Lamuslenis 2017 09 13 by Lamų slėnis

2017 rugsėjis (67)

TEN, KUR AUKŠTAS RUDENS DANGUS GABIJA GRUŠAITĖ

ANDRIUS KUBILIUS

RŪTA GYVYTĖ

ELVINA JURŠĖNAITĖ MATTHIEU ROCHEREAU

Išskirtiniai rankų darbo papuošalai Maironio g. 9, 01124 Vilnius www.dorepalada.lt

LAMŲ SLĖNIS

DOREPALADA

@dorepalada

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

„T

okio lietaus vasarą nebūna“, – pagalvoju stebėdama sodriai žydrą vasaros dangų pagrobusius debesis. Atrodo, tądien rudeniškai vėsūs dangaus lašai su savimi nuplovė ir paskutiniuosius vasaros likučius. Žinote ką? Dėl to man visai neliūdna! Priešingai – man patinka ruduo. Nežinau, kaip jums, bet kiekvienas atsisveikinimas su vasara mano gyvenime atneša smagų pasisveikinimą su net slapčiausiose širdies kertelėse nesvajotais išbandymais. Ir net nesvarbu, ar toji nauja pradžia prasideda mažučiais žingsneliais paleidžiant vaiką į pirmosios darželio auklėtojos glėbį, nedrąsiu prisėdimu prie pirmojo gyvenime suolo draugo, ilgai mintyse dėliota ir pagaliau knygos puslapiuose išspausdinta istorija, gyvenimo kelione per audringas vandenyno bangas, ar galimybe pirmą kartą savo jėgomis kruopščiai sudėlioti mylimo žurnalo puslapiuose nugulusias istorijas... Visai nesvarbu, kiek jums metų, ruduo – it pirma klasė, su savimi atnešanti jaudulio akimirkas, kurias nugalėjus gali drąsiai žengti į įdomiausių gyvenimo iššūkių pilną rudens dieną... Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain.a

LAMŲ SLĖNIS

VIRŠELIO NUOTRAUKA Elvina Juršėnaitė ir Matthieu Rochereau Fotografas: Jevgenij Kirilenko Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Viktorija Maleckaja

Žurnalistė

Inga Norke

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Gabija Labutytė

Joana Buividaitė Monika Rukaitė

Emilė Petraitytė

Gintarė Lagauskaitė

Žurnalistė Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė Fotografė Fotografė Stilistė

Reklamos projektų vadovė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

G. GRUŠAITĖ: „KLAUSIMAS, KĄ DARYTI SU SAVO GYVENIMU, YRA KASDIENIS“

ATSIDUOTI VANDENYNO JĖGAI

STILINGA RŪTOS KELIONĖ

NAMAI IŠ IDĖJŲ, NORŲ IR SVAJONIŲ

LAMŲ SLĖNIS

106

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Indų kolekcija „Esrum“ „Broste Copenhagen“

RUDUO

Pledas „Herringbone“ „Louise Roe Copenhagen“

LAMŲ SLĖNIS

Trivietė sofa „Wind“ „Broste Copenhagen“

Staliukai „Enoki“ „E15“

NAUJIENOS

Stalas ir kėdės iš kolekcijos „In Between“, šviestuvas „Copenhagen Pendant SC8“, sofa „Mayor Sofa AJ5“, vazos „True Colours LP2| LP6“ „&tradition“

NIUJORKE Metalinis krepšys daiktams sudėti ir pledai „Louise Roe Copenhagen“

Staliniai šviestuvai „Eight Over Eight“ „Louise Roe Copenhagen“

Fotelis „Fly Chair SC1“ „&tradition“

Visa rasite interjero salone „4 Urban Soul“, Mindaugo g. 27, Vilniuje www.4urbansoul.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

ODĄ PUOSELĖJANTIS RITUALAS Nauja „Žiedė“ drėkinamoji veido emulsija – puiki sausos, nualintos, pažeistos odos priežiūros priemonė, tinkama ir ypač jautriai odai. Švelnaus kvapo rugiagėlių hidrolatu, baobabų ir simondsijų aliejais, šilko ir alavijų milteliais, mandarinų ir santalo eteriniais aliejais praturtinta emulsija gausiai drėkina bei stiprina odos apsauginį sluoksnį ir minkština odą. Lengvos tekstūros priemonė neužkemša porų ir greitai įsigeria.

Naujosios emulsijos ieškokite „Gintarinėje vaistinėje‟, „Norfa‟ vaistinėse bei

www.vaistine.lt

GURMANIŠKAS MALONUMAS KIEKVIENAM

Įkvėptas rankų darbo, pagamintas Šveicarijoje „Nestlé L‘Atelier“ šokoladas jau Lietuvoje! Kiekvienas jo gabaliukas – unikalus ir vis kitoks, su savo skonio istorija ir pojūčiais. „Nestle L‘Atelier“ leis patirti tikrą neskaldytų lazdyno riešutų, migdolų skiltelių, razinų ar karamelizuotų spanguolių ir švelnaus šokolado harmoniją. Išsirinkite savo mėgstamiausią!

LAMŲ SLĖNIS

www.ziede.lt

NAUJIENOS

TITANO LAŠELIAI Naujas Miutto prekinio ženklo titano auskarų atspalvis pradžiugins modernios klasikos derinių mėgėjas. Auksuoti sidabro auskarai puošti lengvais titano lašais. Kaina 129 eur.

Nuotraukos: Vaida Markevičiūtė Photography

NAUJAS „FLOW“ RUDUO Naująją „FLOW“ kolekciją rasite:

Auskarų ieškokite:

www.flowfemme.com

www.miutto.com

arba salone „ThePlace“, Subačiaus g. 17, Vilniuje.

ir salone „ThePlace“, Subačiaus 17, Vilniuje.

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

LAISVĖ DARYTI TAI, KĄ NORI Monika Kazakevičiūtė nepabijojo mesti saugaus gyvenimo „nuo devynių iki šešių“ ir stačia galva pasinerti į mados pasaulį, apie kurį svajojo nuo mažų dienų. Į studijas Londone Monika iš Lietuvos pasiėmė tik begalinį laisvės daryti tai, ką nori, troškimą. Šiandien ji ne tik diktuoja Vilniaus gatvės mados tendencijas, bet ir yra prekės ženklo „Más 924“ kūrybos siela. Naujieji „Adidas“ bateliai EQUIPMENT sukurti tokiems žmonėms kaip ji – tiems, kurie palieka viską, kas nereikalinga, kas trukdo ar apkrauna kelyje užsibrėžto tikslo link. Tiems, kurie negali gyventi be laisvės daryti tai, ką nori. Ir tiems, kuriems nereikia nieko daugiau. „Mylėk, ką darai. Stenkis ir daug dirbk. Tik tiek. Viskas įmanoma, kai nesėdi sudėjęs rankų, o darai tai, ką myli. Aš tuo tikiu ir tuo gyvenu“, – šypsosi M. Kazakevičiūtė. „Adidas“ batelių EQUIPMENT ieškokite parduotuvėse „SALT“.

SUPERMAISTAS: GERIAMAS UŽKANDIS SU ČIJA Nauja becukrė* patirtis – tai gėrimas-užkandis su ispaninio šalavijo, kitaip vadinamo čija, sėklomis. Čija, pasižyminti išskirtiniu poveikiu sveikatai, pastebėtu dar actekų, tampa ypač aktualiu ir madingu sveiko gyvenimo atributu Europoje. Sėklose gausu antioksidantų, jose daugiau kalcio nei piene, geležies nei špinatuose, Omega-3 nei lašišoje. Modernaus supermaisto koncepcija čia sutalpinta į vieną buteliuką gėrimo, kurio sudėtis – čija sėklos ir granatų sultys – suteikia ilgalaikio sotumo jausmą ir mums visiems taip reikalingos energijos darganą dieną. *Pats laikas pradėti mažinti suvartojamo cukraus kiekį!

NAÏVE rasite prekybos tinkle „Iki“ ir didžiosiose „Maxima“ parduotuvėse. www.redrinks.com/naivedrink

LAMŲ SLĖNIS

www.facebook.com/naivedrinks

www.amazon.co.uk

NAUJIENOS

„PANDO WEAR“ – GATVĖS DIEVAI Stilingasis „Pando wear“ vyras – tarsi iš tos draugų kompanijos, kurioje kiekvienas nejučia supanašėja stiliumi, judesiais, eisena, kalbėsena. Skirtingi jie tik džinsais, kurių kiekviena pora pažymėta unikaliais efektais – taigi visiškai vienodų neturės niekas. Naujosios „Pando Wear“ kolekcijos atradimas – žakardiniais raštais austi audiniai, kurie ne tik atrodo dieviškai, bet ir puikiai tinka dėvėti. O kur dar unikali kelnių liemens siuvimo technika, dėl kurios džinsai patogiai ir dailiai priglunda ir vis dėlto leidžia laisvai judėti. Aktyviam laisvalaikiui subalansuoti drabužiai taip pat lengvai pritaikomi ir neformalioje darbo aplinkoje. Pasimatuoti ir įsigyti naująją kolekciją galite: „Pando wear“ studijoje Dominikonų g. 3, Vilniuje, PC „Akropolis“ Kaune bei „Aprangos galerija“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje arba Šiauliuose.

www.pandowear.com

PASIPRIEŠINKITE TARŠAI – PALEPINKITE SAVE Tarša žalinga ne tik gamtai – ji yra ir didžiausias mūsų odos

nio kaukės valomojo poveikio, o nešvarumų, taršos dalelių,

priešas. Neutralizuoti taršos poveikį taip pat svarbu, kaip ir

makiažo likučių sankaupos efektyviai pašalinamos. Veido

kasdien drėkinti odą. Naujoji „The Body Shop“ 100% veganiš-

kaukė praturtinta japoniška žaliąja mačia arbata ir kiaulpienių

ka japoniškos žaliosios mačia arbatos veido kaukė pašalina

ekstraktu. Joje esančios šiūruoklės dalelės švelniai nušveičia

taršos daleles, giliai valo ir apsaugo odą nuo neigiamo taršos

odą, o kreminė kaukės tekstūra glotniai padengia jos paviršių.

poveikio. Veido oda tampa švaresnė ir skaistesnė dėl gilumi-

Panaudojus kaukę oda įgauna jaunatviško, sveiko švytėjimo.

LAMŲ SLĖNIS

Londone, Jungtinėje Karalystėje, gyvenanti operos ir teatro režisierė, „Vilnius City Opera“ įkūrėja DALIA IBELHAUPTAITĖ dalijasi po visą pasaulį išsibarsčiusiu ją kurti ir gyventi įkvepiančiu dešimtuku.

IŠ PASAULIO ATKELIAVĘS ĮKVĖPIMAS KURTI Tekstas: Viktorija Maleckaja Nuotraukos: Roko Baltakio ir asmeninio archyvo

Nuotrauka: Dimitrijus Matvejevas

VYRAS DEXTERIS FLETCHERIS. Niekas nėra manęs taip besąlygiškai mylėjęs kaip jis. Jis nebando manęs pakeisti, visada labai džiaugiasi mano darbais, palaiko net beprotiškiausias idėjas, skatina judėti į priekį, nepasiduoti. Iš jo išmokau juoktis ir džiaugtis gyvenimu. Nors mudu iš skirtingų geografinių pasaulių, viduje esame labai panašūs – valingi, užsispyrę, darboholikai. Gal tai ateina iš vaikystės: Dexteris pirmajame savo filme suvaidino būdamas septynerių, aš tokio amžiaus pradėjau groti pianinu. Šią vasarą, po dvidešimties metų santuokos, mažytėje XII a. bažnytėlėje Italijoje atnaujinome santuokos įžadus. Pirmąkart pagalvojau: „Norėčiau gyventi taip, kad Dexteris mane mylėtų visą gyvenimą“.

LAMŲ SLĖNIS

FOTOMENININKŲ DARBAI. Labiausiai įkvepia Richardo Avedono, Roberto Mapplethorpe‘o, Sebastião Salgado, Diane Arbus, Irvingo Penno, Davido LaChapelle‘io knygos. Esu prisiekusi fotoknygų kolekcionierė, dažnai jas vartau, ieškau vaizdinio įkvėpimo savo spektakliams, jų personažams, situacijoms. Fotomenininkų užfiksuota realybė, sustabdytos akimirkos pasakoja ištisas istorijas.

REI KAWAKUBO. Mados namų „Comme des Garçons“ įkūrėja, fantastiška asmenybė, tvirta ir beprotiškai kūrybinę laisvę mylinti moteris. Šiai inovatyviai japonų dizainerei pavyko dekonstruoti nusistovėjusius mados kanonus ir dar 1980 m. padaryti didelę įtaką šiandieninio pasaulio madai. Ji sugeba provokuoti tradicinį požiūrį į grožį, gerą skonį, kūną, laužo nusistovėjusius kanonus, veda savo fantazijos labirintais. Rei Kawakubo madą pavertė menu. Mane ji įkvepia nebijoti būti kitokia, daryti tai, kuo tikiu, neišduoti savo vizijos.

KELIONĖS AMAZONĖS UPE. Kelionės yra didžiausia atgaiva, energetinis užtaisas, galimybė detoksikuoti smegenis ir įpūsti į sielą naujo polėkio. Niekada nesirenku kelionių su civilizacijos patogumais, mane traukia nežinomi pasauliai, tokie kaip Amazonės džiunglės: jų nesuvokiamas mastelis, žmogaus nepaliesta gamtos švara, naktiniai garsai, nematyti vaisiai. Dvi savaitės, praleistos mediniame laive, plaukiant Amazone Brazilijoje, buvo tokios įspūdingos, kad įkvėpė sugrįžti dar kartą.

LAMŲ SLĖNIS

LAUKINIŲ GYVŪNŲ STEBĖJIMAS. Geriausiai iš visų egzotinių pasaulio vietų jaučiuosi Afrikoje. Čia pirmą kartą susidūriau su laukiniais gyvūnais, kuriuos pažinojau tik iš paveiksliukų knygose. Nėra nieko įdomesnio kaip praleisti dieną stebint kalnų gorilas Ugandoje, antilopių gnu migraciją šiaurės Tanzanijoje, jūrų liūtus Patagonijoje, dramblius Pietų Afrikoje. Jokia televizija neatstos galimybės gyvai stebėti dramatiškomis detalėmis užpildytų sekundžių. Pabuvus šalia jų supranti, kaip kvepia tikras gyvenimas.

Nuotrauka: Dimitrijus Matvejevas

TEATRO REŽISIERIUS EIMUNTAS NEKROŠIUS. Savo spektakliais ir visa esybe jis įkvėpė mane tapti režisiere. Pirmąkart jo spektaklius pamačiau trylikos. Spektaklis „Kvadratas“ buvo kaip atominis užtaisas. Per visus tuos metus Eimunto spektaklius žiūrėjau dešimtis kartų. Mane jaudina jo kuriamas pasaulis, gilios ir drąsios metaforos. Prieš porą metų savo archyvuose atradau Eimunto man parašytos rekomendacijos į Maskvos teatro institutą kopiją. Iki dabar esu dėkinga, kad nuo jaunų dienų galėjau kurti savo pasaulį.

MENO PARODOS. Kai pirmą kartą paauglystėje nuvykau į Maskvą ir Sankt Peterburgą, mane pritrenkė meno muziejų, parodų gausa. Daugelis paveikslų, kuriuos buvau mačiusi tik prastos leidybos meno vadovėliuose ar knygose, visa įtaiga ir grožiu kabėjo ant sienų. Turiu didelę priklausomybę nuo meno muziejų, nuvykusi į bet kokį miestą aplankydavau visus muziejus ir parodas. Dabar, kai daugelis jų apžiūrėti po kelis kartus, pasiekiau kitą lygį – jei mieste vyksta mane dominanti paroda, nuvykstu ten specialiai. Man tai kaip deguonis smegenims.

LAMŲ SLĖNIS

JŪRA. Ramybės ir vidinės jėgos pasisemiu bevaikščiodama tuščiu Lietuvos pajūriu, stebėdama, kaip jūros bangos skalauja baltą pajūrio smėlį. Dvejų metukų mane tėtis nešiodavo pasisodinęs ant kaklo, penkerių – pati tipendavau ilgiausius kilometrus. Vėliau, man suaugus, pajūryje užsimegzdavo įdomiausi pokalbiai su mama. Dabar, kai daug metų mamos ir tėčio nebėra, o į Lietuvą atvažiuoju dirbti, pasivaikščiojimai pasaulio jūrų ir vandenynų pakrantėmis leidžia sugrįžti į prisiminimus, mintimis pabūti su artimaisiais, o vėjas išpučia visas nereikalingas mintis ir liūdesį, vėl sugrąžindamas vidinę ramybę.

ALANAS RICKMANAS. Pirmą kartą su juo susipažinau 1991 m. Nemokėjau anglų kalbos, o jis vakarienės metu bandė mane kalbinti ir užimti. Prieš išsiskiriant, į rankas įbruko ant popieriaus skiautės užrašytą savo telefoną ir pasakė: „Aprodysiu tau Londoną tarp savo spektaklių – trečiadieniais ir šeštadieniais.“ Prisimenu, gatvių pavadinimus jis man užrašydavo ant popierėlių, kad galėčiau vizualiai juos atsiminti. Kai pradėjau režisuoti Londono teatre, jis buvo slaptas mano aktorių atrankų patarėjas. Alanas mane ne tik įkalbėjo duoti vaidmenį Dexteriui, bet po to ir įkvėpė mus atrasti vienas kitą. Jis buvo pagrindinis liudininkas mūsų vestuvėse. Savo pavyzdžiu parodė, jog nesvarbu, kiek esi pasiekęs, pirmiausia turi būti žmogumi, vertinti kitus pagal jų savybes, o ne išorinius atributus. Alanas pakeitė daugelio jaunų žmonių gyvenimus, mano taip pat.

„BOHEMIEČIŲ“ PASIRODYMAI. Gyvenime ateina laikas, kai norisi grąžinti viską, ką tau yra davę mylintys, tavimi tikintys, įkvepiantys žmonės. „Bohemiečiams“ ir „Vilnius City Opera“ paskirta dešimt gražiausių gyvenimo metų. Labai norėjosi su jaunais žmonėmis pasidalyti sukaupta patirtimi, įkvėpti juos, įgalinti pasiekti nors keliais milimetrais daugiau, nei jie patys svajojo, tikėti, kad turime, ką pasiūlyti pasauliui, kad nereikia bijoti būti geriausiems. Dabar, po dešimties metų, didžiausia dovana man – sėdėti operos teatruose Europoje ir užgniaužus kvapą stebėti mūsų solistų pasirodymus. Nepatikėsite, aš visada verkiu. Kuo garsesnius plojimus girdžiu, tuo labiau verkiu! Verkiu iš laimės, kad turiu galimybę būti šalia, o jų pasirodymai ryškiausiose pasaulio scenose užveda ir įkvepia kurti naujas idėjas.

LAMŲ SLĖNIS

Ši knyga nesiūlo recepto, kaip nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą. Priešingai, ją perskaičius, galvoje – kur kas daugiau klausimų nei atsakymų. Rašytoja, romano „Stasys Šaltoka: Vieneri metai“ autorė GABIJA GRUŠAITĖ įsitikinusi: nemalonu suvokti, jog esi panašus į Stasį. Nepaisant to, jame labai lengva atpažinti save. Su Gabija susitinkame Vilniuje: po dvylikos Londone ir Malaizijoje praleistų metų, moteris pamažu prisijaukina gerokai pasikeitusį gimtąjį miestą, rūpinasi naujosios knygos gyvenimu ir kartu su mylimuoju kuria iki mažiausių smulkmenų apgalvotą savo ramybės oazę Užupyje.

G. GRUŠAITĖ: „KLAUSIMAS, KĄ DARYTI SU SAVO GYVENIMU, YRA KASDIENIS“ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Gabija Labutytė

– Gabija, papasakok apie Stasį Šaltoką. Kaip gimė šis personažas? – Stasys yra labai ilgas projektas, sukurtas dar 2008 m. Londone. Jis gimė prieš mano pirmąjį romaną „Neišsipildymas“. Pamenu, tarsi norėjosi rašyti, tačiau nežinojau, kaip tai daryti, kaip surasti balsą. Draugai pasiūlė sukurti tinklaraštį, sugalvojome veikėją. Stasys Šaltoka gimė mums sėdint virtuvėje ir galvojant juokingiausią įmanomą vardą. Taip šis personažas pradėjo augti. Pastebėjau, kad jame galiu surasti mūsų pačių atspindžių, jis aprėpia gana didelę žmonių dalį. Stasio Šaltokos istorija nėra vieno žmogaus istorija. Stengiausi, kad jame pamatytume save, atpažintume

LAMŲ SLĖNIS

kitus žmones. Norėjau sukurti univer- keli tam tikrus klausimus. Žinoma, į salią patirtį, papasakotą vienoje isto- 300 puslapių tilpo daug klausimų: rijoje. kaip konstruojama šiuolaikinė tapatybė, kokios yra tapatybės ir geogra– Kokias pagrindines mintis su- fijos sąsajos, kas yra medijos, kas turi talpinai į šią knygą? galią papasakoti istoriją, kaip pasako– Takoskyra tarp to, kas aš esu kaip jamos ir kaip konstruojamos istorijos, Gabija, ir charakterio yra labai didelė. apie lyčių, moters ir vyro, lygybės ir Kaip rašytoja, aš esu stebėtoja, tiesiog nelygybės klausimus, prasmės ieškopasakoju istoriją, stengiuosi į ją ne- jimą. Tai nėra kažkas asmeniško apie žiūrėti asmeniškai. Aš tikrai nemanau, mane. Greičiau tai informacija, kurią kad rašytojai knygose aprašo save, sa- aš surenku gyvendama savo kasdienį vo gyvenimą. Tai tam tikras nusisto- gyvenimą. Knygose aprašomos vietos, vėjęs požiūris, tačiau jis ne visada tei- kuriose aš gyvenau ir praleidau daug singas. Tam tikra prasme tai panašu į laiko: Malaizija, Tailandas. Juk negaakademinį tekstą, kuris kelia proble- lėčiau rašyti apie vietas, apie kurias mą ir ją sprendžia. Taip pat ir su gro- nieko nežinau, apie dalykus, kurie nežine literatūra – rašydamas tekstą iš- svarbūs man pačiai.

