, Argentinos kultūra daug turtingesnė, miestuose galima pajusti europietišką dvasią. Australijos kultūra sukasi aplink gamtą, nuotykius, tad tipinis australų laisvalaikio leidimo būdas – pabėgimas iš miesto į gamtą. Argentinoje stipriai juntama itališka dvasia. Argentiniečiams svarbiausia – šeima ir maistas. - „Pampa“ – tai pagarba praeičiai, papročiams, tradicijoms. Kodėl jums tai taip svarbu? Vicky: Vaikystėje senelis man sakydavo: „Žinojimas, iš kur atėjai, padės suprasti, kur nori eiti“. Kalbėdami apie praeitį, mes kalbame apie šaknis, kultūrą, folklorą, paveldą. Bendruomenės, su kuriomis dirbame, vadovaujasi šiomis vertybėmis, o mes tai labai gerbiame.

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

183

- Papasakokite apie savo produktus. Vicki ir Carlas: Kiekvienas „Pampa“ produktas pagamintas rankomis iš aukštos kokybės vilnos. Amatininkai naudoja iš kartos į kartą perduodamus gamtos įkvėptus raštus, „Pampa“ gaminiai audžiami tradicinėmis staklėmis, o procesas gali užtrukti ilgiau nei šešias savaites. Audimo technikos taip pat yra labai senos ir naudojamos jau ne vieną šimtą metų. Visi gaminiai turi nežymių trūkumų, yra skirtingi – tai tarsi savotiškas amatininko parašas, o kiekviena kolekcija turi glaudų ryšį su ta vieta, iš kurios yra kilusi. Mūsų padedami amatininkai didžiuojasi savo kultūra, senaisiais amatais. Primename jiems, jog jų kūriniai – labai vertingi, o jaunesnėms kartoms parodome, kad audimas – garbingas, vertingas ir pelningas amatas. Be to, audėjai gali dirbti savo namuose ir kaimeliuose, jiems nereikia ke-

184

LAMŲ SLĖNIS

liauti tolimų atstumų, kad parduotų savo darbus. Pinigai, gauti už parduotus produktus, padeda amatininkams išgyventi, nusipirkti maisto, drabužių, leisti vaikus į mokyklą, nusipirkti reikalingų audimui medžiagų. Dažnai audėjai dirba grupėse, dalijasi medžiagomis ir idėjomis. Neretai pasitaiko, jog patys augina lamas, avis vilnai. Procesas labai ilgas ir sudėtingas, reikalaujantis daug kūrybiškumo. Viskas prasideda vilnos kirpimu, jos plovimu, vėliau vilna šukuojama, verpiama. Jau suverpti siūlai dažomi natūraliais dažais. Dažai išgaunami iš augalų, gėlių, daržovių, vabzdžių, mineralų, visgi kartais panaudojami ir sintetiniai dažai tam, kad spalvos būtų kiek sodresnės. Bet kurio audėjo namų galiniame kieme galime pamatyti audimo stakles. Skirtingos audimo technikos, naudojami skirtingo storio siūlai kiekvienam gaminiui suteikia savitą charakterį.

LAMŲ SLĖNIS

185

- Kokia Argentinoje gyvenančių amatininkų kasdienybė? Carlas: Amatininkai, su kuriais mes dirbame, gyvena nuo didžiųjų Argentinos miestų nutolusiuose regionuose. Vieni gyvena karštose žemumose, sausuose miškuose, kiti – 4 kilometrų aukštyje Andų kalnuose. Kai kurie gyvena taip, kaip gyveno jų protėviai prieš šimtus metų.

186

LAMŲ SLĖNIS

- Koks jūsų santykis su tais žmonėmis? Carlas: Su amatininkais palaikome labai šiltus ryšius. Važiuojame pas kiekvieną šeimą, kuriančią produktus, tad turime galimybę pabendrauti su amatininkų vaikais, gyvūnais, pamatyti jų kasdienį gyvenimą iš arti. Kartu praleistas laikas stiprina mūsų ryšį.

- Ką jums reiškia kelionės? Vicky: Kiekviena kelionė mums labai įsimintina. Keliaudami įgyjame patirties, geriau pažįstame kultūrą, žmones. Labai mėgstu leisti laiką su amatininkų vaikais, gyvūnais. Tačiau kelionės mums – ne tik bendravimas su žmonėmis. Mums labai svarbu pajusti artimą ryšį su gamta. Kvapą gniaužia galimybė keliauti po ato-

kius regionus su fotoaparatu rankose ir taip leistis būti užhipnotizuojamiems to, ką sukūrė Pachama (motina gamta).

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

MEDŽIOTOJAS IŠ ŠIAURĖS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė ir asmeninio albumo

Tą dieną iš miško jie parsinešė eglutę. Iškasė su visomis šaknimis, kad po švenčių ją vėl galėtų sodinti miške. Medžiai, žolė aplink, sruvenantis upelio vanduo, naktį kiemą nušviečiantis mėnulis, pro pirties duris virstantis garas, kvepiančios ąžuolinės vantos ir daug laiko sau, vienas kitam, vaikams, – tokie yra socialinio antropologo, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento, Šiaurės tautų tyrinėtojo, mokslų daktaro DONATO BRANDIŠAUSKO ir jo žmonos, teisininkės RĖDOS savaitgaliai kaime, Dzūkijoje, netoli Baltarusijos sienos. Čia neveikia internetas, nėra televizoriaus, netgi mobilųjį ryšį sunku pagauti. Užtat ant laužo kieme kunkuliuoja troškinys, o dūminė pirtis tuojau bus karšta. Donatas pripila stiklinę savos gamybos alaus, liejasi žodžiai, pasakojimai ir neįtikėtina šiluma, kurią skleidžia prie rąstų sienos prisiglaudusi kvepianti eglė. Visi kartu smagiai pakikename iš meilės istorijos, kurią vaizdingai suriečia Rėda: „Įsimylėjau jį šešiolikos. Donatas at-

eidavo pas mano dailės mokytoją, sėsdavo prie kompiuterio ir ruošdavosi vairavimo egzaminui. Kiekvieną kartą, kai jį pamatydavau, atimdavo žadą. Jis į mane, aišku, nežiūrėjo, manė, per jauna. Turėjome bendrų pažįstamų, nuolat apie jį girdėdavau – tai jis Kopenhagoje mokosi, tai Škotijoje, paskui į Sibirą išvažiavo. Grįžusį iš ekspedicijos sutikau jį čia, kaime, pas draugus sodyboje. Paaiškėjo, kad sena meilė niekur neišgaravo, jis tik į mane pasi-

žiūrėdavo, vėl pasijusdavau šešiolikos! Kunigas Julius Sasnauskas kartą bažnyčioje patarė, prie kurio šventojo paveikslo reikia melsti meilės. Meldžiau, meldžiau ir išmeldžiau. Buvo visokių vaikinų, bet nė su vienu nedrįsau planuoti santuokos, draugės iš manęs juokdavosi, kai sakydavau, kad jei kada tekėsiu, tai tik už Donato. Matot, viskas kaip seriale – aš man skirtą pamačiau iškart, o jam reikėjo dešimties metų, kad mane pamatytų...“

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

197

Viskas baigėsi gerai. Pora susituokė netoli sodybos esančioje rąstinėje Akmens kaimo Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje, vestuves atšoko ką tik įsigytos senos pirkios kieme. „Dieną prieš vestuves mums įjungė elektrą, buvo rugsėjis, siaubingai lijo, manėm, kad svečiai pas mus neatvažiuos per tokį ištižusį kelią. Bet vestuvių dieną švietė saulė“, – dabar prisimena Rėda, o kaimo name jau dvi atžalos – dukra Upyna ir po grindis dar ropojantis sūnus Girvydas. Viskas įvyksta tada, kai reikia. Kažin, ar turėdamas šeimą Donatas galėtų atsiduoti mokslui taip, kaip buvo atsidavęs, kai dar gyveno vienas. Vilniaus universitete gavęs Kultūros istorijos ir antropologijos magistro laipsnį, jis studijavo Kopenhagos antropologijos institute, vėliau – Aberdyno universitete apgynė socialinės antropologijos, etnologijos ir kultūros istorijos magistrą, o dar po penkerių metų tapo socialinės antropologijos mokslų daktaru. Daugiau kaip dešimt metų Donatas tyrinėja Sibire gyvenančias medžiotojų ir elnių augintojų tautas. Ypač jį domina evenkai oročėnai, kuriuos pažįsta ne iš knygų, o kartu gyvendamas, drauge miegodamas ant meškos kailio, medžiodamas ir mėgindamas prisijaukinti jų dvasias.

tės, žavėjausi Šiaurės Amerikos indėnais, daug važinėjau po Lietuvą – išmaišiau Dzūkijos girias ir raistus. Nusprendžiau studijuoti biologiją, tačiau netrukus nutariau, kad iš tiesų gamtoje mane labiau domina gamtos ir žmogaus santykis. Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, tuo metu atsirado antropologija, visiškai nauja kryptis. Dar studijuodamas antropologiją pradėjau keliauti po Sibirą, baigęs magistro studijas pagalvojau: kodėl nesusiejus darbo ir hobio? Išvykau į Škotiją, Aberdyno universitete yra Šiaurės antropologijos departamentas, kurio mokslininkai tyrinėja Šiaurės pasaulio dalį – Kanadą, Aliaską, Skandinaviją, Rusiją. Aberdynas – naftininkų miestas, universitetui irgi netrūksta lėšų, jis gali pasisamdyti pačius geriausius mokslininkus antropologus, džiaugiuosi, kad teko dirbti su geriausiais savo srities specialistais. Mano daktaro disertacija – pusantrų metų tyrimai Užbaikalėje. Antropologai – lauko tyrėjai, jiems būtina gyventi tarp žmonių, kad suprastų jų patirtį, suvokimus, gyvenimo būdą, galėtų lyginti kultūrines praktikas. Žmonės paprastai neturi iš anksto apmąstytų kategorijų, jiems reikia tam tikrų įvykių, kad galėtų kalbėti, pasakoti istorijas, jiems būtina patekti į tam tikras vietas, kad papasakotų, kas vyksta. Jei vietinių Sibiro kaime už- Donatai, esate miesto žmogus, klaustumei apie ritualines vietas, varužaugote Vilniuje, ant asfalto, kodėl gu ar jie kalbėtų, tačiau, kai drauge gamta dabar jus visai pasigrobė? nueini į jų šventas uolų piešinių vietas, - Gamta mane traukė nuo vaikys- – visai kas kita.

