Žurnalas „Lietuvė“, 2020, Nr. 3(10) by inesa

VERSLI • KURIANTI

NR.3(10)•2020

MYLINTI • VEIKLI

Elmyra BaljanaitėStanevičienė Tarnyba kariuomenėje – tarsi piligriminė kelionė

Aina Zinčiukaitė Mane žavi iššūkis padaryti tai, kas atrodo neįmanoma

Mykolė Ganusauskaitė Dalia KatinaitėPranckevičienė Bendravimas su žirgu – stipri terapija

Paryžiaus kerai nublanko prieš Lietuvos ilgesį

r kada pagalvojote, kad

mes turime vieną bendrą norą – sustabdyti bėgantį laiką? Lekia jis kaip gražuolis žirgas beribiais laukais, nesigręžiodamas atgal, ir pavyti jo turbūt neįmanoma. O mes kas dieną vis dažniau sau tariame: „Sustok, akimirka žavinga...“ Ne kartą, keliaudami ir žvelgdami į kerinčio grožio horizontą, norėjome, kad tas momentas niekada nesibaigtų. Arba stebėdami per vasaros nuspalvintas pievas bėgiojančius vaikus – kad jie ir liktų mažais vaikais. Ir šventės, kurioms ruošiamės, prabėga akimirksniu, net nesuspėjame jų pajausti. O raukšlės veiduose mums primena, kad laikas negailestingas ir ne kiekvienam pavyksta su juo susidraugauti. Ir štai gyvenimas mums duoda dovaną, jis stabdo laiką... Ar mes mokėsime šią dovaną priimti? Pažvelgti į save, pabūti tyloje, išgirsti artimojo žodį ir negalvoti apie rytdieną. Ar mokėsime suprasti, kas yra svarbu ir kas nereikalinga? Ar išmoksime ne teisti, o padėti, ne keikti, o pagirti? Ar išmoksime priimti kito nuomonę ir be pavydo džiaugtis kito sėkme? Ar mokėsime gyventi lėtai? Tad linkime daugiau baltos spalvos, gerų darbų, kurie sugrįžta bumerangu. Tikėjimo savimi, rusenančios vilties. Ir apkabinkime vieni kitus dažniau, nes per šventes turėsime tiek daug gražaus ir šilto sustabdyto laiko...

#pasauliolietuvės #ašmyliuLietuvą

E ST E T I N I S PLO M B AVI M A S I M PL A N TAVI M A S PR OT E Z AVI M A S A L L- O N - 4 O RTO D O N T I JA T E R A PI N Ė O D O N TO LO G I JA

KAUNAS • VILNIUS www.neodenta.lt

MYLINTI • VEIKLI

Įmonė Redaktorė Kalbos redaktorė Dizainerė

VERSLI • KURIANTI

„Inekta“ Inesa Uktverienė Inga Nanartonytė Kristina Čereškienė

Numerį rengė: Inesa Uktverienė Inga Nanartonytė Laura Šakirovaitė Živilė Kasparavičiūtė Monika Korolytė

Viršelis: Viršelio veidas Fotografė

Aina Zinčiukaitė Viktorija Vaišvilaitė

Žurnalo draugai: „Lietuvos kūrėjai“

• Numeryje panaudotos stock.adobe.com iliustracijos • Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako • © „Lietuvė“, 2020, Nr. 3 (10)

www.lietuve.lt

info@lietuve.lt

facebook.com/zurnalas.lietuve

zurnalaslietuve

+370 620 44 223

Unikalus rankų darbo veltas muilas – kempinėlė su medaus ir ramunėlių ekstraktu DESIGN

Nadin Smo Design

+370 679 81 611

„Stalo studija“ padės Jums sukurti išskirtinį stalo dekorą

StaloStudija

+370 679 81 311

lietuvė

Dalia Katinaitė-Pranckevičienė:

„Bendravimas su žirgu žmogų pripildo laimės“ „Buvimas su žirgais veikia kaip labai stipri terapija. Iki šiol nemačiau nė vieno, kuris, pirmą kartą priėjęs prie žirgo, pajutęs jo didybę, jėgą, šilumą ir norą bendrauti, nebūtų pradėjęs šypsotis“, – sako Lietuvos dailiojo jojimo čempionė DALIA KATINAITĖ-PRANCKEVIČIENĖ. Dar vaikystėje užgimusi meilė arkliams tapo stimulu įprastas pramogas iškeisti į ilgas kasdienes treniruotes su žirgais, vėliau, atidarius žirgyną, visą laisvalaikį skirti jų priežiūrai ir treniravimui. Moteris atvira – žirgų auginimas yra labai sunkus darbas, tačiau visus sunkumus atsveria laimės jausmas, kurį teikia bendravimas su šiais nepaprastais gyvūnais. INESA UKTVERIENĖ

Kada susižavėjai žirgais? Žirgais susižavėjau būdama šešerių ar septynerių metų. Tuo metu per mokinių atostogas televizija rodydavo filmus vaikams. Vienas iš tų filmų (nepamenu pavadinimo) buvo apie karą ir vaikus, kurie prisipratino kareivių žirgą, išmokė jį įvairiausių triukų. Filmas mane labai sužavėjo ir mamai pasakiau, jog tikrai turėsiu žirgą. Ėmiau naktimis sapnuoti, kaip joju. Nuo tada šie gyvūnai nebeišėjo man iš galvos: skaičiuodavau juos pro mašinos langą pakeliui pas močiutę, o nuvažiavusi į kaimą bėgdavau pas pievoj pririštą kaimyno arklį ir leisdavau ten valandų valandas stebėdama, ką jis veikia, glostydama, kalbindama jį. Per bulviakasius visada prašydavau, kad leistų man vesti arklį atariant bulves ar vadelioti vežimu vežant bulves namo. Pastebėjusi mano susižavėjimą arkliais, močiutė juokaudavo, jog esu atsigimusi į ją: ji, jauna būdama, jodinėdavo arkliu po kaimą, todėl kaimynai ją vadindavo ragana. Tačiau pirmą kartą ant žirgo užlipau tik po ke8

lerių metų. Tuo metu gyvenau Panevėžyje. Už poros kilometrų nuo namų, Staniūnų gy venvietėje, buvo nuostabus žirgynas. Niekada nepamiršiu, kaip užgniaužė kvapą, kai atidarius didžiulio balto pastato duris į mane galvas atsuko keliasdešimt žirgų. Ėjau nuo vieno gardo prie kito, skaitydama lentelėse užrašytus vardus, veisles. Ypač paslaptingai skambėjo žodžiai kai kurių žirgų apyraše „elito klasė“... Jau tada nujaučiau, jog turėti žirgą yra prabanga. Ne dėl to, kad kai kurie yra labai brangūs, o todėl, kad bendravimas su šiuo gyvūnu žmogų pripildo laimės. Šiame žirgyne pradėjau lankyti jojimo būrelį. Kiekvieną dieną po pamokų jame praleisdavau nuo trijų iki keturių valandų. Ar Tavo svajonė buvo turėti žirgyną, o gal viskas susiklostė natūraliai? Svajone turėti žirgyną mane užkrėtė draugė Beata. Mes daug metų kartu lankėme tą patį žirgyną Staniūnuose. Labai susidraugavome. Vaikystėje ji

lietuvė Kiekvienas, norintis pradėti jodinėti, turi žinoti, jog žirgas nėra mašina. Tai yra asmenybė. Reikia pasiruošti iššūkiui ir netikėtumams.

lietuvė

Labai svarbus gyvūno temperamentas – jis turi atitikti raitelio temperamentą, nes šiame sporte žirgas ir raitelis turi suprasti vienas kitą „iš pusės žodžio“. Juodu turi jausti vienas kitą ir pasitikėti vienas kitu.

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė buvo labai aukšta, o aš – labai žema, todėl draugai mus vadindavo Štepseliu su Tarapunka. Ji dažnai garsiai pasvajodavo, kad kažkada būtų smagu turėti savo žirgyną. Nejučia apie tą patį svajoti pradėjau ir aš. Baigusi mokyklą, iš Panevėžio atvažiavau į Kauną studijuoti Kauno technologijos universiteto Tarptautinių studijų centre. Vėliau nusprendžiau baigti Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Studijuodama įsigijau savo pirmąjį žirgą – kumelę Elbę. Ją laikiau ir treniravau Kauno Marvelės žirgyne. Iš pradžių dirbau administratore, vėliau projektų vadove, o baigusi teisės studijas – juriste. Darbą derinau su jojimu. Baigusi studijas įsigijau dar keletą žirgų, o Elbei gimė kumeliukas – Elbrusas. Natūraliai pradėjau galvoti, kad laikas savam žirgynui. Šiam žingsniui paskatino ir tai, kad tuomečiuose žirgynuose man nepatiko nei žirgų laikymo sąlygos, nei pašarai, kartais pasitikėjimo nekeldavo ir prižiūrėtojai. Norėjosi, kad žirgai visada būtų šalia, kad pati galėčiau jais rūpintis. Kai susipažinau su būsimu vyru ir jis manęs paklausė, kur norėčiau gyventi – mieste ar kaime, – atsakiau klausimu: „O kaip tu norėtum: ar kad namo grįžčiau dešimtą valandą vakaro, ar iš karto darbui pasibaigus...“ Na, gal ne visai į namus, o į žirgyną šalia namų. Taigi nutarėme namą statytis kaime, o šalia – ir nedidelį žirgyną. Ką Tau reiškia žirgai? Kiek jų užauginai, paruošei varžyboms? Žirgai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Nors teko išbandyti keletą skirtingų profesijų, daugelis mano pažįstamų net nežino, kad dirbu ir kitokį darbą. Niekada nenorėjau iš savo pomėgio dirbti su žirgais daryti verslo. Visiems žinomas posakis: „Susirask mėgstamą darbą ir tau daugiau niekada gyvenime neteks dirbti.“ Tačiau šiuo atveju jis sunkiai pritaikomas, nebent tau patinka auginti žirgus tam, kad vėliau juos parduotum. Man tai ne prie širdies. Kaskart, kai renkuosi kumeliuką ar jauną žirgą, aš perku jį sau, svajodama, kad pavyks ištreniruoti puikų partnerį varžyboms. Natūralu, kad, augindamas ir treniruodamas žirgą, prie jo prisiriši emociškai, šis taip pat pripranta prie ta12

vęs. Jeigu tai būtų verslas, tam, kad jis būtų sėkmingas, turėtum parduoti pačius geriausius savo žirgus ir vėl auginti, ruošti naujus. Iš patirties galiu pasakyti, kad tų geriausių yra labai mažai. Per 22 metus nuo kumeliuko ar jauno žirgo esu išauginusi dešimt žirgų, tačiau kol kas turiu tik tą vienintelę „geriausią“ – tai šešerių metų Hanoverio arklių veislės kumelė vardu Amica. Kodėl taip yra? Tam, kad žirgas taptų sportinis ir galėtų dalyvauti tarptautinėse varžybose, jis turi atitikti labai daug kriterijų. Visų pirma, jis turi būti puikios fizinės sveikatos. Nors fizinė gyvūno sveikata labai priklauso nuo tinkamo treniravimo, tačiau dažnai žirgai turi ir įgimtų defektų, kurie riboja galimybes siekti aukštų sportinių rezultatų. Be to, žirgas turi turėti įgimtas savybes, reikalingas pasirinktai sporto šakai. Aš ruošiu žirgus dailiojo jojimo varžyboms. Dailiojo jojimo žirgų judesiai turi būti gražūs, plastiški, taisyklingi. Treniruojant jie gali būti tobulinami, bet be įgimtų savybių tarptautinėje arenoje mažai pasieksi, o daugeliu atvejų net nepavyks žirgo ištreniruoti iki tarptautinio lygio varžybų. Be to, labai svarbus gyvūno temperamentas – jis turi atitikti raitelio temperamentą, nes šiame sporte žirgas ir raitelis turi suprasti vienas kitą „iš pusės žodžio“. Juodu turi jausti vienas kitą ir pasitikėti vienas kitu. Perkant kumeliuką, dažnai sunku pasakyti, koks bus jo temperamentas užaugus, tai tarsi loterija. Dar vienas dalykas, kurį sunku iš anksto numatyti, – žirgo sugebėjimas ramiai elgtis kelionių metu. Sportiniams žirgams specialiu transportu iki varžybų vietos tenka keliauti didelius atstumus, kartais – važiuoti dešimt ir daugiau valandų iš eilės. Daromos tik neilgos pertraukos, per kurias žirgai pagirdomi, jiems įdedama pašaro. Jei tokių kelionių metu gyvūnas stresuotų, tai varžybų vietą pasiektų išsekęs ir apie gerus rezultatus negalėtum nė svajoti. Kiek laiko skiri žirgams? Kokia Tavo kasdienybė? Žirgams skiriu visą savo laisvalaikį. Daugiausia laiko praleidžiu juos treniruodama. Mano pomėgis – ruošti ir treniruoti žirgus nuo kume-

liukų. Labai įdomu stebėti, kaip jie po truputį pradeda tavimi pasitikėti, auga, stiprėja, išmoksta naujų dalykų. Nusipirkti jau išaugintą ir paruoštą žirgą turbūt būtų protingiau, nors ir labai brangu. Tokiu atveju galėtum greičiau siekti sportinių rezultatų, o ir netikėtumų greičiausiai būtų mažiau: jau matytum žirgo sportinius pasiekimus, kaip jis elgiasi su raiteliu, transportuojamas, gali ir sveikatos tyrimus atlikti. Bet manęs tai niekada nedomino. Man įdomus procesas. Dalyvaudama varžybose žinau, kad žirgas yra mano ištreniruotas, mano išmokytas; jei padarom klaidų, tai yra mūsų abiejų klaidos, nėra to trečio asmens, kurį gali apkaltinti, kad blogai žirgą paruošė. Koks Tavo šeimos santykis su žirgais? Ar sulauki pagalbos? Be abejo, be šeimos pagalbos negalėčiau nė pasvajoti apie šią veiklą. Didžiausias mano rėmėjas visada buvo tėtis: jis palaikė ne tik morališkai, bet ir finansiškai. Dalyvavimas varžybose yra gana brangus malonumas. O vyras Algirdas – tai žirgyno „pilkasis kardinolas“: jo tarsi ten ir nėra, bet visi remonto darbai gula ant jo pečių – tai tvora sulūžta, tai traktorius sugenda, darbų tikrai netrūksta. Šiek tiek padeda ir dešimties metų dukra Gabija. Ji turi savo vokiečių jojamąjį ponį vardu My Golden Star ir po truputį mokosi jodinėti. Tačiau visada laikiausi nuomonės, kad vaikai patys turi susirasti gyvenimo kelią, pomėgius, todėl dukra lanko ir kitokius būrelius, šiuo metu susidomėjo krepšiniu. Su savo treniruotais žirgais dalyvauji varžybose. Kokių laimėjimų turite? Savo žirgus ruošiu dailiojo jojimo varžyboms. Dailųjį jojimą galima palyginti su šokiu ant žirgo, kai raitelis ir žirgas ribotame varžybų aikštelės plote atlieka dailiojo jojimo testą arba numatytą judesių seką. Aukščiausias lygis pasiekiamas, kai žirgas nesipriešindamas tuoj pat paklūsta net pačioms švelniausioms raitelio komandoms, tačiau išlieka atsipalaidavęs ir, atrodytų, dirba be pastangų. Dailiuoju jojimu susidomėjau prieš dvidešimt metų, iki tol dalyvaudavau konkūrų – kliūtinio jojimo – varžy-

lietuvė

Norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų daug aukščiausio lygio dailiojo jojimo atstovų, kurie varžytųsi Didžiojo prizo rungtyje. Tuomet prasidėtų naujas etapas Lietuvos dailiojo jojimo istorijoje.

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė

Kantrybė, mokėjimas laukti – tai pagrindinės žirgus auginančio ir treniruojančio žmogaus savybės.

lietuvė

bose. Tačiau vienose varžybose Elbė susižeidė koją ir nusprendžiau neberizikuoti. „Persikvalif ikuoti“ nebuvo lengva. Šios sporto šakos yra labai skirtingos: skiriasi ne tik raitelio sėdėsena, balnas – kitoks yra ir žirgo treniravimas. Jeigu atvirai, turbūt tik po dešimties metų treniravimosi ir įvairios literatūros skaitymo pradėjau suvokti, kaip tinkamai dirbti su žirgu, norint jį paruošti dailiojo jojimo varžyboms. Tuomet pavyko pasiekti geresnių rezultatų varžybose: 2011 metais su Elbės sūnumi Elbrusu tapome Lietuvos čempionais jaunų (penkerių metų) žirgų grupėje; 2014 metais su Vokietijoje gimusiu žirgu Furst Frederik pelnėme Lietuvos čempionų titulą jaunų (ketverių metų) žirgų grupėje. Jis yra pirmasis žirgas, su kuriuo pavyko pasiekti gerų rezultatų tarptautinėje arenoje: 2015 metais tarptautinėse varžybose Suomijoje, jaunų žirgų rungtyje, iškovojome antrąją vietą ir teisę dalyvauti Pasaulio veisėjų jaunų žirgų dailiojo jojimo čempionate Vokietijoje.

Tai pirmasis dailiojo jojimo žirgas Lietuvos istorijoje, dalyvavęs pasaulio dailiojo jojimo čempionate. 2016 metais su kitu Vokietijoje gimusiu žirgu Feel My Dreams tapome Lietuvos čempionais jaunų (ketverių metų) žirgų grupėje. 2015 metais į mano žirgyną buvo atvežta Vokietijoje gimusi Hanoverio arklių veislės kumelė Amica. Tuomet, paleidusi ją manieže palakstyti, iš karto pasakiau – tai geriausias žirgas iš visų, kuriuos esu turėjusi. Mano žodžius Amica patvirtino 2018 metais tapdama jaunų (ketverių metų) žirgų Lietuvos čempione, o 2019 metais, dalyvaudamos jaunų žirgų rungtyse Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, įvykdėme kvalifikacinius reikalavimus dalyvauti pasaulio jaunų žirgų čempionate Ermelo mieste Olandijoje. Taigi tai antrasis žirgas Lietuvos dailiojo jojimo istorijoje, dalyvavęs pasaulio jaunų žirgų dailiojo jojimo čempionate. Šiais metais galiu pasidžiaugti Lietuvos ir Lenkijos jaunų žirgų čempionatuose Amicos pelnytais vicečempiono titulais.

lietuvė

Turbūt auginti žirgus, jais rūpintis gali ne bet kas. Kokių savybių turi turėti žmogus? Kokia esi Tu? Žirgų auginimas – labai sunkus darbas, kuris daugeliu atvejų ne tik neatsiperka, bet ir reikalauja papildomų investicijų. Mano nuomone, tuo gali užsiimti tik toks žmogus, kuris „serga“ žirgais. Mano vyras Algirdas mėgsta sakyti: „Didžiausia tavo gyvenimo svajonė kažkam kitam greičiausiai atrodytų kaip didžiausias gyvenimo košmaras...“ Nenoriu nieko gąsdinti, bet auginant ir treniruojant žirgus fizinio darbo nepavyks išvengti, nebus savaitgalinių pamiegojimų iki pusiaudienio ar nerūpestingo vakarojimo penktadieniais. Žirgai – tai visų pirma labai didelė atsakomybė. Juos reikia laiku šerti, išvesti į lauką, valyti jų gardus, o kur dar treniravimas, sveikatos, kanopų, dantų priežiūra. Be abejo, gali nusipirkti žirgą, išnuomoti jam gardą prestižinėje arklidėje ir pasamdyti žmogų, kuris jį treniruos, prižiūrės, o tu galėsi ateiti tik tada, kai turėsi noro ir laiko pajodinėti. Bet tuomet tu nebūsi žirgo augintojas, būsi tiesiog jo savininkas. Tai nėra blogai, jei esi tikras, kad žmonės, kurie rūpinasi tavo žirgu, atlieka tai tinkamai, bet aš visada norėjau tai daryti pati. Tuomet atsiranda tikrasis ryšys su žirgu, nes tu dalyvauji jo kasdienybėje, būni šalia, kai jam linksma ir kai skauda.

Kantrybė, mokėjimas laukti – tai pagrindinės žirgus auginančio ir treniruojančio žmogaus savybės. Treniruojant juos viskas turi būti daroma mažais žingsneliais, reikia išmokti džiaugtis mažomis kasdienėmis pergalėmis. Kartais būna sunkumų, atrodo, kad nebepavyks sutarti su žirgu. Niekada nepamiršiu, kaip skundžiausi savo draugei, kad vienas mano augintinių yra negabus, jam niekas nepavyksta, o ji pasakė: „Žinai, Dalia, žirgo treniravimas – tai kaip rožinio kalbėjimas: akmenukas po akmenuko, žingsnis po žingsnio, o tuose žingsniuose visas žirgo gyvenimas sudėtas.“ Tai vėliau tapo mano gyvenimo taisykle. Iš tiesų tuose žingsniuose sudėtas visas žirgo gyvenimas, nes tik nuo to, ar žmogus, dirbantis su juo, nepritrūks kantrybės, nepridarys klaidų, priklauso, ar gyvūnas bus laimingas, ar jam gyvenime viskas gerai klostysis. Niekas nenori neklusnaus, stresuojančio žirgo, turinčio blogų įpročių ar sveikatos problemų. Jei pirmasis treneris nemoka tinkamai su juo dirbti, neturi kantrybės, gyvūnas išsiugdo blogus įpročius arba atsiranda sveikatos bėdų. Tokie nelaimingi žirgai keliauja iš rankų į rankas, nerasdami, kas juos mylėtų, prarasdami pasitikėjimą žmogumi. 17

lietuvė

Niekada nenorėjau iš savo pomėgio dirbti su žirgais daryti verslo. Kaskart, kai renkuosi kumeliuką ar jauną žirgą, aš perku jį sau, svajodama, kad pavyks ištreniruoti puikų partnerį varžyboms.

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė

Koks įvykis per darbo su žirgais metus ypač įsiminė? Prieš beveik dešimt metų su dar jaunu Elbrusu treniravomės maniežinėje aikštelėje ir jis kažkodėl prarado pusiausvyrą. Nukritome kartu ant žemės, žirgas prispaudė man koją ir lūžo pėda. Kadangi smūgis buvo gana didelis, atsigavau tik po kurio laiko. Ėmusi dairytis, pamačiau, kad žirgas stovi maždaug už trijų metrų ir atidžiai mane stebi. Buvau pikta dėl to, kad jis taip kvailai nugriuvo, ir riktelėjau jam: „Ko žiūri, eik čia ir padėk man atsistoti.“ Paprastai žirgai bėga nuo piktai kalbančio žmogaus, tačiau Elbrusas ne tik priėjo ir leido man įsikabinti į jo kaklą, kad galėčiau atsistoti, bet ir kantriai parvedė mane iki arklidžių, leisdamas laikytis už jo kaklo, palaukęs, kol pailsėsiu, nes nuo smūgio sukosi galva. Tada supratau, kad labai svarbus ryšys tarp žmogaus ir žirgo. Įprastas žirgo elgesys nukritus raiteliui – pabėgti tolyn ir grįžti į arklides prie saviškių, kur jis jaučiasi saugiau. Šiuo atveju Elbrusas pasielgė netipiškai, ne pagal instinktus. Ar buvo netekčių? Turbūt žirgai, kaip ir žmonės, serga? Kol kas netekčių neturėjau. Vyriausiam žirgui Elbei dabar 25 metai. Šie gyvūnai gali išgyventi iki 30 metų ir daugiau, bet visko gali nutikti ir anksčiau, todėl aš jau susitaikiau su ta mintimi, kad Elbė kažkada išeis. O susirgti žirgas gali bet kuo, kaip ir žmogus: ir kosuliu, ir pilvo diegliais, ir artritu. Bet jei yra tinkamai šeriamas, daug laiko praleidžia lauke, jam reguliariai tvarkomos kanopos ir dantys, ligų tikimybė daug mažesnė. Ar tiesa, kad buvimas su žirgu žmogų gali veikti kaip terapija? Kodėl vieni jų bijo, o kiti ne? Galbūt žirgų nereikia bijoti? Esu daugybę kartų stebėjusi žmonių pirmąjį kontaktą su žirgu ir galiu patvirtinti, jog tai yra terapija, netgi labai stipri. Nemačiau nė vieno, kuris, pirmą kartą priėjęs prie žirgo, pajutęs jo didybę, jėgą, šilumą ir norą bendrauti, nebūtų pradėjęs šypsotis. O kai žmogus pirmą kartą užlipa ant 20

žirgo, atsiranda pagarbi baimė dėl jo jėgos, bet ją visada lydi šypsena... Žirgų bijoti nereikia – tai draugiški gyvūnai. Bet reikia gerbti jų jėgą ir dydį. Aš laikausi nuomonės, jog jodinėti žirgais mes galime tik todėl, kad jie mums tai leidžia. Priversti pusę tonos sveriantį gyvūną ką nors padaryti beveik neįmanoma. Būtent todėl labai svarbu, kad nuo pat pradžių su žirgu dirbtų savo darbą išmanantis asmuo, kuris išmokytų jį bendradarbiauti su žmogumi, o ne bijoti jo. Bijantis žirgas yra pavojingas žmogui: jis gali kąsti, spirti, bandyti numesti raitelį. Ką reikėtų žinoti, norint pradėti lankyti jojimo treniruotes? Kiekvienas, norintis pradėti jodinėti, turi žinoti, jog žirgas nėra mašina. Tai yra asmenybė. Reikia pasiruošti iššūkiui ir netikėtumams. O tėvams, kurių vaikas pradeda mokytis joti, norėčiau pasakyti, kad iš pradžių jokiu būdu negalima pirkti jam jauno nemokyto žirgo. Tokiu atveju kenčia abu: vaikas, nesugebėdamas treniruoti žirgo, praranda pasitikėjimą savimi ir žirgais, o gyvūnas išmoksta neklausyti žmogaus ir vėliau tinkamai jį ištreniruoti sunku arba neįmanoma. Kokios Lietuvoje yra sąlygos žirgų sporto atstovams? Šiame sporte siekti pergalių išties sunku. Neužtenka būti geru raiteliu, reikia turėti gerą sportinį žirgą. Tokie kainuoja labai daug. Eiliniam mirtingajam jie tiesiog neįperkami. Bet visada yra tikimybė išsiauginti gerą žirgą. Būtent dėl šios priežasties tiek laiko ir energijos investuoju į darbą su jaunais žirgais. Ar pasiseks? Gyvenimas parodys. Ar sunku Lietuvoje išlaikyti žirgyną? Kokių sąlygų ar pagalbos trūksta? Kaip ir sakiau, turint žirgyną reikia labai daug fiziškai dirbti. Aišku, norėtųsi, kad Lietuvos žirginio sporto federacija turėtų daugiau galimybių remti visus savo sportininkus, ypač dalyvaujančius tarptautinėse varžybose, nes kol kas beveik visas išlaidas, susijusias su varžybomis, sportininkai apmoka iš savo lėšų. Bet tikiu, kad viskas žingsnis po žingsnio gerės.

Dalyvauji Lietuvos žirginio sporto federacijos Dailiojo jojimo komiteto veikloje. Kokius tikslus keliate ir ką pavyksta nuveikti? Dailiojo jojimo komitete savanoriškais pagrindais dirba aštuonios narės. Šiais metais esu išrinkta šio komiteto pirmininke. Tai yra patariamasis Žirginio sporto federacijos struktūros darinys, dalyvaujantis su-

lietuvė

Aš laikausi nuomonės, jog jodinėti žirgais mes galime tik todėl, kad jie mums tai leidžia. Priversti pusę tonos sveriantį gyvūną ką nors padaryti beveik neįmanoma.

darant taisykles, padedantis populiarinti dailiojo jojimo sportą, organizuoti varžybas. Mūsų tikslas – skatinti ruošti kuo daugiau sportininkų, sugebančių dalyvauti tarptautinio lygio varžybose. Galbūt turi didelių svajonių, planų? Turiu vieną labai didelę svajonę, kuri priklauso ne tik nuo manęs... Norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų

daug aukščiausio lygio dailiojo jojimo atstovų, kurie varžytųsi Didžiojo prizo rungtyje. Tuomet prasidėtų naujas etapas Lietuvos dailiojo jojimo istorijoje, būtų galima sudaryti komandą Europos čempionatui, žirgų sporto žaidynėms ir galbūt atsirastų galimybė pakovoti dėl kelialapių į olimpines žaidynes. Kalbant apie asmeninius planus, jų turiu daug. Svajoju vieną iš savo

žirgų paruošti Didžiojo prizo rungčiai. Gal tai nebus tobulas pasirodymas, bet juk tie pirmi blynai būna visokie ir to nereikia bijoti. Tikiuosi, kad mano jauni žirgai užaugs sveiki, sportiški, sieksiu vėl papulti į pasaulio jaunų žirgų čempionatą. O svarbiausia, kad visi būtume sveiki ir laimingi. Visa kita įmanoma pasiekti dirbant. 21

lietuvė

Paryžiaus kerai nublanko prieš Lietuvos ilgesį MYKOLĖS GANUSAUSKAITĖS, meno gerbėjams žinomos MYKOLÉ vardu, tapybos darbai prikausto dėmesį, stebina, džiugina ir kelia smalsumą sužinoti šios kūrėjos gyvenimo istoriją, jos kelią iki savito stiliaus, kūrybos filosofiją. O papasakoti ir parodyti ji tikrai turi ką. Menininkė džiaugiasi, kad turėjo progą kaip kūrėja augti Paryžiuje, gyvame istorijų muziejuje po atviru dangumi, būti nešama idėjų lavinos ir suprasti, ką reiškia studijos, paremtos laisvu pasirinkimu. Tačiau dar labiau jos širdis dainuoja Lietuvoje, į kurią po beveik dešimtmečio Mykolė sugrįžo dalytis išskirtiniu menu, idėjomis ir įkvėpimu. INGA NANARTONYTĖ

Mykole, kada supratote, kad tapyba Jus traukia labiau nei bet kokia kita veikla? Ar renkantis profesiją nebuvo dvejonių, širdies ir proto balso priešpriešos? Dvejonės iš sisk l a idė įstojus į Paryžiaus dailės akademiją. Iki tol visada kirbėjo klausimas, ar menai mano kelias, ar labiau tėv ų pasirinkimas. Į meno mokyklą patekau anksti. Jau penktoje k lasėje mok iausi Kauno dailės gimnazijoje, po 22

metų su šeima persikėlėme į Vilnių ir mokslus tęsiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Besimokant Vilniuje į mano gyvenimą įžengė žirgai. Tiek pat laiko skirdavau jodinėjimui, kiek ir dailei. Galvojau apie darbą su žirgais. Tuo metu nežinojau, katras kelias mane traukia labiau. Dabar mintis apie darbą su žirgais yra nuėjusi į antrą planą. Mano prioritetas yra tapyba, ir dvejonių šiuo metu neturiu. Jaučiu, kad

čia esu išskirtinė. Tik būdamas toks savo sričiai gali daug duoti. Daugiau kaip aštuoneriems metams Jūsų namais buvo tapęs Paryžius. Kodėl jis? Mokydamasi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, vis pasvajodavau apie studijas svetur. Svarsčiau apie Angliją, Prancūziją, nes mokiausi anglų, prancūzų kalbas. Bebaigiant mokslus, tė-

lietuvė

Nenustelbiamas įkvėpimo šaltinis yra pati gamta. Ji nuolatos stebina, džiugina ir, rodos, galo nėra.

lietuvė vai atsidarė autorinės keramikos galeriją „Interios“ Paryžiuje, ant Monmartro kalvos. (Galerija iki šiol gyvuoja, žavi vietinius ir atvykstančius, garsina Lietuvą.) Atsirado vieta, norui esant, apsistoti ir dirbti. Tuo pat metu į elektroninį paštą gavau velykinį sveikinimą iš kažkada Prancūzijoje krikščioniškoje Taizé bendruomenėje sutiktos prancūzų porelės. Po daugybės metų jie sugalvojo pasveikinti visus ten sutiktus žmones. Sutarėm, kad kai atvažiuosiu aplankyti Paryžiaus, susitiksim. Išlaikiusi brandos egzaminus, nulėkiau mėnesiui apžiūrėti tėvų galerijos, susipažinti su Paryžiumi ir supratau, kad noriu ten būti. Tas miestas – tikras visa ko katilas, gyvas istorijų muziejus po atviru dangumi – tarsi užbūrė mane. Ir kartais, rodos, tikrai kažkas iš aukščiau padeda. Paryžiuje susitikau su minėtu pažįstamu iš Taizé. Jo sesė tuo metu mokėsi paruošiamojoje menų mokykloje. Iš jo sužinojau, kokios tai mokyklos, kam skirtos ir kokių jų yra Paryžiuje. Susisiekiau su viena jų. Grįžusi į Lietuvą paruošiau darbų rinkinį stojamiesiems ir įstojau mokytis į Prép’art privačią paruošiamąją meno mokyklą. Vėliau Paryžiaus dailės akademijoje Beaux-Arts de Paris baigiau magistrantūrą.

Papasakokite, kokie buvo tie metai. Kaip Paryžius Jus priėmė, kokių iššūkių pažėrė, kokiomis patirtimis apdovanojo ir ko išmokė? Sunku trumpai apibūdinti visus aštuonerius metus. Būta visko, įvairių periodų. Pirmi metai nustebino studijų intensyvumu, naujų idėjų lavina ir kūrybiškumo katilu, užvirusiu viduje. Įstojus į akademiją, žavėjo studento ir dėstytojo santykis, paremtas laisve, abipusiu pasirinkimu, pagarba. Akademija funkcionuoja principu „studentas pasirenka dėstytoją, o dėstytojas – studentą“. Nuostabi ir visiškai kitokia nei mūsiškė akademijos veikimo sistema: visus penkerius studijų metus studentas pats pasirenka paskaitas ir susidaro jų grafiką. Nelieka nieko privalomo, viskas, ką darai, teikia džiaugsmą. Skendau nuostabiose parodose ir mokslo sūkury. Iš aplinkos jaučiau šilumą ir smalsumą. Lietuvių Paryžiuje nedaug ir tai buvo mano pliusas, žavi išskiriamoji savybė. Vėl ėmiau jodinėti su žirgais, patekau į varžybų komandą. Jodavome per Bulonės mišką, pro tvenkinius, medžių fone matydavome Eifelį, kitus aplinkinius žymius pastatus. Susipažinau su prancūziška jojimo mokykla, veikiančia kitokiais pagrindais nei Lietuvoje esanti.

Besibaigiant bakalauro studijoms, susipažinau su Jonu Meku ir jo draugais. Visas tas įdomių žmonių viesulas mane visiškai įtraukė. Tie metai buvo nuostabūs, kupini netikėtų įspūdžių, nuotykių, pažinčių ir kelionių, vedančių iki pat Kanų kino festivalio. Viskam papasakoti prireiktų kur kas daugiau laiko ir tuščių popieriaus lapų. Kai pradėjau studijuoti magistrantūrą, geras Jono Meko draugas Pipas Chodorovas, dirbantis eksperimentinio kino ir jo viešinimo srityje, priėmė į savo „The Film Gallery“ atlikti stažuotės. Subtitravau visus naujai perleidžiamus Meko filmus. Buvo įdomu taip artimai susipažinti su šio menininko kūryba. Atmintinai žinojau kiekvieną filmo sekundę, nes teko jį ne kartą atsukti, kad tekstas atitiktų garsą ir vaizdą. Paryžiuje susipažinau su Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga. Atsirado nuostabių draugų, kartu daug visko organizavome ir veikėme. Baigusi magistrantūrą grįžau gyventi į Lietuvą. Tuo metu norėjosi pabėgti iš Paryžiaus, kurio žmonių įvairovė ir intensyvumas buvo pradėję erzinti. Svarsčiau arba persikelti į Liono miestą, arba sugrįžti. Sugrįžusi pajutau, kaip man gera čia, namuose, ir pasilikau.

lietuvė

Kaip vieną iš didžiausių iššūkių įvardyčiau prancūzišką sistemą, popierizmą, bet užtat kaip lengva dabar šiuos reikalus tvarkyti Lietuvoje. Kitas iššūkis buvo gimtinės ilgesys. Gražiausia išmokta pamoka – vertinti save ir bendrauti su kitais kaip su lygiaverčiais, nepaisyti amžiaus skirtumų, šiek tiek (gerąja prasme) paminti savo kuklumą, dažnai vyraujantį tarp lietuvių, džiaugtis tuo, ką veiki ir kas esi, kūrybos procese klausyti savo širdies.

traukė. Visada vedė noras daryti tai, kas patinka, nesiekiant tikslo, naudos ar pelno. Be to, nemažai dėmesio ir laiko vogė žirgai. Pagal užsakymus niekad nedirbau ir nedirbu, pasilieku tai tam metui, kai neturėsiu kaip kitaip verstis. Kol studijavau, dirbau tėvų galerijoje, padėjau šeimos versle. Dalyvavau grupinėse parodose, rengiau personalines parodas Paryžiaus akademijos galerijoje, kurioje studentai eksponuoja savo kūrybą.