LAMŲ SLĖNIS

– Kiek Stasio randi savyje? – Daugiau, nei norėčiau. Nėra malonu atpažinti savyje Stasį. Iš daugelio knygą skaičiusiųjų girdėjau, kad santykis su Stasiu Šaltoka sudėtingas. Viena vertus, jis yra patrauklus veikėjas – kita vertus, jis labai šaltas, arogantiškas. Nemalonu suvokti, kad esi į jį panašus. Stasys yra archetipinis didybės manija sergantis žmogus – kiekvienas savyje daugiau ar mažiau to turime. – Gabija, knygoje Stasys klausia, ką daryti su savo gyvenimu? Ar tau pačiai kyla šis klausimas? – Kasdien. Galbūt gyvenime ir nebuvo tokio momento, kad sustočiau ir nebežinočiau, ką daryti toliau. Tačiau kiekvieną dieną, kai reikia padaryti net paprasčiausius pasirinkimus, tarkime, nuspręsti, kokį arbatos puodelį pirkti, pradedu galvoti, kad tai – sudėtingas sprendimas, svarstau, kokia mano asmenybė, koks arbatos puodelis jai tinka. Įsirenginėdamas sau namus, turi surasti atsakymus į daug klausimų: ar gaminu maistą, ko man reikės tuose namuose. Klausimas, ką daryti su savo gyvenimu, yra kasdienis. Stengiuosi kasdien savęs klausti tokių dalykų – taip neleidžiu sau įsisukti į rutiną, kai nieko nebematai, o dienos bėga ir prabėga. – Kokius atsakymus pati suradai rašydama šią knygą? – Perskaičius knygą iškyla dar daugiau klausimų, o išrišimo ar atsakymų – nėra. Su draugais esame daug diskutavę apie vadinamąsias „feel good“, gerai jaustis padedančias knygas, kuriose skaitytojui pasiūlomas receptas: elkis taip ir atrasi laimę. Man atrodo, kad perskaitęs gerą tekstą, turi sau iškelti dar daugiau klausimų, nei turėjai prieš pradėdamas jį skaityti. Su Stasiu išmokau, jog reikia nebijoti. Visų knygos veikėjų teigiamas bruožas – sugebėjimas per daug negalvoti, tiesiog daryti. Nereikia į viską žiūrėti pernelyg rimtai. Tai svarbi pamoka man, juk šį tekstą rašiau, taisiau, perrašinėjau šešerius metus. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

– Ar rašymas – sunkus darbas? – Esu girdėjusi visokių legendų apie rašytojus, kurie pabunda ryte, nubėga dešimties kilometrų krosą, išgeria kavos, keturias valandas rašo, pavalgo priešpiečius, vėl rašo, tada poilsiauja. Man taip nepavyksta. Būna, tris mėnesius rašau labai intensyviai, nesimatau su žmonėmis. Po jų – natūrali pauzė, o aš renkuosi sofą. Sudėtingiausia į savo tekstą pažiūrėti iš šalies. Teksto kūrimas – kūrybinis procesas: sėdi, rašai, mintys liejasi. Tačiau tikrasis rašymas prasideda, kai pradedi redaguoti, į žalią medžiagą žiūrėti kritiškai, ją perrašinėti, auginti. Dažnai užeina tokie periodai, kai atrodo, kad viskas labai blogai ir reikia trinti, o būna periodų, kai atrodo, kad tekstas geras ir jau visai pabaiga. Kritiškai vertinti savo paties darbą yra labai sunku. Šešerius metus gyvenau Malaizijoje, rašymas turėjo būti derinamas su krūva kitų veiklų. Tie darbai dažniausiai buvo daug skubesni – tai pradžią ir pabaigą, aiškius terminus turėję projektai. Rašymą pastumdavau, kol pasibaigs projektas. Vienas iš mano sugrįžimo į Vilnių pasižadėjimų – išsiugdyti gebėjimą dirbti pagal savo darbo grafiką. Žinoma, labai sunku išsimatuoti, kiek per tas kelias valandas turėčiau padaryti. Kartais atsisėdi, parašai tris puslapius ir jautiesi labai gerai. Kartais tiesiog sėdi ir kelias valandas žiūri į vieną tašką. Neretai į tai pažvelgus retrospektyviai, supranti, kad tie trys puslapiai buvo nieko verti, o žiūrėjimas į vieną tašką padėjo sudėlioti mintis. Kartais rašytojo darbas yra sėdėti ir nieko neveikti. Nėra aiškaus grafiko, negaliu nuspręsti, kad per dieną parašysiu tris puslapius, o knygą

LAMŲ SLĖNIS

baigsiu praėjus dviem mėnesiams. Vis- vienas kitas procentas, tačiau jų gyvegi pamažu bandau dirbti kasdien, net nimai panašūs. Žinoma, tai neatitinka jeigu labai nesinori. (Juokiasi). visų pasaulio žmonių patirties. Kai rašiau knygą apie Stasį, iškilo – O kaip supranti, kad tekstas jau tapatybės apibrėžimo klausimas. Lonbaigtas? done, Niujorke tarp žmonių juntama – „Stasį“ taisiau iki pat paskutinės didelė socialinė atskirtis. Arba turi diakimirkos. Kai atėjo jausmas, kad kū- delę įmonę, arba dirbi už minimalią rinys jau baigtas, pasitikrinau su kitais algą, kol tau sueina trisdešimt keleri žmonėmis, daviau jį paskaityti ke- metai, gyveni bendrame bute su dar liems draugams, knygos redaktorei. keliais žmonėmis. Klausimas, ką aš daJie pasakė, kad knyga baigta. Kai dir- rau su savo gyvenimu, labai susijęs su bi prie teksto ir esi jį skaičiusi šešias- finansinėmis galimybėmis. Taip, daug dešimt kartų, sunku suprasti, kada to- kam svarbu turėti kūrybišką darbą, išbulinti nebereikia. Knyga buvo baig- reikšti save, bet dažnai tai – gana dita, nes redaktorė Ūla perskaitė ir pa- delė iliuzija. Darbas reklamos agentūsakė, kad metas keliauti į leidyklą. roje – nelabai žinau, kaip tai susiję su saviraiška ir kūrybingumu. Stasys, kaip – Gabija, koks yra šiuolaikinio veikėjas, gali patenkinti savo pagrindipasaulio žmogus? nius poreikius, jis turi karjerą, būstą, – Manau, kad šiuolaikinis žmogus gyvena pagal didmiesčio žmogaus gygyvena čia ir dabar. Galvojant apie venimo standartus, tačiau visiškai nėra šiuolaikinį žmogų kyla daug neaišku- atsakęs į klausimus, kodėl taip gyvena, mų – juk nežinia, ar kalbame apie lyties kokio gyvenimo nori. Savo dvidešimklausimus, be to, reiktų atsižvelgti ir į tuosius gyvenimo metus mes praleivietą, kurioje gimei: Niujorke ar Nai- džiame kabindamiesi į gyvenimą, banrobyje. Aplinkybės nusprendžia, koks dydami išspręsti tokias problemas kaip bus tavo gyvenimas, kokių turėsi išsi- karjera, gyvenamoji vieta, tačiau mums lavinimo, darbo galimybių. Kalbant nelabai lieka laiko pagalvoti apie svarplatesne prasme, nesvarbu, ar gimei besnius dalykus. Dėl to šie klausimai San Paule ar Niujorke, egzistuoja tam kyla artėjant trisdešimtmečiui. Tada tikra klasė žmonių, gyvenančių panašų pradedi mąstyti, ką darysiu su savo gygyvenimą: daug keliaujančių, skaitan- venimu, ką jau padariau. Stasiui yra čių tuos pačius žurnalus, tarkime, „Kin- dvidešimt devyneri metai, knygoje apfolk“, turinčių panašius laikrodžius, pa- rašytas jo gyvenimo laikotarpis iki trisnašų skonį. Didmiesčių gyventojai su- dešimties. Man pačiai trisdešimtieji panašėję – nuskridus į Singapūrą pa- buvo tikrai ypatingi metai. Grįžau į matai, kad mano bendraamžių gyve- Vilnių, kartu su draugu kuriame nanimas labai primena maniškį. Egzis- mus. Tai didelių pasikeitimų metas. tuoja tam tikras bendras kultūrinis Būdama devyniolikos įsivaizdavau, kad laukas, į kurį patenka žmonės visame trisdešimties jau viską žinosiu apie gypasaulyje. Galbūt tokių žmonių yra vos venimą. Iš tiesų taip nėra.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar tu pati jau jautiesi suaugusi? Apie savo pačių istorijos konstravimą – Nežinau, ar kada nors ateis toks kalbu ir pirmoje, ir antroje knygose. metas. (Juokiasi). Tapatybė nėra kažkas, su kuo jau gimstama. Tai nuolat kintantis, nuo – Žmonės labai rūpinasi savo aplinkos priklausantis konstruktas. įvaizdžiu viešojoje erdvėje. Ką ma- Tai, kaip ją transliuojame išoriniam nai apie ant mūsų visų užmestą „to- pasauliui, – vienas iš refleksijos būdų. bulo gyvenimo“ širmą? Stasys patiria blogų momentų, tačiau – Nemanau, kad tai yra kažkas jis nufotografuoja palmę, uždeda filnaujo. XIX a. pasaulyje, kurį aprašė M. Prustas, žmonės taip pat turėjo savo tobulo pasaulio įsivaizdavimą. Kaip tobuli žmonės rengiasi, kokios jų manieros, mandagumo Dabar visi kovoja už etalonai, kokiuose vakarėliuose jie lankosi, kokie tobulos savo gyvenimo jų draugai. Kas savaitę istorijos sukūrimą. Tai laikraštyje „Le Figaro“ labai įdomi saviraiškos b u vo p u b l i k u o j a m i forma. Viena, kaip mes straipsniai apie visuomenės grietinėlės vakarėlius. gyvename, tačiau visai Visais laikais natūraliai kas kita, kaip norėtuegzistavo noras būti mame, kad mūsų gyvenitomiems, priklausyti mas atrodytų kitiems aukštesniam socialiniam sluoksniui. Mūsų karta žmonėms. turi keistą išraiškos būdą – visų gyvenimus stebime kasdien. Anksčiau matomumas buvo tam tikra siauro žmonių sluoksnio privilegija. Dabar visi kovoja už tobulos savo gyvenimo istorijos sukūrimą. Tai labai trą, parašo #happiness ir toliau gyveįdomi saviraiškos forma. Viena, kaip na. Manau, kad taip darome mes vimes gyvename, tačiau visai kas kita, si. Dažnai sudėtingesni gyvenimo pekaip norėtume, kad mūsų gyvenimas riodai koreliuoja su daug asmenukių atrodytų kitiems žmonėms. Kaip ra- ir gražiomis nuotraukomis sociališytojai, man tai labai įdomi plotmė. niuose tinkluose. Tai tam tikras būdas

LAMŲ SLĖNIS

atsverti egzistencinį nerimą. Jei kiti žmonės galvos, kad gyvenu gerai, gal tai taps tiesa? – Vos prieš tris mėnesius iš Malaizijos persikėlei į Vilnių. Kaip Vilnius pasikeitė nuo tavo išvykimo? – Paskutinį kartą Vilniuje gyvenau prieš dvylika metų. Matau labai labai didelį skirtumą. Išvykau vos Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, šalyje dar nebuvo euro, nebuvo kavinių ir restoranų kultūros, nebuvo lietuviškų dizainerių scenos. Per dvylika metų iš posovietinės šalies miesto Vilnius tapo europiniu miestu, daugiau ar mažiau turinčiu savo kultūrą. Vilniuje dabar gyventi labai gera. Tik šalta... Sugrįžus iš Malaizijos atrodo, kad Vilnius turi nuostabią muzikinę sceną, čia vyksta daug muzikos vakarų, intelektualių renginių, koncertų. To Malaizijoje tikrai nėra. Čia egzistuoja didelė kalbos laisvė, gali drąsiai šnekėti apie dalykus ir nebijoti būti suimtas. Malaizijoje ši grėsmė – reali. Nors dabartinio Vilniaus dar gerai nepažįstu, labai gera jame būti. Tik sunku priprasti prie kainų – paskaičiavus, kiek už tam tikrus dalykus mokėdavau ten, ir kiek tai kainuoja čia, pagalvoju, ar man tikrai to reikia. (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip sekasi Vilnių prisijaukinti? – Manau, kad tai laipsniškas procesas. Pajausti miestą reikia bent metų. Pirma, turiu galutinai išsikraustyti iš Malaizijos, išsikrauti paskutines daiktų dėžes namuose. Visgi jau buvo keletas momentų, kai eidama gatve Užupyje pagalvojau: „Geras, aš čia gyvenu.“ Tai yra ne fizinis procesas, o tam tikras vidinis pajutimas, žinojimas, kada susigyvenai su miestu – tada nekyla klausimų, kur geriausia kava, kur skaniausias maistas. Tokių vietų suradusi dar nesu.

– Papasakok, ką mėgsti veikti, kai nerašai knygų? – Labai mėgstu keliauti, gaminti valgyti. Studijavau antropologiją, tad žinau – per maistą gali pažinti kultūrą, žmones. Kai kur nors keliauju, man labai įdomu pamatyti, ką žmonės valgo, kaip gamina, nueiti į turgų. Dažniausiai daug gaminu namuose, mėgstu juose daryti dideles vakarienes. Todėl svetainėje ir turime didelį stalą – prie jo telpa aštuoni žmonės, jis tikrai nedulka. Daug skaitau, leidžiu laiką su šunimis. Sportuoju, išgeriu kavos, pagaminu valgyti, dirbu. Mano sie– O kuo gyvenai ten, Malaizijoje? kiamybė – visko veikti kuo mažiau. – Paskutiniuosius trejus metus ku- Norisi ramybės, neskubėti. ravau meno centrą. Tai labai apsprendė mano gyvenimo stilių: vykdavo – O kokia šių namų istorija? daug renginių, festivalių, gyvenimas – Šie namai patys mane susirado. sukosi aplink meno sceną. Kuruoda- Su draugu susipažinome, kai jis jau vau parodas, rengdavome mados, pri- buvo įsigijęs šį butą. Kartu priėmėme vačius renginius. Daugiausiai laiko sprendimą, kad iš Malaizijos man praleisdavau su vietiniais gyventojais, reiktų kraustytis į Vilnių. Labai daug mano partnerė buvo vietinė malaizie- dalykų jau buvo nuspręsta iki atsitė. Sugrįžus į Lietuvą aplankė įdomus randant man, daug pakeičiau ir aš. jausmas – kambaryje nesu vienintelė Mano draugas – labai praktiškas baltaodė blondinė. Ten visada iškris- žmogus, jis norėjo paprastų dalykų: davau iš konteksto, visi klausdavo, iš daug šviesos, balkono, geros lokacikur aš, kodėl ten esu. Gera būti Lie- jos. Man buvo svarbu, kad namuose tuvoje ir nejausti takoskyros tarp sa- būtų tinkamai atskirtos erdvės, kad vęs ir aplinkos. Žinoma, gera kalbėti neturėtume jokių nereikalingų ir nelietuviškai. Vis dar būna keista, kad naudojamų daiktų. Tai vienas svarkalbu ne anglų kalba, dažnai sunku biausių kriterijų. Svarbus ir namų rasti žodžių. Kalbos ypatumai atsi- funkcionalumas. Bute atsirado skleidžia ir knygoje – stengiausi ra- „Smart House“ sistema, taip kasdiešyti šnekamąja kalba, ten yra slengo, niai dalykai užima mažai laiko ir erangliškų žodžių, netaisyklingų saki- dvės, viskas padaryta už mus, tam nių. Taisyklinga lietuvių literatūrine nebereikia skirti minčių. Mūsų estekalba kalbantys charakteriai nebūtų tinis principas yra kaip itališka sofa įtikinami. – ji labai paprasta, tačiau prabanga

LAMŲ SLĖNIS

slypi funkcionalume: viskas veikia taip, kaip turi veikti, nieko daugiau, nieko mažiau, tik tai, ko reikia. – Ko dar trūksta, kad šias erdves užtikrintai vadintumei savo namais? – Reikia susikabinti visus meno kūrinius. Tada jau tikrai jausime, kad čia gyvename. Daug metų dirbau su menu. Menas man nėra prie sienų derantis dizaino objektas. Kiekvienas darbas turi savo istoriją, žinau, kodėl jis čia. Dar reiktų iš Malaizijos parsivežti šunis. Jie truputį laukiniai – Malaizijoje turėjau didelius namus su vidiniu kiemu, nežinau, kaip jie sutilps į mažesnę erdvę, prisitaikys prie šaltesnio klimato. Nusprendėme, kad juos parsivešime tik tada, kai būsime visiškai susitvarkę buitį ir turėsime laiko padėti priprasti prie naujo pasaulio. Iš Malaizijos piliečių jie taps Lietuvos piliečiais. (Juokiasi). Kai namuose lakstys šunys, erdvė taps visiškais namais. – Gabija, ar turi kokių nors visiškai nerealių, kosminių svajonių? – Gal kokį šimtą. Man labai šalta gyventi Vilniuje, todėl po kelerių metų norėtume įsigyti nekilnojamojo turto Italijoje, ten turėti savo žiemos rašytojų namus. Šiuo metu tai – nelabai reali svajonė. Kasmet su draugu susirašome savo asmeninius tikslus. Jo tikslai susiję su įmonės augimu, o maniškiai yra apie šią knygą – kitais metais angliškai ji bus išleista Malaizijoje, labai norėčiau, kad atsirastų rusiškas, vokiškas, lenkiškas vertimai. Tai – vienas iš ateities planų. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

Piešinių autorė Indrė Stonkuvienė

SUSIKURK JUNGIKLĮ, KURIS DŽIUGINS Užsiregistruokite Jung.lt svetainėje, susiraskite tituliniame puslapyje (prie PALAIKYMAS) grafinį įrankį, perkelkite norimą vaizdą ant pasirinkto jungiklio ir keliaukite į artimiausią parduotuvę su atsispausdintu užsakymu. Galima susisiekti ir internetu. JUNG atstovus rasite www.kontaktai.jung.lt. Arba galite rinktis šiuos garsių Lietuvos moterų sukurtus jungiklius.

Piešinių autorė Ieva Prunskaitė

Piešinių autorė Agnė Kuzmickaitė UAB „JUNG Vilnius“ Žirmūnų g. 68, Vilnius Tel. (8-5) 236 19 19 El. p. jung@jung.lt www.jung.lt

LAMŲ SLĖNIS

Neretai rudenį pasitinkame su naujais tikslais ir siekiais. RŪTA GYVYTĖ, mados ir stiliaus entuziastams pažįstama kaip tinklaraščio „Amoureuse De Mode“ autorė, šį metų laiką pasitinka su nauju tinklaraščio vardu – „Ruta en Route“. Daugiau nei 40 tūkst. instagramo sekėjų turinti lietuvė šiuo metu savo nepriekaištingu stiliaus pojūčiu bei gyvenimo akimirkomis dalijasi iš vieno stilingiausių pasaulio miestų – ryškių Niujorko gatvių. Kaip smagu stebėti, kai sunkiai dirbant didžiausi pomėgiai tampa tavo darbu ir pačia nepamirštamiausia gyvenimo kelione.

STILINGA RŪTOS KELIONĖ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninio archyvo

Gyvenimas Niujorke Į Niujorką išvykome kartu su vaikinu. Ten nuvedė jo darbas, o ir aš savo veikla galiu užsiimti būdama bet kuriame pasaulio kampelyje (žinoma, jei ten yra internetas). Be galo myliu šį miestą, kad ir koks triukšmingas ir perkrautas jis bebūtų. Greitas gyvenimo ritmas, naujovės ir skirtingų kultūrų žmonės mane labai įkvėpia. Na, o į Lietuvą taip pat tenka grįžti ganėtinai dažnai, nes čia kartu su savo šeima vystome verslą. Niujorkas man padėjo prisijaukinti kasdieninį, patogų ir apskritai daug paprastesnį stilių. Nors čia tikrai galima pa-

LAMŲ SLĖNIS

matyti nemažai aukštosios mados tendencijas mylinčių žmonių, dauguma visgi renkasi paprastumą bei aukštą kokybę.

Niujorkiečių stilius Beisbolo stiliaus kepuraitė, stilinga sportinė apranga – bent jau Manhetene labai daug žmonių stengiasi palaikyti judrų gyvenimo būdą. Tikri niujorkiečiai renkasi minimalistinius, kasdienius drabužių derinius (džinsus ir marškinėlius), juos derina su prabangia dizainerio rankine ar batais.

LAMŲ SLĖNIS

Kelias iš „Amoureuse De Mode“ į „Ruta En Route“ Pakeisti tinklaraščio pavadinimą galvojau jau labai labai seniai, tai tikrai nebuvo spontaniškas sprendimas. Tinklaraščiui augant, savaime atsirado vis daugiau galimybių ir įvairių projektų, kurie nebūtinai susiję vien tik su mada. Ko gero, tai ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių šiam pokyčiui. „En Route“ reiškia kelionę, o būtent taip aš ir matau savo veiklą. Tai be galo įdomi, visuomet besikeičianti, daug išmokanti ir įkvepianti ke lionė. Manau, jog artimoje ateityje tinklaraštyje bus galima pamatyti dar daugiau nuotykių, vaizdo medžiagos bei įvairių projektų su įdomiomis kompanijomis!

Darbas socialiniame tinkle „Instagram“ Darbas su instagramu nėra tik nuotraukos įkėlimas, kaip daugeliui atrodo. Tai – labai daug laiko atimantis procesas, kuriame reikia analizuoti auditoriją, įsitraukti, kurti unikalų turinį, bendrauti su klientais, planuoti ir daryti daugybę kitų dalykų, natūraliai padedančių augti. Ši veikla – labai konkurencinga, tenka praleisti nemažai laiko kuriant strategiją ir stengiantis sugalvoti kažką naujo, smagaus ir netikėto. Kiekviena savaitės diena yra visiškai kitokia, tačiau pirmadieniai visada būna mano mylimiausi. Tai tarsi mažytis naujas startas svarbių tikslų link, kurį skiriu savo savaitės siekių susidėliojimui ir planavimui.

LAMŲ SLĖNIS

Asmeninis stilius

Drabužinės ritualai

Stilingas ruduo

Mano asmeninis stilius – modernus, romantiškas, tačiau su „edgy“ prieskoniu. Jis ganėtinai dažnai keičiasi – mėgstu derinti visiškai skirtingo stiliaus detales ir drabužius, o šiuo metu stengiuosi išlaikyti gan ramią spalvų gamą – taip daug lengviau kurti kasdienius drabužių derinius. Didžiausia mano stiliaus ikona visuomet bus Olivia Palermo. Be galo žaviuosi jos sugebėjimu derinti klasiką su tuo metu vyraujančiomis tendencijomis. Labai džiaugiuosi, jog dirbdama su daugybe skirtingų mados ženklų turiu galimybę nuolat atrasti kažką naujo. Tikriausiai šis nuolatinis eksperimentavimas ir lemia mano stiliaus pokyčius. Aksesuarai man visuomet buvo labai svarbi tobulo derinio dalis, tačiau šiuo metu vengiu gausybės papuošalų ir renkuosi išskirtinius akinius ar minimalistinio stiliaus žiedus (mėgstamiausi – prekės ženklo „Mejuri“ žiedai).

Jeigu žinau, kad mano diena bus labai užimta ir neturėsiu galimybės grįžti namo persirengti, stengiuosi viską susidėlioti iš vakaro ir apgalvoti, ar tas derinys tiks visiems susitikimams bei situacijoms (gaila, bet tai pavyksta tikrai ne visada!) Labai dažnai iš skubėjimo ir laiko kiekvienai detalei apgalvoti trūkumo gimsta pačios geriausios idėjos ir netikėčiausi deriniai!

Man smagiausia kurti rudens stiliaus įvaizdžius. Šis metų laikas atneša labai daug įkvėpimo ir idėjų kuriant išskirtinius derinius. Sluoksniuojant savo mėgstamiausius drabužius vieną ant kito visuomet gimsta patys netikėčiausi rezultatai. Kalbant apie rudens sezono tendencijas, jau spėjau pamilti „newsboy“ stiliaus kepures bei derančių kelnių ir švarko kostiumus.

LAMŲ SLĖNIS

Grožio rutina

Niujorko rudens mados Iš tiesų mano grožio rutina yra la- savaitė

bai standartinė ir niekuo nesiskirianti nuo daugumos merginų. Dalykas, kuriam šiuo metu skiriu daugiausia dėmesio, yra veido drėkinimas, todėl visuomet stengiuosi veido odą palepinti įvairiomis kaukėmis ar tiesiog nepamiršti gerti daug vandens! Šiuo metu mano favoritai grožio lentynoje yra „Kenra“ plaukų formavimo purškiklis, „Sisley Paris“ veido kaukė su juodosiomis rožėmis bei „Dermalogica“ veido prausiklis.

Nekantriai laukiu mados renginių Niujorke! Šį sezoną teks sudalyvauti tik Niujorko rudens mados savaitėje, tačiau man ji yra pati smagiausia. Čia vyksta be proto daug renginių, į kuriuos suvažiuoja mano mylimiausi ir sekamiausi tinklaraštininkai iš viso pasaulio, tad net jei ir netenka su jais asmeniškai pabendrauti, visuomet be galo smalsu pamatyti juos apsuptus fotografų bei skubančius į madų šou.

LAMŲ SLĖNIS

„Būti tuo, kuo esame įkvepia alternatyvi kultūra. Mūsų tikslas – kitoks alus, eksperimentuojantis ir plečiantis žmonių suvokimą“, – apie savo prekės ženklo ir alternatyvios kultūros susiliejimą sakė „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ iniciatorius ANDRIUS BAGDZEVIČIUS.

NUO SPORTO IKI BARŲ KULTŪROS: NEEILINĖ ALTERNATYVIŲ PREKĖS ŽENKLŲ KOLABORACIJA Nuotraukos: Monika Penkutė

LAMŲ SLĖNIS

„Būti tuo, kuo esame, įkvepia alternatyvi kultūra. Mūsų tikslas – kitoks alus, eksperimentuojantis ir plečiantis žmonių suvokimą“, – apie savo prekės ženklo ir alternatyvios kultūros susiliejimą sako „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ iniciatorius Andrius Bagdzevičius. Apie alternatyvią kultūrą šiandien kalbame ne veltui. Lietuva vis plačiau jai atveria duris – aludarystėje, mene ar sporte. Snieglentė, banglentė, aitvaravimas – tai, kas anksčiau skambėdavo lyg atostogų prisiminimas, šiandien tampa mūsų kasdienybe. Prekės ženklas „Hate Hard“ buvo vienas pirmųjų, pristačiusių Lietuvai snieglenčių sportą ir jam skirtus drabužius. Šią vasarą jo kūrėjai susitiko su „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ komanda ir pasiryžo kartu kurti neįpareigojančią aprangą barmenams.

Kaip gimė „Hate Hard“ arba apie pavadinimą, kurį vis tiek visi heitins Vienas iš „Hate Hard“ įkūrėjų Paulius Morkūnas pasakoja, kad prekės ženklo idėja gimė prieš septynerius metus. Vyras džiaugiasi, kad dėl gana didelio rūbų populiarumo jiems pavyksta ir toliau garsinti snieglenčių sportą Lietuvoje. Komanda kuria ne tik stilingus drabužius, bet ir filmus, jie taip pat edukuoja žmones apie šią sporto šaką. Paklaustas, kaip kilo idėja pasirinkti būtent tokį prekinio ženklo pavadinimą, Paulius juokauja: „Ilgai mąstę supratome, kad ir kokį pavadinimą sugalvosime, vis tiek visi nekęs, tad prašau, heitinkit (liet. nekęskite) būtent šitą – „Hate Hard“! Pats P. Morkūnas snieglentėmis pradėjo domėtis prieš daugiau nei dvylika metų, kai pirmąjį kartą jas išvydo žiemos olimpiadoje. „Man tai nėra vien sporto šaka. Tai saviraiškos laisvė, laisvė atrodyti ir čiuožti kaip ir kur nori.“

LAMŲ SLĖNIS

Alternatyvios sporto šakos – Lietuvoje užsiliepsnojusi nauja mada Drabužių kūrėjas nedvejoja – mūsų šalyje vos atsiradus naujai sporto šakai, pavyzdžiui, vandenlentėms, visuomenėje užsiliepsnoja nauja mada: „Tai tik parodo, kad lietuviai tikrai nebijo išbandyti naujų pramogų ir sporto šakų.“Vyras pastebi, kad Lietuvoje gerėjant gyvenimui, daugėja ir snieglentėmis besidominčių žmonių. Tam didelę įtaką turi ir gražesni bei patogesni slidinėjimo kurortai mūsų šalyje. Vis daugiau žmonių nori keisti slides į snieglentes – tai jiems naujas iššūkis.