198

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

Savo patirtį ir tyrimus sudėjau į monografiją, kuri anglų kalba bus išleista „Beghahn“ leidyklose Oksforde ir Niujorke. Labai tikiuosi kitais metais ją pristatyti Amerikos antropologų asociacijoje. - Kaip nutiko, kad susidomėjęs indėnais nuklydote toli į Šiaurę? - Indėnų gyvenimo būdas Kanadoje ir autochtonų Sibire labai panašūs. Tik Kanados medžiokliai daugiau galvoja apie savo politinį identitetą ir turi daugiau teisių – valdo miškus, gyvūnus, iškasenas, o Sibiro tautelės taigoje nuo medžioklės ir elnių auginimo visiškai priklausomos. Nebus elnių, nebus kailių, nebus mėsos, jie sunkiai išgyvens. Sovietų Sąjunga buvo išsikėlusi uždavinį užvaldyti Šiaurę, tiesė per taigą geležinkelius, statė namus, kūrė kolūkius. Ir tai buvo labiau galios išraiška – tie projektai buvo pernelyg brangūs, kad būtų galutinai įgyvendinti. Kai Sovietų Sąjunga sugriuvo, sugriuvo ir kolūkiai taigoje, elniai buvo

privatizuoti, o medžiotojai pasitraukė į taigą, dalis jų grįžo prie natūralios buities, tačiau jų teisės taip ir liko apribotos. Šiandien Rusijos politikai netgi uždarinėja autochtonų organizacijas, kad šie per daug nebendrautų su kanadiečiais ir nepasimokytų politinio aktyvizmo. Dabar Sibire skaičiuojama bent keliasdešimt tautų, kurias sudaro nuo kelių šimtų iki 30 tūkstančių gyventojų. Daugumai jų būdinga tradicinė klajokliška gyvensena, o taigoje ar tundroje jie gano elnius ar medžioja.

iš Maskvos atvykęs koks prabangus ponas sau nušautų laimikį. Oročėnams taiga yra ekonominis ir dvasinis šaltinis, elnininkystė ir medžioklė yra savitas pasaulio matymo būdas, neatsietas nuo ritualinių praktikų, savito kraštovaizdžio suvokimo ir santykio su juo. Ganyti elnius, medžioti ir klajoti po taigą reiškia būti tikru žmogumi, tai nuolatinis tapsmas, neatsietas nuo santykių su kitais žmonėmis ir nežmogiškomis būtybėmis – gyvūnais ar dvasiomis.

- Vadinasi, Šiaurėje dar galima rasti grynuolių, tikrų gamtos vaikų? - XXI amžiuje negali būti grynuoliu. Tie žmonės šimtmečius priklausomi nuo rinkos poreikių. Įsivaizduokime, jei vieną dieną Europa išvis nustos pirkti kailius? Jų gyvenimui įtakos turi klimato atšilimas, besikeičiantis pasaulis. Kintant ekonominei aplinkai įsigyvenantys Šiaurėje nori išgyventi, o dėl geresnio gyvenimo vietiniai kaimiečiai parduoda ir lokio irštvą, kad

- Ar tie žmonės išlaikę senąją religiją? - Žmonės gyvena kartu su gyvuliais ir gyvūnais, natūralu, kad atsiranda ryšys, o jis lemia tam tikrą pasaulio bei kraštovaizdžio suvokimą: taigoje palaidoti jų protėviai, sėkmė priklauso nuo dvasių ir ritualinių santykių su jomis, kiekviena įmantri gamtos forma turi savo pavadinimą, istoriją, galbūt net dainą. Sibire gyvas šamanistinis pasaulio matymas.

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

207

- Pirtyje mačiau lokio kailį, virš durų kabančią juodojo lokio leteną, elnio ragus. Ar pabuvęs tarp tikrų medžioklių taigoje, kur kybo 50 laipsnių šaltis, kitaip pradedi žvelgti į etikos dalykus? - Visai kitaip! Žaliųjų judėjimai – vakariečių samprata. Ji protestuoja prieš medžioklę, tačiau net neįsivaizduoja, kokią tiesioginę įtaką ji daro šitų žmonių gyvenime. Kodėl manote, kad hipsterių gyvenimo būdą pasirinkę, dažniausiai turtingų tėvų vaikai, geriau žino, kaip gyventi gamtos žmonėms?

208

LAMŲ SLĖNIS

Jei kartu su jais neičiau į medžioklę – sėdėčiau stovyklavietėje, šunis šerčiau. O taigoje – ir bobutės medžioja, taip lengvai jų nepasivysi. Kartą vieną, maniau, aplenksiu, paliksiu ir pirmas stovyklavietę pasieksiu. Buvau ką tik atvažiavęs, išsimiegojęs, stiprus, atvarė paskui, lazdele pasiremdama, šlubuodama. Taigoje beveik kasdien sukardavome po trisdešimt kilometrų. Kartais vietos gyventojai surengia išmėginimą, palieka tik pėdsakus, o tu jau pats vienas ieškok kelio. Labai nepatiksi, gali ir paklaidinti, vienai rusų archeologų ekspedicijai

taip ir nutiko. Atvykėliai alkoholiu nepasidalijo, nosį užrietė – mes čia mokslininkai, kvailų klausimų uždavė, taigos žmonės juos pro tokius pelkynus naktį pravedė... Naktimis taigoje niekas nevaikšto – pavojinga. Lokio kailis, meškos letena, elnio ragai – tai evenkų dovanos. Dalijimasis yra ypač būdingas medžiotojų ir rankiotojų tautoms, svarbiausias socializacijos požymis. Jei sumedžiotą laimikį atsiveži į kaimą, būtinai turi jį išdalyti. Ir ne pats duoti gabalą mėsos, o pagal tradiciją leisti svečiui pačiam išsirinkti.

- Ar taigoje matėte gyvą mešką? - Jos nuolat sukinėjasi aplink stovyklavietes, ypač pavasarį, kai elniai atsiveda elniukus. Pakirdusios iš žiemos miego jos alkanos, uogų dar nėra, tai atkeliauja elnių naujagimių vogti. Viena meška buvo įpratusi ant dviejų kojų it žmogus vaikščioti, kad elniai prisileistų. Ilgai ją medžiojo, kai aš atvažiavau, elniai manęs baidėsi – esu gerokai aukštesnis už evenkus, juodai apsirengęs, manydavo, kad meška.

mą? Atvažiuoji ir ką? Aš jus tyrinėsiu? - Taigoje kiekvienas yra svečias, tačiau vietiniai atidžiai žiūri, koks žmogus atvykėlis ir ką jis jiems neša – sėkmę ar nesėkmę. Jokio rasistinio požiūrio, svarbu, kas esi, – tai ir parodo tavo elgsena. Sibire dar likę tikrumo ir nuoširdumo, Kanadoje, Skandinavijoje inuitai labai gerai žino savo teises, man ten dirbti būtų sunku – jie patys diktuoja temas, apie ką kalbėti, apie ką ne, patys nusprendžia, kurį mokslininką priimti, o kurį – ne. Ka- Kaip medžiokliai priima sveti- nadoje kolegos moka už kiekvieną in-

terviu, vietos autochtonų taryba sprendžia, ar tema, kuria domiesi, atitinka tautos įvaizdį. Sibire lengviau, bet ir čia būtinas prisitaikymas prie žmonių gyvenimo ritmo, jei tik pritrauksi kokią bėda ar nepatiksi – paliks taigoje. Yra kolegoms taip nutikę – prabundi vienas palapinėje, stovyklavietės, elnių ir brezentinių palapinių nebėra. Jie nieko neaiškina, jie daro. Jei pradedi rinktis medžioklės įrankius, nekyla klausimų, kas bus ir kur eini. Paklausi – atimsi sėkmę, gyvūnai jautrūs, jie pajaučia medžiotojų intenciją.

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

213

- Pusantrų metų gyvenote atšiauriomis sąlygomis. Ar taiga suartina žmones? - Suaugi, suartėji, kai kartu gyveni, taigoje atradau gerų draugų, bendraujame, siunčiu jiems siuntinius. Taigoje aš ne tik faktus apie jos gyventojus rinkau, mėginau patirti, išgyventi ir suvokti jų socialinį ir kultūrinį gyvenimą neatsiejus nuo posovietinių ekonominių ir politinių realijų. Buvau ne žinovas, o mokinys.

214

LAMŲ SLĖNIS

- Ar galite pasakyti, koks dabar tas žmogaus ir gamtos santykis? - Akivaizdu, klimato atšilimas Šiaurei atneš naujų iššūkių, iškyla didžiulis adaptacijos klausimas. - Manote žmonės mokės sugrįžti į gamtą? - Nenoriu būti pesimistas... Žmonės ir dabar adaptuojasi prie kitokio gyvenimo – miega konusinėse brezento ar odinėse palapinėse, jurtose,

tačiau naudojasi mobiliaisiais, palydoviniais telefonais, važinėja sniegomobiliais, natūralu, visi norime gyventi geriau, tačiau puiku, kai politikai netrukdo autochtonams tęsti tradicines ekonomines praktikas, kai vystymosi projektų vykdytojai įsiklauso į bendruomenių poreikius ir teises. Deja, Rusijos autochtonų teisės tėra tik popieriniame lygmenyje ir jos nuolat blogėja.

