Žurnalas „Lietuvė“, 2024, Nr. 1(15)

15 METŲ KARTU

GROŽIS

Robertas Sakalauskas

Užsispyrimas –vedlys į profesines aukštumas

Dažnai girdime, kad išorinis žmogaus grožis ne toks svarbus kaip jo vidinis pasaulis.

Aš su tuo nesutikčiau: abu dalykai vienodai svarbūs, nes sudaro darnią visumą. Grožio specialistai yra to liudininkai: jie mato, kaip pasikeičia žmogaus emocijos, kaip jo vidinį pasaulį paveikia išvaizdos pokyčiai. Žmogus ateina jausdamasis nematomas, nelaimingas ir po 2 valandų kirpėjo ar vizažisto kėdėje, rodos, atgyja, pasikeičia, pajunta pasitikėjimą savimi, atsiranda šypsena. Gražus išorinis pasikeitimas nuspalvina ir jo vidų.

Grožio specialistų tarsi terapeutų rankos prisiliečia prie kiekvieno iš mūsų. Nesvarbu, ar verslininkas, ar gydytojas, ar prezidentas, – visi mes norime atrodyti gražiai ir jaučiamės gerai, kai esame patenkinti savo išvaizda.

Šis žurnalo specialusis numeris yra dedikuojamas visiems grožio specialistams kaip padėka už pasaulio gražinimą, kūrybą ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulio čempionatuose.

LIETUVĖS įkūrėja Inesa Uktverienė #pasauliolietuvės #ašmyliuLietuvą

Turinys

Jolanta Mačiulienė: „Veiklaus žmogaus neįmanoma sustabdyti“

6 27 42 50 58 78 88 98 110 120

68

Nuo projektavimo – prie vizažo

Užsispyrimas – vedlys į profesines aukštumas

Skirtingos profesijos padėjo atrasti vidinį balansą

Nuo vaikystės pomėgio iki tarptautinio įvertinimo

Grožio ir meno apsuptyje

Rūta Zenkovienė: „Grožio srityje neužtenka tik profesinių žinių“

Irma Baltrušaitienė: „Profesionalo samprata šiais laikais yra iškreipta“

Jurgita Trainaitė: „Grožio specialistai yra savotiški terapeutai“

Jūratė Miliauskienė: „Lietuvoje yra puikių specialistų, kuriuos turi pamatyti visas pasaulis“

KIGSA akimirkos. 15 metų kartu

Įmonė

Redaktorė

Kalbos redaktorė

Dizainerė Fotografas

„Inekta“

Inesa Uktverienė

Inga Nomeikienė

Kristina Čereškienė

Gintautas Gelbūda

Inesa Uktverienė

Viktorija Sakalauskaitė

Numerį rengė: Viršelis:

Viršelio veidas Fotografas Vizažistė Plaukų stilistė

Jolanta Mačiulienė

Gintautas Gelbūda (Gintostudija.lt)

Indrė Laurinaitytė

Jolanta Mačiulienė

MYLINTI • VEIKLI VERSLI • KURIANTI

JOLANTA MAČIULIENĖ:

„Veiklaus žmogaus neįmanoma sustabdyti“

Kiekviena bendruomenė, kad sėkmingai ir ilgai gyvuotų, privalo turėti stiprų lyderį ir vedlį. Lietuvos kirpėjus bei kitus grožio specialistus jau 15 metų į bendruomenę buria ir tobulėjimo keliu eiti padeda KIGSA prezidentė JOLANTA MAČIULIENĖ

Šios veiklios asmenybės ir ją supančių bendraminčių dėka grožio paslaugų sektoriaus atstovų balsas yra girdimas, o gabumai gali skleistis tarptautiniuose konkursuose, kuriuose lietuviai nuolat pelno prizines vietas. Garsinti Lietuvos vardą pasaulyje yra vienas iš Jolantos tikslų. Tačiau tai daryti ji pasirinko ne siekdama asmeninių apdovanojimų ir įvertinimų, o sunkiu organizaciniu darbu.

INESA UKTVERIENĖ

GINTAUTO GELBŪDOS NUOTRAUKOS

Spėju, buvote labai energingas vaikas.

Kaip Jus patraukė grožio sritis?

Vaikystėje buvau pasiutusi, turėjau daug mažų vidinių demoniukų ir dariau viską, ko negalima. Jeigu man pasakydavo elgtis vienaip, aš darydavau atvirkščiai.

Kaip klostėsi Jūsų kelias?

Mano istorija išskirtinė. Baigusi vienuolika klasių bandžiau stoti į Vilniaus kirpėjų moky-

Mano mamos profesija nebuvo susijusi su grožio sritimi, bet ji buvo labai graži moteris. Ypač į atmintį įstrigę jos rytiniai grožio ritualai –plaukų sukimas suktukais, blakstienų rietimas, lūpų dažymas. Ji itin rūpinosi savo išvaizda. Manau, kirpėjo profesija visada slypėjo giliai mano pasąmonėje. Kad ir apie kokią veiklą galvojau, mintys vis grįždavo prie tos srities, kurioje esu šiandien.

LIETUVĖ | GROŽIS

klą. Nors mano pažymiai ir egzaminų rezultatai buvo geri, manęs nepriėmė, nes „susivėliau“ per piešimo egzaminą. Nepatiko mano piešinys ir man pasakė, kad pritrūko balų. Taigi grįžau į Kauną ir įstojau į profesinio rengimo centrą, kuriame rengė buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato administratorius (tada vadinosi priėmėjai). Atlikau praktiką kirpykloje Laisvės alėjoje kaip kasininkė. Ten pamainoje dirbo net septyniolika meistrų, turėjau galimybę stebėti visą darbo virtuvę.

Baigus mokslus mane paskyrė dirbti į kirpyklą prie Girstupio. Ten man atsivėrė galimybės. Mane pastebėjo vienos pamainos brigadininkė ir pasakė: „Manau, kad tu būsi gera kirpėja.“ Toje pamainoje buvau jauniausia, padėdavau patyrusioms meistrėms, kurios manimi pasitikėdavo ir skirdavo nemažai užduočių. Tai man davė pradžią ir suvokimą apie pasirinktą profesiją.

Neilgai trukus sutikau būsimą vyrą, ištekėjau, vienas po kito gimė du vaikai ir jau maniau, kad mano karjerai bus galas. Bet nieko panašaus. Aštuonių mėnesių dukrą palikusi prižiūrėti anytai, iščiuožiau dirbti. Tačiau nebe kasininke – tapau kirpėjos Mirguolės Leonienės mokine. Ji tuo metu buvo žinomiausia, geriausia Kauno kirpėja. Per tris mėnesius išmokau kirpėjo amato, gavau meistro vardą ir dar spėjau pasiruošti konkursui. Tai buvo 1989 metai. Konkurse tapau prizininke ir tada prasidėjo mano kilimas. Per trumpą laiką dalyvavau trijuose konkursuose, pasimokiau tuo metu geriausioje kirpėjų mokykloje Lvove. Puikiai pasirodžiusi konkursuose, palypėjau dar vienu laipteliu – gavau pirmosios kategorijos meistro vardą. Tuomet pradėjau dirbti „Undinės“ grožio salone. Kad galėtum jame dirbti, reikėjo turėti šią kategoriją arba 5 metų darbo patirtį. Meistrės, kurių padėjėja buvau, staiga tapo mano kolegėmis ir tada pajaučiau aršią konkurenciją. Į jauną žmogų visi žiūri atsargiai.

Po metų gimė trečias vaikas. Buvo 1990ieji, nepriklausomybės atkūrimo metai, prasidėjo infliacija, bankrotai, kirpėjų kombinatas ir daug kirpyklų užsidarė, likau be darbo. Metus pasiauginusi vaiką, supratau, kad turiu sugalvoti, ką daryti toliau.

1996 metais, vedama noro tobulėti, neužsisėdėti vietoje, įsitraukiau į kirpėjų tobulinimosi veiklas. Pradėjau aktyviai dalyvauti Jolantos Čiapienės kirpėjų asociacijos organizuojamuose čempionatuose, konkursuose.

1996 m. Lietuvos kirpėjų čempionate laimėjau prizinę vietą ir mane pastebėjo vieno salono savininkė. Septynis mėnesius dirbau pas ją, tačiau atmosfera tame salone manęs netenkino ir išėjau iš darbo.

Mes turime nepaprastai gabių specialistų. Užauginome ne vieną Lietuvos, Europos ir pasaulio čempioną.

Mano klientai yra unikalūs. Dirbu 40 metų ir pusė iš jų pas mane lankosi nuo pirmųjų dienų.

Prasidėjo naujas etapas?

1997 metais įregistravau pirmąją savo įmonę ir atidariau nuosavą kirpyklą Vilijampolėje. Anksčiau joje dirbo didelis kolektyvas, o šiandien čia karaliaujame su ilgamete kolege Diana. Ilgainiui supratau, kad dirbti be didelio kolektyvo ramiau ir paprasčiau. Iš patirties galiu pasakyti, kad svarbiausia – niekada neprarasti noro ir tikėjimo.

Daug veiklų, mokslų, konkursų, komandiruočių... O kaip šeima?

Manau, kad veiklaus žmogaus neįmanoma sustabdyti. Vyras ilgai manęs nesuprato, nebuvo patenkintas mano veiklumu. Ir anyta papriekaištaudavo, kad palieku vyrą su vaikais ir išvažiuoju. Bet aš išsikovojau laisvę. Ilgainiui vyras susitaikė, kad kitaip nebus, aš negaliu vien sėdėti prie puodų, man patinka mano darbas. O vaikai užaugo labai savarankiški. Ir aš pati augau nepertekusi tėvų dėmesio. Turiu puikias

seseris, viena kitai daug padėdavome. Jaunėlei buvau kaip mama, o vidurinioji mane visada palaikydavo, visur būdavo mano modeliu.

Ar anūkai mato savo močiutę?

Šiandien lietuviai pagal pelnytas prizines vietas užima labai gerą poziciją.

Čempionatai daugeliui jų

padėjo padaryti didžiulį šuolį karjeroje, tapti žinomiems pasaulyje.

Aš be galo myliu savo anūkus, turiu penkis, šeštas pakeliui į šį pasaulį. Labai džiaugiuosi savo šeima, vaikais. Rengiame nuostabius šeimos pasibuvimus, pavasarojimus gamtoje. Noriu, kad ši tradicija tęstųsi, kai manęs nebebus. Turime atrasti laiko vieni kitiems, nes dėmesio neskyrimas šeimai ir sau yra nuodėmė.

Šiuo metu skiriu daugiau laiko sau, nes pastaraisiais metais supratau, kad skyriau sau nepakankamai dėmesio, kad turiu pasirūpinti savo sveikata, nes vieną dieną galiu ir nebeatsistoti. Taigi

mokausi save mylėti ir skirti sau daugiau laiko.

Ar Jūsų klientai tampa draugais?

Mano klientai yra unikalūs. Dirbu 40 metų ir pusė iš jų pas mane lankosi nuo pirmųjų dienų. Pokalbiai su klientais – geriausias streso malšinimo būdas: išsikalbi ir palengvėja. Jaučiu didžiulį jų palaikymą, man tai labai svarbu. Draugai, kai labai sunku, visa-

da atsiranda šalia. Jie paskambina ir pasako: „Aš jaučiu, kad tau kažkas negerai.“ Artimi žmonės yra didžiulė dovana.

Pastaruoju metu po didelio pervargimo ir streso pradėjau jausti, su kuo bendrauti, o su kuo ne, ar su konkrečiu žmogumi man pakeliui, ar ne. Tai išsiugdžiau per įvairias patirtis.

Kokia buvo KIGSA pradžia?

Mano minėta Jolantos Čiapienės įkurta kirpėjų asociacija, deja, iširo. Jos organizuojami čempionatai buvo aukšto lygio, supratau, kad tai yra labai reikalinga specialistams. Todėl iš pradžių su keliomis bendramintėmis subūrėme kirpėjų klubą, o po metų pervadinome jį Kirpėjų ir grožio specialistų asociacija. Norėjau neapsiriboti vien kirpėjais, kad čempionatuose galėtų dalyvauti įvairių sričių grožio specialistai. Prisijungė vizažo, manikiūro meistrai.

2010 metais jau dalyvavome Europos čempionate su nauja komanda. Pirmas startas buvo mums gera pamoka, supratome, kad turime dar stipriau ruoštis. Pati dalyvavau konkurse su fantazine šukuosena, užėmiau penktąją vietą. Tačiau supratau, kad negaliu visko daryti vienu metu –ir dalyvauti, ir viską organizuoti. Todėl po šio čempionato daugiau nebedalyvavau, likau prie organizavimo reikalų. Ir tai tęsiasi jau 15 metų.

Įnešėte naujovių, aiškumo?

Daug kas sakė, kad asociacija ilgai negyvuos, bet man pavyko viską suvaldyti. Teko daug domėtis, bendrauti su valdžios atstovais kiekvienu mums, grožio specialistams, aktualiu klausimu. Karantino laikotarpiu ypač išryškėjo asociacijos svarba – mes kovojome už kiekvieną grožio specialistą, kad jiems leistų pradėti dirbti. Net ir tie skeptikai, kurie sako „Kam mums tos asociacijos reikia?“, per karantiną pamatė, kokia KIGSA yra reikalinga.

Pamenu, kaip rytais reikėdavo peržiūrėti ir išnagrinėti visus Vyriausybės per naktį pakeistus

Karantino laikotarpiu ypač išryškėjo asociacijos svarba – mes

kovojome už kiekvieną grožio specialistą, kad jiems leistų pradėti dirbti. Net ir tie skeptikai, kurie sako „Kam mums tos asociacijos reikia?“, per karantiną pamatė, kokia KIGSA yra reikalinga.

nutarimus, suprasti politinę situaciją, kaip viskas keičiasi, ar mes galime būti ramūs, ar ne. Teko per nuotolį dalyvauti įvairiuose susitikimuose su valdžios atstovais, šalies Prezidentu. Vieno posėdžio metu išdrįsau be jokių užuolankų pasakyti: „Jūsų Ekscelencija šalies Prezidente Gitanai Nausėda, prašau leisti dirbti grožio specialistams. Mes esame pasiruošę, išlaikėme visus egzaminus, įvykdėme visus reikalavimus. Tai, ką duoda Vyriausybė, mūsų netenkina, mūsų verslai žlunga, prašau leisti mums dirbti ir patiems užsidirbti.“ Po to susitikimo buvo priimtas nutarimas atpalaiduoti kai kurias sritis, viena iš jų buvo grožio paslaugų sritis.

Pandemijos laikotarpiu daug žmonių žadėjo tapti KIGSA nariais, nes norėjo, kad už juos kovočiau, bet viskas pasibaigė ir dauguma šiuos pažadus pamiršo. Labai liūdina, kad meistrai nenori būti bendruomeniški.

Narystė asociacijoje yra savanoriška. Bendruomenės nariai gali daug prisidėti prie jos vystymosi, gali tobulėti kaip specialistai dalyvaudami įvairiuose čempionatuose – ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniuose. Jeigu kiekvienas grožio specialistas taptų asociacijos nariu ir remtų ją bent minimaliu metiniu mokesčiu, mes būtume dar stipresni. Nes biudžetas yra minimalus ir surinkti pinigai labai greitai išdalijami. Mūsų aso -

ciacija priklauso dviem Europos ir pasaulio organizacijoms, joms yra mokami nemaži mokesčiai ir todėl visi Lietuvos grožio specialistai gali dalyvauti konkursuose už šalies ribų. Tos tarptautinės organizacijos mums nieko neduoda, nenutiesia raudonojo kilimo, nenuperka kelionių bilietų, susimokame tik už narystę jose. Bet tai yra prestižas, garbė, galimybė tobulėti ir garsinti savo šalies vardą pasaulyje.

Aš nesu viena, mes esame didelė bendruomenė ir kartu daug visko nuveikėm. Žinoma, į asociaciją įdėta labai daug mano pačios darbo...

Ar nekilo noras eiti į politiką?

Esu sulaukusi daug kvietimų iš partijų, bet tai tikrai ne man. Aš jautriai reaguoju į neteisybę, negražius dalykus. Man patinka būti tuo, kas esu. Manęs nežavi politiniai dalykai, aš greitai patikiu žmonėmis ir vėliau mane labai žeidžia nusivylimas, kai daug kalbama, bet nieko nedaroma.

Ar sulaukėte dėmesio iš valdžios?

Taip, be ne be mano pastangų. Rašiau visoms reikiamoms institucijoms, beldžiausi į visas duris. Labai džiaugiuosi, kad mus visus pakvietė tuometis Kauno meras Andrius Kupčinskas ir įteikė apdovanojimus, buvo labai smagu pirmą kartą sulaukti tokio dėme -

sio bent jau iš savo miesto valdžios. Gavome garbės raštus už Lietuvos vardo garsinimą. Mums jie prilygo milijonui – tai didžiulė garbė.

Tuometė administracijos vadovė Edita Gudišauskienė išgirdo mus ir nustebo, kad neturime jokios būstinės, tad mero sprendimu gavome patalpas Panerių gatvėje. Tai buvo senas namas, kurį galėjome pasitvarkyti ir naudoti savo reikmėms. Investavome, susitvarkėme, ten vykdavo seminarai, mokymai, asociacijos narių susirinkimai. Pasikeitus valdžiai, iš to namo mus išprašė. Pastatą pardavė ir jis iki šiol stovi tuščias. Nors daug į jį investavome, mums niekas negrąžino nė cento. Ir dar liepė išsikraustyti per parą. Aišku, aš ir toliau beldžiausi į naujos valdžios duris. Tad pernai Kauno miesto grožio specialistai vėl buvo pakviesti į savivaldybę ir gavo apdovanojimus iš dabartinio mero Visvaldo Matijošaičio. Taip pat buvome pakviesti ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės į ministeriją, ten irgi gavome garbės raštus, apdovanojimus.

Visus tuos 15 metų mus palaiko ir globoja Seimo narė Orinta Leiputė ir jos padėjėja Aurelija Lankelienė. Jos mums daug padėjo ir ne kartą suorganizavo vizitus į Seimą.

