Žurnalas „Lietuvė“, 2020, Nr. 2(9)

Julija Stoliarenko Į mūsų kraują įaugusi kovotojo dvasia Milda Gecaitė Nuo „Žuvėdros“ iki Holivudo

Berta Garuckė Už sėkmės slypi tūkstančiai darbo valandų

mantas žvinas Mūsų stiprybė – žinojimas, kad visuomet galime atsikelti ir eiti toliau

VERSLI • KURIANTI

NR.2(9)•2020

MYLINTI • VEIKLI

„L

ietuvė“ kelia sparnus į internetinę erdvę,

kad galėtų paliesti daugiau širdžių, apkeliaudama pasaulį akimirksniu. Nei uždarytos durys, nei sustoję lėktuvai, nei nepereinamos sienos neatima galimybės bendrauti virtualiame pasaulyje. Turbūt todėl, susidūrę su globaliu iššūkiu, nepasiduodame, nežengiame žingsnio atgal ir vedami tikėjimo kaip šio numerio herojė Julija kovojame dėl savo svajonių.

Tikimės, kad padėsite „Lietuvei“ dar sparčiau skristi į kiekvienus namus, padėsite augti ir su visais dalytis lietuviška šiluma.

#lietuvėsgeriausios #pasauliolietuvės #ašmyliuLietuvą

lietuvÄ—

2

MYLINTI • VEIKLI

„Inekta“ Inesa Uktverienė Inga Nanartonytė Kristina Čereškienė

VERSLI • KURIANTI

Įmonė Redaktorė Kalbos redaktorė Dizainerė

Numerį rengė: Inesa Uktverienė Inga Nanartonytė Evelina Kasiulevičienė Monika Korolytė Ugnė Kuzavaitė Živilė Kasparavičiūtė

Viršelis: Julija Stoliarenko „Miss Drama photography“ Žydrūnė Venckienė Aušra Keturakienė

Modelis Fotografė Vizažistė Plaukų stilistė

Žurnalo draugai: „Brandtracker.lt – Lietuvos kūrėjai“

•

Numeryje panaudotos stock.adobe.com iliustracijos

www.lietuve.lt

info@lietuve.lt

•

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako

facebook.com/zurnalas.lietuve

•

© „Lietuvė“, 2020, Nr. 2 (9)

zurnalaslietuve

+370 620 44 223

lietuvė

Julija Stoliarenko:

„Į mūsų kraują įaugusi kovotojo dvasia“ Kad ir į kokią kovą keliautų JULIJA STOLIARENKO, ją visuomet lydi Lietuvos vėliava, turinti ypatingą svarbą jai ir jos šeimai. Šios valingos, tvirto būdo ir kartu labai šiltos asmenybės dėka mūsų šalies vardas skamba plačiame kovos menų pasaulyje. Nors jos biografiją puošia įspūdingas sąrašas pergalių ir kitų pasiekimų įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, Europos ir pasaulio čempionatuose, Julija labiausiai džiaugiasi galimybe eiti keliu, kuris garantuoja nuolatinį tobulėjimą, ir atstovauti mylimai tėvynei.

INESA UKTVERIENĖ „MISS DRAMA PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKOS

Kodėl būdama dvylikos metų pasirinkai karatė, o ne muziką, šokius ar dailę? Galbūt tėvai įžvelgė, kas Tau tiktų labiau?

Nuo mažų dienų man buvo renkami mergaitiški būreliai: šokių, muzikos, gimnastikos. Maždaug metus lankiau šokius, penkerius metus praleidau muzikos mokykloje, tačiau jaučiausi ne savo vietoj. Kadangi norėjau sportuoti, tėtis nuvedė mane į Visagino karatė klubą „Kovotojas“. Mat pats visada norėjo lankyti karatė, bet jo jaunystės laikais nebuvo galimybės. Man karatė patiko nuo pat pirmos treniruotės.

Dabar tėvai mergaites veda į kovinį sportą tam, kad jos išmoktų savigynos, stiprintų pasitikėjimą savimi, savivertę. Kurią kovinio sporto rūšį patartum rinktis? Į kovinį sportą tėtis mane atvedė tuo pačiu tikslu – kad įgyčiau pasitikėjimo savimi, išmokčiau apsiginti. Niekas iš aplinkinių žmonių nesitikėjo, kad pereisiu į profesionalųjį sportą. Aš taip pat.

Tėvams patarčiau labiau įsiklausyti į savo vaikų norus, svajones ir leisti jų siekti, nes tik per meilę tam, ką darai, gimsta rezultatai.

Kalbant apie kovos menus, mergaitėms pasiūlyčiau pirmiausia išbandyti save brazilų džiudžit4

su treniruotėse, nes tai tinkamiausias kovos menas savigynai. Jis sukurtas tam, kad silpnesnis priešininkas įveiktų stipresnį varžovą. Mat čia svarbiausias vaidmuo tenka ne jėgai, o technikai ir žinioms.

Ką kovinis sportas duoda merginoms, kurias treniruoji? Kas joms patinka?

Be jau minėtų dalykų, kovos menai merginoms padeda peržengti tam tikras savo ribas, atrasti silpnąsias ir stipriąsias savybes, išmokti dirbti komandoje, tapti komunikabilesnėms. Kartais jos ateina nedrąsios, o po kelių mėnesių treniruočių jau galima pastebėti pokytį: jos sutvirtėja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Į mano treniruotes ateinančioms merginoms patinka, kad čia jos gali jaustis savimi, sutvirtėti fiziškai ir psichologiškai, susirasti naujų draugų, galbūt dalyvauti varžybose, išbandyti save.

Kokią įtaką sportininko keliui turi treneris, kaip jį išsirinkti?

Treneris turėtų būti tas žmogus, kuriuo gali pasitikėti. Man labai pasisekė, kad sutikau trenerį Donatą Uktverį. Jis mane ir supažindino su kovos menais. Tai žmogus, kuriuo aš pasitikiu ir kuris mane pažįsta geriau nei aš save.

lietuvė

Laikausi nuostatos, kad galiu iškelti mūsų šalies vėliavą tik pergalės atveju, ir tai padaryti man yra didžiausias malonumas.

5

lietuvė

Tėvams patarčiau labiau įsiklausyti į savo vaikų norus, svajones ir leisti jų siekti, nes tik per meilę tam, ką darai, gimsta rezultatai.

6

lietuvė Renkantis trenerį, manau, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į jo atsidavimą sportui, bendravimą su auklėtiniais, indėlį kuriant sporto bendruomenę.

Ir, žinoma, į jo pasiekimus.

Kaip sukurti ir išlaikyti gerą santykį su treneriu, tapti viena komanda?

Mano nuomone, reikia būti atsidavusiam sportui. Treneriai labai gerai mato, kurie auklėtiniai nori kažko siekti, o kurie ateina tik šiaip sau.

Jeigu parodai, kad tau iš tikrųjų rūpi sportas, pats domiesi, treneris atkreipia į tave dėmesį, galbūt pradeda tau skirti daugiau dėmesio ir po truputį formuojasi komanda.

Esi pirmoji kovotoja iš Lietuvos, pasirašiusi sutartį su UFC, stipriausia pasaulyje MMA kovų organizacija. Čia patekti – bet kurio kovotojo svajonė. Koks buvo kelias šio tikslo link? Šis tikslas pasiektas beprotiškai sunkiu darbu, ne tik mano, bet ir trenerio, „Fighter House“ komandos. Tai yra bendras mūsų pasiekimas. Kiekvienas žingsnis buvo tiksliai apskaičiuotas. Iššūkių buvo labai daug, kartais atrodydavo, kad viskas sugriuvo, bet nesėkmių momentais nepasidavėm,

ėjom toliau. Džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti šį laiptelį, bet tai nėra galutinis tikslas, aš dar turiu potencialo kopti aukštyn. Tikiu, kad kartu šiame sporte mes sukelsime dar daug triukšmo, tik jau dabar aukščiausiame lygmenyje.

Kuo Tave žavi kovų pasaulis?

Jis be galo įdomus ir nuolat kintantis. Tu niekada neužsisėdi vienoje vietoje, galbūt tai labiausiai ir žavi.

Taip pat kiekvieną dieną išmoksti vis kažką naujo, tobulėji. Čia įdomu dėl to, kad niekuomet nepasieksi to momento, kai jausiesi viską žinąs ir mokantis. Be to, kovos menų bendruomenė yra nuostabi, būtent čia sutikau draugiškiausius žmones. Atėjęs į kovos menų pasaulį, tu gauni ne šiaip sporto klubo narystę, o kovos menų šeimą. Kad ir kuriame pasaulio taške būsi, šitos didelės šeimos nariai tave visur šiltai priims ir padės.

Moterys gana prieštaringai vertina šį sportą, nemažai jų tai traktuoja kaip smurtą.

Tokiu stereotipu dažnai vadovaujasi žmonės, kurie niekada nepabandė kovos menų. Daugeliui sunku suvokti, kad merginos taip pat gali kovoti. Aš visada sakiau, kad kol spor-

tas yra mėgėjų lygmens (sportuojama tik dėl savęs), tol tai naudinga sveikatai, o kai pakylama į aukštesnį lygmenį, profesionalųjį sportą, tada jau žalojamas kūnas. Kiekviename profesionaliajame sporte pasitaiko traumų, ir kartais jos būna daug žiauresnės nei po kovos ringe atsiradusi mėlynė po akimi. Visur pasitaiko ir lūžių, ir raiščių patempimų. Žinau kovotojų, kurie per visą sportininko karjerą nebuvo nieko susilaužę. Taip pat, mano nuomone, įgūdžiai, įgyti šiame sporte, padėtų apsiginti, jeigu tektų susidurti su smurtautoju.

Lietuvoje merginų bei moterų požiūris į mišriuosius kovos menus ir apskritai į kovos menus sparčiai keičiasi, matau vis daugiau ateinančių į sporto sales. Stereotipai, kad kovos menuose yra smurtaujama ar žalojami žmonės, po truputį laužomi. Svarbu suprasti, kad eidami į kovą mes einame ne smurtauti, o parodyti savo įgūdžių, įgytų per sunkų darbą, ir tai darome su pasirengusiu priešininku, kuris sutinka stoti į kovą, kad taip pat parodytų, ką išmoko.

Esi labai šilta, draugiška asmenybė. Apskritai labai daug kovotojų yra šilti žmonės. Atrodytų, tai priešingybė tokiam sportui. Kaip tai paaiškintum?

Aš kovoju ne iš pykčio, o iš meilės šiam sportui. Kovos menų, ypač brazilų džiudžitsu, pasaulyje visi labai draugiški, nes šiame sporte nėra vietos išdidumui. Kovos menų pasaulyje vyrauja pagarba, vieni kitus palaikome, nes visi, kurie rimčiau tuo užsiima, žino, kokį kelią reikia nueiti, kad pasiektum vieną ar kitą lygį. Aš niekada nejaučiu neapykantos savo priešininkams, tik pagarbą. Mano nuomone, jeigu išeini kovoti kupinas neapykantos, šis sportas nėra skirtas tau.

Pyktis gali kilti nebent tik sau, kad kažko nepadarei iki galo, nepakankamai dirbai.

Kiek žinau, mokykloje Tau sekėsi labai gerai, dalyvaudavai olimpiadose. Baigei medicinos mokslus, galėtum rinktis kitą kelią, bet iš gyvenimo nori visai kitko.

Taip, mokykloje gerai mokiausi, viskuo domėjausi, baigusi universitetą, galėjau rinktis visai kitą gyvenimo kelią – stoti į magistrantūrą arba dirbti.

Tiesiog baigdama universitetą supra7

lietuvė Žinau, kad jei nepabandysiu eiti šiuo keliu ir nepamatysiu, kaip toli galiu nukeliauti, labai gailėsiuosi.

8

lietuvÄ—

9

lietuvė

tau, kad sportas reikalauja viso mano dėmesio ir jeigu toliau bandyčiau derinti profesionalios kovotojos karjerą su kita veikla, taip ir likčiau vidutinio lygio sportininkė. O buvo labai smalsu, kaip toli galiu nueiti. Sportuoti ir siekti aukštumų galima tik jauno amžiaus, o studijos, darbai gali palaukti. Žinau, kad jei nepabandysiu eiti šiuo keliu ir nepamatysiu, kaip toli galiu nukeliauti, labai gailėsiuosi.

Kartais merginos a nedrąsios, o po kelių m treniruočių jau galima p pokytį: jos sutvirtėja fiziškai, bet ir psicholo

Visur vežiesi Lietuvos vėliavą, papasakok jos istoriją.

Seneliai 1945 metais buvo ištremti į Šiaurės Uralą, netoli Sibiro, nes buvo politiškai nepalankūs sovietinei valdžiai. Mano tėtis Petras gimė tremtyje ir mūsų šeima grįžo į Lietuvą tik 1980-ųjų viduryje. Mūsų širdyse visada degė meilė Lietuvai. Kai šalis pagaliau atgavo nepriklausomybę, senelė padovanojo mano tėčiui Lietuvos vėliavą. Nuo aštuoniolikos metų ją vežuosi į varžybas ir iškeliu visų didžiausių savo pergalių proga.

Tiesa, kad Tavo pavardė turėjo būti kitokia?

Taip, mūsų tikroji šeimos pavardė yra Staleronka. Tremties metu dokumentuose per klaidą įrašyta Stoliarenko pavardė. Senelis, grįžęs į Lietuvą, susigrąžino Staleronkos pavardę. Paauglystėje svarsčiau padaryti tą patį, bet nutariau, kad pavardės pakeitimas yra mūsų šeimos istorijos dalis, todėl palikau. Faktiškai turėjau būti Julija Staleronkaitė, senelis kartais mane vadindavo Staleronkyte.

Dalyvavai realybės šou Japonijoje ir JAV. Kuo jie skyrėsi, kokios buvo sąlygos?

Pirmiausia skyrėsi tuos šou rengusių organizacijų lygis ir jų pobūdis.

Japonų „Seiza“ buvo daugiau eksperimentas. Jo sumanytojai bandė sukurti naują organizaciją su savo taisyklėmis ir ją reklamuoti pasitelkę realybės šou. Sekėjai daugiau nei metus galėjo stebėti kovotojų progresą, kaip jie kartu gyvena, treniruojasi ir kas du– tris mėnesius kovoja kaip komanda, o ne vienas su kitu.

Amerikiečių „The Ultimate Fighter“ – jau daug metų kovinio sporto 10

gerbėjams žinomas šou, kuris apskritai nemažai prisidėjo prie sporto vystymosi. Jame dalyvavo daugybė šiandien garsių kovotojų ir būsimų UFC čempionų. Į jį svajoja patekti bet kuris į UFC besiveržiantis kovotojas, nes jis prideda populiarumo, duoda galimybę išsikovoti UFC sutartį. O tai

visų kovotojų siekiamybė. Man pasisekė tapti pirmąja ten patekusia lietuve iš Lietuvos (apskritai pirmoji lietuvė „The Ultimate Fighter“ buvo Rose Namajunas).

Bendravimas tarp dalyvių skyrėsi, nes Japonijoje mes kartu gyvenome ir kovojome kaip vienos komandos at-

lietuvė

ateina mėnesių pastebėti a ne tik ogiškai.

mano karjerai ir leido žengti dar vieną karjeros laiptelį į viršų.

Ką Tau reiškia atstovauti savo šaliai?

Man tai yra didelė garbė, pasididžiavimas ir kartu atsakomybė kuo geriau ją reprezentuoti. Tai suteikia dar daugiau motyvacijos. Laikausi nuostatos, kad galiu iškelti mūsų šalies vėliavą tik pergalės atveju, ir tai padaryti man yra didžiausias malonumas.

Pamenu, kai Amerikoje dalyvavai realybės šou „The Ultimate Fighter“, įbėgusi į namus visų pirma virš lovos pakabinai Lietuvos trispalvę.

Kaip sureagavo kiti dalyviai?

Kai kurie paklausė: „Kokia čia vėliava?“ O kai kurie pasigailėjo, kad neatsivežė savo vėliavų ir simbolinės atributikos.

stovai, o JAV kartu gyvenome ir kovojome tarpusavyje. Didelio priešiškumo buityje nebuvo, bet šiokia tokia įtampa buvo juntama. Sunkiausia buvo tai, kad abiejuose projektuose treniravausi ir kovojau be savo trenerio, komandos, tačiau Japonijoje mes galėjome palaikyti ryšį ir treneris pa-

ruošdavo man kovos strategiją, taisydavo techniką per vaizdo skambučius. „The Ultimate Fighter“ realybės šou visas šešias savaites buvome visiškai izoliuoti nuo išorinio pasaulio, neturėjome interneto, televizijos, net laikraščių ir knygų.

Abu projektai buvo labai svarbūs

Ar kartais palygini lietuves su kitų šalių moterimis? Ar neatrodo, kad mūsų tautietės kai kuriose srityse tvirtesnės už vyrus: turi daugiau kantrybės, valios, užsispyrimo?

Aš neskirstau žmonių į vyrus ir moteris, ypač psichologiniu, mentaliniu aspektu, tai daugiau priklauso nuo asmeninių savybių, auklėjimo.

Manau, mes, lietuviai, apskritai išsiskiriame užsispyrimu, nes iš kartos į kartą mūsų tauta kovojo dėl išgyvenimo, nepriklausomybės ir ta kovotojo dvasia mums įaugusi į kraują.

Kalbant apie lyčių skirtumus, jie labiau fiziologiniai. Be abejo, vyrai fiziškai yra stipresni, greitesni, bet mes, moterys, esame daug stipresnės, nei girdime nuo mažų dienų. Visų pirma mes turime daug didesnį skausmo slenkstį, nes mūsų kūnas yra sukurtas gimdyti vaikams ir iškęsti tokiam skausmui, kokio dauguma vyrų neiškentėtų. Mano nuomone, tai viena iš priežasčių, kodėl moterų kovos dažnai būna įdomesnės ir aršesnės, – mes galime ištverti daugiau. Be to, mažiau slepiame emocijas, o tai irgi prideda kovoms įdomumo. Aš manau, kad moterys tiesiog yra pasiryžusios dėl to, ką myli, paaukoti daugiau nei vyrai.

11

lietuvė

Akistatoje su didinga gamta:

nuo baimės iki euforijos

Adrenalino Jūsų gyvenime netrūksta. Kokias ekstremalias veiklas jau esate išbandęs?

Esu išbandęs nemažai ekstremalių veiklų. Ilgą laiką grojau ekstremalią metalo muziką. Nemažai apsidaužiau ir apsilaužiau su įvairiomis lentomis – riedlente, snieglente, vandenlente. Šokinėju su virve nuo tiltų ar kitų objektų. Aukščiausia vieta, nuo kurios teko šokti, – 180 metrų aukščio skardis Zakinto saloje Graikijoje.

Be to, šiek tiek domiuosi apleistais objektais, pavyzdžiui, prieš penkerius metus pėsčiomis išvaikščiojau Černobylio zoną (dar gerokai iki serialo ir masinio susidomėjimo šiuo objektu), lankiausi Skrundoje (Latvijoje), įvairiuose apleistuose bunkeriuose Lietuvoje ir panašiai. Dabar daugiausia dėmesio skiriu laipiojimui, ši veikla apima dalį mano pomėgių: buvimą gamtoje, žygius, leidžia patenkinti aštrių pojūčių troškulį.

Kopimas ledo kriokliais – ne itin populiari ir ne kiekvienam pažįstama sportinė veikla. Kaip ją atradote? Koks buvo pirmasis rimtas kopimas?

Ieškodamas aštrių pojūčių sutikdavau kitų nutrūktgalvių ir jų paskatintas išbandydavau vis naujų veiklų.

Alpinizmą atradau po pokalbio su bičiuliu. Dalijomės kelionių įspūdžiais, aš tuo metu kaip tik buvau paragavęs šuolių su virve nuo aukštų objektų ir norėjau išmokti kopimo su virvėmis technikos. Bičiulis alpinistas pakvietė išbandyti, tad pirmai progai pasitaikius užsirašiau į alpinizmo kursus alpinistų klube „Virvė laisva“. Bėgant laikui išbandžiau įvairias alpinizmo atšakas: laisvąjį laipiojimą, boulderinimą (laipiojimas neaukštai esančiais rieduliais nenaudojant virvių virš apačioje patiestų čiužinių, – red. past.), techninį alpinizmą bei laipiojimą ledu.

Nuotykių patyriau jau pirmojo12

Aštrių pojūčių mėgėjas, alpinistas, kopimo ledo kriokliais ekspertas GYTIS BURAUSKAS prisipažįsta – pavojingos sporto veiklos suteikia daug adrenalino, tačiau pirmapradė kryčio baimė niekur nedingsta. Laipiodamas kalnais vaikinas ne tik išbando savo fizinį pasirengimą, bet ir pažįsta save akistatoje su gamta. Anot jo, tai leidžia prisiliesti prie visatos didybės ir pasijusti jos dalimi.

UGNĖ KUZAVAITĖ

lietuvė

Buvimas kalnuose, didingos gamtos apsuptyje, kai pradingsta visos kasdienės problemos ir egzistencinis nerimas, kai erdvė išsiplečia iki begalybės, o laikas susitraukia iki esamojo momento, – tai tarsi sakralinė patirtis.

13

lietuvė

je laipiojimo ledu kelionėje: vos susipažinęs su ledu, pamėginau lipti su apatine sauga ir prakritau. Laimei, išvengiau traumų. Laisvajame (uolų) laipiojime lyderio (pirmo lipančiojo) prakritimas – dažna praktika, o lipant ledu su apatine sauga geriau nekristi: esi apsikarstęs spygliais ir aštriais įrankiais, kurie didina riziką susižaloti. Tačiau pirma nesėkmė neišgąsdino – pamoką išmokau ir lipau toliau.

Kaip šiai veiklai ruošiatės, treniruojatės?

Daugiausia treniruojamės salėse laipiodami kybiais. Į ledo kapojimą panašiausias laipiojimas į nudžiūvusius medžius. Tad prieš ledo laipiojimo keliones renkamės prie nudžiūvusio ąžuolo ir treniruojamės. Nuvykstame į Druskininkų ledo areną, kur retkarčiais įrengiamos ledo sienos alpinistams. Būna ir netikėtų 14

lietuvė

Andriaus Šešelgio nuotrauka

Kopti milžiniška keliasdešimties metrų storio ledo mase, šokinėti per gilius plyšius, gerti tyrą tirpstančių ledynų vandenį – sunkiai nupasakojama patirtis.

objektų – kažkada šaltą žiemą buvo prakiuręs vandens bokštas ir susidarė nemenkas ledo krioklys, vos sužinoję alpinistai suvažiavo juo laipioti. Deja, man neteko išbandyti – tuo metu dar to nepraktikavau.

Ar turite mėgstamiausią krioklį?

Kokia kopimo juo istorija?

Nežinau, ar galima tai pavadinti mėgstamiausiu kriokliu, bet didžiausią įspūdį dėl savo grožio paliko Lau Bij krioklys Šiaurės Italijoje. Tai maždaug 70 metrų aukščio krioklys, pasipuošęs milžiniškais varvekliais. Maršrutas nelengvas, bet vaizdai tiesiog pakeri – tikra ledo karalystė. Ši veikla iš šalies atrodo išties pavojinga. Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti?

Ko gero, pagrindinis iššūkis yra užtikrinti saugumą. Kopdamas esi atsakingas ne tik už save, bet ir už kopiančius kartu ar esančius apačioje. Turi būti atsargus ir dėmesingas, „nepasigauti“ iš kur nors skriejančio ledo, neužmesti jo kolegai, neprakirsti virvės, nepamesti įrangos, tiksliai įvertinti savo jėgas ir galimybes, oro sąlygas, kitų komandos narių pajėgumą ir taip toliau. Vardyti būtų galima ilgai.

Teko girdėti nuomonę, kad alpinistai bepročiai, nutrūktgalviai, nepagrįstai rizikuojantys savo gyvybe.

Tačiau niekas neišeina į kalnus nesiruošdamas iš jų sugrįžti, o visi sprendimai priimami labai gerai įvertinant riziką ir siekiant ją sumažinti iki minimumo. Yra tekę po kelių valandų žygiavimo apsisukti ir grįžti atgal, nes kopimo sąlygos atrodė pavojingos. Bet

yra buvę ir priešingai – esant palankioms sąlygoms ir norėdami pasiekti tikslą be pertraukos kopėme daugiau nei parą.

Kokių emocijų suteikia ši veikla, kas gena kopti vėl ir vėl?

Platų spektrą emocijų – nuo baimės iki euforijos. Na, gal kiek perdedu. Bet faktas tas, kad kopiant patiriamos stiprios emocijos atgaivina ir išvalo galvą. Tarkim, kalbant apie baimę, tai pirmapradė aukščio ar, tiksliau, kryčio baimė niekur nedingsta, ji fiziologiškai „įrašyta“ mūsų smegenyse, bet ilgiau būnant dideliame aukštyje pavyksta ją prisijaukinti. Patiriama baimė tiesiogiai susijusi su tuo, kaip užtikrintai jautiesi, – juk pirmus kartus vairuoti automobilį taip pat gali būti baisu, bet pripratę žmonės skrieja greitkeliais didžiuliu greičiu nejausdami baimės.

Tačiau visiškai nebejausti baimės yra pavojinga, tiek važiuojant automobiliu, tiek kopiant į kalnus, – gali pridaryti klaidų, neįvertinti pavojų. Tad svarbu išlaikyti krislą sveikos ir kontroliuojamos baimės, virpuliuką – tai palaiko budrumą ir pereina į malonią adrenalino bangą.

Racionalesnė emocija – džiaugsmas dėl įveikto maršruto ar pasiekto tikslo, nes jautiesi žengiąs tolyn. Kita stipri emocija, kurią patiriu laipiodamas kalnuose ar ledo kriokliais, – tai buvimo gamtoje džiaugsmas. Pats buvimas kalnuose, didingos gamtos apsuptyje, kai pradingsta visos kasdienės problemos ir egzistencinis nerimas, kai erdvė išsiplečia iki begalybės, o laikas susitraukia iki esamojo momento, – tai tarsi sakralinė patirtis.

15

lietuvÄ—

16

lietuvė

Gintaro Čepo nuotrauka

Teko girdėti nuomonę, kad alpinistai bepročiai, nutrūktgalviai, nepagrįstai rizikuojantys savo gyvybe. Tačiau niekas neišeina į kalnus nesiruošdamas iš jų sugrįžti, o visi sprendimai priimami labai gerai įvertinant riziką ir siekiant ją sumažinti iki minimumo.

17

lietuvė

Ką apskritai Jums davė alpinizmas?

Pirmiausia suvedė mane su įdomių ir aktyvių žmonių bendruomene, suteikė terpę neįprastiems sumanymams įgyvendinti. Pavyzdžiui, esame žaidę badmintoną 30 metrų aukštyje ant Spaudos rūmų sienos, šokinėję nuo tiltų, leidęsi į požemius ir panašiai.

Kitas dalykas – kelionės. Pradėjau dažniau keliauti: net ir šiemet, prieš įsisiūbuojant koronavirusui, buvau išvykęs į dvi ledo laipiojimo keliones, o jam aprimus – į Alpes. Tai taip pat suteikė skaidrumo, leido daug ką pamatyti kitaip: būnant gamtoje, akistatoje su kalnu ar kriokliu, viskas pasidaro aiškiau, atsiskleidžia aplink esantys žmonės, geriau pažįsti save, savo galimybes ir ribas.

Ką atradote apie save?

Turbūt pramokau į viską žiūrėti paprasčiau. Jei pavyksta įlipti į statų užšalusį krioklį ar 30 valandų kopti be poilsio, tai gal pavyks išspręsti ir kasdienius klausimus, tad neverta per daug dėl jų sukti galvos.

Ar tokioms kelionėms ruošiatės psichologiškai?

Ne. Kaip tik sakyčiau priešingai – kelionės paruošia psichologiškai. Neneigsiu, prieš pirmuosius lipimus vis dar jaučiu virpuliuką, bet jis pradingsta su pirmuoju ledo kirčiu.

Esate dalyvavęs laipiojimo čempionatuose. Kokie Jūsų didžiausi pasiekimai?

2019-aisiais pirmą kartą dalyvavau Lietuvos alpinizmo čempionate.

Jo dalyviai pateikia kopimo maršrutų ataskaitas įvairiose kategorijose, o komisija jas įvertinusi išrenka nugalėtojus. Pavyko laimėti pirmąją vietą techninėje klasėje (kartu su Gintaru Čepu ir Audriumi Miliausku) už įkopimą į Šiaurinę Ušbą Sakartvele bei antrą ją vietą ledo klasėje (kartu su Gintaru Čepu) už įkopimą į jau minėtą Lau Bij krioklį Italijoje.

18

Taip pat su komanda dalyvauju kalnų kelionių technikos varžybose, kur varžomasi salėje ar gamtoje įrengtose trasose. Pavienėse varžybose esame užėmę įvairias vietas, pernai bendrojoje metinėje įskaitoje mūsų komanda buvo trečia. Nemažai pažįstamų mato tikslą sportinėje veikloje – mėgaujasi konkurencija, siekia kuo aukštesnių vietų ir panašiai. O man sportinis laipiojimas, varžybos yra būdas palaikyti formą, neapsnūsti tarp kelionių, treniruotis.

Bet galutinis tikslas yra tikri kalnai.

Esate alpinizmo grupės „Virvė laisva“ narys, mokote laipioti kitus.

Kokie žmonės ryžtasi šiam ekstremaliam sportui?

Labai įvairūs – nuo jaunų iki pagyvenusių, nuo studentų iki teisininkų. Kviečiu išbandyti visus ir visas, kuriems nesvetimas kelionių ir nuotykių troškimas.

Ar dažnai sutinkate moterų ekstremãlių? Gal kartu esate įveikę ne vieną kalną ar krioklį?

Taip, žinoma. Į nemažai krioklių esu kopęs drauge su kolegėmis. Pažįstu keletą labai kietų ir įkvepiančių sportininkių, tarsi gimusių lipti. Vienai jų (Simona, tu fantastiška!) esu nepaprastai dėkingas už palaikymą, paskatinimą ir motyvaciją, ypač sunkesniais momentais, kai to labai reikėjo.

Ar pastebite kokių nors moterų ir vyrų elgsenos ekstremaliajame sporte skirtumų?

Nemanau, kad lytis lemia elgsenos skirtumus vienoje ar kitoje veikloje, tai labiau priklauso nuo charakterio.

Džiugu, kad moterų šiame sporte vis daugėja – raginčiau ir jūsų skaitytojas išbandyti laipiojimą.

Alpinizmas – brangus malonumas?

Nepigus ir, kaip dažnai būna, kuo toliau į mišką, tuo daugiau išlaidų.

GyÄ?io Burausko nuotrauka

lietuvÄ—

19

lietuvÄ—

20

GyÄ?io Burausko nuotrauka

lietuvÄ—

21

lietuvÄ—

22

lietuvė

Leidžiantis į ilgesnes ar laipiojimo ledu ekspedicijas neišvengiamai auga reikalingos įrangos kiekis, jau nekalbu apie pačioms kelionėms išleidžiamas lėšas. Tačiau pagal savo galimybes ir poreikius galima rasti aukso viduriuką.

Tiesa, galima pasirinkti ir pigesnę laipiojimo šaką. Pavyzdžiui, laipiojant rieduliais išlaidų nėra daug, o ir įrangos beveik nereikia.

Lauryno Pultinavičiaus nuotrauka

Kaip manote, kurios iš ekstremalių veiklų yra mažiausiai pavojingos, tinkančios daug kam, o kuri – sunkiausias iššūkis, reikalaujantis daugiausia pasirengimo?

Kalbant apie laipiojimą, turbūt saugiausia ir nepaprastai smagu yra laipioti salėje ar rieduliais, tuo užsiima labai įvairaus amžiaus ir f izinio pasirengimo žmonės. Nors, kaip ir kiekviename sporte, traumų tikimybės eliminuoti nepavyksta, tačiau salėje sąlygos yra kontroliuojamos, nebelieka išorinių rizikos veiksnių, tokių kaip oras, krintantys akmenys ar panašiai.

Laipiojimui ledu reikia daugiau pasirengimo. Vis dėlto man asmeniškai dar sudėtingesnis atrodo vadinamasis maišytas laipiojimas, kai ledo įrankiais lipama ir uolomis, ir ledu.

Tam reikia gerai įvaldyti abi technikas ir turėti tiek ledui, tiek uolai pritaikytą įrangą (pavyzdžiui, tiek ledsriegius, tiek kaiščius). Na, o jei prie viso to pridėsime ir ilgą žygį aukštai kalnuose, tuomet sudėtingumas ir rizika atitinkamai išauga.

Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad rizikos prisiėmimas priklauso nuo konkretaus žmogaus.

Juk galima laipioti labai saugiais ir paprastais maršrutais ir galima lipti nenaudojant apsaugos įrangos – tada net menkiausia klaida gali lemti mirtį. Kiekvienas šioje kraštutinumų skalėje pasirenka, kas jam priimtina.

Esate aplankęs nemažai pasaulio vietų. Kuris gamtos reginys Jums labiausiai įsiminė?

Labiausiai įsiminęs reginys – Šiaurės pašvaistė. Ilgai viena mano svajonių buvo ją pa-

23

lietuvÄ—

24

lietuvÄ—

25

GyÄ?io Burausko nuotrauka

lietuvÄ—

26

lietuvÄ—

27

lietuvė matyti savo akimis. Esu ne kartą važiavęs, kur šiauriau, tikėdamasis ją išvysti, bet vis nesėkmingai.

Kad ir kaip būtų keista, pirmą kartą pašvaistę pamačiau Lietuvoje. Negalėjau patikėti matydamas šokančius šviesos stulpus – krykštavau kaip vaikas.

Pastarojoje kelionėje Alpėse patyriau labai keistą reiškinį – panašu, kad patekome į audros debesį. Įveikus maršrutą ir grįžtant į stovyklą pradėjo zirzti ausyje, po akimirkos zirzesys virto statinėmis iškrovomis į smilkinį. Tą akimirką kilo įvairių minčių: ir kad tai kruša kapoja į smilkinį, ir kad „GoPro“ kamera žiežirbuoja, bet suvokę, jog pati atmosfera yra įsielektrinusi, pasileidom bėgte žemyn, kol negavom žaibo. Kiek tolėliau nugriaudėjo ir keisti garsai dingo. Jei ne filmuota medžiaga, kurioje užfiksuoti šie zirzesiai, turbūt pats abejočiau, ar nesivaideno.

Kitas įspūdingas dalykas – ledynai kalnuose.

Kopti milžiniška keliasdešimties metrų storio ledo mase, šokinėti per gilius plyšius, gerti tyrą tirpstančių ledynų vandenį – sunkiai nupasakojama patirtis. Viena vertus, ji padeda pajausti, koks menkas esi gamtos akivaizdoje, kita vertus, leidžia pamatyti, kokią milžinišką įtaką ledynams daro žmogaus veikla ir kaip jie nyksta tiesiog tavo akyse.

Ar tai, ką pamatėte, tapo stimulu kažką keisti savo kasdienybėje?

Stengiuosi gyventi pagal kuo mažesnio poveikio gamtai principus, t. y. nešiukšlinti, neeikvoti maisto ar išteklių, be reikalo nevažinėti automobiliu ir panašiai. Vis dėlto šioje srityje dar yra daug kur tobulėti.

Socialiniuose tinkluose galima pastebėti, kad domitės fotografija. Ar galima teigti, kad ji padeda išreikšti Jūsų meniškąją pusę?

Greičiausiai taip. Fotografija man – savotiškas dienoraštis, kuriame fiksuoju mintis, vietas ar eksperimentus.

Jūsų fotografijose – daugybė įvairių dangaus vaizdinių. Kaip save siejate su dangaus kūnais?

Nuo vaikystės žaviuosi dangumi ir dažnai pakeliu akis aukštyn. Pakeri neaprėpiami dangaus toliai ir ten slypinčios paslaptys, kurias norisi atskleisti. Žiūrint dokumentiką, NASA filmukus ar Hablo teleskopu darytas nuotraukas, visata atrodo be galo tolima, nepasiekiama, tarsi kita realybė. Tačiau kai pats išėjęs į lauką su paprastu fotoaparatu nufotografuoji galaktiką, kad ir blankią, neryškią, ar sugebi užfiksuoti Tarptautinę kosminę stotį, praskrendančią virš Saulės disko, tuomet tiesiogiai prisilieti prie šios visatos didybės, pasijunti esąs jos dalimi.

Vieną įgyvendintą svajonę atskleidėte. Kokių siekiate dabar?

Tikslų ir norų turiu nemažai, dalį jų gan stipriai apribojo COVID-19. Ateityje norėčiau pakeliauti už Šiaurės poliarinio rato, įkopti į aukštą, daugiau nei 7000 metrų siekiančią viršūnę. Esu numatęs ir keletą piktesnių krioklių, kuriuos norėčiau įveikti.

Taip pat sieksiu stipriai pagerinti laisvojo laipiojimo įgūdžius.

Dar norėčiau pamatyti visišką Saulės užtemimą, dažniau dairytis į dangų, galbūt įsigyti teleskopą.

Turbūt potraukį į alpinizmą ir kosmosą vainikuotų įkopimas į Olimpo kalną Marse, na, bet tai jau tolimos ateities planai.

Faktai apie alpinizmą Pradžia. XVIII a. viduryje Europos mokslininkus vis labiau ėmė dominti kalnai, jų geografinė padėtis, geologinė sandara, klimatas, augalija. 1786 m. prancūzai M. G. Paccard’as ir J. Balmat ir įkopė į aukščiausią Alpių viršūnę Monblaną (4807 m). 1787 m. į ją užkopė ir šveicaro H. B. de Saussure’o vadovaujama ekspedicija, nešdama instrumentus oro slėgiui matuoti. Šie kopimai laikomi alpinizmo pradžia.

XIX a. viduryje Šveicarijoje susikūrė kalnų gidų organizacija. Ji vedžiojo vokiečių, anglų, prancūzų alpinistus, kurie pirmieji norėjo pasiekti neįkoptas viršūnes. Į visas 14 viršūnių, aukštesnių kaip 8000 m, pirmasis įkopė R. Messneris, antrasis – lenkas J. Kukuczka. Į visų žemynų aukščiausias viršukalnes 1985 m. pirmasis įkopė amerikietis D. Bassas.

Alpinizmo pradininkai Lietuvoje – XIX a. antrojoje pusėje Sibiro kalnus tyrinėjęs A. Kašarauskas, per Pamyrą ir Tian Šanį keliavęs K. Aris, 1932–1934 m. per Himalajus, Karakorumą, Kunluną – A. Poška. Sportinio alpinizmo pradininkai – V. Vosylius, G. P. Akstinas ir F. Mieliauskas. Jų iniciatyva 1956 m. įkurta alpinizmo sekcija Kaune, o 1957 m. – ir Vilniuje. 1958 m. surengta pirmoji Baltijos šalių alpiniada. Per ją 28 dalyviai įkopė į Kaukazo aukščiausią viršūnę Elbrusą (5642 m).

Lietuviški vardai. 1964 m. pirmoji Lietuvos aukštumų ekspedicija Pamyro pietvakariuose, Šachdaros kalnagūbryje, įkopė į tris bevardes viršūnes ir pavadino jas Lietuvos (6080 m), Donelaičio (5837 m) ir Čiurlionio (5794 m) vardais.

Nežabota kalnų aistra. V. Vitkauskas, kopdamas iš Nepalo pusės, pirmasis iš Baltijos šalių 1993 m. pasiekė aukščiausią pasaulio viršūnę – Džomolungmą. 1993–1996 m. jis įkopė į visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnes ir pirmasis pasaulyje jose iškėlė tą pačią savo valstybės vėliavą.

