Lamuslenis 2017 10 12 by Lamų slėnis

2017 spalis (68)

VYRIŠKI POKALBIAI MANFREDAS BAJELIS

AIVARAS STANEVIČIUS

JONAS KRIŠČIŪNAS

VILIUS MALINAUSKAS ir MARIUS BARTKEVIČIUS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

isai neseniai skaičiau Stanfordo universiteto mokslininkų atliktą tyrimą, atskleidžiantį, kokias temas savo pokalbiams pasirenka vyrai. Nežinau, kaip jums, tačiau man atrodo, kad viskas kiek sudėtingiau... Juk priešingu atveju šio žurnalo puslapiuose nugultų tik vyriškos mintys apie tai, koks automobilis galingesnis, garso aparatūra labiausiai atitinka kainos ir kokybės santykį ar kuris kompiuterinis žaidimas sparčiausiai pasiekė neregėtas estetines aukštumas. Esu tikra, norėdami iš tiesų suprasti, kokie klausimai ieško atsakymų JŲ galvose, turėtume pamėginti pamiršti išankstinius socialinius vaidmenis ir atsikratyti lūkesčių, kaip tam tikroje situacijoje turi pasielgti vyras, o kaip – moteris. Juk visai nesvarbu, ar tavo spintoje kabo dailus vyriškas kostiumas, ar puošni suknelė – visų mūsų gyvenimai vieną akimirką primena ramų pasiplaukiojimą laiveliu, o kitą – beprotišku greičiu lekiantį automobilį. Juk mums visiems vienodai stipriai norisi visa esybe pajausti gyvenimą, iškeliauti kažkur toli toli, išgyventi didžiausius gyvenimo iššūkius, tačiau galiausiai išmokti nuraminti tą viduje tūnantį kirminą ir tiesiog nuoširdžiai pasimėgauti lėtomis valandomis rudenyje paskendusiuose namuose... Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain.a

LAMŲ SLĖNIS

VIRŠELIO NUOTRAUKA Manfredas Bajelis Fotografė: Lina Jushke

Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Viktorija Maleckaja

Žurnalistė

Inga Norke

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Joana Buividaitė

Gintarė Lagauskaitė

Žurnalistė Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Reklamos projektų vadovė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

AISTRA KVEPIANTYS AROMATAI

18 34

PASLAPTINGASIS „NOMMOS“ PASAULIS

GURKŠNIS ISTORIJŲ

112

LAMŲ SLĖNIS

TIKSINTI VYTAUTO ISTORIJA

138

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

DŽENTELMENO RITUALAI

Rankų balzamas „Eclectic London“ „Tom Dixon“

Krėslas „Sign-Filo“ „Mdf Italia“, „IDN Home“

Vyriški dviejų sagčių monkai „Gower II“ „Crockett & Jones“

LAMŲ SLĖNIS

Akiniai nuo saulės „Siru“ „Mykita“

Lenta smulkiems daiktams prisegti „Noveau Pin“ „PLEASE WAIT…to be SEATED“

Stalo šviestuvas „Tip Lamp“ „Muuto“

Garso kolonėlė „BeoSound Shape“ „Bang & Olufsen“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

KALĖDŲ NUOJAUTA Kalėdų laukimas – ypatingas laikas, kai šeimos nariams ir kolegoms norisi dovanoti kuo daugiau smagių akimirkų. „Stebuklų eglutė“ – tai šeimą ar įmonės kolektyvą jaukiam rytui suburiantis iš natūralios eglės medienos pagamintas advento kalendorius. Kūrybingiausia 2017 m. Kalėdų verslo dovana pripažinta eglutė taps ir kasdieniu kolegų susibūrimo ritualu. „Biuro eglutėje“ dvidešimt vokelių jau užpildyti – kiekviename iš jų rasite lapelius su užduotimis kolegoms. Kitų penkių vokelių turiniu reikės pasirūpinti patiems – tam puikiausiai tiks maži siurprizai. „Šeimos eglutė“ papuošta spalvingais vokeliais, kuriuose rasite septyniolika kaučingo specialistės ir mamos sukurtų veiklų idėjų visai šeimai. Aštuoni vokeliai palikti tušti mieloms dovanėlėms vaikams. Geriausia dovana per Kalėdas – smagios akimirkos kartu!

Nuotrauka: „Jurgita Lukos Photography“

POKYČIŲ KUPINAS NAMŲ GYVENIMAS Nors interjero pokyčiai kiekvieną sezoną nereikalingi, tačiau mažos kasdienybę praskaidrinančios namų detalės, pavyzdžiui, naujas namų aromatas, daili pagalvėlė ar netikėtos spalvos elementai, kiekvieną metų laiką pavers ypatingu. Interjero dizaino namai „Retroforma“ pristatė naująsias gamintojų „Designers Guild“ ir „William Yeoward“ 2017 m. rudens-žiemos kolekcijas. Madingi šio rudens vėjai atpūtė sodrias ir kontrastingas spalvas, gėlių žiedų elementų, Viduržemio jūros regiono dvelksmą ir Anglijos užmiesčių istoriją menančių motyvų. Leiskime savo namams gyventi pokyčių kupiną gyvenimą! Naujųjų kolekcijų ieškokite salonuose „Retroforma“

LAMŲ SLĖNIS

„Stebuklų eglutės“ ieškokite www.stebuklueglute.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Vilniaus asmenybių galerija Poetas, intelektualas, Jeilio universiteto literatūros profesorius, aktyvus Lietuvos viešojo gyvenimo dalyvis Tomas Venclova išleido autorinę enciklopediją „Vilniaus vardai“. Knygoje nugulę istorijos apie nuo Vilniaus istorijos pradžios iki pat mūsų dienų mieste gyvenusius, dirbusius, besilankiusius ir gilų pėdsaką miesto istorijoje palikusius žmones. Ši knyga – it iškilių, prie miesto gyvavimo ir istorijos prisidėjusių asmenybių gidas.

Nuotrauka: Paulius Montvydas

„DARK TIMES“: KAVA IR ISTORIJOS Penktoji kavos kultūrą skleidžianti konferencija DARK TIMES, lapkričio 4 dieną vyksianti sostinės bare „Kablys“, šiemet dedikuota istorijoms. Konferencijos organizatoriai CROOKED NOSE & COFFEE STORIES nuo pat savo kavos manufaktūros įkūrimo ypatingą dėmesį skiria pasakojimams ir kavą suvokia kaip dar vieną bendravimo priemonę. Priemonę, kuri leidžia dalintis savo kavos idėjomis, darbais bei produktais. DARK TIMES sutiksite žurnalų leidėjų, redaktorių ir kuratorių, kavos skrudintojų ir baristų, kvapų specialistų, reklamos ir istorijų kūrėjų. Ieškosime atsakymų, ko reikia, kad istorija pasiektų ir sujaudintų klausytoją. Tarp būsimųjų kavos konferencijos pranešėjų bus: Michal Molčan (žurnalo „Standart“ leidėjas iš Čekijos), Rūta Sasnauskaitė („Assembly Coffee“, Didžioji Britanija), James Wise („Volcano Coffee Works“, Didžioji Britanija), Rasa Janina Jusionytė („Ką žmonės dirba? “ ir „Ozone Coffee Roaster“, Lietuva), Kęstas Pikūnas („Passport“, Lietuva), Laimė Kiškūnė (kvapų meistrė, Lietuva), Antonio Bechtle („The Atomic Garden“, Lietuva). Pranešimai bus skaitomi angliškai. Visi norintieji, ne tik konferencijos dalyviai, taip pat galės užsukti į „Kablyje“ vyksiančią kavos, maisto ir gerų istorijų mugę.

LAMŲ SLĖNIS

Atrodo, kad tarp Londono ir Vilniaus savo gyvenimą dalijančio mados fotografo ROKO DARULIO įkvėpimai galėtų patenkinti visus žmogaus receptorius. Šioje gyventi ir kurti inspiruojančioje mozaikoje pasimėgausite ankstyvų rytų magija, paragausite skaniausių patiekalų, pajausite buvimo kartu malonumus bei užuosite nuotykių, kvapnios kavos ir miško samanų aromatus.

ĮKVĖPIMO RECEPTORIAI

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Jodie Herbage, asmeninio archyvo

NIDA. Tai vieta, kuri mane įkvepia visapusiškai – kūrybiškai, emociškai, nostalgiškai. Ten daug atradimų, prisiminimų, linksmybių, ramybės ir gamtos. Viskas viename.

LAMŲ SLĖNIS

KICHENJULIE.COM. Tai mano sužadėtinės Julijos maisto tinklaraštis. Ji yra aistringa maisto gaminimo entuziastė, tad su draugais įkalbėjome ją pradėti kurti maisto tinklaraštį. Pamokiau ją fotografijos pagrindų ir dabar ji stilizuoja bei fotografuoja maistą daug geriau, nei kada sugebėčiau aš. Man dažnai tenka ragauti ir išbandyti jos kuriamus receptus, o jos idėjos virtuvėje įkvepia ir pakeičia mano paties maisto gaminimo įpročius.

FOTOKNYGOS. Kartu su sužadėtine Julija fotografų knygų biblioteką auginti pradėjome jau senokai. Abu dirbame mados fotografijos srityje, tad turime nemažai mums patinkančių mados ir ne tik mados fotografų. Laikas nuo laiko įsigyjame mus įkvepiančių jų knygų. Kartais smagu praversti popierių ir turėti gabalėlį istorijos po ranka.

KVAPAS. „Le Labo“ kvapą „Santal 33“ atradau prieš dvejus ar trejus metus Londone. Jį atradęs supratau, kad kvepalai gali būti kitokie, nei buvau įpratęs. Su šiais visada norisi leistis į nuotykį.

LAMŲ SLĖNIS

GRYBAVIMAS SU ŠEIMA. Nors tai padaryti pavyksta gana retai, ištaikius progą mėgstu nuvykti į mišką su šeima grybauti. Tai mums tapo it kokia nauja lietuviško sporto šaka. Kartais labiau mėgstu tiesiog vaikščioti samanomis ir tyrinėti miško reljefą nei ieškoti pačių grybų, tačiau bet kuriuo atveju tai – atpalaiduojantis laisvalaikis ir neįkainojamas laikas kartu.

DOKUMENTINIS FILMAS „ICARUS“. Visai neseniai teko pamatyti šį filmą – jis mane labai nustebino. Tai vienas geresnių pastarojo laiko dokumentinių filmų, pasakojančių apie dopingo skandalą Sočio žiemos olimpiadoje. Kūrėjams į rankas pateko neįtikėtina istorija.

DIENOS ŠVIESA. Mano darbe labai svarbi natūrali dienos šviesa. Ją stebiu jau daug metų – pastebiu, kaip skirtingose šalyse skiriasi jos spalva, kampas, intensyvumas. Dievinu erdvias patalpas, į kurias krenta daug dienos šviesos spindulių. Dienos šviesa labai svarbi mano nuotaikai, namų ir darbo erdvei ir yra vienas pagrindinių mano įkvėpimo šaltinių.

LAMŲ SLĖNIS

„FLAT WHITE“ KAVA. Kava yra kiekvieno mano ryto pradžia ir daugkartinis kasdienis ritualas. Beveik visada geriu labai stiprią juodą kavą be cukraus, bet retkarčiais mėgstu išgerti „Flat white“ kavos. Dažniausiai ją geriu, kai noriu išbandyti naują kavinę. Jei tam tikroje vietoje moka paruošti skanią „Flat white“ – tai kokybiškų kavos namų rodiklis. Jei nesate jos ragavę – rekomenduoju.

ANKSTYVAS RYTAS. Anksti keliuosi labai retai. Dažniausiai tai nutinka, kai dirbu. Įprastai atsikėlus 5 ar 6 val., mano rytas prabėga labai paskubomis, greitai išlekiu iš namų ir pasileidžiu į dienos darbus. Visgi kartais pavyksta atsikelti labai anksti, o skubėti nėra kur. Šie rytai būna patys produktyviausi – nėra nieko geriau nei būti nudirbus krūvą darbų iki prašvintant. Kartais pagalvoju, kad tai reikėtų daryti reguliariai.

SIELOS DRAUGAI. Labai mėgstu atrasti žmones, su kuriais jau po pirmojo susitikimo atrodo, jog esi pažįstamas pusę savo gyvenimo. Tai nutinka gana retai, bet šie žmonės įpučia daug įkvėpimo ir meilės į mano gyvenimą, pasilieka ilgam. Linkiu visiems jų atrasti kuo daugiau.

LAMŲ SLĖNIS

Kvepalai jam – kur kas daugiau nei keliasdešimt mililitrų gardžiai kvepiančio skysčio. Tai – stiprus jausmas, aistringa emocija, intymus prisilietimas ir subtilus savęs išreiškimo būdas. Tai – lašas mistikos dailiame buteliuke. Pirmąją nišinių kvepalų parduotuvę „Crime Passionnel“ Skandinavijos mados sostinėje Kopenhagoje kartu su draugu Domu Monkevičiumi įkūręs AIVARAS STANEVIČIUS atskleidžia savo aistringo kvapnaus kriminalo subtilybes ir pasakoja apie naują jaudinantį periodą parfumerijos raidoje.

AISTRA KVEPIANTYS AROMATAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Aušra Babiedaitė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Kopenhagos

LAMŲ SLĖNIS

– Aivarai, papasakok, kas tave nuvedė į Kopenhagą? – Gyvendamas Norvegijoje lankydavausi Kopenhagoje, ten leisdavau savaitgalius, susitikdavau su Danijoje studijuojančiais draugais. Susižavėjau čia labiau juntamu didmiesčio tempu, atviresniais ir šiltesniais žmonėmis. Kopenhaga – kosmopolitiškas miestas, į kurį kasmet atvyksta daugybė žmonių iš skirtingų pasaulio šalių: atostogauti, studijuoti, dirbti. Šis miestas įtraukia – ypač vasarą, kai žmonių gatvėse tiek, kad kartais neįmanoma praeiti: kas vaikštinėja, kas vartosi parkuose ant žolės, kas vakarieniauja lauko terasose. Kanalų krantinės visada nusėtos niekur neskubančių vietinių. Renginių šiltuoju metų periodu tiek, kad gali verstis per galvą bandydamas visur suspėti – nepavyks. Labai žaviuosi danų paprastumu, požiūriu ir vertybėmis. Dviračių čia daugiau nei automobilių – juos mindamas gali sutikti ir didelės kompanijos vadovą, ir gatvės muzikantą. Iš pradžių buvo keista matyti prabangiais kostiumais vilkinčius vyrus ir aukštakulniais avinčias moteris, minančius dviračio pedalus, tačiau akis netruko priprasti – tai dalis šio miesto žavesio. – Ir tada, pakerėtas Kopenhagos, nusprendei čia apsigyventi ir atidaryti nišinių kvepalų parduotuvę. Kaip susižavėjai kvapais? – Kvepalais rimtai susižavėjau prieš aštuonerius metus, kai susipažinau su nišine parfumerija. Niekada

LAMŲ SLĖNIS

nenorėjau kvepėti kaip kažkieno buvęs vaikinas. (Juokiasi). Kvapas – tai jausmas, emocija, kažkas labai asmeniško ir itin intymaus. Be abejonės, kvapas – ir kūryba, neatsiejama stiliaus dalis. Gal netgi jo pagrindas? Tai – saviraiška. – Kaip manai, kodėl žmonės kvėpinasi? – Nuo seno kvapai naudojami dėl įvairių priežasčių. Senovės graikai naudojo kvepalus dievų garbinimo ar kitose religinėse ceremonijose. Vargšai, neįstengiantys nusipirkti kvepalų laidotuvėms, piešdavo jų buteliukus ant mirusiojo karsto. Renesanso laikotarpiu Italijoje jaunoms merginoms buvo draudžiama naktį vaikščioti kvapiųjų tuberozų laukais – buvo bijoma, jog svaiginantis kvapas jas ištvirkins. Karalius Liudvikas XIV, žinomas kaip „The Sweetest Smelling King of All“ (liet. iš visų saldžiausiai kvepiantis karalius), norėdamas parodyti savo statusą, įsakė sukurti po kvapą kiekvienai savaitės dienai. Kardamoną senovės graikai naudojo lūpoms – kad bučiniai būtų deginantys, cinamonas – romėnų erotinių fiestų ingredientas, kmynai naudoti šventiems senovės šumerų prostitucijos ritualams, apsaugai bei pusiausvyrai tarp kūno ir sielos. Tikiu, kad kvepalai – neatsiejama kiekvieno žmogaus kasdieninių ritualų dalis, tarsi (ne)sąmoningas bandymas aprengti sielą, pabrėžti nuotaiką. Kvepalai gali būti paskutinė nata arba pirmasis akordas.

– „Crime Passionnel“ buvo pirmoji Danijos sostinėje atidaryta nišinių kvepalų parduotuvė. Kaip į galvą šovė ši idėja? – Dar gyvenant Norvegijoje tekdavo keliauti, kad atrasčiau išskirtinių aromatų. Kopenhaga laikoma Skandinavijos mados sostine, čia du kartus per metus vyksta aukštosios mados savaitė. Buvau gerokai nustebęs, kai tokiame mieste neaptikau specializuotos vietos, kurioje būtų galima įsigyti nišinių kvapų. Pradėjau apie tai galvoti, svarstyti visus „už“ ir „prieš“, dalytis mintimis su draugais. Vienas iš jų, Domas Monkevičius, šiuo metu gyvenantis Lietuvoje, padrąsino tapti savotišku vėliavnešiu. Kadangi abu mėgstame iššūkius, nutarėme stačia galva nerti į šią idėją. Nepraėjus nė pusmečiui nuo idėjos atsiradimo mūsų galvose, šventėme „Crime Passionnel“ atidarymą. Pagrindinis „Crime Passionnel“ tikslas – supažindinti danus su aukštąja parfumerija, suvilioti juos naujais kvapais, atverti duris į neatrastų aromatų ir pojūčių pasaulį. Galbūt padrąsinti išsiskirti, nebijoti eksperimentuoti ar net provokuoti. „Crime Passionnel“ – tarsi uždraustas vaisius dangiškajame skandinavų sode. Išsiskiriame koncepcija, stengiamės šveisti lauk sustabarėjusį supratimą apie kvepalus ir nepasiduoti tradicijai. Čia griauname stereotipus. Pavyzdžiui, daugelis linkę manyti, kad citrusas – šiltojo sezono kvapas. Anaiptol. Žiemą ypač norisi bent truputėlio gaivos, kodėl jos nepasiėmus iš kvepalų?

LAMŲ SLĖNIS

– Pagal kokius kriterijus išsirenkate parduotuvės lentynose atsirasiančius kvapus? Ką turi turėti kvapas, kad čia patektų? – Dauguma mūsų parduodamų prekinių ženklų yra prancūziški ir itališki („LM Parfums“, „Nasomatto“, „Jovoy Paris“ ir kiti). Bendradarbiaujame su Nyderlandais, Artimaisiais Rytais ir Turkija. Rinkdamiesi kvapus vadovaujamės keliais itin paprastais dalykais: mums svarbu, kad gamintojo vizija sutaptų su „Crime Passionnel“ nešama idėja, atitiktų keliamus kokybės ir įvaizdžio standartus, turėtų intriguojančią istoriją ir išskirtinį charakterį. – Kaip atrandate naujus kvapus? – Kartais patys kvapai suranda mus. Lankomės specializuotose parodose, bendradarbiaujame su gamintojais, butikų savininkais, tinklaraštininkais, sekame naujienas. Neretai patys kvepalų gamintojai susisiekia su mumis, atsiunčia kvapų pavyzdžius.

LAMŲ SLĖNIS

– Aivarai, o kokie kvapai tavo paties mėgstamiausi? – Kvapai, kaip apranga ar net maistas, priklauso nuo to, kaip jaučiuosi, – nežinau, kuo kvepėsiu rytoj. Kiekvienas mano rytas prasideda ritualu: atvėręs parduotuves duris numetu daiktus ir kelias minutes ramiai vaikštinėju apžiūrinėdamas buteliukus, kol pagautas vieno aromato... sustoju. Tada žinau – tai bus šios dienos kvapas. Pats dažniausiai renkuosi tamsius medienos, dūmo, smilkalų ar odos kvapus. Man patinka atrasti tai, kas nepriimtina daugumai. Nebandau niekam patikti ar kvepėti tuo, ką rinktųsi masės. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kai aplinkiniai pastebi, stebisi ar net kritikuoja mano pasirinkimą. Tai tik patvirtina, kad išsiskiriu iš minios. Neretai eksperimentuoju su kvapais, maišau juos tarpusavyje.

dizaineriai. Madoje taip pat galima pastebėti minimalizmo, komforto, lengvumo vyravimą. Tai atsispindi ir danų drabužių dizainerių sukurtose kolekcijose. Visgi danai stengiasi neatsilikti ir nuo pasaulinių tendencijų. Stilizavimas išlieka skandinaviškas, krypsta kasdieninio patogumo link, tačiau atsiranda sluoksniai ir stilių maišymas: klasika ir sportiškumas, romantika ir rokas. Vyrauja juoda spalva, tačiau nesibaiminama pažaisti skirtingais raštais. Tai – skoninga minimali eklektika. Kalbant apie kvapus, danai nuo prancūzų, italų ar Artimųjų Rytų gyventojų atsilieka bent dešimtmečiu. Nišinė parfumerija šioje šalyje – naujovė, jie neturi gilių su kvapais susijusių tradicijų. Dauguma vis dar perka kvepalus oro uostuose ar prekybos centruose. Todėl priskirti kvapų kategoriją, būdingą danams, – keblu. Jie – O koks yra danų skonis? dar mokosi, o mums velniškai malonu, – Danai – itin atsargūs. Jų interjere kad prisidedame prie šio proceso. Gevyrauja minimalizmas, balta spalva, ra matyti į parduotuvę sugrįžtančius mažai detalių, ypač vertinami vietiniai vis drąsesnius klientus.

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakok, ar egzistuoja koks nors parfumerijos, kvėpinimosi etiketas? – Vyrauja begalė nuomonių, keliama daug klausimų: kokius kvepalus rinktis vakarui? Kokie kvapai tinkamiausi dienai? Sprendžiama, kada verta rinktis kvepalus, o kada tualetinį vandenį? Kokiu aromatu pasipurkšti prieš dalykinį susitikimą ir kokiu (jei išvis verta kvėpintis) – išvykai prie ežero? Galų gale, kaip nepersistengti? Šiais laikais moterys nebijo rinktis vyriškų kvapų, vyrai – moteriškų. Nišinių kvapų rinkoje jau senokai vyrauja ir vyrams, ir moterims tinkami aromatai. Taisyklės pamažu nyksta, vystosi naujas jaudinantis periodas parfumerijos istorijoje. Kvepaluose telpa tiek daug, kad turbūt vienintelė nuodėmė – turėti tik vienus. – O kaip išsirinkti tinkamus kvepalus ir nepasimesti aromatų gausoje? – Kvapas – labai individualus ir intymus dalykas. Man svarbu suprasti, kas žmogų jaudina, kokios natos kelia

LAMŲ SLĖNIS

didžiausias emocijas, kaip jis įsivaizduoja savo kvapą. Tada renkamės iš skirtingų alternatyvų, tenka slapta paeksperimentuoti. Kartais žmonės susikuria iliuzijų, jog jiems nepatinka vienas ar kitas ingredientas. Neretai pasirodo, jog kitų natų apsuptyje nemėgstamas ingredientas gali tapti nepakartojama kvapo dalimi. Esu šimtus kartų matęs, kaip moterys ginasi rožių, o galiausiai įsigyja kvepalus, kurių pagrindinis akordas – ne kas kita, o ta pati nemėgstama rožė. – O kokios mados, tendencijos pastebimos parfumerijos pasaulyje? – Norėčiau sakyti, jog nišinė parfumerija neturi madų, nepaklūsta tendencijoms. Visgi dažnai suskamba tam tikras akordas, kurį išgirsta dauguma gamintojų. Atsirado begalė agarmedžio ir miros natomis paremtų kvapų, neseniai praėjo iriso ir figos aromatų bumas. Dabar sugrįžta ryškūs gėlių kvapai, medus, atsiranda didelis industrinių aromatų poreikis, vis dar ryškūs gurmaniški (šokolado, kavos, persikų,

vanilės) kvapai. Vadinamąsias madas diktuoja neblėstantis gamintojų noras sukurti kažką naujo, suderinti tai, kas galbūt nesuderinama. Jei eksperimentas sulaukia rinkos pripažinimo, įvyksta grandininė reakcija, bandymai pakartoti sėkmės istoriją pasklinda it virusas, jis neaplenkia net atspariausių šios srities profesionalų. – Aivarai, o ką veiki, kai nori atsiriboti nuo darbo, aromatų paieškų? – Kvepalų butikas – tai mano namai. Myliu šią veiklą, tad kartais net nepastebiu, kaip malonumai persipina su darbu, o darbas tampa malonumu. Norėdamas išsivalyti galvą nuo minčių tiesiog sėdu ant dviračio ir važiuoju, kur akys veda. Kartais labai smagu negalvoti, kur važiuoji, ir pasiklysti. Be proto mėgstu keliauti, pažinti miestus, žmones. Domiuosi aukštąja mada, nors ji taip pat neatsiejama nuo „Crime Passionnel“ veiklos. Kvapai visada su manimi: netgi skaitant knygą šalia manęs smilksta Nepalo šventyklos smilkalai.