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

217

- Tačiau ar žmonės nepasidaro gero gyvenimo įkaitais? - Niekas nedraudžia turėti turtingą ūkį ar valstybę, neatsisakant ir negriaunant vertybių, kultūrinio kraštovaizdžio ar tradicijų. Pasaulyje esama daug pažangių šalių, kurios geba gerovę derinti su tradicinėmis gyvenimo būdo raiškomis ar lokalių bendruomenių teisėmis. Didžiausių problemų kyla autoritarinėse ar korumpuotose valstybėse, kur galios atstovų ar vystymosi kompanijų interesai tampa vieninteliais ir nekvestionuojamais prioritetais. - Turite butą Užupyje, tačiau daug laiko praleidžiate sodyboje. Ar tai sąmoningo atsitraukimo vieta? - Anksčiau, kai karo grėsmė nebuvo tokia aktuali, kalbėdavome apie tai, jei netoli Vilniaus įvyksta ekologinis smūgis, gali pabėgti iš miesto ir kaime pradėti viską nuo nulio – turi vandens, malkų, pasisodinsi daržovių, vis kažkaip pramaitinsi vaikus. Tai labai įkvepianti idėja ir viltis. Be to, čia keičiasi gyvenimo ritmas – slow time tampa vertybe. Čia nekyla minčių sėsti prie kompiuterio, o su atvykusiais draugais gali pabendrauti daug ilgiau nei galėtum Vilniuje. Vaikams čia gera, o ir aš galiu palaikyti vyrišką iden-

218

LAMŲ SLĖNIS

titetą – kapoti malkas, meistrauti, nupjauti, atvilkti – multisensorika kita, kitas sąlytis su supančia aplinka. - Žinau, kad sodyboje galite įgyvendinti dar vieną savo pomėgį – verdate nuosavą alų... - Mane tai daryti išmokė seno bičiulio, panko Drato, žmona. Kilusi iš Pasvalio ji man parodė sovietų laikais paplitusį alaus virimo būdą, kuriame figūruoja apyniai, salyklo ekstraktas, mielės ir, deja, cukrus. Savijauta po didesnio kiekio tokio alaus būna ne kokia, bet mane užkabino pats procesas. Pirmąjį savo alų išviriau Škotijoje, pinigų neturėjau, o lietuvišką vakarėlį dėstytojams ir kolegoms reikėjo surengti. Nuo tada pradėjau domėtis namine bei tradicine aludaryste bei tobulinau savo įgūdžius. Lietuvoje išlikusi kaimiška aludarystė, aukštaičiai dar verda alų naudodamiesi paveldėtus įrankius, technologijas ir mieles. Alų verdu jau vienuolika metų, vis pagalvoju, kad kitas mano antropologinis tyrimas galėtų būti apie senųjų tradicijų puoselėtojus Lietuvos kaimo aludarius, jų biografijas, įgūdžius, žinias, sampratas, jausenas ir aišku alaus virimo procesus. Norėčiau su visais Aukštaitijos kaimų aludariais kartu išvirti alų.

LAMŲ SLĖNIS

219

220

LAMŲ SLĖNIS

SUKNELĖS IŠ LIŪDESIO Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Elzė Jasiukėnaitė ("Fotopastelė")

Moteris, kurianti tokias sukneles, tiesiog privalo turėti gražią istoriją. Romantišką, gal šiek tiek liūdną, skęstančią saulėje ir panyrančią į rudeninius ūkus, padabintą tviskančiomis žiemos snaigėmis ir besisiūbuojančią sprogstančiuose pavasario pumpuruose. „Mano istorija – tai gyvenimas“, – sako jau pusmetį Barselonoje gyvenanti verslininkė VAIDA RIBINSKAITĖ. Į šurmuliuojantį saulės miestą išviliojusi meilė ispanui Migueliui Vaidą įkvėpė auginti ir jos naują idėją – lino audinių projektą „SON DE FLOR“.

– Jau kurį laiką gyveni tarp Vilniaus ir Barselonos. Koks jausmas būti padalinta? – Šiandien su partneriu kalbėjomės, kad fizinis mano kūnas yra Barselonoje, o širdis ir siela – dar Vilniuje. Būna, atsikeliu aštuntą ryto ir man stresas – nes Vilniuje jau devy-

nios, o aš darbų nepradėjusi. Neįprantu. Barselonoje atsidūriau dėl meilės. Kai kam atrodo, jog išvykau staiga, tačiau pavasarį bus treji metai, kai sutikau Miguelį. Tuo metu abu gyvenome savus gyvenimus, jis blaškėsi Londone ir Hamburge, aš spren-

džiau savo galvosūkį Vilniuje. Šį pavasarį nusprendėme, kad atėjo laikas būti kartu. Kodėl Barselonoje? Nežinau, nebuvau čia buvusi, mačiau keletą nuotraukų – saulė, jūra. Gerai, sakau, tebūnie Barselona, jausmas, kad čia viskas bus gerai, buvo stiprus. Taip ir yra.

LAMŲ SLĖNIS

221

222

LAMŲ SLĖNIS

– Kur susitikote su Migueliu, nuo ko viskas prasidėjo? – Aš neatsiverčiau švaraus knygos lapo, buvau ištekėjusi, su vyru auginome sūnų. Tačiau tikiu, kad kiekvienas iš mūsų savo gyvenimuose turime išspręsti savus uždavinius, nesibaidydami rizikingų žingsnių. Kartais protas sako viena, bet intuicija nepalieka ramybėje, gyvenimas metas paslaptingus ženklus. Su Migueliu susitikome Londone, kai lankiau draugę. Neplanavau susitikimo, išvis negalėjau pagalvoti, jog man taip gali nutikti. O tada atsitiko Jis. Supratau, jog radau žmogų, kurio negaliu paleisti. Viskas tapo labai aišku – kryptis, kuria einu, neteisinga, reikia ją keisti. Pokyčiams pasiryžti nėra lengva, atrodo, esi per silpnas, o gal pernelyg nusivylęs, manai, kad nieko pakeisti negalima. Ir štai tada kažkas ištiesia tau ranką... Su buvusiu vyru, Jorio tėčiu Gediminu, išsaugojome šiltus santykius, tai, kas nutiko, mums abiem išėjo į naudą. Yra žmonių, kurie planuoja savo gyvenimą ir užsispyrusiai siekia planą įgyvendinti. Aš, matyt, iš tų be plano – kad ir kaip baisu, užsimerkiu ir žengiu. Ir galvoju, kad vis tiek viskas bus gerai.

LAMŲ SLĖNIS

223

– Drąsu. Nes juk daugybė žmonių taip ir lieka nepatenkinti savo liūdnoje būtyje? – Dažnai girdžiu: ak, nieko nepadarysi, nešu ir nešiu savo kryželį. O kam nešti? Kiekvieną akimirką turime pasirinkimą. Nežinau, iš kur turėjau drąsos, daug žmonių nulydėdavo – šaunuolė, bet tu gerai pagalvok... Gyvenimas – vienas, neabejoju, esame keliaujančios sielos, kurioms kiekviename rate duota kažką suprasti ir kažko išmokti. Jei kas ir vertinga šiame gyvenime, tai tik suvokimas, kas tas gyvenimas yra. Mano tėvai labai paprasti. Linkėjo man paties geriausio – mokykla, universitetas, darbas, santuoka, vaikai, paskola, butas, automobilis. Iki trisdešimties. Tada ramu – galima pradėti patogiai senti. O man atrodė, kad ne! Gyvename nuo iki. Būdama 28-erių, jaučiausi Lietuvoje šiek tiek nurašyta – sūnų iš draugių pagimdžiau viena pirmųjų, antrasis vaikutis taip ir neatėjo... Planas pagal mūsų žemiškus standartus tarsi pradėjo trūkinėti. Mačiau save veidrodyje tuo truputį “žvilgsniu į tolį”. Nujaučiau, kad turi būti kitaip. Kai nusprendžiau išeiti iš namų, Joriui buvo šešeri. Dabar – aštuoneri, ir aš vėl priimu sudėtingus sprendimus, išsivežu sūnų į svetimą šalį. Daug kas atrodo neįmanoma, kol nepadarai. Gyvenimas nesibaigia, kol gyveni. Iš tiesų viskas prasideda tada, kai išeini iš komforto zonos. Neabejoju,

224

LAMŲ SLĖNIS

mano aplinkoje šią frazę žino gal 80 procentų žmonių. O kiek išdrįstų išeiti? Normalu – mums visiems reikia saugumo. Tačiau kol neištrauki savęs iš urvo, nesuvoki, kad jame sėdi. Žinau, ką kalbu, nes tai mano istorija. Dabar išgyvenu naują etapą, stebiu ir stebiuosi aplinka, sugeriu žmones – mane visada supo fantastiški, įkvepiantys žmonės, tik gal dabar sugebu savęs su jais nelygindama tiesiog nuoširdžiai jais džiaugtis. Esu emociniame pakilime, bet suprantu – tai tik atkarpa, tikrai ne pabaiga... Vidinis šauksmas svarbu, reikia jį tik išgirsti, neužsidaryti, maitinti save šviesa ir iššūkiais, tuomet gyvenimas neatrodys pilkas. Nes pilkas jis gali būti ir Barselonoje, kur nuolat šviečia saulė. – Jau pusmetis, kai su Joriu esate Barselonoje. Kaip jis prisitaikė? Ar jam pavyko rasti šiame mieste vietą sau? – Mūsų vaikas toks keistas... Jis turi mane, mano partnerį, kuris juo rūpinasi kaip savu, savo tėtį, kuris be galo jį myli, tėčio žmoną Tomą. Nestandartinis, bet maksimaliai saugus gyvenimas. Matau Jorį laimingą, jis turi draugų, auga tikras kosmopolitas, mokosi kalbų, ieško savų iššūkių. Gal ir įtampos čia mažiau, nes Lietuvoje jis buvo hepyko Joris, žvaigždutė, atpažįstamas, šaunuolis, o čia jis – laivas, ramus, netobulas ir sveikas. – Iš tiesų kokia laimė yra išsau-