28

lietuvÄ—

29

lietuvė

Nuo miesto šurmulio – į džiungles

Kelionės į atokiausias pasaulio vietas, savanoriavimas dramblių prieglaudoje, pabėgimas iš Londono į Balį – tik keli iš nuotykių, į kuriuos leidosi fotografė, keliautoja, pradedančioji verslininkė GAILĖ JUKNYTĖ. Mergina, miesto džiungles iškeitusi į tikras, nuolatinį lėkimą – į ramybę, sako, jog paragavus tokio gyvenimo labai sunku įsivaizduoti, kad gali būti kitaip.

MONIKA KOROLYTĖ GAILĖS JUKNYTĖS NUOTRAUKOS

30

lietuvė Gaile, šiuo metu savo gyvenimą kuriate Balyje. Ar prieš kelerius metus galėjote pagalvoti, kad likimas Jus atves būtent į šią nepaprastą vietą?

Kad grįšiu į Balį, žinojau jau pirmą kartą aplankiusi salą prieš ketverius metus. Pasižadėjau, kad atvyksiu ilgesniam laikui, nes pirmas vizitas buvo turistinis – dvi savaites labai intensyviai keliavome po visą salą. Žinojau, kad, norint patirti tikrąją Balio magiją, čia reikia pabūti ilgiau ir šiek tiek ramiau... Balis buvo mano paskutinė stotelė po tris mėnesius trukusių kelionių po Aziją – lyg tikras desertas!

Kodėl Londoną po septynerių jame praleistų metų iškeitėte į Balį?

Londone įstrigau po studijų, kaip galbūt daugelis žmonių, paragavę šio

miesto gyvenimo. Tik pradėjusi keliauti supratau, kad pavargau nuo didelio miesto šurmulio, nuolatinės įtampos, užteršto oro. Pastebėjau, kad net menkiausios smulkmenos pradėjo man kartinti nuotaiką.

Lyg akys atsivėrė!

Prieš išsikraustant, paskutiniai metai Londone buvo tikras išbandymas.

Turėjau įprotį keliems mėnesiams pabėgti iš jo paragauti pasaulio. Po jų vėl tekdavo grįžti į užburtą ratą. Atsimenu, kai su geriausia drauge keliavome po Centrinę Ameriką ir savanoriavome Gvatemaloje, pirmą kartą garsiai pasakiau: „Viskas, kraustysiuosi iš Londono į Balį.“ Rodos, nuo to momento pati tuo patikėjau, išsiunčiau šį norą visatai ir po metų jau turėjau lėktuvo bilietą į vieną pusę.

Balis mane įkvepia, čia jaučiu laimę, aistrą savo veikloms, esu sveikes-

nė nei bet kada anksčiau – tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Mano gyvenimas tapo lėtesnis, sąmoningesnis ir paprastesnis daugeliu aspektų, jo kokybė pagerėjo milijoną kartų. Labai pasikeitė mano vertybės ir dėsniai, kuriais vadovaujuosi.

Nuostabiausi gamtos kampeliai čia pasiekiami vos per penkiolika minučių motoroleriu. Vietiniai – kilnūs, dažnai besišypsantys, dvasinė ramybė čia svarbiau už viską! Ši sala skleidžia aukštesnę energiją – tuo įsitikinau ne kartą. Kai paragauji tokio gyvenimo, labai sunku įsivaizduoti, kad gali būti kitaip!

Kaip keitėsi Jūsų vertybės, požiūris? Galbūt tam didelę įtaką turėjo ir konkretūs žmonės, jų istorijos?

Gy vendama Londone negat yviai žiūrėjau į daugybę dalykų. Daug energijos išnaudodavau pastebėti ir pabrėžti tam, kas man nepatiko, nuolat skųsdavausi aplinka. Galų gale supratau, kad aš vienintelė galiu ją pakeisti ir esu atsakinga už savo realybę. Pastarąjį pusmetį Londone labai daug dėmesio skyriau saviugdai, meditacijai ir savęs pažinimui. Kai atsikrausčiau į Balį, po pirmų dviejų mėnesių vis dar kildavo minčių, kad niekas man neišdegs ir pasibaigus santaupoms teks grįžti į Londoną. Tačiau apsidairiusi aplink matau tiek daug žmonių, kurie pasiryžo rizikuoti ir susikūrė gražų gyvenimą egzotiškoje saloje. Pagalvoju: kodėl aš negaliu to pasiekti?

Kuo esu kitokia? Juk daug priklauso nuo to, kaip žiūri į gyvenimą ir į save: jeigu manai, kad viskas aplink yra blogai, tuos blogus dalykus ir pritrauki. Labai tikiu traukos dėsniu!

Middlesex universitete Londone baigėte fotografijos studijas. Kaip ši veikla atsirado Jūsų gyvenime?

Ar nuo pat mažens žinojote, kad tai – Jūsų pašaukimas?

Neturiu jaudinančios istorijos, susijusios su foto31

lietuvÄ—

32

lietuvė grafija, kokią daug kas tikėtųsi išgirsti (šypsosi). Kai buvau keturiolikos, su drauge pradėjom fotografuotis dėl smagumo. Draugė mėgdavo būti prieš kamerą, pozuoti, tai ir pokštaudavom su skaitmeniniu fotoaparatu.

Netrukus pradėjau kurti savo autoportretus, išmokau naudotis įvairiomis nuotraukų koregavimo programomis. Keldavau savo nuotraukas į kelias virtualias galerijas ir sulaukiau nemažai dėmesio, teigiamų komentarų. Tai paskatino tobulėti! Prisimenu, kai parodžiau savo darbus dailės mokytojai, ji pasiūlė mokykloje surengti parodėlę! Na, o vėliau įsigijau veidrodinį fotoaparatą, prasidėjo mokamos fotosesijos. Išbandžiau tiek daug skirtingų stilių ir vis dar eksperimentuoju – man tai patinka! Šiuo metu fotograf ija man kaip terapija, kūrybinis pomėgis, o savo jėgas noriu išbandyti kurdama nuosavą verslą!

Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?

Geriausiai jaučiuosi dirbdama intymioje aplinkoje, kai esu tik aš ir Mūza. Manau, dėl to labiausiai patinka fotografuoti gamtą, kraštovaizdžius, kai žmogus – tik elementas, o visas dėmesys skiriamas aplinkai išaukštinti. Pastaruoju metu labai susidomėjau interjero fotografija. Balio sala pilna unikalių viešbučių, vilų, galiu apsistoti nuostabiausiuose architektūros šedevruose ir juos įamžinti!

Jūsų nuotraukos – tarsi atskiras nuostabus pasaulis. Kas įkvepia į kasdienybę pažiūrėti kitomis akimis? Ar visuomet pavyksta perteikti tai, ką planavote?

Aš kartais juokauju, kad viską pradėjau matyti ir matuoti rėmais. Šnekėdamasi su sutiktu labai žaviu žmogumi, mintyse pradedu dėlioti viziją, iš kurios pusės jį nufotografuočiau, kaip atskleisčiau jo žavesį, paslaptingumą. Lankantis naujoje vietoje, kartais savaime kyla idėjų, kaip galėčiau ją įamžinti.

Man kūrybiniame procese labai svarbios emocijos, kurias jaučiu tam tikroje vietoje ar situacijoje. Dažnai patiriu saldžius laimės proveržius, nostalgiją, kartais net liūdesį, pavyzdžiui, žiūrėdama į beribę jūrą! O keliaudama nuolatos supuosi labai dideliame emocijų sūkury. Bandau tai kažkaip perteikti.

33

lietuvė Įkvėpimo ieškau ir mene: dažnai, prieš pamatydama nuotraukos viziją, sukuriu garso takelį, internete pasižiūriu kitų savo mėgstamų menininkų darbų.

Dabar, gyvendama egzotiškame kampelyje, mėgaujuosi visais jo privalumais: nepaprastai įdomiais, nestandartiniais žmonėmis su intriguojančiomis gyvenimo istorijomis, džiunglėmis, kriokliais, juodo smėlio paplūdimiais, unikaliais viešbučiais, šventyklomis. Dabar mano aplinka – stipriausias impulsas kūrybai!

Ką Jums reiškia buvimas fotografe? Kokiomis vertybėmis vadovaujatės?

Man tai – nuolatinis kūrybingumo puoselėjimas. Manau, kiekvienas turime menininko gyslelę, tik dažnai ji būna panardinta po išankstinėmis nuostatomis, prestižinėmis profesijomis, sistemos sukurtais sėkmingo gyvenimo scenarijais, o kartais ir po aplinkinių nuomonėmis. Žvelgdama atgal suprantu, kad sprendimas rizikuoti ir pasirinkti ne tokią „saugią“ profesiją, iššūkius, abejones mane atvedė į laimingą ir harmoningą gyvenimą. Fotografija man visada primins – pasirinkau savo širdies kelią. Būtent širdimi labiausiai ir vadovaujuosi.

Dalijatės nuotraukomis iš įvairiausių pasaulio vietų. Kurios iš jų pačios įsimintiniausios?

Viena mano mėgstamiausių šalių, iš kurios par-

34

sivežiau gražiausias nuotraukas, – Peru. Labai myliu kalnus, laukinę gamtą, todėl tose platybėse fotografuoti buvo didelis malonumas. Savo darbuose mėgstu pabrėžti gamtos didybę, o šioje šalyje tai padaryti nepaprastai lengva.

Japonija taip pat labai nustebino. Išbandžiau savo fotografinius sugebėjimus sausakimšose vietose, nes keliavome sakurų žydėjimo sezonu. Japonija – be proto graži, išskirtinė šalis. Lyg kita planeta. Vienas mano mėgstamiausių portretų, užfiksuotas šioje šalyje, netgi buvo nominuotas „Berlin Photo Week 2020“ konkurso „Street Photography“ kategorijoje.

Pastebėjau, kad turiu po kelias labai stiprias nuotraukas iš kiekvienos lankytos šalies. Dauguma jų padarytos neplanuojant, be jokių išankstinių lūkesčių.

Su drauge kelionių įspūdžiais dalijatės tinklaraštyje „So Where Are We“. Kokia jo atsiradimo istorija?

Buvome labai skeptiškai nusiteikusios prieš visus tinklaraščius, bet kai vis daugiau žmonių pradėjo klausinėti patarimų dėl kelionių į šalis, kurias buvome aplankiusios, nusprendėme pabandyti jas aprašyti! Atsimenu, sėdėjome Singapūro oro uoste, valgėme makaronus ir laukėme skrydžio į Londoną po mėnesį trukusių nuotykių Javos saloje. Žinojom, kad reikės palaukti kelis mėnesius, kol vėl galėsim kažkur išvykti, todėl gyventi kelionių atsiminimais ir dalytis jais su kitais laukiant kito pabėgimo pasirodė gera

lietuvÄ—

35

lietuvÄ—

36

lietuvė

Fotografija man visada primins – pasirinkau savo širdies kelią.

37

lietuvė mintis. Monika tapo atsakinga už tekstus, o aš – už nuotraukas ir bendrą puslapio įvaizdį.

Dažnai kelionėse patekdavome į absurdiškas situacijas ir netekusios žado viena kitos klausdavome: „Where are we?“ Taip gimė tinklaraščio pavadinimas, primenantis juokingas ar keistas situacijas, į kurias buvome kartu pakliuvusios.

Po pirmų kelionių įrašų pajutome, koks nuostabus jausmas užplūsta, kai visiškai nepažįstami žmonės pasinaudoja tavo patarimais apsilankyti kavinėse, restoranuose, viešbučiuose, o kartais net atsiunčia nuotraukų!

Kokios keistos situacijos iškyla atminty?

Bėgimas nuo pasiutusių lamų Peru, drono gelbėjimas Kosta Rikos džiunglėse, kai jis pradėjo leistis į upę (draugė Monika su visais drabužiais šoko į vandenį), keliavimas autostopu ir sunkvežimių priekabose, pavojai Centrinėje Amerikoje...

Esate savanoriavusi dramblių prieglaudoje Tailande. Papasakokite apie šią patirtį.

Tai buvo mūsų pirmoji stotelė pradėjus trijų mėnesių kelionę po Pietryčių Aziją. Šiaurinėje Tailando dalyje yra įsikūrusi dramblių prieglauda ir reabilitacijos centras „Elephant Nature Park “. Šios vietos įkūrėja Lek yra išgelbėjusi daugiau nei du šimtus dramblių.

Dramblys Tailande laikomas šventu simboliu tiek religijoje, tiek kultūroje. Paradoksalu, bet čia šių gyvūnų padėtis labai liūdna. Dauguma jų buvo išpirkti iš cirkų, jodinėjimo stovyklų, išlaisvinti iš žiaurių žmonių rankų. Tai liudija parke iškabintos nuotraukos, vaizduojančios į prieglaudą atgabentų dramblių būklę: jose matyti sulysęs, žaizdų išvagotas gyvūnų kūnas, liūdnos akys.

Džiugu, kad tokios sanatorijos siūlo galimybę savanoriauti – apsistoti prieglaudoje nuo kelių dienų iki kelių savaičių ir prisidėti prie parko gyvūnų gerovės. Svarbu suprasti, kad tai nėra atostogos – parke darbai prasideda vos patekėjus saulei. Reikia valyti aptvarus ir juose naktį paliktas „dovanėles“, nešioti šieną, ruošti tonas maisto visiems parko drambliams, o jie valgyt tikrai mėgsta! Ši patirtis leido iš arti pažinti ir dar labiau pamilti šiuos milžinus – tai be galo protingi gyvūnai, kurie tikrai nenusipelnė tokios turizmo sukeltos žalos.

Lankotės šalyse, kur gyvenimo tempas lėtesnis, daug gamtos. Ką žmogui duoda pabėgimas nuo miesto šurmulio? Pasidalykite patirtimi.

Kai pripranti prie didmiesčio šurmulio, visų pagundų ir nesiliaujančių kasdienių lenktynių, pamiršti, kaip smarkiai toks gyveni38

lietuvÄ—

39

lietuvÄ—

40

lietuvė mo būdas gali sutrikdyti. Tik ištrūkęs iš tokios kasdienybės gali į viską pažvelgti kitomis akimis. Norint suprasti, kas teikia laimę, žmogui reikia kontrastų. Kaip skubančiam miestiečiui, kuris užaugo tarp betoninių sienų ir dešimt metų nėra sėdėjęs prie ežero ar krioklio, paaiškinti, kad gamta gali jį nuraminti ir suteikti jėgų? Man tą kontrastą suteikė keliavimas – supratau, kad man to reikia nuolat, ne tik kelis kartus per metus. Įsitikinau, kad mokėti sustoti – tikras menas ir iššūkis.

Kai persikrausčiau į Balį, turėjau išmokti atsipalaiduoti, sulėtinti gyvenimo tempą – buvau taip įpratusi visur greitai nueiti, greitai apsipirkti, greitai gauti savo užsisakytą patiekalą, siuntinius, nuolat kuo nors užsiimti. Žinojau, kad čia atvažiavau gyventi, o ne atostogauti, todėl besąlygiškai norėjau viską pagreitinti, kontroliuoti ir išpildyti visus savo lūkesčius. Gavau Balio antausį ir po du mėnesius trukusio priešinimosi tokiam gyvenimo tempui pasidaviau ramiai gyvenimo tėkmei, kuria pulsuoja ši sala.

Turbūt daugelis mano, kad, norint aplankyti daug šalių, reikia gerokai paploninti piniginę. Patarkite, kaip keliauti į egzotines šalis daug neišleidžiant.

Pirma kelionė po Aziją buvo labai apgalvota, kalbant apie biudžetą. Su geriausia drauge norėjome pajusti tą viešojo transporto chaosą, nakvynės namų kvapą, vietinio maisto skonį, nuovargį dėl sunkių kuprinių tampymo, buvom ištroškusios kultūrinio šoko! Visi, kam teko lankytis Tailande, Vietname ir Kambodžoje, žino, kad Azijos šalyse gyventi labai pigu. Šiek tiek daugiau pinigų reikia norint iki jų nusigauti iš Europos.

Kai tik pradėjau keliauti, labai dažnai sulaukdavau klausimų, iš kur turiu tiek pinigų. Gyvendama Londone džiaugiausi privilegija gauti algą viena stipriausių pasaulio valiutų. Šia privilegija ir pasinaudojau – dienomis užsiimdavau įvairiais laisvai samdomais darbais, imdavausi visokių projektų, o vakarais dirbau baruose ir restoranuose. Atsisakiau nereikalingų savaitgalio vakarėlių, nebūtinų daiktų pirkimo, daugiau gaminau namie.

Tuo metu mano tikslas buvo finansiškai pasiruošti kelių mėnesių nuotykiams kitame žemyne.

41

lietuvÄ—

42

lietuvė Kai pripranti prie didmiesčio šurmulio, visų pagundų ir nesiliaujančių kasdienių lenktynių, pamiršti, kaip smarkiai toks gyvenimo būdas gali sutrikdyti.

Tik ištrūkęs iš tokios kasdienybės gali į viską pažvelgti kitomis akimis.

43

lietuvė Atsimenu, vienas pažįstamas nepatikliai, pavydžiai į mane žiūrėdavo ir klausinėdavo, kaip aš išgaliu tiek daug skraidyti. O pats tuo metu savaitgaliais baruose išleisdavo po kelis šimtus svarų gėrimams. Jeigu finansų trūkumas yra viena iš problemų, neleidžiančių keliauti, siūlyčiau peržvelgti visas savo išlaidas ir pasidaryti sąrašą dalykų, kurių tikrai galite atsisakyti. Pavyzdžiui, kava išsinešti, nereikalingos prenumeratos, grožio salonų paslaugos, rūbų pirkimas kas savaitę ar ištaigingos vakarienės nėra būtinybė.

Verta peržvelgti ir savanorystės galimybes – galbūt taip išvengsite nakvynės išlaidų. Svarbu pamąstyti – gal turite kokių nors įgūdžių, galite pasiūlyti kokią nors paslaugą mainais į nakvynę gražiame viešbutyje? Pavyzdžiui, keliaudamos po Centrinę Ameriką už apgyvendinimą mes beveik nemokėjom – aš viešbučiams pasiūlydavau profesionalių nuotraukų, kurių visada reikia... Taip pat geriau keliauti ne per „karštąjį“ sezoną – kainos sumažėja kone pusiau.

Vienu iš savo fotografijos projektų „Drowning in Plastic“ siekiate atkreipti dėmesį į plastiko atliekų daromą žalą. Kodėl Jums tai svarbu?

Keliaudama ir tyrinėdama pasaulį susimąsčiau apie žmogaus paliekamą antspaudą planetai. Daugelis mėgstame suversti kaltę menkiau išsivysčiusioms šalims, esą jos teršia daugiausia, jose nėra sistemos, visi gyvena šiukšlynuose. Kai apsilankiau vienoje javaniečio valdomoje šiukšlių rūšiavimo įstaigoje Balyje (ten ir gimė šis projektas), pamačiau mūsų intensyvaus vartojimo padarinius. Dešimtys ten dirbančių vietinių rūšiuoja atliekas, vėliau siunčia jas į perdirbimo fabrikus. Kiekvieną dieną šią vietą pasiekia kelios tonos šiukšlių, kurios yra tik dalis sukauptų vietos viešbučiuose ir vilose. Kai kurie darbininkai su savo šeimomis apsistoję mažose trobelėse, įrengtose netoli sandėlių.

Lankydamasi šioje vietoje sužinojau, kad yra šimtai skirtingų plastiko tipų, kuriuos perdirbti labai sudėtinga, pavyzdžiui, kai kuriuos plastiko maišelius, spalvotus plastiko butelius. Beveik neįmanoma perdirbti ir išmestų lagaminų ar pripučiamų baseino žaislų.

Daugelis žmonių taip pat nežino, kad tokios šalys kaip Indonezi44

ja, Tailandas, Kambodža dažnai Vakarų valstybių yra išnaudojamos kaip sąvartynai – dar neseniai Javos salą pasiekė keliolikos tonų konteineriai, pilni šiukšlių iš Kanados ir JAV. Šiuo projektu norėjau atkreipti dėmesį į tai, kokius padarinius mūsų pasirinkimas naudoti vienkartinius produktus turi vandenynams, dirvožemiui, gyvūnams ir mums patiems. Ši problema kur kas sudėtingesnė, nei gali atrodyti, ypač trečiojo pasaulio šalyse, kuriose yra švietimo ir rūšiavimo stygius, išaugęs turizmas, „išmetimo“ sindromas ir t. t.

Kaip dar prisidedate prie Žemės saugojimo?

Neseniai prisijaukinau įprotį kiekvieną kartą nuvažiavus į paplūdimį, prieš deginantis ir poilsiaujant, jį šiek tiek išvalyti. Pasiimu didelį daugkartinį maišą ir surenku kiek įmanoma daugiau šiukšlių. Šios veiklos įkvėpėja – čia gyvenanti mano gera draugė Laura,

kuri yra zero waste gyvenimo būdo propaguotoja. Su ja dažnai susitinkam visokiose paplūdimių valymo akcijose, mėgstam ir nusifotografuoti su rimta žinute, viešinti savo žygdarbius socialiniuose tinkluose. Taip internete gimė „5 minučių iššūkis“, kuris skatina žmones skirti penkias minutes lankomoms vietoms tvarkyti.

Tikrai rekomenduoju jungtis prie šios iniciatyvos – karmos taškai ir puiki nepažįstamųjų reakcija garantuota!

Kaip manote, kokia žinutė turi pasiekti žmones, kad Žemės saugojimas taptų kiekvieno tikslu?

Jeigu atvirai, nebežinau, ar išvis įmanoma kaip nors pasiekti žmones.

Kartais užplūsta negatyvios mintys ir klausimas, ko reikia, kad žmonėms pradėtų rūpėti aplinka, į bedugnę besiritantis pasaulis. Kaip sakoma, nematai ir neskauda, bet kai aš aplink save matau paplūdimius, į kuriuos vanduo kiekvieną dieną išplauna kal-

lietuvė Manau, kiekvienas turime menininko gyslelę, tik dažnai ji būna panardinta po išankstinėmis nuostatomis, prestižinėmis profesijomis, sistemos sukurtais sėkmingo gyvenimo scenarijais, o kartais ir po aplinkinių nuomonėmis.

45

lietuvÄ—

46

lietuvÄ—

47

lietuvÄ—

48

lietuvė

nus plastiko, man ignoruoti šios problemos neįmanoma. Plastikiniai buteliai, maišeliai, gėrimų šiaudeliai, dantų šepetėliai ir kitos buities priemonės – visi šie produktai jau seniausiai turi tvaresnes alternatyvas, nežalojančias gamtos. Faktas, kad neigiamo poveikio visiškai išvengti nepavyks, bet supratimas, kokiose sri-

tyse paliekam didžiausią antspaudą gamtai, gali mums padėti. Pavyzdžiui, žinau, kaip skraidymas lėktuvais teršia aplinką, todėl bent pasirūpinu, kad per skrydį man neprireiktų vienkartinių smulkmenų – visada turiu daugkartinių valgymo įrankių, puodelį, irstančių servetėlių ir t. t.

Šiais laikais daug mums rūpimos informacijos pasiekiama ranka – socialiniai tinklai pilni įvairiausių vaizdo įrašų, nuotraukų, padedančių suprasti šios problemos rimtumą. Siūlau pasižiūrėti bent kelis dokumentinius filmus apie plastiko krizę ir pradėti po truputį keisti savo įpročius.

49

Vaivos Varkalytės nuotrauka

lietuvė

Ieva Krivickaitė:

„Dalykai prasmingi tiek, kiek patys juos įprasminame“ Savo meilę ir šilumą dalijanti kitiems, duodanti ir neprašanti atgal IEVA KRIVICKAITĖ per kiek daugiau nei dvidešimt gyvenimo metų paguodė tiek vaikų, apkabino tiek nuskriaustųjų, padėjo tiek kenčiančiųjų, kiek dauguma galbūt praleidome pro akis. Angelas – taip merginą vadina aplinkiniai. Ievą savanorystės keliu veda tikėjimas, kad kasdieniais pasirinkimais ir darbais galima prisidėti prie gražių pokyčių ne tik savo, bet ir kitų gyvenime.

MONIKA KOROLYTĖ

50

lietuvė

Vaivos Varkalytės nuotrauka

Kovoti būtų išties sunku, tačiau aš pasirinkau kitą kelią. Ne kovos, o meilės.

51

lietuvė Ieva, galima sakyti, visą savo gyvenimą paskyrėte pagalbai kitiems.

Kada pirmą kartą sukirbėjo troškimas ištiesti ranką patekusiems į bėdą?

Nuo pat mažens iš tėvų girdėdavau, kad labai svarbu dalintis su kitais tuo, ko turi daugiau. Šiandien suprantu, kad jie kalbėjo ne apie daiktus: kai širdis pilna meilės, tada kitam nieko negaila – nei daiktų, nei laiko, nei gražaus žodžio ar apsikabinimo. Būdama vaikas tėčiui pažadėjau stengtis būti gera – ne patogi suaugusiesiems, o gera pasauliui. Pažadus mėgstu tesėti (šypsosi).

Kas Jus įkvėpė imtis savanorystės?

Savanoriauti pradėjau būdama trylikos, kai gulėdama ligoninėje susipažinau su onkologine liga sergančia Auguste ir jos mama. Kiekvieną šeštadienį lankydavau jas Kauno klinikose, vėliau ėmiau lankyti ir kitus vaikus, kurie gydėsi gretimose palatose. Organizuodavau stalo žaidimų „vakarėlius“, kartu piešdavome, valgydavome picas ir visaip kitaip smagiai leisdavome laiką su tais, kurie po chemoterapinio gydymo seansų turėdavo jėgų.

Draugystė su Auguste ir įkvėpė mane savanorystei. Dar mane įkvepia tai, jog savo kasdieniais pasirinkimais ir darbais aš galiu prisidėti prie gražių pokyčių ne tik savo, bet ir kitų gyvenime.

Dar būdama moksleivė ėmėte inicijuoti socialines akcijas. Kaip tuo metu reagavo aplinkiniai? Žmonės reaguodavo įvairiai: vieni labai palaikydavo ir džiaugdavosi, kad imuosi iniciatyvos organizuoti pagalbos akcijas vaikams, kiti nepasitikėdavo – juk aš buvau labai jauna.

Būdama vos trylikos metų vėžiu sergančiai mergaitei surinkote net tris šimtus tūkstančių litų. Tokių sumų neretai nepavyksta surinkti net ir ilgą laiką socialinėmis akcijomis užsiimančioms organizacijoms.

Kaip manote, kas tuo metu Jums padėjo?

Augustei buvo lemta gyventi, manau, tai yra atsakymas. Kai šiandien galvoju apie tą situaciją, atrodo, jog mane pirmyn vedė naivus, vaikiškas tikėjimas, kad nieko nėra neįmanomo.

Užsimerkusi prieš miegą matydavau 52

lietuvė

Vaivos Varkalytės nuotrauka

Ievos Jūros nuotrauka

„LUKOshoots Photography“ nuotrauka

Kai širdis kupina meilės, kitam paskutinį kąsnį atiduodant, ji netampa skurdesnė.

53

lietuvė mergaitę sveiką ir kupiną džiugesio, vedama šio vaizdo ėjau visur, kur tik pajėgiau prašyti pagalbos. Neabejojau, kad man pavyks surinkti reikiamą sumą, nesilioviau tikėti, kad Augustė pasveiks. Neilgai trukus tuo tikėjo ir begalė viso pasaulio lietuvių. Kiekvienam amžinai būsiu dėkinga, kad tada jie mane išgirdo ir Augustė šiandien gyva.

Nuolat susiduriate su silpnais, sergančiais, netekusiais namų ar nepriteklių patiriančiais žmonėmis. Kaip atrandate savyje jėgų padėti? Ar kartais nepasidaro per sunku su tuo kovoti?

Kovoti būtų išties sunku, tačiau aš pasirinkau kitą kelią. Ne kovos, o meilės. Toks šiandien yra mano gyvenimas. Šv. Rašte sakoma: „Mylėk kitą kaip save patį“, todėl pirma ieškau būdų, kaip meilės pripildyti savo širdį (pavyzdžiui, leisdama sau išgyventi visus mane aplankančius jausmus, o ne neigdama juos), o kai ji pilna – visų kitų dalykų negaila. Kai širdis kupina meilės, kitam paskutinį kąsnį atiduodant, ji netampa skurdesnė.

Manau, kad pasaulis yra labai teisingai sukurtas, nereikia su juo kovoti. Man tikrai nėra lengva susitaikyti, kad yra dalykų, kurių negaliu pakeisti: ne visi vaikai pasveiksta, kaip ir ne visų mano lankomų vaikų tėvai, net gau-

54

dami visą reikiamą pagalbą, pasikeičia ir ima rūpintis savo atžalomis. Bet mylėti galiu visada, to ir mokausi.

Esate puikus pavyzdys, kad liga nėra kliūtis. Nuo vaikystės sergate cukriniu diabetu, tačiau ši diagnozė Jūsų nesustabdo – aktyviai kovojate už silpnuosius, įkūrėte gerumo fondą „Ne apie mane“. Kada nustojote apie ligą galvoti kaip apie priešą?

Pirmojo tipo cukriniu diabetu susirgau būdama trejų, nelabai atsimenu savęs be šios ligos. Nežiūriu į tai kaip į priešą, nes tai – neatskiriama mano gyvenimo dalis, kad ir kaip sunku tai pripažinti. Kol buvau vaikas, diabetas mokė mane, kad kartais skaudės ir reikės pasirinkti, kad kai kurie pasirinkimai bus lydimi adatos dūrio. Šiandien suprantu, kad šie dūriai mažiau skaudūs, kai švenčiam gyvenimą ir einame juo ne po vieną. Būna dienų, kai gali iš visų jėgų stengtis viską daryti tinkamai, tačiau skaičiai cukraus kiekį kraujyje rodančiame aparatėlyje vis tiek nėra geri. Tokios dienos moko stiprybės išlaukti geresnio laiko ir primena, jog ne viską galime kontroliuoti. Išmokau, kad verta šypsotis net tada, kai norisi imtis už galvos. Tikrai pavargstu ir aplanko sunkios emocijos, tačiau nereikia sirgti nepagydoma liga, kad taip jaustumėmės. Aš sten-

lietuvė

„LUKOshoots Photography“ nuotrauka

Kuo daugiau mano pasirinkimų paremta noru, tuo dažniau per dieną pavyksta šypsotis.

Noriu ne bėgti nuo savo gyvenimo, o jį gyventi.

Kasdien!

55

lietuvÄ—

56

lietuvė giuosi ieškoti kuo lengvesnio požiūrio tiek į savo ligą, tiek į gyvenimą, tada ir nelengvomis dienomis sekasi lengviau. Leidžiu sau būti taip, kaip išeina, o blogos dienos praeina, kaip ir blogi jausmai.

Gyvenimo spalvos nepriklauso vien nuo to, sergu ar ne. Manau, kad kiekvieną dieną galime rinktis, kokiomis spalvomis ją pradėti, o net ir pačios tamsiausios turi žavesio.

„Zemaityte photography“ nuotrauka

Neretai net suaugusieji, išgirdę diagnozę, pasaulyje nebemato spalvų. Žvelgiant į Jus, atrodo, kad tos spalvos tapo dar ryškesnės! Galbūt galite patarti, kaip prisijaukinti faktą, kad gyvenimas bus šiek tiek kitoks, bet nereiškia, jog prastesnis?

Gyvenimas būna visoks, ir, pakartosiu, tam net nereikia turėti ligos. Man geriau jaustis padeda tikėjimas, kad buvau sukurta iš meilės ir esu besąlygiškai mylima to, kuris mane sukūrė. Vaikams sakau, kad kiekvienas turime skirtingų sunkumų: vienas blogiau mato, kitas prasčiau girdi, na, o kažkas turi cukrinį diabetą, ir tai nėra blogai. Gyvenimo spalvos nepriklauso nuo to, sergu ar ne. Manau, kad kiekvieną dieną galime rinktis, kokiomis spalvomis ją pradėti, o net ir pačios tamsiausios turi žavesio.

Savanorystė man padėjo išmokti taikiai gyventi su savimi ir savo liga.

Padėdama kitam atrandu tai, kas svarbu, ir mokausi viską matyti šiek tiek paprasčiau, o kartais tiek ir tereikia.

Būdama vos aštuoniolikos įkūrėte jau minėtą fondą „Ne apie mane“.

Kaip gimė ši idėja, kokiomis veiklomis jame užsiimate? „Ne apie mane“ atsirado iš meilės vaikams ir noro jais rūpintis, nes kiekvienas žmogus yra vertas jaustis reikalingas. Padedame sergantiems, skurstantiems, meilės ir maisto stokojantiems vaikams. Svarbiausia pagalba – susitikimai, buvimas kartu.

Su kokiais sunkumais susiduriate savanoriaudama?

Nežinau, kas yra sunkiausia, labai daug apie tai negalvoju. Kai darau tai, kas man svarbu, sunkumai neatrodo kliūtis. Gal baimė neturėti, kaip paguosti, – vienas didžiausių sunkumų savanoriaujant šalia kenčiančių. Aš niekada nebijojau savanorystės ten, kur daug kančios, labiausiai galvodavau ne apie ją, o apie tai, ką galiu padaryti, kad žmonės, pas kuriuos at-

57

lietuvė

einu, pasijustų šiek tiek geriau bent akimirkai. Eidama pas sergančius ar liūdnus vaikus negalvoju apie tai, kad jiems kažką duosiu, pakeisiu juos ar esamą situaciją, įtikinsiu, kad bus kažkaip kitaip. Ten aš einu būti. Jei reikia – apkabinti, verkti kartu, svajoti, tylėti, jei reikia – plauti grindų ar pagaminti maisto, paglostyti. Didžiausia pagalba žmogui – buvimas su juo negalvojant apie save, girdint jį, net jei tai, ką girdi, nėra malonu.

Kartais, kad baimė imtų mažėti, reikia rasti jėgų su ja susidurti arba garsiai apie ją pasakyti. Esu sakiusi draugui onkohematologijos skyriuje: „Man labai liūdna ir bijau, kad neturėsiu, kaip tavęs paguosti.“ Nėra lengva tai pripažinti, bet aš manau, kad savanoriaujant su žmonėmis labai svarbu sakyti tiesą. Ir sau, ir kitam. Gal tai ir yra didžiausi sunkumai.

Vaikystėje gyvenote Plungėje, sulaukusi šešiolikos išsikėlėte į Vilnių.

Kas tam paskatino?

Atrodė, kad sugaištu labai daug laiko važinėdama po tris šimtus kilometrų iš Plungės į Vilnių ar Kauną autobusu, norėdama pristatyti vaikams į ligoninę jų mėgstamos picos (šypsosi). Man labai patinka Vilnius, todėl džiaugiuosi šiuo sprendimu, kuris tada tikrai nebuvo lengvas.

Nors labai myliu savo gimtąjį miestą, jo žmones, tuo metu man atrodė, kad sunkiai telpu jame su savo idėjomis ir veiklomis.

Papasakokite apie savo pomėgius.

Kokie užsiėmimai padeda pabėgti nuo kasdienybės?

Aš nenoriu bėgti nuo kasdienybės, nes kuriu ją tokią, kokioje noriu būti.

Renkuosi savanorystę, savo noru, niekieno neverčiama lankyti vaikus ligoninėse ar šaltuose namuose, taip pat mane auginantį karatė mokytojos darbą. Kuo daugiau mano pasirinkimų paremta noru, tuo dažniau per dieną pavyksta šypsotis. Noriu ne bėgti nuo savo gyvenimo, o jį gyventi. Kasdien!

58

lietuvė

„LUKOshoots Photography“ nuotrauka

„Ne apie mane“ atsirado iš meilės vaikams ir noro jais rūpintis, nes kiekvienas žmogus yra vertas jaustis reikalingas.

59

lietuvė Kaip Jūsų gyvenime atsirado karatė?

Kai buvau penktokė, Plungėje atsirado kiokušin karatė būrelis. Treneriai su baltais kimono kvietė vaikus mokyklose. Man taip patiko tie balti rūbai! Nežinojau, kas ta karatė ir ko ten mane mokys, bet labai norėjau pamėginti. Tėtis slapta nuo mamos nuvedė į pirmąją pamoką, o šiandien manau, kad tai buvo didžiausia dovana, kokią jis man galėjo padovanoti.

Ką šis sportas duoda?

Kiokušin karatė leidžia vis iš naujo įsitikinti, kad žmogaus galimybės beribės. Mokausi pažinti savo kūną ir jame gerai jaustis.

Karatė pamokos man padeda dar kitaip pažvelgti į gyvenimą, į tai, kaip gyvenu, nepasiduoti arba pasiduoti, pavargti, o paskui keltis ir eiti. Mokyti vaikus karatė šiandien man yra daugiausia džiaugsmo suteikiantis darbas, kokį tik galėčiau sugalvoti.

60

Esate sakiusi, jog stengiatės gyventi taip, kad kiekviena diena būtų prasminga. Ar visada pavyksta to pasiekti?

Kasdien prieš užmigdama įvardiju tris dalykus, už kuriuos tą dieną norėčiau padėkoti. Dalykai prasmingi tiek, kiek patys juos įprasminame.

Ko palinkėtumėte jaunam žmogui, praradusiam motyvaciją ko nors siekti ar nedrįstančiam užsiimti trokštama veikla?

Drąsos! Drąsos pamėginti, susimauti, neturėti, ką pasakyti. Drąsos ieškoti ir bijoti, susitepti marškinius valgant varvančius ledus ar grįžti namo su purvinais batais, kurie rodo, kad kažkur buvai, dar drąsos nieko neveikti ir NESKUBĖTI. O labiausiai linkiu drąsos būti geru žmogumi. Ne visada pavyks tokiam būti ir tikrai ne visada tokie bus aplinkiniai žmonės, bet stengtis yra labai gera.

Dideliems dalykams kartais užtenka drąsos truputį pasistengti.

lietuvÄ—

61

Nuo „Žuvėdros“ iki Holivudo „Kai pradėjau savo, kaip aktorės, kelią, mano svajonė buvo garsinti tėvynę. Ši svajonė vis dar labai gyva, tačiau prie jos norėčiau pridėti žmonių įkvėpimą siekti savo svajonių ir tikslų“, – sako iš Klaipėdos kilusi ir Niujorke gyvenanti aktorė Milda Gecaitė, vos per dešimtmetį sukūrusi keliolika vaidmenų kine, televizijoje ir teatre Kanadoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vedama šio troškimo, ji nuoširdžiai papasakojo apie savo kelią svajonės link, kuriame netrūko ir pakilimų, ir duobių.

INGA NANARTONYTĖ

Milda, kiek metų praleidote šokių aikštelėje? Šokti pradėjau būdama dvejų ar trejų metukų, o į šokių aikštelę patekau penkerių, atvesta mamos. Kiek pamenu, labai norėjau būti balerina, mėgau lengvais šokio judesiais skraidyti po namus. Baleto mokyklų Klaipėdoje nebuvo daug, tad pradėjau lankyti pramoginius šokius „Gracijos“ kolektyve.

Po kelerių metų „Gracijos“ kolektyvo vadovė Violeta Masiulienė (ji pati anksčiau šoko „Žuvėdroje“), pasiūlė pasirodyti Skaistutei Idzelevičienei. Skaistutė, atkreipusi į mane 62

dėmesį viename iš konkursų, pasakė: „Na, taip... ši mergaitė ant parketo daro viską, ko reikia ir ko nereikia.“ Mane šis prisiminimas visad priverčia šypsotis, nes tai neblogai apibūdina mano tuometį charakterį. Mat norėdavau išreikšti kiekvieną muzikos sukeltą jausmą.

Ant parketo praleidau apie aštuoniolika metų.

Kokie ryškiausi prisiminimai iškyla iš tų laikų, kai buvote šokių kolektyvo „Žuvėdra“ narė?