LAMŲ SLĖNIS

VYRIŠKI RITUALAI

GURKŠNIS ISTORIJŲ Nuotraukos: Elas Ramanauskas Idėja ir stilius: Mantė Jaruševičiūtė, Elas Ramanauskas

Geriems dalykams reikia laiko, atsidavimo, aistros, įkvėpimo, istorijų, patirties, tradicijų ir rankų darbo. Tikras ir išskirtinis skonis atsiranda ne per vieną dieną. Jis gimsta keliaujant ir ilgintis naujų dalykų, patiriant nuotykius ir įveikiant iššūkius, vartant senas užrašų knygas ir dalijantis prisiminimais. Tai – ilga istorija ir pliūpsnis emocijų, telpantis gurkšnyje prabangaus viskio skonio.

LAMŲ SLĖNIS

ĮDOMUS POKALBIS, PRISIMINIMAI, LAIKAS SAU IR DRAUGAMS, ISTORIJOS, KURIŲ NESINORI PAMIRŠTI.

„Balvenie Carribean Cask 14YO“ viskis 14 metų brandinamas ąžuolo statinėse, kol galiausiai yra perpilamas į statines, kuriose kadaise buvo laikomas Karibų romas. Rezultatas – išskirtinis vieno salyklo viskis su tradiciniu „Balvenie“ viskiams būdingu švelniu charakteriu, karamelės natomis ir vaisių užuomina, lydimas ilgo poskonio. „Balvenie Port Wood 21YO“ – tai 21 metus brandintas salyklinis retų „Balvenie“ viskių mišinys. Visi jie brandinti tik pačiose geriausiose Porto statinėse. Viskio aromate juntamos razinos ir riešutai, o švelniame skonyje atsispindi vaisių, medaus ir prieskonių natos.

LAMŲ SLĖNIS

KELIONIŲ IR NAUJŲ KRYPČIŲ JAUDULYS, TIKRŲ PATIRČIŲ TROŠKULYS.

„Glenfiddich IPA Experiment“ – tai „Glenfiddich“ distilerijos iššūkis tradicijoms. „Eksperimentinėje“ viskių serijoje – absoliučiai unikalūs salykliniai viskiai, išsiskiriantys ne tik dizainu, skoniu, bet ir koncepcija. Du aistringi inovatoriai – „Glenfiddich“ viskio maišytojas Brianas Kinsmanas ir „Speyside“ kraftinio alaus gamintojas Sebas Jonesas – nusprendė susieti savo patirtį ir kuriamus gėrimus. Keista idėja galiausiai virto pirmuoju pasaulyje škotišku salykliniu viskiu, kuris užbaigiamas brandinti IPA (Indian Pale Ale) kraftinio alaus statinėse. Rekomenduojama išbandyti su ledu ir raudonojo apelsino žievele. „Glenfiddich XX“ – dar vienas ambicingiausio projekto per visą 130 metų salyklinių viskių istoriją pavyzdys. „Glenfiddich“ maišytojas Brianas Kismanas slapta sukvietė 20 viskio ekspertų iš 16 pasaulio šalių į Daftaune įsikūrusią distileriją. Iš tūkstančių ten saugomų statinių jis paprašė ekspertų išsirinkti po vieną labiausiai intriguojančią. Tada iš jų sumaišė viskį, viršijantį visų lūkesčius. Šis gėrimas – unikalus ir labai netikėto skonio. Rekomenduojama išbandyti su trupinėliu druskos.

LAMŲ SLĖNIS

Pažvelgus į gatve užtikrintai žingsniuojantį ir dėmesį traukiantį vyrą, sunku įsivaizduoti, kad prieš kelias akimirkas jis gana nedrąsiai pozavo prieš fotoaparato objektyvą. Kelis kartus mūsų pokalbio metu parduotuvių „Salt Concept“ ir „BoardSports“ įkūrėjas, vandenlenčių entuziastas JONAS KRIŠČIŪNAS pakartoja, kad iš stiliaus kulto nedaro. Priešingai – prisipažįsta, kad už drabužių stilių gerokai svarbiau žmogaus istorija ir jį supanti aplinka. „Tai, o ne nauja striukė, ir yra tikrasis stilius“, – prasitaria Jonas ir pabrėžia, kad pats geriausias jo universitetas – aplink esantys žmonės.

J. KRIŠČIŪNAS: „DRABUŽIAI – TAI ŽAIDIMAS“ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke Fotografuota: „Čiop Čiop Event Studija“, „Čiop Čiop konferencijų centras“

Paryžiaus mados savaitė Visai neseniai kartu su kolege sugrįžome iš Paryžiaus mados savaitės. Nors tikrasis šios kelionės tikslas buvo pasirašyti kontraktą su vienu mūsų parduotuvę jau seniai dominančiu prekės ženklu, kelionė sutapo su Paryžiaus mados savaite, todėl pavyko aplankyti nemažai mados pristatymų, mums patinkančių parduotuvių ir įkvėpti miesto dvasios. Tą savaitę Paryžius visiškai atgyja – gatvėse vaikšto ne tik stilingi paryžiečiai, bet ir mada besidomintys žmonės iš viso pasaulio. Nepaprastai įdomu stebėti susibūrusius stilingiausius pasaulio žmones. Čia jie drąsiai

eksperimentuoja su savo stiliumi, nori tas tik nedidelei žmonių grupei, tačiau dabar visi sutartinai pabrėžia riedlenišsiskirti, būti pastebėti. tininkų kultūros įtaką madai. Tokių mados namų kaip „Louis Vuitton“ ar „Chanel“ kolekcijų pristatymuose Įkvėpimai šmėžuoja riedlentės ar kiti su šia kulŽinau viena – manęs neįkvepia mo- tūra siejami simboliai. Pastebiu, kad notonija, jos tiesiog negaliu pakęsti. visos sporto šakos, kurias dievinu ir Nors nuo pat jaunystės nepakeičiau kuriomis gyvenu, pamažu įsilieja į savo darbo krypties, jis niekada nebu- madą. Tai ir dviejų mano mėgstamų vo monotoniškas – verslas plėtėsi, apli- veiklų ir verslų susiliejimas aukštesniu po naujomis veiklomis, atsirado naujų lygiu. Prisipažinsiu, mane tikrai įkveiššūkių. Jeigu užstrigčiau tame pačia- pia šis sporto ir mados, gatvės stiliaus me gyvenime pusmečiui – būtų sunku. ir aukštosios mados susiliejimas. Juk Mane įkvepia sportas, skirtingos šiandien Lietuvoje jaunosios kartos mane dominančios jo šakos. Prieš de- riedlentininkai išlavinę puikų stiliaus šimtmetį riedlenčių sportas buvo skir- pojūtį, galiu daug iš jų išmokti.

LAMŲ SLĖNIS

Sportas – tai mano gyvenimo būdas. Dar būdamas visai mažas supratau, kad sportas užims daug mano laiko. Snieglentės, vandenlentės, jėgos aitvarai, riedlentės – jaučiu didelę atsakomybę, juk mes ir kuriame šių sporto šakų kultūrą Lietuvoje. Sportas ir žmonės, kuriuos sutikau sportuodamas, mane išmokė labai daug. Paauglystėje turėjau savo dievukus, žiūrėjau, kaip jie atrodo, ką vilki, ką veikia. Sportas atvėrė man kelius į tai, ką darau, kaip mąstau. Tai manyje išugdė maksimalistą, bet pamažu noriu išmokti į viską žiūrėti ramiau.

Asmeninis stilius Man patinka gatvės stilius, žaviuosi kitaip atrodyti nebijančiais žmonėmis. Vis dėlto drabužiai man tėra žaidimas. Iš mados ir stiliaus kulto nedarau, į veidrodį dažnai nežiūriu, o apie tai, kaip atrodau, per daug tikrai negalvoju. Drabužius renkuosi pagal nuotaiką, dažnai tiesiog čiumpu tai, kas pakliūna po ranka. Kiek save atsimenu, visada mėgdavau pirkti daug drabužių, tačiau anksčiau pirkdavau neapgalvotai, visiškas nesąmones. Džiaugiuosi, kad pagaliau mano spintoje kabo tik tie drabužiai, kuriuos galiu vilkėti bet kada, visi jie dera tarpusavyje. Esu tikras, kasdienį mano stilių išlavino darbas – juk parduotuvėje kasdien turi pulsuoti naujausios tendencijos. Man tenka dirbti su įdomiais,

LAMŲ SLĖNIS

itin išlavintą stiliaus pojūtį turinčiais žmonėmis, turiu galimybę iš jų pasimokyti. Be to, užsakinėdami naujas kolekcijas jau matome, kas bus madinga už metų. Natūralu, kad tai padaro įtaką ir mūsų pačių stiliui. Savo asmeninio stiliaus įrėminti negaliu. Vieną dieną galiu apsiauti lakinius batelius, o kitą – žingsniuoti su sportbačiais. Man patinka pasipuošti, vilkėti švarką, tačiau tam turi būti tinkama vieta. Nemėgstu pasipuošęs eiti į darbą. Džiaugiuosi, kad galiu sau leisti dirbti vilkėdamas tai, ką noriu. Visi žmonės nori atrodyti gerai, kiekvienas įdeda didesnių ar mažesnių pastangų, kad tai įvyktų. Tačiau kai kurie labai stengiasi, prieš eidami į lauką persirengia penkis kartus, tačiau vis tiek pro duris išeina nepatenkinti savo įvaizdžiu. Manau, kad pavyktų, aplink save reikia turėti tinkamų žmonių, su kuriais galėtum pasitarti. Šalia manęs yra žmona. Jos skonis labai geras, ji subtiliai jaučia stilių. Monika turi gerą akį – visada žino, kas dera, kas ne. Jeigu suabejoju savo apranga, pasitariu su ja. Džiaugiuosi, kad ir Monikai svarbi mano nuomonė. Nesu dizaineris ar stilistas, negalvoju, kad turiu kažkokį ypatingą stiliaus pojūtį, tiesiog gyvenu tokioje aplinkoje, kurioje skonį lavinti gana paprasta. Aplinka mane įstato į rėmus gerąja prasme – juose jaučiuosi savimi, nebenoriu per toli iš jų išeiti. Su manimi dirbantys, keliaujantys, gyvenantys žmonės yra svarbiausias mano universitetas.

LAMŲ SLĖNIS

Stilingos asmenybės apibrėžimas Tobulai susišukavusio, tvarkingai apsirengusio žmogaus tikrai negalėčiau pavadinti stilinga asmenybe. Kai žmogus turi kažką viduje, net užsidėjęs bulvių maišą gali atrodyti stilingai, prikaustyti dėmesį. Man svarbiausia – išorinio ir vidinio stilių dermė. Jeigu esi hipsteris – būk hipsteris, jei širdyje esi pankas – būk pankas, jeigu tau patinka agresyvus sportinis stilius – gali išlikti stilingas ir vilkėdamas sportines kelnes. Kai žmogaus nepažįsti, pirmąjį įspūdį susidarai pagal drabužius, batus ar laikrodį. Tačiau tai svarbu tik pirmąsias akimirkas. Susipažinus svarbus tampa bendras paketas: žmogaus istorija, charizma, aplinka. Tai, o ne nauja striukė, ir yra tikrasis stilius.

Svarbiausias aksesuaras Svarbiausias mano aksesuaras – mobilus telefonas. Tai – mėgstamiausias mano daiktas, su juo užmiegu, su juo atsikeliu. Jis man leidžia bet kurią akimirką palaikyti ryšį, bendrauti su draugais, visada būti kartu. Galiu būti kitoje Lietuvos pusėje, tačiau tuo pat metu žinoti, ką veikia, kuo gyvena man svarbūs žmonės, su jais susisiekti. Man patinka sekti naujienas,

LAMŲ SLĖNIS

rodyti kitiems, ką veikiu, žinoti, ką veikia kiti.

Vilnius Mano akimis, tai labai didelį potencialą turintis miestas. Vilnių labai myliu, kai iš jo išvykstu – laukiu, kada galėsiu sugrįžti. Man patinka visi metų laikai. Rudenį dievinu šaliką, kavą, Gedimino prospektą. Vasarą – motociklą, vandenlenčių parką. Jei nuolat gyvenčiau ten, kur šilta, pasiilgčiau paltų, rudeninio kvapo, geltonų lapų. Gyvenimas Vilniuje – kokybiškas, čia nedideli atstumai, nėra kamščių. Šiek tiek gaila, kad šis miestas pasidarė labai brangus. Kuo Vilnius galėtų būti įdomus kitiems? Dėl didelio senamiesčio? Tokių Europoje daug. Vilnius galėtų traukti lankytojus savo gražiais žmonėmis, smagiais vakarėliais, gana pigiomis paslaugomis. Manau, tai galėtų būti niša, į miestą pritraukusi žmonių iš visos Europos.

Svajonės Jau dabar galiu pasakyti, kad gyvenu taip, kaip noriu gyventi. Tačiau didžiausia mano svajonė – sulaukti senatvės, apsikrovus vaikais leisti laiką nedideliame namelyje ir mėgautis tuo, kas vyksta aplink.

LAMŲ SLĖNIS

ŠIMTAS RUDENS ATSPALVIŲ Nuotraukos: Lina Jushke Idėja ir stilius: Algė Ramanauskienė, Mantė Jaruševičiūtė Drabužiai ir aksesuarai: iš parduotuvės „Mados linija“

Kai gamta nusidažo gelsvai rusvais potėpiais, gamtos spalvos nejučia įsilieja ir į mūsų kasdienybę – ant pusryčių stalo, į namų kerteles ir drabužių klostes. Tai laikas, kai norisi tikrumo, sodrumo ir vidinės šilumos. Kai žvelgdamas pro langą svarstai, kas gražiau – rūke paskendę rytai ar šalna apsitraukę vakarai... 56

LAMŲ SLĖNIS

Auskarai, „Marni“

365 Eur

Džemperis, „Chloé“

850 Eur Palaidinė, „Marni“

1150 Eur

Džinsai, „Stella McCartney“

400 Eur

Kuprinė, „Marni“

1610 Eur

Batai, „Chloé“

950 Eur Visa rasite parduotuvėje „Mados linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje

LAMŲ SLĖNIS

Auskarai, „Jis Sander“

225 Eur

Džinsinė palaidinė, „Stella McCartney“

640 Eur

Suknelė, „Marni“

1150 Eur

Suknelė, „Marni“

2060 Eur

Sijonas, „Jis Sander“

580 Eur

Batai, „Céline“

1160 Eur

Visa rasite parduotuvėje „Mados linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

Akiniai, „Céline“

470 Eur

Kelnės, „Marni“

620 Eur

Puspaltis, „Chloé“

1290 Eur

Džemperis, „Céline“

850 Eur

Batai, „Marni“

830 Eur

Rankinė, „Chloé“

1430 Eur

Visa rasite parduotuvėje „Mados linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje

Kelnės, „Céline“

710 Eur

LAMŲ SLĖNIS

Kaklo papuošalas, „Marni“

530 Eur

Auskarai, „Marni“

400 Eur

Kelnės, „Marni“

620 Eur

Švarkas, „Balenciaga“

1450 Eur

Batai, „Balenciaga“

560 Eur

Rankinė, „Marni“

1060 Eur

Visa rasite parduotuvėje „Mados linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

Po šio pokalbio aš dar ilgai sukau lėtus ratus senamiesčio gatvėmis... Pasiklausius ramiai ir lėtai žodžius dėliojančio jėgos aitvarų mokyklos „Life is life“ vadovo JORDŽIO ŠATŪNO minčių, nebesinori skubėti. Už viską labiau įspūdžius ir patirtis vertinantis vyras gyvenime sau kėlė daug iššūkių: išėjo iš įdomaus, atsakingo ir gerai apmokamo darbo, keliavo garsiuoju piligriminiu Camino de Santiago keliu Ispanijoje, mėnesį nepratarė nė žodžio ir bandė suprasti, ką iš tiesų sako kiti žmonės, ir pagaliau atrado save mokydamas kitus plaukioti jėgos aitvarais ir pajausti gamtos jėgą. Na, o paskutinysis vyro iššūkis – tiesiog pasimėgauti gyvenimu be iššūkių.

PATIRČIŲ KOLEKCIONIERIUS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Jordi, turbūt drąsiai galėčiau jus vadinti įspūdžių, ne daiktų kolekcionieriumi? – Turbūt taip. Vis ieškau kažkokio laimingesnio būdo gyventi. Kai sėkmingai ieškai, pamažu atrandi, vis kažką patobulini, iš kiekvienos naujos patirties išsineši kažką naujo. Panašu, kad ieškoti verta.

lio pasirinkimas pasisuko meno link. Dabar daugiau dirbama su vaikais ir paaugliais, klausiama jų, bandoma padėti jiems suprasti savo kelią. Tuo metu mano tėvai nelabai klausinėjo, ką norėčiau veikti, nevedė manęs kažkokio tikslo link. Įstojau į grafinį dizainą. Turbūt todėl kiekvienas daiktas man turi būti estetiškai gražus.

– Studijavote grafinį dizainą. Įtariu, kad jus supančių daiktų estetika jums nėra visiškai nesvarbi... – Visa mano giminė susijusi su menu. Mano tėtis – garsus vitražistas, daug metų dirbo Vilniaus dailės akademijoje. Aš praktiškai joje ir užaugau – kai kiti vaikai eidavo į darželį, aš bėgiodavau akademijos koridoriais ir bendraudavau su ten dirbančiais dailininkais. Tad ir mano tolimesnio ke-

– Papasakokite, kaip nutiko, kad išėjote iš darbo ir tapote plaukiojimo jėgos aitvarais mokyklos vadovu? – Žmonės mėgsta girtis ir džiaugtis, kaip jų hobis tapo darbu. Tačiau jei hobis tampa darbu, ką gali laikyti savo hobiu? Kaip tada pailsėti nuo darbo? Bet kuris laisvalaikio užsiėmimas, tapęs pagrindine tavo veikla, vis tiek yra darbas. Labai smagu plaukioti jėgos aitvarais, tačiau niekas nemoka pinigų tik

už tai, kad jais plaukioji. ( Juokiasi). Turi mokyti kitus, administruoti mokyklą, parduotuvę. Galiausiai viskas pasisuka taip, kad ten, kur anksčiau tiesiog gerai leisdavai laiką, dabar sunkiai dirbi. Nesakyčiau, kad anksčiau aš dirbau, o dabar to nebedarau. Bet kažkada persidirbau, įvyko lūžis. Ankstesnis mano darbas buvo labai įdomus ir atsakingas, patirdavau daug iššūkių, tačiau tiek fiziškai, tiek morališkai pavargau. Žiemos pabaigoje išėjau. Norėjau daryti tai, kam vis nerasdavau laiko: ėjau piligriminiu keliu Ispanijoje, lankiau meditacijos kursus, neurolingvistinio programavimo mokymus, skaičiau knygas. Vienas geras draugas mane pakvietė kartu dirbti jėgos aitvarų mokykloje. Pamažu viskas įsisuko, tapau jos akcininku. Dabar 100 proc. dirbu tik mokykloje.

LAMŲ SLĖNIS

– Jordi, kas jus išvargino, ko trūko aname gyvenimo etape? – Motyvacijos dirbti. Pinigai nemotyvuoja, jeigu jie nėra pirmo būtinumo. Pareigos, ryšiai, automobilis, kai juos jau turi, taip pat taip stipriai nebedžiugina. O dabartiniame darbe mane motyvuoja laimingi žmonės – jie prieina prie manęs švytėdami, šypsosi, džiaugiasi, dėkoja. Tai ir yra mūsų mokyklos varikliukas. Pinigai ir pelnas yra trečias ar ketvirtas dalykas. Esu skaitęs, kad kai negalvoji apie pinigus, jie ateina savaime. Ir iš tiesų – darbe apie pinigus negalvoju, mintis koncentruoju į žmonių emocijas, o pinigai tiesiog ateina. – O kuo skiriasi darbas su vaikais ir suaugusiaisiais? – Mokydamas vaikus jauti, kad keiti pasaulį. Suaugusieji paprastai tavęs klauso, bet negirdi. Vaikai dar neturi stiprių įsitikinimų, griežtos nuomonės, jie išgirsta, tiki tavimi, bando, apsidžiaugia. Su vaikais smagiau ir paprasčiau: jie nekelia nesuprantamų reikalavimų, neturi ambicijų, nejaučia pykčio. Vienintelis jų prioritetas – būti laimingiems. Jie nenusimena, jei nėra vėjo, nes žino, kad galime veikti kažką kitą. Suaugę dažniausiai atvažiuoja iš Vilniaus ir piktinasi, kad tądien nėra vėjo. Prognozė rodė, kad bus, tačiau jo nėra. Jie pyksta: „Juk buvome susitarę.“ Su vėju nesusitarsi. Žmonės pratę gauti tai, ką perka. Kur paspausti mygtuką, kad pradėtų pūs-

LAMŲ SLĖNIS

ti vėjas? Tokio mygtuko nėra. Galite nusausinti jūras, sukelti potvynius, bet vėjo žmogus sukelti dar nemoka. Ir ačiū Dievui, kad taip yra. Mes visur jaučiamės dievais, galvojame, kad viskas gali būti pagal mus, bet taip nėra. Esame tokios pat beždžionės, kaip šimpanzės – reikia su tuo susitaikyti. – Jordi, visai neseniai su žmona grįžote iš kelionės Adrijos jūroje. Papasakokite, ką ten veikėte. – Draugų kompanija mus pakvietė buriuoti. Tai buvo sena mano svajonė. Nuo vaikystės svajojau apie burlaivius, skaičiau apie juos knygas, tai buvo kažkas labai stebuklingo, romantiško, pasakiško. Daug plaukiodavau ežeruose – iš pradžių išmokau plaukti, o tik vėliau vaikščioti. Vandenyje jaučiuosi labai patogiai. Meilė vandeniui ir vėjui turbūt mane atvedė ir į jėgos aitvarų mokyklą. Aitvaras tapo it mažu burlaiviu, dalimi mano svajonės įgyvendinimo. Niekada netikėjau, kad galiu turėti savo laivą, tai atrodė didelė prabanga. Žmona Aurelija mane išmokė, kad apie didelius dalykus reikia svajoti: gali ilgai galvoti apie kelionę į Australiją ir galiausiai iš tiesų ją aplankysi. Anksčiau net nedrįsdavau pasvajoti, tai atrodė sunkiai pasiekiama, tačiau po truputį pradedu tikėti, kad gal ir laivą kada nors turėsiu. ( Juokiasi). Visgi kartais susimąstau, ar tikrai verta sau sugriauti norą siekti. Juokauju, jog taip myliu jūrą, kad nenoriu prie jos gyventi.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar jūsų žmona drąsiai sutinka su jūsų idėjomis? – Turbūt mes abu drąsiai priimame vienas kito idėjas. Jos norai jai suteikia džiaugsmo, o aš stengiuosi, kad galėtume tai įgyvendinti, kažkur nukeliauti, pamatyti. Galbūt jai šiek tiek sunkiau dalyvauti mano iššūkiuose ir patirtyse. Išeinu į piligriminę kelionę, manęs nėra šalia, mėnesį tyliu, tam tikrą laiką į žmoną kreipiuosi „Jūs“. Aurelija mane ir mano iššūkius priima labai tolerantiškai, žaidžia tą patį žaidimą. Labai džiaugiuosi, kad mokame tarpusavyje susižaisti. – Papasakokite apie šias avantiūras – mėnesį nekalbėti, tam tikrą laiką nevalgyti mėsos. Kokia avantiūra buvo paskutinė ir kokios dar laukia ateityje? – Paskutinioji didesnė avantiūra – mėnesis tylos. Tai buvo viena sudėtingiausių mano patirčių. Iššūkių patyriau daug, daug visko pasiėmiau, tad norisi šiek tiek tuo pagyventi. Jaučiu, kad žinau atsakymus į man rūpimus klausimus, turiu savo pasaulėžiūrą, gyvenu laimingai. Turbūt dabartinis mano iššūkis – pasimėgauti gyvenimu be iššūkių. Bandau viskame rasti daugiau prasmės, kažką padaryti geriau. Dabar reiktų atsipalaiduoti ir pabūti su tuo, ką turiu. Kartą viena draugė sakė, kad geriausias iššūkis man – mėnesį neturėti iššūkių. Pasijuokiau, bet supratau, ką turėjo omenyje. Šiuo metu neturiu jokio didelio noro savyje kažką keisti, jaučiuosi labai jaukiai.

LAMŲ SLĖNIS

Nenorėjau, kad mano patirtys taptų problema kitiems, tad tylėjimui pasirinkau mažiausiai visiems užkliūnantį mėnesį – sausį. Susitarėme su žmona, tuo metu neturėjau jokių didelių darbų. Tada buvau neseniai patyręs nugaros traumą, tad praktiškai pusę laiko pratylėjau gulėdamas lovoje. Tai buvo labai sudėtinga, psichologinė patirtis ir fizinis skausmas susidėjo į vieną, galvoje sukosi labai daug minčių, emocijų, neišsakytų skausmų. Būdavo sunku. Vakare per visą dieną būdavo prisikaupę daug jausmų – sprogti galėjau bet kada. Anksčiau nelabai suprasdavau, kaip įmanoma apsiverkti ir pradėti juoktis tą pačią minutę. Buvo sudėtingų momentų, tačiau šis iššūkis į gyvenimą atnešė ir labai daug teigiamų patirčių. Susitikus su draugais būdavo įdomu bendrauti nešnekant. Anksčiau aktyviai dalyvaudavau pokalbiuose, apie viską turėdavau savo nuomonę, ją pasakydavau, norėdavau būti išgirstas. Dabar supratau, kaip sudėtinga dalyvauti pokalbyje būnant tik klausytoju. Po dviejų savaičių tylėjimo klausydamasis kito žmogaus viduje neberuošdavau atsakymų, išmokau mintyse nebedėlioti savo pozicijos. Kai viduje – tyla, mintys nesisuka, gali visu savo kūnu klausytis. Tai labai intymi patirtis, pasakojimą pradedi jausti giliau, tiksliau, žmoguje pamatai daug dalykų: atvirumą, apgaulę, savęs aukštinimą. Patyriau įdomių momentų, tačiau pakartoti to nenorėčiau.