Kaip sekėsi kloti karjeros pamatus Prancūzijos sostinėje? Ar visą laiką tapėte pagal užsakymus, ar prisidėjote prie kokių nors menininkų projektų, o gal dirbote samdomą darbą? Gyvendama Paryžiuje mokiausi ir visas kūrybinis dėmesys buvo sutelktas į asmeninės saviraiškos paieškas. Karjera manęs per daug niekad ne-

Dvejus metus praleidote Kopenhagoje. Ten dar labiau sustiprėjote kaip menininkė? Kokios patirties įgijote? Kopenhagoje manęs laukė įdomi ir netikėta patirtis. Lankydama ten draugę ir dalyvaudama Lietuvių dienų parodoje, susipažinau su būsimu (dabar buvusiu) savo vyru Valdu. Lietuvoje tuo metu man buvo gera,

tad išvykau gyventi į Kopenhagą su sąlyga, kad po kelerių metų grįšime abu. Taip ir nutiko. Kopenhagoje turėjau savo tapybos studiją, ten kūriau. Kadangi danų kalbos nemokėjau, periodiškai dirbau tėvų galerijoje Paryžiuje. Nuolatos skraidžiau, dvi savaites būdavau Danijoje, dvi – Prancūzijoje. Pusę mėnesio dirbdavau, pusę skirdavau vien tik kūrybai. Danijoje išmokau pasitikėti kitais. Ten viskas tuo paremta. Kaip ir Par yžius, Kopenhaga džiugino stipriomis pasaulinėmis parodomis. Taip pat nepriekaištingais dviračių takais. Ten dviratis tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Iki šiol prisimenu pasivaikščiojimus po Kristijanijos kaimuką, esantį vidury miesto, nuostabius ten kepamus pyragus su kava ir džemukus prirūkytame jaukiame džiazbaryje. 25

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė

Gražiausia išmokta pamoka – vertinti save ir bendrauti su kitais kaip su lygiaverčiais, nepaisyti amžiaus skirtumų, šiek tiek (gerąja prasme) paminti savo kuklumą, dažnai vyraujantį tarp lietuvių, džiaugtis tuo, ką veiki ir kas esi, kūrybos procese klausyti savo širdies. 27

lietuvė Kada pajutote, kad metas grįžti į Lietuvą? Visada jaučiau nostalgiją Lietuvai ir vis juokaudavau, kad viena koja esu čia, kita ten. Net šiek tiek pavydėjau tiems, kas ramiai sau gyveno, naują vietą priėmę kaip namus. Per kiekvienas atostogas, užuot tyrinėjusi svetimus kraštus, norėdavau grįžti namo. Esu prieraiši, gal dėl to. Gimtinėj mano širdis džiaugiasi. Mūsų sostinė vidury miško, apsupta ežerų, mažutė, gali visur pėsčiomis nueiti, bet joje pilna visko. Prancūzai ne be reikalo sako – elfų kraštas. Ir išties kaip gera būti savoj kultūroj, kur kiekvienas žmogus toks artimas, kur visos problemos tokios savos. Nėra šalies, kur gyvenimas geresnis ar blogesnis būtų, visur yra savų pliusų ir minusų. Tai ir renkiesi, kur tau geriau, artimiau. Ar šiandien džiaugiatės šiuo sprendimu? Ar Lietuvoje pakanka motyvacijos, užsakymų, meno gerbėjų palaikymo? O gal kuriate visam pasauliui? Be galo džiaugiuosi, nors būtų įdomu vis kur nors trumpai pagyventi, nes pasaulis toks įvairus ir neatrastas. Smagu, kad Lietuvoje gali parnešti ir pritaikyti tai, ką išmokai, patyrei užsienyje. Motyvacijos nestinga, nes ji sklinda iš vidaus. Žinoma, pasiilgstu pasaulinio masto parodų, jos viduje užkuria ugnį kūrybai. Bet kartu džiugu matyti, kaip su metais kyla vietinių parodų lygis. Jau ketverius metus gyvenu iš kūrybos, tad palaikymo nestinga. Pagrindiniai mano darbų pirkėjai yra Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys lietuviai, ir tai labai džiugina. Esate šiuolaikinės tapybos atstovė. Kaip, Jūsų nuomone, šiuo atžvilgiu atrodome pasaulio kontekste? Lietuva atrodo neblogai. Mes išliekame nedideli, nes mūsų pačių nedaug. Bet su turimais ištekliais – žmogiškaisiais ir finansiniais – darome nuostabų darbą, kuris susilaukia tarptautinio pripažinimo. Dėl to labai džiaugiuosi. Turime puikių menininkų, gražių galerijų, kurios dalyvauja pasaulinėse meno mugėse, bienalėse, konkursuose. Lietuvos paviljonas Venecijos meno bienalėje buvo įvertintas „Aukso liūtu“. Emilija Škarnulytė laimėjo „Future Generation Art Prize“. 28

Neskaidau meno į tapybą, grafiką, tekstilę ar kitas sritis. Šiais laikais viskas tampa vientisa, nes visų pirma svarbi idėja, o vis kita yra tik raiškos priemonės, padedančios ją išreikšti. Pagal diplomą esu ne tapytoja, o tiesiog menininkė. Tad save laikau menininke, kuriančia peizažo tema. Tai leidžia savęs nevaržyti ir panorus eksperimentuoti visose meno srityse. Kodėl kaip tapybos objektą pasirinkote gamtą? Kaip formavosi savitas Jūsų stilius, kas jam darė įtaką? Pirmą kartą apie architektūriškai sukonstruotą peizažą pagalvojau dar besimokydama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, eidama per tiltą ties Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Net nufotografavau upę, medžius ir jų atspindį. Bet tai ir liko tik mintis. Kai pradėjau mokytis Paryžiuje, nežinojau, kas mane domina. Rodėsi, kad niekas ar viskas ir niekas vienu metu. Paryžiuje mus išmokė tyrinėti aplinką, ieškoti siužetų bei idėjų. Belankant draugus Lietuvoje, į mano akiratį papuolė Vilniaus dailės akademijos bendrabučio sienos su senais kilimais, kuriuose matyti suplokštintas miškas ir besiganančios stirnos. Paėmiau kamerą ir nufotografavau vieną draugą, sėdintį kilimo fone. Šita nuotrauka ir tapo pirmuoju peizažu. Domino portreto ir peizažo santykis. Tuo pat metu dirbau prie kambario interjerų serijos, tuose darbuose vos kelios linijos sudarė erdvės, distancijos iliuziją. Šie eksperimentai ir buvo ta dalis mano darbų rinkinio, skirto stojamiesiems į Paryžiaus dailės akademiją, kuri patraukė vertinimo komisijos dėmesį. Įstojus dėstytojas Dominique’as Gauthier’ė patarė pasirinkti vieną siužetą ir jį išvystyti, o tuomet, jei norėsiu, grįžti prie likusių. Gal dėl to, kad mano ženklas Svarstyklės ir kartais sunku pasirinkti, sugalvojau viską suplakti – interjerus, peizažus ir portretus. Galiausiai portretai atkrito, o peizažą pradėjau kurti tarsi uždarą erdvę – su sienomis, lubomis ir grindimis. Iš to ir atsirado manieji peizažai. Išties pagrindinis mano interesas buvo ir išlieka erdvė, o jos išraiškos priemonė – peizažas. Tyrinėti erdvę įkvėpė viena knyga, perskaityta pirmaisiais gyvenimo Paryžiuje metais, – Georges’o Pereco „Especes

d’espaces“ („Erdvių rūšys“). Knygoje iš įvairių stebėjimo taškų aprašoma erdvės sąvoka. Labiausiai užbūrusi citata: Mūsų žvilgsnis perbėga erdvę ir mums duoda reljefo ir distancijos iliuziją. Nuo čia mes sukonstruojame erdvę – su viršumi ir apačia, dešine ir kaire, priešais ir užnugaryje, arti ir toli. Kai niekas nesustabdo mūsų žvilgsnio, mūsų žvilgsnis neša labai toli. Bet jei jis nieko nesutinka, jis nieko nemato; jis mato tik tai, ką sutinka; erdvė yra tai, kas sustabdo žvilgsnį, tai yra tai, į ką taiko mūsų regėjimas, kliūtis – plytos, kampas, perspektyvos taškas; erdvė yra tada, kada tai sudaro kampą, kada tai sustoja, kada reikia pasukti, kad tai vėl prasidėtų iš naujo. Erdvė turi kraštus, neišsilaksto visomis kryptimis. Tai padaro viską, ką reikia, kad geležinkelio bėgiai susitiktų gerokai prieš begalybę. Taip pat didžiulę įtaką darė Paryžiuje lankomos parodos, atrasti menininkai: Gerhardas Richteris, Peteris Doigas, Davidas Hockney, Alexas Katzas, Anselmas Kieferis, Julianas Opie. Iš lietuvių – Jonas Mekas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Vaikystėje Kaune lankiau meno būrelį Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Iki šiol prisimenu, kaip su pastelėmis eidavome į muziejų kopijuoti Čiurlionio darbų. Nenustelbiamas įkvėpimo šaltinis yra pati gamta. Ji nuolatos stebina, džiugina ir, rodos, galo nėra. Peizažas nebuvo siužetas, kurį planavau ilgai vystyti, bet taip nutiko, kad iki šiol negaliu sustoti. Jūsų kūriniuose dominuoja Lietuvos gamta. Ar tapote gamtoje, ar iš nuotraukų? Kaip pasirenkate „modelius“ savo paveikslams? Lietuvos gamta mano kūrybiniuose tyrinėjimuose atsirado antraisiais studijų metais, jau besigilinant į peizažą ir erdvės temą. Jaučiau nostalgiją savo šalies gamtai, vaikštant po ją užplūsdavo reminiscencijos – prisiminimai kažko, kas prarasta ir nebesugrįš, kažko, kas primena vaikystę, nerūpestingas vasaras ir buvimą nejaučiant, kad tuoj reikės išskrist. Pirmoji peizažų serija, įkvėpta lietuviškos gamtos, vadinosi „Reminiscencijos – sugrįžtant vėl“. Buvo smagu tyrinėti jausmą, kuris sukyla grįžus į vaikystėje lankytą vietą. Pamatyti, kaip viskas skiriasi nuo prisimenamo vaizdo, jausti, kaip vaiko

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė

Tapomas vaizdas turi būti man įdomus visais aspektais: savo turiniu, atmosfera, keistumu, ypatingumu, kompoziciškai, erdviškai, grafiškai, ritmiškai ir spalviškai. Tapybos darbo gimimas yra ilgas procesas.

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė

Daugelis suaugusiųjų teigia nemokantys piešti, groti, dainuoti, vaidinti, šokti – tai saviraiškos priemonės, kurios buvo vaikui užblokuotos. Mano tikslas – atblokuoti ir išlaisvinti vaikus, parodyti, koks beribis pasaulis, kaip viskas lengva, įdomu. ir suaugusiojo matymas susikerta, išgyventi to sukeltus jausmus. Vis grįždavau į tas pačias vietas, jas fotografuodavau. Vėliau, parvykusi į Paryžių, per eskizus ir piešinius tyrinėdavau visą medžiagą toliau, o rezultatai nuguldavo drobėse. Savo šalies gamtą jaučiame geriau nei bet kas kitas, tačiau retkarčiais patinka patyrinėti ir svetimus peizažus, kad ir labiau iš paviršiaus nei gilumos. Esu tapiusi Andoros, Suomijos ir Kinijos gamtą. Smagu eksperimentuoti ir stebėti, kaip kitoks apšvietimas, spalvos, atmosfera veikia mano tapybą. Tapau studijoje. Tapant man reikia ramybės, pamiršti viską aplink, nejusti laiko. Gamtoje fotografuoju, filmuoju. Tuomet studijoje paišau kompozicinius, spalvinius, grafinius eskizus. O ant drobės nugula viskas: matyto vaizdo prisiminimas, nuotraukos efektas, eskizo paieškos, pats potyris ir kelionė betapant. Visas tas procesas padeda man atsiplėšti nuo realaus vaizdo ir perleidžiant jį per save sukurti savo pasaulį. Tačiau visi pavaizduoti objektai egzistuoja tikrovėje. Nuvykęs į vietą, viską rastum išsidėsčius taip, kaip mano paveiksluose. Modeliais tampa tie peizažai, pro kuriuos negaliu praeiti, kurie mane priverčia sustoti, įsižiūrėti, kurie užburia. Fotografijose įamžinti vaizdai turi pereiti nelengvą atranką. Tapomas vaizdas turi būti man įdomus visais aspektais: savo turiniu, atmosfera, keistumu, ypatingumu, kompoziciškai, erdviškai, grafiškai, ritmiškai ir spalviškai. Tam ir skirti eskizai. Tapybos darbo gimimas yra ilgas procesas. Kada Lietuvos gamta Jums gražiausia? Gal turite mėgstamiausią gamtos kampelį? Mėgstamiausio sezono nėra, nors vasarą smagu maudytis ir bastytis šiltais vakarais. Man įdomu stebėti visą gamtos virsmą, patirti visas to virsmo keliamas emocijas, būsenas. Tai tarsi nuostabus filmas, kuris niekad nesibaigia. Gal dėl to Šiaurės Europos gamta man atrodo unikali. Turime visus keturis sezonus, o dangus – tai nuolatinis judantis kino teatras. Mylimų kampelių išties yra, ir stengiuosi atrasti vis naujų. Kelios vietos kompoziciškai labai įspūdingos ir gražios. Smalsu į jas užsukti praėjus kiek

laiko ir, tarsi išlukštenant „Kinder siurprizą“, laukti, ką pamatysiu šįkart. Tai Rumšiškių parko gamta, Pažaislis, Aukštaitijos nacionalinis parkas, Neries regioninis parkas, Kalnų parkas. Kokiais projektais, darbais ypač džiaugiatės? Labai džiugina šios vasaros tapyba ant Ignalinos mokyklos sienos. Kitas peizažas jau kelerius metus puošia Karklės vaikų stovyklą. Vienas iš mano, kaip menininkės, tikslų yra ne tik kurti dėl savęs, bet ir kitiems dovanoti atgalios. Edukacija ir sienų tapyba, kuri puošia viešąsias erdves, yra vieni iš pagrindinių įrankių. Manau, menas turi uzurpuoti viešąsias erdves, kelti kūrybiškumą, dominti praeivio akį ir kartu jį formuoti. Miestui jis gali pridėti labai daug vertės, prasmės ir gyvumo. Ypač kai mes turime tiek blokinių daugiabučių su tobulomis tuščiomis sienomis tapybai. Mano manymu, Lietuva galėtų tapti gatvės meno sostine. 2019-aisiais buvote Lietuvos atstovė menininkų susitikime Kinijoje. Koks buvo šio renginio mastas ir kokių įspūdžių iš ten parsivežėte? Kur dar tekę reprezentuoti Lietuvą? Be Kinijos, Lietuvai atstovavau UNESCO meno stovykloje Andoroje. Kinija yra užburianti šalis. Labai norisi ten sugrįžti ir dar pakeliauti. Prisimenant kelionę, iškyla fantastiški peizažai, šilti žmonės, nuostabus maistas ir užburiančios šventyklos. Susitikime dalyvavo menininkai iš Centrinės, Rytų ir Šiaurės Europos, taip pat kinų menininkai. Tačiau tokių renginių mastas meninės vertės požiūriu yra nedidelis. Menininkų susitikimai, vadinamieji meno simpoziumai ar plenerai, trunka nuo dviejų iki keturių savaičių. Susiburia įvairūs kūrėjai, bendrauja, keliauja, ilsisi ir tapo drauge. Kai kurie ir rimtų darbų sukuria. Tai daugiau smagi patirtis, kultūriniai ir menų mainai. Kinams tai buvo gražus savęs pateikimas, svetur kuriančių menininkų parodymas vietiniams, o mums – nuostabi patirtis ir susipažinimas su Kinija, jos tradiciniais menais. Nors kaip pažiūrėsi – kai kam tai tapo viso gyvenimo įvykiu. Lankėmės mokyklose, kur vaikai nėra matę svetimša-

lietuvė

lių. Kaip jie jaudinosi ir džiaugėsi. Iki šiol turiu jų rašytų laiškelių su palinkėjimais ir mergaitės dovanotą plaukų segtuką. Menininko karjerai svarbios aukšto lygio tarptautinės rezidencijos, kur jis rimtai, nieko neblaškomas atsideda kūrybai. Kaip ir parodos, projektai, bienalės, meno mugės. Nors niekada nežinai, ką atrasi. Kinijoje, eksperimentuodama su vietinėmis technikomis, atradau kai ką, ką noriu pritaikyti savo peizažams. Tad kūrybiniu atžvilgiu ši patirtis man buvo stipri ir turės įtakos tolesniam darbui. Vedate meno pamokas vaikams. Kuo ši veikla naudinga mažiesiems? Kartais vaikams vedu kūrybines dirbtuves. Gyvendama Kopenhagoje, dirbau su vaikais lituanis-

tinėje mokyklėlėje. Tai buvo įdomi ir vertinga pirmoji patirtis. Daugelis suaugusiųjų teigia nemokantys piešti, groti, dainuoti, vaidinti, šokti – tai saviraiškos priemonės, kurios buvo vaikui užblokuotos. Mano tikslas – atblokuoti ir išlaisvinti vaikus, parodyti, koks beribis pasaulis, kaip viskas lengva, įdomu. Tikiu, kad per edukaciją galima daryti įtaką ateičiai. Dėl to norisi atiduoti dalį savęs edukacijai, ypač vaikams. Paaugliams ir suaugusiesiems vedu privačias pamokas. Į mane kreipiasi norintys patobulinti savo gebėjimus ar studijuoti užsienyje. Kaip tik neseniai viena mokinė įstojo į dailės akademiją Anglijoje. Ateityje norėčiau sukurti visą mokymo sistemą. Pagal prancūzišką meno mokyklos pavyzdį įkurti privačią mokyklėlę ir mokyti meno kitaip.

lietuvė

Ateityje norėčiau sukurti visą mokymo sistemą. Pagal prancūzišką meno mokyklos pavyzdį įkurti privačią mokyklėlę ir mokyti meno kitaip. 35

VIKTORIJOS VAIŠVILAITĖS NUOTRAUKA

lietuvė

Aina Zinčiukaitė:

„Mane žavi iššūkis padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma“ Kad ir kokį scenos pasirodymą stebėtume, vertiname ne tik atlikėjo, bet ir jo kostiumo kūrėjų darbą. Tinkamai parinkti drabužiai padeda išreikšti atliekamo kūrinio temą, idėją, dažnu atveju pelno jam papildomų vertės taškų. Todėl atlikėjai, meno projektų kūrėjai ieško geriausių savo srities meistrų. Tarp jų – klaipėdietė dizainerė AINA ZINČIUKAITĖ. Ji yra sukūrusi kostiumų daugiau nei trisdešimt šokio, dramos ir pantomimos pastatymų, įvairiems muzikiniams projektams, pristačiusi devynias autorines rūbų kolekcijas, sukūrusi kostiumus sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ kompozicijoms, kurios pelnė aukso apdovanojimus pasaulio ir Europos čempionatuose. A. Zinčiukaitės darbai 2005 metais įvertinti uostamiesčio teatralams skiriamu „Padėkos kaukės“ apdovanojimu, 2012 metais ji apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, 2018-aisiais jai įteiktas uostamiesčio „Meninės sielos“ apdovanojimas. 2019-aisiais Ainos kostiumai šokio spektakliui „Alisa stebuklų šalyje“ įvertinti „Padėkos kauke“. INESA UKTVERIENĖ

Pirmą kartą Jus pamačius nuotraukose, buvo galima atspėti, kad daug metų šokote: Jūs labai plastiška ir fotografijose tarsi perteikiate šokio judesį, atitinkamą jausmą. Kaip susižavėjote šokiu? Taip, dev yniolika metų šokau sportinius šokius kolektyve „Žuvėdra“ pas Skaistę ir Romualdą Idzelevičius. Be to, esu iš choreografų šeimos: tėtis Mykolas Zinčiuk visą gyvenimą dėstė klasikinį ir charakterinį šokį, mama Tulija Jagutytė-Zinčiukienė – istorinį ir klasikinį šokį, taip pat daug metų vadovavo Choreografijos katedrai Klaipėdos universitete. Tad vaikystėje šokis nebuvo mano pasirinkimas, daugiau duotybė, natūrali terpė, kurioje augau.

Kada pradėjote kurti, kokie buvo pirmieji bandymai? Galbūt kas nors iš artimųjų užsiėmė kūrybine veikla? Niekada nežaidžiau su lėlėmis, bet patiko siūti joms drabužius. Gal čia galima įžiūrėti polinkį į tai, kuo dabar užsiimu (šypsosi). Močiutė iš tėčio pusės Ana gražiai siuvinėjo kryželiu. Vakarų Ukrainoje, kur ji gyveno, tai populiarus tradicinis moterų užsiėmimas. Tad, be šokio geno, iš šeimos paveldėjau ir šio krašto moterims būdingą auksarankių bruožą. Kokia buvo Jūsų, kaip „Žuvėdros“ dizainerės, veiklos pradžia? Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Pirmiausia pradėjau kurti varžybi-

nes sukneles sau, nes tiesiog nebuvo tokios paslaugos. Vėliau tai peraugo į rimtesnį užsiėmimą. Tuo metu nebuvo tokio didelio audinių faktūrų, spalvų, dekoravimo priemonių pasirinkimo kaip dabar. Pavyzdžiui, juodus žvynelius buvo galima pasigaminti iš fotojuostos. Visa tai darėte viena ar turėjote pagalbininkų? Ar visada pavykdavo išpildyti lūkesčius? Šokėjų rūbų kūrimą įvardyčiau kaip komandinį darbą, kuriame būtina sujungti išskirtinį dizainą, patogumą (kad drabužiai nevaržytų šokio judesių), saugumą atliekant sudėtingas figūras, triukus. Geriausiam rezultatui išgauti kostiumai būdavo testuojami 37

DOMANTO UMBRASO NUOTRAUKA

„DK FOTO“ NUOTRAUKA

lietuvė

Vaikystėje šokis nebuvo mano pasirinkimas, daugiau duotybė, natūrali terpė, kurioje augau.

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė treniruočių metu, įsiklausoma į trenerių, šokėjų pastabas, pageidavimus. Toks procesas trukdavo kelis mėnesius, tad čempionatuose ansamblio kostiumai išties atrodydavo įspūdingi, ištobulinti, atliepiantys kompozicijos temą ir diktavo madą šiame žanre. Mano, kaip kūrėjos, pliusas yra ir tai, jog kaip buvusi šokėja puikiai suprantu, kaip svarbu turėti patogų rūbą, ką reiškia, pavyzdžiui, pasakymas „šokanti suknelė“ ar „judesį užvelianti suknelė“. Skirtingai nuo podiumo rūbo, su kuriuo dėl grožio, išskirtinio efekto galima pakentėti, šokio kostiumas turi sujungti geras proporcijas, estetiką ir komfortą.

„DK FOTO“ NUOTRAUKA

Jūs esate iš tų žmonių, kurie nesiveržia į žiniasklaidą, Jūsų nematyti žinomų žmonių vakarėliuose. Ar nemėgstate dėmesio, ar Jums svarbiau, kad už Jus kalbėtų darbai? Man patinka ir dėmesys, ir vakarėliai, tačiau dirbdama paprastai laikausi gana griežto grafiko. Dirbu daug, tad kitiems dalykams lieka mažai laiko...

Jūsų darbai labai vertinami, tai byloja ir apdovanojimai: teatralams skiriamas „Padėkos kaukės“ apdovanojimas, „Meniškos sielos“ apdovanojimas, medalis „Už nuopelnus Lietuvai“... Koks apdovanojimas Jums, kaip kūrėjai, yra pats maloniausias? Turbūt nė vienas nekuriame dėl apdovanojimų, tačiau kiekvienas pastebėjimas, įvertinimas yra svarbus. Tai ženklas, jog kažką darau gerai. Kuriate įspūdingas vestuvines sukneles. Ar niekada negalvojote surengti didžiulį savo kūrybos pristatymą, kokius organizuoja žinomi dizaineriai? Privertėte mane susimąstyti... Kiekvienas pristatymas turi savo tikslą. Mano atveju retrospektyvai dar per anksti. Suknelių, kaip meno kūrinių, pristatymas – galbūt, tačiau tokia kolekcija reikalauja daug laiko, finansų. Metų kolekcijos tikslas paprastai yra pristatyti galimą produktą potencialiam klientui. Mūsų studijoje kuriamos nuotakų suknelės yra vienetinės, netiražuojamos. Niekada nesakau „ne“, tačiau kol kas džiaugiamės

lietuvė

„DK FOTO“ NUOTRAUKA

Niekada nekuriu to, kas nepatinka. Kiekviename procese ieškau būdų susižavėti tuo, ką darau.

lietuvė

VIKTORIJOS VAIŠVILAITĖS NUOTRAUKOS

Turbūt nė vienas nekuriame dėl apdovanojimų, tačiau kiekvienas pastebėjimas, įvertinimas yra svarbus. Tai ženklas, jog kažką darau gerai.

lietuvÄ&#x2014;

VIKTORIJOS VAIŠVILAITĖS NUOTRAUKOS

lietuvė

galėdami pristatyti savo sukneles kaip atskirus kūrinius. Kokia moteris yra Jūsų klientė? Moteris, švenčianti gyvenimą. Jūsų papuošta norėtų būti ne viena Lietuvos padangės žvaigždė – ir scenoje, ir šventėje. Ar visiems atveriate duris? Kūryboje svarbi požiūrio ir pojūčio bendrystė. Jei ji yra – durys visada atvertos. Kur ieškote įkvėpimo? Ar turite savo mūzą? „Įkvėpimas“ ir „mūza“ skamba poetiškai... Mano atveju tikslesnis apibūdinimas būtų „impulsas“ ar „impresija“. Jų gaunu visur ir įvairiausia forma: knyga, neįprasta linija, veido bruožai, tekstūra, kvapas, kartais klaida... Toks truputį pasąmonės srautas, kuris procese įgauna reikiamą ritmiką ir vizualizaciją. Galbūt galite papasakoti įspūdžių iš darbo su nuotakomis? Sako, kad jos labai įnoringos, dažnai būna nepatenkintos. Nežinau, ką reiškia nepatenkinta nuotaka, bet žinau, ką reiškia išranki (šypsosi). Nors tikslesnis būtų kitas apibūdinimas – perfekcionistė. Aš taip pat esu įnoringa, tačiau dažnai vertinu tai kaip teigiamą būdo bruožą, kuris skatina nuolatos ieškoti, tobulėti, padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Jeigu reikėtų išrinkti savo gražiausią kūrybinį darbą, kuris tai būtų? Niekada nekuriu to, kas nepatinka. Kiekviename procese ieškau būdų susižavėti tuo, ką darau. Tad paprastai gražiausias darbas yra tas, kuriam tuo metu skiriu savo dėmesį ir laiką. Kokią pasaulinę žvaigždę Jums būtų įdomu papuošti scenoje? Pasaulinė žvaigždė – reliatyvi sąvoka. Džiaugiuosi kiekviena galimybe bendradarbiauti su išskirtinai talentingais žmonėmis, kurie dažnu atveju būna ir savo srities pasaulinės žvaigždės.

„IVETA BER PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKA

lietuvė

Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė:

„Tarnyba Lietuvos kariuomenėje – tarsi piligriminė kelionė“ Tarnyba kariuomenėje – tai daugiau nei darbas, tai išskirtinių savybių reikalaujantis pašaukimas. Viena šių savybių – beprotiška meilė Tėvynei. Tuo įsitikinusi vyresnioji leitenantė ELMYRA BALJANAITĖ-STANEVIČIENĖ. Dėl šio pašaukimo ji aukoja sėslų gyvenimą, kasdienėse užduotyse atiduoda maksimumą pastangų ir įdeda daug širdies per įvairias veiklas puoselėdama patriotiškumą, istorinę atmintį. INGA NANARTONYTĖ

„IVETA BER PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKA

lietuvė

lietuvė Elmyra, kada supratote, kad norite gyventi pagal karininko priesaiką? Dar mokydamasi devintoje klasėje supratau, kad noriu būti karininke. Sunku paaiškinti, iš kur staiga atėjo šis suvokimas. Gal tai pašaukimas? Baigus mokyklą nesinorėjo nuobodžių, vien teoriniu pagrindu organizuojamų studijų, troškau nuolat išbandyti ką nors nauja. Mano šūkis buvo: „Kuo sunkiau – tuo įdomiau.“ Studijos Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje pasirodė pats tas. Čia studijuodama politikos mokslus kartu krimtau ir būrio vado duoną. Kas Jums buvo autoritetai? Autoritetų turėjau ir vis dar turiu ne vieną. Dar besimokant mokykloje, mane sužavėjo Lietuvos karžygė Emilija Pliaterytė, 1831 metų sukilimo dalyvė, vadinama lietuviškąja Žana d’Ark. Aš vis dar stebiuosi ir negaliu ja nesižavėti! Juk tas laikmetis buvo visiškai kitoks – pilnas stereotipų ir draudimų moterims. Galiu tik įsivaizduoti, kiek drąsos jai reikėjo nusikirpti plaukus, apsivilkti vyriškus drabužius, pasiėmus ginklą sėsti ant žirgo ir ginti Tėvynę! O dar paskui save vesti į mūšį vyrus. Jūsų seneliai buvo karininkai. Gal ir tai pastūmėjo pasirinkti šį kelią? Tikėtina, sakoma, kad vaikai būna panašūs į senelius. Mano senelis per karą neteko rankos, bet sugebėjo išmokti rašyti kaire ranka. „Kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius“, – jis buvo parašęs viename iš savo laiškų. Deja, šio senelio niekada nemačiau gyvo. Pažinau jį tik iš mamos pasakojimų, likusių laiškų ir nuotraukų. Šiandien Jūsų pavardę puošia vyresniojo leitenanto laipsnis. Koks buvo kelias iki jo ir dabartinių pareigų? 2013 metais baigusi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją buvau paskirta žvalgų būrio vade Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dainavos apygardos 1-ojoje rinktinėje. Šiuo paskyrimu labai džiaugiausi, nes viena iš slaptų mano svajonių buvo tarnauti žvalgybos vienete. Nors buvo puikus, supratingas kolektyvas, tačiau netrūko įvairiausių iššūkių. Ne tik man, bet ir mano kariams, ypač vyresniems. Kai kurie jų pirmą kartą 48

Jeigu iškildavo nestandartinė užduotis, man tai būdavo kaip vyšnaitė ant torto. Viso sunkaus ir sudėtingo darbo akcentas.

VIDO VENSLOVAIČIO NUOTRAUKA

lietuvė

lietuvė susipažino su moterimi vade. Kad ir kaip būtų keista, stereotipai vis dar labai gajūs. Ypač gero fizinio pasirengimo, ištvermės reikalaujančiuose kariuomenės vienetuose. Trumpiau nei metus patarnavusi žvalgų būrio vade, esant tarnybiniam būtinumui, buvau paskirta į Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalioną. Ten pusantrų metų tarnybą tęsiau kaip 2-osios motorizuotosios pėstininkų kuopos 2-ojo būrio vadė. Buvo nelengva, bet labai įdomu: dalyvavome nemažai tarptautinių pratybų, jose sėmėmės patirties ir iš užsienio kariuomenių, palyginome savo turimas žinias, galimybes. Toliau tarnybą tęsiau Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione kaip viešųjų ryšių karininkė. Labai įdomi patirtis su jau kitokio pobūdžio iššūkiais. Šiame batalione tarnavau beveik dvejus metus, kol sukūriau šeimą ir išėjau vaiko auginimo atostogų. Ši tarnyba tęsiasi iki dabar. Mamos pareigos bene pa-

čios įdomiausios ir kartu sudėtingiausios (šypsosi). Po metus trukusių vaiko auginimo atostogų buvau paskirta KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės Šakių 205 pėstininkų kuopos vade. Mėgstu sakyti, kad į tarnybą grįžau jau su pastiprinimu – su savo Mažuoju Generolu. Šiuo metu tarnauju naujame Kunigaikščio Margirio pėstininkų batalione Šiaulių krašte, einu štabo karininko pareigas. Ši tarnybos vieta sudaro daug galimybių tobulėti ir kilti karjeros laiptais. Laipsnis karininkams pakeliamas atitikus šiuos kriterijus: turi sueiti dveji, treji arba penkeri metai nuo esamo laipsnio gavimo (priklauso nuo gaunamo aukštesnio laipsnio), turi atitikti reikalavimus (pagal skiriamas pareigas), būti išlaikęs kognityvinius, fizinio parengtumo ir anglų kalbos testus, pabaigti tam tikrus kursus ir užimti laipsnį atitinkančias pareigas. Štai taip aš tapau vyresniąja leitenante ir toks mano kelias iki štabo karininko pareigų.

lietuvė

JOHNNY BARAJASO NUOTRAUKA

Kartais pajuokauju, kad tarnyba Lietuvos kariuomenėje – tarsi piligriminė kelionė, per kurią turi suprasti savo misiją, užklupus sunkumams, atrasti save iš naujo.

„IVETA BER PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKA

lietuvė

Ar pradėjusi tarnybą iškart pajutote, kad Lietuvos kariuomenėje ir yra Jūsų vieta? Tikrai ne iš karto. Pradžioje man tai buvo tarsi didžiulis nuotykis, kasdien atnešantis kažką nauja. Pakartosiu savo mamytės žodžius: „Aš vis dar atsimenu tą dieną, kada parsivežei didžiulę karišką kuprinę, prikrautą visokių daiktų. Ir tą sekmadienio popietę, kada išvažiavai kažkur į stovyklą. Ir vis dar negrįžti iš jos...“ Kartais pajuokauju, kad tarnyba Lietuvos kariuomenėje – tarsi piligriminė kelionė, per kurią turi suprasti savo misiją, užklupus sunkumams, atrasti save iš naujo. Tarnaudamas kariuomenėje gali save pažinti įvairiose srityse. Tik reikia eiti ir daryti. Eiti ir bandyti. Kiekviena diena kariuomenėje kupina iššūkių. Kartais mažų, kartais di52

delių. Tikrai nėra kada nuobodžiauti. Save išbandžiau įvairiose tarnybos vietose: kaip žvalgų būrio vadė, pėstininkų būrio vadė, viešųjų ryšių karininkė, kuopos vadė. Kiekviena tarnybos vieta, kiekvienos pareigos davė kažką nauja, o svarbiausia – leido išplėsti savo galimybių ribas, atrasti save, tobulėti. Kokie žmonės Jus supa? Žmonės, kaip ir visur, įvairūs. Tik kariuomenėje jie atkaklesni, drausmingesni, labiau užsispyrę, atsidavę tarnystei Lietuvai. Su kokiais sunkumais teko susidurti? Galbūt net buvo minčių pakeisti veiklos kryptį? Aš vis dar mąstau, kad Lietuvos kariuomenė tikrai ne galutinė mano

stotelė. Tai viena iš gyvenimo mokyklų, kur galima daug ko išmokti ir dar siekti karjeros. Manęs daug kas klausdavo, ar ne per sunku. O aš paklausdavau: „Ar fiziškai?“ Dažniausiai sunkumas būdavo ne fizinis. Kadangi kaime augusi, prie fizinio darbo aš pripratusi. Sunkumai priklausydavo nuo tarnybos vietos ir pareigų. Karo akademijoje man buvo sunkiausia priprasti prie dienotvarkės, disciplinos – nurodytu laiku keltis, valgyti ir miegoti. Aš „pelėda“, taip mėgau panaktinėti. Bet negali, nes jeigu prastai išsimiegosi, būsi pavargęs, negebėsi tinkamai įvykdyti užduoties ir t. t. Po studijų Karo akademijoje, jau tarnaujant daliniuose, sunkiausia turbūt buvo susidūrus su stereotipais: vadovaujamas pareigas einanti moteris

lietuvė

Karininkas – profesija ar gyvenimo būdas? Labai mėgstu šį klausimą. Kai mane pakviečia į seminarus ar konferencijas ir paklausia, kokia tema kalbėsiu, visada pasiūlau temą „Karininkas – profesija ar gyvenimo būdas?“ Kiekvieno tokio pranešimo pradžioje ir pabaigoje paklausiu klausytojų, kaip jie mano. Dažnai pabaigoje daugelio nuomonė būna pasikeitusi. Labai smagu ir pačiai gauti tokį klausimą. Be abejonės, tai gyvenimo būdas. Kartais juokauju, kad Lietuvos kariuomenėje tarnauju ne viena. Kartu su manimi tarnauja mano šeima – vy-

ras ir sūnus. Nori to ar nenori, jie į tai įtraukiami. Ypač kai man reikia išvykti į vienos ar kelių savaičių mokymus arba pratybas. Tuomet vyras turi perimti sūnaus priežiūrą. Vaiko nuvedimas į darželį, pasiėmimas iš jo, maisto ruoša, pasirūpinimas tinkama apranga, užsiėmimas su vaiku po darželio... Didžiausias iššūkis būna šiltuoju laikotarpiu, nes vasarą vyrui dažnai tenka dirbti viršvalandžius. Taigi, man išvykstant į pratybas, jis būna priverstas imti arba atostogas, arba laisvadienius. Jeigu galime sau leisti, samdome aukles. Tad iššūkis nemenkas. Kodinis žodis „pratybos“ reiškia pratybas ne tik man, bet ir visai šeimai. Keičiant tarnybos vietą, reikia keisti ir gyvenamąją vietą. Kaip mano vyras sako, „ir vėl dėžalų ir tašių balius prasideda“. Nuo 2013 metų teko pagyventi Alytuje, Rukloje, Kaune, Šakiuose. Dabar gyvename Šiauliuose, arčiau vyro gimtinės. Karininkas turi nuolat tobulėti, mokytis, keliauti (karinės kelionės yra kitokios nei pramoginės). Tai nėra įprasta profesija. Tai išskirtinių savybių reikalaujantis pašaukimas. Viena jų – beprotiškai mylėti savo Tėvynę, nes prireikus turėtum paaukoti brangiausią turtą – gyvybę. Galbūt Jūsų vyras irgi karininkas ir susipažinote kariuomenėje? Ne, mano vyras ne karininkas. Mes susipa-

„LOVE TO FOTO“ NUOTRAUKA

ne vienam buvo kažkas keisto, neįtikimo. Jeigu suklysdavai, visada gaudavai daugiau „kirčių“ nei tokias pačias klaidas padarę vyrai. Deja, lytis vis dar daro įtaką tam tikrose srityse. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais jaučiasi, jog iš Lietuvos kariuomenės tai išgyvendinama. Vis dėlto to nepasakyčiau apie kai kurias kitas sferas, kur dar gajus stereotipas kalbant apie moteris vadoves, direktores, lyderes. O jeigu dar moteris yra ištekėjusi ir turi vaikų – išvis nesuvokiama, kaip ji sugeba būti vadove. Kalbant apie ateities tikslus, svajones, yra visokių minčių. Man patinka iššūkiai, tad ateityje norėčiau save išbandyti ir kitose srityse. Tačiau viskam savas laikas.

MANTO GRIMO NUOTRAUKA

lietuvė

MANTO GRIMO NUOTRAUKA

Labai daug širdies atiduodu Lietuvos partizaninio karo laikotarpiui. Aiškindamasi sudėtingo istorinio laikotarpio peripetijas, planuodama pratybas istoriškai svarbiose vietovėse, nejučia įsivėliau į dokumentinio filmo „Šturmo tėvūnija“ kūrimą.

INGOS TAM. NUOTRAUKA

lietuvė

žinome per sportą ir toliau aktyviai kartu sportuojame. Stengiamės gyventi sveikai ir to mokyti savo mažąjį čempioną.

Planuodama pratybas, stengdavausi jas daryti įdomias ir turinčias išliekamąją vertę. Kad karys, grįžęs namo, sau pasakytų, jog iš naujo išmoko ginti save, savo namus ir savo šalį.

Per septynerius metus pakeitėte išties nemažai tarnybos vietų. Kas lemia šiuos pokyčius? Į kiekvienas pareigas skiria sudaryta Lietuvos kariuomenės komisija. Ji įvertina karininkų gebėjimus eiti vienas ar kitas pareigas, taip pat vertina, ar karininkas atitinka reikalavimus į siūlomas pareigas. Mano rotacija gana greita, kiekvienoje tarnybos vietoje ištarnaudavau apie dvejus metus. Kas įsiminė vadovavimo kuopai laikotarpiu? Kiek karių ją sudarė? Kuopos vado pareigas ėjau prieš metus, bet kariai, pažįstami Šakių gyventojai man iki šiol paskambina, pasiteirauja, kaip sekasi, kada vėl lankysiuosi nuostabiame jų krašte, vietinių vadinamame Zanavykija. Būti kuopos vadu – didelė atsakomybė ir neįkainojama patirtis. Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės Šakių 205 pėstininkų kuopos vade buvau paskirta 2017 metų rugpjūtį, kai grįžau iš metų trukmės vaiko auginimo atostogų. Pamenu, pirmąją tarnybos dieną, kai iš laikinai kuopos vado funkcijas vykdančio kuopininko turėjau perimti pareigas ir vyko jo paskutinės pratybos su kuopa, į jas buvo susirinkę vos 14 karių savanorių. Beje, KASP kariai yra šiek tiek kitokie: jiems nereikia į tarnybą kiekvieną dieną kaip reguliariame dalinyje. Jie atvyksta, kai yra šaukiami pagal įsakymą. Dažniausiai kariai savanoriai pašaukiami kelis kartus per mėnesį savaitgaliais, taip pat dėl paros budėjimų ar kitų mokymų. Kadangi aš buvau tarnavusi KASP vienete, žinojau, kad 14 aktyvių karių savanorių kuopai gerokai per mažai. Supratau, jog reiks kaip reikiant padirbėti, kad lankančiųjų skaičius mažų mažiausiai padvigubėtų. Per mano tarnybos toje kuopoje laikotarpį karių savanorių skaičius

lietuvė

„INGE LA FOTOGRAFIJA“ NUOTRAUKA

Esu surinkusi nemažai medžiagos apie Tauro apygardą ir pakalbinusi dar gyvų likusių liudininkų. Viliuosi, kad šis mano darbas pasieks dienos šviesą ir su juo susipažins Lietuvos visuomenė, o gal net ir užsienio gyventojai.

