Žurnalas „Lietuvė“, 2021, Nr. 3(13) by inesa

VERSLI • KURIANTI

Gyvenimo spalvos

Lietuvos atminties čempionas

Henrikas Šalūga

Nyderlanduose, Kroatijoje ir Meksikoje

Kristina

Rimienė Gyvenime svarbu mokėti sustoti

Dovydas Maščinskas

Po nelengvos pradžios – netikėtas populiarumo šuolis ir milijoninė auditorija

NR.3(13)•2021

MYLINTI • VEIKLI

Noriu palengvinti žmonėms mokymosi naštą

EVADAY

table textile studio Namų ir švenčių stalo serviravimui!

+370 616 13339 Evaday table textile studio www.evaday.lt

_evaday_

iekvienas siekiame išlukštenti savo laimės riešutą.

Dažnai būna nelengva, reikia pasitelkti įvairių priemonių, išbandyti kantrybę, nes tas riešutėlis pasirodo toks kietas, kad nusvyra rankos, pritrūksta jėgų, tikėjimo savimi ir viskuo aplink. Tik jei įdedame daug darbo ir pastangų, pavyksta jį išlukštenti ir paragauti to dieviškojo skonio. Bet nutinka ir taip, kad, atrodo, angelo ranka aukštai purto išsikerojusį medį ir krenta riešutėliai tau tiesiai iš dangaus, dūžta jų nepalaužiami lukštai, o mes saujomis tą laimę renkame. Klausite, kodėl taip lengvai? Nes keliu į laimę ėjote garbingai, teisingai ir šviesiai, ištiesdamas ranką prašantiems, nieko neskaudindamas, neįžeisdamas ir dėkodamas. Turbūt surinkote tūkstančius karmos taškų, kuriuos dabar madinga skaičiuoti. O bet kuri nesėkmė ar nemalonus trukdis yra mūsų nueito kelio veiksmų ir žodžių atspindys. Gyvenimas sudėlioja taip, kaip kiekvienas nusipelnome. Todėl kuo daugiau mumyse pykčio, pavydo ir egoizmo, tuo sunkiau yra tą laimės riešutą išlukštenti. Net jei ir pavyks, jis nebus toks skalsus, koks galėtų būti. Žengiant naujiems metams per slenkstį, palinkėsiu kiekvienam to garbingo, gražaus ir šviesaus kelio, nes tik toks veda tikrosios laimės link. Ir kelią rinkitės ne tą, kuris ryškesnis, garsesnis, populiaresnis ar pelningesnis, o tą, kuris Jums įdomesnis ir mielesnis, neužmiršdami savęs patausoti, kad užtektų jėgų pasitikti savąją laimę su šypsena veide. O įkvepiančios, gražios ir paprastos žurnalo LIETUVĖ istorijos padės Jums tą kelią pasirinkti.

#pasauliolietuvės #ašmyliuLietuvą

LIETUVĖS įkūrėja Inesa Uktverienė

Šeštadieniais 09:00 per

Buhalterinės konsultacijos VERSLO PRADŽIOJE BUHALTERINĖ APSKAITA Konsultacijos MOKESČIŲ klausimais Buhalterijos mokymai įmonių VADOVAMS

+370 655 14 014 Buhalterinė magija MB

Nauji Lietuvoje sukurti STALO ŽAIDIMAI visai šeimai

1. Auksinis protas. BLITZ Arūnas Valinskas, Andrius Tapinas 2. Įdomiausios kelionės po Lietuvą. Didysis stalo žaidimas Vytautas Kandrotas 3. galvOK Autorių kolektyvas 4. Fotomedžioklė Selemonas Paltanavičius, Vytautas Kandrotas 5. IQ ringas. Didysis stalo žaidimas Autorių kolektyvas 6. Apjok Lietuvą Vytautas Kandrotas, Aurimas Matusevičius

1 5

6 4

Leidyklų „Terra Publica“ ir „Debesų ganyklos“ žaidimų ieškokite www.terrapublica.lt arba šalies žaidimų prekybos vietose.

MYLINTI • VEIKLI VERSLI • KURIANTI

Įmonė Redaktorė Kalbos redaktorė Dizainerė

„Inekta“ Inesa Uktverienė Inga Nanartonytė Kristina Čereškienė

Numerį rengė: Inesa Uktverienė Inga Nanartonytė Živilė Kasparavičiūtė Laura Šakirovaitė

Viršelis: Viršelio veidas Fotografė Vizažistė

Kristina Rimienė Aura Šimkienė („Aurafoto“) Sandra Akelaitienė

• Numeryje panaudotos stock.adobe.com iliustracijos • Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako • © „Lietuvė“, 2021, Nr. 3 (13)

www.lietuve.lt

info@lietuve.lt

facebook.com/zurnalas.lietuve

zurnalaslietuve

+370 620 44 223

lietuvė

Aušrinė Pudževytė:

„Mano misija – keliaujant aplink pasaulį dalintis spalvomis“ Neretai jauno žmogaus akyse galima išvysti nežinomybę, nepasitikėjimą savimi ar baimę dėl ateities. Nieko panašaus neįžvelgsime 23-ejų AUŠRINĖS PUDŽEVYTĖS akyse. Jos kupinos pozityvumo, kelionių bei naujų kūrybos plotų troškimo. Jau dabar jaunos merginos freskos puošia ne vieną pasaulio kampelį. Menas leidžia Aušrinei ne tik realizuoti save, bet ir saujomis semti nepakartojamus šalių įspūdžius. LAURA ŠAKIROVAITĖ

lietuvė

apvaliais

ba ant drobės, freskų tapyba ant sienos bei iliustracijų kūrimas. Visi šie dalykai yra labai skirtingi, bet vienodai džiugina.

Aušrine, nors esate ganėtinai jauna, Jūsų gyvenime netrūksta spalvų: tapote, keliaujate, kuriate vaizdo tinklaraštį... Ar visada buvote tokia aktyvi? Meną myliu nuo pat gimimo. Mokykloje taip pat netrūko užsiėmimų: konkursai, dramos būrelis, choras, meno mokykla, liaudies šokiai... O kur dar asmeniniai projektai ir idėjos (šypteli). Tikriausiai dėl to, kad nuo mažens sukuosi šioje srityje, mene atrandu visišką pilnatvę. Menas, nesvarbu, kokia forma, leidžia man jaustis gyvai. Vis dėlto pagrindinė Jūsų veikla yra tapyba. Ar prisimenate, kada pirmą kartą paėmėte teptuką į rankas? Kodėl būtent freskos? Nors tai yra vienas pagrindinių ir matomiausių mano veiklos variklių, užsiimu daug daugiau nei tapyba. Galėčiau įvardyti tris dalykus, kuriuos dievinu mene: paveikslų tapy-

Ar Jūsų paveiksluose ant drobės, freskose bei iliustracijose dominuoja panaši stilistika? O gal kiekvienoje iš šių sričių išreiškiate save skirtingai? Abstraktusis menas gali gimti kone ant bet kurio paviršiaus – drobės, sienos, popieriaus, drabužių ar net batų. Man patinka eksperimentuoti. Be to, pats mano darbo pobūdis ir skirtingi klientai atsiunčia į gyvenimą skirtingų objektų tapybai. Pavyzdžiui, jeigu klientas pageidauja miško motyvų, medžių kamienų bei žalios spalvos, niekuomet neprieštarausiu ir atliksiu tai, ko jis pageidauja, bet VISUOMET darysiu tai savo ABSTRAKČIUOJU stiliumi. Taigi, galiu kurti įvairius objektus: nuo portretų iki peizažų, tačiau tik išlaikydama savo unikalią stilistiką. Manau, jog tai didelė problema meno pasaulyje: klientas neretai ateina pas menininką reikalaudamas tam tikro stiliaus kūrinio, nė iš tolo neprimenančio to menininko kūrybos. Aš mėgaujuosi kūryba, kai esu laisva, nevaržoma, netapatinama su svetimu stiliumi. Džiaugiuosi, kad vis dažniau pasaulyje randu žmonių, besižavinčių mano kitoniškumu, spalvomis bei individualiu kūrybos braižu. Iš kur semiatės įkvėpimo? Galbūt yra menininkų, kurių darbais žavitės? Įkvėpimas ateina iš kelionių. Ten randu daugiausia šviesos bei idėjų. Žmonės, pozityvumas taip pat įneša daug energijos į mano kūrybą. Pavyzdžiui, valandos pokalbis su nepažįstamuoju gali įkvėpti mane nutapyti naują kūrinį. Stebiu labai daug menininkų, daugeliu iš jų žaviuosi. O labiausiai tais, kurie vis dar yra šiame pasaulyje. Tais, kurie vis dar gali patarti, kurių prof ilius matau savo „Instagram“ paskyroje. Tais, kurie vis dar auga, kaip ir aš. Jūsų kūriniai puikuojasi ne viename pasaulio kampelyje. Kokiose šalyse jų galima pamatyti? Šiandien skaičiuoju jau 17 pasaulio šalių, kuriose palikau savo meną...