Kalbant apie apdovanojimus, esu gavusi sidabrinį Vytį, kuris skiriamas už išskirtinius nuopelnus, todėl šiuo apdovanojimu labai didžiuojuosi. Galima sakyti, savo „Oskarą“ aš jau turiu ( juokiasi). Esu gavusi ir apdovanojimų iš tarptautinių organizacijų. Daug dirbu, bet kai laimiu, džiaugiuosi tyliai.

Kaip Lietuvos grožio specialistams sekasi pasaulio čempionatuose?

Labai džiaugiuosi, kad įstoję į tarptautines organizacijas galime atstovauti Lietuvai tarptautiniuose čempionatuose ir parodyti, ką gebame. Mes turime nepaprastai gabių specialistų. Užauginome ne vieną Lietuvos, Europos ir pasaulio čempioną. Šiandien lietuviai pagal pelnytas prizines vietas užima labai gerą po -

Tarptautinės organizacijos mums nieko neduoda, nenutiesia raudonojo kilimo, nenuperka kelionių bilietų, susimokame tik už narystę jose. Bet tai yra prestižas, garbė, galimybė tobulėti ir garsinti savo šalies vardą pasaulyje.

LIETUVĖ | GROŽIS

ziciją. Čempionatai daugeliui jų padėjo padaryti didžiulį šuolį karjeroje, tapti žinomiems pasaulyje. Aišku, tam reikėjo investuoti laiko ir pinigų, tačiau šiandien jie gali didžiuotis, nes jų laimėjimai įėjo į pasaulinės asociacijos istoriją, viskas užfiksuota, sudokumentuota.

Jeigu gautume rėmimą, čempionatuose galėtų dalyvauti daug daugiau Lietuvos specialistų. Bet kadangi visos išlaidos dengiamos iš savų lėšų, o tam jų reikia daug, į konkursus važiuoja tie, kas gali sau tai leisti finansiškai.

Kitų sričių čempionatų nugalėtojai apdovanojami premijomis, o mums už laimėjimus neskiriama nieko. Net neaišku, kam mes priklausome, nesame priskirti nė vienai ministerijai – nei mes prie švietimo, nei prie ūkio, nei prie medicinos, todėl neturime stuburo, kuris mus laikytų, nors esame visiems reikalingi.

Kuris čempionatas pats įsimintiniausias?

Tai buvo 2011 metų Europos čempionatas Austrijoje. Atvažiuojame į vietą, stovi stalai ir kėdės, nėra nė vieno veidrodžio. Mes pripratę per veidrodį žiūrėti, ką esame padarę, o tada turėjome žiūrėti vienas į kitą ir vienas kitam komentuoti. Dar taip nebuvo. Tiesa, kitą dieną veidrodžiai atsirado, bet pasiruošimas buvo sudėtingas.

Kitame čempionate nutiko taip, kad išvykome nesulaukę apdovanojimo. Paskelbus nugalėtojus, neišgirdome savo pavardžių ir manydami, kad nieko nelaimėjome, išvažiavome. Vėliau paaiškėjo, kad pačioje pabaigoje mus kaip komandą paskelbė laimėjus penktąją vietą. Buvom nusivylę, kad neišlaukėm iki galo.

Man yra tekę lipti ant scenos atsiimti ne savo apdovanojimo – pelnyto Irmos Baltrušaitienės. Gal iš nuovargio, gal iš nusivylimo, o gal netikėjimo, kad gali laimėti, kartais dalyviai išvažiuoja nesulaukę apdovanojimų pabaigos. Čempionato metu stresas yra begalinis, laiko konkursiniam darbui atlikti – mažai. O pasiruošimui reikia skirti daug valandų.

Ką dar norėtumėte nuveikti su asociacija?

Labai norėčiau, kad būtų įvesti kvalifikaciniai lygiai, suvienodintos mokymo programos grožio specialistus rengiančioms privačioms ir valstybinėms mokykloms. Bet suprantu, kad mes neturime palaikymo valdžioje ir sunku tai sutvarkyti.

Taip pat yra daug nelegalaus darbo. Daug kas dirba šioje srityje tiesiog pasimokę internete, pavyzdžiui, „YouTube“. To neturėtų būti. Tai labai atsakinga profesija, reikalaujanti netgi anatomijos žinių. Dabar kai kurie palanko poros savaičių kursus ir jau, žiūrėk, dirba tomis pačiomis kainomis, kaip ir meistras, turintis 20 metų patirtį ir aukštą kvalifikaciją.

Taip pat norėtųsi koreguoti mokesčių naštą, nes dabar žmogus, net nespėjęs įkelti kojos į savo darbo vietą, jau apkraunamas didžiuliais mokesčiais. Jis viską kuria savo rankomis, neretu atveju net nežino, nuo ko pradėti, o iš valdžios jokios pagalbos, tik mokesčių našta. Buvau užsidegusi tai sutvarkyti, bet mane greitai nuleido ant žemės. Reikia labai gerai pagalvoti, per kurią sistemą eiti. Laukia mažiausiai 5 metai raštų rašinėjimo, lindimo valdžiai į akis, žodžiu, sunkus ir ilgas kelias.

Bendruomenės nariai Jus myli?

Oi, jie padaro man malonių staigmenų, vadinasi, myli ( šypsosi ). Pavyzdžiui, praeitais metais švenčiau savo 60-ies metų jubiliejų. Jie netikėtai suvažiavo į namus manęs sveikinti. Labai nudžiugino. Gavau piniginę dovaną kelionei. Dėl sveikatos problemų kelionę teko atidėti, bet šia dovana vėliau tikrai pasinaudosiu.

Ar jautriai reaguojate į kritiką?

Jeigu ta kritika pagrįsta, viskas gerai, ji yra reikalinga. Tada galima susėsti aptarti, išspręsti, ką nors pagerinti. Bet dažnai kritiką žeria tie, kurie išvis niekuo neprisideda. Svarstau, kad reiktų parengti taisykles: jeigu kritikuoji, turi pasiūlyti konkretų planą, ką ir kaip padaryti. Nes yra lengva žerti priekaištus nesuprantant, kiek darbo ir laiko įdėta, kad asociacija gyvuotų, eitų į priekį ir jungtų visus.

Grožio specialistai yra labai kūrybingi, be galo užimti, individualistai, visada nori būti priekyje. Bet kartu jie nori, kad kas nors į tą priekį išvestų, neįdedant daug asmeninių pastangų. Tą labai jaučiu. Stipresni išstumia silpnesnius. Bet silpnesniems taip pat reikia pagalbos. Galbūt jie ir nebus viršūnėje, galbūt bus per vidurį ir jiems to užteks. Mes turime vieni kitus gerbti, girdėti ir išklausyti. Savo nuomonę reikšti tada, kai tiksliai žinome, ką pasakyti, o ne tada, kai ji paremta vien nuogirdomis ar kai esame apimti emocijų.

Šioje srityje labai daug pavydo. Kai čempio -

natuose nelaimima pirmų vietų, pasipila priekaištai, reiškiamas nepasitenkinimas, kodėl nelaimėjo. Bet visi negali būti pirmi. Yra kriterijų sistema, kuri aiškiai nusako, kas gali laimėti. Vadovaujamasi taisyklėmis, įstatymais ir reglamentais. Aš pati darbų nevertinu, pasitikiu savo komanda ir kompetentingais teisėjais. Todėl viešos replikos internete, kritika asociacijai ir man, kaip jos prezidentei, yra neadekvačios. Negatyvumas viešojoje erdvėje jau yra peraugęs į agresiją, puolimą. Visi įsitempę, neramumai pasaulyje padarė žmones labai impulsyvius, nemokančius patylėti, gražiai išsakyti nuomonę, nusileisti, padėti istorijoje tašką. Visada reikia pagalvoti, dėl ko dalyvauji konkursuose – dėl apdovanojimo ar dėl patirties, profesinio augimo?

Ko palinkėtumėte KIGSA bendruomenei?

Visiems esamiems ir būsimiems KIGSA nariams noriu palinkėti mokėti išklausyti vieniems kitus. Gerbti kitų nuomonę. Nepykti, nesipykti ir nekritikuoti. Jeigu kas nors nepatinka, kalbėkimės. Nedarykime skubotų išvadų, nežinodami visos situacijos. Jeigu padarome skubotas išvadas ir jas pagarsiname, kelio atgal nėra. Žodis kaip žvirblis išskrenda ir jo nebesugrąžinsi. Ištaisyti padėties neįmanoma.

Ši organizacija savo nariams suteikia daug galimybių, skatina grožio specialistų bendrystę ir norą veikti kartu. Noriu, kad ji toliau gyvuotų.

Nuo projektavimo –prie vizažo

Tik įgyvendinę savo pačių, o ne kitų mums primestas svajones, galime jaustis laimingi. Vadovautis šia, rodos, visiems žinoma tiesa ne visada lengva, ypač kai esi jaunas ir stipriai veikiamas tėvų ar kitų autoritetų įtakos. Ne iš karto savo širdies balso paklausė ir AUŠRA MALAKAUSKIENĖ. Prieš visa galva neriant į grožio sritį, jai teko ne vienus metus dirbti nemielą projektuotojo darbą, o galiausiai pasiryžus siekti savo svajonės – nueiti ilgą ir sunkų kelią. Žinoma vizažistė, grožio salono „Madlein“ bendrasavininkė, Kauno kolegijos Kosmetologijos katedros lektorė, suteikusi makiažo pagrindus ne vienam šiuo metu žinomam vizažistui, Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos (KIGSA) narė, vizažo konkursų teisėja ir įspūdingų meninių fantastinių makiažų kūrėja, kurios darbai puošia žurnalų viršelius, garsius žmones ir įvairius projektus, šiame interviu dalijasi savo istorija.

INESA UKTVERIENĖ

Kuo maža mergaitė Aušra svajojo būti užaugusi?

Mano mama buvo gydytoja, tėtis – architektas, tad man buvo įdiegta, kad turėčiau sekti jų pėdomis – įgyti aukštąjį išsilavinimą ir panašią specialybę. Kaip ir turbūt visi vaikai, stebėjau savo tėvus, domėjausi jų veikla ir iš pradžių norėjau būti gydytoja kaip mama. Vėliau susižavėjau mokytojo specialybe, o mokydamasi vidurinėje ėmiau svajoti apie kirpėjo profesiją. Mano vaikystės ir paauglystės metais vizažisto specialybės Lietuvoje dar nebuvo.

Svajonę apie kirpėjo specialybę teko atidėti?

Mano istorija tokia pat kaip amžinąjį atilsį mamos. Ji svajojo būti kirpėja, bet tėvai net nenorėjo apie tai girdėti, nes tuo metu dirbti kirpėju nebuvo prestižas. Tad mama baigė aukštąją mokyklą ir tapo gydytoja. Man tėvai taip pat neleido rinktis kirpėjo profesijos, liepė įgyti aukštąjį išsilavinimą. Negalėjau net fantazuoti apie grožio sritį. Tad tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas) pasirinkau automatikos studijas. Turbūt todėl, kad gerai sekėsi matematika. Tiesą sakant,

Anksčiau galvojau, kad ko man tikrai niekada nereikės daryti, tai braižyti elektrinių schemų, bet gyvenimas susiklostė taip, kad turėjau daryti ir tai.

LIETUVĖ | GROŽIS

man nebuvo labai svarbu, kur stoti, nes mano svajonei neleido išsipildyti. Sėkmingai baigusi studijas, gavau paskyrimą dirbti projektuotoja –braižiau elektrines schemas miestų gyvenamųjų namų katilinėms.

Anksčiau galvojau, kad ko man tikrai niekada nereikės daryti, tai braižyti elektrinių schemų, bet gyvenimas susiklostė taip, kad turėjau daryti ir tai. Labai toli nuo kirpėjo specialybės, keistas tas gyvenimas ( šypsosi ).

Nors darbas buvo geras – viskas švaru, tvarkinga, nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro, bet nesijaučiau gerai, supratau, kad darbas biure tikrai ne man. Patys geriausi būdavo penktadieniai, nes žinodavau, kad rytoj savaitgalis, o baisiausi sekmadieniai, nes krimsdavausi, kad vėl penkias dienas reikės eiti į biurą. Niekada nenorėčiau grįžti į tokį darbą.

Gyvenimas tekėjo toliau. Susilaukiau pirmojo vaiko, vėliau antro. Devyniasdešimtais metais uždarė įmonę, kurioje dirbau, tuo laikotarpiu viskas keitėsi. Tada kurį laiką buvau bedarbė. Pamenu momentą iš to laikotarpio: paliepiau savo dar mažam sūnui susitvarkyti daiktus, o jis man atsakė: „Tai tu tvarkyk, vis tiek nieko neveiki.“ Net negalėjau ant jo pykti, nes jis pasakė tiesą. Vaiko žodžius priėmiau labai rimtai ir supratau, kad turiu sugalvoti, ką daryti toliau. Tada ir atėjo laikas mano svajonei.

Tai buvo Jūsų naujo kelio pradžia?

Taip. Kelias link svajonės buvo labai sudėtingas, reikėjo nueiti kryžiaus kelius. Nežinojau, kur galima įgyti norimą specialybę. Pradėjau domėtis, įstojau mokytis kosmetologijos. Įgijusi kosmetologo specialybę įsidarbinau viename grožio salone. Dariau viską: ir veido valymus, ir makiažus, ir masažus, bet labiausiai patiko makiažai. Tai buvo man labai artima. Sužinojau apie vieną vizažistų asociaciją, pradėjau daug kur dalyvauti. Nuėjau labai sunkų kelią, nes tada nebuvo tiek daug galimybių semtis žinių, kiek jų yra dabartiniam jaunimui. Dalyvaudavau įvairiuose projektuose – ėjau ten, kur mane kvietė. Visuose projektuose naudodavau savo priemones, neskaičiuodavau darbo valandų. Ten niekas nemokėdavo atlygio, bet džiaugdavausi, kad gavau galimybę įgyti praktikos, patirties.

Ar pamenate savo pirmą dalyvavimą konkurse?

Kas nuo tada pasikeitė?

Pamenu, kaip pirmą kartą dalyvavau makiažo konkurse Prancūzijoje. Modelis buvo mano dukra, tema – fantastinis makiažas. Tada dar vadinosi piešimas ant kūno. Laimėjome pirmąją vietą ir, kai grįžome į Lietuvą, pasipylė pasiūlymai dirbti įvairiuose televizijos projektuose. Vieni didesnių projektų buvo Nomedos pokalbių laida, „Šok su manimi“, „Chorų karai“, „TV pagalba“. Jau nereikėjo savanoriauti, gaudavau atlygį ir dažydavau visus laidų vedėjus bei dalyvius.

Esu labai reikli ir sau, ir kitiems. Man visada norisi tobulumo.

Manau, kad kiekvienas vizažistas turėtų pamėginti kurti meninį fantastinį makiažą. Tai tave atpalaiduoja, pripranti dirbti su daugybe priemonių. Ko negali panaudoti darydamas įprastą makiažą klientui, gali pasitelkti kurdamas meninį makiažą.

Mes, Lietuvos grožio srities profesionalai, esame labai aukštai. Esame smulkmeniški, gabūs, kruopštūs, labai stengiamės atrasti savo stilių, braižą, savo nišą.

Darėsi vis sunkiau suderinti darbą televizijoje su darbu salone. Dar pradėjau dėstyti „Femina Bona“, tai man labai patiko.

Dėstote būsimiems grožio specialistams Kauno kolegijoje. Ar jie tokie pat užsidegę semtis žinių ir patirties, kokia karjeros pradžioje buvote Jūs?

Dabar jaunimas turi mažiau iniciatyvos, noro kur nors eiti, važiuoti, priemones paduok, pirštu parodyk, dar prašyti reikia. Dėstau kolegijoje ir mane labai liūdina dalies studentų noras viską gauti lengvai. „Įkelsiu nuotrauką į socialinius tinklus, pakoreguosiu ir to užteks“, – taip kai kurie mąsto. Mokytis gerai atlikti darbą jie nenori. Kadangi pati nuėjau sunkų kelią, kad įgyčiau žinių, toks požiūris mane labai stebina. Nuostabą kelia ir tai, kad kai dalijiesi žiniomis nemokamai, jų neima, bet vėliau sugrįžta ir už tas pačias žinias moka pinigus. Galbūt tik ilgainiui ateina supratimas, susiformuoja ateities vizija ir tikslai... Gal tai laikmečių ir kartų skirtumas.

Kokios mokymosi sąlygos šiandien sudaromos Jūsų studentams?

Per 15 dėstytojavimo metų daug kas stipriai pasikeitė. Šiandien studentams suteikiama tai, kas yra kiekvieno grožio meistro svajonė. Nežinau, kokia mokymo įstaiga gali vizažo mokymams duoti daugiau nei Kauno kolegija: čia naudojamos geriausios priemonės, kokybiška aparatūra, naujausi lazeriai; labai daug praktikos galimybių. Jeigu baigi visą kursą, iš karto gali profesionaliai dirbti. Vieni studentai per praktiką pasisemia daug patirties, tačiau dalis jų nemažai tokių galimybių atsisako – jiems per daug, per sunku. Jie labiau save myli ir nesiplėšo.

Mes ardavome ir netausodavome savęs. Dabar pagalvoju: ar buvo verta? Turbūt ne. Bet buvo toks laikmetis ir mes daug ko neturėjome. O dabar, kai visko yra, nereikia verstis per galvą ir savęs aukoti, kad ką nors gautum.

LIETUVĖ | GROŽIS

Per 15 dėstytojavimo metų tik viena ar dvi studentės pačios manęs paprašė, kad padėčiau pasiruošti konkursui. Visas kitas reikėjo skatinti, ir net ne vieną kartą. Nors treniruotės, pasiruošimas studentams nieko nekainuoja.

Kuo Jus žavi dėstytojo darbas?

Dėstyti man patinka. Šis darbas leidžia dalintis savo žiniomis su kitais, jaustis naudingai kitoms kartoms.

Ar sulaukiate padėkų iš studentų?

Sulaukiu, tikrai sulaukiu... Bet man svarbiausia ne padėkos, o tai, kad studentai supranta, ką gauna, ir tai vertina. Ir mano studentų laimėjimai labai džiugina.

Ar esate reikli, kritiška savo darbe?