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė sąraše išaugo nuo 53 iki 98, o aktyviai į mokymus besirenkančių savanorių skaičius padidėjo nuo 14 iki 50. Kalbant apie KASP sistemą, tai tikrai labai daug, nes dažniausiai visi kariai savanoriai, įtraukti į sąrašą, nesusirenka: vieni serga, kiti dirba pamaininį darbą, treti būna komandiruotėse užsienyje, kitiems studijos ir t. t. Kitas įsimintinas momentas, kada vienas karys savanoris po savaitgalio pratybų pasakė: „Per šias dvi dienas išmokau daugiau nei per visus metus.“ Kaip tada atrodydavo Jūsų tarnybos diena, už ką buvote atsakinga? Kai buvau kuopos vade, netradicinis paprastai būdavo savaitgalio rytas. Mat dažniausiai tarnaudavau nuo pirmadienio iki penktadienio (nuo aštuntos iki penktos valandos) ir dar savaitgaliais. Žinoma, laisvadienių gaudavau vėliau. Kai vykdavo pratybos, kuopoje gyvenimas virte virdavo. Nuo ankstaus ryto pastatas būdavo pilnas karių. Kariai išsirikiuodavo, pasisveikindavome, jeigu turėdavome gražių progų, tai yra aukštesnių laipsnių suteikimo, padėkų, įteikdavome laipsnius, padėkas kariams. Tada paaiškindavau savaitgalio pratybų planą ir prasidėdavo pratybos. Kariai imdavo ginklus, ruošdavosi kario ekipuotę. Skyrių vadai arba visa kuopa gaudavo kovinį įsakymą ir vykdavome į pratybų rajoną. Kuopos vadas atsakingas už visą kuopą – nuo administracinių užduočių iki pratybų planavimo ir jų įvykdymo. O svarbiausia, jis atsakingas, kad kuopa gebėtų vykdyti jai iškeltas kovines užduotis šalies gynybos kontekste. KASP vienetuose kuopos vadui vykdyti užduotis padeda dar du profesinės karo tarnybos kariai – kuopininkas ir intendantas. Kas labiausiai šioje veikloje patiko? Einant kuopos vado pareigas įdomiausia man buvo planuoti ir vykdyti karines pratybas, ypač miesto aplinkoje. Suplanuoti tokias pratybas yra nemažas iššūkis: daug derinimo su civilinėmis institucijomis, daug saugumo iššūkių. Paprasčiau pratybas planuoti karinėje teritorijoje, pavyzdžiui, poligone. Ten jau kiti reikalavimai, dažniausiai neliečiantys civilinės infrastruktūros. Planuodama pratybas, stengdavausi jas daryti įdomias ir kad jos turėtų išliekamąją vertę. Kad karys, grįžęs namo, sau pasakytų, jog šį savaitgalį iš naujo išmoko ginti save, savo namus ir savo šalį. Kai buvau kuopos vade, sau ir savo kariams sakydavau: „Būk geriausia savo paties versija.“ Tad planuodama pratybas iš savęs reikalaudavau maksimumo. Jeigu tai mūšis mieste, būtinai organizuosiu pratybas mieste ir būtinai pas mane nusileis „Black Hawk“ sraigtasparniai. Jeigu užduotis įveikti vandens kliūtį, ta kliūtis būtinai bus Nemunas ir t. t. Be taktinių pratybų, man buvo labai svarbus ir karių psichofizinis rengimas, kritinio mąstymo, atsparumo propagandai ugdymas. Todėl beveik kiekvienų pratybų metu kviesdavau autoritetingus asmenis pasidalyti patirtimi apie šalies gynybą.

Kokių nekasdienių užduočių yra tekę imtis? Tai ir yra įdomiausia dalis. Jeigu iškildavo nestandartinė užduotis, man tai būdavo kaip vyšnaitė ant torto. Viso sunkaus ir sudėtingo darbo akcentas. Pavyzdžiui, pirmosios mano, kaip kuopos vadės, pratybos „Piktas šernas 2017“ paliko įspūdį ne tik man. Tuo metu buvau neseniai paskirta į tarnybos vietą Šakiuose, miesto, jo apylinkių beveik nepažinojau. Likus kelioms savaitėms iki planuojamų pratybų gavau patvirtinimą, kad į jas atskris du NATO pajėgų sraigtasparniai „Black Hawk“. Kur reiks juos tupdyti? Sėdau į automobilį ir važiavau per Šakius dairydamasi stadiono. Pamačiau, mano manymu, tinkamą stadioną, nuvykau pas mokyklos direktorių ir sutarėme, kad per mokyklos gimtadienį (sutapo su pratybų data) stadione leisis sraigtasparniai. Visi, kas tai matė ir girdėjo, buvo priblokšti, apie tai rašė vietinė žiniasklaida. Šakių mieste iki tol niekada nevyko tokio pobūdžio pratybos ir nesileido legendiniai koviniai sraigtasparniai „Black Hawk“. Mane, kaip kuopos vadę, yra pasiekęs ne vienas įdomus prašymas. Pavyzdžiui, atstatyti bunkerį. Padedama vietos gyventojų, miškininkų, mūsų kuopa atstatė Tauro apygardos partizanų Petro Jurkšaičio-Beržo ir Julijono Būtėno-Steve bunkerį Rūdšilio miške (netoli Lekėčių miestelio). Vėliau surengėme fotografijų, kuriose užfiksuotos bunkerio atstatymo akimirkos, parodą „Rezistencijos archeologija“. Taip pat su kuopa prisidėjome prie laiko kapsulės su žinute ateities lietuviui įamžinimo. Ši laiko kapsulė užkasta signataro Jono Vailokaičio gimtinėje Pikžirnių kaime. Prisimenu, sodinome Lietuvos šimtmečio mišką, prisidėjome prie nemažai nestandartinių užduočių, atsiliepėme į įvairius pagalbos prašymus. Tai tik į naudą, nes kariai turi gebėti spręsti užduotis įvairiausiomis sąlygomis. Matyt, ne veltui už aktyvią veiklą mūsų kuopa gavo „Šimtmečio karių“ nominaciją. Ir Jūs pati buvote įvertinta: už prasmingus darbus įamžinant Šakių krašto istorinę atmintį Jums buvo suteikta vietinio laikraščio nominacija „Metų atsidavimas“. Įteikdama nominaciją leidinio redaktorė sakė, jog per dvejus metus padarėte tiek, kad kitam prireiktų dešimtmečio. Gal ryškių pėdsakų palikote ir kituose miestuose? Turbūt savo gimtajame mieste – Kaišiadoryse. Mane žino tiek vyresni jo gyventojai, tiek jaunimas. Čia esu surengusi kelias meno parodas, taip pat laimėjusi „Metų sportininko“ nominaciją. Bet dauguma mane žino kaip karininkę. Mokyklos dažnai kviečia pasidalyti tarnybos Lietuvos kariuomenėje įspūdžiais su jaunimu. Kaip įprastą veiklą pakoregavo pandemija? Buvo atšaukta šiek tiek suplanuotų pratybų, tačiau kariuomenė greitai mobilizavosi ir prisitaikė prie esamų sąlygų. Toliau tęsiame karinį rengimą: planuojame pratybas, ruošiamės joms, moko-

lietuvė

„IVETA BER PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKA

Dirbtinai nieko vaiko nemokau. Jis dažniausiai mėgdžioja mane arba vyrą. Ir tai džiugina, nes jis yra mano ir vyro veiksmų atspindys.

„IVETA BER PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKA

lietuvė

lietuvė mės. Žinoma, tokios sąlygos kiek apsunkina kasdienę tarnybą, bet be papildomų saugumo reikalavimų neišsiversime. Kalbant apie asmeninį gyvenimą, daugiau laiko galiu praleisti su šeima. O tai tik į naudą. Kokių minčių kyla iš šalies stebint situaciją Baltarusijoje, Lietuvos ir Europos reakciją į ją? Džiaugiuosi, kad Lietuva laisvės pamokas išmoko anksčiau. Ne veltui mano vienas iš pomėgių – partizaninio karo rekonstrukcija ir edukacija. Bet kiekviena tauta turi savo laisvės karą ir turi išmokti savo laisvės pamoką. Žinoma, tarptautinis tautos laisvės pripažinimas labai svarbus, dėl jo mes šiandien esame įsitvirtinę tarptautiniame kontekste ir mūsų tautiečiai Lietuvos vardą garsina visame pasaulyje. Aišku, mūsų laisvės kaina buvo labai didelė. Linkiu Baltarusijai būti demokratiškai ir laisvai, tokiai, kokios trokšta jos piliečiai. Ne tik uniforma, bet ir tautiniai rūbai – svarbi Jūsų garderobo dalis. Kokiose kultūrinėse ar kitose veiklose dalyvaujate? Kokiais dar būdais puoselėjate ir skleidžiate patriotiškumą? Tautinis drabužis labai svarbus mano, kaip lietuvės, identitetui. Spalvos, raštai leidžia suprasti mūsų tautos šaknis, protėvių grožio sampratą. Tautinį rūbą labai malonu vilkėti. Man tai savotiška meditacija. Labai džiaugiuosi, kad tautinį rūbą puoselėja ir mano bendramintės – birutietės. Taip vadinamos Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos narės. Šiai organizacijai priklauso karininkės, karininkų žmonos ir dukterys. Aš pati priklausau šios sąjungos Šiaulių draugijai. Birutietės turi skiriamą jį ženklą – segę, ant kurios pavaizduota rūtos šakelė su karūna. Kiekviena, įstodama į draugiją, prisiekia tardama priesaikos žodžius „Birutės vardu šventą ugnį nešu“ ir įgauna teisę segėti segę. Birutietės stengiasi išlaikyti tradicijas ir renginiuose dažnai pasirodo su tautiniais rūbais. Ši garbinga organizacija tęsia 1925 metais įkurtos sąjungos tradicijas. Jos tikslai – ugdyti tautinę savimonę, taurius patriotinius jausmus ir pagarbą Lietuvos nepriklausomybės gynėjams, globoti ir remti kovotojus už Lietuvos laisvę: savanorius, tremtinius, karius, dalyvaujančius tarptautinėse karinėse misijose, jų šeimas. Sąjungos narės organizuoja labdaros renginius. Vienas jų – paramos ir pagarbos bėgimas „In Memoriam“. Aktyviai prisidedu prie etnografinės veiklos. Su bendraminčiais puoselėju lietuviškus liaudies žaidimus, tokius kaip „Kyla“, ritinys, ristynės, muštukas, lazdos trauktynės ir kt. Esu Lietuvos etnosporto komiteto viceprezidentė. Šis komitetas su bendraminčiais organizuoja etnožaidynes (pirmosios etnožaidynės įvyko 2017 metais) ir siekia įtraukti etnosportą į Lietuvos mokyklų programas. Mus dažnai galite sutikti įvairiuose sporto festivaliuose ar kituose renginiuose. Vedame edukacijas. Šiuo metu aktyviai

plečiame bendraminčių ratą ir veiklą. Labai daug širdies atiduodu Lietuvos partizaninio karo laikotarpiui. Būdama kuopos vade, aiškindamasi sudėtingo istorinio laikotarpio peripetijas, planuodama pratybas istoriškai svarbiose vietovėse, nejučia įsivėliau į dokumentinio filmo „Šturmo tėvūnija“ kūrimą. Šiuo metu esu surinkusi nemažai medžiagos apie Tauro apygardą ir pakalbinusi dar gyvų likusių liudininkų. Viliuosi, kad šis mano darbas pasieks dienos šviesą ir su juo susipažins Lietuvos visuomenė, o gal net ir užsienio gyventojai. Taip susipažinau su karo rekonstruktoriumi Ramūnu Skvirecku, jis pakvietė mane prisijungti prie karo istorijos rekonstruktorių klubo „Partizanas“. Labai džiaugiuosi, kad galiu ne tik rinkti istorinę medžiagą, bet ir prisiliesti prie tos istorijos per rekonstrukcijų prizmę, suprasti to laikotarpio karo meną, jo išmokti. Kartais tam tikrą patirtį galima pritaikyti ir šiandienio kariavimo kontekste. Dar viena mano veikla – istoriniai šokiai. Tarnaudama Zanavykijoje ir nemažai keliaudama bei grožėdamasi šiame krašte išlikusia dvarų kultūra, prisijungiau prie Kidulių dvare puoselėjamų istorinių šokių kolektyvo „Il ballo della luna“ („Mėnulio šokis“), vadovaujamo Irmos Svetlauskienės. Šie šokiai labai sužavėjo, kaip ir XIX amžiaus dvarų kultūra. Juo labiau kad šis istorinis laikotarpis buvo labai svarbus Lietuvos likimui. Kuriate dokumentinį filmą apie partizaninį laikotarpį. Taip pat prisidėjote prie edukacinės pamokos apie partizanų gyvenimą, ginkluotę, aprangą kūrimo, įsiamžinote fotosesijoje su partizanų apranga. Kas Jums pasirodė įdomiausia ir kas labiausiai palietė emociškai? Galbūt rinkdama medžiagą susidūrėte su kokiais nors sunkumais? Renkant dokumentinius liudijimus, man buvo svarbu visos smulkmenos, to meto žmonių rutina. Ne visi okupaciniu laikotarpiu turėjo laikrodžius, dviračius, nebuvo telefonų, tad įdomu, kaip sutardavo susitikimo vietą, kaip susitikdavo, kaip nueidavo tokius didelius atstumus, kur slėpdavo žinutes ir t. t. Deja, dar ir dabar ne visi noriai dalijasi to laikotarpio patirtimi, labai daug skaudžių išgyvenimų. Taip pat bijoma, nes yra gyvų buvusių stribų, NKVD tarnavusių saugumiečių giminaičių, kurie dar ir šiandien priešiškai nusiteikę prieš mūsų šalies didvyrius. Nesuvokiama, kaip gali gyventi šalyje ir smerkti jos piliečius, kurie savo gyvenimą paaukojo dėl laisvės. Buvo ypač skaudu klausantis vieno iš partizanų rėmėjų pasakojimo, kaip stribai, norėdami pasisavinti arklius, sušaudė jau gimdyti turėjusią nėščią moterį. Jis pats tuo metu piemenavo. „Jūs tik įsivaizduokite, moterį nušovė į galvą, o kūdikis tiesiog užduso jos pilve, ji jau turėjo gimdyti. Aš pats mačiau, kaip jos pilvas kilojosi...“ – su ašaromis, lyg tai būtų įvykę šiandien, pasakojo liudininkas... Ir, deja, belikę paskutiniai liudininkai. Tenka kovoti su laiku norint juos pakalbinti... 63

lietuvė Koks buvo moterų vaidmuo partizaninio pasipriešinimo kovose? Moterys dirbo sudėtingą nematomą logistinį darbą. Jos buvo ryšininkės, gamindavo maistą, nešdavo jį į nurodytą vietą, siūdavo uniformas, gydydavo sužeistuosius. Tais laikais pargabenti uniforminę medžiagą nebuvo taip paprasta, tai būdavo kaip neblogai suplanuota operacija. „Apsišvietusios“ išeidavo į miškus kartu su vyrais. Drauge eidavo ir į mūšius, buvo puikios šaulės, net kulkosvaidininkės! Mano kalbinti liudininkai pasakojo, jog būta atvejų, kai moterims partizanėms teko ir vaikus bunkeryje gimdyti.

„ABELLA PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKA

Gal Jūsų giminėje buvo partizanų ir todėl ši tema Jums ypač artima? Mano giminė yra labai plati ir internacionali. Mano šaknys siekia net tolimąsias Kaukazo valstybes. Matyt, tai įaugę į kraują, karo tema bei kariniai konf liktai man yra labai aktualūs. Šiomis dienomis stebėjau situaciją Kalnų Karabache (Arcache). Karo akademiją baigiau parašiusi bakalauro darbą tema „Tautų apsisprendimo teisė ir „įšaldyti“ konf liktai: Kalnų Karabacho ir Bosnijos ir Hercegovinos atvejai“.

Ar sūnus žavisi, domisi Jūsų veikla? Kokias vertybes norite jam perduoti? Labai! Žaisdamas jis dažnai mane mėgdžioja. Pavyzdžiui, prieš miegą jam skaitau pasaką. Jis mane sustabdo ir sako: „Palauk, mamyte, aš einu į tarnybą.“ Nubėga į kitą kambarį, pasiima žaislinį šautuvą, užsideda šalmą, kelis kartus „iššauna“, tada grįžta į lovą ir sako: „Grįžau iš tarnybos. Myliu Tave, duok, pabučiuosiu.“ Mažajam labai patinka uniformos. Kai grįžtu, mane apsikabina ir glosto uniformą. Mėgsta iš spintelės išsiimti trispalvę ir ja apsigaubti. Dirbtinai vaiko nieko nemokau. Jis dažniausiai mėgdžioja mane arba vyrą. Ir tai džiugina, nes jis yra mano ir vyro veiksmų atspindys. Mūsų kūnas ir kraujas (šypsosi). Artėja šv. Kūčios ir Kalėdos... Ką Jums reiškia šios šventės? Kokias tradicijas puoselėjate? Man šios šventės reiškia labai daug. Tai laikas, kada gali aplankyti brangius artimuosius ir susėsti prie bendro stalo. Tai laikas, kada namai pakvimpa sausainiais ir mandarinais. Per Kalėdas kepu savo tradicinį raudonųjų pupelių ir kakavos pyragą, puošiame Kalėdų eglutę, karpome snaiges ir važiuojame prie jūros pasivaikščioti pakrante. Jeigu yra sniego, pasivažinėjame su rogutėmis. Nėra nieko egzotiškiau!

„ABELLA PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKA

lietuvė

LIETUVOS KŪRĖJAI

Prakalbinti molį gali tik

mylinti širdis

Keramikos pasaulis – įvairus ir didelis: jame sutelpa tiek daug stilių, formų, spalvų. Prakalbinti molį ir paversti jį šiluma spinduliuojančiais meno kūriniais pavyksta ne visiems – tam reikia ypatingo grožio pajautimo, meilės šiam amatui, kūrybingumo, kruopštumo. Visa tai turi keramikos studijos „Menoja“ įkūrėja INETA VAITEKŪNIENĖ ir jos su kolege DAIVA STAKVILEVIČIENE išaugintas talentingų kūrėjų kolektyvas. Šiandien Ineta džiaugiasi, kad iki smulkmenų ištobulinti „Menojos“ keramikos dirbiniai, kuriuose susipina meniškumas, elegancija, švelnumas ir jaukumas, plinta ne tik po visą Lietuvą, bet ir po pasaulį. INGA NANARTONYTĖ AKVILĖS RAZAUSKIENĖS NUOTRAUKOS

Ineta, baigėte grafikos dizainą, dirbote įvairiose srityse – rūbų dizaino, saldainių pakuočių, baldų gamybos įmonėse. Kodėl galiausiai pasirinkote keramiką? Keramika į mano gyvenimą atėjo neplanuotai. „Menoja“ tuo metu skaičiavo šeštus metus. Mano suburtos menui neabejingų moterų grupės augo kaip ant mielių – norinčių mokytis įvairių meno technikų buvo daugiau nei vietų grupėse, ir man labai trūko žmogaus, kuris galėtų dirbti drauge. Kaip tik tada mano vyro sesuo Daiva Stakvilevičienė prasitarė norinti keisti darbą mokykloje, tad pasiūliau dirbti drauge. Tuo metu mums abiem knietėjo išbandyti keramiką. Pabandėme... ir panirome į jos pasaulį. Keramikos dirbiniai, kuriuos matėme prekybo66

je, nežavėjo. Pajautusios molio galią supratome, jog baltasis molis skirtas mums. Džiaugiamės pasirinkusios šį kelią. Širdis dainuoja matant, kad turime savitą, žiedais išpuoštą keramikos gaminių stilistiką, esame atpažįstami tarp daugybės kitų kūrėjų. Minėjote neturėjusi tikslo tapti verslininke. Vis dėlto tai buvo neišvengiama. Ar sunku derinti šiuos du, rodos, skirtingus vaidmenis? Ko kiekvienas jų reikalauja? Aš ir dabar nelaikau savęs verslininke, labiau menininke, kuri visada vadovaujasi širdies balsu. Per dvylika „Menojos“ gyvavimo metų supratau, kad visur galioja tie patys dėsniai: dailėje svarbi kūrinio kompozicija, versle – aiški struktūra. Visur reikalingas kūrybingumas, idėjos, vizijos. Bendra-

vimas su darbuotojais, klientais – irgi kūryba. Aš šventai tikiu, jog svarbiausia – kūrybingumas. Kūrybinę studiją Šiauliuose atidarėte krizės metais ir sugebėjote ją išauginti į didelę menininkų ir meno gerbėjų bendruomenę. Kaip tai pavyko? Ar sunki buvo pradžia? „Menoją“ įkūriau 2008-aisiais. Šie metai buvo nelengvi daugeliui, tačiau apie tai negalvojau. Tokio pobūdžio studija buvo dar niekam nematyta, matyt, atsiradau laiku ir vietoje – tik taip galiu paaiškinti. Pradžia buvo tikrai nelengva, kelerius metus dirbau be atostogų ir be laisvadienių. Tačiau šiuo atveju labai tinka posakis „Raskite mėgstamą darbą ir jums nereikės dirbti“.

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė

LIETUVOS KŪRĖJAI

Širdi kad tu išp gami atpažį

is dainuoja matant, urime savitą, žiedais puoštą keramikos inių stilistiką, esame įstami tarp daugybės kitų kūrėjų.

LIETUVOS KŪRĖJAI lietuvė

Sunkiausia darbe, manau, rasti tinkamą komandą, ypač kai esi labai reiklus sau ir kitiems. Šiandien abi su Daiva galime didžiuotis, kad užauginome puikių „Menojos“ dailininkų būrį. Ką „Menoja“ įnešė į Jūsų gyvenimą? „Menoja“ – mano aistra, gyvenimo būdas, mėgstamas darbas. Į mano gyvenimą ji atnešė daug pačių geriausių dalykų. Darbas mane skatina nuolat tobulėti, tai yra amžinas tikslas. Džiaugiuosi, kad likimas davė šansą gyventi kūryboje. Prieš metus atidarėte „Menojos“ filialą Vilniuje. Kaip šiandien vertinate šį sprendimą? Ar lengva atrasti savo pirkėją tarp gaminių gausos išlepintų sostinės gyventojų? „Menojos“ filialo atidarymas Vilniuje pasiteisino visu šimtu procentų. Nuostabūs klientai, kaip ir pats miestas, labai šiltai mus priėmė. Vilnietis tikrai reiklus klientas, ypač kai tokia didelė keramikos dirbinių pasiūla, tačiau mūsų gaminiams atsispiria ne kiekvienas. Labai malonu girdėti padėkas, matyti džiaugsmo pilnas akis atradus mus, ypač svarbiomis gyvenimo akimirkomis, kai ieškoma labai šiltos, jaukios dovanos. Džiaugsmas užpildo krūtinę, kai klientas, įsigijęs vieną gaminį, sugrįžta vėl ir vėl. Pandemija tapo nemenku iššūkiu daugybei verslų. Kokie šie metai buvo Jums ir „Menojai“? Galbūt karantinas paskatino ieškoti naujovių, persiorientuoti? Taip, pandemija palietė ir mus. Buvo metas, kai labai bijojau dėl patalpų nuomos, užklupsiančių mokesčių, darbuotojams mokamų algų. Tada pajutau, kokia didelė atsakomybė gula ant įmonės savininko pečių. Karantinas įnešė ir naujovių. Jam prasidėjus, teko labai greitai persiorientuoti, sukūrėme „Menojos“ onli-

lietuvė

„Menoja“ turi savitą veidą: ji – šviesi, elegantiška, jautri, gracinga, labai moteriška, gal todėl, kad kūryboje dalyvauja vien moterys.

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė

LIETUVOS KŪRĖJAI

Aš nelaikau savęs verslininke, labiau menininke, kuri visada vadovaujasi širdies balsu.

LIETUVOS KŪRĖJAI lietuvė

ne liniją vaikams ir suaugusiesiems. Taip atsirado naujas produktas – kursai internete, kuriuos galima įsigyti elektroninėje parduotuvėje. Kitas puikus dalykas – karantino metu klientai įprato daugiau pirkti internetu, tad mūsų elektroninė parduotuvė jau kompensuoja pardavimų fizinėse parduotuvėse sumažėjimą. Jūsų studija primena meno galeriją – tarp gausybės kūrinių turbūt neįmanoma pamatyti dviejų vienodų darbų. Kodėl? Kiekvienas gaminys autentiškas, išlipdytas rankomis, nenaudojant jokių formų. Tai ir daro mus unikalius šiais greito vartojimo laikais. Tai mūsų stiprybė. Jūsų darbai turi tai, kas įsimenama ir atpažįstama: šviesios spalvos, ypatingas grakštumas, kruopščiai išdailintos net smulkiausios detalės. Ar visada molis lengvai paklūsta? Gal kai kurias vizijas įgyvendinti pavyksta tik po daugybės bandymų? Iš tiesų „Menoja“ turi savitą veidą: ji – šviesi, elegantiška, jautri, gracinga, labai moteriška, gal todėl, kad kūryboje dalyvauja vien moterys. Molį mes jau seniai prisikalbinome, bet pasitaiko ir staigmenų, pavyzdžiui, sprogimų krosnyje. Kartais ilgai užtrunka glazūrų parinkimas, eksperimentai, kai kurie gaminiai mintyse brandinami kone metus. Jie kaip vaikai – viskas išmyluota, apgalvota iki smulkmenų. Mums labai svarbios visos gaminio sudedamosios dalys, jo kokybė, tvari pakuotė, net kvapai, kuriais kvepiname supakuotą gaminį. Ne tik pristatote vienetinius Lietuvos keramikų darbus, bet ir dalijatės žiniomis su norinčiais išmokti šio amato. Kas žmones atveda į keramikos užsiėmimus? „Menojos“ studijos kūrybiniai ar keramikos užsiėmimai suaugusiesiems – tai atgaiva sielai. Mano ir visų žmonių misija – dalytis tuo, ką duoda Dievas. Galimybė mokyti ir dalytis – tai pašaukimas. Didžioji dalis moterų į keramikos pamokas ateina atsipalaiduoti, norėdamos per kūrybinę veiklą išreikšti ir suprasti

savo emocijas. Ir, žinoma, sukurti gražių gaminių savo namams, artimiesiems. Menas gali būti veiksmingas vaistas. Galbūt ne kartą tuo įsitikinote? Nuo seniausių laikų menas laikomas viena svarbiausių žmogaus saviraiškos priemonių. Kūryboje atsiskleidžia mūsų vidinis pasaulis, nuotaikos, jausmai. Net mokslininkų įrodyta, jog kūryba – tai ne tik malonus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir efektyvus psichoterapinio gydymo metodas, galintis padėti atsikratyti daugybės sveikatos sutrikimų. Meno žmonės yra ypač jautrios asmenybės, tad manau, kad atitrūkimas nuo realybės visiems yra labai naudingas įvairiais atžvilgiais. Tai sakau iš savo patirties. Kaip manote, ar masinės gamybos daiktų perpildytame pasaulyje, kuriame daug ką galime gauti greitai ir pigiai, nepraradome gebėjimo vertinti tikrus dalykus? Ar adekvačiai vertiname rankų darbą? Būti savitam šiame greito vartojimo amžiuje yra labai sudėtinga, bet tik tai, kas unikalu, gali išgyventi ir tapti patrauklu pirkėjui, ieškančiam išskirtinumo, šilumos. Visos medžiagos, jų jungimas į vieną, kūrybinis procesas, prasidedantis nuo idėjos, vizijos, padaro gaminį unikalų. Tai ypač aktualu ieškantiems išskirtinių, tikrų, ne masinės gamybos daiktų. Rankų darbo produktai yra daugiau nei paprasta prekė, tai – meilė, kūryba, išskirtinumas, nes jie nėra kuriami masiniam pardavimui. Tai ypač asmeniški, jaukūs, šiluma spinduliuojantys gaminiai. Tai svarbu tiek pirkėjui, tiek kūrėjui. Ar ruošiate ką nors ypatingo Kalėdų proga? Patarkite, kaip išrinkti keramikos dovaną artimam žmogui. Šioms Kalėdoms esame paruošę įstabų praktišką gaminį – namų kvapą keraminiame indelyje. Tai gėlės žiedas, ne tik spinduliuojantis grožį, bet ir skleidžiantis kvapą. Šio produkto idėją nešiojausi galvoje kelerius metus ir šiemet jis gimė visu gražumu. Itin

lietuvė

LIETUVOS KŪRĖJAI

Rankų darbo produktai yra daugiau nei paprasta prekė, tai – meilė, kūryba, išskirtinumas.

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė

Daugiau „Menojos“ darbų galite pamatyti www.menoja.lt

populiarios mūsų baltojo molio keraminės gėlytės – šį kartą jų turėsime ir iš juodojo molio. Kalėdiniame maratone, dažnai skubos apimti, dovanas perkame spontaniškai, todėl noriu patarti atsipalaiduoti ir pasimėgauti dovanų rinkimo procesu. Labai kviečiu visus apsi-

lankyti „Menojos“ elektroninėje parduotuvėje ir pasidairyti po mūsų keramikos gaminių oazę. Kalėdos – nuostabi šventė, metas, pripildytas gerumo, švelnumo, tikros meilės, šviesos, vilties, tikėjimo žmogaus gerumu ir geresniu pasauliu. To ir linkiu visiems!

lietuvė

LIETUVOS KŪRĖJAI

Ant šventinio stalo – natūralumas ir estetika Stebint, kaip INDRĖS GRIGŪNIENĖS virtuvėje gimsta natūralių skonių, įdomaus dizaino, itin estetiškas tortas, kyla mintis, kad nėra nieko gražiau už įkvėpimo pagautą, su meile kuriantį žmogų. Nuo mažens puoselėtas pomėgis ilgainiui pakilo į aukštą kokybės lygį ir šiandien Indrės tortainės įkūrėja gali įgyvendinti turbūt bet kokią klientų idėją. INGA NANARTONYTĖ AKVILĖS RAZAUSKIENĖS NUOTRAUKOS

Ar visada mėgote suktis virtuvėje? Kokie maloniausi prisiminimai, susiję su maisto gamyba? Tikrai taip! Vaikystėje net lankiau kulinarijos būrelį. Vėliau su malonumu pirkdavau kulinarines knygas, skaitydavau jas kaip romanus. Ypač mėgau tokias, kuriose ne tik receptai, bet ir papasakotos jų autorių gyvenimo istorijos. Didžiausia įkvėpėja man yra Beata Nicholson, turiu kone visas jos knygas ir esu išbandžiusi daug jos receptų. Taip pat be galo mėgstu žiūrėti įvairias kulinarines televizijos laidas, man jos tolygios geram filmui. Tortus pradėjau gaminti, kai gimė mano pirmoji dukra Danielė. Dabar jai beveik vienuolika! Juos kepdavau svarbiausioms metų šventėms – šv. Kalėdoms, šv. Velykoms – ir, žinoma, gimtadieniams. Norėjosi, kad torto galėtų paragauti ir mažoji. Tik pati jį pagaminusi galėjau būti tikra, kad jame nėra jokių konservantų, dirbtinių saldiklių, nepažymėtų priedų, kuriems vaikai gali būti itin jautrūs. 78

Kaip nuo pomėgio gaminti šeimai perėjote prie verslo? Viskas prasidėjo netikėtai ir vystėsi palengva. Kartą su draugais išsiruošėme į sodybą. Panorau juos nustebinti savo gamintu desertu. Nusprendžiau pagaminti tortą, kuris patraukė akį dėl ypatingo spalvų derinio. Jo biskvitas gaminamas su špinatais, suteikiančiais žalią spalvą, o kremas – violetinis nuo mėlynių, lengvas ir saldžiarūgštis. Pamenu, kai jį pagaminusi įdėjau nuotrauką į savo „Facebook’o“ paskyrą, kažkas pakomentavo, kad tortas panašus į silkę pataluose. Gerai įsižiūrėjus, gal to panašumo ir buvo ( juokiasi). Taigi, tortą testavome septyniese: aš su vyru, mano dukra ir draugė Inga su šeima. Jis visus pakerėjo. Draugė, labai mėgstanti saldumynus, vis nekantravo atsipjauti dar gabalėlį. Ir netikėtai man pasakė: „Tau reikia kepti tortus!“ Aš nedrąsiai atsakiau, kad būtų smagu, bet reikia pirkėjų, o ji patikino: „Aš būsiu pirmoji!“ Taigi,

lietuvė Desertų gamyboje nenaudoju jokių skonio gerinimo, kildinimo medžiagų, dirbtinių saldiklių. Visus desertus gaminu tik iš kokybiškų produktų.

lietuvÄ&#x2014;

LIETUVOS KŪRĖJAI lietuvė

lietuvė

LIETUVOS KŪRĖJAI

pirmasis klientui mano keptas tortas buvo skirtas draugės brolio gimtadienio šventei. Vėliau papasakojau savo idėją kitai draugei Ritai. Ji mane pastūmėjo siekti savo svajonės, daryti tai, kas sekasi geriausiai. Jos dėka ir atsirado Indrės tortainė! Esu labai dėkinga nuostabioms savo draugėms Ingai ir Ritai, kurios manimi patikėjo ir įkvėpė tapti, kaip pačios dažnai mane vadina, Tortų Fėja (šypsosi). Ko naujo teko mokytis ir kas buvo sunkiausia? Ar sudėtinga išgauti puikaus skonio ir estetiškos išvaizdos dermę? Kad tortai ir kiti mano gaminami desertai būtų skanūs, gražiai atrodytų, turėjau kaip reikiant paplušėti. Pirmiausia kruopščiai atsirinkau receptus, ne viskas pavykdavo iš karto. Gamindama, testuodama išsiaiškinau, kurie produktai leidžia gauti geriausią rezultatą. Tokiu būdu atsirinkau ir tinkamiausias priemones – nuo kepimo formų iki kepi-

mo popieriaus. Pavyzdžiui, gamindama medaus skonio tortą, naudoju tik aukščiausios kokybės grietinę, nes su ja išeina skaniausiai. Mokiausi ne tik iš savo klaidų – dalyvavau ne vienuose profesionaliuose kursuose, klausdavau patarimų bendraminčių, žiūrėdavau konditerijos profesionalų vaizdo įrašus, išbandžiau įvairias technikas. Ir kiekvienas tortas man pavykdavo vis geriau ir geriau. Nuolat tobulėti mane skatino noras pagaminti tokį tortą, kuriuo galėčiau didžiuotis, o užsakovas ne tik išdidžiai padėtų jį ant stalo, bet ir mielai rekomenduotų mane kitiems. Įdomiausia ir nemažai atsakomybės reikalaujanti tortų bei kitų desertų gamybos dalis yra jų puošyba. Juk pradžioje valgome akimis! Torto dekoravimas yra atgaiva mano sielai. Kūrybinis procesas man patinka labiausiai, nes norint įgyvendinti dekoro idėją reikia apgalvoti net mažiausią smulkmeną. Apie kiekvieną torto puošybos elementą pagalvoju iš anksto, o bepuošiant kyla naujų idėjų, kaip

LIETUVOS KŪRĖJAI lietuvė

Šioje veikloje susipina labai daug dalykų: atsakomybė, laiko planavimas, disciplina, kūryba.

Prijuostė – „Two Linen“ Rudos ir žalios stalo servetėlės – „Linen Garden“ Pilkos stalo servetėlės – „Skruzdžių namai“ 83

lietuvė

LIETUVOS KŪRĖJAI

Nuo pat mažumės man svarbi estetika – nuo idealiai sutvarkytų namų, skoningai patiekto maisto, gražių nuotraukų iki harmoningų santykių... Labai stengiuosi šiomis vertybėmis vadovautis ir savo veikloje.