Netikėtas „Hate Hard“ pripažinimas ir kolaboracija su „Raudonų plytų alaus dirbtuvėmis“ A. Bagdzevičius pasakoja, kad tai ne pirmas ir ne paskutinis „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ bendradarbiavimas su rūbų meistrais ir jų prekių ženklais. „Bendradarbiaujame su tais, su kuriais turime bendrą požiūrį – laisvais, alternatyviais, energingais. Matant stiprių barmenų būrius norėjosi sukurti rūbus, kurie būtų laisvi ir patogūs, tačiau ne treningai. (Šypsosi). Ne paslaptis, kad alų gaminame Klaipėdoje, o ten ypač lengva pastebėti vis labiau besiplečiančią lentų sporto kultūrą. Fotosesijos vieta taip pat pasirinkta neatsitiktinai – norėjome pabūti toje Klaipėdos dalyje, kur retas įkelia koją. Tai industrinės vietos, kuriose galima stipriai pajusti miesto betoną“, – pasakojo aludaris. Pasak A. Bagdzevičiaus, būnant aludariais savaime tampama barų kultūros dalimi. „Man tai labai įdomi kultūra, kur abiejose baro pusėse sukasi neeiliniai žmonės. Mes matome, kokius kitų prekių ženklų rūbus vilki barmenai ir norime visa tai padaryti geriau. Todėl ne tik gaminame alų, bet ir kitomis formomis barų kultūrą stengiamės daryti įdomesnę ir patrauklesnę“, – pasakojo „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ iniciatorius.

LAMŲ SLĖNIS

P. Morkūnas taip pat neslepia džiaugsmo paklaustas apie naujausią „Hate Hard“ projektą: „Vieną dieną sulaukiau žinutės iš Andriaus. Jau pirmojo susitikimo metu kalbėjome apie galimus kolekcijos dizainus, tad netrukus pradėjau gaminti pavyzdžius. Negaliu net apsakyti, koks buvau laimingas, kai juos patvirtino. Galite patys įsivaizduoti, koks jausmas užplūsta, kai tavo darbą įvertina žmonės, kuriais žaviesi.“Vyro teigimu, jų komandai „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ yra vienas iš nedaugelio prekės ženklų Lietuvoje, kuriais galima žavėtis bei didžiuotis. „Tai be galo kokybiškai parengtas prekės ženklas, man patinka, kaip jie save pristato, todėl labai džiaugiuosi, kad ši komanda sutiko bendradarbiauti“, – sakė P. Morkūnas. „Mums svarbiausia – tikėjimas partneriu. Kai yra abipusis pojūtis, ko reikia, po poros pokalbių ir kurio laiko tiesiog lauki, ką jis atneš. Ir dažniausiai pasitikėjimas vienas kitu ir kiekvieno savimi duoda gerus rezultatus. Tuo, ko sulaukėme iš „Hate Hard“, esame labai patenkinti ir jau gauname daug klausimų, kur ir kaip galima šių drabužių įsigyti.“ Abiejų prekės ženklų atstovai neabejoja – visai nesvarbu, ar snieglentininkas, ar barmenas – abu jie turi daug bendro. Jiems reikalinga neformali, neįpareigojanti apranga, kuri suteikia laisvės ir patogumo pojūtį bet kur ir bet kada. „Aludariai visame pasaulyje vis daugiau eksperimentuoja su alumi, tai daro ir žmonės, norintys įvairovės sa-

LAMŲ SLĖNIS

vo taurėse, tad kodėl negalime eksperimentuoti ir kurdami drabužius barmenams?“ – šyptelėjo A. Bagdzevičius. Anot Andriaus, jis pats nėra lentų žmogus, nors Pietų Amerikoje stovėti ant banglentės ir gaudyti bangas jam patiko. Visgi jo laisvalaikis nuo vandens neatsiejamas: „Aš dažniau buriuoju, taip pat man patinka būti laive ir jausti, kad esi nešamas vėjų jėgos, kuri košia plaukus“, – pasakojo A. Bagdzevičius.

Drabužių linija ekstremalams P. Morkūnas užtikrintas – jo komanda niekada savęs nevadino ir nevadins dizaineriais. Jie kuria tokius drabužius, kokius norėtų nešioti patys: „Aš ir mano komanda kuriame, mūsų nuomone, labai paprastus rūbus. Rūbai dažniausiai būna tamsių spalvų, akies nerėžiantys, tačiau maksimaliai patogūs, kokybiški ir pasižymintys subtiliu dizainu.“ Anot kūrėjo, daugybė skirtingų asmenybių vilki „Hate Hard“ drabužius. Žinoma, pagrindiniai klientai yra jaunimas, kuris labiausiai domisi aktyviu laisvalaikiu ir „urban“ (liet. miesto) kultūra. Dažniausiai jiems patinka ne tik snieglenčių sportas, bet ir kitos ekstremalaus sporto šakos. „Rūbus kuriame tikėdamiesi, kad jie pateisins ir jaunatviško pozityvaus 18-mečio, ir aktyvaus 40-mečio lūkesčius“, – pasakojo P. Morkūnas.

LAMŲ SLĖNIS

Vieną dieną jie gavo pasiūlymą nedidele jachta, švelniai vadinama „Sunny“, perplaukti Atlanto vandenyną. Po trijų dienų buriuotojai ELVINA JURŠĖNAITĖ ir jos mylimasis prancūzas MATTHIEU ROCHEREAU kartu su dviem draugais jau sėdėjo lėktuve, skraidinančiame juos į didžiausią gyvenimo nuotykį ir sudėtingiausią santykių išbandymą. Trys tūkstančiai įveiktų jūrmylių porai leido išgyventi nepamirštamą istoriją ir pažinti vandenyno jėgą.

ATSIDUOTI VANDENYNO JĖGAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Tadas Sirvidas, Jevgenij Kirilenko

LAMŲ SLĖNIS

– Elvina, papasakok apie nuotykį nedideliu laivu perplaukti Atlanto vandenyną. – Visą gyvenimą mane supo vanduo, net tėvai vadindavo žuvyte. Pirma pradėjau plaukioti burlentėmis. Tačiau labai greitai atsirado nenumaldomas noras būti vandenyje ilgiau nei porą valandų. Prieš kelerius metus išbandžiau buriavimą – šis sportas, laisvalaikio leidimo būdas ir darbas vienu metu mane labai sudomino. Nuotykis prasidėjo netikėtai – pasiūlymą gavau gyvendama Tenerifėje. Nieko nelaukusi persiunčiau informaciją savo vaikinui, buriuotojui Matthieu. Tuo metu neturėjau nė vienos laisvos minutės organizaciniams reikalams, buvo likusios tik kelios dienos iki buriavimo egzamino. Tai nutiko birželio pabaigoje, kitą dieną jau turėjome lėktuvo bilietus ir per dieną privalėjome susikrauti daiktus – o po trijų dienų sėkmingai išlaikiusi egzaminą jau sėdėjau lėktuve, skrendančiame į Karibus. Laiko apsispręsti neturėjome, tad neliko nieko kito, tik sutikti. (Šypsosi). – Kur pradėjote savo kelionę ir koks buvo galutinis jos tikslas? – Savo kelionę pradėjome Karibuose, Šv. Martyno saloje. Kelionės tikslas buvo gan tolimas – Atėnai, Graikija. Plaukimas tokio dydžio (11 metrų) jachta, visai neskirta plaukimui per Atlantą, ypač ne sezono metu, buvo didelis išbandymas tiek mums, tiek laivui. Galiu pasidžiaugti, nes pastaraisiais metais kelionių man tikrai netrūko. Buriuoti pradėjau Tenerifėje,

LAMŲ SLĖNIS

laivu apiplaukiau visas septynias Kanarų salyno salas, taip pat teko plaukioti Viduržemio jūros pakrantėmis. Paskutinis plaukimas leido gerai susipažinti su Karibų jūra, mįslinguoju Bermudų trikampiu ir Šiaurės Atlanto vandenynu. – Su kokiais žmonėmis susipažinote kelionėje? Kokių įdomių istorijų išgirdote? – Kiekvienos kelionės metu susiduriame bent su vienu išskirtiniu personažu, galinčiu papasakoti begales istorijų... Kalbant apie šią kelionę net nekyla klausimas, kas jis. Tai – Jurijus. Rusų tautybės vaikinas, atsitiktinai atsidūręs Šv. Martyno saloje. Jam kalbant kartais net suabejoji, reiktų juoktis ar verkti. Jurijus ,,padeda“ bendrovei prižiūrėti laivus. Vaikinas su niekuo nepasitaręs sugalvojo, jog mūsų 36 pėdų laivelyje originalus, gamyklinis vairas yra per didelis, dėl to nepatogu judėti aplink. Todėl nusprendė jį pakeisti mažesniu, ne visai tinkančiu šiam laivui. Iš pirmo žvilgsnio skirtumo nepastebėsi, tačiau kai Bermudų trikampyje mus pasivijo 50 mazgų vėjas, o į laivo bortus pradėjo daužytis 4 metrų aukščio bangos, staiga praradę galimybę valdyti laivą, švelniai tariant, neapsidžiaugėme. Tąkart, norėdami pabėgti iš audros, turėjome pasinaudoti atsarginiu rumpeliu, vairalazde. Prireikė dviejų vyrų jėgos norint pakreipti laivą reikiama kryptimi. Šis Jurijaus sprendimas mus privertė sugrįžti atgal į Karibus, pakeisti vairą, šiek tiek sutvarkyti bures ir bandyti iš naujo.

LAMŲ SLĖNIS

– Elvina, papasakok, ką reikia padaryti prieš leidžiantis į tokį gyvenimo nuotykį? – Man asmeniškai psichologiškai pasiruošti nereikėjo, iš anksto nujaučiau, kokie išbandymai mūsų laukia. Tiesa, realybėje viskas vis dėlto buvo sunkiau, nei galvojau. Prieš šį plaukimą tris mėnesius gyvenau laive, su kuriuo kasdien buriuodavome ir treniruodavomės, maniau, kad tikrai gerai žinau, ką reiškia 20 dienų išbūti vandenyje nematant kranto. Tačiau turiu prisipažinti – kiekvienas pamatytas paukštis ar laivas sukeldavo daug gerų emocijų. Norint tiesiog buriuoti savo malonumui jokių teisių ar kursų nereikia, tačiau mums su Matthieu buriavimas – ne tik malonumas, bet ir darbas. Esame kapitonai. Norint gauti „RYA Yachtmaster“ sertifikatus reikėjo nemažai paplušėti. Pirmiausia, išmokti visą teoriją, reguliacijas, kelių taisykles, meteorologiją, suprasti žemėlapius, braižybą. Kokių tik uždavinių nesugalvoja Karališkoji jachtų asociacija (angl. Royal Yachting Association, RYA). Po teorijos – praktinės užduotys: begalės buriavimo situacijų, žmogus už borto, laivo valdymas užsimerkus, šimtai skirtingų švartavimosi pratimų. Norint laikyti šį egzaminą, savo sąskaitoje reikia turėti bent 2500 jūrmylių, reikia būti išklausius pirmos pagalbos kursą, suprasti dyzelinį variklį ir žinoti viską apie orą. Meteo-

LAMŲ SLĖNIS

rologija man buvo sunkiausias užda– Kaip atrodė jūsų kasdienybė laivinys, tačiau dabar jau žinau, kaip jį ve atitrūkus nuo kranto ir pasileidus spręsti. į vandenis? Ką veikėte, kaip jame gyvenote? – Keliese buvote laive? Kokios ja– Man laikas laive prabėga labai me buvo tavo ir tavo draugo parei- greitai, laive medituoju. Tačiau kigos? tiems jis sustoja. Pasileidus į ilgesnį – Šį kartą buvome keturiese. Vos su- plaukimą, kiekvienas žmogus laive tužinojusi, kad plaukiame, pasiūliau pri- ri atskirą ritmą ir gyvenimą. Tai priklauso nuo budėjimo valandų. Dieną daugiausiai laiko praleidžiame kartu, ant denio: kažkas skaito, valgo, rašo dienoraščius, žaidžia žaidimus, bando žvejoti. Beje, šis plaukimas buvo labai nepalankus žvejybai, nieko nepagavome! Vakarui artėjant Norint tiesiog buriuoti svarbu pailsėti prieš naktines savo malonumui jokių pamainas, todėl dažniausiai visi eina šiek tiek numigti. Šios teisių ar kursų nereikia, keliones metu miegoti buvo itin tačiau mums su Matthieu sudėtinga, beveik visą laiką buriavimas – ne tik maplaukėme per dideles bangas, lonumas, bet ir darbas. prieš stiprų vėją. Norėdamas miegoti kajutėje turi labai stiEsame kapitonai. priai įsispirti kojomis, kitaip rideniesi pirmyn atgal. Dvi dienas buvome įstrigę vadinamojoje Arklių platumoje. Tai gana sekinanti vandenyno sritis, kur visai nėra vėjo, laivai patenka į ilgą štilį – ir mums teko šiek tiek palaukti. Jausmas sijungti draugams Rasai ir Tadui, nes keistas: vanduo lygus kaip stiklas, netik dviese toks ilgas plaukimas yra ga- justi nė menkiausio vėjelio, laivas tik na varginantis. Kažkas visuomet turi siūbuoja, nematyti nė gyvos dvasios, būti ant denio, o pučiant stipriam vėjui aplink tik beribiai vandens toliai. Šoar norint atlikti tam tikrus manevrus kome iš laivo denio, maudėmės. Visreikalingi keli žmonės. Šį kartą Ma- gi jausmas nebuvo pats maloniausias, tthieu buvo kapitonas, o aš – pirmoji juk po tavimi – maždaug 7 kilometrų kapitono padėjėja (angl. first mate). gelmė.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar kelionėje buvo sudėtingų momentų? Ar buvote patekę į kokią nors didelę bėdą? – Visa ši kelionė buvo sudėtinga, nuolat kas nors sugesdavo, viską turėjome tvarkyti patys. Tai kokia virvė nutrūkdavo, tai variklis, akumuliatoriai, vandens pompa ar dar kas nors nenorėdavo tinkamai veikti. Tačiau didžiausia bėda buvo per audrą sulūžęs laivo vairas. Tikrai nebuvo juokinga. Taip pat jau artėjant link Azorų tris dienas be jokios pertraukos patyrėme 40 mazgų vėją ir milžiniškas bangas – tikrai milžiniškas. Laikėmės didelės audros pakraštyje. Tokiomis sąlygomis neįmanoma ramiai miegoti ar pasigaminti valgyti. – Visai neseniai jus ištiko nenumatytos problemos, neleidusios pabaigti kelionės kaip planuota. Papasakok, kas nutiko? – Atsirado daugybė smulkių techninių nesklandumų. Norėdami juos išspręsti, privalėjome daugiau nei savaitę likti Azoruose. Taip pat mus užklupo labai nepalankios oro sąlygos: tuo metu netoli Gibraltaro buvo prognozuojamas 60 mazgų vėjas, mūsų laiveliui tokia kelionė reikštų dar kelias labai sunkias nemigos naktis. Jam šis išbandymas buvo per didelis. Visi buvome pervargę. Likus visai nedaug iki Europos supratome, jog saugumas yra svarbesnis, visi kartu nusprendėme, kad čia ir sustosime – tad atsi-

LAMŲ SLĖNIS

sveikinome su laivu Azorų salose. Kartu su ,,Sunny“ nuplaukėme virš 3000 jūrmylių. – O ką tau davė ši kelionė? – Ši kelionė buvo didelis mano ir Matthieu santykių išbandymas. Buvo situacijų, kai mūsų nuomonė, kaip turėtume pasielgti, nesutapo, tačiau surasti kompromisą buvo būtina. Išmokau išklausyti, patylėti, nusileisti. Mano charakteriui tai visai nebūdinga. Kai viskas baigiasi, imi galvoti ir analizuoti, kas buvo ne taip, ką galėjau padaryti kitaip. Antrą kartą stengiamės savo klaidų nekartoti. Abu esame labai karšto temperamento, turime tvirtas nuomones, todėl reikėjo įdėti labai daug pastangų ir išmokti vienas kitam nusileisti. Būti tokio dydžio laive dvidešimt dienų nematant kranto su dar trimis žmonėmis nėra labai lengva. Mama manęs klausdavo: kas būna, kai susipykstame? Juk iš tiesų, laive nėra, kur pabėgti. Nueidavau į laivo priekį, pasėdėdavau dvi minutes ir grįždavau atgal. Visgi šie pusantro mėnesio man prabėgo labai greitai. Išmokau daugybę naujų su buriavimu susijusių dalykų. Patyrėme įvairiausių problemų, patiems reikėjo rasti jų sprendimus. Tai tikrai gera patirtis. Buriuoti tokiomis sąlygomis, kokiomis plaukėme mes, nėra toks lengvas reikalas. Ne veltui šis sezonas Karibuose vadinamas uraganų sezonu.

LAMŲ SLĖNIS

– Keliauji kartu su savo vaikinu Matthieu. Kokia jūsų meilės istorija? – Net smagu prisiminti: viskas įvyko taip netikėtai, tačiau vos pamačiusi Matthieu supratau, kad tai – mano žmogus. Susipažinome 13 mėnesio dieną, per pilnatį, ant vandenyno kranto esančiame mediniame hipių bare. Tuo metu gyvenau Tenerifėje, pas mane lankėsi mama su dviem draugėmis. Sugalvojau jas nusivesti į vietinių gyventojų pamėgtą vietą, o ne turistinę diskoteką. Už baro pamačiau tris besikalbančius vyrukus ir į mane žvilgčiojantį Mattą. Mūsų žvilgsniai susitiko, net nežinojau, kaip tą akimirką elgtis. Pasielgiau taip, kaip niekada nesu dariusi. Mama, pamačiusi, kad keliauju link jo, žiūrėjo visai nesuprasdama, ką darau. Nuėjau prie jo, pasiėmiau už rankos ir išsivedžiau šokti. Šokti, žinoma, jis nemokėjo. (Juokiasi). Nežinojau, kad jis prancūzas, todėl pradėjome kalbėti ispaniškai. Abu greitai supratome, kad tai nėra nė vieno iš mūsų gimtoji kalba, tad pradėjome bendrauti angliškai. Jis papasakojo, kaip pamatęs, kad einu link jo, pagalvojo: „Turbūt gausiu antausį nuo šios ispanės“. Prieš man prieinant Mattas guodėsi draugams,

LAMŲ SLĖNIS

kad tokie kaip jie, buriuotojai, niekada neras meilės. Kas norėtų gyventi su vyru, kurio niekada nėra šalia? „Norėčiau susipažinti su mergina, kuriai patiktu buriavimas ir kelionės“. O tada pasirodžiau aš. Nuo to vakaro ir prasidėjo mūsų istorija. Svajoti reikia atsakingai, svajonės pildosi. (Šypsosi). – Elvina, o kokie tavo ateities planai? Įtariu, ši kelionė – ne paskutinė... – Tikrai ne paskutinė… Keliavimas yra mano gyvenimas. Kaip kitaip pažinti pasaulį? Kurį laiką gyvenome Tenerifėje, esame gamtos vaikai, bet šiek tiek pasiilgome ir miesto, kultūrinio gyvenimo. Dabartinis planas – šiek tiek pailsėti, praleisti kelias savaites Nidoje, tuomet aplankyti Prancūziją ir savo jaukius namus susikurti Palmoje, Maljorkoje. Esu ten gyvenusi kelis mėnesius, man patinka šis miestas. Ir mane, ir Mattą visuomet traukė ispaniška kultūra. Palma pasirodė puikus variantas, ten galima rasti kultūrinio gyvenimo, grožėtis architektūra ir pasakiška gamta. Be to, tai Europos laivų sostinė, tad toli nuo buriavimo net ir norėdami neatsitrauksime.

LAMŲ SLĖNIS

Kai visose širdies kertelėse ir smegenų vingiuose supasi jūros bangos, vasara tikrai nesibaigia sulig paskutine rugpjūčio diena. Besiklausydama pasakojimų apie skrodžiamų bangų jėgą, susikaupimą, kūną veriančio adrenalino galią ir žodžiais sunkiai nupasakojamą meilę vandeniui, mintyse ir pati pasineriu į rudens nuojautą atplukdančias Baltijos bangas.

SUGAUTI RUDENINĘ BANGĄ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Gabija Labutytė

RUBRIKĄ PRISTATO

LAMŲ SLĖNIS

Tomas Ūksas Banglentininkas, Všį „Banglentė“ vadovas

– Tomai, kodėl jūra ir bangos taip traukia? – Ši gamtos sukurta jėga vilioja, turi tiesiog nepaaiškinamą trauką. Galbūt tame slypi žmogaus noras suvaldyti stichiją, gal nugalėti, o gal susidraugauti su ja? Prisilietimas prie jūros ramina, išvalo galvą. Dauguma mano mokinių po pirmos pamokos grįžta laimingi kaip vaikai. Viena moteris plaukimą banglente apibūdino kaip grįžimą į vaikystę, su banglente ji vėl gali šėlioti ir šokinėti per bangas. Tai – it narkotikas, suteikiantis daug gerų emocijų. Norisi dar ir dar. – Ką jums reiškia banglentė? – Banglentė – mano draugė, aistra, maitintoja. (Šypsosi). Kažkada tai buvo didelė aistra. Po kurio laiko plaukiojimas tapo gyvenimo būdu. Net sėdėdamas biure sugalvodavau, kaip ištrūkti paplaukioti: keldavausi 4 val. ryto, kad iki darbo pradžios dar spėčiau pagauti bangas, neidavau pietauti, darbus stengdavausi užbaigti anksčiau. Vis dėlto nebenorėjau draskytis, ieškojau būdų, kaip visą laiką galėčiau skirti plaukiojimui. Taip išsikristalizavo idėja apie banglenčių mokyklą bei nuomos punktą, pradėjau mokyti ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus. Per žiemą gavau tarptautinį banglenčių instruktoriaus sertifikatą ir vasarą surengiau pirmąją vaikų dienos stovyklą. Vasarą su šiuo vandens sportu supažindinau beveik 40 vaikų. Man tai labai svarbu – noriu, kad Lietuvoje užaugtų nauja, stipri banglentininkų karta. Galbūt mūsų šalis kada nors deleguos šios sporto šakos atstovą ir į olimpiadą.

LAMŲ SLĖNIS

– O kokios mintys aplanko skriejant bangomis? – Skriejant bangomis mąstymui laiko nėra. Į galvą šauna tik mintys, kaip pagauti, pagavus – išsilaikyti bangą, kaip kuo toliau ja nučiuožti. Prisideda ir adrenalinas, išstumiantis bet kokius apmąstymus. Galvoje lieka tik nepaprastas užsidegimo jausmas. – Kur Lietuvoje galima pagauti geriausias bangas? – Lietuvoje pagauti geriausias bangas galima tik Klaipėdoje, Melnragėje, prie šiaurinio molo. Čia dėl specifinės uosto vartų pozicijos susidaro puikios bangos. Tai patvirtinti gali daug gerų banglentininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos. Dabar, kol namuose bėgioja dvi mažos viršininkės, apsiriboju tik Baltija. Tačiau mano širdis – kažkur toli prie vandenyno. Kuo didesnis vandens telkinys, tuo tinkamesnės ir bangos. Lietuvoje banglenčių sezonas baigiasi, kai užšąla Baltija, tačiau to nebuvo jau keletą metų. Žiemą pučiant žvarbiems vėjams, į vandenį lįsti vėsu, tačiau dėvint šiltą storą hidrokostiumą, neopreninius batus ir pirštines, šalčio beveik nesijaučia. – Tomai, esu girdėjusi apie banglentininkų etiketą. Ką reikėtų žinoti prieš lipant į vandenį? – Banglentininkų etiketas yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos reikia išmokti prieš lipant ant banglentės. Tai tinkamo elgesio kodeksas, užtikrinantis, kad visi vandenyje bus saugūs ir laimingi. Šias taisykles pažeidinėjantys banglentininkai susilaukia piktų žvilgsnių ir griežtų paburnojimų. Žmonių skaičius vandenyje vis auga, o banglentininkų etiketo suvokimas, deja, palaipsniui mažėja. Jūra yra pavojinga vieta, o nesisaugant ji gali tapti mirtina. Pamenu, ilgametis plaukikas pavogė bangą iš mažiau patyrusio banglentininko. Net gavęs pastabą stengėsi įrodinėti esąs teisus. Deja, jis nežinojo apie taisyklę, teigiančią, kad pirmumo teisę turi sportininkas, esantis arčiau bangos putos. – Kokia banglente pats plaukiojate? Kaip išsirinkti tinkamą lentą? – Aš turiu įvairaus dydžio banglenčių ir renkuosi jas pagal esamas sąlygas. Ryte, kai jūra labiau pasišiaušusi, plaukiu ilga lenta, po pietų, kai bangos statesnės, išsitraukiu trumpą banglentę. Savo mokiniams stengiuosi įskiepyti, kad bangų gaudymas – tai užsidegimas ir malonumas. Tik pačios bangos gali parodyti, kuri banglentė tuo metu tiks labiausiai.