Turbūt labiausiai iš „Žuvėdros“ laikų įsiminiau treniruočių discipliną. Treniruotės vykdavo penkis va-

karus per savaitę, o savaitgaliais važiuodavome į konkursus visoje Lietuvoje arba su partneriu lankydavome papildomas individualias pamokas technikai ir rezultatams gerinti.

Mat buvome sportininkai, ne mėgėjai. Įsimintinos buvo ir vasaros, kai per dieną treniruodavomės po du kartus: ryte šokdavome standartinius šokius, o po pietų – Lotynų Amerikos. Iš to laikotarpio labai įstrigo ir tai, kad su kartu šokančiomis poromis ir draugavome, ir konkuravome vienu metu...

Dramų, „meilių“ ir ašarų netrūko. Šiandien su keliais „Žuvėdros“ šokėjais vis dar palaikome ryšius, tebesame draugai, nors visi pasuko-

David Walker nuotrauka

lietuvė

lietuvė

David Walker nuotrauka

Holivudas – tai mašina, kuri tai pakelia į aukštumas, tai labai greitai nuleidžia ant žemės. Turi užsiauginti storą odą, kad galėtum naviguoti šioje industrijoje, bet sugebėti atverti širdį ir apnuoginti sielą, kai esi filmavimo aikštelėje ar teatro scenoje.

63

lietuvė

Kas Jus nuvedė į Torontą?

Kaip žinoma, šok ių a ik štelėje partner ystės dažnai išy ra. Kai buvau keturiolikos, taip nutiko ir man. Netekusi partnerio, dar būdama „Žuvėd roje“, sva rsčiau, a r toliau eiti šokėjos keliu, ar viską mesti. Gavau pasiūlymų pabandyti šokti su keliais vaikinais iš skirtingų šokių klubų ir miestų, o vadovė pasiūlė vietą „Žuvėdros“ ansamblyje.

Tuo pat metu sulaukiau kvietimo iš Kanados. Drauge su tėvais turėjome priimti sprendimą, ar kraustysimės už Atlanto, ar ne. Atsimenu, labai

norėjau pamatyti, kas manęs lauktų platesniuose pasaulio vandenyse. Per pamokas žiūrėdama pro langą svajodavau, galvodavau, kaip atrodytų kitos šalies gatvės, žmonės... Ir prisisvajojau (šypsosi).

Neilgai trukus su tėvais išvykome į Torontą. Su naujuoju partneriu iškart puolėme treniruotis. Maniau, kad viskas eisis kaip sviestu patepta, bet laikui bėgant mums ėmė grėsti išsiskyrimas. Naujo plano neturėjau, todėl viskas pradėjo slysti iš po kojų...

Laimei, netrukus atsirado naujas partneris. Stebėtina, nes Kanadoje buvo daug mažiau šokėjų nei Lietuvoje. Naujos partnerystės pradžia buvo labai daug žadanti. Mūsų su partneriu karjeros siekiai atitiko ir netrukus pamatėme progresą. Tačiau antraisiais metais jis nusprendė baigti šokėjo karjerą. Dar vienas sukrėtimas. Šokių pasaulyje tai normalus reiškinys: vieną dieną treniruojiesi ir pusę savo laiko praleidi su vienu partneriu (kai kurie tampa pora ir gyvenime), o kai partnerystė išyra, kitą dieną jau treniruojiesi ir dalijiesi laiku, išgy venimais su kitu.

Dažnai net nebūna pereinamojo periodo, kad galėtum susitaikyti su išsiskyrimu. Tada tokie dalykai atrodė normalūs, o šiandien man atrodo, kad tai visiškas absurdas. Mano ma-

nymu, tai gali stipriai paveikti tolesnę vaiko ar paauglio psichologinę raidą. Nors galbūt tai nepaveikia stiprių atletų, kurie turi tikslą laimėti. Tačiau aš per savo, kaip šokėjos, karjeros metus supratau, kad mano tikslas nėra tapti pasaulio čempione, nors tai ir laikoma aukščiausiu profesionalumo įvertinimu. Būtent tada, iširus antrajai partnerystei, ėmiau savęs klausti, ką noriu daryti su šokiu.

Kaip nutiko, kad šiandien Jus galima matyti ne šokių aikštelėje, o kine, televizijoje, teatre? Kaip skleidėsi Jūsų aktorystės talentas, kur mokėtės vaidybos meno?

Per trumpą laiką iširus partnerystėms, buvau praradusi viltį tęsti šokėjos karjerą, tačiau mano tuometė trenerė netikėtai rado skelbimą, kviečiantį šokėjus į miuziklo „Purvini šokiai“ („Dirty Dancing“) atranką. Ji kalbino mane ten nueiti, bet nesutikau, nes niekada nebuvau dalyvavusi atrankose ir tai mane labai glumino. Buvo sunku palikti savo komforto zoną. Tačiau ji vis tiek įbruko man į rankas skelbimą ragindama pagalvoti. Gal kažkur giliai pasąmonėje ir pagalvojau, bet nekreipiau į tas mintis dėmesio.

Prabėgo maždaug savaitė, atrankos dienos rytą baisiai nenorėjau kulniuo-

Mane į priekį veda noras būti gija tarp žodžių popieriaus lape ir žiūrovo širdies. Jeigu mano sukurtas vaidmuo prajuokina, pravirkdo ar net supykdo žiūrovą – mano darbas atliktas!

64

David Walker nuotrauka

me savais keliais. Aš visada didžiavausi būdama „Žuvėdros“ auklėtinė, tiek konkursuose Lietuvoje, tiek išvažiavusi svetur. Manau, mūsų vadovė išugdė ne tik užgrūdintus šokėjus, sportininkus, bet ir stiprias asmenybes, esu jai už tai dėkinga. Ji man yra kruopštaus darbo, preciziškumo ir pasitempimo pavyzdys. Ne veltui jos vedamas „Žuvėdros“ ansamblis daug metų skynė laurus visame pasaulyje ir garsino Lietuvą. Manau, būtent į tokius žmones reikia lygiuotis. Tik gaila, kad kultūros atstovams kažkodėl skiriama labai mažai arba išvis neskiriama valstybės lėšų, dėl to tokių kultūros „paveldų“ išnykimas yra neišvengiamas.

65

David Walker nuotrauka

lietuvÄ—

Ed Ng nuotrauka

lietuvė

ti į mokyklą, pagalvojau: „O gal vis dėlto nueiti į atranką? Vis geriau nei į mokyklą.“ Šis sprendimas turbūt ir pakeitė mano gyvenimo trajektoriją.

Tuo metu atrankų taisyklių neišmaniau, nieko nesitikėjau, tik žinojau, kad reikės kažką šokti. Atvykusi į atrankos patalpas apstulbau – ten buvo tiek daug šokėjų ir beveik visi kitokio žanro, nei aš pratusi matyti ant pramoginių šokių parketo. Nuo balerinų, moderno, džiazo stiliaus šokėjų iki gatvės šokių ir hiphopo profesionalų... Dieve mano, pagalvojau, ką aš čia veikiu? Bet trauktis jau buvo per vėlu, be to, buvau išmokyta eiti iki galo (šypsosi).

Mane ir kitus išvardytus šokėjus pakvietė į didelę salę, ten choreografas pristatė mūsų atrankos programą.

Ją turėjome išmokti per labai trumpą laiką. Žiuri nariai pakvietė keturis šokėjus pasiruošti šokti aikštelės viduryje. Viskas kaip filmuose: priešais ilgą stalą sėdi daug komisijos narių, o tu stovi su dar keliais šokėjais, pasiruošusi parodyti, ar sugebi susitvarkyti su skirta programa. Kadangi pamačiusi savo konkurentus pagalvojau, kad neturiu ko prarasti, nes man 66

čia ne vieta, baimė manęs nepaveikė. Žinojau tik viena: ča ča ča šokti moku, tai tą ir padarysiu. Ir padariau (šypsosi).

Pasirodžius daugybei šokėjų, žiuri paskelbė numerius tų, kurie dalyvaus antrajame atrankos ture. Mano numeris taip pat nuskambėjo, nors negalėjau suprasti, kodėl. Mums buvo pasakyta: „Eikite ruoštis dainavimui.“ Ką?! Kokiam dainavimui??? Aš gi šokėja, ne dainininkė! Tuo metu pirmą kartą apėmė baimė. Stengiausi koordinatoriams paaiškinti, kad čia kažkas ne taip, aš šoku, o ne dainuoju, tačiau jie ramiu tonu atsakė: visi turi pereiti dainavimo atranką, jeigu neturiu dainų natų, galiu tiesiog padainuoti „Su gimimo diena“. Žinoma, toks atsakymas mane privertė stengtis dar labiau – tikrai nenorėjau prieš žiuri dainuoti „Gimimo dienos“. Išdegusiomis akimis išpuoliau į koridorių ir pradėjau klausinėti išeinančių šokėjų, ar kas neturi paskolinti kokios nors dainos natų. Mano nuostabai, daugelis puolė padėti ieškoti dainos, kurią mokėčiau ir gebėčiau padainuoti. Vienas paskolino natas, kitas davė ausinuką paklausyti

dainos originalo... Žodžiu, buvo visiškas chaosas tiek mano viduje, tiek aplink. Kol Brodvėjaus stiliaus šokėjai, aktoriai ir dainininkai apšilinėjo balsus, aš bandžiau prisiminti, ko Lietuvoje mus mokė muzikos pamokose ir chore... Įėjusi į salę nukulniavau prie akompaniatorius, padaviau savo natas, o paklausta, kuriuo balsu dainuosiu, drąsiai atsakiau – savo! Žinoma, savo dainavimu turbūt gerokai prajuokinau žiuri. Pabaigusi pirmą posmą ir priedainį, nusprendžiau, kad užteks, nes prisiminti antrojo nesugebėjau. Dabar atminty iškilus šiems momentams suima juokas, tačiau kartu ir per petį sau paploju, nes jau tada stengiausi įveikti baimes. Prieš tai niekada nebuvau pagalvojusi, kad ateis laikas, kai nuolat teks būti atrankose, prieš vertinimo komisijas ar net filmavimo kameras.

Patyrusi fiasko dainavimo atrankoje išėjau iš salės ranka numojusi į tai, kas ką tik įvyko, ir nužygiavau namo nieko nesitikėdama. Tačiau po savaitės sulaukiau kvietimo į trečiąjį atrankos turą. Tada pradėjau rimčiau žiūrėti į šį reikalą. Mokykloje ban-

lietuvė

Robert Altman nuotrauka

Manau, viena iš mano supergalių – tai lietuviškas kraujas!

Labai tuo didžiuojuosi, visada sakiau ir sakysiu – lietuviai nepaprastai gabūs žmonės daugelyje sričių.

67

lietuvė džiau atsiprašyti iš pamokų, kad tą dieną galėčiau eiti į atranką. Kai kurie mokytojai atleido, o štai istorijos mokytojas pareiškė, kad jeigu praleisiu jo pamoką ir kontrolinį, jis man neišves gero vidurkio ir teks kartoti kursą. (Kanadoje mokyklinė sistema šiek tiek kitokia nei Lietuvoje, o tuo metu buvau vienuoliktoje klasėje, tad pasilikti antriems mokslo metams tikrai nebuvo noro.) Pasakiau, kad į atranką vis tiek eisiu, bet pažadėjau žūtbūt suspėti į jo pamoką. Į trečią turą taip pat susirinko daug šokėjų, bet šį kartą buvome suskirstyti poromis. Ir, ačiū Dievui, nebereikėjo dainuoti. Pirmą kartą teko šokti „purvinuosius“ šokius pagal ikoninį filmo „Dirty Dancing“ garso takelį, jausmas buvo nuostabus. Po paskutinių žingsnių pati filmo autorė Eleanor Bergstein pasakė trumpą kalbą, deja, ne viską supratau. Visi šokėjai gavo storus miuziklo scenarijus, visi, išskyrus mane... Visiems pradėjus skirstytis supratau, kad į kitą turą nepatekau, ir šiek tiek nusivylusi nuskubėjau į istorijos kontrolinį.

Tačiau maždaug po dviejų mėnesių man paskambino „Mirvish Productions“ prodiuseriai (tai didžiausia Kanados prodiuserių įmonė, Brodvėjaus lygio) ir pranešė, kad gavau vaidmenį miuzikle, sutartis jau pakeliui pas mane, tereikia ją pasirašyti ir atsiųsti atgal. Tai man buvo pamoka, kad visada reikia klausti, jeigu kas nors neaišku, o ne daryti prielaidas, kas, kaip ir kodėl.

Gavus sutartį, iš pradžių buvo sunku suprasti, kas joje parašyta, tik viena buvo aišku – tai rimta ir man dar honoraras siūlomas už šokio sugebėjimus! Viskas kaip ir puiku, tačiau man septyniolika ir dar reikia baigti mokyklą! O miuziklo repeticijos turėjo prasidėti rugsėjį... Tai bent diskusija užvirė namuose. Žinoma, tėvai norėjo, kad baigčiau mokyklą. Buvau visiškai sutrikusi, su sutartimi rankose nuėjau pas šokių mokytoją patarimo. Ji, išgirdusi prodiuserių pavardes, „Dirty Dancing“ pavadinimą, apsiverkė ir puolusi man į glėbį pasakė: „Tokį šansą gauna ne kiekvienas, būtų kvaila jo atsisakyti...“ Jaučiau, kad kažkas manęs laukia kitoje pusėje, ir norėjau sužinoti, kas. Nors iš pradžių mano sprendimas tėvams nepatiko, mano intuicija ir noras nuga68

lėjo. Pasakiau jiems: „Nesijaudinkit, mokyklą pabaigsiu vėliau“, nors tada dar nežinojau kaip (šypsosi).

Pasiruošimas, repeticijos, miuziklo ir choreografijos statymas, personažų kūrimas užtruko kelis mėnesius. Per tą laiką patyriau ir traumų, ir visko.

Kiekvieną dieną trenažu pradėdavome dešimtą ryto, o baigdavome šeštą vakaro, tas pats, kas eiti į darbą.

Tai ir buvo kasdienis sunkus, bet širdžiai labai mielas darbas. Mūsų trupėje buvo trisdešimt devyni nariai, o aš pati jauniausia, aštuoniolikos.

Su kiekviena diena darėsi vis aiškiau, kokio lygio projekte atsidūriau.

Visame Toronto mieste – gatvėse, ant autobusų, metro viduje – pasirodė skrajutės, plakatai ir mūsų nuotraukos su „Dirty Dancing“ emblemomis. Viskas atrodė nerealu! Visi labai laukė mūsų miuziklo premjeros, žinoma, ir mes patys. Darbo, prakaito ir emocijų buvo įdėta labai daug.

Visa trupė jautėmės kaip išrinktieji.

Premjeros vakarą didysis Toronto televizijos bokštas buvo nušviestas ryškiai rožine spalva, kaip ir mūsų Karališkasis Aleksandros teatras (Royal Alexandra Theatre). Pagaliau tas momentas, dėl kurio šitiek pereita, įvyko. Tą akimirką, kai miuziklui pasibaigus lenkėmės priešais 1300 žiūrovų, aš supratau: štai ką noriu veikti su šokiais gyvenime – džiuginti žmones! Šis jausmas buvo toks neapsakomai stiprus ir aiškus. Turbūt tuomet ir gimė trauka teatrui, pasirodymams.

Per tą laiką, kol šokau teatre (miuziklas buvo rodomas beveik dvejus metus), susipažinau su daugybe aktorių, kurie dirbo ir teatre, ir kine. Pokalbiai su jais visada būdavo labai įdomūs, gilūs. Klausydavausi pasakojimų apie jų vaidybos karjerą, personažus ir t. t. Turbūt iš to kilęs smalsumas natūraliai vedė link aktorės kelio.

Miuziklui einant į pabaigą, eksternu pabaigiau mokyklą, nes pagaliau buvo sukurta nauja programa tokiems mokiniams kaip aš. Tuomet atrodė, kad jūra iki kelių, kad dabar visur taip seksis kaip pirmą jį kartą, tačiau realybė buvo visai kitokia.

Nors šiam etapui pasibaigus jau turėjau agentę (ji ieškojo atrankų, kuriose galėčiau daly vauti), tapo dar sunkiau. Atrankose reikėjo kitokių šokių stilių, kurių aš nebuvau treniravusis. Pradėjau mokytis baleto pa-

grindų (nors turbūt buvo per vėlu), džiazo ir moderno stilių, bet to neužtekdavo atrankose, kur pramoginių šokių beveik nebūdavo.

Tada nusprendžiau lankyti kino vaidybos kursus. Nors scenos nebebijojau, tačiau atsidūrusi mažoje studijoje su dar keliais jaunais aktoriais ir su kamera priešais nosį tikrai suglumau. Prieš tai beveik nebuvo tekę garsiai šnekėti prieš kitus žmones, buvo labai baisu. Po pirmos vaidybos pamokos nusprendžiau, kad tai ne man ir daugiau ten nebeisiu, nors verkiau tai sakydama. Po savaitės pasiryžau pabandyti dar kartą (mat charakteris neleido baimės priimti kaip pralaimėjimo). Per antrąją pamoką jau užsikabinau.

Tuomet panorau stoti į Toronto universiteto Dramos fakultetą. Atrankai ruošiausi labai rimtai. Po jos buvo keistokas interviu su fakulteto kuratoriumi. Jis žinojo apie mano patirtį „Dirty Dancing“ miuzikle ir labai stebėjosi, kodėl noriu stoti į universitetą dvejus metus pradirbusi tuo metu pačiame geidžiamiausiame šou.

Atsakiau, kad noriu išmokti vaidybos meno. Neįstojau. Verkiau kokią savaitę, galvodama, kad niekada nebūsiu aktorė. Galiausiai supykau ir nusprendžiau, kad vieną dieną jie gailėsis manęs nepriėmę (kartais ir nusivylimas gali būti stiprus variklis).

Tad grįžau į kino vaidybos pamokas.

Kai agentei pareiškiau, jog norėčiau save išbandyti kine ir televizijoje, man buvo paaiškinta, kad jeigu neprarasiu savo akcento, niekas manęs neims. Nusprendžiau susirasti dialekto mokytoją, kuris padėtų atsikratyti akcento. Žinoma, jeigu kas būtų pasakęs, kad ateityje dar laukia labai daug „ne“, galbūt būčiau pasirinkusi kitą gyvenimo kelią. O gal ir ne – charakteris nebūtų leidęs (šypsosi).

Nors ir lankiau dialekto pamokas, agentė dažnai mane siųsdavo į atrankas, kuriose ieškojo aktorių, gebančių kalbėti keliomis kalbomis.

Kadangi šneku tiek lietuviškai, tiek rusiškai, mane dažnai pakviesdavo į šias atrankas.

Kartą atrankoje buvo pareikalauta šnekėti senąja žydų kalba jidiš. Gavau scenarijų su jidiš kalbos žodžiais, išverstais į anglų kalbą, ir vaizdo įrašą, kuriame žydė skaito scenarijų jidiš kalba. Reikėjo išmokti kelias pas-

lietuvė

Kadras iš filmo „The Pin“ („Smeigtukas“)

Šiandien manau, jog tai stiprybė, o ne silpnumas pripažinti kitiems ir sau, kad tau reikia pagalbos rankos, kad reikia pauzės.

69 Kadras iš filmo „Un Traductor“ („Vertėjas“)

lietuvė traipas, kad režisierė galėtų įsitikinti, jog sugebėčiau išmokti kalbėti šia kalba. Mokykloje man visada patiko ir sekėsi mokytis kalbų, tad ši užduotis buvo labai įdomi. Po kelių atrankos turų agentė telefonu pranešė, jog gavau vaidmenį. Niekada nepamiršiu to skambučio ir kaip šokinėjau iš laimės vidury gatvės išgirdusi naujienas. Paaiškėjo, kad tai pagrindinis vaidmuo ilgametražiame filme, visas tekstas jidiš kalba ir kad man su f ilmo partneriu kelis mėnesius prieš pradedant filmuotis teks lankyti intensyvias šios kalbos pamokas. Tai buvo filmas „The Pin“ (liet. „Smeigtukas“).

Po ilgų pasiruošimų, repeticijų, diskusijų apie personažus su režisiere pagaliau atsidūrėme filmavimo aikštelėje. Filmavome netoli Toronto esančiame Hamiltono priemiestyje. Kadangi tai buvo meilės istorija apie du paauglius, susitikusius Antrojo pasaulinio karo ir žydų genocido metu, filmavome apleistame tvarte. Buvo labai ankstus pavasaris, dar nesibaigusios šalnos. Mūsų kostiumai buvo vasariniai, tad kasdien jautėme šaltį, kartais iki kaulų smegenų. Filmą nufilmavome per penkiolika dienų, o tai yra labai trumpas laiko tarpas ilgametražiam filmui. Buvo visko: juoko, ašarų, baimės, net buvome stipriai susirgę (peršalome), tačiau trauktis nebuvo kur – teko filmuotis ir su temperatūra, kartais po šešiolika valandų per dieną. Vienas žmogus nuolat sekdavo mūsų padarytas jidiš kalbos klaidas. Kartais ne visai suprasdavau, ką mano partneris sako svetima kalba, tad tekdavo pasikliauti nuojauta.

Turbūt nebuvo paprasta įsijausti į žydaitės vaidmenį... Kaip šis filmas buvo sutiktas kino kritikų ir ką jis reiškia Jums? Ar po jo tapo lengviau skintis karjeros kelią?

Prieš filmuojant „The Pin“, ieškojau informacijos apie Antrąjį pasaulinį karą. Kadangi f ilmo veiksmas vyko „kažkur Baltijos šalių teritorijoje“, nusprendžiau pasidomėti žydų genocidu Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo sūkuryje. Kaip tik buvau grįžusi į Lietuvą ir apsilankiau Žydų kultūros ir informacijos centre Vilniuje. Iš ten išėjau su glėbiu knygų, kuriose aprašomas to laikotarpio žydų gyvenimas Lietuvoje. Šios kny70

gos, tarp kurių buvo ir „Anos Frank dienoraštis“, ir Mirono Ginkos „Per spygliuotą vielą“, man padėjo labiau įsigilinti į šį baisų istorinį laikotarpį. Neslėpsiu, nerimavau, ar pajėgsiu suprasti ir tinkamai perteikti, kaip žmonės gyveno, kaip jautėsi mirčiai alsuojant į nugarą. Istorinė, grožinė literatūra ne tik suteikė žinių, bet ir padėjo įsivaizduoti tuometę realybę.

O ypač įdomu buvo pažvelgti į holokaustą per mūsų šalies prizmę.

Nors nesu žydė, tačiau jaučiau didelę atsakomybę kurdama ir atlikdama šį vaidmenį. Galvojau, o jeigu žiūrovai (ypač žydų kilmės) pasipiktins, kad šį svarbų istorinį momentą bando atvaizduoti ne grynakraujė žydaitė?!

Tačiau kuo labiau gilinausi į tikrų to laiko žmonių išgyvenimus ir mintis, tuo aiškiau darėsi – mes visi žmonės, mums visiems skauda, mes visi juokiamės, bijome ir mylime.

Po filmo premjeros Anos Frank centre (Anne Frank Center) Niujorke „The New York Times“ dienraštyje ir kituose žiniasklaidos leidiniuose pasirodė itin gerų atsiliepimų.

Jiems filmas labai patiko, jie negailėjo gerų žodžių režisierei, šiek tiek liaupsių skyrė ir mano sukurtam personažui, mane pavadino „netikėtu atradimu“ (angl. revelation). Tai mane labiau privertė giliai atsikvėpti nei šokinėti iš džiaugsmo, nes nerimavau dėl reakcijos.

Premjeros Niujorke metu man labiausiai įsiminė, kaip viena senolė pasibaigus filmui atsistojo mums padėkoti už tai, kad jai priminėme pirmąją meilę koncentracijos stovykloje...

Ji pravirko, mes su režisiere ir kolegomis taip pat. Tai man buvo bene aukščiausias įvertinimas.

Antrasis atmintin įstrigęs momentas – filmo premjera Los Andžele, į kurią atvyko ir ponia Ruta Lee su savo vyru! Po filmo premjeros ji priėjo manęs pasveikinti ir tarė: „Eik, mėgaukis šiais momentais, tai tavo laikas.“ Niekada to nepamiršiu... (Šypsosi.)

Turbūt iš mano pasakojimo aišku, kad šis vaidmuo man buvo labai ypatingas. Žinoma, jis atnešė šiek tiek sėkmės tolesnėje karjeroje, tačiau Holivudas – tai mašina, kuri tai pakelia į aukštumas, tai labai greitai nuleidžia ant žemės. Turi užsiauginti storą odą, kad galėtum naviguoti šioje industrijoje, bet sugebėti atverti širdį ir apnuoginti sielą, kai esi filmavimo

aikštelėje ar teatro scenoje.

Kas paskatino dar kartą pakeisti šalį ir bandyti laimę Niujorke? Kokios svajonės, tikslai vedė į priekį?

Filmuodamasi „The Pin“ užstrigau su viena scena ir niekaip negalėjau sugalvoti, kaip ją suvaidinti. Laimei, režisierė daug padėjo filmavimo metu. Supratau, jog neturiu pakankamai patirties ir žinių, kaip tinkamai elgtis tam tikrose scenose. Tais atvejais daug padėjo mano instinktai, tačiau po šio filmo nusprendžiau daugiau pasimokyti aktorystės meno, įgyti žinių, nes nebenorėjau jaustis tokia sutrikusi, kokia jaučiausi tuomet.

Pagalvojau, kad geriausia to mokytis Niujorke. Juk ten Brodvėjus, kinas ir visa meno meka. Be to, mano agentė norėjo, kad kalbėčiau kaip amerikietė, o kur lengviausia „pasigauti“ amerikietišką akcentą, jeigu ne Amerikoje (šypsosi).

Tuo pačiu metu sulaukiau pasiūlymo grįžti ant pramoginių šokių parketo, nepatikėsite, kur. Taip, buvau pakviesta į Niujorką. Pamaniau, geriau ir būti negali, galėsiu suderinti abu be galo mėgstamus dalykus!

Mat labai ilgėjausi šokių, konkursinės atmosferos, nors aktorystė tiek pat kaitino kraują. Ilgai negalvojusi susikroviau du lagaminus ir išvažiavau į Didįjį Obuolį siekti abiejų karjerų...

Nuo pirmųjų minučių Niujorke jaučiausi pakylėta šio miesto energijos ir ore tvyrančios ambicijos. Čia iš tiesų suvažiuoja geriausi iš geriausių savo sričių atstovai ir kova dėl būvio vyksta kasdien. Daug kam atrodo, kad Niujorke žmonės nedraugiški, net atšiaurūs, bet greitai supratau, kad tai netiesa. Visi skuba, lekia, stengiasi ir neturi laiko pašaliniams dalykams, dėl to kartais būna tiesmuki. Man tai visai patiko.

Septynis mėnesius trukusi naujoji partnerystė priėjo liepto galą. Po ilgos pertraukos nuo šokių mano kūnas pradėjo nebeatlaikyti krūvio: treniruotės, darbas šokių studijoje, varžybos, būdų tęsti vaidybos mokslus ieškojimas, agentų bei atrankų paieškos ir emociniai išgyvenimai naujoje šalyje pradėjo pakirsti kojas.

Abu su partneriu supratome, kad man teks rinktis vieną kelią, o ne bandyti aprėpti viską vienu metu. Su juo buvome labai geri draugai ir paklausiusi jo patarimo nusprendžiau

lietuvė

Vienas iš mano siekių – garsinti Lietuvą, kad ir mažais darbais.

pasukti vaidybos link. Išsiskyrėme draugiškai.

Matydama, kiek galimybių šiame mieste, norėjau pasisemti kiek įmanoma daugiau patirties. Taip atradau mokytoją Anthony’į Abesoną, kuris į kino pasaulį išleido daug puikių studentų, tokių kaip Jennifer Aniston ir kiti šiandien ekrane mirgantys aktoriai. Anthony’is man davė vaidybos pagrindus, padėjo atrasti savyje pasitikėjimo. Konservatorijos pobūdžio pamokos leido pažinti daug nuostabių jaunų aktorių, dalį jų iki dabar vadinu draugais. Visa ši patirtis padėjo atrasti gilesnę vaidybos meno prasmę.

Esu įsitikinusi, kad aktoriai ir artistai – tai savotiški burtininkai, raganaitės ir šamanai, prisiėmę didelę atsakomybę žiūrovams. Būtent šie žmonės, pasitelkdami rašytojų žodžius, atspindi žmoniją ir jos raidą, papasakoja įdomiausias istorijas ir išgyvena tavo, mano ir daugelio kitų emocijas, patirtis. Būtent tai mane ir veda į priekį – noras būti gija tarp žodžių

popieriaus lape ir žiūrovo širdies. Jeigu mano sukurtas vaidmuo prajuokina, pravirkdo ar net supykdo žiūrovą – mano darbas atliktas!

Kino industrijoje – milžiniška konkurencija. Kaip manote, kokios savybės Jums padėjo gauti vaidmenis?

Kai gyvenimo kryžkelėje nusprendžiau pasirinkti vaidybą, o ne šokius, naivokai pagalvojau – nebenoriu varžytis dėl pirmos vietos, noriu atiduoti save publikai. Niekas tada nepaaiškino, kad konkurencija šioje srityje bus dar didesnė ir daug sunkesnė. Turbūt turiu kažkokią kovotojos gyslelę, nes vis traukia „varžytis“ (šypsosi). Žinoma, konkurencija vaidyboje šiek tiek kitokia nei ant parketo.

Vaidindama taikau tam tikras technikas ir metodus, tačiau retai kada vienas metodas tinka kiekvienam vaidmeniui ar scenai. Kai kuriais atvejais prarandi vaidmenį dėl smulkmenų – tai tu per aukšta, tai per šviesios akys, tai per daug panaši į režisieriaus bu-

vusią merginą ir t. t. Būna visokių kuriozinių priežasčių.

Manau, viena iš mano savybių – nuoširdumas. Nors esu pastebėjusi, kad ilgą laiką sukantis šioje industrijoje tampa sunkiau eiti į žmones atvira širdimi. Teko daug kartų nusivilti ne tik savimi, bet ir aplinkiniais žmonėmis. Tačiau stengiuosi neprarasti šios savybės ir kitiems parodyti, kad nuoširdus bendravimas gali būti daug lengvesnis nei apsimetinėjimas.

Dar viena man labai padedanti savybė – užsispyrimas siekti savo tikslo, nepasiduoti. Be abejo, būna dienų, kai, atrodo, niekas nesiseka, diena iš dienos atrankose išgirsti „ne“, mažėja pasitikėjimas savimi ir net kartais nugrimzti į depresiją. Tačiau dažniausiai vidinis balsas kužda: „Pabandyk dar kartą.“ O šiaip, manau, viena iš mano supergalių – tai lietuviškas kraujas! Labai tuo didžiuojuosi, visada sakiau ir sakysiu – lietuviai nepaprastai gabūs žmonės daugelyje sričių. Mūsų ne71

lietuvė daug, bet tai, ką sukuriame, yra paplitę visame pasaulyje. Vienas iš mano siekių – garsinti Lietuvą, kad ir mažais darbais.

Kokių iššūkių teko įveikti kuriant vaidmenis?

Oi! Ko tik neteko daryti! Kaip jau pasakojau, turbūt viena iš sunkiausių užduočių kol kas buvo išmokti naują kalbą. Teko „slėptis“ mažoje duobėje, iškastoje po tvarto grindimis. Beveik nuogai filmuotis minusinėje temperatūroje, snaigėms krintant ant galvos. Esu gulėjusi lavono maiše, kurį naudoja policija, radusi auką (tai buvo tikrai nemalonu). Teko filmuotis su žvaigždėmis, kurias labai gerbiu, ir iš susijaudinimo pamiršti žodžius...

Daug patyriau, bet iššūkiai man patinka. Be jų mano darbas būtų nuobodus.

Su kokiais personažais Jums lengviausia susitapatinti?

Manau, mano personažų tipažai su laiku keičiasi. Kiekviename personaže visada yra dalelė tavęs. Kartais daugiau, kartais mažiau. Esu pastebėjusi, jog mano veikėjai dažnai atspindi mano tuometį gyvenimo etapą. Jeigu reikėtų labiau apibendrinti, turbūt sakyčiau, kad dramatiški personažai. Tačiau drama dramai nelygi – kartais tai ekstravertai, ekspresyviai reiškiantys emocijas, o kartais introvertai, kuriems sunku išreikšti giliai susipynusias emocijas ir jausmus. Lengviausia susitapatinti su tais, kurių vertybės ir moralės kodas panašūs į manuosius.

Sakėte: „Ilgainiui supratau, kad kartais galima žmones įkvėpti ne tik pasiekimais, bet ir padarytomis klaidomis ar sunkiu darbu.“ Kaip atėjo šis suvokimas? Kokias pamokas išmokote?

Kaip minėjau anksčiau, vaidybos industrija turbūt yra viena sudėtingiausių. Kai esi viršūnėje, kitiems gali atrodyti, jog kelias į tas viršūnes rožių žiedlapiais klotas. Tačiau, patikėkite manimi, tarp jų yra labai daug spyglių.

Vienu metu man buvo svarbu pasipuikuoti tuo ar anuo pasiekimu. Būdavo malonios liaupsės, tačiau atrodydavo, kad vis negana, tai peraugo į savotišką savivertės barometrą. Šiandieniame pasaulyje, kuriame di72

delį vaidmenį atlieka socialiniai tinklai, sunku išvengti kitų nuomonių, reakcijų įtakos. Aš pati ilgainiui tapau šio reiškinio auka. Bet prieš porą metų pradėjau ieškoti priežasčių, kodėl jaučiuosi nieko verta. Kodėl tokios smulkmenos, kaip nedidelis patiktukų skaičius, varo į neviltį. Manęs neapleido jausmas, jog kažkas ne taip. Po truputį pradėjau domėtis, kas yra savivertė ir kaip ją įgyti. Pasirodo, ne per instagramą ir ne per liaupses (šypsosi).

Mes išmokyti apsimesti, kad viskas gerai, visuomenė kala į galvas, jog rodyti silpnumo nevalia, o jeigu pradedi šnekėti apie pagalbos ieškojimą – esi sugniužėlė. Iš pradžių, patirdama baimę ir nuolatinį stresą, ir aš taip maniau. Visada atrodė, kad esu stipri, kartais per ašaras pakelta galva bandydavau viską nustumti į šoną ir eiti toliau. Tačiau mūsų sielos dalelės, emociniai klodai nėra beribiai. Vieną dieną imam ir suklumpam gyvenimo kelyje. Tai kaip kompiuteris, kuris perkrautas ima nebeveikti, jo atmintį ir sistemas tenka valyti.

Taip nutiko ir man. Prieš maždaug metus organizmas ėmė siųsti ženklus: prieš atrankas pasidarydavo bloga, kartais net susirgdavau ir negalėdavau jose dalyvauti, dėl to jausdavausi labai kalta. Mano emocinė būklė taip pat sutriko, dariausi vis irzlesnė, nebesutardavau pati su savimi. Vieną dieną šnekantis su mama telefonu prasidėjo keisti simptomai: ėmė tirpti veidas, rankos, užėmė kvapą, širdis plakė pasiutusiu greičiu. Pirma mintis – viskas, turbūt man infarktas, mirštu. Kuo labiau augo išgąstis, tuo sunkiau darėsi kvėpuoti... Tą patį patirdavau kas porą dienų. Galų gale išsiaiškinau, jog tai – panikos priepuoliai. Ėmiau ieškoti pagalbos.

Paprasti gydytojai fizinių sutrikimų nenustatė, tiesiog išrašė vaistų, o jie mane dar labiau baugino.

Iš pradžių baidžiausi net minties apie psichologus ir psichoterapeutus, tačiau baimė, kad jeigu kažko nesiimsiu, priepuoliai kartosis, nugalėjo gėdos jausmą. Kai radau tinkamą specialistą ir pradėjau lankyti terapiją, priepuoliai pamažu apstojo, akmenys nuo širdies pradėjo riedėti žemyn, ėmiau giliau atsikvėpti.

(Mes visi dažnai pamirštame tiesiog giliai įkvėpti ir iškvėpti. Pamėginkite ir jūs: įkvėpkite giliai giliai iki

pilvo apačios ir iškvėpkite, kol visiškai neliks oro.) Beje, kvėpavimas padeda sumažinti arba sustabdo panikos priepuolius.

Pradėjusi lankyti terapiją supratau, jog tai ir y ra pradžia meilės sau, tai ir yra kelias link didesnės savivertės. Šiandien manau, jog tai stiprybė, o ne silpnumas pripažinti kitiems ir sau, kad tau reikia pagalbos rankos, kad reikia pauzės.

Reikia įsiklausyti į save ir atsidūrus akistatoje su savo baubais paspausti jiems ranką, susidraugauti.

Taigi, žmonės klysta, jei mano, kad visi, kurie daug pasiekė ar sukasi scenoje, ten pateko per naktį ar be jokių sunkumų. Tai netiesa. Vieniems kelias lengvesnis, kitiems sunkesnis, tačiau visi moka savo kainą.

Sunkus gali būti ir vidinis darbas su savimi, ne tik fizinis ar viešas. Galbūt tų žmonių sėkmė yra jų atlygis.

Per visą savo karjeros kelią ir gyvenimą išmokau, jog svarbiausia yra apsikaustyti kantrybe aplinkiniams, o svarbiausia – sau. Geranoriškumas irgi yra didelė gyvenimo paslapties dalis. Niekada nežinome, koks keblus kito žmogaus gyvenimas, jo vidinis pasaulis, tad neskubėkime teisti kitų ir būkime geranoriški sau, nes visi ieškome visaverčio, laimingo gyvenimo formulės.

Akivaizdu, viskas nėra taip gražu, kaip galbūt būsimi aktoriai piešia savo svajonėse...

Mes – aktoriai, tad dažnai viską piešiame arba labai gražiai, arba labai tragiškai, priklauso nuo veikalo žanro. Nors tiek tragedijoje yra grožio ir komedijos, tiek komedijoje yra tragedijos elementų. Viskas susipynę.

Manau, klausimas būtų, ką būtent būsimi aktoriai piešia savo svajonėse ir kas jiems atrodo gražu. Vieni svajoja apie Holivudą, kiti apie Brodvėjų, treti tiesiog nori dirbti mėgstamą darbą ir iš jo pragyventi.

Per pirmąją kino vaidybos pamoką mokytojas mus susodino ratu, paprašė prisistatyti ir pasakyti, kur norėtume atsidurti ateityje. Daugelis jau buvo baigę dramos fakultetus, tad jų atsakymai buvo arba gerai apgalvoti, arba nelabai nuoširdūs. Aš sėdėjau paskutinė, bet atsakymo nereikėjo ilgai ieškoti: „Aš Milda Gecaitė ir ateityje noriu būti Holivude.“ Kaip šiandien atsimenu, visi nuščiuvo, o

73

Gaetano Guido nuotrauka

lietuvÄ—

lietuvÄ—

74

lietuvė mokytojas pasakė: „Oho, kokie drąsūs norai.“ Man tada buvo nė motais, ką apie mane pagalvos. Buvau visiškai žalia ir pasakiau tai, kas sukosi galvoje.

Teko dalyvauti pasauliniuose filmų festivaliuose: Sandanso, Toronto, Tribekos ir kt. Teko lankytis ir žvaigždžių vakarėliuose, kurie dažnai vyksta festivalių metu, bendrauti su visokio lygio įžymybėmis: Christopheriu Walkenu, Jessica Chastain, Jenna Dewan, Nikolajumi Costeriu-Waldau ir kt. Teko vaidinti su Rodrigo’u Santoro’u, Steve’u Cooganu ir Jasonu Priestley’iu... Visa tai tuo metu buvo labai įdomu, stengiausi kuo daugiau pamatyti, išmokti ir suprasti, tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Per pirmuosius karjeros metus daug išmokau: apie industriją, Holivudo atstovus, teatrą, kino pasaulį ir jo užkulisius, visa tai – gyvenimo, o ne mokyklinės pamokos. Buvau nauja šioje industrijoje, dažnai tekdavo sprendimus priimti pasikliaujant intuicija arba moralės kodu.