LAMŲ SLĖNIS

225

226

LAMŲ SLĖNIS

227

228

LAMŲ SLĖNIS

229

goti gražius santykius su buvusiaisiais. Vaikui juk taip svarbu turėti tėtį ir mamą, kurie kalbasi... – Visko buvo pradžioje, bet emocijos nurimo. Mums abiem su Gediminu reikėjo daug išmokti, pradžioje aš labai pykau ant jo, paskui – jis ant manęs, o galiausiai abu suvokėme, kad viskas, kas vyksta, vyksta į gera. Galime uždaryti save, jei norime, į pykčio kalėjimą, bet galime ir pamatyti už durų slypinčias galimybes. Dabar Jorio tėtis laimingai vedęs, aš savo irgi gavau. – Vaida, ar asmeninio gyvenimo pokyčiai kaip nors daro įtaką kūrybai, darbams, krypties pasikeitimams? – Viena iš didžiausių pamokų, kurios dar nesijaučiu išmokusi, yra mano kūdikis „Happeak“. Kai jį su Gediminu kūrėme, sudėjau save visą. Gedas buvo forma, aš turinys. Džiaugsme ir varge, „Happeak“ buvo mano ramybės uostas. Po skyrybų „Happeak“ liko Gediminui, bet aš vis dar negaliu paleisti, jau dveji metai bandau išeiti iš emocinės priklausomybės, tačiau sunku. „Happeak“ gimė kartu su Joriu, tai mano antrasis vaikas, išglosčiau, iščiūčiavau, prisimenu viską: pirmuosius žingsnius, visus produktus, klientus, pokalbius, pokyčius, pirmąjį feisbuko profilį, kuris buvo išnaikintas, nes tuo metu žmonės negalėjo

230

LAMŲ SLĖNIS

būti „verslai“, o verslo puslapiai dar neegzistavo. Ilgai atrodė, kad mokėjau „daryti“ tik hepyką, o ką reikės daryti, kai teks su juo galutinai atsisveikinti? – O man atrodo, kad puikiausiai moki „Son de Flor“ sukneles... – Mokausi iš naujo. Suknelę pasiūti nėra labai sudėtinga. Visai kitas iššūkis – atrasti ją savyje, pradėti ja gyventi, surasti žodžių, kuriais būtų galima papasakoti jos istorijas, atrasti auditoriją, kuriai tos istorojos būtų savos. Verslas vardan verslo ar pinigų man nesuteikia džiaugsmo. Nelieka pinigų – nelieka motyvacijos. Man verslas yra kur kas daugiau nei pelnas. Išreikšti požiūriui, vertybėms. Socializuotis. Domėtis. Augti. Grožėtis. Mūsų su fotografe Elze Jasiukėnaite suknelės atsirado, kai buvo užplūdusios dvejonės ir liūdesys. Daug metų dirbau su nuostabiu „Fotopastelės“ kolektyvu. Darbiniai santykiai peraugo į draugystę. Elzė man sakydavo: sukurk man suknelę, Vaida. Tokią su apykaklaite, sagutėmis, truputį pakeltu liemeniu, romantišką. Vis delsiau, o prieš dvejus metus ėmėm ir padarėm. Tiesa, Elzė tos savo suknelės negavo iki šio rudens – tai kas nupirkdavo, tai netikdavo. Bet nuo tada kartu ir žingsniuojame. Matyt, viskam turi ateiti savas laikas. – Ką suknelė reiškia tau? Juk vie-

LAMŲ SLĖNIS

231

232

LAMŲ SLĖNIS

233

nu metu moterys jomis puoštis buvo pamiršusios... – Galima kalbėti apie moteriškumą, apie moteris, kurios pavargo būti stipriomis, tačiau aš – ne apie tai. Nesu pirkėja, visai ne madistė, kartais užsivelku suknelę, bet po ja paprastai – džinsai, o prie džinsų – kedai. Pirmąją „Son de Flor“ suknelę pasiskolinau Kanų kino festivaliui, važiavome ten kartu su Migueliu 2015 m. pavasarį. Jaučiausi puikiai šalia raudonojo kilimo, sulaukiau komplimentų ir tai buvo tarsi įrodymas, kad sustoti negalima – tęsti. „Son de Flor“ suknelės – klasika, jos arba patinka, arba nepatinka, niekam nieko nereikia įrodinėti. Gal jos ir atsirado iš noro pailsėti nuo niekada nepagaunamo naujų madingų tendencijų viesulo?

galo juk niekada nežinai. Kartais didžiausia laimė pavirsta nelaime, o kartais nelaimė atveda į laimę. Tikiu geriausia įmanoma pabaiga. – Ar esi susikūrusi paveikslą, ko dar norėtum pasiekti? – Nuoširdžiai pasakysiu – neturiu, bet žinau, kad reikia. Situacija, kurioje esu, manęs visiškai nestebina – man atrodo, kad giliai širdyje žinojau, jog mano gyvenimas nebus standartinis. Kad ir kokios būtų aplinkybės, kaip ir dauguma žmonių aš trokštu būti išsipildžiusi – noriu gražių santykių, kad vaikas būtų sveikas, kad galėčiau jaustis tvirta. – Kaip Barselonoje atrodo tavo diena? – Pusryčiauju su sūnumi, palydžiu į mokyklą. Čia dar kasdien šviečia saulė, plius šešiolika, Joris į mokyklą eina su šortais. Palydėjusi, prisėdu prie darbų kavinėje, namuose ar biure, kur nuomoju stalą. Pavakare pasiimu Jorį, tada – namų laikas, vakarienė, pasakos, – viskas labai žemiška.

– Ar žinai, kokios moterys nešioja tavo sukneles? – Romantiškos... Ne, nebūtinai romantiškos, bet jos visos tikrai skaito knygas. Įsivaizduoju, kad mano suknelėmis puošiasi per Kalėdas, nori išlaikyti paslaptingą šeimyniškumą. Ir jos stiprios tos moterys, nes nebijo pasirodyti moteriškomis. Nežinau, ar – Barselonos ritmas labai skiriasi taip yra iš tiesų, bet taip šnabžda in- nuo Vilniaus? tuicija. – Barselonoje nevairuoju automobilio, daug vaikštau. Gyvename jau– O jos tavo gyvenime – daug? kiame Gracia rajone – sava laiptinė, – Nesakau, kad ji visada nuveda savas baras, savos aikštės, sava kepymane, kur reikia, bet ignoruoti jos ne- klėlė. Kasryt sutinki tais pačiais maršgaliu. Esu nudegusi, suklydusi, nusi- rutais keliaujančius kaimynus. Čia vylusi. Tačiau ilgainiui atsakymas vie- viskas vyksta ramiau, atrodo, turiu nas – nesvarbu, kas mums nutiko, daugiau laiko. svarbu – ką su tuo padarysime. Iki – Radai jo žaisti ledo ritulį? Juk

234

LAMŲ SLĖNIS

235

236

LAMŲ SLĖNIS

237

238

LAMŲ SLĖNIS

239

Lietuvoje turėjai tokį pomėgį? – Ledo ritulį išbandžiau, kai Joris buvo visai mažas. Palikdavau jį prižiūrėti „Akropolio ledo“ priežiūros komandai, o pati čiuoždavau. Man tada viskas kažkaip viduje degė – veiksmo, rizikos, įrodymų. Vaikystėje šokau, kojos buvo stiprios, taigi, pasiekiau neblogų rezultatų – žaidžiau Lietuvos ledo ritulio lygoje su „Hockey Punks“ komanda. Vieni vyrai! Per vienas rungtynes, pamenu, gavau stiprų smūgį į nugarą. Ant ledo juk niekas nespėja susigaudyti – vyras ar moteris priešais. Mėgstu čiuožti, Barsoj pačiūžos akyse stovi, bet su komandiniu žaidimu atsisveikinau. – Gal tuomet turi daugiau laiko savo dar vienam projektui – juk svajoji Vilniuje pastatyti paminklą poetui Justinui Marcinkevičiui? – Justino Marcinkevičiaus projektas gimė vieną vakarą, kai atsiverčiau jo „išleisiu savo širdį pasivaikščioti, aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu... tik, prašau – nesumindžiokit širdies...“ Kai man buvo sunku ir atrodė, kad pasaulis visiškai neteisingai sudėtas, atsirado Jus-

240

LAMŲ SLĖNIS

tino Marcinkevičiaus poezija. Kažkaip padėjo... Jis toks tikras – lietuvių tautos sielos konstitucijas. Tada ir pasidarbavo mano vidinis – viskas įmanoma, reikia tik imti ir padaryti . Pagalvojau, jei Vilniuje yra paminklas Johnui Lenonui, tai kodėl negali būti Marcinkevičiui? Sukūriau puslapį, pakviečiau draugus ir visą laiką galvojau apie paminklą nuo žmonių – nedidelį, bet tikrą, be jokios politikos, be verslo, interesų ir reklamos. Susisiekiau su poeto šeima, bendruomenė išsiplėtė, netgi skulptorius atsirado, bet... ėmė viskas ir sustojo. Poeto šeima pamanė, kad dar ne laikas, man pradėjo atrodyti, kad paminklą neeilinei asmenybei turi statyti valstybė, o ne saujelė savanorių... Dabar puslapyje dalinuosi eilėraščiais ir esu tikra, kad viskas anksčiau ar vėliau pasibaigs paminklu. Bet svarbiausia čia – ne jis, svarbiausia žmogus ir iš jo širdies ėjęs balsas, kuris pasiekia daugybę kitų širdžių.

vadą, kad gali būti pernelyg sudėtinga, be to, norėjome pabandyti patys – be artimųjų patarimų ir pamokymų. Atsitraukėme, bet niekas nežino, ar kada negrįšime. Migelis dirba su prekės ženklų vystymu ir rinkodara. Nuo pat pradžių vengiau dirbti kartu, nes tokios patirties jau esu turėjusi, tačiau dabar apie tai pagalvoju, gal kad labiau pati savimi pasitikiu. Klausiu jo patarimo. Jis gerbia mano privatumą, vis sako: jei reikės pagalbos, sutarkime susitikimą. Manau, ateis diena, kai aš tuo pasinaudosiu.