LAMŲ SLĖNIS

– Jordi, o kam jums visa tai? – Keliaudamas Indonezijoje vienoje kavinėje radau knygutę, pradėjau ją skaityti. Knyga man patiko, tad pradėjau domėtis jos autoriumi. Sužinojau, kad knygą parašęs žmogus metus tylėjo, o po metų tylos savo mintis surašė ant popieriaus. Su žmona pasijuokėme, kad galbūt ir aš galėčiau kurį laiką patylėti. Jei kiti sugeba ištylėti metus, mėnesį tikrai sugebėčiau. Nusprendžiau, kad savo minčių nereikšiu garsiai, tačiau galėsiu rašyti raštelius, bendrauti elektroninėje erdvėje. Pradžioje su žmona žaidėme šaradas, buvo linksma, ji greitai pradėjo jausti mane iš pusės gesto. Tai mus dar labiau suartino, pradėjome dar geriau suprasti vienas kitą. Kai mintį reikia parašyti, dažnai supranti, kad ji nėra tokia svarbi. Kadangi neišsisakydavau gyvai, pradėjau reikšti mintis elektroninėje erdvėje, rašiau komentarus. Anksčiau niekada nebuvau to daręs, tad mėginau suprasti, kaip ten atsidūriau, pradėjau labiau suprasti žmones, kurie rašo ir piktinasi – jiems tiesiog sunku, jų niekas negirdi. Eksperimentai ir meditacija leido suprasti, kad aš ir mano mintys yra skirtingi dalykai, tai ne vienas ir tas pats. Taip supratau pasaulio dėsnius, įvykius. Mes, žmonės, mėgstame sureikšminti ir susireikšminti. Juk viskas tėra sutartinis dalykas, pavadinimai. Galbūt sėdėdami šioje kavinėje mes esame miesto įkaitai, o gal tiesiog mėgaujamės sostinės gyvenimu? Gyvenk toje pasakoje, kurioje nori. Mėgstu į dalykus pažvelgti iš meta lygmens, atsiraukti ir pažiūrėti iš šalies. – Jūsų instagramo aprašyme parašyti žodžiai: „mėgautis akimirka“. Duoti žmogui tokį patarimą, atrodo, gana paprasta, bet kaip visgi išmokti iš tiesų pajusti akimirką, ja pasimėgauti? – Tai daryti mane išmokė meditacija. Mėgautis akimirka gali tik negalvodamas apie pra-

LAMŲ SLĖNIS

eitį ir ateitį. Dabar aš mėgaujuosi šio puodelio kėlimu, arbatos skoniu, jūsų šypsena. Reikia išmokti negalvoti, ką turėsiu daryti likusią dieną, apie tai, kas nepasisekė ryte. Nesėkmė juk – sutartinis dalykas. Sugebėjimas būti čia, stebėti save ir aplinką leidžia pamatyti daug stebuklų, grožio. Bet iš pradžių reikia pabusti iš automatinio minčių srauto, bėgimo, blaškymosi, gyvenimo pagal kažkokias taisykles. Tada gali rinktis, ką nori galvoti ir stebėti, pats nuspręsti, kas yra gerai, kas blogai. Gamta mums viską parodo – atsistoji miške ir supranti, kad nėra tokio greito laiko, niekam nesvarbu, kaip stovėsi tarp šių medžių – ant dviejų ar keturių kojų. Dėl to mums gera grįžti į gamtą. – O kokia gamtos reikšmė žmogui? – 99 proc. laiko žmonija prabuvo medžiotojai, uogų rinkėjai, gyveno miškuose. Todėl namuose klojame medines grindis, auginame augalus ir šunis, einame mišką pasivaikščioti. Jeigu ten mums taip gera, kodėl iš ten išeiname? Žmonės gyvena sau nenatūralioje aplinkoje. Kartą Kauno zoologijos sode stebėjau kampe užstrigusią mešką, ji lingavo ir daužėsi į sieną. Ten mačiau žmogų mieste. Serialų, filmų žiūrėjimas, muzikos klausymasis, blaškymasis internete galiausiai juk vis tiek nieko nepaslepia. Kažkurią akimirką lieki vienas su savimi ir supranti, kad kažkas ne taip. Visgi pamažu viskas keičiasi, sutinku daugybę žmonių, kurie atranda galimybių gyventi laisvėje, be priklausomybių – rūkymo, cukraus, savo nuomonės išsakymo, buvimo teisiam. Jei esi nuo to priklausomas – nesi laisvas. Esame užsisukę vartojimo rate. Griauname pasaulį, per daug statome, iškertame pusę miškų, išgaudome 90 proc. pasaulio žuvų, šiukšliname vandenynuose, bet vis tiek toliau einame į parduotuves. Pasaulyje visko pristatyta labai daug, galėtume gyventi ir gyventi. Turbūt su žmonija iš tiesų kažkas ne taip.

LAMŲ SLĖNIS

– Jordi, jei reiktų pagalvoti apie keliaujant sutiktus žmones, ką paminėtumėte pirmiausiai? – Niekad nepamiršiu močiutės, kurią sutikau keliaudamas Šv. Jokūbo keliu (isp. Camino de Santiago), vienoje iš nakvynės vietų. Ji sirgo ir artėjo prie savo gyvenimo pabaigos, tačiau labai norėjo su vyru praeiti šį kelią. Moteris beveik nieko nekalbėjo, bet mačiau, kaip ji šviečia. Jos šypsena, veidas skleidė tokias geras emocijas, kad pats pradėjau šypsotis. Apsidairiau ir pamačiau, kad visi patalpoje buvę žmonės nušvito, iš jų veidų dingo susirūpinimas, nuovargis. Viskas įvyko tik dėl to, kad ji buvo kambaryje. Man tai buvo didelis stebuklas. Pagalvojau, kaip nuostabu skleisti ir jausti kažką tokio, daryti žmones aplink save laimingus. Turbūt tokia ir yra prasmė – norėčiau, kad ten, kur aš esu, žmonėms būtų geriau, jie jaustųsi laimingesni. – Pagalvokite apie kokią nors visiškai nerealią kosminę idėją, kurią norėtumėte įgyvendinti? – Anksčiau kavinėse paklausus, ko norėčiau, sakydavau, kad noriu taikos pasaulyje. Tuo metu tai atrodydavo šmaikštu, bet šia svajone visada tikėjau. Manau, kad pagaliau gyvename laikais, kai turime galimybę gyventi taikiai, tik kažkodėl vis dar to nedarome. Mano noras – mėgautis didžiausia XXI a. prabanga – taika šeimoje, taika šalyje, galimybe patylėti, gauti dėmesio iš kito žmogaus, jį dalinti. Labai norėčiau gyventi prabangiai. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

Projekto draugai – „Gardėsio“ duonos šeima P 325 P 7416 P 7751

LAMŲ SLĖNIS

Ką turi nuveikti gyvenime, kad taptum herojumi kitiems? Taip beprotiškai mėgautis savo veikla, kad nebrėžtum ribos tarp darbo ir laisvalaikio? Iškęsti skausmingas traumas sportuojant, tačiau nepaisant visų sunkumų eiti pirmyn ir tapti pozityviu pavyzdžiu kitiems? Sukurti pasaulinį pripažinimą pelniusį meno kūrinį? Galbūt kad taptum herojumi, visai nebūtina nuversti kalnų ir užkopti į aukščiausias karjeros viršūnes. Tereikia išmokti balansuoti tarp beprotiškai vienas kitą vejančių terminų ir ramių pietų su mylimaisiais... Juk tam, kad įkvėptum kitus, herojumi pirmiausiai turi tapti pats sau.

VIDUJE SLYPINTIS HEROJIŠKUMO JAUSMAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė, Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

Urtė Mikelevičiūtė Prekės ženklo „Čiop Čiop grupė“ vadovė, tinklaraščio „DerVynas“ įkūrėja

Makiažas: Jurga Kartu

– Papasakok, kiek visko telpa tavo dienoje? – Neseniai kalbėjausi su Londone gyvenančia drauge. Ji manęs paklausė, ką veiksiu savaitgalį, ir nustebo, kad per tas dvi dienas nuveikiu daugiau nei ji per visą mėnesį. Mano dienoje visko telpa labai daug: vykdome tris projektus, rašau tinklaraštį, per dieną aplankau kelias skirtingas vietas, sportuoju, lankausi vakarienėse, susitinku su kažkuo, paskaitau žurnalą ar knygą. Nežinau, kaip pavyksta, tačiau mano diena didelė. – Kokiais jausmais, idėjomis gyveni šį rudenį? – Šį rudenį gyvenu brandesnėmis idėjomis. Vasarą atšvenčiau savo trisdešimtmetį. Turbūt savo viduje paspaudžiau kažkokį mygtuką, po jo į viską pradėjau žiūrėti paprasčiau. Nebesu tokia didelė perfekcionistė. Ruduo šiais metais labai ryškus, o aš viską pamačiau šiek tiek kitomis spalvomis. Gyvenu naujo sezono nuotaikomis – ne tik rudens, bet ir savo gyvenimo.

LAMŲ SLĖNIS

Meilę remia

P 325 P 7416 P 7751

Sportuojantie

Mylintiems Kuriantiems

LAMŲ SLĖNIS

– O kokia yra Urtė, kai nedirba? Kokiais mažais (o gal dideliais?) dalykais mėgsti palepinti save? – Būnu linksma, retai – liūdna. Daug bendrauju, mėgaujuosi akimirkomis su šeima ir artimaisiais. Mėgstu sportuoti, bendrauti, pirkti drabužius. Labai sunku nubrėžti ribą tarp mano darbo ir laisvalaikio, tačiau telefoną padėti į šalį tikrai moku. Mėgstu save palepinti kelionėmis – tai didelė mano aistra. Labai mėgstu grožio procedūras – kartais tenka apsispręsti, kas geriau: butelis šampano ar grožio procedūra. (Juokiasi). – Kaip ir kada maistas tapo viena iš tavo meilių ir aistrų? – Nuo pat tada, kai pradėjau valgyti. Maistas man yra ne tik gražus ir skanus dalykas, bet ir socializacijos dalis. Gaminti mėgdavau dar paauglystėje. Prisimenu, eidama iš mokyklos jau galvodavau, ką ruošiu valgyti. Niekada nenorėjau tapti profesionalia virtuvės šefe, bet aistra ir meilė maistui mane lydi nuo pat mažų dienų. – Esi sakiusi, kad tavo gyvenimas – tai nesibaigianti vyno, maisto, meilės ir gyvenimo degustacija. Jeigu reiktų nuoširdžiai pagalvoti ir prisiminti pačią skaniausią savo gyvenimo akimirką... – Manau, kad įsimintiniausi – patys pirmieji kartai. Labai gerai prisimenu dvi nepaprastai skanias savo gyvenimo akimirkas. Pirmoji – kai maždaug septynerių lankiausi Norvegijoje. Mano tėtis turėjo ten darbo reikalų, o mane pasiimdavo kartu. Norvegijos restoranuose patyriau nemažai skanių į atmintį įsirėžusių akimirkų. Prisimenu, kaip pirmą kartą ragavau sraigių. Man, mažam vaikui, tai nepaprastai patiko. Į galvą šauna ir jūros gėrybių ragavimas Paryžiuje. Galbūt tai ir nebuvo pačios skaniausios akimirkos, tačiau jausmas buvo magiškas, jos įstrigo ilgam. Labai mėgstu šeimoje gaminamą maistą. Abi mano močiutės ruošia fantastiškus patiekalus. Būtent šie skoniai padėjo man suprasti, kad maistas gali būti ne tik skanus, gražiai atrodyti, bet ir būti pagamintas su didele meile.

LAMŲ SLĖNIS

Mano gyvenimas nėra saldus, jis kažkoks... kitoks. Jei reiktų gyvenimui priskirti skonį, manajam labiausiai tiktų saldžiarūgštis.

s m e i t n a j o u t r o Sp Mylintiems Kuriantiems

LAMŲ SLĖNIS

– Urte, jei reiktų apibūdinti savo gyvenimo skonį, koks jis būtų? – Maiste, kaip ir gyvenime, mėgstu rūgštumą, jis idealiai papildo visus skonius. Mano gyvenimas nėra saldus, jis kažkoks... kitoks. Jei reiktų gyvenimui priskirti skonį, manajam labiausiai tiktų saldžiarūgštis.

Čiop“, restoranui „Peri Peri“, desertinei „Tortinė“. Kokia yra tavo paslaptis? Kaip tau pavyko hobį paversti sėkmingu užsiėmimu? – Turbūt savimeilė gerąja prasme. Gyvenimas gali nutrūkti bet kurią akimirką, tad bandau iš jo pasiimti viską, ko noriu, tačiau išmokti neimti to, ko man nereikia. Svarbu išmokti į viską žiūrėti paprasčiau, nesusireikšminti, bet kartu daryti tai, kas miela pačiam tau. Atsipalaiduoti, nusileisti ant žemės ir mylėti save, vertinti tėvus, savo aplinką.

– Kas dar be maisto ir vyno tave „veža“? Kas yra didžiausi tavo gyvenimo malonumai? – Vieno dalyko nėra. Didžiausias mano gyvenimo malonumas – balansas. Negaliu pasakyti, kad esu labai didelė sporto fanė, bet be mankštos, – Urte, kaip manai, dėl kokių sapasivaikščiojimų gryname ore gyven- vo pasiekimų ir savybių galėtum būti irgi negaliu. Didžiausias malonumas ti herojus kitiems? – mokėti suderinti skirtingus dalykus. – Herojus galėčiau būti ne dėl konkrečios savybės ar pasiekimo, o dėl – Urte, o ką tu laikai savo gyveni- mokėjimo suspėti ir suderinti daug mo herojais? dalykų, mylėti savo darbą ir gyvenimą. – Vienoje srityje įkvepia viena as- Ir dar suspėti išsimiegoti kokias sepmenybė, kitoje – kita. Didžiausias he- tynias valandas. (Juokiasi). rojus yra geras gyvenimas ir visos jo sudedamosios dalys: meilė, namai, – O kokia yra didžiausia tavo svamaistas, aistros, hobiai, pomėgiai, vi- jonė? dinis balansas, šeima, draugai. – Visos mano svajonės galėtų būti įgyvendintos. Žinoma, būtų smagu – Šiandien tu rašai tinklaraštį vynuogynuose turėti vilą, o kalnuose apie maistą, gėrimus, keliones ir – nedidelį namelį ir galėti tarp jų pasmagias patirtis „DerVynas“, vado- sibastyti. Tačiau didžiausia mano svavauji kulinarijos studijai „Čiop jonė – kad būtų gera viduje.

LAMŲ SLĖNIS

Fotografuota kavinėje „Strange Love“

Sportą remia

Justina Čėsnaitė-Jarutė Tinklaraščio „Ona būk plona“ įkūrėja

– Justina, kokie svarbiausi dalykai tave įkvepia šiame gyvenimo etape? Papasakok apie šiuos įkvėpimus. – Įkvėpimas – toks nenuspėjamas dalykas. Motyvuota draugė gali įkvėpti stumti sunkesnę štangą nei paprastai, bangų grožis įkvepia imti banglentę į rankas, lietus už lango – rašyti, o dukra – besąlygiškai mylėti. Svarbu neužsimerkti. Nepastebėtas pozityvas yra linkęs pabėgti. – O kokiais jausmais, idėjomis gyveni šį rudenį? – Esu pasinėrusi į mamystę. Taip pat netariame „ne“ kelionėms, nemažai keliaujame. Už savaitės vėl krausimės „šmutkes“ ir visa šeimyna lėksime gaudyti bangų į Portugaliją. Ramus poilsis – ne mums. Dukrai dar tik septyni mėnesiai, tačiau Portugalijos paplūdimius ji matys jau antrą kartą.

– O jeigu reiktų pagalvoti apie konkrečias asmenybes... Ką tu laikai savo gyvenimo herojais? – Herojų savo gyvenime turiu nemažai. Savo sporto trenerį Tadą Pocių, kuris ne tik padeda lavinti kūną, bet ir yra puikus psichologas. Savo mamą, kuri turi atsakymus į visus klausimus. Vyrą, kuris, atrodo, niekada nenuilsta ir motyvuoja daryti kuo daugiau. Dukrą, kuri mane kasdien išmoko naujų dalykų. – Anksčiau sportuodavai šešis kartus per savaitę. Kaip pasikeitė tavo kasdieniai ritualai ir sporto rutina gimus dukrai? – Gimus dukrai sportas niekur nedingo. Tik šiek tiek susijaukė jo tvarkaraštis. Dabar sporto laiką reikia derinti su vyro dienotvarke. Nėra visada paprasta, bet viskas tikrai yra įmanoma. Juk iššūkiai man patinka.

– Justina, kokius tikslus sau išsikėlei tąkart, kai pirmą kartą užsukai į salę? Ar šie tikslai tokie pat ir šiandien? – Pirmąjį kartą pravėriau salės duris, nes buvau juodoje duobėje. Tiek mano kūno, tiek psichologinė būklė tikrai buvo ne pirmosios prabos. Šiandien demonų turiu kur kas mažiau, tad ir į salę šuoliuoju tiesiog sveikatintis. O jei dar ir kūnas gražėja, tai išvis fantastika! – O ką sportas tau padėjo suprasti apie save? – Sportas įrodė, kad nėra nieko neįmanomo. Kad moterys neretai yra linkusios save nuvertinti susikurdamos kažkokius keistus mitus: kodėl ji to ar ano negalinti, kodėl tas ar anas nepavyks. Apie manipuliacijas mokiausi dar universiteto suole, tačiau sportas atvėrė kitas duris į gilesnį supratimą apie pasiteisinimus ir nepamatuotą saviplaką.

LAMŲ SLĖNIS

s m e i t n a j o u t r Spo

Pirmąjį kartą pravėriau salės duris, nes buvau juodoje duobėje. Tiek mano kūno, tiek psichologinė būklė tikrai buvo ne pirmosios prabos. Šiandien demonų turiu kur kas mažiau, tad ir į salę šuoliuoju tiesiog sveikatintis.

Mylintiems ntiebūkmti,s kad moterys Onoje mato save. Ona – Sukūrus uria„Ona Ktinklaraštį

plona“, jo pagrindinė herojė tapo daugelio moterų, gal ir vyrų įkvėpėja. Šiandien tinklaraštis turi daugiau nei 35 tūkst. gerbėjų. Kodėl šis personažas tapo toks populiarus ir įtaigus? – Nežinau. Velnias žino, kas mane ton galeron nešė. Tiesą pasakius, tokio susidomėjimo aš nesitikėjau. Anaiptol, viskas prasidėjo nuo patarimų kelioms draugėms. Kai fanų skaičius perkopė pirmuosius tris tūkstančius, supratau, kad įklimpau. Atsirado kažkoks atsakomybės jausmas. Man patinka galvo-

LAMŲ SLĖNIS

tokia truputį nepraustaburnė, netobula, sarkastiška, rėžianti tiesą į akis, bet tuo pačiu ir labai nuoširdi. Mano manymu, šiomis dienomis interneto platybėse būtent šio paskutiniojo komponento ir trūksta labiausiai.

tvermingiausias sutvėrimas. Man atsakinėti į moterų laiškus yra vienas malonumas. Niekada to nedarau atmestinai. Jei šiandien bloga diena – tai geriau išvis neatrašinėsiu, paliksiu laiškus šviesesniam rytojui. Žinau, kad Onos pokalbiuose nugulusios paslaptys yra labai jautrios, todėl noriu susikaupti ir atsakyti labai nuoširdžiai. Moterys tai vertina.

– Justina, kaip manai, dėl kokių savo pasiekimų ir savybių galėtum būti herojus kitiems? – Dėl to, kad myliu žmones ir labai – Ar turi kokių nors nerealių svatikiu moterų stiprybe. Moteris išvis jonių? yra kažkoks nerealus pasauliui atsiti– Pats lengviausias klausimas! Tai kęs stebuklas. Tai gražiausias bei iš- aišku – ėsti ir nestorėti! (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

Tadas Černiauskas Menininkas

– Kokiomis nuotaikomis gyveni šį rudenį? Ar mėgsti šį metų laiką? – Šiemet tarsi atradau rudenį iš naujo. Dar niekada nesijaučiau taip gerai, gyvenu euforijoje! Esu labai laimingas šeimoje, būdamas su vaikais, jaučiu visišką pilnatvę – kartais atrodo, kad nubudus ryte prasideda nesibaigianti šventė. Dažnai atsikeliu 6–7 val. ir iki 8 val. kartu su vaikais Baliu ir Ana ruošiame pusryčius, kalbamės, žaidžiame – tai mūsų laikas. Kol kas man pačiam sunku patikėti, bet visą gyvenimą svajojęs išvažiuoti iš Lietuvos ir gyventi Niujorke, Los Andžele ar kitame pasaulio didmiestyje, dabar niekur nebenoriu iš čia bėgti. Niekada nevertindavau tų privalumų, kuriuos gaunu Vilniuje, mane traukė kitų šalių kultūra, muziejai, parodos, maistas, žmonių šurmulys. Grįžęs čia dusdavau. Bet vos pradėjau daugiau keliauti, supratau, kad visa tai, ko trokštu, pasisemiu kelionėse, o grįžęs į Vilnių vėl atrandu ramybę. Anksčiau nuvežęs Aną į darželį Vingio parke, iškart skubėdavau kurti. Bet kartą mes pasirinkom kitą kelią ir iki darželio pusvalandį ėjome pėstute – kalbėdamiesi, juokdamiesi ir kvailiodami. Palikęs ją nusprendžiau dar kiek pasivaikščioti po parką. Ir tai buvo didysis mano atradimas! Ėjau vienas, lynojo,

nesutikau nė vieno žmogaus, jutau tik maloniai monotonišką intymų ryšį su gamta. Ir netikėtai tai tapo mano privalomu kasdieniu ritualu. Apsirengiu neperšlampamais drabužiais, palieku telefoną ir valandą tiesiog einu. Žmogui neįprasta nuobodžiauti, jis visada naršo telefone, kažką veikia, nes smegenys reikalauja veiklos. O kai patenki į tą monotonišką aplinką, kur aplink tik medžiai, lietus ir visiška tyla, smegenys ima dusti. Ir tada meti joms klausimus, kurie tau svarbūs, o atsakymai tiesiog spragsi... Per metus nesugalvojau tiek visko, kiek per savaitę eidamas parke ankstų rytą. Atsimenu, ėjau gal antrą dieną, ant galvos kapsėjo lietaus lašai ir į smegenis tarsi kas šliūkštelėjo kibirą dopamino, vos nepravirkau iš laimės, pajutau tikrą euforiją – supratau, kad niekur nenoriu iš čia išvažiuoti, nes niekur kitur pasaulyje neturėsiu tokios prabangos pabūti vienas mieste, niekur nerasiu tokios laisvės. Pastaruoju metu nebesilankau restoranuose ir kavinėse, man tiesiog nebeįdomu. Anksčiau lygindavau – čia nėra to, ko Niujorke ar Paryžiuje. O dabar maistą gaminu namie ir nejaučiu tokio trūkumo. Susikūriau savo oazę, komforto zoną ir noriu būti joje. O kelionės, parodos, mugės, atostogos visada yra šalia – pasisemti idėjų ir vėl sugrįžti čia, kur gera.

LAMŲ SLĖNIS

Kūrybingumą remia P 325 P 7416 P 7751

– Na, o kokie nauji projektai, mintys ir idėjos šiuo metu tave jaudina? – Kurdamas nuolat balansuoji tarp euforijos ir agonijos. Manau, kitaip ir negali būti – jei nepatirtum tų kraštutinumų, nieko ir negalėtum sukurti. Jei visada gyventum komforto zonoje, ko gero, visą dieną tiesiog naršytum telefone. O man skauda dėl daugelio dalykų, pirmiausia – asmeninių pasiekimų, nes žinau, kur norėčiau būti, ir tuo pačiu suprantu, kad ten dar nesu. Nenuvertinu savęs, žinau, kad vieną dieną pasieksiu sau keliamus tikslus, bet tos mintys nuolat kirba ir nepaleidžia. Net nemanau, kad šiandien užsiimu kūryba – tai mano universitetas, eksperimentai, bandymai. Tik dabar pradedu apčiuopti, ką iš tiesų norėčiau daryti, o iki šiol tai tebuvo paieškos: fotografija, instaliacijos, tapyba... Daugelį tų darbų galėčiau tiesiog lengvai nubraukti, bet kol kas neturiu jų kuo pakeisti. Šiandien gyvenu naujomis idėjomis. Jos visos – mano galvoje. Vizualinius dalykus sunku įvardyti, juos galima tik pajusti. Pamažu pradedu matyti save kaip patirčių ir išgyvenimų kratinį. Tai jie formuoja mūsų identitetą ir kūrybą. Anksčiau vis bėgau nuo to, kur gimiau ir kas esu, o šiandien man norisi į tai atsigręžti.