Esu patekusi ir į ne itin malonias situacijas. Manau, aktoriams Holivude niekada nebuvo lengva, ypač moterims (nors tai nutinka ir vyrams). Pirmąkart dalyvaudama Tarptautiniame Toronto filmų festivalyje (man buvo devyniolika) susipažinau su pačiu Harvey’iu Weinsteinu, tik tuomet dar nežinojau, kas jis toks. Pajutau keistai pavojingą energiją ir pasprukau iš jo akiračio. Vėliau sužinojau, kad tai vienas garsiausių Holivudo prodiuserių. 2020ųjų kovą jis buvo nuteistas dvidešimt trejiems metams kalėjimo už seksualinį priekabiavimą.

Tokios istorijos – tai tik lašas jūroje. Tačiau, žinoma, yra ir labai daug nuostabių kūrėjų, aktorių, užkulisių darbuotojų, kurie atsidavę savo darbui.

Būtent su tokiais žmonėmis norisi dirbti. Svajoju ateityje kurti su pačiais įdomiausiais ir labiausiai patyrusiais šio meno atstovais. O šių žmonių sąrašas nesibaigia vien holivudiniais vardais.

Kokie žmonės Jus įkvepia ar yra įkvėpę?

Mane labai įkvepia tie, kurie tyliai ir atkakliai siekia savo svajonių, tikslų. Kurių neriboja tai, „ką žmonės pasakys“. Kurie leidžia darbams, veiksmams kalbėti už juos. Stengiuosi ir pati laikytis šio gyvenimo moto.

Dažnai įkvepia draugai, šeima, jų siekiai, išgyvenimai, džiaugsmo momentai. Taip pat mokytojai, kurie skatino nepasiduoti.

Pastaruoju metu labai įkvepia fotografė ir poetė Neringa Rekašiūtė, jos fotografuojamos mūzos ir jos pačios kelias į meilę sau. Visada labai įkvėpė ponia Ruta Lee, kuri nuolat kupina energijos, pozityvumo.

Iš pasaulinės arenos į galvą ateina aktorės Reese Witherspoon, Jane Fonda, Nicole Kidman.

Kokia kino, televizijos ir teatro aktorių atrankų, darbo specifika Niujorke?

Jau seniai daugelis kino ir televizijos aktorių atrankų vyksta virtualiojoje erdvėje. Jeigu esu pakviečiama į atranką kitame mieste, dažniausiai darau

įrašus namie su apšvietimu ir gera kamera, kad viskas aiškiai matytųsi (namie turiu susikūrusi mažą filmavimo studiją). Prašau draugų ar kolegų pagelbėti. Dažnai reikia viską atlikti per trumpą laikotarpį, nes prodiuseriai, atrankos vadovai nori pamatyti kandidatus kuo greičiau. Ši darbo dalis man sukelia daug streso.

Gyvai atrankai reikia paruošti sceną ar kelias.

Tai padaryti man padeda vaidybos mokytojas (net ir profesionalai dažnai dirba su savo vaidybos treneriais, kurie gali padėti atrasti gilesnius vienos ar kitos scenos niuansus). Tada nueinu į nurodytą biurą susitikti su atrankos vadovu ir suvaidinu gyvai.

Vėliau vyksta antras, trečias atrankos turai, lieka vis mažiau kandidatų. Paskutiniuose turuose susipažįstama su prodiuseriais arba televizijos kanalo vadovais, kurie galutinai nuspręs, kas gaus tam tikrą vaidmenį. Tad kelias iki filmavimo aikštelės tikrai ilgas.

Teatro ir scenos atlikėjų atrankos truputį skiriasi. Jos dažniausiai vyksta gyvai, vienoje erdvėje susirenka daug konkurentų. Brodvėjaus atrankos yra tikras maratonas. Daugelis kandidatų stengiasi ateiti ir užsiregistruoti kuo anksčiau, jeigu jie dar netapę Amerikos aktorių unijos nariais (patekti į uniją gali tik dirbę keliuose skirtinguose teatro projektuose), nes tuo atveju jų gali net neįleisti į atranką, mat pirmenybė teikiama unijos nariams.

Tokiose atrankose susirenka begalė aktorių, šokėjų ir visi kaunasi dėl galimybės būti pakviesti į tolesnį atrankos turą. Žodžiu, patekti į Brodvėjaus šou dažnam artistui būna jo karjeros tikslas ir kiekvienas prakaito lašas, nuriedėjęs kūnu sunkiai dirbant ir treniruojantis per pamokas, liudija apie žmonių užsispyrimą, ryžtą.

Beje, dauguma Niujorke gyvenančių aktorių, artistų turi kažkaip pragyventi, kol siekia savo svajonių karjeros, todėl dirba kokį nors pašalinį darbą, kuris suderinamas su kasdienėmis atrankomis. Tad dažnai sutiksite padavėjų ar barmenų, kurie ryte ar naktį ruošiasi atrankai arba naujam projektui.

Iš pradžių ir aš dirbau visokius darbus: ir padavėja, ir barmene, netgi talismanu (mane aprengdavo kokio nors personažo rūbais, ant galvos uždėdavo milžinišką jo galvą, kurioje nebūdavo kuo kvėpuoti). Viskas, ką perėjau, padarė mane stipresnę ir privertė dar labiau siekti savo tikslo.

Kaip manote, kuo Lietuva gali būti patraukli kino kūrėjams iš JAV? Kaip ją pristatote?

Manau, dėl gamtos grožio, senosios miestų architektūros Lietuva yra puiki vieta kino ir televizijos projektams įgyvendinti. Nuo girių ir miškų iki Baltijos jūros krantų Kuršių nerijoje, žymių Lietuvos piliakalnių, Vilniaus senamiesčio stogų ir modernių pastatų... Tikrai yra iš ko pasirinkti. Be to, tai naujos, dažnai nematytos vietos, kurios gali suteikti filmui ar serialui kitoniškumo.

Paklausta, kur yra Lietuva arba kas joje ypatingo, dažnai puolu pasakoti apie jos vietoves, tiek apie senovines, tiek apie neseniai įkurtas, kad žmo75

76

Emily Lambert nuotrauka

lietuvÄ—

David Walker nuotrauka

lietuvė

nės vaizduotėje susikurtų mūsų šalies paveikslą. O kai pritrūkstu epitetų, pasitelkiu į pagalbą „YouTube’ą“, kuriame yra gražių filmukų apie Lietuvą. Žinoma, stengiuosi papasakoti ir apie puikius, draugiškus, svetingus mūsų žmones. Neretai manęs paklausia apie mūsų virtuvę, tuomet liaupsinu visus bulvinius patiekalus, ypač cepelinus, kurių be proto pasiilgstu. Pasakojimai apie juos priverčia mano kolegas varvinti seilę ir svarstyti apie filmavimą Lietuvoje (šypsosi).

Kokius darbus, planus pristabdė karantinas?

Laimei, prieš pat karantiną Los Andžele spėjau pabaigti vieną projektą ir naujų planuose kol kas nebuvo. Tačiau kai grįžau atgal į Niujorką, žmonės jau buvo pradėję panikuoti ir nešioti kaukes. Iš pradžių viskas neatrodė taip baisu...

Ar paskelbus karantiną buvo iškart sustabdyti kino, televizijos projektai, ar aktoriai dar kurį laiką dirbo? Kaip Jūsų kasdienybė atrodo šiandien? Kokios apskritai nuotaikos vyrauja Niujorke?

Kiek žinau, daugeliu atvejų darbai buvo pristabdyti, tačiau ne viskas iš karto uždaryta.

Kino, televizijos atstovai yra pripratę dirbti visokiomis keistomis sąlygomis, kiekviena ilgesnė pauzė prodiuseriams nemažai kainuoja. Kai viskas buvo uždaryta, manau, Holivude buvo prarasti dideli pinigai. Šiandien visi nekantriai laukiame atrankų į naujus projektus. Nuotaikos Niujorke vis dar šiek

tiek slogios, ypač mano srities atstovų... Brodvėjus savo šviesas išjungė turbūt iki metų galo.

Vaikštant šiomis gatvėmis pasidaro graudu, žinant, kiek artistų šiuo metu neturi darbo, kokios tuščios scenos be aktorių ir šokėjų, kokios tylios auditorijos be publikos ovacijų... Karantino metu nuėjau į Taimso aikštę, kurioje visada šurmuliuoja tūkstančiai žmonių, ji buvo visiškai tuščia. Vaizdas tarsi apokaliptiniame filme... Tik policijos mašinos važinėdamos gatvėmis per garsiakalbį skelbė pandemijos žinutes ir kad reikia dėvėti kaukę, laikytis atstumo. Buvo tikrai kraupoka atmosfera.

Kasdienybė, žinoma, labai pasikeitė. Daug daugiau laiko praleidžiu namuose. Negaliu sakyti, kad man tai nepatinka, tačiau pasiilgstu teatro, koncertų, kur dažnai pasisemiu įkvėpimo iš kitų menininkų. Trūksta gyvo bendravimo, gyvų repeticijų...

Tikiuosi, kad iš karantino sugebėsime pasiimti tai, kas gera, – truputį sumažinsime kasdienio gyvenimo tempą, atrasime laiko pomėgiams, kurie atgaivina sielą, artimiesiems, draugams ir galų gale vėl atrasime gamtą, jos teikiamą prieglobstį. Ši situacija, mano manymu, yra puiki proga sustoti ir pagalvoti, kur link toliau norime eiti. Ko prašo mūsų kūnai ir sielos? Ar prieš pauzę gyvenimas buvo visavertis, o jei ne, ką norėtume pakeisti į gera? Kiekvieno žmogaus atsakymas bus kitoks, tačiau linkiu, kad atsakymai parodytų kelią į sveikesnę ir šviesesnę ateitį.

77

lietuvė

Christina Vytuvytė:

„Kino industrijoje silpnų nereikia“ Kai CHRISTINA VYTUVYTĖ sako, kad „išeina į kiną“, vadinasi, bent keliems mėnesiams jos pasauliu taps kino aikštelė, o dažniausiai matomi žmonės bus aktoriai, sėdantys į grimuotojos kėdę. „Kai su tais pačiais žmonėmis praleidi labai daug laiko, iš tiesų pamatai juos visokius“, – teigia Christina, dirbusi su pasaulinio lygio žvaigždėmis ir prisidėjusi prie garsiųjų serialų „Černobylis“, „Jekaterina Didžioji“ ir neseniai pasirodžiusio serialo „Jaunasis Volanderis“.

EVELINA KASIULEVIČIENĖ

Christina – slapyvardis. Kodėl jo prireikė?

Tikriausiai dėl išskirtinumo. Tai palengvina darbą su kolegomis iš užsienio, tačiau lietuviai dažnai klausia, kodėl jį susikūriau, kartais jis netgi sukelia problemų! Pavyzdžiui, žmonės neranda manęs socialiniuose tinkluose, nes ieško su raide „K“ (šypsosi). Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje vyrauja grožio kultas, vizažisto specialybė itin populiari. Kaip ši sritis sudomino Jus? Gal turėjote sektinų pavyzdžių?

Vaikystėje mano artimiausioje aplinkoje nebuvo žmonių, dirbančių grožio srityje. Mama – mokytoja, tėtis tada buvo miško ruošos punkto vadovas. Tėtis mums, trims vaikams, kėlė vienintelį reikalavimą: „Privalote įgyti aukštąjį išsilavinimą universitete.“ Taigi sesuo Klaipėdos universitete baigė režisūros ir lietuvių filologijos studijas, brolis – mechanikos inžineriją, o aš – viešąjį administravimą, nors, atvirai kalbant, stodama net nenutuokiau, kas tai yra. Po studijų atlikau praktiką Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijoje ir, nors gavau pasiūlymą likti, supratau, kad darbas biure ne man. Įsidarbinau administratore viename geriausių Klai78

pėdos grožio salonų. Jo vadovai mane daug ko išmokė. Tada ir pajutau, kad noriu dirbti grožio sferoje.

Be to, nuo vaikystės labai mėgau piešti. Vizažo srityje taip pat reikia piešti, tik ant odos. Organizuodavome grožio seminarus Klaipėdos moterims, jų vesti kviesdavome Grimo akademijos vadovę iš Vilniaus. Nuo tada svajojau mokytis šioje akademijoje.

Metus pasimokiusi vizažo ir padirbėjusi su vieno prekių ženklo produkcija Klaipėdoje, išvykau į Vilnių ir pradėjau lankyti grimo dailininko kursus. Kursų metu atlikome praktiką televizijoje, teatre, kine, reklamos agentūrose. Tuo metu Lietuvoje filmavo serialą „Černobylis“, dėstytoja mane ir dar kelias merginas pakvietė į pagalbą. Pagalvojau, kad miriau ir patekau į dangų! Aš įsimylėjau kiną. Beje, prie šio serialo dirbo keturi šimtai grimuotojų.

Patobulėjote ne tik vizažo srityje, bet ir kaip asmenybė. Kokius svarbiausius dalykus išmokote?

Tikriausiai šiuo atveju tiktų posakis: „Ką darai, daryk gerai.“ Studijų metu išsigryninau savitą stilių.

Juk vizažo sritis labai plati: galima dirbti teatre, grožio salone ar kine. Pavyzdžiui, iš salono atėjusiam žmogui būtų be galo sunku dirbti teatre ar kino in-

Žanetos Paunksnės nuotrauka

lietuvė

79

lietuvė

80

dustrijoje. Iš tiesų kiekvienas projektas išmoko kažko nauja. Labiausiai, žinoma, toje srityje dirbantys žmonės.

kuris tenkintų aktoriaus, režisieriaus ir prodiuserio lūkesčius. Ir taip tęsiasi kelis mėnesius.

Kokia grimuotojo kasdienybė?

Su kino industrijoje dirbančiais kolegomis juokaujame: „Išeinu į kiną.“ Vadinasi, socialiniame g y venime mūsų nebus tol, kol nesibaigs projektas. Projekto metu kasdieniai filmavimai prasideda ketvirtą ar penktą valandą ryto, baigiasi septintą ar aštuntą vakare. Mes, grimuotojos, darbo vietoje būname anksčiausiai.

Dienas leidžiame filmavimo aikštelėje, atliekame bandomuosius grimus, ieškome geriausio įvaizdžio aktoriui,

Kalbant apie aktorius, dirbote ir su pasaulinio lygio žvaigžde Helena Mirren, kuri filmavosi mini seriale „Jekaterina Didžioji“ („Catherine The Great“). Kokį įspūdį paliko ši asmenybė?

Su Helena Mirren matydavomės kiekvieną dieną penkis mėnesius iš eilės. Ir būta visko. Kai su tais pačiais žmonėmis praleidi labai daug laiko, pamatai juos visokius. Kadangi neretai tekdavo filmuotis nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pavargdavo ir

aktoriai, ir filmavimo grupė. Tada atsiskleisdavo patirtis ir profesionalumas arba jų trūkumas. Kalbant apie Heleną, ji visada išliko profesionalė, bet kokiu paros metu, net po daugybės filmavimo valandų. Tuo žavėjo ne tik mane, bet ir visą kūrybinę grupę.

Su Helena reikėjo išmokti dirbti.

Grimo kambaryje buvome penkios.

Ji turėjo savo asmeninę grimuotoją, tačiau, jei kažkuris grimuotojas būdavo laisvas, padėdavo kolegei. Pradžioje negalėjau prie jos prieiti, jai reikėjo laiko prie manęs priprasti.

Turėjau išmokti, atrodo, elementarių elgesio normų! Buvo daug streso. Pamenu, šeima kas dieną skam-

Su kino industrijoje dirbančiais kolegomis juokaujame: „Išeinu į kiną.“ Vadinasi, socialiniame gyvenime mūsų nebus tol, kol nesibaigs projektas.

Žanetos Paunksnės nuotrauka

Žanetos Paunksnės nuotrauka

lietuvė

81

lietuvė bindavo ir klausinėdavo, kokia ji. Aš skraidžiau padebesiais, tiksliau, šiuo atveju pažemiais, nes nuovargis būdavo nežmoniškas. Šis projektas man buvo gyvenimo mokykla. Mokiausi iš geriausių – tiek iš užsienio grimuotojų, tiek iš aktorių. Išsipildė viena iš mano svajonių.

Ar buvo momentų, kai atrodė, kad viskas slysta iš rankų, darbo laikas senka, o kūrybinės jėgos apleidžia?

Buvo ne kartą. Pamenu, visą dieną aikštelėje (tai buvo jau n-toji filmavimo diena) laikiau savyje susikaupusias emocijas, nes negali parodyti esąs silpnas, kine tokių nereikia.

Turi priimti kritiką ir eiti pirmyn.

Kitaip į kitą projektą tavęs turbūt nebepakvies. Grįžus namo emocijos išsiliedavo su kaupu. Kitą dieną vėl kaip naujas žmogus keliaudavau užkariauti pasaulio.

Kaip save motyvuojate?

Mane labiausiai motyvuoja supratimas, kad dirbu savo svajonių darbą. Dėl to galiu įveikti bet kokius sunkumus.

Kokie įgūdžiai svarbiausi grimuotojo darbe?

Greitis. Ne kartą teko dirbti su užsienio grimo meistrais. Jie visada pastebėdavo, kad mes, lietuviai, dirbame lėtai. Sakydavo: „Jeigu nori sulaukti sėkmės kino industrijoje, turi būti labai greita.“ Kokį įvaizdį buvo įdomiausia kurti?

Serialui „Jekaterina Didžioji“ reikėjo nufilmuoti transvestitų vakarėlį – vyrus turėjome paversti į moteris ir atvirkščiai. Tada kūriau peruką ir derinau ūsus moteriai, ieškojau „gražiausio“ varianto jos personažui.

Ne vieną vyrą paverčiau tikra gražuole (šypsosi). Buvo sudėtinga, bet labai įdomu. Su aktoriais puikiai praleidome laiką, džiaugėmės darbo rezultatais stebėdami ekraną.

Ar kurdama neįprastą makiažą susiduriate su kokių nors priemonių trūkumu? Kaip sprendžiate šią problemą?

Iš tiesų Lietuvoje nėra labai daug grimui arba specialiesiems efektams skirtų priemonių, tenka užsisakyti iš užsienio. Dažniausiai pasiruošti bū82

simam filmavimui turime kelis mėnesius, per juos skaitome scenarijų, įsigyjame reikiamų produktų.

Ar pavyksta užmegzti ryšį su klientais? O gal tenka apsiginkluoti kantrybe ir tyla, kad aktorius susikauptų vaidmeniui, pailsėtų?

Kadangi kino projektai trunka kelis mėnesius, pavyksta užmegzti ryšį net ir su rimčiausiu aktoriumi. Neretai būna, kad aktorius atsakingai ruošiasi vaidmeniui ir grimo kėdėje, repetuoja tekstą su kolega, tada stengiesi kuo greičiau kokybiškai atlikti darbą. Į tokius dalykus atkreipiamas dėmesys.

Su ne vienu aktoriumi tapome ge-

rais bičiuliais, po filmavimų būdavo gaila atsisveikinti. Per reklamos filmavimus taip nutinka retai, nes dirbama dieną arba kelias, aktoriai dažnai keičiasi. Su lietuvių aktoriais susitinku dažniau ir jaučiu, kad praeityje buvo užsimezgęs ryšys. Su jais pajuokaujame, pasiteiraujame apie vienas kito šeimą.

Ar darbe yra buvę linksmų, kuriozinių nutikimų?

Pamenu vieną situaciją filmavimo aikštelėje. Dabar tai kelia šypseną, bet tąkart buvo daug streso. Vienoje scenoje aktorius turėjo dėvėti peruką ir lankstytis. Matyt, skubėdama peruką pritvirtinau per laisvai. Fil-

lietuvė

Žanetos Paunksnės nuotrauka

Turi priimti kritiką ir eiti pirmyn. Kitaip į kitą projektą tavęs turbūt nebepakvies.

83

lietuvÄ—

84

lietuvÄ—

85

lietuvÄ—

86

lietuvė muojant per kamerą mačiau, kaip jis juda, laikiau sukryžiavusi pirštus, kad nenukristų iki kito dublio, kada galėsiu pataisyti (šypsosi). Aišku, apie tai niekas nesužinojo, vėliau jį gerai pritvirtinau.

Kokių galimybių, Jūsų nuomone, atveria grimuotojo specialybė? Šis darbas suteikia galimybę pamatyti pasaulį, kaip dirbama pagal įvairius standartus, susipažinti su begale įdomių žmonių – tai įkvepia tobulėti. Žmogus tampa universalus. Bendravimas su kitų tautybių bei rasių atstovais augina tave kaip išskirtinę, įdomią ir turinčią, ką pasakyti, asmenybę.

Dirbote tokiose kompanijose kaip „Netflix“, „Baltic Film Services“. Kokie ateities planai?

Tikiuosi, kad bus daugiau projektų su

„Netf lixu“ arba kitomis užsienio filmų prodiusavimo kompanijomis. Jau esu dirbusi su lietuvių įmonėmis, kurios į Lietuvą atvežė „Černobylį“ ir „Jekateriną Didžiąją“. Su tokiomis norėčiau dirbti ir ateityje.

Kadangi vizažas yra Jūsų kasdienė duona, pasidalykite bent viena taisykle, kuria naudojasi ne tik lietuvės, bet ir užsienietės, siekdamos spindesio veide.

Odos drėkinimas. Klientėms ir aktoriams visada patariu gerai drėkinti veido odą, gerti daug vandens ir sveikai maitintis. Aišku, dažnai to padaryti nepavyksta, todėl mes, grožio meistrai, per kelias akimirkas suteikiame to trokštamo spindesio veide (šypsosi).

Kadangi kino projektai trunka kelis mėnesius, pavyksta užmegzti ryšį net ir su rimčiausiu aktoriumi.

87

lietuvė

Menas , dovanojantis šypsenas Kažkada IEVA ŠEGŽDAITĖ tikėjo, jog dirbs vadybos srityje, ir nė negalvojo, kad pomėgis piešti gali virsti jos karjeros kelrodžiu. Dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių nukrypusi nuo pirminio plano, ji tarsi iš naujo atrado meną ir savo pašaukimą. Kūrybinė gyslelė, išskirtinis braižas, drąsa kurti kitaip, humoro jausmas Ievai leido nesunkiai atrasti vietą po saule ir kiekvieną savo dieną spalvinti taip, kaip norisi. Jos išskirtiniais, su meile kurtais piešiniais džiaugiasi ne tik mažyliai, bet ir suaugusieji, linksmuose, mieluose šaržuose atpažįstantys save.

INESA UKTVERIENĖ

Kada menas atėjo į Tavo gyvenimą? Piešei nuo mažens?

piešti iš fantazijos ir pajautimo, o ne mėginant atkartoti, ką matau.

Kai tik būdavo blogas oras ir negalėdavau eiti į lauką žaisti su draugais, piešdavau. Animacinių filmų ar pasakų personažus, gyvūnus, žmones, savo fantazijas... Kartais vienam piešiniui skirdavau visą savaitę, išpiešdavau kiekvieną akmenuką, gėlytę.

Mama yra išsaugojusi galybę mano darbų. Pirmąjį piešinį nupiešiau būdama dvejų. Jame pavaizduotas šuo, bent jau aš taip jį pavadinau, o iš tiesų tai skrituliukas su daug pagaliukų (šypsosi).

Kai buvau antroje klasėje, paklausiau mokytojos, ar galiu surengti savo darbų parodą. Ji, žinoma, leido (šypsosi).

Kada supratai, kad piešimas gali būti pragyvenimo šaltinis?

Mokykloje man geriausiai sekėsi dailė, nes tam nereikėjo jokių pastangų, tiesiog pieši ir tiek. Tačiau būdama paauglė to nevertinau, turbūt tai, kas lengvai sekėsi, atrodė savaime suprantamas dalykas.

Tuo metu populiarios buvo vadybos, viešojo administravimo studijos, ten ir bandžiau stoti. Neįstojau, kortas sumaišė netikėtas nėštumas. Dvyliktos klasės egzaminus laikiau su maišeliu kišenėje dėl nuolatinio pykinimo. Patikėkite, ne egzaminai ir balai tuo metu buvo galvoje (šypteli). Bet viskas susidėliojo taip, kaip reikia. Mama pasiūlė nueiti į Taikomosios dailės mokyklą. Nuėjau ir vėl atradau piešimą. Dėstytojai juokdavosi, kad pagimdysiu mokykloje ( juokiasi). Vėliau įstojau į Vienožinskio menų fakultetą ir būdama studentė gavau pasiūlymą iliustruoti vaikišką knygelę. Galima sakyti, tai ir buvo pirmasis honoraras, uždirbtas iš piešimo.

Tavo braižas išskirtinis. Ar įmanoma taip išmokti, ar tai talentas, duotas iš aukščiau?

Manau, kiekvienas atranda savo braižą, stilių, techniką. Tarkim, aš nuo vaikystės labiausiai mėgau piešti su pieštukais ir f lomasteriais. O štai mano dukra Lėja, kuri lanko dailės gimnaziją, mieliau renkasi guašą, akrilinius dažus. Jos tapyti darbai kur kas geresni nei mano. Todėl ir šiandien piešiu pieštukais, tušinukais. Esu piešusi realistiškus portretus, tačiau tai ne man. Man labiau patinka 88

Kodėl „Kitokis“? Kaip gimė pavadinimas?

Prieš atsirandant prekių ženklui „Kitokis“, dirbau interjero dizainere. Vėl ilgą laiką nebepiešiau,

lietuvė

Mokykloje man geriausiai sekėsi dailė, nes tam nereikėjo jokių pastangų. Tačiau būdama paauglė to nevertinau, turbūt tai, kas lengvai sekėsi, atrodė savaime suprantamas dalykas.

89

lietuvÄ—

90

lietuvÄ—

91

lietuvė na, tik baldų ar interjero detalių eskizus. Pastojau.

Dėl gana sunkaus nėštumo daug laiko praleisdavau lovoje, trūko veiklos. Vieną dieną paskambino draugė ir sako: „Ieva, juk tu gali piešti?“ Kaip tik tuo metu vyro brolio šeima laukė dukrytės gimimo.

Nusprendžiau nupiešti jiems paveikslą. Nupiešiau medį, o po juo meškiną. Jis man pasirodė toks panašus į Justą... Štai taip netikėtai gimė mintis nupiešti jų šeimą gyvūnų pavidalu.

Kadangi pradėjau žmones vaizduoti gyvūnais, norėjosi pavadinimo, atspindinčio savitumą, kitoniškumą. Taip gimė pavadinimas „Kitokis“. Jis susideda iš trijų angliškų žodžių „kit“, „ok“, „is“, todėl logotipe pavaizduotas katinukas. Šaržus užsako ir krepšininkai, ir didelių įmonių vadovai. Koks yra Tavo klientas? Nebijantis pasijuokti iš savęs, laisvas žmogus?

Mano klientūra labai įvairi. Dažnai tai žmonės, kurie turi humoro jausmą, ieško kažko išskir-

92

tinio, originalaus. Tie, kurie vertina rankų darbą.

Neretai tenka piešti įvairių meno sričių atstovus: fotografus, architektus, dizainerius, muzikantus...

Gal esi sulaukusi itin įdomaus prašymo?

Pats įsimintiniausias užsakymas buvo nupiešti Marių Jampolskį. Tuo metu „Kitokis“ žengė pirmus žingsnius, o Marius visuomet labai patiko kaip dainininkas, aktorius. Norėjosi kuo įdomiau perteikti jo personažą, atskleisti charakterį.

Tavo vaikiški personažai labai mieli, galbūt vaikai yra Tavo įkvėpimo šaltinis?

Aš myliu vaikus. Man patinka su jais bendrauti, jų klausytis. Pati visada labai mėgau vaikiškas knygas su mielais paveiksliukais. Mano studijų baigiamasis darbas buvo iliustruota vaikiška knyga. Pamenu, vienas iš komisijos narių pasakė: „Tikiuosi, kad savo darbais ateityje džiuginsite ne tik vaikus, bet ir mus, suaugusiuosius.“ Tuo metu pagalvojau:

lietuvė

Mano klientai – tai žmonės, kurie turi humoro jausmą, ieško kažko išskirtinio, originalaus.

93

lietuvė

Man labiau patinka piešti iš fantazijos ir pajautimo, o ne mėginant atkartoti, ką matau.

94

lietuvÄ—

95

lietuvÄ—

96

lietuvė

„Juk mano stilius vaikiškas, kažin ar tai įmanoma.“ Ir štai, pasirodo, įmanoma (šypsosi).

Tavo nuostabūs piešiniai puošia vaikų klinikos sienas. Ar jie turi kokią nors žinutę?

Klinikos sienas piešėme trise. Didžiausias mūsų noras buvo, kad vaikams nebūtų liūdna, baisu. Kad jie galėtų apžiūrėti piešinius, pasigrožėti, pasidžiaugti. Porą kartų ir aš su dukryte buvome atsidūrusios priimamajame. Luka labai džiaugėsi piešiniais ir vis kartojo: „Mama, sia tu pesei?“ Esi vedusi meno terapiją vėžiu sergantiems vaikams. Kaip menas jiems padeda?

Kai vyrui pasakiau, jog noriu mokyti dailės vaikus onkologijos skyriuje, jis mėgino atkalbėti. Sakė, jog esu per jautri... Žiūrėdama bet kokį filmą galiu verkti pasikūkčiodama ar klausydamasi istori-

jos susigraudinti. Nusprendžiau pamėginti. Labai džiaugiuosi, kad pavyko vaikams suteikti gerų emocijų. Jie laukdavo užsiėmimų, per juos užsimiršdavo, atsipalaiduodavo.

Stengdavausi į veiklas įtraukti ir mamas. Kartą išdalijau joms lapus ir liepiau piešti. Viena mama pasakė: „Oi, ne! Aš nemoku piešti.“ O aš atsakiau: „Nereikia mokėti, juk ne konkursui piešiame.“ Nupiešusi ji taip savimi džiaugėsi, iškart parodė darbą dukrai. Tačiau svarbiausia, jog tas porą valandų ji galėjo užsimiršti ir apie nieką negalvoti, būti čia ir dabar.

Kas Tau gyvenime svarbiausia?

Pats gyvenimas (šypsosi). Jame svarbu viskas: šeima, darbas, draugai. Svarbiausia – būti laimingam, jausti pilnatvę, vidinę ramybę, harmoniją.

97

lietuvė

Mantas Žvinas:

„Mūsų stiprybė – žinojimas, kad visuomet galime atsikelti ir eiti toliau“ „Plaukiojome po Filipinų salynus. Nakvodavome paplūdimio nameliuose.

Valgydavome šviežią žuvį ir daržoves. Rytais sportuodavome, nardydavome turkio spalvos vandenyje, o saulei leidžiantis atsiduodavome jogai ir meditacijai.

Vakarėliuose žaisdavome susipažinimo žaidimus... Kartu leidome dienas ir naktis, todėl nieko keisto, jog kai kurios pažintys išaugo ne tik į draugystes, bet ir į romantiškus santykius. Mes nesame tipiškas retritas, mes esame nuotykių ieškotojai“, – apie, rodos, praėjusiame gyvenime įvykusią egzotišką kelionę pasakoja iš Kėdainių kilęs, Los Andžele užaugęs kelionių agentūros „Surf Yoga Beer“ įkūrėjas MANTAS ŽVINAS. Prieš per pasaulį nusiritant koronaviruso bangai, Mantas ne tik organizavo nuotykių pilnas keliones nuo miesto ritmo pavargusiems karjeristams, bet ir dirbo Londone, garsioje stacionarių dviračių treniruočių studijoje „Soul Cycle“.

Nors pasaulis vis dar sustojęs, iš tėvų sunkaus darbo etikos išmokęs lietuvis nepasiduoda krizei ir pamažu grįžta į įprastą gyvenimą primenantį ritmą. ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

98

lietuvÄ—

99

lietuvė

Kaip būdamas ketverių iš Kėdainių atsidūrei Los Andžele?

Mano tėtis Kėdainiuose turėjo įsteigęs meno mokyklą. Vienas giminaitis Los Andžele turėjo savo verslą ir pakvietė mano tėtį atvažiuoti kaip menininką. Po kelių mėnesių prie jo prisijungiau ir aš su mama.

Kiek Tavyje yra lietuvio ir kiek amerikiečio?

Aš esu iš Los Andželo, kur šis klausimas yra itin populiarus, nes šiame mieste gyvena iš įvairiausių šalių atvažiavusių žmonių. Paklaustas visuomet atsakau, jog esu lietuvis. Juk gimiau Lietuvoje, Lietuva yra mano tėvynė. Labai didžiuojuosi šalimi, kurioje gyvena daug mano giminių. Tačiau mano vaikystė nebuvo lietuviška: 100

užsiėmiau banglenčių sportu, leisdavausi į kalnų žygius, gyvenau Kalifornijos ritmu.

Kokią Lietuvą išvydai, kai neseniai grįžai aplankyti mirties patale gulinčių senelių?

Paprastai į Lietuvą važiuoju kas penkerius metus, bet prieš pusantrų metų teko grįžti anksčiau. Radau pasikeitusį šeimos ratą: visi pusbroliai jau susilaukę vaikų... Kaskart grįžęs matau, kaip šalis keičiasi. Žmonės gyvena labai gražiai. Atsimenu, kažkada lietuviai svajojo apie Ameriką, norėjo išvažiuoti, bet šiandien gyvenimas Lietuvoje yra gražus. Tikrai negaliu sakyti, jog aš, užaugęs Los Andžele, turiu ką nors geriau nei mano šeima Lietuvoje.

Manai, jog amerikietiška svajonė nebėra tokia aktuali? Šiandieną nebegalima sakyti, jog lietuvio gyvenimas bus geresnis, jeigu jis išvažiuos į Ameriką.

Kas Tave šiandien sieja su Lietuva?

Mano tėvai gyvena Los Andžele, o visi kiti giminaičiai Lietuvoje. Abu turi širdžiai mielas veiklas (mama – jogos instruktorė, tėtis – menininkas), bet pragyvenimui užsidirba nekilnojamojo turto industrijoje. Mama prižiūri keletą mūsų nekilnojamojo turto objektų, o tėtis turi statybų verslą. Visą savo gyvenimą matydamas, kaip tėtis negaili jėgų amerikietiškajai svajonei, išmokau vertinti sunkų darbą. Tipiniai amerikiečiai neturi tokio užsidegimo kaip imigran-

lietuvė

Tikiu, kad kažkur savo kūne mes žinome sprendimus prieš juos apgalvodami. Kažkur giliai jaučiame, kad tai yra tikras kelias.

tai. Atvykę į Ameriką, mes neturėjome nieko. Būdamas penkerių jau su tėvais dažiau namus. Pradėjome nuo nulio ir sunkiai dirbome tol, kol užteko pinigų nusipirkti pirmam namui. Vietiniai amerikiečiai nepasižymi tokia stipria sunkaus darbo etika kaip atvykėliai. Šitoks imigranto mąstymas man gyvenime labai padėjo. Manęs negąsdina sunkus darbas.

Labai daug užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų nusisuka nuo lietuvių kalbos. Kaip sugebėjai per visus šiuos metus išlaikyti gimtosios kalbos įgūdžius?

Išvykęs iš Lietuvos jau kalbėjau lietuviškai ir mano anglų kalba buvo prasta iki trylikos metų. Jos mokydamasis, vis tiek kalbėjau lietuviškai su 101

lietuvė tėvais, taip pat lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą.

Daugelis Amerikos lietuvių Lietuvą idealizuoja, nes tai – jų tėvų ar senelių žemė. Kas yra Lietuva Tavo akyse?

Save laikau lietuviu, savyje turiu nacionalinio pasididžiavimo. Visi imigrantai Amerikoje didžiuojasi savo tautiniu identitetu ir stengiasi puoselėti gimtosios šalies kultūrą. Savo lietuvišką identitetą pradėjau branginti būdamas paauglys.

Kaip Tu tai išreiški?

Pradėjau skaityti istoriją, domėtis nacionalizmu, tautiniu identitetu, kuo mes skiriamės nuo latvių, kas bendra tarp aukštaičių ir žemaičių. Tačiau kuo daugiau laviniesi ir išmoksti apie įvairias kultūras, tuo labiau tolsti nuo nacionalizmo. Nenoriu savęs per daug sieti su viena kultūra.

Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš amerikiečių ir atvirkščiai?

Nenoriu kalbėti apibendrintai...

Gal lietuviai per rimti, jiems reiktų atsipalaiduoti? Štai buvom bare Lietuvoje, matėm, kaip vietiniai vaikšto tvirtai atstatę krūtines. O štai lietuviai galėtų pamokyti amerikiečius apie gerą maistą, šeimą, krepšinį.

Kaip paprastai atrodo dviračių studijos „Soul Cycle“ komandos nario gyvenimas?

Sportuoju daug kartų per dieną – per dviračių treniruotes atiduodu viską. Prieš pandemiją dirbdamas Londone per du laisvadienius eidavau į sporto salę, bėgiodavau arba darydavau intensyvias jėgos treniruotes.

Valgau labai daug, nuolat esu alkanas. Sportas šiuo metu užima beveik visą mano laiką. „Soul Cycle“ treniruotės primena diskoteką: tamsa, muzika, šviesos, daug žmonių. Kokia filosofija už viso to slypi? Į treniruotę ateina šešiasdešimt penki žmonės. Mano darbas – ne tik vesti treniruotę, bet ir pagerinti jų minčių būseną, kurią dažnai sudrumsčia kasdieniai reikalai. Kiekvieną kartą stengiuosi surasti naują temą, kuri suteiktų minčių aiškumo, padėtų galvoti drąsiau ir kūrybiškiau. Kalbu apie mažus įpročius, kurie gali pri102

vesti prie didelių asmeninių pokyčių.

Prieš prisijungdamas prie „Soul Cycle“ komandos, dirbau jogos mokytoju, kaip ir mano mama. Man labai patikdavo galvą sujungti su kūnu, pažvelgti giliau.

Nuolatinis buvimas sporto grupių fronto linijoje reikalauja charizmos, neblėstančio entuziazmo ir gebėjimo uždegti aplinkinius, netgi aktorinių sugebėjimų. Pastebėjau, jog užlipęs ant dviračio tarsi pereini į sceninę būseną. Ar esi šou žmogus iš prigimties? O gal profesinis kelias išmokė būti tokį, suteikė reikiamus įgūdžius? Čia, kaip ir užlipęs ant scenos, nesusmuksi sakydamas, jog pavar-

gai. Vos atsisėdęs ant dviračio, gaunu adrenalino, jis varo mane į priekį, nors ir galiu būti pavargęs ar nepasiruošęs. Be to, geriu daug kavos.

Akivaizdu, jog sportas ir gera savijauta užima itin svarbią vietą Tavo gyvenime. Kaip šie prioritetai atvedė iki kelionių agentūros „Surf Yoga Beer“ įkūrimo? Papasakok apie savo profesinį kelią.

Augdamas Los Andžele, kaip ir visi lietuviai, žaidžiau krepšinį. Vėliau lankiau plaukimą ir pradėjau dirbti gelbėtoju. Šitai mane atvedė iki banglenčių sporto. Galiausiai tapau vaikų iš nepasiturinčių šeimų banglenčių sporto, baidarių ir nardymo mokytoju. Užaugau saulėje

lietuvÄ—

103

lietuvė prie vandens. Gyvendamas Los Andžele galėjau dieną šokti ant banglentės, o vakarop čiupęs snieglentę pabėgti į kalnus.