Esu griežta dėstytoja. Juk aš matematikė (šypsosi ). Man yra svarbu tikslumas. Makiažo srityje yra tam tikros taisyklės ir kiekviena jų turi pagrindimą, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Aš privalau išdėstyti aiškiai. Noriu, kad studentai laikytųsi tų taisyklių ir mokėtų atlikti ne vieną išmoktą makiažą, o visas jų rūšis. Svarbiausia – turėti labai stiprius pagrindus. Ir jeigu studentai tai supranta ir perima žinias, man tai yra didžiausia padėka.

Esu labai reikli ir sau, ir kitiems. Man visada norisi tobulumo. Nevengiu išsakyti pastabas, pakritikuoti.

Esu makiažų fanatikė. Man visada visko mažai – šepetėlių, spalvų. Atvežtų visą parduotuvę, vis tiek būtų mažai ( šypsosi ).

Stebint aplinkinius – žmones darbe, autobuse ar kur kitur – ir matant jų makiaže ką nors ne taip, visada kyla minčių, ką norėčiau pakoreguoti. Tai jau profesinė liga.

Jūsų salonas „Madlein“ – dar viena išsipildžiusi svajonė?

Tikriausiai turėti nuosavą saloną yra daugelio grožio meistrų svajonė. Kai pribrendo noras turėti daugiau laisvės, būti nevaržomai ir dirbti geresnėmis sąlygomis, kartu su dukra pradėjome ieškoti vietos salonui. Dukra taip pat yra grožio meistrė. Kitaip nei aš, ji augo grožio terpėje, stebėdama mane, mokėsi.

Džiaugiuosi, kad dirbame kartu, ji puikiai rūpinasi rinkodaros reikalais, salono žinomumo didinimu. Tiesa, į grožio sritį dukra atėjo ne iš karto, kaip ir aš. Iš pradžių baigė ekonomikos mokslus, bet pagal šią specialybę nedirbo nė dienos. Paskutiniame kurse jau buvo apsisprendusi mokytis kosmetologijos, o vėliau tapti kirpėja. Dukra konkursuose yra laimėjusi ne vieną aukso medalį tiek makiažo, tiek kirpimo rungtyje.

Ar kada norėjosi viską mesti?

Taip, daugybę kartų. Pažvelgiu į savo vyrą iš šono... Darbo dienomis manęs namuose nėra,

vakarai parduoti, šeštadienį ir sekmadienį vėl manęs nėra, o jeigu konkursas užsienyje, tai išvis dingstu savaitėms. Dabar galvoju: kaip jis visus tuos metus tai toleravo? O tuo metu man atrodė, kad kitaip ir negali būti. Toje rutinoje man buvo gera ir malonu.

Tik praėjus daugybei metų mano vyro kantrybė trūko ir jis pasakė: „Nebenoriu, kad ir toliau tavęs nebūtų savaitgaliais. To jau tikrai per daug.“

Kažkada turi sau pasakyti „stop“. Niekada atgal negausi tiek, kiek atiduodi savęs, savo sveikatos ir laiko, aukodamas poilsį. Aišku, tai suprantame tik gerokai vėliau.

Esate KIGSA narė. Ši organizacija surado Jus ar Jūs suradote ją?

Pamenu, mano studentės dalyvavo pirmuose KIGSA konkursuose ir laimėjo pirmąsias vietas dieninio ir vakarinio makiažo kategorijose. Ir tuomet aš natūraliai įsiliejau į šios asociacijos veiklą. Su dabartine asociacijos prezidente Jolanta Mačiuliene buvom susitikusios dar anksčiau, prieš įkuriant KIGSA, kažkuriame konkurse, kur ji dalyvavo su savo sūnumi kaip modeliu. Rodos, tada užėmė pirmąją vietą. Jau tada ją įsiminiau, nes iš visų dalyvių ji buvo pati energingiausia, aktyviausia – visa ko centre.

Kodėl grožio specialistams reikalinga KIGSA?

Visų pirma, KIGSA organizuoja įvairius konkursus. Dalyvavimas juose yra neįkainojama patirtis, kurios negausi niekur kitur. Juose dalyvauti svarbu ne dėl kitų, o dėl savęs paties: konkursai leidžia save įvertinti, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir padeda suprasti, kiek daug gali padaryti. Svarbiausia, kad gauni galimybę tobulėti. Konkursai pakelia profesionalumo lygį, nes įveikdamas iššūkius žengi į priekį. Todėl tie, kas dalyvavo vienąkart, dažnai dalyvauja ir antrą, ir trečią kartą.

Būdamas asociacijos nariu, gauni daug įvairios informacijos. Vyksta nemažai mokymų, seminarų, per juos susipažįsti su kolegomis, gauni įvairiausių patarimų.

Mano manymu, konkursų galėtų būti dar daugiau, bet reikia suprasti, kaip sunku juos organizuoti. Todėl galima tik džiaugtis, kad konkursų vyksta, ir dėkoti visiems, kurie prisideda prie jų rengimo.

Ir konkursų dalyvių galėtų būti daugiau. Galbūt prie kai kurių grožio specialistų požiūrio, jog neverta niekur dalyvauti, stengtis, prisideda ir socialiniai tinklai, kurie apgaudinėja žmones: gali įkelti suretušuotą nuotrauką ir nereikia jokio sunkaus darbo, jokio laimėjimo.

Matoma nekokybė Jus erzina?

Anksčiau mane tai ne tik erzindavo, bet ir šokiruodavo. Buvę, kad meistras, turintis tūkstančius sekėjų instagrame, keliantis į socialinius tinklus pagražintas nuotraukas, ateina pas mane

Svarbiausia yra graži visuma – išorinio ir vidinio grožio dermė.

Kadangi šalis maža, konkurencija verčia mus tobulėti, stengtis, todėl dažniausiai tarptautiniuose konkursuose laimime aukščiausias vietas.

truputį pasitobulinti ir paaiškėja, kad jis neturi net pagrindų, elementarių žinių.

Bet gal dabar tai yra normalu. Jeigu klientams tinka, gal net nebereikia daug mokytis ir vargti.

Koks Lietuvos grožio specialistų lygis, vertinant pasaulio kontekste?

Mes, Lietuvos grožio srities profesionalai, esame labai aukštai. Esame smulkmeniški, gabūs, kruopštūs, labai stengiamės atrasti savo stilių, braižą, savo nišą. Pradedančiajam specialistui tai yra nelengva užduotis. Bet kadangi šalis maža, konkurencija verčia mus tobulėti, stengtis, todėl dažniausiai tarptautiniuose konkursuose laimime aukščiausias vietas.

Užsienyje yra tikrai lengviau, žmonės į viską žiūri paprasčiau. Pavyzdžiui, jie „nelenda į veidrodį“. Čia tik mes mėgstame prisikišę veidrodį pastebėti viską iki smulkmenų. O užsieniečiai sako: juk žmonės bendrauja per atstumą, vienas kitą mato per atstumą, tai ir į makiažą veidrodyje reikia žiūrėti iš toliau, o ne pridėjus jį prie pat veido. Ir iš tikrųjų jie teisūs.

darytų vakarinį makiažą. Mane nusuko nuo veidrodžio, dažo ir giria: „Kaip jums tinka. Oi, kokia graži spalva. O šita kaip jums tinka.“ Aš nieko nematau, tik klausau pagyrų ir galvoju: atrodysiu kaip žvaigždė, bus „vau“. Ir ką... atsuka mane į veidrodį ir pakraupstu išvydusi savo atvaizdą. Betrūko išmušti dantį ir galėčiau eiti pardavinėti silkių. Tai buvo taip blogai... Tik sumokėjau ir išbėgau palenkusi galvą. Grįžtu namo, mane pamato vyras. Nors jis niekada anksčiau man nebuvo sakęs jokių pastabų dėl makiažo, bet tą kartą pasakė: „Oho...“

Tai tik dar kartą įrodo, kad negalima nerodyti klientui proceso eigos.

Ne tik meistriškai išryškinate savo klienčių grožį darydama proginius makiažus, bet ir kuriate labai gražius fantastinius makiažus...

Konkursai pakelia profesionalumo lygį, nes

ir trečią kartą.

Dar labai džiaugiuosi, kad keičiasi požiūris į darbą. Pavyzdžiui, anksčiau buvo įprasta nerodyti klientui veidrodžio, kol nebaigtas makiažas, kad jis nematytų, kas jam daroma. Tik pabaigoje atsukama, parodoma ir viskas. Dabar net neįsivaizduojama, kaip galima dirbti klientui nematant darbo eigos. Juk nežinai, kaip atsuktas ir savo atvaizdą išvydęs klientas sureaguos, ar jis bus patenkintas tuo, ką pamatys veidrodyje, o gal jam bus šokas. Kai klientas mato eigą, jam ramiau ir galima viską koreguoti procese.

Ar esate turėjusi tokios patirties?

Pamenu, kai atėjau į vieną saloną, kad pa-

Tai mano aistra. Visada norėjau tai pabandyti ir pabandžiusi negaliu sustoti. Manau, kad kiekvienas vizažistas turėtų pamėginti kurti meninį fantastinį makiažą. Tai tave atpalaiduoja, pripranti dirbti su daugybe priemonių. Ko negali panaudoti darydamas įprastą makiažą klientui, gali pasitelkti kurdamas meninį makiažą. Priemonių ir technikų įvairovė didžiulė, fantastiniai makiažai atveria neribotas saviraiškos galimybes. Šioje srityje aš buvau viena pirmųjų, bet dabar ši sritis populiarėja ir tą daro daug meistrų. Vis dėlto tai yra labiau mano meninė saviraiška, hobis, suteikiantis didžiulę laisvę kurti. Šis pomėgis suvedė mane su talentingais ir žymiais fotografais.

Jūsų nuomone, ar labai svarbus išorinis grožis, jei gražus yra žmogaus vidus?

Labai svarbus. Bet svarbiausia yra graži visuma – išorinio ir vidinio grožio dermė.

Užsispyrimas vedlys į profesines aukštumas

Talentingas, darbštus, veržlus ir ambicingas. Tai pirmi žodžiai, kurie kyla galvoje pabendravus su žinomu Kauno kirpėju ir plaukų stilistu

ROBERTU SAKALAUSKU. Tai žmogus, kurio darbai ir pasiekimai iškalbingesni už žodžius, kurio profesionalumas buvo įvertintas daugybėje čempionatų, o darbotvarkė sudėliota bent mėnesiui į priekį. Tai, ką turi šiandien, – neįkainojamą patirtį, pasaulinį pripažinimą, ilgamečių klientų lojalumą, Robertas pasiekė savo užsispyrimu ir nuoširdžiu atsidavimu dar paauglystėje pasirinktai profesijai.

INESA UKTVERIENĖ

Robertai, Jūs gana anksti pradėjote eiti profesiniu keliu. Pasidalinkite savo istorija.

Nuo vaikystės svajojau būti mediku – mikrochirurgu. Tačiau viskas susiklostė kitaip. Kadangi mano šeima vertėsi sunkiai, labai anksti pradėjau ieškoti galimybių užsidirbti pačiam. Man daug padėjo krikštamotė, bet noras ko nors siekti gyvenime atėjo gerokai anksčiau nei mano bendraamžiams. Tuo metu lankiau meno mokyklą. Vieną dieną eidamas namo mieste pamačiau užrašą „Kirpėjų kursai“. Užėjau ir paklausiau, ar galiu lankyti. „Oi, ne ne, tau dar nėra nė šešiolikos metų“, – atsakė man. Bet aš buvau užsispyręs ir galiausiai mane priėmė. Žinoma, prieš tai gavus artimųjų sutikimą.

Baigiau vienus kursus, vėliau antrus. Jie buvo mokami. Už pirmus kursus sumokėjo mano krikšto mama, o už antrus mokėti nesutiko. Sakė: „Čia moteriška profesija, tikrai ne tau. Pagalvok, kam tau to reikia, nesąmonė.“

Bet aš buvau užsispyręs tęsti kirpėjų kursus, tam prisiskolinau pinigų. Susitardavau su mokytojais, kad išleistų iš pamokų į kursus. Kai įgijau kirpėjo diplomą ir reikėjo atiduoti skolas, nebuvo kitos išeities, kaip eiti dirbti.

Užsidirbau ir grąžinau visas skolas. Man ši profesija buvo be galo įdomi, nes ji neturi lubų. Tuo metu vyras kirpėjas buvo neįprasta, kai kas rodė pirštais, nesuprato mano pasirinkimo. Ir aš pats buvau kitoks, išsiskyriau iš minios – mėlyni plaukai, mėlyni džinsai, 1995-aisiais niekas to nesuprato.

Mano Zodiako ženklas Žuvys, bet plaukiu prieš srovę. Esu labai užsispyręs ir būtent ši savybė leido man įgyvendinti savo tikslus. Viską, ką šiandien turiu, pasiekiau tik dideliu darbu ir užsispyrimu.

Kada prasidėjo pirmieji darbai?

Kai tik baigiau kursus ir devintą klasę. Pamenu, klasiokai buvo apstulbę. Įsidarbinau tokioje paprastoje kirpykloje priešais centrinį paštą. Man ji atrodė tokia prasta, kad kurį laiką net buvo gėda sakyti, kad ten dirbu. Vieną kartą važiavau su kolege autobusu ir ji manęs paklausė, kur dirbu. Kaip tik tuo metu pro autobuso langą pamačiau vieną saloną ir atsakiau jai: „Va čia.“

Dabar vis pagalvoju, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės ima ir išsipildo. Jau po savaitės dirbau tame pačiame salone, kurį tąkart parodžiau kolegei. Tiesiog pats Anatolijus Čiupkovas mane pasikvietė. Jis tuo metu vadovavo kombinatui „Jaunystė“, kuriam priklausė miesto kirpyklų ir grožio salonų tinklas.

Iki 18 metų dar neuždirbau tiek, kiek norėjau, bet stengiausi dalyvauti visuose seminaruose. Dvi savaites plušėdavau tam, kad galėčiau išvažiuoti į mokymus. Tų pinigų užtekdavo tik kelionei, viešbučiui ir maistui, apie jokius pirkinius

tuo metu net negalėjau galvoti. Viską išleisdavau mokslams, kursams. Dvi savaites padirbu ir atsiduriu Milane, vėl dvi savaites padirbu ir vykstu į mokymus Paryžiuje ar Amsterdame. Taip apkeliavau visas akademijas.

Bet tais laikais keliauti nebuvo taip lengva?

Tiesiog reikėjo žinoti, galbūt pajausti, su kuo bendrauti. Darbe naudojau tam tikrų firmų produktus, jos man pasiūlydavo stažuotis, tobulintis.

Kirpdavote vyrus ar moteris?

Pradžioje kirpau tik vyrus. Buvo dvi atskiros salės vyrams ir moterims ir reikėjo laukti, kol atsilaisvins vieta moterų pusėje. Vėliau dirbau dar keliuose salonuose. Jie jau buvo aukšto lygio. Bet kai pastebėjau, kad administratorė nustato kainą pagal batų spalvą, supratau, kad čia ne mano vieta. Tada pradėjau dirbti namuose, bet tai ilgai netruko, nes supratau, kad man reikia kolektyvo, bendravimo. Tuo metu Aro Vėberio sesuo Vilijampolėje atidarė savo saloną ir pakvietė mane dirbti. Ten dirbau ilgai, taip susiklostė aplinkybės, kad vėliau tą saloną perėmiau. Tačiau ilgainiui supratau, kad darbe dūstu. Reikėjo iššūkių.

Ir tada prasidėjo čempionatai?

Taip. Pirmame čempionate Vilniuje dalyvavau būdamas 21 metų. Tada tai kainavo didelius pinigus. Kad galėtum dalyvauti, reikėjo turėti savo trenerius, modelius, o aš nieko neturėjau. Galvojau, pasikviesiu kaip modelį mergaitę ilgais plaukais ir dalyvausiu vestuvinės šukuosenos konkurse. Buvau pats jauniausias suaugusiųjų kategorijoje. Pamenu, viena konkurso dalyvė paklausė, kas mano treneriai. „Aš pats sau treneris“, – atsakiau ( šypsosi ). Tada atrodė, kad aš viską moku, man nereikia mokėti pinigų jokiems treneriams. O dabar galvoju, kad iš tiesų dar nieko neišmaniau. Bet mokėjau gražiai piešti ir piešinio vaizdinį tiesiog perkėliau ant plaukų. Iš 40 dalyvių užėmiau pirmąją vietą, iki šiol saugau laimėtą taurę. Toje pačioje čempionato kategorijoje dalyvavo ir dabartinė KIGSA prezidentė Jolanta Mačiulienė, tik nepamenu, ar ji tada ką nors laimėjo ( šypsosi ).

Dar ir šiandien, praėjus daugybei metų, pažiūriu į savo darbo nuotrauką ir man ne gėda. Net ir dabar toks įvaizdis puikiai tiktų nuotakai.

Po tokio laimėjimo galėjote ir nosį užriesti...

Ir buvau užrietęs ( juokiasi ). Laimėjau būdamas pats jauniausias dalyvis, visiems nušluosčiau nosį. Bet kolektyvas greit pastatė mane į vietą, pagrasinęs išeiti iš darbo, jeigu nenusileisiu ant žemės. Supratau, kad su karūna mes žmonėms esame neįdomūs, turime išlikti žemiški. Dabar savo studentams sakau: „Turite susikurti savo „parašą“, negalite riesti nosies, reikia išlikti

Esu labai užsispyręs ir būtent ši savybė leido man įgyvendinti savo tikslus. Viską, ką šiandien turiu, pasiekiau tik dideliu darbu ir užsispyrimu.

Nors esame iš mažos šalies, bet galingi – visada lipdavom kitoms šalims ant kulnų ir parveždavom medalių. Mes užsispyrę, kruopštūs ir talentingi.

savimi, būti nuoširdiems, nepataikauti, nevaidinti, o žmonės patys atsirinks.“

Studentai man dažnai sako, kad mano feisbuko ir instagramo profiliai „mirę“. Tačiau man nereikia reklamos, nereikia socialinių tinklų, nes mano darbai kalba už mane. Geriausia reklama yra rekomendacija. Jeigu klientai grįžta jau 20 metų ir nelabai turiu laisvų vietų naujiems, vadinasi, viską darau gerai. Rekomendacijos sklinda iš lūpų į lūpas ir aš tuo didžiuojuosi.

Toliau siekėte aukščiausio laiptelio?