LAMŲ SLĖNIS

Sportuojantie

Anksčiau man atrodė, kad baigtas architektūros magistras, darbas architektų biure ir fotografija tebuvo klaidžiojimas, grauždavau save, kad anksčiau neatradau meno pasaulio. Dabar suprantu, kad visa tai buvo mokykla, kuri šiandien formuoja mano kūrybą. Architektūra – tarsi mini dievo vaidmuo: ant popieriaus braižydamas planus ilgainiui supranti, kad žmonės erdvėje judės, kurios erdvės bus patrauklios, kurios – ne. Ir žmogus, kuris jaučiasi didelis individas, tavo plane tampa statistiniu vienetu. Bėgant laikui ėmiau žmones vertinti kaip mechanizmą, kuris veikia pagal tam tikras įmanomas nuspėti formules. Iš tiesų visi elgiamės pagal tuos pačius šablonus ir būtent ši filosofija man dabar kuriant aktualiausia. Jos ženklų atrandu ir savo ankstesniuose darbuose, pavyzdžiui, „Komforto zonoje“ – tai savotiškas antropologinis žvilgsnis į žmones ir jų elgseną. Paplūdimyje žmogus visiškai nuogas savo noru atsigula prieš tavo akis – analizuodamas jį gali stebėti visuomenę. Matau meną kaip būdą adatėle durti į tam tikras smegenų vietas ir stebėti žmonių reakcijas. Ateityje norėčiau toliau tyrinėti, kodėl mes nesąmoningai elgiamės vienaip ar kitaip, kodėl priimame tam tikrus sprendimus.

Mylintiems – O kas nužudo tavo idėjas? riantiems vaikai! Aš iš tieKuverkiantys – Turbūt sų dirbu 24 valandas per parą. Mano galva nuolat užkimšta idėjų – net vakar pakilus temperatūrai, gulėdamas beveik leisgyvis lovoje vis tiek mintimis keliavau po savo projektus. Vienintelis mane sustabdantis dalykas yra vaiko verksmas – nes tada skubi jam padėti ir mintys trumpam išsijungia. Tiesą sakant, net neturiu jokių atsipalaidavimo ritualų. Anksčiau tai būdavo vakarėliai, alkoholis, dabar mane jie tiesiog vargina, tai tik laiko švaistymas – per juos negalėčiau kurti. Pats geriausias būdas atsipalaiduoti man yra ėjimas – aš juo svaiginuosi. Tai kažkoks stebuklas. Prieš mėnesį buvau Niujorke ir kasdien nueidavau dešimtis kilometrų. Eini, stebi, užduodi sau klausimus. Šiemet buvau pakviestas į meno apdovanojimų renginį Venecijoje, kur buvo eksponuojami mano juodieji balionai. Ten buvo visko pilna – gėrimų, maisto, žmonių, – bet supratau, kad nieko nenoriu, tad susirinkau daiktus ir išėjau – praleidau vakarą vaikštinėdamas po naktinę Veneciją. Jaučiu, kad man vis mažiau trūksta ir bendravimo su kitais, nes būdamas šeimoje patiriu visas emocijas: ir juoką, ir ašaras, ir daug kitų jausmų. Viską, ko man trūksta, gaunu keliaudamas. Tada visiškai atsiduodu akimirkai, sugeriu visa, kas įmanoma.

LAMŲ SLĖNIS

Matau meną kaip būdą adatėle durti į tam tikras smegenų vietas ir stebėti žmonių reakcijas. Ateityje norėčiau toliau tyrinėti, kodėl mes nesąmoningai elgiamės vienaip ar kitaip, kodėl priimame tam tikrus sprendimus.

s m e i t n a j o u t r Spo Mylintiems Kuriantiems

– Pripažinimas tave užgriuvo staiga ir netikėtai. Kaip manai, kodėl tau sekasi? – Visų pirma, nesijaučiu pasiekęs to, ką norėčiau pasiekti. Aš esu visiškai niekas. Žvelgiant iš šalies – vienas, antras projektas, kvietimai eksponuoti darbus garsiose galerijose, kelionės... Vertinu tai ir mokausi, džiaugiuosi ir mėgaujuosi procesu, bet kalbant apie tikruosius mano tikslus – nesu net arti jų. Štai, pavyzdžiui, toks žymus menininkas kaip Jean-Michel Basquiat pripažinimo apogėjų pasiekė būdamas

dvidešimt kelerių metų. O man 35eri... Be abejo, amžius tikrai nėra svarbiausias faktorius, bet tai atsakymas tiems, kurie sako: „Gerai pavarei!“ Visa, ko pasiekiau, – tai ne talento (nes juo netikiu), o juodo darbo rezultatas. Viską darau tikslingai ir parke vaikštau tik tam, kad sugalvočiau kažką naujo. Žmonės dažnai darbą supranta kaip nykų procesą, varžtų sukimą. Bet juk protinė veikla vargina labiau nei bet kuri kita. Pamenu, kai su šeima ilsėjomės Jamaikoje, susitariau su žmona Viktorija, kad kasdien

ji man leis tris keturias valandas dirbti. Dirbau ne sėdėdamas prie kompiuterio – aš tiesiog įbrisdavau į vandenį ir galvodavau, kaip sukurti ką nors iš nieko. Tai labai bjaurus, net vimdantis procesas. Pamenu, ir vaikystėje dailės mokykloje pati sunkiausia užduotis būdavo laisva tema. Sakoma, kad nuobodulys yra toks pat skausmingas kaip ir fizinis skausmas, todėl vos tik gavusios kokią užduotį ir ją išsprendusios, smegenys mus apdovanoja dopaminu, o tai – lyg savotiškas narkotikas.

LAMŲ SLĖNIS

– Nors ir sakai – esu niekas – vis dėlto daugeliui tapai įkvėpimo šaltiniu. Ar pats jautiesi herojus kitiems? – Herojus aš nesijaučiu, tiesiog žinau, kad įkvėpimas – natūralus procesas. Tiesiog gyvename sociume, kur vieni veiksmai daro įtaką kitiems. Štai eidamas gatve pamatau šiukšlę ir ją pakeliu. Poetiškai kalbant, tą sekundę kažkam esu herojus. Jei stengiesi būti pozityvus žmogus, žinoma, to gerumo perduodi ir kitiems. Nelaikau savęs išskirtiniu ar ypatingu. Tiesiog žinau, kad viskas yra pasekmė, o kiekviena pasekmė turi savas priežastis. Ir kartais ta priežastis esi tu. – O kas yra tavo herojai, kas įkvepia tave patį? – Kalbant apie kūrybą, mano didžiausias herojus yra meno niša kaip reiškinys. Be abejo, seku ir žaviuosi kitais menininkais ir jų kūryba, bet kiekvienas jų yra paties reiškinio – kūrybos – pasekmė. Man menas yra aukščiausios veiklos, kuria gali užsiimti žmogus, forma. Nes tai yra filosofija, mokslas, vizualinė raiška – ir visa tai padeda išsakyti savo idėjas. Nekalbu apie saloninį meną, kur visa daroma tam, kad būtų gražu. Kalbu apie meną kaip aukštąją madą, kur keliami tam tikri klausimai, kur vyksta tikroji kūryba. O kasdienybėje mano didžiausias įkvėpimas yra žmona Viktorija. Neįsivaizduoju kito žmogaus, kuris galėtų būti šalia manęs. Ir niekada nesu sutikęs kito tokio gero žmogaus. Jei kažkas nepatinka, ji tiesiog pasitraukia į šalį. Ji visada be galo dėkinga už bet kokį gėrį. Iš jos mokausi daryti gera, stengtis dėl kitų, dėl savo šeimos, kuo mažiau kenkti aplinkiniams, o jei kas nors nepavyksta – ištaisyti klaidas. Daug sprendimų gyvenime priėmiau paskatintas būtent jos. Gal kitas kiek atsargiau vertintų mano iššūkius, o ji net nedvejojusi sako – eik, daryk, aš visada tave palaikysiu.

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

Kartais meilė muzikai ir vietai gimsta netikėtai. Didžėjus, muzikos kūrėjas MANFREDAS BAJELIS kartu su mylimąja Ieva vasarai persikraustė į Palangą, o atėjus rudeniui nusprendė ten ir pasilikti. „Palangoje yra viskas, ko reikia“, – šypsodamasis pokalbį pradeda Manfredas ir toliau šiltai pasakoja apie savo pažintį su muzika, ramybę, netrukus prasidėsiantį turą po Pietų Ameriką bei sekmadienio ryto skambesius.

BĖGTI LĖČIAU Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke Fotografuota: kavinėje „Backstage Cafe“

– Manfredai, ar nuo mažens įsivaizdavote save muzikos pasaulyje? Pasidalinkite keletu šilčiausių savo muzikos prisiminimų. Kas buvo ir yra jūsų nepamainomi įkvėpėjai? – Save įsivaizdavau nebent krepšinio aikštelėje, nors ypatingo talento tam ir neturėjau. Muziką atradau visai netikėtai. Būdamas trylikos atsidūriau radijuje kaip vertėjas, nes mano klasiokui, atvykusiam iš Amerikos, kuris sumanė Panevėžio radijo stotyje vesti laidą, niekas neleido kalbėti angliškai – tad aš sėdėdavau šalia ir dar nemutavusiu balsu persakydavau jo žodžius. Vėliau draugas išvyko iš Lietuvos, o aš radijuje likau dar devyniolikai metų. Iš to išsivyniojo ir visos kitos mano

veiklos: didžėjavimas, darbas muzikinėje televizijoje, renginių organizavimas, savo įrašų studijos įkūrimas bei muzikos kūryba. Džiaugiuosi, kad po to, kai pamilau muziką, nemėgstamo darbo dirbti beveik nebeteko. Sunku paaiškinti, tačiau skirtingais etapais mane labiausiai įkvėpė visai ne muzikantai, o žmonės su didele vaizduote ir geru humoro jausmu – „Radio Show“, Davidas Lynchas, Ilfas ir Petrovas, Billas Hicksas, Christopheris Morrisas, Steve‘as Cooganas. Mokėjimas gerai pasijuokti, ypač iš savęs, yra sąmoningumo ženklas, o tai – svarbiausia. Iš muzikos pasaulio didelis įkvėpimas man yra legendinis prodiuseris

Brianas Eno. Daugelį jo darbo metodų aš stengiuosi pritaikyti savo kūryboje. Muzikos profesionaliai nesimokiau, bet stengiuosi būti budrus ir sugauti laimingus atsitiktinumus. Taip pat man patinka atlikėjai, kurie yra ne tik fantastiški muzikantai, bet ir įdomūs personažai. Tokie man yra Prince, „Daft Punk“, „The Residents“. Visai neseniai aplankiau garsaus 80-ųjų Niujorko menininko Jean-Michelio Basquiato parodą, likau labai sužavėtas jo daugialypiškumu. Nemanau, kad tai kaip nors atsispindės mano darbuose, bet prisilietimas prie kažkieno didelės kūrybos visad įelektrina, nuveja į studiją ar tiesiog prie popieriaus lapo.

LAMŲ SLĖNIS

103

– Nuo ko prasidėjo jūsų tarptautinė karjera? Ką atsakytumėte pradedantiems didžėjams, jei paklaustų, kaipgi išgarsėti visame pasaulyje? – Taip jau veikia tas didžėjų pasaulis: nors ir groji svetimą muziką, pastebėtas būsi tik dėl savo kūrybos. Ji reikalinga tarsi vizitinė kortelė, ir tik po to tampa ne mažiau svarbu, kas tavo įrašų krepšyje, ir galiausiai – kas esi tu pats. Laikui bėgant didžėjai iš klubo baldo, kuris tiesiog leidžia užsakytą muziką, tapo centrine vakarėlio figūra, besirūpinančia atmosfera, dažnai ir renginio apipavidalinimu, reklama, muzikos kūryba ir leidyba, vadyba, radijo laidų vedimu ir t.t. Baisu tai pripažinti, bet aktyvumas virtualioje erdvėje ir savęs pristatymas socialiniuose tinkluose tapo toks pats svarbus. Žodžiu, tai nemaža laiko ir energijos investicija. Negaliu sakyti, kad mano muzikos kūryba prasidėjo iš reikalo, nes nuo paauglystės dirbu su muzikos įrašais – bet tam tikra prasme tai buvo dalis plano, kaip pajudėti toliau nei iki Šiaulių. Kaip ir bet kurioje srityje, tuomet buvo svarbu labai tiksliai pajausti, kur ta muzika turėtų atsirasti, kas ja galėtų susidomėti ir ją išleisti. Šiais laikais susirasti adresatą – paprasčiausia proceso dalis. Nieko nebus, jei muziką – ypač jei ji nėra tokia, kurios pasaulis dar iki šiol negirdėjo – tiesiog mesi į visą muzikos vandenyną ir lauksi, kad tave surastų talentų medžiotojai. O pajautimas, manau, savaime slypi galvoje to žmogaus, kuris rimtai domisi ne tik savo srities naujovėmis, bet ir istorija.

104

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip apibūdintumėte savo auditoriją? Ar ji kinta? – Tokius, kurie į mano renginius eina penkiolika metų, turbūt galėtum suskaičiuoti ant rankos pirštų, ir tai – daugiausiai kolegos. Mano auditorija – jauna, ir tai yra visiška jėga. Manau, kad viską darau gerai, jei visus tuos metus išlikau įdomus ir aktualus smalsiam jaunimui ir nevirstu į šokių muzikos Paškevičių. – Su kuo galėtumėte palyginti muzikos kūrimo procesą? – Daugiausiai muzikos paralelių aš matau su maistu, bet, žinoma, taip yra ir dėl to, kad tai – kitas mano darbas. Mano geriausias draugas yra šefas Martynas Praškevičius, kuris išmokė mane į maisto gamybą žiūrėti kaip į kūrybą, atpažinti sluoksnius, šalis, citatas, istoriją ir tobulą viso to balansą, arba bent jau stengtis jį atrasti nepamirštant paties svarbiausio dalyko – ten sudėtos meilės. Muzika – labai panašus žaidimas. – O kokia muzika skamba jūsų namuose sekmadienio rytą? Kokie atlikėjai ar albumai nuolat sukasi jūsų grojaraštyje? – Man patinka didžėjauti ir namuose, bet nei Ievos, nei savo mamos, kuri praėjusį sekmadienį pas mus svečiavosi, šokių muzika nekankinu. Klausėme Dominique‘o Lawalree „First Meeting“, Lewis „Romantic Times“, Veranda Culture „Veranda Culture“, Ninos Indigo „Vuduwave“, Richardo Horowitzo „Eros in Arabia“ albumų. Pagaliau išdrįsau perklausyti naują „LCD Soundsystem“ įrašą, kurio bijojau kaip ir naujų serialo „Twin Peaks“ serijų – bet, pasirodo, be reikalo.

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

Meilės supratimas keičiasi. Kažkada tai buvo rokenrolas arba kažkoks trumpas dvasios pakylėjimas. Dabar meilę stengiuosi matyti daugelyje dalykų ir tuo dalintis su savo moterimi.

– Muzika dažniausiai yra tai, į ką bėgama ieškant įkvėpimo. O į ką tuomet bėga muzikantai, į ką bėgate jūs? – Kaip tik stengiuosi bėgti mažiau. Bet taip jau viskas veikia, kad tik bėgdamas supranti, jog daugiausiai sužinoti, įsikvėpti gali ramybėje. Deja, surasti tylos ir pabėgti nuo nesiliaujančio nereikalingos informacijos srauto šiais laikais yra sunkiausia, bet bandau kovoti vis stipriau. Žinoma, netapau abejingas ir kitiems savo įkvėpimams: rusų literatūrai, muzikinėms biografijoms, ir tiesiogine žodžio prasme – bėgimui. Dabar gyvename Palangoje, rudenį visas paplūdimys ir pušynai yra mano.

– Elektroninės muzikos kūrėjus nuolat supa technologijos. Kaip jos bei šis interneto laikmetis daro įtaką muzikos verslui? – Esminis pokytis yra tas, kad visiškai pranyksta poreikis muziką turėti, nes ji visa talpinama internete. Ir jos yra labai daug, turbūt netgi per daug, nes tam, kad muziką išleistum, visai nebūtina jos įrašyti į fizinę laikmeną, kuri kadaise buvo tarsi šioks toks filtras. Bet aš niekada nesižvalgau atgal: kiekvienas naujas laikmetis – tai naujos galimybės. Kai visko tiek daug, kad galima išprotėti, žmonės atsigręš į didžėjus, muzikos selektorius, kuratorius, kurie padės tame tankiame muzikos miške nepasiklysti. Iš kitos pusės, kai viskas yra skaitmenoje, dar

didesnę vertę įgauna dalykai, kuriuos gali paliesti ir užuosti. Įrašoma ar spausdinama tik tai, kas tikrai turi vertę. Pačiai muzikai naujausios technologijos svarbios tiek pat, kiek naujausias telefono modelis svarbus pokalbiui telefonu. Jos gali daryti tiesioginę įtaką kažkokiam naujausiam muzikos žanrui, kuris po dviejų mėnesių bus pakeistas kitu. Galbūt tik kartą per dešimtmetį atsiranda kažkas, kas iš tiesų keičia taisykles, pavyzdžiui, beveik visų muzikos instrumentų simuliacijos, galimybė sutalpinti visą įrašų studiją nešiojamame kompiuteryje arba visą savo fonoteką atsinešti į vakarėlį kišenėje, USB rakte.

LAMŲ SLĖNIS

107

– Daug koncertuojate užsienyje. Ar mėgaujatės turų gyvenimu? Papasakokite plačiau, kokias šalis, lokacijas, festivalius tenka aplankyti. Ar keliaujate drauge su Ieva? – Tokį gyvenimą ir tempą pasirinkau sąmoningai, tad tuo vis dar mėgaujuosi. Tai buvo mano svajonė ir atrodė, kad gyvenimo prasmė yra keliauti, viską šiame pasaulyje pamatyti savo akimis. Ir iki grojimų užsienyje man labiausiai rūpėjo kuprinė ant pečių. Dabar viskas atrodo truputį kitaip. Didžiausias pastarojo meto įspūdis, žinoma, buvo pasirodymas „Burning Man“ festivalyje Nevados dykumoje, JAV. Teko groti turbūt pagrindinėje šio įspūdingo renginio scenoje ant ratų – Mayan Warrior. Sunku šią patirtį palyginti su bet kuo kitu. Smagu keliauti ne vienam, bet mano Ieva dar neapsisprendusi, ar gyvenimas kelyje jai patinka. Po poros savaičių drauge išvyksime į beveik dviejų mėnesių turą Pietų Amerikoje. Grosiu Meksikoje, pirmąsyk – Peru, Čilėje bei Brazilijoje. Bus įdomu. – Galbūt galime pakalbėti apie meilę – kaip prasidėjo jūsų ir Ievos istorija? Ką jums apkritai reiškia „įsimylėti“? – Prieš penketą metų Ieva dirbo mano ir mano draugų bare „Marsas“. Jai išėjus daug bandžiau ją susigrąžinti, bet, kaip paaiškėjo, visai ne į darbą. Meilės supratimas keičiasi. Kažkada tai buvo rokenrolas arba kažkoks trumpas dvasios pakylėjimas. Dabar meilę stengiuosi matyti daugelyje dalykų ir tuo dalintis su savo moterimi. – Esate prisidėjęs prie daugybės muzikos projektų Lietuvoje. Kur galėsime išgirsti jūsų set‘ą šį rudenį? – Lietuvoje aš groju sykį per mėnesį, reziduoju naktiniame klube „Opium“, kur su senais draugais organizuojame naktinį renginį pavadinimu „Smala“.

108

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

ISTORINĖ DRAMA „MATILDA“ Rež. Aleksey Uchitel Spalio pabaigoje Lietuvoje pradedama rodyti įspūdinga istorinė biografinė drama „Matilda“ nukels į XIX a. pabaigą, kai Rusijos baleto scenoje karaliauja lenkų kilmės gražuolė, primadona Matilda Kšesinskaja. Jos talentas ir grožis pakeri princą Nikolajų Aleksandrovičių, būsimąjį paskutinį Rusijos imperatorių, carą Nikolajų II. Tarp jaunuolių įsiplieskia meilė, pakeisianti jų pačių ir visos Rusijos likimą. Meilė, po savęs palikusi sudaužytų širdžių ir sulaužytų likimų šleifą bei tapusi legenda. Primabalerina Matilda – dėmesiu ir dovanomis apipilta menininkė. Nikolajus – būsimas Rusijos valdovas, nepratęs prie nesėkmių ir neigiamo atsakymo. Tačiau jų abipusiam jausmui trukdo rūmų intrigos, valdovams privalomi įsipareigojimai, pavydas ir konkurencija. Įspūdinga kostiuminė drama turi ir lietuvišką akcentą: Nikolajaus II motiną Mariją Fiodorovną vaidina Ingeborga Dapkūnaitė. Jausmų kupina drama buvo filmuojama Rusijos dvaruose ir žymiausiuose teatruose. Specialiai šiam filmui pagal dailininkių Nadeždos Vasiljevnos ir Olgos Michailovos eskizus buvo sukurta daugiau nei 7000 kostiumų ir aksesuarų. Audinių, avalynės ir autentiškų aksesuarų buvo ieškoma ne tik Rusijoje, bet ir Kinijoje, Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje bei JAV.

REKOMENDUOJA

Filmo „Matilda“ premjera Lietuvoje: spalio 27 d. LAMŲ SLĖNIS

111

Nuolat stebinantys šiuolaikinių papuošalų ir aksesuarų „Redgregor“ kūrėjai šį rudenį pristato naują masyvių plaukų aksesuarų kolekciją „Nommos“. „Pasak legendos, Nommos – tai paslaptingos pirmosios Žemės būtybės, dievaitės, panašios į žuvis ir gyvenančios tik vandenyje“, – kolekcijos idėją pristatydama šiuo metu Maroke gyvenanti ir kurianti lietuvė ANA DERING kviečia pasinerti į mįslingą deivių ir mistinių būtybių pasaulį...

PASLAPTINGASIS „NOMMOS“ PASAULIS

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Amine Fassi Aksesuarai: „Redgregor“ Makiažas: Aliaa Chekliti Stilius: Ana Dering Modeliai: Hind Zahidi, Shaima Al Arabi

112

LAMŲ SLĖNIS

113

– Iš visų dizaino sričių pasinėrėte į aksesuarų dizainą. Kodėl būtent jie? – Rodos, mes net nespėjome pasinerti į jokią kitą dizaino sritį – mus tarsi užklojo aksesuarų banga! Naktinės aksesuarų kūrimo dirbtuvės, eksperimentai, ieškojimai, konstravimai iš mažyčių karoliukų ir perlų... Aksesuarai mums – visai kitas pasaulis, kurio formatas neįpareigoja nuo kažko atsispirti: nuo pradžios iki galo juos kurti galima kaip atskiras istorijas. Visos mūsų papuošalų kolekcijos paremtos konkrečiais pasakojimais, kuriais siekiame paliesti smalsius ir neabejingus žmones. – Naujoji jūsų kolekcija skirta plaukų aksesuarams. Papasakokite apie ją plačiau. – „Redgregor“ moteris yra nauja deivė naujame pasaulyje, vaivorykštinė gyvatė, suteikianti gyvybės aplink ją esančiai tuščiai erdvei. Marokietis mados fotografas Amine Fassi padėjo mums puikiai perteikti šią idėją. Naujoji kolekcija įamžinta iškart po to momento, kai moteris sukuria savo pirmąjį kūrinį – „Nommos“. Pasak legendos, Nommos – tai mitiniai personažai. Jos yra paslaptingos dievaitės – pirmosios Žemės būtybės, hermafroditės, panašios į žuvis ir gyvenančios tik vandenyje. – „Nommos“ aksesuarai akį patraukia ne tik išskirtiniu dizainu, bet ir dydžiu! – Kolekciją sudaro rinkinys segtukų, kurių kiekvieno dydis siekia 10 cm, ir vienas milžiniškas segtukas per visą galvą, priklausantis kaip dovana

114

LAMŲ SLĖNIS

mūsų pirkėjams. Permatoma medžiaga galvos aksesuarams suteikia vandens įspūdį, judesio, šlapio žvilgančio plauko efektą. – Šiuo metu su mumis sveikinatės iš Maroko. Kaip vietiniai sutinka jūsų aksesuarus? – „Nommos“ kolekcija gimė dar Lietuvoje, o buvo išgryninta Maroke. Marokas – šalis, kur leidžiasi saulė. Tai tarsi paslaptinga karalystė, žmonės čia labai sunkiai pajudinami nuo savo įpročių, prie pokyčių juos reikia pratinti labai pamažu. Pagrindinis aksesuaras yra visiems žinomas simbolis – Fatimos ranka, čia vadinamas „Khmissa“. Jis puošia beveik kiekvienos moters apyrankę ar kaklo papuošalą. Mes turime sukūrę savo – „Redgregor“ ranką, kurios dizainas yra absoliučiai kitoks, bet žmonės ją atpažįsta kaip savo mylimą „Khmissa“. – Naujai kolekcijai sukurti naudojote „upcycled“ medžiagas. – Manome, kad šis pasaulis juda link visiškai tvaraus gyvenimo būdo, tad „upcycled“ medžiagų panaudojimo net nebereikia kvestionuoti. Tai neišvengiama ir įvyks greičiau, nei mums visiems atrodo. Net trumpam palikta ramybėje, gamta atsigauna ir prisikelia labai greitai. Tai stebuklas. Kiek tik įmanoma, visiems savo kuriamiems aksesuarams naudojame medžiagas, kurios liko nepanaudotos po masinės produkcijos ar nuo individualiai užsakytų gaminių. Tai gali būti akrilo stiklo „Plexiglass“ neišnaudoti gamykliniai resursai ar odos bei tekstilės atraižos.