Lietuva, Austrija, Ispanija, Suomija, Anglija, Indonezija, Zambija, Malavis, Zimbabvė, Botsvana, Namibija, Tanzanija, Prancūzija, Libanas, Pietų Korėja, Švedija, Amerika... Nebent ką nors pamiršau (šypsosi). Kurios freskos tapymas pats įsimintiniausias? Kiekviena freska turi atskirą istoriją ir kiekvieną prisiminusi šypsausi... Kiekviena nauja freska – naujas žmogus, atėjęs į mano gyvenimą. Štai Amerikoje apsigyvenau pas nuostabią lietuvę, padėjau jai įsirengti namus ir ten nutapiau didelę jūros freską. Tanzanijoje teko sukurti ne vieną freską paplūdimio viešbučiams, už tai galėjau juose nemokamai gyventi ar net nardyti po vandeniu! Šimtai vietų ir tiek pat nuostabių istorijų... Vadinasi, kartais Jūsų kūriniai tampa valiuta – ja atsiskaitote už apgyvendinimą, maistą ar pramogas. Kaip vyksta šis procesas: ar Jus susiranda užsakovai ir tuomet keliaujate į tam tikrą šalį? Ar dažniau jau nuvykusi randate vietą, kur galėtų nugulti Jūsų darbai? Aš randu žmones, o žmonės randa mane. Jeigu nori būti keliaujančiu menininku, labai svarbu mokėti komunikuoti ir rasti ryšį su nepažįstamaisiais. Išgirdę tavo istoriją, žmonės gali tau pasiūlyti nemokamą vilą, nardymo pamokas, jodinėjimą žirgais ar šuolį parašiutu, jeigu tik sukursi jiems kažką nepaprasto. Tokia valiuta yra neįkainojama, nes žmogiškumas, supratingumas ir įkvėpimas yra tai, ko negalime įvertinti pinigais. Manau, jog žmonės yra nepaprasti. Su daugeliu jų skirtinguose pasaulio kampeliuose tapome kaip šeima, nes jie suprato mano misiją, o aš supratau jų idėjas. Taigi, viskas yra įmanoma, net jei tokius dalykus matėme tik filmuose... Kelionės – dar viena svarbi Jūsų gyvenimo dalis. Ar prisimenate savo pirmąją kelionę? Kuri aplankyta šalis patiko labiausiai, o į kurias dar svajojate nuvykti? Keliauti pradėjau dar besimokydama mokykloje. Prisimenu mainų programą Ispanijoje, taip pat ekskursijas į Latviją, Lenkiją, Estiją ar trumpas atostogas Turkijoje. Tačiau tokių ke9

lietuvė

Menas, nesvarbu, kokia forma, leidžia man jaustis gyvai.

lietuvė

lietuvė lionių pasitaiko vis rečiau, nes pakito mano požiūris į keliavimą. Dabar nepripažįstu „viskas įskaičiuota“ pobūdžio kelionių. Noriu keliauti taip, kad toje šalyje pasijausčiau vietine, palikčiau savo žymę ir įgyčiau nors vieną nuostabų bičiulį, kuris visuomet manęs lauktų sugrįžtant, net jei tai užtruktų dešimt metų. Visos šalys, kurias svajojau aplankyti, jau aplankytos ir ištapytos. Vis dėlto nėra krašto, į kurį nenorėčiau nuvykti. Gyvenimas parodo, kur eiti pirmiausia. Todėl šalyse, kuriose turėjau atsidurti, jau atsidūriau. Dabar norėčiau patyrinėti Arabiją – išsiaiškinti, kokie ten žmonės, pažiūrėti, ar jiems patiktų mano menas. Viename interviu esate minėjusi, jog kone visą Jūsų gyvenimą galima sutalpinti į lagaminą. O koks Jūsų santykis su gimtine? Ar dažnai čia sugrįžtate? Tikrai taip. Ir kuo daugiau keliauju, tuo mažesnis mano lagaminas. Štai pirmą kartą išvykus į Afriką, lagaminas svėrė apie 30 kilogramų, o dabar – tik 16. Į Lietuvą norėčiau grįžti dukart per metus – per Kalėdas ir vasarą. Nors ir nepavyko sugrįžti per praeitas Kalėdas, tikslą įgyvendinau šią vasarą. Buvo nepaprastai gera matyti šeimą bei draugus po pustrečių metų... Nemažai laiko praleidote Afrikoje, Zimbabvėje sutikote mylimąjį. Ar galite šį kraštą vadinti savo antraisiais namais? Afrika labai didelė, būtų sunku, o gal net savanaudiška įvardyti šį žemyną savo namais. Juk visur nebuvau! Tačiau šešios Afrikos šalys, kuriose lankiausi, tikrai mane pakeitė, išmokė, įkvėpė bei nustebino. Tiksliausia būtų sakyti, kad mano namai ten, kur mano menas! Dabar, kai keliaujame kartu su vaikinu, kelionės dar įdomesnės, nes pagaliau turiu žmogų, su kuriuo galiu dalintis nuostabiais kelionių potyriais. Papasakokite apie Afrikos gamtą. Kokie reginiai Jums paliko didžiausią įspūdį? Afrikos žemynas vienas, bet šalių labai daug! Ir kiekviena jų be galo skirtinga. Skirtinga kultūra ir maistas, skirtinga žemė, skirtingas oras ir paviršiai... Tuo Afrika ir yra ypatinga. 12

Džiaugiuosi, kad vis dažniau pasaulyje randu žmonių, besižavinčių mano kitoniškumu, spalvomis bei individualiu kūrybos braižu.

lietuvė

Manau, jog žmonės yra nepaprasti. Su daugeliu jų skirtinguose pasaulio kampeliuose tapome kaip šeima, nes jie suprato mano misiją, o aš supratau jų idėjas.

lietuvė

Įkvėpimas ateina iš kelionių. Ten randu daugiausia šviesos bei idėjų. Pavyzdžiui, valandos pokalbis su nepažįstamuoju gali įkvėpti mane nutapyti naują kūrinį. Žinoma, iš šešių šalių, kuriose gyvenau, labiausiai myliu Zanzibarą dėl „elektrinio“ vandenyno ir Namibiją dėl kitokios kalnų ramybės. Sunku nupasakoti visus savo įspūdžius... Turi tą grožį pamatyti pats, savo akimis. Su kokiais iššūkiais teko susidurti keliaujant po Afrikos šalis? Daug kur vis dar jaučiamas rasių skirtumas. Tiesa, stengiuosi į tai nekreipti dėmesio, nes mėgstu lankytis vietose, kur baltasis žmogus paprastai nekeltų kojos. Man tai padeda dar labiau susidraugauti su kultūra ir parodyti vietiniams, kad aš tokia kaip jie ir kad neturėtume lyginti vienas kito rasių. Kalbant apie iššūkius, Afrikoje keliauti ir net gyventi gali būti brangu. Žinoma, tai priklauso nuo gyvenimo būdo. Pavyzdžiui, keliauti autobusu man tapo įpročiu, nes lėktuvo bilietai čia tikrai nepigūs. Skrydis į kaimyninę šalį gali kainuoti nuo 250 dolerių ar net daugiau, priklausomai nuo oro linijų. Tai gali būti tikras šokas mažo biudžeto keliautojo piniginei. Taigi, nors kelionė autobusu čia varginanti, ilga ir dažniausiai nepatogi, tačiau ją tikrai verta patirti! Kokias įdomiausias tradicijas, papročius pastebėjote besisvečiuodama Afrikoje? Čia žmonės kitokie. Jie mėgsta dalintis. Dauguma vietinių visuomet priims tave kaip šeimos narį, nors tu čia – tik atvykėlis. Jų ir vestuvės kitokios... pakviečia visą kaimą! Pavyzdžiui, mano draugės vestuvėse dalyvavo 3000 svečių. Nors ten ir nedalyvavau, jos paklausiau: „Kaip įmanoma apkabinti visus 3000 žmonių?“ Daug dalykų, kaip ir bet kurioje svetimoje šalyje, yra nesuprantami, tačiau pagyvenęs ilgiau suvoki, kad mes visi kuo nors panašūs. Jūsų antroji pusė taip pat sukasi meno srityje. Galbūt turite bendrų projektų? Tikrai taip. Star – fotografas, vaizdo įrašų kūrėjas. Kartu kuriame kasdien! Keliaudami

