Žurnalas „Lietuvė“, 2021, Nr. 2(12) by inesa

VERSLI • KURIANTI

NR.2(12)•2021

MYLINTI • VEIKLI

Taivane gimstantis lietuviškumas Aura Šimkienė

Fotografija – tai ne tik mygtuko paspaudimas

Arūnas Rutkus

Moteris man yra gražiausias Dievo kūrinys

Nematomi talentai

ateina į dienos šviesą

Gražiausios šventės Akmenių dvare

+370 618 50485 Akmeniu dvaras Akmeniudvaras

Akmenių km. Pelėdnagių sen. Kėdainių raj.

ur pasisemti įkvėpimo?

Šiame žurnalo numeryje jo tiek, kad galite nejučia imti daryti dalykus, kurių manėte negalį. Nesistebėkite: iš tiesų galime kur kas daugiau, nei bando įteigti aplinka ar mūsų kuklusis vidinis „aš“. Tereikia truputėlio daugiau pasitikėjimo, pasiryžimo, drąsos, kantrybės, ir troškimai taps pasiekiami. Šio žurnalo herojai – žmonės, kuriuos per gyvenimą veda noras daug patirti, pasiekti, nuveikti, kartu dovanojant ką nors gero kitiems. Ir jokios kliūtys – ar tai būtų negalia, ar ribotas laikas, ar nesėkmės – jų nesustabdo. Tegul nestabdo ir Jūsų! Pirmyn svajonių link! #pasauliolietuvės #ašmyliuLietuvą

Buhalterinės konsultacijos VERSLO PRADŽIOJE BUHALTERINĖ APSKAITA Konsultacijos MOKESČIŲ klausimais Buhalterijos mokymai įmonių VADOVAMS

+370 655 14 014 Buhalterinė magija MB

MYLINTI • VEIKLI

Įmonė Redaktorė Kalbos redaktorė Dizainerė

VERSLI • KURIANTI

„Inekta“ Inesa Uktverienė Inga Nanartonytė Kristina Čereškienė

Numerį rengė: Inesa Uktverienė Inga Nanartonytė Laura Šakirovaitė Živilė Kasparavičiūtė

Viršelis: Viršelio veidas Fotografas Drabužiai

Aura Šimkienė Tomas Šimkus „Livi design“

• Numeryje panaudotos stock.adobe.com iliustracijos • Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako • © „Lietuvė“, 2021, Nr. 2 (12)

www.lietuve.lt

info@lietuve.lt

facebook.com/zurnalas.lietuve

zurnalaslietuve

+370 620 44 223

lietuvė

Aura Šimkienė: „Fotografija – tai ne tik mygtuko paspaudimas“

„Fotografija – tai ne tik mygtuko paspaudimas. Tai šviesos, emocijų ir energijos menas, gebėjimas matyti, jausti, kadruoti, šviesti, pagauti, kurti, režisuoti, retušuoti, montuoti... Čia labai daug jausmų, psichologijos, istorijos“, – sako talentinga fotografė, „Aurafoto“ įkūrėja AURA ŠIMKIENĖ, kurios profesionalumu pasitiki ne tik garsūs žmonės, bet ir didelės įmonės. Moters įsitikinimu, net 80 procentų nuotraukos grožio bei kokybės priklauso nuo fotografo ir tik 20 procentų – nuo turimos technikos. Todėl, net ir turėdama ilgametę patirtį, didžiulį klientų ratą, ji nesiliauja mokytis. Tobulėjimas turbūt yra nuolatinė Auros būsena: jos smalsumas begalinis, o išbandytų sričių – daugybė. Įvairiapusiškumas, kaip ir paprastas, nuoširdus bendravimas, jai padeda kurti ypatingą aurą aplink save ir siekti vis didesnių svajonių. INESA UKTVERIENĖ

Fotografe dirbate jau apie 10 metų. Koks buvo Jūsų kelias į šią meno sritį? Mano kelias į fotografiją buvo ilgas ir vingiuotas. Nuo vaikystės traukė menai. Piešiau, lipdžiau, siuvau, nėriau, mezgiau, pyniau, kūriau eiles ir dainas, grojau kanklėmis, šokau tautinius šokius, dainavau chore, vedžiau renginius... Sekėsi viskas. O kai reikėjo rinktis specialybę, tėvai pasakė, kad negyvensiu iš meno, reikia studijuoti politikos mokslus, teisę arba mediciną. Taigi, įstojau į Kauno technologijos universiteto viešojo administravimo programą, atlikau praktiką Specialiųjų tyrimų tarnyboje, kartu dirbau vadybinį darbą. Vėliau baigiau tarptautinio verslo administravimo ir vadybos magistro studijas ir net svarsčiau apie doktorantūrą. Vis dėlto sugrįžote prie meno ir kaip fotografė pasiekėte aukštą profesionalumo lygį. Iš kur sėmėtės žinių, patirties? Fotografuoti pradėjau prieš 16–17 metų, kai ėmė populiarėti skaitmeninė fotografija. Tuo metu fotogra6

fijos studijų Lietuvoje dar nebuvo. Dauguma fotografų mokėsi iš šios srities „vilkų“ – ilgamečių Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių, tokių kaip Algimantas Aleksandravičius, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas. Kiti ieškojo informacijos internete, dalijosi patirtimi. O aš kažkada čiupinėjau tėčio juostinį fotoaparatą „Smena“, paauglystėje fotografuodavau visus ir viską su vadinamosiomis „juostinėmis muilinėmis“ „Fuji“. Pradėjusi studijuoti įsigijau skaitmeninį fotoaparatą „Canon Powershot A80“, rodos, 4 megapikselių, su juo eksperimentuodavau, dažnai fotografuodavau draugus, šeimos šventes ir net modelius atrankinėms fotosesijoms. Tačiau niekada nemaniau, kad iš hobio tai virs mėgstamiausiu darbu. Dirbdama vienoje spaustuvėje vadybinį darbą, išėjus fotografui, gavau veidrodinį „Nikon“ fotoaparatą į rankas ir minimaliai informacijos, bet maksimaliai praktikos. Prisijungiau prie KTU fotostudijos būrelio, vadovaujamo fotografo Roberto Misiukonio, gavau daug komplimentų dėl fotografijų, idėjų, nestan-

lietuvė

Daug dėmesio skiriu emocijai, detalėms, estetikai, šviesai, šešėliams. Kiekviena nuotrauka turi savo energiją, trauką ir tikslą.

lietuvė

lietuvė dartinių kampų, šviesos suvaldymo. Ilgai nesvarsčiusi iš santaupų įsigijau profesionalią fototechniką. Kiekvieną rudenį važiuodavome į Nidą – fotografų seminarai, kopos, smėlis, meninės fotosesijos... Surengiau keletą nedidelių parodų, prisidėjau prie KTU fotostudijos 30-mečio proga rengiamos knygos išleidimo. Labai greitai fotografija iš smagaus pomėgio tapo mėgstamu darbu ir papildomu pajamų šaltiniu. Vieną vasarą netikėtai man buvo pasiūlyta Kauno savivaldybės rengiamam žurnalui fotografuoti įžymias Kauno regiono kultūros paveldo vietas. Gana drąsiai priėmiau šį iššūkį. Leidinį rengė spaustuvė „Kopa“. Perduodama nuotraukas klustelėjau, ar jie neieško fotografo. „Fotografo – ne, bet projektų vadovo – taip“, – atsakė, ir kitą mėnesį jau dirbau projektų vadove šioje įmonėje bei fotografe pagal autorines sutartis. Tai buvo puiki vieta save realizuoti – ne tik kuruodavau projektus nuo A iki Z, bet ir užpildydavau leidinius fotografijomis. Dirbau su tokiomis įmonėmis kaip „Sanitex“, „Acme Baltija“, „Skinija“, „Lietuvos geležinkeliai“ ir kitomis. Šioje įmonėje gavau puikią spaudos gaminių projektavimo, projektų, finansų, laiko valdymo, bendravimo su klientais ir fotografavimo patirtį. Visi turi mėgstamą stilių, savitą braižą. Kaip apibūdintumėte savąjį? Fotografijos sritis labai plati, esu išbandžiusi daug: nuo studijinės, reklaminės iki reportažinės fotografijos, nuo produktų iki interjerų, eksterjerų, žmonių, renginių fotografavimo... Kuo daugiau išbandai, tuo daugiau patirties sukaupi, pradedi pastebėti smulkiausias detales ne tik pirmame, antrame plane, bet ir už kadro. Mėgstu eksperimentuoti, pritaikau stilių, atsižvelgdama į idėją, klientų pageidavimus. Visad stengiuosi padaryti daugiau, nei iš manęs tikimasi. Fotografuodama atiduodu visą save. Daug dėmesio skiriu emocijai, detalėms, estetikai, šviesai, šešėliams. Kiekviena nuotrauka turi savo energiją, trauką ir tikslą. „Aurafoto“ asocijuojasi ne tik su mano vardu, bet ir su savotišku energiniu lauku, emocija, jausmu – būtent tai stengiuosi perteikti fotografijose. 10

„Aurafoto“ asocijuojasi ne tik su mano vardu, bet ir su savotišku energiniu lauku, emocija, jausmu – būtent tai stengiuosi perteikti fotografijose.

lietuvė

Nuolat keliu sau tikslus, didesnius, nei manau galinti pasiekti, ir visada nustembu juos pasiekusi!

lietuvė

80 procentų nuotraukos grožio bei kokybės priklauso nuo fotografo ir tik 20 procentų – nuo turimos technikos. 15

lietuvė

Šiais laikais fotografų labai daug. Ir Jūsų darbai išties išsiskiria profesionalumu, dvelkia estetika. Ar to įmanoma išmokti, o gal tai duotybė? Fotografija – tai ne tik mygtuko paspaudimas. Tai šviesos, emocijų ir energijos menas, gebėjimas matyti, jausti, kadruoti, šviesti, pagauti, kurti, režisuoti, retušuoti, montuoti... Čia labai daug jausmų, psichologijos, istorijos. Fotografija – ne tik geriausias būdas parduoti, kalbant apie produktus, bet ir įrankis praeitį perkelti į dabartį, o dabartį – į ateitį, atgaivinti prisiminimus. Ar to galima išmokti? Manau, taip. Juk yra muzikantų, kurie groja neturėdami absoliučios klausos, labai daug žmonių, kuriems tai tik darbas... Bet kai tau tai duota, gali groti be natų, mėgautis procesu. O žiūrint į nuotraukas visada matosi, kiek jausmo, energijos ir meilės įdėta. Fotografuojant man svarbu santykis su žmogumi ir pasitikėjimas, žmogiškumas, paprastumas, nuoširdumas. Stengiuosi, kad darbo metu būtų lengva atmosfera be įtampos, streso. Dauguma klientų tampa pačiais geriausiais draugais. Ne tik esate žinoma kaip žmonių fotografė, bet ir profesionaliai fotografuojate įvairius daiktus: rūbus, garsių prekių ženklų produktus. Ką fotografuoti lengviau? Be abejonės, žmones. Tačiau labai smagu fotografuoti ir daiktus, tik 16

nemėgstu konvejerinio fotografavimo baltame fone: man patinka kurti, daiktams suteikti gyvybės, jausmo, patrauklumo. Kartais tenka pavargti dėliojant kompozicijas, pridedant šio bei to, pastumdant kairiau, dešiniau. O dirbant su žmonėmis viskas vyksta labai sinchroniškai ir natūraliai, bendraujant, pajuokaujant, paatviraujant. Puikiai suprantu, kad nėra lengva atsipalaiduoti prieš kamerą, todėl man svarbu, kad kiekvienas klientas studijoje ar reportažo metu jaustųsi savimi, visiškai patogiai, laisvai. Visad patariu, kaip pozuoti, atsipalaiduoti, fotosesijos metu padarome trumpą fototestą. Pakankamai lengvai randu gražiausius žmogaus bruožus, tinkamiausius rakursus, apšvietimo būdus. Matyti, kad labai daug investuojate: Jūsų studijoje gausu visko – nuo įrangos iki dekoracijų. Kai myli tai, ką darai, niekada neskaičiuoji nei kiek dirbi, nei kiek investuoji. Įranga, fonai, patalpos, išskirtiniai aksesuarai, tai, ko nėra kitose studijose... Nestoviu vietoje ir nemėgstu kopijuoti kitų. Esu nuolatiniame kūrybos ir tobulėjimo procese. Kiekvieną kartą norisi vis geriau, gražiau, tobuliau. Turbūt visų Jūsų darbų suskaičiuoti neįmanoma. Ar spėjate jais bent pasidžiaugti, pasisemti įkvėpimo? Žinoma, kartais užsakymų būna tiek, kad pritrūksta paroje valandų...

Kai jaučiu, kad įtampa auga, tiesiog imu teptuką į rankas ir tapau... klijuoju naują foną studijoje ar siuvu, konstruoju – tai man geriausia meditacija ir poilsis. Labiausiai įkvepia naujos pažintys, klientų įvertinimai, projektai, keliantys iššūkių. Kiekvieno fotografo svajonė – turėti studiją. Kokia Jūsų fotostudijos istorija? Nuo tada, kai ėmiau dirbti fotografe, pakeičiau net 6 studijas. Pradėjau mažoje tamsioje KTU fotostudijoje bendrabutyje, paskui nuomojausi patalpas „Fotopro“, vėliau dirbau su fotografu Dariumi Tarėla, nuomojausi patalpas „Stumbro“ gamyklos pastate. Vienu etapu kelis mėnesius fotografavau namuose, kol įsigijau ir įsirengiau nuosavą 100 kvadratinių metrų studiją Raudondvaryje, prie Nevėžio upės. O po 5 metų, kai joje nebetilpau, nusipirkome erdvų renovuotą 140 kvadratinių metrų loftą Varnių gatvėje. Čia darbuojuosi dar tik porą metų... bet jau galvoju, kad reikia didesnės erdvės. Kokios Jūsų svajonės? Turiu daug didelių svajonių ir tikiu mažais stebuklais. Visos mintys ir svajonės materializuojasi, tik reikia tikėti, norėti ir daug dirbti (šypsosi). Tad nuolat keliu sau tikslus, didesnius, nei manau galinti pasiekti, ir visada nustembu juos pasiekusi!

lietuvė

Kai myli tai, ką darai, niekada neskaičiuoji nei kiek dirbi, nei kiek investuoji.

Ar dar yra kažkas, ką norėtumėte išmokti? Nuolat augu ir tobulėju, nes keičiasi technologijos, tendencijos. Kuo daugiau domiesi, tuo geriau supranti, kiek daug dar nežinai. Ar tobulėjantys telefonai su vis geresnėmis kameromis neatima duonos iš fotografų? Pati dažnai fotografuoju mobiliuoju kasdienes šeimos akimirkas. Tai puikus įrankis greitai ką nors įamžinti. Ištobulėjus mobiliųjų kameroms darbų nesumažėjo. Profesionali fotografija reikalinga re-

klaminiams leidiniams, katalogams, interneto svetainėms, žinomiems prekių ženklams ir kt. Fotografuoti svarbiausias gyvenimo šventes – vestuves, krikštynas – žmonės vis dar patiki profesionaliems fotografams, ne mobiliesiems telefonams (šypsosi). Pradedantieji fotografai turėtų žinoti, kad 80 procentų nuotraukos grožio bei kokybės priklauso nuo fotografo ir tik 20 procentų – nuo turimos technikos. Todėl pradžioje reikia nebijoti eksperimentuoti, kurti, ieškoti, atrasti save ir suprasti, kad fotografija – tai ne tik mygtuko paspaudimas. 23

lietuvė

Arūnas Rutkus:

„Moteris man yra gražiausias Dievo kūrinys“ Žvelgdamas į menininko ARŪNO RUTKAUS paveikslus, išties imi svarstyti, kas yra gražiausias Dievo kūrinys. Jo sukurtas išskirtinis moters įvaizdis keri jausmingumu, paslaptingumu, perteikia autoriaus žavėjimąsi ir pagarbą. Dar ankstyvoje vaikystėje atrastą talentą A. Rutkus išnaudojo itin produktyviai: per karjerą dalyvavo daugiau nei 50 grupinių ir personalinių parodų 17 pasaulio šalių. Vilniuje gyvenančio tapytojo kūriniai puikuojasi daugybės valstybių galerijose ir privačiose kolekcijose. Aukcionuose jo paveikslai parduodami kartu su pasaulinio lygio žvaigždžių – tokių kaip Salvadoras Dali, Markas Šagalas ir šiuo metu ypač populiarus menininkas Deimienas Herstas – darbais. Už galimybę visą gyvenimą daryti tai, kas labiausiai žavi, per meną skleisti ramybę ir harmoniją A. Rutkus dėkingas tėvams, ne užgniaužusiems, o skatinusiems auginti kūrybinį talentą. INGA NANARTONYTĖ

lietuvė Nors apie tai turbūt esate pasakojęs begalę kartų, pasidalinkite ir su mūsų skaitytojais: kaip atradote menininko gyslelę? Menininko gyslelė atsirado dar ankstyvoje vaikystėje. Esu įsitikinęs, kad visi vaikai yra menininkai, tik kai kurie vėliau šitą dovaną praranda dėl įvairių aplinkybių. A. a. mama išsaugojo daug mano vaikystės piešinių, kuriuose ypač išsiskiria darželio periodo darbai. Piešiniai labai laisvi, kūrybiški, juose pilna fantazijos, spalvų. Esu labai dėkingas savo tėvams, kad jie patikėjo manimi, mano talentu ir visokeriopai skatino eiti šiuo keliu, nes dažniausiai tėvai vaikus orientuoja į praktiškesnes specialybes. Ar turėjote autoritetų, kurie darė įtaką Jūsų pasirinkimams, kūrybinei krypčiai, asmenybei? Autoritetų turėjau tikrai daug. Tai platus kūrėjų laukas, pradedant studijų laikų mokytojais ir baigiant pasaulio menininkais, kurių kūryba visada mane žavėjo ir įkvėpė kurti. Studijų metais pagrindiniai mano mokytojai buvo tapytojas Algimantas Švėgžda ir dailininkas monumentalistas Romas Dalinkevičius. Tuometinėje Vilniaus S. Konarskio dailės mokykloje, kurią lankiau būdamas moksleivis, patekau į Algimanto Švėgždos klasę. Jis mokė mus, bendravo su mumis tarsi su suaugusiais – labai pagarbiai, jautriai, nežemindamas ir nespausdamas savo autoritetu. Dabar suprantu, kaip man pasisekė: tokia asmenybė labai įkvepia ir motyvuoja. Algimanto Švėgždos dėka Lietuvoje „gimė“ daug puikių menininkų. Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje dailininkas monumentalistas Romas Dalinkevičius buvo tas žmogus, kuris suteikė pagrindus mano tolesnei profesionaliai veiklai. Jis man buvo ne tik mokytojas, bet ir artimas draugas. Kiti autoritetai – didieji pasaulio menininkai. Visų pirma, klasikai (Leonardas da Vinčis, Rembrantas, Vermejeris), vėliau modernistai, iš kurių labiausiai išskirčiau siurrealistus (Renė Magritą, Maksą Ernstą, Ivą Tangi, Salvadorą Dali). Iš vėlesnių laikotarpių kūrėjų, ypač šiuolaikinio meno, išskirčiau kinų menininkus. Negaliu nepaminėti ir dar dvie-

jų svarbių autoritetų, padėjusių rasti savo unikalų kūrybinį stilių ir padariusių įtaką visai mano kūrybos raidai. Tai Renė Dekartas ir Alanas Votsas. Dar būdamas studentu, perskaičiau Renė Dekarto metodo teoriją, teigiančią, kad norint kažką sukurti reikalingas metodas, ir pradėjau jo ieškoti. Beieškant savo unikalaus kūrybinio metodo, į rankas pakliuvo Alano Votso traktatas „Dzenbudizmas mene“. Tai, ką ten radau, prilygo nušvitimui. Tas metodas labai tiko, puikiai atspindėjo tuometinę mano dvasinę būseną: širdyje buvo didžiulis noras kurti, bet absoliučiai nebuvo supratimo, ką. Šis metodas žavus tuo, kad kūryba – lyg žaidimas: dažai tarsi patys kuria paveikslą, o tu tik stebi ir šiek tiek kontroliuoji procesą. Įdomu tai, kad nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Dirbant šiuo metodu labai svarbu atsipalaiduoti, pajausti, kur tave neša, ir nesipriešinti tam. Bėgant metams, šitas metodas keitėsi, vystėsi, bet iš dalies taikau jį iki šiol. Šiuolaikinės technologijos gerokai palengvino menininkų kelią į žinomumą, pripažinimą ir kartu išaugino neprofesionalų gretas. Rodos, viskas paprasta: internete pasimokai tam tikros kūrybos technikos ar nueini į kelias privačias pamokas; jeigu turi talentą ir pavyksta sukurti išties neblogų darbų, įkeli jų nuotraukas į internetą, imi rinkti sekėjus, pakliūvi į žiniasklaidos akiratį ir štai jau esi daugiau ar mažiau žinomas menininkas. Anksčiau to nebuvo. Kokių pastangų reikėjo, kad Lietuva sužinotų Arūno Rutkaus vardą? Tuo metu buvo vienas kelias – dalyvauti grupinėse parodose ir rengti personalines parodas. Per savo karjerą esu dalyvavęs daugiau nei 50 grupinių ir personalinių parodų 17 pasaulio šalių. Ar teko semtis žinių, patirčių svetur? Prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę nelabai kur galėjai išvažiuoti. Žinių ir patirčių buvo galima semtis nebent tuometinės sąjungos ribose. Mėnesį praleidau monumentalistų simpoziume Maskvoje. Vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, teko su parodomis lankytis Danijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, JAV, Italijoje.

Kuriose šalyse Jūsų kūryba sulaukia didžiausio susidomėjimo, šilčiausio meno gerbėjų atsako? Daugiau dėmesio sulaukiu užsienyje nei Lietuvoje. Ypač šilti prisiminimai iš parodų „Salon de SNBA“ („Carrousel du Louvre“) ir „Art En Capital“ („Grand Palais“) Prancūzijoje, parodos Tarptautinio valiutos fondo Meno draugijoje JAV, parodos Campo San Zaccaria muziejuje Italijoje, „Asia Contemporary Art Show“ Honkonge, Kinijoje. Ar buvo momentų, kai norėjosi pakeisti veiklos kryptį? Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje turėjau galimybę tapti statybininku. Buvau ką tik pastatęs namą Vilniuje, skirtą nuomoti Vokietijos ambasadoriaus patarėjui. Jį su 30 statybininkų brigada pastačiau per rekordiškai trumpą laiką blokados sąlygomis. Žiniai apie mane pasklidus tarp diplomatinių atstovybių gavau ir daugiau pasiūlymų, pavyzdžiui, statyti Vokietijos ambasadoriaus ir Danijos ambasadoriaus patarėjo rezidencijas Vilniuje. Šių pasiūlymų atsisakiau, nes būtų tekę atsisveikinti su meno pasauliu. Savo darbuose sukūrėte išskirtinį moters įvaizdį. Kodėl kūrybos epicentre būtent moteris ir kaip gimė toks jos įvaizdis, vaizdavimo principas? Moteris man yra gražiausias Dievo kūrinys. Nesu labai originalus, nes pasigilinę į meno istoriją suprastume, kad didžiojoje dalyje meno kūrinių vaizduojama būtent moteris. Nieko keisto: menininkai paprastai vaizduoja tai, kas jiems sukelia daugiausia emocijų. Prancūzijos meno asociacijos (SNBA) prezidentas Mišelis Kingas rašė, kad jam mano menas primena „atidžią ikonų tapybą, tačiau ši kūryba nėra religinė: ji gimsta iš pagoniško senovės Egipto, Graikijos ar Indijos deivių jausmingumo, iš jausmingumo sudievintos moters – paslaptingos, tolimos, trikdančios.“ Įkvėpimas Jums – būtinybė ar tik pervertinama sąvoka? Įkvėpimas nėra mitas, jis iš tiesų egzistuoja. Tai specifinė dvasinė būsena, be kurios nieko nesukursi. Šią būseną man pasiekti padeda jau 16 metų praktikuojama meditacija. Mano tikslas – per kū25

lietuvė

rinius skleisti vidinę ramybę ir harmoniją, tai, ko, manau, labai trūksta šiuolaikiniam pasauliui. Ar yra paveikslas, kuris Jums reiškia daugiausia arba kurio reprodukcijas žmonės graibsto labiausiai? Paveikslai yra kaip vaikai, ir visus juos myliu vienodai. Aišku, vieni žmonėms labiau patinka, kiti mažiau. Daugiausia dėmesio sulaukia „Rojaus paukštis II“, 28

„Karalienė“, „Ramybė“, „Krentanti žvaigždė“. Kiek gali užtrukti vieno paveikslo kūrimas? Ar kuriate ir pagal individualius užsakymus? Gali užtrukti labai įvairiai – nuo savaitės iki kelerių metų. Kartais nežinai, kaip pabaigti pradėtą paveikslą, ir tik praėjus kuriam laikui, kartais net metams ar dvejiems, ateina supratimas ir pabaigi. Kuriu ir pa-

lietuvė Esu įsitikinęs, kad visi vaikai yra menininkai, tik kai kurie vėliau šitą dovaną praranda dėl įvairių aplinkybių.

gal individualius užsakymus, išlaikydamas savo stilių. Kur pasaulyje galima rasti Jūsų darbų? Mano darbai puošia galerijas ir privačias kolekcijas JAV, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Belgijoje, Austrijoje, Estijoje, Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Katare, Jungtiniuose Arabų Emyratuose

ir kitose šalyse. Vienas darbas kabo NATO būstinėje, generalinio sekretoriaus priimamajame. Keturi darbai puošia vieno iš Kataro emyro patarėjų jachtos interjerą, o paveikslas „Žvilgsnis“ – vienos Honkongo verslininkės, turinčios daugiau nei 150 grožio salonų Kinijoje, darbo kabinetą.

lietuvė

Esu labai dėkingas savo tėvams, kad jie patikėjo manimi, mano talentu ir visokeriopai skatino eiti šiuo keliu, nes dažniausiai tėvai vaikus orientuoja į praktiškesnes specialybes.