LIETUVOS KŪRĖJAI lietuvė

lietuvė

LIETUVOS KŪRĖJAI

galima jį patobulinti. Labai džiaugiuosi, kad pelniau užsakovų pasitikėjimą: kai kurie viską palieka mano fantazijai, tik įvardija pagrindinius puošybos elementus. Jie žino, kad tortas atrodys gražiai, nors dažnai nenumano, kas man šaus į galvą. Kiti parodo pavyzdį, ko maždaug norėtų. Nuo pat mažumės man svarbi estetika – nuo idealiai sutvarkytų namų, skoningai patiekto maisto, gražių nuotraukų iki harmoningų santykių... Labai stengiuosi šiomis vertybėmis vadovautis ir savo veikloje. Galbūt prie šio verslo prisideda ir kiti šeimos nariai? Kaip skirstotės pareigas? Kol kas to nevadinu verslu, tai labiau hobis, nes visos pajamos investuojamos į prietaisus, priemones, bandymus, naujos erdvės įsirengimą. Tad šeimos supratimas yra labai svarbus. Didžiausias palaikytojas ir padėjėjas yra mano vyras Sigitas. Kol visi testavimai vykdavo namų virtuvėje (neturėjau tam atskiros erdvės) ir nebuvo įsivyravusi tam tikra darbų sistema, jam teko susitaikyti su švarių ir nešvarių indų stirta, keistų, buičiai neįprastų įrankių, prietaisų atsiradimu stalčiuose ir spintelėse, apsišarvuoti kantrybe parduotuvėje ieškant reikiamų maisto produktų. Kartais nupirkdavo ne tų gaminių, kuriuos aš naudoju, ir gaudavo žaibuojančių žvilgsnių. Taip suprato, kad produktai atlieka itin svarbų vaidmenį. Dabar aš jį vadinu apsipirkimo ekspertu! Matydamas, kaip ši veikla mane džiugina, kad žmonės manimi pasitiki, vyras dar labiau skatina mane tobulėti. Esu dėkinga jam ir vaikams už besąlygišką palaikymą! Kokių pranašumų turi prekyba tortais internetu, palyginti su įprasta? Manau, kad socialiniai tinklai, internetas yra neatsiejama bet kurio verslo dalis. Mano atveju dauguma naujų užsakymų ateina dėl rekomendacijų: patenkinti klientai rekomenduoja mano paslaugas savo aplinkos žmonėms ir taip geras žodis apie Indrės tortainę sklinda iš lūpų į lūpas. Kiti susižavi mano įrašais, gaminių nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Klientai tampa mano draugais. Jie labai palaiko, komentuoja, dalijasi – tai irgi priside-

da prie augančio pasitikėjimo savimi. Būtent tai yra svarbiausia darbo dalis. Koks yra Jūsų klientas, kas jam svarbu? Kadangi gaminu pagal individualius užsakymus, klientai stengiasi užsisakyti tortą savo šventei kuo anksčiau. Aš tai labai vertinu! Be abejonės, pagrindiniai kriterijai yra šviežumas, natūralumas ir grožis. Gaminu tik iš aukštos kokybės žaliavų, visada renkuosi kuo ilgiau tinkamus vartoti produktus, todėl garantuoju aukščiausią gaminių kokybę. Džiaugiuosi, kad netenka dalyvauti kainos konkursuose ar bandyti kažkuo įtikti klientui, kuris net neketina įsigyti. Kokioms progoms dažniausiai užsakomi desertai? Kokių kitų tendencijų pastebite? Gaminu įvairioms šventėms: krikštynoms, jubiliejams, vestuvėms, gimtadieniams. Galbūt todėl, kad pati esu mama, mano tortai yra labiau orientuoti į vaikų gimtadienius. Drąsiai galiu teigti, kad Indrės tortainės vizitine kortele yra tapę tortai-gyvūnėliai: katinėlis, vienaragis, laputė. Bet neapsiriboju tik tų pačių tortų klonais, man labai patinka kurti. Iš tiesų patys užsakovai padiktuoja temas: tai ir piratai, vaivorykštės, įvairiausios sporto šakos, galėčiau vardyti ir vardyti. Esu laiminga, kad galiu įgyvendinti beveik bet kokią idėją. Pastebiu, kad iš mados išeina cukraus mase dengti tortai, ir mane tai džiugina. Tai yra brangi ir sunki masė, kuri dažniausiai keliauja į šiukšlių dėžę. Beveik visi mano tortų puošyboje naudojami elementai yra valgomi. Jei ši mada nebūtų pasikeitusi, vargu ar tortų gamyba būtų mane sužavėjusi! Kokių įprastai konditerijoje naudojamų produktų atsisakėte? Kokiais principais vadovaujatės šioje veikloje? Desertų gamyboje nenaudoju jokių skonio gerinimo, kildinimo medžiagų, dirbtinių saldiklių. Visus desertus gaminu tik iš kokybiškų produktų: lietuviškų kiaušinių, aukščiausios rūšies kvietinių miltų, 82 procentų riebumo sviesto, rudojo cukraus. Skoniams išgauti naudoju daržovių ir vaisių sultis.

lietuvė Klientai tampa mano draugais. Jie labai palaiko, komentuoja, dalijasi – tai irgi prisideda prie augančio pasitikėjimo savimi.

lietuvÄ&#x2014;

lietuvė

Daugiau Indrės gaminių galite pamatyti socialiniame tinkle „Facebook“ – Indrės tortainė

Jūsų tortai labai puošnūs. Ar visas puošmenas gaminate pati? Valgomas torto puošmenas gaminu pati. Beje, iš pradžių nenaudojau kremo tortams aptepti, nelipdžiau cukraus masės figūrėlių. Norėjau, kad viskas būtų valgoma, todėl puošyboje vyravo tam sezonui būdingi vaisiai, uogos. Tačiau, siekdama išgauti kuo gražesnį vaizdą ir kuo labiau įtikti mažiesiems užsakovams, į puošybą įtraukiau ir nevalgomų elementų: plastikinių figūrėlių, gėlių ir pan. Gal tekę sulaukti itin įdomių užsakymų, kurie reikalavo kaip reikiant pasukti galvą? Tik retais atvejais klientų užsakytų tortų dizainas pasikartoja, todėl kiekvienas užsakymas yra ypatingas, reikalaujantis naujų idėjų ir žinių joms įgyvendinti. Jeigu suprantu, kad kažko dar nežinau, arba susiduriu su nauja technika, kyla jaudulys ir noras padaryti labai gerai! Labiausiai motyvuoja pavykęs galutinis rezultatas.

Kiek užtrunkate gamindama tortą? Labai skirtingai, priklauso nuo puošybos sudėtingumo: daugiau detalių turintis dekoras gali pareikalauti ir kelių valandų. Ko reikalauja ši veikla? Ar nevargina monotonija? Šioje veikloje susipina labai daug dalykų: atsakomybė, laiko planavimas, disciplina, kūryba. Kol kas monotonijos tikrai nejaučiu, atvirkščiai, galvoje nuolatos kirba idėjos, kaip išbandyti naują techniką ar medžiagas, receptus. Pradėjusi konditerinę kelionę, pajutau, kokia tai širdžiai miela veikla! Kokių svajonių turite? Turiu svajonę atidaryti nedidelę kepyklėlę, būtinai su vitrininiais langais iki žemės (šypsosi). Ten pati darbuočiausi ir turėčiau jaukų kampelį, kur galėčiau pasikviesti draugių pasimėgauti saldžia kavos pertraukėle. 89

lietuvė

Netikėti gyvenimo vingiai atvedė į svajonių profesiją

Ar norint tapti gestų kalbos vertėju reikia turėti specialių įgūdžių? O gal visko išmokstama? Esu tikra, kad gyvenime talentas yra didelė dovana, bet didžiausia dovana – įdirbis, disciplina ir nematoma jėga, kuri tave atveda link vienos ar kitos veiklos. Kartais tai vadinama pašaukimu, kartais – vidiniu balsu... Daug dirbdama skirtingose srityse ir darbovietėse supratau, kad einant gy90

„Daug dirbdama skirtingose srityse ir darbovietėse supratau, kad einant gyvenimu svarbu klausyti savo vidinio balso ir kartais pasikliauti tėkme. Stebuklas – ji tave atveda būtent ten, kur tą akimirką ir turi būti“, – sako ANŽELIKA TERESĖ, kurią meilė teatrui atvedė į svajonių profesiją – gestų kalbos vertimą. Šioje srityje moteris sukasi jau kone dešimt metų, tačiau vien ja neapsiriboja. Doktorantūros studijos, teatro pamokos, kelionės, tinklaraštis ir motinystė – visa tai yra varomoji jėga, kurios įkvėpta Anželika kuria ir gyvena savo svajonių gyvenimą. LAURA ŠAKIROVAITĖ

MIŠKO MOTĖS NUOTRAUKA

Gestų kalbos vertimo studijos – unikalus ir įdomus mokslas. Kas Jus paskatino pasinerti į šią sritį? Manau, ši sritis veikiau pati pasirinko mane. Ir kuo giliau į šią sritį einu, tuo labiau įsitikinu – ji, matyt, mane pasirinko labai seniai, man to net nenutuokiant. Bebaigdama mokyklą, ruošiausi stojamiesiems egzaminams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Buvau vedama vidinio balso – meilė teatrui manyje gimė turbūt anksčiau už mane pačią. Atvykau į Vilnių, vyko stojamieji ir... neįstojau. Tuo metu man tai buvo didelis smūgis. Su pluoštu mintinai pasiruoštų tekstų ir natų grįžau į namus Klaipėdoje. Tačiau į Vilnių mane kaip kokia stebuklinga jėga traukė. Bičiulis užsiminė apie sostinėje esančią teatro studiją „Palėpė“. Pasidomėjau, parašiau jiems, jutau – turiu būti ten. Paskutinį vakarą, pildydama prašymą studijuoti, į laukelius įrašiau įvairias mane dominančias studijų programas – ir visas Vilniuje, kad būčiau arčiau teatro. Priešpaskutinėje vietoje įrašiau gestų kalbą – apie ją tuomet visai nieko nežinojau, atsitiktinai nugirdau šią specialybę minint viename pokalbyje. Ir būtent čia gavau kvietimą studijuoti! Galvojau, pastudijuosiu truputį ir toliau eisiu teatro keliu. Tačiau po dviejų savaičių įsimylėjau ir gestų kalbą, ir kurčiųjų kultūrą. Supratau, kad tai ir yra mano svajonių specialybė.

lietuvė

DOVALDĖS BUTĖNAITĖS NUOTRAUKA

Galvojau, pastudijuosiu truputį ir toliau eisiu teatro keliu. Tačiau po dviejų savaičių įsimylėjau ir gestų kalbą, ir kurčiųjų kultūrą. Supratau, kad tai ir yra mano svajonių specialybė.

lietuvė

Gestų kalbos vertėjas turi turėti gan didelį bagažą gebėjimų: gerą atmintį, greitą reakciją, gebėjimą prisitaikyti, miklias rankas, šiam darbui pasiduodantį veidą ir t. t.

lietuvė

MIŠKO MOTĖS NUOTRAUKA

venimu svarbu klausyti savo vidinio balso ir kartais pasikliauti tėkme. Stebuklas – ji tave atveda būtent ten, kur tą akimirką ir turi būti. Taip yra ir su veikla, darbais. Jei yra vidinė nepaaiškinama trauka ir nuoširdus noras būti gestų kalbos vertėju – viską galima išlavinti. Iš tiesų, gestų kalbos vertėjas turi turėti gan didelį bagažą gebėjimų: gerą atmintį, greitą reakciją, gebėjimą prisitaikyti, miklias rankas, šiam darbui pasiduodantį veidą ir t. t. Rankas aš miklinau nuo šešerių metų kasdien bent po kelias valandas grodama fortepijonu menų gimnazijoje, veido ir kūno plastiką – nuo paauglystės iki pat dabar vaidindama teatre. O kiek to teatro buvo dar ir mano vaikystėje!.. Pasirodo, visi šie mano nuolat uoliai lavinami įgūdžiai yra labai svarbūs vertėjui. Kaip ir sakiau, ši sritis mane pasirinko jau seniai, man to net nežinant. Ar gestų kalba galima išreikšti viską, ką reiškiame žodžiais? Su kokiais iššūkiais, sunkumais tenka susidurti vertėjaujant? Gestų kalbos yra savarankiškos, natūralios ir visavertės kalbos, todėl jomis tikrai galima išreikšti viską, ką reiškiame žodžiu. O iššūkių apstu! Lietuvoje nėra bendrinės lietuvių gestų kalbos, tad kiekvienas kalbantysis yra iššūkis. Dar prisideda individualus kalbėjimo stilius, manieros ir vertėjo siekis perteikti konkretaus kalbėtojo kalbinius niuansus. O kur dar visos netirtos sritys... Viena jų – meninės raiškos priemonės gestų kalbose. Ėmiausi jas analizuoti dar magistrantūros pradžioje. Pateiksiu pav yzdį: vienoje paskaitoje verčiau studentų mintinai sakomus tekstus. Pirma jie pasakydavo tekstą savaip, vienokia intonacija, su vienokiais minties akcentais. Tada dėstytoja duodavo užduotį ir kviesdavo tekstą pakartoti. Užduotys būdavo fizinės, pavyzdžiui, sakyti tekstą šokinėjant arba sukantis aplink savo ašį. Staiga tas pats tekstas

atgydavo – atsirasdavo rimas, kitoks ritmas, kitaip susidėliodavo ir akcentai. Tada supratau, kad niekaip to nepajėgiu perteikti kurčiajam – tekstas juk tas pats, o kaip ištransliuoti tuos nematomus niuansus? Iš vienos kalbos į kitą išversti sudėtinga ir kitas meninės raiškos priemones, tarkim, metaforas. Magistrantūroje kasdien analizuodavau savo surinktus vaizdo įrašus, daug skaitydavau bandydama suprasti, kaip jos kuriasi gestų kalboje, kokių metaforų yra ir nėra lietuvių gestų kalboje. Kai ėmiau jas atpažinti, suprasti, tapau tarsi kokia jų medžiotoja! ( Juokiasi.) Vertėjams būna sudėtinga tiek dėl verčiamo turinio, temų (juk kasdien temos vis kitokios, skirtingi kalbėtojų tikslai), tiek dėl kalbėtojų (individualūs kalbiniai niuansai, tempas), tiek dėl konteksto (vertėjas kasdien būna vis kitoje aplinkoje ir joje ne visada versti būna palanku, pavyzdžiui, trukdyti gali vizualus arba garsinis triukšmas ir kt.). Tyrinėjate lietuvių gestų kalbos poeziją. Ar teko palyginti ją su užsienio kalbomis? Kokie yra mūsų gestų kalbos išskirtinumai? Gal pradėsiu nuo apibrėžimo, nes ši sritis Lietuvoje tik pradeda žengti pirmuosius žingsnius mokslo keliu. Gestų kalbos poezija yra meniniai skirtingo turinio, tematikos ir formos kūriniai, perteikiami gestų kalba, kūno judesiais ir mimika, pasitelkus įvairias meninės raiškos priemones. Gestų kalbos poezija neturi rašytinės formos, t. y. poezijos kūriniai nebuvo išversti iš žodinės kalbos. Šiuose kūriniuose rimas ir ritmas reiškiami kitaip, nei girdintiems yra įprasta: pasitelkus plaštakų formų, erdvės ar judesio pasikartojimus ir simetriškumą, kuriamas rimas, pasitelkus judesio tipus – ritmas. Nerankiniais elementais perteikiama intonacija, įvairūs kalbiniai niuansai. Poezijoje gausu dviprasmybių ir jas sukuriančių neologizmų. Nuostabu tai, kad kurtieji šiais kūriniais ir pateikia

lietuvė Iš šviesių žmonių, kurie atėjo ir per darbą, ir per patį gyvenimą, mokausi tėkmės – kartais labai gerai pasiduoti gyvenimui ir nesipriešinant leisti įvykti viskam, kas turi įvykti.

MIŠKO MOTĖS NUOTRAUKA

lietuvė

paprastas istorijas, pavyzdžiui, gamtos vaizdinius, ir užkoduoja skaudžias asmenines patirtis, kultūrinius išgyvenimus. Pavyzdžiui, apipynus metaforomis, kūrinyje pateikiama opi bendruomenės problema, skausminga baimė – vis dažniau gimus kurčiam vaikui pasirenkamas kochlearinis implantas ir taip atsiranda grėsmė išnykti gestų kalbai. Daugiausia gilinuosi į lietuvių gestų kalbos poeziją, todėl apie užsienio kūrinius pasakyti galėčiau nedaug. Tačiau labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje, nors poezijos tyrimai pradėti, galima sakyti, tik dabar, šie kūriniai neturi rašytinės formos. Būtent tokius – autentiškus, unikalius ir labai skirtingus – juos surinkau iš visos Lietuvos ir analizuoju, aptariu savo moksliniuose darbuose. O štai pirmuose poezijos tyrimuose, pradėtuose Amerikoje tyrėjos Sutton-Spence, aptariami poezijos kūriniai – eilių vertimai iš žodinės kalbos. Nemažai bendradarbiaujate su kurčiųjų bendruomene. Kokius projektus ir iniciatyvas jau spėjote įgyvendinti, o kokie dar laukia ateityje? Darbų būta nemažai... Labiausiai įsimena, matyt, tie, kurie įkrenta į širdį ir įkvepia tobulėti, mokytis, ieškoti. Pavyzdžiui, mokykloje su kurčiaisiais vaikais kuriamos dainos gestų kalba. Apie šešerius metus su skirtingo amžiaus mokiniais versdavome, interpretuodavome skirtingas dainas ir filmuodavome jų atlikimą lietuvių gestų kalba. Per tiek metų susikūrė nemažai spalvingų klipų! Labai įsitraukdavome į šį kūrybinį procesą... Pastebėdavau, kad mokiniams dainų rinkimas, jų atlikimas gestų kalba, repeticijos, filmavimai veikė kaip savotiška terapija. Vieni taip susidraugaudavo su kameros, scenos baime, kiti dainose atrasdavo savo gyvenimo atkarpas ir taip nurimdavo, pajusdavo turintys užnugarį, nes yra ne vieni, tretiems tai buvo nuostabus savirealizacijos būdas.

Didžiulis žingsnis šioje srityje man buvo ir tebėra dėstymas ir besitęsiantis mokslinis kelias. Atlikusi išsamią Lietuvos kurčiųjų poezijos kūrinių analizę, buvau pakviesta tarptautinėje konferencijoje skaityti pranešimą tarptautiniais gestais. Tokia galimybė ir patirtis yra didžiulė dovana! Prieš kelerius metus teko versti kurčiajai aktorei Janai Novikovai, filme „Gentis“ atlikusiai pagrindinį vaidmenį. Sukomės su ja visą savaitę. Po metų ji mane pasikvietė versti spaudos konferencijose, interviu, įvairių susitikimų metu kino festivalyje Turkijoje. Savaitė intensyvaus ir labai įdomaus darbo man buvo ir dovana, ir paskata augti, atkakliau lavinti kitų kalbų įgūdžius. Prieš dvejus metus gavau progą prisidėti prie kalbinės priemonės kūrimo, ji kaip tik dabar finišuoja. Taip pat širdyje laikau visus vertimus, susijusius su teatru. Teko versti ne vieną spektaklį, o prie vieno spektaklio per gestų kalbą net prisiliesti. Dirbau su talentinga aktore Andra Kavaliauskaite, jos sukurtame spektaklyje „Seen“ verčiau vieną pagrindinių monologų, du muzikinius kūrinius. Fantastiška patirtis. O ateitis... Gyvenime, kaip ir darbuose, mokausi labiausiai būti dabartyje, tad ateities planai ateis, kada jiems bus geriausias laikas. Savo profesinėje srityje sukatės jau kone dešimtmetį. Ko išmokote darbe? Galbūt atradote naujų savo savybių ar gabumų? Atvira širdimi aktyviai dirbdama ne kartą supratau, kaip gera dirbti komandoje. Šio meno mokausi iki šiol. Geriausi mano mokytojai – mokiniai ir studentai. Jie man kaskart atveria naujus pasaulius! Iš visų darbų (o ir iš paties gyvenimo, nes juk viskas labai susiję) išmokau būti dėkingesnė – už viską, kas įvyksta, už visus žmones, patirtis ir pamokas, su kuriomis susiduriu. Vaikystėje, nuo-

DOVALDĖS BUTĖNAITĖS NUOTRAUKA

lietuvė

Kad kokybiškai ir kūrybiškai padaryčiau tai, ko noriu ir kas man svarbu, labai rūpinuosi proto ramybe. Juk maistas yra ne tik tai, kas lėkštėje, bet ir viskas aplink – knygos, filmai, pokalbiai, mus supantys žmonės. Visa tai kuria proto ramybę arba ją griauna. Todėl labai dėmesingai renkuosi šį maistą.

DOVALDĖS BUTĖNAITĖS NUOTRAUKA

lietuvė

100

lat grodama, po pamokų dalyvaudama teatro užsiėmimuose, mokydamasi tarp menininkų ir nuostabių mokytojų, išmokau disciplinos ir ištvermės. Iš vaikystės, tėvų atsinešiau pozityvų žvilgsnį į viską, kas nutinka. Iš šviesių žmonių, kurie atėjo ir per darbą, ir per patį gyvenimą, mokausi tėkmės – kartais labai gerai pasiduoti gyvenimui ir nesipriešinant leisti įvykti viskam, kas turi įvykti. Džiaugiuosi, kad visos šios savybės taip puikiai talkina man ir profesiniame kelyje.

jo į gestų kalbos glėbį, sutikau ir savo mylimą vyrą Audrių. Pamačiau jį vienoje repeticijoje ir įsimylėjau. Štai taip. Iš pirmo žvilgsnio. Negrįžtamai. Po tos repeticijos mes ne tik kartu vaidinom, bet ir dukart numynėm piligrimų keliu, sukūrėm šeimą ir šią vasarą antrą kartą tapome laimingais tėvais. Dabar patys į teatrą nuvykstame daug rečiau, bet užtat teatro yra labai daug mūsų gyvenime – auginant du įstabius vaikus teatro įgūdžiai labai praverčia ( juokiasi).

Kokią vietą Jūsų gyvenime užima teatras? Teatras yra mano jaukas ( juokiasi). Ten, kur jis tik man švystelėja, lekiu beveik pametusi galvą. Juk tik jis mane ir atsiviliojo į Vilnių, o ten radau savo svajonių mokslus, svajonių specialybę. Taip mane visą gyvenimą viliojusiam teatrui esu dėkinga ne tik už galimybę pažinti daugybę nuostabių kūrinių, semtis išminties, mokytis komandiškumo (ten radau ir savo geriausius gyvenimo draugus), bet ir už tai, kad būtent tame teatre, kuris mane atvilio-

Kartu su vyru pasinėrėte į kulinarijos pasaulį – tinklaraštyje dalijatės gamtos įkvėptais receptais, įspūdžiais ir patarimais. Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo ši veikla? Iš kur semiatės įkvėpimo naujiems virtuvės šedevrams? Gaminti ir skalsiai valgyti pamėgau paskutiniais mokyklos metais. Studijų laikais šis pomėgis įsišaknijo dar labiau. Man tai būdavo visapusiška terapija, poilsis ir įsikvėpimas. Sutikusi Audrių, įgijau drąsos ir stojau į akistatą su savo norais. Mano trumpu

lietuvė įrašu „mylinti maistą mergina ieško darbo virtuvėje“ susidomėjo italų šefo Gian Lucos komanda. Luca man tapo virtuvės mokytoju. Pusmetį asistavusi jam renginiuose gavau pakvietimą padirbėti restorane Nidoje. Po restorano stogu jis priėmė ir Audrių – Luca šeimos žmogus, supranta, kokius stebuklus daro meilė. Prieš darbą restorane su Audriumi leidomės į pirmąjį piligrimų kelią. Jis vilnijo beveik per visą Ispaniją. O čia juk gastronomijos kraštas! Tiek visko prisiragavom, tiek išsibuvome kiekvienas su savimi ir vienas su kitu, kad sukurpėm norą maitinti žmones geru, visapusiškai švariu maistu. Iš kelionės grįžome „basi“

ir dar entuziastingiau kibome į darbus. Audrius Nidoje kepė auksines picas, bandeles, aš viriau sriubas, sukau pastą, o vakarais slėpdavausi sluoksniuodama tiramisu. Lucos dešiniąja ranka buvau daugiau nei metus – tai unikali ir spalvinga patirtis. Po vasarinių darbų restoranuose su Audriumi atšokom savo vestuves ir pasukom kitokiu maisto keliu: pradėjome tepti veganiškus tortus su lengva saldumo dulksna, kepti augalingus patiekalus, sukti purias cinamonines bandeles. Vieną dieną klaidžiodami po Auksinę girią viename festivalyje ir sukūrėm savo veiklai stogą – pavadinimą „Saldūs miškai“. „Saldžiuose miškuose“ mes ir ga-

Teatras yra mano jaukas. Ten, kur jis tik man švystelėja, lekiu beveik pametusi galvą.

101

lietuvė

DOVALDĖS BUTĖNAITĖS NUOTRAUKA

Viskas gyvenime yra energija – kuo daugiau jos paleisi, dalysi, tuo daugiau jos susikurs iš naujo.

102

lietuvė miname, ir rašome – tinklaraštis yra visų geriausių receptų ir mūsų gyvenimo atradimų namai. Tai – šeimos dirbtuvė, todėl visi receptai gimsta iš noro sveikai ir gardžiai pamaitinti mylimiausius. Įkvepiantis naminis maistas mūsų gyvenime užima svarbią vietą, todėl čia įdedame daug širdies. Taip gimsta stebinantys rezultatai. O tuo labai norisi dalintis – juk viskas gyvenime ateina ne iš mūsų, o per mus. Todėl netaupome ir nesisaviname nei žinių, nei receptų, nei kepinių (šypsosi). Kaip ryžotės piligriminei kelionei Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago)? Kiek kilometrų nuėjote? Piligrimų kelią nuėjome vienudu su Audriumi, akimis gerdami nuostabią gamtą, naktimis miegodami palapinėse arba po atviru dangumi, valgydami gerą vietinių maistą, daug kalbėdami ir tylėdami. Keliu leidomės dukart – pirmą kartą šiauriniu, antrą – portugališkuoju. Tai buvo didelė mano svajonė, kurią susikūriau su teatru gastroliuodama Santjage. Ten netyčia viena užklydau į Piligrimų muziejų ir iš jo išėjau „degančiom pėdom“ – taip smarkiai užsinorėjau leistis į kelionę! Tik ištarusi Audriui „taip“ pasakiau, kad kelionės noriu jau tą pačią vasarą. Jis susikrovė kuprinę ir vyko su manimi. Kelionė buvo visas gyvenimas, susitalpinęs į kelis mėnesius! Iš ten grįžom visai kitokie – mažiau vartotojiški, labiau gyvenantys čia ir dabar, ištvermingi ir labai susijungę vienas su kitu. Pirmąkart numynėm 900 kilometrų, antrąkart – apie 500. Bet daugiausia kilometrų susisuko viduje – leidžiantis į vidinę savęs ir kito kelionę. Sakoma, kad šiame kelyje aplanko patys įvairiausi jausmai – nuo sutrikimo iki aiškumo, nuo tuštumos iki visiškos pilnatvės. Ką jautėte Jūs? Galbūt kelionės metu radote atsakymus į Jums svarbius klausimus? Kelionėje ir verkiau, ir šaukiau, ir tylėjau... Ir grįžau su didžiule ramybe ir meile širdyje. Ten kūriau ilgą kelią savęs pažinimo link. Išsitraukiau visus skaudulius, patirtis, norus – viską, kas įprastą dieną būtų nepatogu. Camino daro stebuklus – neturi kur ir nebenori slėptis, bėgti. Viską išsiverti ir tampi nuogas akistatoje su savi-

mi, savo žmogumi ir gamta. Audrius nuėjo tą patį kelią. Abu pažinom visai kitokio lygmens, kitokios šviesos draugystę su savimi ir vienas su kitu. Toji draugystė yra mūsų su Audriumi labai laimingos santuokos pamatas. O nuolatinė praeivių ir gamtos globa einant piligrimų keliu moko patikėti stebuklais. Jų nevardinsiu, nes atrodo, kad gyvenime taip nebūna. Kad tai išgyventumėte – leiskitės į kelią. Camino man brangus ir dėl naujo santykio su gamta. Ji gera klausytoja ir nuostabi gydytoja. Tiek daug nesusipratimų ir sunkumų mes patiriame dėl nepagarbos jai. Kely visą parą esi tarp kalnų, miškų, laukų, retkarčiais praeini nedidelį kaimelį, kur tau būtinai kas duos kibirėlį derliaus ar šiltos baltos duonos. Taip aš įsimylėjau ir kaimus, ir kaimo žmones. Gal todėl dabar nuolat renku įvairias sėklas, saugau net labai senas knygas apie ūkius, augalininkystę. Mūsų bute anksčiau gyvenę senoliai turėjo kalnus knygų apie šiltnamius ir pomidorus. Viską esu išsaugojusi ir laukiu įsikūrimo mūsų ūkyje – tarp tirštų miškų, ledinių upių ir lėtumo. Gestų kalbos vertimai, tyrinėjimas, įvairios iniciatyvos bei projektai, darbas televizijoje ir tinklaraščio rašymas. Kaip tiek daug veiklų neišvargina? Ar lieka laiko šeimai, sau? „Žmogus sukurtas veikti“, – daugybę kartų girdėjau šį pasakymą ir su juo sutinku visa širdimi. Manau, kad gyvenime išvargina tik darymas to, kas visai ne tau. Tada kūnas ir vidus ima su mumis kalbėti sava kalba ir siunčia signalus – pervargimas, išsekimas, pasyvumas, pyktis. Todėl ir savo mokinius visada kursčiau rinktis tokį kelią, apie kurį pagalvojus ima džiugiai tankėti kvėpavimas, o rytais norisi keltis bent valanda anksčiau. Visas savo veiklas aš kloju ant vertybių pamato. O jos man – neišjudinamos. Mano vertybės yra šeima, sveikata (į ją įeina ir subalansuotas, sveikas, įkvepiantis maistas; šeimoje jokiu pavidalu nevartojame alkoholio – tai suteikia daug vientisumo, sveikatos ir ramybės), nuoširdi draugystė su savimi ir mėgstama veikla. Todėl visų pirma didelę dienos dalį atriekiu būtent šeimai. Veiklos ir viskas, kas aplink, man yra platforma realizuoti ir kitas savo spalvas, įgy-

vendinti norus, įsikvėpti. Tą įkvėpimą parsinešu atgal į namus. Viskas gyvenime yra energija – kuo daugiau jos paleisi, dalysi, tuo daugiau jos susikurs iš naujo. Fizika čia paprasta. Kad kokybiškai ir kūrybiškai padaryčiau tai, ko noriu ir kas man svarbu, labai rūpinuosi proto ramybe. Juk maistas yra ne tik tai, kas lėkštėje, bet ir viskas aplink – knygos, filmai, pokalbiai, mus supantys žmonės. Visa tai kuria proto ramybę arba ją griauna. Todėl labai dėmesingai renkuosi šį maistą. Protą ramina ir meditacijos, dubenėlių garsai. Ramybės mane moko ir mano vaikai – jie kaip joks kitas guru moka būti čia ir dabar. Tai raktas į produktyvumą ir ramybę. Kokį laisvalaikį mėgstate? Kaip atsipalaiduojate? Knygos! Perskaitau labai daug mokslinės literatūros, studentų darbų, todėl man viskas „ne iš sąrašo“ yra didelė atgaiva. Kelis mėnesius skaičiau viską apie medžius, gamtą ir vaikus – paskaičiusi jausdavausi kaip po miško maudynių! Buvimas gamtoje su vaikais man leidžia atsipalaiduoti. Ir visa buitis! Joje daug pamokų ir poilsio. Jei visa diena klojasi kreivai – išplauk indus, iššveisk grindis ir jausiesi kaip gaivų oro gūsį įkvėpęs. Jeigu reikėtų keisti profesiją, kuo būtumėte šiandien? Iš tiesų, šį klausimą sau užduodu gana dažnai! Tai labai padeda geriau save pažinti, atrasti savyje naujų spalvų, nuolat tobulėti ir... nesusireikšminti esamuose darbuose (šypsosi). Nuostabiai atsipalaiduoju rašydama. Mėgstu augalingo, visomis prasmėmis švaraus maisto gaminimą. Piligrimaudami su Audriumi dažnai kalbėdavome apie tai, kaip nuostabu būtų dirbti tokį darbą, kuriame tiesiog laimingu maistu maitintume žmones! Manau, jeigu reikėtų rinktis kitą profesiją, sujungčiau visus šiuos norus. Kai tik susituokėme, su Audriumi nusipirkome žemės – būsimam savo ūkiui. Dabar ten palengva kildiname namą. Prieš miegą dažnai skaitau apie gamtą, miškus, sodinukus... Labai džiaugčiausi tapusi jaunąja ūkininke. Auginčiau daug ankštinių daržovių, abrikosų ir lietuviškų persikų (šypsosi). O šiandien aš visiškai pasinėru103

lietuvė si į dvigubą mamystę, į šeimą. Dabar man tai – pati saldžiausia profesija!

MIŠKO MOTĖS NUOTRAUKA

Galbūt galite pasidalyti įdomiais faktais apie gestų kalbą? Norėtųsi išsklaidyti bent populiariausius mitus apie gestų kalbą. Gestų kalba nėra tarptautinė. Kiekvienas kraštas turi savo gestų kalbą. Teigiama, kad yra ir tarmių, tačiau Lietuvoje tokių tyrimų dar nebuvo atlikta. Gestų kalba nėra žodinė kalba, perteikiama gestais. Gestų kalbos yra savarankiškos ir natūralios, turinčios savitą gramatiką, struktūrą (pavyzdžiui, lietuvių gestų kalbos struktūra labai skiriasi nuo lietuvių žodinės kalbos). Gestų kalba nebuvo sugalvota girdinčiųjų siekiant padėti kurtiesiems. Ji susiformavo na-

104

tūraliai, susitikus bent dviem kurtiesiems, norint susikalbėti tarpusavyje. Gestų kalba nėra primityvi – jau minėjau apie poezijos raišką, tad ja galima išreikšti viską! Kurtieji nėra nebylūs. Vadinti kurčiuosius kurčnebyliais yra klaidinga ir įžeidu kurčiųjų bendruomenei. Kurtieji turi gimtąja pripažintą gestų kalbą ir (beveik visada) gali kalbėti balsu, tačiau tai nėra jiems natūralu, jauku ir patogu, todėl jie dažniausiai renkasi sau natūraliai artimesnę gestų kalbą. Kurtieji labai džiugiai priima girdinčiųjų pastangas kalbėti gestais, tad jei yra akstinas imti mokytis gestų kalbos, kviečiu užsukti į internetinį lietuvių gestų kalbos žodyną ar atvykti į kursus, kurie rengiami kasmet. Ši kalba kartu atvers ir galimybę bendrauti su kurčiaisiais – žmonėmis, kurie yra greta kiekvieno iš mūsų.

lietuvė

DOVALDĖS BUTĖNAITĖS NUOTRAUKA

Geriausi mano mokytojai – mokiniai ir studentai. Jie man kaskart atveria naujus pasaulius!

105

lietuvė

Lietuvos kūrėjai. Kalėdinės dovanos

„Avilio istorijos“ Bičių vaško žaisliukų (10 vnt.) rinkinys „Angelų choras“, 8 Eur

106

„Čiubas“ Lininė kepurė 1–4 metų vaikui, 29 Eur

lietuvė

„Ypiai“ Lininis žaislas „Katytė Munė“, 60 Eur

„Ypiai“ Lininis žaislas „Stirniukė Belė“, 60 Eur

„Ypiai“ Lininis žaislas „Zuikutis Benas“, 60 Eur + miniatiūrinė patalynė žaislui, 8 Eur

107

lietuvė

„Abu2“ Medinė rankų darbo raktinė, 48 Eur

108

„CeramiCat“ Keraminis rankų darbo dubuo (25 cm skersmens), 50 Eur

lietuvė

„Cozzzy“ Veliūrinis meškis, 75 Eur

„Happy Bubbles“ Kamuoliukų baseinas, nuo 99 Eur

„MiniMe – Interior Dolls“ Apsikabinimų žaislai – ilgakojai zuikiai, 40 Eur

109

lietuvė

110

„Mi_Eli“ Megzta kepurė su medvilniniu pamušalu, 30 Eur Merinosų vilnos kostiumėlis kūdikiams ir vaikams, 45 Eur

lietuvė

„Mielasiela“ Medinių žaislų rinkinys „Miško žvėreliai“, 41,90 Eur

„Keliautojų medalionas“ Pakabukas su cirkoniu, nuo 55 Eur

„Kitokis“ Įrėmintas autorinio darbo „Be Magical“ atspaudas, 17 Eur

111

112

IEVOS STASYTYTĖS NUOTRAUKA

lietuvė

Dalia Gečienė:

„Kūryba išjudina, neleidžia rusenti“ „Man ne tas pats, kas vyksta aplinkui. Nemanau, kad turėčiau gyventi galvodama tik apie savo rūpesčius“, – sako grožio terapeutė, vizažistė, dėstytoja, įspūdingų veido ir kūno meno darbų autorė DALIA GEČIENĖ, savo profesines žinias, kūrybinį užsidegimą panaudojanti prasmingiems darbams. Ji ne tik džiugina moteris savo profesionaliu darbu, skatina jas labiau pasitikėti savimi, keisti stereotipinį grožio suvokimą, bet ir žavi kūrybinėmis idėjomis, prisideda prie socialinių projektų, ugdančių visuomenės sąmoningumą, keičiančių žmonių požiūrį į svarbias problemas. INESA UKTVERIENĖ

Kaip atsiradote grožio pasaulyje? Apie grožio terapeuto specialybę svajojau nuo paauglystės, tačiau tuo metu Lietuvoje tokios studijų programos nebuvo. Kalbėjo, kad to mokytis galima kažkur Maskvoje, „tik su ypatingais ryšiais“. Didžiausia mokytoja buvo mano mamos mama. Tai ji, iš Žemaitijos kilusi, tris labai gražias dukras ir sūnų išauginusi paprasta kaimo moterytė, mus, anūkes, primygtinai mokė, kad moteris turi ir namie būti visada susitvarkiusi, pasipuošusi, dailiai sušukuotais plaukais, ne bet kokią skarelę ryšėti ir gražius batelius avėti. Sakydavo: „Karą perėjom, bet mano dukros galvoje blusų neturėjo, baltus kaspinus vienintelės kaime ryšėjo.“ Ji man suformavo požiūrį, kad moteris visada turi būti pasitempusi. Taip pat mokė, kad negali dejuoti ir laukti, kol ateis geresni laikai. Sakydavo: „Čia ne karas ir ne badas, buvo dar blogiau. Tylėkit ir geriau dirbti eikit, o tai dievulis išgirs.“ Kol priėjau iki kosmetologės darbo, teko išbandyti ir kitų verslų. Patirtis tik į naudą. Gyvenimas užaugino storą odą ir puikiai suprantu, kad sunkesni etapai – tik akmenukai į darbų maišelį. Nors dėl to, rodos, daug išvargta ir paaukota, tačiau vien dėl naujų saviraiškos atradimų galėčiau išeiti ir viską pradėti iš naujo. Svarbu, kad neužvaldytų rutina – man nepatinka monotonija. Todėl ir atsirado noras kurti įvairius projektus. Nemėgstu rusenti.

Iš pradžių studijavau pradinio ugdymo pedagogiką ir dailę. Nejaučiau, kad tos studijos man naudingos ir reikalingos. Bet kažką juk „reikėjo“ mokytis. Vėliau įgijau grožio terapeuto specialybę. Tada atsirado naujas kvėpavimas. Ši veikla man be galo patiko, labai stengiausi tobulėti: lankiau įvairius mokymus, kvalifikacijos kėlimo kursus pas pripažintus Lietuvos ir pasaulio dėstytojus. Vėliau įkūriau savo grožio studiją „Ledi“. Pradėjau vesti sertifikuotus mokymus moterims, norinčioms įgyti naują grožio srities specialybę. Dirbdama su klientėmis iš pradžių bijojau ryškesnių spalvų, nes dažniausiai visos pageidaudavo kuo natūralesnio makiažo. Ilgainiui vien tai pabodo, todėl ėmiausi ir idėjinių projektų. Šiuos dalykus atskyriau vieną nuo kito: darbe mielai tenkinu klienčių prašymus, o save realizuoju kūrybiniuose projektuose. Darbas žmogui labai svarbus, bet vien juo gyvas nebūsi. Kūryba mane išjudina, skatina svajoti, kiekvienas naujas projektas priverčia mokytis vis naujų dalykų. Labai džiaugiuosi ją įsileidusi į savo gyvenimą. Kūryba neturi amžiaus cenzo ir darbo valandų. Gali kurti ir dieną, ir naktį. Kuriate labai įdomias stilizuotas fotosesijas. Kaip gimsta idėjos? Stilizuotos fotosesijos mano mintyse atsirado, nes labai norėjau moters grožį išreikšti kitaip, 113

lietuvė

MINDAUGO VELŽOS NUOTRAUKA

Kūryba neturi amžiaus cenzo ir darbo valandų. Gali kurti ir dieną, ir naktį.

114

115

AISTĖS KRASAUSKIENĖS NUOTRAUKA

lietuvė

AISTĖS KRASAUSKIENĖS NUOTRAUKA

lietuvė

116

DARIAUS JUODKOS NUOTRAUKA

lietuvė

117

lietuvė

EDGARO ŽILAIČIO NUOTRAUKA

Man ne tas pats, kas vyksta aplinkui. Nemanau, kad turėčiau gyventi galvodama tik apie savo rūpesčius.