Žinoma, vienu čempionatu neapsiribojau. Per metus dalyvaudavau keliuose čempionatuose, kartais jiems ruošdavausi ir naktimis, kad suspėčiau. Būdavo, sukaupiu pinigų, išleidžiu juos čempionatui, vėl užsidirbu ir vėl išleidžiu. Man vis buvo negana. Dirbdamas šioje srityje visada turi būti matomas. 2011 metais Jolanta Mačiulienė rengė KIGSA čempionatą, pagalvojau, kodėl gi ir man nesudalyvavus. Tada prisijungiau prie asociacijos.

Kad galėtum dalyvauti Europos čempionate, turi būti geriausias Lietuvoje. O kad galėtum dalyvauti pasaulio čempionate, reikia užimti mažiausiai penktąją vietą Europoje. Ir aš to siekiau. Pirmas mano pasiekimas pasauliniame konkurse buvo dešimtoji vieta ir aš tuo labai džiaugiausi, bet kartu sau pa -

sakiau: „O kodėl negaliu užlipti ant nugalėtojų pakylos?“ Svajojau, daug dirbau, ruošiausi ir 2014 metais pasaulio čempionate laimėjau bronzos medalį vestuvinės šukuosenos konkurse, kuriame varžėsi 60 dalyvių. Teko padaryti šukuoseną per 20 minučių. Iki šiol puikiai pamenu tą dieną: kaip skelbia laimėtojus, kviečia atsiimti apdovanojimus, vardija didžiąsias šalis, galvoju, kad tarp tiek dalyvių laimėti neįmanoma. Ir staiga išgirstu Lietuvos vardą. Jausmas neapsakomas.

2017 metais pasaulio čempionate laimėjau sidabrą. Ir nuo tada konkursuose nebesivaržau, užleidau vietą jaunimui. Prasidėjo kitas etapas – teisėjavimo. Tam išsilaikiau egzaminus Milane. Tada viską pamačiau kitomis akimis. Kai esi dalyvis, viskas atrodo vienaip, kai teisėjauji – kitaip. Džiaugiuosi galėdamas tarptautiniuose konkursuose reprezentuoti savo šalį, užmegzti įdomių pažinčių su profesionalais iš viso pasaulio.

Lietuvoje pasitiko skambiai, grįžtant su medaliais?

Tikrai buvau nustebintas, kad kolektyvas oro uoste laukė su plakatais, su gėlėmis. Kadangi mano kolektyvas yra mano šeima, labai džiaugiausi jų įvertinimu ir šiltu pasitikimu. Žinoma, sulaukiau dėmesio ir iš Lietuvos žiniasklaidos, bet to nesureikšminau.

Galbūt Lietuvoje teko prisidėti prie įdomių projektų?

Žinoma. Šukavau pirmojo muzikinio realybės šou „Kelias į žvaigždes“ dalyvius. 2008 metais „Mis Lietuvos“ konkurse dariau šukuoseną Gabrielei Martirosianaitei. Per tuos metus mano kėdėje buvo daug garsių ir įdomių šalies žmonių.

Ar šiandien lengva patekti pas Robertą?

Oi ne ( juokiasi ). Anksčiau eilė buvo pustrečio mėnesio, dabar gal pusantro. Iš tiesų vietos užsipildo gerokai į priekį.

Kokios naujausios šukuosenų, plaukų spalvų tendencijos?

Grįžta natūralizmas, mikrosruogavimas, vyrauja paprastumas. Plaukai turi atrodyti kuo natūraliau, net lako naudojama kuo mažiau. Tačiau svarbiausia ne tai, kas madinga, o kas tinka konkrečiam žmogui.

Girdėjau, kad kolekcionuojate kvepalus.

Tiesa, turiu didžiulę vitriną kvepalų, gal kelis šimtus. Kvepinuosi vis kitais, pagal nuotaiką, jausmą.

Kokių svajonių turite?

Jau norėčiau mažiau dirbti ( šypsosi ). Norisi

daugiau pailsėti. Prieš karą labai daug skraidžiau į Maskvą, ten buvo didelės galimybės siekti karjeros. Būdavo, kad ryte išskrendu, paruošiu kolekciją, vakare parskrendu, krūvis buvo didžiulis. Bet prasidėjus karui viską mečiau, pasirinkau savo šalį.

Iki šiol prisidedate prie KIGSA veiklos. Kokia šios organizacijos svarba, Jūsų akimis?

Asociacija be galo reikalinga, ypač jos prezidentė Jolanta. Nebūtų Jolantos, nebūtų branduolio. Ji yra asociacijos vedlė. Ant Jolantos pečių gula didžiuliai darbai ir rūpesčiai, mokesčiai tarptautinėms federacijoms tam, kad lietuviai turėtų galimybę dalyvauti tarptautinėse arenose. Mes visi turime bent palaikyti tai ir vertinti. Kiekvienas turi įdėti savo indėlį.

Tačiau ne visi tai supranta. Kai kas mano, kad patys susimoka ir dalyvauja konkursuose. Bet jeigu asociacija nemokėtų mokesčių, mes tiesiog negalėtume dalyvauti čempionatuose.

Į čempionatus suvažiuoja profesionalai iš didžiųjų valstybių, ir mūsų maža Lietuvėlė būdavo pačiame kamputyje. Mes turėjome būti labai stiprūs, kad mus pamatytų, išgirstų ir kad mūsų darbai būtų įvertinti. Nors esame iš mažos šalies, bet galingi – visada lipdavom kitoms šalims ant kulnų ir parveždavom medalių. Mes užsispyrę, kruopštūs ir talentingi.

GINTAUTO

Skirtingos profesijos padėjo atrasti vidinį balansą

Ar kada susimąstėte, kas bendra tarp kirpėjo profesijos, medicinos ir pedagogikos? Šių trijų sričių žinias tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime sėkmingai taiko panevėžietė DAIVA JANKAUSKAITĖ, kurią visada lydi noras jaustis reikalingai, padėti kitiems. „Ligoninėje realizuoju save slaugydama ligonius, o grožio salone puošiu žmones, gera matyti juos patenkintus savo išvaizda ir išeinančius su šypsena veide“, – sako Daiva. Skirtingos veiklos padėjo jai atrasti vidinį balansą, sustiprinti gyvenimo prasmės pajautimą ir realizuoti savo pašaukimą.

VIKTORIJA SAKALAUSKAITĖ

Minėdama 25 metų profesinį

jubiliejų, pasidovanojau dovaną – įgyvendinau svajonę ir pasiekiau ilgiausios kasos pynimo iš natūralių plaukų Lietuvos rekordą. Kasos ilgis siekė 7 metrus 82 centimetrus.

Kaip atsiradote grožio srityje?

Grožio srityje pradėjau dirbti prieš 34 metus. Vaikystėje nesvajojau būti kirpėja, norėjau įdomaus darbo, bendrauti su žmonėmis, keliauti. Baigusi vidurinę mokyklą neįstojau į ekonomikos studijas ir, kad metai nepraeitų veltui, priėmiau pasiūlymą pasimokyti kirpėjo amato. Dirbau Panevėžyje, tačiau gyvenime taip susidėliojo, kad gavau galimybę išvykti į mokymų programą Vokietijoje. Ten pamačiau visai kitokio lygio aptarnavimą, bendravimą. Po šios kelionės supratau, kad nenoriu būti paprasta kirpėja, noriu būti tikra profesionalė. Taip mano, kaip kirpėjos, kelyje atsirado konkursinė veikla.

Kokia buvo Jūsų pirmojo konkurso patirtis?

Tiesą sakant, savo pirmajame konkurse užėmiau paskutinę vietą. Tačiau mano tėtis visuomet sakydavo, kad reikia turėti gyvenime tikslą, link jo eiti ir niekada nepasiduoti. Kaip ir sportininkai, „užsivedžiau“ ir negalėjau sustoti, kol nepasiekiau aukščiausių įvertinimų.

2015 metais, minėdama 25 metų profesinį jubiliejų, pasidovanojau dovaną – įgyvendinau svajonę ir pasiekiau ilgiausios kasos pynimo iš natūralių plaukų Lietuvos rekordą. Kasos ilgis siekė 7 metrus 82 centimetrus. Kasai buvo panaudota 801 gramas natūralių (likusių po klientų apkirpimo) plaukų.

Esate KIGSA narė. Kaip įsitraukėte į šią grožio specialistų asociaciją?

Su Jolanta Mačiuliene, dabartine KIGSA prezidente, pirmasis susitikimas įvyko „Pelenės“ konkurse Vilniuje 1998 metais. Ilgainiui mūsų bendravimas peraugo į draugystę. Kartu keliaudavome, vykome į čempionatus, treniruodavomės. Galiausiai supratome, jog reikia suburti grožio spe -

cialistus, dalintis patirtimi, skatinti grožio specialistų bendruomeniškumą. Taip su laiku susikūrė KIGSA. Prie organizacijos veiklos prisidedu nuo pat jos įsikūrimo.

Kaip prisidedate prie KIGSA veiklos?

Vesdavau ilgų plaukų šukavimo mokymus, teisėjaudavau konkursuose, padėdavau dalyviams treniruotis. Šiuo metu dalyvauju susirinkimuose ir įvairioje asociacijos veikloje, organizuoju mokymus kitiems teisėjams, prisidedu prie čempionatų Lietuvoje organizavimo, esu asociacijos viceprezidentė ir vyriausioji čempionato komisarė.

Neabejoju, kad po 15 asociacijos gyvavimo metų yra ką prisiminti. Kokių linksmų įvykių prisimenate?

Turbūt kiekviename konkurse nutinka kas nors neplanuoto ir netikėto. Pavyzdžiui, Panevėžyje surengtos parodos metu sušukuoti modeliai turėjo praeiti „defile“, pasirodyti žiūrovams. Vienai merginai einant nulūžo batelio kulnas. Bet ji nesutriko, pasiėmė kulną ir su šypsena žingsniavo toliau. Tam tikrų dalykų nenumatysi. Svarbiausia be streso, ramiai priimti visus iššūkius.

Kartais čempionatams ruošdavomės iki paryčių – dažydavome, kirpdavome, šukuodavome –ir nemiegoję eidavome į konkursus.

Kartu su KIGSA nariais teko labai daug keliauti, iki šiandien smagu prisiminti šias keliones. Esame tarsi viena didelė šeima.

Kaip dar save realizuojate grožio srityje?

Esu sukūrusi ir Panevėžyje pristačiusi savo kolekcijų. Teko prisidėti prie daug įdomių projektų, renginių. „Chorų karų“ projekte šukavau Panevėžio choristų komandą. Salone negali pakankamai kūrybiškai atsiskleisti, o projektuose gali daugiau save išreikšti ir išbandyti.

Ligoninėje realizuoju save slaugydama ligonius, o grožio salone puošiu žmones, gera matyti juos patenkintus savo išvaizda ir išeinančius su šypsena veide.

Manęs dažnai paklausia: „Tai kas tu esi: gydytoja, pedagogė ar kirpėja?“

Ar pati kuriate šukuosenas, ar semiatės idėjų iš kitų šaltinių?

Per tiek metų sutikau daug puikių meistrų: italų, švedų, prancūzų. Pavyzdžiui, slavai yra labai gabūs, techniškai stiprūs. Jiems pasaulyje nėra lygių, iš jų gavau daug naudingų žinių apie detales, technikas, formas. Jie nuoširdžiai pasidalindavo ir tam tikromis paslaptimis, patarimais, padėdavo ruoštis čempionatams. Džiaugiuosi, kad teko pažinti tiek daug šios srities profesionalų.

Į ką atsižvelgiate parinkdama šukuosenas klientams?

Pirmiausia kliento paklausiu, kokiai progai bus skirta šukuosena, kokie bus rūbai, taip pat atsižvelgiu į plauko struktūrą. Kuriant įvaizdį svarbus ir sezoniškumas. Dažniausiai susitinkame su klientu prieš šukavimą, išklausau pageidavimus, patariu, ką reikėtų ir ko nereikėtų daryti.

Kas Jus motyvuoja veikti?

Mane tiesiog „veža“ tai, kad galiu padėti žmonėms. Turiu ne tik kirpėjo profesiją, taip pat esu baigusi pedagogikos studijas VPU ir bendrosios praktikos slaugos studijas Panevėžio kolegijoje. Manęs dažnai paklausia: „Tai kas tu esi: gydytoja, pedagogė ar kirpėja?“ Per daugelį metų sukauptas įvairių žinių bagažas man yra naudingas bet kokioje situacijoje. Reikiamu metu ir reikiamoje vietoje atsidaro tam tikras „stalčiukas“ ir pasinaudoju tuo laiku reikalinga tam tikra informacija. Džiaugiuosi galėdama padėti savo šeimos nariams, draugų artimiesiems ir netgi savo klientams.

Įspūdinga! Kas paskatino įgyti daugiau specialybių, mokytis medicinos?

Visada domėjausi sveikatos temomis, buvo įdomu, kaip veikia žmogaus organizmas, stengiausi praktikuoti aktyvų gyvenimo būdą, sveiką mitybą. Man nebuvo svetimos ir gyvenimo prasmės, savęs ieškojimo, saviugdos temos.

Itin vertinu žmogiškąjį faktorių, myliu žmones, noriu būti kuo nors naudinga gyvenime. Juk pagrindinė žmogaus misija – palikti po savęs pėdutę žemėje... Jausdavau apmaudą, kai negalėdavau padėti šalia esančiam ar sergančiam. Todėl išmokau įvesti kateterį, pastatyti lašelinę, suleisti vaistus į veną. Šiandien labai džiaugiuosi, kad esu tiek grožio, tiek medicinos srityje. Atradau vidinį balansą. Ligoninėje realizuoju save slaugydama ligonius, o grožio salone puo -

šiu žmones, gera matyti juos patenkintus savo išvaizda ir išeinančius su šypsena veide.

Svarbiausia yra sveikata, o tik po to grožis ir materialiniai dalykai.

Kaip pailsite nuo tiek veiklų ir atsakomybių?

Važiuodama automobiliu pabūnu su savimi, savo mintimis, klausausi meditacinės muzikos. Mėgstu keliauti. Patinka skaityti prasmingas knygas, bet pastaruoju metu tam nebelieka laiko. Mėgstu tiesiog gulėti ir žiūrėti filmus. Patinka sportuoti. Kiekvieną rytą pradedu nuo mankštos ir tai pozityviai nuteikia dienai. Tai kaip ritualas, kuris tęsiasi jau daugelį metų. Stebiu savo kūną, klausausi jo ir taip nusistatau, ką ir kaip turiu padaryti. Nors ir yra daug pareigų, pirmiausia reikia žiūrėti savo sveikatos. Žmogus gali pats save pastatyti ant kojų, pasirūpinti savo gera savijauta.

Nuo vaikystės pomėgio iki tarptautinio įvertinimo

Kirpėjai neretai yra tie žmonės, kurie sugeria mūsų energiją, kuriems nejučia patikime savo paslaptis, išliejame širdį ir rūpesčius, iš kurių išgirstame palaikymo žodį ar net patarimą. Jie turi nepaprastą galią – sustiprinti mūsų pasitikėjimą savimi. Ir ne vien savo talentu ir kruopštumu prisiliesdami prie mūsų išvaizdos. Pokalbis su žinoma profesionalia kirpėja, grožio studijos „Nuo iki“ savininke, Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos (KIGSA) nare, Lietuvos ir tarptautine grožio meistrų konkursų teisėja, Europos ir pasaulio čempionatų prizininke JŪRATE KRIŠTAPONIENE ne vienam gali tapti įkvėpimu ir paskatinimu siekti savo svajonių, tikslų ir nenuleisti rankų, net jei kartais gyvenime prireikia viską keisti iš pagrindų.

INESA UKTVERIENĖ „TADIENA.LT“ NUOTRAUKOS

Jūrate, papasakokite, kuo svajojote tapti vaikystėje? Kaip susidomėjote grožio sritimi?

Kai buvau maža, svajojau tapti gydytoja, gelbėti žmones. Augau Šilutėje, buvau labai aktyvi. Dalyvaudavau skubiosios pagalbos varžybose. Mane traukė medicinos sritis... iki kol pamačiau kraują ir pasidarė silpna. Tada supratau, kad medicina ne man.

Kitas mano polinkis buvo kirpimas. Nuo mažens stebėdavau, kaip tėtis kerpa mamą ir brolį, giminaičius. Kai tėčiui pabodo vaikščioti į kirpyklą ir ten laukti eilėse, nusprendė, kad šio amato reikėtų pamokyti mus. Žinoma, pirmas mano kirpimas nebuvo itin sėkmingas. Ėmiau dažnai lankytis pusbrolio žmonos – vyrų kirpėjos – salone, patiko stebėti, kaip ji dirba. Mėginau atkartoti jos judesius kirpdama tėtį. Maty-

Daug dirbau, po 14–15 valandų per dieną, bet galiausiai pasiekiau ir turėjau viską, ko norėjau.

dama rezultatą, ir mama panoro, kad ją kirpčiau. Taip viskas ir prasidėjo.

Kirpti man labai patiko. Vis dėlto baigusi mokyklą į šią sritį pasukau ne iš karto. Vidurinę baigiau gerais pažymiais, o kirpėjai Lietuvoje tuo metu buvo rengiami tik profesinėse mokyklose, kiek žinau, Vilniuje ir Šiauliuose. O mano svajonių miestas buvo Kaunas (nepatiko, kad kituose didmiesčiuose daug kas kalbėjo ne lietuvių, o rusų ar kita kalba). Tad nusprendžiau pasirinkti kitą man artimą sritį – siuvimo technologijos, dizaino studijas tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas).

Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?

Mano abi močiutės buvo siuvėjos, mėgo pasipuošti. Labai domėjausi mada, vartydavau seną mados žurnalą, apžiūrinėdavau sukneles ir vis kildavo įvairių vizijų. Močiutės pradėjo mokyti mane siūti.

Mano grožio etalonai tuo metu buvo dvi kaimynės, viena – spirito gamyklos direktorė, kita –akušerė-ginekologė. Jos man buvo pavyzdys, kaip turi atrodyti moteris. Direktorė visada būdavo pasitempusi, gražiai apsirengusi, pasidažiusi, pasikvepinusi. Aprangą keisdavo kelis kartus per dieną, dukart per savaitę lankydavosi kirpykloje. Gaudavo siuntinių iš Amerikos, tad rengdavosi išskirtinai.