„AMBER LOUNGE“ NUOTRAUKA

lietuvė

Vienas Jūsų kūrinys priklauso atlikėjui Stingui. Kokia šio paveikslo istorija? Turbūt Jūsų darbų yra įsigiję ir daugiau garsių užsienio žmonių? Dainininkas Stingas rinkosi iš dviejų mano darbų: viename paveiksle buvo vaizduojama moteris, kitame, abstraktesniame, – stilizuotas lapas. Pasirinko pastarąjį (pavadinimu „Lapas“). Kiek žinau, šis darbas nukeliavo į vieną iš jo vilų Italijoje. Mano paveikslas „Krentanti žvaigždė II“ puošia garsaus škotų filantropo, autoriaus ir verslininko Dankano Benataino namus. Transportavimo magnatas norvegas Arnas Fredlis turi įsigijęs tris mano darbus. Paveikslą „Arklys“ Jungtinių Arabų Emyratų Šardžos miesto šeichas nupirko ir padovanojo Šardžos muziejui. Savo darbais prisidedate prie kilnių tikslų. Papasakokite apie tai išsamiau. Taip, dažnai savo paveikslais prisidedu prie labdaringos veiklos. Esu aukojęs darbus tokiems labdaros fondams kaip „Caudwell Children“, „Amber Lounge Monaco“, „Lions Club Lietuva“, „Auginam Lietuvai čempionus“. Šių metų gegužės 21 dieną jau ketvirtą kartą dalyvavau „Amber Lounge Monaco“ labdaros aukcione, kuris kasmet vyksta „Formulės-1“ Monako didžiojo prizo varžybų metu. Šiame renginyje dalyvauja Monako princas Albertas II, „Formulės-1“ lenktynininkai ir pasaulinės pramogų bei verslo žvaigždės. Per renginį, kuris dėl karantino apribojimų šiemet vyko ypač sudėtingomis sąlygomis, buvo surinkta daugiau nei 500 tūkstančių eurų „Caudwell Children“ labdaros fondui, padedančiam negalią turintiems vaikams. Jame už 35 tūkstančius eurų buvo parduotas ir mano paveikslas „Krentanti žvaigždė. Mėlynas vanduo“. 32

Kūryba – lyg žaidimas: dažai tarsi patys kuria paveikslą, o tu tik stebi ir šiek tiek kontroliuoji procesą. Įdomu tai, kad nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Kaip pradėjote dalyvauti tokiuose aukcionuose? Prieš 5 metus vienoje Pietų Prancūzijos galerijų mano darbus pastebėjo viena aukciono organizatorių ir išsyk pakvietė prisidėti. Dalyvavimas tokio lygio aukcionuose, viena vertus, yra tarsi katarsis, žinant, kad padedi kitiems, kita vertus, tai leidžia man, kaip menininkui, pasitikrinti, ar einu tinkamu keliu, ar mano kūryba vertinama svetur. Brangiausiai parduoto Jūsų darbo kaina siekė 40 tūkstančių eurų, o bendra per visą dalyvavimo aukcionuose laikotarpį surinktų lėšų suma – net 200 tūkstančių eurų. Ir nė vienas euras iš šios paaukotos sumos nepateko į Jūsų kišenę – visi pinigai buvo skirti labdarai. Turbūt daug kas pagailėtų tokių pinigų... Man negaila, dalyvaudamas tokiuose renginiuose tikrai negalvoju apie pelną. Džiaugiuosi galėdamas kasmet savo kūryba prisidėti prie gražių ir prasmingų darbų.

„AMBER LOUNGE“ NUOTRAUKA

lietuvė

Įkvėpimas nėra mitas, jis iš tiesų egzistuoja. Tai specifinė dvasinė būsena, be kurios nieko nesukursi.

Pandemija, karantinas visus uždarė namuose, gerokai išaugino parduodamų būstų paklausą. Tikėtina, kad žmonėms labiau norėjosi puošti savo aplinką, jie aktyviau įsirenginėjo būstus. Ar tuo laikotarpiu pajutote susidomėjimo paveikslais šuolį? Kažkokio šuolio nepajutau, bet bent jau nebuvo kritimo, darbo nesumažėjo. Esate ne tik tapytojas, bet ir filmų kūrėjas. Kuo Jus sudomino filmų kūrimas? Kokiais darbo vaisiais, kokia patirtimi ypač džiaugiatės šioje srityje? Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prisiliesti prie kino kūrimo proceso. Man ypač patinka buvimas f ilmavimo aikštelėje, bendravimas su kiną kuriančia komanda. Tai yra savotiškas kontrastas: tapydamas visada būnu vienas tyloje, ramybėje, o filmavimo metu viskas priešingai – daug veiksmo, bendravimo, nutinka linksmų istorijų, apie kurias reikėtų pasakoti atskirai. Su f ilmų kūrimu glaudžiau esu susijęs nuo 2004 metų, kai pastačiau savo debiutinį trumpametražį filmą festivaliui „Dogma“, kuris vyko Vilniuje. Taip pat esu vienas iš trumpametražių filmų festivalio „AXX“, pradėto rengti 2005 metais, sumanytojų (kartu su Mindaugu Vosyliumi-Mindoza). Jame pats dalyvavau su 2 trumpametražiais filmais: „Dovana“ ir „Gimimo diena“. Gaila, kad šis festivalis gyvavo gan trumpą laiką, nes tai buvo puiki platforma atrasti naujų talentų. 2008 metais su grupės „Happyendless“ nariais gimė idėja padaryti bendrą projektą – vaizdo klipą grupės dainai „No Tomorrow“. Šis mano režisuotas vaizdo klipas laimėjo „MTV Fresh“ apdovanojimą. Kartu su Laura, kuri yra mano mūza, 2016 metais dalyvavome „Olibere Fragrances in Motion Awards (FIMA)“ trumpametražių filmų konkurse, kuris buvo Milano trumpametražių f ilmų festivalio dalis. Mūsų filmas, kurį prodiusavo Asta Liukaitytė ir Gytis Šapranauskas ir kuriame skambėjo Ericos Jennings daina, šiame festivalyje laimėjo žiuri prizą. O šiuo metu dirbame prie naujo ambicingo projekto su talentingu 3D grafikos dizaineriu Pauliumi Biesevičiumi. 35

lietuvė

Prieš tai minėjote savo, kaip tapytojo, tikslą. O kokie Jūsų, kaip filmų kūrėjo, tikslai? Kokiomis temomis svarbu kalbėti? Kaip filmų kūrėjas dar neužaugau, yra kur tobulėti. Jeigu dabar kurčiau filmą, jis būtų visai kitoks nei ankstesnė mano kūryba. Nuo pirmų jų bandymų iki dabar pasikeičiau kaip asmenybė. Kokie tikslai? Norėčiau labiau save realizuoti trumpo formato kino projektuose, tokiuose kaip vaizdo klipai,

trumpametražiai filmai. Kaip ir per tapybą, taip ir per kuriamus filmus noriu skleisti ramybę, gėrį, džiaugsmą, pozityvumą.

matyti, kad situacija keičiasi, ateina nauja laisvesnių žmonių karta su kitomis vertybėmis ir požiūriu.

Konkurencija ar palaikymas – kas Lietuvos kūrėjų bendruomenėje stipresnis, Jūsų manymu? Mano manymu, Lietuvoje dominuoja konkurencija. Šalies kūrėjų bendruomenė, deja, yra gan susiskaldžiusi. Dažnai pritrūksta tolerancijos vieni kitiems, geranoriškumo. Džiugu

Kaip manote, dalyvauti virtualiuose socialiniuose tinkluose verdančiame gyvenime šiais laikais kūrėjams yra būtinybė? Ar galima sėkmingai išsiversti ir be to? Manau, tai būtinybė. Būtų kvaila ignoruoti besikeičiančio pasaulio realybę. 37

lietuvė

Vieną ryškiausių jaunųjų Europos verslininkių įkvėpė

gamtos tausojimo idėja Kiekvienas svajoja daryti tai, kas prie širdies, ir sulaukti pripažinimo. Ši KARINOS SUDENYTĖS svajonė išsipildė itin anksti: būdama dar studentė ji su vyru ėmėsi socialinio verslo ir vos po 5 metų jos pavardė atsidūrė „Forbes“ sudarytame ryškiausių Europos verslininkių iki 30-ies metų trisdešimtuke. Poros idėja gaminti šaltai spaustas sultis iš prekybos centrų estetinių standartų neatitinkančių vaisių ir daržovių sulaukė daug Europos žiniasklaidos dėmesio. Jų įkurto prekių ženklo „Flawsome!“ tikslas – mažinti maisto švaistymą, padėti smulkiesiems Europos ūkininkams, prisidėti prie labdaros iniciatyvų ir pamažu keisti žmonių mąstymą. INGA NANARTONYTĖ

Karina, kada supratote, kad norite tapti verslininke? Galbūt verslumo gyslelė reiškėsi dar mokykloje? Būdama šešiolikos pradėjau dirbti. Jau tada žinojau, kad nenoriu nuo kažko priklausyti. Tapusi studente, dar nesijaučiau pasirengusi nuosavam verslui, tačiau draugas (dabar mano vyras), kuris yra vyresnis ir visada mane įkvepia, paskatino tam ryžtis. Viskas mūsų gyvenime vyksta spontaniškai, sakyčiau, taip pat pradėjome ir verslą. Kaip gyvenimas klostėsi išvykus į Jungtinę Karalystę? Su mama į Londoną išvykau būdama keturiolikos. Iš pradžių ketinome tik aplankyti artimuosius, bet užsibuvome, apsipratome. Kai žmonės atvažiuoja į Angliją jau baigę universitetus, neretai būna sunku: juk jie jau buvo susikūrę gyvenimą Lietuvoje, tėvynėje liko visi draugai... O aš buvau dar vaikas, 38

pripratau lengvai. Londone baigiau mokyklą, koledže įgijau turizmo vadybininko specialybę. Vėliau persikėliau į Velsą ir baigiau verslo vadybos studijas Pietų Velso universitete. Čia sukūriau šeimą ir gimė mudviejų su vyru verslo idėja. Kaip kilo mintis imtis tvaraus verslo ir gaminti sultis iš atliekamų vaisių bei daržovių? 2015 metais su dabartiniu vyru gyvenome Londone. Dažnai apsipirkinėdavome prekybos centruose, tokiuose kaip „Tesco“, „Sainsbury’s“, vietos turguose ir atkreipėme dėmesį, kaip gausiai naudojamas plastikas vaisiams ir daržovėms pakuoti. O tie vaisiai ir daržovės visada atrodydavo idealūs, vienodi. Vėliau sužinojome apie „Love Food and Hate Waste“ kampaniją. Jos reklamoje perskaitėme, kad visame pasaulyje išmetama iki 4 trilijonų obuolių. Supratome, kad dabar tinkamas laikas kurti socialinį verslą. Taigi nusprendėme atlikti maisto paslau-

„MATINE STUDIO“ NUOTRAUKA

lietuvė

Trečdalis viso pasaulyje užauginto maisto tampa atliekomis – tai yra gėdingas žemės, vandens ir išteklių švaistymas.

lietuvė

lietuvė gų sektoriaus tyrimus, nuvykome į vietinius ūkius pasikalbėti su augintojais. Grynindami verslo idėją, iškėlėme tris aktualias problemas. Pirma – jau minėtoji maisto švaistymo problema. Trečdalis viso pasaulyje užauginto maisto tampa atliekomis – tai yra gėdingas žemės, vandens ir išteklių švaistymas. Vaisiai ir daržovės eikvojami labiau nei kitų rūšių maistas. Supratome, kad viena iš priežasčių – estetiniai standartai. Vaisiai, daržovės atmetami dėl išvaizdos, pavyzdžiui, netinkamos formos, spalvos arba dydžio. Kita problema – tai cukraus kiekis. Kaip rodo tyrimai, 71 procentas vartotojų yra susirūpinę dėl cukraus kiekio gaiviuosiuose gėrimuose ir mano, kad maisto ir gėrimų pramonė turėtų stengtis jį sumažinti. Trečia problema – plastiko ir pakuočių atliekos. Manoma, kad Jungtinėje Karalystėje kasmet sunaudojama 5 milijonai tonų plastiko. 80 procentų vartotojų bando sumažinti perkamo plastiko kiekį. Jo perdirbimas yra geras sprendimas, tačiau manome, kad tai tik pusiaukelė tvarumo kelionėje. 2017 metais mudu su vyru Jungtinėje Karalystėje pradėjome gėrimų gamybos verslo projektą „Flawsome!“. Ėmėme gaminti šaltai spaustas sultis iš vaisių bei daržovių, kurių atlikdavo arba kurias dėl netobulos išvaizdos atmesdavo prekybos centrai. Dirbame vien su nepalankioje padėtyje esančiais smulkiaisiais Europos ūkininkais, kuriems sunku parduoti estetinių standartų neatitinkančią produkciją prekybos centrams. Mūsų tikslas – panaudoti maisto perteklių ir didinti visuomenės supratimą apie neigiamą maisto švaistymo poveikį aplinkai. Parodyti, kad įmanoma vykdyti tvarų verslą, gerbiant gamtinę aplinką ir jos išteklius. Verslą įkūrėte būdama vos 20-ies ir štai po 5 metų Jūsų pavardė atsidūrė „Forbes“ sudarytame ryškiausių Europos verslininkių iki 30-ies metų trisdešimtuke. O šiemet buvote nominuota „Globalios Lietuvos“ apdovanojimams. Buvo netikėta? Labai džiaugiuosi, kad šiemet buvau nominuota „Globalios Lietuvos“ apdovanojimui už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Nuostabu, kad pripažįstamos įmonės, teikiančios socialinę naudą ir kuriančios geresnę ateitį. Įmonė „Forbes“, sudarydama minėtą reitingą, vykdo didžiulę atranką. Gaunama tūkstančiai paraiškų ir kiekvienoje kategorijoje atrenkama po 30 žmonių. Į reitingą patenka ryškiausi jaunieji verslininkai, lyderiai, žvaigždės. Būti tarp jų man atrodo beprotiškas pasiekimas. Niekada nebūtume patikėję, kad galime patekti į šį sąrašą tarp Gretos Thunberg ir kitų įkvepiančių žmonių. Su kokio dydžio komanda startavote? Kas buvo sunkiausia? Verslą 2017-aisiais pradėjome dviese su vyru, kišenėje teturėdami 800 svarų ir būdami studentai. Po metų sukūrėme šeimą, mums gimė dvynukės. Tada man tebuvo 22-eji. Vis dėlto nusprendėme nerti giliai į verslo vandenis. Tikrai nebuvo lengva, bet nesigailiu dėl nė vieno priimto sprendimo, nes visa tai atvedė ten, kur esame dabar. 42

Didžiausias iššūkis mums visada buvo finansavimo norimiems darbams atlikti trūkumas, bet, kita vertus, dėl to tapome labai išradingi. Versle pritaikėme skirtingus savo įgūdžius, savybes ir patirtį. Per savo verslo kelionę tiek daug sužinojome ir išmokome. Įveikėme daugybę iššūkių ir kliūčių, išmokome kovoti su emocijomis. Tvirtai tikiu, kad verslo sėkmę lėmė mudviejų su vyru bendrystė. Kartu esame stipresni. Mus visada siejo ta pati aistra, supratome vienas kito stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai tarsi gyvenimo nuotykis su geriausiu draugu. Pasitikėjimas, atvirumas, sąžiningumas ir atsidavimas – mūsų santykių pagrindas, labai svarbus ne tik kuriant šeiminę laimę, bet ir siekiant bendro verslo tikslų. Šiandien turime ambicingą daugiau nei 12 žmonių komandą. Mus visus vienija noras atkreipti žmonių dėmesį į maisto švaistymo problemą ir paskatinti prisidėti prie jos sprendimo renkantis tvarius produktus. Kokiose dar rinkose, be Jungtinės Karalystės, galima rasti Jūsų gaminių? Kas ateities vizijoje? Visai neseniai savo produkciją pradėjome eksportuoti į kitas šalis: Vokietiją, Kroatiją, Lenkiją, Vidurinius Rytus, ir planuojame plėstis į daugiau šalių. Žinoma, tikiuosi, kad vieną dieną šių gaminių bus galima įsigyti ir mano gimtojoje Lietuvoje. Kokia ta jauno verslininko kasdienybė? Ar įmanoma „neperdegant“ suderinti mamos ir verslininkės vaidmenis? Visada sakau, kad nėra nieko neįmanomo. Tačiau pripažįstu, kad nelengva valdyti verslą būnant mama. Sunku pasiekti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, derinti skirtingas pareigas. Šeima tikisi, kad būsi mama ir žmona, o verslas reikalauja būti lydere ir rodyti atsidavimą. Vienos moterys gali suderinti šias dvi gyvenimo sritis, kitos – ne. Manau, priklauso nuo asmenybės. Žinau nemažai moterų, kurios vienu metu sėkmingai siekia daug dalykų: fizinės ir emocinės gerovės, santykių darnos, karjeros. Manau, kad motinystė nesumažino mano galimybių siekti verslo sėkmės. Kaip manote, kokios savybės Jums labiausiai padeda versle? Tikėjimas savimi yra bene svarbiausias bruožas, kurį turi bet kuris sėkmės lydimas verslininkas. Jei netiki, kad tau gali pasisekti, labai toli nenueisi. Tikėjimo savimi esmė yra suvokimas, kad tu – ir tik tu – esi savo sėkmės variklis. Man labai patinka posakis, kurį galima pritaikyti visur: „Find people who will elevate you, not bring you down.“ Ką patartumėte žmonėms, svarstantiems, ar verta imtis verslo, turintiems gerų idėjų, tačiau stokojantiems lėšų verslo pradžiai? Pradėdami verslą žmonės dažnai tikisi geresnės darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, mano, kad tada bus sveikesni ir patirs mažiau streso. Tikisi uždirbti daugiau, būti užtikrintesni dėl karjeros. Deja, ne visada taip nutinka. Jei planuojate pradėti verslą, nusiteiki-

lietuvė

Mūsų tikslas – panaudoti maisto perteklių ir didinti visuomenės supratimą apie neigiamą maisto švaistymo poveikį aplinkai. Parodyti, kad įmanoma vykdyti tvarų verslą, gerbiant gamtinę aplinką ir jos išteklius.

lietuvė

Pasitikėjimas, atvirumas, sąžiningumas ir atsidavimas – mūsų su vyru santykių pagrindas, labai svarbus ne tik kuriant šeiminę laimę, bet ir siekiant bendro verslo tikslų.

DOROTOS ROSIŃSKOS NUOTRAUKA

lietuvė

lietuvė te realybei: jums gali tekti dirbti daugiau ir gauti mažiau, nei tikitės. Verslo kūrimas iš pagrindų reikalauja daug darbo ir laiko. Dauguma mano sutiktų verslininkų sakė, kad beveik visada dirba. Mudviem su vyru šiek tiek palengvėjo, kai pasisamdėme darbuotojus, tačiau kaip įmonės steigėjai ir komandos lyderiai vis tiek turime būti aktyvūs net ir savaitgaliais. Daugelis svajoja dirbti sau norėdami pagerinti bendrą gyvenimo kokybę, susikurti norimas sąlygas, daryti tai, kas patinka. Tačiau iš tiesų darbas sau nėra auksinis bilietas į laisvę, pinigus ar pasitenkinimą. Jeigu žmonės įvertintų tai prieš pradėdami verslą, galbūt būtų mažiau verslininkų, nusivylusių dėl lūkesčių ir realybės neatitikimo. Imkitės verslo, kai esate veržlūs, nusiteikę dirbti su aistra ir pasirengę visoms galimybėms. Galite pradėti nuo mažų žingsnelių ir pamažu įgyvendinti ilgalaikį tikslą. Viena didžiausių apie verslą svarstančių žmonių baimių yra finansinė rizika. Prieš pradedant verslą reikia gerai įvertinti savo finansinę padėtį. Padėti gali biudžeto sudarymas ir taupymas, tačiau gali tekti pasinaudoti ir išorinėmis paramos sistemomis arba alternatyviais pajamų šaltiniais. Ar, Jūsų manymu, Lietuvoje netrūksta jaunimo verslumą skatinančių iniciatyvų? Galbūt turite idėjų, Anglijoje matote gerųjų pavyzdžių? Lietuva – išsivysčiusi, progresyvi, stabilios ekonomikos šalis, turinti aukšto lygio švietimo sistemą ir daug kitų privalumų. Lietuviai vienbalsiai apibūdinami kaip darbštūs, greitai ir kokybiškai dirbantys, kūrybingi. Turbūt mano pačios klausimas būtų: kokios Lietuvoje yra sąlygos užsieniečiams, išeivijai kurti smulkųjį ar vidutinį verslą? Arba kaip išlaikyti čia universitetus baigusius žmones, į kuriuos valstybė investavo nemažai išteklių? Nors teko girdėti, kad Lietuvoje yra palengvintos sąlygos kurti verslą dėl mokestinių lengvatų, tačiau apie tai nėra plačiai žinoma.

Lietuva turi tapti šalimi, palaikančia startuolius ir inovacijas. Žinau, kad jau yra tokių iniciatyvų kaip „Vilnius tech map“. Bet ir vėl grįžtu prie klausimo: kaip galėtume motyvuoti šiuos žmones likti savoje šalyje? Manau, Lietuvos turtas yra smulkieji arba vidutiniai verslai. Jei startuoliai galėtų lengviau gauti finansavimą, padidėtų užimtumas ir atsirastų didesnė specialistų paklausa. Tuomet jaunuoliai, baigę mokslus ar jau turintys tam tikros patirties, neiškeliautų iš Lietuvos. Tad didžiausias iššūkis – kaip padėti startuoliams lengviau pritraukti finansavimą. Žinoma, vyriausybė galėtų skirti dotacijų ir pan. Bet toje srityje, kur aš dirbu, tai gana komplikuotas reikalas. Būtų daug lengviau, jei paskatintume įsitvirtinusius Lietuvos žmones investuoti į tuos startuolius. Kiek žinau, Lietuvoje nėra mokesčių lengvatos tiems, kurie investuoja į mažesnius verslus. Jungtinėje Karalystėje labai išplėtota akcijų pasirinkimo sistema „Enterprise Management Incentive“ (EMI). Mažesnėms įmonėms sukurta mokesčių atžvilgiu palanki akcijų pasirinkimo sandorių schema. EMI yra labai naudinga iniciatyva, leidžianti įmonėms pritraukti ir išlaikyti darbuotojus, sudarant galimybę jiems įsigyti įmonės akcijų ir taip dalyvauti įmonės valdymo procese. Pastaruoju metu verslai raginami saugoti gamtą, intensyviau mažinti anglies dioksido emisijas ir nustoti teršti vandenynus plastiku. Tai turėtų būti aktualu visiems pramonės verslams. Pastebiu, jog Lietuvoje tvaraus vartojimo skatinimo iniciatyvų daugėja, tačiau labai svarbu aktyviai apie tai komunikuoti, kad vartotojai galėtų rinktis tvaresnį maistą. Mat, kiek žinau, JTO Darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo indekse Lietuva yra 36-oje vietoje ir atsilieka nuo kaimyninių šalių (Estija 10-oje vietoje, o Latvija – 24-oje). Tikiu, kad greitai galėsiu pristatyti savo produkciją Lietuvoje ir didinti visuomenės supratimą apie neigiamą maisto švaistymo poveikį aplinkai, savo veikla parodyti, kad įmanoma vykdyti tvarų verslą, gerbiant gamtinę aplinką bei jos išteklius ir remiant labdaros organizacijas.

apdovanojimai ir įvertinimai 2017 m. pradėtas verslas Karinai jau atnešė ne vieną apdovanojimą: 2017 m. – apdovanojimas „Young Great British Entrepreneur Award 2017“. 2017 m. – apdovanojimas „Shell LiveWire Smarter Future Programme 2017“. 2018 m. pateko tarp dešimt geriausių „Shell LiveWIRE“ novatorių. 2018 m. – apdovanojimas „P.E.A. Awards 2018“. 2018 m. – apdovanojimas „Business Growth Awards South Wales 2018“. 2018 m. – apdovanojimas „Business Wales Awards 2018“. 2020 m. Karina JAV bendrovės „Forbes“ buvo įtraukta į 30-ies ryškiausių Europos socialinio verslo lyderių iki 30-ies metų sąrašą.

lietuvė

DOROTOS ROSIŃSKOS NUOTRAUKA

Labai džiaugiuosi, kad šiemet buvau nominuota „Globalios Lietuvos“ apdovanojimui už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Nuostabu, kad pripažįstamos įmonės, teikiančios socialinę naudą ir kuriančios geresnę ateitį.

„V&V BOUTIQUE“ ARCHYVO NUOTRAUKOS

lietuvė

Žemiška mada Turbūt ne kartą stebėdami dizainerių kolekcijų pristatymus pagalvojome: „Šie drabužiai skirti tik podiumui“, „Nežinau, ar išdrįsčiau taip apsirengti“, „Gražu, bet nepatogu“ ir pan. Kol vieni suka galvas, kaip sukurti ir pristatyti ką nors pompastiško, stebinančio, drąsaus ar provokuojančio, kiti maudosi beribėje idėjų jūroje kurdami žemišką madą. Daugiau nei prieš dešimtmetį prekių ženklą „V&V Boutique“ įkūrusi VIKTORIJA VAIČIULIENĖ nuo pat pradžių pasirinko pastarąją kryptį: tarė „ne“ pompastikai, provokuojančiai madai ir sujungė jaunatvišką eleganciją, patogumą, solidumą, patrauklumą bei santūrumą – tai, ko norisi kasdienėje aprangoje. Daugybės lietuvių simpatijas pelnė ne tik jos kuriami stilingi drabužiai, bet ir gebėjimas komunikuoti, kurti ryšį su klientais. Daugiau nei 60 tūkst. sekėjų socialiniuose tinkluose, ištikimų klienčių palaikymas, tvirta lyg kumštis komanda – tai, kas leidžia Viktorijai kasdien su vis didesniu įkvėpimu pasinerti į darbą, virtusį gyvenimo būdu. INGA NANARTONYTĖ

Tikiu, kad už daugiau nei dešimtmetį gyvuojančio „V&V Boutique“ prekių ženklo slepiasi įkvepianti istorija. Papasakokite: kodėl po šešerių metų teisės studijų pasiryžote imtis drabužių kūrimo verslo? Drabužiai nuo vaikystės buvo mano aistra ir slaptas hobis, kuriam likdavo laiko po intensyvių pamokų mokykloje. Rengtis individualiai siūtais, o ne parduotuvėje ar turguje pirktais rūbais buvo mano šeimos moterų tradicija. Kai tapau paaugle, mama ir mane pradėjo vestis pas siuvėją, įskiepijo su meile pasiūto drabužio idėją. Kokia buvo pradžia? Kai kurie kūrėjai prisipažįsta, kad pradėję verslą perėjo ugnį ir vandenį: pasitaikydavo nesąžiningų partnerių, darbuotojų, apmaudžių klaidų. Ar niekada nebuvo aplankiusi mintis: „Kam man to reikia?“ Peržvelgę verslo plėtros istoriją, galėtume paliudyti, kad turėti ir sėkmingai vystyti prekių ženklą yra sunkus, nuoseklus, ne žibučių žiedlapiais pabarstytas darbas.