daug filmuojame. „YouTube“ kanale „Where Star Meets Ocean“ dokumentuojame savo keliones, kalbame apie lankytas vietas, rodome ir šiek tiek savo asmeninio gyvenimo. Tiesą sakant, mes tiesiog gyvenam! Dar daugiau fotografuojam, mat tai taip pat gali parūpinti mums nemokamą gyvenamąją vietą kelioms dienoms ar net savaitėms. Būdami Zambijoje nufilmavome pirmąjį trumpametražį filmą, netrukus jį parodysime viešai. Mūsų „Instagram“ paskyra – @wherestarmeetsocean. Kokių kultūrinių skirtumų esama Jūsų poroje? Star gana modernus afrikietis. Jis neatėjo iš retos genties ar didelės šeimos. Net nemanau, kad jis išsiskiria iš kitų gyvenimo stiliumi. Dauguma manęs klausia: „Tai kokius darbus žmonės dirba Afrikoje?“ Kadangi čia gyvenimas labai panašus į mūsiškį, tai ir rutina mažai skiriasi. Kaip į Jūsų veiklą žvelgia artimieji, draugai? Palaiko, o gal, priešingai – papriekaištauja dėl per retų susitikimų? Turiu daug draugų ir šeimos narių, kurie pagaliau supranta mano misijos reikšmę. Vis dėlto yra ir tokių žmonių, kuriems mano gyvenimo stilius atrodo neįprastas. Kai kurie mano, jog iš meno pragyventi neįmanoma... Viskas yra įmanoma. Kiekvienas žmogus į šį pasaulį atėjo su skirtinga misija. Manoji – keliaujant aplink pasaulį dalintis spalvomis. Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai? Kaip atsipalaiduojate? Mano gyvenime nėra savaitgalių. Mėgstu pirmadienius ir negyvenu dėl penktadienių. Juk darau tai, kas labiausiai patinka, – keliauju ir kuriu. O tai nereikalauja papildomo atsipalaidavimo. Menas yra mano terapija! Kokią matote save ateityje? Matau save vis dar keliaujančią aplink pasaulį. Tik dar didesniu mastu... Taip pat įsi-

lietuvė

Jeigu nori būti keliaujančiu menininku, labai svarbu mokėti komunikuoti ir rasti ryšį su nepažįstamaisiais.

lietuvė

vaizduoju save keičiančią edukacijos sistemą, kad joje kiekvienas galėtų būti savimi, kad menininko profesija taptų vienu iš pasirinkimo variantų ir būtų pamiršta frazė „badaujantis menininkas“.

Kiekvieną, kuris nori mane pakviesti į šalį, kurioje dar nesu palikusi savo meno, mielai kviečiu susisiekti! Mane rasti galite svetainėje www.imaube.com arba socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje @im_aube. 23

lietuvė

lietuvė Kristina Rimienė:

„Kad galėtum kurti, privalai mokėti sustoti“ Floristikos dizainerė, televizijos laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėja KRISTINA RIMIENĖ, atrodytų, dirba svajonių darbą, kuris leidžia įvairiapusiškai save realizuoti. Tačiau pripažįsta, kad sustojimas net ir nuo mėgstamos veiklos būtinas. „Užsisukus nuolatiniame filmavimų ir gėlių rate, nerandant laiko poilsiui, kenčia ne tik sveikata, šeima, bet ir kūrybingumas. Labai reikia skirti laiko sau, atsipalaiduoti, numesti netgi degančius reikalus į šalį tam, kad atsispyręs nuo tramplino toliau ritintum akmenis į kalną“, – sako kūrėja, savo darbais ir sumanymais garsinanti Lietuvos vardą gausioje tarptautinėje floristų bendruomenėje. INESA UKTVERIENĖ „AURAFOTO“ NUOTRAUKOS

Dalyvavote ne viename floristikos festivalyje ir kitokiame renginyje pasaulyje, Jus galima vadinti mūsų šalies ambasadore. Ką pasakojate apie Lietuvą? Išties šioje f loristų bendruomenėje būnu vienintelė lietuvė. Šiais laikais žmonės jau žino Lietuvos vardą, tačiau labai nustemba išgirdę, kad mūsų yra tik mažiau nei 3 milijonai. Pavyzdžiui, Belgija pagal plotą yra dvigubai mažesnė nei Lietuva, o joje gyvena daugiau nei 11 milijonų žmonių. Panaši ir Olandija. Ji yra pusantro karto mažesnė nei mūsų šalis, o jos populiacija 6 kartus didesnė nei mūsų. Tad dažnai tenka nustebusiems kolegoms paaiškinti, kodėl mūsų čia atvyksta vos vienetai, o ne didžiulės komandos, kuriomis į tokius renginius keliauja rusai bei ukrainiečiai. Kalbame ne tik minėta tema, bet ir apie mūsų šalies grožį, žalius miškus bei baltas žie-

mas. Manau, kad jei ne pandemija, ne vienas iš tarptautinės f loristų bendruomenės Lietuvą jau būtų ir aplankęs. Ar skiriasi požiūris į gėles čia, Lietuvoje, ir kitose šalyse? Manau, kad skiriasi. Lietuvoje profesionalaus f loristinio dizaino tradicijos nėra tokios gilios kaip kitose Europos šalyse, tad, be abejo, čia kartais net tenka išgirsti klausimą, koks gi yra praktinis f loristikos dizaino projektų pritaikymas. Arba susidurti su abejojančiais dėl gėlių instaliacijų ar f loristikos festivalių rėmimo prasmės, nes esą „eksponuojamų gėlių gyvavimas yra toks trumpalaikis“. O visoje Europoje ar netgi pasaulyje tai yra visuotinai pripažinta meno rūšis. Tačiau galiu pasidžiaugti bent tuo, kad nors ir daug tendencijų mūsų šalies f loristai kopijuoja tiesiog iš „Pinterest“, Lietuvoje žmonės vis daž25

lietuvė

Užsisukus nuolatiniame filmavimų ir gėlių rate, nerandant laiko poilsiui, kenčia ne tik sveikata, šeima, bet ir kūrybingumas. Labai reikia skirti laiko sau, atsipalaiduoti, numesti netgi degančius reikalus į šalį tam, kad atsispyręs nuo tramplino toliau ritintum akmenis į kalną.

lietuvė

Idealu, kai mus supa harmonija. Visur: šeimoje, darbe, mieste, gamtoje, bendravime...