Tik gavęs darbą „Soul Cycle“ ir išvažiavęs į Niujorką įvertinau tai, ką turėjau, nes betono džiunglėmis vadinamuose naujuose namuose daug gamtos nerasi. Visa galva pasinėriau į darbą, norėdamas parodyti savo potencialą. Niujorke gali dirbti ištisą parą ir nė nepajusti, kaip tai tampa tavo gyvenimu. Šitai nutiko ir man. Dirbau tiek, kad nebuvo kada atsipalaiduoti, nebuvo kalnų ir vandens, gyvenimas apsivertė. Kadangi jau buvau ragavęs jogos,

104

ieškojau su tuo susijusios kelionės. Tačiau, kadangi mėgstu vakarėlius, nenorėjau tipinio jogos retrito. Vien banglenčių sporto taip pat. Todėl, pakvietęs keletą pažįstamų, atostogas suorganizavau pats. Visiems labai patiko ir sulaukiau prašymų suorganizuoti ir antrą, ir trečią kelionę. Šitaip atostogų idėja virto verslu. Tai lyg fitneso kelionių agentūra.

Kokia šios agentūros filosofija?

Subalansuota. Gal kitur gauni mažai valgyti ir turi eiti anksti miegoti, dar kitur – vien vakarėliai, o mes esame tarsi

lietuvė draugų būrys, gerai leidžiantis laiką kartu. Mūsų tipiniai klientai yra nuo dvidešimt penkerių iki keturiasdešimties. Visi turi gerus darbus, per kuriuos neranda laiko patys organizuotis kelionių, visiems patinka sportuoti, bet nebūtinai yra labai sportiški ar fiziškai stiprūs. Patys žmonės ir padaro kelionę įdomią. Dažnai kelionėje susiranda porą, susiranda draugų visam gyvenimui. Daugiau nei pusė keliautojų yra iš Niujorko – miesto, kuriame gali būti liūdna gyventi, nes su-

kantis didmiesčio ritmu kartais sunku susirasti bendraminčių draugų. O mūsų komanda surenka daugiau nei trisdešimt bendraminčių keliautojų, jie kartu sportuoja, linksminasi.

Kas įeina į kelionės paketą? Kokia jos koncepcija?

Nebūtinai apsistojame viešbučiuose. Kai pasaulis sukasi normaliu ritmu, kas mėnesį keliaujame į skirtingas šalis. Mes neturime rinkodaros strategijos, žmonės apie mus sužino iš draugų. Norintys keliauti su mumis pirmiausia užsiregistruoja. Tuomet mes sukuriame grupinius pokalbius, žmonės pradeda bendrauti dar prieš kelionę. Į kelionės paketą įeina daug kas, tik ne skrydžiai – jais keliautojas pasirūpina pats.

Mes turime savo akademiją, kurioje rengiame jogos mokytojus, mokome „Surf Yoga Beer“ filosofijos. Šie vėliau ja dalijasi mūsų kelionėse. Taip pat turime savo labdaros fondą, kuriame surinktos lėšos leidžia kasmet dovanoti kelionę į Meksiką vėžiu sirgusiems žmonėms. Tokiose kelionėse užsimezga dar daugiau ryšių, nes žmonės atranda bendrų interesų per panašias patirtis.

Kaip kilo tokia idėja?

Vienoje mūsų kelionėje dalyvavo dvidešimt trejų metų mergina, kuriai buvo diagnozuotas vėžys. Mes padėjome jai ir nuo to viskas prasidėjo. Turime įvairių lėšų rinkimo būdų, kurie padeda šiai idėjai gyvuoti. Pavyzdžiui, Niujorke vedžiau dviračių treniruotę ir už ją surinkti pinigai atiteko sergančiųjų vėžiu kelionėms remti.

Savo feisbuko paskyroje žmones skatini mokytis keliauti ir iš tų kelionių parsivežti kažką, kas pravers visam likusiam gyvenimui. Ką turi mintyje?

Mes, žmonės, paprastai siekiame saugumo, norime susiplanuoti ir numatyti gyvenimo kelią. Todėl dažnai patenkame į rutiną, kurioje sunku kurti nepaprastus prisiminimus.

O „Surf Yoga Beer“ siūlo atsitraukti nuo rutinos ir leistis į kelionę, kuri nebūtinai bus lengva, bet garantuotai įsimintina. Tokia kelionė reikalauja drąsos, nes reikia pasiryžti leistis į nežinomus kraštus su nepažįstamais žmonėmis, daryti dalykus, kurių

nesi įpratęs daryti. Gali būti baisoka.

Bet tokios nepatogios situacijos – tai būdas įgnybti sau ir priminti, jog gyvenimas nėra inertiškas.

Dažnai mūsų keliones renkasi žmonės, kurie stovi kryžkelėje ir ieško būdo įgyvendinti galimus pokyčius, bet tiesiog neturi laiko sustoti ir pagalvoti, į ką iš tiesų norėtų nukreipti savo energiją. Mūsų kelionėse šie žmonės dalyvauja pokalbiuose, kurių nepasitaiko jų įprastame draugų rate, pamato naujų perspektyvų, kurios gali padėti įvertinti savo gyvenimą ir priimti autentiškus sprendimus.

Ar Tu pats jautiesi esantis tinkamame gyvenimo kelyje? Jau kelerius metus esi šiame versle. Kaip dėl tos komforto zonos?

Darau tą patį, ką rekomenduoju kitiems. Vadovaujuosi posakiu „Negalvok, tiesiog daryk“, kurį stengiuosi taikyti gyvenime, nes tikiu, kad kažkur savo kūne mes žinome sprendimus prieš juos apgalvodami. Kažkur giliai jaučiame, kad tai yra tikras kelias.

Bet kaip Tu žinai, ar tai yra Tavo širdies šauksmas, ar iliuzija, nuo kurios gyvenime gali nukentėti?

Sunkus klausimas. Sakyčiau, praktika. Kuo daugiau įsiklausai į savo intuiciją mažiau rizikinguose sprendimuose, tuo didesnė tikimybė išgirsti savo vidinį balsą priimant svarbius gyvenimo sprendimus, kurie ir formuoja autentišką gyvenimą.

Su kokiais iššūkiais tenka susidurti vadovaujant kompanijai?

Labai sunku rasti patikimus darbuotojus. Per kelerius metus teko ir atleisti. Vienintelis būdas pamatyti, ar žmonės tinkami šiam darbui, – stebėti jų elgesį ne tik treniruotėje, bet ir vakarėlyje, nubudus šeštą ryto ir įvairiose kitose situacijose, kuriose atsiskleidžia charakteris. Galbūt asmuo yra pats geriausias treneris, tačiau jei nemoka gerbti aplinkinių, jį reikia atleisti.

Kokias gyvenimo spalvas Tau atskleidė „Surf Yoga Beer“?

Visada maniau, kad gimusiems Amerikoje gyventi yra lengviau nei imigrantams. Bet keliaudamas su savo klientais supratau, jog visi žmonės 105

lietuvė

turi savų kliūčių gyvenime. Nėra vieno gyvenimas lengvesnis nei kito, nors gal taip ir atrodo žiūrint į jo socialinio tinklo profilį ar prabangų viršininko automobilį jo kieme. Visi žmonės turi išmokti, kaip įveikti savo kelyje pasitaikiusias kliūtis.

Aš pats susiduriu su tomis pačiomis kliūtimis.

Kartais man emociškai sunku kalbėti su žmonėmis, sunku būti pažeidžiamam. Aš esu stiprus, bet turiu ir silpnųjų pusių. Kai kelionėje trečią ryto po žvaigždėtu dangumi kalbėdamas su žmogumi, kuris, iš pirmo žvilgsnio atrodo, turi viską, suvokiu, kiek duobių jam pasitaikė, dingsta iliuzijos apie tobulą gyvenimą... Štai tokių gyvenimo spalvų man atskleidė mano verslas.

Kokią ateitį sieki sukurti šiai agentūrai?

Niekas nesukuria verslo tam, kad jis stovėtų vietoje. Mes taip pat norime augti. Atlikdami apklausas suprantame, kad kiekvienas keliautojas iš kelionės su mumis parsiveža ką nors gero. Kai kurie žmonės pasisemia tiek daug, kad netgi išsitatuiruoja mūsų kompanijos logotipą. Ši tatuiruotė jiems ne tik primena jų patirtis, bet ir skelbia apie mūsų veiklą kitiems žmonėms.

Kuria kelione labiausiai džiaugiesi? Kodėl?

Jau suorganizavome daugiau nei septyniasdešimt penkias keliones, todėl sunku išsirinkti. Gal Italija, kurioje viskas taip gražu ir skanu. Nikaragva mūsų dažniausia kryptis, ten galima užsiimti banglenčių sportu.

Kaip gyvenime išlaikai zen būseną? Ar greitas miesto gyvenimo ritmas neišmuša iš vėžių?

Jogos pamokos ir kelionės padeda išlaikyti balansą. Atidžiai klausau savo kūno, kad suprasčiau, ko man reikia.

Kaip apskritai susidomėjai sportu? Ką jis Tau reiškia gyvenime?

Mama dar vaikystėje sudomino joga. Ir šiaip aš visada labiau mėgdavau žaisti nei mokytis mokykloje. Ir dabar aš žaidžiu, nes mano darbas man prilygsta žaidimui.

Ar asmeninės, karjeros ambicijos užima didelę dalį Tavo gyvenimo? Kaip išlaikai balansą tarp buvimo akimirkoje ir ateities planavimo, augimo?

Treniruotėje aš kartais sakau, kad žmonės bijo nesėkmių. Bet mes turime prisiminti, kad jei prarandame darbą ar verslą, tai nėra pabaiga. Mūsų

106

Nesėkmė ar praradimas dar nėra gyvenimo pabaiga. Jei sutelki dėmesį į tai, ką turi, o ne į tai, ko trūksta, pasidaro ne taip ir baisu dėl to, kas laukia ateityje.

lietuvÄ—

107

lietuvė Aš nebandau labai stipriai laikytis įsikibęs į tai, ką turiu. Jei viskas veiks – puiku. Jei prarasiu darbą, prarasiu. Neleidžiu, kad baimė dėl ateities užgožtų gyvenimo džiaugsmą.

108

lietuvė

stiprybė – žinojimas, kad visuomet galime atsikelti ir eiti toliau. Nesėkme ar praradimu gy venimas nesibaigia. Jei sutelki dėmesį į tai, ką turi, o ne į tai, ko trūksta, pasidaro ne taip ir baisu dėl to, kas laukia ateityje.

Aš nebandau labai stipriai laikytis įsikibęs į tai, ką turiu. Jei viskas veiks – puiku. Jei prarasiu darbą, prarasiu. Neleidžiu, kad baimė dėl ateities užgožtų gyvenimo džiaugsmą. Šypsausi dabar ir nenustosiu šypsotis, kad ir kas nutiks ateityje. Kažkada būdamas Niujorke pamečiau pasą ir turėjau praleisti skrydį, bet dėl to labai nesinervinau, tiesiog nusprendžiau gerai praleisti laiką užuot jaudinęsis dėl prarastų pamokų. Viskas priklauso nuo požiūrio. Visada galvoju apie savo babą, gyvenančią Alsėdžiuose, kuriai tik prieš septynerius metus namų viduje buvo įrengtas tualetas. Kaip aš galiu bambėti dėl savo mažų problemų, kai ji tik neseniai gavo savo tualetą?

Tačiau ar nemanai, kad įsisukus į savo reikalus lengva pamiršti džiaugtis tuo, ką turi, nustoti būti dėkingam?

Lengva. Todėl reikia sustoti, padaryti pertrauką. Būtent kelionės ir padeda tai padaryti, jos leidžia prisiminti, kas gero egzistuoja gyvenime.

Iki pandemijos keliavai iš šalies į šalį, nenustygsti vietoje. Ar nuolat keičiantis horizontams lengva kurti asmeninius santykius?

Nuolat gyvenu ant lagamino. Kai mokiausi mokykloje, skaičiau Čako Palaniko knygą „Kovos klubas“, kurioje jis rašė, kad galiausiai tampi priklausomas nuo turimų daiktų. Kuo daugiau jų prisiperki, tuo labiau jie tave supančioja. Nors ir turiu būstą Niujorke, stengiuosi nieko nekaupti. Man nereikia daiktų, keliauju lengvai. Mano tėvai sveiki, jiems sekasi gerai, neturiu šeimos, esu laisvas, man lengva susirasti draugų ir daryti tai, ką noriu.

109

lietuvÄ—

110

lietuvė

Lietuvį Malaizijoje garsina fotografija Pozityvumą skleidžiančio „All is Amazing“ projekto kūrėjo PAULIAUS STANIŪNO gyvenimas sukasi spalvų ir kultūros gausioje Malaizijoje. Amžinos vasaros šalyje Paulius fotografuoja, rašo apie svetingus, itin draugiškus ir paslaugius vietos žmones, moko fotografijos subtilybių kitus. „Dabar mano eilė pasidalyti tuo, ko išmokau dirbdamas nuostabiose kompanijose Lietuvoje, Kinijoje ir Malaizijoje“, – sako lietuvis, įvertintas tiek gimtojoje šalyje, tiek svetur.

EVELINA KASIULEVIČIENĖ PAULIAUS STANIŪNO NUOTRAUKOS

Pauliau, kaip atsidūrėte Azijoje, Kvala Lumpūre?

2007 metais baigęs studijas Vilniaus universitete gavau „Darmasiswos“ stipendiją studijuoti Indonezijoje, kurią skiria šios šalies vyriausybė. Taip prasidėjo mano gyvenimo etapas Azijoje. Vėliau tęsiau nediplomines studijas ir dirbau Kinijoje, galiausiai gavau darbo pasiūlymą Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre.

Kuo patraukė ši vieta?

Kvala Lumpūras patraukė savo kultūra, maistu, kalba ir architektūra. Vos atvykęs į šį miestą supratau, kad galiu susikalbėti indonezietiškai, kiniškai ir angliškai. Be galo patiko ir klimatas – čia amžina vasara. Kiekvieną dieną 32 laipsniai šilumos, yra tik du metų laikai – lietingasis ir sausasis. Tačiau svarbiausias veiksnys, lėmęs sprendimą čia pasilikti ilgam, – labai draugiški, paslaugūs ir svetingi žmonės.

Anksčiau dirbote tarptautinėje rinkodaros kompanijoje „Mindvalley“ kūrybos direktoriumi. Kodėl pasukote į fotografiją? „Mindvalley“ kompanijoje dirbau penkerius metus, tai buvo nuostabi patirtis. Šis darbas leido atskleisti savo kūrybinį potencialą, geriau pažinti save. Mane nuolat supo ir įkvėpė labai įdomūs žmonės, tai padėjo visapusiškai augti. Tačiau panorau judėti kiek kitokia kryptimi ir jau kele-

rius metus vadovauju „All is Amazing“ įmonei, turinčiai šešis darbuotojus. Dabar mano eilė pasidalyti tuo, ko išmokau dirbdamas nuostabiose kompanijose Lietuvoje, Kinijoje ir Malaizijoje.

Nuo fotografijos nebuvau nutolęs: dieną dirbdavau kompanijoje, vakare fotografuodavau, o naktį tvarkydavau nuotraukas! Nesu jautęs laiko trūkumo, nuovargio, nes visada dariau tai, kuo tikiu ir kas džiugina.

Jau nebefotografuoju naktinio gyvenimo, tai daro mano kolegos. Dabar daugiau dėmesio skiriu darbuotojams mokyti, naujovėms diegti ir ryšiams su klientais palaikyti.

Kaip gimė „All is Amazing“ („Viskas yra nuostabu“)? Kokia šio pavadinimo istorija?

Geras pavadinimas, ar ne? (Šypsosi.) Jis gimė gyvenant Pekine, 2010 metais. Tada dar nežinojau, ką ir kur veiksiu po kelerių metų, bet labai norėjau turėti savo prekių ženklą, kuris keliautų su manimi. Pavadinimas turėjo atitikti du kriterijus – būti pozityvus ir universalus. Tris mėnesius mąstęs sukūriau „All is Amazing“.

Dar vienas Jūsų projektas, susijęs su fotografija, – „Same Same“. Kokiu tikslu jis sukurtas? „Same Same“ projektas pasakoja skirtingų kultūrų šeimų, porų ir vaikų istorijas. Gyvendamas tarp malaiziečių, kurie yra kilę iš mišrių šeimų (indai, malajai, kinai), susidomėjau santykių šei111

lietuvÄ—

112

lietuvė Juokaujama, kad tam tikrose Azijos kultūrose santuoka yra vienintelis gyvenimo tikslas, o susituokus visa kita savaime išsispręs.

113

lietuvė

Sėkmė lydi tuos, kurie nuolat kažką veikia, dalijasi procesu ar rezultatais su bendruomene.

114

lietuvė

moje tema. Šiame projekte keliu tokius klausimus: kaip vyksta kultūrų asimiliacija, kaip jaučiasi mišrių šeimų vaikai, kaip ir kodėl pamilstamas žmogus, kurio vertybės yra priešingos tavosioms?

Malaizijoje esate vertinamas fotografas, Jūsų darytos nuotraukos publikuojamos mados žurnaluose, pelnėte ne vieną apdovanojimą, pavyzdžiui, gyvenimo būdo žurnalas „Juice“ suteikė geriausio vakarėlių fotografo vardą. Ką Jums tai reiškia? Ar tikite, kad sėkmė lydi tuos, kurie mėgaujasi savo veikla?

Visuomenės įvertinimas – tai patvirtinimas, kad einu tinkamu keliu, nes kažkam patinka ir yra naudinga tai, ką darau. Gyvenime, mano nuomone, visi turime vienu ar kitu būdu daryti gera kitiems, nesvarbu, ar tai pagrindinė veikla, ar tik laisvalaikio užsiėmimas. O padėka – ar tai būtų nuoširdus „ačiū“, ar paminėjimas spaudoje – visada maloni ir padrąsina eiti pirmyn.

Sėkmė lydi tuos, kurie nuolat kažką veikia, dalijasi procesu ar rezultatais su bendruomene. Kartais užtenka daryti kažką nedidelio, mielo širdžiai, kad nuteiktum pozityviai ir savo pavyzdžiu paskatintum kitus. Tad judėjimas, kad ir koks lėtas būtų, ir dalijimasis su kitais yra sėkmės paslaptis. Šiais technologijų laikais žmones dažniau matome nuotraukose nei gyvai. Kokių nuotraukų labiausiai pasigendate socialinėje erdvėje? O gal, priešingai, dažniau matote tai, kas džiugina?

Socialinė erdvė yra kupina visko, ko žmonės geidžia. Tikiu, kad pasaulio matymas priklauso nuo to, kokią informaciją vartojame. Stengiuosi lankytis svetainėse, kurios įkvepia ir pateikia kritišką nuomonę.

Užsiminėte, kad fotografijos paslapčių mokote kitus. Kaip jaučiatės būdamas vedlio vietoje?

Dalijimasis žiniomis su kitais yra vienas iš mano gyvenimo tikslų. Gera

115

lietuvÄ—

116

lietuvÄ—

117

lietuvÄ—

118

lietuvė

žinoti, kad savo idėjomis ir darbais gali įžiebti kibirkštį, kuri kažkam taps kelrode ugnimi. Pamenu, prieš gerus porą metų buvau subūręs jaunų fotografų grupę Kvala Lumpūre.

Visus metus juos mokiau ir pats mokiausi įvairaus žanro fotografijos. Prabėgus metams surengėme fotografijų parodą, pakvietėme tėvus pasigrožėti vaikų kūryba. Siekiau ne tik parodyti nuveiktus darbus bendruomenei, bet ir leisti tėvams suprasti, „ką jų vaikai veikia su kamera po paskaitų“ ir kaip svarbu nevaržyti saviraiškos.

Esate įvertintas ir Lietuvoje – Jums įteiktas apdovanojimas už mūsų šalies vardo garsinimą. Gal turite kūrybinių planų, susijusių su Lietuvos ir Malaizijos ryšių stiprinimu?

Esu be galo dėkingas gimtinei už įvertinimą. Lietuva visada buvo ir bus mano mylimas kraštas. Esame nuostabi tauta – išprusę, kūrybingi, darbštūs ir atviri pasauliui. Šios vertybės yra neįkainojamos ir aš didžiuojuosi būdamas lietuvis! O didžiausias kūrybinis planas, kurio dar neįgyvendi-

nau, – išmokyti savo būsimus vaikus lietuvių kalbos ir įdiegti jiems tautines vertybes.

Esate minėjęs, kad kitataučiams nemažai pasakojate apie Lietuvą, dėvite drabužius su užrašais lietuvių kalba – taip supažindinate žmones su savo šaknimis. Galbūt sulaukėte prašymų pamokyti mūsų kalbos?

Mūsų gimtoji kalba yra be galo graži, daininga. Tuo įsitikinau išvažiavęs iš Lietuvos. Internetu kasdien klausau lietuviškų radijo stočių ir šeimoje kaskart prieš valgydami sakome „skanaus“ (šypsosi). Per keliones visada kas nors sužino, kad čiaudėjimo garsas „achiooo“ reiškia padėką lietuvių kalboje.

Teigiate, kad Malaizijoje itin stipri bendruomeniškumo dvasia. Ar jaučiatės ten savas?

Malaizija yra labai spalvinga šalis tiek rasiniu, tiek kultūriniu požiūriu.

Tad būti kitataučiu yra itin lengva.

Nesi „kitoks“ ar išskirtinis dėl savo išvaizdos, nes šaliai vadovauja ma-

lajus, tavo kaimynas yra britas, kolega – indonezietis, maistą perki iš indo, krepšinį žaidi su kinais ir amerikiečiais, mašiną statai šalia ruso, kiekvieną rytą sveikiniesi su apsaugos darbuotoju iš Nepalo ir panašiai.

Gyvenimas tokioje aplinkoje įkvepia, praplečia pasaulėžiūrą.

Nuvykę į mažai pažįstamas šalis dažniausiai neišvengiame kuriozinių situacijų, susijusių su kultūrų skirtumais. Gal nustebino maistas, mada, taisyklės, kurių laikomasi? Atverkite prisiminimų skrynią.

Galbūt ne tiek kuriozinė, kiek pažintinė įžvalga – keliaujant Pietryčių Azijoje, ypač atokesniuose rajonuose, visada klausiama vieno vienintelio klausimo – apie tavo šeiminę padėtį. Iš pat pradžių buvo labai keista, kad vardas ir amžius nesvarbu, o vedybinis statusas vietinius domina labiausiai. Laikui bėgant supratau, kad šis klausimas atspindi kultūrines vertybes ir prioritetus. Tvirti šeimos santykiai Azijoje – visuomenės pagrindas. Šeima yra stipriausia paramos sistema, 119

lietuvÄ—

120

lietuvÄ—

121

lietuvė kuri veikė per amžius, ja labiausiai pasitikima. Šis tikėjimas nekinta. Hierarchija šeimoje taip pat labai tvirta ir gerbiama.

Juokaujama, kad tam tikrose Azijos kultūrose santuoka yra vienintelis gyvenimo tikslas, o susituokus visa kita savaime išsispręs. Tie, kas keliavo ar gyveno Pietryčių Azijoje, supras, apie ką kalbu.

Nors sėkmingai einate pasirinktu keliu, greičiausiai nešiojatės ne vieną svajonę. Galbūt yra asmenybė, kuria itin žavitės, siekiate tokios pat meistrystės?

Labai didžiuojuosi savo kūrybingais, darbščiais tėvais. Jie mane išmokė, kad reikia daryti tai, ko geidžia širdis, ir mėgautis kiekviena diena. Mamos ir tėčio požiūris į gyvenimą, darbą mane įkvepia džiaugtis tuo, kas pasiekta, tačiau prie to nesustoti.

122

Didžiausias kūrybinis planas – išmokyti savo būsimus vaikus lietuvių kalbos ir įdiegti jiems tautines vertybes.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti skaitytojams?

Norėčiau palinkėti nežiūrėti į gyvenimą per daug rimtai. Nebūtina kiekvieną dieną versti kalnų – leiskite sau tiesiog pasimėgauti diena. Nereikia jaustis kaltam, kad kažko dar nenuveikei. Nes mokėjimas mėgautis gyvenimu jau yra veikla. Kaip sakė Faustas: „Sustok, akimirka žavinga!“

lietuvÄ—

123

Alexander Gustafsson nuotrauka

lietuvė

Viskas iš meilės gamtai Gamtą sielos namais vadinančios JONĖS LEŠČINSKAITĖS pasirinkimas studijuoti zoologiją Škotijoje buvo natūralus bei užtikrintas. O magistrantūra Švedijoje leido suprasti, kad gyvosios gamtos valdymo tema gali būti be galo įdomi ir naudinga. Įgijusi profesinės, tarpkultūrinės patirties, ji sugrįžo į Lietuvą ir dabar siekia atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas, išmokti visiems suprantamai komunikuoti šia tema.

EVELINA KASIULEVIČIENĖ

Vis labiau atsigręžiama į gamtą, aplinkosaugos problemas. Su tuo susijęs ir Jūsų išsilavinimas – esate baigusi zoologijos bakalauro studijas, turite gyvosios gamtos ir žuvininkystės magistro diplomą. Kas paskatino rinktis šias studijas?

Studijas pasirinkau iš meilės gamtai ir norėdama daryti tai, kas gyvenime labiausiai džiugina. Gal keistai 124

nuskambės, bet mano šuo iš dalies atvedė į šį kelią. Nuo keturiolikos metų gamtoje praleisdavau daug laiko vedžiodama augintinę Bilę. Vaikščiodavome miško takais, ten atsisėdusi po medžiu skaitydavau knygas, laukuose fotografuodavau paukščius, vabzdžius, taip atradau sau sielos namus.

Todėl sužinojus apie zoologijos studijas Škotijoje dvejonių nebuvo – žavėjausi gamta, jos kompleksiškumu,

norėjau, kad mano darbas būtų susijęs su gyvūnais.

Magistrantūros studijas pasirinkau dėl praktinių priežasčių. Zoologijos mokslas aprėpia be galo daug įdomių sričių, bet nieko konkretaus. Tačiau paskutinis kursas, gyvosios gamtos valdymas, prieš rašant baigiamąjį darbą pasirodė pritaikomiausias gyvenime. Sužinojau, kaip mokslas padeda tvariai ir apgalvotai reguliuoti gy-

lietuvė

Steph Higgins nuotrauka

Iš škotų išmokau humoro jausmo, ypač saviironijos, iš prancūzų – kaip pažiūrėti į situacijas žaismingai, iš švedų – nepaskęsti darbe ir visada rasti laiko sau.

125

lietuvė vąją gamtą. Tame kurse modeliavome ir analizavome duomenis, pavyzdžiui, rašėme darbą apie tai, kodėl tolimojoje Hokaido saloje ir Rytų Rusijoje gyvenančio reto apuoko žuvininko populiacija neatsikuria ir kokių veiksmų reiktų imtis norint šią rūšį išsaugoti.

Supratau, kad gyvosios gamtos reguliavimo tema gali būti be galo įdomi ir naudinga.

Ar žmonės nustemba sužinoję Jūsų specialybę? Kokį darbą dirba Jūsų profesijos atstovai?

Sakyčiau, iš pradžių sutrinka, o tada pradeda smalsauti. Sužinoję mano specialybę, dažniausiai paklausia: „Kokį darbą gali dirbti?“ Visiems mano profesijos atstovams yra be galo sunku atsakyti į šį klausimą, dažnai atsakymo ieškoma metų metus. Šios srities žinių pritaikomumas yra gana platus, bet darbų nėra daug. Škotijoje ir Švedijoje studentai nėra mokomi labai specifinių dalykų, studijos daugiau orientuotos į kritinio mąstymo ugdymą, klausimų kėlimą, informacijos paieškas ir apdorojimą. Mano profesijos atstovai dažniausiai pasirenka vieną iš dviejų kelių. Pirmas – akademinis kelias – galima tęsti doktorantūros studijas, įsidarbinti laboratorijoje arba prisidėti prie vykdomų eksperimentų. Antras kelias – įsidarbinti viešajame sektoriuje; galima tapti lauko darbuotoju, renkančiu medžiagą, vykdančiu aplinkos inventorizaciją, populiacijų monitoringą, arba dirbti kompiuteriu analizuojant populiacijų būklę, medžiojamų gyvūnų skaičių ir panašiai. Vienaip ar kitaip, dažniausiai šie darbai nebūna ilgalaikiai, jie trunka iki projekto pabaigos, o tada arba tikiesi, kad pratęs projektą, arba ieškai veiklos kitame mieste, šalyje.

Devynerius metus praleidote užsienyje. Ar nuolat bendraujant su kitos šalies žmonėmis pasikeitė požiūris į kitą kultūrą ir Jūsų asmenybė?

Stipriai pasikeitė mano mąstymas.

Pirmą kartą išvažiuoti iš Lietuvos ir pradėti gyvenimą nuo nulio svečioje šalyje buvo sunku. Po kelerių metų supratau, kad mus, europiečius, vienija tiek daug vertybių, jog galime gyventi beveik bet kurioje Europos šalyje.

Didelė mano asmenybės dalis formavosi užsienyje, bendravimas su įvairių kultūrų atstovais padarė nemenką įtaką. Iš škotų išmokau humoro jaus126

Mark Jamieson nuotrauka

lietuvÄ—

127

lietuvė mo, ypač saviironijos, iš prancūzų – kaip pažiūrėti į situacijas žaismingai, iš švedų – nepaskęsti darbe ir visada rasti laiko sau.

Labiausiai pasikeitė požiūris į skandinavus.

Man nutarus ten persikraustyti, žmonės sakė, jog jie labai atšiaurūs, sunku susirasti draugų. O dar labai mėgau serialą „Tiltas“, kuris itin tamsus, niūrus, kartais nepatogu jį žiūrėti. Tad į Švediją nuvažiavau neturėdama didelių lūkesčių. O išvykau pamilusi kultūrą, gamtą ir susiradusi kelis labai artimus draugus.

Galbūt prisidėjote prie lietuvių bendruomenės veiklos? Kaip puoselėjote lietuviškumą?

Aberdyno mieste jau prieš devynerius metus buvo susikūrusi labai didelė lietuvių bendruomenė, ypač studentų. Draugas Balys buvo neseniai įkūręs lietuvių bendruomenę universitete. Buvau šios organizacijos iždininkė ir organizuodavau renginius. Vieną pavasarį su keliais

Valdo Adamkaus pavyzdys rodo, kad nors pokyčiai trunka ilgai, dėl jų verta stengtis.

128

draugais netgi bandėme surengti Gatvės muzikos dieną universiteto miestelyje.

Lietuviškumą puoselėjau pasakodama užsieniečiams apie Lietuvą, jos kultūrą. Bendruomenės narių draugai amerikietis ir škotas šiek tiek mokėjo lietuviškai. Kartą jie mums padėjo pagaminti per du šimtus cepelinų. Nuostabu matyti tokį susidomėjimą mūsų mažyte šalimi.

Kokius teigiamus pokyčius pastebėjote grįžusi gyventi į Lietuvą?

Pastebėjau didžiųjų miestų gyventojų aplinkosauginį sąmoningumą – žmonės linkę burtis ir reikšti savo nuomonę apie aplinkos problemas.

Po truputį atkreipiamas dėmesys į aplinkosauginį švietimą, gyventojai supranta, kad jo reikia visuomenei. Atsiranda vis daugiau žavių iniciatyvų ir nevyriausybinių organizacijų, siekiančių atkurti visuomenės ryšį su gamta. Matau nemažai veržlių, ambicingų ir labai kūrybingų jaunų

lietuvė

„O kas, jei ne mes?“ Šis šūkis skamba ausyse nuo tada, kai sugalvojau dalyvauti „Kurk Lietuvai“ programoje.

129

Cecilios di Bernardi nuotrauka

lietuvė

žmonių, kurie dėl gražių tikslų grįžta atgal į Lietuvą pasisėmę gerosios patirties ir emocijų svetur. Mano akimis, tai labai pozityvūs pokyčiai.

Jūs ne tik studijavote, bet ir dirbote Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje. Ar nebuvo noro pasilikti užsienyje? Kokių darbo kultūros skirtumų ar ypatybių pastebėjote šiose šalyse? Švedija – mano antrieji namai, manau, kad taip bus dar ilgai. Jau kurį laiką esu kaip ant svarstyklių – grįžti ten ar likti Lietuvoje. Šiuo metu svarstyklės nusviro į Lietuvos pusę, tačiau neapleidžiu ir minties apie grįžimą į Švediją dėl kokio nors projekto. Ši šalis pasižymi ypatinga darbo kultūra, žmonės vertina kavos pertraukėlę ir šeimos, asmeninį laiką, tačiau 130

dirba efektyviai, nuosekliai. Socialinė lygybė taip pat paliko labai didelį įspūdį. Nesvarbu, ar kalbi su darbo vadovu, ar su pasaulyje garsiu mokslininku, bendraujate kaip lygus su lygiu. Darbo aplinkoje švedai vertina darbuotojus iš kitų šalių, todėl net nemokėdama kalbos turėjau kelis darbus. O kai išmokau šnekėti švediškai, kad ir labai nesklandžiai, jie džiaugėsi ir vertino tokias pastangas.

Lenkijos moksliniame institute Belovežo miestelyje daugiausia dirbau su tarptautiniais studentais, mokslininkais. Čia buvo justi daugiau konservatyvumo nei Švedijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Tačiau lenkai taip pat parodė savo nuoširdžiąją pusę. Labai gerai sutariau su vietinės kavinės savininku, ir nors nemoku kalbėti nei lenkiškai, nei rusiškai, su žmonėmis

bendravau pasitelkusi „Google“ vertėją, jie manimi labai domėjosi, daug klausinėjo.

Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Švedijoje darbdaviai pasirodė labai pasitikintys darbuotojais. Pastebėjau, kad duoda jiems laisvės, pasitaria dėl vieno ar kito sprendimo, nuoširdžiai vertina darbuotojų idėjas ir indėlį.

Buvote viena iš programos „Kurk Lietuvai“ dalyvių. Kokius tikslus išsikėlėte? Kuri šalies vietovė, Jūsų manymu, reikalauja daugiausia dėmesio?

Visas „Kurk Lietuvai“ projektas buvo vienas labai didelis iššūkis. Aš iki šiol dirbau mokslo pasaulyje, o pastaruosius metus buvau lauko darbuotoja – rinkdavau įvairią medžiagą tyrimams ir analizei. Grįžus į Lietu-

lietuvė vą teko įsijausti į visiškai kitokį amplua. „Kurk Lietuvai“ yra stipri asmeninio tobulėjimo programa, leidžianti išsikelti nemažai asmeninių tikslų. Tačiau svarbiausias mano tikslas buvo išmokti visiems suprantamai, įtaigiai komunikuoti apie aplinką ir aplinkosaugą. Man labai svarbu pasiekti net ir visiškai su gamta nesusijusius žmones, nes visų mūsų veiksmai tiesiogiai ir netiesiogiai veikia aplinką, o tai vėliau atsiliepia mums.

Manau, kad Lietuvos regionai reikalauja be galo daug dėmesio, gaila matyti, kad žmonių ten mažėja, tradicijos ir kultūra prarandami.

Kokių dar veiklų turite?

Praėjusiais metais įsigijau šuniuką, apie kurį svajojau trylika metų. Tad kelis pastaruosius mėnesius visą laisvą laiką po darbo skyriau būtent augintiniui. Jau kuris laikas turiu idėją paruošti savo šunį specializuotai paieškai. Aplinkosaugos šunys (angl. conservation canines, – aut. past.) per uoslę padeda rasti retas gyvūnų, augalų rūšis, aptikti kontrabanda vežamus gyvūnus, jų dalis arba tam tikrų medžiagų moksliniams tyrimams.

Deja, Lietuvoje šunis tam ruošiančių specialistų nėra, tad tenka mokytis iš knygų ir „YouTube’o“, o tai nemažai užtrunka.

Daug laiko praleidžiu gamtoje su šunimi arba fotoaparatu, stebiu įvairius gyvūnų paliktus ženklus, seku jų pėdsakais. Sportas man taip pat yra

svarbus meditacijos ir išsikrovimo būdas. Laipioju uolomis ir laipiojimo sporto salėse, važinėju dviračiu, taip pat užsiimu jėgos aitvarų sportu, o žiemą šlaitus braižau su snieglente.

Nestokojate motyvacijos. Iš kur jos semiatės?

Nuskambės be galo banaliai, bet iš gamtos.

Kiekvieną dieną matau didžiulę žmonių nepagarbą gamtai, vartojimą savo naudai ir dėl pelno, nesuvokimą, kad ištekliai nėra amžini. Būtent tai įkvepia atstovauti aplinkos interesams.

Didžiulis autoritetas yra prezidentas Valdas Adamkus. Šis žmogus daug metų dirbo tam, kad pagerėtų didžiųjų JAV ežerų vandens kokybė, ekologinė būklė taptų normali. Prezidentas paskyrė šiam tikslui daugiau nei dvidešimt gyvenimo metų. Prieš jam pradedant darbą šie ežerai buvo mirę, juose net negyveno žuvys. Šis pavyzdys motyvuoja, jis rodo, kad nors pokyčiai trunka ilgai, dėl jų verta stengtis.

Su panašia situacija susidūrėme su kolege Lietuvoje. Mūsų šalies upėse yra apie 1500 įvairios paskirties ir būklės užtvankų. Upės yra ypatingos tuo, kad jos juda, neša maisto medžiagas iš vienos vietos į kitą, taip vingiuodamos per kraštovaizdį jos jungia miestus su miškais, pelkes su laukais. Tai yra atskiras nuostabus pasaulis, pilnas bioįvairovės, tačiau, sustabdžius upės tėkmę, viskas kardinaliai keičiasi. Kartais pagalvojus,

131

lietuvÄ—

132

lietuvė

Matau nemažai veržlių, ambicingų ir labai kūrybingų jaunų žmonių, kurie dėl gražių tikslų grįžta atgal į Lietuvą pasisėmę gerosios patirties ir emocijų svetur.

„Kurk Lietuvai“ archyvo nuotrauka

kad dirbame su dviem ar trimis užtvankomis, kai jų iš viso yra 1500, gali nusvirti rankos. Tačiau atvėrus net ir vieną upės ruožą staiga gali labai padaugėti rūšių, kurioms kliūtis buvo neįveikiama, o upė per kelerius metus gali grįžti į natūralesnę būklę. Galvojant apie atsigaunančią gamtą, atsikuriančias rūšis atsiranda ir motyvacija.

Dažnai manome, jog esame per maži, kad galėtume keisti pasaulį. Ar buvo situacija, kuri padėjo suprasti, kad vieno žmogaus iniciatyva gali įžiebti pokyčius?

Atsakyti į šį klausimą labai tinka šūkis: „O kas, jei ne mes?“ Jis man skamba ausyse nuo tada, kai sugalvojau dalyvauti „Kurk Lietuvai“ programoje. Dirbdama laboratorijoje kasdien klausydavausi tinklalaidės „Nyla“. Sužinojau, kad po pasaulį išsibarstę nuostabūs, be galo stiprūs ir įdomūs lietuvaičiai. Tai padėjo suvokti, kad nesame maži, esame tokie patys šio pasaulio gyventojai, kaip ir tie, kurie užaugo ekonomiškai stipriose valstybėse.

Didžiausią įtaką man padarė Aberdyno universiteto dėstytojas, mano bakalauro darbo vadovas profesorius Stephenas Redpathas. Šis ekologas pastaruosius dešimt metų daugiausia analizuoja aplinkosauginius konfliktus. Pavyzdžiui, vienas jo tyrimas buvo apie tai, kaip spręsti atokiuose Mongolijos kaimuose kylančius konfliktus, kai snieginiai leopardai (nykstanti rūšis) nusineša vienintelį vietinių gyventojų turtą – ožką arba avį. Reikėjo rasti sprendimą, ką daryti, kad vietiniai nežudytų šių leopardų, bet išgyventų. Profesorius su keliais vietiniais mokslininkais ir pagalbininkais šį konf liktą išsprendė kartu su vietos bendruomenėmis pritaikydami žalos kompensavimo sistemą. Jo moksliniai darbai ir istorijos pakeitė mano suvokimą apie ekologijos mokslą ir jo paskirtį pasaulyje. Tad, nors ir ne visi bandymai spręsti aplinkosauginius konf liktus būna veiksmingi, vieno asmens nuoširdumas ir noras padėti tiek žmonėms, tiek gyvūnams gali duoti nuostabių rezultatų.