118

lietuvė

ypatingai. Man nepatinka dabartinė kultūra, tas grubus moters apnuoginimas, perdėtas seksualumas. Man patinka, kai moteris turi paslapties. Žmogui reikia paslapties, nes ji skatina mūsų vaizduotę. Kai man kyla kokia idėja, aš ją ilgai brandinu, noriu ją suformuoti kaip meninę. Bandau surasti istoriją arba duoti jai vardą, kad ji skleistų žinutę visuomenei. Tada prasideda scenos kūrimas, detalių paieška. Labai svarbu suvaldyti modelio vidinę būseną. Dėl gero rezultato galiu paaukoti daug. Man tada nesvarbu, diena tai ar naktis, valgiusi ar ne. Bet gražios nuotraukos gimsta tik su nuostabių fotografų pagalba. Be jų tikrai neįmanomas geras galutinis rezultatas. Idėja gali gimti bet kur, tiesiog žiūrint į medžio lapus ar gėlės žiedą. Kai ji atsiranda, žinau, kad neatstos nuo manęs. Ir kai pradedu kažką dirbti, man atsiveria kažkokie kanalai, vedantys tolyn, atsiranda padedančios rankos. Sutinku žmonių, kurie tuo gyvena, jie mane labai motyvuoja. Svarbu to nebijoti. Galiausiai viskas pavyksta geriau, nei galėjau įsivaizduoti. O tos bemiegės kūrybinės naktys kitą rytą suteikia džiaugsmo. Visi tie iššūkiai veda mane į priekį, verčia tobulėti. Kai darbas yra tavo aistra, tarsi ir nejauti, kad dirbi. Kuo Jus žavi kūno menas? Kūno menas – kai ne tik pagražini veidą, bet ir suteiki jam visiškai kitą išraišką, kuri gali perteikti žinutę. Negailite jėgų ir laiko socialiniams projektams. Pavyzdžiui, su bendramintėmis siekėte atkreipti visuomenės dėmesį į donorystės svarbą ir onkologinius ligonius, dažnai susiduriančius su atstūmimu. Kodėl nusprendėte dalyvauti šiuose projektuose? Papasakokite apie juos išsamiau. Man ne tas pats, kas vyksta aplinkui. Nemanau, kad turiu gyventi galvodama tik apie savo rūpesčius. Prisijungti prie šių projektų man pasiūlė nuostabios moterys, kurios taip pat

119

lietuvė

EDGARO ŽILAIČIO NUOTRAUKOS

Dievinu moteris, kurios ant savo mažų petukų tempia atsakingus darbus, sugeba susikurti gerovę ir dar kitiems padėti.

120

lietuvÄ&#x2014;

121

EDGARO ŽILAIČIO NUOTRAUKOS

lietuvė

122

lietuvė

neabejingos socialinėms problemoms. Projekto „Marmurinė moteris“ idėjos autorė – kaunietė manikiūro specialistė Diana Miliauskienė. Ji kūrė aksesuarus ir manikiūro piešinius, imituojančius marmurą. Mano darbas buvo nupiešti makiažą, atspindintį du vėžio paliestų moterų gyvenimo etapus, jų jauseną prieš ligą ir susirgus. Moteris įamžino fotografė Rasa Dautartaitė. Esu labai dėkinga visoms projekto dalyvėms. Jis sulaukė teigiamos žmonių reakcijos, sukėlė nemažą diskusijų bangą. Projektas visuomenei priminė, kad reikia laiku tikrintis sveikatą, rūpintis savimi. O svarbiausia projekto žinutė – vėžys nėra užkrečiama liga. Kad ir kaip keista, kai kurie žmonės vis dar taip mano ir ignoruoja ligonius, nuo jų nusisuka pačiu sunkiausiu momentu. Projekto idėja man labai artima. Esu palaidojusi savo uošvį, mirusį nuo vėžio. Gal būtų pasveikęs, jei būtų laiku kreipęsis į gydytojus. Bet nežinojo, ką daryti, kol pasikalbėjo su sergančiu draugu, jau nuėjusiu tą kelią. Jie abu mirė, nes pasitikrino per vėlai. Organų donorystės projektą „2gy-

venimai“ inicijavo Ieva Meškauskaitė. Pakviesta jame dalyvauti, pasiūliau prisijungti ir savo kolegei Margaritai Sajetai-Vasilko. Ji kūno tapybos fanatikė, nuostabi kūrėja. Pasiskirstėme užduotis ir dirbome su tuo pačiu modeliu vienu metu. Šis darbas reikalavo labai daug laiko ir pastangų, dvi dienas ant įvairių modelių piešėme vis kitus organus. Mums daug padėjo asistentės. Darbai buvo nufotografuoti ir nuotraukos eksponuotos įvairiose parodose, skirtose šviesti visuomenei. Jūsų pavyzdys griauna stereotipinį grožio specialisto įvaizdį, rodo, kad šios srities atstovai taip pat gali prisidėti prie reikšmingų pokyčių visuomenėje. O kas Jums svarbu profesinėje srityje? Dabar mano didžiausias siekis – padėti sustiprinti moterų pasitikėjimą savimi. Dažnai susiduriu su stereotipine nuomone, kad grožis baigiasi perkopus keturiasdešimtmečio ar penkiasdešimtmečio ribą. Tai klaidingas mąstymas, kuris menkina moters norą rūpintis savimi, savo išvaizda, savivertę ir neretai tampa kliūtimi

siekti svajonių. Aš manau, kad grožis neturi amžiaus cenzo. Tai ir stengiuosi įrodyti kasdieniame darbe, moteris kviesdama į idėjines fotosesijas, kuriose jos atsiskleidžia naujomis spalvomis, pamato, kokios jos iš tiesų yra nuostabios. Aš visada moterims sakau, kad tai, ką mes matome žurnalų viršeliuose, neatsitinka savaime. Su šiomis moterimis dirba profesionalų komanda. Taip pat mes pačios turim įdėti daugiau pastangų. Nepamiršti palepinti savo veido odos kosmetologinėmis procedūromis, atidžiau pasirinkti grožio specialistus. Jeigu nemokate pasidaryti kasdienio makiažo, nueikite į makiažo pamokėlę. Jus individualiai pamokys, kaip elgtis su įvairiomis priemonėmis. Viskas jūsų rankose, tik reikia truputį pasistengti. Nė vienos gražuolės niekas nefotografuoja tik išlipusios iš lovos. Kokia moteris Jums yra graži? Mane žavi išorinio ir vidinio grožio darna. Labai svarbu, kad moteris turėtų ką pasakyti. Dievinu moteris, kurios ant savo mažų petukų tempia 123

lietuvÄ&#x2014;

124

RASOS DAUTARTAITĖS NUOTRAUKOS

lietuvė

125

lietuvė

atsakingus darbus, sugeba susikurti gerovę ir dar kitiems padėti. Kaip manote, ar moterys naudoja ne per daug makiažo? Šiandienis gyvenimas iš moters reikalauja darbe būti pasitempusiai, atrodyti estetiškai. Makiažas padeda gražiau save pateikti ir pats savaime jis nėra blogai. Dabartinė kosmetika yra pasiekusi labai aukštą lygį, odai paprastai nedaro jokios žalos. Dažnai net apsaugo ją nuo aplinkos teršalų, UVA, UVB spindulių. Aišku, kai naudojama saikingai. Kokybiška pudra nekenkia, jeigu kiekvieną vakarą yra kruopščiai nuvaloma, leidžiama odai pailsėti. Tačiau mes matome ir perteklinio, netinkamo makiažo naudojimo atvejų. Prisi-

žiūrėjusios instagramų, nekreipdamos dėmesio, ar joms tinka, mergaitės, moterys įvairius pavyzdžius aklai taiko sau. Todėl, įvertinę šią tendenciją, pasaulio grožio ekspertai kviečia keisti požiūrį į susiklosčiusią situaciją ir rinktis kuo natūralesnį įvaizdį. Moterys skatinamos daugiau dėmesio skirti odos priežiūrai, kad džiaugtųsi išpuoselėta, sveika oda, o ne gaištų daug laiko prie veidrodžio. Kuo natūralesnis vaizdas dabar ant bangos. Kokių svajonių ir dar neįgyvendintų tikslų turite? Svajonių tikrai turiu ir dar neplanuoju eiti ilsėtis, bet, kaip sakoma, „laimė mėgsta tylą“. Papasakosiu tada, kai padarysiu.

126

AISTĖS KRASAUSKIENĖS NUOTRAUKA

Nors, rodos, daug išvargta ir paaukota, tačiau vien dėl naujų saviraiškos atradimų galėčiau išeiti ir viską pradėti iš naujo.

lietuvÄ&#x2014;

127

lietuvė

Neuromokslininkė iš Oslo Laura Bojarskaitė:

„Miegas dabar ant bangos“

Iki pokalbio su Osle doktorantūrą studijuojančia miego eksperte, neuromokslininke LAURA BOJARSKAITE nė nesapnavau, kokie užsiėmę mes būname miegodami, kaip smarkiai triūsia mūsų smegenys, kad ne tik viską sudėliotų į lentynėles, bet ir padarytų vietos naujoms patirtims. Kodėl apie miegą turėtume galvoti daug sąmoningiau ir kodėl šios paslaptingos būsenos žinovai teigia, jog tai yra geriausia gamtos atsvara mirčiai? Atsakymai – pokalbyje su Laura. ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

128

lietuvė Ar miego tema populiari mokslo pasaulyje? Pastaruosius dešimt metų miegas kopia į populiarumo viršūnę. Prieš tai buvo populiaru daug dirbti, o miegas buvo skirtas tik tinginiams. Dabar vis daugiau žmonių galvoja apie poilsį, meditaciją, vis dažniau prisimena, kad reikia rūpintis savo sveikata. O siaučiant virusui ypač svarbu prisiminti, kad miegas yra svarbus imuninei sistemai. Būtent dėl svarbos imunitetui miego tyrimams skiriama daugiau finansavimo. Lapkritį giniesi savo baigiamąjį darbą apie miegą. Kokios nuotaikos? Ir labai laukiu, ir labai džiaugiuosi, ir, aišku, stresuoju, daug skaitau. Bemiegėmis naktimis? Ne, su šituo viskas gerai. Šituo tai stengiuosi rūpintis! Bet nuolat sapnuoju g ynimą. Sapnuoju, kad kažką pamiršau pasakyti. O ką tai galėtų reikšti? Sapnai labai dažnai atspindi mūsų kasdienes emocijas, nebūtinai tai, kas vyko dienos metu, bet būtent tai, ką patiriame viduje. Grįžtant prie Tavo baigiamojo darbo, ar jau galėtum su skaitytojais pasidalyti esminiu atradimu? Aš dirbu prie pamatinių, arba bazinių, tyrimų. Kitokie yra klinikiniai tyrimai, kuriais aiškinamasi, kaip veikia konkreti terapija ar vaistas. O mes tiriame, kaip iš esmės veikia žmogaus smegenys. Visi žino neuronus, nervines ląsteles, bet yra ir kito tipo ląstelės, astrocitai. Mes išsiaiškinome, jog astrocitai padeda išlaikyti mūsų miegą, kad jis nebūtų pertraukiamas prabudimų. Žinant, kad miegui yra svarbios ir šios ląstelės, galima stengtis suprasti, ar jų veiklos nereikia taisyti esant miego sutrikimams. Svarbu paminėti, kad visi mano tyrimai daryti su pelėmis, todėl dar reikėtų tirti, kaip tos ląstelės iš tiesų veikia žmonėse. Kiek valandų per parą praleidi miegodama? Turiu prisipažinti, kad prieš doktorantūros studijas, kurias pradėjau prieš penkerius metus, miegodavau po šešias septynias valandas. Tik pradėjusi gilintis į miego svarbą žmogaus

Pastaruosius dešimt metų miegas kopia į populiarumo viršūnę. Prieš tai buvo populiaru daug dirbti, o miegas buvo skirtas tik tinginiams. Dabar vis daugiau žmonių galvoja apie poilsį, meditaciją, vis dažniau prisimena, kad reikia rūpintis savo sveikata.

organizmui puoliau miegoti ne mažiau nei aštuonias valandas ir iki šiol miegas man yra svarbus prioritetas. Ir kas nuo to laiko pasikeitė? Aš labai greitai pasiduodavau kraštutinėms emocijoms ir tik pradėjus normaliai miegoti tapo kur kas lengviau su jomis tvarkytis. Taip pat pagerėjo atmintis, pradingo noras persivalgyti. Papasakok apie gyvenimą Osle: ar miesto ritmas leidžia Tau ramiai miegoti? O gal Tavo ateities planai siejasi visai su kitu pasaulio kampeliu? Tai labai banali istorija – susipažinau su vienu norvegu ir čia gyvenu jau daugiau nei penkerius metus. Prieš tai ketverius metus gyvenau Danijoje. Man skandinaviškas ritmas labai patinka, mat jis leidžia išsimiegoti. Čia viskas vyksta lėčiau, daug laiko leidžiame gamtoje. Nors mokslininkai visur linkę persidirbti, miego mokslininkų pareiga yra gerai išsimiegoti. Kartais juokiamės, kad mums reikia bėgti, nes turime miego susirinkimą. Ką planuoji veikti po baigiamojo darbo gynimo? Kokius penkerius ar daugiau metų nežadu niekur bėgti. Man labai patinka akademinis gyvenimas, universitetas, todėl tęsiu darbą laboratorijoje, gilinsiuosi į miegą.

Kodėl miegas Tau neduoda ramybės? Kaip jis atsidūrė Tavo dėmesio centre? Laboratorijos, kurioje dirbu, pagrindinis tyrimų objektas yra ląstelės astrocitai. Pačioje pradžioje su laboratorijos profesoriumi svarstėme, ką su tais astrocitais galėtume nuveikti. Kadangi miegas yra aktuali šių dienų tema, nusprendėme patyrinėti, kaip jie veikia miegą. Yra žmonių, kuriems užtenka vos šešių valandų miego, o visa kita paros dalis tenka labai rimtiems darbams, mat ilgesnis miegas jiems atrodo brangių valandų švaistymas. Kaip manai, ar šitoks požiūris tikrai gali padėti nuversti kalnus? Šitoks požiūris nuveda tik prie sveikatos sutrikimų. Kažkiek gal ir tempsi, bet vėliau paaiškės nepakankamo miego pasekmės. Tik labai mažas procentas žmonių, turinčių specialią tam tikro geno formą, gali miegoti mažiau nei šešias valandas ir neturėti aptinkamų miego sutrikimų. Visi kiti tiesiog prisitaiko prie šešių valandų miego ir neoptimalios sveikatos būklės. Tik pradėję normaliai išsimiegoti, jie gali suprasti, kaip sveikas žmogus turėtų jaustis ir kas iš tikrųjų yra sveikata. Kokias kitas su miegu susijusias klaidas daro modernus žmogus? Šiais laikais aktualiausia – telefonai, kompiuteriai, planšetės. Mes, žmonės, evoliucionavome gy venti kartu su saule – šviesa rytais, tamsa vakarais. Vakarais reikia džiaugtis tamsa. Ką tai reiškia? Pritemdyti lemputes, naudoti šiltesnių spalvų šviesą, nes mėlyna šviesa veikia budinančiai. Apskritai, likus valandai ar dviem iki miego, reikėtų šalin padėti visus ekranus. Betgi pandemijos metu ekranai yra pagrindiniai vartai į pasaulį. Kaip tai šiemet paveikė žmonių miego kokybę? Daroma daug tyrimų, išsiunčiama klausimynų išsiaiškinti, kiek laiko žmonės praleidžia prie ekranų ir kokia yra jų miego kokybė. Kol kas ji krinta, bet prie to prisideda ne tik ekranai, bet ir nerimas dėl nežinomybės. Todėl patariama riboti naujienų kiekį per dieną, nes tai kelia įtampą. 129

lietuvė

Tik pradėjusi domėtis Tavo darbais supratau, kad smegenų plovimas – ne tik teigiamas, bet ir būtinas procesas. Papasakok, kaip iš smegenų išplaunamos biologinės šiukšlės ir kas gresia tiems, kurie nesilaiko smegenų higienos. Pirmiausia išsiaiškinkime, kas yra biologinės šiukšlės. Mūsų kūnuose vyksta daug gyvybiškai svarbių procesų, po jų lieka įvairių pašalinių produktų ir kartais susidaro žalingų toksinių medžiagų. Prie jų prisideda viskas, kas patenka į mūsų kūną iš aplinkos. Jei šios biologinės šiukšlės iš mūsų kūno nepašalinamos, jos sukelia problemų. Lygiai tas pats vyksta ir smegenyse. Mūsų smegenys yra labai aktyvios ir prigamina itin daug pašalinių produktų, biologinių šiukšlių, kurias reikia laiku pašalinti, nes joms pradėjus kauptis gresia neurodegeneracinės ligos – Alzheimeris, Parkinsonas, demencija. Prieš kelerius metus mūsų kolegos iš Amerikos atrado, kad šiukšlės šalinamos iš smegenų, t. y. smegenys plaunamos, tik miego metu. Aš ir bandau suprasti, kodėl apsivalymo procesas vyksta tik miegant. Šį smegenų procesą lyginame su miesto ritmu – juk paprastai miesto gatvės valomos tiktai naktį, kai į tai neįsiterpia daugybė kitų procesų ir signalų. Bet tai yra tik hipotezė. Ar aštuonių valandų miegas padeda efektyviai išplauti milžiniškus skaitmeninio amžiaus informacijos kiekius ir nubusti kaip naujai gimus? Kaip didžiuliai informacijos srautai veikia smegenis? Kol kas tyrimai rodo, kad taip. Suaugusiam žmogui optimalu miegoti tarp septynių ir devynių valandų per parą. Žinoma, kiekvienas turi pats pajusti, kiek jam iš tikrųjų reikia. Bet geras klausimas, galbūt ateityje mums tikrai reikės daugiau laiko į smegenų lentynėles sudėlioti vis augančius informacijos srautus. Vienoje Tavo paskaitoje išgirdau apie prisiminimų išrūšiavimą. Miego metu smegenys išrūšiuoja informaciją į svarbią ir nesvarbią. Svarbiais laikomi tie prisiminimai, kurie turi didelį emocinį krūvį. Ar tikrai emocijos yra vienintelis kriterijus, nuo kurio priklauso informacijos patekimas į ilgalaikę atmintį? Emocinis krūvis yra vienas iš geriausiai išsiaiškintų kriterijų. Visi kiti nėra daug tirti, bet aišku viena – žmogaus išlikimui svarbi informacija dažniausiai išsaugoma ilgalaikėje atminty-

130

je. Nors kyla klausimas, kodėl gi mūsų galvose išsisaugo įvairių dainelių žodžiai. Šito aš dar neišsiaiškinau. Ar galima sąmoningai paveikti prisiminimų rūšiavimą? Labai daug įvairių mokymosi technikų yra paremta atminties tyrimais. Pavyzdžiui, naujo dalyko asocijavimas su kažkuo, ką tu jau žinai. Taip pat tyrėjai aiškinasi, kaip žmones išmokyti miego metu. Pavyzdžiui, grupei žmonių prieš miegą davė išmokti sąrašą žodžių ir jiems besimokant mokslininkai tam tikru metu skambtelėjo varpeliu. Kai tie žmonės miegojo, jie ir vėl skambtelėjo varpeliu. Nubudę tiriamieji geriau prisiminė tuos žodžius, kuriuos besimokydami išgirdo varpelio skambesį. Spėjama, kad miego metu skambesys susisiejo su nauja informacija, todėl ji buvo prisiminta. Kaip smegenų plovimą veikia sezoninis valandų sukimas? Viso pasaulio miego mokslininkai tai vertina neigiamai ir nuolat rašo įvairiausius pareiškimus, mokslines apžvalgas, kad įrodytų, jog šis laikrodžių sukiojimas yra labai kenksmingas žmonių sveikatai. Įrodyta, kad pavasarį, kai žmonės praranda valandą miego, padaugėja automobilių avarijų, širdies smūgių. Iš esmės laikrodžio persukimas yra kenksmingas sveikatai, nes išreguliuoja mūsų biologinius laikrodžius. Kiekviena mūsų ląstelė, kiekvienas mūsų organas turi savo biologinį laikrodį. Ką tai reiškia? Tam tikru paros metu gaminami tam tikri genai, baltymai, hormonai. Ryte išskiriamos molekulės, kurios žmogų žadina, per pietus išskiriamos molekulės, kurios padeda virškinti, vakare išskiriami hormonai, kurie padeda mums užmigti. Staiga tavo biologinis ir išorinis laikrodžiai nebesutampa ir prasideda problemos. Kuo greitasis miegas skiriasi nuo lėtojo? Turbūt ir naudą jie teikia skirtingą? Skiriasi mūsų smegenų ląstelių aktyvumas. Lėtojo miego metu išsiskiria augimo hormonas, kuris labai svarbus vaikams ir sportuojantiems žmonėms, taip pat ištaisyti dienos metu padarytai žalai (pavyzdžiui, kaulams atstatyti). Greitasis miegas svarbus mūsų emocinei sveikatai. Tyrimais įrodyta, kad su įtampą ir traumas sukėlusiais potyriais žmogaus smegenys susido-

lietuvė

Tik pradėjusi gilintis į miego svarbą žmogaus organizmui puoliau miegoti ne mažiau nei aštuonias valandas ir iki šiol miegas man yra svarbus prioritetas.

131

lietuvė roja būtent greitojo miego metu. Be jo mes negalėtume pašalinti įtampos ir toliau ramiai gyventi savo gyvenimo. Potrauminio streso sindromą turinčių žmonių greitasis miegas labai sugadintas. Yra hipotezė, kad būtent dėl to jie negali paleisti blogų prisiminimų ir judėti toliau. Ar skiriasi skirtingų miego tipų gerinimo būdai? Nėra atskirų būdų pagerinti tik vieną arba kitą miego tipą. Mes miegame 90 minučių ciklais: paviršinis, gilus ir labai gilus lėtasis miegas, tada pereiname į greitąjį. Pirmoje nakties pusėje ciklus sudaro daugiausia lėtasis miegas. Antroje nakties pusėje daugiausia laiko užima greitasis miegas. Bet kokiu atveju, norint pagerinti miegą, negalima eiti vėlai miegoti, nes praleidi lėtojo miego galimybę. Nemaniau, kad mes būname šitaip užsiėmę miegodami. Žinok, tikrai! Jeigu smegenys neskiria natūralios šviesos nuo dirbtinės ir būtent todėl kompiuterių ekranai stabdo melatonino gamybą, kodėl rytais būtina bent pusvalandį praleisti natūralioje šviesoje? Gal užtektų sėsti tiesiai prie kompiuterio? Problema yra šviesos intensyvumas (per ryški) ir jos sudėtis (spalvos) vakare. O natūrali šviesa rytais yra labai svarbi ne tik akims, bet ir mūsų odai, visam organizmui. Jokia dirbtinė šviesa neatstos natūralios šviesos naudos. Nors šviesa, įskaitant ir natūralią, nerekomenduojama vėlai vakare prieš miegą. Pavyzdžiui čia, Osle, šviesiais vasaros vakarais arba šiauriau, kur pusmetį išvis nesutemsta, kenčiama nuo sezoninių nuotaikų sutrikimų. Tamsiais žiemos vakarais ypač sunku atvykėliams iš saulėtų kraštų, jie net įsigyja natūralios šviesos lempas. Jeigu saulės šviesa veikia žmogaus biologinį laikrodį, kas nutinka žmonėms, gyvenantiems nedaug saulės spindulių sulaukiančiose šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje ar Anglijoje? Priklauso, kur tu gimei, augai ir kaip per tuos metus susiformavo tavo organizmas. Pavyzdžiui, man, kaip lietuvei, prisitaikyti prie Norvegi132

lietuvė

Nors mokslininkai visur linkę persidirbti, miego mokslininkų pareiga yra gerai išsimiegoti. Kartais juokiamės, kad mums reikia bėgti, nes turime miego susirinkimą.

133

lietuvÄ&#x2014;

134

lietuvÄ&#x2014;

135

lietuvÄ&#x2014;

136

lietuvė Su įtampą ir traumas sukėlusiais potyriais žmogaus smegenys susidoroja būtent greitojo miego metu. Be jo mes negalėtume pašalinti įtampos ir toliau ramiai gyventi savo gyvenimo.

jos sąlygų nėra sunku. O žmonėms, kurie išvažiuoja į labai tolimas šalis, gali sutrikti organizmo veikla, pavyzdžiui, virškinimas, miegas, nuotaika. Mano kolegė gavo darbą Trondheime, bet po pusės metų išsikraustė, nes neprisitaikė prie tamsos. Pakalbėkime apie sapnus. Ar gali būti taip, kad sapnuojant kai kurios smegenų dalys veikia aktyviau nei esant pabudus? Nesu tikra dėl sapnų, bet, pavyzdžiui, tam tikrais miego momentais suaktyvėja smegenų dalys, kurios yra atsakingos už atmintį, mat miegant rūšiuojami, asocijuojami prisiminimai. Sąmoningas sapnavimas – pramoga ar nauda? Papasakok pavyzdžių iš savo gyvenimo. Tai labai įdomi tema, turinti didžiulį potencialą. Sąmoningas sapnavimas reiškia, kad tu užmiegi, sapnuoji ir pabundi sapne, bet ne iš sapno. Supranti, jog esi sapne, ir gali jį paveikti, kurti, kalbėti su sapne esančiais veikėjais. Man kol kas pavyko tiktai nubusti sapne ir suprasti, jog sapnuoju, pradėti dairytis, bet iš to džiaugsmo, kad pasisekė, pabudau iš sapno. Yra įvairiausių technikų, kaip treniruotis. Pavyzdžiui, dienos metu nuolat tikrinti, ar esi realybėje, užsikemšant nosį ir bandant įkvėpti. Jei užsikimšus nosį įkvėpti pavyksta, vadinasi, sapnuoji! Sąmoningas sapnavimas gali tapti daugiau nei pramoga. Žmonės gali juo naudotis psichoterapijoje, traumoms ir baimėms gydyti, netgi sportuoti. Buvo padarytas tyrimas su sportininkais: jiems liepta sąmoningai sapnuojant mėtyti tritaškius. Ir ką tu galvoji, po kelių savaičių praktikos sąmoninguose sapnuose žmonės pradėjo geriau mėtyti tritaškius realybėje. Vadinasi, praktika sapnuose veikia! Tai atveria daug galimybių. Anksčiau tuo netikėjau, laikiau nesąmone, bet, pradėjusi skaityti mokslinius straipsnius, ėmiau tikėti įrodymais.

Ar galima pasinaudoti sąmoningu sapnavimu kūrybiškiems sprendimams rasti? Tikrai tuo neabejoju, juk net paprasti sapnai yra kūrybingumo šaltinis. Štai Mendelejevui cheminių elementų lentelė pasirodė sapne, grupės „The Rolling Stones“ daina „I Can’t Get No Satisfaction“ irgi užsimezgė sapne. Kodėl? Mums miegant išsijungia už mūsų kaktos esanti smegenų dalis prefrontalinė žievė. Ši veikia kaip mamytė, kuri prižiūri tvarką, kad nebūtų jokių nesąmonių ir asociacijų, neturinčių jokios prasmės. Jai išsijungus miego metu, smegenys padaro vakarėlį ir signalus siunčia, kur tiktai nori, t. y. kuria asociacijas su visiškai nesusijusiais dalykais. O kūryba ir yra gebėjimas susieti iš pažiūros visiškai nesusijusius dalykus. Kokie dienos metu vykstantys procesai paveikia žmogaus smegenis taip, kad naktį jis pradeda sapnuoti košmarus? Košmarai rodo, kad smegenyse atsirado cheminis disbalansas. Jį paprastai sukelia neigiamos dienos patirtys – išgąstis, įtampa. Košmarai, kaip ir vadinamieji nakties terorai, kai iš miegų tiesiog pašoki šaukdamas, yra įprastesni vaikams nei suaugusiesiems. Polinkis į juos netgi gali būti perduodamas giminėje. Kaip manai, ar žmonės savo kūnuose yra unikalūs individai, ar tiesiog baterijos, kuriomis bėga visatos energija arba elektra? Kur ta elektra dingsta kūnams nustojus funkcionuoti? Priklauso, kaip apibrėši žmogų. Mes esame konkrečių molekulių visuma, tarsi konkretus lego kaladėlių statinys, konkreti forma. Žmogui mirus ir nustojus funkcionuoti, toji forma dingsta ir tos dalelės kur nueina, ten nueina – kas į žemę, kas į orą, ir tuomet tu tampi visatos dalimi. Bet ar tai tikrai tu? Jau nebesi taip pat sudėtas.

137

lietuvÄ&#x2014;

138

lietuvė Mūsų smegenys yra labai aktyvios ir prigamina itin daug pašalinių produktų, biologinių šiukšlių, kurias reikia laiku pašalinti, nes joms pradėjus kauptis gresia neurodegeneracinės ligos. Metjus Volkeris savo knygoje „Kodėl mes miegame“ teigia, kad kuo trumpesnis miegas, tuo trumpesnis gyvenimas, ir vadina miegą geriausia gamtos atsvara mirčiai. Ar nemanai, kad visuomenėje, kurioje būti užsivertus darbais ir stengtis pirmauti yra kone mada, šis faktas minimas per mažai? Atrodo, kad gyvenimas būtų guminis! O gal jau esi susidūrusi su darbdaviais, kurie skiria biudžeto kokybiškam darbuotojų miegui užtikrinti? Galbūt miego gerinimas turėtų būti įtrauktas į valstybinę politiką? Visų pirma, toji knyga man labai patiko, bet visai neseniai sužinojau, kad nemažai ją perskaičiusių žmonių pradėjo nerimauti dėl to, kaip jie miega, ir dėl šio nerimo atsirado miego sutrikimų. Autorius atsakė, jog jei iš esmės gerai miegi, nereikia jaudintis, kad nemiegi taip, kaip aprašyta knygoje. Šiaip jau toji knyga yra labai naudinga praplėsti žinioms. Nežinau, ar dar ilgiau reikia kalbėti apie miegą, nes jau atėjo laikas veiksmams. Pavyzdžiui, nepersukinėti laikrodžių dukart per metus, nepradėti pamokų mokykloje aštuntą valandą ryto, ypač paaugliams. Prasidėjus brendimui, paauglių biologiniai laikrodžiai pasisuka pora valandų į priekį, todėl jiems labai sunku anksti pradėti dieną. Jau girdėjau, kad Skandinavijoje pamokų laikas paaugliams keičiasi. Dar vienas veiksmas, kurio reikia imtis, yra darbo valandų pritaikymas ir vyturiams, ir pelėdoms. Šitaip darbdaviai padidintų darbuotojų našumą, o tai juk duotų daugiau pelno. Apskritai, jau įrodyta tyrimais, kad kompanijų rūpinimasis savo darbuotojų poilsiu ir gerove veda prie didesnio pelno, nes jie geriau atsimena, yra emociškai sveikesni ir dėl to darbas yra našesnis. Kažkuri kompanija netgi matavo darbuotojų miegą su išmaniaisiais laikrodžiais ir siūlė prizų geriausiai

miegantiems darbuotojams. Kitur vykdomi grupiniai meditacijos užsiėmimai. Šioje srityje galima būti labai kūrybingiems. Tu pati esi susijusi su meditacija. Mokai ar tiesiog praktikuoji? Praktikuoju jogą ir meditaciją jau nemažai metų, taip pat Osle bendradarbiauju su viena jogos mokykla, joje mokau meditacijos neuromokslo, t. y. pasakoju, kaip meditacija veikia žmogaus smegenis. Ir kaipgi veikia? Tyrimais įrodyta, kad meditacija gali šiek tiek veikti smegenų funkciją ir aktyvumą. Pavyzdžiui, žmogui senstant per dešimtis metų smegenų tūris mažėja. Kodėl? Miršta ląstelės vienoje ar kitoje smegenų dalyje. Vadinasi, tam tikrų smegenų dalių funkcijos prastėja (pavyzdžiui, atmintis, judesiai). Bet įrodyta, kad ilgą laiką reguliariai medituojančių žmonių smegenų masė mažėja šiek tiek lėčiau. O tas „šiek tiek “ senatvėje gali labai daug reikšti. Taip pat meditacija gerina dėmesio sutelkimą, emocinę sveikatą. Ar gali būti taip, kad visi – nereikšmingi ir pasaulį keičiantys – sprendimai priklauso nuo to, ar sprendimą priimantis žmogus gerai išsimiegojo? Tikrai taip. Rekomenduočiau paskaityti Danielio Pinko knygą „When“ („Kada?“ – red. past.), kurioje jis pasakoja, kad pavasarį pasukus laikrodžius, kai teisėjai praranda valandą miego, už tuos pačius nusižengimus baudžiama griežčiau nei eilinę dieną. Manau, kiekvienas galime prisiminti bent vieną situaciją gyvenime, kai neišsimiegoję prasčiau elgėmės su aplinkiniais ar priėmėme netinkamus sprendimus. Neišsimiegoję tikrai rečiau duodame antrą šansą ar sustojame nuodugniai pagalvoti. 139

lietuvė

Pažintis su Norvegija 100 žygių gamtoje

„Suvokiau, kad mes, žmonės, esame gamtos vaikai. Skaniausias pasaulyje kvapas yra vėsaus kalnų oro, o geriausia muzika – visi miškuose ir kalnuose išgirsti garsai“, – teigia Tadas Pakalniškis, 100 dienų skyręs Norvegijos kraštovaizdžio tyrinėjimams. Vyras, kartu su mylimąja atradęs ne vieną šiaurės grožio perlą, savo kurtuose filmukuose dalijasi atradimais su esamais ir būsimais žygeiviais, o šiame interviu išskiria ypač dėmesio vertas viršukalnes. LAURA ŠAKIROVAITĖ TADO PAKALNIŠKIO NUOTRAUKOS

140

lietuvė Tadai, jau ne vienus metus gyvenate Norvegijoje. Ar prieš tai teko gyventi svetur? Kas Jus atvedė būtent į šiaurę? Anksčiau neteko gyventi svečioje šalyje. Norvegija buvo viena pirmųjų aplankytų valstybių, tačiau nemažai keliavome po pasaulį, kol nusprendėme persikelti būtent čia. Į šitą atšiaurų kraštą atvedė socialinė gerovė, beveik nejaučiama nelygybė tarp žmonių ir, žinoma, nuostabi gamta. Tiesą sakant, dauguma norvegų nemano, kad jie gyvena šiaurėje, mat šiaurė jiems yra tik šiaurės Norvegija, esanti už poliarinio rato. Na, o mes tiesiog mandagiai nutylime, nes žinome, kad jeigu ne Golfo srovė, didžiojoje šalies dalyje tikriausiai būtų neįmanoma gyventi. Ar ilgai užtruko, kol pripratote prie kitokio klimato, gyvenimo ritmo, kultūros? Iš pradžių šalyje teko lankytis tik vasarą, tad didelio skirtumo nepajutome. Atvirkščiai, vasarą Norvegijoje gali būti labai karšta ir lyja rečiau. Šiuo metų laiku kraštas tampa viena gražiausių pasaulio vietų. Tačiau, pasibaigus vasarai, viskas pasikeičia. Klimatas tampa labai atšiaurus – ateina lietūs, sniegas, audros. O sunkiausia išgyventi tamsųjį metų laikotarpį. Kai kuriose vietovėse žmonės nemato saulės net kelis mėnesius. Priprasti prie tokių klimato sąlygų prireikė gal poros metų. O priprasti prie tamsios žiemos sunkiau, todėl tuo metu dažniausiai atostogaujame. Keista, nors klimatas mums nėra itin palankus, čia gyvendami beveik nesame sirgę. Galbūt dėl gaivesnio oro, o gal užsigrūdinome ir organizmas prisitaikė prie pasikeitusios aplinkos. Kur kas sunkiau buvo priprasti prie naujojo gyvenimo ritmo. Norvegijoje žmonės niekur neskuba. Kartais susidaro įspūdis, kad jie mėgsta „tempti gumą“. Iš pradžių tai ir erzindavo, ir šiek tiek juokindavo, bet teko prisitaikyti. Juk vietiniai tikrai nekeis savo įpročių, jie taip išauklėti nuo vaikystės. Kitokia ir norvegų kultūra, bet prie jos mes nesitaikome, nes turime savo lietuviškąją kultūrą. Nesistengiame tapti norvegais – esame lietuviai ir tokie liksime. Bet džiugu, kad šalyje gyvena įvairių tautybių žmonių, o 141

lietuvÄ&#x2014;

142

lietuvÄ&#x2014;

143

lietuvė

Vasaros laikotarpiu Norvegija tampa vienu gražiausių pasaulio kampelių su įspūdingaisiais fjordais ir niekada netirpstančiais ledynais.

144

lietuvė

norvegai yra tolerantiški kitiems (ar bent jau bando tokie būti). Kas Jus labiausiai žavi šioje šalyje? Norvegija man patinka dėl savo socialinės gerovės. Tik atvykę čia supratome, kokia didelė socialinė nelygybė Lietuvoje. Žmogus, dirbdamas Norvegijoje bet kokį darbą, gali oriai gyventi – įsigyti būstą, automobilį ir bent kartą per metus atostogauti, keliauti. Žinoma, labiausiai tiek mane, tiek mano mylimąją šioje šalyje žavi nepaprasto grožio gamtovaizdžiai. Būtent dėl to pamilome šalį iš pirmo žvilgsnio. Kaip jau minėjau, vasaros laikotarpiu Norvegija tampa vienu gražiausių pasaulio kampelių su įspūdingaisiais fjordais ir niekada netirpstančiais ledynais. O kaip nuostabiai tuo metu sužaliuoja kalnų slėniai... Viskas žydi ir būna nei per šalta, nei per karšta. Žiemos taip pat nereikėtų nuvertinti – ji atneša džiaugsmo žiemos sporto mėgėjams, Šiaurės pašvaisčių medžiotojams bei žvejams. Šią vasarą metėte sau iššūkį – 100 dienų kasdien žygiuoti gamtoje. Kas tam paskatino? Žygiai į kalnus norvegams yra kaip antroji religija. Jei nerandi su norvegu apie ką kalbėti, gali paklausti, kur čia rasti kokį geresnį žygio maršrutą. Pašnekovo akys kaipmat užsiliepsnoja ir tampi savas. Kalnų žygiai mums patiko ir anksčiau, keliaudavome po Europą. Užklupus koronaviruso pandemijai, užsidarė užsienio šalių sienos, todėl per atostogas likome Norvegijoje. Be to, karantino metu teko daug laiko praleisti uždaroje patalpoje – tai vargino. Labai norėjosi lėkti į lauką ir kuo daugiau būti gryname ore. Taip pat norėjosi aplankyti kuo daugiau Norvegijos kampelių, geriau pažinti šalį. „100 dienų į žygius“ idėja jau seniai kirbėjo mano galvoje, ilgainiui ji pribrendo ir reikėjo ją realizuoti, kad tas kirbėjimas galvoje liautųsi (šypsosi). Kodėl nusprendėte žygiuoti būtent 100 dienų? 100 yra gražus apvalus skaičius – nei per didelis, nei per mažas. Be to, jis apima tą laikotarpį, kai Norvegija lepinama gana švelniais orais. Iš pradžių abejojome, ar surasime tiek daug žygių krypčių, bet kai tikslas buvo pasiektas, pamatėme, kad ištyrinėjome tik mažytę Norvegijos dalelę.