lietuvė

niau renkasi įdomesnes puokštes, kompozicijas bei skoningesnį gėlių dekorą. Gėlių jau mėgstama įsigyti ir namams papuošti, o ne tik artimiesiems ar kolegoms sveikinti. Esate surengusi Floristikos festivalį Lietuvoje, jame dalyvavo floristai iš įvairių šalių. Kokį įspūdį jiems paliko mūsų šalis? Labai gerą! Nors festivalyje „FlorArt2019“ Raudondvaryje dalyvavo itin profesionalūs bei daug pasiekę f loristai, jie juk yra paprasti žmonės. Tad Lietuvą jie įvertino ne tik per renginio organizacinę kokybę, bet ir per savo asmenines patirtis. Kauno rajono savivaldybės dėka visi atvykę svečiai ir buvo gražiai priimti, ir turėjo puikias sąlygas įgyvendinti savo kūrybines idėjas. Raudondvario pilyje Valstybės dienos proga surengtoje šventėje floristikos meistrai mėgavosi gausiu lankytojų bei žiniasklaidos dėmesiu. Festivaliui iš Olandijos buvo pristatyta apie 20 tūkstančių šviežių gėlių žiedų, už kuriuos iki šiol jaučiu dėkingumą Olandijos gėlių didmeninės prekybos įmonėms „J. van Vliet“ bei „Dekker Chrysanthemums“. Visi dalyviai turėjo galimybę ne tik rinktis žiedus iš gėlių jūros, bet ir pajusti bendrumą, mėgautis mūsų, lietuvių, svetingumu, tradiciniais lietuviškos virtuvės patiekalais bei susipažinti su Kauno rajono ir Kauno miesto prieigomis. Jeigu vėl turėtumėte galimybę surengti tokį renginį, koks jis būtų? Ar turite kokių svajonių ir vizijų? Rengti tokį festivalį – didelis iššūkis, tačiau noro netrūksta. Juolab kad net praėjus daugiau nei dvejiems metams po renginio vis dar sulaukiu paklausimų ne tik iš jau dalyvavusių f loristų, bet ir iš įvairių kitų šalių meistrų, kada toks festivalis vėl bus, pažadų šį kartą būtinai dalyvauti. Smagu, kad geros patirtys sulaukė tokio puikaus atgarsio tarptautinėje f loristų bendruomenėje. Rengiate floristikos kursus. Ar galima viską išmokti, ar vis dėlto reikia turėti kūrybinę prigimtį? Man įsiminė vieno amerikiečio f loristo, įkūrusio savo f loristikos mokyklą, žodžiai, kad kūrybiškumas sudaro tik 20 procentų, o visa kita yra technika. Iki kaklo panirusi į gėlių pasaulį, supratau, kad tai yra visiška tiesa. Manau, kad, išmokus technikas bei f loristikos teoriją, supratus spalvų derinimo principus, įsigilinus į tradicijas bei rinkos diktuojamas tendencijas, galima pasiekti puikių rezultatų. Tai patvirtina ir mano mokymuose dalyvaujančių moterų, kurios prie gėlių meno prisilietusios pirmą kartą jau kūrė puikias puokštes ir kompozicijas, kūrybiniai rezultatai. Manau, kad gėlių nemylėti neįmanoma, tad pasimokęs bet kuris žmogus sugebės iš jų sukurti produktą, kuris bus kažkam mielas. 29

lietuvė

Manau, kad, išmokus technikas bei floristikos teoriją, supratus spalvų derinimo principus, įsigilinus į tradicijas bei rinkos diktuojamas tendencijas, galima pasiekti puikių rezultatų.

lietuvė Lietuvoje žmonės vis dažniau renkasi įdomesnes puokštes, kompozicijas bei skoningesnį gėlių dekorą. Gėlių jau mėgstama įsigyti ir namams papuošti, o ne tik artimiesiems ar kolegoms sveikinti.

lietuvė

Iš kur pas Jus tiek įkvėpimo vis naujam floristiniam šedevrui, kompozicijai? Įkvėpimo semiuosi kiekviename žingsnyje – iš žmonių, su kuriais bendrauju, iš gamtos, kurią skirtingais sezonais stebiu net važiuodama automobiliu, iš kitų f loristikos meistrų darbų, stengdamasi perprasti jų taikytas technikas, ir netgi iš spalvų, supančių mus kasdienybėje. Taigi, nesustokime domėtis, ieškoti, nes kūrybinis įkvėpimas mus gali užvaldyti kiekvieną akimirką. Kokia gėlė Kristinai Rimienei yra pati gražiausia? Floristikos pasaulis – tai atradimų pasaulis! Yra daugybė nuostabių gėlių žiedų, ir koks žiedas man gražiausias tam tikru metu, labai priklauso nuo kūrybinės užmačios bei galimybių ją įgyvendinti. Be abejo, turiu keletą visuomet mėgstamų – tai gloriozos, margutės (fritilarijos), anturiai.

Esate laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėja. Kokia istorija Jus, kaip moterį, labiausiai sužavėjo ar nustebino? Visos istorijos turi savo, kaip aš sakau, „kabliuką“, kuris vienu metu ima ir užkabina. Todėl tos istorijos ir atsiduria mano laidoje. Tačiau, ko gero, įsimintiniausias buvo pokalbis su Silvana Imam – tarptautinio garso mergina repere iš Švedijos, pelniusia „Grammy“ apdovanojimą ir prie mikrofono prakalbusia žemaičių tarme. Pirmiausia pasižiūrėjau apie ją sukurtą dokumentinį filmą ir jos istorija mane labai palietė. O vėliau, sužinojusi, kad pristatyti filmo ji atvyksta į Lietuvą, užsidegiau noru ją pakalbinti. Ir man tai pavyko! Nenusivyliau nė viena kartu praleista akimirka: ji yra toks šiltas, paprastas žmogutis, nugalėjęs daugybę viduje slypėjusių demonų, bet pasiekęs savo. Scenoje Silvana – sprogstantis ugnies užtaisas, o bendraujant – jautri, savo šaknis ir Lietuvą mylinti mergina. 35

lietuvė

Koks turėtų būti tas idealus pasaulis pagal moteris? Idealu, kai mus supa harmonija. Visur: šeimoje, darbe, mieste, gamtoje, bendravime... Tačiau harmonijos pojūtis šiame skubančiame, pandemijos išbalansuotame pasaulyje mus aplanko ne itin dažnai. Tad norėtųsi pasvajoti, kad mus visus „pasaulyje pagal moteris“ suptų tik grožis, ramybė, estetika ir galimybė kurti, o visos problemos būtų lengvai išsprendžiamos, nes juk mes, moterys, galime viską!

Savo gimtadienį įamžinote labai gražia asmenine fotosesija ir esate sakiusi, kad sunku rasti laiko sau, tiesiog sustoti. O galbūt turint mėgstamą darbą sustojimo nereikia? Tikrai reikia! Užsisukus nuolatiniame filmavimų ir gėlių rate, nerandant laiko poilsiui, kenčia ne tik sveikata, šeima, bet ir kūrybingumas. Labai reikia skirti laiko sau, atsipalaiduoti, numesti netgi degančius reikalus į šalį tam, kad atsispyręs nuo tramplino toliau ritintum akmenis į kalną. 37

lietuvė

Kalėdų belaukiant...

Ilgi tamsūs vakarai leidžia nurimti, susikaupti ir daugiau laiko skirti kūrybai. Nieko nėra gražiau ir mieliau už savo pačių pasigamintas namų dekoracijas. Tad siūlome belaukiant Kalėdų patiems pasigaminti advento vainiką. „Vainiką nebūtinai turime kurti iš eglės ar kenio šakų. Kartais norisi išsiskirti ir sukurti kažką netradicinio. Norisi, kad tai būtų ne tik graži dekoracija, bet ir mūsų laukiamos šventės simbolis. Todėl mano kurtas vainikas netradicinis – padabintas džiovintais javais, tačiau tikrai kalėdiškas!“ – sako floristikos dizainerė, floristikos salono „Studio Flores“ įkūrėja KRISTINA RIMIENĖ ir dalijasi kūrybine idėja. Pagrindas – paruoštukas iš šiaudų. Tokį šiaudų žiedą galima rasti beveik kiekviename dekoravimo reikmenų skyriuje. Pasinaudojant karštų klijų pistoletu javų galvos klijuojamos prie pagrindo taip, kad į išorę žiūrėtų būtent ūsuotasis varpos smaigalys. Norėjosi įterpti ir gyvą žiedą, tad iš rožės žiedlapių buvo suklijuota glamelija. Ant iš kartono iškirpto skritulio, pradedant nuo išorinio lanko linijos, po vieną klijuojami vis mažėjantys rožės žiedlapiai, kol užsipildo visas kartono pagrindas. Rožės žiedlapiai vė-

liau sudžiūsta ir savo spalva puikiai papildo kalėdines dekoracijas. Vainikui dekoruoti buvo parinktos įvairių spalvų ir faktūrų gyvos bei dažytos augalų šakelės su uogytėmis bei pūkuotos smilgos. Jos prie žiedo buvo pritvirtintos iš vielutės sulenktais smeigtukais. Karštaisiais klijais priklijuotas raudonas atlasinis kaspinas ir jau paruošta glamelija. Vainikui kalėdinės nuotaikos ypač pridėjo kankorėžiai, džiovintos citrinos riekelės ir švytinčios lemputės.