LAMŲ SLĖNIS

Lietuvoje pagauti geriausias bangas galima tik Klaipėdoje, Melnragėje, prie šiaurinio molo. Čia dėl specifinės uosto vartų pozicijos susidaro puikios bangos.

LAMŲ SLĖNIS

Gintas Lapėnas Buriuotojas, burlenčių klubo „Vėjas galvoje“ įkūrėjas

– Gintai, kuo jus žavi buriavimas? Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be jo? – Tiesą sakant, niekada nebandžiau įsivaizduoti. Man pasaulyje nėra nieko gražesnio už bangą. Rėžiu žalią stiklinį vandenį, stebiu horizontą, ausyse girdžiu žemų dažnių burbulų srautus, jaučiu nesvarumą šuolyje. Tai magiška. Didžioji dalis buriuotojų šia veikla užsiima iki pat senatvės. Daugiausiai tarptautinių titulų turintis Lietuvos burlentininkas pergales pasaulyje skina būdamas beveik šešiasdešimties. – Kokios asmeninės jūsų savybės atsiskleidžia buriuojant? – Buriuojant tenka būti kantriam ir išmokti pasitikėti tik savimi. Pats buriavimas panašus į puolimą ir atsitraukimą: ganai bangas žvilgsniu nuo pat pirmojo pasirodymo horizonte, atakuoji įkandamas ir bėgi nuo didelių nesuvaldomų vandens šuorų. Man buriavimas yra kaip medžioklė – reikia būti kantriam, išlaukti momento ir akimirksniu kirsti. – Ar per tiek metų vandens, bangų ir burių niekada nesinorėjo pakeisti kažkuo kitu? – Nesinorėjo. (Šypsosi). Žinoma, paprasta persisotinti vandens buriuojant kasdien, perdegti ilgai nematant jūros. Motyvacijos išsaugojimas yra dar viena sudėtinga buriavimo dalis, tačiau aš visada stengiuosi išlikti alkanas. Instruktoriaus darbas burlenčių mokykloje Trakuose taip pat palaiko alkį bangoms ir vėjui, nes tenka dirbti lygiame vandenyje, pradedantiesiems palankiomis sąlygomis. Norą

LAMŲ SLĖNIS

buriuoti palaiko ir didelis atstumas iki bangų – juk tenka vykti į pajūrį iš Vilniaus. Mano žmona fotografuoja sesijas bangose – kaskart pažiūrėjus šie vaizdai įkvepia, leidžia išgyventi patirtus nuotykius dar ir dar kartą. Neįsivaizduoju, kuo galėčiau pakeisti buriavimą. Vėjas ir bangos – idealus komplektas miesto žmogui. Tai proto išlaisvinimas, euforija, fizinė iškrova. – Kokie buriuojant patirti išbandymai jums brangiausi? – Burlentininkai vengia buitinio didvyriškumo apraiškų vandenyje. Labai stengiuosi, kad pavyktų nesusidurti su sudėtingais išbandymais. Išplaukęs į didelių bangų zoną jautiesi tarsi ant tavęs griūtų autobusų lavina. Šventojoje didžiausių bangų zona šmaikščiai vadinama „Autobusų parko“ vardu. Gali jomis džiaugtis, šokinėti, žaisti, tačiau saugumas visada svarbiausias. Mano atmintyje įsirėžusi diena Šventojoje. Šventosios žiotys yra vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje kartą ar du per metus galima pamatyti baltų ir raudonų bangų kovas. Raudonos bangos – ypač retas reiškinys. Po stiprių liūčių upės vandenys neša raudono vyno spalvos vandenis į jūrą. Susimaišę su Baltijos vandeniu, jie tampa skaisčiai raudoni. Atrodo, kad ten vyksta kraujo ir pieno putų dvikova. Taip gimė ir burlenčių varžybos „Pienas ir kraujas“. – Gintai, ar rudens vėjai palankūs buriavimui? – Rudens vėjai buriavimui ypač palankūs. Jie stiprūs, pastovūs, Vakarų krypties, supučiantys didžiausias bangas. Buriavimo sezonas baigiasi ne Lietuvoje, bet mūsų galvose. Juk šiuolaikiniai hidrokostiumai leidžia buriuoti ištisus metus. Aš nebeburiuoju vandens ir oro temperatūrai nukritus žemiau 5 laipsnių. – Kur Lietuvoje ir pasaulyje galima pagauti geriausią vėją? – Kiekvienam savas vėjas. Pradedantiesiems – silpnesnis, pažengusiesiems – stipresnis. Aš nebekeliu vėjui reikalavimų, esu pasiruošęs buriuoti bet kokiomis sąlygoms. Lietuvoje buriuojama visuose didesniuose ežeruose: Elektrėnų, Vievio, Dusioje, Kertuojoje, Rėkyvoje, Plateliuose, Kauno mariose. Gerais ir pastoviais vėjais pasižymi Kuršių marios, Baltijos jūra. Mano mėgstamiausia buriavimo vieta – Melnragės paplūdimys Klaipėdoje. Ten lūžta nesuvokiamą galią turinčios bangos. Tobulą vėjo ir vandenyno bangų derinį randu ir Kanarų salose. Beje, šiose salose – amžina vasara. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

Rudens vėjai buriavimui ypač palankūs. Jie stiprūs, pastovūs, Vakarų krypties, supučiantys didžiausias bangas. Buriavimo sezonas baigiasi ne Lietuvoje, bet mūsų galvose.

LAMŲ SLĖNIS

Karolis Malinauskas Jėgos aitvarų instruktorius, „kaitavimas.lt“ vadovas

– Karoli, ar vanduo ir jūros bangos jus žavi jau seniai? – Labai seniai! Būdamas vos ketverių svajojau būti banglentininku. Dar visai mažas vaikas ilgai žiūrėdavau į vandenį, svajodavau stovėti ant bangų, žaisti su jomis. Tuo metu jėgos aitvarų sporto dar nebuvo, aitvarai atsirado tik 1998-aisiais, tačiau kažkur giliai pasąmonėje jau jaučiau, kad vanduo taps svarbia mano gyvenimo dalimi.

Alus „Švyturys GO Nealkoholinis“ – jums, kurie nuolat ieško, kaip ištrūkti. Iš rutinos, keturių sienų, patogių sofų ir fotelių. Jums, kurių laisvas laikas – užimtas, nes norisi pamatyti ir patirti daugiau. Atsigaivinti, pasimėgauti kiekviena akimirka. Jums, laisvalaikio čempionai!

– Kaip susižavėjote jėgos aitvarų sportu? – Man atrodė, kad tai – pats greičiausias būdas skrosti bangas, pajusti vandenį, juo mėgautis. Šis sportas ypatingas – jame daug laisvės tobulėti, nepaprastai dideli adrenalino pliūpsniai. Plaukiojant jėgos aitvarais galiu visiškai atpalaiduoti ir pailsinti protą, susilieti su gamta. Plaukiojimas jėgos aitvarais man suteikė galimybę nukeliauti į tolimiausius pasaulio kampelius. Septynias žiemas praleidau Filipinuose, du šaltuosius periodus gyvenau Kanarų salose, nemažai laiko prabuvau Venesueloje, Brazilijoje. Kiekvieną kelionės kryptį renkuosi pagal vėjo prognozes, taip susipažįstu su bendraminčiais iš kitų šalių. Juokaujame, kad jėgos aitvarai vienija besišypsančius žmones. – Kokiomis gamtos sąlygomis aitvaruoti jums patinka labiausiai? Ar ruduo yra tinkamas metas plaukioti su jėgos aitvarais? – Man labiausiai patinka plaukioti pučiant maždaug 10 m/s vėjui, kai virš galvos žydras dangus maišosi su daug baltų debesų. Tokius plaukimus vadinu „prezidentiniais“. (Juokiasi). Ruduo yra tinkamas metas plaukioti. Ypač dabar, kai Lietuvoje beveik nebebūna stingdančiai šaltų žiemų. Turint tinkama įrangą, mūsų šalyje mėgautis plaukiojimu galima beveik ištisus metus. – Kokios mintys ir jausmai skriejant bangomis sukasi galvoje? – Čia ir slypi visas šio sporto žavesys – visos galvoje besisukančios mintys yra tik apie tai, kaip gražiau pagauti bangą, kaip aukščiau pašokti, kokį sudėtingesnį triuką išmėginti. Tiesiog plauki ir jauti, jog esi stebuklingai gražios ir galingos stichijos dalis. Aitvaravimas leidžia susilieti ir susidraugauti tiek su vėju, tiek su bangomis ir dangumi. Žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. – Kur sportuojate, kai Lietuvoje baigiasi sezonas? – Jei šalyje atšąla taip, kad plaukioti nebepavyksta, dažniausiai ieškau šiltų kraštų, kur pučia tinkamas vėjas. Dar neaišku, ką atpūs šie metai, tačiau galvoje jau dėlioju planus šaltąjį sezoną praleisti Kenijoje, Pietų Afrikoje ar Portugalijoje.

LAMŲ SLĖNIS

Plaukiojimas jėgos aitvarais man suteikė galimybę nukeliauti į tolimiausius pasaulio kampelius. Septynias žiemas praleidau Filipinuose, du šaltuosius periodus gyvenau Kanarų salose, nemažai laiko prabuvau Venesueloje, Brazilijoje.

LAMŲ SLĖNIS

Kiekvienas, neabejingas svaiginančiam gėlių grožiui ir kvapui, norės kuo ilgiau užsibūti jos virtuvėje. Tai laikina ir kiek netradicinė vos prieš mėnesį sukurtos gėlių studijos „Flowers & Lovers“ kūrybinė erdvė. Čia, tarp pastelinių žiedlapių ir švelnių kvapų, studijos įkūrėja UGNĖ PODERYTĖ dalijasi istorija, kaip užgimė jos meilės romanas su gėlėmis.

VIRTUVĖJE, TARP GĖLIŲ Tekstas: Viktorija Maleckaja Nuotraukos: Gabija Labutytė

– Ugne, ką sau padovanojai 24ojo gimtadienio proga? – Nubudusi gimtadienio rytą ant pagalvės radau draugo dovanėlę – dailiai kaspinu perrištą laukuose nuskintų grikių puokštelę. Tą dieną viskas ir prasidėjo. Gimtadienio proga padovanojau sau naują veiklą – gėlių studiją „Flowers & Lovers“, kuri gyvuoja jau mėnesį. Taip labai netikėtai ir užgimė ši svajonė. Negaliu gėlių vadinti verslu, tai labiau naujas hobis, tikiuosi, ateityje tapsiantis darbu. – Papasakok savo istoriją, kaip nuo rinkodaros perėjai prie gėlių namų? – Turėjau daug skirtingų veiklos idėjų: vieną dieną nuspręsdavau, kad sieksiu sporto trenerės karjeros, kitą dieną planuodavau mokytis groti gi-

LAMŲ SLĖNIS

tara... Kadangi dirbau rinkodaros srityje, mąsčiau steigti savo agentūrą. Po kurio laiko supratau: jei visa širdimi nejauti, kad tau reikia būtent to, – planai sustoja savaime. Su gėlių studija buvo kitaip. Šią vasarą su šeima atostogavome Sicilijoje. Ten labai daug jaukių restoranėlių, kuriuose dirba visos šeimos kartos, jie laimingai gamina kavą ir nesuka dėl nieko galvos. Gėlių studijos idėja mano galvoje atsirado sugrįžus iš atostogų, buvau įkvėpta siciliečių gyvenimo būdo, mažų verslų žavesio. Nors nuo mažens mama nebuvo pastebėjusi jokios mano meilės gėlėms, sugrįžusi namo turgelyje nusipirkau gėlių ir pabandžiau pasidaryti pirmą puokštę. Puokštė nepavyko, tačiau nepasidaviau. ( Juokiasi). Nuėjau į floristų kursus, ten viskas pa-

sidarė aiškiau ir lengviau. Nesu tikra, kad gėlės buvo mano gyvenimo svajonė, tai – it žaibas iš giedro dangaus. – Greitai užgimusią meilę gėlėms lygini su netikėta pažintimi su vaikinu. Ar „Flowers & Lovers“ pavadinimas su tuo susijęs? – Tai tikrai nėra seną reikšmę turintis pavadinimas. Man labai patiko šių žodžių žaismas, žodis „įsimylėjėlis“ dera su gėlėmis. Gėlės yra puiki meilės kalbos išraiška – juk dažniausiai gėles dovanoji, kai myli, esi dėkingas. Meilė mano vaikinui atsirado beveik tuo pat metu kaip ir susižavėjimas gėlėmis. Tiek gėlių studija, tiek asmeniniai santykiai sukelia daug emocijų: džiaugsmo, netikėtumų, kartu ir rūpesčių.

LAMŲ SLĖNIS

100

LAMŲ SLĖNIS

– Socialiniuose tinkluose daliniesi ne tik gėlių puokštėmis, bet ir įvairia su verslu susijusia patirtimi. Ar tai galima vadinti „Flowers & Lovers“ dienoraščiu? – Mano tikslas – atrasti gyvenimo būdą, kuris leistų man būti nepriklausomai, kurti gražius ne tik mane, bet ir kitus džiuginančius dalykus. Mano veiklos principai: atvirumas, nuoširdumas ir meilė. Tai mano gyvenime labai svarbu. Pradėdama šią veiklą pati nežinojau, kur tai gali nuvesti. Manau, kad šiais laikais dalykus parduoda ne tiek pats produktas, kiek juo perteikiama emocija. Čia galiu būti savimi, bendrauti, dalytis patirtimi. Socialiniuose tinkluose pasakoju, kaip gėles išlaikyti šviežias, kaip ir kada augalai atvyksta į Lietuvą, kokie yra jas parduodantys žmonės. Džiaugiuosi, kad kažkas tai skaito, kad jiems patinka. Tai tam tikras mano veiklos dienoraštis, tikiuosi, įkvepiantis ir kitus. – Pasidalyk, kokie netikėtumai ir atradimai tave lydi pradėjus šią veiklą? – Kiekvieną dieną sužinau naujų dalykų. Šoviau į veiklą, kurios visiškai neišmaniau – pradedant pačiomis gėlėmis, tęsiant verslo ypatybėmis. Viskas plėtojasi labai netikėtai. Šiame versle sukasi daug paprastų ir atvirų žmonių, dirbančių turguje, mažose parduotuvėlėse. Malonūs atradimai

mane lydi kiekvieną dieną. Prisimenu, kartą penktą valandą ryto mačiau, kaip gėlių pardavėja, atvažiavusi pasiimti augalų, bazėje dirbančioms moterims atnešė dėžę naminių pomidorų. Tarp gėlių besisukančius žmones sieja kažkoks sunkiai nupasakojamas ryšys.

užaugintas gėles, o didmenininkai iš visos Europos siūlo kainas. Niekada nežinai, kam pasiseks. Šis verslas moko išradingumo: užsakai tam tikrų gėlių vestuvinei puokštei, o dieną prieš sužinai, kad tokių gėlių nėra. Tada tenka lakstyti po visą Vilnių, ieškoti, nervintis. Ankstesniajame darbe galėdavau dirbti net neišeidama iš kam– Ką tau reiškia darbas su gyvu bario. Dabar visą dieną bėgioju, benaugalu? Ko išmoksti? drauju su žmonėmis, per dieną išgy– Niekada neįsivaizdavau, kiek lai- venu visą puokštę skirtingų emocijų. ko reikia skirti gėlių priežiūrai. Galvojau, kad viskas vyksta paprastai – – Kokias puokštes tu kuri? Kaip tiesiog paimi gėles ir jas suriši. Pra- pasirenki gėles? – Gėlės atkeliauja iš Olandijos, Ekvadoro, Čilės. Nesezoninių gėlių gali gauti bet kuriuo metu, jos yra auginamos šiltnamiuose. Aš žiedus renkuosi pagal spalvas, man patinka pastelinės, labiau klasikinės gėles. KieMano pagrindinis akcenkvienas žiedas man yra labai tas – pats gėlės žiedas, svarbus – nesistengiu puokštės perkrauti detalėmis. Papaprastumas, estetika. mažu bandau eksperimentuoti, tačiau floristika yra toks menas, kur eksperimentuoti reikia itin atsargiai – labai lengva nuklysti į lankas. Mano pagrindinis akcentas – pats gėlės žiedas, paprastumas, estetika. Tai puikiai dėjusi lankyti floristų kursus sužino- iliustruoja baltų gubojų puokštė, užjau, kaip reikia nuskinti kiekvieną la- gimusi visai netikėtai. Kai pirmą karpelį, gėles purkšti, keisti vandenį, tą nuvažiavau į bazę pasirašyti sutarkirpti kotelius. Šis verslas mane išmo- ties, jaučiausi visiška nežiniukė, tad kė kantrybės. Yra ir kita pusė – gėlių pasiėmiau šių gėlių. Net nežinau koužsakymas. Ši dalis iki šiol yra labai dėl, bet šios šviežiu medumi kvepianmistiška. Gėlių augintojai paskelbia čios gėlės man sukėlė daug teigiamų aukcionus, kuriuose parduoda savo emocijų.

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

103

– Kokių floristų darbai tave įkvepia? – Jų yra labai daug. Seku daug floristų instagrame, mėgstu ganyti akis į jų darbus. Lietuvoje mano estetiniam suvokimui artima Alytuje įsikūrusi gėlių studija „Flower Power“. Visgi labiausiai mane įkvepia japonų darbai. Tradicinė japonų floristika turi daug reikšmių. Puokštė, gėlių dovanojimas ir pamerkimas yra suvokiami labai įvairiai. Mane žavi ir tai, kaip jie pakuoja gėles – iš skirtingų lapų, plėvelių kažkokiu mistiniu būdu sukuria stilingas ir estetiškas kompozicijas. Mokyklose vaikai mokomi floristikos – tai kruopštumą, kantrybę, estetinį suvokimą ugdantis užsiėmimas. Kadangi šio amato japonai paragauja dar mokykloje, šioje šalyje yra daug neįtikėtiną talentą turinčių floristų. – Kokie tavo artimiausi planai? – Artimiausiu metu išskrendu puošti vestuvių į Provansą. Po jų labai intensyviai ieškosiu vietos, kurioje galėčiau dirbti. Dabar namai pilni lapelių, žiedų, vandens. Juk gyvenu ne viena! (Juokiasi). – Ką visgi reiškia nerti į nepažįstamą verslą?

104

LAMŲ SLĖNIS

– Jausmas toks, lyg eičiau į pirmą klasę. Prisimenu, tėvų namai buvo visai šalia mokyklos, tad nenorėjau, kad į pirmą klasę mane kas nors lydėtų. Su šypsena nuėjau, bet tik priėjusi prie mokyklos pamačiau sėdinčius vyresnius vaikus, išsigandau, grįžau namo ir paprašiau, kad mane palydėtų. Dabar jausmas panašus – yra labai daug džiuginančių ir kartu gąsdinančių dalykų. Kurti nesunku, tačiau turi prisiimti atsakomybę, iš to uždirbti pragyvenimui. Atsiranda stresas ir nerimas, nuolatinis nežiniuko ir pasimetėlio jausmas. Visgi geros emocijos ir nauji atradimai viską atperka. – Ką patartum žmogui, turinčiam idėją, bet neturinčiam pakankamai žinių ją įgyvendinti? – Niekada nereikia laukti, kol būsi visiškai pasiruošęs. Kol tu mąstai, motyvacija veikti vis mažėja, o verslas pasibaigia net neprasidėjęs. Kai pradedi dirbti galvoje turėdamas tik idėją, žengi mažais žingsneliais – kelias prieš tave nusitiesia pats. Gal ne visada suspėji, lakstai atiduodamas visas savo jėgas, bet visada atsiranda žmonės, aplinkybės, idėjos, padedantys judėti į priekį.

LAMŲ SLĖNIS

105

Kaip susikurti svajonių namus, jei mintyse sukasi milijonai vaizdų ir idėjų? Interjero salono „BoConcept“ vadovė LAURA BUDREVIČIŪTĖ pataria visų pirma atsižvelgti į savo norus ir pomėgius, kad ir kokie keisti jie bebūtų. Nes namai – tai vieta, kur turėtų karaliauti ne naujausios tendencijos ir madingi baldai, bet mūsų svajonės ir malonūs kasdieniai įpročiai. Pamirškite skubotus sprendimus ir atraskite tai, kas jums iš tiesų patinka – tada namai taps gražūs ir savi, teigia salono dizainerė JUSTINA LAZDAUSKAITĖ.

NAMAI IŠ IDĖJŲ, NORŲ IR SVAJONIŲ Nuotraukos: Joana Burn

– Justina, kokias ateinančio sezono tendencijas galima išskirti „BoConcept“ kolekcijose? Kokios spalvos, audiniai, formos vyrauja? – Be „BoConcept“ puoselėjamos idėjos, kad baldai turi tikti kiekvienam skirtingam būstui tiek pagal proporcijas, tiek pagal medžiagiškumą ar spalvinę gamą, atsiranda ir vis ryškesnių, įdomesnių baldų, kurie turi savo veidą ir charakterį. Tokie baldai gali tarnauti kaip centrinis erdvės dizaino elementas arba suteikti „uogos ant deserto“ efektą gana neutraliam interjerui. Iš madingų spalvų išsiskiria tamsiai mėlyna, kuri jau kelerius metus karaliauja populiariausiųjų gretose. Visgi ateinantį sezoną ji derinama jau ne su pilka, o su panašaus intensyvumo samanų žalia, slyvų violetine ar aviečių raudona. Betono paviršiai vis dar populiarūs, tad jie ne tik vyrauja aksesuaruose ar namų apdailos paviršiuose, bet yra pritaikomi ir balduose (pavyzdžiui, valgomojo stalo kojai). Į natūralų akmenį panašūs keramikos baldų paviršiai taip pat suteikia ne tik tekstūrų įvairovės, bet ir praktiškumo bei ilgaamžiškumo.

106

LAMŲ SLĖNIS

107

Daugumai skandinavų estetikos ir harmonijos namuose suvokimas yra įgimtas arba išugdytas istoriškai, todėl jie dažnai savo būstus įsirenginėja patys ir nebijo derinti nesuderinamų dalykų – tačiau visuomet turi atraminį tašką.

– Ar populiaru derinti iš pirmo žvilgsnio nederančius dalykus ir kaip iš skirtingų detalių sukurti harmoningą visumą? – Skandinavams, įskaitant ir danus, eklektika namuose nesvetima. Labai dažnai tenka matyti interjerų, kuriuose puikiai dera ir kontrastuoja skirtingi laikmečiai, stiliai, medžiagos. Taip atsiranda namai su charakteriu, atspindintys šeimininko asmenybę, pomėgius ir interesus. Daugumai skandinavų estetikos ir harmonijos namuose suvokimas yra įgimtas arba išugdytas istoriškai, todėl jie dažnai savo būstus įsirenginėja patys ir nebijo derinti nesuderinamų dalykų – tačiau visuomet turi atraminį tašką. Tai gali būti spalvų paletė (pavyzdžiui, visiškai baltas interjeras) ar pasirinktas dizaino laikmetis, aplink kurį žaidžia kitõs dizaino epochos detalės. Antikinius elementus derinant su moderniais

108

LAMŲ SLĖNIS

išvengiama „laiko mašinos“ efekto, o būstas atrodo šiuolaikiškai. – Kaip „BoConcept“ padeda išspręsti mažų erdvių galvosūkius, kad nedidelėje erdvėje atsirastų vietos kiekvieno šeimos nario poreikiams? – Vis daugiau „BoConcept“ pasiūloje atsiranda tokių baldų, kurie būtų puikus sprendimas mažose erdvėse. Tokie baldai turi ne vieną funkciją: pavyzdžiui, suoliukas-daiktadėžė ar taupantis vietą virtuvinis staliukas 2–4 žmonėms. „BoConcept“ kavos staliukai dažnai turi „slaptaviečių“, padedančių svetainės zoną priešais televizorių išlaikyti tvarkingą. Ne ką prasčiau nei sunkios ir statiškos sekcijos jūsų daiktus gali suslėpti ir originali pakabinamų spintelių kombinacija – toks sprendimas vizualiai praplečia erdvę, suteikia lengvumo įspūdį.