Pirmuosius verslo žingsnius žengiau laukdamasi pirmojo sūnaus. Vėliau su kūdikiu ant rankų keliaudavau į medžiagų parduotuves, pas siuvėjas. Dar vaikystėje tėtis įskiepijo atsakingą požiūrį į darbą. „Nėra žodžio „negaliu“, yra žodis „reikia“, – sakydavo jis. Verslo žingsnius žengėme atsargiai, kiekvieną jų labai atidžiai sverdavome, nešokome aukščiau bambos ir niekada nekėlėme tikslo tapti KAŽKUO. Tiesiog dirbome su didžiule meile, tikėdami tuo, ką darome. Ar buvo sunku rasti patikimus bendražygius, gerus darbuotojus? Sako, kai su meile ieškai, tai su meile ir ateina. Mūsų įmonė gali pasigirti ir beprotiškai didžiuojasi darbuotojais, kurie sėkmingai dirba nuo pat pirmųjų metų. Kartu mokomės ir augame. Be galo didžiuojuosi savo komanda. Labai dažnai pagalvoju, kad ji yra tarsi tvirtas kumštis, ir darbuotojams nuolat primenu, kad tik kartu mes galime daug. 49

lietuvė

Nemėgstame akį rėžiančių detalių, provokuojančių iškirpčių, pigių blizgučių, kurdami vadovaujamės principu „daugiau yra mažiau“.

lietuvė

lietuvė Dar vaikystėje tėtis įskiepijo atsakingą požiūrį į darbą. „Nėra žodžio „negaliu“, yra žodis „reikia“, – sakydavo jis.

lietuvė

Kada įsitikinote, kad sprendimas pakeisti karjeros kryptį buvo teisingas? Visuomet tuo tikėjau – širdyje jaučiau, kad mano vieta ne teisėje, o tarp daugybės rūbų ir būrio laimingų moterų. Ar šiandien galėtumėte sakyti: „Turiu viską, apie ką svajojau“? Nors esu maksimalistė, tačiau dažnai pagaunu save mąstant, kad man labai pasisekė ir turiu netgi daugiau, negu galėjau svajoti. Galbūt taip atrodo todėl, kad niekada nekėliau ambicijų tapti tuo ar anuo, iki tam tikro termino uždirbti tiek ar aniek, atverti kelias parduotuves ar gamybos apimtį padidinti iki tam tikro skaičiaus. Džiaugiausi kiekvienu nauju žingsniu į priekį, mažomis smulkmenomis. Be to, kalbant apie „viską, ką turiu“, iš pradžių į galvą ateina šeima: mylimas vyras, du nuostabūs vaikai, sveiki tėvai, taip pat jaukūs namai. Jie teikia didžiulę ramybę, o ši man be galo padeda darbe. Esu labai laimingas žmogus ir tai man leidžia kurti iš širdies. Ar dabartinėje veikloje praverčia teisės žinios? Galbūt labiau praverčia mokyklos ir studijų metais išsiugdytas didelis užsispyrimas, kantrybė. Kadangi mokykloje mokiausi gerai, turėjau išsikėlusi uždavinį išlaikyti egzaminus taip, kad galėčiau įstoti į nemokamą geriausios ir prestižiškiausios specialybės studijų programą. Mokiausi daug, dažnai net aukodavau miegą. Įvykdžiau išsikeltą uždavinį ir visus ketverius studijų metus gaudavau stipendiją, kuri tuo metu man buvo itin reikalinga. Todėl šiandieniame darbe, susidūrusi su kantrybės reikalaujančiais iššūkiais, tik šypteliu – tokios pamokos jau yra išmoktos ir daug kartų pakartotos. Ką šiandien maloniausia prisiminti iš pastarojo dešimtmečio? Kaip žvelgiate į savo pirmąsias kolekcijas? Kaip ir turbūt visiems kūrėjams, žiūrėti į savo pirmąsias kolekcijas, nuotraukas šiek tiek gėda. Tačiau tikrai labai gerai atsimenu, kaip studijoje įvykus pirmai profesionaliai fotosesijai širdyje apsigyveno „wow“ jausmas, beprotiškai didžiavausi savo ir savo mažutėlės siuvėjų komandos darbu. Šalia „šiek tiek gėda“ širdyje gyvena pasididžiavimo mūsų istorija jausmas. Džiaugiuosi matydama progresą, tobulėjimą. Tiek pamokų išmokta ir tiek gerų emocijų patirta per daugiau nei 60 fotosesijų. Ar verslą stipriai palietė pandemija? Su komanda dažnai pasidžiaugiame, kad per dešimt metų užaugintas klienčių būrys ir turima elektroninė parduotuvė padarė stebuklą – itin skaudžių

pandemijos pasekmių nepajutome. Juokavome, kad ištikimiausios klientės turbūt įtraukusios mūsų gaminius į „Būtinųjų prekių“ sąrašą, todėl scenarijus, kurio labai bijojome, neįvyko. Kokie Jums pačiai buvo pastarieji metai? Ar netrūko ūpo kūrybai? Pastarieji metai buvo kitokie, tačiau ne blogesni nei ankstesni. Išmokome dirbti kitaip, turėjau progą daugiau būti namuose, laimę daug laiko praleisti su vaikais, padėti jiems mokytis, geriau juos pažinti. Ūpo kūrybai man turbūt dar nebuvo pritrūkę. Netgi kai neturiu nuotaikos, užtenka tik pagalvoti, pavyzdžiui, apie ateinantį pavasarį ir galvoje patogiai įsitaiso mintis, kaipgi apsirengusi per tą pavasarį keliausiu. Tada ir gimsta kolekcijos – visų pirma iš pačios noro taip atrodyti. Kuriate, kaip pati esate įvardijusi, žemišką madą ir griežtai sakote „ne“ pompastikai. Kas paskatino pasirinkti tokią kryptį? Nemėgstame akį rėžiančių detalių, provokuojančių iškirpčių, pigių blizgučių, kurdami vadovaujamės principu „daugiau yra mažiau“. Mums artima „lengvų rytų“ filosofija, manome, kad spinta neturi lūžti nuo drabužių gausos – verčiau turėti mažiau drabužių, tačiau rinktis tokius, kurie tarpusavyje puikiai derėtų proporciškai, stilistiškai ir spalviškai. Savo klientėms neįkyriai bandome „įskiepyti“ vienos, daugiausia dviejų spalvų derinių koncepciją ir nuolat pateikiame idėjų, kaip galima sluoksniuoti drabužius, vienos kolekcijos rūbus suderinti su kitais, tokiu būdu naujam gyvenimui ir įvaizdžiui prikeliant net ir tuos spintos gyventojus, kurie jau atrodė nusibodę. Kokios vertybės Jums svarbiausios gyvenime, versle, kūryboje? Meilė tam, ką darai, besąlygiškas tikėjimas tuo, ką darai, ir gebėjimas džiaugtis mažomis kasdienėmis smulkmenomis, kurios anksčiau ar vėliau pavirs į didelius dalykus. Kaip manote, kiek šiandieninio verslo sėkmei svarbi komunikacija? Mūsų atveju komunikacija yra be galo svarbi. Per dešimt metų užsiauginome ne tik klientes, bet ir mūsų filosofijos sekėjas. Esu mama, žmona, namų šeimininkė, susidurianti su lygiai ta pačia krūvele problemų, kaip ir mūsų klientės. Mums visoms svarbu, kad rytais nereikėtų rymoti prie drabužių spintos nerandant, kuo apsirengti, kai už rankovės tampo į darželius ar mokyklas vėluojantys vaikai. Mums visoms svarbus pa-

lietuvė

Visuomet jaučiau, kad mano vieta ne teisėje, o tarp daugybės rūbų ir būrio laimingų moterų.

lietuvė

Šiandieniame darbe, susidūrusi su kantrybės reikalaujančiais iššūkiais, tik šypteliu – tokios pamokos jau yra išmoktos ir daug kartų pakartotos.

lietuvė

sitikėjimas savimi, kuriam didelę įtaką daro apranga, laikysena, eisena, nusiteikimas, nuotaika. Todėl socialiniuose tinkluose su klientėmis dalydamasi kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais jaučiu, kad jau seniai kuriu ne tik drabužių prekių ženklo koncepciją, bet ir laimingos moters koncepciją. Papasakokite, koks kelias nuo idėjos iki klientės vilkimo drabužio. Visur siekiate tobulumo? Šis kelias tikrai labai ilgas. Pavyzdžiui, pristatant pavasario kolekciją, mūsų mintys jau būna sutelktos į rudens ir žiemos kolekciją. Žinoma, visuose procesuose: tiek kūryboje, tiek gamyboje, tiek rinkodaroje, tiek aptarnaudami klientus, siekiame tobulumo. Tačiau žinome ir džiaugiamės, kad visuomet galime tobulėti, jeigu tik nuoširdžiai ir drą-

siai įvardijame problemas. Žvelgiame į jas kaip į pamokas, kurios ateityje padės priimti protingesnius sprendimus ir dar vienu žingsneliu priartėti prie tobulumo. Ar skaičiavote, kiek maždaug drabužių modelių esate sukūrusi? Ne, niekada to nedariau. Pastaraisiais metais išleidžiame po 8 didesnes ar mažesnes kolekcijas, jose pristatome po 15–30 modelių, tad kasmet į gyvenimą išleidžiame apie 200 naujų rūbų. Tiesa, kai kuriuos „prikeliame“ iš ankstesniųjų kolekcijų ar įtraukiame klienčių prašymu. Naujausią kolekciją pavadinote „Summer Office“. Kas jai būdinga? Kolekciją įkvėpė pastarieji metai, kuriuos kartais 59

lietuvė Spinta neturi lūžti nuo drabužių gausos – verčiau turėti mažiau drabužių, tačiau rinktis tokius, kurie tarpusavyje puikiai derėtų.

lietuvė juokais vadinu „vienkiemio režimo metais“. Niekas netikėjo, kad taip bus – kad užsidarys mokyklos, darželiai, biurai ir darbo vietos persikels į namus. Niekas netikėjo, bet „atsitiko gyvenimas“. Nors labai lėtais žingsneliais viskas grįžta į vėžes, kiek girdžiu iš klienčių, dalis darbinių funkcijų vis dar paliktos namų ofisui. Tad kilo mintis apie vasarinį, terasoje įrengtą ofisiuką ir atitinkamą aprangą. Sukūrėme patogių, nesiglamžančių ir draugystės su lygintuvu nereikalaujančių marškinukų modelius, puikiai derančius prie mūsų ir klienčių jau pamėgtų liemenių, megztukų, įvairiems figūros tipams tinkančių kelnių. Šiais deriniais galima subtiliai pasipuošti ir jaustis patogiai.

Kas Jus įkvepia judėti pirmyn, tobulėti? Žinojimas, kad galiu išmokti, sužinoti ir padaryti geriau, nei galėjau vakar. Kokių stiliaus klaidų patartumėte vengti moteriai, norinčiai atrodyti stilingai? „Nemakaluoti“ spalvų, rinktis vienos arba dviejų spalvų drabužius, būtinai turėti bent vieną prie įsigyto (-ų) derinio (-ių) tinkančių batų porą ir proporciškai derantį viršutinį rūbą. Kaip manote, ar visada liksite mados srityje? Liksiu tol, kol būsiu įdomi klientėms. Juk „išsikraustyti“ iš hobio, kuris jau tapo gyvenimo būdu, būtų išties neprotinga.

lietuvė

Taivane gimstantis lietuviškumas Gyvenimas Azijoje kupinas veiksmo, kvapą gniaužiančių vaizdų, neįprastų gastronominių patirčių ir kartkartėmis stebinančių gamtos išdaigų. Ne išimtis ir Taivanas – nedidelė, bet gausiai apgyventa Rytų Azijos sala, apie kurios ypatybes papasakojo AUŠRA ANDRIUŠKAITĖ. Lietuvės planuose buvo trumpalaikė kelionė į Taivaną, norint susipažinti su mylimojo gimtine. Tačiau moteris ne tik pasiliko ten gyventi, bet ir tapo vietos lietuvių bendruomenės pirmininke, jungiančia dvi visiškai skirtingas kultūras. LAURA ŠAKIROVAITĖ

Aušra, ne vienus metus gyvenate Rytų Azijoje. Kokia buvo pirmoji pažintis su Taivano sala? Kas Jus čia atvedė? Pirmą kartą į Taivaną atvykau 2015-ųjų pabaigoje dabartinio vyro dėka. Tikslas buvo tik aplankyti ir pamatyti jo išgirtą salą. Tuo metu, be Japonijos, kitose Azijos šalyse nebuvo tekę lankytis, tad buvo labai įdomu. Pirmoji pažintis su Taivanu paliko teigiamą įspūdį – taivaniečiai draugiški, svetingi žmonės, tik drovūs ir nelinkę rodyti didelio susidomėjimo, atakuoti klausimais. Prieš tai Jums jau buvo tekę ragauti gyvenimo svetur. Kokios šalys tai buvo ir kuri įsiminė labiausiai? Taip, labai mėgstu keliauti. Labiausiai patiko tos šalys, kuriose teko pagyventi ilgėliau. Pavyzdžiui, Italijoje studijavau pagal „Erasmus“ mainų programą, kurį laiką ji buvo mano svajonių šalimi. Ispanija taip pat sužavėjo. Valensijoje mokiausi ispanų kalbos, o vėliau, sužinojusi apie garsųjį Šv. Jokūbo piligriminį kelią, vedantį į Santjago de Kompostelos miestą, pati į jį išsiruošiau. Per porą mėnesių viena pėsčiomis nužygiavau nuo šalia Barselonos esančio Montserato vienuolyno iki Fisteros. Kadaise buvo manoma, jog tai yra pasaulio kraštas, o kartu 62

ir piligriminės kelionės pabaiga. Iš viso nuėjau apie 1300 kilometrų. Keliaudama per skirtingus regionus, miestus ir kaimus susipažinau su daugybe žmonių, kelionės metu dar labiau atsiskleidė šalies grožis. Dar viena šalis, kuri man paliko didelį įspūdį, – Graikija, kurioje gyvenau porą metų. Ten susipažinau su lietuvių bendruomenių veikla, susidraugavau su toje šalyje gyvenančiais tautiečiais. Būtent prisiminimai apie tautiečių draugystę Graikijoje paskatino įkurti lietuvių bendruomenę Taivane. Na, ir, žinoma, užburianti Japonija. Ji akimirksniu mane sužavėjo savo kitoniškumu. Nuo Europos skyrėsi absoliučiai viskuo: ir maistu, ir kultūra, ir kalba. Tikriausiai dėl to, kad tai buvo mano pirmoji aplankyta Azijos šalis, minėti skirtumai darė Japoniją dar patrauklesnę. Papasakokite apie Taivaną. Kokia čia gamta, žmonės? Kas Jus labiausiai žavi šiame krašte? Taivanas yra nedidelė sala, už Lietuvą mažesnė beveik dukart. Jos didžioji centrinė dalis kalnuota, o miestai įsikūrę salos pakraščiuose. Taivano populiacijos dydis – beveik 24 milijonai, tai bene 8 kartus daugiau nei Lietuvoje. Gamta čia įspūdinga: gausu didingų kalnų, nacionalinių parkų, žavingai besidriekiančių pakrančių, kvapą gniaužiančių nuos-

lietuvė

Pirmoji pažintis su Taivanu paliko teigiamą įspūdį – taivaniečiai draugiški, svetingi žmonės, tik drovūs ir nelinkę rodyti didelio susidomėjimo, atakuoti klausimais.

lietuvė

tabaus grožio šventyklų. Kadangi sala nedidelė, visur galima nuvykti gana greitai, tačiau savaitgaliais daug kur didelės spūstys. Šiame Azijos kampelyje mane nustebino visą parą verdantis gyvenimas. Tai, jog automobilių eismas niekada nenurimsta... Ir tai, kad čia bet kuriuo paros metu gali rasti, kur pavalgyti. Kai kurie restoranai Taipėjuje, sostinėje, dirba iki antros ar trečios valandos ryto, o savitarnos parduotuvės – visą parą. Be to, galima laisvai pirkti alkoholinius gėrimus ir drąsiai juos gerti gatvėje. Visgi nesu mačiusi, jog patys taivaniečiai gertų gatvėje, dažniausiai tai daro užsienio turistai. Sala garsėja gamtos išdaigomis: audromis, žemės drebėjimais, taifūnais. Galbūt teko susidurti su kuria nors iš jų? Gamta čia tikrai stebina. Ne kartą teko pajusti žemės drebėjimą – vienas jų įvyko visi neseniai. Daž66

niausiai jie būna vidutinio stiprumo ir didelės žalos nepridaro. Nuo žemės drebėjimų labiausiai kenčia rytinė salos dalis. Taifūnai man baisesni, nes trunka gerokai ilgiau. Laimei, pastaraisiais metais jie aplenkia salą. Prisimenu, kartą taifūno sukelto didelio potvynio metu kai kuriuose miestuose žmonės plaukiojo gatvėse ir net pagaudavo didelių žuvų. Ar nebuvo nedrąsu pasilikti čia gyventi ir pasinerti į visiškai naują kultūrą? Kadangi vykdama į Taivaną nemaniau, kad pasiliksiu čia visam laikui, tai labai didelio šoko nepatyriau. Sakyčiau, pradžioje visada būna daug entuziazmo, noro pažinti šalį ir tai padeda bandant prisijaukinti naują gyvenimo etapą. Vis dėlto kartais pati stebiuosi, kaip nepabijojau atvykti čia ir pasilikti.

lietuvė

Kas, apsigyvenus Taivane, pirmiausia pasikeitė Jūsų kasdienybėje? Pirmiausia teko susitaikyti, jog, norint prisijaukinti šalį, teks lankyti kinų kalbos pamokas, nes savaime išmokti nelabai pavyks. Didžiausias iššūkis man yra tarimas. Prie jo nepratusiai ausiai sunku susigaudyti, jog tas pats žodis, tariamas skirtinga intonacija, gali turėti skirtingą reikšmę. Kai atrodė, kad jau pramokau kalbos pagrindų, teko nusivilti, nes niekas nesuprasdavo, ką noriu pasakyti. Taisyklingai pritaikyti intonacijas ne vienam, o visiems žodžiams – be galo daug pastangų reikalaujantis darbas. Reikia dar daug mokytis, kad galėčiau sakyti, jog kalbu gerai, bet susikalbėti jau galiu (šypsosi). Kitas dalykas, kuris pasikeitė, – maistas. Teko pamiršti lietuvišką virtuvę. Nors dalį mėgstamų produktų atsivežu iš Lietuvos. Duoną užsišaldau, tad jos užtenka

ilgam. Tačiau pasiilgstu varškės gaminių, šaltibarščių. Lietuvoje buvau desertų mėgėja, o Taivane jie nelabai valgomi. Arba, mano supratimu, patiekalai, kuriuos vietiniai valgo kaip desertą, sunkiai gali būti taip vadinami. Kaip galima laikyti desertu raudonųjų arba žaliųjų pupelių košę su tofu ir cukraus sirupu? Dabar kartkartėmis valgau šį patiekalą, ir man tikrai patinka, bet reikėjo laiko priprasti. Kokie dar vietiniai patiekalai vyrauja Jūsų kasdienybėje? Vienu metu buvau pamėgusi Dan bing – taivanietiškus blynus, arba kitaip blynus su kiaušiniais. Jie dažniausiai valgomi pusryčiams ir Taivane gausu jų variantų – su sūriu, kumpiu, kukurūzais, bazilikais, mėsos siūlais (angl. pork floss), tunu ir pan. Šių blynų galima nusipirkti iš gatvės prekeivių, kurie juos kepa ir par67

lietuvė

Gamta čia įspūdinga: gausu didingų kalnų, nacionalinių parkų, žavingai besidriekiančių pakrančių, kvapą gniaužiančių nuostabaus grožio šventyklų.

lietuvė

Kartu su vyro šeima važiuojame pas gimines iš tėvo pusės sutikti Naujųjų metų. Kasmet susiburia visa giminė. Vyro tėtis kilęs iš daugiavaikės – 10 vaikų – šeimos, visi susirenka su antrosiomis pusėmis, vaikais ir vaikaičiais, todėl susitikimas primena nemažas vestuves. davinėja pusryčių metu. Vėliau prekeiviai išvažiuoja į kitą vietą. Jų taip pat galima rasti pusryčių kavinėse. Taivane kur kas dažniau geriama arbata nei kava, tad kiekvienoje gatvėje galima rasti po kelias rūšis arbatinių. Populiariausios jose – burbulinės arbatos, taip pat daug vaisinių, su vaisių, želės gabaliukais, pudingu, sūrio kremu ir įvairiausių kitokių. Su kokiais įdomiausiais vietos papročiais, tradicijomis teko susidurti? Pirmiausia, nauja man buvo kitokia religija – didžioji dalis gyventojų yra budistai ir daoistai, tad jokios krikščioniškos šventės Taivane nešvenčiamos. Susipažinau su vietinių šventėmis: kinų Naujaisiais metais, Žibintų švente (angl. Lantern Festival), Drakono valčių švente (angl. Dragon Boat Festival) bei Rudens vidurio švente (angl. Mid-Autumn Moon Festival). Didžiausia šventė, žinoma, yra Naujieji metai, kitaip dar vadinami pavasario švente. Jie švenčiami 15 dienų. Pasiruošimas prasideda didžiuoju pavasariniu tvarkymusi. Namai puošiami ant raudono popieriaus kaligrafiškai užrašytais naujametiniais palinkėjimais,

šie kabinami durų viršuje, abiejose pusėse. O namų vidus puošiamas raudonos spalvos žibintais. Raudona ir auksinė laikomos sėkmės, gausos ir laimės spalvomis. Ne tik per Naujuosius metus, bet ir visomis kitomis ypatingomis progomis. Dar viena įdomi vietos tradicija puoselėjama gimus kūdikiui. Renkant naujagimiui vardą, einama pas būrėjus į šventyklą. Ten pagal gimimo datą išrenkamas laimę nešantis vardas. Per Alkanų vaiduoklių festivalį (Zhongyuan Festival), arba kitaip vaiduoklių mėnesį, čia negalima maudytis, eiti prie vandens telkinių. Kaip ir minėjote, didžiausia šventė yra kinų Naujieji metai. Ką su šeima veikiate šventės išvakarėse? Kartu su vyro šeima važiuojame pas gimines iš tėvo pusės sutikti Naujųjų metų. Kasmet susiburia visa giminė. Vyro tėtis kilęs iš daugiavaikės – 10 vaikų – šeimos, visi susirenka su antrosiomis pusėmis, vaikais ir vaikaičiais, todėl susitikimas primena nemažas vestuves (šypsosi). Naujųjų metų vakarienės patiekalai turi ypatingą

lietuvė

lietuvė reikšmę. Maistas yra tarsi būdas palinkėti sėkmės ateinantiems metams. Vaikai ta proga gauna pinigų raudonuose vokuose, galima pamatyti liūto šokį ir „pinigų dievo“ apsilankymą. Taip pat tai vienintelė diena metuose, kai legaliai galima žaisti madžongą – stalo žaidimą keturiems asmenims, kuris reikalauja gerų įgūdžių, strateginio mąstymo ir galimybių skaičiavimo. Įprastai bet koks lošimas iš pinigų Taivane yra uždraustas. Pasidalinkite dar keliais įdomiais faktais apie Taivaną. Taivane vartojama tradicinė kinų kalba – tai reiškia, jog hieroglifuose (kanji) dar daugiau brūkšnelių. Šiukšles čia reikia išnešti patiems. Jas surenka šiukšlių mašinos, apie kurių atvykimą signalizuoja klasikinė melodija. Žmonės, išgirdę melodiją, eina link mašinos ir į ją sumeta paruoštus šiukšlių maišus. Taivane populiarūs naktiniai gatvės turgūs, veikiantys maždaug nuo 6 valandos vakaro iki 1 valandos nakties. Juose galima rasti daugybę įvairių užkandžių. Vienas tokių yra nacionalinis delikatesas – smir-

dantis tofu (angl. stinky tofu). Tai keptas arba troškintas tofu, pasižymintis stipriu nemaloniu kvapu. Tikrai ne visi turistai išdrįsta jo paragauti. Jūsų vyras – taivanietis. Kokias tradicijas puoselėjate savo šeimoje: taivanietiškąsias ar lietuviškąsias? Abejas. Ypač dabar, kai dukrai jau pusketvirtų metų, noriu, kad ji pažintų tiek mamos, tiek tėčio kultūrą ir papročius. Pavyzdžiui, pasiruošimas Naujiesiems metams pas mus prasideda gruodį, kai papuošiame kalėdinę eglutę, ir baigiasi vasario pabaigoje, kai atšvenčiami kinų Naujieji metai. Ar palepinate antrąją pusę lietuviškais patiekalais? Galbūt kuris nors iš jų jau tapo įprastu Jūsų šeimos virtuvėje? Mano vyras mėgsta išbandyti naujas pasaulio virtuves, tad tikrai yra paragavęs daug lietuviškų patiekalų. Deja, jų negaminu dažnai, nes sudėtinga gauti tam ti-