LAMŲ SLĖNIS

115

– Jei neklystu, „Nommos“ – jau ketvirtoji jūsų kolekcija? – Viena iš ankstesnių kolekcijų buvo medinių žiedų inspiruota ikonų kolekcija. Ji gimė kelias naktis praleidus konstruojant aksesuarus iš akmenų ir medinių karoliukų. Mus labai žavi tekstilė, todėl kurį laiką ją vežėmės net iš Paryžiaus – buvome suradę vietelę, iš kurios gaudavome tokių prekės ženklų kaip „Hermes“, „Fendi“ alkantaros medžiagos ir odos likučių. Alkantara – tai prabangus dirbtinis zomšas, kurį pradėjome naudoti kurdami jau pirmąsias savo kolekcijas ir naudojame iki šiol. Ji minkšta, maloni odai, patvari ir labai tekstūrinė. Mums patinka ją derinti su „Plexiglass“ tekstūra kuriant gyvačių, panterų, paukščių siluetus savo kolekcijoms. – O kaip gimė „Redgregor“ projektas? Ką reiškia šis pavadinimas? – „Redgregor“ – tai mitinis padaras, triksteris, šviesos nešėjas. Jis žaidžia su mumis ir įvilioja į magišką realybę, kur įvykiai susidėlioja kaip pasakoje – viskas tampa įmanoma. Šis projektas gimė paryčiais, po vienos kūrybinių dirbtuvių nakties, kai su drauge pamatėme, jog net nepastebėdamos ėmėm ir sukūrėm visą aksesuarų kolekciją! ( Juokiasi). Tuomet prasidėjo kelionės po Lotynų

116

LAMŲ SLĖNIS

Amerikos džiungles... Džiunglės yra ir mielai dalinasi medžiagomis. geriausia vieta „tête-à-tête“ susitikimui su savimi: per spalvas, vijoklius, – O be kokio aksesuaro neįsivaizgyvates, panteras, auksinius erelius – duojate savo dienos? tai savo begalės veidų pamatymas. – Auskarai – vienas vizualiai stipriausių aksesuarų. Jie yra arčiausiai – Kokiam žmogui skirti jūsų ak- veido ir dėl to labiausiai išryškina, o sesuarai? kai reikia, ir pakeičia bruožus. Ypač – Mūsų aksesuarai skirti naujo pa- masyvesni auskarai. Mūsų kuriami saulio naujiems dievams, savo realybės papuošalai, nors ir masyvūs, tuo pačiu kūrėjams. Tokiems žmonėms būdin- dar ir labai lengvi, nes pagaminti iš gas nuolatinis virsmas, improvizacija, akrilo stiklo, odos ar tekstilės. Vyrams žaismingumas, pasidavimas pasaulio labai tinka žiedai ir apyrankės – apsritmui nepamirštant atsakomybės už kritai, vyro ranka sukelia labai daug pasaulį, kuriame jis gyvena. fantazijų. Ateityje galvojame sukurti erotinių papuošalų kolekciją, kurie – Su kokiais iššūkiais tenka susi- būtų daugiau dėvimi po drabužiais, iš durti kuriant aksesuarus? po jų išnyrantys lyg netyčia. – Vienas jų – kaip suvaldyti savo idėjas ir iš to idėjų chaoso išspausti – Kokiu keliu juda aksesuarų dišviežiausią sūrį – ambroziją – bei nu- zainas? Ar galima sakyti, jog aksenešti visą kelią iki mūsų pirkėjo rankų, suarai tampa viena svarbiausių stisuteikiant jam galimybę mėgautis ga- liaus raiškos formų? lutiniu, išgrynintu produktu. Be abe– Manome, kad ateityje aksesuarai jo, dar vienas iššūkis yra surasti „up- išgyvens labai tekstūrišką, medžiagišcycled“ medžiagų gamybai – reikia ką, „liečiamąją“ erą. Tokie jie ir bus ieškoti, kalbėtis, papasakoti visą savo – ir dar virstantys iš vienų į kitus. Rokūrybos idėją. Čia, Maroke, tai dary- dos, kad visos ribos jau išsitrynę ir ti ypač smagu, net jei prancūzų kalbos sienos tarp aksesuarų sugriuvo: žmoir dariža – marokietiško arabų kalbos gus išėjo pats iš savęs į labai atvirą, dialekto – žinios yra minimalios. Ta- šviesią erdvę. Jis išėjo iš savo amžiaus, čiau labai gera, kai žmonės sureaguo- iš savo įsitikinimų, iš savo baimių. Išja teigiamai: supranta, kad kurdamas niro drąsus, įsileidžiantis visas įmasavo aksesuarus stengiesi išlikti tvarus nomas pasaulio formas ir spalvas.

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

125

Penki vyrai, penkios skirtingos aistros ir jų kasdienės, kaskart vis kitokios klajonės po miesto džiungles ir vidinius troškimus. Kurdami naująją 2018 m. pavasario-vasaros kolekciją gilias vyriškos mados tradicijas turintys italų mados namai „Corneliani“ atidavė duoklę penkioms vyriškoms aistroms – tai retro automobiliai, motociklai, golfas, buriavimas ir žirgų sportas. Visos jos subtiliai įkūnytos linijoje „My Favorite Jacket“ (liet. „Mano mėgstamiausias švarkas“).

126

LAMŲ SLĖNIS

AISTRŲ DRABUŽIS Nuotraukos: mados namų „Corneliani“ archyvo

Mūsų aistros ir pomėgiai – tarsi bendras vardiklis, leidžiantis kiekvieną dieną paversti ypatinga, gimdantis idėjas, padedantis nepamesti savęs skirtingų miestų peizažuose, siekti sėkmės karjeroje ir jaustis laimingiems asmeniniame gyvenime. Prieš dešimt metų mados namai „Corneliani“ pasauliui pristatė pirmąjį vyrišką švarką su ypatinga krūtinės konstrukcija. Jis tapo tikra ikona ir šiandien yra įvairiai vertinamas, tačiau visada pateisina išskirtinio stiliaus gerbėjų lūkesčius. Vilkėti „Corneliani“ švarkus – tai tarsi priklausyti išskirtiniam džentelmenų klubui, net jei kiekvienas šio klubo narys – unikali asmenybė su savais įpročiais, gyvenimo būdu ir pomėgiais. Būtent šiuos skirtumus ir atspindi naujoji mados namų kolekcija.

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

129

Jos ašis – penki švarkai, įkvėpti vyriškų aistrų ir atspindintys noro mėgautis gyvenimu idėją. Kiekvienas švarkas įkūnija vieną iš penkių temų: tai aistra senoviniams automobiliams, motociklų ir žirgų sportui, buriavimui ir golfui. Subtili elegancija derinama su patogumu, kad nepriekaištingas stilius lydėtų tiek visą dieną, tiek jos pabaigoje ištrūkus į pomėgių ir aistrų pasaulį. Specialiai šiai kolekcijai sukurtas jaudinantis filmas. Jo autoriai – tarp Paryžiaus ir Niujorko, mados ir reklamos pasaulių gyvenanti režisierių pora Vincentas Lacrocqas ir Kristell Chenut. Šie tikrų istorijų ir vizijų išalkę kūrėjai „Corneliani“ mados namų filosofiją ir naujosios kolekcijos idėją suguldė į stilingą, pokalbių, prisiminimų ir gyvenimo aistros kupiną mozaiką. Tai kelionė per tris miestus – Londoną, Milaną ir Paryžių, vandenynus, dykumas ir miškus. Geriant į save tikrąjį gyvenimo grožį ir... laisvę.

130

LAMŲ SLĖNIS

Tai istorija apie vyrus, kurie nubunda ir užmiega svajodami apie atvirus horizontus. Apie tuos, kurie nebijo būti šiek tiek išprotėję. Kuriems gyvenimas – tai niekada nesibaigianti kelionė.

Tai istorija apie vyrus, kurie nubunda ir užmiega svajodami apie atvirus horizontus. Apie tuos, kurie nebijo būti šiek tiek išprotėję. Kuriems gyvenimas – tai niekada nesibaigianti kelionė. Jų tikslas – gyventi nenuo-

bodžiai ir degti pačiu gyvenimu. Jų aistros – tarsi vidiniai varikliai, veikiantys kiekviename žingsnyje. Judėjimas ir pokyčiai – tai šių dienų ritmas, diktuojantis virsmus ir mados pasaulyje. Jų fone išnyksta visos bendrosios taisyklės ir lieka tik nuogos asmenybės, atviros sau ir pasauliui. Mada ir naujos jos kryptys bei eksperimentai įkūnija geografinį ir egzistencinį klajoklišką gyvenimo būdą. Kasdieniai drabužiai prisitaiko prie skirtingų sąlygų ir leidžia mėgautis elegancija bei subtilia klasika bet kokiomis aplinkybėmis. Būtent judėjimas ir nuolatinė kaita tapo naujosios „Corneliani“ kolekcijos ašimi. Čia vyrauja drabužių deriniai, kurių sukurtas miestietiškas džentelmeno įvaizdis puikiai tinka ir panirus į laisvalaikio aistrų sūkurį. Tai – istorija ir kelionė per miestą bei dykumą, perteikiama iš impresionistų paveikslų pasiskolinta kalba.

My riding jacket / Mano jojimo švarkas Švarkas su dviguba krūtinės konstrukcija. Minkštos „Nappa“ odos detalės. Kontrastinga džersio apykaklė.

LAMŲ SLĖNIS

131

Pavasarį šioje istorijoje vyrauja šaltesni tonai, tamsiai mėlyna derinama su pilkšvais ir žalsvais atspalviais. Sumaniai kuriami spalvų deriniai pabrėžia tekstūrų kontrastus, o itališka kostiumų siuvimo tradicija ir patirtis, derinama su inovatyviomis naujovėmis, suteikia audiniams dinamikos. Taip gimsta kasdienis elegantiškas stilius. Kontrastai kuria subtilų sportinį įvaizdį. Atidumas smulkiausioms detalėms pabrėžia sintezę tarp sportinės aprangos ir rankomis siūtų drabužių. Hidro užtrauktukai, aukščiausios kokybės nailonas ar medvilnė su membrana drabužiams suteikia funkcionalumo, bet kartu išryškina ir rankų darbą. Saulei kylant vis aukščiau, spalvos tampa ryškesnės, gimsta nauji jų deriniai. Vyraujantys įvairūs žalsvos atspalviai derinami su pilkais tonais. Šiuo metų laiku visų svarbiausia – lengvumas. Tad drabužiai – lengvi kaip pūkas, o jų raštai primena vėjo pustomą smėlį. Vidurvasarį gaivias spalvas keičia išdegę terakotos atspindžiai bei pati gryniausia balta. Juos papildo melsva ir ochros atspalviai. Minkšti siluetai ir natūralūs audiniai leidžia jaustis atsipalaidavusiems ir kuria išskirtinę eleganciją. Kelionė po vidinį aistrų pasaulį tęsiasi. Tebūna ji nepriekaištingai elegantiška ir kasdien vis kitokia. Parengta pagal „Lamų slėnio“ inf.

132

LAMŲ SLĖNIS

133

My golfing jacket / Mano golfo švarkas Itin stilingas švarkas išsiskiria plokščia megzta krūtinės konstrukcija, „Pique“ raštu. Išskirtinės detalės – užtrauktukai ir sagos.

134

LAMŲ SLĖNIS

My driving jacket / Mano vairuotojo švarkas Krūtinės konstrukcija iš vilnos ir itin atsparaus „Cordura“ audinio. Švarko šonai ir porankiai pasiūti iš techninio džersio. Alkūnės sutvirtintos specialiu ergonomišku audiniu.

LAMŲ SLĖNIS

135

My sailing jacket / Mano buriuotojo švarkas Neperpučiamas, orui pralaidus, itin šiltas apsauginis švarkas turi specialią vilnos konstrukciją. Švarko kišenės užsegamos vandeniui nepralaidžiais užtrauktukais, o rankovėse įsiūti orui laidūs užtrauktukai. Švarkas turi paslėptą kapišoną.

136

LAMŲ SLĖNIS

My biking jacket / Mano motociklininko švarkas Švarko krūtinės konstrukcija iš ėriuko vilnos. Kišenės užsegamos užtrauktuku iš metalo, naudojamo ginklų gamyboje. Išskirtinės detalės – klostė nugaroje ir elastiniai odiniai kraštai.

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

Skaičiuoti minutes iki darbo dienos pabaigos, pasimatymo su išsiilgtais draugais, arbatinuke užvirsiančio vandens, laiką iki Kalėdų... Šiauliuose gyvenantis menininkas, juvelyras VYTAUTAS VERŠICKAS kukliai šypsodamasis pasakoja, kad savo laiką skaičiuoti norėjo su ypatingu laikrodžiu, todėl vieną kartą ėmė jį ir sukūrė. O praėjus vos keletui dienų po mūsų pokalbio, sužinojome, jog ypatingieji Vytauto laikrodžiai „Deo Juvante“ pasirodys ir dizainerio Juozo Statkevičiaus naujosios kolekcijos pristatyme.

TIKSINTI VYTAUTO ISTORIJA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Vytautai, ar noriai praeiviams gatvėje pasakote, kiek valandų? – (Juokiasi). Iš tikrųjų su šiuo laikrodžiu to dar nėra pasitaikę, tačiau kartą parduotuvėje vienas žmogus užkalbino mane būtent dėl laikrodžio. Pamenu, jog didžiavausi sakydamas, kad jis sukurtas mano paties. – Kaip jis atrodė – pirmasis jūsų laikrodis? – Aš mėgstu ypatingus daiktus. Štai, pavyzdžiui, sukūriau sau apyrankę, norėdamas, kad ji atrodytų kaip tūkstančius metų gulėjusi po žeme. Taip buvo ir su laikrodžiu – sugalvojau pasigaminti ypatingą. Kažkodėl galvoje visuomet sukosi antikvariniai laikrodžiai.

Šiais laikais sukurti laikrodį, kurio dar niekas nebūtų matęs, yra didžiulis iššūkis. Pirmąjį antikvarinį laikrodį užsisakiau „eBay“ platformoje – tai buvo „Omega“, už kurį sumokėjau apie 400 eurų. Jam atvykus, išardžiau ir supratau, kad noriu parodyti jo viduje slypintį mechanizmą. Praėjo vieneri metai, kol pagaliau galėjau jį užsidėti ant rankos. Šie laikrodžiai atrodo labai minimalistiniai ir paprasti, bet jiems sukurti reikia daug laiko ir žmogiškųjų išteklių. Sulaukiau daug pagyrimų iš aplinkinių. Kai kurie, vos laikrodį pamatę, iškart norėdavo užsisakyti tokį ir sau. O man norėjosi jį parodyti pasauliui – to padaryti nebūtų pavykę, jei jis būtų buvęs tik ant mano vieno riešo.

Kai pradėjome kurti šiuos laikrodžius, iš pradžių Vilniuje lazeriu pjaustydavome korpusą, Kaune frezuodavome rėmą, Šiauliuose gamindavome apyrankę, o mechanizmai atkeliaudavo iš Panevėžyje gyvenančio kolekcionieriaus. Buvo gana sudėtinga, kai visi procesai vykdavo skirtingose vietose. Kadangi pagrindinis mano darbas yra juvelyrika ir laiko vis trūksta, pasiūliau toliau laikrodžių idėją vystyti savo draugui Jonui. Būtent Jonas ir sukūrė internetinę svetainę, feisbuko profilį, jis keliauja po Lietuvą, sendaikčių turguose ir antikvariatuose ieško tinkamų laikrodžių. Kartais mėgstu pajuokauti, jog kuriame šimto metų senumo naujus laikrodžius! (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

139

– Kaip apibūdintumėte „Deo Juvante“ laikrodžius? – Kiekvienas šių laikrodžių turi savo istoriją: pagrindinis akcentas ir yra antikvarinis mechanizmas. Galbūt jis buvo perduodamas iš vienos kartos į kitą, galbūt priklausė nusikaltėliui ar gydytojui. Galima nukopijuoti dizainą, tačiau kiekvienos istorijos, kurią atsineša mechanizmas, atkartoti nepavyks. Todėl jis – toks vienintelis pasaulyje. Pasitaiko ir laikrodžių su dokumentais, kuriuose nurodytas kiekvienas buvęs jų savininkas.

skaičiais. Reikėjo daug konsultuotis su laikrodininku, kadangi pagrindinė laikrodžio funkcija visgi yra rodyti tikslų laiką. Jonas parodė, jog šiais laikais netgi egzistuoja išmanioji programėlė, leidžianti vos pridėjus laikrodį prie telefono pamatuoti, ar jis neskuba arba nevėluoja – ar eina teisingai. – Ar turite savo mėgstamiausią laikrodį? – Pats gražiausias į mūsų rankas patekęs laikrodžio mechanizmas buvo išties ypatingas: dažniausiai laikrodžių mechanizmai būna švarūs, tačiau kažkokiu būdu į to laikrodžio vidų buvo – Daug dėmesio skiriate mecha- patekę oksido, kuris mechanizmo nizmui, ar ne? korpusą nudažė įvairiausiomis spal– Man labai patinka laikrodžio me- vomis. Pamenu, dalyvaujant pirmojochanizmai – norėjau, kad mano kuria- je mugėje jį iškart nupirko. muose laikrodžiuose matytųsi visi sraigteliai ir rodyklės, visa mechanika, – Laikrodžius pavadinote savo sukurta taip seniai... Man patinka ir slapyvardžiu – „Deo Juvante“. skaitmeniniai laikrodžiai, jų formos ir – Tokį vardą jau naudojau vienoje dizainas, todėl kurdamas „Deo Juvan- internetinėje galerijoje, kurioje pristate“ valandas sužymėjau skaitmeniniais tau savo fotografiją. Kur beeičiau, ką

140

LAMŲ SLĖNIS

beveikčiau, visuomet galvoju, jog tai vyksta su Dievo pagalba, lotyniškai – „Deo Juvante“. Tikiu, kad Dievas yra ne danguje ar kažkur kitur, o kiekviename iš mūsų. Kai jam leidžiame išlįsti į paviršių, tada ir gimsta kažkas labai gražaus. Vienas didžiausių laikrodžių centrų Lietuvoje priėmė „Deo Juvante“ laikrodžius į savo parduotuves, tad netrukus juos galėsite išvysti didžiuosiuose prekybos centruose. – Ar kada nors galvojote tokiu principu sukurti ir sieninį laikrodį? – Norėčiau pamėginti. Kadangi esu juvelyras, man sudėtinga suprasti, kaip žmonės beveik prieš šimtmetį sugebėjo sukonstruoti tokį sudėtingą dalyką. Būtų smagu sukurti didelį sieninį laikrodį ir taip parodyti visą laikrodžio viduje slypintį rankų darbą. Tikriausiai tai būtų laikrodis iš mano vaikystės prisiminimų – su ant grandinių besileidžiančiais „kankorėžiais“.

LAMŲ SLĖNIS

141

Apie žmogų gali spręsti iš jo batų ir iš laikrodžio. O jei mes visi turėtume vienodus išmaniuosius laikrodžius, beliktų pasikliauti tik batais...

142

LAMŲ SLĖNIS

143

– Ar laikrodžiai jums svarbūs dėl savo funkcijos, ar labiau vertinate juos kaip aksesuarą? – Kuriant šį laikrodį svarbiausia buvo išskirtinis jo dizainas. Šiais laikais būna labai daug gražių išmanių laikrodžių. Visiškai sutinku, kad laikrodis turi atlikti kuo daugiau funkcijų, netgi padėti gyventi. Bet mano laikrodžiai ne daugiafunkciniai – jie pasako tik laiką, todėl yra daugiau meno kūriniai, aksesuarai, investicija į savo stiliaus raišką. Apie žmogų gali spręsti iš jo batų ir iš laikrodžio. O jei mes visi turėtume vienodus išmaniuosius laikrodžius, beliktų pasikliauti tik batais... (Šypsosi). – Be laikrodžių kuriate ir juvelyrikos dirbinius. Kokia jūsų dizaino filosofija? – Man patinka senovę derinti su moderniu stiliumi. Mano namuose rasite ir antikvarinių detalių, ir veidrodinių paviršių. Man patinka įvairovė, žaismas. Labai mėgstu iššūkius. Kartais priimu užsakymus neįsivaizduodamas, kaip juos reikės įgyvendinti. Tačiau visuomet galvoju, kad jų nepriėmęs, niekad kažko panašaus neįgyvendinsiu. Todėl tai tampa it spyriu į užpakalį, po kurio imi sukti galvą, kaip įgyvendinti tam tikrą sudėtingą idėją. Svarbu nebijoti ir pradėti kažką daryti. – Ar ketinate kaip nors savo laikrodžius tobulinti? – Jų ateitis labai priklausys nuo Jono. Įgyvendinęs idėją nenoriu jos tobulinti dar ilgus metus. Tai tas pats, kaip metus laiko tapyti paveikslą ir po to jį dar vis dailinti – po kiek laiko pasidarytų nebeįdomu. Tikrai žinau, kad idėja nenumirs, o jei tik prireiks kokios pagalbos, aš visad pagelbėsiu. Šiuo metu galvoje jau burbuliuoja nauja mintis, kuriai įgyvendinti mėginsiu panaudoti milijardo metų senumo materiją...

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

KIEKVIENA JŪSŲ MIEGO VALANDA TURI BŪTI TOBULA

Patyrusių meistrų rankomis sukurta iš natūralių medžiagų „Hästens“ lova tarnauja tobulam miegui… Valanda po valandos. Kiekvieną naktį. Nuo Kalėdų „Hästens“ salono ekspozicijos lovos parduodamos su 30 PROC. NUOLAIDA. Jas išbandyti, apžiūrėti galima jau dabar.

Rūdninkų g. 16, Vilnius, Lietuva, Tel.: +370 611 25600, El. paštas: info@hastensvilnius.lt, www.hastens.com

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

„Mažiau yra daugiau“, – prieš šimtą metų, XX a. pradžios Vokietijoje pasakė garsusis architektas Ludwigas Miesas van der Rohe ir, atrodo, keliavusi per prašmatniausius laikus, atlaikiusi skirtingų interjero dizaino stilių įtaką, ši žinutė užtikrintai pasiekė dvidešimt pirmąjį šimtmetį ir drąsiai įsitvirtino visur skubančio šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Interjero dizaino studijos „Akta“ architektai NORMUNDAS VILKAS ir DOVILĖ PAUNKSNYTĖ pasakoja, kad modernaus miesto gyventojo namai jau nebėra tik saugus kampelis, skirtas pasislėpti nuo pasaulio. Priešingai – tai vieta, kurioje susitinka visas pasaulis.

VIETA, KURIOJE SUSITINKA VISAS PASAULIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Darius Petrulaitis

– Normundai, Dovile, kaip manote, kokią reikšmę namams suteikia šiuolaikinis miesto žmogus? Normundas: Mano manymu, šiuolaikinis žmogus namus vertina kaip aplinkos tęstinumą, priemonę lengviau ir greičiau įgyvendinti savo tikslus. Tai nebėra kampelis, kuriame reikia užsidaryti ir pasislėpti nuo išorinio pasaulio, gyventi uždarą gyvenimą, atvirkščiai – namai tampa

vieta, kurioje susitinka visas pasaulis, – čia mielai rengiamos linksmos draugų vakarienės, jaukūs šeimos pietūs ar smagios šventės. Todėl teikiama tiek daug dėmesio namų funkcionalumui, jie nebėra monumentalūs, statiški. Kuriama besikeičiantiems šiuolaikinio žmogaus poreikiams lengvai pritaikoma gyvenamoji aplinka: naudojami multifunkciniai baldai, mobilios pertvaros, parenkamos

neutralios, lengvai prie skirtingų sprendimų derinamos apdailos medžiagos. Dovilė: Šiuos dalykus galima pastebėti ir sekant pasaulines interjero tendencijas. Didžiausią įtaką architektūros ir dizaino pasaulyje turintys portalai dažniausiai publikuoja interjerus, kuriuose pirmenybė teikiama protingam erdvės panaudojimui, funkcionalumui.

LAMŲ SLĖNIS

149

– Papasakokite apie šį interjerą. Kokiam žmogui jis sukurtas? Normundas: Prieš pradėdami interjero kūrimo darbus susitinkame su užsakovu ir stengiamės išsiaiškinti ne tik buitinius, bet ir estetinius žmogaus poreikius. Įvertinę erdvę ir architektūrinę jos aplinką bandome į darnią visumą sulipdyti norus su galimybėmis. Išmokome pirmo susitikimo metu nepasakoti, kaip namai galėtų atrodyti, nesiūlyti sprendimų, nes rezultatas kartais būna netikėtas ir pagrindinė koncepcija išryškėja tik pradėjus projektuoti. Taip atsitiko ir šiuo atveju. Nors prieš susitinkant su buto šeimininkais kirbėjo mintis, kad namai turėtų atspindėti Kauno Art Deco stiliaus dvasią, po pirmojo apsilankymo ir pokalbio tos mintys išblėso. Dovilė: Interjeras sukurtas žmogui, kuris mėgaujasi objekto estetika ir vertiną saikingumą. Šie namai šiek tiek primena galeriją, kurioje kuriamas neutralus fonas – tam, kad išryškėtų kruopščiai parinkti skulptūriški baldai ir dekoro elementai. – Kokius pagrindinius reikalavimus savo namams kelia modernaus miesto žmogus? Apskritai, kaip atrodo jo namų erdvė? Normundas: Miesto žmogus pirmiausiai vertina kokybę. Turiu galvoje ne tik medžiagų fizines savybes, jų patvarumą naudojimui, bet ir daikto kaip visapusiškai apgalvoto kūrinio ypatybes. Galbūt taip nutinka todėl, kad mieste žmogaus gyvenamoji erdvė yra gan ribota. Tuomet didelis dėmesys skiriamas funkcijai ir vadovaujamasi dar XX a. pradžioje sukurta architekto Ludwigo Mieso van der Rohe filosofija – daugiau yra mažiau.