133

lietuvė

Brandtracker.lt – Lietuvos kūrėjai.

Rudens spalvos

„Indrė kni Mezginiai

134

„Giedre Vencke knits“ Mezginiai

lietuvė

itting“

„Mezgės“ Mezginiai

135

lietuvė

136

„Čiubas“ Lininės vaikiškos kepurės

lietuvė

„k.N.itty“ Mezginiai

„Ristina“ Mezginiai

„Deisi“ Suknelės mergaitėms

137

lietuvė

138

„Neshkis“ Kuprinės su atšvaitais

lietuvė

„Siuvimo magija“ Siuvinėtas džemperis

„Keliautojo medalionas“ Apyrankė su Lietuvos kontūru

„EDGClothes“ Šalmukai vaikams

139

lietuvė

140

„Made by hand candle“ Natūralios žvakės

lietuvÄ—

141

lietuvė

„Knit by Snit“ Nerti krepšiai

142

„By Vaida Petreikis“ Velti batukai naujagimiams

lietuvė

„Decotoma“ Sieniniai laikrodžiai

„Milduku“ Lininis žaidimų kilimėlis ir pledukas

„Saulytės Varlytės“ Austi aksesuarai

143

lietuvė

144

„Gegužė“ Sėdimas hamakas

lietuvė

„milduku“ Natūralaus lino kūdikio lizdelis

145

lietuvė

Unikalių patirčių beieškant Arba dviese – nors į pasaulio kraštą

Kol pasaulio turizmą kausto sąstingis, norisi bent mintimis paklajoti po nepažintus mūsų planetos kampelius. Kelionių potyriais ir prisiminimais dalijasi JULIJA ir MINDAUGAS BUČIAI, save vadinantys „planuoto ekspromto“ šalininkais. Jiems kelionės – tai indėlis į save, galimybė suvokti kitokias problemas ir apmąstyti, ką gali padaryti geriau ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šalies.

146

EVELINA KASIULEVIČIENĖ JULIJOS IR MINDAUGO BUČIŲ NUOTRAUKOS

lietuvė

Julija, Jūsų su vyru Mindaugu gyvenimo būdui nusakyti tinkamiausias gerai žinomas posakis „Gyvenimas – tai kelionė“. Socialiniuose tinkluose noriai dalijatės nuotraukomis iš įvairių pasaulio kampelių. Kokia pagrindinė to priežastis?

Gyvenimas – tai kelionė ne tik per kalnus ar miškus, bet ir per emocijas, iššūkius.

Kiekviena kelionė – tai indėlis į save, nes jos papildo, keičia tavo asmenybę, pradedi suvokti kitokias problemas ir mąstai, ką gali padaryti geriau ne tik dėl savo santykių, bet ir dėl savo šalies. Pasaulietiškas žmogus būna atviresnis pokyčiams, supratingesnis. Savo potyriais, įžvalgomis dalijamės socialiniuose tinkluose, nes norime įkvėpti ir kitus ryžtis nuotykiams.

Kada pradėjote keliauti? Ar galima teigti, kad aistra kelionėms sujungė Jūsų porą?

Kelionių liga mane užkrėtė Mindaugas.

Meilę kelionėms jam įskiepijo tėvai – visa šeima kasmet traukdavo ilsėtis svetur. O aš buvau nepastovi ir sėslesnė turistė. Mūsų bendras keliavimo suvokimas atsirado pirmojoje kelionėje į Sakartvelą. Atitiko viskas: tempai, prioritetai, smalsumas, azartas... Iš karto supratome, kad šis pomėgis bus svarbi mūsų bendro gyvenimo dalis.

Vieni keliautojai kruopščiai suplanuoja, ką veiks kelionės metu, kiti palieka vietos spontaniškumui. Kuriai grupei priklauso Jūsų pora?

Mes esame planuoto ekspromto šalininkai. Manau, kad vykti į užsienio šalį visiškai nepasidomėjus kultūra, lankytinais objektais ar elgesio normomis būtų neprotinga. Tačiau įdomiausi nuotykiai nutinka netikėtai. Nakvynės vietų iš anksto nerezervuojame – jas užsisakome atvykę į miestelį. Iš anksto nusimatome tik apytikslį maršrutą (priklausomai nuo rastų ir dominančių lankytinų vietų), o toliau lipdome iš naujų patirčių, informacijos ir rekomendacijų. Kaip tapant paveikslą reikia pagrindo – drobės ir dažų, o koks paveikslas išeis, priklauso tik nuo tapytojo.

Kartais stačia galva neri į avantiūras ir nežinai, kur išplauksi. Pavyzdžiui, Tailande rekomenduojama aplankyti Soko Kalvų nacio-

Trijų tailandiečių statytas bambukinis namukas džiunglėse.

Tailandas, Soko Kalvų nacionalinis parkas

147

lietuvė Kelionės suartina – pradedi suvokti, jog tavo bendrakeleivis yra vienintelis žmogus, kuriuo šiuo metu gali pasitikėti.

Plaukimas Ratchapraphos užtvanka. Tailandas, Soko Kalvų nacionalinis parkas

nalinį parką. Pagundai pasidavėme ir mes. Atvykstame į Soko Kalvų miestelį, sustojame kavinukėje pavalgyti ir pasidėlioti planų – kur apsistosime, kur vyksime, ką lankysime. Užsimezga pokalbis su vietiniu. Pasirodo, jis pats čia jau nebegyvena, bet dažnai lankosi, šiuo metu yra atvykęs padėti draugams įsirengti bambukinių namelių džiunglėse. Pakviečia apsistoti pas juos, sako turintis palapinę. Sutinkam. O po kelių valandų su dar trimis vietiniais jau mačetėmis skinamės kelią per džiungles, surandame jų statytą „ramybės oazę“ ir į bambuką prisėmę upės vandens kūrename laužą, verdamės kavą. Tokių patirčių ir norėdamas nesuplanuosi!

Ar vykdami į nepažintą šalį ieškote ten gyvenančių lietuvių? Ar buvo vietų, kuriose nesutikote nė vieno tautiečio?

Keliaudami nesistengiame svetur ieškoti tautiečių, viską aiškinamės bendraudami su vietiniais. Pradėję kelionę Azijoje sužinojome apie Kambodžoje gyvenantį lietuvį Marių. Susiviliojome aplankyti ir pažinti kitą šalies pusę, ku148

rios nėra atvirukuose. Potyrių gavome tiek, kad maža nepasirodė.

Vieną rytą atbėgęs į kambarį Mindaugas (aš mėgėja pasnausti ilgiau) greitakalbe beria: „Jule, ateik, ateik, lekiam pas kaimynus!“ Paknopstom išsiridenu į kiemą, o ten – kaimynas, pagavęs poros metrų ilgio pitoną! Upėje, kurioje vakar plaukėm valtele! Tiesa, pitonas pasirodė esąs bevertis, nes dar mažiukas, tad gyvačių užkalbėtojas sakė paauginsiąs metelius, kad galėtų turguje parduoti už dvidešimt dolerių. Po savaitės iš Mariaus gavome žinią, kad verslo planas žlugo, nes pitonas pragraužė du maišus ir iškovojo bilietą į laisvę. Daugiau pas lietuvius apsistoti neteko, ne visur jų ir sutikome: nei Laose, nei Malaizijoje, nei Mianmare, nei Singapūre.

O va Tailandą ir Vietnamą lietuviai labai myli!

Kiekvieną kultūrą pažinsi per žmones. Kaip su jais susipažįstate?

Lengviausia pirkti gido paslaugas, nes šie moka užsienio kalbų ir yra kur kas paprasčiau dalytis informacija. Arba reikia tiesiog nebijoti

lietuvė

Gyvačių pasiūla turguje. Kambodža, Puok

Nakvynės vieta tapęs kaimas. Laosas, Houay Bo

149

lietuvÄ—

150

lietuvė

bendrauti. Su visais: kavinėje, viešbutyje, parduotuvėje, gatvėje. Tikrai atsiras kažkas, kas turi pusbrolį, atokiame kaime įsteigusį parduotuvę, ar dėdę, kurio draugas kalnuose pasistatęs svečių namelį.

Vieną kartą, žygiuodami Laose, užtikome mažą kaimelį, kuriame nėra net mobiliojo ryšio ir elektros. Kitą dieną nusprendėme grįžti su visais daiktais ir apsistoti pas kaimo vyresnįjį, kuris iš dukros pramokęs anglų kalbos. Tai jis kaip mokėjo, taip ir pasakojo apie kaimo gyvenimą: ryžių sodinimą, moterų susirinkimus, likviduoti bombų vyriausybės siunčiamus išminuotojus, paukščių medžioklę. O išvydęs Mindaugo išmanųjį laikrodį buvo visiškai priblokštas naujausių technologijų. Vakare apie šį išradimą jau žinojo visas kaimas, o prie laužo susirinkę žmonės susižavėjimo šūksniais lydėjo kiekvieną veiksmą: „Čia galiu pažiūrėti, kiek žingsnių nuėjau“, „Čia galiu įjungti muzikos“ ir t. t. Taigi, jei kas nors ateityje keliaus į Laosą – ponas Kee sakė, kad labai norėtų tokio laikrodžio (šypsosi).

Esate tie keliautojai, kurie įprastai negrįžta į tą pačią vietą du kartus.

Tačiau Vietname esanti Nin Binio (Ninh Binh) vietovė paliko tokį didelį įspūdį, kad pasižadėjote ten sugrįžti. Kuo ši vieta ypatinga?

Nin Binio apylinkės užburia gamtos grožiu. Karstinės kilmės kalnai, supami vandeningų upių ir lotosų pievų. Dar prieš kelionę vaizduotėje piešiau Vietnamą, nusėtą liūliuojančių skaisčiai žalių ryžių laukų, ir kokia neviltis apėmė atvykus ir sužinojus, kad šiauriniai regionai turi visiškai kitokį klimatą nei Pietryčių Azija! Pasirodo, kad sausis yra ne sezonas ryžiams, o kalnuose dar ir per šalta.

Todėl ir nusprendėme nevažiuoti tolyn į šiaurę, grįžti kitą kartą, esant palankesniems orams. O keliaujant į Vietnamo šiaurę netoliese ir Nin Binio apylinkės. Jei jau kvapą gniaužė vaizdai, nudažyti rudu molinu vandeniu, tai žalios tyvuliuojančios ryžių jūros tikrai išverstų iš klumpių!

Rytas Tam Coc miestelyje. Vietnamas, Nin Binio apylinkės

151

lietuvė Kelionėse išbandote įvairias transporto priemones. Kas labiausiai įsiminė? Įsiminė važiav imas trauk iniu Mianmare – ne tik dėl lėtumo (greitis visos kelionės metu svyravo tarp aštuonių ir trisdešimt kilometrų per valandą – du šimtus kilometrų įveikėme per dvylika valandų), bet ir dėl to, kas dėjosi viduje. Čia vyko nuolatinis judėjimas ir prekyba: vagonais zujo moteriškės, ant galvos nešančios gėrimus ar užkandžius, joms pavymui vyrukai tempė krepšius su braškėmis, vynuogėmis ar kitais vaisiais, ateidavo betelio pardavėjų, alaus siūlytojų ir visa tai lydėjo birmietiško turgaus klegesys.

Daug emocijų sukėlė ir kelionė songthaew (perdarytas pikapas su gale įrengtu stogeliu ir sėdimomis vietomis) Laose maršrutu Ban Nahinas– Kong Loras – keturiasdešimt penkis kilometrus įveikėme per pusantros valandos. Bagažinėje tilpo dvidešimt žmonių ir kroviniai – vairuotojas vis sustodavo pakeliui ir dalydavo užsakytus daiktus: kam kanistrą degalų, kam tris maišus ropių, kam plastikinius dubenis. Gerą nuotaiką palaikė bendrakeleivė prancūzė, visą kelionę grojusi akordeonu ir kėlusi vietinių nuostabą neįprasto instrumento skleidžiamais garsais.

Azijoje supratome viena – čia įveikti bet kokį atstumą reikia begalės laiko, pavyzdžiui, keturių šimtų kilometrų kelionė (palyginimui – kiek daugiau nei nuo Vilniaus iki Palangos) trunka apie dešimt valandų.

Kaip pasirenkate, kur nakvoti? Galbūt ieškote neįprastų vietų?

Dažniausiai nakvynės vietą pasirenkame per įvairias apgyvendinimo paslaugų platformas („Booking“, „Agoda“, „Airbnb“ ir panašiai) tą pačią dieną, nes nežinome, kur tądien mus nuves likimas. Jai dažniausiai keliame elementarius reikalavimus: kambarys turi būti švarus, su dvigule lova ir turėti atskirą vonios kambarį. Tačiau taip pat mielai stovyklaujame, kartais atsisakome patogumų ieškodami išskirtinių patirčių. Vienais atvejais to ieškome tikslingai, kitais randame netyčia. Pavyzdžiui, Kam-

152

lietuvÄ—

Vaizdas nuo Hang Mua kalno. Vietnamas, Nin Binio apylinkÄ—s

153

lietuvÄ—

154

lietuvė

bodžoje žygio metu nakvojome hamake džiunglėse ir kitą rytą vos už kilometro nuo nakvynės vietos grožėjomės drambliais. O Jordanijoje visiškai netikėtai gavome urvą. Užsisakėme nakvynei kambarį, bet buvo užimtas, todėl šeimininkas kaip alternat y vą mums pasiūlė nakv ynę urve. Sutikome nedvejodami. Kartu gavome išskirtinę naktinę ekskursiją po Mažąją Petrą su urvo šeimininku. Jis, pažinodamas apylinkes, sugalvojo, kad galime aplankyti senovės nabatėjų miestą, iškaltą uolose.

Adrenaliną kraujyje kėlė faktas, kad nakčiai visas archeologinis kompleksas yra uždaromas, o prieigas saugo reindžeriai. Įsliūkinus į kanjoną fantazija pasileido šuoliais: regis, kiekvienas šešėlis uolose piešė veidus, tolimas šunų lojimas privertė krūpčioti, o mūsų gido žodžiai „Tyliai, stop...

Pala... Gerai, eime toliau“ tikrai nepridėjo drąsos. Aukščiausią emocijų piką pasiekėme užlipę ant vienos iš uolų – vaizdas, kurį mums nupiešė ryški pilnaties mėnesiena, užliejusi visą slėnį, ilgam išliks atmintyje ir širdyje.

Kita kultūra kartais maloniai nustebina, kartais šokiruoja. Kas ypač stebina? Kada buvote šokiruoti labiausiai?

Labiausiai stebina viskas, kas nėra įprasta. Bet kuo daugiau gyvenime pamatai, tuo sunkiau tave nustebinti. Labai gerai prisimenu kultūrinį šoką, patirtą Marakeše. Marokas buvo pirma aplankyta arabiška šalis, todėl buvo neįprastas žmonių įkyrumas, priekabumas, familiarumas. Tačiau pasivaikščiojimas po turgų buvo protu nesuvokiamas priešingybių kratinys: pakampėje vemia moteris, šalia prabėga krykštaujantys vaikai, prekybininkas kviečiasi apžiūrėti jo parduodamų skarų, tuštinasi „krovininis“ asilas, vyras vaiko muses nuo mėsos, išdėliotos ant prekystalio, į restoraną kviečia švariais marškiniais apsirengęs jaunuolis... Visi kontrastai, kvapai, vaizdai, žmonių ir garsų gausybė taip susipynė į vieną visumą, kad buvo sunku suprasti, kas vyksta.

Trang An valčių turas. Vietnamas, Nin Binio apylinkės

155

lietuvė

Paprastoji klasė traukinyje. Mianmaras, ke

Keleiviai lipa į „autobusą“ tarpmiestinėje stot

156

lietuvė

elias Mandalėjus–Sipo

tyje. Laosas, Na Hinas

Raudonoji dykuma. Jordanija, Vadi Rimas

157

lietuvė

Vyrai dėlioja kelionės planus. Kairėje – Rolandas, keliaujantis tik su šia juodai balta ku

Kelionės keičia. Kaip pasikeitė Jūsų poros požiūris į vartotojišką kultūrą? Ar daug daiktų atsisakėte?

Gal pastebėjote, kad reikia vis mažiau? Į pusės metų kelionę išsiruošėme su rankinio bagažo dydžio kuprinėmis, tačiau ilgainiui supratome, kad turime per daug daiktų. Kiek nedaug iš tiesų reikia žmogui, suvokėme susipažinę su Šveicarijos italu Rolandu. Mianmare, Sipo mieste, išėjome į trijų dienų žygį. Agentūros atstovai leido daiktus pasidėti pas juos biure, kad nereikėtų visko temptis su savimi. Paaiškėjo, kad Rolandas nieko nepaliks, nes teturi mažą kuprinaitę. Dievaži, vaikai į mokyklas su didesnėmis vaikšto! Rolandas parodė visą jos turinį: šlepetės per pirštą, dveji apatiniai, vienos kojinės, lininės kelnės, marškinėliai be rankovių ir lengvi marškinėliai ilgomis rankovėmis. Tiesa, į kuprinę dar telpa dantų šepetėlis su pasta, muilas, purškalas nuo uodų ir net butelis vandens! Rolandas privertė gerai susimąstyti. Juk judėti pirmyn tikrai lengviau, kai pečių neslegia nereikalinga našta ir kai nereikia žvalgytis atgal. Kam pirkti naują butelį vandens, jei gali tiesiog prisipildyti vėl? Kam įsig y ti vis daugiau daiktų, kai gerai tarnauja senieji? Visada leng viau išmesti ir nusipirkti naują negu 158

pataisyti sugadintą, bet, norint pokyčių pasaulyje, reikia pradėti nuo savęs.

Vieni kolekcionuoja daiktus, kiti patirtis, prisiminimus fiksuoja nuotraukose. Ar yra bent mažas suvenyras, kurį parsivežate iš kiekvienos šalies?

Turime tradiciją iš kiekvienos kartu aplankytos šalies parsivežti po magnetuką – tai simbolinis suvenyras, kurį lengva rasti kiekvienoje šalyje, o ir geriant rytinę kavą išmargintas šaldytuvas kelia šypsenas. Dar turime pasaulio žemėlapį, kuriame smeigtukais pažymime aplankytas šalis, tačiau tik tas, kuriose atostogavome kartu: nusprendėme ankstesnes keliones nurašyti į prisiminimus. Dar Mindaugas, kaip numizmatikas, stengiasi atsidėti visų įmanomų nominalų kupiūras bei monetas.

O ką kolekcionuoja vietiniai? Galbūt kiekvienoje šalyje paliekate dalelę Lietuvos?

Kartą Mianmare, Bagane, sutikome berniuką, pardavinėjantį atvirutes. Atvirutės mums, aišku, nereikėjo, bet vietiniai moka kalbinti ir neįsižeidžia, jei nieko iš jų neperki. Sužinojęs, kad esame iš Lietuvos, berniukas paprasčiausiai

uprine. Mianmaras, Sipo

lietuvė

Pietums – gyvatės. Kambodža, Khum Koh Chiveag plūduriuojantis kaimas

Vabzdžių pasirinkimas kiekvieno skoniui. Kambodža, Puok

159

lietuvė

paklausė, ar galėtume jam duoti savo vietinės valiutos, nes lietuviškų pinigų jis dar neturi. Tada atvertė savo piniginę ir parodė pluoštą įvairiausių valiutų banknotų. Ėt, jei tik būtume turėję litų... (Šypteli.)

Tikriausiai nemažai įsimintinų potyrių yra susiję su maistu. Ką neįprasto teko ragauti?

Teko ragauti daug keistų dalykų: gyvačių, varlių, skorpionų, tarakonų, žiogų. Dažnai susižvalgome ir vienas kitą paskatiname išmėginti kažką įdomaus – juk dviese drąsiau.

Be to, nepraleidžiame progos vienas iš kito pasijuokti, stebėdami reakciją kandant kokį vikšrą. Eksperimentuoti su maistu ne visada drąsu, bet juk ir lietuviškus vėdarus ne visi valgo. Jei maistas yra gerai paskrudintas ir nejuda, tikėtina, kad paragausime. Bet judančius produktus vargu ar ryžčiausi dėti į burną.

Yra tekę ir „užsidirbti“ maisto. Sakartvele po ilgo, varginančio važiavimo tamsoje per lietų ir serpantinus pagaliau pasiekiame Mestijos miestelį. Sustojame prie svečių namų, lendame vidun, klausdami, ar šeimininkas turės laisvą kambarį, o mus priima kaip savus, sodina prie židinio, ištraukia iš rūsio „čačos“ (vietinės vynuogių degtinės) ir sako: „Va, kaip tik žmona vakarienę ruošia, pavalgysime, sušilsime, tada kambarį parodysime.“ Žodis po žodžio mes susidraugaujame, juokaujame ir šeimininkas, nestokodamas geros nuotaikos, sako: „O dabar reikės atidirbti.“ Ir vedasi laukan. Taip pirmą (ir kol kas vienintelį) kartą gyvenime gavau melžti karvę.

Kiek dienų įprastai apsistojate vienoje vietoje?

Stengiamės pamatyti ir ištyrinėti kuo daugiau, todėl toje pačioje vietoje paprastai pabūname dvi ar tris dienas ir judame toliau. Tačiau užklupus pandemijai teko ilgam pasilikti Tailandui priklausančioje Pangano saloje laukiant pasaulinio karantino pabaigos – kad ir kokie avantiūristai būtume, vadovaujamės protu.

160

lietuvė

Lipimas į Pha Boom kalną. Laosas, Muang Ngojus

161

lietuvė Kiek laiko ten praleidote? Papasakokite, koks buvo tas išvykos etapas.

Iš viso mūsų karantinas truko septyniasdešimt keturias dienas. Šešias iš jų praleidome mažutėje ir jaukioje Tao saloje, o vėliau Tailando valdžia pradėjo griežtinti apribojimus ir paskelbė nutraukiantys susisiekimą tarp salų, todėl nieko nelaukę susikrovėme daiktus ir persikėlėme į didesnę Pangano salą. Joje išbuvome dar šešiasdešimt aštuonias dienas. Taigi du su puse mėnesio balto smėlio, šiltos jūros ir popiečių hamakuose.

Tailande karantino metu buvo privaloma dėvėti kaukes, už vaikščiojimą be kaukės grėsė savaitė areštinėje. Buvo įvesta komendanto valanda, uždraustas alkoholis, lankymasis pasilinksminimo vietose. Nebuvo galimybės persiregistruoti į kitą viešbutį, keliauti tarp regionų. Buvo uždaryti kai kurie paplūdimiai, visi nacionaliniai parkai, nardymo atstovybės ir kitos pramogų vietos, todėl smaginomės keliaudami į atokiausius salos kampelius ir tyrinėdami visus įma-

nomus paplūdimius (kai kurie pasiekiami tik lipant per kalnus, skinantis kelią per džiungles ar plaukiant valtele).

Atsirado naujų įpročių. Ką daryti, kai negali niekur vykti? Ogi svajoti apie ateitį! Dėliojomės mintis apie tai, ko norime, ko sieksime ir ką veiksime grįžę namo. Pasimaudai, išgeri vaisių kokteilį ir toliau dėlioji mintis į lentynas. O kiek visko suskaičiavome, kiek brėžinių nupaišėme, kiek vienas kitam prisižadėjome! Sugrįžome į Lietuvą birželio pradžioje, saviizoliavomės. Netrukus Mindaugas pradėjo dalyvauti šiaudinių namų statybos talkose, o aš – raizgyti virves.

Po truputį judame tolyn ir siekiame, kad kelionėje gimusios kalbos virstų realybe.

Ar dažnai keliaujate tik dviese? Kokią įtaką tai turi santykiams? Galbūt atrandate vis naujų vienas kito savybių?

Dažniausiai į ilgesnes keliones leidžiamės tik dviese, nes taip paprasčiau. Mums lengva pritapti vienam prie kito, o draugams kartais būna

Lietus samanotose džiunglėse. Malaizija, Kamerono aukštumos 162

lietuvė

Arbatos plantacijos. Malaizija, Kamerono aukštumos sunku su mumis suspėti. Be to, svarbu, kad viskas derėtų: biudžeto paskirstymas, tempas, poreikiai, prioritetai. Keliaujame ir su draugais, tačiau dažniau renkamės trumpesnes keliones, nes esant daugiau žmonių reikia būti komandos žaidėju: tenka daugiau taikytis, derintis ir nuolaidžiauti. Todėl kažkam visko per daug, o kažkam trūksta.

Kartą dvylikos žmonių kompanija keliavome į koncertą Berlyne. Juokinga tai, kad atlikėjus žinojo tik du iš visos mūsų grupės, o kiti tiesiog leidosi į avantiūrą. Kadangi išvyka buvo trumpa – tik keturių dienų, tai visi puikiai sutarėme, nekilo jokių konf liktų, trinties ar pretenzijų.

Kai keliaujame dviese, prisitaikyti yra lengviau.

Juo labiau kad kelionės suartina – pradedi suvokti,

jog tavo bendrakeleivis yra vienintelis žmogus, kuriuo šiuo metu gali pasitikėti. Ir labai gerai, kad naujų vienas kito savybių neatrandame – gerai pažįstame vienas kitą, žinome stipriąsias ir silpnąsias vienas kito vietas ir esant ekstremaliai situacijai galime nuspėti reakcijas.

Esate gamtos mylėtojai, lankotės džiunglėse, kalnuotose vietovėse. Kas pirmiausia krinta į akis, kai grįžtate į civilizaciją?

Kai grįžti į civilizaciją, tai labiausiai pastebi būtent tai, nuo ko ir bėgai į gamtą: chaosą, triukšmą, transporto srautus. Išskirtinai akys kliūva už šaligatvių nebuvimo – juk gamtoje visur vaikštai laisvai, o grįžus į miestą susidaro įspūdis, kad judėjimas apribotas.

163

lietuvÄ—

164

lietuvė

Vienuoliai ruošiasi liturginei šventei. Mianmaras, Man Loi kaimas

165

lietuvė

Esame patriotai, todėl lietuvišką atributiką vežiojamės kartu. Trispalvė, rūbai su baltiška simbolika lydi mus kiekvienoje kelionėje.

Lietuvos vėliavą ir kitą tautinę atributiką vežatės kartu. Ar dažnai sulaukiate klausimų apie savo šalį, drabužiuose atsispindinčią tautinę simboliką?

Mylime savo gimtąją šalį, todėl lietuvišką atributiką visuomet vežiojamės kartu. Trispalvė, rūbai su baltiška simbolika lydi mus kiekvienoje kelionėje. Lietuvos daug kas apskritai nežino, todėl mielai rodome savo tėvynę žemėlapyje, pasakojame apie šaltas mūsų žiemas ir pasididžiavimą nepriklausomybe.

Kartais vietinius pamokote anglų kalbos. O ar žmonės prašo išmokyti bent kelis lietuviškus žodžius? Ką sako apie lietuvių kalbą?

Laose labai įsiminė tai, kad visi žmonės sveikinasi vietine kalba. Tuomet nusprendėme, kad vietoj anglų kalbos vartosime savąją. Pavyzdžiui, sakome „ačiū“ vietine kalba ir tada pakartojame lietuviškai. Žiū, jau vienas kitas vietinis pradeda įsiminti. Tačiau lietuvius čia sutinka retai, tai ir mūsų kalba nelabai domina – juk išmokti kalbėti angliškai yra kur kas naudingiau.

Labai keista, kad dauguma mūsų pašnekovų turistų mano, jog tarpusavyje kalbamės rusiškai. Tuomet aiškiname, kad šios kalbos visiškai skirtingos. Pasakome tas pačias frazes tiek rusiškai, tiek lietuviškai – pritaria dėl skirtybių.

Kalbėti pasaulyje išskirtine kalba yra naudinga – juk niekas tavęs nesupranta (šypsosi).

Ne tik kalbos, bet ir tradicijų nesupranta – kartą su etninės danù genties gide kokią valandą diskutavome, kodėl susituokusios lietuvės pakeičia pavardę.

Abu rūpinatės gyvūnais, tai matyti ne tik iš kelionių aprašymų, bet ir iš pastangų padėti beglobiams gyvūnams Lietuvoje. Vestuvių proga svečių prašėte dovanų jiems, o ne sau. Kaip kilo ši idėja? Galbūt matėte tokių pavyzdžių svetur?

Meilė gyvūnams – labiau mano silpnybė, o mano vyras mėgsta įvairias socialines ini-

166

ciatyvas, prasmingas veiklas. Kaip dažniausiai būna, moteris vadovaujasi širdimi, vyras – galva. Ieškant įvairių detalių vestuvėms, mums patiko idėja paskatinti svečius vietoj gėlių dovanoti kažką naudingesnio – kam reikia dvidešimt puokščių? Taip kilo mintis padaryti šventę ir beglobiams. Juk gera daryti gera (šypsosi).

Keliaudami pastebėjome, kad mažiau išsivysčiusiose šalyse gyvūnas neturi jokio statuso. Sąvoka „auginu šunį“ dažnu atveju apsiriboja maisto likučių numetimu; spirti gyvūnui visiškai įprasta, o apie kastraciją ar gydymą net kalbos nėra. Tai matant širdis kraujuoja, bet žmonių mentaliteto lengvai nepakeisi. Pavyzdžiui, Mianmare šunys yra ypač engiami ir ligoti. Prisiklausėme istorijų, kad dėl blogo elgesio ir nepriežiūros jie visi labai agresyvūs. Po tokių pasakojimų tikrai ne pati maloniausia patirtis patamsyje sutikti kelyje amsinčius keturkojus. Vėliau išsiaiškinome, kad jie tiesiog sargūs ir taip bando apsisaugoti patys.

Galbūt šią vasarą turėjote progų pakeliauti po Lietuvą?

Grįžę po kelionės izoliavomės kaime Aukštaitijoje – po tvankių Pietryčių Azijos naktų teko priprasti prie gaivių vakarų Lietuvoje.

Kaime praleidome visą mėnesį – niekaip nesinorėjo grįžti į Vilnių. Esame dėkingi likimui, kad turime dvi nuostabias vietas: kaimą Molėtų rajone ir močiutės namus Druskininkuose, todėl išvykti iš sostinės tenka bene kiekvieną savaitgalį.

Susiorganizavome ir baidarių turą Labanoro miškuose su draugų pora, su šeima aplankėme mažus Dzūkijos miestelius ir kaimelius, džiaugėmės kaimo darbais. Vasara buvo gana chaotiška: po ilgos kelionės grįžus namo reikėjo viską sudėlioti į savo vietas. Bet juk kelionės su vasara nesibaigia, tiesa? (Šypsosi.)

lietuvÄ—

Lietuva visada su mumis! Vietnamas, Hanojus, traukiniĹł gatvÄ—

167

lietuvė

Teatras – įrankis patirti

Michael Wharley nuotrauka

gyvenimo magiją

Studijuodama reklamą DAIVA DOMINYKA dalyvavo studentų mainų programoje „Erasmus“ ir dalį studijų praleido Kipre. Svečia šalis ne tik padovanojo pažintį su teatro režisieriumi iš Irano, bet ir paskatino imtis kardinalių pokyčių. Prieš beveik dešimtmetį mergina išvyko į Londoną įminti aktoriaus meistrystės paslapties. Dabar ne tik kuria įsimintinus vaidmenis, pasirodo įvairiose pasaulio scenose, bet ir prisideda prie tarptautinio judėjimo, skatinančio saugoti mūsų planetą. Ir, kaip pati sako, stengiasi „gyventi visu šimtu procentų“.

EVELINA KASIULEVIČIENĖ

168

lietuvė

Kai žiūri į nepažįstamo žmogaus rankas, delnus, veidą, įsivaizduoji jį kaip vaiką, pajunti, kad skirtumai mažėja, visi esame sudėlioti iš tų pačių dulkių.

169

lietuvė

Įprastai prisistatote dviem vardais.

Vieną Jums suteikė tėvai, kitą pasirinkote pati. Kodėl Dominyka?

Dominyka – mano krikšto vardas.

Vaidybos akademijoje Londone kurso vadovai skatino Vaičiulytės pavardę keisti į anglakalbiams lengviau ištariamą vardą. Anot jų, vardas turės įtakos atrankoms ir vaidmenims gauti. Neįsivaizdavau savęs, pavyzdžiui, Ruth Smith ar kitu anglišku vardu.

Man nėra labai svarbu, kaip žmonės mane vadina, – jei suklysta ar neištaria, nereaguoju. Tačiau lietuvybė svarbu, todėl Daivos vardą pasilikau, o kaip antrąjį pasirinkau lengviau ištariamą ir labiau pažįstamą savo prosenelės vardą Dominyka. Didžiojoje Britanijoje esu Daiva Dominyka, o pase ir Lietuvoje – Daiva Vaičiulytė.

Nors teatru domėjotės seniai, aktorystės link pradėjote žengti tik po pažinties su iraniečiu režisieriumi Kipre. Kas pasikeitė? Juk reklamos studijos Jums patiko, turėjote darbo pasiūlymų, veiklos.

Mama mudvi su seserimi nuo mažens vesdavosi į teatrą. Nuo vaikystės grojau gitara, daug metų dainavau džiazo studijoje. Tik pagal „Erasmus“ programą išvažiavusi studijuoti į Kiprą pabėgau nuo labai intensyvaus Vilniaus gyvenimo. Būdama toli nuo namų atradau gamtą ir meditaciją. Ten susipažinau su teatro režisieriumi iš Irano. Jam teko palikti savo šalį dėl kuriamo tuometei sistemai nepatogaus meno. Prasidėjo ilgi pokalbiai apie teatrą ir vaiduoklius, savęs paieškos.

Pamenu, jis sakė: „Jei nori būti profesionali aktorė, važiuok į Londoną, ten geriausios dramos mokyklos. Važiuok ir, pamatysi, vieną dieną vaidinsi mano spektaklyje.“ Tada tai atrodė nepasiekiama, protu nesuvokiama, aš labai nepasitikėjau savimi. Tačiau pabudo alkis ir grįžusi iš Kipro visiems pasakiau, kad baigusi mokslus išvažiuosiu. Nors turėjau darbo pasiūlymų, smalsumas, intuicija ir jausmas, kad aktorystė yra mano kelias, nugalėjo. Po ketverių metų vaidinau seno draugo iraniečio režisuotame spektaklyje.

170

Kiekviename iš mūsų tūno protėvių išmintis, vaiko smalsumas, besąlygiška meilė ir liūto drąsa. Tik reikia tai sužadinti, sunkiai dirbti ir nebijoti daryti klaidų.

Ne vienus metus siekėte įstoti į Karališkąją teatro akademiją Londone.

Kaip žinoma, konkursai dideli, laimė studijuoti nusišypso nedaugeliui.

Kokia buvo pradžia? Ar buvo minčių mesti tai, ką pradėjote?

Pradžia buvo sunki: teko dirbti padavėja, plauti indus ir po dvi valandas keliauti traukiniais į akademiją.

Bet abejonių nekilo.

Pažinčių aktorių pasaulyje neturėjau, nežinojau, kaip veikia ši industrija, kur kreiptis. Kai nuėjau į atvirą paskaitą Karališkojoje akademijoje (Royal Central School of Speech and Drama, – aut. past.), vienas dėstytojas mane pastebėjo, padrąsino stoti į akademiją. Pabandžiau ir pavyko! Baigiau metų trukmės kursą. Tai buvo labai didelis pasiekimas, tačiau norėjau daugiau, todėl kitais metais stojau į magistrantūros studijas.

Kokia pasiruošimo atrankoms tvarka?

Atrankos sunkios. Priklausomai nuo kurso ir aukštosios mokyklos, per metus ten bando patekti nuo trijų–penkių tūkstančių studentų, tačiau priima tik kelias dešimtis. Ruošiamasi ilgai, nelengva nuspręsti, kokį monologą pasirinkti atrankai, be to, viskas kainuoja.

Tie metai užgrūdino, nes vis girdėdavau: „Ačiū, kitas.“ Laukiamajame šimtai tokių kaip tu, visiems skirtos dvi arba trys minutės komisijai sužavėti. Jautiesi svetima, didelis stresas. Po atrankos kviečia į didelę auditoriją ir skaito, kas pateko į kitą turą. Išgirsti šveplą „Vaičiulyte, you’re in“, širdis plaka kaip pašėlusi, apsidžiaugi, bet žinai, kad tai tik pirmi turai... Laimei, įstojau ten, kur norėjau, – į prestižinę Londono vai-

Aslam Husain nuotrauka

lietuvė

dybos mokyklą East 15 Acting School.

Jaučiau, kad mane matė ne tik kaip numerį, bet ir kaip žmogų.

Užsiminėte, kad magistrantūros studijų laikas buvo ir itin sunkus, ir stebuklingas. Kokių prisiminimų iškyla?

Magistrantūros studijų metai man buvo lemiami: užaugau kaip artistė, išsigryninau kaip žmogus. Studijos buvo įtemptos ir nuodugnios: judesio, muzikos, aktorystės pamokos, tarpusavio ryšio atradimai, klasika, klounados, improvizacijos... Darbas nuo ankstaus ryto iki vakaro, krūviai dideli, taisyklės griežtos, kūnui šokas. Tačiau mokymo metodika man tiko, kiekvieną dieną jaučiau, kad esu čia ir dabar, lyg patirčiau gyvenimo stebuklą, kaip Alisa, nukritusi į kitą pasaulį.

Visa kita realybė užsidarė, pojūčiai stiprėjo. Buvome basi ir paprasti, tik vienas su kitu. Vidui besivalant, didėjo empatija ir ekspresija.

Skaitėme Viljamo Šekspyro sonetus medžio lapams. Važiavome į metodinę aktorinio meistriškumo stovyklą, gyvenome kaip 1649 m. protestantai digeriai – Anglijos kaimo ir miesto varguomenės revoliucinio judėjimo dalyviai. Vasario mėnesį nuo šeštos valandos ryto iki vakaro būdavome miške, įsijautę į savo personažus. Kuriamas pasaulis po kelių dienų tapdavo tikresnis už tikrą gyvenimą. Tai buvo lyg „Bado žaidynės“ – kiekvieną vakarą nuaidėdavo varpas, ženklas, kad galime „išeiti“ iš personažo ir grįžti į savo trobeles.

Buvo psichologiškai sunku, grįžusi parašiau dainą apie dvilypę – perso-

nažo ir savąją – būtį. Dabar, praėjus daug metų, dvejoju, ar visos metodikos buvo naudingos. Vis dėlto tai neužmirštama patirtis.

Kokios galimybės atsivėrė, prie kokių kūrybinių projektų prisidėjote?

Su mokyklos draugais įkūrėme interaktyvaus teatro trupę „Inf inite Experience Arts Company“. Mes, remdamiesi astronautų patirtimi, kalbėjome apie vienybės ir kolektyvinės sąmonės paieškas, klimato problemas.

Su šia trupe vaidinome įvairiausiose vietose: Londono „Fringe“ teatruose, festivaliuose, šamanų suvažiavime laukinėje Panamos saloje. „Burning Man“ įkūrėjas Larry Harvey pakvietė į šį festivalį Nevadoje. Taip pat su lietuviais Londone įkūrėme „Kito vėjo“ teatrą vaikams. Dirbau su Eu171

lietuvė

ropos politiniu moterų teatru „Legal Aliens“, neseniai vaidinau jo režisuotame spektaklyje apie migrantų krizę. Tai leido geriau suprasti pabėgėlių situaciją Kalė mieste Prancūzijoje ir visame pasaulyje.