Akušerė su vyru ir dviem vaikais gyveno mažyčiame, vos 15 kvadratinių metrų, vieno kambario bute. Dažnai pas ją lankydavausi ir stebėdavausi jos sugebėjimu viską pasidaryti pačiai: nusimegzti, pasisiūti, nusilipdyti, apsikirpti ir pan. Ji išmokė mane megzti. Tad jau pirmoje klasėje vaikščiojau su savo megztomis liemenėmis, skaromis. Jau tada mane traukė grožis.

Kaip nutiko, kad po studijų vis dėlto grįžote prie kirpimo?

Baigiau studijas tuo laiku, kai buvo atkurta nepriklausomybė. Tuo metu įmonės masiškai bankrutavo, steigėsi nauji verslai. Mano tuometinis vyras tapo verslininku ir pradžioje dirbau pas jį, bet ilgainiui supratau, kad šeimos nariams geriau dirbti atskirai.

Ketverius metus praleidau namuose su mažais vaikais. Nesu iš tų žmonių, kurie gali ilgai užsisėdėti vienoje vietoje, tampa nuobodu, neįdomu. Kai vaikai ėmė lankyti darželį, nusprendžiau baigti kirpėjų kursus. Tuo metu Kaune veikė privati Jolantos Čiapienės kirpėjų mokykla, joje dirbo geriausi mieste šios srities specialistai. Kursai kainavo tais laikais labai didelius pinigus – 4000 litų. Vyrui ši mano mintis nepatiko. Tačiau tėvai mane palaikė ir sumokėjo už kursus.

Baigusi kirpėjų kursus pradėjau dirbti grožio salone ir po kiek laiko ėmiau svajoti apie nuosavą kirpyklą, kirpėjų čempionatus. Iš pradžių nusiminiau, kad kiek pavėlavau, nes tuo metu visuo -

se čempionatuose dalyviams buvo taikomas 25 ar 26 metų cenzas, o man buvo jau 27-eri. Vėliau amžiaus cenzas buvo panaikintas. Netrukus susipažinome su dabartine KIGSA prezidente Jolanta Mačiuliene (tuomet KIGSA dar nebuvo) ir ji mane pakvietė vykti į mokymus Italijoje. Tuo metu mudviejų su vyru santuoka pamažu biro į šipulius ir ši išvyka buvo lemiamas lūžis – apsisprendžiau, kaip noriu toliau gyventi.

Nutariau nusipirkti saloną, kuriame dirbau, nes nuo pat pradžių jaučiau, kad tai man skirta vieta. Salono savininkams sutikus parduoti savo verslą, pasiskolinau pinigų iš brolio ir taip įgyvendinau tai, apie ką svajojau. Gyvendama santuokoje dažnai pagalvodavau apie nuosavą grožio saloną, netgi buvau nusižiūrėjusi labai gerą vietą centre, prie Soboro, tačiau vyras nesutiko.

Kodėl?

Galbūt nenorėjo, kad tapčiau savarankiška ir nepriklausoma. Kai kurie vyrai galbūt bijo, kad moterys gali iškilti aukščiau už juos, todėl nori, kad jos sėdėtų namie.

Turbūt po skyrybų buvo nelengva derinti visas pareigas...

Kai pasipasakojau broliui, jis paklausė: „Kaip tu išgyvensi?“ Bet labai mane palaikė: „Aš už tai, kad būtum savarankiška ir nepriklausoma.“ Buvo sunku, nes kai vyko skyrybos, vaikai dar buvo maži: sūnus dešimties, dukra aštuonerių. Neturėjau santaupų. Laimė, galėjau atsiremti į šeimą –brolį, tėvus, kol atsistosiu ant kojų. Ir man pavyko. Daug dirbau, po 14–15 valandų per dieną, bet galiausiai pasiekiau ir turėjau viską, ko norėjau. Užsiminėte apie tarptautinius grožio specialistų čempionatus. Kas labiausiai įsiminė dalyvaujant juose?

Turbūt įsimintiniausi buvo pirmieji čempionatai, kuriuose dalyvavau. Maždaug prieš 20 metų pirmąkart nuvykau į čempionatą Paryžiuje pasižiūrėti, kaip viskas vyksta. Tai buvo pirmi metai, kai amžiaus cenzas dalyviams buvo panaikintas. Pamačiau apie 70 metų kanadietį, darantį vestuvinę šukuoseną, ir pagalvojau: „O gal ir man sudalyvauti?“ Užsiminus apie tai, Jolanta ( Jolanta Mačiulienė – red. past.) pasakė: „Tu dalyvausi.“ Tad vėliau susiradom modelius, pasikvietėm trenerį. Jis vedė seminarą, atrinko modelį, parodė šukuoseną ir ėmiau ruoštis Europos čempionatui Dubline. Nuvykus buvo daug streso, nes nežinojome, kaip kas turi vykti. Vienas Rusijos atstovas supeikė mūsų pasirinktą šukuoseną, neva ji nebemadinga, reikia keisti spalvą, kirpti. O nebuvau atsivežusi nei žirklių, nei dažų – juk viskas jau buvo paruošta ir maniau, kad jų neprireiks. Nesupratau, ką turiu padaryti ir kaip ta šukuosena turi atrodyti. Per parą reikėjo pakeisti šukuoseną, nors tris mėnesius treniravausi daryti visai ką kita. Iš ryto per-

Nereikia

bijoti konkurencijos. Ji naudinga, nes skatina tobulėti.

Mūsų, kirpėjų, darbas yra nuostabus, nes pasikrauname nuo klientų teigiamos energijos.

dažiau modelio plaukus, atvykus į konkurso vietą rusas greitai sušukavo mano modelį visiškai kitu stiliumi. Pagalvojau: „Dabar man galas. Už 15 minučių startas, o jis man rodo visai kitą šukuoseną, kurios aš net nemačiusi.“ Širdis nusirito į kulnus.

Ir kaip viskas baigėsi?

Labiausiai bijojau, kad tik nebūčiau paskutinė, bet kai pamačiau kitų dalyvių darbus, nusiraminau. Kai išvydau vieno italo darytą šukuoseną, iškart supratau, kad jis užims pirmą vietą. O tas italas man pasakė: „Tavo modelis ir darbas labai geri, tu būsi tarp prizininkų.“ Ir jis buvo teisus! Užėmiau penktą prizinę vietą tarp daugiau nei 30 dalyvių.

Kaip pavyko nugalėti stresą?

Turiu gerą savybę – moku save valdyti. Suėmiau save į rankas ir atlikau darbą. Tuo metu skambėjo labai gera muzika, ritmas mane „užvedė“ ir padėjo atsipalaiduoti. O modeliui iš jaudulio rankos drebėjo, teko jį raminti.

Kai skelbiant prizininkus išgirdau savo vardą ir Lietuvos pavadinimą, negalėjau patikėti. Pirmas mano konkursas ir iškart prizinė vieta... Visi man plojo, gyrė. Buvo tikrai labai geras jausmas. Kitais metais važiavau į pasaulio čempionatą. Minėtą rusą pasikvietėm būti treneriu. Jo paskatinta modeliu pasirinkau savo sūnų. Bet nutiko taip, kad matydamas, jog galiu laimėti, rusas ėmė kišti pagalius į ratus. Jis sugadino mano sūnui plaukus ir nudegino jam odą, ji net kraujavo. Tris mėnesius ruošėmės daryti vieną šukuoseną, o likus trims dienoms iki išvykos į čempionatą, treneris pareiškė: „Keičiam šukuoseną, taip nebemadinga, darysim kitaip.“ Tačiau jo pademonstruota šukuosena ir nurodymai buvo visiška nesąmonė. Nuvažiavus į Italiją net kilo minčių nedalyvauti, verčiau tegul diskvalifikuoja. Bet kolegė nuramino, pakeitėme plaukų spalvą ir šukuoseną. Ir vėl patekau tarp prizininkų – užėmiau šeštą vietą. Nors ir turėjau be galo mažai laiko (kone viską reikėjo pakeisti per naktį), vis dėlto gerai susitvarkiau su užduotimi.

Vėliau supratome, kad mane ruošęs žmogus, kuris pats nėra nieko laimėjęs pasaulyje, negalėjo susitaikyti, kad yra geresnių už jį. Pasimokėme, kad į pagalbą reikia pasitelkti tikrai aukšto lygio profesionalus, o ne tokius.

Koks didžiausias Jūsų pasiekimas pasaulio čempionatuose?

Praėjusiais metais pelnyta trečioji vieta pasaulio čempionate Paryžiuje. Mano kategorijoje buvo 58 dalyviai.

Iš tiesų neplanavau dalyvauti, galvojau, užtenka, tegu dalyvauja jaunimas, tačiau sulaukiau paskatinimo iš šalies. Norėjosi kai kam įrodyti, kad visi mano laimėjimai – ne kažkieno iš už-

kulisių, o mano pačios pasiekimas.

Ne tik pelnote prizines vietas čempionatuose, bet ir pati teisėjaujate kirpėjų konkursuose Lietuvoje. Ko reikia norint tapti čempionato vertinimo komisijos nariu?

Reikia nemažai dalyvauti čempionatuose, užimti tam tikras vietas, stebėti konkursus iš šono, mėginti sau įvertinti, kas turėtų tapti laimėtojais. Taip pat reikia laikyti egzaminus. Iš pradžių buvau stiuartė (stiuartai čempionatuose prižiūri, kad viskas vyktų teisingai, dalyviai nepažeidinėtų taisyklių), vėliau mane paskyrė į teisėjus. Lietuvoje rengiamuose konkursuose vyrų kirpimo sektoriuje teisėjauju apie 10 metų. O dabar esu išrinkta ir į tarptautinius teisėjus vyrų kirpimo sektoriuje.

Atrodytų, grožio srityje vertinti ir išrinkti geriausius itin sudėtinga: juk grožis – subjektyvus dalykas.

Yra tam tikri vertinimo kriterijai. Tai tikrai įdomus, bet nelengvas darbas. Tai ne matematika, kur įstatai tam tikrus dydžius į formulę ir gauni atsakymą. Būna ir įvairių nesusipratimų. Atrodo, vieni teisėjai vertina pagal kriterijus, o kiti neaišku, pagal ką.

Kodėl grožio specialistams yra naudinga dalyvauti tokiuose čempionatuose?

Norėdamas dalyvauti čempionatuose, turi susimokėti. Tačiau, jeigu tik yra galimybė, skatinu juose dalyvauti, nes gaunama nauda yra dešimteriopa. Ten įgyjama labai daug žinių, kuriomis niekur kitur nesidalijama, apie tai nerašoma ir nepasakojama.

Viena yra dirbti salone su klientais ir kas kita dalyvauti čempionatuose. Man turbūt reikia to adrenalino. Vis sakau: viskas, nebedalyvausiu, bet ateina naujas čempionatas ir vėl susigundau dalyvauti.

Čempionatų kategorijose yra tam tikros rungtys. Pavyzdžiui, moterų šukuosenų kategorijoje yra dieninės, vestuvinės ir kitos šukuosenos. Geras tas specialistas, kuris pereina visas rungtis. Jis tampa profesionalų profesionalu.

Grožio specialistų bendruomenė turbūt yra viena gausiausių. Tad ir konkurencija milžiniška...

Konkurencija išties yra didelė. Bet nereikia jos bijoti. Ji naudinga, nes skatina tobulėti. Kiekvienam žmogui yra savas specialistas, kiekvienas pasirenka pagal tipažą, energetiką, išvaizdą ir t. t.

Jūsų klientai – ir moterys, ir vyrai. Kurie reiklesni?

Pastaruoju metu vyrai turbūt kaprizingesni nei moterys. Dabartiniai vyrai jau gerai žino, ko nori, ir yra reiklesni.

Esate labai bendraujantis žmogus. O ar dirbdama mieliau tylite, ar bendraujate? Ar būna, kad pavargstate nuo klientų?

Įvairiai. Būna klientų, kurie tyli, ir būna dienų, kai man pačiai nesinori kalbėti. Pasitaiko ir žmonių vampyrų, kurie taip išsunkia energiją, kad grįžus po darbo namo nieko nebesinori. Kartais, kai jaučiuosi išsunkta, važiuoju į Nidą, prie jūros ar į kalnus pabūti viena. Vėjai, jūros ošimas puikiai pravėdina galvą.

Tačiau apskritai mūsų, kirpėjų, darbas yra nuostabus, nes pasikrauname nuo klientų teigiamos energijos. Man patinka, kai žmonės ateina linksmi, drauge prisijuokiame, pasisemiu geros energijos. Tada yra didesnis impulsas dirbti ir galiu darbuotis daug valandų, o grįžusi namo vis dar jaučiuosi energinga.

Didžiausias džiaugsmas, kai žmogus išvydęs rezultatą tave apkabina, padėkoja, grožisi savimi. Ne pinigai yra šio darbo esmė, o tai, kaip išleidi žmogų, kaip jis jaučiasi, ar yra patenkintas.

Daug kas sako, kad išorė nėra svarbi, svarbus vidus. Kokia Jūsų nuomonė?

Posakyje „sutinka pagal išvaizdą, išlydi pagal protą“ yra tiesos. Tačiau jeigu žmogus persistengia ir įvairiomis procedūromis išdarko savo veidą, tampa akivaizdu, kad jo vidus nėra turtingas.

Vis dėlto manau, kad kiekvienas žmogus turi prisižiūrėti ir mylėti save. Jei nemylėsi savęs, niekas nemylės. Jeigu patinki sau – pasitiki savimi. Pavyzdžiui, eidama į pokalbį visada apsirengiu ir pasidažau taip, kad patikčiau sau, nes tai suteikia pasitikėjimo savimi. Man visada svarbi estetika. Nesvarbu kur – ar darbo pokalbyje, ar žaidžiant badmintoną.

Jau 15 metų – nuo pat įkūrimo – esate KIGSA narė. Kaip susikūrė ši kirpėjų ir kitų grožio specialistų bendruomenė?

Prieš porą dešimtmečių labai susibendravom su Jolanta Mačiuliene, mat mūsų vaikai dainavo vienoje grupėje. Susiformavo mūsų, grožio specialistų, kolektyvas. Rengdavom suvažiavimus su šeimomis, netgi kartu važiuodavom atostogauti. Mums buvo labai smagu toje bendruomenėje ir nusprendėm įkurti klubą. Tiesiog dėl to, kad patiko kartu leisti laiką. Tai buvo KIGSA pradžia.

Kai įkūrėme klubą, mums pradėjo skambinti įvairių miestelių grožio specialistai ir skųstis dėl higienos normatyvų. Jie nesuprato, kodėl vienur taikomi vienokie reikalavimai, kitur kitokie. Susibūrėm ir nusprendėm, kad turim kreiptis į Higienos centrą, daryti tvarką. Ankstesnės asociacijos nuleido rankas, niekas nesirūpino grožio specialistų interesais, buvo chaosas. Mes apvažiavom šalies miestus rinkdamos nu-

Didžiausias džiaugsmas, kai žmogus išvydęs rezultatą tave apkabina, padėkoja, grožisi savimi. Ne pinigai yra šio darbo esmė, o tai, kaip išleidi žmogų, kaip jis jaučiasi, ar yra patenkintas.

siskundimus. Ypač daug nusiskundimų buvo Marijampolėje ir Panevėžyje, ten vertindavo griežčiau nei didmiesčiuose. Nesupratome kodėl, juk visiems taisyklės turi būti vienodos. Taigi, surinkę informaciją, nuvykome į Sveikatos ministeriją, susitikome su ministru. Susitikime dalyvavo ir Higienos centro specialistai, sudarę taisykles. Aiškinomės kiekvieną punktą ir išdėstėme, kas yra nelogiška, pateikdamos konkrečius pavyzdžius. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusė punktų nereikalingi. Buvo imtasi priemonių šiai situacijai išspręsti.

Vėliau teko susidurti su vienu apgaviku. Jis siūlydavo kirpėjams laikyti egzaminus ir įvykdžius normatyvus įgyti teisę vadintis tam tikros kategorijos kirpėju, gauti atitinkamą diplomą. Už tai reikėdavo susimokėti gal 1000 litų. Paskambinęs man pasakė, kad turiu ir aš taip daryti, kitaip negausiu licencijos. Kokios licencijos, pagalvojau. Kas jis toks, kad man aiškintų? Kai valdžia lieps, tada ir darysiu. O nieko apie tai įstatymuose nebuvo. Supratau, kad tai, ką jis daro, nelegalu. Su Jolanta sėdom į automobilį, apvažiavom Lietuvos kirpyklas rinkdamos informaciją ir kreipėmės į atitinkamas institucijas, surašėm aktą. Tam asmeniui buvo iškelta baudžiamoji byla.

Šie įvykiai paskatino mus įkurti Kirpėjų ir grožio specialistų asociaciją. Vėl apvažiavom Lietuvos kirpyklas ir grožio salonus – kvietėme jungtis prie asociacijos. Tada suformavome komandą, išsirinkome narius, kurie atstovaus skirtingiems grožio meistrų sektoriams. Tokia buvo KIGSA pradžia.

Ko palinkėtumėte 15-ąjį gimtadienį mininčiai KIGSA?

Kad jos veikla niekada nenutrūktų. Kad auganti nauja karta vėliau tęstų mūsų pradėtus darbus. Turėti kuo daugiau narių ir atstovų čempionatuose. Kad būtų kuo daugiau supratingų, gerų, ištikimų bendruomenės narių.

SHADE CITY – oficialus profesionalios plaukų kosmetikos Diapason Cosmetics Milano, EVA Professional, OP Cosmetics importuotojas ir platintojas Lietuvoje.

Mūsų veikla – didmeninė, mažmeninė, elektroninė prekyba. Produkcijos pristatymai, profesionalios konsultacijos ir pažangūs bei informatyvūs mokymai kirpėjams. 28 metų patirtis plaukų priežiūros srityje leido kruopščiai atrinkti vienų geriausių gamintojų produktus.

Kirpėjai džiaugiasi galėdami pas mus rinktis iš: 9 plaukų dažų palečių, 5 rūšių šviesinimo miltelių, 3 rūšių šviesinimo pastų, 3 plaukus stiprinančių ir puoselėjančių procedūrų, 9 rinkinių įvairioms galvos odos problemoms spręsti, gausaus formavimo ir priežiūros priemonių asortimento, kurį galima pritaikyti kiekvienam galvos odos ir plaukų tipui.