Šis vainikas buvo kurtas autorės iš JAV Julios Marie Schmitt prašymu kaip vienas iš žiemos kūrybos pavyzdžių. Kartu su kitų pasaulio floristų darbais jo nuotrauka išspausdinta jos knygoje „Winter Botanicals“, išleistoje Jungtinėse Amerikos Valstijose (2020).

lietuvė 4

lietuvė

Nyderlanduose gyvenimą kurianti rašytoja Rasa Sagė:

„Pradžioje buvo keista, kad visi žiūri vieni kitiems į akis“ Kažkada Nyderlanduose dirbusi paprastus, džiaugsmo neteikusius darbus, šiandien ten su šeima laimingai gyvenanti lietuvių rašytoja RASA SAGĖ jau yra prikaupusi pakankamai patirties, kad galėtų palyginti savo gimtosios šalies kultūrą su ta, kurioje prireikė daugybės jėgų adaptuotis. Todėl ji drąsiai dalijasi įžvalgomis ne tik apie kelią iki savo profesijos svečioje šalyje, bet ir apie čionykščių gyvenimo būdo ypatumus, vaikų auklėjimą ir nepatogių sprendimų nulemtus dvasinius atradimus. ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

Kiek laiko gyvenate Nyderlanduose ir kaip sekasi adaptuotis? Gal jau galite pasidalinti keliais esminiais sėkmingos adaptacijos patarimais? Pirmą kartą į Nyderlandus atvykau prieš trylika metų ir gyvenau čia dvejus metus. Iš šios patirties gimė pirmasis romanas „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Taip sutapo, kad po dvejų Nyderlanduose praleistų metų grįžusi į Lietuvą susipažinau su savo vyru olandu. Šešerius metus pragyvenome Lietuvoje, gimė du vaikai, vėliau nusprendėme emigruoti ir patirti kitą gyvenimo būdą. Ilgai galvojome, kur norėtume gyventi ir leisti vaikus į mokyklą, tačiau galiausiai grįžome į Nyderlandus ir gyvename čia šiek tiek daugiau nei dvejus metus. Ketiname pasilikti, bent jau kol užaugs vaikai. 40

Adaptacijos procesas, kaip ir turbūt visiems be išimties, buvo sunkus. Dėl to ir ėmiau rašyti. Savo pirmajame romane literatūrine kalba bandžiau perteikti tą šoką, kurį patyriau atvykusi čia gyventi viena, be giminių, artimųjų, nemokėdama kalbos, dirbti paprasto, mažai mokamo darbo. Lietuvoje buvau baigusi magistrantūros studijas, turėjau gerą darbą, atsakingas pareigas. Nors tikrai buvo sunku, daug ko išmokau. Ne tik pradėjau rašyti knygas, bet ir pamačiau, kaip galima gyventi kitaip. Pradžioje daugelis dalykų atrodė „nesąmonė“, bet dabar matau, kokie racionalūs ir sveikai pragmatiški yra olandai. Visa jų sukurta sistema, gyvenimo būdas ir net mentalitetas tarnauja patogumui, ekonomiškumui ir paprastumui. Pavyzdžiui, kam šildyti miegamuosius,

kai galima apsivilkti šiltesnę pižamą? Kam mokyklose įrengti valgyklas, kai vaikai šilto maisto gali pavalgyti namuose? Kam važiuoti mašina ir deginti kurą, kai galima nutiesti dviračių takus ir visi gali keliauti dviračiais? Kam kalbėti užuolankomis, jei galima viską pasakyti tiesiai šviesiai? Grįžus gyventi į Nyderlandus su šeima, adaptacija buvo kur kas lengvesnė. Ir todėl, kad nebuvau viena, ir todėl, kad jau buvau pramokusi olandų kalbą, šiek tiek supratau jų kultūrą. Manau, kad sėkminga adaptacija galima tik vienu atveju – išmokus vietinę kalbą ir kiek įmanoma įsigilinus į kultūrą, papročius, vietos gyventojų prigimtį, šaknis. Perpratus olandus kaip tautą, išmokus jų kalbą darosi ne tik daug lengviau bendrauti, dalyvauti olandų gyvenime, rink-

MARIOS CAVALI NUOTRAUKA

lietuvė

Pradžioje daugelis dalykų atrodė „nesąmonė“, bet dabar matau, kokie racionalūs ir sveikai pragmatiški yra olandai. Visa jų sukurta sistema, gyvenimo būdas ir net mentalitetas tarnauja patogumui, ekonomiškumui ir paprastumui.

lietuvė

lietuvė ti informaciją būsimoms knygoms, bet ir jaustis namuose, kuriuose gera, jauku ir viskas pažįstama.

mokyklose mokosi apie 2000 vaikų, o tokių mokyklų yra net trys. Puiki vieta vaikams iki 12 metų. Tačiau vėliau reikia pradėti lankyti kitą mokyklą (nuo 12 metų vaikai Nyderlanduose skirstomi į mokyklas pagal gabumus mokytis) ir tenka vieniems keliauti į didesnį miestą, kur tokia mokykla yra. Todėl prieš keletą mėnesių mes išsikraustėme į didesnį miestą Nyderlandų centre, prie nuostabios Leko upės. Čia taip pat labai gražu, tai senovinis miestelis, kurio bibliotekoje prieš šešis šimtus metų buvo įkurti pirmieji šalyje vaikų namai. Šiame mieste yra viskas, ką rastume didmiesčiuose, todėl nebūtina niekur važiuoti, visur galima lengvai ir greitai nukeliauti dviračiu. Tik ne taip saugu. Kuo didesnis miestas, tuo didesnė tikimybė neberasti savo dviračio, prirakinto prie stovo.

Ar tenka susidurti su kultūriniais skirtumais? Kultūrinių skirtumų yra be galo daug, tačiau po ketverių metų gyvenimo olandiškoje kultūroje galiu pasakyti, kad man didžiausias kultūrinis skirtumas yra maistas. Lankantis kitoje šalyje, kad ir Prancūzijoje, akys raibsta nuo maisto pasirinkimo gausos ir viskas atrodo be galo skanu. Nyderlanduose maistas visiškai pragmatiškas – viskas supakuota, pagaminta, natūralumo mažai. Duona labai skiriasi nuo lietuviškos. Vaišinimo tradicija taip pat visiškai kitokia. Atėjus į svečius olandai nepuola vaišinti, geriausiu atveju gausi vieną puodelį kavos ar arbatos ir sausainį prie jo. Per gimtadienius, kurie dažnai tęsiasi visą dieną, nes svečiai ateina jiems patogiu metu, ant stalo būna padėta traškučių, svečiams pasiūloma kavos ir torto gabaliukas. Brangių dovanų taip pat niekas neperka, tačiau labai svarbu padovanoti atviruką. Atvirukai čia siunčiami įvairiausiais gyvenimo atvejais, tai dėmesio ir rūpinimosi artimu ženklas. Nors gali ateiti visą dieną, turi žinoti, kad esi kviečiamas tik iki šeštos valandos vakaro. Šeštą vakaro visos šeimos vakarieniauja, valgo pagrindinį dienos patiekalą, šiltą maistą. Jei ketini ateiti šeštą valandą vakaro, būtinai turi iš anksto pranešti, ar valgysi kartu. Kitaip maisto tau nebus, tik sutrukdysi šeimos vakarienę. Pakvietimas vakarienės yra didelis pripažinimas. Kitas malonus skirtumas yra žmonių draugiškumas. Pradžioje buvo keista, kad visi žiūri vieni kitiems į akis, stebi veidus, šypsosi, nes Lietuvoje tai nepriimta. Čia žmonės išmokę stebėti vieni kitus ir padėti vieni kitiems, jei reikia. Tai taip pat pastebima vairavimo kultūroje ir padeda išvengti avarijų bei pavojingų situacijų. Sutikite, tai irgi labai pragmatiška.