Per kūrybą kalbate apie dvasingumą, keliate identiteto klausimą. Kokias su tuo susijusias problemas matote?

Dvasingumas ir žmogus tampa prekėmis. Aktorystės pasaulyje tai labai ryšku.

Savo performansuose žaidėme ryšio žaidimus, narpliojome ir klausėme žmonių: „O kas tu?“ Dažniausiai visi save pristato vardu, profesija, tautybe, amžiumi. „Bet ar tai tikrai tu?“ Kai žiūri į nepažįstamo žmogaus rankas, delnus, veidą, įsivaizduoji jį kaip vaiką, pajunti, kad skirtumai tarp mūsų mažėja, visi esame sudėlioti iš tų pačių dulkių.

Jūsų biografijoje yra ir kitų įdomių patirčių, pavyzdžiui, pažintis su šekspyrininku Benu Crystalu. Kokius darbo metodus išbandėte kurdama vaidmenis spektakliuose, pastatytuose pagal Viljamo Šekspyro kūrinius?

Dar studijuodama gavau vaidmenį draminiame seriale „DCI Banks“. Tą pačią vasarą buvau pakviesta į Beno Crystalo Šekspyro ansamblį, jame dirbau kelerius metus.

Kvietimas vaidinti „Shakespeare’s Globe Sam Wanamaker“ teatre statomame „Makbete“, vėliau pasiūlytas vaidmuo „Henrike V“ mane labai pradžiugino. Beno tėvas Davidas Crystalas – profesorius lingvistas, parašęs daugiau nei 120 knygų, dalį karjeros nagrinėjęs senąjį Šekspyro laikų kalbos akcentą, ir man teko garbė jo pramokti. Vaidinau vieną iš raganų. Man, lietuvei, senasis originalusis tarimas sekėsi geriau negu norminis. Senasis tarimas autentiškesnis, juokai atsiskleidžia, viskas rimuojasi. Ansamblis buvo itin stiprus, repetuodavo senuoju būdu (kai turi tik savo žodžius ir tradiciškai „neblokuoji“ spektaklio). Pamenu, pirmą naktį „Shakespeare’s Globe“ teatre surengėme sonetų vakarą. Studentams liepė pasirinkti po sonetą, tačiau, kuris iš mūsų eis ant scenos, nesakė. Salė pilna, stoviu užkulisiuose, kojos dreba, juk dar studentė, ir pajuntu ranką ant peties. Režisierius sušnibžda „You’re next“ ir stumteli į sceną. Jam patiko taip elgtis.

Kita neįkainojama patirtis buvo Amerikoje, „Luca’s“ teatre. Kai vaidinome Šekspyro „Periklį“, Danielio Hope orkestras gyvai ant scenos grojo Antonijaus Vivaldžio „Pavasarį“. Vaidinau deivę Dianą, sakiau dalį žodžių lietuviškai, tai buvo labai jaudinantis ir turbūt magiškiausias momentas mano karjeroje. Tokio grožio muzikos nebuvau girdėjusi.

172

Steve Gregson nuotrauka

lietuvÄ—

173

lietuvÄ—

174

lietuvÄ—

175

lietuvÄ—

176

lietuvė Teatro scenoje įgyta patirtis paskatino dalytis ja su lietuvių, gyvenančių Londone, vaikais. Kodėl „Kito vėjo“ teatras buvo skirtas išskirtinai lietuvių bendruomenei?

Po studijų susipažinau su lietuve aktore Aiste Gramantaite. Abi ilgėjomės lietuvių kalbos, dainų.

Pasitarusios nusprendėme rasti daugiau vaidinančių lietuvių ir įkurti trupę vaikams. Nuo vaikystės teatras abiem buvo labai svarbus, dabar norėjosi atiduoti jam duoklę. Matėme, kad Londone nėra daug prieinamos lietuviškos kultūros vaikams. Ne visi emigrantai vaikus moko lietuvių kalbos, veda į lietuvių mokyklėles.

Deja, minėta veikla dabar sąstingio būsenos. Kas tai lėmė? Juk teatras turėjo pasisekimą tarp žiūrovų.

Repetuodavome namuose, iš savo turimų medžiagų siūdavomės kostiumus, kurdavome dekoracijas. Viską darėme iš to, ką turėjome (o beveik nieko neturėjome). Po pirmo spektakliuko kalbos apie mus greitai pasklido, bendruomenės puolė kviestis, salės išaugo nuo penkiasdešimties iki keturių šimtų ar penkių šimtų vietų, tačiau finansinės galimybės nedidėjo. Nors repetuodavome išvargę po darbų, jaunystė ir meilė vaikams stūmė į priekį. Laikui bėgant natūraliai pajudėjome į skirtingas puses. Tiesa, iki šiol esame labai artimi, ne viename mūsų susitikime gimsta naujų idėjų ar skamba dainos.

Ką, Jūsų manymu, žmonėms duoda teatras?

Teatras gydo ir užburia. Kur daugiau mes galime sėdėti tamsoje su daugybe nepažįstamųjų ir kartu patirti tiek daug? Tada vyksta apsikeitimas energija, užgimsta ryšys. Man asmeniškai teatras ir Londonas suteikė laisvę ir erdvę saviraiškai. Man laisvė – didžiausia vertybė. Deja, šiuolaikinis žmogus yra tarsi įkalintas: vaikai dvylika metų praleidžia prie mokyklos suolo, tada dienos bėga prie stalo ir kompiuterio, tik jau biure. Taip mes tarsi užmiegame. Norisi žmones pažadinti ir pasakyti: „Pažiūrėkite pro langą, grįžkite į kūną, stebėkitės.“ Nors teatras užima didžiąją dalį Jūsų gyvenimo, prieš šešerius metus įsiliejote į klimato kaitos aktyvistų bendruomenę. Papasakokite apie projektus, kuriuose derinate abi veiklas.

Vieną dieną kūrybiniai, aplinkosauginiai ir dvasiniai ieškojimai mane atvedė į „Extinction Rebellion“ judėjimą, kuris per metus pasklido po septyniasdešimt šešias šalis, turi šimtus tūkstančių savanorių. Aktorius, rašytojus ir kitus menininkus subūrėme į grupę „Earth Ensemble“. Vaidinome Edinburgo teatro festivalyje, „International Rebellion“ protestuose, universitetuose (neseniai buvome pakviesti į Oksfordo universiteto debatus apie klimatą). Bendradarbiaujame su „Culture Declares Emergency“ organizacija, kurios iniciatyva Nacionalinis, „Royal Court“ ir „Globe“ teatrai paskelbė apie ekstremalią klimato situaciją ir atsisakė naftos gavybos bendrovės „Shell“ finansavimo.

177

lietuvė

Nors ir jaučiuosi pasaulio piliete, prisivilioti mane namo nesunku. Jei pajusiu, kad galiu būti kažkur reikalinga, grįšiu.

178

lietuvÄ—

179

Max Miechowski nuotrauka

lietuvÄ—

180

lietuvė

Ko išmokote būdama tarp susirūpinusių dėl klimato kaitos žmonių? Sakoma, kad ir vienas žmogus turi galią keisti. Pritariate?

Išmokau sakyti tiesą ir už ją neatsiprašinėti. Nors neteisybę ir grėsmę matau seniai, bet anksčiau apie tai šnekėjau tik per teatrą ir atsargiai, filosofiškai. Priėjau ribą, kai atsibodo atsiprašinėti už tikrus faktus ir taikstytis prie įvairių klimato krizes neigiančių teorijų, kurios į aukščiausią vietą iškelia ekonomikos augimą, o į žmonių gerovę ir mūsų vaikų ateitį žvelgiama pro pirštus. Išmokau būti drąsi, taikyti kūrybą netradicinėse erdvėse. Išmokau su meile kovoti už tiesą, už gamtą, savo akimis pamačiau, kaip žmonės vienijasi iškilus grėsmei, nesvarbu, ar tai senelis fermeris iš Škotijos, ar šešiolikmetė mergaitė iš Švedijos. Kiekviename mūsų tūno protėvių išmintis, vaiko smalsumas, besąlygiška meilė ir liūto drąsa. Tik reikia tai sužadinti, sunkiai dirbti ir nebijoti daryti klaidų.

Užsiminėte, kad Jus sužavėjo „Extinction Rebellion“ organizacijos taikomi darbo metodai. Kokie jie? Ši organizacija dirba SOS (self-organized system) principu – tai yra necentralizuotas nesmurtinis judėjimas. Turime piliečių asamblėją (citizens assembly), todėl net ir karščiausiose situacijose protesto metu yra demokratiškai ir taikiai priimami sprendimai.

Necentralizuota sistema leidžia žmogui imtis iniciatyvos, šnekėtis apie būtent jam skaudžiausias problemas. Labai svarbus ir atkuriamosios kultūros (regenerative culture) principas, skatinantis fizinės ir psichinės sveikatos gerovę, tarpusavio ryšį, organizacijos tvarumą. Turime ir atskiras konf liktų sprendimo, nesmurtinės žodinės komunikacijos grupes.

Kokiais pasiekimais labiausiai džiaugiatės?

Apdovanojimų, „Scenos kryžių“ ir turtų neturiu. Tačiau išmokau ir pažinau be galo daug. Vaidinau Nevados dykumoj, mokiausi šamanų senųjų tradicijų ir atvėriau savo pasąmonę, lankiausi NASA’oje ir kalbėjausi su astronautu apie pojūčius kosmose, verkiau kartu su etnofarmakologu Dennisu Mckenna, šnekėjau senąja

kalba „Globe“ teatre, viena perėjau „Tour du Mont Blanc“ ir savo kelyje sutikau nepakartojamų asmenybių.

Esu narė nuostabaus judėjimo, kuris suparalyžiavo Londoną dviem savaitėms ir pritraukė penkiolika tūkstančių savanorių po pirmos savaitės protestų.

Tiek išragauta, pamatyta, suprasta, subręsta. Jaučiu, kad esu atradusi gyvenimo formulę. Nors ir nežinau, kas bus ateit y, bet bandysiu ir toliau g y venti k lausydama intuicijos, kurdama, burdama ir stipriai mylėdama.

Gal turite planų ir Lietuvoje? Kokių teigiamų pokyčių pastebite?

Namo grįžtu vis dažniau – pabūti, pailsėti. Kirba noras kažkuo prisidėti ir čia, tačiau kol kas laiko įsipareigojimai Londone.

Lietuvoje matau gerų iniciatyvų, tokių kaip „Gyvas miškas“, judėjimas „Fridays for Future“, veikia alternatyvios mokyklos, buriasi bendruomenės. Taip pat jaunimo organizacija skatino neabejingus panevėžiečius burtis į svarbius pokalbius aplinkosaugos temomis, kurti tvaraus Panevėžio miesto strategiją.

Spaudoje rašoma apie septynis milijonus mirčių per metus nuo užterštumo, užlietas šalis, šimtus tūkstančių išnykusių rūšių, gaisrus. Kirba noras važiuoti padėti toms šalims, kurioms dabar ypač sunku, bet suprantu, kad tai sisteminė problema, apie kurią gerai yra kalbėti pačioje ekonomikos širdyje, Londone. Suprantu, kad nebeturėsiu tokios ateities, apie kokią svajojau, ir mane tai gąsdina. Koronavirusas parodė, kad galime tvarkytis su pasaulinėmis krizėmis, toliau spausiu valdžią imtis priemonių ir tuo pačiu metu ieškosiu sprendimų pati.

Visada žinojau, kad gy venimas yra ypatingas, magiškai įvairiapusiškas ir teatras – įrankis patirti tą magiją. O dabar jaučiu ir socialinę atsakomybę, noriu būti teisingoje istorijos pusėje.

Nors ir jaučiuosi pasaulio piliete, prisivilioti mane namo nesunku. Jei pajusiu, kad galiu būti kažkur reikalinga, grįšiu.

Tam tikrus dalykus įvertiname tik tada, kai nuo jų atitolstame. Kuo labiausiai džiaugiatės grįžusi į Lietuvą?

Gamta, šeima, daržo gėrybėmis vasarą, kvapu (čia taip kvepia!). Ir mūsų tvirtumu.

181

lietuvė

Nesibaigiantis nuotykis Japonijoje Japonų kalba – kietas, bet įkandamas riešutėlis. ANDRIUS KLEIVA tuo įsitikino studijuodamas Paryžiaus politikos mokslų institute. Nors buvo be galo sunku, šiandien jis džiaugiasi, kad nepritrūko užsispyrimo. Pramokta kalba jam leido sparčiau pažinti ir prisijaukinti Japoniją, į kurią prieš trejus metus pakrypo jo gyvenimo kelias. Vos per metus vaikinas sukaupė tiek žinių ir patirčių, kad nusprendė jomis pasidalyti knygoje „Kaip veikia Japonija“.

EVELINA KASIULEVIČIENĖ ANDRIAUS KLEIVOS NUOTRAUKOS

182

lietuvė Prancūzijoje baigėte Europos ir Azijos socialinių mokslų studijas. Kodėl pasirinkote šią sritį ir studijas užsienyje? Kaip viskas pakrypo Japonijos link?

Mokykloje tikrai nekonstravau išsamių savo veiklos Prancūzijoje ar Japonijoje strategijų. Tuo metu tiesiog ieškojau vietos atsidaryti kuo daugiau langų į pasaulį, tačiau savęs nesiejau su konkrečiomis koordinatėmis žemėlapyje. Norėjau akademinės platformos, kuri nuolatos statytų į nepatogias padėtis, duotų galimybę kasdien tiesiogiai kalbėti su pasauliu ir suteiktų solidžius akademinius pagrindus jį geriau suprasti. Paryžiaus politikos mokslų institutas toks ir buvo: man akademiškai neelementarus, su tradicine prancūziška ir įvairia tarptautine dėstytojų bendruomene, atvirai ir laisvai mąstančiais bičiuliais studentais. Kartais sudėtingas gyvenimas visiškai nepažįstamoje šalyje, nuolatinis šokinėjimas tarp prancūzų, anglų ir japonų kalbų, paskaitos man naujomis temomis ar tiesiog diskusijos po vakarienės – viskas vertė kelti sau vertingus klausimus, kurti savo pasaulėžiūrą, griūti ir keltis, drąsintis eiti toliau.

Japonija ir Azija buvo natūrali to nuotykio dalis: turėjau galimybę gilintis į konkrečią pasaulio šalį ir pasirinkau tą, kuri auga, nėra gerai pažįstama ir yra apipinta stereotipais.

Paryžiaus politikos mokslų institutas ne tik davė tvirtą teorinį pagrindą, leidžiantį suprasti šį regioną, bet ir gana aršiai mokė japonų kalbos.

Buvo nežmoniškai sunku, bet dabar už tai esu dėkingas. Trečiaisiais studijų metais atsirado galimybė žinias pritaikyti realybėje – metams išvažiavau į Japoniją. Vėliau kelerius metus praleidau Lietuvoje ir Prancūzijoje, o tada grįžau atgal į šią Azijos šalį.

Kokie įgūdžiai padėjo apsiprasti Prancūzijoje? Su kokiais kultūriniais skirtumais susidūrėte?

Priešingai nei dauguma mano bendrakursių, studijavusių tarptautinėse mokyklose ir gyvenusių keliose šalyse, neturėjau magiškų įgūdžių, leidžiančių staiga priprasti, todėl kurį laiką nesijaučiau visiškai drąsiai. Dabar man atrodo, kad ilgainiui išlaisvėti man padėjo „ką pagalvos kiti“ mąstymo atsisakymas – eidavau, klaus-

davau ir klausydavau atvirai, nesvarstydamas apie savo trūkumus.

Su Prancūzija turėjau daug kovų ir meilės istorijų. Nebuvo lengva apsiprasti su didžiuliu atsipalaidavimu: keturis kartus tuos pačius dokumentus pametančiomis valstybės institucijomis, ilgai užtrunkančiu sprendimų priėmimu ir vėlavimu į vakarienes. Bet ilgainiui ėmiau žiūrėti į tai ne kaip į Prancūzijos, o kaip į savo paties aplinkos suvokimo problemą.

Supratau, kad nereikia kovoti su tuo, kas niekada nesikeis. Pats ėmiau vėluoti į vakarienes ir kreipti mažiau dėmesio į menkniekius – gyvenimas tikrai pasidarė geresnis. Prancūzai žino, kaip gyventi.

Ar per studijas įgytos žinios palengvino adaptaciją Japonijoje?

Jei ne studijos Prancūzijoje, būčiau sunkiai sugyvenęs su Japonija.

Labiausiai turėčiau būti dėkingas savo japonų kalbos dėstytojoms, ku-

rios didžiulius kiekius informacijos skausmingai dėdavo mums į galvas po dvi valandas triskart per savaitę.

Po kai kurių egzaminų verkdavau, bet dabar žinau – buvo tikrai verta mokytis japoniškai: palyginti uždaroje, kol kas dar mažai angliškai kalbančioje japonų visuomenėje bent šioks toks vietinės kalbos mokėjimas gali atidaryti daug durų.

Pakalbėkime apie Japonijos kultūrines ypatybes. Kas stebino ar vis dar stebina labiausiai?

Pirmaisiais gyvenimo šioje šalyje metais būčiau galėjęs apie tai kalbėti ilgai. Tada stebino viskas: nuo šiukšliadėžių skaičiaus, kasdien sausakimšo viešojo transporto iki televizijos vedėjų nusilenkimo pasibaigus vakaro žinių laidai ir visiškai tylių traukinių. Dabar į viską žiūriu kaip į įprastus dalykus.

Tačiau kai kurie įspūdžiai bėgant laikui neblanksta. Turbūt nepamiršiu 183

lietuvÄ—

184

lietuvė

ankstaus ryto 3776 metrų aukščio Fuji kalno viršūnėje. Tąkart minios pervargusių, visą dieną kopusių žmonių kruopščiai rikiavosi į eilę stebėti pro debesis lendančios saulės. Ir visiškoje tyloje sėdėjo gerą pusvalandį, stebėdamiesi gamtos didybe.

Tada sugrįžo atgal į mažiau menišką realybę: griebė monetas, kalno viršūnėje įrengtame automate pirko kavą, užsuko į vietinę ramenų valgyklą (ramenai – tradicinis ir labai populiarus japonų patiekalas, greitai išverdami makaronai, paprastai patiekiami su daržovėmis ir mėsa kaip sriuba, – aut. past.) ir išsiuntė draugams nuotraukas naudodamiesi viršukalnėje veikiančiu belaidžiu interneto ryšiu. Iki šiol tai vienas simboliškiausių momentų šioje šalyje. Tokia ir yra Japonija: čia tave supa nepakartojama gamta ir nepaprastas patogumas.

Kokie japonų kultūros bruožai jau tapo Jūsų asmenybės dalimi?

Japonija neabejotinai mane pakeitė. Man atrodo, dabar esu atidesnis savo aplinkai, „skaitau orą“ – atidžiai vertinu kiekvieną savo veiksmą ir svarstau, kokių pasekmių jis galėtų turėti kitiems. Pastebiu, kad labai dažnai kalbu abstrakčiai ir pripučiu debesų aplink – nesinori būti suprastam ne taip ir sukelti

neigiamų emocijų. Tai, aišku, dažnai varžo, bet tuo pat metu leidžia kurti harmoningesnę visuomenę.

Galbūt pastebite lietuvių ir japonų bendrumų?

Sakyčiau, ir Japonijoje, ir Lietuvoje taupome emocijas: ar smarkiai pyktume, ar būtume laimėję kelionę aplink pasaulį – veidas labai panašus, nes dėl perteklinio emocijų rodymo žmonės dažnai palaikomi nebrandžiais. Abiejose šalyse tai kelia problemų, nes emocijos niekur nedingsta – jos nuolatos kaupiasi galvoje, kol pratrūksta. Daugiau laisvės!

Man atrodo, kad lietuviai ir japonai labai gerai supranta, kaip kuriami santykiai. Naujų santykių kūrimas nėra vienadienė užduotis: pirmo pokalbio su žmogumi metu viskas labai šalta. Antrojo – taip pat. Per trečiąjį pokalbį jau imsite abejoti, ar išvis reikia kurti naujus santykius, bet po ketvirtojo suprasite, kad gavote draugą visam gyvenimui.

Ar buvo sunku Japonijoje susirasti artimų draugų?

Japonijoje taikiau tą pačią strategiją, kaip ir Prancūzijoje, – nebijoti būti kvailas. Kad ir kokie laužyti iš pradžių buvo mano japonų kalbos sakiniai, šnekėjau ir klausiausi, kartu su naujais draugais juokiausi iš savo klaidų ir nuolat rodžiau norą pažinti

Ir Japonijoje, ir Lietuvoje taupome emocijas: ar smarkiai pyktume, ar būtume laimėję kelionę aplink pasaulį – veidas labai panašus, nes dėl perteklinio emocijų rodymo žmonės dažnai palaikomi nebrandžiais.

185

lietuvė Japoniją, žiūrėdamas į ją be išankstinių nusistatymų. Man atrodo, kad ir kur būtum, svarbu rodyti pastangas ir naują savo šalį priimti atlapa širdimi. Ilgainiui ir ji tave priims. Šiandien dažnam stinga laiko sau.

Ar nesiskundžiate jo stygiumi?

186

Kokį laisvalaikį dažniausiai renkatės?

Labai stengiuosi planuoti savo dieną taip, kad liktų laisvo laiko. Prioritetą teikiu nuolatiniam bendravimui su bičiuliais iš labai skirtingų sričių – tik taip gimsta naujų idėjų ir tęsiasi naujų požiūrių paieškos.

Nuolatos tęsiu savarankiškas japonų kalbos pamokas – tai yra nuotykis, kurio, ko gero, niekada neužbaigsiu. Dažnai mėgstu pabėgti nuo vadovėlių ir mokytis kartu su japoniškais naujienų portalais ar filmais – taip galiu ir išmokti, ir pamatyti, ir išbandyti.

lietuvė Japonija neabejotinai mane pakeitė. Man atrodo, dabar esu atidesnis savo aplinkai, „skaitau orą“ – atidžiai vertinu kiekvieną savo veiksmą ir svarstau, kokių pasekmių jis galėtų turėti kitiems.

187

lietuvė

Esu įsitikinęs, kad tai, ko mane išmokė Japonija, po kiek laiko galėsiu atvežti į Lietuvą.

Vienas iš kultūros pažinimo būdų – dalyvavimas vietos renginiuose. Kokiuose mėgstate lankytis?

Nuolatos akylai seku naujienas apie Tokijo muziejuose atidaromas parodas. Parodų lankymas man yra būdas pažinti visą šalį nepaliekant savo gyvenamo miesto. Sunku užmiršti „Roppongi Mori“ muziejuje surengtą parodą „Japan in Architecture“, kuri pasakojo apie audringos istorijos ir gamtos įkvėptos, saikingos, technologiškai sumanios japoniškos architektūros genealogiją. Fantastiška buvo ir nepakartojamos japonų menininkės Yayoi Kusamos paroda „My Eternal Soul“. Tokijo muziejuose iš naujo atrandu ir klasikinius Europos menininkus: net ir neturėdama akivaizdžios prieigos prie žinomiausių pasaulio paveikslų, Japonija ieško, skolinasi ir preciziškai kuria individualias istorijas apie kiekvieną paveikslų kolekciją.

Ar buitis Japonijoje ir Lietuvoje nors kiek skiriasi?

Gyvendamas Tokijuje turėjau atprasti nuo nuolatinės prieigos prie gamtos: kitaip nei gimtojoje Palangoje, čia turiu ieškoti vietų ir būdų pabūti su ja. Labai pa-

188

deda parkai, keliai aplink upes ar traukiniai į kalnus – kad ir kaip mylėčiau miestus, negaliu gyventi be atgaivos momentų.

Kaip dažnai parvykstate į Lietuvą? Ar turite planų grįžti ilgam?

Niekada neleidžiu sau praleisti lietuviškų Kalėdų, stengiuosi bent šiek tiek pabūti kartu su lietuviška vasara. Ryšį su Lietuva palaikau nuolatos – bendraudamas su šeima ir bičiuliais, stebėdamas, kuo gyvena šalis. Esu įsitikinęs, kad tai, ko mane išmokė Japonija, po kiek laiko galėsiu atvežti į Lietuvą.

Galbūt rašysite dar vieną knygą?

Ilgos dienos namuose ir nepabaigtos japoniškos istorijos suf leruoja įvairių minčių – ką gali žinoti?

Ką siūlote įsigyti žmonėms, planuojantiems apsilankyti Japonijoje? Ar esate iš tų, kurie sako, kad geriausia kolekcionuoti patirtis, o ne daiktus?

Japonija yra nepakartojamų potyrių dovanojanti šalis – atvykite ir kolekcionuokite juos!

lietuvÄ—

189

lietuvė

75 š

per sep me

Keliautojos, asmeninių kelionių planuotojos ir „Once Upon My Travel“ įkūrėjos RITOS KULEŠOVAITĖS patirties bagažas įspūdingas: per septynerius metus aplankytos 75 šalys, sudaryta daugybė kelionių planų, atrasta gausybė įspūdingų pasaulio vietų. Nors šie metai keliauninkams ir turizmo verslo atstovams nėra palankūs, Rita nepraranda optimizmo ir noro gyventi pagal savo širdies balsą.

INGA NANARTONYTĖ RITOS KULEŠOVAITĖS NUOTRAUKOS

190

Rita, kas pastūmėjo išsiruošti į kelionę aplink pasaulį? Koks buvo pasirengimo etapas?

2013-ųjų vasara. Baigti teisės mokslai Londone, gan aiški profesinė ateities vizija, tačiau kažkas pasąmonėje šnibžda, jog čia ne tai, ko iš tiesų noriu. Visad turėjau aistrą kelionėms, pasaulio pažinimui ir jaučiau, kad būtent dabar turiu šansą tam pasiduoti. Nusipirkau lėktuvo bilietą į Indiją ir tu-

lietuvė

šalys

ptynerius etus

tai turistautojams pritaikytos šalys.

Tačiau mane kažkuo traukė Indijos chaosas, nežinomybė. Nuo pat pirmųjų kelionės dienų žavėjausi turistų nepramintais takais.

Neretai į tokias keliones leidžiasi žmonės, kurių netenkina iki tol susikurta gyvenimo rutina. Nuo kokios rutinos bėgote Jūs?

Neapibūdinčiau to kaip bėgimo, gal labiau pasinaudojau proga – tuo metu nebuvau priklausoma nuo mokslų ar nuolatinio darbo. Tai buvo tobulas metas išlaisvinti savo vidinį balsą.

Iki įsisiautėjant koronavirusui septynerius metus gyvenote ant lagaminų. Papasakokite, kaip atrodė Jūsų gyvenimas iki keliones sustabdžiusios pandemijos.

Lagaminai skamba gan prašmatniai (šypsosi). Turiu nuostabią kuprinę ilgesnėms kelionėms ir lagaminėlį trumpesnėms išvykoms. Šeima mane apibūdina kaip sraigę su nameliu, taip turbūt dažnai ir atrodau. Daugiausia laiko praleidžiu tarp Indonezijos, Londono ir Lietuvos, tačiau kasmet skiriu laiko savo dar neištyrinėtoms šalims, kurias vėliau rekomenduoju į mane besikreipiantiems.

Kokios šalys Jus labiausiai vilioja, kodėl?

Pirmenybę teikiu šiltiems kraštams, nes ten jaučiuosi kūrybingiausia. Saulė, palmės ir žydras vanduo – mano stichija.

Kokios situacijos kelionėse suteikė ypač daug adrenalino?

Viena įsimintiniausių – lavos ieškojimas Havajuose. Su keliais draugais leidomės į žygį be gido ir vien tik mintis, jog bet kur po kojomis gali tekėti lava, ritino širdį kulnų link.

Po ilgo ieškojimo tolyje pamačiau garus! Lyg asfaltas garuotų pakaitinus saulei. Supratau, jog pasiekiau tikslą ir reikia dairytis, kad ne tik neįminčiau į lavą, bet ir nesudegčiau. Paaiškinti, kaip tą minutę jaučiausi, sunku, tai baimės ir nuostabos mišinys. Niekada nesusimąsčiau, kas tas pragaras, tačiau stovėti netoli lavos, sakyčiau, labai panašus jausmas – karštis buvo nežmoniškas, net nudegiau antakius.

Ką lietuvaitė veikė Amazonės džiunglėse?

Išvykau ilgam laikui, neturėdama aiškaus maršruto, ir tik pasiekusi Ekvadorą sugalvojau ten nuvykti.

Amazonės džiunglės buvo dalis ke-

rėjau tris mėnesius sugalvoti tolesnę šio beprotiško plano dalį. Daug neplanavau, tačiau iki kelionės pasiskiepijau reikiamomis vakcinomis, įsigijau kuprinę ir magišku būdu atradau bendražygę.

Kodėl Indija?

Gerai nepamenu, kodėl pasirinkau būtent Indiją. Keliautojai dažniausiai startuoja Tailande ar Vietname, mat 191

lietuvė

Man laimė yra kelionė, o ne tikslas.

192

lietuvÄ—

193

lietuvė lionės po Centrinę ir Pietų Ameriką.

Lydima vietinių keturias dienas praleidau laukinėse džiunglėse, tai buvo nuostabi patirtis. Amazonė – viena mažiausiai civilizacijos paliestų vietų pasaulyje, todėl įžengęs į šį regioną pasijunti, tarsi keliautum laiku. Vietinis gidas papasakojo daug įdomybių, vežėsi kartu žvejoti piranijų, rankomis gaudė aligatorius ir surado tikrų tikriausią anakondą! Taip pat keliavome į svečius pas rajono turtuolį, kuris namuose augino laukines panteras.

Apėmė jausmas, lyg būčiau atsidūrusi pasakoje apie Mauglį!

Kokie vaizdiniai iškyla prisimenant Lotynų Ameriką? Šokiai gatvėse: salsa, bačiata, tango, stiprus kavos aromatas ir ausis glostantis ispaniškas akcentas.

Apkeliavus visą Pietų Ameriką, kultūriniu atžvilgiu didžiausią įspūdį paliko Kolumbija. Ten viskas kaip telenovelėse. Šalis turi turtingą istoriją, tačiau sulaukia palyginti nedaug turistautojų. Gamtos atžvilgiu sunku išskirti vieną valstybę, nes visos yra stulbinamo grožio. Patagonija, dykumos, atogrąžų miškai jungia kone penkias šalis.

Kokiose dar neįprastose vietose teko apsilankyti ar net pagyventi?

Kas atėmė amą?

Viena iš tokių vietų – Havajų salynas. Ten praleidau du mėnesius ir aplankiau net keturias salas. Teko pagyventi medžio namelyje šalia aktyvaus ugnikalnio – jis išsiveržė po savaitės man išvykus. Taip pat labai įsiminė Mianmaras, kurį aplankiau valstybei atvėrus sienas turistams. Viskas buvo taip autentiška ir tarsi sustoję laike. Turėjau galimybę pabendrauti su nykstančia moterų tatuiruotais veidais gentimi kalnuose. Niekada to nepamiršiu!

Pasak gido, žinomos dvi veidų tatuiravimosi priežastys. Pirmiausia tai buvo atliekama dėl vietinių karalių, keliaujančių po kaimą ir renkančių gražiausias moteris savo haremams.

Nenorėdamos būti atrinktos, moterys subjaurodavo veidus tatuiruotėmis. Kita priežastis – religiniai įsitikinimai: moterys tikėjusios, jog išgyvenus tokį skausmą vėliau patenkama į dangų.

Vyriausybė šią praktiką uždraudė prieš kelis dešimtmečius, todėl jau194

lietuvÄ—

195

lietuvÄ—

196

lietuvė

niausia moteris su tatuiruotėmis yra dvidešimt septynerių, o kai kurioms – daugiau nei šešiasdešimt metų.

Ar atradote vietą, kurioje po klajonių po pasaulį norėtumėte pasilikti? Kokia ji?

Norėčiau, kad atsirastų tokia vieta, kuri būtų derinys viso to, ką aplankiau. Bet kaip kompromisą šiuo metu renkuosi dievų salą Balį.

Kokį įspūdį paliko Azijos šalys?

Azija – žemynas, atvėręs langą tolesnėms mano kelionėms. Tai buvo pirmasis atrastas žemynas, kuris visiškai nenuvylė nei kultūra, nei virtuve, nei gamta. Kiekviena šalis turi panašumų, bet kartu yra savita. Kai keliavau ten pirmą kartą, Azija dar nebuvo turistų avilys, todėl turėjau galimybę aplankyti keliautojų dar neatrastas vietas.

Ką perėmėte iš kitų kultūrų?

Išmokau gaminti įvairiausių pasaulio virtuvių patiekalus, taip pat susikalbėti ispanų ir indoneziečių kalbomis. Pažinusi skirtingas kultūras, permąsčiau laimės recepto sudedamąsias dalis. Susipažinusi su kitomis tautomis išmokau džiaugtis mažais dalykais ir gyventi šia diena, nes šiandiena yra nepakartojama.

Koks Jūsų laimės receptas?

Manau, su metais tas laimės receptėlis keičiasi, yra tobulinamas, bet niekada neužbaigiamas. Ingredientai, kurie nesikeičia, tai šeima, sveikata ir asmeninio gyvenimo pilnatvė. Man laimė yra kelionė, o ne tikslas.

197

lietuvė

Geriausias būdas pažinti šalies kultūrą – susidraugauti su vietiniais, tarp kurių yra draugiškų, svetingų žmonių ir kurie dažnai yra tokie pat trokštantys mokytis iš keliautojų. Stenkimės ne tik imti, bet ir duoti.

198

lietuvÄ—

199

lietuvė Nesusipratimų, keistų, juokingų situacijų turbūt neišvengia nė vienas keliautojas. Kur tokių būta daugiausia?

Kiniją pavadinčiau nesusipratimų šalimi. Mėgstu tyrinėti turistų neatrastas vietas, susipažinti su vietiniais ir taip įsilieti į jų kultūrą, bet Kinijoje man tai padaryti buvo tikras išbandymas. Retas šalyje kalba angliškai, o mano kinų kalbos žinios taip pat labai ribotos, todėl komunikuoti buvo labai sunku. Vietinėse valgyklose laužytais sakiniais užklausdavau rekomendacijų, tačiau nesuprasdama atsakymų aklai pirštu durdavau į valgiaraštį. Turbūt nė karto nesu supratusi, ką iš tiesų valgiau.

Kokios pažintys paliko ryškiausius įspaudus širdyje, o gal ir pasaulėžiūroje?

Sutikau daug nuostabių žmonių, kai kurie iš jų tapo mano gerais draugais ir jų namų durys man visada atviros. Kadangi daug laiko praleisdavau pas vietinius, išmokau nesusidaryti išankstinės nuostatos apie šalį, žmones, kultūras ir atsakingai vertinti kitų pateiktą informaciją.

Kaip manote, kokį įspaudą Jūs, kaip keliautoja, palikote lankytose šalyse? Galbūt Jūsų dėka daugiau žmonių sužinojo apie Lietuvą, panoro ją aplankyti?

Kai manęs paklausdavo, iš kokios šalies esu, visad iškelta galva pasakydavau, jog esu iš Lietuvos. Žinoma, ne visi žinojo, kurioje pasaulio pusėje ji yra. Tačiau kelis kartus buvau maloniai nustebinta, kai Afrikos ar Azijos kaimelyje sutiktasis galėdavo ne tik nurodyti, kur yra mano gimtoji šalis, bet ir kai ką apie ją papasakoti. Ypač sužavėjo Kuboje sutiktas gatvės menininkas, kuris padeklamavo savo kūrybos eilėraštį apie Nemenčinę.

Kai kurie, susižavėję mano pasakojimais, panoro apsilankyti Lietuvoje. Esu sulaukusi puikių atsiliepimų apie savo gimtąją šalį.

Kokia grįžote po šių kelionių? Kokiomis akimis dabar žvelgiate į Lietuvą?

Apkeliavusi tiek daug pasaulio supratau, kaip myliu namus ir kokia graži yra mano gimtinė. Labiau vertinu laiką, praleistą su šeima, ir pasitaikius progai tyrinėju savo šalį.

200

lietuvÄ—

201

lietuvė

Susipažinusi su kitomis tautomis išmokau džiaugtis mažais dalykais ir gyventi šia diena, nes šiandiena yra nepakartojama.

202

lietuvÄ—

203

lietuvė

Kokiomis auksinėmis keliautojo taisyklėmis vadovaujatės?

Kad atrastum slapčiausias pasaulio vietas, teks pasukti iš kitų jau numinto kelio, todėl labai svarbu būti drąsiam ir neriboti savo vaizduotės. Geriausias būdas pažinti šalies kultūrą – susidraugauti su vietiniais, tarp kurių yra draugiškų, svetingų žmonių ir kurie dažnai yra tokie pat trokštantys mokytis iš keliautojų. Stenkimės ne tik imti, bet ir duoti.

Dažnas elgiamės nerūpestingai teršdami gamtą ir nesusimąstome, kad mūsų atostogų vietos visada yra kieno nors namai, o mūsų šiukšlės tikrai jų nepuošia. Tad būkime atsakingi.

Niekada per daug neplanuoti kelionės, nes geriausia visada įvyksta neplanuotai.

Kada supratote, kad galite ne tik keliauti, bet ir iš to gyventi?

Nuo pirmos kelionės dienos rašiau internetinį dienoraštį anglų kalba – įspūdžiams įamžinti ir kitiems paskaitinėti. Vėliau, populiarėjant mano tinklaraščiui, atsirado galimybė bendradarbiauti su viešbučiais bei kelionių agentūromis, rašyti ne tik savo tinklaraštyje, bet ir rimtesnėms kelionių platformoms. Palaipsniui skaitytojų skaičius augo, pasipylė prašymai bei klausimai kelionių tematika.

Stengdavausi visiems atrašyti, patarti ir tada kilo mintis, kodėl gi savo patirties nepavertus profesija.

Kuo Jūsų organizuojamos kelionės išskirtinės? Kokie žmonės į Jus kreipiasi?

Esu asmeninė atostogų planuotoja, organizuojanti atostogas keliautojams, ieškantiems unikalių įspūdžių. Kad ir kokia kliento vizija, esu pasiruošusi ją įgyvendinti. Sukaupusi didelę kelionių patirtį, galiu pateikti išsamių ir unikalių pačios išbandytų maršrutų, atitinkančių kliento biudžetą, tempą ir pomėgius. Kaip kelionių ekspertė aš puikiai suprantu, jog kiekvienas keliautojas turi savo atostogų idėją, todėl kiekvienas maršrutas sudaromas pagal individualius poreikius.

204

lietuvė

Kaip atrodė Jūsų darbo diena iki pandemijos ir kaip ši pakoregavo veiklą?

Turiu griežtą taisyklę – atsikėlus valandą nesinaudoti išmaniosiomis technologijomis. Todėl dieną pradedu meditacija bei sportu, tai man padeda pasikrauti pozityvios energijos likusiai dienos daliai. Tik tada kimbu į darbus ir atsakau į elektroninius laiškus, žinutes socialiniuose tinkluose, ieškau pigių skrydžių bilietų ar įkvėpimo kelionių maršrutams.

Pandemijai įsivyravus, darbų, žinoma, mažėja. Ryto rutinos stengiuosi nekeisti, o įkvėpimas kurti kelionių maršrutus tik išaugo. Nemeluosiu, nemažai laiko praleidžiu lipdydama visai kitokias atostogas, nei įprasta; kadangi tolimos kelionės šiuo metu nėra prieinamos, daugiau dėmesio skiriu gimtinei ir netoliese esančioms valstybėms tyrinėti.

Kokios mintys sukasi stebint situaciją Lietuvoje ir pasaulyje? Ar neskubate persiorientuoti?