– Gali būti, kad vieną dieną Barselonoje pamatysime iškabintas tavo sukneles? – Iš tikro labai norėčiau! Barselonoje, Londone ar Paryžiuje turėti gražią erdvę, kavinukę, kurioje internetas būtų už dyką, kur žmonės ateitų pabendrauti, padirbti, pasikalbėti, šalia – galerija, mano biuras. Noriu, kad – Ar su Migueliu niekuomet ne- mano erdvėje būtų daug žmonių, kad svarstėte, kad jūsų miestu galėtų bū- nereikėtų sėdėti vienai ir laukti, kol ti Vilnius? kas nors nupirks mano suknelę. – Svarstėme, tačiau padarėme iš-

LAMŲ SLĖNIS

241

242

LAMŲ SLĖNIS

243

244

LAMŲ SLĖNIS

STILINGOS VALANDOS LONDONE Tekstas ir nuotraukos: Monika Repčytė

Kiek skirtingų miesto veidų galima pamatyti per 32 valandas? „LAMŲ SLĖNIS“ turėjo progą užčiuopti Kalėdoms besiruošiančio šiandieninio Londono pulsą, kartu prisiliesti prie didmiesčio praeities ir smalsiu žvilgsniu patyrinėti ateitį. Ir visa – per 32 valandas, kupinas mados, kultūros, meno, maisto, estetikos, istorijos, muzikos ir neeilinių įspūdžių.

LAMŲ SLĖNIS

245

Pavasario kryptys Vienas žaviausių būdų pažinti miestą –atsidūrus istorinėse vietose, kur šurmuliuoja dabartis. Kaip tik tokioje vietoje britų prekės ženklas „Marks & Spencer“ pristatė ateinančio sezono kolekciją. Buvusi anglikonų Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia apgaubia išskirtine aura ir pakeri savo didybe. Šis neeilinis pastatas, angliško neoklasicizmo etalonas, suprojektuotas XIX a. pirmojoje pusėje pergalių prieš Napoleoną proga. Šiandien buvusioje bažnyčioje vyksta daugiausia kultūrinio pobūdžio renginiai.

246

LAMŲ SLĖNIS

Ką apie ateinančio pavasario tendencijas turėtų žinoti pirkėjai? Naujoji „Marks & Spencer“ ženklo kūrybos direktorė Queralt Ferrer sukūrė kolekciją, kurios pagrindinė ašis – modernumo ir klasikos sintezė. Siūlomos penkios pagrindinės kryptys, darniai papildančios viena kitą ir atkreipiančios dėmesį į tai, kas išliks svarbu ne tik pavasarį, bet ir kelis ateinančius sezonus. Belieka atsirinkti savuosius estetinius polinkius: „Soft focus“ – tai komplimentas amžinam moteriškumui, išreiškiamas subtiliais pasteliniais tonais ir klasikiniais siluetais. „Modern uti-

lity“ atspindi visa, kas per pastaruosius sezonus jau tapo neatskiriamomis madingo įvaizdžio detalėmis – itin laisvos ir tarsi beformės drabužių konstrukcijos, militaristinė spalvų paletė, netradiciniai ilgiai ir laisvalaikio detalės, pritaikytos oficialiai aplinkai. Visa tai išliks svarbu kuriant savo kasdienybės uniformą. „In the fold“ plėtoja eksperimentų su drabužių funkcionalumu temą. Ankstesnių epochų atgarsiai atranda savo vietą „Retro remix“ ansambliuose, kur žaismingomis stilistinėmis priemonėmis kuriamas eklektikos įspūdis, o dramatiški ir jausmin-

gi raštų žaidimai įgyja naujas plotmes „Luxe traveller“ deriniuose. Kelionių magiją čia kuria egzotiškos detalės – nuo minimalizmo filosofijos nutolę stambūs gėlių motyvai, itin gilios sodrios spalvos, banguojantys siluetai. Vyriškoje kolekcijoje didžiausias dėmesys skiriamas laisviems siluetams – prekės ženklas subtiliai trina griežtumo ribas formaliai aprangai. Eksperimentuojama su spalvomis ir tekstūromis, nevengiama sportinių elementų. Kaip ir moteriškoje kolekcijoje, apsiribojama daugiausia neutraliais, žemės spalvų tonais.

LAMŲ SLĖNIS

247

248

LAMŲ SLĖNIS

249

250

LAMŲ SLĖNIS

251

252

LAMŲ SLĖNIS

253

254

LAMŲ SLĖNIS

Holivudo dvelksmas 1884 m. įkurtas prekės ženklas „Marks & Spencer“ atkakliai puoselėja angliškas tradicijas, paversdamas amžinąją klasiką įdomia ir prieinama daugeliui. Tačiau ką dar galima įrašyti į taikliausiai anglišką identitetą atspindinčių objektų gretas? Legendinis viešbutis „Savoy“ – tai vieta, apgaubta angliškos dvasios. Apsilankymą jame galima pavadinti kone kinematografiška patirtimi, priverčiančia pasijusti kitoje epochoje. Čia akimis

norisi išglostyti kiekvieną kampelį, pasakojantį vis kitokią istoriją – viešbučio apartamentuose buvo apsistojusios tokios praeito amžiaus asmenybės kaip Vivian Leigh, Marilyn Monroe, Winstonas Churchillis, Bobas Dylanas ir daugelis kitų. Vis dėlto įžymybių spindesiu tvieskianti „Savoy“ istorinė dvasia nėra vienintelis dalykas, priverčiantis oda bėgioti šiurpuliukus. Dėmesį prikausto nepriekaištinga estetika, kurią būtų galima pavadinti prabangos etalonu. Ir ją kuria ne tik subtilios meno apraiškos

(fotografijos, paveikslai, skulptūros), bet gyva muzika (į repertuarą įtraukti muzikos kūriniai iš tokių miuziklų kaip „Vargdieniai“ arba „Jėzus Kristus superžvaigždė“!) ir, žinoma, aptarnavimas. Unikali gurmaniška patirtis, kurią privaloma patirti nors kartą gyvenime – tai viešbutyje siūloma tradicinė popiečio arbatėlė. Jos metu mėgaujamasi įvairiausių skonių vieno kąsnio sumuštiniais, „Scone“ bandelėmis bei pyragėliais, kuriuos galima laikyti tikrais šedevrais. Skonių paletę papildo platus angliškų arbatų asortimentas.

LAMŲ SLĖNIS

255

256

LAMŲ SLĖNIS

257

258

LAMŲ SLĖNIS

Malonumas ar kančia? Viešnagė Londone pasibaigia keliomis valandomis, kupinomis įspūdžių iš parodos „Shoes: Pleasure and pain“ žymiajame Viktorijos ir Alberto muziejuje, nuolat siūlančiame išskirtines ekspozicijas mados gerbėjams. Iki šiol dar niekas nebuvo skyręs tokios išsamios parodos dalykui, be kurio negalime įsivaizduoti savo kasdienybės – avalynei. Joje pristatoma itin išsami batų istorijos panorama – nuo pačių seniausių pavyzdžių, reprezentuojančių egzotiškų civilizacijų palikimą iki kultinių šiandieninės mados ikonų, sukėlusių tikrą revoliuciją mados pasaulyje ir privertusių patikėti, jog tai, ką avime, taip pat yra neabejotinas menas. Lankytojai taip pat turi galimybę susipažinti su avalynės gamybos proceso subtilybėmis ir sužinoti, kaip buvo kuriami bateliai pagal užsakymą praeito amžiaus įžymybėms, pamatyti konceptualios avalynės pavyzdžius ir perskaityti batų kolekcionierių išpažintis – kelios vitrinos yra skirtos būtent tiems, kuriems aistra batams tapo vienu svarbiausių dalykų gyvenime. Paroda vyks iki kitų metų sausio 31-osios. Žinoma, tai tik kelios kultūrinės Londono mozaikos detalės, leidusios per trumpą laiką pažvelgti į tai, kuo kvėpuoja vienas įtakingiausių pasaulio didmiesčių. Londono esatis – ne tik aukštosios, bet ir visiems prieinamos mados tradicijomis; pagarba nuo seno egzistuojantiems gurmaniškiems ritualams; siekiu kritiškai vertinti istorinius procesus, glaudžiai susijusius su angliškąja kultūra. Jei planuojate ilgesnę viešnagę, į dienotvarkę būtinai įrašykite miuziklą, parodą ir angliškus delikatesus. Juk Kalėdos – tai geriausias metas planuoti stebuklingas keliones.

LAMŲ SLĖNIS

259

260

LAMŲ SLĖNIS

261

262

LAMŲ SLĖNIS

SAVAITGALĮ BUVAU PAS GASPARĄ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Šarūnė Zurba (www.sarunezurba.com)

Tarp tarškančių lėkščių, baigiamųjų pasiruošimo darbų ir sielą kutenančio mėtų arbatos kvapo su virtuvės šefu GASPARU FERNANDES susitikome prieš pat didįjį jo restorano „Gaspar‘s“ atidarymą. Pasidžiaugti sūnui tokia svarbia diena iš Indijos į Lietuvą atvyko ir jo tėtis. Indijoje gimė ir pats Gasparas, dešimt metų gyvenęs Anglijoje, ten baigęs garsiąją kulinarijos mokyklą „Le Cordon Bleu“ modernios indiškos virtuvės restoraną jis atidaro būtent čia, Vilniuje. „Noriu, kad žmonės čia pasijustų, kaip atėję pas gerą draugą vakarienės,“ – sako Gasparas, o aš tyliai džiaugiuosi, kad tokie norai ima ir išsipildo.

– Gasparai, kaip gi prasidėjo tavo maisto kelionė? Kas tave įkvėpė tapti virtuvės šefu? – Manoji kulinarijos kelionė prasidėjo, kai man buvo šešeri ar septyneri. Ten, kur aš gimiau, Indijoje, Goa mieste, mama turėjo didelį maitinimo verslą. Prisimenu, kaip vasa-

ros atostogų metu keldavausi šeštą ryto ir lukštendavau kokoso riešutus, nors niekas to daryti nevertė, man tai tiesiog patikdavo. Kai buvau paauglys, išsikraustėme į Angliją. Ten pabaigęs mokyklą pradėjau profesionaliai mokytis kulinarijos. Mokiausi ir papildomai dirbau, o po dar ke-

leto metų įstojau į „Le Cordon Bleu“. Teko dirbti ir penkias žvaigždutes turinčiose įstaigose, golfo klubuose, kuriuose narystė kainuoja dvidešimt penkis tūkstančius eurų. Taigi, jau nuo mažens visuomet sukausi maisto pasaulyje.