145

lietuvė

Norvegijoje dažniausiai emocijos sukyla suartėjus su gamta. Ne kasdien turime galimybę miegoti palapinėje, gražiame kalnų slėnyje, o ryte išsimaudyti ledinėje kalnų upėje.

146

lietuvÄ&#x2014;

147

lietuvė

Ar pavyko laikytis duoto pažado ir žygiuoti kasdien? Kiek kilometrų nueidavote? Prieš pradėdami iššūkį, susigalvojome šiokias tokias taisykles, kad nekiltų noras sukčiauti. Planas buvo toks – kasdien 100 dienų eiti į žygius, nepaisant to, koks lauke oras, kokios mūsų nuotaikos ar fizinė būklė. Žygio ilgis – ne mažesnis nei penki kilometrai. Lyg ir nedaug, bet, kopiant į statų kalną, žygis gali trukti net kelias valandas. Iššūkį galima nutraukti tik dėl sveikatos sutrikimų ar šeimos nelaimių. Iš dalies pavyko įgyvendinti savo pažadą. 93-iąją dieną patyriau traumą leisdamasis nuo kalno – labai stipriai nikstelėjau koją. Dėl to teko projektą pristabdyti net dviem savaitėms. Vis dėlto džiugu, kad pavyko leistis į 100 žygių, nors ir ne visai kasdien. Buvo pora dienelių, kai neįveikėme penkių kilometrų, bet tik dėl to, kad žygių maršrutai buvo trumpi. Juk neisi aplink mašiną vien tam, kad peržengtum penkių kilometrų ribą.

Į žygius leidžiatės su savo antrąja puse. Galbūt ši veikla padėjo geriau vienam kitą pažinti? O gal atradote naujų savo savybių ar gebėjimų? Mudu su Kristina ir anksčiau ne kartą leidomės į ilgas keliones. Ilgiausiai – keturis mėnesius – keliavome po Pietryčių Aziją ir Australiją. Būtent tada labiau pažinome vienas kitą. O šis iššūkis buvo tiesiog mūsų pasaulio pažinimo pratęsimas. Šią vasarą supratau, kad man patinka tokie trumpalaikiai projektai kaip kelionė po Aziją ar 100 dienų žygiai po Norvegiją. Taip pat suvokiau, kad mes, žmonės, esame gamtos vaikai. Skaniausias pasaulyje kvapas yra vėsaus kalnų oro, o geriausia muzika – visi miškuose ir kalnuose išgirsti garsai. Su kokiais sunkumais susidūrėte kopdami į kalnus? Didžiausias sunkumas buvo suspėti kas dieną po darbo įveikti žygio maršrutą ir sumontuoti filmuką apie jį. Turbūt mano miego trukmės vidur-

Skaniausias pasaulyje kvapas yra vėsaus kalnų oro, o geriausia muzika – visi miškuose ir kalnuose išgirsti garsai.

148

lietuvė

kis šią vasarą sutrumpėjo mažiausiai valanda. Bet, kad ir kaip būtų keista, nuovargis dingdavo tik išėjus pro namų duris. Tiesa, projekto pabaigoje jau pradėjome justi didelį kojų, ypač kelių, nuovargį. Veikiausiai tai, jog kojos nebeklausė, prisidėjo prie mano patirtos traumos. Nepaisant sunkumų, vasara buvo nuostabi. Orai dažniausiai mus lepino: per lietų teko eiti tik kelis kartus, o audrų visai nebuvo. Tad tiesiog reikėdavo rasti laiko, viską susiplanuoti ir kasdien leistis į trumpą nuotykį. Kokie nutikimai, patirtys, reginiai sukėlė itin stiprias emocijas? Norvegijoje dažniausiai emocijos sukyla suartėjus su gamta. Ne kasdien turime galimybę miegoti palapinėje, gražiame kalnų slėnyje, o ryte išsimaudyti ledinėje kalnų upėje. Bet turbūt stipriausias emocijas išgyvenome pasiekę sunkiai įveikiamas viršūnes. Kai nugali save ir galiausiai būni apdovanotas nuostabiu vaizdu nuo kalno viršūnės, supranti, kad buvo verta, ir jau dairaisi panašių vietų. Mus su Kristina nepaprastai sužavėjo vidurnakčio saulė. Nuo vaikystės esame įpratę, kad saulė kas naktį nusileidžia, bet vasarą už poliarinio rato ji tik pakimba virš horizonto ir po akimirkos vėl kyla aukštyn. Pro149

lietuvÄ&#x2014;

150

lietuvė

Mus nepaprastai sužavėjo vidurnakčio saulė. Nuo vaikystės esame įpratę, kad saulė kas naktį nusileidžia, bet vasarą už poliarinio rato ji tik pakimba virš horizonto ir po akimirkos vėl kyla aukštyn.

151

lietuvė tui sunku suvokti ir priimti tai, juk saulė turi leistis ir turi ateiti naktis! Beje, saulėlydžiai Norvegijoje būna ilgi ir nuostabūs. Savo įspūdžius įamžinate ne tik nuotraukose, bet ir vaizdo įrašuose, jais dalijatės internete. Kaip atradote pomėgį kurti ir montuoti filmukus? Fotografija nuo seno buvo mano hobis, ilgainiui ja domėjausi vis labiau. Norint viską gerai perteikti nuotraukose, reikia turėti specifinę gyslelę, o kuriant vaizdo įrašus tai šiek tiek paprasčiau. Kai įsigijau fotoaparatą, kuris ne vien fotografuoja, bet ir gerai filmuoja, pabandžiau nufilmuoti mūsų kelionę į Balio salą. Gavau nemažai teigiamų atsiliepimų ir nuo tada pradėjau domėtis filmavimu. Žinoma, kuo labiau giliniesi, tuo geriau suvoki, kad nieko nemoki, – kaip ir visur. Filmuojant reikia sukurti istoriją, o ją sunku perteikti nekalbant, tad šią vasarą teko pratintis kalbėti prieš kamerą. Iš pradžių buvo labai keista, bet vėliau įpratau. Kuo Jūsų kuriami filmukai gali būti naudingi keliautojams? Norėčiau tikėti, kad mano kurti filmukai skatina keliauti, o gal ir stumteli per slenkstį nedrįstančius ar bijančius savarankiškų kelionių. Taip pat tikiuosi, kad juose žmonės randa informacijos, praversiančios keliaujant ar planuojant kelionę. O gal kam nors tiesiog patinka stebėti kitų keliones patogiai įsitaisius namuose? (Šypsosi.) Mano filmukus galite rasti „YouTube’o“ kanale – Tadas Pakalniskis. Viename interviu esate minėjęs, jog žygiai padeda atrasti labai gražias, bet per daug nereklamuojamas Norvegijos vietas. Kokių kraštovaizdžio perliukų atradote ir kaip juos pasiekti? Taip, tiesa, aplankėme daug vietų, apie kurias prieš tai net nebuvome girdėję. Ypač džiaugėmės atradę daug įdomių kampelių aplink savo gyvenamą Trondheimo miestą. Anksčiau manėme, kad čia net nėra kur išsimaudyti karštą vasaros dieną, o radome nuostabių ežerų, upelių ir net fjordų, kuriuose galima pasimėgauti vandens vėsa. 152

Dar nemažai įspūdingų vietų aptikome šiaurės Norvegijoje. Pavyzdžiui, Senjos salą su balto smėlio paplūdimiais ir smailiomis, aukštomis kalnų viršūnėmis. Labai gaila, kad ten galėjome praleisti tik vieną dieną, kitą kartą tikrai pasiliksime ilgiau. Į šią salą atvykome dėl Seglos kalno, kuris pastaruoju metu sparčiai populiarėja. Tuo įsitikinome ten sutikę turistų iš Suomijos, Italijos, Prancūzijos. Seglos kalnas yra gana status ir smailus, bet į jį palipus atsiveria nuostabūs aplinkinių kalnų ir fjordų vaizdai. Vis dėlto mes kopėme ne į šį kalną, o į šalia esantį žemesnį kalniuką, nuo kurio matyti smailioji Segla. Iš pradžių nerimavome, kad nieko nematysime dėl tirštų debesų, nuklojusių kalnų viršūnes, tačiau belipdami perėjome rūką ir atsidūrėme tarsi virš debesų jūros. Nuostabus jausmas. Užkopti čia nesunku, tikrai galėtų kiekvienas. Deja, atvažiuoti iki šios vietos nėra labai paprasta, nes sala yra pačioje Norvegijos šiaurėje ir joje nėra didelių oro uostų. Bet kuo sunkiau vieta prieinama, tuo mažiau turistų ten rasite. Apie Lofoteno salas jau tikriausiai daug kas girdėjęs, bet ir ten lankantis kaskart galima surasti vis naujų vietų. Kai kempingo administratoriaus paklausėme, ar netoliese yra kokių dėmesio vertų žygio maršrutų, jis tiesiog parodė pirštu į šalia esantį kalną ir pridūrė, jog nepasigailėsim. Žygis vadinasi Volandstinden. Įveikę šį kalniuką, supratome, kad Lofoteno salose tikriausiai nėra nė vieno kalno, nuo kurio viršūnės nepamatytum nuostabių vaizdų. Jos visos stačios, atveriančios Norvegijos jūros ar tarp kalnų vingiuojančių fjordų panoramas. O kitą dieną įveikėme ir netoliese esantį Manneno kalną, nuo jo grožėjomės šalia besidriekiančiais balto smėlio paplūdimiais. Vakare apsistojome viename iš tų paplūdimių ir stebėjome vidurnakčio saulę. Rekomenduočiau tai pamatyti ir pajausti kiekvienam. Atvirai tariant, Lofoteno salose toks didelis žygių pasirinkimas, kad net sunku apsispręsti, kur keliauti. Galima rinktis iš populiariausių, labiausiai išreklamuotų maršrutų arba eiti mažiau žinomais, ne taip pramintais takais. Kai bėgdami nuo lietaus atvykome į Andøyos salą, joje nieko gero nesitikėjome, bet buvome nustebinti uni-

kalaus kraštovaizdžio. Kempingo registratūroje pamatėme nuotrauką, kur mergina sėdi ant stataus kalno šlaito, ir paklausėme, kur yra ši vieta. Mums parodė šalia esantį kalniuką, vakare ten ir apsilankėme. Būtent čia matėme gražiausią šios vasaros saulėlydį, o vėliau ir saulėtekį. Turas vadinasi Måtinden – rekomenduoju išbandyti. Pakeliui iš šiaurės į pietus nebuvome susiplanavę konkrečių žygio maršrutų, tad vėl pasiteiravome registratūroje. Mums rekomendavo aplankyti Kjernos kalniuką, kuris yra vadinamas šio regiono Preikestolenu (Preikestolenas – pati lankomiausia vieta Norvegijoje, šalies pietinėje dalyje). Mums šis pasiūlymas tiko, nes žygis labai trumpas ir prasideda nuo pat E6 kelio, kuris yra pagrindinis kelias, jungiantis Norvegijos šiaurę ir pietus. Palipus į viršų ir pažvelgus nuo stataus skardžio žemyn, kalnas buvo ne kartą apdovanotas žodeliais „oho“, „vau“. Tikrai radome daug panašumų su Preikestolenu, o mėgaujantis nuostabiu fjordo vaizdu kūnu lakstė šiurpuliukai. Kaip jau minėjau, norvegai labai mėgsta kalbėti apie žygius, gražias apylinkių vietoves, tad nevenkite pokalbių su vietiniais ir drąsiai klauskite jų rekomendacijų. Per vasarą ne kartą teko susirasti žygį be jokio plano. Su Trondheimo lietuvių bendruomene susiplanavome žygį šeštadienį, bet į tą vietovę išvažiavome jau penktadienį po darbo, tikėdamiesi kažką surasti vietoje. Ir vėl mums pagelbėjo kempingo savininkas. Pasirodo, visai šalia yra nedidelis kanjonas arba slėnis (Åmotan gorge), kuriame galima pamatyti tris gana nemažus krioklius. Man labai patinka tokios vietos, kur yra daug vandens ir žalumos. Taigi labai smagiai pasivaikštinėjome šalia upės tarp įspūdingų krioklių. Šią vietą geriausia lankyti vėlyvą pavasarį, kai kalnuose yra daug tirpstančio sniego. Tada galima pajusti, kokią jėgą turi tekantis vanduo. Na, o viena labiausiai nustebinusių vietų buvo Innerdalo slėnis. Čia vykome dėl vienos nuotraukos, rastos internete, bet pamatėme kur kas daugiau. Vienas iš privalumų yra tas, kad čia negalimas joks motorinis transportas ir nuo automobilių aikštelės reikia paeiti pėsčiomis apie porą kilometrų. Dėl to čia sukuriama tikro senovinio norvegiško kaimo atmos-

lietuvÄ&#x2014;

153

lietuvė

Iš pradžių abejojome, ar surasime 100 žygių krypčių, bet kai tikslas buvo pasiektas, pamatėme, kad ištyrinėjome tik mažytę Norvegijos dalelę.

154

lietuvÄ&#x2014;

155

lietuvÄ&#x2014;

156

lietuvė

Kitokia ir norvegų kultūra, bet prie jos mes nesitaikome, nes turime savo lietuviškąją kultūrą. Nesistengiame tapti norvegais – esame lietuviai ir tokie liksime. fera. Slėnyje yra pora sodybų, kuriose stovi namukai su žole apaugusiais stogais. Vasarą čia žalia, o nuo kalnų tirpstantis vanduo subėga į ledo šaltumo ežerą. Aplinkui ganosi avys ir ožkos, iš miško gali išlįsti laisvai vaikštančių karvių. Sodybose galima apsistoti specialiuose kambariuose arba išskleisti palapinę šalia esančiame palapinių miestelyje. Kai kurie vietiniai čia atvyksta tik dėl dienos turo iki sodybų, kur gali suvalgyti čirvinių blynų su kava – jie labai mėgstami norvegų. Mes čia apsistojome porai naktų palapinėse, mūsų tikslas buvo žygiai. Čia yra keletas maršrutų, mat slėnis apsuptas stačių kalnų. Labiausiai akį traukia smailusis Innerdalstårneto kalnas, į kurį žiūrint kyla klausimas, kaip įmanoma į jį įkopti. Džiugu, kad žmonės jau yra suradę kelių ir pramynę taką iki viršūnės. Tad bereikia apsišarvuoti kantrybe ir neskubant puškuoti viršūnės link. Įveikęs tą kelią atsiduri arčiau dangaus ir pasijunti toks mažas... Ką patartumėte žmogui, norinčiam pakartoti Jūsų iššūkį? Ar tam reikia ypatingo pasiruošimo? Apskritai vaikščiojimas nereikalauja labai didelio pasiruošimo. Manau, reikia tik noro ir valios. Lietuvoje, kur esame įpratę vaikščioti ant lygaus paviršiaus, tai gali padaryti kiekvienas. Kalvotesnėse teritorijose, tokiose kaip Norvegija, jau reikėtų šiokio tokio pasiruošimo. Žmonėms,

turintiems kojų, ypač kelių, problemų, gali būti sunku leistis nuo stataus kalno. Šią vasarą su Trondheimo lietuvių bendruomene keliskart kopėme į ganėtinai nemažus kalnus. Kai kurie kopė pirmą kartą ir jiems puikiai sekėsi. Vieni netgi pamėgo kalnus ir per vasarą įveikė dar ne vieną viršūnę. Ypač lengva susivilioti pamačius, kokie įspūdingi reginiai tavęs laukia. Vaizdus iš mūsų žygių galima pamatyti ne tik mano filmukuose, bet ir „Instagramo“ paskyroje @tadaspak. Taigi, reikia tik norėti ir nebijoti pabandyti. Ar šiam iššūkiui turėjo įtakos pandemija? Kaip ji pakeitė įprastą gyvenimą Norvegijoje? Kaip šalis tvarkosi šioje situacijoje? Pandemija, galima sakyti, paskatino pradėti šiuos žygius, nes po karantino norėjosi kuo daugiau laiko praleisti lauke. Net vyriausybė rekomendavo žmonėms eiti į žygius tam, kad būtų palaikomas f izinis aktyvumas, susiduriama su kuo mažiau psichinės ir fizinės sveikatos problemų. Pandemija pakeitė norvegų gyvenimą panašiai kaip lietuvių: pavasarį buvo uždaromos sienos, ribojami žmonių susibūrimai, o vasarą ribojimai sušvelninti. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas – čia nebuvo privalomos kaukės. Manau, kad žmonės Norvegijoje yra labai sąmoningi ir jiems užtenka rekomendacijų, dėl to su pandemija ši šalis tvarkosi geriau nei kitos valstybės.

Tado keliones galite sekti: @tadaspak

Tadas Pakalniskis 157

AGNĖS KERTENYTĖS-KATMANDU NUOTRAUKA

lietuvė

158

lietuvė

Pramogų pasaulį pakeitusi kelionė į save LINA JUREVIČIŪTĖ užnugary paliko pramogų pasaulį, žinomumą, prodiusavimą ir pasinėrė į vidinę savęs ir pasaulio pažinimo kelionę. Jogą, dvasinį tobulėjimą praktikuojanti mergina teigia, kad žmonės – neištyrinėtas pasaulėlis, slepiantis atsakymus į visus klausimus. MONIKA KOROLYTĖ

Lina, baigusi mokyklą susikrovėte lagaminus ir išvykote mokytis į Londono menų institutą. Kaip Jūsų gyvenimas atrodė tada? Gyvenimas tuomet buvo puikus: mėgavausi didžiuliu miestu, naujomis pažintimis, kultūra, galimybėmis. Studijos nebuvo labai įtemptos ar sudėtingos, tad ieškojau papildomos veiklos, darbo patirčių kūrybinėse kompanijose. Londonas – tikrai puikus miestas. Žinoma, reikia atsakingai susidėlioti prioritetus, nes gali labai lengvai įsisukti į tą nežmoniškai greitą gyvenimo ritmą, susigadinti sveikatą. Sėkmingai sukotės pramogų pasaulyje: dainininkės karjera, įvairūs televizijos ir reklamos projektai. Ką Jums davė šis gyvenimo etapas? Tai – nuostabus mano gyvenimo etapas. Viskas prasidėjo nuo mažens, ši patirtis labai greitai užaugino mane kaip asmenybę. Anksti supratau, ką reiškia ilgai, sunkiai dirbti, kad pasiektum norimų rezultatų. Muzika ir teatras leido man išreikšti save įvairiose srityse, tobulėti kaip atlikėjai, pažinti save. Žinoma, šiame pasaulyje ne viskas rožėmis klota – yra labai daug dviveidžių žmonių. Teko pakliūti ir į nemalonias situacijas, projektus. Tačiau į viską žiūriu kaip į gyvenimo siunčiamas pamokas, padedančias atrasti tikrąjį savo kelią, augti. Gyvenote apsupta muzikos. Ar tuomet galvojote, kad po kelerių metų suksite visai kitokiu keliu? Tikrai negalvojau. Labai norėjau suprasti pramogų pasaulio užkulisius: kaip kuriamos televizijos laidos ir filmai, prodiusuojami projektai. Visa tai man patiko ir universitete, mėgavausi darbu šioje industrijoje. Kad mano veikla pasisuks į sveikatingumą, jogą ir žinių skleidimą žmonėms – tikrai nenujaučiau.

Kada pradėjote domėtis joga? Greičiausiai turėčiau dėkoti mamai, kad mūsų šeimoje buvo praktikuojama meditacija, sveikas ir pozityvus gyvenimo būdas, bendraujama atvirai, puoselėjamos tikrosios vertybės. Dar prieš prasidedant paauglystei, mama mane supažindino su meditacija, kuri glaudžiai susijusi su jogos filosofija. Su pačia asanų praktika susipažinau būdama Amerikoje prieš devynerius metus. Esate minėjusi, kad pirmoje jogos pamokoje apsilankėte Niujorke ir ši patirtis visai nesužavėjo. Kas lėmė, kad joga tapo Jūsų gyvenimo dalimi? Pirmas apsilankymas nesustabdė noro bandyti vėl ir vėl. Reikia atrasti savo mokytoją, patinkančią studiją ir pačią jogą, nes jos stilių – ne vienas. Reguliariai praktikuoti jogą pradėjau, kai išvykau studijuoti į Londoną. Gyvenimo tempas tuomet buvo didelis, daug šurmulio ir streso. Noras dvasiškai tobulėti, puoselėti ne tik kūną, bet ir sielą augo su kiekviena diena, tad jogos kilimėlis man tapo saugia oaze. Kai po praktikos jauti, kad tavo mintys ir kūnas kardinaliai pasikeičia, kaip gali nenorėti to kartoti (šypsosi)? Jogos ir dvasinių praktikų mokėtės Indijoje. Ar ten vykote siekdama tapti mokytoja, ar tiesiog praplėsti žinias? Vykdama į Indiją tikrai neturėjau lūkesčių, kad kai kursai bus baigti – iš karto pasinersiu į dėstymą. Važiavau norėdama praplėsti žinias, peržengti savo komforto zonos ribas, susipažinti su kultūra ir labiau pasinerti į jogos filosofiją. Tačiau turbūt po pirmos dienos jau žinojau, kad tai taps mano mėgstama veikla grįžus. Viskas susiklostė savaime. 159

lietuvÄ&#x2014;

160

AGNĖS KERTENYTĖS-KATMANDU NUOTRAUKA

lietuvė

161

lietuvė Esate rašiusi, kad Indijoje palikote dalelę širdies. Kas taip sužavėjo? Tąkart daug pakeliauti po šalį, deja, nepavyko, tačiau pietų Goa paliko neapsakomą įspūdį. Žmonės viską daro su begaline meile, atsidavimu, gamta ten nuostabi, maistas – kažkas nenupasakojamo... Tiek daug skonių ir spalvų jų kultūroje. O žmonių nuoširdumas liejasi per kraštus. Man ten buvo labai gera ir ramu. Šiuo metu jogos mokote Barselonoje ir Lietuvoje. Kodėl pasirinkote būtent Ispaniją? Su vaikinu nusprendėme iš Londono automobiliu keliauti iki Pietų Prancūzijos paieškoti galimų vietų persikraustyti. Norėjome urbanistišką aplinką pakeisti į šiek tiek ramesnę. Tuo metu Prancūzija mūsų labai nesužavėjo, tad nusprendėme užsukti į Barseloną. Čia mums viskas be galo patiko – maistas, oras, žmonės, gyvenimo būdas... Grįžę į Londoną pradėjome regzti planus, kaip persikelti į Barseloną. Tuomet nežinojom, trumpam ar ilgam, tiesiog norėjom pabandyti gyventi kitaip (šypsosi). Gana daug keliaujate. Ką Jums duoda kelionės? Kelionės, kad ir kokios jos būtų, padeda žmogui augti. Pabėgę iš saugaus burbulėlio, plečiame pasaulėžiūrą, tampame nuolankesni, supratingesni ir tolerantiškesni ne tik sau, bet ir kitų kultūrų žmonėms. Keliautojai tampa pasaulio vaikais. Nuostabu kolekcionuoti akimirkas ir patirtis, kurios paįvairina gyvenimą. Kelionės suteikia žinių, o kai kurie jose sutikti žmonės gali kardinaliai pakeisti mūsų gyvenimą. Kokia įsimintiniausia kelionė? Kelionė į Indiją – turbūt viena įsimintiniausių dėl patirtų vidinių transformacijų. Ji pakeitė mano gyvenimą, veiklą. Man neapsakomai įdomi Japonija. Joje lankiausi du kartus. Ši šalis šiek tiek priminė filmą, nes daugelis dalykų atrodė nepriimtini, nesuprantami, tačiau tai tik meta iššūkį mano pačios susiformuotai nuomonei. Komo ežero apylinkės Italijoje – viena tų vietų, kur dėl gamtos, žmonių svetingumo ir nuostabaus maisto sugrįžčiau ne kartą. 162

lietuvė

LENTE MICHELS NUOTRAUKA

Mes užsiverčiame įvairiais darbais, vakarėliais, papildomais reikalais ir ieškome atsakymų kituose žmonėse, darbuose, aplinkoje. O iš tikro visi atsakymai jau yra mumyse.

163

lietuvÄ&#x2014;

164

lietuvė

Žmonės po praktikų tiesiog švyti, man tai – didžiausias džiaugsmas.

165

JASON DE VYEA NUOTRAUKA

lietuvė

166

lietuvė Sakoma, sunkiausia kelionė – į savęs pažinimą. Ar sutinkate su šia mintimi? Visiškai sutinku. Mes patys – neištyrinėtas pasaulėlis. Taip retai apie tai susimąstome, verčiau užsiverčiame įvairiais darbais, vakarėliais, papildomais reikalais ir ieškome atsakymų kituose žmonėse, darbuose, aplinkoje. O iš tikro visi atsakymai jau yra mumyse. Nuo ko patartumėte pradėti norintiems geriau pažinti save, savo kūną? Jei jus domina jogos, meditacijos praktika, jų nauda, rekomenduočiau nusimesti visas baimes ir įsitikinimus, kad jogą gali daryti tik lankstūs, stiprūs ar liekni žmonės. Nueikite į jogos studiją ar net į kelias, išbandykite skirtingas rūšis, atraskite savo mokytoją, kuris jums padėtų saugiai ir išmintingai pradėti jogos kelią. Jei kada nuspręsite atsisėsti, pamedituoti – nesijaudinkite ir nenorėkite visko padaryti tobulai. Viskas jau yra gerai, jūs jau leidžiatės į savo minčių, emocijų kelionę, į geresnį savęs pažinimą. Kas svarbu norint pajusti jogos naudą? Pavyzdžiui, kaip dažnai reikėtų atlikti asanas, kokia turėtų būti mityba? Reguliarumas. Kaip ir bet kokioje veikloje, kad pajustum pokytį ir naudą, link to reikėtų eiti tikslingai. Manau, pradėti nuo dviejų kartų per savaitę būtų tikrai gerai, tačiau jei pavyktų tris – nuosta-

bu. Nereikia, kad praktika visada truktų pusantros valandos, kartais užtenka pajudėti ir dešimt ar dvidešimt minučių. Svarbiausia, kad visą tą laiką būtumėte čia ir dabar, mintys nešokinėtų nuo jogos kilimėlio prie neatrašytų elektroninių laiškų. Dėl mitybos – nesu mitybos specialistė, tad patarti tikrai negaliu. Pati esu atsisakiusi mėsos ir jaučiu, kad kūnas yra lengvesnis, niekada nesijaučiu apsunkusi ir nesiskundžiu virškinimo sutrikimais. Dažnai sakoma, kad jogą geriausia praktikuoti ryte, esant tuščiam skrandžiui. Tačiau savo rutiną kiekvienas galime susidėlioti taip, kaip mums tinka gyvenant šiame greitame ir visko pilname pasaulyje. Kaip veikia meditacija, kaip ji gali padėti pakeisti gyvenimą? Kokių savo mokinių pokyčių pastebite? Žmonės po praktikų tiesiog švyti, man tai – didžiausias džiaugsmas. Yra posakis, jog mūsų kūnas gyvena praeitimi, su įvairiomis įtampomis, skauduliais, stresais, o mintys – ateitimi. Joga ir meditacija padeda susitelkti į esamą momentą, priimant realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Meditacija mus moko, kad viskas yra vienis, kūnas, mūsų siela, mintys nėra atskirti vienas nuo kito. Vienas pirmųjų pastebėjimų, kai pradedi medituoti, ir yra fizinio kūno atsipalaidavimas. Paskui po truputėlį mokomės paleisti savo negatyvias mintis, emocijas, sukauptas per visą gyvenimą. Visa tai mus moko būti sąmoningesnius bendraujant ne tik su savimi, bet ir su aplinka – mintys pradeda švarėti, mes tampame pastabesni ir galime geriau suvaldyti savo emocijas.

Faktai apie jogą Joga buvo pradėta praktikuoti šiaurinėje Indijoje daugiau nei prieš 5000 metų. Žodis „joga“, kilęs iš sanskrito kalbos ir reiškiantis „sąjunga“, pirmą kartą paminėtas „Rigvedoje“. Tai seniausias išlikęs indoeuropiečių raštijos kūrinys, kuris pradėtas kurti apie 1800–1600 m. pr. Kr. ir baigtas apie 1200–1100 m. pr. Kr. Joga gerina širdies ir kraujagyslių sveikatą, mažina širdies ligų riziką. Harvardo medicinos mokyklos tyrimas parodė, kad aštuonių savaičių kasdienės jogos praktikos pagerino miego kokybę tiems, kuriuos vargina nemiga. Joga mankština kiekvieną kūno raumenį, ypač giliuosius raumenis, gerina judesių koordinaciją, plastiką, suteikia kūnui grakštumo. Norvegijos mokslininkai nustatė, kad joga stiprina imuninę sistemą. Reguliariai užsiimant joga galima sumažinti potraukį į nesveiką maistą, išvengti persivalgymo, emocinio valgymo. Vašingtono universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad joga sustiprina fizinius bei emocinius pojūčius, susijusius su valgymu. Jogos užsiėmimai du kartus per savaitę gali padėti palengvinti depresiją, sumažinti įtampą. Joga kartu su meditacija gali atitolinti kognityvinius sutrikimus, kurie rodo Alzheimerio ligos vystymosi pradžią. Skaičiuojama, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose jogą reguliariai praktikuoja 36 mln. žmonių. 72 proc. iš jų yra moterys. Tiesa, pirmieji jogos praktikai buvo vyrai, moterys prisijungė gerokai vėliau, tik XX a. Pirmąja jogos mokytoja tapo Rygoje gimusi Eugenie Peterson, geriau žinoma Indros Devi vardu (1899–2002). 2011 m. amerikietė Bernice Mary Bates pateko į Gineso rekordų knygą kaip vyriausia jogos mokytoja. Pasaulį ji paliko 2020 m., sulaukusi 99 metų. Jos rekordą pagerino iš Kanados kilusi Ida Herbert, kuri būdama 95-erių vis dar vedė jogos pamokas. 167

lietuvė

Skaitmeninis žmogus:

iššūkiai ir galimybės Kiekvieną dieną daugybė pasaulio mokslininkų suka galvas, kaip dirbtinį intelektą pritaikyti įvairiose gyvenimo srityse. Olandijoje esančio Tilburgo universiteto Pažinimo mokslų ir dirbtinio intelekto katedros doktorantė JULIJA VAITONYTĖ dirba prie projekto, kurio tikslas sukurti socialiai adekvatų dirbtinį intelektą, kalbantį natūralia kalba, besielgiantį tikroviškai ir turintį vizualią formą. Anot Julijos, tokią technologiją galima panaudoti įvairiausiose srityse – nuo elektroninės prekybos, švietimo iki medicinos. INGA NANARTONYTĖ

Julija, nuo ko prasidėjo ir kaip klostėsi Jūsų mokslinis kelias? Visuomet turėjau didelį norą mokytis, bet negaliu sakyti, jog nuo mažens žinojau, kad noriu būti tyrėja. Tyrimus atradau pradėjusi studijuoti tyrimų magistrantūroje (angl. Research Master’s) Radboudo universitete Olandijoje, kur baigiau psicholingvistiką. Olandija yra stipriai į tyrimus besiorientuojanti šalis. Be įprastų magistrantūros studijų, čia taip pat galima rinktis dvejus metus trunkančią tyrimų magistrantūrą. Šios studijos intensyvesnės nei vienų metų magistrantūra ir orientuotos į prie tyrimų norintį dirbti žmogų (nebūtinai galvojantį apie doktorantūrą, bet dažniausiai doktorantūra yra logiškas žingsnis norint pradėti nepriklausomo tyrėjo kelią). Šių studijų metu tobulinami įgūdžiai, kurie sudaro pagrindą tyrėjo darbe, nepriklausomai nuo srities: gebėjimas dirbti su statistiniais duomenimis, juos analizuoti, programavimas, akademinis rašymas ir t. t. Jau per pirmąjį semestrą Radboudo universitete supratau, kad noriu užsiimti tyrimais. Ką tiria psicholingvistika? Kas Jums pasirodė įdomiausia šiame moksle? Psicholingvistika tiria kalbos aspektus, suvokimą, produkavimą iš kognityvinės pusės, kaip apskritai įgyjame gebėjimą kalbėti, suprasti kalbą (gimtąją ir užsienio). Mane žavėjo, jog tai yra eksperimen168

lietuvė Norint sukurti kompiuterinę programą, pajėgią bendrauti kaip žmogus ir vizualiai atrodančią kaip žmogus (tik matomas kompiuterio ekrane ar per virtualiosios realybės akinius), reikia įvairių sričių žinių: kompiuterių mokslo, socialinių mokslų, pavyzdžiui, psichologijos, sociologijos, taip pat lingvistikos ir kt.

169

lietuvė tinė sritis, kurioje pasitelkiami įvairūs metodai tiriant kalbinius procesus: nuo elgsenos (reakcijų laikas) iki akių judesių sekimo ir galiausiai neurobiologijos (elektroencefalografija, funkcinis magnetinis rezonansas ir t. t.). Dirbate prie projekto, kurio tikslas – sukurti kuo tikroviškesnį vadinamąjį skaitmeninį žmogų. Kas yra skaitmeninis žmogus ir kur bus panaudoti projekto rezultatai? Skaitmeniniu žmogumi praminiau technologiją, kuri anglų kalboje turi kelis pavadinimus: „embodied conversational agent“, „intelligent virtual agent“, „virtual human“. Vienas tokių projektų bruožų yra tarpdiscipliniškumas. Norint sukurti kompiuterinę programą, pajėgią bendrauti kaip žmogus ir vizualiai atrodančią kaip žmogus (tik matomas kompiuterio ekrane ar per virtualiosios realybės akinius), reikia įvairių sričių žinių: kompiuterių mokslo, socialinių mokslų, pavyzdžiui, psichologijos, sociologijos, taip pat lingvistikos ir kt. Pagal projektą, prie kurio dirbu, sukurtas skaitmeninis žmogus bus pritaikytas sveikatos priežiūros srityje. Bendradarbiaujame su dviem ligoninėmis (trečioji, deja, iš projekto neseniai pasitraukė dėl užklupusios pandemijos). Viena iš jų skaitmeninį žmogų pritaikys kaip asistentą, galintį atsakyti į tam tikrus žmonių klausimus, susijusius su bariatrine chirurgija (skrandžio mažinimo operacijomis), kita – medikų mokymams akušerijos srityje. Svarbūs ir fundamentiniai tyrimai, kuriuos atliekame: pavyzdžiui, tiriame, ar vienas modelis geresnis už kitą, jei taip, kodėl ir kokiais aspektais; kas padaro veido išraišką natūralią ir t. t. Tyrimų rezultatai prisideda prie šios disciplinos plėtojimo, bet gali būti svarbūs ir kitoms sritims – kognityviniam mokslui, psichologijai. Tai, ką atrandame mes ar kitų universitetų, institutų tyrėjai, tampa pagrindu kelti naujus klausimus ir ieškoti atsakymų. Iš esmės taip veikia visas mokslas. Kokiu būdu šis skaitmeninis žmogus padės būsimiesiems akušeriams mokytis? Ligoninėje, su kuria bendradarbiaujame, akušeriai mokomi naudojant medicininį robotą-lėlę. Šis simu170

liuoja gimdymą, kuris yra tikroviškas tuo aspektu, jog „pagimdomas kūdikis“, įvyksta komplikacijų ir pan. Vis dėlto kartais skundžiamasi, jog tai nepakankamai realistiška. Žinoma, juk tai yra lėlė akmeniniu veidu ir dažnai atsakanti vyriškio balsu (tai yra operatoriaus, valdančio šį robotą-lėlę). Tikslas – suteikti simuliacijai daugiau tikroviškumo, pavyzdžiui, padarant ant roboto-lėlės veido skaitmeni-

nio žmogaus projekciją ir generuojant natūralią kalbą. Kas yra nuveikta ir ko dar trūksta, kas sudėtingiausia? Kiek metų planuojama skirti šiam projektui? Kalbant apie vizualinę pusę, turime kelis skirtingus skaitmeninius žmones, tai yra skirtingus pavidalus, pagrįstus 3D skenavimo technologija. Kita pusė – tikroviškai atrodančio

lietuvė

Pagal projektą, prie kurio dirbu, sukurtas skaitmeninis žmogus bus pritaikytas sveikatos priežiūros srityje. neverbalinio ir verbalinio elgesio kūrimas. Tai ir yra sunkioji dalis. Ji sunki ne tik mums, bet ir kiekvienai komandai, dirbančiai šioje srityje. Sakydama „tikroviškai“, galvoje turiu elgesį, kuris atrodo natūralus, atitinka situaciją ir kontekstą, nėra pernelyg pasikartojantis ar nuobodus. Pastaraisiais mėnesiais dirbome prie modelio, kuris generuoja veido išraiškas, ir kalbos modelio, tad mūsų skaitme-

ninis žmogus turi tam tikras komunikacines kompetencijas, bet to dar tikrai nepakanka natūraliam elgesiui sukurti. Projekto pabaiga – 2022 metų gruodį. Kokie Jūsų uždaviniai šiame projekte? Kaip atrodo Jūsų darbo diena? Mano diena susideda iš eksperimentų planavimo, jų atlikimo ir rezultatų

aprašymo moksliniams straipsniams. Didžioji dalis mano veiklos susijusi su eksperimentine psichologija. Siekiu išsiaiškinti, kaip žmonės reaguoja į skaitmeninį žmogų – jo išvaizdą, neverbalinį ir verbalinį elgesį. Iki šiol daugiausia analizuodavau žmonių elgseną, kai jiems pristatomas skaitmeninio žmogaus atvaizdas ar vaizdo įrašas, ateityje taip pat gilinsiuosi į procesus, vykstančius smegenyse, taiky171

lietuvÄ&#x2014;

172

lietuvė dama elektroencefalografiją (tai metodas, kuriuo matuojama smegenų biosrovė fiksuojant elektrinius virpesius, – red. past.). Viso to tikslas bus geriau suprasti, ar skaitmeninis žmogus sukelia panašias reakcijas kaip tikras žmogus, tiriant tiek elgsenos rodiklius, tiek biosignalus. Kaip manote, kaip toli gali pažengti dirbtinis intelektas? Kokių naujovių galime sulaukti ateityje? Priklauso nuo panaudojimo srities. Jei kalbame apie algoritmus, kurie gali pasitelkę kalną duomenų pasiūlyti vertingų įžvalgų, tai pavyzdžių jau dabar yra nemažai. Vienas naujesnių ir galimai labai vertingas algoritmas – gebantis iš kosulio įrašo identifikuoti besimptomį COVID-19 sergantį žmogų. Jei kalbame apie bendrąjį dirbtinį intelektą, kuris gebėtų panašiai kaip žmogus suprasti aplinką ir lanksčiai reaguoti į įvairias situacijas, sunku nuspėti, kada ir kaip tai įvyks. Bent kol kas net nėra bendro inžinierių ir mokslininkų sutarimo, ko reikia tokiam intelektui sukurti. Galbūt ir anksčiau teko prisidėti prie įdomių tyrimų, mokslo projektų? Prieš tai teko tirti įvairius kalbinius aspektus. Pavyzdžiui, taikydama akių judesių sekimo metodą, tyriau, kaip žmonės paskirsto dėmesį informacijai veide ir gestams: kur ir kaip ilgai žiūrima (į lūpas ar į gestus), kai nepakankamai girdisi, kas sakoma. Taip pat tyriau daugiakalbius (mokančius kelias kalbas, be gimtosios). Viename tyrimų išsiaiškinome, jog daugiakalbiai žmonės linkę mažiau nerimauti, palyginti su vieną ar dvi kalbas mokančiais. Tiek psichologijoje, tiek neuromoksle atliekama daug tyrimų, susijusių su daugiakalbyste ir jos teikiamais pranašumais. Pavyzdžiui, buvo parodyta, jog dvikalbiams, kurie didžiąją gyvenimo dalį reguliariai vartojo (bent) dvi kalbas, ketveriais metais vėliau nei vienakalbiams pasireiškia demencijos požymiai. Taip yra todėl, kad nuolatinis kelių kalbų „žongliravimas“ apsaugo smegenis. Ką įdomaus atradote apie žmogų studijuodama? Tai, ką išmokau, būtų sunku reziumuoti keliais sakiniais. Viena geriausių šio darbo ypatybių yra ta, kad kasdien išmokstu vis kažką naujo. Vienas pavyzdžių galėtų būti neseniai mūsų grupės publikuotas tyrimas apie dažniausiai žmonių rodomas veido išraiškas komunikacijoje. Išanalizavę tris duombazes su daugybe filmuotos medžiagos (tiksliau, analizavome sustabdytus kadrus), išsiaiškinome, jog dažniausiai rodoma veido išraiška – visai ne išraiška, o neutralus veidas. Tai įdomu, nes bent teoriškai žmogaus veidas anatomiškai yra pajėgus parodyti tūkstančius skirtingų išraiškų (remiantis Veido veiksmų kodavimo sistema (angl. Facial Action Coding System), kuri ir buvo panaudota veido judesiams sužymėti mūsų analizuojamuose sustabdytuose kadruose).