150

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

– Panašu, pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama praktiškumui. Kaip sukurti funkcionalius ir praktiškus namus, kad nenukentėtų jų dizainas? Dovilė: Atrasti balansą tarp praktiškumo ir estetikos yra viena sudėtingiausių namų erdvę kuriančių žmonių užduočių. Svarstykles į vieną ar kitą pusę nusveria žmogaus gyvenimo įpročiai, šeima, netgi būdo bruožai. Čia labai svarbus dizainerio vaidmuo – neišvaizdžius, buityje tarnaujančius interjero elementus reikia „aprengti estetiškais rūbais“, tačiau taip, kad dėl vienų ar kitų dizaino sprendimų nenukentėtų taip vertinamas funkcionalumas. – Kaip manote, kas interjere sukuria namų jausmą, paverčia jį tikrais namais, į kuriuos norisi sugrįžti? Normundas: Namų jausmą kuria komfortas. Tiek fizinis, tiek dvasinis. Skirtingi žmonės skirtingai supranta komfortą. Kai kurie labai vertina daiktus iš praeities, jaučia tam tikrą nostalgišką ryšį. Visgi manau, kad miesto žmogus labiau vertina naujausią įrangą, padedančią tų daiktų atsikratyti. Kai interjeras neperkrautas, saikingas ir viskas jame savo vietose, minkšta pūsta sofa nebūtina. Ir be jos namuose gali pasijausti patogiai.

LAMŲ SLĖNIS

155

– Ką patartumėte susikurti namus planuojantiems žmonėms? Normundas: Visų pirma, labai svarbu renkantis interjero stilių atsižvelgti į tai, kokius sprendimus diktuoja aplinka. Svarbu neignoruoti paties pastato architektūros, atsižvelgti į vidaus erdvių proporcijas. Darniai su aplinka deranti namų erdvė bus daug harmoningesnė. Taip pat gana svarbu įvertinti, ar verta stengtis atkartoti visą kažkur matytą ir labai patikusį interjerą. Dažniausiai skirtingos situacijos reikalauja ir skirtingų sprendimų. Kuriant namus savo jėgomis, geriau rinktis paprastus dizaino sprendimus. Neturint didelės patirties bei nepatikrinus sumanymų 3D vaizdų pagalba galima stipriai prašauti pro šalį. Dovilė: Labai svarbu išmokti kritiškai įvertinti savo finansines galimybes, kad netektų nusivilti dėl per didelių lūkesčių. Patarčiau rinktis patikimus meistrus. Turbūt svarbiausia kuriant savo namus galvoje nesusikurti romantiškų vaizdinių ir tobulų iliuzijų, kad šis procesas bus labai lengvas ir malonus. Kuriant savo namus įvairiausios klaidelės – neišvengiamos.

156

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

161

Kurdama naująją „Lono“ čiužinių kolekciją dizaino studijos „RASA deSIGN“ dizainerė RASA BALAIŠĖ įkvėpimo sėmėsi iš Lietuvos gamtos ir tradicijų, tad išskirtiniais šios kolekcijos bruožais tapo natūralumas ir harmonija dvelkianti estetika. Istorinės atminties ženklai darniai papildo naujausius technologijų pasiekimus – tai gaminiai, nepavaldūs laikui ir dovanojantys aukščiausią poilsio kokybę.

KOLEKCIJA, ĮKVĖPTA GAMTOS ŽENKLŲ – Kokia pagrindinė čiužinių kolekcijos idėja? – Kadangi lovas ir čiužinius gaminanti įmonė „Lonas“ išsiskiria kruopščiu rankų darbu ir aukščiausiu komfortu, tad ir čiužinių kolekcijos idėja aprėpia būtent tokius bruožus. Idėja kurta pagal kelis atskaitos taškus: natūralumą, gamtos dvelksmą ir pagarbą lietuviškoms tradicijoms. Buvo nuspręsta eiti nepramintu keliu ir sukurti iš esmės kitokia estetika pasižyminčią kolekciją, kuri apimtų tiek istorinės atminties ženklus, tiek pačių naujausių technologijų pasiekimus. – Kurdami šią kolekciją, ieškojote tinkamų audinių gamintojų ir tiekėjų, tačiau galiausiai reikiamus audeklus nusprendėte pasigaminti patys. Kokius reikalavimus jiems taikėte? Kokiais prioritetais vadovaudamiesi juos kūrėte? – Norint įgyvendinti užsibrėžtus

162

LAMŲ SLĖNIS

sumanymus, prireikė trijų skirtingo spalvinio intensyvumo audinių su natūraliu lino pluoštu, turinčių melanžo struktūrą, nedažyto lino atspalvius ir darniai derančių tarpusavyje. Pradėjome ieškoti pirminę kūrybinę mintį atitinkančių medžiagų pas pačius įvairiausius čiužiniams skirtų audinių gamintojus ir tiekėjus, bet netrukus tapo aišku, kad mūsų poreikius atitinkančių medžiagų nepavyks rasti. Tada buvo nuspręsta jas sukurti patiems. – Kokie kūrybiniai ir technologiniai eksperimentai lydėjo jus per visą procesą? Kokie buvo svarbiausi kolekcijos atradimai? – Įdomiausia buvo ieškoti būdų, kaip įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Teko bendrauti su ne viena tarptautine čiužinių audinius gaminančia įmone, gilintis į įvairiausias technologines subtilybes. Ne kartą pradžioje išgirstas „ne, taip neįmanoma“ po

atkaklių alternatyvų paieškų virsdavo teigiamu atsakymu. Vienas didžiausių atradimų man buvo Nacionalinio muziejaus fonduose rasti senųjų lietuviškų čiužinių (taip vadinamų „šienikų“) užvalkalai: jie labai pasitarnavo kuriant vizualią naujųjų čiužinių išraišką. – Specialiai „Lonui“ suprojektuoti audiniai išsiskiria nevienalyte spalvos struktūra (melanžo „raibumo“ efektu). Kodėl pasirinktas būtent toks stilistinis sprendimas? – Melanžo efektą išsirinkau dėl keleto priežasčių. Visų pirma – tai viena pagrindinių gamtoje vyraujančių išraiškų. Kitas svarbus veiksnys – praktiškumas. Tai ypač aktualu ilgai naudojamo gaminio paviršiui. Tuo pačiu siekiau, kad „Lono“ gaminami čiužiniai kažkuo išsikirtų iš kitų, tad šiuo atveju melanžas tapo dar ir skiriamuoju bruožu, savitumo charakteristika.

LAMŲ SLĖNIS

163

– Didelis dėmesys kolekcijoje skiriamas čiužinio vizualumui, trispalvei čiužinių gradacijai. O kokia paties čiužinio vidaus konstrukcija? Kaip ji siejasi su spalviniu kolekcijos aspektu? – Čiužinių kolekcijos pavadinimas „Trispalvė“ – daugiaplanė užuomina. Tai ne tik asociacija su lietuviškumu ir nuoroda į tai, kad produktai sukurti ir pagaminti Lietuvoje. Ši spalvinė gradacija padeda pirkėjui paprasčiau susiorientuoti gaminių klasifikacijoje ir lengviau išsirinkti tinkamiausią produktą. Trys spalvos atitinka trijų pagrindinių čiužinių gamyboje naudojamų konstrukcijų ir technologijų tipus: „Tyla“ – spyruoklinis, itin pralaidus orui; „Harmonija“ – viskoelastinis, tobulai prisitaikantis prie kūno formų; „Mūza“ – lateksinis, išskirtinio komforto čiužinys. – Pati audinių kolekcija turi sąsajų su mūsų tautine tapatybe, laiko patikrintomis vertybėmis, gamtos motyvais. Kodėl kuriant šią kolekciją tai jums buvo svarbu? – Gyvename aštrių paradoksų laikmetyje. Iš vienos pusės – technologinis progresas, globalumas, iš kitos – vis didėjantis poreikis išlaikyti pusiausvyrą, atsigręžti į lokalumą, lėtesnio tempo kultūros formavimą. Dabar

164

LAMŲ SLĖNIS

kurti naujus daiktus ir dar kelti tikslus, kad tie daiktai netaptų vienadieniai, tampa tikru iššūkiu. Norėdama sukurti nevienadienius gaminius, pasitelkiau praeities patirtį, su istorine atmintimi susietus ženklus ir laiko tėkmei nepavaldžios gamtoje užkoduotos darnos dėsnius. – Naujojoje kolekcijoje karaliauja būtent linas: čiužinių ir pagalvių užvalkaluose, vaikiškuose čiužinukuose, be to, buvo sukurtas dar vienas papildomas gaminys – 100 proc. lininis antčiužinis „Linė“. Kodėl linas išlieka nepakeičiamas čiužinių gamyboje? Kokios šios medžiagos savybės svarbiausios geram miegui? – XX a. viduryje laikinai iš arenos pasitraukęs linas į dabartinį gyvenimą sugrįžta su nauja jėga. Lininiai audiniai XXI a. tampa prabangos preke. Mums, lietuviams, linas brangus dar ir dėl kitų priežasčių. Tai yra svarbus archetipinis ženklas mūsų tautos istorinėje atmintyje. Be to, linas puikiai tinka miego kokybei pagerinti dėl nepriekaištingų antibakterinių, antialerginių ir greito drėgmės sugėrimo ir išgarinimo savybių. Lino atspalvių gama asocijuojasi su natūralumu ir harmonija. Žmonės šį audinį mėgsta būtent dėl jo natūralumo, praktiškumo ir universalesnių pritaikymo galimybių.

– Kolekcijoje dominuoja tiesių dygsniavimo linijų raštas, minimalistinis dizainas. Kodėl pasirinktas būtent toks raštas ir stilius? – Toks dygsniavimo raštas – tai dar viena iš minėtų stilistinių sąsajų su mūsų tradicija. Būtent dryžuoti, grubaus audimo audiniai buvo būdingi dabartinių čiužinių pirmtakams „šieniukams“. Čiužinių užvalkalai, palyginti su visa kita tekstile, buvo gana kuklūs. Savamokslių amatininkų formuojama namų aplinka ir jų kurti objektai pasižymėjo racionalia logika – iš tiesų, kam puošti gaminį, kuris nematomas? Šia logika vadovavausi kurdama ir naujus čiužinių užvalkalus: atsisakiau visko, kas nėra būtina, ir palikau tik esminius dalykus. – Kaip siejate vizualią čiužinio estetiką su gero miego kokybe, komfortišku poilsiu? Kodėl buvo svarbu sukurti estetišką produktą? – Estetikos aspektas kuriant dizainą aukščiausio komforto produktus gaminančiai įmonei „Lonas“ buvo svarbus besąlygiškai. Čia formulė paprasta: estetika yra būtina harmonijai sukurti, o harmonija savo ruožtu pagerina poilsio kokybę. Parengta pagal „Lamų slėnio“ inf.

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

Natūralaus sojų vaško žvakių kūrėjai ir kvapų namų „Smells like Spells“ steigėjai VILIUS MALINAUSKAS ir MARIUS BARTKEVIČIUS jums nepateiks stebuklingo recepto, kaip susitvarkyti byrantį gyvenimą, tapti sėkmingam ir turtingam ar atrasti gyvenimo meilę. Jie tik pasiūlys lašelį burtų sumaišyti su magiškais kvapais ir sauja slapčiausių norų. Štai tuomet prasideda tikri stebuklai...

TRUPUTĮ NORŲ, TRUPUTĮ BURTŲ...

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

167

– Nuo burtų ir pradėkime – jūs tikrai jais tikite?! Vilius: Žinoma! Kuo toliau, tuo mažiau gyvenime norisi apsimetinėti. Pastebime, kaip į mūsų studiją užsuka išorinėmis aplinkybėmis ir prisitaikymo kaukėmis apsidangstę žmonės, o juk nėra čia ko slėpti, apie viską galima kalbėti kur kas atviriau, paprasčiau ir tiesiau. Todėl ir šių metų mūsų šūkis iš „Burtai prasideda“ virto palinkėjimu „Būk ragana“. Nors žodį „burtai“ esame linkę mistifikuoti, iš tiesų kasdien, patys to nežinodami, atliekame 150 skirtingų raganiškų ritualų. Būti ragana yra labai smagu – tai lyg gebėti valdyti pasaulį. Marius: Vilius burtais, ezoterika, maginiu mąstymu užsiima labai seniai. Ir, be kita ko, buria Taro kortomis. Pamenu, anksčiau jis pirkdavo žvakę ir išraižydavo ją runų ženklais. Kartą paklausiau: kokia turėtų būti žvakė, kad padėtų pasiekti maksimalių rezultatų? Jis atsakė, kad pirmiausia ji turėtų būti pagaminta iš natūralaus sojų vaško, ne aplieta dažais, o visas vaškas dažytas. Be to, kiekvienas su žvakėmis atliekamas ritualas turė-

168

LAMŲ SLĖNIS

tų turėti savas taisykles, kaip jį atlikti, ir prie jo priderintą kvapą. Vilius: Juk raganos puodą primaišydavo pačių įvairiausių žolių. Taip ir mes, galvodami apie tai tikrus ritualus, svarstome, kokie kvapai juos turėtų lydėti. Jei pradedame nuo apsivalymo – prisimenam, kaip močiutės namuose smilkydavo kadagio šakeles. Patys paprasčiausi ritualai visada buvo šalia, tik mes juos primiršome. Greta kadagio puikiai dera mira ir rozmarinas. Pasirinkę norimus augalus, kvapus, eterinius ir kvapiuosius aliejus, juos maišome ir kuriame kvapų receptus. – Taip gimė mintis patiems kurti magiškas žvakes? Vilius: Tai buvo Mariaus idėja. Jis labai norėjo pabėgti nuo savo profesijos ir atrasti naują kelią. Marius: Pagal išsilavinimą esu teisininkas. Ilgą laiką dirbau mokesčių srityje, bet tas darbas galiausiai tiesiog atsibodo. Daugelio mūsų gyvenimuose vienu ar kitu metu kažkas nutinka – kai kurie tada leidžiasi į keliones po pasaulį, kiti meta senus darbus ir pradeda naujas veiklas. Vilius: Tai ir yra didžioji raganystė

– atsistoti į įvykių sūkurį, tam tikrą švenčių ratą, kur kiekviena šventė simbolizuoja tam tikrą gyvenimo ciklą ir etapą, ir sugebėti padėti reikiamus taškus – tai yra, ryžtis pokyčiams ir aplink vykstančius procesus pakreipti sau tinkama linkme. Tai reiškia būti ragana! Ir jei norite bent trumpam ja tapti ir taip išspręsti svarbiausius savo gyvenimo klausimus, pirmiausia jums prireiks šiek tiek žinių ir maginio objekto. O žvakė ir yra tai, be ko neįmanomas nė vienas ritualas. Kalbant paprasčiau, žvakė bent penkiolikai minučių mus sustabdo tame bėgimo, apsimetinėjimo ir noro būti kažkuo kitu rate ir priverčia pasvarstyti, kodėl aš neturiu pinigų arba vis nesutinku savo žmogaus? Marius: Mes duodame įrankį, bet burto pradžia vis dėlto slypi mūsų viduje. Vilius: Taip, visi burtai slypi galvoje. Svarbiausia – suvokti, ko aš iš tiesų trokštu. Net buriant Taro kortomis pusė atsakymo jau slypi klausime, kurį užduodame. Tereikia nuoširdžiai savęs paklausti, kodėl man kažkas nesiseka, o jei sekasi – kaip padaryti, kad sektųsi dar geriau.

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

– Viliau, o kaip tavo gyvenime atsirado tai, ką vadini magija? Vilius: Kai buvau paauglys, mūsų šeimoje atsirado moteris gruzinė – ji gyveno kartu su mumis, padėjo mamai tvarkytis namuose ir... būrė iš kavos tirščių. Valandų tikslumu galėdavo nuspėti, kada koks žmogus užsuks į svečius. Kartą ji paprašė manęs išburti jai. Ir taip žingsnis po žingsnio aš į tai įsitraukiau. Mokymosi procesas buvo ilgas, tai lyg išmokti naują kalbą. Esu tikras, kad bet kuri mantinė sistema – tai tik dar viena kalba, kuria galima bendrauti su mums padėti galinčiomis dievybėmis. – Vadinasi, šį procesą gali įvaldyti kiekvienas panorėjęs? Vilius: Kiekvienas gali būti kirpėjas, floristas ar virėjas, tik vienas išverda skanesnę sriubą, o kitas – ne tokią skanią. Magijoje ar ezoterikoje susideda viskas: ir bendras tavo patirčių kontekstas, ir mūsų sugalvoti norai ar užduodami klausimai. – Įkūrę studiją „Smells Like Spells“ metėte visus kitus užsiėmimus ir atsidavėte šiai veiklai? Marius: Iš pradžių atrodė, kad liks laiko ir kitiems darbams. Bet šiemet nusprendžiau nutraukti kitas savo veiklas ir visą laiką skirti „Smells Like Spells“.

172

LAMŲ SLĖNIS

Tad dabar pagrindinis mano užsiėmimas – tai mūsų studija, žvakės, konsultacijos, burtai ir neskubėjimas.

Tik atradęs žvakes aš pajutau tikrą meną, kūrybą. O Marius greta savo vandeniško kūrybiškumo pamažu atranda struktūrą. Taip vienas iš kito ir mokomės.

Vilius: Aš vis dar pastatau po spektaklį per metus, nesu visiškai atitrūkęs nuo savo profesijos – teatro režisūros. Teatre ypač nesinori bėgti ir apsimetinėti, bet kartais esi priverstas statyti po tris keturis spektaklius per metus, kad galėtum iš to išgyventi. Arba gali tapti didele žvaigžde – bet nesu ja tapęs ir nenoriu savęs perspausti.

– Ar dažnai uždegate žvakes ir savo namuose? Marius: Juk ir gaminti jas pirmiausia pradėjome namuose! Vilius: Namų virtuvėje. Pamenu, kartu su dizainere Jolanta Rimkute baigę statyti miuziklą Klaipėdoje grįžome į Vilnių ir čia pirmą kartą šovė mintis patiems pasigaminti žvakių. Tada ir supratome, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodė... Marius: Dabar žavu tai prisiminti. Tie pirmieji eksperimentai tapo impulsu, taip užsidegėme ir supratome, kad mums tai iš tiesų svarbu ir reikšminga. Sprendimas kurti žvakes mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Vilius: Daugybė žmonių metų metus pradirba nelaimingi, pykdami ant viso pasaulio ir nemokėdami išeiti, prisitaikyti naujoje aplinkoje. O mes su Mariumi savotiškai apsikeitėme vaidmenimis. Teatre man visada viskas turėjo būti labai tikslu ir paprasta. Vienas rusų kritikas kartą man pasakė, kad režisieriaus darbas – tai gebėjimas organizuoti reginį. Tik atradęs žvakes aš pajutau tikrą meną, kūrybą. O Marius greta savo vandeniško kūrybiškumo pamažu atranda struktūrą. Taip vienas iš kito ir mokomės.

LAMŲ SLĖNIS

173

Kalbėdami apie maginę ritualų prasmę, visada įspėjame – atsargiai su norais, nes jie, rupūžės, dažniausiai pildosi! O jei tuos norus išsakome kryptingai, procesas vyksta dar greičiau.

174

LAMŲ SLĖNIS

175

– Gal tuose pokyčiuose taip pat slypi lašelis magijos?.. Vilius: Maginis mąstymas – skambūs žodžiai! Iš tiesų tai normali psichologinė analizė, kurią mes šiek tiek mistifikuojame. Psichoterapeutas ar kaučingo specialistas sakytų, kad jei penkerius metus dirbi tą patį darbą, vadinasi, užsistovėjai vietoje ir privalai kilti ir keistis. O ragana tai pavadintų energetiniu kamščiu, kurį reikia išrauti ir bandyti keistis, per prievartą įmesti save į prarają tuščiais delnais. Mantinė sistema pagrįsta senąja gamtine filosofija. Beje, net garsusis psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas išskyrė 22 pagrindinius bendrosios sąmonės archetipus. Tad neatsitiktinai ir naujojoje mūsų žvakių kolekcijoje bus 22 skirtingi kvapai bei 22 Taro Didžiųjų Arkanų kortos, atliepiančios žmogaus vidinį pasaulį arba jungiškuosius archetipus. Galima būtų sakyti, kad maginis mąstymas tėra dar viena psichoterapijos forma. O gal psichoterapija, kaučingas ir yra magija? Marius: Vilius teisingai pastebėjo, kad XIX–XX a. buvo technologijų, mokslo, pažangos epochos, o dabar visi grįžtame prie emocijų. Technologijos jau pasiekė savo apogėjų, tad turi įvykti radikalus virsmas. Vilius: Ir tai normalu, nes žvelgiant per astrologijos prizmę, XXI a. įėjome į vandenio zoną, o vandenis – tai jausmai, emocijos, polėkis, kūryba ir savęs pažinimas. Tai – kitas metas, kita epocha.

176

LAMŲ SLĖNIS

– Kuo ypatinga naujoji „Smells Like Spells“ kolekcija? Vilius: Ankstesnioji runų ženklais išraižytų žvakių kolekcija buvo grįsta šiaurės šalių magijos tradicija. Joje vyravo rožės, jazminai, pačiuliai, levandos – mums gana gerai žinomi ir įprasti kvapai. Naujojoje kolekcijoje, kurioje svarbų vaidmenį atlieka Taro kortų Didieji Arkanai, atsivers ir kita kvapų gama. Tai – apelsinų žiedai, saldymedis, vanilė, figos. – Magišką ritualą lydės Taro kortos? Vilius: Didieji Arkanai – tai 22 archetipai arba kitaip vadinama Kvailio kelionė. Ji prasideda nuo Kvailio kortos, simbolizuojančios ką tik gimusį vaiką, kuris gaivališkai pradeda naują gyvenimą, yra atviras, spontaniškas ir trokšta pažinti. Jo kelionė tęsiasi formuojantis pasąmonei – susiduriant su mamos ir tėvo archetipais, vėliau – visuomenės archetipu ir jos primestais standartais. Tada sutinkame Įsimylėjėlių kortą, savęs pažinimo jėgą, tikrosios gyvenimo prasmės suvokimą, ir galiausiai pasiekiame 21-ąją kortą – Pasaulio archetipą – tai visa ko išsipildymas ir pajutimas, kad man gera būti tokiam, koks esu. Greta žvakės žmogus ras vieną Taro kortą. Čia ir prasideda burtai... Net mes nežinome, kokia korta jam iškris. – Spėju, kad apsipirkimo procesas jūsų studijoje taip pat nėra įprastas, o pripildytas slaptų norų, emocijų, gal net ašarų?

Marius: Iš mūsų taip paprastai žmonės tikrai nepabėga... Vilius: Per praėjusias Kalėdas gimė graži tradicija – paklausti užsukusio žmogaus, ko jis norėtų palinkėti sau arba kitam. Po šio klausimo žmogus įprastai sutrinka, o tai yra dar vienas šio amžiaus tragedijos požymis. Mes per daug skubame ir per mažai galvojame. Iš tiesų mūsų studijoje dažnai įvyksta mažas psichoterapijos seansas. Kartą prieš Kalėdas užsuko ponia ir paprašė supakuoti dešimt dovanų, tuo metu įėjo Marius ir paklausė: „O ko norėtumėte palinkėti tiems žmonėms, kuriems dovanosite žvakes?“ Staiga moterį ištiko šokas: „Nežinau...“ – atsakė ji ir išėjo. Niekada nesiekiame įsiūlyti savo žvakių, bet štai ponia išėjo sutrikusi ir be dovanų... Tačiau ji grįžo kitą dieną su ilgu nuodugniai apgalvotu palinkėjimų sąrašu. Kartais žmogaus klausiame, koks kvapas jam patinka, kartais – kokie klausimai jam svarbiausi. Naujoji kolekcija būtent ir skirta ne konkretaus tikslo siekimui, o akistatai su pačiu savimi. Prie žvakių bus pridėti afirmacijų aprašymai – tikima, kad praktikuojant jas ilgesnį laiką, galima atstatyti savo archetipą į harmoningą poziciją. Kalbėdami apie maginę ritualų prasmę, visada įspėjame – atsargiai su norais, nes jie, rupūžės, dažniausiai pildosi! O jei tuos norus išsakome kryptingai, procesas vyksta dar greičiau.

LAMŲ SLĖNIS

177

Visa, ką darome, gimsta iš mūsų pačių patirties. Tai nėra sugalvota kažkieno kito. Kaip ir pats pavadinimas – „Smells Like Spells“ – jis gimė natūraliai, nes tai, ką darome, kvepia burtais.