Taivanas mažesnis, o žmonių 8 kartus daugiau, todėl Lietuvoje, ypač gimtuosiuose Telšiuose, jaučiuosi kaip kurorte: tiek daug gamtos, oras gaivus, žmonių nedaug, niekas niekur neskuba.

lietuvė krų maisto produktų. Kartais pagaminu šaltibarščių – tai mano mėgstamiausias patiekalas, kurį grįžusi į Lietuvą valgau bet kuriuo metų laiku. Ar poroje pasitaiko nesutarimų dėl kultūrinių skirtumų? Kaip juos sprendžiate? Pasitaiko visko. Azijos šalyse nemėgstama kritika, todėl daugelio klausimų atsakymai, jeigu jie nėra teigiami, dažnai būna ne visai aiškūs. Pavyzdžiui, žmogus tiesiai šviesiai nesakys „ne“, jis pateiks miglotą, iš pirmo žvilgsnio teigiamą atsakymą, kuris galų gale vis dėlto virs žodžiu „ne“. Turi pats susiprasti ir atpažinti neigimą. Dėl to iš pradžių poroje kildavo nesusipratimų, bet, laikui bėgant, savo vyrą perpratau ir bendrauti pasidarė lengviau. Ką turėtų žinoti kiekvienas, norintis aplankyti Taivaną? Taivanas – saugi šalis, taip pat čia nėra antkainio

turistams, kitaip nei, pavyzdžiui, Tailande. Reikėtų paminėti, kad visus metus čia vyrauja drėgmė. Ne tik lauke, bet ir namuose. Tačiau Taivane gausu nepakartojamo grožio vietų. Būtinai apsilankykite Jangmingšano nacionaliniame parke, Jeliu kyšulyje, Hualiane, prie Žijuetano ežero (išvertus iš kinų kalbos, Saulės-Mėnulio ežeras), Pingši rajone. Naudinga žinoti, jog įsigijus kortelę „Easy Card“ su ja galima atsiskaityti ne tik už kelionę metro, autobusu, bet ir už taksi paslaugas. Keliauti galima ir dviračiais – gatvėse yra dviračių punktų. Kone kiekvienoje gatvėje rasite ir visą parą veikiančią parduotuvę (angl. convenience store). Lankantis Taivane, rekomenduoju užsukti į naktinį turgų ir ne tik paragauti įvairių skonių užkandžių, bet ir pažaisti – pašaudyti balionus, pažvejoti, pasinaudoti žaislų aparatu. Taip pat ten galima įsigyti rūbų, aksesuarų ar netgi išsiburti. Turgus veikia kasdien, tik penktadieniais ir šeštadieniais visada būna daugiau žmonių.

lietuvė

Dukrai jau pusketvirtų metų, noriu, kad ji pažintų tiek mamos, tiek tėčio kultūrą ir papročius.

lietuvė Taivane gyvena įvairių tautų, kultūrų, religijų atstovai. Kokio dydžio yra Taivano lietuvių bendruomenė? Lietuvių bendruomenė nėra didelė, šiuo metu Taivane gyvena 22 lietuviai ir dar turime 7 vaikus. Didžioji dalis – Taipėjuje arba Naujajame Taipėjuje. Mano pažįstami ilgiausiai čia gyvenantys lietuviai Taivane įsikūrę nuo 2004-ųjų. Oficialiai Pasaulio lietuvių bendruomenės dalimi tapome 2020 metais. Ar sudėtinga tokiame krašte suburti lietuvius? Galbūt bendradarbiaujate su kitomis Azijos lietuvių bendruomenėmis? Reikia įdėti šiek tiek pastangų – stengiuosi su visais bendrauti asmeniškai, tada lengviau planuoti ir susibūrimus, ir veiklas. Kadangi esu ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Plėtros ir tvarumo komisijos narė, ne tik palaikau ryšius su kaimyninėse šalyse esančiomis bendruomenėmis, bet ir skatinu sukurti naujas. Dabar šiose Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse veikia 5 Pasaulio lietuvių bendruomenės pripažintos lietuvių bendruomenės: Japonijoje, Taivane, Malaizijoje, Vietname ir Singapūre. Kokias veiklas vykdote? Kokius projektus jau pavyko įgyvendinti? Mudvi su Japonijos bendruomenės nare Giedre Oki įkūrėme virtualiąją lituanistinę mokyklą „Aušra“, skirtą Rytų ir Pietryčių Azijos šalims. Joje yra užsiregistravę 38 vaikai. Taip pat turime „Smalsučio“ grupę ikimokyklinukams ir „Gintarėlio“ grupę vyresnėliams (8–12 metų). Mokykloje mokosi vaikai iš 11 šalių: Japonijos, Pietų Korėjos, Taivano, Malaizijos, Singapū-

ro, Indonezijos, Honkongo, Kinijos, Vietnamo, Tailando, Filipinų. Dalyvaujame pilietinėse ir kitų bendruomenių rengiamose akcijose, renginiuose, tokiuose kaip „Laisvės kelias“ Baltarusijai palaikyti, piešinių paroda „Aš – Lietuvos pilietis“, Olimpinės mylios bėgimas, „Trispalvių jūra“ ir kt. Kaip manote, kuo pasaulio lietuvių bendruomenių veikla prisideda prie tautiečių gerovės? Padeda palaikyti ryšį su Lietuva iš bet kurios pasaulio šalies. Aišku, tas ryšys gali egzistuoti ir be bendruomenės, tačiau jis atsiskleidžia ryškiau, kai jautiesi esantis bendruomenės dalimi. Tai ypač svarbu tiems, kurie augina vaikus mišriose šeimose ir nori, kad atžalos turėtų ryšį su Lietuva. Suprastų, jog tai vieno iš tėvų gimtinė. Ne tik geografinis taškas žemėlapyje, o kur kas daugiau – atskiras pasaulis su sava kultūra, papročiais ir tradicijomis. Taip pat bendruomenės gali bendrauti tarpusavyje, aplankyti gretimose šalyse esančius lietuvius, pasidalyti patirtimi. Ar Jus aplanko tėvynės ilgesys? Kaip dažnai apsilankydavote Lietuvoje prieš pandemiją? Žinoma, aplanko tėvynės ilgesys. Dabar jau eina antri metai, kai negaliu nuvykti į Lietuvą... Visada nors kartą per metus grįždavau į gimtinę bent mėnesiui pavasaroti. Kadangi, kaip ir minėjau, Taivanas mažesnis, o žmonių 8 kartus daugiau, todėl Lietuvoje, ypač gimtuosiuose Telšiuose, jaučiuosi kaip kurorte: tiek daug gamtos, oras gaivus, žmonių nedaug, niekas niekur neskuba. Labai tikiuosi, kad netrukus vėl galėsime keliauti ir mano dukra galės bendrauti lietuviškai su giminaičiais, kurių labai pasiilgome.

lietuvė

Rytis Jasiūnas:

„Kiekvienos dienos tikslas – tapti geresniam, negu buvau vakar“ Rytis Jasiūnas – vienas geriausių Lietuvos burlentininkų, praėjusiais metais PWA pasaulio burlenčių taurės varžybose užėmęs aukštą septintąją vietą ir drąsiai svajojantis apie pasaulio bei olimpinio čempiono vardą. Beveik du dešimtmečius šį sportą praktikuojantis jaunas vyras sako, kad tokio jausmo, koks apima skriejant vandens apsupty 50 kilometrų per valandą ar didesniu greičiu, niekur kitur nėra patyręs. Adrenalino, laisvės ir iššūkių mėgėjas plaukimą bangomis lygina su menu: „Kiekviena banga yra tavo drobė ir ant jos gali kurti, ką nori.“ Didžiulis Ryčio entuziazmas ir užsispyrimas siekti sportinių tikslų skatina susimąstyti: jeigu su tokia aistra ir noru tobulėti kiekvienas kasdien kibtume į savo darbus ar pomėgius, galbūt veiklos rezultatai džiugintų kur kas labiau? INGA NANARTONYTĖ

Ryti, kaip atsirado aistra burlenčių sportui? Tėvai pradėjo buriuoti, kai man buvo aštuoneri. Tą vasarą nuvažiavome kempingauti prie Gardos ežero Italijoje. Ten tėvai užsirašė į burlenčių kursus, o kad vienam nereikėtų prižiūrėti manęs... užrašė mane į vaikų grupę. Per savaitę taip užsikabinau, kad grįžtant atgal į Lietuvą kaip gimtadienio dovaną gavau pirmąją burę. Ar greitai įgudote valdyti burlentę? Kas sudėtingiausia? Atsistojus ant burlentės lengvomis sąlygomis nuplaukti nuo taško A iki taško B ir grįžti atgal pavyko po maždaug savaitės mokymosi. Bet iš tikrųjų 80

mokausi kiekvieną dieną jau 19 metų. Burlenčių sporte sudėtingiausias dalykas yra kompleksiškumas: reikia mokėti skaityti orų prognozę, pagal ją išsirinkti tinkamą vietą tos dienos plaukimui, išsirinkti jėgoms tinkamą inventorių, o kai jau esi ant vandens – stebėti aplinką, išlaikyti pusiausvyrą, naudoti truputį jėgos, bet ne per daug. Ar reikėjo įveikti kokias nors baimes? Didelių baimių niekada neturėjau, tačiau nuolat lavinu plaukimo įgūdžius ir kvėpavimo sulaikymo technikas. Tai padeda jaustis komfortiškai net ir labai audringomis sąlygomis, kurios daugumai žmonių būtų ypač pavojingos.

Šiame sporte lietuviai turbūt sudaro mažumą. Kaip manote, kodėl retas pasirenka siekti profesionalumo šioje sporto šakoje? Lietuvoje sunku tapti profesionaliu vandens sporto šakų atletu, nes dažną žiemą visi vandens telkiniai būna užšalę bent tris mėnesius, o dar du mėnesius būna labai šalta. Todėl, kad taptum profesionalu, žiemas reikia leisti svetur. Dėl kokių priežasčių šios sporto šakos nekeistumėte į kitą? Burlentės mane labiausiai žavi tuo, kad suteikia nepriklausomybės jausmą. Kai esant silpnam vėjui skrieji 50 kilometrų per valandą greičiu apsuptas vandens, tačiau neliesdamas jo, sau-

lietuvė

Kiekviena banga yra kitokia, todėl jos niekada neatsibosta.

lietuvė

Burlentės mane labiausiai žavi tuo, kad suteikia nepriklausomybės jausmą. Kai esant silpnam vėjui skrieji 50 kilometrų per valandą greičiu apsuptas vandens, tačiau neliesdamas jo, saulei leidžiantis ir viskam dažantis oranžine spalva... To jausmo neradau niekur kitur.

lei leidžiantis ir viskam dažantis oranžine spalva... To jausmo neradau niekur kitur. Kita priežastis – man labai patinka įvairovė, kuria pasižymi burlenčių sportas: gali atlikinėti triukus šokinėdamas 10 metrų virš bangų, plaukti nuo 15–20 metrų aukščio bangų, varžytis slalomo disciplinoje ar greičio disciplinoje plaukdamas iki 100 kilometrų per valandą greičiu. Šiame sporte gali rasti tai, kas patinka. Plaukimas bangomis turbūt yra arčiau meno nei sporto: kiekviena banga yra tavo drobė ir ant jos gali kurti, ką nori (jeigu tik sugebi). Kiekviena banga yra kitokia, todėl jos niekada neatsibosta. Kokį greitį galima pasiekti? Varžybinėje slalomo disciplinoje net esant ypač silpnam vėjui (5–6 metrų per sekundę) pasiekiamas 50, o labai dažnai ir daugiau nei 60 kilometrų per valandą greitis. Mano didžiausias greitis yra 73 kilometrai per valandą, o pasaulio rekordas – 100 kilometrų per valandą. Manau, kad galėčiau nesunkiai pasiekti 90 kilometrų per valandą greitį, tačiau tam reikia specialaus greičiui skirto inventoriaus ir keliauti į Namibiją, kur specialiai iškastame kanale kasmet vyksta greičio varžybos. Kuo ypatingos „IQ Foil“ burlentės? „IQ Foil“ yra nauja olimpinė burlenčių klasė. Su jomis bus dalyvaujama Paryžiaus ir Los Andželo olimpiadose. Įdomu tai, kad „IQ Foil“ burlentė turi povandeninį sparną (hidrofoilą, foilą), kuris leidžia pasiekti daug didesnį greitį esant silpnam vėjui. 84

Papasakokite, koks buvo Jūsų kelias iki aukštos pozicijos tarp geriausių pasaulio burlentininkų. Varžybose pradėjau dalyvauti dar būdamas dvylikos, o tarptautinėse varžybose – keturiolikos. Kai studijavau universitete Anglijoje ir dirbau, teko padaryti pertrauką nuo rimtų varžybų. Po kelerių metų grįžau į sportą, nes supratau, kad negaliu be jo gyventi. Tačiau ir studijuodamas bei dirbdamas visas atostogas ir daugelį savaitgalių leisdavau buriuodamas, dalyvaudamas nacionalinio lygio varžybose Lietuvoje, Anglijoje. Taigi kelias link dabartinių rezultatų eina per du dešimtmečius atsidavimo, viso laisvo laiko aukojimo ir begalinio noro tobulėti. Kas dar, be fizinio pasirengimo, turi įtakos sėkmei varžybose? Fizikos ir medžiagų mokslo žinios, kurių reikia norint suprasti, kaip veikia inventorius ir kaip jį tinkamai sureguliuoti; psichologinis pasiruošimas; plaukimo taktika ir strategija; plaukimo technika. Stebint, kaip prieš pat nosį praskrieja kitas burlentininkas, atrodo, kad šis sportas išties ekstremalus... Ar neteko patirti traumų? Ar dažnai adrenalinas plūsteli į kraują? Rimtų traumų, laimė, neteko patirti, bet nemaža dalis treniruočių ant kranto skirta būtent tam, kad kūnas būtų pasiruošęs galimiems kritimams, susidūrimams ir perkrovoms. Tai yra lankstumo, judrumo, balanso, koordinacijos ir jėgos treniruočių kratinys (šypsosi).

lietuvė

Plaukimas bangomis turbūt yra arčiau meno nei sporto: kiekviena banga yra tavo drobė ir ant jos gali kurti, ką nori.

lietuvė

Adrenalino tikrai būna daug, bet kol kas tai baigiasi tik sumušimais, lengvais patempimais, įpjovimais ir nubrozdinimais. Kokia Jūsų įprasta dienotvarkė? Žiemą mano dienotvarkė yra tokia: 7.30 val. keliuosi ir pusryčiauju. Nuo 8.30 val. mankštinuosi ir pasiruošiu pietus, kuriuos nešiuosi į treniruotę. 10.00 val. imu ruošti inventorių treniruotėms. 11.00 val. pirmas startas – penki plaukimai iš eilės. 12.30 val. prasideda trumpa pertrauka – per ją keičiu, reguliuoju inventorių ir greitai užkandu. Nuo 13.00 val. antra treniruotė – vėl penki plaukimai. Nuo 14.30 val. pietų pertrauka – vėl reguliuoju inventorių ir valgau ryte pasigamintus pietus. Nuo 15.30 val. trečia treniruotė – vėl penki plaukimai. 17.00 val. treniruočių pabaiga. Per dieną nuplaukiu 100–120 kilometrų ir praleidžiu 4–5 valandas ant vandens. 18.30 val. susitvarkęs inventorių grįžtu namo ir užkandęs darau tempimo pratimus ir (arba) masažus ar taikau kitas atsistatymo technikas. 19.30 val. vakarieniauju. 20.30 val. pradedu tvarkyti nuotraukas ir filmuotą medžiagą, keliu jas į socialinius tinklus, atsakinėju į elektroninius laiškus, kuriu rėmėjų pritraukimo strategijas. Nuo 22.30 val. mokausi ispanų kalbos per „Duolingo“. 23.00 val. einu miegoti. Papasakokite, kaip vyksta burlenčių varžybos. Papasakosiu apie burlenčių slalomo varžybas PWA pasaulio ture. Jose dalyvauja iki 64 atletų, suskirstytų į 8 pogrupius po 8 žmones. Kiekvienas pogrupis plaukia atskirai (8 sportininkai startuoja vienu metu). 4 pirmi patenka į kitą etapą, o kiti iškrinta, taigi lieka 32 sportininkai. Taip vyksta plaukimai, kol finaliniame plaukime išsiaiškinamos pirmos 8 vietos. Pirmas žmogus gauna 1 baudos tašką, antras – 2 ir taip toliau. Taip įvyksta viena eliminacija. Varžybos dažniausiai vyksta 4–6 dienas, per jas įvyksta 5–15 eliminacijų. Po jų susumuojami visi taškai ir tas, kas jų turi mažiausiai, laimi. Ar pandemija turėjo didelę įtaką treniruotėms, varžyboms? Taip, labai didelė dalis varžybų buvo atšaukta, o grįžus po tų, kurios įvyko, tekdavo karantinuotis po 2 savaites. Ar įmanoma gyventi vien iš burlenčių sporto? Ar vis dėlto tenka dirbti pašalinius darbus? Jeigu stabiliai laikaisi geriausių pasaulio burlentininkų penkioliktuke, įmanoma pragyventi vien iš dalyvavimo varžybose. Man taip pat tenka

organizuoti tobulėjimo kursus, pardavinėti naują inventorių Lietuvoje ir pan. Tačiau tai irgi smagus darbas, nes turiu progą artimiau pabendrauti su burlentininkų bendruomene. 2020 metais PWA pasaulio burlenčių taurės varžybose Kroatijoje užėmėte septintą vietą. Tai – geriausias istorijoje lietuvio pasiektas rezultatas. Kokiais dar pasiekimais didžiuojatės? Kokios ambicijos gena toliau ir kam esate pasiryžęs? Esu užėmęs šeštą vietą IFCA Europos čempionate, antrą vietą maratono plaukime „IQ Foil“ klasėje. Tikslas paprastas – tapti pasaulio ir olimpiniu čempionu (šypsosi). Net ir tai pasiekus burlenčių sporte liks daugybė tobulėjimo galimybių: viršyti 100 kilometrų per valandą greitį, nuplaukti nuo 20 metrų aukščio bangos Jaws ir dar daugiau. Norint tai pasiekti, reikia labai daug aukoti ir visiškai atsiduoti šiam sportui – tam ir esu pasiryžęs. Sportininkams motyvacijos turbūt pavydėtų daug kas: su kokiu atsidavimu, o kartais net per fizines kančias jie siekia užsibrėžto tikslo. Kas Jus labiausiai motyvuoja? Labiausiai į priekį varo noras būti geresniam, negu buvau vakar, noras tobulėti. Visada galvoju, ką galiu padaryti šiandien, kad būčiau geresnis atletas, geresnis žmogus, nei buvau vakar. Ar nebūna momentų, kai norisi nutraukti sportininko karjerą ir pasinerti į kitokią rutiną? Rutiną ir darbą nuo devintos iki penktos valandos (iš tikrųjų iki devintos) jau išbandžiau ir tai man tikrai nepatiko. Todėl kol kas į tą pusę netraukia. Dėl treniruočių turbūt dažnai tenka keisti gyvenamąją vietą? Jums tai daugiau pranašumas ar trūkumas? Žiemą visad treniruojuosi Tenerifėje, o vasarą keliauju į varžybas įvairiose šalyse. Tad vienoje vietoje ilgai neužsibūnu. Sunkiausia megzti ir palaikyti bet kokius santykius, ypač romantiškus, – tai turbūt yra didžiausias šito gyvenimo būdo minusas. Kas dar, be burlenčių sporto, yra Jūsų didžiausi pomėgiai? Banglentės, slidinėjimas puriu sniegu už trasos, wing foil, irklentės ir bet kokia kita veikla, kuri priverčia širdį plakti šiek tiek dažniau ir dėl kurios išsiskiria adrenalino.

lietuvė

Tikslas – tapti pasaulio ir olimpiniu čempionu. Net ir tai pasiekus burlenčių sporte liks daugybė tobulėjimo galimybių: viršyti 100 kilometrų per valandą greitį, nuplaukti nuo 20 metrų aukščio bangos ir dar daugiau.

AGNĖS PAPIEVYTĖS NUOTRAUKA

lietuvė

Nematomi talentai ateina į dienos šviesą

Ne paslaptis, jog mūsų visuomenėje požiūris į negalios paliestus asmenis vis dar turi neigiamą atspalvį. Gailesčio kupini žvilgsniai, empatijos trūkumas ir socialinė atskirtis – su tuo dažnas jų susiduria kone kasdien. EMA NAVICKIENĖ ir AISTĖ KRUŠINSKAITĖ – moterys, kurios negalią pažįsta iš labai arti ir siekia pakeisti nusistovėjusius stereotipus. Kartu jos įkūrė agentūrą „Hero Talents“, kurios tikslas – padėti žmonėms, turintiems negalią, būti matomiems reklamose, renginiuose, konferencijose ir tapti visaverte darbo rinkos dalimi. LAURA ŠAKIROVAITĖ

lietuvė

Nelaimingas atsitiktinumas, pakeitęs gyvenimą Studijos, renginiai, tėvų verslas, krepšinis... Aistė mėgavosi aktyviu gyvenimo būdu. Tačiau būdama 24-erių ji netikėtai atsidūrė akistatoje su negalia. „Traumą patyriau likus dešimčiai dienų iki 25-ojo gimtadienio. Jį teko minėti reabilitacijos ligoninėje. Darydama pavojingus triukus ant 2 metrų aukštyje esančio balkono turėklo, neišlaikiau pusiausvyros, kritau žemyn ir nugara pataikiau ant plataus medinio turėklo. Akimirksniu lūžo, išniro, skilo nuo 3 iki 7 stuburo slankstelio krūtinės srityje. Daugybiniai lūžiai stipriai pažeidė stuburo smegenis, dėl to nebegaliu vaikščioti“, – pasakoja pašnekovė. Išsiugdytas veiklumas, stipri sportinė dvasia neleido Aistei palūžti po patirtos traumos. Ji tei-

gia, jog susitaikyti su įvykusia nelaime, susidoroti su neigiamomis emocijomis jai pavyko neįtikėtinai greitai. Pasak moters, svarbu neprarasti gyvenimo džiaugsmo – tikėti, kad, nepaisant kardinalių pokyčių, tavęs laukia šviesi ateitis. Optimizmas merginai padėjo sustiprėti ne tik emociškai, bet ir fiziškai. „Sunkiausias buvo pirmas mėnuo, kai galėjau tik gulėti. O gavusi neįgaliojo vežimėlį, išmokusi pati apsirengti, pasiversti lovoje ir iš jos persėsti į vežimėlį iškart pajutau, kad dabar viskas tik mano rankose“, – tikina Aistė. Ji kaipmat ėmėsi veiksmų: vėl pradėjo judėti, intensyviai dirbo, tad jau po kiek daugiau nei metų grįžo į įprastą gyvenimo ritmą. „Daug sporto, noro ir meilės – viskas, ko reikėjo“, – šypsosi. Šiandien Aistė yra stipri, veikli ir įkvepianti as93

lietuvė

Sunkiausias buvo pirmas mėnuo, kai galėjau tik gulėti. O gavusi neįgaliojo vežimėlį, išmokusi pati apsirengti, pasiversti lovoje ir iš jos persėsti į vežimėlį iškart pajutau, kad dabar viskas tik mano rankose.

lietuvė

Labai mažai negalią turinčių asmenų matome žiniasklaidoje, reklamose ar filmuose. Nors Aistės viešumo ir įsitraukimo į įvairius projektus patirtis parodė, kad žmonės yra linkę domėtis negalią turinčiais asmenimis, tačiau vis dar vyraujantys stereotipai, baimė likti nepriimtam turinčiuosius negalią atriboja nuo bendruomenių ir kartu nuo visuomenės. menybė. Praėjus keleriems metams po traumos, ji stand-up komedijos pasirodymuose netgi nevengia pajuokauti neįgalumo tema. Tiesa, žmonės reaguoja įvairiai. „Pastebiu, kad dauguma, prieš pradėdami kvatotis, mintyse pasiklausia savęs, ar dera“, – šypsosi. Anot Aistės, pasitaiko ir nepatogių akimirkų, kai žmogus jaučiasi nejaukiai, bet dažniausiai po kelių minučių apsipranta ir puikiai praleidžia laiką. „Nieko keisto, juk daugelio pasąmonėje yra užfiksuotas pamokymas „nesijuok iš silpnesnio ar ligoto“. Mus to mokė tėvai. Tad persilaužti ne kiekvienam paprasta“, – teigia ji. Moteris pripažįsta, jog kalbant tokia tema sunku išlaikyti ribą tarp juoko ir patyčių. Jai negalia – savaime suprantamas dalykas, tačiau su tuo tiesiogiai nesusidūrusiems žmonėms kyla klausimas, kiek daug galima sau leisti. „Vis dėlto pasirodymo pabaigoje suprantu, koks neįkainojamas yra auditorijos atsipalaidavimas ir nuoširdus juokas ne iš kitokių, o kartu su jais. Argi tai ne puikus būdas griauti sienas vieniems tarp kitų?“ – sako Aistė.