Dažnai komunikacija vyksta nuotoliniu būdu, pašnekovams nematant vienam kito. Kaip manote, ar ilgainiui žmonės nepraras gebėjimo suprasti neverbalinę kalbą? Ne, nes kol žmonės turės kūnus, jie mintis reikš tiek verbaliniais, tiek neverbaliniais ženklais, nepriklausomai nuo to, ar kita pusė gali juos matyti. Neverbalinę kalbą, kaip ir mūsų gebėjimą ją suprasti, mėgstame pervertinti. Vis dar gaji nuomonė, kad puikiai gebame skaityti kitų žmonių emocijas iš jų veido išraiškų. Tai nereiškia, kad neverbaliniai ženklai yra nesvarbūs, norint užtikrinti natūralią komunikaciją, – jie svarbūs, tačiau ne visa ko pamatas. Komunikacijos pamatas yra žodinė kalba. Kitas svarbus aspektas yra tas, jog nematant pašnekovo, bet, sakykime, jį girdint, vis tiek nemaža dalis neverbalinės informacijos išlieka dėl paralingvistinių ženklų. Tai ženklai, kuriais išreiškiamas kalbos turinys, – intonacija, pauzės, kalbėjimo tonas, greitis ir pan. Paralingvistiniai ženklai ne tik padeda suprasti, ką pašnekovas turi galvoje, bet ir gali nemažai išduoti apie vidines žmonių būsenas. Tilburgas – ne pats žinomiausias Olandijos miestas. Kaip jį apibūdintumėte? Kokių privalumų turi šis miestas ir Tilburgo universitetas? Už Olandijos ribų Tilburgas išties nėra labai žinomas, nors tai yra šeštas šalies miestas pagal dydį. Kažkada jis garsėjo kaip tekstilės pramonės centras, bet tekstilė ilgainiui prarado svarbą ir jos vietą užėmė kitos šakos, pavyzdžiui, transporto pramonė. Vienas įdomesnių faktų yra tas, jog amerikiečių kompanija „Tesla“ gamyklą turi Tilburge. Kalbant apie Tilburgo universitetą, tai yra niekuo – nei mokslo, nei tyrimų atžvilgiu – kitiems Olandijos universitetams nenusileidžianti institucija. Pagal naujausią „The World University Rankings“ reitingą, verslas ir teisė yra geriausių pasaulio programų penkiasdešimtuke, psichologija – 51-oje vietoje. Jau gerus metus prisidedate prie Lietuvoje vykdomo projekto „Mokslo sriuba“. Koks Jūsų vaidmuo jame? „Mokslo sriuba“ jau ne vienus metus šauniai populiarina mokslą Lietuvos visuomenėje. Norėtųsi, kad tokių laidų ir apskritai su mokslo populiarinimu susijusių iniciatyvų Lietuvoje būtų dar daugiau. Pati dar labai pasigendu turinio, skirto jaunajai auditorijai ir ypač mergaitėms. Prie „Mokslo sriubos“ prisidedu rašydama apie tyrimus, daugiausia kognityvinio mokslo, psichologijos, taip pat apie technologijas. Mokslą populiarinu ir anglų kalba – reguliariai rašau „Donders Wonders“ tinklaraščiui, kuris neseniai buvo apdovanotas 10 tūkstančių eurų „Mokslo komunikacijos“ prizu. Jį skiria Olandijos mokslo taryba (angl. The Dutch Research Council) – valstybinė institucija, finansuojanti mokslinius tyrimus Olandijoje.

173

lietuvÄ&#x2014;

174

lietuvė

Kosmetologė Diana Milienė:

„Klientas ir specialistas turi dirbti kartu“ Moterys visais laikais ieškojo būdų atitolinti odos senėjimo žymes. Šiuolaikinis mokslas tam yra sukūręs įvairiausių priemonių – kosmetikos gaminių, procedūrų. Apie naujas procedūras bei gaminius, skirtus veido odos grožiui puoselėti ir palaikyti, kalbamės su kosmetologe DIANA MILIENE.

Papasakokite apie naujausias procedūras, kurios padeda išlaikyti gražią veido odą. Procedūrų tikrai labai daug, jos skirtos spręsti įvairioms odos problemoms. Naujos technologijos puikiai kovoja su senatvės požymiais. Labai populiari ir veiksminga „Hydradermie“ aparatinė dvigubos jonizacijos veido drėkinimo procedūra – rezultatas pastebimas akimirksniu. Ji tarptautiniu mastu pripažinta kaip viena pažangiausių, revoliucinių kosmetologinių veido procedūrų. Vos per gerą valandą klientui pritaikytais aktyviaisiais komponentais ir švelnia jonizacija sudrėkinama, nuraminama veido, kaklo, dekoltė oda. Procedūra ne tik drėkina odą, bet ir stabdo jos senėjimą, suteikia jai gyvybingumo, švytėjimo. Norint ilgalaikio rezultato, rekomenduojamos dvi ar trys procedūros per mėnesį. Deimantinė mikrodermabrazija – intensyvus ir saugus mechaninis odos šveitimas. Tai labai efektyvi procedūra, kai vargina nelygi oda, raukšlės, pigmentinės dėmės. Atsižvelgdama į odos problemą, šią procedūrą derinu su cheminiu odos šveitimu, neadatine mezoterapija, deguonies terapija, įvairiais biorevitalizantais. Odai atgaivinti taikoma CO2 neinvazinė karboksiterapija ir kt. Kuo cheminis odos šveitimas skiriasi nuo paprasto? Cheminis odos šveitimas – tai saugi dermatologinė procedūra, kurios metu odos paviršius pa-

veikiamas specialiomis cheminėmis medžiagomis siekiant sukelti paviršinius odos pakitimus. Per šią procedūrą pašalinamos negyvos ląstelės, stimuliuojami giliau odoje vykstantys fiziologiniai procesai. Paprasta odos šveitimo procedūra tokio efekto neišgausime. Ar yra procedūrų, kurios gali pakeisti plastines operacijas? Plastinių operacijų procedūros nepakeis, bet gali atitolinti odos senėjimo požymius. Labai efektyviai veikia mikroadatinė mezoterapija. Procedūros metu padaromi mikrodūriai, kurie sukelia staigią odos regeneraciją. Į odą įleidžiami mezoterapiniai kokteiliai, individualiai parinkti pagal odos būklę. „Hydradermie lift“ – stangrinamoji veido procedūra, kurios metu giliai mankštinami odos raumenys, padidėja ląstelių aktyvumas, veido kontūrai įspūdingai pakeliami. Kas mažina paakių patinimą? Kokių veikliųjų medžiagų turėtų būti kosmetikos priemonėse? Klienčių labai mėgstama „Eye logic“ akių kontūro aparatinė procedūra. Po jos akies kontūras atrodo jaunatviškesnis, spindintis, glotnesnis, sumažėja paburkimas, sunkių vokų jausmas, tamsūs ratilai. Tai yra dinaminė akių kontūro jonizacija įvedant veikliąsias medžiagas dvigubos jonizacijos būdu. Po procedūros visada rekomenduojama namuose naudoti veido kaukes, kremus. 175

lietuvė

Naujosios technologijos puikiai kovoja su senatvės požymiais. Labai populiari ir veiksminga „Hydradermie“ aparatinė dvigubos jonizacijos veido drėkinimo procedūra – rezultatas pastebimas akimirksniu.

Namuose patarčiau naudoti veido kaukes, turinčias hialurono rūgšties, kolageno, vitaminų E, C, A, drėkinamąsias, su ramunėlių, hamamelių ekstraktais ir kt. 176

lietuvė

Taikydama mikroadatinę mezoterapiją parenku paakiams įvairius kokteilius su peptidais, hialurono rūgštimi ir t. t. Akių procedūroms stengiuosi naudoti tik grynas veikliąsias medžiagas. Tai mažos molekulinės masės hialurono rūgštis, vitaminas C, organinis silicis, peptidai, vitaminas E. Kuo svarbūs Jūsų minėti peptidai? Peptidai – tai mūsų baltymų fragmentai, kelios susijungusios aminorūgštys. Jie palaiko odos atsinaujinimo procesus, pagerina odos struktūrą, dalyvauja visuose gyvybiniuose organizmo procesuose, atnaujina ląsteles, palaiko jų aktyvumą, mažina kolageno trūkumą. Kokias procedūras, norint stabdyti veido odos senėjimą, išlaikyti jos drėgmę, galima atlikti namų sąlygomis, o kokias būtina atlikti pas specialistus? Norint stabdyti odos senėjimą ir išlaikyti jos drėgmę, klientas ir specialistas turi dirbti kartu. Po procedūrų klientas turi prižiūrėti odą specialiai jam parinktomis priemonėmis, kad būtų pasiektas maksimalus rezultatas. Namuose patarčiau naudoti veido kaukes, turinčias hialurono rūgšties, kolageno, vitaminų E, C, A, drėkinamąsias, su ramunėlių, hamamelių ekstraktais ir kt. Veido kaukių asortimentas labai didelis. Į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį jas renkantis? Šiuolaikinė kosmetika kuriama maksimaliai atsižvelgiant į kiekvieną odos tipą; produktų paskirtis ir sudėtis labai įvairios. Gera kosmetika yra ta, kuri turi švarią sudėtį. Skaitant sudėties aprašą reikia atkreipti dėmesį į ingredientų eiliškumą, jie rašomi mažėjimo tvarka. To, kas nurodyta viršuje, – daugiausia, o to, kas parašyta apačioje, – mažiausiai. Labiausiai reikėtų vengti kosmetikos priemonių, turinčių SLS (šis junginys lengvai naikina riebalus, todėl sausina odą, nuo jo net gali atsirasti dermatitas), druskų, alkoholio. Klientės labai mėgsta kaukes su hialurono rūgštimi, kuri drėkina ir stimuliuoja kolageno sintezę, peptidais, augimo faktoriais, aminorūgštimis, tam tikrais mikroelementais. Tai yra svarbios veikliosios medžiagos. 177

lietuvė

Kerinčios šviesos pasaulyje... Prieš gerą dešimtmetį pagrindinė šviestuvų funkcija buvo tinkamo šviesos kiekio užtikrinimas ir tik interjero dizaineriai ieškodavo įdomesnių, išraiškingesnių vizualinių sprendimų. Šviesos šaltinių dizainas įprastai būdavo parenkamas pagal interje178

ro stilių, spalvinę gamą. Pastaruoju metu ant pjedestalo užlipo eklektiškas iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų atributų junginys – skirtingų stilių, tekstūrų, formų šviestuvų rinkinys tapo geriausių interjerų vizitine kortele. Nuvertėja dekoratyvių šviestu-

vų funkcija (bendrosios šviesos skleidimas), vis svarbesnė tampa estetika, švytėjimo, spindėjimo įspūdis. Ši tendencija pastebima ir garsiausių šviestuvų kūrėjų dizainuose.

lietuvÄ&#x2014;

179

lietuvė

Minimalistinio stiliaus šviestuvų rinkinys, išskirtinį įspūdį sukuriantis skirtingų, tačiau tarpusavyje derančių apdailos detalių jungimas interjere.

180

lietuvÄ&#x2014;

181

lietuvÄ&#x2014;

182

lietuvė

Įspūdingą efektą sukuriantis vienos linijos reguliuojamųjų šviestuvų derinys, leidžiantis keisti šviesos srauto kritimo kampą.

183

lietuvė

Moderni, urbanistinė šviestuvų prijungimo schema, leidžianti po įrengimo darbų suplanuoti apšvietimo sprendimus, lanksčiai derinti šviestuvų vietas.

184

lietuvÄ&#x2014;

185

lietuvÄ&#x2014;

186

lietuvė

Išskirtinio dizaino sieninis šviestuvas, dėl į sienos pusę sklindančios šviesos leidžiantis miegamojo aplinkoje sukurti ramų, romantišką arba skaitymui tinkamą apšvietimą.

187

lietuvė

Spalvingi, į gausius rinkinius komplektuojami šviestuvai. Sparčiai populiarėja žaismingi, itin dekoratyvūs atskirų segmentų šviesos šaltiniai, rinkiniuose derinami po kelis vienetus, pagyvinantys bet kokią namų ar biuro erdvę.

188

lietuvÄ&#x2014;

189

lietuvė

Minimalizmas ir skirtingų funkcijų šviestuvų kolekcijos – lengvas sprendimas tiek ryškiuose, tiek minimalistiniuose interjeruose.

190

lietuvÄ&#x2014;

191

lietuvÄ&#x2014;

192

lietuvė

Dekoratyvumas laimi prieš šviesos kiekį. Ypatingai žėrinčių šviestuvų kolekcijos prabangiuose ir išskirtiniuose interjeruose.

193

lietuvė

Formos ir estetikos triumfas. Šie šviestuvai – tik dar vienas įrodymas, kad apšvietimo sprendimai yra vienas svarbiausių interjero dekoro elementų.

194

lietuvė

Minimalizmas klasikoje. Taisykles griaunantys sprendimai – viena dažniausių ir maloniai nustebinančių šiuolaikinio interjero taisyklių.

www.ardena.lt

www.sviestuvai.lt

VILNIUS: Vytenio g. 20 KAUNAS: Savanorių pr. 288 KLAIPĖDA: Minijos g. 42 (PC „NIC“) ŠIAULIAI: Pramonės g. 17 B (PC „NIC“)

195

Gyvenimo kontrastai

Iš Londono į Tenerifę – tarsi į kitą pasaulį

Gyvenimas tarp skirtingų kultūrų ugdo toleranciją, tobulina bendravimo įgūdžius, plečia pasaulėžiūrą. Šių savybių, lietuviško darbštumo ir kūrybingumo kombinacija sužavi dažną užsienio darbdavį ar užsakovą. ERIKA RUPŠIENĖ, savo karjeros kelią pradėjusi Londone ir vėliau jį tęsusi visiškai kitokiu ritmu alsuojančioje Tenerifėje, tuo įsitikino ne kartą. Gyvenimą su mada susiejusi moteris šiandien bendradarbiauja su garsiais pasaulio prekių ženklais, pildo dešimtis tūkstančių skaitytojų turintį mados tinklaraštį „Swaggeratfrow“ ir plečia savo naująjį projektą „Eat Like Swaggeratfrow“, kurio tikslas – dalytis sveikų, estetiškų patiekalų idėjomis. INGA NANARTONYTĖ

Nemažai užsienio lietuvių pirmąja gyvenimo svetur mokykla tampa Anglija, Londonas. Kuo šis Jus patraukė? Ko jame išmokote, pasisėmėte? Pirmą kartą į Londoną atvažiavau kaip turistė vėlyvą pavasarį, prieš pat baigdama universitetą. Šis miestas iš karto sužavėjo laisvumu, daugiakultūriu gyvenimu. Pamenu, tyliai sau pasakiau, kad norėčiau čia sugrįžti ir ilgiau pagyventi. Praėjus metams sugrįžau ir ten praleidau trejus metus. Londonas išmokė savarankiškumo, suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, suformavo bendravimo su įvairių kultūrų žmonėmis įgūdžius. Tai buvo mano, kaip asmenybės, tobulėjimo metai. Niekada ilgai neužsibūdavau vienoje darbovietėje, nuolat keičiau darbus

į vis geresnius. Londono darbo rinkoje tu privalai nuolat judėti, neužsisėdėti vienoje vietoje. Tačiau tai daryti nėra lengva: nors darbų ir galimybių yra, bet ieškančių darbo taip pat tūkstančiai. Todėl nuolat turi galvoti, kaip patraukti norimos įmonės dėmesį, nes gerus CV turi daugelis ir to jau neužtenka. Kartais tenka ir kurį laiką pasavanoriauti, kad parodytum norą, rimtus ketinimus dirbti su tam tikru prekių ženklu. Daugiau kaip aštuonerius metus dirbote mados srityje. Ką konkrečiai veikėte, kaip klostėsi Jūsų karjera? Mano karjera mados srityje prasidėjo Londone. Dirbau prabangių drabužių parduotuvėse konsultante ir buvau atsakinga už drabužių ekspozici-

Dirbdamas su VIP klientais privalai ne tik žinoti jų drabužių dydžius, jiems tinkamus spalvų derinius, bet ir prisiminti, ką jie pirko praeitą kartą, kad nepasiūlytum to paties.

jas, išdėstymą vitrinose (merchandising). Karjera klostėsi puikiai, darbas buvo įdomus, dalyvaudavau mados savaitėse, pristatymuose, sutikau daug įdomių žmonių, su kai kuriais palaikau ryšius iki šiol. Kas iš to laiko ypač įsiminė? Labiausiai įsiminė moterų iš Artimųjų Rytų šalių apsipirkinėjimo įpročiai. Turėjau klienčių, kurios įėjusios į parduotuvę per keliolika minučių iššluoja lentynas. Vieni klientai perka po vieną, du, tris vienetus, o jos perka dešimtimis ir kartais kelių spalvų vieno modelio drabužius. Dirbdamas su tokiais VIP klientais privalai ne tik žinoti jų drabužių dydžius, jiems tinkamus spalvų derinius, bet ir prisiminti, ką jie pirko praeitą kartą, kad nepasiūlytum to paties. Su kai kuriomis klientėmis santykiai buvo tokie glaudūs, kad žinojau įvairių jų šeimos gyvenimo detalių, vaikų vardus, pomėgius, mėgstamas atostogų vietas, restoranus ir kt. Kodėl Londoną iškeitėte į Tenerifę? Ar šie pokyčiai nesutrukdė karjerai, savirealizacijai? Tiesiog vieną šaltą lapkričio vakarą su tuomet dar būsimu vyru spontaniškai sugalvojome, kad reikia kraustytis iš Londono ten, kur šilta visus metus. Abu visada svajojome gyventi, kur palmės, vandenynas ir visada lepina šiluma. Po septynių mėnesių atsikraustėme į Tenerifę. Kai kas nors paklausia, kodėl Tenerifė, negalime atsakyti. Tiesiog, matyt, taip buvo lemta. Atvykus į šią Ispanijos salą nebuvo lengva. Kita kalba, žmonės, gyvenimo tempas... Rodos, atvykome į kitą pasaulį. Bet tai buvo svajonės išsipildymas. Po dviejų savaičių įsidarbinau prabangių itališkų drabužių parduotuvėje. Po metų tapau parduotuvės vadove, skraidžiau į Italiją dėl kolekcijų užsakymų, dalyvauti pristatymuose, darbas buvo tikrai įdomus ir nenuobodus. Ar tiesa, kad Tenerifėje palankiai žiūrima į užsieniečius kaip į potencialius darbuotojus? Taip, Tenerifėje lietuviai kaip darbuotojai yra labai vertinami, nes moka užsienio kalbų, turi bendravimo įgūdžių ir yra labai darbštūs. Mano atveju prie viso to prisidėjo patirtis Londone, todėl per pirmąjį darbo pokalbį iš karto supratau, kad būsiu priimta.

Kaip vėliau vadovai pasakė, juos sužavėjo mano nusiteikimas ir energija. Kokie Jums pasirodė šios salos gyventojai? Prie kokių jų įpročių buvo sunkiausia priprasti? Salos gyventojai yra labai draugiški, nuoširdūs, besišypsantys. Labiausiai nustebino tai, kad viskas vyksta itin lėtai, žmonės atsipalaidavę, neskuba dirbti ir viskas yra „manjana“. Tačiau mes pas juos atvykome ir turime taikytis prie jų gyvenimo tempo, kultūros, įpročių. Pradėjus dirbti, tekdavo kiekvieną rytą eiti į banko skyrių, kur aptarnaujamos įmonės. Daugelis žmonių, ypač

rytais, natūralu, skuba, tačiau skuba ne ispanai. Jie darbo metu gali su kolegomis šnekučiuotis asmeninėmis temomis, rodyti vieni kitiems vaikų ar anūkų nuotraukas telefone ir jiems nė motais, kad už jų susidariusi nemaža laukiančių ir skubančių žmonių eilė. Kitas pavyzdys iš salos gyvenimo. Važiuojame su šeima automobiliu paskui viešojo transporto autobusą. Staiga jis sustoja vidury kelio ir niekas nebegali pravažiuoti. Iš autobuso išlipa vairuotojas, nueina prie netoliese esančio loterijos bilietų pardavėjo (Tenerifėje loterijos bilietai itin populiarūs ir daugelis žmonių yra labai azartiški), nusiperka loterijos bilietą ir lyg nie-

kur nieko grįžęs nuvažiuoja. Tai turbūt būtų sunkiai suprantama Lietuvoje, tiesa (šypsosi)? Tenerifė dažnai apibūdinama kaip viena gražiausių pasaulio salų. Sutinkate? Kuo ši Jus žavi? Taip, išties Tenerifė, jos gamta užburia. Čia galima pajusti beveik visus metų laikus per vieną dieną. Žiemą, nuvykęs prie Teidės ugnikalnio, gali rasti sniego, nusileidęs truputį žemiau, pajusti rudenišką 15 laipsnių šilumą, o nuvažiavęs prie vandenyno degintis ir maudytis esant plius 26 laipsniams. Tai ir žavi ne tik mane, bet ir visus atvykstančius. Kaip kilo idėja kurti mados tinklaraštį? Kas tapo Jūsų koziriais siekiant skaitytojų dėmesio, pritraukiant reklamos užsakovus? Mada, estetika, grožis mane lydi visą gyvenimą. Todėl prieš septynerius metus nusprendžiau pradėti mados projektą „Swaggeratfrow“ ir savo gyvenimo nuotraukomis dalytis „Instagramo“ tinkle. Man tiesiog patiko kūrybinis procesas, drabužių derinių parinkimas, detalių išdėliojimas, apipavidalinimas, fotografavimas ir t. t. Apie uždarbį nebuvo nė kalbos, nes pradžioje tai buvo tiesiog pomėgis, savirealizacija, kurios man buvo pradėję trūkti, nes darbas tapo monotoniškas, nieko naujo nežadantis. Tik po daugiau nei metų atsirado pirmieji užsakovai, kurių akį, manau, ir patraukė vasariškos mano nuotraukos su vandenyno, paplūdimių, palmių, saulėlydžių vaizdais. Su kokių šalių užsakovais dirbate? Šiuo metu dirbu su Lietuvos, JAV, Švedijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Kinijos, Australijos kompanijomis. Ar dirbti sau iš tiesų lengviau nei samdomą darbą? Sunku atsakyti. Viskas priklauso nuo žmogaus asmenybės. Man, į kūrybą linkusiam žmogui, labai svarbi pasirinkimo laisvė. Todėl darbas sau, turint vaikų, yra priimtinesnis. Vien mados tinklaraščiu nesitenkinate – ėmėtės ir kito projekto „Eat Like Swaggeratfrow“. Koks jo tikslas? Maisto projekto tikslas gimė namie per karantino laikotarpį. Teko

Kai kas nors paklausia, kodÄ&#x2014;l TenerifÄ&#x2014;, negalime atsakyti. Tiesiog, matyt, taip buvo lemta.

daug gaminti, eksperimentuoti su maistu. Norėjosi sukurti kažką sveiko, gražaus, kas patrauktų vaikų, ypač mano dukrytės, dėmesį. Mat ji visiškai nevalgė paprastai patiektų daržovių. Todėl gimė idėja gaminti gražius, spalvingus ir akį traukiančius „nice cream“ ledus – tai sveikuoliški ledai, kurie gali būti gaminami iš šaldytų vaisių ir daržovių. Kas paskatino daugiau domėtis sveika mityba? Kaip pasikeitė Jūsų ir šeimos mitybos įpročiai? Seniau labai mėgau saldumynus, jie man būdavo tarsi pagrindinis patiekalas (šypsosi). Gimus dukrytėms pradėjau keisti valgymo įpročius, labai sumažinau cukraus ir saldumynų vartojimą. Atsisakius cukraus, pagerėjo savijauta, atsirado daugiau energijos. Sustiprėjo skonio receptoriai: dabar tie patys vaisiai yra daug saldesni, nei buvo anksčiau. Visa šeima valgome labai mažai mėsos produktų, vartojame daugiau žalio maisto. Gyvendami, kur nuolat šilta, visada turime šviežių daržovių, vaisių. Daug dėmesio skiriate ne tik patiekalų maistinei vertei, bet ir išvaizdai: jie ne mažiau spalvingi nei Tenerifės kraštovaizdis. Kokiais būdais išgaunate neįprastas maisto spalvas? Patiekalams gaminti naudoju tik natūralius ingredientus, jokių papildomų sintetinių dažiklių. Viskas iš gamtos. Beveik visur naudoju mėlynus spirulina (vingrūnės – red. past.) miltelius, tai geriausias mano atradimas. Juos maišant su natūraliomis uogomis, burokėliais, vaisiais išgaunamos norimos spalvos. Socialiniuose tinkluose žmonės mėgsta dalytis savo kulinarinių šedevrų nuotraukomis. Patarkite, kaip fotografuoti, kad maistas atrodytų patraukliai. Geras rezultatas priklauso nuo daugybės dalykų. Vienas svarbiausių – apšvietimas. Labai svarbu fotografuoti tokiu kampu, kad nesusidarytų šešėlis, į kadrą nepapultų nereikalingos detalės. Ne mažiau dėmesio reikalauja patiekalo ingredientų išdėstymas, spalvų deriniai, turi būti vientisumas. Taip pat svarbu, jog pagrindas, ant kurio fotografuojate maistą,

Atvykus į šią salą nebuvo lengva. Kita kalba, žmonės, gyvenimo tempas... Rodos, atvykome į kitą pasaulį.

būtų kiek įmanoma neutralesnis, kad žmonių žvilgsnis kryptų į patiekalą, o ne į papildomas detales. Kas kulinarijos pasaulyje šiuo metu ant bangos? Manau, kad vis dar ant bangos sveikas maistas. Mane džiugina, kad žmonės vertina gerą, kokybišką, šviežią maistą ir atkreipia dėmesį į jo patiekimą, grožį. Jeigu reikėtų pasirinkti vieną pasaulio virtuvę, kuri tai būtų? Italų. Labai mėgstu mocarelą su alyvuogių aliejumi ir šviežiais bazilikais, neapolietišką picą „Margarita“ ir tiramisu desertą. Tiesa, dabar geriau renkuosi savo darytus desertus (šypsosi).

Kaip atrodo Jūsų šeimos kalėdinis stalas? Ar jame atsiduria ir tradicinių lietuviškų patiekalų? Mūsų šeimos kalėdinis stalas niekada nebūna tipinis lietuviškas, daugiau, sakyčiau, internacionalinis. Ant stalo būna itališkų patiekalų, įvairių sušių, tuno, bet nepamirštame ir lietuviškų „atributų“, tokių kaip kalėdaičiai, aguonų pienas, pyragėliai su grybais. Galbūt turite planų, susijusių su Lietuva? Šiuo metu mes gyvename, dirbame čia ir esame laimingi, o Lietuvoje daug laiko praleidžiame vasaros metu. Savo šalies tikrai nepamirštame.

Verskite puslapį ir išbandykite Erikos kurtus sveikų, maistingų patiekalų receptus.

Spalvų ir vitaminų tango Spalvinga estetika, vitaminų gausa ir puikus skonių derinys – tai, ko norisi visus metus. Tinklaraščio „Eat Like Swaggeratfrow“ autorės ERIKOS RUPŠIENĖS kurti receptai – ieškantiems sveikesnių, maistingesnių desertų, kurių estetiškumas nenusileidžia skoniui. TINKLARAŠČIO „EAT LIKE SWAGGERATFROW“ NUOTRAUKOS

Moliūginiai ledai reikės: 2 šaldytų bananų 1 puodelio šaldyto virto moliūgo žiupsnelio cinamono, gvazdikėlių, imbiero prieskonių šlakelio augalinio pieno Papuošti: 2 figų kelių pekaninių karijų riešutų saujelės granatų sėklų Supjaustykite moliūgą gabalėliais ir virkite 8–10 minučių. Nupilkite vandenį, nusausinkite, palaukite, kol visiškai atvės. Sudėkite į šaldymo indą ar šaldymo maišelį ir šaldykite bent 2 valandas (geriausia palikti per naktį). Nulupkite bananus ir supjaustykite nedideliais gabalėliais. Sudėkite į sandarų šaldymo indą ar šaldymo maišelį ir šaldykite bent 2 valandas (geriausia palikti per naktį). Užšaldytus bananų ir moliūgo gabalėlius sudėkite į maišytuvą. Paskaninkite prieskoniais, supilkite augalinį pieną ir išplakite iki vientisos masės. Tik neplakite per ilgai, kad ledai neprarastų kremo tekstūros. Gautą masę sudėkite į indą ir papuoškite granatų sėklomis, riešutais, pjaustytomis figomis.

Vaisių ir burokėlių ledai reikės: 1 šaldyto mango 2 šaldytų bananų ½ šaldyto virto burokėlio 1 šaukštelio kopūstpalmių (acai) uogų miltelių 1 šaukštelio mėlynosios vingrūnės (spirulina) miltelių šlakelio augalinio pieno Papuošti: 1 kivio ¼ kertuočio (dragon fruit) saujelės spragintų bolivinių balandų Supjaustykite vaisius ir burokėlį gabalėliais. Sudėkite į šaldymo indą ar šaldymo maišelį ir palikite bent 2 valandoms, dar geriau – nakčiai. Užšaldytus bananų, kivio ir burokėlio gabalėlius sudėkite į maišytuvą. Įdėkite po šaukštelį kopūstpalmių uogų ir vingrūnės miltelių, supilkite augalinį pieną ir viską išplakite iki vientisos masės (tik neplakite per ilgai, kad masė neprarastų kremo tekstūros). Gautą masę dėkite į indą ir papuoškite kivio bei kertuočio gabalėliais. Ant viršaus pabarstykite spragintų bolivinių balandų.

Mangų ledai ant pagaliuko reikės: 1 mango 2 gerai prinokusių bananų 4 šaukštų agavų sirupo žiupsnelio Himalajų druskos 1 skardinės kokosų pieno Kokosų pieno skardinę palikite nakčiai šaldytuve. Ledams reikės tik susidariusios kremo konsistencijos kokosų pieno dalies. Pirmiausia paruoškite baltąjį ledų sluoksnį: į maišytuvą sudėkite bananų gabalėlius, kokosų kremą, druską, supilkite agavų sirupą ir viską sumalkite iki vientisos masės. Gautą masę supilkite į ledų formeles. Paruoškite geltonąjį ledų sluoksnį: rankiniu maišytuvu sumalkite mangą ir supilkite tyrę į formeles ant baltojo sluoksnio. Lazdele pabaksnokite ledų masę, kad išgautumėte lengvą susiliejimo efektą. Įstatykite pagaliukus ir dėkite į šaldymo kamerą 6–8 valandoms (geriausia palikti nakčiai).

Moliūginiai blyneliai reikės: 200 ml migdolų pieno 2 šaukštelių obuolių sidro acto 2 šaukštelių kepimo miltelių 1½ puodelio miltų 1 šaukšto kokosų aliejaus 1 šaukšto rudojo cukraus 5 šaukštų moliūgų tyrės žiupsnelio cinamono, gvazdikėlių, imbiero prieskonių Papuošti: agavų sirupo 1 apelsino 1 figos karamelizuotų pekaninių karijų riešutų Visus tešlos ingredientus sumaišykite maišytuvu greitu režimu ir prieš kepdami leiskite tešlai kelias minutes pastovėti. Į įkaitintą keptuvę nelimpančia danga įpilkite maždaug 2 šaukštus tešlos. Kepkite blynus po 1–2 minutes iš abiejų pusių. Patiekite blynus papuošę figų, apelsino skiltelėmis, karamelizuotais pekaninių karijų riešutais ir apšlakstę agavų sirupu.

Purūs blyneliai su avietiniu jogurtu reikės: 1 puodelio avižinių miltų ½ puodelio baltųjų miltų mišinio su kepimo milteliais 100 ml migdolų pieno 60 ml gazuoto vandens 1 šaukšto kepimo miltelių 1 šaukšto obuolių sidro acto 2 šaukštų cukranendrių cukraus 2 šaukštų kokosų aliejaus UŽPILUI: šaldytų aviečių sojų jogurto Papuošti: valgomų gėlių šaldytų aviečių Sumaišykite avižinius miltus, baltųjų miltų mišinį su kepimo milteliais ir cukrų. Kitame dubenėlyje sumaišykite migdolų pieną, obuolių sidro actą ir gazuotą vandenį. Tada sausus ingredientus sumaišykite su drėgnais ir įpilkite 2 šaukštus kokosų aliejaus. Prieš kepdami leiskite tešlai kelias minutes pastingti. Į įkaitintą keptuvę nelimpančia danga įpilkite maždaug 2 šaukštus tešlos. Kepkite po 1–2 minutes iš abiejų pusių. Paruoškite užpilą: maišytuvu greitu režimu sutrinkite šaldytas avietes su sojų jogurtu. Sluoksniuokite blynus su užpilu ir viršų papuoškite šaldytomis avietėmis, valgomomis gėlėmis.

Šalavijų sėklų pudingas su jogurtu ir vaisiais reikės: 1 kertuočio (rausvo) 300 g kokosų arba sojų jogurto 250 ml augalinio pieno 4 šaukštų šalavijų (chia) sėklų ½ puodelio granolos PAPUOŠTI: mėgstamų vaisių Sumaišykite šalavijų sėklas su augaliniu pienu. Palaukite apie 5 minutes ir vėl gerai išmaišykite. Palikite kelioms valandoms arba nakčiai šaldytuve. Maišytuvu sutrinkite kertuotį su jogurtu. Į stiklinę įpilkite augalinio pieno ir šalavijų sėklų mišinio, įdėkite granolos, jogurto ir kertuočio masės ir papuoškite mėgstamais vaisiais.

lietuvÄ&#x2014;

216

lietuvė

Po trupinėlį pasaulio į prisiminimų kolekciją Apie Šventosios Žemės lobius, Europos ilgesį ir kelionių aistrą „Sunkiausia buvo suvokti, kad viską reikės pradėti iš naujo“, – sako AKVILĖ BEN HAIM, persikėlusi gyventi į mylimojo gimtąjį Izraelį. Kitokia kultūra, jokių asociacijų nekelianti kalba ir darbas nieko bendra su specialybe neturinčioje srityje buvo nemenkas išbandymas net ir didelei kelionių po pasaulį entuziastei. Šie pokyčiai atsispindi ir Akvilės kelionių tinklaraštyje „Goja keliauja“: šalia kitų pasaulio kampelių jame atsiskleidžia daugybė Šventosios Žemės įdomybių. Dalimi jų tiklaraštininkė pasidalijo ir šiame interviu. INGA NANARTONYTĖ AKVILĖS BEN HAIM NUOTRAUKOS

Kokia Jūsų atvykimo į Izraelį istorija? Mano atvykimo į Izraelį istorija turbūt „klasikinė“ – atsikrausčiau čia, nes mano vyras Gajus yra izraelietis. Į Vilnių, kur tuo metu gyvenau, jis atvyko mokytis pagal mainų programą. Kai susipažinom, Gajus nusprendė ilgesniam laikui pasilikti Lietuvoje – įsidarbino Izraelio ambasadoje, bet po dvejų metų pradėjo ilgėtis savo šalies ir įkalbėjo mane pabandyti gyventi Izraelyje. Gyvename čia jau pusketvirtų metų. Kokioje srityje save realizuojate? Lietuvoje baigiau politikos mokslus ir dirbau nevyriausybinėse organizacijose prie įvairių edukacinių projektų. Izraelyje save realizuoju visai kitoje srityje, apie kurią anksčiau nieko nežinojau, – dirbu laboratorijoje, kuri tikrina deimantus ir išduoda oficialius deimantų kokybės sertifikatus. Aš esu vienas iš žmonių, kurie vertina įvairias deimantų savybes, lietuviškai turbūt būtų deimantų vertintoja (angl. diamond grader).