Kaip Lietuva atrodo iš šalies? Ar gyvenant svetur pasikeitė požiūris į gimtąją šalį? Lietuvoje labai skaniai kvepia oras ir gyvena itin gražūs žmonės. Tačiau daugiau pasakyti man sunku, nes, kaip ir turbūt daugelis kitoje šalyje gyvenančių lietuvių, aš nesijaučiu išvažiavusi. Visa mano veikla Lietuvoje, skaitytojai, knygos, renginiai Lietuvoje. Esu lietuvė, kalbu lietuviškai, mano širdis Lietuvoje. Tik gyvenu Nyderlanduose, čia moku mokesčius ir naudojuosi šios šalies infrastruktūra bei socialine sistema. Jausmas panašus, kaip paklaustumėte, ar pasikeistų mano požiūris į užaugusį sūnų, kuris išvyko iš namų ir savarankiškai gyvena kitur. Ne, požiūris nepasikeistų, mylėčiau jį taip pat, jis man liktų toks pats, koks ir buvo gyvendamas namuose. Žinoma, pati Lietuva keičiasi, tačiau mano santykis su ja toks pats. Skirtumas tik toks, kad nebejaučiu nostalgijos, kurią jaučiau prieš trylika metų gyvendama čia. Gal todėl, kad esu ne viena, mano šeima čia, o su likusiais Lietuvoje sujungia socialiniai tinklai, tėvų lankymas.

Kur čia nesutiksi, juk avarija kelyje nėra geidžiamas dienos nuotykis. Tačiau, spėju, ten, kur gyvenate, – šalia Alsmerio miesto esančiame mažame kaimelyje – eismas yra visai ramus, tiesa? Papasakokite, kaip atrodo gyvenimas Nyderlandų kaime. Pirmuosius dvejus metus gyvenome mažame miestelyje, kurio centre buvo tik maisto prekių parduotuvė, gėlių, sūrių, žaislų parduotuvėlės, picerija, greitojo maisto užkandinė ir paštas. Tai turbūt viskas, ko reikia patenkinti pagrindiniams olando poreikiams. Dėl viso kito reikėdavo važiuoti į didesnį miestą. Visas miestelis apstatytas labai gražiais gyvenamaisiais namais, aplinka kruopščiai išpuoselėta. Visur žydi gėlės, lygiai nupjauta sodriai žalia žolė, dailiai apkarpytos gyvatvorės, kanaluose plaukioja antys, vaikšto olandai, vedžiodami šunis. Visi žmonės jaučiasi saugūs. Ne kartą buvau palikusi raktą lauko duryse, automobilio spynelėje – nieko blogo neatsitiko. Kartą dingo vieno vaiko paspirtukas, jo mama parašė apie tai miestelio feisbuko puslapyje ir paspirtukas atsirado. Tai tikras vaikų rojus – miestelio

Kodėl nusprendėte, kad Jūsų dviem atžaloms Nyderlanduose bus geriau nei Lietuvoje? Iš tiesų, ko dar nespėjau paminėti, tai olandų požiūris į vaikus. Juk ne veltui olandų vaikai laikomi vienais laimingiausių pasaulyje. Šioje vietoje lietuviams tikrai yra kur pasitempti. Dažnai kalbamės su kitomis lietuvėmis mamomis, kurios augina vaikus Nyderlanduose, ir puikiai matome skirtumus tarp vaikų auginimo Lietuvoje ir čia. Pavyzdžiui, patyčios. Kartą žiūrėjau keletą lietuviškų laidų vaikams ir man buvo tikrai nemalonu stebėti, kaip juokų forma tyčiojamasi iš vaikų! Olandai niekada neleistų sau taip kalbėti su vaiku. Taip pat skiriasi diegiamos vertybės. Lietuvoje vaikas turi gražiai atrodyti, turėti brangių žaislų, būti populiarus, gerai mokytis, lankyti daug būrelių, būtinai ko nors pasiekti gyvenime. Čia nieko tokio nėra. Yra tik didžiulė pagarba vaikui. Ji nepriklauso nei nuo vaiko išvaizdos, nei nuo amžiaus, nei nuo lyties, nei nuo rasės, nei nuo gabumų, nei nuo to, kas yra jo tėvai. Jei vaikas pasilieka antrus metus toje pačioje klasėje, jam yra visiškai ramu, nes jo

lietuvė

Pradžioje buvo keista, kad visi žiūri vieni kitiems į akis, stebi veidus, šypsosi, nes Lietuvoje tai nepriimta. Čia žmonės išmokę stebėti vieni kitus ir padėti vieni kitiems, jei reikia.

lietuvė

Visą gyvenimą tikėjau tuo, kas nematoma plika akimi ir (kol kas) nėra išmatuojama moksliškai. Žinau, kad esu sena siela, atėjusi čia išmokti savo pamokų.

EVELINOS KVARTŪNAITĖS NUOTRAUKA

lietuvė

aplinka nemano, kad tai yra kažkoks pralaimėjimas. Visada klausiama vaiko nuomonės, atsižvelgiama į jo interesus. Pavyzdžiui, tik pradėjusi lankyti mokyklą, mano dukra neturėjo sportinių batelių. Sužinojau, kad jų reikia, tą pačią dieną, kai jos klasėje buvo fizinis lavinimas. Po pamokų paklausiau dukros, ką ji darė, kaip sportavo be batelių. Ji tik gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Niekaip, su savo lauko kedais.“ Man mokytoja sakė, kad negalima būti salėje su lauko batais, tačiau vaikui streso nekelia, jokių priekaištų neduoda, nes juk jo tėvai neparūpino jam sporto batų. Arba kitas pavyzdys iš mūsų gyvenimo. Pirmą dieną po rudens atostogų pailsėję ir laimingi atėjome prie mokyklos. Buvo gražus rudens rytas, už kelių minučių turėjo prasidėti pamokos. Tačiau mokykla buvo visiškai tuščia, nesimatė nei tėvų, nei vaikų. Nustebę stovėjome prie vartų, ėmiau skambinti vyrui, gal pasikeitė žiemos laikas ar kas čia atsitiko? Mus pamačiusi priėjo besišypsanti mokytoja ir pasakė, kad šiandien yra mokytojų studijų diena ir visi vaikai laisvi. Be abejo, buvo atsiųstas grafikas, tačiau mes pamiršome. Įdomiausia šioje istorijoje, kaip ji tai pasakė. Normalu būtų, kad ji informaciją pasakytų man, tačiau ji iš karto kreipėsi ne į mane, o į vaikus. Labai meiliai pasakė, kad jie gali grįžti į savo šiltas lovytes, nes šiandien jiems nereikia niekur eiti. Dar pasidžiaugė, kad vaikai turės laisvą dieną. Nuostabus, labai mielas bendravimas su vaikais. Suaugusieji čia jaučia pareigą ar turi įprotį su vaikais kalbėti rimtai, niekada nesi-

juokti iš jų, juos palaikyti, pagirti ir visada, visada leisti jiems pasijusti suaugusiais. Tiek vyrai, tiek moterys, tiek jauni, tiek seni į vaikus žiūri labai atsakingai, palankiai, visada pasako gerą žodį. Grįžkime prie Jūsų pačios savirealizacijos. Ilgus metus dirbote su kūryba nesusijusį darbą. Kaip pasiryžote dėti tašką ir pasukti rašytojos keliu? Ar pasitaikė koks nors kritinis, viską nulėmęs įvykis? Aš paveldėjau kūrybingumą iš savo tėvo, todėl manau, kad rašytoja buvau visada. Nuo maždaug penkiolikos metų pradėjau rašyti dienoraštį, paskui svajojau kada nors parašyti ir knygą. Taip sutapo, kad tas „kada nors“ atėjo, kai išėjau motinystės atostogų ir staiga atsirado labai daug laisvo laiko. Ėmiau rašyti savo olandišką istoriją, kuri mane sprogdino iš vidaus. Pirmiausia užrašiau paprastai, kaip dienoraštį, paskui pradėjau domėtis rašymo subtilybėmis. Lankiau įvairius kūrybinio rašymo kursus, perrašinėjau tekstą tol, kol mano istorija tapo romanu. Užsispyrimo sau, šeimai, draugams, Visatai įrodyti, kad to tikrai noriu, užteko. Kai mano dukrai buvo ketveri metukai, o man beveik keturiasdešimt, mano rankraštis pasirodė knygos pavidalu. Kai atėjo laikas grįžti į darbą po sūnaus gimimo, pasitarę su vyru nusprendėme, kad visas likusias nuo šeimos valandas skirsiu rašymui. Taip iki šiol ir liko. Mano dukrai dabar aštuoneri, sūnui šešeri, o aš per ketverius metus išleidau keturias knygas. 49

lietuvė

lietuvė Tikras menininkas nepaiso nieko – nei užmokesčio, nei įvertinimo, nei savo kūrybos perspektyvų. Jis tiesiog kuria.