Suartina abipusis palaikymas Ema taip pat iš labai arti pažįsta negalią. Jos vyras po dviračio traumos atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje. Augusto, kaip ir Aistės, gyvenimą pakeitė nelaimingas atsitiktinumas. Važiuodamas dviračiu, jis bandė peršokti kelis kalnelius, tačiau po nesėkmingo bandymo atsipeikėjo jau negalėdamas pajudinti kojų. Po šios traumos laukė operacija, gydymas ir ne viena reabilitacija ligoninėje. Vienoje jų Ema susipažino su savo dabartiniu vyru. „Augustas jau metus

gyveno po stuburo traumos. Na, o šiandien mes gyvename įprastą gyvenimą, kaip ir visi kiti žmonės“, – sako moteris. Emos vyras nuo vaikystės lankė irklavimą. Ilgus metus irklavęs Klaipėdoje, tęsė treniruotes studijuodamas Danijoje, tapo Lietuvos jaunučių, jaunių ir suaugusiųjų čempionu. Patirta trauma Augusto karjeros nenutraukė, tik laikinai ją sustabdė. Praėjus keleriems metams vyrui kilo mintis grįžti į sportą, tačiau jau kitoje kategorijoje. Didelės pastangos ir stropus darbas atnešė Augustui pelnytų vaisių – dešimtąją vietą Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse, įvairių apdovanojimų. Emos ir Augusto pora – įrodymas, jog likimo siųsti išbandymai nėra kliūtis siekti tikslų ir džiaugtis gyvenimu. Nors bendro kelio pradžioje pasitaikė sunkumų, įvairių nuomonių ir baimių, tačiau ilgainiui jie suprato, jog tai, kas vieniems atrodo kaip problema, kitiems gali būti dar vienu iššūkiu, kurį norisi įveikti. Vyras ir žmona kartu apkeliavo ne vieną pasaulio šalį, džiaugiasi vienas kito pasiekimais, idėjomis ir bendradarbiauja įgyvendindami įvairius projektus. Kitaip tariant, gyvena aktyvų, spalvingą gyvenimą. O paklausus Emos, koks yra laimingų santykių pagrindas, ji nedvejodama atsako: „Mus stiprina tai, kad vienas kitą palaikome ir priimame tokius, kokie esame.“

Veiklų gausa Ema septintus metus dirba su negalią turinčiais asmenimis. Ji kuria ir įgyvendina įvairius projektus, skatinančius negalią turinčių asmenų įsitraukimą į sveikatingumo, socialines veiklas. Laisvalaikiu užsiima aktyvia

veikla – važinėja dviračiu, jodinėja. Aistė – įvairių projektų dalyvė ir organizatorė, didelę laiko dalį skirianti lektorystei. Ji skaito motyvacinius pranešimus, dalyvauja diskusijose apie laimę, grožį, stereotipus ir, kaip jau minėta anksčiau, rengia humoro pasirodymus. Taip pat nuolat sportuoja – yra išmėginusi vežimėlių krepšinį, vandenlenčių sportą. Po patirtos traumos Aistė išmoko odos apdirbimo amato ir įkūrė odinių dirbinių prek ių ženk lą „Wild&Woolly Leather“. Šis g yvuoja iki šiol. Norėdama atsipalaiduoti ir puikiai praleisti laiką, moteris renkasi gamtos prieglobstį, gerą knygą ar sportą. „Teigiamos energijos pasikraunu stebėdama žaidžiančius, besijuokiančius vaikus – tai neįkainojama terapija“, – šypsosi. Taip pat ji itin vertina laiką su draugais, šeima.

Bendro darbo vaisius – socialinis verslas Aistė ir Ema susipažino prieš maždaug 6 metus negalią turinčių asmenų vasaros stovykloje Monciškėse. Tąkart Ema buvo neįgaliojo lydintis asmuo, o Aistė – stovyklos dalyvė. Vėliau jos vis susitikdavo įvairiuose projektuose, iniciatyvose, kartu minėjo negalią turinčių asmenų dieną. Ilgainiui jų draugystė stiprėjo, o panašus požiūris į negalią turinčius žmones atvedė ten, kur jos yra dabar. Šiandien juodvi atlieka kilnią misiją – kartu įkurtoje „Hero Talents“ agentūroje jungia negalią turinčius talentingus žmones ir atveria jiems naujas galimybes reklamos bei renginių pasaulyje. Moterys jau ilgai jautė poreikį nuveikti ką nors naudingo dėl negalią 97

lietuvė

turinčių asmenų, ne vienus metus grynino savo idėją – daug svarstė ir tyrinėjo, kas galėtų būti veiksminga. „Pandemijos priešakyje diskutavome, kad labai mažai negalią turinčių asmenų matome žiniasklaidoje, reklamose ar filmuose. Nors Aistės viešumo ir įsitraukimo į įvairius projektus patirtis parodė, kad žmonės yra linkę domėtis negalią turinčiais asmenimis, tačiau vis dar vyraujantys stereotipai, baimė likti nepriimtam turinčiuosius negalią atriboja nuo bendruomenių ir kartu nuo visuomenės“, – pasakoja Ema. Ilgus metus dirbdamos ir gyvendamos šalia žmonių, kurie turi negalią, moterys jautė, kad ateis laikas savarankiškai kurti prasmę ir pasiryžti žengti dar nevaikščiotais keliais. „Matydamos, kiek daug iššūkių supa socialiai atskirtas žmonių grupes, išryškinome pagrindines problemines sritis, kurios yra koreguotinos. Pirmiausia – neigiamas požiūris į žmonių įvairovę ir kitoniškumą, baimė priimti kitokį. Taip pat nedarbo lygis, tam tikrų įgūdžių, kompetencijų stoka ir žmonių, turinčių negalią, nuvertinimas“, – vardija pašnekovės. Sujungus šias sritis, dviem veiklioms moterims gimė socialinio verslo idėja. „Hero Talents“ misija – įgalinti fizinę negalią 98

turinčius asmenis veikti reklamos ir renginių rinkose. „Tikimės, kad žmonių įvairovė, kitoniškumas taps priimtinas visiems. Džiaugiamės, kad šiandien įmonėje yra 20 žmonių ir mūsų talentų sąrašas nuolatos pildosi“, – tikina projekto organizatorės. Įkvėpimo jos semiasi iš įvairių šaltinių. Ema – iš gamtos, vidinės vilties ir tikėjimo. Aistė – iš meilės gyvenimui ir žmonėms. Taip pat ją motyvuoja užsibrėžti tikslai. Abiejų širdyse dega noras veikti, dalintis gerumu ir plėtoti savo veiklą, kuri gali įnešti teigiamų pokyčių dideliu mastu.

Link pokyčių – lėtai, bet užtikrintai „Hero Talents“ įkūrėjų teigimu, sunku pasakyti, ar socialinės atskirties Lietuvoje mažėja: „Atrodo, kad vienoje srityje mažėja, o kitoje atsiveria nauja skylė. COVID-19 pandemija dar labiau atvėrė akis, kad socialinė izoliacija, vienišumas negalią turinčių asmenų gyvenime nėra naujiena. Jie tai patiria nuolat. Labai sunku apibendrinti situaciją, tačiau fizinės negalios atžvilgiu progresas juntamas. Žmonės, kurie juda vėžimėliu, turi galūnių protezus ar sunkias cerebrinio paralyžiaus formas,

lietuvė

Kai žmonės matys įvairovę pažįstamose situacijose – tiek darbo rinkoje, tiek žiniasklaidoje ar komercinėse reklamose, – stereotipų ir ribojančių įsitikinimų liks vis mažiau. Neliks vietos nepagrįstam nuvertinimui ar perdėtai empatijai.

lietuvė

Visi kasdien galime rasti, kuo pasidžiaugti, nepaisydami aplinkybių. Laimė priklauso nuo mūsų pačių.

100

lietuvė

tampa lygiaverčiais piliečiais, darbuotojais ir, svarbiausia, žmonėmis.“ Pašnekovių manymu, norint mažinti socialinę atskirtį, negalią turintys asmenys turėtų būti geriau integruojami į skirtingas visuomenės gyvenimo sritis, būti priimami natūraliau, be keistų žvilgsnių ar gailestį išreiškiančių replikų. „Kai žmonės matys įvairovę pažįstamose situacijose – tiek darbo rinkoje, tiek žiniasklaidoje ar komercinėse reklamose, – stereotipų ir ribojančių įsitikinimų liks vis mažiau. Neliks vietos nepagrįstam nuvertinimui ar perdėtai empatijai. Bendravimas vyks natūraliai – kaip, mūsų nuomone, ir turi vykti, tiesiog viskam reikia laiko“, – pozityviais lūkesčiais dalijasi merginos.

Pašnekovės tiki, kad fiziškai sveikas žmogus turėtų ko pasimokyti iš turinčiųjų negalią. Ema teigia, jog bendraudama su negalią turinčiais asmenimis visada praturtėja: „Jie turi kitokį požiūrį į aplinką, žmones ir iššūkius, dažnai pateikia netikėtų sprendimų.“ Aistė papildo, kad pirmiausia reikėtų atsiminti, jog visi esame žmonės. „Visi su savo patirtimis, emocijomis, išgyvenimais, apmąstymais, siekiais ir svajonėmis. Visi verti čia būti ir gyventi savo gyvenimą be primestų standartų ar apribojimų. Pasimokyti galima to, kad visi kasdien galime rasti, kuo pasidžiaugti, nepaisydami aplinkybių. Ir kad laimė priklauso nuo mūsų pačių“, – šypteli. 101

lietuvė

Vokietijos kurčiųjų bendruomenės ambasadorė Toma Kubiliūtė:

„Keliaudama sugebėjau įveikti savo silpnybes“ Iš Vilniaus kilusi TOMA KUBILIŪTĖ – viena tų drąsuolių, turinčių užsispyrimo nepasiduoti nusistovėjusiai gyvenimo tėkmei ir veržtis ten, kur veda vidinis balsas. Prieš kelerius metus kurčioji moteris pamynė visas baimes ir leidosi į metų kelionę aplink pasaulį, kaip pati sako, geriau susipažinti su savimi. Šiandien ji ir toliau gyvena Vokietijoje ir yra gyvas įrodymas, kad silpnybės žmogaus likimą nulemia tik tuomet, jei jis su jomis bejėgiškai susitaiko. ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

Kur užaugai ir kaip tai suformavo Tave kaip žmogų? Užaugau tarp dviejų kultūrų ir dviejų gestų kalbų. Gimiau Lietuvoje, o kai man buvo šešeri, su mama išvykome gyventi į Vokietiją, Frankfurtą. Jaučiuosi dėkinga už teigiamas patirtis Vokietijoje, kur kurtieji gali gauti tokį pat gerą darbą kaip ir girdintieji. Deja, taip dažniausiai nenutinka Lietuvoje. Tikiuosi, kad situacija pasikeis, nes socialiai atsakingi, modernūs darbdaviai tikrai turėtų suteikti galimybių neįgaliesiems. Iš socialinių tinklų sprendžiu, kad Afrika yra labai arti Tavo širdies. Kodėl? Afrika mane įkvepia nuo mažens. Apie šį žemyną perskaičiau daug knygų ir apėmė jausmas, kad mes turime daug ką bendro. Labiausiai žaviuosi žmonėmis ir laukiniais gyvūnais. Tanzaniją įsimylėjau vos į ją nuvykusi, net negaliu to paaiškinti. Ten jaučiuosi laisvai, nes vietiniai priima mane tokią, kokia esu, 102

jie nebijo su manimi bendrauti nepaisydami to, kad esu kurčia, kitaip nei Europoje. Afrika – tai mano antrieji namai, kuriuose iki pandemijos lankydavausi kasmet. Esu aplankiusi 9 šalis ir negaliu sulaukti, kada vėl galėsiu aplankyti draugus Tanzanijoje. Kokia pati nuostabiausia šalis, kurioje lankeisi? Kokių istorijų iš jos parsivežei? Sunku išsirinkti, nes kiekviena šalis mano gyvenime užrašė ypatingą istoriją, kurios nepalyginsi su jokia kita. Kiekvienoje šalyje išmokau ką nors nauja, tai mane labiausiai ir jaudina lankantis neregėtuose kraštuose. Kad ir iš kur grįžčiau, visuomet parsivežu daug įkvėpimo. Didžiausią įspūdį paliko vietiniai žmonės, kurių gyvenimo situacija yra sunki, bet tu to tiesiog nepastebi, nes jie atrodo laimingi ir patenkinti, nesileidžia sugniuždomi ar apibrėžiami. Bendraudama su tokiais laimingais žmonėmis supratau, jog ir man nereikia apsikrauti daiktais, kad būčiau laimin-

lietuvė

103

lietuvė Mano kultūros žmonės vengia bendrauti su kurčiaisiais, o štai Afrikoje nejutau barjero, žmonės mane puikiai suprato, susikalbėjome gestais.

104

lietuvė

105

lietuvė ga. Tai įkvėpė sąmoningai taupyti ir gyventi tvariai, pamėgau pirkti daiktus iš antrų rankų. Tačiau yra ir liūdnų istorijų, kurios labai sujaudino. Pavyzdžiui, daugybė moterų yra išnaudojamos ir patiria nelygybę. Europiečių turimos teisės į lygybę kai kuriuose žemynuose nėra savaime suprantamos. Kad ir kaip būtų, pačią nuostabiausią patirtį išgyvenau būdama Peru, kur keturias dienas pėsčiomis keliavau į Maču Pikču. Kelionė inkų taku buvo baisiai sunki, bet kai pasiekusi tikslą išvydau tvirtovės griuvėsius, skruostais pradėjo riedėti ašaros, nes išpildžiau metų metus manyje kunkuliavusį norą. Tai buvo vienas nuostabiausių dalykų gyvenime. Ką įvardytum kaip savo pagrindinį darbą? Ar jis Tave užpildo? Jau gerą dešimtmetį dirbu banko tarnautoja. Kad išpildyčiau svajonę metus keliauti aplink pasaulį, dar įsidarbinau kaip fotografė ir istorijų kurtiems vaikams pasakotoja. Tačiau iki šiol dirbu tame pačiame banke, nes prieš kelerius metus jie man davė visus metus atostogų užuot paleidę su visam. Ką darytum, jei visiškai nieko nebijotum? Tiesą sakant, nieko nebijau. O jei bijočiau, tiesiog pasitikėčiau intuicija. Keliaudama supratau vieną dalyką: kad ir bijai, bent pabandyk surizikuoti. Mano didžiulis noras išpildyti svajones nutildė vidines baimes ir suteikė užsispyrimo rizikuoti. Interneto platybėse skaičiau, jog save atradai keliaudama. Ieškojai savyje kažko konkretaus ir tikėtino ar vidiniai atradimai Tau pačiai buvo staigmena? Žinojau, kas esu, ir anksčiau, bet nebuvau tikra dėl savo stipriųjų ir silpnųjų pusių ir tiesiog norėjau labiau save pamilti. Supratau, kad neturėjau laiko giliai pažvelgti į savo vidų. Šiandien esu labai laiminga geriau susipažinusi su savimi. Jaučiuosi, lyg būčiau ką tik gimusi su nauja perspektyva ir nauja energija. Dar vienas dalykas, kurio ieškojau, – žodžio „laimė“ apibrėžimas. Visuomet sukau galvą, ką jis iš tikrųjų reiškia, todėl beveik kiekvienos šalies 106

lietuvė

Kelionės po pasaulį mane labai įkvėpė ir padėjo geriau suprasti, ką reiškia būti laimingam.

107

lietuvė gyventojų klausinėjau, kas jiems yra laimė. Atsakymai būdavo paprasti, bet reikšmingi, pavyzdžiui, maistas ar praeivio šypsena. Pastebėjau, kad europiečiai apie tai niekada neužsimena, nes jų patirtys visai kitokios. Taigi, kelionės po pasaulį mane labai įkvėpė ir padėjo geriau suprasti, ką reiškia būti laimingam. Papasakok, kaip atrodo Tavo kelionė į save. Žinau, kad senoji Toma vis dar yra manyje. Bet ją visi pažinojo kaip drovų, tylų angelą. Šiandien aplinkiniai stebisi manimi sakydami, kad esu įgalinta moteris ir tiksliai žinau, ko noriu. Dievinu galimybę savo patirtimi dalytis su žmonėmis. Mane labai jaudina, kad esu sektinas pavyzdys daugybei po pasaulį išsibarsčiusių jaunų žmonių. Keliaudama sugebėjau įveikti savo silpnybes, pavyzdžiui, nekantrumą. Dabar turiu daug kantrybės, ir man tai patinka. Nebepatiriu jokios įtampos. Nustebino ir pasitikėjimo įkvėpė tai, kad daug bendravau su sutiktais girdinčiais žmonėmis ir nesijaučiau neįgali. Jie į mane žiūrėjo kaip į normalią moterį!

108

Kokius esminius kelionės į save principus galėtum įvardyti? Pirmiausia, neleisk niekam sakyti, kad kažko niekada negalėsi. Kai klausi savęs, ką norėtum daryti, turėtum pasitikėti savimi ir klausyti intuicijos. Nesusitelk į baimes, kurios tave skiria nuo svajonės. Kovok su jomis ir eik paskui trokštamo gyvenimo viziją. Kovok ir nebebijok. Bandyk ir duok sau laiko. Tik besilaikydama šių principų supratau, kad geriausi atsakymai ateina tuomet, kai keliauji viena. Ar jau pasiekei savo kelionės tikslą? Pasiekiau ir nė sekundės nesigailėjau, nes tai pasirodė esąs geriausias mano gyvenimo sprendimas. Išvykau siekdama įgauti pasitikėjimo savimi, įveikti baimių, pasisemti įkvėpimo iš sutiktų žmonių. Tai puikiai suveikė, nes keliavau viena ir galėjau susitelkti į prioritetus. Su kelionės kompanionais jausmas nebūna toks pats, nes paprastai būname pernelyg užsiėmę, kad atsigręžtume į savo vidų. Būdama viena daug galvojau apie savo identitetą ir patir-

lietuvė

Neleisk niekam sakyti, kad kažko niekada negalėsi. Nesusitelk į baimes, kurios tave skiria nuo svajonės. Kovok su jomis ir eik paskui trokštamo gyvenimo viziją.

109

lietuvė

110

lietuvė

111

lietuvė tis. Jaučiuosi labai dėkinga už šį laiką su savimi. Kas Tave įgalina kaip moterį, kaip žmogų apskritai? Vienų metų kelionė man, kurčiai solo keliautojai, buvo didelis iššūkis. Nebuvau tikra, ar sugebėsiu keliauti visus metus, bet man pasisekė, kad turiu nuostabią šeimą ir draugų, kurie manimi tvirtai tikėjo ir visaip parėmė. Tai dar labiau motyvavo ir galiausiai įrodžiau, kad aplink pasaulį galima keliauti ir turint negalią. Daug žmonių mano, jog kurtieji negali tam tikrų dalykų. Visuomenė privalo nustoti lipdyti gyvenimą ribojančias etiketes kurtiesiems, nes realybėje mes galime daugiau, nei patys manome. Esu labai dėkinga kelionėje sutiktiems žmonėms, kurie mane įgalino per savo istorijas. Šitai įkvėpė dalytis patirtimi su kitomis kurčiomis moterimis ir plėsti jų įsivaizduojamas ribas. Todėl jau skaičiau nemažai paskaitų Europoje, įskaitant Vilnių. Kokia pati svarbiausia pamoka, kurią išmokai iš Afrikos gyventojų? Išmokau labai, labai daug. Iš pradžių bijojau viena keliauti po Afriką, bet suvokiau, jog jokio skirtumo, kokia šalis, juk visur yra pavojų (ir Vokietijoje viena naktį nevaikščiočiau). Nusprendžiau nepaisyti nepagrįstų baimių ir priimti iššūkį. Juk tai buvo mano svajonė! Po keturių mėnesių Afrikoje tapau labiau savimi pasitikinti ir stipresnė nei bet kada anksčiau. Afrikiečiai man leido pajusti, kad jų namuose visuomet esu laukiama. Netgi pamiršdavau, jog esu baltaodė. Tai tik įrodo, kad jie mane vertina ne pagal odos spalvą. Labai greitai supratau, kad noriu atsilyginti, todėl Tanzanijoje pradėjau kurčiųjų mokyklos projektą. Ir, žinoma, išmokau kantrybės! Afrikiečiams punktualumas – ne vertybė. Jei kas nors nevyksta nustatytu laiku, jie laukimą išnaudoja mėgaudamiesi akimirka, šnekučiuodamiesi su aplinkiniais. Jie supranta, kad susierzinimas vėluojant autobusui niekur nenuveda. Dar viena kantrybės pamoka – derybos dėl kainos. Turi žinoti, kiek kainuoja vaisiai ir daržovės, kitaip prekiautojai žais su tavimi. Bet jei būsi draugiškas, jie atsakys tuo pačiu. 112

lietuvė

113

lietuvė

114

lietuvė

Daug žmonių mano, jog kurtieji negali tam tikrų dalykų. Visuomenė privalo nustoti lipdyti gyvenimą ribojančias etiketes kurtiesiems, nes realybėje mes galime daugiau, nei patys manome.

115

lietuvė

116

lietuvė

Galiu drąsiai sakyti, jog man patinka būti kurčiai. Užaugau su išskirtine rega, puikiai matau dalykus, pastebiu detales. Akys yra mano ausys. Kaip patiri pasaulį būdama kurčia? Papasakok apie unikalius aspektus, kliūtis ir galimybes. Galiu drąsiai sakyti, jog man patinka būti kurčiai. Užaugau su išskirtine rega, puikiai matau dalykus, pastebiu detales. Akys yra mano ausys. Dievinu mažą kurčiųjų bendruomenę, galiu susirasti daug naujų draugų visa-

me pasaulyje. Tiesa, kiekviena šalis turi savo gestų kalbą, bet mes vieni kitus greitai suprantame lygindami kalbas. Per juos, kaip ir per girdinčius žmones, išmokau daug apie skirtingas bendruomenes ir kultūras. Man dažnai atrodo, kad svečių šalių girdintieji su manimi elgiasi geriau nei Vokietijos ar Lietuvos gyventojai. Gal dėl to, kad mano kultūros

žmonės vengia bendrauti su kurčiaisiais bijodami, jog jie įkąs? O štai Afrikoje nejutau barjero, žmonės mane puikiai suprato, susikalbėjome gestais. Jei ne gestų kalba, tuomet rašikliu ant popieriaus arba telefonu. Kelionėje neturėjau jokių problemų, niekada nesijaučiau vieniša. Mes dažnai netgi keliavome kartu ir puikiai leidome laiką. 117

lietuvė

Kadangi gyvenimas yra išties trumpas, noriu iš jo išspausti kiek įmanoma daugiau. Be to, visuomet prisimenu, kad prieš jam pasibaigiant turiu nuveikti viską, kas įtraukta į mano trokštamų patirčių sąrašą.

118

lietuvė

119

lietuvė

120

lietuvė

Tavo gyvenimas atrodo labai autentiškas, pilnas nuotykių ir teigiamų patirčių. Kokie sprendimai ar pasirinkimai jį nulėmė? Tai vadinama meile sau, kai nesiekiant idealo pakanka būti savimi. Tokia būsena mane išlaisvina ir įgalina gyventi autentiškai. Esu smalsi ir atvira,

visada ieškau naujų iššūkių ar įkvėpimo. Kadangi gyvenimas yra išties trumpas, noriu iš jo išspausti kiek įmanoma daugiau. Be to, visuomet prisimenu, kad prieš jam pasibaigiant turiu nuveikti viską, kas įtraukta į mano trokštamų patirčių sąrašą. 121

lietuvė

122

lietuvė

Imti iš gyvenimo viską, ką jis duoda Spalvingos, akį traukiančios „Art By JoNas“ abstrakcijos, nugulusios ne tik ant drobių, bet ir ant įvairiausių nešiojamų daiktų, puikiai atspindi autoriaus JONO PREISAIČIO asmenybę – įvairiapusiškumą, laisvės troškimą ir norą kasdienybę tapyti ryškiomis spalvomis. Šie norai iš Kauno kilusio ir JAV užaugusio lietuvio gyvenimo trajektoriją kreipia netikėtomis linkmėmis: Tailandas, Vietnamas, Lietuva, Peru... Nuo praktikos konsulate Čikagoje iki mokytojo darbo Azijoje, savanorystės Pietų Amerikoje ir verslo idėjų kūrimo rojumi žemėje vadinamuose Havajuose... Iš gyvenimo Jonas siekia pasiimti kiek galima daugiau. INGA NANARTONYTĖ

Jonai, nuo kelerių metų nebegyvenate Lietuvoje? Kai buvau dešimties, su šeima emigravome iš Kauno į Lemontą, nedidelį Čikagos priemiestį. Labai džiaugiuosi aplinka, kuri mane supo saugiame ir ramiame Lemonto miestelyje. Ten gyveno nemažai tautiečių, tad mudu su broliu augome tarp lietuvių draugų. Tos draugystės tęsiasi iki šiol: grįžus į Čikagą visada norisi pasimatyti ir pabendrauti su vaikystės draugais, o jie retkarčiais mus aplanko čia, Maujo (Maui) saloje. Baigęs vidurinę mokyklą mokiausi College of DuPage, įgijau associate of arts degree (tolygu pusei bakalauro studijų). Tai bendrasis išsilavinimas prieš pasirenkant mokslus, susijusius su konkrečia specialybe. Amerikoje mokslas labai brangus, tad norėjosi tvirtai apsispręsti dėl karjeros krypties prieš darant tokią investiciją. Būdamas 25-erių sužinojau apie galimybę studijuoti LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje ir nusprendžiau ten įgyti bakalauro išsilavinimą, kuris praplėstų akiratį, ir kartu diplomą, suteikiantį galimybę kilti karjeros laiptais tarptautinių ryšių ir vystymosi srityje. Taigi 3 metus studijavau Lietuvoje.