– Ar dažnai žmonės sugrįžta papasakoti apie jų gyvenime įvykusius pokyčius ir išsipildžiusius norus? Marius: Tai vyksta nuolat. Neįtikėtina, koks gyvas mūsų sukurtas prekės ženklas. Tai tikrai nėra tiesiog žvakės – tai lyg gyvas organizmas, kuris iš tiesų keičia žmonių gyvenimus. Vilius: Viena smagiausių istorijų: vienai merginai labai trūko pinigų, kad galėtų išvažiuoti į Indijoje vykusius meditacijos seminarus. Žvakė, gauta dovanų, finansinių turtų jai neatnešė, bet tiesioginis mokytojo, pas kurį ketino keliauti, mokinys atvyko seminarų vesti į Lietuvą – trokštamą rezultatą ji vis tiek pasiekė, tik kitu keliu. Kita chrestomatinė istorija, pasitaikanti labai dažnai: užsuka ponia ir sako – deginau aš tą meilės žvakę, bet nėra vyro, nors tu ką... Sakau – traukim kortą ir pažiūrėsim, kodėl tos meilės nėra. Ir štai, kortos rodo, kad šalia – mylintis vyras. Klausiu, kodėl ponia apsimetinėja? „Ne, – sako ji. –

178

LAMŲ SLĖNIS

Ne tas. Šitas mažas, storas, negražus...“ Klausiu ponios, kokį norą ji kartojo degindama žvakę? „Kad mane mylėtų!“ Tai štai – ir myli, tik ne tas aukštas, gražus, plačių pečių, mėlynų akių juodaplaukis... Ko prašai – tą ir turi! Ir pats esu nudegęs su neteisingai suformuluotais norais. Baigęs studijas ir padirbėjęs Lietuvoje, svajojau išvažiuoti į užsienį, troškau prisiliesti prie senosios Rusijos teatro kultūros. Ir prisiliečiau – trejus su puse metų blaškiausi po Rusiją, nuo Kaliningrado iki Novosibirsko, tik dirbau ne Maskvoje ir ne Sankt Peterburge, apie kuriuos svajojau. Esame sukūrę vieną paslaptingą žvakę, kurios net savo partneriams neduodame, nes norint ją deginti, reikia šiek tiek daugiau žinių ir praktikos. Žvakė skirta energetinių ryšių nutraukimui. Tarkime, niekaip negali pamiršti savo buvusiojo. Vadinasi, reikia atlikti tam tikrą ritualą. Bet jei jį atliksi neteisingai, žvakė degs Lietuvo-

je, o kur nors Anglijoje kitas žmogus eis iš proto... Marius: Taip galima ir visiškai peržengti racionalumo ribas, bet iš tiesų visada stengiamės į savo veiklą žiūrėti racionaliai. Vilius: Vis primename vienas kitam, kad nereikia išprotėti, jei kelią perbėga juoda katė. Tegu sau bėga! Marius: Kita vertus, net suprasdamas, kad Taro kortos – tai tik nuostabi matematika, vis tiek negali paaiškinti, kodėl žmogui iškrenta būtent viena ar kita korta. Vadinasi, kažkur čia slypi burto, magijos momentas, tai, ko mes dar nesuvokiame. Vilius: Jau įrodyta, kad moteris kaupia visų savo buvusių partnerių informaciją, tai kodėl turėtume netikėti, kad ta informacija kaupiasi ir mūsų energetikoje? Rytuose daugelis dalykų, kuriuos mes vis dar vadiname magija, laikoma visiškai natūralia praktika. Todėl ir skatiname žmones sąmoningai užsiimti raganavimu.

LAMŲ SLĖNIS

179

– Kartais žmonėms tiesiog gera tikėti burtais, tiesa? Marius: Bet jie egzistuoja! Vilius: Dažnai mums tereikia moralinio ar empatinio paskatinimo – eik, daryk, sugalvok, įvardyk! Kai kalbi pats su savimi, atrodo, kad eini ne ten, elgiesi ne taip. Dažniausiai iš mano konsultacijos išėjęs žmogus konstatuoja: „Lyg ir nieko naujo nepasakei, bet dabar man viskas kur kas aiškiau.“ Ogi todėl, kad iš tikrųjų mes viską žinom ir visus atsakymus nešiojamės savo galvoje, tik nesugebam arba nenorim tų atsakymų išgirsti. Mes gerai žinom, kas mūsų netenkina. Kai žmogus jaučiasi nelaimingas santuokoje, negaliu jam patarti – skirtis ar ne. Galiu tik kortų pagalba pažiūrėti, kas bus, jeigu vienaip, o kas – jei kitaip. Čia kaip toje pasakoje: jei į dešinę suksi – arklio neteksi, jei į kairę – galvą prarasi. Bet sprendimas priklauso tau. Visų pirma nereikia bijoti susitikti su savimi ir nuoširdžiai sau pripažinti – kodėl vis dar gyvenu toje santuokoje? Gal man tiesiog patogu? Tuomet susitaikyk ir nesiskųsk, kad blogai gyve-

180

LAMŲ SLĖNIS

ni, o mėgaukis tuo patogumu. Marius: Visa, ką darome, gimsta iš mūsų pačių patirties. Tai nėra sugalvota kažkieno kito. Kaip ir pats pavadinimas – „Smells Like Spells“ – jis gimė natūraliai, nes tai, ką darome, kvepia burtais. Arba šių metų šūkis – „Būk ragana“ – nes pagaliau įgavome drąsos tai pasakyti. Mums iš tikrųjų labai rūpi pas mus atėjęs žmogus, todėl ir mūsų prekės ženklas labiau primena bendruomenę. Norime, kad mūsų žvakė taptų įrankiu, kuris paskatintų keistis, susivokti, priimti sprendimus, kai būna sunku. Tad ir mūsų studija nėra įprasta parduotuvė, greičiau – patirčių namai, kur viskas gaminama savomis rankomis, žmonėms matant. Vilius: Pas mus užsukęs žmogus neturi, kur pasislėpti, patalpa mažytė ir tave iškart pasitinka: „Laba diena!“ – Spėju, kad čia tenka ir ne vieną ašarą nubraukti? Vilius: Tikrai taip... Todėl ir sakau, kad po kiekvieno ritualo būtina įsižeminti – gerai pavalgyti, išgerti kavos

ar arbatos, o gal net 25 gramus stipresnio gėrimo. Kad vėl pajustum kontaktą su žeme, neišprotėtum ir neišskristum į dausas. Kad nevaikščiotume nuskaidrėję, supratę visas gyvenimo prasmes, tapę šventesni už patį popiežių ir prasmingesni už visus dvasinius mokytojus. Visi šiandien jaučiamės tokie emancipuoti ir lygūs, kad pamirštame, jog egzistuoja keturios stichijos, tradicijos ir senieji archetipai. Pamirštame Vandenį – emocinį intelektą, empatiją, jausmingumą, romantiką. Orą – racionalumą ir sveiką protą. Ugnį – veržlumą, kūrybą, keliones ir naujus potyrius. Ir Žemę – stabilumą. O juk viso to reikia, kad gyvenimas būtų harmoningas. Magijoje už viską reikia mokėti. Nori daug pinigų? Tuomet turėsi mažiau laiko šeimai. Nori šeimos? Žiūrėk, bus mažiau pinigų... Svajoji apie didelę meilę? Atsargiai, kad tik neprarastum racionalumo. Sukontroliuoti visas stichijas geba ragana. Arba moteris, arba vyras. Mūsų burtai tėra vienas iš daugelio metodų atrasti prarastą harmoniją.

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

Kad nustebintum prie stalo susirinkusius artimuosius, nereikia ypatingos progos. Pasitelkus šiek tiek kūrybos net ir įprastas sumuštinis gali tapti žaismingais tikrų herojų pusryčiais, gardžiu užkandžiu prieš šeimos pietus ar lengva vakariene jaukiai įsitaisius rudenyje paskendusiuose namuose. Naujoji „Gardėsio“ duonos linija „Hero“, padės pažadinti savo vidinį herojų, drąsiai žvelgti į rudens iššūkius ir atrasti naujus skonių derinius kasdien.

HEROJŲ SUMUŠTINIAI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Elas Ramanauskas Stilius: Elas Ramanauskas, Mantė Jaruševičiūtė

SUMUŠTINIS MYLINTIEMS SU ŠPINATAIS, OŽKOS SŪRIU, FIGOMIS IR MIGDOLŲ DROŽLĖMIS Reikės: •

„Gardėsio“ batono „HERO Mylintiems“, turinčio skaidulinių medžiagų ir gardinto kviečių gemalais, šalavijo sėklomis ir trintomis kriaušėmis •

žiupsnelio špinatų •

ožkos sūrio •

•

figų

migdolų drožlių

Ant batono riekelės uždėkite špinatų, keletą gabalėlių ožkos sūrio, ketvirčiais pjaustytų figų. Sumuštinį pagardinkite migdolų drožlėmis.

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

SUMUŠTINIS SPORTUOJANTIEMS SU BUROKĖLIŲ HUMUSU, AVINŽIRNIAIS, MĖLYNAISIAIS SVOGŪNAIS, ŠVIEŽIOMIS ŽOLELĖMIS IR GRANATŲ SĖKLOMIS

Reikės: •

Baltymais turtingų „Gardėsio“ duonelių

„HERO Sportuojantiems“ su rugių dribsniais, avižų skaidulomis ir moliūgų sėklomis • •

konservuotų avinžirnių •

•

mėlynojo svogūno

žiupsnelio granatų sėklų •

•

šviežių žolelių

šlakelio alyvuogių aliejaus • •

•

virto burokėlio

skiltelės česnako

šlakelio citrinų sulčių

žiupsnelio druskos ir pipirų

Pasiruoškite burokėlių humusą: į indą įdėkite maždaug 125 g avinžirnių, nuluptą ir supjaustytą burokėlį, šlakelį citrinos sulčių, alyvuogių aliejaus, skiltelę česnako, įberkite šiek tiek druskos ir pipirų. Visus ingredientus sutrinkite trintuvu. Duonelę pagardinkite paruoštu burokėlių humusu, trupučiu plonais šiaudeliais pjaustyto svogūno, avinžirniais, apibarstykite granatų sėklomis, šviežiomis žolelėmis, druska ir pipirais.

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

SUMUŠTINIS KURIANTIEMS SU TRINTU AVOKADU, SERANO KUMPIU IR BRAŠKĖMIS

Reikės: •

Turtingos magniu „Gardėsio“ duonos „HERO Kuriantiems“, iškeptos iš skaldytų rugių • •

avokado

žiupsnelio druskos ir pipirų •

vytinto kumpio •

braškių

Avokadą nulupkite, pabarstykite druska ir pipirais ir sutrinkite. Ant duonos riekelės užtepkite avokado užtepėlę, uždėkite keletą vytinto kumpio juostelių. Papuoškite šviežiomis braškėmis.

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

Atrodo, net šlapias ruduo šiai vietai netrukdo. Žiemą nuo vaizdo čia užima kvapą. Ir pavasarį, kai sninga žiedlapiais sode. Ir kai vasara įsitaiso medžių pavėsyje vidury miesto. Perfrazuojant populiarią vaikišką knygą – Panama labai graži visais metų laikais. „Ne tik graži, bet ir skani“, – juokiasi vienas iš sename Žvėryno medinuke įkurdinto restorano savininkų ŠARŪNAS AKELAITIS. Jis ir pats – lyg neatsiejama „Panama Food Garden“ interjero dalis.

MAISTO KURORTAS MIESTE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Sukūrėte maisto kurortą. Kaip jūsų galvoje atsirado tokia idėja? – Tuomet čia dar buvo kitas restoranas. Vieną vakarą sėdėjau terasoje po medžiu ir garsiai ištariau: „Jei toji vieta būtų mano, žinočiau, ką su ja daryti!“ Buvo labai gaila, nes kėsinosi dingti toji fantastiška atmosfera, kuri čia sklandė. Kai draugai sužinojo, kad šį nuostabi vieta išnuomojama, paskambino man – na, Šarūnai, prisikalbėjai. Buvau labiau meno renginių, o ne virtuvės specialistas. Su draugais sukūrėme projektą „Pasaka iš rūsio“. Organizuodavome muzikos ir meno renginius, kuriuose susiliedavo muzika,

teatras, dailė, meno instaliacijos, bendradarbiavome su Vilniaus dailės akademija, Jono Meko vizualiųjų menų centru bei daugeliu įdomiausių kūrėjų. Supratau, kad menai man yra artimi, įstojau į Vilniaus dailės akademiją. „Pasaka iš rūsio“ – tai tarsi apleistų, užmirštų vietų kolekcionavimas. Bent vienai nakčiai paversdavome tas erdves viešu kultūros renginiu. Juos organizuodavome įdomiose, bet apleistose erdvėse – dvaruose, senose gamyklose. Maistas būdavo kultūros dalis, taigi tekdavo pagalvoti, ką valgomo pasiūlyti renginių dalyviams. Kartą surengėme renginį pavadinimu „paukščių naktipiečiai“ garsaus režisieriaus gar-

bei. Žiūrėjome kino filmą „Paukščiai“ ir ragavome varnų mėsos – radau tikrą varnų medžiotoją ir valgytoją, kuris varnas pristatė kaip Lietuvos didikų labai mėgtą patiekalą, delikatesą. Specialiai šiai progai jis prišaudė varnų ir paruošė iš jų troškinį. Paaiškėjo, kad varnos net įdomiau nei menas – eilutė prie jų netruko išsirikiuoti. Maisto kurorto idėja atėjo natūraliai. Namas Žvėryne pasislėpęs po dideliu gluosniu bei apsuptas augalų. Taigi vieta padiktavo, kad čia reikia kurti maisto oazę, restoraną mieste, į kurį lyg į kurortą žmonės galėtų trumpam pabėgti nuo miesto šurmulio. Visi juk mėgstame poilsiauti ir lepintis.

LAMŲ SLĖNIS

189

– Šarūnai, ar tave namuose skaniai maitino? – Vaikystėje tėvai daug keliaudavo, iš savo kelionių jie parveždavo įdomiausių receptų, taip pamėgau jūros gėrybes. Į savo keliones mama pasiimdavo ir mus su sese. Taigi paelija, ant grilio kepta žuvis, midijos bei kitos jūros gėrybės buvo įprasti mūsų šeimos patiekalai. Mes su tėčiu esame prisiekę žvejai, tad namuose dažnai būdavo ir šviežios žuvies. Viskas, kas vyksta, turi prasmę, anksčiau ar vėliau sueina į vieną tašką. – Bet viena yra prie stalelio leptelėti frazę, kas būtų, jei būtų, o visai kas kita – kurti naują restoraną. Nuo ko pradėjote? – Pirmiausia reikėjo gauti pinigų. Rasti žmonių, kurie norėtų investuoti, kuriems tokio restorano idėjos būtų artimos kaip ir man pačiam. Atsirado bendraturčiai Paulius ir Ignas. Sesuo Eglė, architektė, padėjo sukurti interjerą. Daug ką abu darėme savo rankomis – sienas dažėme, baldų ieškojome. Šviestuvus radome senoje pašiūrėje, savo vietą interjere atrado ir saulėje nugairintos lentos. Prie mudviejų prisijungė kūrybingų draugų komanda, kuri mums padėjo kurti maisto kurortą mieste. – O šiltnamį? Irgi patys įrengėte? – Šiltnamis jau stovėjo, jį pastatė dar senieji namo gyventojai. Kalbama, kad šeimininkas buvo gėlininkas ir šiltnamyje augino gėles. Pamaniau: turime unikalią vietą, reikia ją išnaudoti. Pasodinome prieskonių, tikėjome, kad to, kas užaugs, užteks virtuvėje. Po pirmųjų dienos pietų pamatėme, kad nuo krūmų dingo visi lapeliai. Šiandien prieskoniai – labiau šiltnamio puošmena. Mums patinka, kai svečiai, paprašę karšto vandens, nuskina melisų ar čiobrelių lapelių ir užsipliko arbatos.

190

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

193

– Galima įtarti, kad šiltnamis yra populiaresnė vieta nei restorano vidus? – Kiekvienas turi savo skonį. Kai kurie renkasi restorano vidų – autentišką namo aplinką su spalvingu interjeru. Oranžerija – unikali vieta mieste. Ne kasdien turi galimybę vakarieniauti šiltnamyje. Unikalios vietos skatina fantaziją bei kūrybiškumą. Pamatau apleistą dvarą – iškart galvoje kirba mintis, ką jame galėtume sukurti, kaip atgaivinti. Su bičiuliais buvome Porto mieste, vaikščiojome po rajoną, šiek tiek primenantį Žvėryną. Jame stovėjo daugybė apleistų namų, kurie kažkada priklausė turtingiems žmonėms. Įspūdingi namai, su fantastiškomis kolonomis, – iškart sukasi mintis, kokį

194

LAMŲ SLĖNIS

gražų meno renginį juose būtų galima da, jam patinka mūsų restorano stilius surengti. ir konceptas. Taigi ramu kol kas. „Panamoje“ mums labai svarbi vi– Kaip tau atrodo, griuvėsius suma – aplinka, maistas ir draugiškos reiktų palikti ar atstatyti? Panašu, šypsenos. Kai apsibrėžiau, kad kursikad nei visuomenė, nei architektai, me maisto kurortą mieste, iškart panei statytojai šiuo klausimu negali sidarė lengviau, juk visokių kurortų sutarti. gali būti. – Todėl, kad vieno atsakymo nėra. Vieniems kurortas – Tolimieji RyVyksta neišvengiama kaita, metams tai ir jų egzotika, kitiems – mūsų sebėgant daugelį dalykų reikia mokytis nutė Palanga, o tretiems – svajonių paleisti. Kažkada gyvenome Užupyje, šalis Panama. Štai todėl ir keliaujame prieš dvejus metus išsikraustėme, no- per pasaulį, leidžiamės įkvepiami rėjosi pakeisti vietą – stovintis vanduo maisto, kurį ten randame, valgome, juk pradeda neskaniai kvepėti, dalykai skanaujame. Toje pasaulio virtuvėje turi keistis. yra visko – ir žuvies, ir mėsos, ir jūros Pas mus irgi užsuka tokių, kurie no- gėrybių. Visa tai mes gaminame ir sarėtų namą nugriauti, pastatyti vietoj vo namų virtuvėje. Tačiau tikrasis kujo viešbutį, tačiau namo šeimininkas, rortas ir išsvajotoji žemė yra vieta, kulaimei, laikosi savo – namo neparduo- rią pats susikuri.

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

197

– Po kiek laiko pamatėte, kad jūsų idėjos pasiteisina? – Žmonių antplūdis pirmosiomis dienomis buvo netikėtas. Pirmąją dieną atėjo dešimt žmonių, o paskui visus staliukus apsėsdavo. Vadinasi, tokio restorano čia reikėjo. Nors į dienos pabaigą likdavome be rankų ir kojų, džiaugėmės, kad pataikėme. Pirmieji dveji metai restoranų savininkams nebūna lengvi. Tai tikrų išbandymų laikas. Darbas su žmonėmis, klientų vertinimai, stresas... Bet tai veža. Šiais metais jau ramiau jaučiuosi, dažniau galiu sau leisti pažvejoti ar prie jūros gaudyti bangas. Atradau banglentes. Ir vakar dar buvau prie jūros, čiuožiau ant trijų metrų bangos. Neįtikėtinas jausmas, dabar šiurpuliai eina per kūną, kai prisimenu, – virš galvos dangaus lopinėlis, iš abiejų pusių – žalias vanduo. Tokie momentai geriausiai išvalo galvą ir nukrato nereikalingas mintis. – Kokių žmonių savo restorane sutinkate? – Kiekvienas mūsų renkasi sau artimą vietą. Maloniausia kurti šventę ir aptarnauti atsipalaidavusius, pailsėti atėjusius svečius. Sunkiau su skubančiais ir įsitempusiais. Norisi, kad „Panamoje“ žmonės planuotų savo atostogas, dalintųsi įspūdžiais arba tiesiog mėgautųsi akimirkomis – čia ir dabar. Esu tikras, kad skubančiam miesto žmogui to labiausiai reikia.

198

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

201

– Kas tau pačiam, kalbant apie maistą, svarbiausia? – Į restoranų verslą atėjau ne iš virtuvės, todėl mano supratimas toks, kaip ir daugelio svečių, – svarbiausia, kad restorane kvepėtų geru maistu, kad jis būtų šviežias. Nuo vaikystės žinojau: jei perkepsi žuvį, bus neskanu. Didžioji paslaptis – paprastume. Savo šefams irgi taip sakau – nereikia savęs apsunkinti. Žmonės nori, kad jiems būtų skanu, dvidešimčia padažų įspūdžio nepadarysi. – Portugalijoje skaniausia ką tik pagauta žuvis prie vandenyno... – Sardinės Portugalijoje – nuostabios. Nesitikėjau, kad Maroke be tradicinių troškinių galima skanauti puikių jūros gėrybių. Ir paslaptys čia irgi paprastos, tik reikia tinkamoje vietoje pasukti iš kelio. Tada atrasti nedidelį namuką su prie jo pririštu asilu. Pasirodo – restoranas. Kreiva šleiva trobelė, tuščia viduje. Mums, pasislėpusiems nuo karštos saulės, pučiant vandenyno vėjeliui vietinis žvejas pradėjo nešti alyvuoges, šviežių daržovių „salsos“ indelį bei ant grilio pačirškintą žuvį – vos neapsiverkiau, kaip buvo skanu. Ir ką jau kalbėti apie krabus bei austres vietiniame uosto turgelyje. – Kas tave atveda į gerą restoraną svetimoje šalyje? – Mėgstu stebėti žmones. Jei matau, kad šeimininkas jaukiai pasitinka, galiu tikėtis, kad tokie pat malonūs žmonės dirba ir jo virtuvėje. Niekuomet neinu ten, kur išblizginta, kur uniformomis vilkintys padavėjai kviečia vidun. Iš akių, iš menko, trumpo pokalbio atpažįstu savus. Sicilijoje neseniai valgiau skaniausią savo gyvenime mėsą. Kalnuose, kur atšiauri gamta, sustojome prie nedidelio namelio, ženklais paprašėme atsigerti. Namelio šeimininkas ženklais pasiūlė valgyti. Mes, žinoma, sutikome. Jis išsitraukė kirvį, atkirto gabalą mėsos, užmetė ant grilio, pakvietė kaimynų, šie atėjo su vynu. Juokėmės vieni iš kitų, nes negalėjome susikalbėti, bet patirtis buvo nepakartojama, pati nuostabiausia.

202

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

OTAS DRUSKOJE 4 žmonių vakarienei 1,5 kg oto

•

2 kg druskos

•

6 kiaušinių baltymai

• •

20 g šviežio čiobrelio •

20 g citrinžolės •

1 česnakas •

•

10 pipirų

2 žaliosios citrinos •

20 g žalumynų

Žuvį lengvai pagardiname grūstais pipirais, grūstu česnaku ir citrinų sultimis. Į žuvies vidų įdedame

laužytą

citrinžolės

stiebą, kelis sutraiškytus česnakus ir šviežio čiobrelio šakeles. Į druską įsmulkiname citrinžolės stiebą, kapotus žalumynus, kapotą česnaką ir žaliosios citrinos žieveles. Išmaišome ir paliekame kelioms minutėms, kad druska iš pagardų sugertų sultis. Po kelių minučių druską sumaišome su plaktais kiaušinių baltymais. Paruošiame skardą, paklojame kepimo popierių. Pilame pusę druskos masės. Ant jos dedame paruoštą otą ir likusia druska apklojame žuvį. Papuošiame žaliosios

citrinos

skiltelėmis.

Kepame iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaiteje 45 minutes.

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

EŠERYS VYNUOGIŲ LAPUOSE 5 žmonių vakarienei 2 kg ešerio

• •

1 stiklainiukas konservuotų vynuogių lapų •

•

1 kiaušinis

Žiupsnelis druskos, pipirų •

1 skiltelė česnako •

•

1 paprika

•

2 morkos

•

1 cukinija

100 g cukrinių žirnelių •

•

1 poras

100 g pievagrybių

150 g vyšninių pomidoriukų •

1 v. š. grūstų pistacijų

Daržoves garnyrui stambiai supjaustome, pagardiname druska, grūstu česnaku, pipirais ir apkepame grilinėje keptuvėje. Porus su vyšniniais pomidoriukais apkepame svieste atskirai. Gardiname grūstomis pistacijomis. Žuvį apkepame ant grilio, įsukame į kiaušinio plakinyje išmirkytus vynuogių lapus. Kepame iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaiteje 35 minutes.

LAMŲ SLĖNIS

207

208

LAMŲ SLĖNIS

JAUTIENA „SURF & TURF“ ARBA „ŽEMĖ IR JŪRA“ JŪSŲ LĖKŠTĖJE 5 žmonių vakarienei 200 g jautienos išpjovos

• •

1 virto aštuonkojo koja 1 vėžiukas

• •

1 saliero stiebas •

•

100 g cukrinių žirnelių Pusė čili pipiriuko

•

• • •

10 g medaus

5 g balzamiko acto

Natūralių žolelių aliejus •

•

1 morka

Žolelių sviestas

Namų gamybos „Gravy“ padažas

Jautienos išpjovos kepsnį iš abiejų pusių pabarstome pipirais. Apkepame ant įkaitusio grilio po 2–3 minutes iš abiejų pusių, kad viduje išliktų sultys. Kepsnį dedame į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame tarp 5 ir 15 minučių – kad mėsa iškeptų, kaip mėgstate. Kol kepa jautienos kepsnys, šiaudeliais supjaustome morką, saliero stiebą, aitriają papriką ir kepame įkaitintoje keptuvėje maždaug 5 minutes, tada įdedame medaus ir pilame balzamiko actą. Kitoje keptuvėje su medumi ir žolelių aliejumi apkepiname krevetę, aštuonkojį ir vėžiuką. Jautienos kepsnį patiekiame su naminiu „Gravy“ mėsos padažu. Naminis mėsos padažas verdamas mažiausiai 48 valandas. Jautienos kaulus apkepiname iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, metame į puodą, užpilame šaltu vandeniu. Į puodą kartu sudedame svogūnus, morkas, česnakus, cukinijas, pomidorus ir lėtai dvi paras verdame ant mažos ugnies. Nukošiame ir paliekame tik sultinį. Pilame raudonąjį vyną, Worcesterio padažą, cukrų, druską, pipirus, balzamiko actą, verdame šį sultinį, kol padažas sutirštėja.