Už drąsą ir užsispyrimą Jus galima tik sveikinti! Tačiau ką patartumėte toms kūrybingoms sieloms, kurios dar neišdrįso padaryti tokio šuolio, kokį padarėte Jūs, ir atsidėti pašaukimui? Patarčiau priimti visas pasitaikančias galimybes ir neplanuoti per daug į ateitį. Nebūtina mesti darbo, atsidėti tik hobiui, arba, kaip jūs sakote, pašaukimui, tačiau galima visą likusį laiką nuo darbo, šeimos ar kitų įsipareigojimų skirti būtent tam. Tokiu būdu vienu šūviu nušausite du zuikius: pirmiausia pasitikrinsite, kaip jums sekasi kurti, ar yra pageidaujamas rezultatas; antra, pasitikrinsite, kiek kan52

trybės ir įkvėpimo tam iš tiesų turite. Trilerių autorius David Baldacci po įtemptos teisininko darbo dienos kasdien nuo devynių vakaro iki dviejų nakties rašydavo. Daug metų tai darė, kol galų gale jo pastangos ėmė duoti finansinių vaisių ir jis galėjo išeiti iš darbo. O iki to laiko jis visiems – sau, šeimai, draugams, Visatai – įrodė, kad rašymas yra tai, ko jis iš tikrųjų nori, nemetė šios veiklos nepaisydamas laiko trūkumo, nepaisydamas nieko. Tikras menininkas yra toks, jis nepaiso nieko – nei užmokesčio, nei įvertinimo, nei savo kūrybos perspektyvų. Jis tiesiog kuria.

lietuvė

O kaip apibūdintumėte santykį ne su kūryba, o su pačia savimi? Visą gyvenimą tikėjau tuo, kas nematoma plika akimi ir (kol kas) nėra išmatuojama moksliškai. Žinau, kad esu sena siela, atėjusi čia išmokti savo pamokų. Visada jaučiu vedimą, savo angelų sargų, vedlių pagalbą. Visada jaučiau, kad esu kitokia, ypatinga. Tai ne iš egoizmo. Visą gyvenimą man buvo įdomūs nepopuliarūs dalykai, mano nuomonė skyrėsi nuo daugumos draugų. Pavyzdžiui, turbūt prisimenate istoriją, kai tėvas į šulinį sumetė savo vaikus. Visi jį laikė blogio įsikūnijimu, o aš jaučiau didžiulę

atjautą jam. Esu menininkė, kūryba yra mano sielos eliksyras, tačiau esmė yra ne ji, o sąmoningumo, dvasinė kelionė. Kodėl apskritai kilo noras nagrinėti santykius, visų pirma, tinklaraštyje, vėliau knygose? Kai pradėjau galvoti apie knygos rašymą, pirmiausia susikūriau tinklaraštį, kad mano tekstai galėtų pasiekti skaitytojus anksčiau nei knyga. Išmokau pragmatiškumo iš olandų. Sunkiausia buvo sugalvoti, apie ką noriu rašyti, tačiau vėliau atėjo atsakymas, jog viskas yra santykiai ir mano tinkla53

lietuvė

raštis vadinsis Apiesantykius.lt. Turėjau mintyje ne vyro ir moters santykius, o santykius su savimi, kitais, pasauliu. Santykiai ir liko mano tema, nes per juos mes ir tobulėjame, išmokstame savo pamokas. Du žmonės yra tarsi du nenušlifuoti deimantai, tik šlifuodami vienas kitą jie ima tviskėti. 56

Iki kol pradėjote tviskėti, ar teko išgyventi santykių krizių su pačia savimi ar su artimaisiais? Kaip iš to išėjote? Santykių su savimi krizių išgyvenu nuolat. Labai dažnai ateina nauji suvokimai, kyla seniai užgniaužtos emocijos. Būna, kad visą dieną norisi verkti. Ir ver-

lietuvė

kiu. Tačiau esu dėkinga, kad turiu tokį vyrą, kuris yra ir partneris, ir draugas, ir mano istorijų įdėmusis klausytojas. Mes kalbamės daug, atvirai ir apie viską. Kalbėjimas, dalinimasis yra santykių vystymosi pagrindas. Tačiau kai mano dukrai buvo vieneri, mes su vyru buvome išsiskyrę. Tas pusės metų išsiskyrimas tapo be

galo naudinga patirtimi tolesniems santykiams: pabuvę atskirai, laisvi vienas nuo kito, supratome, ką vienas kitam reiškiame. Po išsiskyrimo mūsų santykiai ėmė keistis į gerą pusę kiekvieną dieną ir dabar turime ramią, tyrą, meilės kupiną partnerystę. Tuomet abu nežinojome, kas yra šeima, kaip reikia 57

lietuvė

Išgirsta studentės frazė „O kas šiais laikais dar nori turėti vaikų?..“ mane tiesiog užbūrė ir aš ėmiau galvoti apie fantastinį romaną, kuriame paklausčiau: o kas, jeigu iš tiesų žmonės nustotų norėti ir susilaukti vaikų? Juk tai realiai jau vyksta! Taip gimė „Burbulas“. auginti vaikus, kaip bendrauti vyrui ir žmonai, kas už ką atsakingas, kur kito ribos, pareigos, teisės, atsakomybė, kas galima, ko negalima, kada pasakyti, o kada patylėti. Abu buvome emocionalūs, savininkiški, galvojome tik apie save, niršome, pykomės, buvome pervargę nuo buities ir savo susikurto iliuzinio šeimos paveikslėlio. Mano vyras užsienietis, taigi kilo ir kultūrinių skirtumų. Tačiau metams bėgant deimantai šlifavosi, ir dabar jau galime džiaugtis jų spindesiu. Neseniai išleidote naują knygą intriguojančiu pavadinimu „Burbulas. Apie pasaulį be vaikų“. Kas paskatino pasirinkti šitokią temą? Šio romano tema atėjo bendraujant su vienu fantastikos mėgėju. Jis skaito paskaitas apie kūrybiškumą Vilniaus universitete ir kartą pasiūlė man kurti interaktyvią novelę, kurios veikėjos būtų jo studentės, o tęsinį siūlytų skaitytojai. Kuriant novelę (ją publikavome mano tinklaraštyje), viskas ėmė kvepėti fantastika ir mistiškumu. Man tai buvo labai nauja ir įdomu. Ir tada, kūrybos čakroms atsivėrus, išgirdau frazę, kurią ištarė viena iš studenčių privačiame po58

kalbyje: „O kas šiais laikais dar nori turėti vaikų?..“ Ši frazė mane tiesiog užbūrė ir aš ėmiau galvoti apie fantastinį romaną, kuriame paklausčiau: o kas, jeigu iš tiesų žmonės nustotų norėti ir susilaukti vaikų? Juk tai realiai jau vyksta! Taip gimė „Burbulas“. Trumpai papasakokite, kokia tai istorija. Kokius pagrindinius klausimus keliate knygoje? Ši istorija turi paslėptą raktą, kuriuo galima „atrakinti“ knygą, tik perskaičius ją visą. O kalbant paprastai – tai istorija apie pasaulį, kuriame žmonės gyvena laimingą, visavertį, puikų gyvenimą, kai visi poreikiai patenkinti, o svajonės išpildytos. Papildyta realybė, biorobotai, atliekantys visus darbus, pakankami taškai (buvę pinigai), neišsenkantys energijos resursai, net mirties nebuvimas bei lakūs santykiai – viskas, ko gali trokšti žmogaus širdis, yra įgyvendinta. Tačiau tie žmonės neturi vaikų. Bet ne visi. Yra likęs Burbulas, beveik nesusietas su likusiu pasauliu, kuriame gyvena daugiavaikės šeimos ir augina vaikus. Įvyksta konf liktas tarp vieno toje šeimoje užaugusio vaiko ir vaikų tėvų, kurie nėra tikri tėvai, o tiesiog rado savo pašaukimą gyvendami Burbule ir

lietuvė Lietuvoje vaikas turi gražiai atrodyti, turėti brangių žaislų, būti populiarus, gerai mokytis, lankyti daug būrelių, būtinai ko nors pasiekti gyvenime. Čia nieko tokio nėra. Yra tik didžiulė pagarba vaikui.