Kaip pavyko išlaikyti sklandžią lietuvių kalbą? Galbūt lankėte lituanistinę mokyklą, buvote įsitraukęs į lietuvišką veiklą? Tėvai namie visada šnekėdavo tik lietuvių kalba. Jų dėka mudu su vyresniu broliu įpratome skaityti ir rašyti lietuviškai, išlaikėme taisyklingą tarimą. Močiutė iš Lietuvos man siųsdavo lietuviškų knygų. Ji pasikonsultuodavo su knygynų pardavėjais, pasidomėdavo ir visada pataikydavo atsiųsti labai įdomių skaitinių. Tai turėjo didelę įtaką saviugdai. Knygos apie Tomą Sojerį, Heklberį Finą, Harį Poterį ir aibė kitų nuotykių kupinų pasakojimų... Džiaugiuosi, kad turėjau privilegiją skaityti lietuviškai. Po metus lankiau dvi lituanistines mokyklas ir aibę lietuviškų būrelių Pasaulio lietuvių centre, kuris įsikūręs Lemonte. Nežinau, kiek tai padėjo, bet gerai atsimenu, jog barbarizmai, ne vietoj ir ne laiku pasakyti anglicizmai tarp lietuvių buvo nepriimtini. Kalbėti angliškai rimtiems lietuvaičiams buvo „ne lygis“, tai skatino visus, prisijungusius prie kompanijos, keisti savo būdą ir lavinti lietuvišką tarimą, vartoti naujus žodžių derinius lietuvių kalba. 123

lietuvė

124

lietuvė

125

lietuvė Gyvenant Amerikoje gali būti sunku atsispirti norui kasdienę lietuvišką kalbą maišyti su anglų kalbos žodžiais, įterpti įvairių barbarizmų, nereikalingų skolinių. Ir, atrodo, nieko čia baisaus. Nesupratau, kodėl negalima to daryti, kol man paaiškino lietuvių kalbos dėstytoja LCC tarptautiniame universitete. Negalėčiau trumpai atpasakoti, kodėl, tačiau tuo metu, kai mokiausi, man pasirodė labai įdomi ir svarbi idėja puoselėti taisyklingą lietuvių kalbą, nes tai atspindi kultūros brandą. Mūsų tauta yra labai solidi ir nesinorėtų pasirodyti turinčiam mažiau brandos, nei mums priklauso. Vieni svečioje šalyje netrunka pasijusti savi, o kai kurie jaučiasi svetimi visą gyvenimą. Ar Amerika Jums tapo sava? Su lietuviais ar su kitataučiais lengviau rasti bendrą kalbą? Visada jaučiausi ne visai pritapęs tiek prie amerikiečių, tiek prie mane supančių lietuvių. Galiausiai su amerikiečiais radau bendrą kalbą. Reikėjo laiko, kol jų kultūra mane prisijaukino, o su lietuvaičiais išėjo kitaip. Kartą sugalvojau terminą „situaciniai draugai“. Tai tie draugai, kuriuos suveda gyvenimo aplinkybės. Viena svarbi aplinkybė – vieta, kita aplinkybė – bendra kalba. Taip ir tapome artimi, visi su savo skirtumais. Artimas bendravimas lietuviškai su draugais, mano manymu, padėjo išlaikyti kalbėseną. Pastebiu, kad vien tėvų pastangos versti vaikus kalbėti lietuviškai kartais neduoda tokių rezultatų, kokių norėtųsi, nes vaikai tėvams priešinasi ir ieško lengvesnio kelio. O mums atrodė, jog gebėjimas kalbėti lietuviškai – prestižo reikalas. Ilgainiui mano anglų kalba sustiprėjo, žodynas prasiplėtė, ir supratau, kad aš jau pusiau amerikietis. Amerikoje jaučiuosi taip laisvai, lyg priklausyčiau šiai šaliai. Nors nesijaučiu suvaržytas ir Lietuvoje, bet daugeliu atžvilgių Amerikoje laisvės daugiau. Reikia įvertinti, kad didelė to dalis yra ekonominė laisvė, kurios neina lengva ranka atskirti nuo kitų gyvenimo suteiktų laisvių judėti, bendrauti, džiaugtis ir tobulėti. Sunku ieškoti tokių laisvės išraiškų, jei esi nuolat pririštas prie darbo įrankio ir bandai sudurti galą su galu. Galbūt kildavo tapatybės klausimų, jautėte poreikį domėtis gimtąja kultūra? Kas buvo įdomu? Gyvenant lietuvių apsuptyje tapatybės klausimai buvo nustumti į periferiją. Visada jaučiausi esąs lietuvis Amerikoje. Tačiau pasidalinsiu vėlesniu savo atradimu. Norėdamas stoti į LCC tarptautinį universitetą, rašiau motyvacinį laišką. Man prireikė žodžio „aukuras“ norint apibūdinti lietuvybės jausmą, kurį jaučiame būdami ištikimi savo gimtajam kraštui. Tačiau anglų kalboje tokio žodžio nėra, artimiausias atitikmuo būtų „alter“, o tai yra per daug panašu į altorių ir neturi „amžinosios ugnies“ konotacijos. Tąkart radau elektroninę knygą, kurios keli pirmi puslapiai man paliko labai gerą įspūdį ir pasididžiavimą lietuvių kultūra. Ten aprašomi pagrindiniai pagonybės principai, tarp kurių – dorybė. Manau, kad tai labai gražu. Pasaulyje, kuris pilnas įvairiausių tikėjimų, pakraipų ir įsitikinimų, „Būk doras“ atrodo kaip minimalistinė dvasinės raidos formulė. 126

Kaip klostėsi Jūsų profesinis gyvenimas? Kokios veiklos, patirtys, pažintos kultūros paliko ryškų pėdsaką asmenybėje, pasaulėvokoje, vertybėse, galbūt padėjo atrasti savąją kryptį, sau priimtiną gyvenimo būdą? Mano profesinis gyvenimas buvo ir vis dar yra labai įdomus. Niekaip negaliu nusileisti kasdienybei, ir tai tuo pačiu metu yra ir dovana, ir prakeiksmas. Keisti darbus be priežasties atrodo labai nerūpestinga ir nekelia pasitikėjimo, tad visada stengiuosi atsiduoti savo darbui ir pateikti rimtą priežastį, dėl ko turiu išeiti. Labai dažnai ta priežastis būna ta, jog išvažiuoju. (Tiesa, porą kartų buvau atleistas ir nebijau to pripažinti, nes žmogus negali visada visur pritapti.) Pirmiausia leidausi į kelionę su dviračiu vakarinėje Amerikos pakrantėje. Tada 6 mėnesius gyvenau Maujo saloje. Vėliau keliavau po Europą ir prieš pradėdamas studijas Lietuvoje metus mokiau anglų kalbos Azijoje. Atvykęs į Aziją turėjau tik TOEFL sertifikatą – jo pakako mokytojo darbui pradėti. Tailande apsistojau netoli Thammasat universiteto. Per 6 mėnesius įgijau įvairios darbo patirties: dienomis dirbau vietiniame darželyje, vakarais – korepetitoriumi su universiteto studentais, savaitgaliais privačioje mokyklėlėje mokiau anglų kalbos įvairaus amžiaus asmenis – nuo darželinukų iki universitetinio amžiaus žmonių. Vėliau prisijungė mano geriausias draugas ir kaimynas iš Lemonto Robertas, kurio tėvai lenkai, bet jis gimęs Amerikoje. Tuo metu mano brolis dirbo ir gyveno Vietname, tad mudu su Robu ilgai nelaukę iš Bankoko priemiesčių persikraustėme į Hošimino miesto centrą. Vos atvykę gavome viso etato mokytojo darbą valdiškose mokyklose. Mokiau 3 mokyklų moksleivius nuo pirmos iki penktos klasės. Vesdavau po 8 pamokas per dieną. Tiek Vietname, tiek Tailande užmokestis buvo apie 10 dolerių už valandą. Abi šalys turėjo labai skirtingų pliusų ir minusų. Ryškiausias Tailando bruožas – labai taikūs, nekonf liktiški žmonės. Bet kokioje situacijoje asmuo, praradęs savitvardą, pralaimi tam, kuris sugeba susitvardyti. Tad tailandiečiai visada šypsosi, kartais apšneka vieni kitus, tačiau nėra linkę bartis, rėkti vieni ant kitų. Vietname visai kitaip: žmonės pasipūtę ir įžūlūs. Vis dėlto su užsieniečiais elgiasi gražiai. Tačiau, priešingai nei tailandiečiai, pagarbiai nenusilenkia, jei pasakai, kad esi mokytojas. Negaliu sakyti, kad viena šalis patiko labiau už kitą, tačiau skirtumų yra nemažai ir jie ganėtinai dideli. Labiausiai įsiminė kelios patirtys. Džiaugiuosi, kad jau truputį pabuvau mokytoju, man gerai sekėsi ir žinau, kad visada galėčiau prie to grįžti. O antras dalykas – dvasinis. Tiek Tailande, tiek Vietname labai daug šventyklėlių, o Tailande ir dvasininkų gausu. Matai, kad kiekviena kultūra turi savo įsitikinimus, tikėjimus ir mums jų budistinis animatizmas yra toks pat „tikroviškas“, kaip jiems vakarietiška monoteistinė religija, tokia kaip krikščionybė ar islamas. Vėliau LCC tarptautiniame universitete baigiau tarptautinių ryšių ir plėtros studijų programą, atlikau praktiką Lietuvos generaliniame konsulate Čikagoje. Kiekvienas rytas einant į konsulatą buvo lyg šven-

lietuvė

Pastebiu, kad vien tėvų pastangos versti vaikus kalbėti lietuviškai kartais neduoda tokių rezultatų, kokių norėtųsi, nes vaikai tėvams priešinasi ir ieško lengvesnio kelio. O mums atrodė, jog gebėjimas kalbėti lietuviškai – prestižo reikalas.

127

lietuvė

128

lietuvė

129

lietuvė

tė. Konsulatas yra pačiame Čikagos centre, viename iš dangoraižių. Labai džiaugiuosi gavęs nuostabią galimybę ten praktikuotis – išmokau labai daug. Jūsų instagramo paskyroje yra žodžiai: „See good, do good, it’s nice to be nice.“ Kaip jie atsispindi Jūsų gyvenime? Tai yra du skirtingi posakiai, bet kadangi instagramas duoda nepakankamai vietos, o mano horoskopo ženklas – Svarstyklės (nuolat sunku apsispręsti), tad suplakiau du į vieną. Užrašą „See good, do good, be good“ kartą pamačiau ant mašinos lipduko, jis man labai patiko. O pasakymas „It’s nice to be nice“, mano nuomone, labai susijęs su kitu posakiu, kurį dažnai girdėdavau iš senelio: „Žmonės maišo du dalykus: mano, kad geras žmogus yra ir durnas žmogus.“ Atrodo, kad tiek jam, tiek man tas dalykas trukdo, ir norėtųsi tai pakeisti. Į gyvenimo nuotykius nebe pirmus metus leidžiatės su žmona Deimante. Kur susitiko Jūsų keliai? Mudu susipažinome 2017 metų kovo 22-ą ją LCC tarptautiniame universitete. Pirmieji mano mokslo metai ėjo į pabaigą, o Deimantė tuo metu buvo bebaigianti rengti bakalauro darbą. Kartą mūsų keliai susidūrė kompiuterinėje. Atsisėdom vienas šalia kito ir po valandos tylos ją užkalbinau, paklausiau vardo. Praėjus nedaug laiko po tos dienos supratau, kad galbūt ji ir bus mano žmona. Kol kitus 2 metus studijavau, Deimantė laukdama manęs dirbo Klaipėdoje – po studijų planavome daug keliauti. Kol kas tik iki kito pasaulio galo nusigavome, o kaip grįšime, dar nesukame sau galvų. Prieš įsikurdami Havajuose, savanoriavome Peru, abu buvome anglų kalbos mokytojais, tvarkėme vienos mokyklos darbų klasę. Deimantė šiek tiek mokėjo ispaniškai, tad mokyti jai nebuvo sunku. Apie 2 mėnesius gyvenome mažame Urubambos miestelyje. Peru jai ir pasipiršau. Tai įvyko Maču Pikču istorinėje vietoje. 130

Pasaulyje, kuris pilnas įvairiausių tikėjimų, pakraipų ir įsitikinimų, „Būk doras“ atrodo kaip minimalistinė dvasinės raidos formulė.

lietuvė

131

lietuvė

Praėjus nedaug laiko po pažinties dienos supratau, kad galbūt Deimantė ir bus mano žmona.

132

lietuvė Jau maždaug metus gyvenate Havajų salynui priklausančioje Maujo saloje. Kaip joje atsidūrėte pirmą kartą ir kodėl po daugiau nei 8 metų vėl čia sugrįžote? Havajai – įdomi vieta. Pirmą kartą čia koją įkėliau 2012 metais. Tada mane pasikvietė draugas iš Lemonto – Robas. Apsistojau Lahainos miestelyje, Maujo kertuočių ūkyje, kaip W WOOF (angl. World Wide Opportunities on Organic Farms) organizacijos dalyvis. Tai programa, leidžianti nemokamai gyventi fermoje (ūkyje), jeigu įsipareigoji apie 10 valandų per savaitę joje dirbti. Po mėnesio apsisprendžiau čia pasilikti ilgiau, atidėjau lėktuvo skrydį ir išsikrausčiau iš fermos gyventi name su keletu naujų draugų. Darbų čia buvo daug. Po pusmečio grįžęs į Čikagos priemiesčius prisiminiau Havajus kaip saulėtą džiaugsmo salą. 3 metus praleidau Klaipėdoje tęsdamas studijas. Su Deimante svajojome apie nuotykius keliaujant po pasaulį, norėjome vykti ten, kur būtų šilta ir smagu. Pasibaigus mokslams, grįžome į Čikagą vasarai pasitaupyti pinigų, tada išvažiavome į Peru prasiblaškyti. Ir kitą žingsnį nusprendėme žengti Maujo link. Labai norėjau parodyti šią salą Deimantei, man ji buvo įstrigusi į atmintį kaip rojaus kampelis. Tad nusipirkome bilietus ir nuskridome ten. Lahainos miestelyje jau turėjau kelis pažįstamus ir žinojau, kad čia visada galima rasti darbo turizmo srityje. Todėl su Deimante jame ir apsistojome. Teikiate turizmo paslaugas atvykėliams, vadinasi, esate puikiai susipažinęs su vietove ir jos gyvenimu. Papasakokite apie Maujo salą ir Lahainos miestą. Kuo gyvenimas šioje Havajų valstijos dalyje kitoks nei kitose vietose, kuriose teko praleisti daugiau laiko? Lahaina iš pradžių buvo mažas žvejų miestelis. Vietovės pavadinimas reiškia „žiauri saulė“. 1820–1845 metais tai buvo laikinoji Havajų karalystės sostinė. Karalius Kamehameha II pamėgo šį miestelį dėl jo ramumos. XIX amžiuje Lahaina buvo pagrindinis banginių medžiotojų uostas: čia atvykdavo daug jūrininkų apsirūpinti reikmenimis ar paskutinįkart pasipildyti atsargų prieš ilgas medžio-

klės išvykas, o po medžioklės sustodavo atsigauti. Suklestėjus pramonei banginių medžioklė buvo apleista. Lahainos ekonomikos pagrindą ilgai sudarė ananasų konservavimas ir cukraus perdirbimas. Dėl cukranendrių auginimo visas vakarinis Maujo ruožas tarp kalnų ir vandenyno tapo sausas lyg dykuma, o lietaus vanduo, susikaupęs šalia esančiuose kalnų ruožuose, buvo surenkamas į rezervuarus ir pumpuojamas cukranendrių laukams drėkinti. Cukranendrių plantacijų era tęsėsi iki pat XX amžiaus galo, kai viena iš cukraus gamybos procedūrų – deginimas – buvo uždrausta dėl neigiamo poveikio turizmui. Dabar čia vyrauja turizmo pramonė. Daug kas šioje vietovėje yra kitaip nei kitur. Jungtinės Valstijos 1898 metais aneksavo Havajus. Kartais gali girdėti vietinius havajiečius reiškiant nepasitenkinimą dėl tų, kurie čia nori atsikraustyti gyventi arba yra neseniai įsikūrę. O gyvendamas čia pradedi ne tik tai jausti, bet ir suprasti to priežastis. Didelė gyvenamųjų būstų paklausa verčia jų kainas kilti, o mažiausiai uždirbančias žmonių grupes tai stumia kraustytis į kitas valstijas ir apleisti savo gimtąją žemę. Vietiniai man sakė, kad dar prieš kiek metų havajiečių kalba buvo draudžiama visose institucijose ir gyvavo tik namų aplinkoje. Net apie 1950-uosius, prieš išsiplečiant turizmui, vietiniai havajiečiai mušdami sau į krūtinę tvirtino esantys visaverčiai amerikiečiai ir, kad tai įrodytų, didelė jų dalis savanoriškai prisijungė prie JAV karinių pajėgų. Jiems tai davė galimybę pamatyti pasaulio ir labai gerų garantijų baigus tarnybą. Tačiau artėjant XX amžiui havajietiška kultūra – kalba, papročiai – grįžo į madą ir išgyvena renesansą. Šiais laikais eilinio vietinio paklausus, ar jis yra amerikietis, didelė tikimybė, kad jis atrėš: „Ne, aš havajietis.“ Pasak vietinių, aneksavusi Havajus, Amerika garantavo savotišką apsaugą nuo kitų šalių bandymų okupuoti šį mažą salyną. Tačiau JAV teismų sistema, kuri buvo gan svetima havajiečiams, greit atėmė iš vietinių kone visas teises į savo žemes. Vienas įdomus pavyzdys: buvo pasirašyta 100 nuomos sutarčių su magnatais, kurie investavo į cukranen133

lietuvė

134

lietuvė

135

lietuvė

Dauguma darbų atrodo kaip raštai. Norėčiau, kad kokia rūbų ar daiktų gamybos įmonė pastebėtų mano kūrinius ir panaudotų dizainus savo gaminiams.

136

lietuvė Vietiniams svarbu, kad būtum malonus ir gerbtum jų žemę, jiems ji yra šventa. drių auginimo ir plantacijų paruošimo procesus. Tačiau vėliau tos sutartys dingo ir visos žemės taip ir liko plantacijų savininkams. Kitas pavyzdys: Havajuose yra nedideli žemės mokesčiai. Čia metinis žemės mokestis namui yra 600 JAV dolerių, o Čikagos priemiesčiuose už tokį pat žemės plotą reikėtų mokėti 3000 JAV dolerių. Amerikoje galioja toks įstatymas: jei žmogus 20 metų moka mokesčius už žemę, kuri jam nepriklauso, tada sklypas atitenka jam. Taip investavę pinigus Amerikos turtuoliai savotiškai „užgrobė“ vietinių gimtinę. Dar prisidėjo filipiniečių imigracijos banga. Ji kilo Amerikos iniciatyva, siekiant įkurti daugiau institucijų, ruošiančių seseles jų stokojančiai šalies rinkai. Filipiniečiai pratę susigrūsti po 10 ir daugiau žmonių į vieną namą. Šiuo metu tai gana dažna ir vietiniams atrodo normalu, nes atiduoti visą mėnesio algą nuomotojui irgi neatrodo protinga. Yra gyvenamųjų rajonų, kur gali rasti nemažai mažų namų su 10– 15 gyventojų. Havajai – ne tik nuostabus oras ir kerinti gamta. Ką dar siūlote pamatyti, išbandyti, patirti Maujo salos atvykėliams? Koks sezonas palankiausias čia vykti? Geriausias sezonas yra žiema (gruodis–kovas), kada oras šiek tiek vėsesnis ir į Havajus pradeda migruoti kuprotieji banginiai. Maujyje įsikūręs banginių stebėjimo centras, nes šalia salos žiemoja kuprotieji banginiai, kurie kiekvieną rudenį atplaukia apie 5600 kilometrų iš Aliaskos pakrančių. Čia jie praleidžia šaltąjį Šiaurės pusrutulio žiemos laikotarpį, šiltuose Havajų vandenyse poruojasi ir veda jauniklius. Jų gali pamatyti ir iš paplūdimio kranto. Žiema čia lietingesnė, tad sužaliuoja gamta, pradeda bėgti kriokliai. Maujo sala maža, bet klimato zonų čia daug. Lahaina yra sausiausia salos vieta, bet, pavažiavus 30 minučių į vieną ar į kitą pusę, klimatas keičiasi, darosi vėjingiau, drėgniau, vėsiau. Yra džiunglės (Hana road), ilgas, vingiuotas kelias, apsuptas džiunglių, krioklių, žygių takų. Stūkso Haleakala ugnikalnis, nuo kurio viršūnės galima stebėti pačius gražiausius saulėtekius ir saulėlydžius. Bet ten labai šalta, o žiemą būna sniego. Čia nuostabios bangos banglentininkams, vyksta banglenčių sporto varžybos. Plaukiojant ar braidžiojant prie kranto galima pamatyti didelių vėžlių (jie draugiški, gali nardyti), daug visokiausių žuvų. Vanduo šiltas, sūrus, švarus.

Ar Maujo saloje saugu? Maujis – ne Disneilendas, dažnai tai primename turistams. Piko metu neretai žūsta žmonių, dažniausiai nuskęsta. Paplūdimiuose nėra gelbėtojų, tad esi atsakingas už save. Čia yra ryklių, retkarčiais jie vienam kitam įkanda. Tačiau apskritai tai pakankamai saugi vieta. Sakoma, kad Havajuose brangu. Kainos išties labai didelės. Turistams iš Lietuvos net nepatarčiau čia važiuoti trumpam laikui, nes tai kitas pasaulio galas ir skrydžiai nepigūs, o trumpa išvyka daug neatskleis. Tačiau lietuviams, gyvenantiems Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynuose, jau nebe taip toli ir kainos taip negąsdina, tad vienos ar dviejų savaičių atostogos atrodo visai įperkamos. Tuo labiau jei saloje gyvena kažkas, kas gali padėti gauti paslaugas vietos gyventojų rinkos kainomis, nes turistams viskas dvigubai brangiau. Kokias nerašytas taisykles reikėtų žinoti bendraujant su vietiniais? Vietiniams svarbu, kad būtum malonus ir gerbtum jų žemę, jiems ji yra šventa. Ar dažni Havajuose ugnikalnių išsiveržimai? Galbūt yra tekę tokį patirti? Man neteko to patirti. Du aktyviausi pasaulio ugnikalniai – Kilauea ir Mauna Loa – yra Havajų saloje. Mauna Loa pastarąjį kartą išsiveržė 1984 metais, o Kilauea išsiveržimas vyko 1983–2018 metais. Kokią įtaką Jūsų gyvenimui padarė pandemija? Per pandemiją Havajuose dirbau aplinkos prižiūrėtoju, augalų daugintoju ir pardavėju. Blogai tikrai nebuvo, su Deimante pradėjome kurti nuosavo verslo idėjas, viena iš jų – mašinų nuoma turistams. Šalia kitų Jūsų veiklų vietos randa ir piešimas, o kai kurie piešiniai atsiduria ant kuprinių, drabužių ir kitų daiktų. Papasakokite apie kūrybinę gyvenimo pusę. Piešimas – didelė mano aistra. Tik pradėjęs piešti per daug savo darbų nevertinau ir buvo negaila juos dovanoti. Laikui bėgant supratau, jog reikia sukaupti savotišką kolekciją, kad galėtum ją realizuoti. Tad dabar piešiu galvodamas, jog vieną dieną kūriniai bus parduoti, bet kol kas nesistengiu pardavinėti. Visai neseniai buvo atsiradusi galimybė eks137

lietuvė

Piešimas – didelė mano aistra. Tik pradėjęs piešti per daug savo darbų nevertinau ir buvo negaila juos dovanoti. Laikui bėgant supratau, jog reikia sukaupti savotišką kolekciją, kad galėtum ją realizuoti.

138

lietuvė

ponuoti darbus galerijoje. Labai norėjau, tačiau gavau atsakymą, kad paveikslų reiktų didesnių. Supratau, jog turbūt reikėtų ir „geresnių“. Tačiau tai manęs nesužlugdė, priešingai, pradėjau piešti ant didesnių drobių ir lauksiu kitos galimybės patekti į galeriją. Kuriu abstraktųjį meną. Galiu piešti ir realistiškus paveikslus, tačiau mano aistra yra abstrakčioji dailė. Tad dauguma darbų atrodo kaip raštai. Norėčiau, kad kokia rūbų ar daiktų gamybos įmonė pastebėtų mano kūrinius ir panaudotų dizainus savo gaminiams. Kas darė įtaką Jūsų kūrybai, kas įkvepia kurti tokius ryškius, spalvingus raštus? Pirmą kartą atvažiavęs į Havajus sutikau Levi. Jis papasakojo, kad dar būdamas labai jaunas Niujorke turėjo studiją, kurioje piešė ir pardavinėjo didelius paveikslus. Levi pasakė: „Layers, you can always add more layers, and just leave parts that look good, and if it doesn’t look good, keep layering.“ Kitaip tariant, sluoksniai, sluoksniai ir dar kartą sluoksniai: jei kas nepavyko, uždėk

kitą sluoksnį. Tokia mano kūrybos paslaptis. Kalbant apie spalvas, ieškau kontrastų. Renkuosi tas, kurios po ranka, – jei jos tarpusavyje dera, tai ir naudoju. Mano darbų galima rasti interneto svetainėje www.artbyjonas.com. Koks Jūsų santykis su gimtąja šalimi? Ar turite planų sugrįžti? Kadangi visai neseniai Lietuvoje praleidau 3 metus, jaučiuosi truputį paragavęs lietuviškos duonos. Per tą laiką susipažinau su daug įdomių žmonių. LCC universitete įkūrėme pirmą tarptautinį „Rotaract“ klubą Klaipėdoje. Daug bendravau su „Rotary“ bendruomene. Darėme visokiausius projektus, įgyvendindami vieną jų, LCC universiteto teritorijoje sodinome ąžuolus. Mane domina politika ir gamta, gal kada teks ir Lietuvoje dirbti su tuo susijusioje srityje. Artimiausiu metu vykti gyventi čia nenumatome, tačiau jei Deimantė vieną dieną nuspręstų, jog nori grįžti, nesispyriočiau ir ieškočiau laimės gimtajame krašte. 139

lietuvė

Karmos dėsnis Sakartvele

Priimti žmones atvira širdimi, daryti tai, ką labiausiai mėgsti, ir būti tokiam, kokį nori matyti pasaulį. Su tokiu požiūriu JUSTINA VAITIEKŪNAITĖ žengia per gyvenimą, kuris kartais primena amerikietiškus kalnelius: vieną dieną galva sukasi iš laimės, kitą, rodos, žemė slysta iš po kojų. Tačiau sugniužti lietuvei neleidžia tikėjimas karma – kad kiekvienas sulaukia atpildo už savo darbus. Būtent poelgis, kurį dažnas pavadina kvailyste ar naivumo išraiška, Sakartvele gyvenančiai Justinai leido įsitikinti, kad gera grįžta geru. Keliautoja, gidė, viena iš „Magical Caucasus Travel“ įkūrėjų dalijasi savo istorija ir aistra vaizdingajam Pietų Kaukazo kraštui. INGA NANARTONYTĖ

140

141

ALVYDO KUČO NUOTRAUKA

lietuvė

lietuvė Šiandien prisistatote kaip keliautoja ir gidė Sakartvele. O kaip Jūsų gyvenimas atrodė anksčiau? Papasakokite savo istoriją. Užaugau mažame Širvintų miestelyje su nuostabiomis mariomis, į tolius besidriekiančiais miškais ir laukais. Tai vienas iš tų miestelių, kur visi vieni kitus pažįsta ir kiekvienas kampas apžiūrėtas šimtus kartų. Jau vaikystėje man norėjosi daugiau nuotykių, tad pasinerdavau į nuotykių knygas ir mintimis keliaudavau į tolimus kraštus. Pasiėmusi iš bibliotekos knygų pradėdavau jas skaityti tiesiog eidama link namų. Gi Širvintos, nepakėlusi galvos nuo skaitinio puslapio sugebėdavau namo pareiti. Dar nebaigusi mokyklos jau kūriau planą, kaip pamatyti daugiau pasaulio, pažinto per knygas. Ieškojau visokių galimybių: įvairūs projektai, savanorystės programos man leido sužinoti apie Europos savanorių tarnybą (dabar – Europos solidarumo korpusas). Iškart po 12 klasių išvykau savanoriauti į Prancūziją 9 mėnesiams. Tai visiškai mane pakeitė ir leido pažinti savarankiškumo skonį. Pradėjau keliauti ir iki šiol negaliu sustoti. Grįžusi įstojau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Jau buvau supratusi, kad yra daugybė galimybių pažinti šį pasaulį, jei tik nori. Pasinaudojusi tarptautinių studijų mainų galimybėmis, metus studijavau Turkijoje, metus – Sakartvele. O vasarą gyvenau ir dirbau JAV pagal programą „Work and Travel USA“. Keliaudavau po kaimynines šalis, susipažindavau su vietos žmonėmis, skirtingomis kultūromis. Planavau visas šias patirtis ir studijų suteiktas žinias panaudoti ateityje dirbdama nevyriausybinėse organizacijose. Studijuodama vis planuodavau, kur kitur keliausiu. Kadangi nuo mokyklos baigimo esu finansiškai nepriklausoma, tad visad reikėjo taupyti. Po paskaitų dirbdavau, kad galėčiau keliauti. Pigiai, dažnai alternatyviai, tranzuodama ar naudodamasi svetingumo platformomis, tačiau su nuostabiais nuotykiais. Nesitikėjau, kad kada nors kelionių aistra leis ir uždirbti. Nemaniau, kad tai įmanoma. Tačiau žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Ir padaro taip, kaip turi būti. 142

Keliaudami sutinkame daugybę nepažįstamų žmonių, ir jei atveri širdį, pasirenki būti geru žmogumi, pradedi atrasti laimingas akimirkas kasdienybėje.

lietuvė

143

lietuvė

Kelionės suteikė tikėjimą, kad žmonės iš prigimties yra geri, bet susvetimėjimas ir individualizmas lėmė, jog daug kas tai užmiršo.