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

Laura Budrevičiūtė Salono „BoConcept“ vadovė

Prieš įsitraukiant į šį man gana naują verslą ir Vilniuje atidarant pirmąjį baldų saloną „BoConcept“, pati ilgą laiką buvau architektų klientė, nes statėmės ir įsirenginėjome namus šeimai. Labai daug iš jų ir iš savęs išmokau. Supratau, kad esminiai aspektai, kuriuos reikia prieš pradedant įsirenginėti naujus namus apsvarstyti, yra šie: Svarbiausia, kad namai būtų patogūs būtent man ir būtent mano įpročiams, net jei ir labai keistiems. Įrenginėjant būsto vidų visų svarbiausia įvardinti įpročius ir prioritetus. Pavyzdžiui, kas svarbiau – prabangus židinys ar išskleidžiamas pietų stalas, galintis sutalpinti 12 žmonių? Prioritetų sąrašas visada labai padeda. Ar tai pirmi namai, ar, tikėtina, paskutiniai? Labai svarbu būsto likvidumas, kad keičiant būstą į naują būtų galima susigrąžinti investiciją. Turbūt svarbiausia, kad ir namų vieta mieste, ir pats pastatas, ir, žinoma, vidaus įrengimas harmoningai derėtų tiek stilistiškai, tiek biudžeto prasme. Jei praktiškumas ir funkcionalumas yra esminės ašys, dažnai būna lengviau pasirinkti iš stilių ir formų įvairovės. Kalbant apie baldus, kūno pojūčiai mums visada labai teisingai pataria, tik žmonės dažnai nenori jų girdėti. Todėl renkantis baldus labai svarbu juos išbandyti – įgriūti į sofą ar atsigulti į lovą. Profesionalūs „BoConcept“ dizaineriai gali parinkti visus baldus ir juos išdėstyti erdvėje. Visa tai atliekama 3D technologijomis. Taip pat galime įsigyjamus baldus priderinti prie pirkėjo jau turimų. „BoConcept“ siūlo labai platų prekių ir kainų pasirinkimą, tad galime apstatyti praktiškai visą būstą ir suteikti jam jaukumo mūsų aksesuarais.

112

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

– Meno kūriniai – neatsiejama interjero dalis, taigi kaip patartumėte derinti meno kūrinius ir baldus? – Beveik visi meno kūriniai gerai atrodo ant galerijos sienos, tačiau neketinant kaupti paveikslų kolekcijos namuose, prieš perkant kūrinius reikėtų juos gerai apsvarstyti. Kai kurie harmoningi interjero projektai išsivysto būtent nuo šeimininkų turimo paveikslo, kurio spalvų paletė bei stilius perkeliamas į namų erdvę. Tačiau ir čia pasitaiko išimčių, kai kontrasto principas suteikia išskirtinumo ir parodo šeimininko charakterį. – Kokios smulkmenos kuria namų jaukumą? – Vienas iš pagrindinių namų jaukumo elementų yra tekstilė: minkšti pledai, pūkuoti kailio elementai bei aksomo ar raštuotos pagalvėlės – visa tai, kas siejasi su žodžiu „švelnumas“. Pastebima, kad lietuviai sugrįžta prie

kilimų. Šis namų dekoro elementas, parinkus jį teisingai, ne tik suvienija aplink stovinčius baldus ar pasitarnauja akustiškai, bet ir suteikia kambariui jaukumo. Taip pat nereikėtų pamiršti ir vazų bei kitų dekoratyvių aksesuarų – šie turėtų būti grupuojami po 2–4, stilistiškai derėti prie interjero, bet neapkrauti erdvės. – Į ką vertėtų atkreipti dėmesį kuriant namų apšvietimą? – Kaip žinia, apšvietimas, visų pirma, turi atlikti savo funkciją – pašviesti ten, kur reikia. Tačiau naudojant žemai nuleidžiamus ar pastatomus šviestuvusv arba apšviečiant tam tikras zonas galima sukurti skirtingą atmosferą. Tai taip pat kuria namų jaukumą tamsiais rudens ir žiemos vakarais. Būsimų šviestuvų vietas reikėtų numatyti dar prieš įrengimo darbus – labai svarbu susiplanuoti jungiklius patogiose vietose.

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

– Ko įrenginėjant namų erdves patartumėte vengti? – Visų pirma, nepersistenkite apstatinėdami namus, palikite erdvės kvėpuoti ir judėti. Taip pat – interjeras turėtų bent kažkiek derėti prie eksterjero. Rūmų interjeras viename iš blokinio daugiaaukščio butų pretenduoja į kičo etiketę ar mažų mažiausiai atrodo pasiklydęs laike. Taip pat reikėtų vengti baldų ir namų aksesuarų pirkimo vien tik iš reikalo. Nedarykite skubotų sprendimų, remdamiesi mažiausia kaina ar suteikiama didžiule nuolaida. Skirkite laiko daiktų paieškoms ir įsigykite juos tik tuomet, kai jie tikrai tinka ir patinka. Tik taip jūsų namai bus jums mieli ir gražūs – o tai ir yra svarbiausia. Parengta pagal „Lamų slėnio“ inf.

Daugiau interjero idėjų rasite „BoConcept“ salone Žalgirio g. 135, Vilniuje.

LAMŲ SLĖNIS

121

„Beyonce paroje turi tiek pat valandų, kiek ir mes visi. Tai tik įrodo, kad galime nuveikti daugiau, nei įsivaizduojame“, – pokalbiui įpusėjus šypteli aksesuarų kūrėjas, sicilietišką kultūrą puoselėjančio restorano „Capo“ ir naktinio klubo „Anna Mesha. Butas“ bendraturtis ARŪNAS PAULAUSKAS. Ir iš tiesų, ar kada pagalvojote, koks bus pasaulis, kai ši, jį užkariauti siekianti maksimalistų karta realybe pavers visas savo idėjas? Esu tikra – jis tikrai nebus nuobodus. Bent jau tiems, kurie drąsiai įkvepia kiekvieną įspūdžių pripildyto gyvenimo akimirką.

MAKSIMALISTŲ KARTA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Arūnai, papasakok, kaip nutiko, kad šiandien, būdamas vos dvidešimt šešerių metų, esi kelių restoranų ir naktinio klubo bendraturtis? – Pirmuosius vakarėlius Kaune organizuodavome draugams. Paskutinysis vakarėlis, kurį organizavau, sutraukė per aštuonis šimtus žmonių. Man buvo devyniolika metų, jau studijavau Glazge. Taip supratau, kad galiu ir moku suburti žmones, organizuoti renginius. Restoranai į mano gyvenimą atėjo kiek kitaip. Jaučiu didelę trauką Italijai, nepaprastai žaviuosi šios šalies kultūra, gamta, žmonėmis, esu ten lan-

122

LAMŲ SLĖNIS

kęsis bent penkiolika kartų. Nesvarbu, kuriame regione beviešėčiau, vis atrandu kažką naujo, pamatau įdomių dalykų. Kartą grįžęs į Lietuvą supratau, kad daug aptarnavimo sferoje italams įprastų dalykų Lietuvoje nėra. Prisiminkite, kaip italai mielai ir širdingai aptarnauja klientus! Mačiau, kad mūsų šalyje šilta ir draugiška aptarnavimo kultūra dar nėra įsišaknijusi. Tai mane įkvėpė parsivežti dalį Italijos. Pirmąjį savo restoraną atidariau būdamas dvidešimt dvejų. Sugrįžęs iš studijų Glazge nusprendžiau likti Lietuvoje, o vieną vasarą draugui Klaipėdoje padėjau

atidaryti kokteilių barą. Taip artimiau susipažinau su šio verslo virtuve. Vieną sykį planavau kelionę į Siciliją. Mano kaimynas, „Ryanair“ stiuardas, papasakojo ten turįs draugą, galintį mane priimti, aprodyti salą vietinio gyventojo akimis. Draugas, pas kurį tąkart lankiausi, tapo mano verslo partneriu. Supratome, kad viską, ką kartu patyrėme Sicilijoje – šiltą aptarnavimą, draugišką atmosferą, skanų maistą, – galime parsivežti į Lietuvą. Taip gimė pirmasis restoranas. Tai buvo atspirties taškas, leidęs pajausti, kad ši sritis – mano vieta.

LAMŲ SLĖNIS

123

– Šalia viso to tau artima mada, kuri aksesuarus vyrams. Kuri iš šių veiklų tau pati mieliausia? – Kiekviena sritis yra savaip žavi, visos jos reikalauja skirtingų žinių. Restoranų verslas labai specifiškas: vienoje vietoje dirba daug skirtingų žmonių, kuriuos reikia suvaldyti. Reikia galvoti apie receptus, maisto kokybę, aptarnavimą, restorano aplinką. Maistas – mano darbas, hobis ir aistra. Net mano atostogos yra tam tikras darbas. Keliaudamas matau, kaip dirba padavėjai, atkreipiu dėmesį į privalumus ir klaidas, viską fiksuoju, apmąstau, ką galima pritaikyti, parsivežti. Mada, aksesuarų kūrimas yra visai kitokie. Tai mano pomėgis, tačiau ne pagrindinis užsiėmimas. Įdomu, kad visos mano idėjos, kūrybiniai įkvėpimai gimsta naktį. Pabundu, nueinu į savo mažas dirbtuvėles ir pradedu krapštytis su oda, metalu. Taip atsirado ir šis aksesuaras. Mano sesė buvo pirmoji mano verslo partnerė. Tuo metu iš plonų siūlų ji pindavo virveles. Tos virvelės buvo įdomios, tačiau atrodė, kad joms trūksta kokio nors akcento. Namuose mėtėsi skirtingų varžtelių, pabandžiau juos pritaikyti. Tarp smulkių metalinių daikčiukų pamačiau didelę veržlę, pervėriau per ją sesės nupintą virvutę. Devyni iš dešimt žmonių pasakė, kad tai atrodo įdomiai. Taip visai atsitiktinai gimė urbanistinis kampuotas metalinis aksesuaras. Man labiausiai patinka bendrauti su žmonėmis. Visas šias sritis vienija kontaktas su draugais, klientais, darbuotojais.

124

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

– Visi šie užsiėmimai atrodo paveikti vieno iš šiuolaikinės kartos bruožų – maksimalizmo. Ar laikai save maksimalistu? – Labai norėčiau laikyti save maksimalistu. Visada stengiuosi sau iškelti kuo aukštesnius tikslus, nors kartais žinau, kad jie ne visada įmanomi. Esu tikras – kuo aukštesnę kartelę sau iškelsi, kuo nerealesnius tikslus užsibrėši, tuo daugiau šiame gyvenime pasieksi. Galbūt ne visi mano bendraamžiai realistiškai dėlioja karjeras, tačiau jei daro kažką, kas stumia juos į priekį – viskas bus gerai. Labai mėgstu užsibrėžti trumpalaikius tikslus, kurie pamažu, žengiant po mažą žingsnelį, galėtų būti įgyvendinti ir prisidėtų prie kažko labai didelio.

– Arūnai, o kam pirmenybę teikia ši karta? – Dažnai diskutuojame su draugais, kas vyksta su šių dienų karta, kalbame apie besaikį daiktų vartojimą. Greitas vartojimas, noras viską turėti čia ir dabar toli nenuves, ateis krizė. Ši karta bando kažką įrodyti, atskleisti, kiek daug turi, kiek daug gali. Svarbiausia instagrame ir feisbuke parodyti, kad keliavai dvi savaites. Nesvarbu, kad tavo kelionė truko vos dvi dienas. Aplink save mes bandome sukurti tobulumo aureolę, siekiame iš savęs padaryti mini žvaigždę, o tai, kas yra realybėje, dažnai tampa ne taip svarbu. Žinoma, senoji karta nesupranta, kaip mes galime vieną dieną uždirbti, o kitą tų pinigų nebeturėti. Iš dalies tai yra yda. Kita vertus, gal rytoj mūsų jau nebebus? Noriu skaniai pavalgyti,

pamatyti pasaulį, gražiai apsirengti ir džiaugtis kiekviena diena. – „Work hard, play hard“? – Gyvenu gyvenimą, kuriame nėra darbo valandų. Darbo dienomis dirbu su restoranais, kasdieniais dalykais, tvarkau reikalus su tiekėjais, klientais, personalu. Pats dėlioju savo darbo grafiką, tačiau kartu žinau, kad nepadarius tam tikrų darbų, nepasieksiu norimų rezultatų. Maksimalizmas yra geras mūsų kartos bruožas. Mano draugai dirba labai daug, gal net dvigubai daugiau už mane. Kartais pagalvoju, kaip viską suspėti? Tačiau tada prisimenu, kad Beyonce paroje turi tiek pat valandų, kiek ir mes visi. Tai tik įrodo, kad galime nuveikti daugiau, nei įsivaizduojame.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

131

– O kokios savybės būdingos jauniems verslininkams? – Didžioji dalis jaunų verslininkų dalykus daro per greitai. Aš esu perdegęs. Tai nėra malonu, teko ilgai ir sunkiai iš tokios būsenos kapstytis. Viską daryti išdegusiomis akis, neparuošti namų darbų, rimtų atsakingų pagrindų, nerti į verslą stačia galva prieš tai nieko nežinant apie teisinę bazę yra rizikinga. Žinau, tai – nesmagioji, tačiau ne mažiau svarbi verslo pusė. Anksčiau viskas vyko lėčiau, atsakingiau: būdavo įsigilinama į rinką, kruopščiai paruošiamos sutartys. Dabar viskas daroma greitai, egzistuoja didelė konkurencija. Sugalvojęs idėją iškart ją paleidi į rinką. O kaip kitaip? Gal kažkas savo galvoje brandina tą pačią idėją, kurią įgyvendins greičiau. Taip padaroma daugiausiai klaidų, investuojami dideli pinigai, nepatentuojamos idėjos. Viena vertus, skubėjimas yra viena iš mūsų kartos ydų. Kita vertus, tai naudinga savybė. Prisimenu, kažkada turėjau sąsiuvinį, į kurį rašydavau labai skirtingas, daugiau ar mažiau realias idėjas. Nema-

132

LAMŲ SLĖNIS

lonu šias mintis negailestingai išbraukti, pamačius, kad jas kažkas įgyvendino pirmiau. Taip nutinka dėl kito kraštutinumo – per didelio mąstymo. Reikia imti ir daryti, bandyti. Jei iš dešimt planų pavyks vienas – puiku.

– Arūnai, kas yra tavo gyvenimo rokenrolas, variklis? – Mane užveda grįžtamasis ryšys, žmonių šypsenos, pozityvios emocijos, geras žodis. Dažname versle svarbiausia yra piniginė grąža. Man uždarbis yra antroje, trečioje vietoje. Svarbiausia – kokias emocijas žmonėms suke– Turbūt negalėtum pasakyti, kad lia mano darbas. Noriu žinoti, kad gyvenimas nuobodus, tiesa? mano sukurtoje vietoje klientams ge– Gyvenimas yra toks, kokį jį su- ra. Tai mano gyvenimo rokenrolas. sikuriame. Nesvarbu, kur esi: Lietuvoje, Tailande ar Gibraltare, visur gy– Ar sėkmė turi savo receptą? vensi tokį gyvenimą, kokį susikursi, – Manau, kad sėkmė – labai abskokius žmones šalia savęs prisileisi. traktus terminas, o kiekvieno žmoNuobodulys gyvenime atsiranda tada, gaus receptas vis kitoks. Vienam reikai leidžiame sau gyventi nuobodžiai. kia daug dirbti, kitas tą patį darbą paJeigu einame į biurą, ten dirbame aš- daro daug efektyviau, trečiam gali tietuonias valandas, grįžtame namo ir siog pasisekti. Mano sėkmės receptas gyvenimą praleidžiame prie televizo- yra pozityvumas. Jei viską darai taip, riaus, sutinku – gyvenimas nuobodus. kad jaustumeisi gerai, pasiseka. PameBet galime tą pačią dieną padaryti įsi- nu, būdamas vaikas, atvažiuodavau į mintiną. Algimantas Čekuolis kartą Vilnių, stebėdavau stilingus motorosakė gyvenime neturėjęs nei vienos leriais važinėjančius žmones. Mane nuobodžios dienos. Tikiuosi, mano jie įkvėpė, vieną dieną norėjau ir pats gyvenime tokių dienų taip pat nebus. taip atrodyti. Šią vasarą pats nusipir(Juokiasi). kau itališką motorolerį – tai naujoji mano aistra. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

Kolekcija „Miesto pulsas“ – tai paskutinis a.a. dizainerio EGIDIJAUS SIDARO taškas jo kūrybos istorijoje. Ir dar vienas prasmingas prekės ženklo „Audimas“ bendras projektas su talentingais Lietuvos dizaineriais. Jame inovatyvūs sprendimai papildo šiuolaikiškus dizainerio kurtus modelius, atskleidžiančius jo kūrybinį universalumą ir suteikiančius galimybę pažinti dar vieną kiek netikėtą E. Sidaro kūrybos braižą.

RUDENĖJANČIO MIESTO ŠVIESA Nuotraukos: Lukas Gricius ir „Audimo“ archyvo

Vyriška 2017 m. rudens-žiemos laisvalaikio kolekcija ypatinga ne tik todėl, kad baigęs paskutinius eskizus po kelių dienų dizaineris paliko šį pasaulį, bet ir todėl, kad ji – tarsi antitezė išskirtinai klasikiniam šio dizainerio kūrybos braižui. Bendromis jėgomis įprasminta paskutinioji jo kūrybinė idėja leis šiam kūrėjui likti gyvam savo darbais. Pūkinės striukės ir liemenės, bomberiai, tamprės, laisvalaikio marškinėliai – tai rudenėjančiomis Vilniaus, Berlyno, Londono ar Paryžiaus gatvėmis žingsniuojantis jaunas žmogus, dūzgiančio miesto ritmas ir dangoraižiuose negęstančios šviesos. „Globalizacijos ir urbanizacijos įtaka palaipsniui užkariauja pasaulį. Tai stipriai veikia ir aprangą kuriančius dizainerius. Egidijui ši tema taip pat buvo artima. Juk ji – apie judėjimą, įvairovę, pasikartojantį megapolio ritmą. Tiksliau, „miesto pulsą“, atsispindintį mūsų darbo ar laisvalaikio aplinkoje, – pasakoja Raimonda Vizbarienė, „Audimo“ kolekcijos kūrimo ir vystymo sky-

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

riaus vadovė. – Egidijų įkvėpė vakarinis miesto gyvenimas. Kūrinių spalvos ir linijos fiksuoja nakties gatvių ar miesto pastatų šviesas. Kur viskas – tarsi per rūką, šešėlius ar greitai švilpiančio automobilio langą. Egidijaus kolekcija „Miesto pulsas“ skirta moderniam vyrui, kuris kūrybingai renkasi drabužius. Jo kolekcijos modeliai suteikia galimybę atrasti įvairių derinių, skirtų vyrų laisvalaikiui miesto aplinkoje.“ Palyginti nedidelė kolekcija – tai tarpusavyje lengvai derinami universalūs drabužiai, kurie išpildo bendrą viziją ir net pasiūlo unisex siluetų, derančių tiek vyrams, tiek moterims. Vientisumo ir užbaigtumo jausmas neleidžia suabejoti šio kūrėjo talentu ir verčia mintyse pakartoti seniai žinomą tiesą: mažiau visada yra daugiau. Ir nors visi modeliai kurti vyrams, net nekyla abejonių, kad vilkėdamos juos taip pat gerai jausis ir didmiesčio moterys. „Audimo“ prekės ženklo verslo vykdomoji direktorė Vesta Krungolcienė teigia, kad E. Sidaras buvo pasirinktas būtent kaip vyriškų drabužių kūrėjas. „Matėme, kad rinkoje dauguma mados ženklų stiprino vyriškų prekių kategoriją, taigi čia – duoklė jai. Kvietimą bendradarbiauti Egidijus priėmė labai greitai – pasišnekučiavome prie kavos puodelio, jis pasakė, kad jam įdomu, ir paskambinęs po kelių dienų patvirtino, kad kolekciją kurti imasi. Buvo labai lengva ir malonu dirbti su šiuo profesionaliu kūrėju.“ Jei kada įsukti miesto ritmo lėksite rudeninio vėjo greičiu, nepamirškite stabtelėti ir prisiminti, kad nėra nieko neįmanomo, o kūrybinė galia – beribė ir tokia pat nenuspėjama kaip rudeniškas oras. Parengta pagal „Lamų slėnio“ inf.

LAMŲ SLĖNIS

143

MIESTO PULSAS

144

LAMŲ SLĖNIS

Vyriška striukė (bomberis) „AMSTERDAM“

Pūkinė prailginta striukė „BERLIN“

Pūkinė liemenė „REYKJAVIK“

Vyriškos kelnės

Vyriškos tamprės

„DUBLIN“

„OSLO“

Vyriški marškinėliai

Marškinėliai ilgomis rankovėmis

„Coolmax“

„LONDON“

Kolekciją nuo rugsėjo 15 d. galima įsigyti visose „Audimo“ parduotuvėse ir www.audimas.com

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

147

Rudeniu alsuojančių mezginių kūrėjos, prekės ženklo „Robi Agnes“ sumanytojos AGNĖ ZOKAITĖ-STAKAUSKIENĖ ir ROBERTA VASILIAUSKIENĖ nepabijojo išeiti iš komforto zonos tam, kad įgyvendintų savo svajonę. Metusios darbus teisininkų įmonėje, moterys nėrė į nepažįstamas, tačiau širdžiai labai artimas kūrybines erdves. Šiandien jos sutartinai teigia, kad klientėms parduoda ne megztinį, o laimę ir teigiamas emocijas.

PASIKLIAUTI ŠEŠTUOJU JAUSMU Tekstas: Viktorija Maleckaja Nuotraukos: Gabija Labutytė Mados fotosesija: Vaidas Jokubauskas

„Robi Agnes“ istorijos pradžia Agnė: Abi esame teisininkės. Aš turėjau teisinių paslaugų įmonę, o Roberta atėjo pas mane dirbti. Dar pirmojo pokalbio metu abi prasitarėme apie bendrą svajonę – kurti. Mano širdis visada linko į šią pusę: metus studijavau dizainą, siuvau sukneles sau, draugėms, pažįstamoms. Teisininkės darbas pradėjo darytis nuobodus, supratau, kad šis kelias ne man – nenoriu to daryti visą gyvenimą. Kitą dieną po šio pokalbio išvažiavau atostogų į Kambodžą. Ten vieną lietingą dieną varčiau žurnalus ir pamačiau tiek daug

148

LAMŲ SLĖNIS

gražių rankinių. Pagalvojau, kodėl gi tačiau pamačiusios rezultatą vos nejų kurti negalėčiau ir aš? apsiverkėme... Ji atrodė labai prastai. Nusprendėme nenuleisti rankų ir banRoberta: Trys savaitės po to, kai pra- dyti toliau. Po trijų mėnesių pristatėdėjau dirbti, Agnė parašė norinti su me nedidelę kolekciją. manimi susitikti ne darbo klausimais. Sugrįžusi iš kelionės ji pasiūlė kartu Roberta: Metus dirbome dviejuose pradėti kūrybinę veiklą, o aš nedvejo- darbuose: dieną – įprastą darbą biure, jusi sutikau. Jau kitą dieną susitikome vakarais ir savaitgaliais – vystėme aptarti bendrų idėjų. Pirmoji mintis „Robi Agnes“. Tai buvo labai inten– iš natūralios odos gaminti rankines. syvus metas. Vertinome kiekvieną Sutarėme niekam apie tai nesakyti, net smulkmeną, džiaugėmės kiekviena šeimos nariams, kol pagimdysime pir- maža pergale. Norėjome savo kampo, mąjį apčiuopiamą kūdikį. Pradžia bu- tačiau vis delsėme mesti darbus, buvo vo labai smagi, abi tiesiog degėme šia baisu išeiti iš komforto zonos. Tačiau idėja. Pirmąją rankinę sugalvojome jau Agnė ėmėsi iniciatyvos ir įsteigė įmopo dviejų savaičių. Ją pasiuvo siuvėja, nę.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

Agnė: Viskas įvyko Robertai išvažiavus į Balį. Pirmaisiais metais, kai buvau palikta be priežiūros, – įsteigiau įmonę, o antraisiais – atsirado ir studija. (Juokiasi). Prisimenu, kartą gavus didelę siuntą mezginiais buvo nuklota visa namų svetainė. Supratau, kad jau metas ieškoti studijos.

Nuo rankinių link megztinių Roberta: Nuo pat pradžių, kai Agnė pasiūlė kurti rankines, mane labiau žavėjo drabužių kūrimo idėja. Dar prieš mūsų pažintį keturis mėnesius gyvenau Balyje. Ten gera draugė siuvo drabužius, aš jai padėdavau pirkti audinius, važinėti į fabrikus. Tada supratau, kad teisė – ne mano sritis, o savo ateitį noriu sieti su drabužiu dizainu, kūryba. Mūsų kūrybiniame duete aš esu atsargioji planuotoja, o Agnė, nors mąsto racionaliai, nebijo griebtis naujų idėjų. Prisimenu, kartą ji atvažiavo iš audinių parduotuvės ir prasitarė apie idėją pagaminti megztinių. Buvau tikra, kad tam dar šiek tiek per anksti, kad nesame tinkamai pasiruošusios. Todėl Agnė nusprendė pabandyti pasisiūti megztinį sau. Šis bandymas pavyko – taip sukūrėme pirmuosius šešis savo megztinius. Jie susilaukė didelio pasisekimo, o mes pradėjome ieškoti mezgyklos.