LAMŲ SLĖNIS

263

264

LAMŲ SLĖNIS

– O dabar jau šiek tiek daugiau nei metus gyveni Lietuvoje. Ar pradžioje buvo kokių sunkumų? – Tikriausiai turėsiu pasakyti, kad esu vienas iš tų žmonių, čia atvykęs dėl merginos. Su savo mergina drauge esame jau penkerius metus. Ji yra iš Baltarusijos, todėl man buvo lengviau emigruoti čia nei jai į Angliją (pirmiausia, dėl vizos ir pan.). Jau atsikrausčius didelių sunkumų nebuvo. Iš pradžių jaudinausi, nepažinojau gatvių, todėl buvau įpratęs viską daryti tik su savo mergina, bet šiuo metu Vilnių pažįstu geriau negu ji, o praėjo dar tik keturiolika mėnesių. Kai gyveni kitoje kultūroje, kur kalbama kita kalba, pradedi greitai orientuotis ir esi tarsi priverstas mokytis, o man labai patinka mokytis kalbų. Nors lietuviškai dar nekalbu. Kol kas! – Kokius pirmuosius įspūdžius prisimeni apie Lietuvos žmones ir, žinoma, lietuvišką virtuvę? – Turiu būti atviras: kraustydamasis į Vilnių neturėjau jokių lūkesčių nei apie kultūrą, nei apie maistą. Žinojau, kad Lietuvoje plačiai vartojama kiauliena ir kad senovėje ją valgydavo dėl atšiaurių ir šaltų žiemų. Pamenu, pirmą kartą atkeliavęs į Lietuvą vasarą, Užupyje paragavau alaus, kuris buvo gana geras. Lietuviška virtuvė man patinka. Cepelinų dar neišbandžiau, bet vienas iš mėgstamiausių patiekalų man yra žemaičių blynai. Jie gana panašūs į tai, ką gamina mano mama – blynų įdaras būna iš veršienos, žinoma, su šiek tiek kitokiais prieskoniais ir žolelėmis.

LAMŲ SLĖNIS

265

O kalbant apie lietuvius, stebėtina, bet jie nėra rasistai. Kai savo draugams pasakiau, kad kraustausi į Lietuvą, jie sakė, jog būčiau pasiruošęs rasinei diskriminacijai. Atvažiavau galvodamas, kad taip gali nutikti, bet nenutiko jokių skaudžių situacijų. Galbūt keletas smulkių, bet nieko baisaus ir didelio. Šiaip žmonės yra labai paslaugūs, draugiški, jie po truputį įpranta vis dažniau matyti užsieniečius ir, žinoma, yra labai darbštūs. Ir

266

LAMŲ SLĖNIS

dauguma kalba angliškai! Taigi, neturint didelių lūkesčių, įspūdžiai buvo puikūs. Nors vieno dalyko aš tikėjausi: kad atvykus čia nukentės mano karjera. Atvažiavau galvodamas, jog darau didžiulę klaidą, bet vis tiek ją dariau. Tai buvo sunkiausias sprendimas mano gyvenime... Atlyginimas sumažėjo apytiksliai šešiasdešimt penkiais procentais. Tačiau svečiuodamasis pamačiau potencialą, iš tikrųjų pamilau šį miestą ir galiau-

siai pasirodė, kad toks sprendimas buvo vienas geriausių mano gyvenime. – Ar visuomet svajojai atidaryti savo restoraną? – Na, iš tikrųjų „Gaspar‘s“ aš net nevadinčiau restoranu – tai tiesiog mano namų tęsinys. Žinoma, visada svajojau turėti savo verslą, pačioje pradžioje – nebūtinai restoraną, bet pradėjęs mokytis nusprendžiau tęsti tai, kas jau yra mūsų šeimos kraujyje. Mano sene-

lis – portugalas. Jis taip pat buvo šefas, gamino karaliams. Po to mano mama, aš... Tikiuosi, kad ir tolesnė karta pratęs šią tradiciją. Tad galima sakyti, kad nuosavas restoranas visuomet buvo svajonės dalis, atidaryti restoraną yra svajonės išsipildymas, tačiau sėkmingai jį vystyti yra jau kita užduotis.

me atidaryti restoraną apie du mėnesius, trukdė kalbos barjeras, tačiau mane supa puikūs žmonės, kurie labai daug padeda. Todėl sakau, jog tai buvo sunku, tačiau ne neįmanoma. Kuriant restoraną didelį dėmesį skyrėme detalėms, taip pat turime puikią jauną komandą, kuri taip pat stipriai tiki mano vizija ir nori būti jos dalimi. – Kaip sekėsi pasiruošimo darbai? O jeigu reikėtų išvardyti kelias prie– Buvo tikrai sunku. Mes vėluoja- žastis, kodėl kas nors turėtų apsilan-

kyti „Gaspar‘s“, norėčiau, kad svečiai atėję čia pasijustų tarsi atėję pietų į mano namus, kur bus pasitikti su šypsena ir pats išeisi su šypsena. Todėl šią vietą taip ir pavadinome: kai kas nors klaus, ką veikei savaitgalį, tu galėtum atsakyti, kad buvai pas Gasparą. Gal tuomet kažkas paklaus: „O kas tas Gasparas, ar jis tavo draugas?..“ Mums svarbus ir potyris, kurį gauni su restorano vardu.

LAMŲ SLĖNIS

267

268

LAMŲ SLĖNIS

269

270

LAMŲ SLĖNIS

Be abejonės, maistas bus labai aukštos kokybės. Rūpinuosi, kad visi ingredientai būtų pačios aukščiausios kokybės: tiek mėsa, tiek vynas, alus, kava... Užaugau dviejose šalyse, kurios abi yra susijusios su arbata, pats esu arbatos žmogus ir man svarbi jos kultūra, todėl arbata į restoraną atkeliaus iš Anglijos ir ji yra viena iš geriausių arbatų Europoje ir tai galiu pasakyti visiškai užtikrintai. Restorane bus patiekiamos šešių skirtingų skonių arbatos. Tikiuosi, kad arbata Vilniuje taps madinga, bent jau aš stengsiuosi taip padaryti. Artimoje ateityje planuoju rengti arbatos degustacijas ir mokymus apie arbatą bei prieskonius. – Kaip galėtum apibūdinti savo maisto gaminimo stilių? – Žinoma, įkvėptas Indijos, bet su europietišku posūkiu ir gana modernus lyginant su tuo, kaip indiška virtuvė yra suprantama. Bet kuris aplinkui esantis indiškas restoranas Vilniuje ar kitose Baltijos šalyse yra labai klasikinis, paprastas, bet šiek tiek nuobodus. Tarsi būtų užstrigęs dešimtajame dešimtmetyje: didelės porcijos, dideli indai, interjeras tarsi vaikų darželio ir taip toliau. Tai yra puiku, bet man, jaunam verslininkui ir šefui, smagiau kurti kažką modernaus: svarbus tiek interjeras, lėkštės, puodeliai, tiek maistas... Jaunesniems modernus stilius yra patrauklesnis, o būtent jų karta yra ta karta, kurios poreikius rei-

kia tenkinti, nes jie gyvens ilgiausiai. Pavyzdžiui, „Gaspar‘s“ pateiksime ir didkepsnį su bulvėmis ar ryžiais ir naminiu padažu, tačiau skirtumas bus tas, jog didkepsnis bus saldus. Yra tik du būdai tam išgauti: arba jis turi būti iki galo iškeptas, arba reikia reikiamos temperatūros. Jam taip pat bus naudojami specialūs prieskoniai iš Goa. Mano sesuo šiuo metu kaip tik ten svečiuojasi, tad nusiuntė penkis kilogramus šių prieskonių tėvams į Angliją, o mano tėtis, atvykdamas į didįjį atidarymą, juos atveš man. Taigi, tu valgai tą patį didkepsnį, bet jis turi skirtingo „gylio“ skonius, nes tas slaptasis prieskonių mišinys susideda iš mažiausiai dvidešimt vieno prieskonio bei žolelių. Iš Goa bus ne tik šie prieskoniai, tačiau ir cukrus, kuris gaminamas iš kokosų. Tai ne tas, kurį galima rasti thai virtuvėje, jis stipresnis, nerafinuotas. Žinoma, čia rasite ir tradicinių indiškų patiekalų, tokių kaip svogūnų pakora, tačiau jos patiekimas bus visiškai netradicinis ir išties patrauklesnis akiai. – Kaip manai, ar mokymasis kulinarijos mokykloje „Le Cordon Bleu“ turi įtakos ir tavo gaminimo stiliui? – Taip. „Le Cordon Bleu“ suteikė man įgūdžius bei kitokį maisto ir ingredientų suvokimą. Ten tu esi supažindinamas su daugybe dalykų... Tai vieta, kupina žinių. Belieka jas pasiimti.

LAMŲ SLĖNIS

271

272

LAMŲ SLĖNIS

273

274

LAMŲ SLĖNIS

– Ar turi savo mėgstamiausią (firminį) patiekalą? – Sunku pasakyti, nes savo firminį patiekalą sunku atrasti taip anksti savo karjeroje. Tam įtakos turi skirtingos vietos, kuriose mokeisi ir dirbai, taigi, manau, kad firminį patiekalą sukursiu bėgant laikui.

– Ar indiško maisto gaminimas Indijoje skiriasi nuo jo gaminimo lietuviams? – Ir taip, ir ne. Svarbiausia išlaikyti aštrių prieskonių balansą, negalima naudoti per daug aitriųjų pipirų, nežinau, kaip daro kiti, bet visa kita lietuviams patinka.

– O ar turi kokį slaptą ingredientą, be kurio neapsieini virtuvėje? – Turiu du – daug aistros ir meilės. Tau turi patikti tai, ką darai ir svarbu daryti tą šimtu dešimt procentų. Manyčiau, kad tai yra būtinas slaptas ingredientas.