SHADE CITY priemonės suskirstytos į dvi grupes: profesionalams darbui salonuose ir vartotojams – naudoti namuose. Meistrai plaukams suteikia tik pirminį grožį, toliau juos puoselėti ir išlaikyti gautą rezultatą – jau kliento atsakomybė.

www.ShadeCity.eu – plaukų profesionalai

Grožio ir meno apsuptyje

Žmonių, kuriuos į priekį veda tikėjimas savimi, aistra kurti ir tobulėti, niekas nesustabdys. O kai atrandi mėgstamą veiklą, saviraiškos būdą, viskas gyvenime pasidaro tarsi lengviau. Kaunietė

DAIVA KUPSTIENĖ kirpėja dirba daugiau nei 30 metų, tačiau pasimėgavimo savo veikla, entuziazmo mokytis naujų dalykų jai galėtų pavydėti ne vienas karjerą pradedantis grožio specialistas. Dar anksčiau nei grožio sritis Daivą patraukė menas. Šiandien jis užima itin didelę jos gyvenimo dalį. Menininkė yra surengusi keturias personalines parodas, labdaros parodas Kaune ir Londone, dalyvavusi per 60 grupinių parodų, daugiausia tarptautinių. Organizuoja tarptautinius plenerus Lietuvoje ir užsienyje.

VIKTORIJA SAKALAUSKAITĖ

Kaip prasidėjo Jūsų, kaip kirpėjos, kelias?

Grožio srityje pradėjau dirbti prieš daugiau nei 30 metų, baigusi profesinę mokyklą Vilniuje. Taip prasidėjo mano, kaip kirpėjos, kelias. Nors šiuo metu studijuoju ir laikinai nedirbu, tačiau stengiuosi nepraleisti galimybių dalyvauti kirpėjų konkursuose, fotokonkursuose, seminaruose – dalyvauju visur, kur tik galiu.

Ar visada dirbote Vilniuje?

Ne, esu kaunietė, visą gyvenimą dirbau Kaune.

Kodėl pasirinkote grožio sritį, kirpėjo profesiją?

Kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, svajojau tapti menininke, architekte. Mokykloje dažnai vykdavo parodos, nuo ketvirtos ar penktos klasės jose būdavo gau-

Mano darbe daug kūrybos. Nemėgstu dirbti kaip robotas ir nedirbu pagal vadovėlį.

su mano darbų ir visi žinodavo, kieno jie.

Tėvai mano svajonės tapti menininke nepalaikė. Paklausiusi krikšto mamos patarimo, pasirinkau kirpėjo profesiją. Iš pradžių jaučiausi ne savo vietoje, tačiau padirbusi kokius 5 metus suvokiau, kad jau turiu savo klientų ratą. Prisimenu, pradžioje būdavo itin baisu, nes nežinodavau, kas bus, kai po procedūros išleisiu „bigudukus“ ( šypsosi ). Laikui bėgant baimė pranyko ir įgijau daug daugiau drąsos.

Kaip įsitraukėte į Kirpėjų ir grožio specialistų asociaciją?

Šios asociacijos narė esu nuo pat jos įkūrimo. KIGSA man davė labai daug, o jos prezidentė Jolanta Mačiulienė įkvėpė mane daugybei dalykų. Pavyzdžiui, dalyvauti konkursuose, organizuoti parodas, labdaras ir ištiesti pagalbos ranką kitiems, nors ir pačiai teko įveikti didelius gyvenimo iššūkius. Jolanta visada skatino mane eiti meno keliu, nes menas turi galią padėti žmonėms. Surengiau dvi savo tapybos darbų parodas Lietuvoje ir vieną Anglijoje, norėdama prisidėti prie paramos onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.

Asociacijoje yra susirinkę žmonės, kurie mane labai palaikė morališkai tais metais, kai man buvo sunku. Šiandien prisidedu prie organizacijos veiklos, kuo tik galiu.

Ar pirmasis Jūsų konkursas buvo sėkmingas?

Su Jolanta susipažinome dar anksčiau, nei buvo įkurta KIGSA. Ji paskatino mane dalyvauti konkursuose sakydama, kad šitokio talento nevalia slėpti, reikia būtinai dalyvauti. Pirmasis čempionatas Vilniuje buvo sėkmingas: iškovojau antrąją vietą fantastinių šukuosenų rungtyje ir pirmąją vietą vyrų kirpimo rungtyje. Prieš maždaug porą metų taip pat dalyvavau, nes tokie konkursai naudingi ne tik jaunimui, bet ir brandesnio amžiaus specialistams. Man vis dar reikalingas adrenalinas.

Būna kūrybininkų, kurie

gali kurti ilgai negalvoję, iš intuicijos, iš jausmo. Aš savo darbus turiu

apgalvoti, idėjai subręsti reikia bent dviejų savaičių, tik tuomet imuosi daryti.

Minėjote, kad esate studentė. Ką mokotės?

Taip, šiuo metu studijuoju Kauno kolegijos

Menų ir ugdymo fakultete objektinį meną. Pasirinkau odos specializaciją. Esu pirmakursė, savo grupės seniūnė.

Kaip minėjau, man yra itin svarbūs konkursai. Pasirinkau šias studijas tam, kad galėčiau kurti, tobulėti, išmokti technikų, kurias vėliau būtų galima pritaikyti kuriant konkursinį įvaizdį. Noriu pati sukurti, pritaikyti drabužius, įvairius akcentus.

Ar kūrybiškumas svarbus ir kasdieniame kirpėjo darbe?

Mano darbe kūrybos daug. Nemėgstu dirbti kaip robotas ir nedirbu pagal vadovėlį. Turi pajausti, ką ir kaip reikia daryti, kai kada paieškoti nestandartiškų sprendimų, kad žmogui tiktų. Kartais klientai visai neturi laiko procedūroms ir reikia atlikti darbą greitai, iškart pasiūlyti geriausią variantą. Džiaugiuosi, kad mano klientai manimi pasitiki.

Kas Jums labiausiai patinka meno srityje?

Mane traukia pati kūryba. Įsitraukimas į kūrybinį procesą, kai nieko aplink nematai, nieko negirdi, prarandi laiko nuovoką. Būna kūrybininkų, kurie gali kurti ilgai negalvoję, iš intuicijos, iš jausmo. Aš savo darbus turiu apgalvoti, idėjai subręsti reikia bent dviejų savaičių, tik tuomet imuosi daryti.

Kaip manote, kaip Jus apibūdintų aplinkiniai žmonės?

Galbūt apibūdintų kaip veiklią. Daug kas stebisi, kaip aš viską spėju. Man organizacinės idėjos tiesiog lenda į galvą, nespėjus įgyvendinti vienų, jau kyla naujų.

Kur pasikraunate jėgų?

Jėgų pasikraunu gamtoje, kur galiu pabūti viena. Turiu sodybą, mėgstu ištrūkti į ją pailsėti nuo darbų. Gera joje klausytis, kaip čiulba ryto paukščiai. Smagu, kai einu miegoti su pačia gamta, o ne naktimis.

Kas Jus motyvuoja?

Man motyvacijos suteikia menas, Lietuvos istorija, etnografija. Mane įkvepia kitų darbai. Ir pačiai norisi sukurti tai, kas liktų kitoms kartoms. Gyvename chaotiškame pasaulyje. Žmonės suirzę, pikti. Norisi juos nuraminti, paskatinti į viską žvelgti optimistiškiau, įkvėpti gaivaus oro, galvoti tik apie gražų rytojų. Kartais nemokame tiesiog pasidžiaugti ir gyventi gražiu momentu.

Kokie Jūsų ateities planai?

Norisi vėl dalyvauti grožio srities čempionatuose. Taip pat kolegijoje suburti studentus į kokį nors tarpdisciplininį meno projektą, kuriame jie galėtų išreikšti save ir pristatyti žmonėms ką nors gražaus. Mano galvoje knibžda daug įvairių idėjų.

„Grožioneužtenkasrityje tik profesinių žinių“ Rūta Zenkovienė:

Manote, kad grožio specialistų darbas monotoniškas ir neskatinantis tobulėti? Tai galėtų paneigti plaukų stilistė RŪTA ZENKOVIENĖ, šioje srityje atradusi įvairių savirealizacijos formų. Ji neapsiriboja vien darbu nuosavame salone – organizuoja ir veda mokymus būsimiems kirpėjams, aktyviai dalyvauja Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos (KIGSA) veikloje, įvairiuose projektuose ir konkursuose, nesiliauja gilinti psichologijos ir pedagogikos žinių... Prieš kelerius metus Rūta pateko tarp 20 plaukų stilistų iš viso pasaulio, pakviestų kurti šukuosenas Venecijos kino festivalyje dalyvaujančioms kino pasaulio žvaigždėms.

Nors Rūtos biografija sufleruoja interviu temas, tačiau mūsų pokalbis prasideda kiek netikėtai – apie patriotiškumą, drąsą ir pasiryžimą aukotis dėl kitų.

INESA UKTVERIENĖ

Užsiminėte, kad esate didelė Lietuvos patriotė. Patriotiškumas Jumyse nuo vaikystės?

Jau mokykloje mano rašinėliuose jautėsi patriotiškumo dvasia. Mano lietuvių kalbos mokytoja dažnai primindavo, kad juose rašydavau, jog visi privalo kalbėti lietuviškai, mylėti šalį, kurioje gyvena.

Jeigu pas mus prasidėtų karas, ginčiau Lietuvą net nesudvejojusi. Labai artimai bendrauju su viena iš vadovių Šaulių sąjungoje, net esame aptarusios veiksmus, ką reiktų daryti. Vienu metu buvo mintis baigti šaudymo kursus. Turiu 27-erių sūnų, 23-ejų dukrą bei trimetį anūką ir manau, kad eičiau ginti tėvynės už savo vaikus: jie turi gyventi, jie jauni, jiems viskas prieš akis. Jaunimas turės toliau kurti mūsų Lietuvą. O ką aš? Vaikus užauginau, anūko sulaukiau, nemažai gyvenimo nugyvenau, todėl turėčiau aukotis ir eiti ginti mūsų laisvės.

Kartą per šeimos pietus visiems tai pasakiau. Aišku, visi buvo išsigandę: „Ką tu, mama, kalbi, kam tu mus gąsdini? Tu liksi, o mes išvyksim?“ Mano sūnus taip pat yra patriotiškas ir turbūt liktų su manim ginti savo tėvynės.

Manau, kad tokiam mano nusistatymui didelę įtaką turėjo tėtis. Jis buvo karininkas. Daug kas sako, kad aš esu labai drąsi, griežta, linkusi aukotis dėl kitų, turiu savyje heroizmo, esu kovotoja. Bet tokių žmonių reikia – kurie pakovotų ne tik už save, bet ir už kitus.

Jūsų žurnalas „Lietuvė“ toks patriotiškas. Jeigu kada kas nors bandys žurnalą numarinti, jūs tik man pasakykite ( juokiasi ).

Kas Jums pakišo mintį apie kirpėjo profesiją?

Dar mokykloje kalbėdavom, kuo norim būti užaugę. Kas svajojo dirbti ledų pardavėja, kas – aktore. Aš labai anksti pradėjau visiems sakyti, kad noriu būti kirpėja.

Mama dažnai vesdavosi mane į jaunimo kirpyklą Kauno centre. Man ten labai patiko: kvepia, labai šviesu, daug moterų, visos susodintos po „puodais“ linksmos klega. Mėgau stebėti kirpimo procesą. Iki šiol prisimenu netgi kirpykloje tvyrojusį kvapą...

Baigusi dešimt klasių tėvams pasakiau, kad metu vidurinę mokyklą ir noriu mokytis kirpėjo profesijos. Tais metais buvo atidaryta nauja amžinąjį atilsį Dalios Teišerskytės privati grožio mokykla.

Tėtis labai norėjo, kad įgyčiau aukštąjį išsilavinimą, bet po ilgų įkalbinėjimų ir prašymų

galiausiai leido rinktis man pačiai. Mokytis privačioje mokykloje tada buvo gana brangu.

Mokiausi dvejus metus. Tuo metu mama jau kirpinėjo namie plaukus artimiesiems. Mat artėjant keturiasdešimtmečiui nusprendė pakeisti profesinę sritį ir baigė kirpėjų mokymus. Tad, galima sakyti, kartu su mama pradėjome tą patį naują kelią.

Tėtis kartą mums pasakė: „Tai ką, reikia atidaryti jums kirpyklą.“ Taip atsirado kirpykla „Pas Rūtą“. Tėvai priėmė dirbti kelias patyrusias kirpėjas, kad mane paglobotų.

Mamai jau 72 metai. Ji turi savo amžiaus klientūrą ir puikiai tebedirba.

Kaip įsitraukėte į Kirpėjų ir grožio specialistų asociaciją?

Visuomenės sveikatos centras anksčiau organizuodavo informacinius seminarus grožio salonų savininkams apie higienos normų reikalavimus. Keisčiausia, kad jie buvo mokami. Viename iš tų seminarų Jolanta Mačiulienė garsiai išpeikė visus perdėtus reikalavimus. Pareiškė, kad jie peržengia proto ribas, nes grožio specialistai ne gydytojai, žmonių neoperuoja. Tada pagalvojau: „Tai bent kovotoja.“ Ji visoms pranešėjoms drąsiai žėrė klausimus. Prasidėjus pertraukėlei, iš karto priėjau prie jos susipažinti. Susižavėjau ja ir jos didžiule trykštančia energija.

Jau tada ji garsiai paskelbė, kad kursime organizaciją ir kovosime už savo teises. Iškart pasakiau, kad įrašytų ir mane. Tad tokia buvo mūsų pažintis. Man buvo labai artimas tiesos ieškojimas ir drąsa.

Pirmiausia buvo įkurtas kirpėjų klubas, o vėliau – asociacija. Prie jos pradėjo jungtis ir kitų grožio sričių atstovės – manikiūrininkės, vizažistės. Vykdavo gražios šventės, renginiai. Labai džiaugiausi besikuriančia bendruomene. Esu labiau komandos žmogus, manau, kad po vieną nieko nenuveiksim, o kai esam kartu, galima daug ką padaryti.

Nors dabar vyksta visokių intrigų, kyla prieštaravimų, mano nuomone, turime būti draugiški, gerbti vieni kitus kaip kolegas, turėti bendrą tikslą ir jo siekti kartu, o ne po vieną. Mes galim vieni kitus rekomenduoti, padėti vieni kitiems. Ir per savo vedamus seminarus stengiuosi diegti, kad mes esame kolegos, o ne konkurentai.

Labai gerbiu Jolantą. Pamenu, turgelyje ieškojau gėlių norėdama pasveikinti ją jubiliejaus proga. Sakau gėlininkei: „Man reikia labai gražios puokštės labai svarbiai moteriai –grožio specialistų asociacijos prezidentei.“ O

Kai dažnai lietiesi prie žmogaus, glostai jo plaukus, jis pradeda tavimi pasitikėti ir pasakoja viską. Jautiesi lyg nuodėmklausys.

Stengiuosi, kad mano mokiniai augtų ne tik kaip specialistai, bet ir kaip asmenybės, kad mokėtų bendrauti.

gėlininkė atsako: „Žinau ją, čia ta pati, kuri per karantiną už jus kovojo ir jūs pirmieji pradėjote dirbti.“ Man buvo taip malonu tai girdėti. Vadinasi, žmonės žino mūsų asociaciją. Jolantos įdirbis yra be galo didelis.

Beje, asociacijos pastangomis higienos normų reikalavimai grožio salonams gerokai pasikeitė – buvo sušvelninti.

Žinau,

kad turite ir žurnalistinių savybių.

Tai pastebėjo ir KIGSA prezidentė Jolanta Mačiulienė. Ji vis paprašo manęs per renginius pafilmuoti, pafotografuoti, parašyti.

Pamenu, prieš daugiau nei 10 metų vyko televizinis šokių projektas, kurio viena iš dalyvių –garsi atlikėja – apsivogė. Panašiu metu KIGSA narė kaunietė Kristina Gorodeckienė Europos čempionate laimėjo aukso medalį ir Jolanta paprašė manęs, kad šią naujieną praneščiau žiniasklaidai. Paskambinau vieno iš Kauno dienraščių redakcijai ir pranešiau apie šį labai didelį laimėjimą. Pasakė: „Kas čia tokia? Ką laimėjo? Pasitarsim su redakcija, ar rašyti, patikrinsim, ar informacija teisinga.“ Išėjo laikraštis ir matau – penki puslapiai apie garsiąją vagystę, šokių projektą ir kažkur gale mažytis pranešimas, kad mūsų asociacijos narė laimėjo Europos čempionate. To pranešimo turbūt niekas net nematė ar neskaitė. Buvo liūdna, kad žmonėms rūpi tik skandalai.

Kaip pradėjote vesti mokymus? Turite ir pedagoginių savybių?

Baigiau psichologijos akademiją. Jaučiausi tam pribrendusi, nes tenka daug bendrauti su žmonėmis. O kadangi labai patinka pokyčiai, renginiai, darbas kirpykloje tapo monotoniškas, nusprendžiau pradėti mokymus.

Tėvai man įdiegė pasitikėjimą savimi (buvau laimingas vaikas), todėl noriu tai įdiegti ir kitiems. Pamenu, radau skelbimą, kad kirpėjų kursams ieškoma dėstytojos, turinčios pedagoginį išsilavinimą ir nemažą kirpėjo darbo patirtį. Labai susidomėjau, nuvažiavau į pokalbį, nors reikiamo išsilavinimo neturėjau. Mane atidžiai stebėjo: kaip bendrauju, ar domiuosi, kaip atrodau, apie išsilavinimą net neklausė.

Kitą dieną paskambino ir pranešė, kad esu priimta ( šypsosi ). Pirmiausia pradėjau dirbti su Ona Valantiniene, kuri vedė privačius keturių mėnesių kirpėjų kursus. Ji buvo mano pirmoji mentorė. Labai daug iš jos išmokau, ėmiau domėtis, kaip pateikti medžiagą ir t. t. Nors buvau jai labai dėkinga, nes mylėjo mane kaip dukrą, bet atėjo metas pradėti dirbti savarankiškai. Ėmiau pati organizuoti mokymus.

Tam, kad galėčiau mokyti kitus, baigiau pedagogikos ir psichologijos kursus. Gaila, kad dabar moko bet kas, nebėra jokių reikalavimų, atspausdini kokį nors diplomą ir viskas. Todėl reikia labai gerai atsirinkti.