Agnė: Čia ir prasidėjo sunkiausia kelio dalis. Visos lietuviškos mezgyklos mezga dideliems komerciniams prekės ženklams, tačiau nedrąsiai imasi bendradarbiauti su lietuvių dizaineriais, kuriems tereikia vos kelių vienetų. Visgi viena mezgykla mumis patikėjo. Žinoma, iki tobulo gaminio teko labai pasistengti. Turi numegzti dešimt vienetų ir tik vienas iš jų pavyksta taip, kaip įsivaizdavai. Roberta: Kurį laiką dirbome su trimis skirtingomis sritimis, kūrėme rankines, sukneles, paltus, bet širdis linko prie mezginių. Iš karto aiškios vizijos nematėme, viskas vyko palaipsniui: išbandėme skirtingus produktus, medžiagas, technikas, idėjas. Pamažu išgryninome prekės ženklą, atradome savo braižą – susikoncentravome ties mezginiais. Agnė: Mudvi visada lydi noras sužinoti kuo daugiau. Kai kažko nežinome – bandome, lankome kursus, mokymus. Esame tikros – gyvenime viską galima išmokti. Mums taip pat padėjo moterų verslumo akademija – taip supratome, kas esame, kur link judame, sužinojome, ką reikia daryti, pajutome, kad niekada negalima sustoti. Net jeigu sekasi labai gerai, reikia dar labiau stengtis. Kiekviena diena yra atradimų diena.

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

Tvari mada

užsidegusi šiukšlių rūšiavimo ir kuo džiai tikiu, kad viskas prasideda nuo mažesnio jų kiekio idėja. Svarbiausia kiekvieno iš mūsų. Bet kurio žmogaus Agnė: Nors įkyriai to netransliuo- – pradėti veikti, kol galvoje idėja dar pastangos gali pakeisti pasaulį. jame, mūsų gaminiai yra kokybiški, labai šviežia – vėliau įtraukia rutina ir ilgaamžiai. Nesivaikome tendencijų, viskas pasimiršta. todėl ir nekuriame sezoninių kolekŠaltojo sezono naujienos Roberta: Kuo sąmoningiau pradedi cijų, o tik pristatome naujienas. Vis dar prekiaujame pirmaisiais mūsų žiūrėti į vartotojiškumą, tuo daugiau Roberta: Mėgstame leisti daug laikurtais gaminiais. Mums svarbus il- atrandi sričių, kuriose galėtum pritai- ko gamtoje, todėl mūsų mezginių gaamžiškumas – nesiekiaspalvų gama yra labiau me sukurti tą akimirką žemiška. Visgi šaltojo seypač paklausaus, tačiau po zono naujienose atsirado pusės metų jau nebemair ryškesnių spalvų. dingo drabužio. Kuriame universalius gaminius, kuAgnė: Pastebėjome, kad riuos klientas galėtų nemoterys mėgsta kokybiššioti ne vienerius metus. kas šiltas sukneles, tuniDabartinė pirkimo kultūkas. Šiemet įkvėptos savo Kartais atrodo, kad vira tarsi transliuoja žinutę: pavasarinės suknelės sueno žmogaus pastangos „nusipirkau, panešiojau, kūrėme rudeninę, šaltaneturi įtakos pasaulyje išmečiau“. Mes siekiame, jam sezonui tinkamą tukad tinkamai prižiūrimas vykstantiems dideliems niką. Naujojoje kolekcijodaiktas galėtų būti nešioje pristatėme ir gaminių iš dalykams, tačiau aš nuojamas ilgai. kašmyro. Nors kuriame Roberta: Vystome santykį su drabužiu. Juokais sakome, kad megztinis turėtų būti it draugas. Turi daikto labai norėti, juo džiaugtis, tinkamai prižiūrėti, kad jis gerai atrodytų, ilgai gyvuotų. Agnė: Pačios sąmoningai stengiamės mažinti vartojimą. Maišelį, kuriame supakuotas megztinis, siunčiame atgal mezgėjoms, kad jis galėtų būti panaudotas antrą kartą. Taip pat ir su dėžėmis. Neseniai mačiau dokumentinį filmą „Šiukšlės“, kitą dieną atlėkiau į darbą

širdžiai tikiu, kad viskas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Bet kurio žmogaus pastangos gali pakeisti pasaulį.

kyti šias idėjas, taip būti geresnis tiek sau, tiek aplinkai. Šie klausimai mums rūpi, stengiamės juos spręsti. Kartais atrodo, kad vieno žmogaus pastangos neturi įtakos pasaulyje vykstantiems dideliems dalykams, tačiau aš nuošir-

dviese, gaminiuose atsiskleidžia abiejų mūsų individualumas. Šį rudenį pasirodys dvi visiškai skirtingos suknelės. Viena atspindi mane, o kita – Robertą. Aš esu labiau klasikinio stiliaus gerbėja, o Robertai artimesnis hipsteriškas, sportiškas stilius.

Roberta: Esame skirtingos, tad kūryboje atrandame dviejų skirtingų stilių aukso vidurį, kuris patinka mums abiem. Klasikinė moteris mūsų megztukus dėvi vienaip, prie sportiško stiliaus priderintas jis įgauna dar kitą atspalvį.

LAMŲ SLĖNIS

155

Motyvacija ir įkvėpimai Agnė: Gera žinoti, kad gali daryti tai, ką nori, suvokti, kad tik nuo tavęs priklauso rezultatas. Šis laisvės pojūtis įkvepia labiausiai. Ankstesniuose darbuose patirdavome daug streso, dabar šios būsenos paprasčiausiai nebeprisileidžiame. Prabanga gyventi ramiai ir teigiami klienčių atsiliepimai yra didžiausias variklis. Roberta: Kartais net nežinai, kuris gyvenimo momentas tave įkvėpė kurti. Tai gali būti konkretus įvykis, abstraktus jausmas, kelionė, architektūra. Įspūdžiai sugula galvoje, o atėjus tinkamam momentui išsikristalizuoja ir įgauna apčiuopiamą formą. Kuriame taip, kad gaminys patiktų mums abiem. Jei abi nesame tikros – jis neišvysta dienos šviesos. Tokių stalčiuose guli nemažai. (Juokiasi). Agnė: Juokaujame, kad parduodame ne megztinį, o laimę ir emociją. Roberta: Matome, kad megztinį pasimatavusi klientė džiaugiasi ne pačiu gaminiu, o tuo, kaip atrodo jį vilkėdama.

Prancūzišku vardu pavadintas megztinis Agnė: Kai tuos pačius daiktus parduodame metai iš metų, kiekvienas produktas įgauna didelę prasmę. Na, o prancūziškus vardus pasirinkome dėl mano meilės Prancūzijai. (Šypsosi).

156

LAMŲ SLĖNIS

Roberta: Vardą sugalvojame jau sukurtam gaminiui. Išsirenkame prancūzišką vardą ir bandome jį pritaikyti pagal jauseną. Pavyzdžiui, vienas mūsų megztinis pavadintas „Marielle“ vardu – tiek vardas, tiek pats megztinis yra aliuzija į tam tikrą pretenziją. Vardus, kaip ir daugelį dalykų mūsų veikloje, renkame pagal nuojautą, besivadovaudamosios šeštuoju jausmu.

„Robi Agnes“ moters paveikslas Roberta: Ilgai negalėjome suprasti, koks yra „Robi Agnes“ moters paveikslas – mūsų kuriamus drabužius į savo spintas įsileidžia labai skirtingos moterys. Jos skiriasi amžiumi, profesija, veikla, pomėgiais, stiliumi. Tai gali būti verslininkė, vaiką auginanti mama, valstybės tarnautoja ar studentė. Tai gali būti ir brandaus amžiaus moteris, ir jaunutė mergina. Tuo pačiu megztiniu gali džiaugtis ir motina, ir dukra. Be to, kad jos visos moterys, sunku rasti jas visas vienijančių atributų. Prireikė daugiau nei trejų metų, kol galiausiai supratome, kad jas visas jungia meilė sau. Mūsų pirkėja – tai save mylinti moteris. Juk tik mylėdamas save gali nuoširdžiai mylėti ir kitus. Tai moteris, kuri pasinėrusi į skirtingus darbus, veiklas ir vaidmenis nepamiršta savęs. O mūsų megztinis – tarytum mažytis apdovanojimas sau. Jis rudeniškai apgaubia ir sukuria asmeninę erdvę, kurioje gera būti pačiai su savimi.

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

Atvėrę Vilniaus senamiestyje įsikūrusio optikos salono duris, nejučia pasijusite kaip Paryžiuje. Tai it mažytis pasaulis, kuriame nėra vietos skubėjimui, tačiau nepaprastai gausu erdvės išskirtiniam stiliui ir kokybei. Bėgant metams akiniai žengė drąsų žingsnį mados pasaulyje: iš neišvengiamos ir dažnai širdžiai nemielos būtinybės jie tapo vienu svarbiausių stiliaus akcentų, leidžiančių į pasaulį žiūrėti stilingai. Apie optikos salono sukūrimo istoriją, naujausias sezono tendencijas, puoselėjamas vertybes ir patarimus, kaip nešiojant akinius susirinkti visus žvilgsnius ir komplimentus, pasakoja optikos salono „Glasses On“ vadovas DANAS RAZBADAUSKAS.

Į PASAULĮ ŽIŪRĖK STILINGAI! Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Leonas Garbačauskas

LAMŲ SLĖNIS

169

Jūsų patogumui „Glasses On“ siūlo optometrininko-akių priežiūros specialisto konsultaciją beveik kiekvieną salono darbo dieną. Specialisto ilgametė darbo patirtis užtikrins geriausius rezultatus, o šiltas bendravimas išsklaidys visas baimes prieš akių „egzaminą“. Akių ištyrimui salone naudojama naujausia oftalmologinė įranga, čia tiksliai ir greitai atliekami papildomi matavimai, kurie užtikrins dar didesnį pasitenkinimą naujais korekciniais akiniais.

170

LAMŲ SLĖNIS

– Danai, papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado „Glasses On“? Kokia šio salono sukūrimo istorija? – Nedideliame Lietuvos miestelyje optikos srityje dirba mano šeima, tad prieš trejus metus, pavasarį, nusprendžiau perkelti tai ir į Vilnių. Tuo metu akinių pasiūla optikose buvo labai skurdi, tačiau vis daugiau žmonių norėjo įsigyti išskirtinius, niekur nematytus akinių rėmelius. Žinia apie mus keliavo iš lūpų į lūpas, tad nusprendžiau sukurti internetinę parduotuvę, o mintyse gimė pavadinimas „Glasses On“. Visgi prieš pirkdami didžioji dalis žmonių norėjo pamatyti gyvai, pasimatuoti, paliesti, net pajusti būsimą pirkinį. Tad Šv. Ignoto gatvėje įkūrėme akinių studiją – joje buvo galima pasimatuoti maždaug du šimtus akinių modelių. Dauguma klientų prieš atvykdami pas mus jau būdavo susipažinę su didžiosios dalies Vilniaus optikos salonų asortimentu, tad nuoširdžiai nustebdavo čia siūloma akinių gausa, išskirtiniais akinių modeliais. Salonui sulaukus didelio susidomėjimo, ėmiau dar labiau gilintis į šią sritį, baigiau optometrijos studijas. Pamažu, augant klientų ratui, pradėjome ieškoti patalpų miesto centre, o pavasario pabaigoje pristatėme naują optikos studiją Vokiečių gatvėje, Vilniuje. Šiandien optikos studijoje atliekama akių patikra, čia išrenkame tinkamiausius akinių lęšius, įsigiliname į kiekvieno žmogaus individualius poreikius ir pasiūlome patį geriausią sprendimą.

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

173

– Kokias vertybes ir idėjas puoselėja jūsų akinių salonas? – Mūsų prioritetas – ne parduoti akinius, o parinkti tokius akinių rėmelius, su kuriais klientas atrodytų ir, svarbiausia, jaustųsi gerai. Savo rezultatus matuojame ne parduotų akinių skaičiumi ar jų kaina, o žmogaus emocijomis ir laime, pagaliau atradus ilgai ieškotą modelį. Visada nuoširdžiai stengiamės dėl kliento „nubėgti papildomą kilometrą“: pasiūlyti jiems ne tik platų pasirinkimą, tačiau ir stilingą, nevaržančią atmosferą. Dauguma į saloną užsukusių žmonių nuoširdžiai nustemba. Iš didelio klientų būrio esame girdėję, kad atvėrę senamiestyje įsikūrusio salono duris, jie patenka į kitą pasaulį – pasijunta lyg Paryžiuje. Siekiame atsisakyti optikos salonams būdingo formalumo. Mylime savo klientus: pametus dėklą, stengiamės padovanoti jiems kitą, į pirkinių maišelį šalia dailių rėmelių įdedame nemokamą servetėlę ar pavaišiname juos šviežiomis uogomis. Kiekvienas klientas tampa mūsų šeimos nariu. – Stilingų akinių pasirinkimas pasaulyje – milžiniškas. Kaip išsirenkate jūsų salone atsirandančius akinių rėmelius? – Siekiame patenkinti net pačio įnoringiausio kliento norus, todėl drąsiai renkamės ekstravagantiškus, nematytus, įvairių spalvų ir formų akinių rėmelius. – Danai, kuo išsiskiriate iš kitų

174

LAMŲ SLĖNIS

optikos salonų? – Mūsų išskirtinumas – itin platus pasirinkimas ir naujausios tendencijos. Sekame akinių pasaulio naujienas ir, vos tik pasirodžius naujų kolekcijų modeliams, stengiamės pasiūlyti juos pirmieji. Mūsų klientai – įdomios, drąsios ir, svarbiausia, žinančios, ko nori, asmenybės. Jie drąsiai renkasi net pačius ekstravagantiškiausius modelius. Akinių salone tvyro laisva, neįpareigojanti ir bendrauti skatinanti atmosfera – ne kartą klientai yra padėję išsirinkti akinius kitiems. Nėra nieko maloniau už šį vaizdą. – Salone nuolat atnaujinate akinių rėmelių kolekcijas, sekate ryškiausias mados ir stiliaus tendencijas. Papasakokite, kokie akiniai madingi šį rudenį? – Pastaruoju metu akiniai tampa stiliaus etalonu bei viena svarbiausių įvaizdžio detalių. Nėra vienos konkrečios madingos akinių formos. Kiekvienoje naujausioje kolekcijoje rasime katės akies formos, ovalius ar griežtų kontūrų akinių rėmelius. Visgi šių metų šaltojo sezono kolekcijose pastebime vis didesnę devintojo dešimtmečio mados įtaką. Ratas apsisuko – šiemet sugrįžo ypač storos akinių kojelės, senieji logotipai su dideliais užrašais. Taip pat itin madingos futuristinės akinių rėmelių formos, įvairiausių raštų rėmeliai, marmuro elementai, augalų motyvai. Šaltojo sezono „must have“ neabejotinai yra 80-ųjų stiliaus bei futuristinių formų akinių rėmeliai.

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

177

Namai – tai vieta, kur nusimetame kaukes, esame savimi, norime atrasti laiko sau. Namuose siekiame, kad mus suptų tik svarbūs ir mieli daiktai. Švarioje erdvėje laiką leidžiame prasmingiau.

APIE LAIKĄ IR NAMUS SAU

Tradiciją kurkime jau šiandien Paruošti šeimai vakarienę, išplauti indus, sutvarkyti vaikų svetainėje paliktus žaislus, sulankstyti pamirštus drabužius, nuvalyti dulkes, pamerkti gėlių, atverti namų langus saulei. Kur kas dažniau namų jaukumą kuriame galvodami ne apie save, o norėdami, kad juose gerai jaustųsi kiti šeimos nariai. Šį kartą pasvarstykime – kaip atrodytų mano svajonių namai, jei slapčiausi norai išsipildytų, trumpam pamirščiau kitų poreikius ir atsigręžčiau į save? Juos susikurti padėtų atviras pokalbis su savimi ir supratimas, ko norime mes patys – kokiuose namuose atsipalaiduoju, jaučiuosi jaukiai ir patogiai, ką mėgstu veikti po darbų.

178

LAMŲ SLĖNIS

Daugiau keliaudami ir pažindami naujas kultūras dažniau susimąstome, kad gyventi pagal savo norus ir svajones susikurtuose namuose – kur kas maloniau. Švedijoje ne veltui kurti estetišką ir jaukią aplinką vaikai pratinami nuo mažens. Interjero dizaino pradmenis jie gauna dar mokykloje. Žaisdami jie kuria svajonių kambarius dailės ar darbelių pamokose, su dizaino pasauliu pažindinasi parodose. Vaikai supranta, kad aplinka veikia mūsų vidinę būseną, ir skandinaviško dizaino tradicija perduodama iš kartos į kartą. Lavinti vaikų požiūrį į aplinką galima ir raginant susitvarkyti kambarį, ir pasiūlant jį įsirengti pačiam. Kviesdami juos susikurti svajonių kambarį, įsiklausysime į mažylio norus ir ugdysime vaizduotę.

LAMŲ SLĖNIS

179

Ieškome ne daiktų, o gražesnio kasdienio gyvenimo Šiandien namuose žmonės apsupa save knygomis, įrankiais, drabužiais, elektroniniais įrenginiais ir daugeliu kitų daiktų, kurie padeda patenkinti pagrindinius poreikius. Nuo jų taip pat priklauso, kaip jaučiamės namuose ir kaip suvokiame gyvenimą savoje erdvėje. Tarkime, perkrautos spintos ar ant grindų išmėtyti žaislai mūsų nedžiugina. O tvarkingai į dėžutes, stalčius ar krepšiuose sudėtos smulkmenos kuria švaros ir ramybės jausmą. IKEA atlikti tyrimai rodo, kad daugiau nei 20 procentų žmonių visame pasaulyje kas savaitę nusiperka naują daiktą namams. Vis tik mažesnės erdvės ir aplinkosaugos iššūkiai skatina į mus supančią aplinką ir atsakingą vartojimą pažiūrėti naujai. Tyrimai atskleidė, kad šiuolaikiniam žmogui svarbu ne tik įsigyti daiktų, bet ir juos tinkamai sutvarkyti. Be to, žmonėms vis svarbesnė tampa daiktų greta funkcinių privalumų kuriama emocija. Jaunimas labiau paiso daikto emocinės, meninės vertės ir dizaino, nes dėl jų namai įgyja išskirtinumo. Tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonės daugiau dėmesio skiria praktiškumui ir tvarkai. Akivaizdu, kad įvairios kartos sąmoningiau vertina namuose juos supančius daiktus. Šiame naujų patirčių amžiuje darosi svarbu, kaip daiktai atliepia asmeninius poreikius ir pildo svajones.

180

LAMŲ SLĖNIS

Įvairios kartos sąmoningiau vertina namuose juos supančius daiktus. Šiame naujų patirčių amžiuje darosi svarbu, kaip daiktai atliepia asmeninius poreikius ir pildo svajones.

LAMŲ SLĖNIS

181

Namuose jaučiamės lyg gamtos prieglobstyje Geriausiai atsipalaiduojame būdami vieni. Namuose poilsio kokoną padeda susikurti tekstilės gaminiai, patogūs krėslai ir netobulos širdžiai mielos smulkmenos bei daiktai. IKEA dizainerė Eva Lundgreen pasakoja, kad sukurti pagalvėlių RÖDARV ir ROSENRIPS audinių dizainą ją įkvėpė tradiciniai Švedijos vilnonių audinių siuviniai. „Įsivaizdavau, kaip senovėje, naudodamos augaliniais dažais dažytus siūlus, moterys žvakių šviesoje siuvinėdavo nuostabius paveikslus. Mano vaizduotė lengvai sklendė virš gėlių ir laukinių pievų. Neištaiginguose namuose slypėjo tikras spalvų ir dizaino lobis. Taip pat gražiai jis atrodo ir šiuolaikiniuose mūsų namuose“, – sako dizainerė. Ypač daug jaukumo bei švaros namams ir lengvumo mūsų mintims suteikia šviesa. Apvalus stalinis šviestuvas FADO su skaidraus stiklo ir minkštų atspalvių gaubtu skleidžia švelnų apšvietimą ir raminančia šviesa užpildo bet kurią kambario erdvę.

Rankų darbas – visiems ir kiekvienam Kartais namuose norisi (ir galima) pasijusti lyg jaukiame gamtos prieglobstyje. Jogai, meditacijai ar knygos skaitymui tinkamiausias – gamtos gy-

182

LAMŲ SLĖNIS

vybe pulsuojantis žaliasis kampelis. Gyvi augalai puikiai dera prie rankų darbo šilumą ir harmoniją skleidžiančių natūralaus pluošto baldų. IKEA ypač vertina rankų darbą, tad tai, kas atkeliauja į parduotuves, išbaigta iki smulkiausių detalių, bet prieinama daugeliui. Būtent tokia yra naujoji baldų ir namų aksesuarų kolekcija STOCKHOLM – ilgo ir kruopštaus patyrusių meistrų rankų darbo rezultatas. Kolekcija, įkvėpta Švedijos šviesos ir gamtos, kurta iš natūralių medžiagų: rotango, uosio medienos, rankų darbo stiklo. Naujosios kolekcijos STOCKHOLM spalvų paletę ir audinių raštus kūrusi dizainerė Hanna Dalrot sako, kad jos kūriniuose dažniausiai galima rasti Švedijos gamtos motyvų. „Augau apsupta kalnų. Atmintyje nuolat nešiojuosi jų vaizdą. Man tai tikras įkvėpimas, – pasakoja dizainerė. – Gamta man nėra tik mados tendencija. Greičiau tai, kas aš esu ir kaip save išreiškiu. Kurdama kolekcijai STOCKHOLM norėjau kuo geriau atskleisti savo įkvėpimo šaltinį ir raštuose perteikti vandens motyvus.“ Kolekciją STOCKHOLM papildantys stikliniai grafinai, dubenėliai ir lėkštės yra Švedijos paveldo – amatininkų rankomis gamintų stiklo dirbinių – pavyzdys. „Galite pajusti ilgai išliekantį žmogaus rankų prisilietimą. Stiklo spalva kinta priklausomai nuo šviesos ir nuo to, ką dedate į indą“, – pasakoja viena kolekcijos STOCKHOLM dizainerių Gunnel Sahlin.

LAMŲ SLĖNIS

183

Kokybė nepripažįsta skubos IKEA dizaineriai jau senokai pamėgo rotangą – įdomią, tvarią ir itin tvirtą medžiagą, gaminamą iš vijoklinio augalo. Kurdami krėslą BYHOLMA, jie ne kartą lankėsi Indonezijoje ir bendradarbiavo su vietos amatininkais. Galbūt todėl kiekvienas iš rotango pagamintas krėslas yra vis kitoks – švelnių ir aptakių formų, su dailiais pintais raštais, lengvas ir patvarus.

184

LAMŲ SLĖNIS

Iš noro sujungti skirtingas medžiagas ir formas gimė supamasis krėslas GRÖNADAL. Švedijos dizainerė Lisa Hilland pasakoja prie rotango priderinusi uosį – šviesią, natūralią medieną, kuri gražiai sensta ir sukuria įdomų plieno miltelių atspalvį. Rankų darbo sėdynė ir atlošas gaminami naudojant tradicinius metodus, o lengva forma atspindi modernų skandinavišką dizainą. „Kiekviena dalis pagaminta su meile ir rūpesčiu, kuriuos,

tikiuosi, pajusite patogiai įsitaisę krėsle“, – sako dizainerė. Kai palengva besisūpuodami užmiršite dienos rūpesčius, suprasite, ko iš tiesų norite būtent jūs. Juk visų svarbiausia – vidinė pusiausvyra, o kokybiški daiktai gali tik padėti ją atrasti. Išmokę gyventi lėčiau ir pripažinę, kad kokybiškai gerovei susikurti reikia laiko, įgyvendinsime savo svajones ir namuose jausimės laimingi.

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

Greitas gyvenimas – it žmogaus savijautos dirgiklis Viena didžiausių šiuolaikinės visuomenės problemų – nepaprastai didelis informacijos srautas. Žinoma, tai teigiamai veikia technologinio pasaulio vystymąsi, bet labai žalingai atsiliepia žmogaus psichikai. Mes turime išmokti adaptuotis prie šiuolaikinio gyvenimo ritmo, tačiau kartu neprarasti gyvenimo spalvų, džiaugsmo mažais ir dideliais dalykais. Nuo to priklauso streso lygis: kuo žmogus ramesnis savo viduje, tuo geriau jis geba pasimėgauti gyvenimo skoniu. Labiausiai reikėtų vengti informacijos, kuri yra it koks akligatvis – neturi jokio sprendimo būdo. Bet kokią gautą informaciją turėtų lydėti diskusijos, paaiškinimai, pasiūlymai ir sprendimai – tai žmonijos varomoji jėga. Labai svarbu, kad lankydamiesi renginiuose, parodose ar koncertuose, žmonės pasidomėtų autorių gyvenimo faktais, kokia kuriant buvo jų psichologinė būsena – persismelkti blogomis emocijomis galima ir netinkamai interpretavus meno kūrinius. Tai būtinos psichohigienos sąlygos.