– Kokiems maisto malonumams negali atsispirti? – Pica... o kodėl gi ne? (Šypsosi.) Dabar tiksliai negaliu prisiminti pavadinimo, bet čia, Vilniuje, radome vieną vietą, kur pica – puiki. Kaip tik vakar vakarienei ją ir valgėme! Šiuo metu mūsų šaldytuvas yra visiškai tuščias, laiko gaminti tiesiog nėra. Ir dar vienas malonumas būtų šokoladas. Jis – „dievų maistas“, tad kodėl gi ne. (Šypsosi.) Turiu pridurti, jog geri šefai kartais valgo ir nesveiką maistą, nes laiko gaminti gerą maistą sau tiesiog nebelieka.

– Indiška virtuvė – labai plati ir įvairialypė... Kaip joje atrasti savo savitą identitetą? – Aš stengiuosi naudoti kuo daugiau dalykų iš savo gimto miesto Goa, kuriam didelę įtaką padarė Portugalija ir Indija. Goa yra prie jūros, jį daugiau kaip keturis šimtus metų valdė portugalai, kurie atveždavo prieskonius į Indiją ir platindavo po visą pasaulį. Tai vienintelė tokia Indijos dalis, kurioje atsispindi ir Indija, ir Europa kartu. Myliu vietą, iš kurios esu kilęs, ir jos kartais labai pasiilgstu. Taigi, gamindamas pabrėžiu indišką savo regiono skonį su europietišku posūkiu ir daugiausia europietiškais produktais. Tai tarsi naujas, modernus požiūris į indišką virtuvę.

– Palikus visus restorano rūpesčius nuošalyje, ką dažniausiai veiki laisvomis minutėmis? – Aš ir mano mergina esame „valgytojai“, todėl mėgstame išmėginti naujus restoranus, mėgstame ilgus pasivaikščiojimus, susitikimus su draugais, kiną. Kartais patinka tiesiog ilsėtis.

LAMŲ SLĖNIS

275

276

LAMŲ SLĖNIS

277

278

LAMŲ SLĖNIS

279

280

LAMŲ SLĖNIS

IŠMOK STEBĖTIS! Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė, Algirdas Kumža

Tamsiame kambarėlyje teisininkas, Lietuvos diplomatas ALGIRDAS KUMŽA slepia lobį: nutrintą kelioninę kuprinę ir alpinisto batus. „Dar kažkur turi būti ledo kirtiklis“, – ištaria ir tuojau pat susiduria su žmonos, vadybos, rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistės TOMOS akimis. Kol dukros – Marija ir Sofija – dar mažos, jai visai nesinorėtų, kad vyras leistųsi į pavojingus žygius po kalnus.

– Algirdai, ar virpa širdis, kai rankose laikote alpinisto batus. Ar kuprinėje dar jaučiate kalnų kvapą? Algirdas: Norėčiau į kalnus...

sių. Paskui gavau pasiūlymą tapti Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje, kalnams neliko laiko. Ir iškeliavau į juos vėlai, keturiasdešimties, gal tokiame amžiuje virusas nebėra toks pavojingas.

– Kodėl tuomet Toma taip nepatikliai šypsosi? – Prisimenate pirmąjį įspūdį? Toma: Todėl, kad aukštai kalnuose Algirdas: Indija, Nepalas ir Tibetas – baisu ir pavojinga. Po mažesnius yra mano pasaulis. Nepale buvau gal tegu sau vaikšto. penkiolika kartų, manęs neerzina nei dulkės, nei kvapai, nei žmonės. Skris– Ar tiesa, kad kalnų liga nepagy- davau nesiskiepijęs, niekuomet nedoma? sirgdavau. Sunku tą jausmą apibrėžti Algirdas: Gal ne baisiai ja sirgau, kad žodžiais, tai – metafizika: gimiau tamgalėjau sustoti. Paskutinį kartą, kai ėjau siame Žemaitijos kaime, bet nuo vaiį kalnus, mažoji buvo vos kelių mėne- kystės norėjau keliauti, kalbėjau, kad

būsiu diplomatas – skraidysiu į kitas šalis, rengsiu derybas. Priminsiu, kad nei apie diplomato profesiją gūdžiu sovietmečiu kas kalbėjo, nei apie užsienius. Gretimame kaime užaugęs alpinistas ir lakūnas Robertas Noreika pasakojo vaikystėje svajojęs tapti alpinistu. Kai apie tai pasakė savo mokytojai, toji pareiškė – nėra tokios profesijos. Yra gydytojas, milicininkas, o alpinisto – nėra. „Tuomet būsiu vairuotoju“, – užrašė jis ir užaugęs tikrai vairavo. Ne sunkvežimį, lėktuvą. Kai suėjo penkiasdešimt, išėjo į kalnus. Neabejoju, metafiziniai dalykai mus veda į priekį.

LAMŲ SLĖNIS

281

282

LAMŲ SLĖNIS

283

– Ir gal tai geriausias įrodymas, kad gyvename ne vieną kartą? Algirdas: Tikiu tuo. Buvo 1992-ųjų ruduo, kai pirmą kartą atsiradau Indijoje. Į Delį atskridome naktį, anksti ryte bėgau pažiūrėti, kokia toji Indija yra. Iš pradžių lyg ir nusivyliau – viešbutis, kokių esu matęs, bet išėjęs pro vartus nusileidau į savo pasaulį – spalvos, kvapai, rikšos miega. Apėmė keistas jausmas: tarsi esu čia buvęs ir tarsi man reiktų čia būti. – 1998-aisiais išvykote į Nepalą, į pirmąją savo ekspediciją. Vėliau dar daug kopėte į kalnus, tačiau pirmoji patirtis juk išlieka ilgam... Algirdas: Į Nepalą išsiruošiau paskubomis, vieną dieną pasakiau, kad norėčiau, o kitą dieną jau laikiau rankose lėktuvo bilietus. Per keletą dienų nusipirkau visą amuniciją, ko trūko, prisidūriau Katmandu, sunkiausia ten buvo rasti 45 dydžio batus. Įveikėme kalnų perėją, nebuvo itin aukštai, keturi su puse tūkstančio metrų, bet netikėtai prasidėjo stipri pūga ir mūsų žygis virto pragaru. – Na, paprastai žmonės į kalnus ruošiasi, nuostabu, kad taip pasitikėjote savo jėgomis? Algirdas: Sovietų laikais į kalnus taip paprastai neišleisdavo, turėdavai išlaikyti tam tikrus normatyvus, tai dabar žmonėms atrodo, kad į Mon-

284

LAMŲ SLĖNIS

blaną galima užlipti su šlepetėmis. Tačiau kalnai yra kalnai, jie pavojingi, užtat, kad nesiruošia, tiek daug kopikų ir žūsta. Panorėjai, sumokėjai beprotiškus pinigus ir gali lipti į Everestą. Toma: Savo patirtis Algirdas labai tikroviškai aprašė knygoje „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“. – Toma, o kada jus Algirdas išviliojo į kalnus? Toma: Prie kalnų jis mane pratino pamažu. Vos susipažinę išvykome į Maljorką. Nuskridome į Vokietiją, laukėme paskutinės minutės. Buvo du pasirinkimai, Turkija man, visai nekeliavusiai, pasirodė pernelyg pavojinga. Taigi, ilsėjomės Maljorkoje. Antroji kelionė buvo kur kas ekstremalesnė. Algirdas pakvietė į Japoniją. Pats į Osaką skrido iš Bankoko, aš turėjau atskristi iš Vilniaus. Algirdas: Tomą lydėti turėjo mano draugas, tačiau jis paskutinę akimirką persigalvojo ir paleido vieną. Kelionė nebuvo nuobodi nei jai, nei man: atskrendu paryčiais pas savo draugo bičiulę Yoko. Neturiu nei adreso, tik telefono numerį. Mėginu skambinti, atsiliepia japoniškai, ką sako – neaišku. Galvoju, paimsiu taksi, nuvažiuosiu į viešbutį, o dieną ieškosiu. Paskutinę minutę nusprendžiu dar paklausti informacijoje. Sako, ne tas kodas, susisiekiame su Yoko, po pusvalandžio

ji atvažiuoja į oro uostą. Toma – pakeliui, skrenda, ryšio nėra. Dvi dienas su Yoko laukėme, tikrinome visus reisus iš Europos. Toma: Mano reisą atidėjo, į lėktuvą įsėdau Paryžiuje. Kai atskridau į Osaką, sustabdė imigracijos tarnybos pareigūnai. Klausia, kur gyvensiu, o aš nežinau, tai dabar gudri, bet kokį viešbutį rašyčiau, o tuomet sakiau, kaip yra. „Pas ką atskirdai?“ – domisi. „Pas Algirdą“, – sakau. „Kas tas Algirdas?“ „Diplomatas, – aiškinu, – jis čia pas kitą diplomatę Yoko svečiuojasi“. Žodžiu, kuo toliau, tuo viskas labiau painiojasi. Algirdas: Oro uoste mes atskridusių klausiame: ar lėktuve neskrido aukšta blondinė? „Panaši į modelį? Taip, skrido, ją sulaikė“, – perspėjo keleiviai. Tada su Yoko nuėjome į tarnybą ir Tomą išpirkome. Iš tiesų japonai nieko blogo nenorėjo, jie tiesiog bijojo paleisti jauną merginą, kad ši neklaidžiotų. Toma: Osakoje apsigyvenome senoviniame Yoko tėvų name. Viduje šalta – beveik kaip lauke. Manęs klausia: ar pirma valgysite, ar į dušą? Žinoma, į dušą po tokios kelionės. Palydėjo per kiemą, į medinį namelį, atsistojau ant ledinių grindų, vanduo šaltas teka, galvoju, koks velnias mane atnešė? O kai ant stalo dar pamačiau žalią žuvį, pagalvojau – tikras košmaras toji Japonija. Dabar man japonų virtuvė – viena skaniausių.