Vien kelionių organizavimu niekada neapsiribojau. Keliaudama dirbau nuotoliniu būdu rinkodaros srityje. Užklupus pandemijai, daugiau laiko skyriau šiam darbui. Nors kelionės pradžioje sustojo, planavimo darbų neapleidau. Tai puikus metas pasukti galvą ir pažiūrėti į keliones kitu kampu. Galbūt laikas pokyčiams ir naujovėms.

Kaip manote, kaip ši krizė pakeis žmonių keliavimo įpročius?

Kiekviena krizė – didelis išbandymas tiek kelionių ekspertams, tiek keliautojams. Šis laikas labai nenuspėjamas ir sukelia sunkumų planuojant bet kokias atostogas. Todėl šią vasarą orientavausi į išvykas Lietuvoje ir atėjus rugsėjui, norėdama įvertinti situaciją, iškeliavau į kitas Europos šalis; sudarinėju kelionių gidą saugesnėms atostogoms.

205

„Razauskai Photography“ nuotrauka

lietuvė

206

sėkmės

lietuvė

Už slypi tūkstančiai darbo valandų BERTA GARUCKĖ dar studijuodama teisę suprato, kad kūryba – motyvuojanti veikla, įkvepianti į kasdienybę pažvelgti kitomis akimis. Prieš aštuonerius metus pradėtą rašyti tinklaraštį „Cukrinis avinėlis“ ji šiandien vadina antraisiais namais ir savo idėjomis, atradimais dalijasi su dešimtimis tūkstančių skaitytojų. Tai, ką Berta turi dabar, neatsirado greitai ir paprastai. Anot jos, tinklaraščio augimas yra lėtas, ilgas procesas, kai mokaisi, klysti ir atrandi. Tai procesas, kuris reikalauja nuolat ieškoti savęs ir tobulėti.

MONIKA KOROLYTĖ

Berta, kaip nutiko, kad baigusi teisės studijas taip ir neprisilietėte prie šios specialybės?

Baigusi mokyklą blaškiausi nežinodama, ką norėčiau studijuoti ir kuo būti. Pasirinkau teisės studijas, baigiau jas, tačiau taip ir negrįžau prie šios specialybės – jaučiau, kad ji tikrai ne man.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal, turbūt, vos baigusi mokyklą, mieliau rinkčiausi metus kitus pakeliauti po pasaulį, atrasti save. Tačiau tuo metu atrodė, kad kitaip negalima – turi įgyti profesiją, pradėti dirbti.

Dar studijų metais pajutau, kaip atsiskleidžia mano kūrybinė pusė, kurios maniau tikrai neturinti. Ir ji skleidėsi taip greitai, kad gavusi diplomą apie teisę net nebenorėjau galvoti – man norėjosi kurti, rašyti, fotografuoti. Visa ta kūryba nugulė tinklaraštyje. Pamažu jo kūrimas tapo pagrindiniu darbu.

Esate rašiusi, kad vaikystėje, kai mama mokydavo ruošti maistą, nežiūrėjote į tai su dideliu užsidegimu. Kada pajutote, kad ši veikla – arti širdies?

Tiek mano mama, tiek tėtis puikiai sukasi virtuvėje, tad polinkį į kulinariją perdavė man. Žinoma, tam prireikė laiko, bet jiems pavyko.

Vaikystėje man labai patikdavo savaitgaliais

kartu su tėčiu kepti blynus, o su mama – jos firminį obuolių pyragą. Ir tiek man tikrai pakako.

Paauglystėje per vasaros atostogas viena iš mūsų su sese pareigų buvo pietų gaminimas. Nors pradžioje nebuvome labai patenkintos, vėliau vis dažniau savo noru eidavome pasisukioti virtuvėje. Pamažu pajutau, kad man pradeda patikti gaminti – improvizuoti, bandyti vis naujus receptus ir atrasti savo mėgstamiausius. Tad vis dažniau virtuvėje susitikdavome visa šeima.

Kai kurie sako, kad maisto gaminimas ramina.

Kas Jums labiausiai patinka sukiojantis virtuvėje?

Man patinka improvizacija – mėgstu atrasti naujus skonius, derinius, bandyti vis kitus, dar neragautus patiekalus. Nemėgstu gaminti pagal receptus, man kur kas mieliau improvizuoti, tad ir mano pačios receptai dažniausiai būna be tikslių skaičių. Dievinu kulinarines knygas, tinklaraščius, randu juose daug įkvėpimo, bet visada gaminu savaip. Man tai – savotiška meditacija.

Jeigu reikėtų sudaryti būtiniausių produktų, be kurių neįsivaizduojate savo dienos, sąrašą, kas į jį papultų?

Turiu penkis mėgstamiausius produktus, kurie visada karaliauja mano virtuvėje. Tai – avokadai,

207

lietuvė

Man didžiausia vertybė yra šeima.

Manau, perduoti vaikams meilę, pagarbą savo šeimai yra labai svarbu.

208

lietuvė

„MMphotography“ nuotrauka

saulėje džiovinti pomidorai, duona, grikiai ir bananai. Beveik kasdien ką nors iš jų gaminu. Abi su dukra Adele dieviname grikius, juos skaniname tiek avokadais, tiek saulėje džiovintais pomidorais. Nepaprastai skanūs ir sumuštiniai su trintais avokadais bei saulėje džiovintais pomidorais. O bananai – pats skaniausias desertas kartu su riešutų sviestu ir trupučiu ispaninių šalavijų sėklų! Į ilgesnį sąrašą tikrai papultų alyvuogių aliejus, kava, riešutų sviestas, kiaušiniai, gražgarstės bei įvairūs sūriai.

Kaip gimė idėja rašyti tinklaraštį „Cukrinis avinėlis“? Kokią prasmę turi saldus pavadinimas?

Tinklaraštį pradėjau rašyti dar studijų metais. Tuomet labai dažnai gamindavau ir vieną dieną sugalvojau, kad pats laikas patikusiais receptais pasidalyti su draugais. Dabar tuo labai džiaugiuosi. Tinklaraštis mane verčia vis labiau stengtis, stiebtis, tobulėti.

Dar kartą įsitikinau, kad kartais mano neapgalvoti, emocijų lydimi veiksmai pasiteisina, – tinklaraštis gimė būtent taip – neplanuotai, neapgalvotai. Tai tiesiog minutės idėja, kurią ėmiau ir įgyvendinau. Šiemet „Cukriniam avinėliui“ sukako aštuoneri. Tai ne toks ir trumpas laikas, per kurį šalia receptų spėjo įsikurti įvairios idėjos namams bei šventėms, o susilaukus vaikelio tinklaraštis pasipildė mano, kaip mamos, atradimais.

Cukrinis avinėlis man visą laiką asocijavosi su kažkuo labai jaukiu, šiltu ir mielu. O namai ir yra ta vieta, kurioje visi jaučiamės jaukiai, saugiai, šiltai. Tai vieta, kurioje gaminame, švenčiame, dekoruojame, rūpinamės, ieškome naujų idėjų, bendraujame ir tiesiog gyvename. Toks ir yra šis tinklaraštis – antrieji mano namai.

209

lietuvė „Cukrinis avinėlis“ – lyg patarimų knyga. Jame galima rasti visko – nuo receptų iki rekomendacijų, kur keliauti, kaip užimti vaiką, ką gaminti šventėms. Ar galima teigti, kad patirtis – šių įrašų šaltinis? O galbūt idėjų semiatės ir iš kitur?

Stengiuosi, kad įrašai būtų naudingi, aktualūs, tad didžioji dalis jų gimsta iš patirties, iš mūsų kasdienybės. Dažniausiai dalijuosi tuo, kuo gyvenu, – nuo to, ką valgome, iki to, kur keliaujame, ką veikiame, kaip ruošiamės šventėms ar ką naujo atrandame.

Taip pat dažnai įkvėpimo randu kituose tinklaraščiuose, turiu nemažai mėgstamų, kuriuos beveik kasdien paskaitau.

Vis dėlto kuri sritis Jums arčiausiai širdies?

Labai sunku išskirti mėgstamiausią, nes rašau tik apie tai, kas man yra artima, visos sritys vienodai svarbios.

Tikrai nuoširdžiai negalėčiau pasakyti, apie ką rašyti ir kuo dalytis patinka labiausiai, nes mėgaujuosi tiek receptais, tiek kelionėmis, tiek veikla su vaiku, tiek įvairiomis „Pasidaryk pats“ idėjomis ar švenčių dekoravimu.

Dauguma kalba tik apie šviesiąją tinklaraštininko darbo pusę. O kas slepiasi už jos?

Tinklaraščio rašymas yra be galo malonus kūrybinis procesas, tačiau jis turi savų niuansų. Daugeliui atrodo, kad būti tinklaraštininku labai paprasta, vieni malonumai, nes, pripažinkime, tinklaraščio kūrimas pradžioje būna tarsi dar vienas hobis, o hobiai dažnai yra malonus reikalas.

Bet realybė kiek skiriasi.

210

„MMphotography“ nuotrauka

Rašyti tinklaraštį šiais laikais labai populiaru. Kaip stengiatės išsiskirti?

Galbūt galite atskleisti, koks Jūsų sėkmės raktas?

Lietuvoje tinklaraščiai labai populiarūs, juos rašančių kur kas daugiau nei kitose Baltijos šalyse. Išties išsiskirti nėra lengva. Stengiuosi, kad tinklaraščio turinys būtų kuo įvairesnis, kad temos būtų skirtingos, naudingos bei aktualios. Galbūt nuskambės banaliai, bet mano sėkmės raktas yra darbas. Tikrai sėkmės nesulaukiau per naktį, atidaviau didelę dalį širdies, kad pasiekčiau tai, ką turiu dabar. Taip pat, manau, labai svarbu pagarba skaitytojui ir nuoširdumas. Džiaugiuosi kiekvienu skaitančiu, man tai yra begalinė laimė.

lietuvė

„Mažylio istorija“ nuotrauka

Iki šiol prisimenu tuos sekmadieninius tėčio blynus ir mamos obuolių pyragą, pamenu, kaip maišydavau tešlą, mažais pirštukais jos pakabinusi ragaudavau, juokdavausi.

Tai tikra vaikystės magija, kurią saugau širdyje.

211

lietuvė

212

traukų koregavimas, tekstų kūrimas užima labai daug laiko. Tai darydama aš jaučiuosi laiminga. Ir jei manęs paklaustų, ar rašyti verta, mano atsakymas būtų – tikrai taip!

Prieš kelerius metus parašėte knygą „Pietūs dėžutėje“. Kas tam paskatino?

Dar laukdamasi Adelės gavau pasiūlymą iš leidyklos. Pamenu, kaip su didžiuliu pilvu šokinėjau iš laimės po visus namus. Tai buvo nuostabi patirtis! Labai džiaugiausi, kad mano rašomą tinklaraštį pastebėjo, susidomėjo ir patikėjo, jog sugebėsiu ne tik sukurti receptus pietų dėžutei, bet ir juos skoningai pateikti nuotraukose. Tuo metu buvau lengvai pamišusi dėl virtuvės, gamindavau daug ir dažnai, net rengdavau draugams maisto gamybos vakarėlius namuose.

Dabar šiek tiek aprimau, tačiau maisto gaminimas vis dar yra didžiulis malonumas.

„Kitokia akimirka“ nuotrauka

Nemažai pradedančiųjų tinklaraštininkų supranta, kad būti pastebėtiems nėra taip lengva, kad turi įdėti labai labai daug darbo. Tinklaraščio augimas yra lėtas, ilgas procesas, kai mokaisi, atrandi ir klysti.

Tai procesas, kuris reikalauja nuolat ieškoti savęs ir tobulėti.

Man prireikė ne vienų metų, kad gaučiau pirmuosius mokamo bendradarbiavimo pasiūlymus. Žinoma, dabar situacija gerokai pasikeitusi: tinklaraščiai yra labai populiarūs, juos dažniau pastebi reklamos agentūros, tad užaugti yra lengviau. Žinau tinklaraštininkų, kurie auga sparčiai, žaviuosi jais ir iš jų mokausi. Bet aš nesu tarp jų – man reikėjo įdėti darbo, kantrybės, laiko, kad galėčiau garsiai pasakyti, jog tinklaraštis yra mano darbas. Bet nesigailiu dėl nieko – internetinio dienoraščio rašymas yra kūrybinis procesas, kurį aš dievinu, ir visai nesvarbu, kad idėjų generavimas, nuo-

„Kitokia akimirka“ nuotrauka

lietuvė

213

lietuvė

Ar stengiatės dukrytei perduoti sukauptas kulinarines žinias?

Tikrai taip! Aš manau, kad, leisdami vaikams gaminti, leisdami kartu būti virtuvėje, bandyti, eksperimentuoti, nepabijodami tų skrajojančių miltų debesų ar daugiau nešvarių indų, mes ne tik padovanojame jiems nepamirštamų akimirkų drauge, bet ir mokome mėgautis maistu, jo ruošimu.

Iki šiol prisimenu tuos sekmadieninius tėčio blynus ir mamos obuolių pyragą, pamenu, kaip maišydavau tešlą, mažais pirštukais jos pakabinusi ragaudavau, juokdavausi. Tai tikra vaikystės magija, kurią saugau širdyje.

Patariu visiems nepabijoti įsileisti vaikų į virtuvę nuo pat mažens. Adelė mano padėjėja tapo vos išmokusi sėdėti, kaskart gamindama pasisodindavau ją šalia, leisdavau jai ką nors pamaišyti, pasiterlioti, kiek paaugusią įtraukdavau į maisto gaminimo procesą. Buvo ir būna visko: kartais daugiau netvarkos, mažiau kantrybės, bet kai mano keturmetė pati paprašo ką nors kartu gaminti, suprantu, kad tikrai vertėjo. Tai mūsų laikas, kai namai pakvimpa cinamoninėmis bandelėmis ar šokoladiniais keksiukais, kai kartu ragaujame, atrandame ir patiriame.

214

pat, Lietuvoje, ar leidžiamasi į tolimesnes keliones, – kiekviena jų dovanoja daug. Žinoma, tenka pripažinti, kad kelionės be vaikų ir kelionės su jais labai skiriasi. Keliaudami vieni, mudu su vyru daug ką planuodavome spontaniškai, per daug negalvodami, o į keliones su Adele leidžiamės daugiau apsvarstę, apgalvoję.

Taip pat tenka daugiau prisitaikyti prie dukros poreikių, bet tai nesukelia jokių sunkumų – esu pastebėjusi, kad keliaujant su vaiku susitarti yra kur kas lengviau.

Be abejo, ne visada pavyksta pamatyti tiek, kiek planavome, pailsėti tiek, kiek norėjome, ne visada viskas vyksta taip sklandžiai, kaip galėtų, bet kelionėms su vaikais sakau tvirtą „taip“ – keliaukite, nebijokite, kartu atraskite, patirkite.

Pažadu, nuostabių akimirkų bus tikrai daug! Kelionės su vaiku nėra sunkesnės ar sudėtingesnės, jos tiesiog kiek kitokios, bet tikrai neretai smagesnės ir įsimintinesnės.

Minėjote, kad dukra – didžiausia Jūsų patiekalų vertintoja. Galbūt tenka sulaukti ir kritikos?

Labai džiaugiuosi, kad Adelė noriai ragauja įvairius patiekalus. Ji nepasikuklina nei pagirti, nei sukritikuoti. O kritikos sulaukiu daug ir gana dažnai! Žinoma, neretai ji būna vaikiška, kartais net prajuokina – nepatinka patiekalo spalva ar išdėstymas lėkštėje. Bet išgirdus tokią kritiką lengviau kurti patiekalus, kurie tiktų ir patiktų vaikams. Dalydamasi tokiais receptais galiu drąsiai juos rekomenduoti kitoms mamoms, nes keturmetės pritarimą dėl patiekalo ne visada lengva gauti.

Į kokią šalį skaitytojams rekomenduotumėte nuvykti su šeima, kai tam vėl bus palankus metas?

Koks sunkus klausimas! Tikrai yra labai daug šalių, kurios puikiai tinka šeimos kelionėms, tad išsirinkti vieną būtų be galo sunku. Šiandien norėčiau pakartoti kelionę į Tailandą – mums visiems trims ji paliko nepaprastą įspūdį. Nors skrydis ilgas, tai nesukėlė jokių sunkumų. Žinoma, ši kelionė buvo kur kas aktyvesnė, nes norėjome daug ką pamatyti. Jei norėtųsi tik poilsio, rinkčiausi Turkiją – trumpas skrydis, viešbučiai puikiai pritaikyti poilsiui su vaikais, apie nieką nereikia galvoti, tiesiog nuskrendi ir mėgaujiesi atostogomis, o to kartais tėvams labai reikia.

Socialiniuose tinkluose dalijatės akimirkomis iš kelionių su dukrele. Kas sunkiausia, kai kelionės palydovas – vaikas? O galbūt, priešingai – kelionės tampa tik dar linksmesnės, įsimintinesnės?

Manau, kad kelionės su vaiku yra nuostabi patirtis visai šeimai. Ir nesvarbu, ar keliaujama čia

Kaip manote, kokią svarbiausią vertybę tėvai turėtų perduoti vaikams?

Man didžiausia vertybė yra šeima. Manau, perduoti vaikams meilę, pagarbą savo šeimai yra labai svarbu. Šeima yra mūsų istorija, keliaujanti iš kartos į kartą. Tai istorija, kuri metams bėgant keičiasi, ir tas ryšys yra ypatingas.

„Kitokia akimirka“ nuotrauka

lietuvė

215

lietuvė

Saldus ruduo

Receptai ir nuotraukos BERTOS GARUCKĖS („Cukrinis avinėlis“)

Maskarponės ir rikotos sūrio tortas

Pagrindui reikės: 180 g mėgstamų paprastų sausainių saujos mėgstamų riešutų (naudoti anakardžiai) 100 g sviesto Sūrio masei reikės: 250 g maskarponės sūrio 250 g rikotos sūrio 300 g saldinto sutirštinto pieno kelių šaukštų citrinos sulčių (pagal skonį) 3 šaukštų želatinos Sausainius sutrinkite maisto smulkintuvu iki smulkių trupinių.

Riešutus šiek tiek apkepinkite sausoje keptuvėje, kad taptų traškesni. Juos pasmulkinkite.

Paruoštus riešutus berkite į sausainių trupinius, supilkite išlydytą sviestą, išmaišykite ir gautą masę dėkite į kepimo indą. Paspauskite, kad būtų vientisas dailus pagrindas. Laikykite šaldytuve, kol paruošite kremą.

Karštame vandenyje išbrinkinkite želatiną. Maskarponės bei rikotos sūrį, saldintą sutirštintą pieną ir citrinos sultis išmaišykite iki vientisos masės. Į paruoštą kremą supilkite šiltą želatiną, dar kartą išmaišykite ir supilkite į kepimo formą ant paruošto sausainių pagrindo.

Dėkite tortuką į šaldytuvą kelioms valandoms sustingti. Sustingusį tortą galite papuošti šokolado drožlėmis, cinamonu, uogomis ar mėtų lapeliais.

216

lietuvė

Traškus karamelizuotų obuolių pyragas Karamelizuotiems obuoliams reikės: 8 vidutinio dydžio obuolių gabalėlio sviesto 1 šaukšto miltų 4–5 šaukštų rudojo cukraus Tešlai reikės: 150–180 g sviesto 1½ puodelio (350 ml) miltų 1½ šaukštelio kepimo miltelių ½ šaukštelio druskos 1 šaukštelio cinamono ½ šaukštelio muskatų 1 šaukšto rudojo cukraus 1 kiaušinio saujos karamelinių saldainių viršui Įkaitinkite orkaitę iki 200 °C temperatūros.

Obuolius nulupkite, išimkite sėklytes ir supjaustykite griežinėliais. Įkaitinkite keptuvę, įdėkite gabalėlį sviesto ir suberkite rudąjį cukrų, miltus bei paruoštus obuolių griežinėlius. Viską maišydami kaitinkite, kol obuoliai suminkštės, o skystis sutirštės.

Paruoškite tešlą: sviestą išlydykite, miltus sumaišykite su kepimo milteliais, druska, cinamonu, muskatais ir ruduoju cukrumi. Supilkite išlydytą sviestą, įmuškite kiaušinį ir viską gerai išmaišykite iki vientisos masės.

26 cm skersmens kepimo formą ištepkite sviestu. Jei turite mažesnę kepimo formą, gaminkite joje sluoksniuodami tešlą ir obuolius.

Didžiąją dalį tešlos paspausdami pirštais išdėliokite ant kepimo formos taip, kad kraštai taip pat būtų užsidengę. Sudėkite paruoštus obuolius ir likusios tešlos gabalėlius.

Kepkite orkaitėje apie 40–50 min.

Kepimo pabaigoje uždėkite pasmulkintų karamelinių saldainių, kad jie lengvai išsilydytų.

217

lietuvė

Sveikuoliški datulių batonėliai

reikės: 900 g minkštų datulių 150 g maltų kakavos pupelių 150 g ispaninių šalavijų sėklų 150–200 g ožerškio uogų 200 g džiovintų spanguolių Nuplautas datules sutrinkite elektriniu trintuvu.

Dubenyje sumaišykite trintas datules, maltas kakavos pupeles, ispaninių šalavijų sėklas, ožerškio uogas ir džiovintas spanguoles.

Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi ir ant jo paskleiskite masę. Ją uždenkite kitu kepimo popieriaus lapeliu ir lengvai spausdami pakočiokite, kol taps norimo storio.

Masę palikite valandai ar kelioms sutvirtėti. Tada kelias minutes padžiovinkite žemoje temperatūroje orkaitėje. Supjaustykite į norimo dydžio batonėlius.

218

lietuvė

Varškės pyragas

Tešlai reikės: 300 ml miltų 50 ml cukraus 3 šaukštų nesaldžios kakavos (miltelių) 200 g sviesto 3 šaukštų grietinės Įdarui reikės: 2 kiaušinių indelio saldinto sutirštinto pieno 500 g varškės Papuošti reikės: geros saujos smulkintų kepintų žemės riešutų Miltus, cukrų, nesaldžios kakavos miltelius, grietinę ir sviestą sudėkite į virtuvinį kombainą ir sutrinkite iki trupinių. Galite tai padaryti ir pirštais. Jei tešla taps vientisa, nieko tokio.

Kepimo skardą ištepkite sviestu ir sudėkite pusę kakavinės tešlos. Pyrago pagrindą kepkite 190 °C temperatūros orkaitėje apie 15 min.

Varškę, saldintą sutirštintą pieną ir kiaušinius sutrinkite šakute iki vientisos masės.

Ją supilkite ant apkepusio pyrago pagrindo.

Vėl dėkite į orkaitę ir kepkite apie 10 min.

Apkepus varškės sluoksniui, ant viršaus sudėkite likusią kakavinės tešlos dalį. Apibarstykite smulkintais kepintais riešutais ir kepkite apie 30 min. Iškepusį pyragą palikite kelioms valandoms atvėsti.

219

lietuvÄ—

220

lietuvė

Kaip istorinės asmenybės atrodytų šiandien?

Perfekcionizmo tipai aprangoje „Jeigu šiandien būtum Emilija Pliaterytė, kuri būtum tu?“ – socialiniame tinkle klausia Jūratė Vaškienė. Šiemet mados dizaino studijas baigusi kūrėja šią istorinę asmenybę mini ne veltui: jai ir dar keturioms žymioms praėjusių laikų moterims dedikuota naujoji Jūratės kolekcija – baigiamojo kūrybinio darbo rezultatas. Dizainerė jau spėjo sulaukti puikaus įvertinimo svetur, pelnyti premiją ir daugybės mados gerbėjų simpatijas.

Fotografas Sebastijonas Petkus Vizažistė Kamilė Dumbrytė

J. Vaškienė ne vienus metus analizavo moterų perfekcionizmo ir socialinių vaidmenų sąryšį. „Savo naujoje kolekcijoje per moterišką kostiumą perteikiu moterų perfekcionizmo ir galios tematiką kaip atsvarą moterų emancipacijos temai. Kitaip tariant, kalbu apie tai, jog moterys, norėdamos įrodyti savo lygiavertiškumą vyrams, užsikrauna perfekcionizmo naštą – ideali mama, žmona, duktė, vadovė, reprezentatyvios išvaizdos intelektuali pašnekovė ir pan. Tačiau perfekcionizmas, kaip tikslų siekimo priemonė, neretai turi kitą pusę – jis ne tik lemia neigiamą valdingumą ar perdėtas pastangas dominuoti, bet ir sekina, sukelia perdegimo sindromą.

Būtent apie tai ir kalba mano kolekcija ir jos pavadinimas „F***n Perfection“, – pasakoja kūrėja.

Kolekcija, turinti ir lietuvišką pavadinimą „Įgalintas perfekcionizmas“, dedikuota penkioms istorinėms moterims: Bonai Sforzai, Barborai Radvilaitei, Emilijai Pliaterytei, Julijai Beniuševičiūtei-Žymantienei (Žemaitei) ir Sofijai Smetonienei. Anot dizainerės, ji sukurta interpretuojant

jų asmenybės ir perfekcionizmo tipą, darant prielaidą, jog šios moterys gyvena šiandienėje visuomenėje. „Pasitelkusi kostiumą bandau nuspėti, kokios šios išskirtinės istorinės asmenybės būtų, jeigu gyventų šiandien – kokios būtų jų profesijos, kokios jos būtų mamos, žmonos, dukros, kaip jos mąstytų ir atrodytų, kokie būtų jų gyvenimo pasirinkimai turint šiandienes laisves. Ar gyvendamos šiandien jos būtų tokios ypatingos? Ar jos vis dar būtų perfekcionistės?“ – kūrybinę idėją atskleidžia J. Vaškienė.

Kolekcijos branduolį sudaro dešimt moteriškų kostiumų komplektų – po du kiekvienai iš minėtų moterų. Vienas atspindi, kaip pasirinkta asmenybė atrodytų šiandien remiantis plačiai priimtu, neretai ne faktų, o grožinės literatūros suformuotu įvaizdžiu, o kitas – kaip šias asmenybes mato pati dizainerė, išnagrinėjusi mokslinę ir istorinę literatūrą, jų gyvenimo faktus. „Kuriant kolekciją man buvo svarbu ne tik atspindėti kiekvienos asmenybės skirtingus charakterio tipus, jų perfekcionizmo objektą, bet ir pateikti mo-

dernią istorinio kostiumo interpretaciją“, – pabrėžia dizainerė.

Kolekcijos kūrimo procesas (istorinių šaltinių ir istorinio kostiumo analizė, istorinių asmenybių „projektavimas“ šiandieniame kontekste, eskizavimas, spalvyno ir medžiagų paieškos, modeliavimas ir bandomųjų modelių siuvimas) truko devynis mėnesius. Nors tai jau antroji J. Vaškienės kolekcija, šią ji vadina savo pirmagimiu. „Buvo daug nerimo, daugybė bemiegių naktų, daug svarstymų, ar tai tikrai geriausias variantas, kurį galiu sukurti, ar žmonės jį supras ir priims, – prisipažįsta kūrėja. – Tačiau, manau, pavyko neblogai.“ Šiemet kolekcija buvo pristatyta Estijos mados festivalyje ir puikiai įvertinta „Antonius Fashion Show“ kategorijoje, kuri orientuota į nešiojamų drabužių bei aksesuarų kolekcijas. Dizainerė taip pat laimėjo Eugenijos Lašienės fondo, skirto gabiems pradedantiesiems menininkams, premiją. Šios kolekcijos sėkmė, stiprus šeimos ir aplinkinių palaikymas paskatino J. Vaškienę įkurti savo drabužių prekių ženklą „727“.

221

lietuvė

Jeigu šiandien būtum Sofija Smetonienė, kuri būtum Tu?

222

lietuvÄ—

223

lietuvÄ—

224

lietuvė

Jeigu šiandien būtum Bona Sforza, kuri būtum Tu?

225

lietuvė

Jeigu šiandien būtum Žemaitė, kuri būtum Tu?

226

lietuvÄ—

227

lietuvÄ—

228

lietuvė

Jeigu šiandien būtum Emilija Pliaterytė, kuri būtum Tu?

229

lietuvė

Jeigu šiandien būtum Barbora Radvilaitė, kokia būtum Tu?

230

lietuvÄ—

231

lietuvė

Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia

Keliaujame po Lietuvos saugomas teritorijas Nors pastarąjį pusmetį dėl visiems puikiai žinomų aplinkybių esame priversti gyventi sėslesnį gyvenimą, tai tikrai nereiškia, kad turime užsidaryti tarp keturių sienų. Kai rudenėjant slėniai ir kloniai nusidažo ryškiausiomis spalvomis, net ir trumpos vienos ar kelių dienų išvykos Lietuvoje gali ilgam išlikti atmintyje. Įsitikinkite tuo patys keliaudami po saugomas mūsų krašto teritorijas – nacionalinius ir regioninius parkus. Dabar tai daryti kaip niekada paprasta ir patogu: norintys atrasti gražiausias šalies vietoves į pagalbą gali pasitelkti kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po Lietuvos saugomas teritorijas“.

Vytauto Kandroto nuotraukos

232

lietuvė Kuo ypatingos saugomos teritorijos?

Saugomose teritorijose ne tik puoselėjamas unikalus šalies kraštovaizdis, laukinė gamta, gamtos ir kultūros paveldo vertybės, bet ir sudaromos sąlygos jas pažinti. Saugomos teritorijos – kiekvienos šalies pasididžiavimas. Didžiausia saugomų vertybių įvairovė ir geriausios sąlygos jas pažinti yra nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose.

Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose sutvarkyta daugybė paveldo objektų: piliakalnių, atodangų, kalnų, šaltinių, medžių; veikia lankytojų centrai su unikaliomis ekspozicijomis. Originalios architektūros apžvalgos bokštai sudaro puikias galimybes aprėpti kraštovaizdį – tautos namus. Nauji pažintiniai takai veda miškais, pelkėmis, palei vandens telkinius. Medžių lajų takas leidžia neįprastai pamatyti mišką – Anykščių šilelį, gėrėtis juo keliaujant kitaip, tarp medžių šakų. Nauja Senovinės bitininkystės muziejaus Aukštaitijos nacionaliniame parke ekspozicija atskleidžia subtilų žmogaus ir bičių ryšį, gyvuojantį nuo seniausių

laikų. Saugomose teritorijose veikia septynios gamtos mokyklos, kuriose galima užsisakyti edukaciją grupei, šeimai ir net pačiam tapti gamtos mokytoju. O svarbiausia, kad norintiems pažinti gamtą čia galima pasilikti ir keletą dienų. Kiekviename nacionaliniame ar regioniniame parke yra daugybė galimybių mėgstantiems keliauti, pažinti savo kraštą. Vartais į saugomų teritorijų lobyną yra tapęs Nacionalinis lankytojų centras Vilniuje. Jame galima ne tik pažinti vertybes, bet ir susiplanuoti unikalią kelionę. Ir šalies gyventojai, ir svečiai gali pasirinkti pažintines keliones pagal savo pomėgius, norimas pamatyti vertybes, laiką.

Knyga „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po Lietuvos saugomas teritorijas“ – tai vedlys, leidžiantis surasti įdomiausias lankytis pritaikytas vietas, vertybes, pakeliauti dar neatrastais takais. Kiekvienas gali pasirinkti tai, kas labiausiai žavi, domina. Galima ne tik aktyviai keliauti, bet ir išmokti senųjų amatų, dalyvauti įdomiuose renginiuose. Jei nedrąsu apsispręsti ar prireikia patarimo, visada galima pradėti nuo nacionalinio ar regioninio parko, rezervato lan-

kytojų centro, paprašyti specialistų pagalbos.

Gamta buvo, yra ir liks tikraisiais žmogaus namais. Joks kompiuteris ar mobilusis telefonas jos nepakeis. Virtualios kelionės niekada neatstos tikrųjų, tiesioginio pajutimo. Linkiu visiems pabūti su savimi, pajausti tikrųjų namų jaukumą, jėgą, išdrįsti leistis nežinomais takais ir takeliais.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė

Raudonės pilis

233

lietuvė

Piliakalniais ir pilimis pasidabinęs Panemunių regioninis parkas Panemunių regioninio parko plačios erdvės įrėmintos aukštų stačių šlaitų, šlaitai pasidabinę Veliuonos, Seredžiaus ir kitais piliakalniais, pilių ir bažnyčių

kuorais. Parkas pasižymi dvarų gausa, dvarų parkų įvairove, čia yra ilgiausias ir ryškiausias Lietuvoje Nemuno gynybinės linijos fragmentas, upė-gatvė.

Panemunių regioniniame parke gyvena retų gyvūnų: vandeninių žiurkių ir vandeninių kirstukų, peri nykstančios mažosios žuvėdros.

Panemunės pilis

Panemunės pilis 55.099411, 22.986244 Panemunės pilis dar vadinama Gelgaudų (arba Vytėnų) pilimi. Šią renesanso stiliaus pilį 1604 m. pradėjo statyti vengrų didikas Jonušas Eperješas. Statyba baigta 1610 m.

1759 m. ją įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas Antanas Gelgaudas. Nepaisant neigiamų istorijos pėdsakų, šiuo metu Panemunės pilies parke keliautojams didelį įspūdį palieka kaskadiniai tvenkiniai ir graži aplinka. Vasaros sezonu pilyje organizuojamos meno parodos.

234

Veliuonos piliakalniai Raudonės pilis 55.097147, 23.130729 Rezidencinė Raudonės pilis pastatyta XVI a. miško pirklio Krišpino-Kiršenšteino iniciatyva dešiniajame Nemuno krante. Į pilies bokštą (33,5 m aukščio) leidžiama užlipti ir lankytojams.

Kartą per metus paskutinį gegužės savaitgalį Raudonės pilyje rengiama tradicinė šventė „Panemunių žiedai“.

55.077631, 23.2796 Veliuonos piliakalniai – archeologinis istorinis kompleksas, menantis lietuvių kovas su kryžiuočiais. Šį kompleksą sudaro du piliakalniai: Pilies (Ramybės) kalnas ir Gedimino kapo kalnas. Ant Gedimino kapo kalno stovėjusi medinė Veliuonos (Junigedos) pilis, pirmą kartą šaltiniuose paminėta 1291 m. 1348 m. ji buvo sudeginta, tačiau maždaug po metų atstatyta ir dar labiau su-

lietuvė stiprinta. 1367 m. pilį atsitraukdami sudegino patys gyventojai.

1412 m. Vytautas Didysis buvusios pilies priešpilio vietoje, ant Pilies (Ramybės) kalno, atstatė mūrinę pilį. Ši tapo svarbių diplomatinių susitikimų vieta. Veliuonos miestelis įsikūręs dviem lygiais Nemuno slėnio terasoje ir slėnio viršuje – Pakalnėje ir Antkalnėje. Vietovė didžiuojasi dvaro sodyba – vienu iš nedaugelio medinių dvarų Lietuvoje. Jame veikia Veliuonos krašto istorijos muziejus. Miestelyje vyksta novelės vakarai, baroko muzikos dienos.

Kartupėnų piliakalnis 55.102052, 23.005684 Dešiniajame Nemuno slėnio šlaite atsivėrė dar vienas unikalus piliakalnis, datuojamas XIII– XIV a. Kartupėnų piliakalnis dar

vadinamas Kiaukalniu, Sargučiu.

Iš vakarų, šiaurės vakarų jį juosia Kartupis. Ant piliakalnio stovėjusi Bisenės pilis, ne kartą sudeginta ir atstatyta, priklausė gynybinei sistemai. Greta piliakalnio būta senovės gyvenvietės. Į piliakalnio aikštelę galima pakilti laiptais, nusileisti kitu šlaitu ir sugrįžti į automobilių stovėjimo aikštelę.

Nuo sutvarkyto piliakalnio viršaus atsiveria plačios Nemuno slėnio panoramos.

Seredžiaus piliakalnis 55.080264, 23.406797 Nemuno ir Dubysos slėnių sandūroje stūkso Seredžiaus miestelį garsinantis Palemono kalnu vadinamas Seredžiaus piliakalnis. Ant jo stovėjo medinė Pieštvės pilis, pirmą kartą paminėta 1293 m. Atlaikiusi daug kryžiuočių puolimų, 1363 m.

pavasarį ji buvo sudeginta.

1412 m. atstatyta, tačiau po Melno taikos (1422 m.) neteko reikšmės ir buvo apleista.

Žemosios Panemunės piliakalnis 55.052702, 23.458576 Piliakalnis stūkso kairiajame Nemuno krante, slėnio šlaite. Jis datuojamas XIII–XIV a. Tyrinėjant piliakalnio papėdėje rasta graikiška Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus laikų moneta, pasaginių segių, apyrankių, susilydžiusio žalvario fragmentų, grublėtosios ir lygiosios keramikos liekanų. Į piliakalnio viršūnę nuo Zapyškio–Kriūkų kelio veda mediniai laiptai. Nuo viršaus atsiveria puikus Nemuno slėnio vaizdas.

235 Vaizdas nuo Seredžiaus piliakalnio

lietuvė

Belvederio dvaro sodyba

Gelgaudiškio dvaro sodyba 55.07875, 22.980486

55.080514, 23.389178 1830 m. Kletas Burba ant Nemuno šlaito pastatė prabangius dviaukščius rūmus su apžvalgos bokšteliu. Belvederio dvaro ansamblį papildo rūmus supantis peizažinis parkas, susiliejantis su natūraliu mišku. Parke yra nedidelis tvenkinys, nuo rūmų šlaitu kelio Kaunas–Jurbarkas ir Nemuno link veda puošnūs laiptai su 365 pakopomis. Šiuo metu dvaras yra privatus.

Gelgaudiškio puošmena – dvaro rūmai – stovi gražioje vietoje, ant aukšto Nemuno slėnio šlaito. Šis neoklasicistinis pastatas – architektūros paminklas.

Dvaras buvo pastatytas 1842– 1846 m. valdant baronui Koideliui. Paskutiniai rūmų savininkai buvo dvarininkai Komarai. Per žemės reformą (1920 m.) dvaras buvo išparceliuotas, o vėliau jame įsteigta pirmoji Lietuvoje našlaičių prieglauda. Našlaičiai

čia gyveno iki 1966 m. Senasis dvaro parkas pereina į miško parką.

Vaiguvos upė-gatvė 55.082428, 23.177693 Plokščių gyvenvietė vilioja unikaliu reiškiniu – upe-gatve. Abipus Vaiguvos upelio išsidėsčiusių sodybų gyventojai į savo kiemus įvažiuoja upelio vaga. Tai – vienintelis kelias. Upelio šlaitai aukšti ir statūs. Smalsuoliai, susidomėję upe-gatve ir kaimo gyvenimu, gali pasivaikščioti šalia įrengtu pėsčiųjų taku.

Šį ir kitus maršrutus po saugomas Lietuvos teritorijas rasite leidyklos „Terra Publica“ išleistoje knygoje „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po Lietuvos saugomas teritorijas“ (2020). Ši turistinio pobūdžio knyga skirta visiems, norintiems pažinti ir atrasti gražiausias šalies vietoves: rezervatus, nacionalinius ir regioninius parkus, – tai, kas vertingiausia mūsų krašto gamtoje.

236

Gelgaudiškio dvaro sodyba

SUKURK PROTO MŪŠĮ SU DRAUGAIS AR ARTIMAISIAIS

NAUJIENA

KO

DĖ

L

O Ė L

KAS

K D

KO D

KAS

S KA

ĖL

Kortelių žaidimas „Kas ir kodėl?“ yra puiki proga nuo „sofos lygos“ pereiti prie stalo čempionato, nuo kurio – vienas žingsnis iki televizijos studijos ir tikro žaidimo.

Leidyklos „Terra Publica“ žaidimų ieškokite www.terrapublica.lt arba knygų ir žaidimų prekybos vietose.

buhalterinÄ— apskaita konsultacijos

+370 688 45 452 BuhalterinÄ— magija MB

fylframeyourlife.1

frameyourlife_