Rasa Mažionienė Kūno psichoterapeutė, Žmogaus pažinimo centro „Vaiska“ įkūrėja

PASIMĖGAUTI GYVENIMO SKONIU 190

LAMŲ SLĖNIS

Lėto gyvenimo svarba Sulėtinti gyvenimo ritmą padeda sąmoningas savo būsenų fiksavimas. Kelkite sau klausimus: kaip aš jaučiuosi? Kur dabar esu? Ką veikiu? Kodėl tai darau? Mūsų būsenos daro įtaką mūsų ateičiai. Ne veltui sakoma, kad nuotaika ryte nulemia visą dieną,

tose patalpose, bendrauti su pozity- jūs pats. Nėra kito žmogaus ar situaviais žmonėmis, kurie nevengia pro- cijos, kurie būtų verti jūsų sveikatos. blemų, o drąsiai ieško jų sprendimo Įprasminkite savo veiksmus. būdų. Taip pat pasinaudoti harmoniPatarčiau susikurti perėjimo iš viezuojančiomis ir net gydančiomis kva- nos situacijos į kitą ritualus. Pavyzpų, spalvų ir skonių galiomis. Svarbu džiui, baigiantis darbo dienai perdėnepamiršti meditacijos, fizinio akty- kite pieštukinę į kitą stalo pusę. Tegul Namai – mūsų dvasinės vumo, ypač gryno oro. Mėgautis kie- tai simbolizuoja jūsų darbo dienos pusiausvyros atspindys kvienu įkvepiamo oro gūsiu, dėkoti už pabaigą. Tai padės atsiverti pasauliui, Namai – tai ta vieta, kur žmogus buvimą, gebėjimą jausti, mylėti, atjaus- pasidžiaugti užtarnautu poilsiu. Nors gali jaustis savimi ir būti su savimi. Tai ti, svajoti ir planuoti savo gyvenimą. ne visada darbo metu patiriame teivieta, kur galime atsipalaiduoti, užsiimti savo mėgstama veikla, gyventi savo ritmu. Kiekvieni namai turi savo aurą, kuri priklauso nuo žmonių, gyvenančių šiose erdvėse. Jei žmonių viduje esti Jei žmonių viduje esti harmonija – harmonija – jų namuose jauku, ramu, jų namuose jauku, ramu, gera. Tokie namai gera. Tokie namai mėgstami draugų, svečių ir kitų šeimos narių. Juose tiesiog mėgstami draugų, svečių ir kitų šeimos nanorisi būti. Ir priešingai, jei šeimininkų rių. Juose tiesiog norisi būti. galvose chaosas – namai kelia susierzinimą, nekantrumą, o galiausiai – nuovargį. Be to, labai svarbu būti atidiems dekoruojant ir puošiant savo namus. Kadangi mūsų vidinė būsena daro Mūsų veiksmai, sprendimai ir re- giamas emocijas, nepamirškite apdoįtaką aplinkai – tai ir aplinka laikui bėgant paveikia mūsų vidų. Todėl zultatai turi teikti malonumą ir prasmę. vanoti savęs už nudirbtus darbus. Įpraskite kas valandą bent penžmonės, gyvendami skoningai įreng- Svarbu skatinti save judėti savo svajotuose namuose, ilgainiui nurimsta, at- nių link, džiaugtis savimi, išmoktomis kioms minutėms atsipalaiduoti ir užsiskleidžia, pagerėja jų nuotaika ir kei- gyvenimo pamokomis, suvokimais. sipildyti teigiamais jausmais. Taip čiasi požiūris į pasaulį. Aplinkos gro- Tuomet mes jausime vidinį pakylėjimą, nervų sistema atsipalaiduos ir atstatys žis ir harmonija visuomet rezonuoja tonusą, prasmę, kurie neutralizuos savo veiklą. Prisiminkite, mums reikia su grožiu ir harmonija mūsų viduje. nuovargį. Priešingu atveju jausimės pane įvykių, situacijų ar daiktų, bet poNesvarbu, ar tai iki tobulų smulkme- vargę, fiziškai išsekę, prastos nuotaikos. zityvių jausmų, kuriuos patiriame situacijai įvykus. nų sudėliotas namų interjeras, archiTurėkite su savimi kokį nors daiktektūriniai statiniai ar gamta. tą, kuris sukelia gerus jausmus. PavyzMaži įpročiai, padedantys džiui, tai gali būti mėgstamų vaizdų, atgauti dvasinę mylimų žmonių nuotraukos ant darpusiausvyrą Kaip išmokti nusiraminti? bo stalo ar poilsio kambaryje. Ir svajokite. Svajokite, nes svajonė Visuomet prisiminkite, kad jūsų Žmonėms reikėtų kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, skoningai įreng- gyvenime svarbiausias žmogus esate – tai bilietas į ateitį. pirmoji savaitės diena – ateinančios savaitės sėkmę, pirmoji mėnesio savaitė turi įtakos visam mėnesiui, o metų pradžia – visų metų savijautai.

LAMŲ SLĖNIS

191

„Pažadu tau – bus įdomu“, – kartą pasakė jis ir, panašu, šis pažadas buvo ištesėtas. Komunikacijos projektų vadovės GINTARĖS ALIŠAUSKIENĖS ir maisto produktų kūrėjo, bokso entuziasto EDVINO ALIŠAUSKO gyvenimas nepanašus į nuobodų pasivaikščiojimą, o svarbiausia jų gyvenimo diena anaiptol neprimena pagal nusistovėjusius standartus paruoštos šventės. Jų rožinės amerikietiška dvasia alsuojančios vestuvės – it kadrai iš Holivudo filmo: vietoje meilės priesaikos jiedu kartojo žodžius iš Elvio Preslio dainų, kažkur laukinėje dykumoje skaitė vienas kitam parašytus laiškus, šoko gatvėje ir taip sukūrė mažytę savo meilės pasaką Las Vegase.

IT KADRAS IŠ KINO FILMO Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: James Westray

192

LAMŲ SLĖNIS

193

Vestuvių idėja Praėjusią vasarą su Edvinu susižadėjome Provanse, Prancūzijoje, levandų laukuose. Pradėjus organizuoti vestuvių šventę sukosi galva: tiek daug žurnalų, tinklaraščių ir reklamų, draugų ir šeimos nuomonių, kaip mūsų šventė turėtų atrodyti. Nuo privalomų vedėjų, dovanėlių svečiams iki vos pažįstamų tetų ir dėdžių svečių sąraše. Galvoje besiplakant idėjoms, Edvinas pasiūlė: „Gintare, susituokime tik dviese! Kur nors kartu, beprotiškai. Gal Las Vegase?! Tik niekam nesakykime.“ Iš pradžių kiek dvejojau, tačiau Edvinas įtikino, kad bus labai smagu, o šį nuotykį prisiminsime visą gyvenimą.

194

LAMŲ SLĖNIS

Rožinė vestuvių ceremonija Las Vegase Pagal įstatymus, santuoką registrų centre reikia užregistruoti iš anksto, o juokingą plastikinę koplytėlę rezervuoti – bent prieš kelis mėnesius, tad visiškai spontaniškos santuokos Las Vegase įmanomos tik kino filmuose. Mūsų vestuvių diena prasidėjo be jokio streso: baseine valgėme mėsainius ir gėrėme alų, po pietų pradėjome ruoštis ceremonijai. Specialiai iš Lietuvos atsiskraidinome rožinės spalvos aprangą – Edvino kostiumą ir mano suknelę. Visa tai priminė „Flamingo“ viešbučio, kuriame 7 deš. susituokė Elvis Preslis, atributiką. Ceremonija vyko turbūt ryškiausia-

me rožiniame Las Vegaso pastate, kur pasitiko mus sutuokti turėjęs Elvis, garsiajai muzikos žvaigždei būdingos būsenos – šiek tiek išgėręs, tačiau gerai nusiteikęs. ( Juokiasi). Kažkas man į rankas įbruko rožinių plastikinių gėlių puokštę ir smagiausia vestuvių ceremonija prasidėjo. Vietoje priesaikos mudu skaitėme žodžius iš Elvio Preslio dainų, dainavome, daug juokėmės ir taip prisiekėme amžiną meilę. Po ceremonijos gėrėme alų žemutiniame Las Vegase, lošėme, šokome gatvėje ir fotografavomės. Keliavome į Raudonąjį kanjoną. Apsupti raudonų uolų ir dykumos perskaitėme vienas kitam parašytus laiškus. Buvo labai jautru: dviese dykumoje, atviromis širdimis ir ašarotomis akimis.

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

Be taisyklių Per savo vestuves norėjome visiškai atsipalaiduoti, švęsti savo stiliumi, nesilaikyti protokolo – todėl ir pasirinkome Las Vegasą. Sugrįžę surengėme mažą jaukią šventę su artimaisiais ir draugais. Net neturėdami griežto šventės plano ir vedėjų, jautėmės įsipareigoję ir labai pavargę. Vestuvės – sunkus darbas jauniesiems, didžiausias malonumas tenka svečiams. Taip pat kelionės metu įvykdėme mūsų bendrą svajonę – aplankėme Kalifornijos, Nevados, Arizonos ir Jutos valstijas. Jausmas, apėmęs mudu po ceremonijos, – nuostabus. Toks tikras ir pašėlęs! Vaikščiodami Las Vegaso gatvėmis jautėmės kaip roko žvaigždės, it šių laikų Boni ir Klaidas. ( Juokiasi). Nepaprastai gera žinoti, kad šalia stovi sielos draugas. Juk ne bet kas ryžtųsi tokiai avantiūrai! Spontaniški ir pašėlę sprendimai – mūsų gyvenimo dalis. Net mūsų santykiai vystėsi greitai ir neplanuotai: Edvinas užsuko į parduotuvę, kurioje dirbau, įvyko kažkokia cheminė reakcija, po jos – daug naktinių pokalbių apie meną, kvapus, muziką, maistą ir tiesiog gyvenimą... Po kelių pasimatymų sedėjau prie Edvino šeimos stalo, o po dar kelių – drauge apsigyvenome. Viskas vyko neplanuotai, tad beveik pamiršau, jog už mėnesio turiu bilietą į Londoną. Šią kelionę ilgai planavome kartu su draugėmis, viskam buvo pasiruošta, tačiau po ilgų svarstymų aš taip ir neišskridau ten gyventi. Matyt, niekas nevyksta be priežasties. Pamenu, kartą Edvinas pasimatyme pasakė: „Pažadu tau – bus įdomu“. Iš tiesų, būti kartu yra nepaprastai įdomus nuotykis.

„JAMIESON“ VITAMINO D GUMINUKAI SUAUGUSIESIEMS „Jamieson“ vitamino D guminukai suaugusiesiems – tai saulės užtaisas. Tai ypač aktualu Lietuvoje, kur mažai saulės, nes paprastai šis vitaminas pasisavinamas natūraliu būdu per odą. • Vitaminas D padeda palaikyti normalią kaulų bei dantų būklę ir kalcio bei fosforo absorbciją ir (arba) įsisavinimą. • Didelė dozė – net 1000 TV (25 µg) viename kramtuke. • Skanios kramtomosios tabletės – tinka, jeigu sunku ryti tabletes. • Be dažiklių ir skonio stipriklių. • Svarbu nepamiršti įvairios bei subalansuotos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo. Maisto papildas nėra maisto pakaitalas. Kanados kompanija „Jamieson“ turi ilgametės patirties – savo produkciją eksportuoja po visą pasaulį jau nuo 1922 metų. „Jamieson“ naudoja išskirtinę „360 Pure“ technologiją, apimančią net 360 gamybos kontrolės etapų. „Jamieson“ produktų rasite „Gintarinėje“ ir „Norfos“ vaistinėse, taip pat www.vaistine.lt . Daugiau informacijos:

www.jamieson.lt

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

Gimus dukrelei Unai Marijai smuikininkė LORA KMIELIAUSKAITĖ sako iš naujo įsimylėjusi ir atradusi ne tik naujų galių, bet ir kitokį pasaulį. Šis jai tapo vieta, kur gera tiesiog būti – mama, geriausia drauge ir mylimąja.

PAMILTI IŠ NAUJO Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Gerda Krutaja Asistentai: Marija Puipaitė ir Jose Jarjar Drabužiai: „House of Naive“

LAMŲ SLĖNIS

209

– Šiandien tapti mama taip „anksti“, vos 23-ejų, – praktiškai retenybė. Ar kada galvojai, kad būsi jauna mama, o gal net visada apie tai svajojai? – Negalvojau… Svajojau mokytis, keliauti po pasaulį ir kurti. Viskas taip ir yra, tik džiaugsmo žymiai daugiau. Kažkada tyliai sau mąsčiau, kad vaikams laikas ateis tada, kai „pagyvensiu“. Bet dabar žinau, kad tapimas mama buvo geriausias virsmas mano gyvenime.

– Ką naujo savyje atradai tapusi mama? – Viską atradau iš naujo. Mano širdis išaugo dvigubai ir aš vėl įsimylėjau. Tuo metu atrodė aišku, kodėl mūsų pasaulis yra pati nuostabiausia vieta gyvybei, atradau savyje naujų galių. Visi pojūčiai pasikeitė. Tai sunku nusakyti. Save pažįstu „iki“ ir „po“ dukros gimimo.

aš ir grodama esu mama, ir namie būdama mama nepamirštu, kad turiu smuiką. Matau save kaip vientisą kūną. Alkį tuo tarpu jaučiu skirtingiems dalykams. Nemąstau apie tai, kaip judu savo dienoje, bet galvoju, kas mane judina. Todėl manau, kad čia labiau tinka šnekėti apie daugybą nei dalybą. Moteris gali vaidinti tiek vaidmenų, kiek jų trokšta ir kiek jai pačiai jų reikia.

– Įsivaizduok ją, aštuoniolikmetę, išeinančią iš tėvų namų gyventi savo gyvenimo. Ką svarbaus jai pasakytum? – Dar nežinau. Gal ir aš būsiu jau kažkur išėjusi… Ir galbūt man reikės kažką svarbaus iš jos išgirsti.

– Ar tau svarbus laikas sau? Ką veiki, jei jo atsiranda? – Svarbus. Tik jis pats neatsiranda, jį reikia susikurti. Šiais metais išmokau palikti kalendoriuje tuščių langelių. Tomis lėtomis dienomis dažniausiai išlekiu į kaimą.

– Ar Una mėgsta klausytis smuiko muzikos, ar kartais groji jai? – Muzikiniu skoniu Una mane nuolat stebina. Ji muzikos ne klauso, bet būna joje. Jei girdi mane dirbant ar klausant šiuolaikinės muzikos, atbėga į mano kambarį pašokti. Visai neseniai pareiškė, kad Yanno Robino kvartetas „Shadows“ yra gražiausia, ką – Kokia mama esi ir norėtum bū- jai teko girdėti. Mergaitė mėgsta ti savo dukrelei Unai Marijai? „Noise“... – Nežinau, kokia esu ir kokia norėčiau būti, žinau tik, kad mums gera – Kaip jautiesi, kai tenka dalinti kartu ir mes draugės, ji man pilvo šo- save tarp motinystės, repeticijų, kį prieš miegą pašoka, aš jai pasaką koncertų, filmavimų? Kaip manai, papasakoju, mes keliaujame savo ke- kiek vaidmenų savyje gali įkūnyti lionę ir, tikiu, toje kelionėje dar pabū- moteris? sim visokios. – Bet kad aš lyg ir nieko nedalinu:

– Kuo tau asmeniškai buvo ypatinga pastaroji fotosesija su dukrele? Kokių emocijų ji tau atnešė? – Buvo gera. Tai jau tampa maža mūsų tradicija – su fotografe Gerda Krutaja rengiam pasimatymus „House of Naive“ fotosesijose. Labai myliu šią moterį, draugaujame jau penkerius metus, ir nežinau kito fotografo, kuriuo taip stipriai pasitikėčiau. Šį kartą tai buvo paskutinė vasaros diena, kuri visada yra graži iš savęs, ir pirmas mūsų bendras darbas su dukra. Nors negalėčiau pasakyti, kad tai buvo darbas, mes tiesiog vieną dieną gyvenome magiškame botanikos sode: labai daug laisvės, sodrių spalvų, kvapų, uogų ir laimės.

– Tu pati turi du brolius. Kokią prisimeni savo vaikystę? – Geriausiai prisimenu vaikystės vasarų kvapus ir spalvas, braškių laukus, daug muzikos, šokių ir nesibaigiančių žaidimų. Pas senelius kaime visada būdavo pilnas kiemas vaikų. Prisimenu, kaip tėtė su mama visą kaimą mokė žaisti beisbolą, tėtė padarė lazdas, o mama rodė, kaip reikia atmušti kamuoliuką ir bėgti. Tas vaizdas mano atminty ir dabar labai ryškus: krūva susižavėjusių vaikų ir per žolę basomis skuodžianti mama. Tada labai ja didžiavausi.

210

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

213

214

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

217

218

LAMŲ SLĖNIS

219

220

LAMŲ SLĖNIS

221

222

LAMŲ SLĖNIS

223

224

LAMŲ SLĖNIS

Lietuviškų mėtų, egzotinio kokosų pieno ir prisirpusių vyšnių aromato kavos gėrimus išbandėme naujoje erdvėje – Kauno Senamiestyje įsikūrusiuose išskirtinės rūšinės kavos namuose „Her Excellency. Specialty Coffee“, kuriuose siūlomos tik iš geriausių ūkių atkeliavusios, kruopščiai atrinktos kavos rūšys, prestižiniuose apdovanojimuose „Cup of Excellence“ įvertintos aukščiausiais balais. Kavos pupelės skrudintos čempionų ir tikrų profesionalų rankomis ir ruošiamos geriausių baristų, kiekvienam kavos gėrimui parenkant tam tikrus dominuojančius poskonius. Neragauti skoniai žadino smalsumą, o jaukios šviesos, tyliai skambančios melodijos, kruopščiai apgalvotos interjero detalės ir už lango šurmuliuojančios senamiesčio gatvės kvietė įsitaisyti ilgam pokalbiui apie slapčiausių ateities svajonių saldumą.

NERAGAUTI KAVOS SIURPRIZAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke Fotografuota kavos namuose „Her Excellency. Specialty Coffee“

LAMŲ SLĖNIS

225

226

LAMŲ SLĖNIS

227

228

LAMŲ SLĖNIS

MINT ENIGMA MĖTINĖ ENIGMA •

45 ml šalto paruošimo („Cold brew“) kavos

•

125 ml gazuoto gėrimo „Schweppes“

•

2 a. š. rudojo cukraus

•

3 skiltelių žaliosios citrinos

•

Saujelės šviežių mėtų

Stiklinėje grūstuvu su didžiąja dalimi mėtų sutrinkite rudąjį cukrų. Suberkite ledukus, įspauskite žaliųjų citrinų sultis, supilkite gazuotą gėrimą „Schweppes“ ir šalto paruošimo kavą. Gėrimą papuoškite mėtų lapeliais.

LAMŲ SLĖNIS

229

230

LAMŲ SLĖNIS

231

ON THE EDGE RIBA •

90 ml šalto paruošimo („Cold

Brew“) kavos

LAMŲ SLĖNIS

liosios

citrinos

skilteles,

•

40 ml vyšnių sulčių

suberkite ledukus, įpilkite

•

3 skiltelių ir 1 griežinėlio žalio-

šaltą kavą ir vyšnių sultis.

sios citrinos

232

Į stiklinę sudėkite tris ža-

Stiklinės kraštą papuoškite

•

2 gabalėlių cukruoto imbiero

imbieru ir žaliosios citrinos

•

5 ledukų

griežinėliu.

WANDERING ORANGE PASIKLYDĘS APELSINAS •

120 ml ananasų sulčių

Į stiklinę sudėkite apelsi-

•

70 ml tiršto kokosų pieno

no griežinėlius, įberkite le-

•

70 ml šalto paruošimo („Cold

dukus, užpilkite ananasų

brew“) kavos

sultimis ir šalto paruošimo

•

7 ledukų

kava. Ant viršaus atsargiai

•

2–3 griežinėlių apelsino

supilkite tirštą kokosų pie-

•

1 vyšnios

ną.

Papuoškite

apelsino

skiltele. Papuoškite apelsino skiltele ir vyšnia.

Užsukite puodelio kavos į kavos namus „Her Excellency. Specialty Coffee“ Dominikonų g. ��, Vilniuje, Rotušės a. �, Kaune.

LAMŲ SLĖNIS

233

234

LAMŲ SLĖNIS

235

236

LAMŲ SLĖNIS

Dvidešimt penkerių jis skuto bulves prabangaus restorano virtuvėje pačiame Vilniaus senamiesčio centre. Niekam buvo nė motais, kad jo tėvas – garsus politikas. Praėjo aštuoneri metai ir „Sapiegos bistro“ virtuvės vadovas, skautas ANDRIUS KUBILIUS miškuose už Vilniaus laisvalaikiu kuria eksperimentą – daržais apsodintą vienos dienos restoraną.

SLAPTA VIRTUVĖS ŠEFO ANDRIAUS MISIJA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Kažin iš kur toji keista nuojauta, kad atėjo laikas nuosavam restoranui? – Taip, dar pats nežinau, ar esu tam visiškai pasirengęs. Grėsmes ir pasekmes labai gerai suvokiu. Taip pat žinau, kad vien entuziazmo restoranų versle neužtenka. Darbas virtuvėje – pilnas ieškojimų, o rezultatą pamatyti gali labai greitai. Tai man čia labiausiai ir patinka.

ną, į Klaipėdą. Netrukus ateis ir provincijos eilė, štai todėl šiandien važiuojame už miesto, į Vilkinę. Restoranas yra pavykęs tada, kai jis kelia geras emocijas, prisiminimus, paliečia žmogų. Bet visada maniau, kad emocijas jame turėtų išjudinti ne tik maistas. Kartais save vadinu dvaro klounu, nes juk tiesa – esame šiuolaikiniai žmonių linksmintojai. Mūsų darbas – sukelti žmogui gerų emocijų, pa– O tas verslas juk per dešimtį kviesti jį gerai praleisti laiką. Kūryba metų stipriai pasikeitęs... virtuvėje gimsta tada, kai suvoki, iš – Pirmiausiai pasikeitimus pajuto kur atkeliauja maistas, kaip jis auga. Vilnius, po truputį jie keliauja į Kau- Ir tikrai esu laimingas, galėdamas pri-

siliesti prie pačių geriausių produktų. – Savo karjerą virtuvėje pradėjai prieš aštuonerius metus. Koks buvo tavo pirmasis laiptelis? – Darbo birža. Kai aštuoniolikos įstojau mokytis į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, juk tikrai nežinojau, ką iš tiesų noriu veikti gyvenime. Šešerius metus dirbau reklamos ir viešųjų ryšių agentūroje, o tuomet... atėjo krizė. Ji aiškiai parodė, kas yra kas – per krizę reklamos niekam nereikia, o valgyti nori visi. Darbo biržoje pasiprašiau į virėjų kursus.

LAMŲ SLĖNIS

237

– Žinomo politiko, buvusio premjero sūnus ir virėjų mokykla... Neabejoju, kad daug kam toks derinys buvo sunkiai suprantamas. – Virėjo profesija paženklinta didžiulės stigmos: virtuvėje mažai moka, darbas čia – be proto sunkus, o visi virėjai yra girtuokliai. Tiesos šiek tiek yra, tačiau situacija keičiasi. Keičia ją Jamie Oliveris ir kiti ne mažiau garsūs užsienio šefai. Išpopuliarėjusios jų kulinarijos laidos parodė, kad gaminimas gali būti įdomus, kūrybiškas, gal net kiek romantiškas darbas. Pirmoji savaitė virtuvėje beskutant bulves, tiesa, tą žavesį buvo išvaikiusi, bet vėliau viskas grįžo į savo vėžes. Turiu pasakyti, kad mano tėvai visus mūsų su broliu sprendimus priimdavo itin demokratiškai. Jie niekada mums nekišdavo savo nuomonės, todėl nesu pajutęs jokios nepagarbos savo profesijai ar tam, ką darau. Reikėjo laiko, kad pakilčiau nuo bulvių kibiro, tačiau mano pasirinkimas niekam niekada nesukėlė abejonių. Nežinau, kaip būtų buvę, jei sau ant galvos būčiau gavęs kitą šefą. Bet tuo metu buvau labai užsispyręs. Baigęs virėjų mokyklą, praktiką atlikau „Radisson Blu Royal Astorija“ viešbučio restorane, kur šefu dirbo Egidijus Lapinskas. Nusprendžiau pasirodyti taip, kad jis mane pasiliktų. Pavyko. Vėliau keliavau kartu su Egidijumi – iš pradžių į „IDW Esperanzą“, vėliau – į „Time“. Šefui svarbu turėti savo komandą, sukurti su ja gerą santykį. Visada smagiau dirbti su tais, kuriais pasitiki, su kuriais esi dirbęs iki paryčių, kraustęs, gaminęs, su kuriais gerai supranti vienas kitą, rūpiniesi, padedi, žinai jų skaudulius, vargus, džiaugsmus. Kasdien kartu praleidi mažiausiai dešimt valandų, apie tris šimtus valandų per mėnesį, – juk ne juokas. Gal tai skautų mokykla, o gal išmoktos gyvenimo taisyklės, bet aš negaliu atsisakyti, kai manęs prašo pagalbos.