Kaip sekasi mokyti?

Manau, kad man sekasi puikiai. Turbūt tikrai turiu mokymo dovaną, nes gerų specialistų yra labai daug, bet mokyti geba ne visi. Kad aiškiai perteiktum žinias, reikia tinkamai pasiruošti. Visi mano mokiniai sėkmingai baigia mokymus, visiems, galima sakyti, randu darbo vietas, rekomenduoju juos savo kolegėms, grožio salonams, kurie ieško naujų darbuotojų. Parenku pagal charakterio savybes. Norisi visiems parodyti kelią. Stengiuosi, kad mano mokiniai augtų ne tik kaip specialistai, bet ir kaip asmenybės, kad mokėtų bendrauti. Nes klientas ne visada perka paslaugą, dažnu atveju jis ateina pas žmogų. Atsirenka pagal charakterio savybes. Todėl svarbu būti įdomiu, patraukliu žmogumi.

Ar būna, kad į mokymus ateina žmogus, kuriam tiesiog neduota dirbti grožio srityje?

Gal kartą esu pasakiusi vienai moteriai, kad ji ne savo vietoje, nes nieko nesuprasdavo, ateidavo pavargusi, netvarkinga apranga, nors labai daug kalbėjau apie meistro įvaizdžio svarbą. Todėl supratau, kad negalėsiu niekam jos rekomenduoti. Turėjau gražiai paaiškinti.

Šiaip stengiuosi visus motyvuoti, paskatinti, padrąsinti.

Ar daug įdomių istorijų išgirstate iš klientų?

Ar žmonės linkę atsiverti?

Tikrai taip. Ko tik nesu girdėjusi. Svarbiausia – išlaikyti konfidencialumą. Kai dažnai lietiesi prie žmogaus, glostai jo plaukus, jis pradeda tavimi pasitikėti ir pasakoja viską. Jautiesi lyg nuodėmklausys. Pavyzdžiui, vienas vyras pasipasakojo, kad turi žmoną ir meilužę. Vieną kartą atėjo jo žmona, kitą kartą meilužė. Labai keistas jausmas, kai viską žinai. Kita klientė parodė dviejų vyrų nuotraukas ir paprašė patarti, kurį jai rinktis. Sakau: „Tikrai nepatarsiu, nežinau.“ O ji man: „Žinai, žinai, tu man svarbus žmogus, žinai visą mano gyvenimą, dabar turi man patarti, kurį rinktis.“ Na ir ką, patariau ( šypsosi ).

Ar dalyvaujate projektuose?

Jeigu tik pasitaiko proga, būtinai dalyvauju. Kartu su Jolanta Mačiuliene dalyvavome šokių projektuose.

Neretai pasireiškia mano profesinė liga –vis noriu kitiems pataisyti plaukus. Jei tik matau, kad kas susivėlęs ar sruoga nukritus, visada skubu taisyti, nepaisydama, ar aš šukavau, ar ne aš.

Ar turite svajonių?

Turiu. Po truputį mažinu darbo krūvį, nes noriu daugiau laiko praleisti su šeima, pabūti su anūku. Per darbus ne visada skirdavau pakankamai laiko artimiesiems. Reikia atiduoti duoklę šeimai.

Klientas ne visada perka paslaugą, dažnu atveju jis

ateina pas žmogų. Atsirenka pagal charakterio savybes.

Todėl svarbu būti įdomiu, patraukliu žmogumi.

Nors savo klientėms sakau, kad noriu toliau užsiimti tik mokymais, kartais negaliu atsisakyti jų priimti, nes esame labai susidraugavusios. Mokinius mokau, kad neperžengtų bendravimo ribos, nereikia su klientais artimai susidraugauti, bet pati to neišmokau. Man kitaip neišeina, su visais nuolatiniais klientais užsimezga artima draugystė. Turbūt todėl, kad esu atviras žmogus.

Ar šeima neribojo Jūsų savirealizacijos, veiklumo?

Mano vyras labai pavydus, o KIGSA rengia daug visokių išvykų, vakarėlių. Ne kartą buvome susipykę, nes mane erzino, kad vyras mėgina mane kontroliuoti, riboti mano laisvę. Galiausiai jis susitaikė, kad kitaip nebus. Žino, kad aš vis tiek darysiu, vis tiek važiuosiu, tai tik paklausia, kada grįšiu ( juokiasi ). Vyrai nori, kad sėdėtume namie, keptume jiems kotletukus, po darbo paduotume šlepetes. Todėl neretai moterims yra nelengva derinti šeiminį gyvenimą ir savirealizaciją.

Ko linkite KIGSA?

Visiems naujiems savo mokiniams primygtinai rekomenduoju prisijungti prie KIGSA bendruomenės. Linkiu jai gausėti. Asociacijoje nieko nekeisčiau. Jolanta yra puiki KIGSA prezidentė, kol kas nematau nė vieno žmogaus, kuris galėtų ją pakeisti. Nors sakoma, kad nepakeičiamų nėra, šiuo atveju ši taisyklė negalioja. Kito žmogaus, kuris taip gebėtų suvienyti, spręsti iškilusias problemas, įkvėpti kitus, mano nuomone, organizacijoje nėra.

Visiems palinkėčiau pabandyti suorganizuoti didelį konkursą Lietuvos mastu, kad suprastų, kaip yra sunku, kokia didelė atsakomybė ir kad mes visi žmonės, visi darome klaidų. Matydama tą didžiulį darbą, stengiuosi pagelbėti, kuo galiu.

Vizažo pasaulio čempionė Irma

Baltrušaitienė:

„Profesionalo samprata šiais laikais iškreiptayra “

Profesionalo vardą reikia užsidirbti, įsitikinusi žinoma vizažistė IRMA

BALTRUŠAITIENĖ. O tam labai svarbu nuoširdus atsidavimas darbui, nuolatinis domėjimasis naujovėmis, iššūkių sau kėlimas ir kokybės siekis. Būtent tai Irmai leido pasiekti pripažinimą, klientų pasitikėjimą ir profesinę sėkmę itin konkurencingoje srityje. 12 metų grožio sferoje dirbanti specialistė yra ne tik itin vertinama žinomų šalies žmonių –jos makiažai puošia daugybę televizijos veidų, – bet ir netgi tapusi Europos ir pasaulio čempione.

VIKTORIJA SAKALAUSKAITĖ

Papasakokite apie savo veiklą. Ar visada norėjote tapti vizažiste?

Mano paauglystės metais vizažisto profesijos dar nebuvo. Iš pradžių pabandžiau dirbti ir tobulėti kaip kirpėja, bet netrukus supratau, kad man labiau prie širdies makiažo menas. Tad pradėjau mokytis vizažo. Šioje srityje dirbu jau 12 metų. Tai yra ne tik mano darbas, bet

ir hobis. Jame netrūksta renginių, susitikimų, klientų šypsenų – visa tai yra neįkainojama.

Iš kur sėmėtės ir semiatės kūrybinių idėjų?

Žinoma, iš daugybės mokytojų, trenerių. Dažnai stebiu socialinius tinklus. Seku įvairiausius žinomus pasaulinio lygio meistrus. Do-

Mokiniams visuomet primenu, kad į čempionatą svarbiausia važiuoti su tokiu darbu, su kuriuo jautiesi gerai, kuriuo esi patenkintas ir kuriuo tiki. Jei netikėsi savimi, nepatikės ir kiti.

miuosi, kaip ir su kokiais produktais jie dirba. Stengiuosi visada sekti tendencijas ir domėtis, kas tuo metu yra „on top“, nes tai labai svarbu tobulėjimui.

Nors vizažas – ir mano darbas, ir hobis, mėgstu kartais nuo to atitrūkti ir kur nors išvykti, pravėdinti galvą. Labiausiai patinka kalnuose. Pasikrovus energijos atsiranda vietos naujoms idėjoms.

Prieš kelerius metus pelnėte įspūdingą laimėjimą – auksą pasaulio čempionate, nuotakos makiažo kategorijoje. O ar prisimenate savo patį pirmąjį konkursą?

Taip, tai buvo OMC – vienos didžiausių pasaulio grožio specialistų asociacijos rengtas čempionatas. Tuo metu buvau labai savimi nepasitikinti mergina. Vis galvodavau, kad nesugebėsiu ko nors padaryti ir nesusitvarkysiu su iššūkiais. Dalyvaudama pirmą kartą labai jaudinausi, emocijų, minčių buvo itin daug. Turėjau labai stiprų palaikymą iš trenerės. Konkursui ruošiausi itin atsakingai. Tai truko bene pusę metų. Ir tuomet OMC čempionate Paryžiuje laimėjau pirmąją vietą.

Ar turėjote kokių nors ritualų prieš kiekvieną konkursą?

Kokių nors ypatingų ritualų neturėjau. Kiekvienam konkursui labai daug ir atsakingai ruošdavausi, kad būčiau savimi užtikrinta.

Jolanta Mačiulienė, KIGSA prezidentė, visada buvo šalia. Atsimenu, įteikė ir angeliuką – sėkmei.

Ar vis dar dalyvaujate čempionatuose, konkursuose?

Taip, dalyvauju, tačiau dabar jau kaip trenerė, teisėja. Treniruoju mokinius ir džiaugiuosi jų pergalėmis. Esu atestuota tarptautinė trenerė ir teisėja. Kas dvejus metus vykstu į Milaną dalyvauti atestacijose, kur susirenka meistrai iš viso pasaulio.

Ką dažniausiai sakote savo mokiniams, kaip juos motyvuojate?

Tai, ką sakydavau sau ir ką mano treneriai sakydavo man. Mokiniams visuomet primenu, kad į čempionatą svarbiausia važiuoti su tokiu darbu, su kuriuo jautiesi gerai, kuriuo esi patenkintas ir kuriuo tiki. Jei netikėsi savimi, nepatikės ir kiti.

Vizažo srityje dirbu 12 metų. Esu ten, kur labiausiai ir noriu būti.

Ar esate labai kritiška trenerė?

Na, konkursuose reikia laikytis taisyklių, tad man svarbu, kad darbas atitiktų visus konkurso reikalavimus, kad būtų ne tik gražus, bet ir techniškas. Žinoma, gali būti kritiškas, kiek nori, bet jei pats dalyvis nesijaus gerai ir užtikrintai dėl savo darbo, jis nebus geras.

Teisėjavimas, kitų mokymas, darbas su atėjusiais pasigražinti klientais – ne visos Jūsų veiklos?

Taip pat dirbu televizijoje: darau makiažus laidų dalyviams, transliuojamų koncertų atlikėjams. Gerai žinomoje laidoje „Gero vakaro šou“ dirbu jau 8 metus. Dirbau ir tokiuose projektuose kaip „Išsipildymo akcija“, „Maltiečių sriuba“, daugybėje kitų koncertų ir renginių. Tenka darbuotis tiek LRT, tiek LNK, tiek TV3 televizijoje.

Turbūt bendraujate su daug Lietuvos žvaigždžių, gal net esate tapę draugais?

Iš tiesų susipažinau su daug šalies garsenybių, o su kai kuriais esame tapę draugais.

Ko tikisi kiekvienas klientas?

Kiekvienas klientas pasirenka specialistą pagal jo techniką, braižą, grožio suvokimą. Dažniausiai man tenka dirbti su klientais, kurie ką nors pasiekę gyvenime, užima svarbias pareigas. Pastebiu, kad jie mėgsta natūralumą, švelnų, lengvą makiažą, nesivaiko madų. Man svarbu, kad kiekvienas klientas būtų patenkintas mano paslauga.

Kokias kosmetikos priemones naudojate?

Aš visada sakau, kad esu už kokybę. Į tai įeina kokybiški produktai, kokybiškas aptarnavimas. Tik taip gali suteikti klientui geriausią patirtį. Dažniausiai dirbu su žmonėmis, kurie itin reiklūs kokybei ir geba atskirti, kas yra geras produktas, o kas ne. Tiek sau, tiek klientams naudoju „luxurious“, t. y. aukštos, klasės kosmetikos produktus.

Ar šventėms dažotės pati, ar kas nors Jus padažo?

Labai norėčiau, kad kas nors mane padažytų. Deja, dažnai neturiu tam laiko, taigi dažausi pati. Kartais makiažą padaro mano mokiniai. Tada žinau, ko tikėtis, ir dažniausiai rezultatas man tinka ir patinka.

Jūsų akimis, grožio pasaulis yra chaotiškas ar ramus?

Kaip ir turbūt daugumoje sričių, grožio pasaulyje yra didžiulė konkurencija. Išgyventi nėra taip paprasta, tai yra nuolatinė kova už būvį. Todėl svarbu nesustoti tobulėti, išlaikyti klientus, juos sudominti. Turi būti kuo nors išskirtinis, matomas. Tai ypač atsiskleidė pandemijos metu. Žinau specialistų, kurie neišsilaikė, nutraukė savo veiklą. Taigi grožio srityje nėra taip jau ramu.

Prie mano profesinio augimo ir prie to, ką pasiekiau, daug prisidėjo ir KIGSA, jos prezidentė Jolanta Mačiulienė, kuri visada buvo šalia.

Ar po pandemijos pastebėjote skirtumų – galbūt keitėsi klientų poreikiai? Ar nesumažėjo norinčiųjų profesionalaus makiažo?

Tikrai nesumažėjo. Pirmais metais po pandemijos, kai nebeliko suvaržymų, visi puolė švęsti švenčių ir klientų labai padaugėjo, tokio antplūdžio anksčiau nebuvo. Dabar šis bumas nurimęs, viskas stabilu, kaip buvo prieš pandemiją.

Turiu klienčių, kurios gimtadieniui pasidovanoja makiažą, kad tiesiog tą dieną jaustųsi gražios. Net jei ir neplanuoja niekur eiti.

Grožis išgelbės pasaulį. Ar sutinkate su šiuo pasakymu?

Tikrai sutinku. Grožio sąvoka aprėpia labai daug. Grožis buvo svarbus visais laikais ir visur. Nesvarbu, ar kalbame apie baldus, ar apie makiažą, ar apie žmones, grožis mus traukia ir valdo – taip jau yra sudėliota gyvenime.

Ką patartumėte pradedančiajam specialistui?

Kai pradėjau dirbti, stengiausi dalyvauti kuo daugiau mano srities specialistams skirtų renginių, įvairiuose projektuose, susipažinti su kuo daugiau žmonių, kuo daugiau pamatyti. Teko ir susidurti su nemenkais iššūkiais, pavyzdžiui, per vieną naktį reikėjo pakeisti visą konkursui paruoštą makiažą, bet labai padėjo itin gera palaikymo komanda, įskaitant Jolantą Mačiulienę. Taigi, svarbu apsupti save tinkamais žmonėmis.

Supraskite, kad ne pinigai atneša laimę. Pirmiausia reikia susirinkti kokybišką patirties bagažą, kad galėtumėte vadinti save profesionalu ir brangiau įkainoti savo paslaugas.

Profesionalo samprata šiais laikais yra iškreipta. Mano akimis, profesionalas yra tas, kuris turi patirties.

Vizažo srityje dirbu 12 metų. Esu ten, kur labiausiai ir noriu būti. Prie mano profesinio augimo ir prie to, ką pasiekiau, daug prisidėjo ir KIGSA, jos prezidentė Jolanta Mačiulienė, kuri visada buvo šalia. Jolantai ir visai asociacijai esu už tai labai dėkinga.

„Grožio specialistai Jurgita Trainaitė:

yra savotiški TERAPEUTAI“

„Itin gera stebėti žmonių emocinį pokytį, kuris įvyksta po grožio procedūrų“, –sako salono „Junora Beauty Lab“ bendrasavininkė

JURGITA TRAINAITĖ

. Ji įsitikinusi, kad klientų išvaizda besirūpinantys meistrai žmonėms suteikia kur kas daugiau nei grožio paslaugas, todėl kiekvienas šios srities specialistas turėtų didžiuotis savo profesija. Vis dėlto daugiau kaip 25 metus šeimos versle kartu su seserimi dirbanti ir aukštą kartelę grožio meistrams kelianti Jurgita kritiškai vertina dabartinį šių specialistų rengimą ir nesutinka su požiūriu, kad tinkamai pasiruošti kirpėjo ar grožio specialisto darbui pakanka vos kelių mėnesių.

INESA UKTVERIENĖ

Grožio paslaugų verslo ėmėtės labai jauna. Kokia buvo pradžia?

Gana anksti pajutau, kad mano pašaukimas yra organizavimas, planavimas, kad turiu gebėjimą atskleisti žmonių geriausias savybes. O grožio srityje atsiradau, galima sakyti, atsitiktinai ir tai nėra vienintelė sritis, kuria domiuosi. Taip susiklostė gyvenimas, kad 1998 metais mudviem su sese Dainora pasi-

taikė galimybė įsigyti nedidelį grožio verslą. Man tuomet buvo 20 metų, sesė kaip tik buvo bebaigianti kirpėjų mokslus. Jos mentorė nusprendė emigruoti ir parduoti savo verslą, o mūsų mama mums jį nupirko. Tada tai buvo labai mažos patalpos su vos keletu kėdžių. Iš pradžių perėmėme esamą verslo modelį, ilgainiui jį keitėm, daug išbandėm. Norėjosi naujovių, domėjomės, ko žmonėms labiau reikia. Šiandien grožio verslas apskritai yra labai pasikeitęs. Mažai grožio salonų daug metų išlieka toje pačioje vietoje, o mes čia dirbame

Grožio specialistais, manau, turi dirbti kūrybingos asmenybės, tikrai ne bet kas. Tam reikalingos tam tikros savybės.

LIETUVĖ | GROŽIS

jau daugiau nei 25 metus. Tai vienas seniausių salonų Kaune.

Ar, kaip ir sesuo, esate grožio specialistė?

Mano veiklos sritis – organizavimas, administravimas, man tai patinka, aš tai moku, o grožio specialistais, manau, turi dirbti kūrybingos asmenybės, tikrai ne bet kas. Tam reikalingos tam tikros savybės.

Ar sunku atsirinkti gerus specialistus?

Dabar žmonės dažniausiai renkasi ne saloną, o meistrą. Todėl labai svarbu pritraukti ir išlaikyti gerus specialistus. Šiuo aspektu mums sekasi, klientai renkasi mūsų saloną, nes žino, kad būtent čia jie gaus kokybiškas visų grožio sričių paslaugas. Mes labai atsakingai atsirenkame meistrus, ir salono vardas per daug metų tapo žinomas. Esame užkėlę aukštą kartelę.