LAMŲ SLĖNIS

285

Lygiai taip pat ir su kalnais... Kai kopi į viršų, svarstai, kokių velnių – trūksta oro, svaigsta galva, šąla rankos ir kojos. Atrodo, apsisuksi ir leisies žemyn, bet negali, nes ir jis apsisuks, o juk norėjo, planavo. Šiaip ne taip užsikabarojau iki 5600 metrų, tai buvo aukščiausia, kiek galėjau. Kai pradėjome leistis, atsivėrė antrasis kvėpavimas – tuomet pradėjau matyti grožį. 2005-aisiais mes keliavome po Tibetą, Nepalą. Algirdas: Planuose dar buvo Butanas ir Indija, turėjome nusipirkę bilietą į vieną pusę, manėme, keliausime ilgai, Lietuvoje mūsų niekas nelaukė. Tačiau vieną dieną Katmandu atsidariau elektroninį paštą ir radau laišką su pasiūlymu tapti Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje. – Ir tas laiškas padėjo tašką jūsų kelionėms? Algirdas: Atsisėdau prie stalo ir iš mano gyvenimo dingo visi ekstremalūs sportai. – Kokias naujas erdves jums atvėrė diplomato darbas? Algirdas: Pirmiausia – išpildė vaikystės svajonę. Toma: Algirdui labai gerai sekėsi, jis sutvarkė ambasadą, nuveikė daug gerų darbų mūsų šalių tarpusavio san-

286

LAMŲ SLĖNIS

tykiams, buvo paskelbtas Metų žmogumi, įtakingiausiu ambasadoriumi. – O kaip jautėsi ambasadoriaus žmona? Toma: Man tuomet buvo vos 26eri. Turėjau mokytis naujų dalykų – rengti priėmimus, bendrauti. Iššūkis. – Daug vadovėlių perskaitėte? Toma: Algirdas buvo mano svarbiausias vadovėlis, tai jis man patardavo, kaip elgtis, beje, dabar irgi pataria. Algirdas: Tai buvo labai intensyvus laikas. Per pirmuosius darbo metus surengėme keturis Lietuvos prezidento vizitus. Dažniausiai ambasadoriams per ketverius kadencijos metus tenka vienas. Gana greitai išmokau ukrainiečių kalbą, daug bendraudavau su politikais, verslo žmonėmis, skaitydavau jų naujienas, stebėdavau nesibaigiančias jų politines diskusijas. Manęs dažnai kiti ambasadoriai klausdavo: „Tu, Algirdai, žinai, tu pasakyk“. Diplomato darbe itin svarbu sugebėjimas rasti tinkamą informaciją, ją suvokti ir analizuoti. Tai – neįkainojama patirtis. Iš Ukrainos parsivežiau apie keturis tūkstančius vizitinių kortelių, įdomiausia, kad visus tuos žmones prisimenu – kas, kokiu reikalu buvo užsukęs, kur susitikome.

LAMŲ SLĖNIS

287

288

LAMŲ SLĖNIS

289

290

LAMŲ SLĖNIS

291

292

LAMŲ SLĖNIS

– Turėtų būti keistas jausmas... Ar savo kelionėse sutiktus žmones irgi taip gerai prisimenate? Algirdas: Visokių jų būta – ir gerų, ir blogų. Tibete man kelnes yra pavogę... Toma: O prisimeni, Algirdai, kelionę aplink šventąjį Kailašo kalną? Susirinko tarptautinė grupė – olandas, britas, korėjietis, prancūzas, japonas ir mes. Besibaigiant kelionei japonas visiškai neteko jėgų, pamatėm, kaip jis griuvo ant žemės visas papilkėjęs. Gidas priėjo, pažiūrėjo, pasakė einąs pagalbos ir dingo. Su Algirdu prie japono likome vieni. Aš vandens iš upelio parnešiau, tariamės, ką daryti, jis sako: arba eik į stovyklą pagalbos, arba lik su juo. Algirdas: Toma, matyt, pagalvojo, kad jis gali mirti, sako, einu į kaimą. Toma: Saulė leidžiasi, kur eiti nežinau, tolumoje matau žmogelį, laimė, ten mūsiškiai stovyklą buvo įkūrę. Įbėgu, sakau, reikia pagalbos, korėjietis – paskui mane, radome dar ir vietinį su arkliu. Algirdas: Korėjietis, žinomas Korėjoje alternatyvios medicinos specialistas, japoną atgaivino, sakau, keliam

jį ant arklio. Vietinis tibetietis botagu ant žemės rašo skaičių – 300 JAV dolerių, tiek jis norėtų už parvežimą. Bet už tokius pinigus Tibete galima per šalį su limuzinu pervažiuoti! Padaviau jam tuos pinigus, kai grįžome į stovyklą, pasikviečiau į šoną ir sakau: „Pagal Kinijos įstatymus tu padarei nusikaltimą, nes tai – prievartavimas. Be to, norėjai palikti žmogų beviltiškoje situacijoje, kai grįšime, aš tave perduosiu policijai“. Dar ir nuotrauką padariau, kad įtikinamiau atrodytų. Po keleto minučių atneša pinigus. Paėmiau, keturiasdešimt dolerių jam atidaviau, klausiu: ar patenkintas? Linksi galva – patenkintas. Toma: O japonas mums kiekvienais metais siunčia Kalėdų sveikinimus ir dėkoja už išgelbėtą gyvybę. Su korėjiečiu irgi susidraugavome, jis keletą kartų svečiavosi Lietuvoje, aplankė mus Ukrainoje. Beje, jis išgydė Algirdui prasidėjusį neramių kojų sindromą. Algirdas: Nors vokiečiai gydytojai jau buvo skyrę man vaistus nuo Parkinsono. Neramių kojų sindromas dažnai ištinka žmones, kurie baigia sportuoti. Taip ir man buvo atsitikę.

LAMŲ SLĖNIS

293

294

LAMŲ SLĖNIS

295

– Ar tai reiškia, kad po pasaulį keliaujantys žmonės žvelgia plačiau į daugelį dalykų, šiuo atveju į mediciną – irgi? Toma: Mano abu tėvai – medikai, tikrai negalėjau patikėti, kad įmanoma pagydyti tik masažais ir akupunktūra. Pasirodo – galima. Algirdas: Požiūris visada priklauso nuo to, koks yra žmogus. Jei būsi atviras ir smalsus, netgi savame kieme gali atrasti naujų dalykų. Bet jei esi viskuo persisotinęs, gali dešimt kartų aplėkti pasaulį, nieko naujo nepamatysi. Visada sakau: nebus tokio pat saulėlydžio, nebus tokio pat saulėtekio, kalnai vienodai neatrodys, debesys, pavasaris toks pat neišauš. Kartą Paryžiuje pamačiau saulės nutviekstą Noterdamo katedrą, kol pakeičiau juostelę fotoaparate, šviesa dingo. Daugiau niekada nieko panašaus Paryžiuje nesu matęs. Jei savo gyvenime išsaugai gebėjimą stebėtis – tau visada bus įdomu. – Algirdai, ar Toma jūsų gyvenime – irgi to gebėjimo stebėtis pasekmė? Algirdas: Nuo 2005-ųjų esame kartu. Toma: Susitikome legendiniame Palangos muzikos klube „Anapilis“, jokia paslaptis, po koncertų ten vykdavo triukšmingi vakarėliai. Viename jų pradėjome kalbėtis, paskui Algirdas paskambino, o toliau – istoriją apie Maljorką ir Japoniją jau žinote.

296

LAMŲ SLĖNIS

297

– Dabar keliaujate kitaip – su dukromis dažniau skrendate ten, kur joms gera ir saugu. Tačiau juk vis tiek pastebite, ar pasaulis keičiasi? Algirdas: Kai kurios šalys keičiasi dramatiškai. Kai pirmą kartą nuskridau į Kambodžą, atrodė, jog atrandu šventyklas, į kurias žmogaus koja nebuvo įžengusi. Vienas palydėdavau saulę, vienas ją sutikdavau, dabar Kambodžoje – šimtai tūkstančių turistų ir visi žinomiausi viešbučių tinklai. Tas pats nutinka ir Nepalui, kuris 1998-aisiais buvo ramybės oazė. Net karalystės ten nebėra, kai rinkimus 2009-aisiais laimėjo maoistai. Autentiško pasaulio lieka vis mažiau, užtat stebiesi pamatęs, kaip iš Sudano oro linijų lėktuvo išlipa raudonplaukiai ir raudonbarzdžiai vyrai su tunikomis. Tada galvoji: gal toji globalizacija – mitas? Vargu, ar bus

298

LAMŲ SLĖNIS

taip lengva suprasti ir perskaityti kitus pasaulius. – Baigiasi dar vieni metai. Planetai šie laikai nežada nieko gero. Kur link suka pasaulis jūsų akimis? Algirdas: Bičiulis korėjietis sakė, kad dar mūsų karta pamatys, kaip trečdalis pasaulio atsiduria po vandeniu. Tačiau tas pasaulis, kuris išgyvens, gyvens labai laimingai. Ir valdys jį, beje, šešios moterys. Toma: Lietuvos prie nuskendusių jis nepaminėjo... Algirdas: Mano draugas kunigas sako, kad smalsumas baudžiamas, tačiau aš esu smalsus. Man įdomus budizmas, man priimtina, ko moko krikščionybė ir musulmonų religija. Iš tiesų viskas yra viena, viskas ateina pas tą patį Dievą. Ir visi to paties mus moko – meilės, ramybės ir susiklausymo.

LAMŲ SLĖNIS

299

#personažai Akimirku dievai

300

LAMŲ SLĖNIS

Agnese Kleina

Mados tinklaraščio „Whimsical Agnesiga“ autorė, žurnalo „Benji Knewman“ redaktorė Ryga, Latvija www.whimsicalagnesiga.com Instagram: @agnesiga

LAMŲ SLĖNIS

301

#personažai Akimirku dievai

302

LAMŲ SLĖNIS

Paul Mason

Socialinės kampanijos #YorkdaleFashionSanta modelis Torontas, Kanada Instagram: @paulmasonmodel

LAMŲ SLĖNIS

303

#personažai Akimirku dievai

304

LAMŲ SLĖNIS

Sofia Jansson

Fotografė, tinklaraščio „Mokkasin“ autorė Katrineholmas, Švedija www.lovelylife.se/mokkasin Instagram: @Sofiaatmokkasin

LAMŲ SLĖNIS

305

Iki pasimatymo sausį!

www.lamuslenis.lt

306

LAMŲ SLĖNIS