238

LAMŲ SLĖNIS

239

240

LAMŲ SLĖNIS

241

– Ar tavo šeimai tai suprantama? – Ačiū Dievui, suprantama. Virtuvė yra uždaras pasaulis, kuriame neveikia standartiniai komandų formavimo principai, verslo modeliai. Esama itin skirtingų virtuvių – griežtų, struktūruotų, hierarchinių. Man tokios netinka, nes aš manau, kad žmonės, su kuriais dirbu, turi gauti ne tik atlyginimą, bet ir kažką svarbaus sau patiems. Su skautais patyriau: mokomės visą gyvenimą – per darbą, veiklas ir klaidas. Todėl stengiuosi po truputį žmonėms šalia užkrauti atsakomybes, nors kai kurie to net nepastebi. Slapta mano misija – iš savo virtuvės į pasaulį paleisti kuo daugiau jaunų žmonių, kurie geba mąstyti, jausti, veikti ir prisiimti atsakomybę. Rasti darbą virtuvėje šiandien – juokų darbas. Tai irgi priežastis stengtis dėl savo darbuotojų.

242

LAMŲ SLĖNIS

243

– Tačiau tie, dėl kurių stengiesi, kartais ima ir išeina... – Liūdna, kai tave palieka, bet tai – normali kaita. Žmonės turi ambicijų ir nori siekti aukštesnių tikslų ar pozicijų. O kartais turi išeiti pats, kad likusieji galėtų augti. Toks sprendimas nėra lengvas, bet jei jauti, kad pasidaro per patogu, ateis diena, kai būsi paprašytas atsistoti nuo sofos. Gal geriau tai padaryti pačiam ir palikti laisvą vietą kitam? – Panašu, skautiškosios idėjos stipriai įsitvirtinusios tavo kraujyje. Nuo kelerių metų skautauji? – Skautai yra mano antroji šeima, atėjau į ją dešimties. Nuo šešiolikos skautų stovyklose dirbdavau su maistu, – nesunkiai supratau, kad mano pagalba mažiesiems broliams turėtų būti maisto gamyba, o ne rikiuotė ar žygių organizavimas. Šešiolikos virdavau visai stovyklai, prie laužo susirinkdavo ir 200 burnų. Po vakarienės tvarkydavausi iki antros, šeštą ryto jau vėl keldavausi. Skautų stovyklos ir sueigos buvo beprotiškai geras laikas – tėvų nėra, miegi palapinėje, tau leidžiama naudotis kirviu ir peiliu. Ko daugiau vaikui reikia?! Metams bėgant, tiesa, pareigų daugėja, o tai tave išmoko kontrolės, susitvardymo, atsakomybės. Skautų judėjimas pasaulyje – nuostabus fenomenas. Tai, kad esi skautas, tarsi uždeda didžiulį pliusą visose gyvenimo srityse. Pastebėjau, vos sužinojęs, kad mano virtuvėje nori įsidarbinti skautas, iškart labiau juo pasitikiu. Įsivaizduoju, kad abu esame išgyvenę panašių dalykų, mūsų vertybės vienodos. Jei jis buvo Vyčiu kaip ir aš, vadinasi, geba greitai priimti spren-

244

LAMŲ SLĖNIS

dimus, greitai reaguoja, nesibaido atsakomybės ir kritinėje situacijoje visada randa tinkamą išeitį. Tai – unikalu. Mūsų, skautų, yra visur. Ir jokios pareigos, jokios karjeros, jokie socialiniai statusai nieko nereiškia, kai visi drauge sėdime miške prie laužo. – Ar savo žmoną irgi radai miške? – Živilė irgi skautė. Tiesą sakant, miške vienas kitą atranda daug porų. Mudu susipažinome prieš 14 metų. Buvome skirtinguose vienetuose, tačiau mus suvedė bendras projektas. Vėliau tai peraugo į gražią draugystę, kuri tęsiasi iki šiandien. Živilė – psichologė, dirba Vilniaus visuomenės sveikatos biure, jos sritis – savižudybių prevencija. Dirbame visiškai skirtingus darbus ir kartu auginame tris vaikus – aštuonerių Elzę, šešerių Vytį ir šiek tiek daugiau nei metų Gabiją. Elzė jau važiuoja į skautų stovyklas, neabejoju, kad ir kiti vaikai įsitrauks į šį judėjimą, juk mato pavyzdį. – O kokį pavyzdį matėte jūs su broliu? – Kiek save prisimenu, su tėvais plaukdavome baidarėmis – nuo Palūšės iki Vilniaus, kiekvieną vasarą vykdavo dviračių žygiai, eidavome ir pėsčiomis. Kartą tėtis nusprendė, kad visi važiuosime traukiniu iš Vilniaus iki Rykantų, o namo pėsčiomis pareisime palei Nerį. Tačiau žygio nebaigėme, pradėjo temti, teko palei kelią stabdyti automobilius ir prašyti, kad parvežtų namo. Mūsų šeima nuolat būdavo veiksme, o tas veiksmas kažkaip natūraliai peraugo į norą keliauti, būti miške, sėdėti prie laužo.

LAMŲ SLĖNIS

245

246

LAMŲ SLĖNIS

247

– Todėl ir susiradai Vilkinę: už Vilniaus, šalia Neries, tarp laukų ir miškų? – Vilkinė kol kas – hobis, kuris, tikiu, kada nors užaugs į rimtą „fine dining“ restoraną. Kol kas mes jį išbandome: pavasarį užsėjome laukus, vasarą stebėjome, kaip mūsų derlius auga, išmokome, kad sėti ir sodinti viską reikia ne vienu metu, reikia palikti tarpų, duoti laiko, kad nuolatos vyktų daržovių, prieskonių ir salotų kaita. Tik taip gali gauti kokybiškų daržovių ir prieskonių. Vasarą pradėjome čia rengti vėlyvus pusryčius, kas kartą kviečiame vis kitus šefus – žmonėms taip įdomiau, o ir patiems šefams norime suteikti galimybę prisiliesti prie ką tik skintų daržovių. Norime, kad jie galėtų atsirinkti geriausius produktus, dirbtų su tomis daržovėmis, kurios yra pasiekusios savo piką, geriausią skonį. – Kokie žmonės jus randa šituose miškuose? – Labai įvairūs. Tie, kurie nori pailsėti, ieško ramybės. Iš tiesų atėjo laikas, kai restoraną gali atidaryti bet kurioje Lietuvos vietoje. Svarbu tik, kad jis kažkuo ypatingai skirtųsi nuo kitų. Mūsų išskirtinumas yra tai, kad ant stalo patiekiame, ką patys išauginame, o kitus produktus perkame iš žmonių, kuriuos gerai pažįstame. Tuomet ir kokybe abejoti netenka.

248

LAMŲ SLĖNIS

Gamta, kūrybos laisvė, šviežios daržovės iš lysvės – tai veža. – Kažin, ar veža vertintojus? – Klausimas yra toks: ar tie, kurie vertina, žino, kaip turi būti, ar jiems maistas tiesiog patinka arba nepatinka? Negaliu pakęsti nekonkretumo, kai žmonės sako – neskanu, bet jiems visiškai neaišku, iš kur tas neskanumas ateina. Gerai, kad vertina, bet kartais savo nuomonę galėtų pasilaikyti sau. – Kas gamina jūsų namuose? – Vaikystėje gaminti mėgdavau, ypač kai mama išvykdavo į ilgas gastroles. Prisimenu, pripjaustau mišrainių, prikepu kotletų ir laukiu jos grįžtančios. Kai esu vienas namie, man užtenka sumuštinių ar porcijos makaronų, bet kai susirenka šeima, prisigaminame visokiausių skanumynų. Tačiau labiau nei maistas mums visiems patinka drauge susėsti prie pietų stalo. Gaila, kad šitame lėkime ir chaose tai pavyksta padaryti ne taip jau dažnai. Stengiamės vis susirinkti šeimoje, dažnai sekmadienius leidžiame pas tėvus namuose, atvažiuojame mes su vaikais, brolis. Tada mudu su mama bendromis jėgomis gaminame šeimos pietus. Ji, tiesa, bando mane išvaryti iš virtuvės, bet man visada norisi padėti ir prisidėti.

LAMŲ SLĖNIS

249

250

LAMŲ SLĖNIS

KARALIŠKŲJŲ KREIVABUDŽIŲ KARPAČAS Reikės: • 120 g karališkųjų kreivabudžių • 1 a. š. alyvuogių aliejaus • Žiupsnelio „Maldon“ druskos Grybus 5–10 minučių pamirkykite lediniame vandenyje. Tada supjaustykite plonais griežinėliais, apšlakstykite ypač tyru alyvuogių aliejumi ir pabarstykite rupia „Maldon“ druska.

LAMŲ SLĖNIS

251

252

LAMŲ SLĖNIS

JAUTIENOS „TARTARAS“ Reikės: • 100 g jautienos nugarinės • 1 a. š. alyvuogių aliejaus • 10 g pomidoro • 10 g agurko • Žiupsnelio „Maldon“ druskos • Žiupsnelio pipirų Mėsą smulkiai sukapokite, mažais kubeliais supjaustykite pomidorus ir agurkus. Viską sumaišykite, pagardinkite aliejumi, druska ir pipirais.

LAMŲ SLĖNIS

253

254

LAMŲ SLĖNIS

POMIDORAI SU OŽKOS SŪRIU Reikės: • 70 g pomidorų (skaniausia – „Jaučio širdies“) • 25 g geltonojo burokėlio • 25 g ožkos sūrio • 1 a. š. alyvuogių aliejaus • Žiupsnelio druskos • Kiti ingredientai – jūsų fantazija Atpjaukite riekę pomidoro, ant jo uždėkite geltonojo burokėlio ir ožkos sūrio. Pagardinkite druska, alyvuogių aliejumi.

LAMŲ SLĖNIS

255

256

LAMŲ SLĖNIS

EŠERIO FILĖ SU VILKINĖS DARŽOVĖMIS IR MORKŲ TYRE Reikės: • 120 g ešerio filė

Keptuvėje ištirpdykite sviestą, sudė-

• 3 šviežių pupelių iš daržo ankščių

kite ešerio gabalėlius, šalia – išgliau-

• 1 morkos

dytas pupeles ir daržoves. Viską

• Pusės stiklinės pieno

pakepinkite, kol gražiai paruduos.

• Pusės stiklinės vandens

Morkas išvirkite vandeniu atskies-

• Gabalėlio sviesto

tame piene, tada įberkite žiupsnelį

• Žiupsnelio druskos

druskos, gabalėlį sviesto ir sutrinkite

• Įvairių daržovių

elektriniu trintuvu.

LAMŲ SLĖNIS

257

258

LAMŲ SLĖNIS

Auksė Miliukaitė, „Pamišėlė Pjero“, 2017. Drobė, aliejus, 150,00 x 110,00 cm, „Lewben Art Foundation“ kolekcija

SAVAS KAMBARYS

TAPYBOS MISIJA KAIP PAMIŠIMAS Tekstas: Birutė Pankūnaitė Nuotraukos: „The Rooster Gallery“ archyvo

Iš XVII a. pabaigos kildinamas Pjero personažas, gimęs Paryžiuje per keliaujančių italų trupių pasirodymus, ilgainiui paplito visuotinai: pradedant vizualiaisiais menais, poezija, grožine literatūra ir baigiant muzika, baletu, drama, kinu. Liūdnasis klounas, kuriam širdį sudaužė Arlekiną pasirinkusi Kolumbina, – įkūnytas naivumas, kvailelis, žiūrovo simpatijų objektas. Per visą istoriją jis yra atlikęs įvairių vaidmenų. Nusivylęs, itin jautrus, vienišas mėnulio draugas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo tapęs menininko alter ego. Jo gyvenime nemažai tragizmo: jis izoliuotas, išbalintu veidu ir baltais drabužiais, simbolizuojančiais ne tik nekaltybę, bet ir mirtį. Nekaltas benamis, narciziškas svajotojas, neurasteniškas, pasmerktas. Arba – aistringas meilužis, ciniškas ir mizoginijos apimtas dendis, dėl meno kenčiantis tarsi Kristus. Arba – androginiška būtybė, patrakęs chaoso meistras ir nenuilstantis linksmintojas. Jis apima visa, kas išvardyta, su įvairiausiomis viso to kombinacijomis. Šis personažas nepripažįsta tautinių ribų ir yra plačiai paplitęs, o dėl savo populiarumo tapęs mitu. Jį itin mėgo modernizmo klasikai: Georges‘as Seurat nutapė „Pjero su balta pypke“ (1883), Paulis Cézanne’as – „Pjero ir Arlekiną“ (1888),

Pablo Picasso – „Pjero ir Kolumbiną“ (1900). Tačiau Pjero gyvas ir šiais laikais: paminėję jį ir Davidas Bowie, ir Björk įrašė šį liūdną klouną į postmoderno pasaulį.

Perkūrimai ir pamokos Su visa šia puokšte Pjero atmainų galime sieti ir jaunos menininkės Auksės Miliukaitės (g. 1990) paveikslą, velkantį paskui save visą daugiaprasmį kultūros istorijos šleifą. Menininkė traktuoja personažą labai asmeniškai – pati įsikūnydama į šį graudų ir utopišką herojų, matyt, ironizuoja savo kaip menininkės misiją. Bet ne viskas taip paprasta. Svarbu ir tai, kad A. Miliukaitė yra tapytoja-konceptualistė. Tapydama paveikslus, ji kartu ir mokosi iš klasikinių pavyzdžių, juos netiesiogiai perkurdama. Tarkim, tapydama „Pamišėlę Pjero“, ji rėmėsi Luciano Freudo paveikslu „Didelis interjeras W11 (pagal Watteau)“ (1981–1983), sukurtu sekant Jeano-Antoine’o Watteau darbu „Patenkintas Pjero“ (1712). Didžiausią dėmesį perkurdama ji skyrė gamtos ir kultūros santykių variacijoms.

LAMŲ SLĖNIS

259

Tai anaiptol nereiškia, kad tarp šių trijų drobių atrasime stilistinių panašumų. A. Miliukaitė greičiau analizuoja bendrą paveikslų struktūrą bei semantiką ir tapo savitai spalvų prasme: jos pirmtakai daugiau remiasi ochriniu, kone monochrominiu koloritu, o ji pati taškosi daugybe margų intensyvių spalvų, nes, rodos, paniškai bijoma tuščių spalvinių plotų, tad kiekvieną mažiausią drobės centimetrą bandoma užpildyti formomis. Nuo pasirinktų pirmtakų skiriamasi ir tuo, kad jos darbe Pjero vienišas, nors XVIII–XX a. klasikų kompozicijos daugiafigūrės – Pjero ten glaudžiai apsuptas jam draugiškų figūrų. Tačiau gamtos ir kultūros priešpriešos tema tapytojos drobėje taip pat yra: šalia baltos Pjero figūros skleidžiasi augalai, vaikšto flamingai ir yra susiraičiusi sintetinių atspalvių gyvatė.

Manipuliacijos meno istorija Iš tiesų A. Miliukaitė mokosi ne tik iš šių dviejų autorių – jos įvairiaspalvė, intensyvi tapyba mena Henri Matisse’o, Paulio Gauguino, Paulio Cézanne’o, Camille‘io Corot, Jean-Baptiste-Siméono Chardino ir kitų dailininkų spalvų ir formų naudojimą bei manipuliacijas. Ji pertapo ir cituoja klasikus, suteikdama vaizdams šiuolaikinį skambesį, kuris kartais, regis, begėdiškai pataikauja žiūrovui atviromis spalvomis ir supainio-

260

LAMŲ SLĖNIS

tais kontekstais. Taip atsiranda paradoksalios situacijos ir originalūs naratyvai. Taip atsiranda ir nenutrūkstamas informacijos srautas, kuris toks tipiškas mūsų laikais, ir daugiažodžiavimas, kurį kartais keblu suvokti. O visa galia atitenka žiūrovui, laisvomis asociacijomis bandančiam įminti menininkės suregztus kryžiažodžius. Kvestionuojamas ir autorystės klausimas, ir originalumas. Kas yra institucijos, autoritetai, naujovės? Viskas susiplaka į vieną margą reginį, kurio ašis – trapi androginiška jaunos menininkės kaip Pjero figūra. Tapybos, kuri niekaip nenumiršta, pasirinkimas prilygsta pamišimui? Alogiški egzotinių paukščių ir augalų deriniai tai lyg ir patvirtina. Fono ekranų konstrukcijos, nuteptos su įtaigia kolorito jėga, ryškiais mostais. Fone – ir pertapytas P. Gauguino peizažas „Upė po medžiais Martinikoje“ (1887), taip pat aproprijuojantis klasikus ir nurodantis į tapybos istoriją. Tačiau pamišusi veikėja nesukelia gailesčio – ji kukli ir ori, kaip ir chrestomatinis XVIII a. J.-A. Watteau Pjero, su grupe draugų skendintis vešlioje gamtoje. Ji – šiuolaikinė naivi kvailutė, tikinti, kad dabar kuriama tapyba, pasirėmusi meno istorijos kontekstu, gali pasakyti kažką autentiško. Baltuoja mažutė Pjero, o aplink ją gaudžia XXI a. informacinis triukšmas. Ar išgirsite, apie ką jis? Kaip sakė D. Bowie, „aš esu Pjero, aš esu paprastas žmogus“.

LAMŲ SLĖNIS

261

NAUJI VĖJAI

PASENUSI IR NAUJA PRABANGA

Tekstas: Inga Norke Nuotrauka: Lina Jushke

Laukdama eilėje, laiką stumiu ieškodama atsakymo – kas man yra prabanga? Testas gana ilgas, todėl tikiuosi, kad rezultatai pasakys kažką įdomaus ir paglostys savimeilę (juk tam testai ir sukurti?) Pirmajame klausime renkuosi B: man geriausia gimtadienio dovana – kelionė. (...) Šešioliktame klausime renkuosi E: prabanga man yra personalizuota patirtis ar daiktas (galima buvo rinktis A – globaliai vertinamas prekės ženklas, B – labai ribotam kiekiui žmonių pasiekiama patirtis ar daiktas ir t.t.). Iš viso surinkau 36 taškus ir, pasirodo, priklausau tipui, kuris mano, kad gyvenimo prabanga yra apkeliauti pasaulį, o jei yra galimybė, – privačiu lėktuvu. Galiausiai ilgo aprašo pabaigoje testas mano prabangos suvokimą ir tuo pačiu mano charakterio linkį supaprastina iki sakinio:

262

LAMŲ SLĖNIS

„Jeigu turėčiau tiek pinigų, kad jų neskaičiuočiau – leisčiau juos kelionėms.“ „O ne, koks netikėtumas!“ – pagalvoju. Turbūt taip pasielgtų devyni iš dešimties mano geriausių draugų! Bet tai ir užkabina pabandyti išoperuoti prabangos temą ir rasti įsisenėjusį auglį. Privilegijos ir išskirtinumai, kuriais mėgaujasi elitas ar išrinktieji, mano nuomone, – gerokai pasenęs ir miglotas prabangos simptomas. Dar pamenate klubines narystes? „Members only and stuff“. Girdėjau, „IDW Esperanza Resort“ jas panaikino, o kiti panašūs klubai irgi pradeda žaisti pagal kitas taisykles. Leiskite garsiai įvardinti šiandienos prabangos diagnozę – ji nesusijusi su materialumu, nors jam ir neprieštarauja.

Kaupiame (kolekcionuojame) ne daiktus, o patirtis (nuotykius). Panašiomis frazėmis jau kurį laiką išrašinėtos pasaulio sienos, viešbučiai ir klubai. Vienas toks yra ir Vilniuje. Tai – gana taiklūs žodžiai. Ši frazė taiko ir, tikiu, pataiko tiesiai į kelių pastarųjų (Y, Z) kartų širdis bei jų šeštąjį jausmą, kad tai yra teisinga. Tuo pačiu ši frazė nereiškia, kad geri daiktai (erdvūs skoningai įrengti namai ar naujos kartos automobilis) staiga virto nereikšmingais ir daugelio negeidžiamais. Tiesiog prabangos suvokimas tapo kur kas platesnis nei prekės ženklas, uždara bendruomenė ar kaina. Švelniai tariant, archajiška prabangos sąvoka jau gana senokai prašosi „pratęsimo po kablelio“. Mieliau kitam perleisiu aštuntą aifouną, kuris potencialiai galėtų dar šį rudenį būti mano, ir toliau mėgausiuosi, kaip barista suka naują piešinį ant mano kasrytinio Flat White‘o, dar šiemet skrisiu su mama atostogų ir tęsiu italų kalbos pamokas. Prabanga man yra lepinti savo kūną masažais pas Simoną jos „Skliautuose“, bet prabanga man nėra darytis chirurgines intervencijas į kūną, kurios taip smarkiai populiarėja ir, o siaube, tarp kai kurių mano trisdešimtmečių pažįstamų. Prioritetizacija vs. statusas. Prabanga man yra skrydis kas mėnesį, todėl stengiuosi laikytis sau duoto pažado. Bet prabanga man nėra automobilis, kurio nekeičiau jau beveik penkerius metus, ir nežadu to daryti, nes tikiu, kad kosminiu greičiu besivystanti car sharing‘o politika išspręs šį klausimą. Tiek ekologijos, tiek naujumo. Tik patikslinsiu, man patinka važiuoti nauju automobiliu, bet man nebūtina jo savintis. Tarkime, man užtenka savo dabartinį automobilį atiduoti specams, kad išplautų, iškvėpintų ir nublizgintų visas paneles pagal „premium“ programą, bet jo metai pase man nėra prabangos rodiklis. Šiuo atveju prabanga tampa švara ir ji turėtų pasireikšti viskame kame: pradedant kalba, baigiant asmenine higiena. Prabanga man yra galėjimas būti savo laiko šeimininke nuo pirmadienio iki sekmadienio, bet prabanga man nėra turėti kabinetą su jame dulkančiais odiniais baldais ir vaizdu į Vilnių iš aukštai. Amerikietiška svajonė su dideliu namu, keliais bankui (nors nebūtinai) priklausančiais automobiliais ir perbran-

gintais drabužiais spintoje plūduriuoja kažkur Ramiajame vandenyne kartu su visu tuo plastiku, kuris greitu metu niekur nedings. Tačiau prabanga žinoti, patirti, būti savo laiko šeimininkais, neperdozuojant ir pagal galimybes mėgautis kokybe (ką, beje, vis dar dažnai užtikrinti gali pinigai, todėl jų nuneigti nereiktų) man yra tikroji gyvenimo prabanga. Galiausiai man prabanga yra žinoti, ką ir kad galiu – bet ne pasirodyti, ką ir kad galiu. Ir, manytum, tai yra taip aišku ir akivaizdu, tačiau šis suvokimas kuriam laikui, būna, pasiklysta. Mano galvoje irgi. Ir taip, pinigai vis dar gali nupirkti prabangą, bet sąmoningumas ir laisvė kainuoja daugiau. Sąmoningumas? Tarkime, nusiperki brangų bilietą į koncertą ar šiuolaikinį cirką, nes nori matyti iš arti, ir supranti, kad jį perki brangiau dėl to, kad tau tai nėra tik dviejų valandų šou, kur sėdėti salės gale tiesiog būtų ne lygis. Tu tikiesi, kad to reginio aidai ir įgyta patirtis tau dar liks ilgam (bent jau gerokai ilgiau nei tos dvi valandos salėje) ir tu tai sąmoningai suprasdamas reginį renkiesi patirti labiau, arčiau, privačiau. Ir, tarkime, gerą kavos aparatą namams perki ne dėl to, kad šiuolaikiniuose namuose pagal interjero katalogus tiesiog privalo stovėti naujausias „Sage by Heston Blumenthal“ aparatas, o dėl to, kad rytinė kava namuose, už lango kylant saulei ir namiškiams dar vartantis pataluose, tau yra šventa, tai motyvuoja, pakrauna ir užkuria dienos tikslams pasiekti. Tau to reikia. Tu tai sąmoningai įvertini ir pripažįsti. Ir tas „Sage“ aparatas tavo namuose stovi ne dėl to, kad tai madinga, brangiausia ar tiesiog gražu. Tikroji šių dienų prabanga yra gyventi gyvenimą juo sąmoningai mėgaujantis diena iš dienos. Kai kurie daiktai tai daryti padeda, kai kurie socialiniai susibūrimai (netgi jeigu, kiek ironizuojant, ten yra fotografų) irgi gali tapti ta viena dedamąja, kai kurie brangūs patyrimai, be abejo, nuo to nė kiek neatsilieka. Visa tai vis dar galėtų būti tame archajiniame prabangos apibūdinime, tik skirtumas tas, kad šiandien mes prabangą matuojame labiau emocija nei kaina. Paprasčiau tariant, #richrussiankids instagramo profilis nėra prabangos paveikslas, #wonderfulplaces – yra. Sekite Ingos Norke kasdienybę „Instagram“: @norke_upe

LAMŲ SLĖNIS

263

IKI PASIMATYMO

SPALĮ! www.lamuslenis.lt

264

LAMŲ SLĖNIS