144

lietuvė

145

lietuvė

Išmokti datas iš knygų gali visi, bet kad žinotum vingrybes, gyvenimo peripetijas, juokus, mitus, legendas, istorijas, reikia būti tos šalies dalimi.

146

lietuvė Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su Sakartvelu? Pirmą kartą į Sakartvelą nuvykau 2010-aisiais aplankyti šeimos (sesės šeima ir mama ten buvo persikėlusios keleriems metams dėl darbo). 2012-aisiais keliavau ir tranzavau su vietiniais, o po kelerių metų ten studijavau porą semestrų. 2015-aisiais sprendimą vykti į Sakartvelą lėmė sudaužyta širdis ir noras gyventi ten, kur jausčiausi gerai. Mano tikslas buvo išmokti gyventi vienai, pačiai su savimi, augti, pažinti ir pamilti save. O ši šalis mane visad priimdavo. Nesvarbu, ar tiesiog lankydavau šeimą, ar buvau drąsi keliautoja, ar įsimylėjusi, ar meilės kančias išgyvenanti... Visad jaučiau, kad galiu būti savimi, net jei mano vaidmuo nuolat keičiasi. Tad nors jau buvau įstojusi į magistrantūrą, vis dėlto nusprendžiau nutraukti studijas, susikrauti kuprinę, susiskaičiuoti santaupas ir ieškoti laimės Sakartvele. Kaip tapote gide? Kad ir kur po pasaulį keliaudavau, visiems pasakodavau apie Sakartvelą. Ir visi sakydavo, kad su tokia aistra, su tokiu užsidegimu kalbėdama apie tą šalį įkvepiu juos ten keliauti. Taip pat mane visad žavėjo gyvenimas kelyje, bendravimas su žmonėmis, istorija ir legendos... Tad pagalvojau: kodėl gi nepabandžius gidauti? Rasti darbą sekėsi gana sunkiai, o santaupų turėjau tik porai mėnesių. Kai jau ėmiau ieškoti bilietų namo, staiga sulaukiau latvių turizmo agentūros skambučio! Tas darbas man beprotiškai patiko. Latvių įmonėje susipažinau su lietuve Maja. Mudvi čia priėmė, nes norėjo patraukti Lietuvos rinką. Tačiau staigmenos mano gyvenime tęsėsi ir toliau... Pasirodo, mūsų latvis viršininkas susirinko visus pinigus, įmonė bankrutavo ir paliko mudvi be atlyginimo ir su didelėmis skolomis. Lietuviai nuolat skambindavo, teiraudavosi, kaip bus su jų kelione. Su Maja svarstėme eiti dirbti į kartvelų agentūrą, kur nesvarbu, kaip gerai dirbsi, atlyginimas sieks vos 200–300 eurų. Nutarėme, kad geriau kurį laiką pagyvensime prasčiau, bet dirbsime pačios sau. Taip atsirado mūsų „Magical Caucasus Travel“. Po truputį žmonės pradėjo vykti pas mus. Netgi tie lietuviai, kuriems buvome pardavusios latvių agentūros turus. Su latvių agentūra viskas buvo baigta. Kur nukeliavo žmonių pinigai, neaišku, taigi daugelis jų tiesiog prarado savo atostogas. Nežinau, ar taip elgčiausi dabar, bet tada su Maja nutarėme paimti paskolą ir surengti tautiečiams turus, kurie jiems buvo žadėti ir už kuriuos latvių įmonei jie jau buvo sumokėję. Lietuvių turistams papasakojome šią istoriją ir turbūt pasirodėme pačios naiviausios verslininkės pasaulyje! Dabar juokiuosi, kad iš dalies tai suveikė ir kaip geras verslo planas. Iš vienos didžiulės įmonės sulaukėme kvietimo dalyvauti kooperatyviniame projekte. Atkakliai su jais bendradarbiavome, dieną naktį atsakinėdavome į laiškus, kad tik neprarastume klientų. Įmonė mus pasirinko dėl itin geros komunikacijos, o jos turo pelnas padengė mūsų paskolą.

Karma! Kai kas iš aukščiau viską dėlioja į lentynas. Kam pasakoju šią istoriją, iš visų girdžiu tą patį – kad buvo kvailystė pasiimti paskolą dėl svetimų skolų. Kadangi abi su Maja esame keliautojos, pažįstame tą jausmą, apimantį, kai nusiperki bilietus ir žinai, kad kažkur vyksi. Planavimas ir visa ko įsivaizdavimas yra pusė malonumo. Norėjosi, kad žmonės, kuriems tiek visko žadėjome, tai patirtų. Apie šią savo patirtį pasakojome visiems keliautojams. Istorija apie dvi Sakartvelą įsimylėjusias lietuvaites sklido iš lūpų į lūpas ir netruko pasiekti didžiųjų Lietuvos turizmo agentūrų – pradėjome su jomis bendradarbiauti. Ėmėme organizuoti ir privačius turus, žygius į kalnus, pradėjome siūlyti keliones į Armėniją ir Turkiją. Turus vedu pati, nes Sakartvele lietuvių gidų beveik nėra arba jie iš Lietuvos atvyksta tik sezonui. Mano įsitikinimu, geriausiai kitą šalį, kultūrą gali pristatyti ten gyvenantis žmogus. Išmokti datas iš knygų gali visi, bet kad žinotum vingrybes, gyvenimo peripetijas, juokus, mitus, legendas, istorijas, reikia būti tos šalies dalimi. Jeigu reikėtų apibūdinti gyvenimą Sakartvele, kokiais epitetais apibertumėte šį Pietų Kaukazo kraštą? Sakartvelą pažįstu jau 8 metus. Man čia teko būti kaip keliautojai, autostopininkei, miegančiai Boržomio miškuose ar Batumio parkuose, teko studijuoti, būti su sudaužyta širdimi, o paskui – dirbti, bandyti kurti verslą ir stabilų gyvenimą. Mėgstu sakyti, kad kiekvienas daiktas, žmogus, vieta skleidžia tam tikras bangas. Maniškės ir Sakartvelo bangos labai dera. Stebiu, kaip šalis kasmet keičiasi, kaip gerėja padėtis, tai labai džiugina. Tbilisis apskritai yra nuostabus miestas, ten taip gražu ir gera! Sakartvelas tikrai yra unikalus. Nors esu apkeliavusi 58 šalis, galiu pasakyti, kad šis kraštas man pats nuostabiausias. Gamtos įvairovė, autentiškumas, paprastumas mane ir laiko šioje šalyje. Kelionės dažniausiai būna kupinos nuotykių, netikėtumų, neplanuotų įvykių. Ar tapus gide jų nesumažėja? Gyvenant Sakartvele, kiekviena diena gali tapti nuotykiu! Tiek dirbant, tiek tiesiog gyvenant. Juk čia Kaukazas! Čia ir gyvenu todėl, kad nėra rutinos! Kelionės moko, suteikia išminties. Ko išmokė Jus? Kelionės suteikė tikėjimą, kad žmonės iš prigimties yra geri, bet susvetimėjimas ir individualizmas lėmė, jog daug kas tai užmiršo. Tačiau keliaudami sutinkame daugybę nepažįstamų žmonių, ir jei atveri širdį, pasirenki būti geru žmogumi, pradedi atrasti laimingas akimirkas kasdienybėje. Man laimė – atsikelti ryte ir su jauduliu laukti, ką gero atneš nauja diena; jaustis puikiai dėl to, kad gyveni. Kelionės padėjo suprasti, kad svarbiausia būti sveikai, priimtai ir suprastai kitų žmonių. Žinote istoriją apie Alisą, pasekusią baltą kiškį, 147

lietuvė

148

lietuvė

Man laimė – atsikelti ryte ir su jauduliu laukti, ką gero atneš nauja diena; jaustis puikiai dėl to, kad gyveni.

149

lietuvė

150

lietuvė

ir kur ji pateko? Į Stebuklų šalį. Tačiau prieš šokdama į tą tunelį ji tikrai nežinojo, kas jos laukia. Todėl kartais reikia nebijoti ir pasekti tuos kiškius, imti ir šokti į tą tunelį, pažiūrėti, kas bus. Jei blogiausiu atveju trenksitės į tunelio dugną – vis įdomiau! Mane labiausiai gąsdina rutina ir nuobodulys, o kelionės išmokė, kaip sukurti nuotykius net ir stabilioje kasdienybėje. Dažniau į Jus kreipiasi lietuviai ar užsieniečiai, besisvečiuojantys Sakartvele? Kai tik pradėjau gidauti, vesdavau turus anglų kalba užsieniečiams, tačiau vėliau supratau, kad vienas iš mano išskirtinumų ir stiprybių – tai, jog esu lietuvė. Lietuviškai kalbančių ir čia nuolat gyvenančių gidų yra labai mažai, tad ir konkurencijos mažiau. Taip pat pažįstu lietuvišką mentalitetą ir žinau, kas labiausiai patinka tautiečiams, tad galiu pasirūpinti, kad jų kelionė būtų nepamirštama. Galbūt tenka ir ambasadoriauti Lietuvai, palaikote ryšius su čia gyvenančiais tautiečiais? Tikrai taip! Lietuvos ambasadorius su šeima yra labai aktyvūs ir visus norinčius įtraukia į daugybę nuos-

tabių veiklų. Lietuvių bendruomenės nariai stengiasi vieni kitiems padėti, ir dėl to labai džiugu. Lietuviai yra itin mylimi vietinių, tad smagu pasakoti apie Lietuvą kartvelams, kviesti juos į lietuviškus renginius, padėti pažinti mano gimtąją šalį. Sakartvelo technikos universitete nuo 2012 metų veikia Lietuvių kalbos ir kultūros centras. Gal tekę sutikti lietuviškai kalbančių kartvelų? Taip! Kaskart, išgirdusi kartvelus kalbant lietuviškai, nustembu ir labai nudžiungu. Taip gražiai jie išmoksta mano gimtąją kalbą, kad tikrai malonu klausyti! Kaip priėmėte naująją pandeminę realybę 2020-aisiais? Praėję metai buvo kaip amerikietiški kalneliai. Pavasarį – visiška panika ir baimė. Vėliau atėjo viltis, kad gal tai jau baigsis, o galiausiai tiesiog prisitaikiau. Bandžiau laisvus metus išnaudoti veikloms, kurioms seniau nebuvo laiko. Gyvenau kalnuose, kur turistai nesilanko, mokiausi kalbos, kartveliškos virtuvės subtilybių, dalyvavau vynuogių rinkimo talkose. Tos meilės Sakartvelui jau ir taip buvo daug, bet 2020 metais jį pamilau dar labiau!

Kai vėl bus saugu keliauti, dėl kokių priežasčių verta rinktis kelionę būtent į Sakartvelą? Sakartvelo gamta yra pasakiškai graži. Čia net 9 klimato zonos, nors teritorija kaip Lietuvos. Nuo pusdykumės iki atogrąžų! Kriokliai, kanjonai, kalnai… O maistas! O žmonių šiltumas! Ši šalis saugi, autentiška ir joje išties pigiau nei daugybėje Europos šalių. Galiu odę apie šį kraštą parašyti, bet geriau pačiam atvykti ir pajausti, nes žodžiai sunkiai apibūdina jausmą. Ką reikėtų žinoti turistautojams? Prieš atvykdami nusiteikite, kad tai nėra Europa. Aptarnavimas lėtas ir prastokas, kai kur netvarka, žmonės pernelyg atsipalaidavę, todėl visur vėluoja. Tačiau priimkite viską kaip nuotykį. Padarykite namų darbus – iš anksto pasidomėkite, kiek kas kainuoja (ypač transportas), ir nebus nemalonių staigmenų. Moterims visad primenu pasiimti skarų, nes prireiks lankantis cerkvėse bei vienuolynuose. Taip pat būtų neblogai įsidėti kavos, nes Sakartvele ji neskani. O svarbiausia – nebijokite sakyti „ne“, kai jus vis kvies į užstalę ir vyno. Atsisakymas nėra nepagarba! Jei iškart pradės vadinti geriau151

lietuvė

152

lietuvė

ALVYDO KUČO NUOTRAUKA

Gyvenau kalnuose, kur turistai nesilanko, mokiausi kalbos, kartveliškos virtuvės subtilybių, dalyvavau vynuogių rinkimo talkose. Tos meilės Sakartvelui jau ir taip buvo daug, bet 2020 metais jį pamilau dar labiau!

153

lietuvė

154

lietuvė

155

lietuvė

156

lietuvė

siais draugais ir kviesti į namus, priimkite tai kaip svetingumo ženklą. Tačiau pažadais, kad padarys tą ir aną ar kad bus tuo ir anuo laiku, nereikėtų tikėti. Ar turistams patogu keliauti po šalį: žymiausi lankytini objektai lengvai pasiekiami? Mano meilė Sakartvelui nėra akla. Ir vienas iš dalykų, kurių tiesiog neapkenčiu, yra eismas. Tad kai keliautojai nori išsinuomoti mašiną ir patys nuvykti į žymiausius objektus, iškart sakau: „Gal geriau nereikia?“ Geriausia keliauti su privačiu vietiniu vairuotoju. Keliai neblogi, bet… karvės vaikšto laisvai. Tad europietiško vairavimo įgūdžiai čia nepadės. O pačios nuostabiausios vietos pasiekiamos bekele, tad profesionalus vairuotojas ir 4 ratais varomas automobilis yra būtini. Viešasis transportas pigus, tačiau labai nepatogus (išskyrus traukinį, vykstantį maršrutu Tbilisis–Batumis). Ką būtinai rekomenduotumėte pamatyti? Atvykus į Sakartvelą negalima nenuvažiuoti į kalnus. Kaukazo kalnai atima žadą! Visi daug girdėję apie vyną, bet jo galėsite visur nusipirkti ir vyno regionas taip stipriai kaip kalnai tikrai nesužavės. Taigi atvykus savaitei bet kuriuo metų laiku yra du variantai: Kazbegis arba Svanetija. Kalnuose rasite tikrąjį Kaukazą. Mano akims pati gražiausia yra baltomis viršūnėmis pasipuošusi Svanetija. O nuostabiausius jausmus sukelia Tušetija. Ten – tarsi kitas pasaulis: žvyrkelis į kalnus, savitos taisyklės ir įsitikinimai... Pavyzdžiui, kaimelyje teka upelis, moterys gali vaikščioti tik viena jo puse, nes tikima, kad jei pereis į kitą, prasidės blogas oras. Atmosfera Tušetijoje prilygsta mitologinei, ten išlikusi pagonybė. 157

GEDMANTO KROPIO NUOTRAUKA

lietuvė

Ramūnas Šukauskas:

„Jei nori mylėti Lietuvą – keliauk po ją, jei nemyli – vadinasi, per mažai keliauji“ „Keliavimas pažintiniais takais yra puikus būdas turiningai praleisti laisvalaikį ir kartu labiau pažinti Lietuvą“, – teigia populiaraus tinklaraščio „Nesėdėk namuose“ autorius Ramūnas Šukauskas. Kelionių po gimtąją šalį metu sukauptą patirtį jis nuguldė knygos „Nesėdėk namuose. 100 Lietuvos pažintinių takų“ puslapiuose. Kaip teigia autorius, „jei nori mylėti Lietuvą – keliauk po ją, jei nemyli – vadinasi, per mažai keliauji“.

158

lietuvė Kaip prasidėjo Jūsų kelionės po Lietuvą? Po Lietuvą keliauju seniai, tik tos kelionės iš pradžių buvo kiek kitokios: daugiau aktyvių pramogų ir mažiau pažinimo. Ilgainiui viskas pasikeitė. Būdavo, kur nors nuvažiavęs ką nors pamatai, o grįžęs pasidomi ir supranti, kad dar daug ko neapžiūrėjai. Labiau pasidomėjus kildavo noras vėl važiuoti į tą pačią vietą ir pasižiūrėti į tai kitomis akimis. Laikui bėgant įpratau prieš keliones pasidaryti namų darbus, kad ne tik pamatyčiau, bet ir žinočiau, ką matau. Žinios ir smalsumas neretai nuveda iki atradimų, kurių nebūtų buvę vien tik keliaujant ir gėrintis akimis. Kada nusprendėte kelionių įspūdžiais dalytis tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“? Tinklaraštį pradėjau rašyti neplanuotai. Mėgstu keliauti ir fotografuoti, todėl kompiuteryje kaupėsi tūkstančiai nuotraukų. Kartais pagalvodavau: kaip ir kokia forma būtų galima jas laikyti? Išbandžiau kelias platformas, bet vis kas nors nepatikdavo. Norėjosi ne tik nuotraukų galerijos, bet ir komentarų, kas tose nuotraukose matyti. Vieną dieną kilo mintis nuotraukas su komentarais publikuoti tinklaraštyje. Nugalėjęs viešumo baimę 2015 metais įkėliau pirmąjį tinklaraščio įrašą, tačiau jau jį rašydamas pajutau, kad norisi kažko daugiau, ne tik trumpo komentaro. Taip viskas prasidėjo ir tęsiasi iki šiol. 2019 metais Jūsų tinklaraštis konkurse „Kolumbas LT 2019“ laimėjo nominaciją „Metų kelionė po Lietuvą“. Papasakokite apie tai išsamiau. Būna momentų, kai pagalvoji: „Kodėl gi ne?“ Būtent taip pagalvojau žiniasklaidoje pamatęs informaciją apie artėjantį keliautojų konkursą. Beveik paskutinę akimirką prisėdau, paruošiau medžiagą konkursui ir išsiunčiau. Visa kita sprendė komisija. Viduje tikėjausi sėkmės ir kartu norėjau pažiūrėti, ar tai, ką darau, įdomu tik man, ar ir daugiau žmonių. Kaip kilo idėja parašyti knygą? Domintis ir renkant informaciją, jos susikaupia išties nemažai. Iš pradžių savo reikmėms sukūriau pažintinių takų žemėlapį, o takų schemas, nuotraukas, stenduose ir kituose šaltiniuose perskaitytą informaciją tiesiog kaupiau kataloguose. Tinklaraštyje dalydavausi tik pažintiniuose takuose patirtais įspūdžiais, kol vieną dieną nusprendžiau viešai paskelbti ir kitą susistemintą informaciją. Įsitikinau, kad ji aktuali. Tiek tinklaraščio skaitytojų, tiek pažintinių takų žemėlapio peržiūrų daugėjo. Kartais pagalvodavau, jog tokia susisteminta informacija apie pažintinius takus galėtų įgauti ir knygos formą, tačiau iki tol norėjau aplankyti dar daugiau takų. Vis dėlto pasiūlymą parašyti knygą gavau anksčiau, nei tikėjausi. Įvertinęs patirtį ir sukauptą informaciją, pasiūlymą priėmiau. Ką šiame leidinyje galės rasti skaitytojai? Kai susidomėjau pažintiniais takais ir pradėjau jais keliauti, apie juos neradau jokių knygų. Susistemintos informacijos nebuvo net internete, todėl važiavimas į pažintinį taką buvo tarsi nuotykių ieškojimas. Mano

knyga turėtų užlopyti šią spragą. Vienoje vietoje pateikta susisteminta informacija apie 100 Lietuvos pažintinių takų: kur juos rasti, ką galima pamatyti ir sužinoti, kokia infrastruktūra. Kartu su atsakymais į šiuos klausimus knygoje pateikiamos takų schemos, aprašomi patirti įspūdžiai. Joje galima ir pasisemti idėjų kelionėms, ir rasti praktinę informaciją. Tai tarsi padaryti namų darbai, kurie padės išsirinkti norimą pažintinį taką ir gerai praleisti laiką juo keliaujant. Kuriuos 3 įdomiausius pažintinius takus rekomenduotumėte aplankyti šią vasarą? Tokie klausimai patys sunkiausi. Turbūt labiausiai mane traukia nežinomybė, mėgstu vykti į nelankytas vietas. Be abejo, jei takas įrengtas gražiame kraštovaizdyje, jame galima sužinoti ką nors naujo ir įdomaus, pasiseka atrasti ką nors netikėto – įspūdį palieka stipresnį. Tačiau žmonės skirtingi ir jiems patinka skirtingi pažintiniai takai. Man įspūdį paliko ilgesnieji, kuriuos pavadinčiau patyriminiais. Tai Paršežerio pažintinis takas Žemaitijoje, Skroblaus pažintinis takas Dzūkijoje ir Šventosios aukštupio pažintinė trasa Aukštaitijoje. Visi jie ilgesni nei 10 kilometrų, tačiau jais einant ypač gerai galima pajausti kiekvieno etnografinio regiono dvasią. Ar Lietuvoje dar liko neaplankytų pažintinių takų? Neapibrėžta, kas yra pažintinis takas, todėl ir tikslaus jų skaičiaus nėra. Vienur paprastas takas vadinamas pažintiniu, kitur paženklintas takas su informaciniais stendais įvardijamas tik kaip maršrutas. Seniau stengiausi nubrėžti ribą tarp pažintinių takų ir visų kitų, tačiau galiausiai lioviausi. Juk ne forma svarbiausia, o turinys. Pažintinių takų ir maršrutų plačiąja prasme suskaičiuočiau gerokai daugiau nei 200. Daugumą žinomiausių, populiariausių takų jau aplankiau, tačiau dar porą metų turėsiu kur vaikščioti. Kokius pokyčius, kalbant apie pažintinius takus ir jų plėtrą Lietuvoje, pastebite? Kažkada su didžiuliu pavydu žiūrėjau, kaip Latvija stengiasi dėl turistų. Kol Lietuva kūrė turizmo strategijas, Latvija tiesiog darė. Nežinau, kiek toli pažengė kaimynai, bet smagu, kad akivaizdūs pokyčiai matomi ir Lietuvoje. Ne išimtis ir pažintiniai takai. Ypač daug jų įrengiama ar atnaujinama pastaraisiais metais. Primityvius ir nuobodžius senuosius informacinius stendus keičia šiuolaikiški, įrengiama įvairių atrakcijų, sugalvojama malonių smulkmenų, kurios suteiktų gerų įspūdžių. Pasivaikščiojimai nuo taško A iki taško B skaitant enciklopedinius tekstus jau nebevilioja, todėl vis dažniau galima pamatyti įrengtų jaukių atokvėpio vietų, stendų su įtraukiais aprašymais ir įdomiai pasakojamomis istorijomis. Lankytojus ypač traukia regyklos ir takai į pelkes. Pastebimas ir dar vienas pokytis – nebetiesiami medinių lentelių takai ten, kur jie nebūtini. Tokie takai reikalauja nuolatinės priežiūros, todėl nėra praktiški, o keliaujant natūralaus grunto takais galima jaustis arčiau gamtos. Gal toks pokytis ir ne visiems patinka, bet jis logiškas ir teisingas. 159

lietuvė

Parnidžio kopos pažintinis takas

VYTAUTO KANDROTO NUOTRAUKA

Parnidžio pažintinis takas prasideda Tylos slėnyje. Vos išlindus iš pušų apsupties prie tako įrengtas pirmasis informacinis stendas ir koplytstulpis, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Tačiau kur kas labiau dėmesį traukia slėnio viduryje stovintis 5 metrų aukščio medinis krėslas. Tai meninė skulptūra, ant kurios gali užsilipti kiekvienas panorėjęs. Skirta ji milžinei Neringai, kuri, pasak kelias versijas turinčios legendos, nešiodama prijuostėje smėlį ir supylė Kuršių Neringą. Milžinė Neringa čia tikrai išlikusi visų atminty, nes arčiau miško praeitais metais atsirado dar viena jai skirta meninė instaliacija – „Milžinės piršto atspaudas“. Supažindinęs su Kuršių nerijos kūrėja, pažintinis takas kopia į Parnidžio kopą – bene įspūdingiausią milžinės supilto smėlynų pasaulio vietą. Tai iš kopagūbrio smėlio supustytas gūbrys, po savimi palaidojęs ne tik miškus ir gyvenvietes, bet ir senąsias

160

parabolines kopas. Tik suformavus apsauginį kopagūbrį dėl savo šviesumo baltosiomis vadinamos kopos nustojo judėti. O ir pats Parnidžio pavadinimas reiškia „kalną prie Nidos“ ar „perėjusį Nidą“. Takas 52 metrų aukščio kopos viršūnę pasiekia stačiais mediniais laiptais. Jie artimiausiu metu turėtų pavirsti ne taip staigiai aukštyn kylančiu taku, pareikalausiančiu mažiau ištvermės. Nors ir keisis maršrutas, įspūdingiausia pažintinio tako vieta tikrai išliks. Tai Parnidžio kopos viršus, nuo kur galima pasitikti iš vandens patekančią ir palydėti į vandenį nusileidžiančią saulę. Būtent dėl plačių horizontų kopos viršus buvo išrinktas kaip tinkamiausia vieta įspūdingam akmeniniam saulės laikrodžiui-kalendoriui. Beveik 14 metrų aukščio ir 36 tonas sveriantis obeliskas ne tik tiksliai rodo laiką, bet ir kartu atspindi svarbiausius gamtos reiškinius, mėnulio fazes, šventes ir kitą kalendorinę informa-

Parnidžio kopa

RAMŪNO ŠUKAUSKO NUOTRAUKA

ciją. Neatsilaikęs prieš uraganą, bet vėliau atstatytas, jis yra pats didžiausias saulės laikrodis Baltijos šalyse. Kopa yra Parnidžio pažintinio tako stotelė, kurioje galima užsibūti ilgiau. Keliaujant taku veikiausiai neteks pamatyti saulėtekio ar saulėlydžio, tačiau pasižvalgyti po Rusiją siekiančius smėlio tolius yra visos galimybės. Prie pat saulės laikrodžio įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdas į Mirties slėnį. Tai vieta, kur daugiau nei prieš 100 metų vokiečiai laikė prancūzų karo belaisvius. Šie gyveno ir dirbo nežmoniškomis sąlygomis, daugelis neištvėrę mirė, o Mirties slėnis tapo jų kapais. Neseniai Parnidžio kopos įkalnėje atsirado ir daugiau prancūziškų akcentų. Pušelių paunksmėje prie kelio pastatyta belaisviams atminti skirta paukščio skulptūrėlė, o link jos prieš vėją einantis sustingo prancūzų rašytojas, filosofas Jeanas Paulis Sartre’as. Rojaus prieangiu jis pavadino šią vietą, į kurią galima žvelgti įsitaisius ant didelių suolo formos krėslų.