LAMŲ SLĖNIS

209

ŠOKOLADINIS SUFLĖ •

200 g juodojo šokolado •

200 g kvietinių miltų 2 kiaušiniai

• •

50 g rudojo cukraus •

150 g sviesto

Šokoladą ir sviestą ištirpiname maišydami ant garų vonelės. Kitame indelyje kiaušinius išplakame su cukrumi. Atvėsiname šokoladą ir viską gerai sumaišome kartu su miltais. Nedidelį kepimo indelį išklojame kepimo popieriumi, supilame suflė tešlą. Kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 15 minučių. Suflė gardiname naminių ledų rutuliuku bei natūraliomis vaisių bei uogų tyrėmis.

210

LAMŲ SLĖNIS

PRIIMKITE 21 DIENOS VISAPUSĖS BURNOS PRIEŽIŪROS IŠŠŪKĮ PAJUS SKIRT KITE UMĄ A

R GRĄŽI BA NS PINIGU IME S

Daugiau informacijos apie akciją www.pajuskskirtuma.lt Akcija vyksta: 2017.08.15 - 2017.10.31

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

Šokoladu ir citrusiniais vaisiais kvepiantis žavingo džentelmeno rytinis espreso gurkšnis, vyšnių ir saldžios karamelės aromatą skleidžiantis fatališkos moters pasirinkimas, šokoladu apibarstyta ir grietinėle pagardinta ryškios asmenybės kavos pertraukėlė... Kava, kaip ir mes visi, turi skirtingų charakterių ir gali papasakoti pačių įdomiausių istorijų. Dešimties metų jubiliejų švenčianti „Vero Cafe“ pristato nuotaikingą riboto leidimo kavų kolekciją „Coffee Ego“. Tai – dešimt per visus gyvavimo metus klientų pamėgtų rūšinių pasirenkamųjų kavų, dešimt nuotaikingų jas atspindinčių personažų, leidžiančių lengvai įsikūnyti į pačius netikėčiausius savo gyvenimo vaidmenis.

KVAPNIAME KAVOS PUODELYJE SLYPINTIS CHARAKTERIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

LAMŲ SLĖNIS

213

214

LAMŲ SLĖNIS

Gentleman

Džentelmenas

„Garbingas lyg Don Kichotas, žavingas it Džeimsas Bondas, sėkmingas kaip Voltstryto vilkas. Jis nevėluoja, neburnoja, žino, kad apatinė švarko saga nėra segama, oponentus išjungia nepriekaištingu IQ. Gaila, kad jie dažniau egzistuoja filmuose, tačiau jeigu jūsų aplinkoje kažkas nutuokia apie gerą kavą, tai greičiausiai ir yra džentelmenas.“

COLOMBIA HUILA Skonio paletė: citrusiniai vaisiai, juodasis šokoladas, medus

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

Star

Žvaigždė

„Ar bent įsivaizduojate, kaip sunku gyventi, kai esi gimęs žėrėti, stebinti ir vesti paskui save minias? Kai tave persekioja paparacų blykstės, įpareigoja autografų bei kontraktų pasirašinėjimas, jau nekalbant apie vakarėlius ir varginančią prabangą? Viena laimė, kad pasaulyje egzistuoja kava – legalus būdas pasidaryti pertrauką ir gerą asmenukę. Net jei tu pasaulinio lygio žvaigždė, kol kas tik savo vidiniame pasaulyje.“

PAPUA NEW GUINEA SIGRI Skonio paletė : imbieriniai meduoliai, karamelė, džiovinti vaisiai

LAMŲ SLĖNIS

217

218

LAMŲ SLĖNIS

Femme Fatale Fatališka moteris

„Žavesys, charizma, elegancija. Tai raktai, kuriais ji atrakina bet kurias duris, o įžengusi pro jas keičia likimus. Šansus pagerinti savąjį padidinsite patiekdami kavą šiai asmenybei tiesiai į lovą. Kartu su rafinuotais komplimentais.“

PANAMA BOQUETE Skonio paletė: persikai, kriaušės, vyšnios, karamelė LAMŲ SLĖNIS

219

220

LAMŲ SLĖNIS

Rudeninis popierinis „Lamų slėnio“ numeris sukurtas galvojant apie gražų lietingą rudenį, tačiau įkvėptas vasaros prisiminimų ir istorijų apie tuos, kurie jaučiasi laimingi gyvendami čia ir dabar. Tad tarp žurnalo puslapių rasite prabėgusios vasaros pėdsakų: smėlio, bangų, ledų... Kad prisiminimai sušildytų, kai už lango siaus rudeniškos vėtros. Juk ruduo gražiausias tuomet, kai turi istorijų, kurios kutena širdį! O šiame numeryje ypatingų istorijų, kaip visada, – ne viena. Dauguma jų – apie laisvę ir drąsą gyventi būtent taip, kaip norime ir svajojame – tiesiog mėgaujantis „čia ir dabar“ akimirka.

VASARA KVEPIANTIS RUDUO Pristatyti rudeninio numerio šį kartą susitikome šefo Deivydo Praspaliausko virtuvėje – restorane „Amandus“. Nes Vilniuje – daug vietų, kur galima skaniai pavalgyti, bet nedaug šefų, kurie įdeda tiek savęs ir savo širdies į patiekalus, kuriuos ragaujame. „Amandus“ tą rytą kvepėjo šviežiai kepta burokėlių duona ir šokoladiniu pyragu. O šiek tiek rudeniškų burtų skleidė „Smells like Spells“ žvakės. Tegu lašelis magijos šį rudenį išpildo pačius slapčiausius norus!

PUSRYČIŲ DRAUGAI:

LAMŲ SLĖNIS

221

222

LAMŲ SLĖNIS

223

224

LAMŲ SLĖNIS

225

226

LAMŲ SLĖNIS

227

228

LAMŲ SLĖNIS

229

230

LAMŲ SLĖNIS

231

232

LAMŲ SLĖNIS

233

234

LAMŲ SLĖNIS

235

Rudeninio popierinio „Lamų slėnio“ ieškokite prekybos centruose ir spaudos kioskuose!

236

LAMŲ SLĖNIS

237

P E N K E T U K A S

PENKIOS IDĖJOS LIETINGIEMS VAKARAMS

PASISEMTI JĖGŲ. Dėl kitokio gyvenimo būdo vyrai išeikvoja kur kas daugiau energijos nei moterys, tad vyrų organizmui reikia ir žymiai didesnio vitaminų bei mineralų kiekio.

„Jamieson Power“ vitaminai vyrams, 90 tab. Maisto papildas

„Jamieson Power“ vitaminai – tai kruopščiai parinktų elementų derinys specialiai vyrams. Skirtingai nuo kitų maisto papildų, šio komplekso sudėtyje yra ne tik įprastas vitaminų ir mineralų derinys – formulė papildyta ir augaliniais komponentais, virškinimo fermentais, maistinėmis medžiagomis ir lipotropiniais faktoriais. Šiuose vitaminuose nėra dirbtinių dažiklių, kvapiųjų medžiagų ir konservantų. Maisto papildas nėra maisto pakaitalas. Svarbu nepamiršti įvairios bei subalansuotos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo. www.jamieson.lt

238

LAMŲ SLĖNIS

NERTI Į ISTORIJAS. Lenkijoje leidžiamas žurnalas „Fathers“ skirtas tiems, kuriems tėvystė – lyg kūrybingas žaidimas. Į leidinio puslapius sugula istorijos apie kultūrą, keliones ir gyvenimo būdą, čia rasite daugybę nuostabių nuotraukų, interviu ir esė. Anglų kalba leidžiamą žurnalo versiją galite užsisakyti čia: www.shop.fathers.pl

GRĮŽTI Į VAIKYSTĘ. Danijoje, Bilundo mieste, lankytojams duris atvėrė įspūdingas ir kiek nostalgiškas Lego namas, patiksiantis ne tik mažiesiems pasaulio užkariautojams, bet ir dideliems vaikams, jaučiantiems nostalgiją vaikystės žaidimams. Lego name įsikūrė trys restoranai, įvairios parduotuvės, konferencijų centras ir viešoji erdvė bei keturios skirtingų spalvų „patirčių zonos“. Tikimasi, kad Lego namą kasmet aplankys apie 250 tūkstančių žmonių.

PATIRTI NUOTYKIŲ. Kompanija „Best Made Co.“ sukūrė kuprinę „Dyneema Patrol Pack“ iš vieno tvirčiausių žinomų sintetinių audinių – Dyneema. Teigiama, kad jis – 15 kartų tvirtesnis už plieną ir 40 procentų stipresnis nei aramidinis pluoštas. Iki šiol Dyneema medžiaga buvo naudojama karo pramonėje, iš jos siuvamos jachtų burės ir gaminami medicininiai implantai. O pastaraisiais metais dėl išskirtinio tvirtumo ir lengvumo ją atrado ir pamėgo laisvalaikio prekių gamintojai.

PASISEMTI ĮKVĖPIMO. Turėdami laisvą akimirką, būtinai užsukite į Caroline ir Anthony Bogdanų tinklaraštį „A new kind of love“. Prieš trejus metus jiedu susitiko socialiniame tinkle „Instagram“ ir nuo to laiko nebesiskyrė: susituokė, jiems gimė dukrelė Molly May, o netrukus pasaulį išvys ir sūnus. Šiaurietiškas gyvenimo būdas, mada, dizainas, nenuobodus šeimos gyvenimas ir daug meilės – įkvėpimo užteks ilgam! Nuotrauka: „A new kind of love“ archyvo

www.anewkindoflove.com

LAMŲ SLĖNIS

239

240

LAMŲ SLĖNIS

Thomas Houseago, „Moteris“, 2007. Gipsas, kanapių pluoštas, geležinė armatūra, grafitas, 66 x 81 x 175 cm. „Lewben Art Foundation“ kolekcija.

VYRIŠKAS FEMINIZMAS IR PLASTIKOS DRĄSA Tekstas: Birutė Pankūnaitė Nuotrauka: Arūnas Baltėnas

Jo masyvi penkių kaukių skulptūra 2015 m. papuošė Rockefellerio aikštę Niujorke. Jis – vienas ryškiausių Los Andželo skulptorių, kurio kūrinius įsigyja garsūs pasaulio kolekcininkai. Jo karjera rūpinasi prestižinės galerijos, o tam, kad patenkintų darbų paklausą, jis samdo apie 20 asistentų. Pasak britų geltonosios spaudos, jo studijoje gyvenimo negandų sukeltą širdgėlą dailės pamokomis

gydo Bradas Pittas, o jis pats niekada nepamiršta paminėti esąs tik imigrantas iš Europos, kuriam Kalifornijos žemė ir žmonės buvo palankūs. Pastaraisiais metais jis nuolat vieną po kitos rengia parodas ir vis dar turi svajonių: viena jų – nusipirkti žemės lopinėlį ir įkurti jame skulptūrų parką, nes, jo žodžiais, Kalifornijoje tai vis dar įmanoma.

LAMŲ SLĖNIS

241

Biografija Th. Houseago gimė 1972 m. Lidse, Anglijoje. 1994 m. baigė bakalauro studijas Anglijos Šv. Martino meno mokykloje, 1994–1996 m. studijavo Olandijoje, „De Ateliers“. 1996 m. Olandijoje įvyko pirmoji menininko paroda – joje buvo eksponuojama serija „Mamos tatuiruotė“ („Mum‘s tattoo“). 2000 m. Th. Houseago pasirodė Belgijoje – Briuselyje surengė parodą „Kuo nors būti“ („Something to be“), dėl kurios jau kitais metais tapo NICC-Bruxel komisijos nariu ir pradėjo dėstytojauti Belgijos sostinėje. 2003 m. persikėlė į Los Andželą, Kaliforniją, kur gyvena ir kuria iki šiol. Be to, jis intensyviai rengia savo darbų parodas visame pasaulyje: Italijoje, JAV, Belgijoje, Anglijoje, Danijoje ir kitose šalyse.

242

LAMŲ SLĖNIS

Jis – tai menininkas Thomas Houseago, gimęs 1972 m. ir užaugęs Anglijoje, Lidse, pagyvenęs Olandijoje ir Belgijoje, o 2003 m. įsikūręs Los Andžele ir 2012 m. gavęs JAV pilietybę. Visa tai įgyvendinti nebuvo labai lengva, tačiau šia faktologija pradedu tam, kad pabrėžčiau, jog lietuviškasis „Lewben Art Foundation“, įtraukęs į savo rinkinį Th. Houseago kūrinį „Moteris“, nestokoja ambicijų kaupti ne lokalaus, o plataus tarptautinio spektro kolekciją, tad renkasi ne marginalų darbą iš meninių autoriaus paraščių, kaip neretai nutinka vietiniams rinkiniams, o tokį, kuris puikiai atspindi geriausius skulptoriaus stiliaus bruožus. Šio menininko kūryba – ne lengvabūdė bravūra, o išties novatoriškas, gyvas, pulsuojantis organizmas, griaunantis ir iš naujo formuojantis skulptūros kaip klasikinio meno ir avangardo idėją, kvestionuojantis plastikos įpročius ir įterpiantis hibridiškumo. Fondo rinkinyje esanti „Moteris“ – gana tipiškas Th. Houseago kūrinys, bylojantis jį esant feministu per se.

Kodėl taip teigiu? Nes moters vaizdinys čia kalba ne „moteriškomis formomis“ kaip plastikos standartu, o gaivališka, vos vos apvaldyta, bet iki galo neapdorota ir monumentalia moters galia. Figūroje žaidžia kubistinės Pablo Picasso pamokos, pirmapradis primityvumas ir skulptoriaus mėgstama trimatiškumo ir plokštumos dermė. Žvelgiant iš priekio, lengva apsigauti ir šią „Moterį“ palaikyti lengvai modifikuota, ekspresionistine tradicine skulptūra. Bet, apėjus ratu, pribloškia plastikos drąsa: kiekvienas rakursas vis kitoks, o iš nugaros ji regisi plokščia – akiplėšiškai ruduoja beveik į pat paviršių išnyrančios konstrukcijos armatūros, ryškėja į gipsą įmaišyto kanapių pluošto faktūra ir medinės kūno dalių plokštės. Tačiau ši drąsa yra ne avantiūristinė, o pagrįsta aštriu kūno plastikos – dekonstruotos ir vėl iš naujo surinktos – potyriu, įgudusiais pieštuko štrichais, tikslinančiais figūros judesius ir formas. Piešimas. Gali atrodyti, kad menininkas piešia nerūpestingai ir atsai-

Autorius, akivaizdu, puikiai išmano anatomiją, tačiau apsimeta nevykusiu mokiniu ir ardo įprastinės moters grožio sampratos kanonus. Kūno linkius jis formuoja negrabiai, nes ne tai svarbiausia.

niai. Tačiau iš publikuotų interviu aiškėja, kad piešimas jam svarbus iš esmės. Piešia jis kiekvieną mielą dieną ir teigia, kad „tai ne pastanga, ne prievarta. Piešdamas aš nusiraminu ir susikoncentruoju, atrandu savo vietą, susitariu su pasauliu.“ Piešiniai jam prilygsta intymiems dienoraščiams ar rankraščiams. Jo nuomone, jie yra pernelyg nuvertinta meninė forma. Performatyvumas. Kaip ir kitos Th. Houseago skulptūros, „Moteris“ – šiurkšti. Ji pradėta nuo geležies strypų konstravimo, ant jų klotas gipsas, kanapės, medinės dalys. Vėliau užbrūkšniuoti piešinio štrichai, bet visa tai galutinai neužglostyta užbaigtumu. Procesas neslepiamas ir matyti akivaizdžiai, todėl viskas – itin performatyvu. Menininkas turi paaiškinimą ir tam – meninę veiklą jis pradėjo nuo

performansų. Neužbaigtumas. Autorius, akivaizdu, puikiai išmano anatomiją, tačiau apsimeta nevykusiu mokiniu ir ardo įprastinės moters grožio sampratos kanonus. Kūno linkius jis formuoja negrabiai, nes ne tai svarbiausia. „Moters“ petys keistai ištinęs, rankos pernelyg ilgos, o ji pati, lyg griozdiškas vaiduoklis, neatitinka natūralių matmenų ir yra visa galva didesnė už žiūrovą. Menininkui rūpi šešėlių žaismas ir skulptūros tapybiškumas drauge su nuginkluojančiu meninės jėgos, ekspresijos, galingos struktūros pojūčiu. Galia ir energija, supjaustyta ir spinduliuojanti. Trapus pažeidžiamumas ir stiprybė. Tai, kas paprastai slepiama nuo žiūrovo akių kaip užkulisinis darbo etapas ar nestabili struktūra, čia su pasitikėjimu demonstruojama.

Šaltiniai. Stilistinės šaknys čia siekia senovės graikų, Afrikos, Amerikos, primityviųjų tautų meną, Renesansą ir ankstyvąjį modernizmą bei jo junginius su šiuolaikine dekonstruktyvistine estetika. Esama ir populiariosios muzikos ar kiborgų kultūros inspiracijų. Th. Houseago intensyviai rengiamose pastarųjų metų parodose rodo ne vien sukapotas ir iš naujo surinktas masyvias figūras. Viena naujausių ir plačiai aptarinėjamų jo ekspozicijų – tapybos drobės, kuriose ryškus skulptūriškas pradmuo („Psichodeliniai broliai – piešti tapybos darbai“, angl. „Psychedelic Brothers – Drawn Paintings“, Gagosian Gallery). Menininkas nesnaudžia ant laurų ir kasdien įrodinėja esantis kūrybingas. Užuot monotoniškai kūręs sėkmės replikas, tebeieško ir randa naujai.

LAMŲ SLĖNIS

243

AKIMIRKŲ DIEVAI

#kūrybinga #siela Antoine Tony Stone Kūrybininkas Prancūzija Instagram: @antoinetonystone

244

LAMŲ SLĖNIS

245

AKIMIRKŲ DIEVAI

#kūrybinga #siela Jacob Morris Gitaristas Jungtinė Karalystė Instagram: @jacobneverhill

246

LAMŲ SLĖNIS

247

AKIMIRKŲ DIEVAI

#kūrybinga #siela Jannik Obenhoff Fotografas, gamtos tyrinėtojas Vokietija Instagram: @jannikobenhoff

248

LAMŲ SLĖNIS

249

AKIMIRKŲ DIEVAI

#kūrybinga #siela Carlos Costa Tinklaraštininkas, modelis Jungtinė Karalystė Instagram: @roque_80

250

LAMŲ SLĖNIS

251

NAUJI VĖJAI

APIE ŠIŲ DIENŲ VĖŽĮ IR ŠIŲ DIENŲ JOGĄ

Tekstas: Inga Norke Nuotrauka: Lina Jushke

Su Olga skutame bulves, pjaustome daržoves, padruskinta višta jau sėdi orkaitėje. Lipniom rankom perjunginėju muziką, o Olga akimis renkasi, kurias iš taurių dės ant stalo. Nieko per daug išsiaiškinti nenorime, bet palaikome pokalbį. Staiga imame juoktis iš gana vaikiško palyginimo – kai pjaustai daržoves, visokių būna... Kiek atokiau ant baro kėdžių sukasi du geriausi draugai Rytis ir Mindaugas – dėl kurių iš esmės ir susipažinau su Olga (Mindaugo kelių-mėnesių-romanu) – ir irgi kvatoja.

252

LAMŲ SLĖNIS

– Ko čia mūsų pokalbių klausotės? – juokais nejuokais nutildau. – Taigi seniai matėtės, bendraukite tarpusavyje, – papildomai dviem draugams smūgiuoja Olga. – Tai mes jau ką norėjome, apie viską pakalbėjome, – dar kiek juokdamasis bando surimtėti Rytis ir apsuka papildomą ratą apie savo ašį ant baro kėdės. – Laukiame vakarienės, – priduria jis, o Mindaugas ir toliau tyli, nes Rytis kaip ir viską pasakė už abu. Na kaip jiems pavyksta taip profesionaliai be jokios

sąžinės graužaties užmušinėti laiką? Aš jums sakau, vyrai tai moka geriau. Jie moka tiesiog laukti, tiesiog valgyti, tiesiog kalbėtis, tiesiog žiūrėti televizorių. Girdėjau, mokėti užmušinėti laiką (tai, beje, gali būti vadinama ir dailiau – mėgautis akimirka) tokiems kaip man, laiko ekonomistams, būtų sveika. Tarkime, skrisdama negaliu tik sėdėti. Reikia skaityti ir galbūt pasimokyti, užkąsti ir atsigerti kavos – vien dėl sistemos klaidos galvoje, kad negali vien skaityti. Vien muzikos klausytis irgi negali, reikia tuo pačiu dar ir miegoti. Eini į automobilių aikštelę ir su savimi pasiimi ne tik rankinę, sporto krepšį, bet ir šiukšlių maišą (juk beveik pakeliui), dviem laisvais pirštais lifte renkiesi dainą per „Spotify“, kurią klausysi vėliau, keliaudamas, ir paraleliai skaitai ekrano viršuje iššokančias „Messenger“ žinutes, dalį jų atsakinėji – iki kol liftui nusileidus po žeme dingsta ryšys. Neaktyvi zona. O kartą teko nusileidus lėktuvui pasėdėti salone papildomas 15 minučių. Laukėme, kol atlaisvės išlaipinimo galerija (rankovė), taigi pilotas pabandė nudžiuginti keleivius ir leido įsijungti mobiliuosius. Salonas atgijo lyg mokyklos koridorius po pamokų, ką tik nuskambėjus skambučiui. Taip pilotas mus ne tik saugiai atgabeno, bet ir išlaisvino iš neaktyvumo spąstų. Amžinas laiko deficitas neleidžia sėdėti ramiai. Nerimas, kad šiandien buvo galima nuveikti daugiau, – kasdienis palydovas į lovą. Juk Beyonce turbūt tikrai šiandien nuveikė daugiau, ar ne? Turi laiko traukinyje? Galbūt reikia kaip nors patobulėti ir išmokti kažko naujo? Turi laiko vairuodamas? Kodėl neapskambinus mamos ir draugių? Be abejo, paraleliai viena ranka kuprinėje beieškant lūpdažio, kol kita vairuoji. Turi laiko žiūrėdamas serialą? Būtinai kažką valgysi, o gal darysi tempimo pratimus ir dar kartą patikrinsi elektroninį paštą. O dar geriau – neseniai pagavau save, kad žiūrėdama filmus pasitaikius progai išbandau save. Pavyzdžiui, kai filmo herojus neria po vandeniu, irgi sulaikau kvapą – kad pasitikrinčiau, ar ir man pavyks tiek pat laiko nekvėpuoti.

Turi laiko prieš susitikimą? Nors ir 5 minutes, bet jas praleisi irgi produktyviai, t.y. telefone: atsinaujinsi savo darbų sąrašą, atsakysi porą laiškų ir patikrinsi orų prognozę vakarui, o dar geriau – nakčiai (ką tai keičia?) Turi laiko ant bėgimo takelio? Ne, juk laiko paprastam bėgimui išvis neturi, todėl būtinai minant taką reikia žiūrėti kokią „self-help“ laidą per „YouTube“ ir pasitarti su greta bėgančiomis mintimis apie rytdienos vakarą – kaip reiks visur suspėti. Reikia išnaudoti kiekvieną minutę. Juk laiką būtina taupyti, lyg jo atsargas galėtum marinuoti, parduoti ar iškeisti.

³³³ Gyvenimas skirtas gyventi, o ne produktyviai leisti laiką. Šitas supratimas man ateina tik dabar – o iki tol kiekviena bent kiek planams pasiduodanti akimirka buvo po padu. O štai mano močiutė iki šiol neigia, kad eina pietų miego. Ji nemiega vidury dienos. Nors kai per šventes nakvoja pas mane, girdžiu ją knarkiančią dar vidurdienį. Tačiau juk tai yra tinginystė, o pastaroji – nuodėmė. Ne, tikrai ji niekada dienomis nemiega. Dabar, kiek kitaip nei močiučių ir promočiučių laikais, tingėti nėra gėda. Tačiau visiškai nieko neveikti yra tiesiog keista. Užmušinėti laiką tuščiomis rankomis tampa kažkokia naujos kartos joga, kurios reikia mokytis lyg kažko nepatirto, ir dar sukąstais dantimis. Produktyviai leisti aktyvias paros minutes, kondensuotai užkimšti kiekvieną laisvą valandą veiklomis ir veiklelėmis arba bent jau „noulaifinti“ internete yra šių dienų vėžys. Olga, beje, man patiko. Tačiau daugiau jos po tos vakarienės nemačiau. Tik po kokių 4 metų sužinojau, kad paskutinėje savo žinutėje ji tada jau kitam savo vaikinui rašė, jog šįvakar neturės laiko susitikti, turi mokytis. Jos telefoną rado už 5 metrų nuo automobilio. Sekite Ingos Norke kasdienybę „Instagram“: @norke_upe

LAMŲ SLĖNIS

253

IKI PASIMATYMO

LAPKRITĮ! www.lamuslenis.lt

254

LAMŲ SLĖNIS