Kiekvienas į aplinkos pakeitimą reaguoja savaip: vieniems tai kelia stresą, adaptacijos problemų, kiti į tai žiūri kaip į nuotykį, progą praturtinti gyvenimą. Kaip Jūs jautėtės, kokius etapus perėjote? Į Izraelį persikrausčiau per daug nesukdama galvos apie tai, kas bus. Pagalvojau: man patinka keliauti, tai kodėl gi nepabandyti gyventi kitoje šalyje, kur oras puikus ištisus metus, šalia jūra. Bet greitai supratau, kad emigracija nėra toks jau lengvas dalykas. Sunkiausia buvo susirasti darbą ir suvokti, kad viską reikės pradėti iš naujo, galbūt keisti profesiją ir pan. Lietuvoje jau buvau susikūrusi gyvenimą, o Izraelyje niekam mano išsilavinimas ar pasiekimai per daug nerūpėjo. Ilgainiui pavyko pakeisti požiūrį ir pradėjau ieškoti įvairesnių savirealizacijos galimybių. Taip atradau savo dabartinį darbą, esu juo patenkinta. Sunku buvo ir dėl kalbos. Nepasakyčiau, kad hebrajų kalba yra labai sudėtinga, bet jos skambesys nepanašus į jokios kitos man pažįstamos eu-

ropiečių kalbos. Todėl iš pradžių ši kalba nekelia jokių asociacijų, labai sunku mokytis naujus žodžius, kurie skamba tiesiog kaip kažkoks atsitiktinis garsų kratinys. Dabar jau esu neblogai ją pramokusi, gebu susišnekėti, bet visiškai laisvai ja kalbėti dar negaliu. Kitas dalykas, su kuriuo buvo sunku susitaikyti, – Izraelyje visai kitokia kultūra, religija, šventės. Pavyzdžiui, Kalėdos, Naujieji metai ar kokia kita mūsų šventė čia yra paprasta darbo diena. Tad šventiniu laikotarpiu visada būna liūdna, ilgiuosi namų (nuskristi į Lietuvą ne visada pavyksta, ypač šiuo laikotarpiu). Kokiomis tradicijomis, įpročiais per tuos metus pasipildė Jūsų gyvenimas? Kita vertus, gyvenimas prisipildė kitokių švenčių, tradicijų. Pavyzdžiui, šabo vakarienė, kurią daugelis vadina tiesiog penktadienio vakariene. Tai ypatingas metas, kai visa šalis nurimsta, gatvės ištuštėja, daugelis žmonių stengiasi pabūti su arti217

lietuvė

Jeruzalės senam

maisiais. Mes pas Gajaus šeimą dažniausiai vykstame kas antrą savaitgalį. O kai nebūname pas juos, penktadienio vakarą dažnai leidžiame su draugais ar tik dviese, pasigaminame ką nors ypatingo. Izraelyje yra daug įdomių švenčių. Mano mėgstamiausia – Purimas. Tai kažkas panašaus į karnavalą ar Heloviną: jos metu visi – ir maži, ir dideli – persirengia įvairiais kostiumais, o mieste nuolat vyksta vakarėliai. Labai įdomi diena yra Jom Kipuras – tai didžiausia žydų religinė šventė, atpirkimo ir atgailos diena, kai Izraelyje viskas sustoja: niekas nedirba, užsidaro parduotuvės, restoranai, nevažinėja joks transportas, įskaitant ir nuosavus automobilius, nieko netransliuoja televizija, radijas. Religingi žydai tą dieną pažymi 25 valandų trukmės pasninku ir intensyvia malda, o sekuliarūs žmonės tiesiog eina pasivaikščioti ar važinėja dviračiais ištuštėjusiomis gatvėmis. Dėl pasikeitusio k limato gana greitai pamėgau gyventi apsupta oro kondicionierių. Žinau, kad iš Lietuvos atvykę svečiai (ir aš pati pradžioje) nuolat dėl jų peršąla, bet be kondicionierių gyventi jau nebegalėčiau – Izraelyje karšta kokius aštuonis mėnesius per metus. 218

Beje, šiuo metu šalyje keičiasi oras – dienomis įšyla „tik “ iki 22– 26 laipsnių, naktimis – dar šalčiau, ir jau kelis kartus sulaukėme lietaus. Izraelyje tai vadinama „žiema“. Aš pati dar vaikštau lengvai apsirengusi ir prie jūros stengiuosi nueiti, o štai vietiniams jau gana šalta: kai kurie su šiltesnėmis striukėmis, kartais net su kepurėmis ar pirštinėmis vaikšto. Kai prasideda pirmieji lietūs, viskas iškart sustoja – visur susidaro kamščiai, viešasis transportas vėluoja ir t. t. Man šiek tiek juokinga, nes dabartinis „žiemiškas“ oras labai primena lietuvišką vasarą. Kaip ilgainiui Jūsų akyse keitėsi Izraelis, jo žmonės? Izraeliečiai man iš pradžių pasirodė kiek nemandagūs žmonės: čia nelabai mėgstama laikytis taisyklių, pavyzdžiui, gražiai stovėti eilėje, atrodo, kad kiekvienas nuolat galvoja pirmiausia apie save. Bet ilgainiui supratau, kad vietiniai yra ir be galo atviri, draugiški, visada padės nelaimėje. Pavyzdžiui, ne kartą teko matyti, kaip gatvėje kas nors nugriūva, susižeidžia ar įvyksta kokia avarija – visi aplinkiniai iš karto subėga, padeda, kviečia pagalbą ir t. t. Taip pat labai įprasta gatvėje užkalbinti nepa-

žįstamus žmones ir paklausti, kur jie pirko batus, ar šiaip pradėti apie ką nors kalbėtis. Tokio lygio dar nepasiekiau, bet tikrai tapau daug atviresnė bendravimui. Kaip atsirado tinklaraščio pavadinimas „Goja keliauja“? Žodį „goy“ pirmą kartą išgirdau atvykusi į Izraelį – taip hebrajų kalba vadinami žmonės, kurie nėra žydų tautybės (religijos). Man pasirodė truputį keista ir net juokinga, kad toks žodis apskritai egzistuoja, bet vėliau supratau, jog būti ne žyde ir gyventi Izraelyje yra mano išskirtinumas. Šioje šalyje gyvena nemažai užsieniečių, bet dauguma jų yra iš kitų kraštų atvykę žydai. O aš atvykau iš kitos kultūros ir galiu šią šalį matyti visai kitomis akimis. Kokias keliones paprastai renkatės? Dabar šiek tiek keista galvoti apie keliones, nes jau beveik metus niekur nebuvau išvykusi už Izraelio ribų. Man labiau patinka aktyvios kelionės, tai yra ne tik gulėti paplūdimyje, bet ir daugiau kažką nuveikti, pamatyti, ypač mėgstu leistis į žygius. Kelionės kryptis nėra labai svarbi, nes kiekvienoje šalyje galima atrasti kažką įdomaus. Be to, pats aplinkos

miestis

lietuvė

pakeitimas savaime atpalaiduoja, išlaisvina. Tiesa, anksčiau mane labiau traukė egzotinės šalys, bet kai apsigyvenau Izraelyje, visada labai noriu grįžti į Europą, mat pasiilgstu gamtos, ežerų, kalnų, europietiškos architektūros ir skirtingų metų laikų. Kas, Jūsų nuomone, yra mažo biudžeto kelionė? Ar tai reiškia, kad reikia kažką aukoti dėl mažesnių išlaidų ar tiesiog išmokti viską planuoti apgalvotai, gerokai iš anksto, pasinaudoti įvairiomis sutaupymo galimybėmis? Kam planuodama keliones teikiate prioritetą? Mažo biudžeto kelionė – tai kelionė, kurioje svarbiausia ne nakvynės vieta ar aplankytų restoranų skaičius, o paprastos kasdienės patirtys – sutikti žmonės, pamatytos įdomios vietos, vietinio maisto ragavimas ir pan. Man atrodo, kad norint sutaupyti nieko aukoti nereikia, viskas priklauso nuo požiūrio. Atostogos prabangiame viešbutyje su „viskas įskaičiuota“ vis dėlto yra atostogos, nepavadinčiau to kelione. Atostogų, žinoma, kartais irgi reikia, bet leidžiantis į tikrą kelionę svarbu išeiti iš komforto zonos, nebijoti patirti naujų, ne visada įprastų ar patogių dalykų.

Norint sutaupyti, planavimas taip pat yra svarbus, ypač jeigu leidžiamės į trumpesnę kelionę ir norisi optimaliai išnaudoti laiką. Aš esu didelė planuotoja, mėgstu iš anksto susiplanuoti kelionės maršrutą, susirasti nakvynės vietą, pasiskaityti apie lankytinas vietas, bet tikrai nedėlioju visko minučių tikslumu. Dažnai stengiamės vykti į šalis, kuriose jau kažką pažįstame, – šiais laikais daugelis mūsų turime užsienyje gyvenančių draugų, pažįstamų, ankstesnėse kelionėse sutiktų keliautojų, todėl smagu juos aplankyti. Taip kartu galima ir sutaupyti, ir pamatyti šalį su vietinių pagalba, ir sutikti seniai matytus žmones. Patys Izraelyje prieš pandemiją irgi daug svečių priimdavome. Man atrodo, svarbu palaikyti keliautojų bendruomenę, padėti pamatyti šalį, dalintis patirtimi. Vis daugiau žmonių kelia sau iššūkius, susijusius su kelionėmis: dviračiu pervažiuoti ar net perbėgti žemyną, perplaukti tūkstančių kilometrų ilgio upę ir pan. Ar ryžtumėtės panašiai avantiūrai? Kaip ir minėjau, man labai patinka žygiai. Kol kas ilgiausias žygis, į kurį leidausi, buvo kelių dienų trukmės, bet labai norėčiau išbandyti ir ilgesnius,

pavyzdžiui, Camino de Santiago ar Camino Lituano Lietuvoje. Izraelyje taip pat yra The Israel National Trail, kuris driekiasi daugiau kaip tūkstantį kilometrų per visą šalį nuo šiaurės iki pietų. Jį irgi būtų labai įdomu išbandyti, bet reikia tam pasiruošti ir pasirinkti tinkamą metų laiką, kad neiškeptum. Kokie kelionių momentai paliko didžiausią įspūdį? Didžiausią įspūdį paliko tie kelionių momentai, kai reikėjo įveikti kokius nors iššūkius. Pavyzdžiui, itin patiko trijų dienų žygis Mianmare iki Inlės ežero: gražus kraštovaizdis, vietiniai kaimeliai, nakvojom ir valgėm labai paprastomis sąlygomis pas vietinius žmones. Per tris dienas nuėjome apie šešiasdešimt kilometrų, nusitrynėme kojas, bet pagaliau pasiekus ežerą aplankė labai geras jausmas. Kitas momentas – kai naktį Indonezijos Javos saloje kopėme iki Idženo ugnikalnio kraterio. Kopti buvo gana sunku, aplink tvyrojo tamsa, visur sklandė nepaprastai stiprus sieros kvapas – šioje vietoje vietiniai renka sieros luitus. Užkopus į viršų ir jau

Uolos kupolo šventykla, Jeruzalė

219

lietuvė

visai be jėgų nusileidus į kraterį, išaušo rytas, patekėjo saulė ir kraterio viduryje pamatėme įspūdingą turkio spalvos sieros ežerą. Kokios kuriozinės situacijos iškyla iš atminties? Labiausiai įsiminė kuriozinės situacijos Indijoje. Į šią šalį geriausia keliauti be jokių išankstinių lūkesčių, 220

nes vis tiek viskas įvyks ne taip, kaip planuoji. Viena tokia situacija buvo kelionės pabaigoje 2016-aisiais. Tuo metu buvome savaitę apsistoję nuošaliame Gokarnos paplūdimyje, Indijos pietuose, Karnatakos valstijoje. Interneto ten beveik neturėjom, net elektros dažnai nebūdavo, tad nelabai žinojom, kas vyksta pasaulyje. Kai pagaliau grįžom į civilizaciją, suži-

nojom, kad visoje Indijoje staigiai iš apyvartos buvo išimtos visos 500 ir 1000 rupijų kupiūros. Mūsų turimi grynieji pinigai nebegaliojo, juos reikėjo pasikeisti banke. Tuo metu visur buvo didžiausios eilės – juk pinigus keistis reikėjo ne tik mums, bet ir milijardui indų. Šioje šalyje atsiskaityti kortele beveik niekur negalima, tad ji negelbėjo. Pirmomis dienomis iš ban-

lietuvė

Tel Avivo panorama nuo Jafos

komato nebuvo galima išsiimti naujų banknotų, o vėliau jų kiekis buvo labai limituojamas. Žodžiu, turėjome sunkumų susimokėti už paprasčiausius dalykus, tokius kaip maistas ar nakvynė. Tuo metu buvome strigę mieste, kuriame nelabai buvo ką veikti, bet iš jo išvykti negalėjome, nes autobuso bilietui reikėjo pinigų. Per „Couchsurfing“ platformą susi-

siekėme su vienu indu, norėjome, kad bent šiek tiek aprodytų apylinkes. Jis mus ne tik kelias dienas visur vežiojo, maitino, bet ir pinigų paskolino. Galiausiai kelionę pavyko tęsti, bet paskutines kelias savaites Indijoje kasdien tekdavo keliauti link bankomato nusiimti nedidelės leidžiamos pinigų sumos.

Turistus galėtume grupuoti į kelias grupes: vieniems svarbu pamatyti įžymiausias užsienio šalių vietas, kiti labiau mėgsta klaidžioti mažai pramintais takais, įgyti išskirtinės patirties. Ką Izraelyje galėtumėte rekomenduoti tiek vieniems, tiek kitiems? Izraelis pasižymi ne tik kultūrų įvairove, bet ir labai įvairiu krašto221

lietuvė

Žygis upe viename iš Izraelio nacionalinių parkų

vaizdžiu, jo miestai saviti ir įdomūs, tad kiekvienas čia gali rasti tai, ko norisi. Iš žymiausių, turistų lankomiausių vietų verta aplankyti Izraelio komercinį centrą Tel Avivą (paplūdimiai, puiki virtuvė, naktinis gyvenimas) ir jo senąjį kvartalą Jafą, krikščionims, judėjams ir islamo išpažinėjams šventą miestą Jeruzalę, jo senąjį kvartalą ir Jad Vašem holokausto aukų memorialą, Negyvąją jūrą ir Masados tvirtovę, Haifoje esančius Bahajų sodus, Galilėjos ežerą ir aplinkui išsidėsčiusias krikščionybei svarbias vietas, Eilato kurortą prie Raudonosios jūros. Taip pat labai verta apsilankyti įvairių miestų turguose ir paragauti vietinės virtuvės patiekalų. Iš mažiau turistams žinomų vietų – nacionaliniai parkai, kurių Izraelyje yra daugiau nei septyniasdešimt. Jie labai skirtingi: šiaurinėje šalies dalyje daugiau žalumos, šaltinių, krioklių, o pietuose – dykumos kraštovaizdis. Nacionaliniuose parkuose galima vykti į trumpas išvykas, ilsėtis prie vandens telkinių ar rinktis ilgesnius žygius. Taip pat rekomenduoju bent vieną naktį praleisti dykumoje. Tarp vietinių pastaruoju metu išpopuliarėjo Aravos regionas, kur galima nakvoti dykumoje pastatytuose moliniuose, gana patogiai įrengtuose nameliuose – kai kurie iš jų yra su baseiniuku, sūkurine vonia ir pan. Kokių objektų vertėtų nepraleisti lankantis Jeruzalėje? Jeruzalė yra vienas seniausių pasaulio miestų, ir pažinti jai visai gali neužtekti ištisos savaitės. Vis dėlto pagrindiniai Jeruzalės simboliai yra trys: Raudų siena – švenčiausia 222

religinė vieta judėjams, tai kažkada šioje vietoje stovėjusios Antrosios šventyklos likučiai; Kristaus Kapo bažnyčia – krikščionys tiki, kad čia buvo nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus Kristus; Uolos kupolo šventykla – musulmonai tiki, kad nuo čia pranašas Mahometas pakilo į dangų. Taip pat verta išvaikštinėti visą Jeruzalės senamiestį, užlipti ant Alyvų kalno, kur įvyko daug Biblijoje minimų įvykių, apsilankyti Mahane Yehuda turguje ir jau minėtame Jad Vašem holokausto aukų memoriale. Kuo pasižymi Jūsų gyvenamas miestas? Tel Avivas – antras pagal dydį Izraelio miestas po Jeruzalės, šalies startuolių ir pažangiųjų technologijų centras. Jis dažnai apibūdinamas kaip niekada nemiegantis, kosmopolitiškas, sekuliarus, liberalus miestas – iš tiesų Tel Avivas daug kuo skiriasi nuo Izraelio sostinės Jeruzalės. Jis įsikūręs prie Viduržemio jūros – žmonės čia labai aktyvūs ir sportiški, daug laiko leidžia paplūdimiuose, bėgioja ir kitaip mankštinasi, žaidžia tinklinį, užsiima įvairiu vandens sportu. Mieste daug gerų restoranų, barų, klubų, aktyvus naktinis gyvenimas. Daugybė Tel Avivo gyventojų augina šunis – net kažkur skaičiau, kad čia yra didžiausias šunų skaičius, tenkantis vienam gyventojui. Yra šiems gyvūnams skirtų paplūdimių, daugybė žaidimų aikštelių, grožio salonų, vyksta įvairūs renginiai, o šunų vedžiotojo (dog walkers) darbas gana populiarus tarp jaunimo. Tel Avivas dar dažnai vadinamas Artimųjų Rytų veganų (ar vegetarų) ir LGBT sostine. Čia labai populiarus veganiškas ar vegetariškas mitybos būdas, daug puikių vegetariškų restoranų (ir kitur tokio maisto

lietuvė rasti lengva). Kasmet birželį vyksta didžiausios Azijoje „Pride“ eitynės ir kitokie LGBT renginiai. Tel Avivas yra gana naujas miestas, įkurtas tik prieš kiek daugiau nei šimtą metų, tad lankytinų istorinių objektų čia ne tiek daug. Be paplūdimių, verta užsukti į Karmelio (Shuk HaKarmel) ir kitus turgus, aplankyti skirtingus Tel Avivo rajonus, pasigrožėti Bauhauso architektūra. Šalia miesto įsikūręs senovinis Jafos uostas – čia jau galima atrasti tikrą rytietišką senamiestį su siauromis gatvelėmis, meno galerijomis, puikia Tel Avivo panorama ir Viduržemio jūros vaizdais. Kas būdinga Izraelio virtuvei? Kiek apytiksliai reikia būti nusiteikus išleisti norint išragauti tradicinį vietos maistą? Izraelio virtuvė yra labai savotiškas skirtingų kulinarinių tradicijų ir skonių mišinys. Daugelis tradicinių patiekalų atėjo iš kaimyninių arabų virtuvių, bet izraeliečiai jiems suteikė kiek kitokias interpretacijas. Kitus patiekalus atvežė iš skirtingų pasaulio kampelių – Europos, Azijos ar Afrikos – atvykę žydai. Izraelyje labai populiarus gatvės maistas ir išragauti skirtingiems patiekalams tikrai daug pinigų nereikia. Kiekviename mieste galima atrasti nedidelių užkandinių, kur siūloma falafelių, humuso, šavarmų ir panašių patiekalų. Pavyzdžiui, porcija falafelių pitoje (jos tikrai pakanka pavalgyti) kainuoja apie 18–24 Izraelio naujųjų šekelių, t. y. apie 4,5–5,5 euro. Izraelio virtuvėje nemažai vegetariškų, bet tikrai sočių patiekalų, gaminamų iš avinžirnių ir tahinio (sezamų sėklų pastos), įvairių keptų ir šviežių daržovių. Kokie Jums buvo šie metai? Kaip malšinote kelionių troškulį? Man šie metai buvo gana sunkūs – nebuvau Lietuvoje nuo praėjusių Kalėdų, t. y. beveik metus, ir kol kas nematau galimybių atvykti artimiausiu metu. Labiausiai todėl, kad reikėtų ilgam izoliuotis ir tam imti daug atostogų (beje, Izraelyje, daugelis gauna tik dvylika dienų atostogų per metus). Kai tik turėjome galimybę, keliavome po Izraelį. Vasarą įsigijome šalies nacionalinių parkų abonementą ir stengėmės jų aplankyJafos senamiesčio gatvelė

223

lietuvÄ&#x2014;

224

lietuvÄ&#x2014;

BahajĹł sodai Haifoje

225

lietuvė

Mar Sabos vienuolynas

Pilnas Tel Avivo paplūdimys vasarą

226

lietuvė

Alyvuogių prekeivis Nazarete

ti kuo daugiau – jau lankėmės daugiau nei trečdalyje. Daug vaikščiojau po Tel Avivą, lankiau vietas, kuriose dar nesu buvusi. Kelis kartus išsiruošiau į žygius pakrante, pavyzdžiui, tiesiog žygiavau penkiolika kilometrų palei jūrą į vieną ar kitą pusę. Papasakokite, kaip Izraelis tvarkėsi ir dabar tvarkosi pandemijos akivaizdoje. Kai prasidėjo pandemija, dar kovo pradžioje Izraelis buvo viena pirmųjų valstybių, užvėrusių savo sienas, netrukus prasidėjo ir karantinas su daug visokių apribojimų. Iš pradžių atrodė, kad su pandemija susidorota neblogai, atvejų labai sumažėjo, bet liepos mėnesį ligonių skai-

čius pradėjo smarkiai didėti. Rugsėjo pabaigoje vėl buvo paskelbtas karantinas, tris savaites viskas buvo uždaryta, dabar jau kiek laisviau, bet daug ribojimų išlieka. Taigi mes, galima sakyti, antrąją bangą išgyvenome anksčiau už Europą. Mano manymu, Izraelyje situaciją apsunkina tai, kad žmonės čia yra labai socialūs, artimai bendrauja su šeimomis, o šeimos yra gana gausios (vienai moteriai tenka net 3,1 vaiko!). Vasarą vyko daug vestuvių ir kitokių šeimos švenčių, o jos čia yra labai didelės. Vestuvėse dalyvauja šimtai, išimtiniais atvejais net tūkstančiai žmonių. Nors susibūrimuose žmonių skaičius ribojamas, neretai spaudoje tenka skaityti apie nelegaliai vykstančias vestuves ar kitus renginius. 227

lietuvė

„Goja keliauja“ rekom

10 įdomiausių lankytų p

228

lietuvė

menduoja:

pasaulio vietų

Sarajevas, Bosnija ir Hercegovina Sarajevas man pasirodė vienas įdomiausių pasaulio miestų, kuriuose teko lankytis. Tai tikras religijų ir kultūrų katilas, kuris turi neįtikėtinai įdomią, bet kartu liūdną istoriją. Pavyzdžiui, Sarajeve prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas (kai 1914 m. buvo nužudytas Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas).

229

lietuvė

Dubrovnikas, Kroatija Dubrovnikas – vienas gražiausių Europos miestų su viduramžišku senamiesčiu. Įspūdinga senamiestį nepertraukiamai juosianti gynybinė siena, kurią visą galima apeiti. Dubrovnikas ypač išpopuliarėjo, kai čia buvo nufilmuotas serialas „Sostų karai“, – mieste net rengiamos ekskursijos po filmavimo vietas.

Baganas, Mianmaras Bagano šventyklų kompleksas – vienas įspūdingiausių archeologinių objektų visame pasaulyje. Didesnių ir mažesnių šventyklų čia suskaičiuojama daugiau nei 2 tūkstančiai. Norint apžiūrėti bent dalį jų, reikia skirti keletą dienų.

Pietų Mianmaras Dar vienas nuostabus ir mažai turistų atrastas regionas – Pietų Mianmaras, kuris atrodo taip, kaip galbūt Tailandas atrodė prieš keliasdešimt metų. Čia galima rasti balto smėlio paplūdimių, kuriuos skalauja žydras Andamanų jūros vanduo, negyvenamų salų ir spalvingą povandeninį pasaulį. Vienintelis skirtumas nuo Tailando – turizmas šiame regione dar beveik neišvystytas, tad keliaudami sutikome mažai turistų. 230

lietuvÄ&#x2014;

231

lietuvė

Petra, Jordanija

Petra yra į UNESCO Pasaulio pavel do sąrašą įtrauktas senovinis miestas statytas klajoklių tautos – nabatėjų Jis įspūdingas ne tik kaip architek tūros paveldo objektas, bet ir kaip gamtos kūrinys. Petroje galima pra leisti visą dieną ar net keletą dienų – čia daugybė įdomių objektų: uolose išskaptuotų kapaviečių, skulptūrų i nuostabių rožinių kalnų.

232

lietuvė

ls, ų. kp a– e ir

Šveicarijos Alpės Jeigu norisi tikro kalnų kraštovaizdžio – Šveicarija yra ta šalis, kurią būtina aplankyti. Jai priklauso apie 20 procentų didingųjų Alpių, tad čia galima rasti daugybę įvairių kalnų ir kalnelių, maždaug 100 viršūnių siekia 4000 metrų ar didesnį aukštį. Įvairių pėsčiųjų maršrutų galima rasti visoje šalyje ir pasirinkti pagal savo poreikius, galimybes.

233

lietuvÄ&#x2014;

234

lietuvė

Negyvoji jūra, Izraelis Plūduriuoti Negyvojoje jūroje yra be galo įdomus jausmas, kurį bent kartą gyvenime verta patirti kiekvienam. Prie Negyvosios jūros lankytis galima kone ištisus metus, čia beveik visada šilta. Įdomi pramoga ir teptis Negyvosios jūros purvu ar išbandyti įvairias kitas viešbučiuose siūlomas sveikatinimo procedūras.

235

lietuvė

Timnos parkas, Izraelis Dar viena labai įspūdinga vieta Izraelyje – Timnos parkas, įsikūręs netoli Eilato, šalies pietuose. Nuostabaus kraštovaizdžio parkas apima didžiulę teritoriją su uolomis, kanjonais, slėniais ir net dykumoje įkurta oaze. Nuo erozijos ir vėjo uolos čia įgavusios neįprastas formas, pavyzdžiui, viena žymiausių uolų vadinama Grybu. Kitur galima atrasti didžiulių natūraliai susiformavusių arkų.

236

lietuvÄ&#x2014;

237

lietuvė

Gokarna, Indija Indijos vakarinėje pakrantėje, Karnatakos valstijoje, įsikūrusi Gokarna – vertinant pagal Indijos mastus nedidelis miestelis, šalia kurio driekiasi keletas nuošalių paplūdimių. Ši vieta populiari tarp įvairaus plauko hipių, jogos bei meditacijos mėgėjų, ramybės ieškotojų – rekomenduoju nuvykti tiems, kurie nori bent trumpam pabėgti nuo civilizacijos.

238

lietuvė

Idženo ugnikalnis, Indonezija Javos saloje stūkso Idženo ugnikalnis, kurio krateryje tyvuliuoja vaizdingas, bet ir labai pavojingas ežeras. Ežeras turkio spalvos, mat jis sklidinas sieros rūgšties. Aplink jį vietiniai darbininkai pavojingomis sąlygomis renka sieros luitus, šie naudojami maisto ir chemijos pramonėje. Naktį šalia ežero galima pamatyti mėlynas sieros liepsneles.

239

LEIDYKLOS „TERRA PUBLICA“ NUOTRAUKA

lietuvė

Selemonas Paltanavičius:

„Ateina metas gamtai atiduoti tai, ką paėmėme“ Žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius įsitikinęs – norint paskatinti jaunąją kartą domėtis savo aplinka labai svarbus tinkamas vyresniųjų šeimos narių elgesys. Besiformuojančiai asmenybei jis gali tapti įkvepiančiu pavyzdžiu. Ne mažiau naudingos ir knygos – ne veltui vaikų mylimas rašytojas stengiasi kuo daugiau savo žinių ir patirties nuguldyti leidiniuose, galinčiuose suteikti daug naudingos informacijos tiek mažiesiems, tiek suaugusiesiems.

Kada supratote, kad norite būti gamtininku? Gamta ir visais gyvais padarais domiuosi nuo vaikystės, neįsivaizdavau, kaip kitiems tai gali būti neįdomu. Noras apie gamtą, gyvūnus, augalus žinoti kuo daugiau buvo labai stiprus, teko mokytis, skaityti, stebėti ir tirti pačiam. Tai trunka iki šiol... 240

Ar galėtumėte įvardyti tris didžiausius savo profesijos privalumus? Ko reikalauja gamtininko profesija? Tokios profesijos kaip gamtininkas nėra – tai labiau „suvestinė“ samprata žmogaus, nemažai išmanančio apie visus gamtos komponentus: negyvuo-

lietuvė sius (geologinius ir geografinius) objektus, biologinę įvairovę, ir, svarbiausia, bandančio suprasti, kaip visa tai gyvena, dera tarpusavyje. Tokia profesija reikalauja daug ko, tačiau pirmiausia – didelio noro, smalsumo, meilės gamtai ir žinių. Kiek laiko įprastai praleidžiate gamtoje? Ar tam turi įtakos sezoniškumas? Eilinis žmogus šaltuoju sezonu gamtoje būna daug mažiau nei šiltuoju, o kaip yra gamtininkams? Gamtoje praleidžiu gana daug laiko, norėčiau, kad jo būtų dar daugiau. Į gamtą vykstu bet kada, oras ir metų laikai čia nieko nereiškia – juk svarbu matyti, žinoti, kas vyksta bet kuriuo metu. Ir pasakymas, kad gamtoje svarbu tik tinkami rūbai, man skamba keistai – svarbiausia yra galimybė viską regėti pačiam. Beje, kartais labai „netradiciniai“ orai pateikia puikių atradimų – pamenu, kaip per stiprią vasaros liūtį miškų pievoje stebėjau stirnas. Trankėsi griaustinis, žaibavo, bet stirnos lyg niekur nieko rupšnojo žolę ir nekreipė dėmesio į mane, lytą perlytą, susikūprinusį styrantį pievoje netoli jų... Ar yra buvę linksmų, keistų nutikimų stebint gyvūnus? Linksmų buvo, keistų – ne, nes gamtoje nieko keista nėra – yra mums dar nežinoti, nepatirti dalykai. Linksma būna, kai randi ką nors netikėto – kad ir zylių lizdą pašto dėžutėje. Arba kaime pamatai kuosas, pešančias savo lizdui pūkus nuo miegančio šuns ar besiganančio arklio. Ką išskirtinio gamtoje turime, ko stokoja kitos šalys? Ar pakankamai tai puoselėjame? Turime (kol kas) labai žalią ir gražią gamtą. Tačiau turime ją saugoti, nes daug kam tai nėra vertybė – ariant naikinami laukų medžiai, kertami miškai, tebesausinamos pelkutės. To niekam nereikia, iš gamtos jau neturime teisės tik imti. Ateina metas jai atiduoti tai, ką paėmėme. Taigi, turime vertybes, kurios slysta iš mūsų rankų... Kaip manote, kas gali padėti sudominti gamta šiuolaikinius vaikus, jaunąją kartą? Visų pirma, jiems padėti turi protingi tėvai ir seneliai, kurie vaikui nedraudžia eiti, žiūrėti, pačiam pajusti dilgėlės gailumo, slieko vikrumo ir kitų dalykų, tolygių abėcėlės raidėms. Vėliau vaikas stebės, kaip elgiasi jo tėvai, kaip jie kalba apie savo aplinką ir gamtą. Mokyklon keliauja vaikai, jau suformavę savo pasaulio įvaizdį, taigi ten jis gali būti stiprinamas. Tiesa, jiems reikia knygų – kuo daugiau naudingų, nenuviliančių, teisingų knygų apie gamtą. Esate parašęs labai daug knygų. Iš kur semiatės įkvėpimo? Rašytojui įkvėpimas taip pat sunkiai suprantamas, kaip ir kitiems. Tačiau jis būtinas, antraip knygos tekstas bus dirbtinis, be gyvybės alsavimo. Man įkvėpimo šaltinis yra viskas: gamta, šeima, žmonės. Kartais pakanka rytą pamatyti optimistiškus žvirblius, dirbantį genį, nuostabų gamtos vaizdą, ir supranti, kad reikėtų sėsti prie rašto

darbų... Visa kita yra darbas. Nes rašytojai rašydami knygas taip pat labai daug dirba. Neseniai pasirodė Jūsų antroji knyga apie slieką. Kodėl pasirinkote rašyti būtent apie šį gyvį? Sliekas – labai kūrybingas... bent man taip atrodo. Kodėl veikėjas yra būtent jis, pasakyti negalėčiau. Tiesiog kažkada atėjo tokia mintis, leidau tekstui „rašytis“... Vaikai niekada neklaus, kodėl sliekas yra kitoks – su kompiuteriu, gebantis naudotis visais šių laikų išradimais, knygas ir kitus naudingus dalykėlius užsisakantis elektroniniu paštu... Pasakodamas taip, aš sudedu visas žinias apie slieko, kaip žieduotųjų kirmėlių atstovo, biologiją. Papasakokite apie dar vieną savo naują leidinį. Kokiam skaitytojui skirta „Lietuvos gyvūnų didžioji knyga“? Kuo ši knyga ypatinga? Ši knyga – visiems. Seneliai, tėvai joje gali sužinoti tai, ką reikėtų pasakoti vaikams. Vaikai su ja gali atrasti, ką norėtų sužinoti. Joje daug nuotraukų (aš norėjau, kad jų būtų kelis kartus daugiau...), galima nuskenavus QR kodą prisijungti prie specialios programos ir viską sužinoti apie gyvūnų balsus, garsus, pamatyti juos tokius, kokie yra gamtoje. „Lietuvos gyvūnų didžioji knyga“, pasirodžiusi prekyboje, sulaukė labai didelio skaitytojų susidomėjimo. Kaip manote, kokia yra šios knygos sėkmės paslaptis? Ar trūko tokių leidinių? Nedariau jokių platinimo tyrimų – tik sužinojau, kad labai greitai iš prekybos centrų ji dingo. Manau, kad tokių knygų trūksta, kad jų turėtų būti kuo daugiau ir kuo įvairesnių. Beje, viliuosi, kad bus išleistas dar nors vienas tiražas tiems, kas jos negavo įsigyti. Kokie Lietuvos gyvūnai labiausiai žadina Jūsų smalsumą? Kokių nedaug kam žinomų įdomybių galėtumėte apie juos papasakoti? Labai platus klausimas, kuriam reikėtų visos knygos. Ypač domina vabzdžiai, jų biologija. Dar moliuskai, nes apie juos mažai žinome, taip pat vorai. Apie atradimus būtinai papasakosiu naujose knygose, nes jų per nemenką mano stebėjimų laikotarpį susikaupė pakankamai. Jeigu Jums reikėtų išrinkti nacionalinį Lietuvos gyvūną, kas juo taptų? Kad ir kaip vertinsim, mūsų paukštis yra baltasis gandras, tad jam ir palikčiau karūną. Nuo seno mėgstama gretinti žmogaus ir gyvūnų pasaulius. Lietuvių tautosakoje gausu jų palyginimų, kitų posakių. Kokias vaiko vertybes galima ugdyti pasitelkus pavyzdžius iš gamtos? Kokie tie pavyzdžiai galėtų būti? Kai jau gerai pažinsite gamtą, galėsite rodyti ir pasakoti apie patį svarbiausią gamtos bruožą – tikslingumą ir daugybės reiškinių suderinamumą. Tik gamtoje viskas puikiai dera tarpusavyje. Tuo gamta ir skiriasi nuo žmonių pasaulio... 241

lietuvė

voveres ir danielius

Faktai apie

Ar žinai, kad...

SELEMONO PALTANAVIČIAUS NUOTRAUKA

• Voverės kaupia atsargas: radusios daugiau, nei reikia, maisto, slepia perteklių žemėje, samanose, drevėse, lizduose. • Ant užpakalinių kojų voverės turi po 5 pirštus, ant priekinių – po 4.

Voverė Maistas Šis graužikas dailus, vikrus ir labai išradingas. Voverės visaėdės: graužia pumpurus, ūglius, žievę, sėklas, grybus, aižo kankorėžius, ėda ir vabzdžius, plėšia lizdus ieškodamos kiaušinių ar paukščiukų.

Gyvenimo būdas

242

Gyvena inkiluose ar genių iškaltose drevėse. Dažnai turi kelis lizdus. Jie gana sudėtingi – rutulio formos, paprastai su dviem angomis. Voverė lizdą sutvirtina šakomis, viduje iš samanų ir medžio plaušų įrengia minkštą, šiltą guolį.

Jaunikliai Pavasarį atsiveda 4–5, neretai iki 10 jauniklių. Voveriukai gimsta pliki, akli, bejėgiai, sveria apie 10 g. Tik po dviejų savaičių jiems užauga kailiukas, dar po dviejų – atsiveria akys. Tada žvėreliai pradeda laipioti medžiais, o dar po mėnesio tampa savarankiški.

Išvaizda

Priešai Voverės dažnos miestuose, parkuose, soduose. Pamačiusios ką neįprasta trūkčioja uodega, ausimis, niurna, bruzda. Didžiausi voverių priešai – katės, pelėdos, kiaunės.

Voverių kailis vasarą rudas, papilvė balta. Žiemą kailis gali būti rusvos, širmos ar tarpinių spalvų. Sveria voverė iki 400–450 g, kūno ilgis 20–25 cm, uodegos – 20 cm. Uodega kartu ir vairas, ir parašiutas.

lietuvė

Tai įdomu Danielių uodega kur kas ilgesnė nei kitų elninių šeimos žvėrių. Žvėris ją nuolat judina baidydamas muses, uodus ir kitus kraujasiurbius.

Danielius

Patino ragai su plačiomis mentėmis. Ragus meta balandį–gegužę, rujoja spalį. Birželį atveda 1–2 jauniklius, sveriančius apie 4,5 kg. Gamtoje gyvena iki 15 metų.

SELEMONO PALTANAVIČIAUS NUOTRAUKA

Istorija

Daugiau Lietuvos gyvūnų aprašymų rasite Selemono Paltanavičiaus knygoje „Lietuvos gyvūnų didžioji knyga“ („Debesų ganyklos“, 2020).

243

Danielius – vidutinio dydžio elninių šeimos žvėris. Istoriškai rūšis gyveno daug kur Europoje, bet ilgainiui išliko tik Mažojoje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Dabar savo kilmės vietose žvėris neišlikęs, tačiau žmogaus dėka išplitęs visame pasaulyje. Lietuvoje dvaruose danieliai laikyti XIX–XX a., 1970– 1980 m. įveisti daugelyje miškų. Gausiai laikomi aptvaruose.

Išvaizda Danielių spalva nevienoda. Paprastai jie pilkai rusvi, gelsvai rusvi, vasarą su baltomis ar gelsvomis dėmėmis. Gali būti įvairaus intensyvumo rusvos spalvos, baltų, tamsiai juosvų danielių. Suaugęs danielius sveria 70–130 kg.

Gyvenimo būdas

SELEMONO PALTANAVIČIAUS NUOTRAUKA

lietuvė

„Lietuvos gyvūnų didžioji knyga“ Gamtininko ir rašytojo Selemono Paltanavičiaus parengta „Lietuvos gyvūnų didžioji knyga“ skirta visai šeimai. Autorius atskleidė nuostabų Lietuvos gyvūnijos pasaulį: pradėjęs nuo gyvūnų, gyvenančių vandens laše, knygą pabaigė pristatydamas stambiausius mūsų krašto žinduolius, kurių pėdos atspaudas vargiai telpa į puslapį.

244

„Jei sliekas būtų paukštis“ Smagi Selemono Paltanavičiaus istorija apie skraidyti ir čiulbėti panorusį slieką atskleidžia, kad paukščiu būti nelengva. Pasakojimą papildo gyvos, išraiškingos ir šmaikščios dailininko Dainiaus Šukio iliustracijos.

lietuvė

Pasimatuokite „Auksinio proto“ karūną su šeima ar draugais Jūsų laukia azartas, diskusijos ir juokas PAsIrodys grUodžIo PrAdžIoJE

NAUJIENA

Auksinis protas. Iliustruotoji enciklopedija: 999 klausimai

Auksinis protas. 4000 klausimų

Auksinis protas. Startas Nr. 1

Auksinis protas. Startas Nr. 2

Nauji komandiniai intelektiniai žaidimai, kuriuos galima naudoti kaip papildymus, nauji klausimai, interaktyvios užduotys, reprezentatyvi „Auksinio proto“ knyga ir enciklopedija! NAUJIENA

Auksinis protas. Didysis stalo žaidimas Leidyklos „Terra Publica“ knygų ir žaidimų ieškokite www.terrapublica.lt arba šalies knygų ir žaidimų prekybos vietose 245

FYL | frameyourlife photography

frameyourlife_