RAMŪNO ŠUKAUSKO NUOTRAUKA

lietuvė

Mirties slėnis Nidoje

Vaizdas į Nidą nuo Parnidžio kopos

Tame rojaus prieangyje lengva užsimiršti ir užsibūti, tačiau Parnidžio pažintinis takas dar ne viską parodė. Pagal stenduose pateiktą schemą jis nuo Parnidžio kopos šlaito viršumi pasuka link Nidos. Kraštovaizdis bematant keičiasi, tačiau jis ne ką mažiau įspūdingas nei prieš tai matytas. Rytuose raibuliuoja Kuršių marių vanduo, o sulig kranto linija į kalną kyla žaliuojančių pušelių jūra. Paskendęs toje žalumoje žybsi Nidos švyturys ir kaip kokios kadagio uogos vietomis kyšo raudoni namų stogai. Tikru kraštovaizdžio akcentu tampa į marias išlindęs Nidos uosto molas, kuris nuo marių bangų saugo buriuotojų laivus. Šios vietos įtraukimas į Patricios Schultz knygą „1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį“ atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Palei Parnidžio kopą įrengti medinių lentelių takai baigiasi ir toliau pažintinis takas persikelia ant smėlio. Jis tarsi geras vietinis gidas parodo gražias panoramas atveriančias vietas, kurias didysis turistų srautas aplenkia. Ne visi suolai tokie prabangūs kaip kopos viršuje, tačiau kitu kampu pasirodanti Parnidžio kopa, dėmesio centre atsiduriantis Nerin161

lietuvė gos krėslas ar artėjant vis didėjantis Neringos uostas nenustoja stebinti vis nauju rakursu matomu kraštovaizdžiu. Paskutinė tako dalis veda sodintu pušynu ir tarsi leidžia atslūgti suki-

lusioms emocijoms. Kelis kartus pro medžius šmėsteli Nidos švyturys, link kurio besidriekiantis maršrutas baigiasi sutikęs Taikos gatvę. Vos 1,7 kilometro ilgio Parnidžio pažintinis

takas yra trumpas, bet itin vaizdingas maršrutas po saugomą teritoriją. Teritoriją, kurią saugo ne tik Kuršių nerijos nacionalinis parkas, bet ir UNESCO.

RAMŪNO ŠUKAUSKO NUOTRAUKA

Daugiau pažintinių takų aprašymų rasite Ramūno Šukausko knygoje „Nesėdėk namuose. 100 Lietuvos pažintinių takų“ (leidykla „Terra Publica“, 2021).

LANKYTINI OBJEKTAI:

• • •

Parnidžio kopa Saulės laikrodis ir kalendorius Neringos krėslas Neringos krėslas

ĮDOMU

„Jaučiuosi, lyg stovėčiau rojaus prieangyje“, – taip viešnagę Nidoje apibūdino

prancūzų filosofas J. P. Sartre’as.

Ramūno Šukausko knyga „Nesėdėk namuose. 100 Lietuvos pažintinių takų“ – tai Lietuvos pažintinių takų žinynas, skirtas mėgstantiems aktyvų laisvalaikį gamtoje, keliauti pėsčiomis ir norintiems pažinti savo kraštą. Maršrutai knygoje suskirstyti pagal temas ir yra įvairaus ilgio, todėl sau tinkamų ras tiek ilgesnių žygių mėgėjai, tiek keliaujančios šeimos. Knygos ieškokite www.terrapublica.lt arba šalies knygų prekybos vietose. 162

lietuvė

20 metų kartu

Leidybos namai „Terra Publica“ birželio 8 d. švenčia 20 metų jubiliejų! Šia proga visą birželio mėnesį interneto svetainėje www.terrapublica.lt visam asortimentui taikoma 20 % nuolaida

NAUJIENOS

Įdomiausios kelionės po Lietuvą. Didysis stalo žaidimas

Įdomiausios kelionės po Lietuvą

Vytautas Kandrotas

Žaidimas iškelia keliones po gimtąją šalį į naują lygmenį! Tarp 400 lankytinų objektų net ir patyrę keliautojai atras dar neaplankytų vietų, o jų nuotraukos padės susipažinti su vietovėmis dar neišvykus iš namų.

Tai trečiasis papildytas ir atnaujintas kelionių vadovo „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ leidimas. Knygoje aprašoma daugiau nei 1500 lankytinų objektų.

Leidyklos „Terra Publica“ knygų ir žaidimų ieškokite www.terrapublica.lt.

163

lietuvė

Julia Ki:

„Savoje šalyje daugiau galimybių judėti į priekį“ Gyvenimas dažnai pažeria netikėtumų, ir tik nuo mūsų priklauso, ar pasinaudosime naujomis galimybėmis, ar laikysimės numatyto kelio. Kartais turime kažką pakeisti, kad suprastume, kur iš tiesų norime būti, ką daryti ir kaip gyventi. Maisto tinklaraštininkė JULIA KI, po Belgijoje praleistų 9 metų grįžusi į Lietuvą, suprato, jog nebesiryžtų ilgam palikti savo šalies ir gimtojo Kauno. Čia ji jaučiasi kaip žuvis vandenyje ir kur kas drąsiau, užtikrinčiau žengia svajonių link. INGA NANARTONYTĖ

164

lietuvė

Savoje šalyje turi daugiau galimybių judėti į priekį, tavęs nevaržo kalbos barjeras, be to, čia žinai savo teises. 9 metus gyvenote Belgijoje. Kokie tikslai ten nuvedė ir kokios patirties spėjote įgyti? Kodėl būtent ši šalis? Išvykau aplankyti ten įsikūrusio brolio. Taip jau išėjo, kad lankiau jį visus 9 metus (šypsosi). Iš tiesų prieš tai net negalvodavau apie išvykimą. Kitaip tikrai būčiau pasirinkusi ne Belgiją, o Angliją ar Airiją. Anglų kalba tuo metu buvo kur kas artimesnė nei prancūzų ir olandų, vartojamos Belgijoje. Taigi pasirinkimas, galima sakyti, buvo ne mano (šypsosi). Kalbant apie patirtį, galiu pasakyti, kad gyvenimas svetur tikrai užgrūdina. Kas lėmė, kad po beveik dešimtmečio pasakėte sau „laikas namo“ ir grįžote į gimtąjį Kauną? Tai lėmė daug veiksnių: darbo netekimas, išsiskyrimas su tuomečiu draugu, su kuriuo gyvenome po vienu stogu. Ir šiaip tiesiog atėjo laikas, kai nebegalėjau ten būti, nes nervino viskas: šalis, miestas, žmonės, kalbos ir t. t. Išvykimą planavau apie metus, nes buvo gaila ten praleisto laiko, dar turėjau minčių susirasti kitą darbą, būstą ir viską pradėti iš naujo. Tačiau vieną dieną pasakiau sau „noriu namo“, per mažiau nei mėnesį susikroviau daiktus ir grįžau į Kauną. Kokius ryškiausius prisiminimus, kokį įspūdį išsivežėte iš Belgijos? Vos atvykus Belgija atrodė nerealiai graži ir draugiška šalis. Žmonės pasirodė kitokie nei Lietuvoje – linksmi, nesusiraukę. Jaučiausi patekusi į pasaką. Bet po metų pamačiau, kad šalis nedaug kuo skiriasi nuo Lietuvos, kad ir tie žmonės ne tokie jau draugiški, juk svetimoj šaly esi imigrantas. Vis dėlto Belgija mano širdyje išliks kaip be galo graži šalis, ten tikrai yra į ką pažiūrėti. Žinau, kad į ją sugrįšiu savaitei ar dviem tiesiog pasivaikščioti, susitikti su draugais, pasėdėti jaukiose kavinukėse, suvalgyti porcijos gruzdintų bulvyčių (jos Belgijoje skaniausios). Esate rašiusi, kad nebenorėtumėte tokiam ilgam laikui palikti Kauno. Kas čia taip traukia? Kaip pasikeitė požiūris į savo šalį, miestą pagyvenus kitame krašte? Savoje šalyje turi daugiau galimybių judėti į priekį, tavęs nevaržo kalbos barjeras, be to, čia ži-

nai savo teises. Ir šiaip, manau, per tą laiką Kaunas atsigavo, jau nebėra tas kaimas, iš kurio išvažiavau, kaip aš tada sakydavau (šypsosi). Belgijoje per tiek metų jau turbūt buvote spėjusi padėti karjeros pagrindus, susikurti tam tikrą rutiną, suburti žmonių ratą. Kaip viskas klostėsi sugrįžus į Lietuvą? Ar ko nors trūksta iš belgiškojo gyvenimo? Sugrįžus buvo šiek tiek sunku prisitaikyti, atrodė, kad visiškai nepažįstu savo miesto. Tad pirmus metus tarsi iš naujo pažinau miestą, šalį ir gyvenimą Lietuvoje. O dabar čia jaučiuosi kaip žuvis vandeny, gyvenimas juda į priekį. Visada norėjau turėti verslą, bet Belgijoje tam nebuvo galimybių. Galiu pasidžiaugti, kad mažais žingsniukais einu link tikslo (šypsosi). Su drauge išleidome savo pirmąją naktinių kolekciją „Passion Flower“. Ir tai tik pradžia. Gerai sakoma, kad namuose ir sienos padeda (šypsosi). Tik labai trūksta belgiško šokolado ( juokiasi). Šiandien ne tik įgyvendinate svajonę apie verslą, bet ir esate populiaraus vegetariško ir veganiško maisto tinklaraščio „Julchiko receptai“ autorė. Kas paskatino pasirinkti vegetarišką mitybą? Ar tam turėjo įtakos šeimos mitybos įpročiai, o gal vienintelė vegetarė šeimoje esate Jūs? Nuo mažens nebuvau mėsos mėgėja, jau tada buvo gaila gyvuliukų, bet minčių apie vegetarizmą nekildavo. Tokia mintis atėjo prieš gerus 4 metus, gyvenant užsienyje. Tuo metu atradau instagramą ir mane pakerėjo jame pamatytos augalinio maisto nuotraukos. Iki tol nemaniau, kad maistas gali ne tik būti skanus, bet ir įspūdingai atrodyti. Tada pagalvojau: „Kodėl ir man nepabandžius mėnesį pagyventi be mėsos?“ Jau po poros savaičių supratau, kad nė kiek nepasiilgstu mėsos. O po kelių mėnesių atsisakiau ir kiaušinių, kai kurių pieno produktų (racione išliko sūris ir varškė). Domėdamasi augaline mityba supratau, kad jaučiu aistrą maisto gaminimui, nors ilgai buvau įsitikinusi, kad maisto ruoša ne man. Tėvams buvo keista: kai grįždavau atostogų į Lietuvą, mama nežinodavo, kuo mane vaišinti. Dabar jau pati pratinu ją prie augalinės mitybos, bet nelabai sekasi (šypsosi). 165

lietuvė

Tinklaraščio kūrimas – ne tik hobis, atsipalaidavimo būdas, bet ir aistra. Man patinka kurti receptus, ieškoti naujų skonių ir spalvų kontrastų, kad kiekviena nuotrauka žadintų apetitą.

166

lietuvė Kai kurie žmonės, išbandę vegetarišką mitybą, supranta, kad tai – ne jiems: trūksta sotumo jausmo, energijos. Kokius pokyčius pajutote pasirinkusi vegetarizmą? Dažnai, perėję prie augalinės mitybos, žmonės padaro klaidų ir dėl jų pradeda jausti nuolatinį nuovargį ar silpnumą, staigiai numeta ar priauga svorio. Taip atsitinka dėl produktų nesuderinamumo, baltymų ir vitaminų trūkumo. Taigi prieš pasirenkant augalinę mitybą reikėtų šiek tiek ja pasidomėti. Pakeitus mitybą pagerėjo mano sveikata, odos būklė, numečiau svorio. Atradau be galo daug naujų maisto produktų, skonio derinių, pradėjau kitomis akimis žiūrėti į avokadą, kuris anksčiau atrodė visiškai beskonis ir nesuprantamas dalykas. Seniau kaip mėsos pakaitalą daug kas rinkdavosi sojų produktus. Iš ko galima rinktis dabar? Kuo mėsą keičiate Jūs? Dabar labai populiarus mėsos pakaitalas – seitanas, dar vadinamas kvietine mėsa, pagamintas iš kviečių baltymo. Man jo skonis labiau primena mėsą negu sojų. Vis dėlto itin retai vartoju mėsos pakaitalus, dažniausiai renkuosi daržovių paplotėlius. Kokias alternatyvas rekomenduotumėte norintiems mažinti suvartojamų gyvūninių produktų kiekį? Daug kas stebisi, kaip įmanoma gaminti maistą be kiaušinių. Šiek tiek pasidomėjus, galima rasti ne vieną pakaitalą. Kiaušinius puikiai atstoja linų sėmenys, šalavijų sėklos, bananai. Be jų galima pasigaminti netgi kiaušinienę – tam puikiai tinka tofu. O omletui galima naudoti avižų miltus. Ką laikote geriausiais vegetariškos virtuvės atradimais? Vegetariškos virtuvės atradimas – tofu. Anksčiau net nežinojau, kas tai

yra. Pasirodo, tofu yra universalus dalykas ir turbūt nepakeičiamas vegetariškoje mityboje. Jis tinka desertams, blynams, salotoms, sumuštiniams, iš jo netgi įmanoma pagaminti „žuvies“ kepsnius. Ar maitintis vegetariškai brangiau nei įprastai? O gal reikalauja daugiau (arba, priešingai, mažiau) laiko? Tikrai ne, klaidingai manoma, kad maitintis vegetariškai sudėtinga ir brangu. Iš tiesų brangi gali būti tiek vegetaro, tiek visavalgio mityba. Kainą daugiausia lemia ne patys produktai, o pusgaminių atsisakymas ir maisto gaminimas namuose. Ar populiarus vegetarizmas tarp šiuolaikinio jaunimo? Gal ne visai vegetarizmas, bet sveika mityba per pastaruosius metus išties išpopuliarėjo. Stebint socialinius tinklus galima matyti, kad vis daugiau žmonių stengiasi maitintis kuo sveikiau ir kuo įvairiau. Vos prieš 4 metus atradusi vegetarišką mitybą, šiandien instagramo paskyroje receptais dalijatės su daugiau nei 12 tūkst. žmonių. Ką Jums reiškia ši veikla? Tinklaraščio kūrimas – ne tik hobis, atsipalaidavimo būdas, bet ir aistra. Man patinka kurti receptus, ieškoti naujų skonių ir spalvų kontrastų, kad kiekviena nuotrauka žadintų apetitą. Jeigu prieš 5 metus kas nors būtų pasakęs, kad kursiu maisto tinklaraštį ir man patiks gaminti, tikrai būčiau pasukiojusi pirštą prie smilkinio (šypsosi). O dabar virtuvėje galiu praleisti nors ir visą dieną. Kaip manote, koks tinklaraščio sėkmės raktas? Manau, svarbiausia kurti gražų turinį, gražias kontrastingas nuotraukas ir sekėjai ateis savaime.

Verskite puslapį ir išbandykite Julios augalinių patiekalų receptus.

167

lietuvė

Skoniai iš gamtos

Pasitelkus truputį fantazijos ir norą eksperimentuoti iš gamtos gėrybių gimsta sveikesni natūralaus skonio desertai bei kiti patiekalai. Įprastus gyvūninius produktus – pieną, sviestą, grietinėlę, kiaušinius – šiuose valgiuose atstoja augalinės alternatyvos, cukrų dažnu atveju keičia datulės ir kiti vaisiai. Smaližiams patiks pamėgtus šokoladukus primenantys naminiai batonėliai, aromatingi tortai, vasariška tartaletė, o picų mėgėjams verta paragauti sveikuoliškos daržovių picos. TINKLARAŠČIO

„JULCHIKO RECEPTAI“ RECEPTAI IR NUOTRAUKOS

Riešutų ir dribsnių batonėliai Pagrindui reikės: 150 g graikinių riešutų 1 stiklinės avižinių dribsnių 8–10 datulių 1 šaukšto kokosų sviesto Karamelei reikės: 10–12 datulių 2 šaukštų riešutų kremo ½ stiklinės vandens šiek tiek Himalajų druskos Glajui reikės: šokolado (naudojau juodąjį, kuriame 100 proc. kakavos) Maisto smulkintuvu sutrinkite karamelei skirtus produktus. Tada atskirai sutrinkite pagrindo ingredientus. Į pailgas ar apskritas formeles (geriausia naudoti silikonines arba tokias, iš kurių būtų lengva išimti batonėlius) dėkite pagrindo masės, tada karamelės. Laikykite šaldytuve per naktį. Ištirpinkite šokoladą ir užpilkite ant sustingusių batonėlių. Dėkite į šaldytuvą sustingti.

168

lietuvė

Žaliųjų citrinų tortas Pagrindui reikės: 150 g migdolų 10 šviežių datulių be kauliukų 2 šaukštų lydyto kokosų aliejaus Pirmajam sluoksniui reikės: 1 pakelio natūralaus tofu 400 ml riebaus kokosų gėrimo (pieno) 30 g kukurūzų krakmolo 20 g bazilikų 2 šaukštų kokosų kremo (sutirštinto kokosų gėrimo)

Antrajam sluoksniui reikės: 6–7 žaliųjų citrinų sulčių žaliųjų citrinų žievelės (6–7) 400 ml kokosų gėrimo 30 g kukurūzų krakmolo 2 šaukštų kokosų kremo (sutirštinto kokosų gėrimo) Migdolus, datules ir kokosų aliejų sutrinkite maisto smulkintuvu. Tolygiai paskirstykite ant kepimo popieriumi išklotos formos ir dėkite į šaldytuvą.

Paruoškite pirmąjį sluoksnį: tofu sutrinkite, bazilikus susmulkinkite ir sumaišykite su krakmolu, kokosų gėrimu ir kremu. Masę pakaitinkite, kol pradės tirštėti. Tada nuimkite nuo kaitros, atvėsinkite ir užpilkite ant pagrindo. Dėkite į šaldytuvą. Paruoškite antrąjį sluoksnį: visus ingredientus sumaišykite ir pakaitinkite, kol pradės tirštėti. Atvėsinkite ir užpilkite ant pirmojo sluoksnio. Tortą laikykite šaldytuve per naktį.

169

lietuvė

Veganiška pica Picos papločiui reikės: 500 g aguročio 5 šaukštų kvietinių miltų 1 šaukšto linų sėmenų, sumaišytų su 2½ šaukšto vandens ½ šaukštelio druskos ½ šaukštelio pipirų ryšulėlio krapų Įdarui reikės: 12 vyšninių pomidorų (raudonų ir geltonų) 200 g grybų ½ raudonojo svogūno 100 g veganiško sūrio pomidorų pastos pagal skonį Agurotį nuplaukite, sutarkuokite burokine tarka ir nusunkite per marlę, kad liktų kuo mažiau skysčio. Tada įmaišykite miltus, linų sėmenis, druską, pipirus, susmulkintus krapus. Paruoškite įdarą: pomidorus perpjaukite pusiau, grybus supjaustykite riekelėmis, svogūną – pusžiedžiais. Sūrį sutarkuokite. Picos formą išklokite kepimo popieriumi, galite truputėlį patepti aliejumi. Iškočiokite apie 1 cm storio tešlos paplotį ir išklokite juo formą. Picos paplotį aptepkite pomidorų pasta, pabarstykite sūrio, sudėkite svogūną, grybus, pomidorus. Kepkite iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 40–50 minučių.

170

lietuvė

„Napoleonas“ 8 lakštams reikės: 4 stiklinių miltų ½ stiklinės aliejaus 50 g cukranendrių cukraus 1 šaukštelio kepimo miltelių 1 šaukštelio druskos 1 stiklinės vandens Kremui reikės: 1 l sojų gėrimo 200 g cukranendrių cukraus (jeigu naudosite uogienę, cukraus galima dėti mažiau) 2 šaukštų kukurūzų krakmolo 200 g veganiško sviesto arba margarino 1½–2 šaukštelių agaro Lakštams aptepti reikės: mėgstamos uogienės Dubenėlyje sumaišykite sausus produktus (miltai, cukrus, kepimo milteliai, druska), supilkite aliejų ir maišykite, kol susidarys gumuliukai. Tada įpilkite pusę stiklinės vandens ir išmaišykite, likusį vandenį pilkite pamažu. Gautą tešlą valandai dėkite į šaldytuvą. Atšaldytą tešlą padalykite į 8 dalis ir iškočiokite. Kepkite iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 20–25 minutes. Sojų gėrimą, cukrų, krakmolą sumaišykite ir pakaitinkite, kol susidarys vientisa masė. Kitame dubenėlyje išlydykite veganišką sviestą arba margariną ir supilkite sojų gėrimo mišinį. Tada suberkite agarą, pakaitinkite dar kelias minutes ir išjunkite kaitrą. Kremas turi sutirštėti. Atvėsusių 7 lakštų viršų aptepkite uogiene ir kremu. Likusį lakštą sutrupinkite ir trupiniais pabarstykite torto viršų.

171

lietuvė

Mangų tortas 172

Pagrindui reikės: 2 pakelių (po 160 g) šokoladinių sausainių 160 g veganiško sviesto vanilės ekstrakto

Sausainius sutrinkite maisto smulkintuvu, užpilkite išlydytu veganišku sviestu ir gerai išmaišykite. Gauta mase išklokite torto formą ir dėkite į šaldytuvą.

Kremui reikės: 4 didelių mangų 300 g mirkytų anakardžių 200 g kokosų grietinėlės 200 g kokosų kremo

Mangus, mirkytus anakardžius, kokosų grietinėlę ir kremą sutrinkite maisto smulkintuvu iki vientisos masės. Jeigu norite, galite pasaldinti agavų arba klevų sirupu. Gautą kremą užpilkite ant torto pagrindo ir laikykite šaldytuve per naktį.

lietuvė

ugnies, kol pradės tirštėti. Kremo susidaro labai mažai, jeigu norite daugiau, produktų kiekį galite padvigubinti.

Tartaletė Pagrindui reikės: 100 g migdolų miltų 100 g kvietinių miltų 50 g kakavos sviesto 4 šaukštų migdolų gėrimo (pieno) vanilės ekstrakto 2 šaukštų agavų sirupo Kremui reikės: 400 ml migdolų gėrimo (pieno) 2 šaukštų agavų sirupo 2 šaukštelių kukurūzų krakmolo ½ šaukštelio agaro

Uogų įdarui reikės: 200 g įvairių uogų (galima ir daugiau) 2 šaukštų agavų sirupo 200 ml šalto vandens 1 šaukštelio kukurūzų krakmolo ½ šaukštelio agaro Paruoškite pagrindą: kakavos sviestą ištirpinkite ir sumaišykite su miltais, migdolų gėrimu, sirupu ir vanilės ekstraktu. Gerai išmaišykite ir dėkite į šaldytuvą apie 30 minučių. Visus kremui skirtus produktus sumaišykite ir pavirkite ant vidutinės

Daugiau vegetariškų ir veganiškų patiekalų receptų rasite

@Julchiko receptai

Atšaldytą tešlą iškočiokite (kad tiktų kepimo formai), dėkite į formą ir pabadykite šakute. Kepkite iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių. Kai pagrindas atvės, ant viršaus užpilkite kremą ir dėkite tartaletę į šaldytuvą. Paruoškite uogų įdarą: vandenį, krakmolą, agarą ir sirupą gerai išmaišykite, kad neliktų gumulėlių, sudėkite uogas ir virkite ant vidutinės ugnies. Kai užvirs, pavirkite dar kelias minutes. Kai atvės, uogų masę supilkite ant tartaletės ir dėkite į šaldytuvą sustingti.

173

+370 620 44 223 mezgantismenulis Mezgantis Mėnulis