Ar jau seniai esate KIGSA narė?

Taip, KIGSA narė esu nuo pat jos gyvavimo pradžios. Mūsų su Jolanta Mačiuliene keliai vis susikirsdavo įvairiuose renginiuose. Palaikiau asociacijos steigimo idėją ir iš karto prie jos prisijungiau. Sesuo buvo itin susidomėjusi čempionatais, kurie labai reikalingi specialistams tobulėti. Kartu su KIGSA komanda dalyvavo ir Europos, ir pasaulio čempionatuose, visur vykome kartu. Ji yra pelniusi Europos čempionato sidabro medalį ir pasaulio čempionate užėmusi penktąją vietą. Kelionėse labai susidraugavome su kitais asociacijos nariais. Jolanta pastebėjo, kad turiu gerų vadybinių, organizacinių įgūdžių, todėl pakvietė mane kartu vykti į Briuselį atstovauti Lietuvai tarptautinėje organizacijoje „Coiffure EU“, vienijančioje Europos šalių grožio verslo darbdavių asociacijas, ir Europos Komisijos trišalėje taryboje. Taip pradėjau važinėti į Briuselį kaip KIGSA atstovė. Dabar yra daug visokių klubų, bendruomenių, bet profesinių bendruomenių, kurios nariu būti garbė, nedaug.

Koks, Jūsų akimis, įvyko pokytis, kai atsirado KIGSA?

Turbūt svarbiausias dalykas – susikūrusios bendruomenės jėga. Grožio specialistams atsirado daugiau

Jeigu esi gabus, dirbi profesionaliai ir sieki tobulėti, tavęs lauks visur.

įvairių saviraiškos ir tobulėjimo galimybių, daugiau informacijos. Šioje organizacijoje kiekvienas atranda, kas jam naudinga. Vieni nori pasisemti žinių seminaruose, kiti – dalyvauti čempionatuose ir įgyti daugiau patirties, dar kiti, turintys pakankamai patirties, – teisėjauti. Asociacija suteikia daug įvairių galimybių.

Ar grožio srityje pastebite kokių nors negerovių, problemų?

Grožio paslaugų rinkoje daug šešėlio, trūksta tvarkos. Ant kiekvieno kampo po saloną – sugalvoja ir atidaro, nepaisydami atstumų. Pavyzdžiui, Austrijoje yra nustatyta, kiek salonų gali būti tam tikrame plote, o pas mus kas kur nori, ten juos atidaro. Be to, kitose šalyse dirbti gali tik turintys atitinkamo lygio išsilavinimą, nepakanka baigti keturių mėnesių kursus, o norint vadovauti salonui reikia turėti vadybos žinių. Pas mus to nėra. Daugumai meistrų ši sistema patogi, niekas nekontroliuoja.

Kokių dar skirtumų pastebite tarp Lietuvos ir užsienio, kalbant apie grožio paslaugų verslą?

Europos mastu grožio paslaugų verslas yra labai rimtas verslas, kurio neretai imasi vyrai. Pavyzdžiui, mano jau minėtos tarptautinės organizacijos, vienijančios maždaug 20-ies šalių grožio specialistų asociacijas, susirinkimuose galima pastebėti, kad apie 80 procentų asociacijų vadovų yra vyrai.

Taip pat norėtųsi, kad Lietuvos grožio specialistai pakeltų galvas aukščiau, kad suprastų, jog jie labai reikalingi ir jų profesija yra puiki bei naudinga, kad džiaugtųsi ja. Jeigu kiekvienas taip žiūrės į save, tai ir aplinka labiau vertins ir gerbs. Nes kaip mes save pateikiame, taip į mus ir žiūri.

Kuo Jus žavi darbas grožio versle?

Mane šioje srityje laiko žmogiškasis faktorius, ryšys su klientais ir kolektyvu. Grožio specialistai yra savotiški terapeutai. Itin gera stebėti žmonių emocinį pokytį, kuris įvyksta po grožio procedūrų. Pavyzdžiui, ateina moteris, prislėgta rūpesčių naštos, o po poros valandų procedūrų ji išeina laiminga, atsipalaidavusi, labiau pasitikinti savimi – tarsi kitas žmogus.

Taip pat esate koučerė ir vedate seminarus?

Taip, užsiimu komandų koučingu, tačiau ne tik grožio srities. Kaip koučingo specialistė padedu žmonių grupėms pereiti į efektyvų komandinį darbą, kuris labai svarbus darbuotojų pasitenkinimui darbu ir verslo organizacijų rezultatams. Dažniausiai įmonių vadovai kreipiasi, kai susiduria su darbuotojų pritraukimo ir išlaikymo, kolektyvo problemomis, finansiniais iššūkiais.

Gal pasidalintumėte patarimu?

Svarbiausia, visų pirma, surasti bendrą komandos tikslą. Dažniausiai kiekvienas ateina į įmonę turėdamas asmeninį tikslą: vienas nori daug už-

Svarbiausia –neapsimesti tuo, kas nesi. Ateina daug tokių, kurie neturi reikiamų

apgaudinėja klientus ar salonų vadovus.

LIETUVĖ | GROŽIS

dirbti, kitas – gerai praleisti laiką, trečias – tiesiog išeiti iš namų ir pakeisti aplinką. O koks visų bendras tikslas? Su koučerio pagalba komandos nariai tuos tikslus išsigrynina ir randa bendrą vardiklį.

Ką patartumėte jaunam grožio specialistui, pradedančiam eiti profesiniu keliu?

Pirmiausia – nesitikėti greito rezultato, susirasti mentorių, iš arti pamatyti, kaip viskas vyksta. Reikia domėtis, gilintis į savo sritį, atsirinkti gerus seminarus. Aiškiai suprasti savo tikslą, kuo nori būti, ar nori viską išbandyti ir atrasti, kas tau labiau tinka, ar tikslingai eiti jau pasirinkta kryptimi.

O svarbiausia – neapsimesti tuo, kas nesi. Ateina daug tokių, kurie neturi reikiamų įgūdžių, apgaudinėja klientus ar salonų vadovus. Jeigu ateina žmogus su degančiomis akimis, nori mokytis, viską išbandyti, aš iš karto matau perspektyvą ir tokiam jaunam žmogui norisi padėti. Svarbu, kad asmuo jaustų įsipareigojimą ir atsakomybę, norėtų ne tik gauti, bet ir duoti. Tokių žmonių dabar yra labai mažai.

Vienas iš grožio srities profesijos pranašumų yra tai, kad gali puikiai dirbti svečioje šalyje net ir nemokėdamas vietinės kalbos, ją išmokti ilgainiui. Jeigu esi gabus, dirbi profesionaliai ir sieki tobulėti, tavęs lauks visur. Pagal studijų mainų programą pusei metų pas mus buvo atvykusi studentė iš Kazachstano – būsima nagų meistrė. Ji lengvai įsiliejo į kolektyvą. Ne tik darbšti, bet ir komunikabili – tai puikus savybių derinys.

Mano dukra linksta į grožio sritį, leisiu jai iš arti stebėti, kaip viskas vyksta, pabandyti, nes ji meniškas žmogus ir matau, kad tikrai galėtų savo meninius gabumus panaudoti grožio srityje.

Ko palinkėtumėte KIGSA?

Linkiu toliau gyvuoti, augti. Kad kuo daugiau žmonių atrastų bendruomeniškumo naudą.

Asociacijos prezidentė Jolanta priima visas idėjas, pavyzdžiui, dėl naujų konkursinių rungčių. Apskritai KIGSA sudaro daug galimybių augti kaip specialistui. Tarkime, esi įpratęs padaryti šukuoseną per pusantros valandos, o konkurse tam skiriama 18 minučių. Po tokio išbandymo jau niekas nebaisu, gali įveikti bet kokius iššūkius.

Jūratė Miliauskienė:

„Lietuvoje yra puikių specialistų, kuriuos turi pamatytipasaulis“visas

Pozityvi, veikli ir nesustojanti tobulėti. Taip galima apibūdinti grožio specialistę JŪRATĘ MILIAUSKIENĘ. 36 metų darbo patirtį sukaupusiai kirpėjai svarbu neužsidaryti savo burbule. Ji jau 15 metų aktyviai prisideda prie Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos (KIGSA) veiklos, nuolat plečia ir atšviežina savo profesines žinias seminaruose, iš arti stebi pasaulines tendencijas ir naujoves tarptautiniuose konkursuose ir prisideda prie Lietuvos vardo garsinimo grožio pasaulyje.

VIKTORIJA SAKALAUSKAITĖ

Man KIGSA yra tarsi antri namai. Vieni kitus motyvuojame, palaikome. Kartu mes galime kur kas daugiau nei po vieną.

Jūrate, papasakokite apie save ir savo veiklą. Kaip prasidėjo Jūsų profesinis kelias grožio srityje?

Esu iš Vilkaviškio. Pati profesinio kelio pradžia nebuvo kuo nors išskirtinė, kol pradėjau dalyvauti ir semtis patirties įvairiuose kirpėjams skirtuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. Mano draugė šukavo pačią Adamkienę, tad prikalbino keliauti kartu su ja į Prancūziją. Čia sutikau Jolantą Mačiulienę, dabartinę KIGSA prezidentę.

Mano gyvenime buvo daug veiklų. Kai mokiausi Vilniuje, mane sudomino ir sužavėjo kirpėjų darbo virtuvė. Žavėjo ne pačios varžybos, čempionatai, o kaip viskas vyksta: pasiruošimo procesas, visa ta sumaištis ir kiti užkulisiniai dalykai. Patikėkite, čia yra daug daugiau reikalų, nei galite įsivaizduoti.

Kokiais pasiekimais džiaugiatės?

Dirbu kirpėja jau 36 metus. Per tą laiką įvyko tiek daug, kad išskirti tik vieno ar kelių dalykų negaliu. Labiausiai džiaugiuosi visa veikla Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijoje.

Teko prisidėti prie tokių televizijos projektų kaip „Chorų karai“, šukuoti projekto „Šuolis“ dalyvius.

Išskirčiau ir savo patį pirmąjį čempionatą Paryžiuje prieš 15 metų. Mūsų komanda buvo itin stipriai pasiruošusi. Reikėjo paruošti konkursines šukuosenas tikriems modeliams, tai man buvo nauja ir įdomu.

Kokia yra KIGSA bendruomenė?

Man ši asociacija yra tarsi antri namai. Vieni

kitus motyvuojame, palaikome. Kartu mes galime kur kas daugiau nei po vieną.

Vykstame į grožio meistrų čempionatus užsienyje. Esame tikri, kad Lietuvoje yra puikių specialistų, kuriuos turi pamatyti visas pasaulis. Dalyvaujame profesionalių lektorių seminaruose Lietuvoje ir užsienyje, stovyklose.

Kartu ne tik vykstame į konkursus, bet ir keliaujame po nuostabias vietas, rinkdami gražiausius momentus. Turime daug įsimintinų bendrų istorijų. Pavyzdžiui, prisimenu, kaip kartu su Jolanta keliavome į Peru ir kopėme į Vaivorykštinį kalną. Užkopusios į patį viršų, mes tiek juokėmės ir tiek džiūgavome, kad tą jausmą prisimenu iki šiandien.

Su Jolanta esame itin artimos, nes susipažinome dar anksčiau, nei įsikūrė asociacija. Juokaujame, kad esame artimesnės nei vyras ir žmona. Abi žinome, kaip ir ką daryti, kaip pasiskirstyti darbus. Nereikia net tartis, tiesiog žinome. Asociacijoje užsiimame ir labdaringa veikla, pavyzdžiui, rinkome paramą sergantiems onkologinėmis ligomis.

Kokiose šalyse teko keliauti, dalyvauti čempionatuose, konkursuose?

Esu buvusi nemažai šalių, kai kuriose ir ne po kartą. Prancūzijoje (Paryžiuje), Italijoje (Milane, Venecijoje, Veronoje), Graikijoje (Rode, Salonikuose, Atėnuose), Peru, Šri Lankoje, Tailande, Estijoje, Latvijoje, Turkijoje (Stambule), Airijoje (Dubline) ir kt.

Man svarbu

žmogiškumas. Neprarasti žmogiškumo bet kokioje situacijoje.

Koks žmogus Jūs esate?

Man svarbu žmogiškumas. Neprarasti žmogiškumo bet kokioje situacijoje. Sužvaigždėjimas niekada neduoda nieko gero.

Kuo vadovaujatės savo darbe?

Svarbus kultūringas kliento priėmimas ir bendravimas. Pirmiausia reikia tiksliai išsiaiškinti, ko klientas nori. Svarbu surasti bendrą kalbą, tada viskas lengviau.

Koks yra šiuolaikinis klientas?

Visi skirtingi. Kiekvienas klientas man kaip iššūkis. Kuo tas iššūkis sunkesnis, tuo įdomiau. Tačiau bendra tai, kad visi klientai nori kokybės.

Kaip parenkate šukuoseną, į ką atkreipiate dėmesį?

Šukuosena priklauso nuo kiekvieno kliento aprangos, stiliaus. Man patinka rinkti šukuosenas, patinka kelionė iki galutinio rezultato. Esu labiau „crazy“, teko dažyti plaukus ir rožine spalva. Ko tik netekę daryti...

Esate veikli ir pozityvi. Kaip pasikraunate energijos?

Labiausiai energijos pasikraunu kelionėse, ypač su KIGSA komanda. Labai vertinu mūsų bendrystę.

Man taip pat patinka nardymas, žvejyba, buriavimas. Raudonoji jūra man buvo tapusi tarsi namais. Šiuo metu, deja, nebenardau, bet man tai labai patiko.

Ką patartumėte pradedančiajam specialistui?

Svarbiausia mylėti savo veiklą. Tobulinti ir plėsti profesines žinias įvairiuose seminaruose –nuo paprasčiausių iki aukščiausio lygio. Nebijoti dalyvauti konkursuose.

Visur ir visada išlaikyti žmogiškumą.

Ir nepamiršti, kad problemų yra visur. Geriausia jų tiesiog nesureikšminti.

akimirkos 15 metų kartu KIGSA

15 metų gyvuojanti Kirpėjų ir grožio specialistų asociacija (KIGSA) – tarsi viena didelė šeima, į kurią įsiliejus lengviau įveikti iššūkius ir keliauti profesinio bei asmeninio tobulėjimo keliu. Tai bendruomenė, kurios narius vienija kūrybingumas, bendros idėjos, noras skleisti grožį aplink, dalintis žiniomis, patirtimi vieniems su kitais ir dovanoti Lietuvai skambias pergales pasaulyje.

GINTAUTO GELBŪDOS NUOTRAUKOS

Dalia Gečienė

Charizmatiška, drąsi, nepasiduodanti, jautri ir jausminga. Už savo dar vieną gyvenimo kūdikį – asociaciją galinti viską pasauliui atiduoti. Tokia yra mūsų asociacijos prezidentė Jolanta Mačiulienė. Esu dėkinga jai už meilę mums. Už visas bendras patirtis. Už mūsų grožio specialistų auginimą.

Karolis Murauskas

KIGSA reikalinga grožiui, ji suvienija specialistus į didelę šeimą. Su visais smagu susitikti – ir profesiniuose renginiuose, ir per šventes. Tiesiog gera su jais būti. Tai yra stipriausia asociacija Lietuvoje, jokios kitos profesijos atstovai tokios neturi. Tokiai linkiu ir išlikti.

Diana Sakalauskienė

Asociacijos veikloje susipina darbas ir šventės, čempionatai, konkursai, gimtadieniai, seminarai, mokymai, išvykos, draugystė, patarimai ir apsikabinimai. Tegyvuoja bendrystė!

Diana Bučinskienė

Į KIGSA įstojau prieš beveik 10 metų norėdama prisidėti savo žiniomis, idėjomis, darbu ar pagalba, taip pat tobulėti, semtis žinių iš tikrų profesionalų, dalyvauti mokymuose, seminaruose, čempionatuose. Ir visi šie mano norai išsipildė. Tapau seminarų lektore, Lietuvos čempionatų prižiūrėtoja, Manikiūro ir pedikiūro sektoriaus vadove, valdybos nare, viceprezidente, atestuota Lietuvos atvirųjų čempionatų teisėja, trenere ir kt.

Esu laiminga būdama tarp talentingų, kūrybingų, iššūkių nebijančių, naujovių ieškančių, pergales skinančių meistrų, kurie mėgaujasi savo darbu. Bendri tikslai mus suburia naujoms idėjoms ir darbams. Kartu mes esame jėga, kuri ne tik kuria grožį, bet ir prisideda prie įvairių gerumo akcijų.

KIGSA – tai lyg mano antroji šeima, su kuria galiu ne tik džiaugtis, keliauti, švęsti šventes, bet ir lengviau įveikti sunkumus. Čia augi ne tik kaip profesionalas, bet ir kaip asmenybė.

Už viską esu dėkinga KIGSA prezidentei Jolantai Mačiulienei ir visiems esamiems bei buvusiems asociacijos nariams.

Renata Morkūnienė

Jaučiuosi laiminga, kad esu kartu su KIGSA nuo pirmųjų jos gyvavimo metų. Juokiuosi, kad po čempionatų per gausybę daiktų pati netelpu prie automobilio vairo. Visus nuveži, parveži, visais pasirūpini... Darbo daug, bet jausmas malonus, gera būti viso to dalimi.

Jurgita Kovaliauskienė

Esu labai dėkinga Jolantai už padrąsinimą visur dalyvauti ir prisidėti. KIGSA dėka dalyvavau labai įdomiuose televizijos projektuose ir galėjau save realizuoti. Čia įgijau daugiau pasitikėjimo savimi.

A la Karalaitienė

Kiekvienas KIGSA renginys – tai pliūpsnis energijos, idėjų virsmas į nuostabius kūrybiškus darbus, kuriuos galima ne tik matyti, bet ir paliesti.

Esu laiminga, kad galiu prisidėti prie KIGSA veiklos, pamatyti aistra šiai veiklai užsidegusių žmonių kuriamą grožį iš arti.

Linkiu ir toliau plėtoti veiklą, puoselėti grožio specialistų profesijas ir garsinti Lietuvos vardą.