EVELINOS KVARTŪNAITĖS NUOTRAUKA

lietuvė

prižiūrėdami vaikus, nors savų neturi. Iš pavadinimo ar aprašymo gali pasirodyti, kad knyga nukreipta prieš vaikus, tačiau taip nėra. Ši knyga yra apie sąmoningus gyvenimo kelio pasirinkimus, kai vaikai nėra būtinoji jo dalis. Kaip tai beskambėtų, tai yra mūsų progreso dalis, nes prieš šimtą metų klausimas „Ar noriu vaikų“? net kilti negalėjo. O dabar beveik be pasekmių moteris turi teisę nuspręsti, ar ji nori vaikų, ar ne. O kas, jei dauguma moterų po trijų šimtų metų pasakys „ne“? Ar skaitytojas ras ir atsakymus? Skaitytojas, be abejo, gali išsikelti klausimų sau ir paieškoti atsakymų savyje. Jūsų kūrinio žanras – distopija. Tačiau ar nemanote, jog šių dienų pasaulyje, kuriame netrūksta laisvės rinktis, nenoras susilaukti palikuonių yra labai realus? Iš tiesų paradoksalu: aš norėjau sukurti ne distopiją, o utopiją. Kaip Thomas More sukūrė savąją. Joje gyveno karalius, buvo vergai ir moterys neturėjo sprendimo balso, nes toks pasaulis tuo metu egzistavo ir jis net įsivaizduoti negalėjo kitokio. Mano utopiniame pasaulyje nėra jokių, absoliučiai jokių, problemų ir net vaikų neturėjimas yra ne problema, o progreso ženklas. Kaip ir vergijos panaikinimas; seniau tai galėjo atrodyti didelė problema, nes buvo 60

tikima, kad vergai yra žemesnės rasės žmonės nei baltieji. Dabar mes žinome, kad nėra jokių genetinių skirtumų tarp rasių ir kad vergija buvo problema. Tačiau negalime žinoti, kokia dar radikali idėja gali iškilti žmonių sąmonėje. Šiuo metu vaikai yra investicija į ateitį. O jei viskas pasisuks taip, kad ateities niekam nebereikės? Taip, tai yra visai realu, todėl ir buvo įdomu apie tai pagalvoti. Utopija virto distopija, kai po kelių bandymų pasirinkau romaną rašyti iš vaikų turėjusios, tačiau juos praradusios moters perspektyvos. Aš galėjau su ja lengvai susitapatinti, nes pati, kaip mama, labai gerai supratau Elizos jausmus. Jei istorija būtų papasakota iš kito personažo perspektyvos, galbūt ir galima būtų ją vadinti kitaip, tačiau juk negali kurti utopijos pasaulyje, kuriame gyvena kenčianti mama. Tiesiog taip išėjo. Ar visuomet norėjote tapti mama? Ką Jums tai reiškia? Vaikai yra tyra, nekalta, spindinti natūralioji žmonijos esencija. Ne veltui Jėzus sakė: „Kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas, niekaip neįeis į ją.“ Tačiau tai nereiškia, kad man būtina turėti savo vaikų. Nors labai juos myliu, jie mano spindulėliai, tačiau būčiau laiminga ir neturėdama vaikų, kaip ir laiminga esu dabar, juos augindama.

lietuvė

GUSTINOS KETURAKYTĖS NUOTRAUKA

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

Begalinė meilė augina būsimus čempionus

Kaunietei ATĖNEI ŠLIŽEVIČIŪTEI – vos aštuoniolika, tačiau per tuos metus ji išbandė tiek, kad neteko sukti galvos, ką veikti baigus mokyklą. Mergina turi aiškius gyvenimo tikslus. Viena perspektyviausių Lietuvos daugiakovininkių, šalies čempionė ketina toliau siekti sportinės karjeros ir tobulėti studijuodama Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvė, pareigingumu, užsispyrimu ir valia nuo mažens sau tiesusi tiltą šviesios ateities link, sako, kad nebūtų tiek pasiekusi, jeigu ne besąlygiškas mamos SVETLANOS atsidavimas. Apie ypatingą mamos ir dukros ryšį kalbamės su Atėne ir Svetlana. INESA UKTVERIENĖ

GUSTINOS KETURAKYTĖS NUOTRAUKA

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

Svetlana, kada supratote, kad Jūsų dukra Atėnė bus sportininkė? Atėnė nuo pat mažų dienų atrodė fiziškai stipresnė už savo bendraamžes, visada žinojome, kad auga stipri mergaitė. Tačiau tuo metu nebuvo minties apie sporto aukštumas, nes Atėnė lankė labiau meninius užsiėmimus. Nuo darželio leidome ją į pramoginius šokius, būdama šešerių ji įstojo į muzikos mokyklą. Pastebėję jos muzikinį talentą, dėjome daug vilčių į jos muzikinę karjerą ir savo mažąją išleisdavome į konkursus Milane, Paryžiuje. Ji visada grįždavo su laimėjimu.

Vieną dieną, kai Atėnės rankose atsidūrė sesės knyga apie sportą, viskas pasikeitė. Toje knygoje ji pirmą kartą susižavėjo lengvosios atletikos rungtimi – šuoliu į aukštį. Tai buvo jos asmeninis pasirinkimas ir pareiškimas: „Aš noriu šokinėti į aukštį ir turėti tiek medalių, kiek turi sesė.“ Kodėl septynkovė? Atėnės trenerė Indrė Jakubaitytė, dar žinoma kaip pasaulio W45 grupės ieties metimo rekordininkė ir daugiakovės trenerė, turėjo metodiką vaikams iškelti tikslą išbandyti kuo daugiau rungčių. Taip ji paste-

bėjo, kad Atėnė yra universali. Sportuojant su vyresniais daugiakovininkais (Edgaru Benkunsku, Matu Adamoniu, Tomu Sabašinsku) ir matant kylančius jų rezultatus dukrytės noras sportuoti vis augo. Kaip pavyko suvaldyti nerimą dėl gresiančių traumų, kurių neišvengia dažnas sportininkas? Mamoms dėl kiekvienos vaiko nesėkmės turbūt skauda dvigubai... Nerimas visada lydėjo, nes ilgainiui tai tapo profesionaliu sportu, kuris neatsiejamas nuo traumų. Jų buvo labai daug, prireikė nemažai aplinki63

GUSTINOS KETURAKYTĖS NUOTRAUKA

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

GUSTINOS KETURAKYTĖS NUOTRAUKA

Aš visada savo dukrą stačiau į pirmą vietą gyvenime, gal todėl ji užaugusi nenori paleisti šio jausmo.

EVALDO ŠEMIOTO NUOTRAUKA

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

nių palaikymo ir kineziterapeutų pagalbos. Tačiau traumos būdavo išgydomos. Todėl dukros laimė ir gerėjantys rezultatai atpirkdavo nerimą. Atėne, esate viena perspektyviausių Lietuvos septynkovininkių. Sakote, kad Jūsų laimėjimai – ir didelis mamos nuopelnas. Visada jaučiamas šeimos pasididžiavimas, trenerės Indrės palaikymas, draugų tikėjimas manimi suteikė stiprybės nugalėti ne tik varžoves, bet ir pačią save. Teigiama aplinka – palaikantys tėvai, didelis trenerės atsidavimas – sudarė man tinkamas sąlygas nenutrūkstamai tobulėti ir pasiekti aukščiausių rezultatų. Mamos pasiaukojimas skiriant 66

daug laiko ir dėmesio mane visada mokė, kiek daug reiškia šeima ir jos palaikymas. Kai dalyvauju varžybose, lieku viena su savimi ir per televizorių jūs mane matote vieną. Tačiau už viso to slepiasi ilgas kelias ir daug pastangų, įdėtų kitų žmonių, varžybų metu niekada neužmirštu jų. Tai išmokė mane varžybose stengtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Svetlana, pasidalinkite savo patirtimi: ką reiškia auginti gabų vaiką? Kadangi tuo metu nedirbau, visą laiką ir dėmesį skyriau šeimai, daugiausia savo dukrai Atėnei. Iš tiesų visa mano dienotvarkė priklausė nuo jos dienotvarkės, o ji buvo tikrai labai užimta. Bū-

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

Kai dalyvauju varžybose, per televizorių jūs mane matote vieną. Tačiau už viso to slepiasi ilgas kelias ir daug pastangų, įdėtų kitų žmonių, varžybų metu niekada neužmirštu jų. Tai išmokė mane varžybose stengtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.

tent tai ir lėmė jos visapusišką gabumą, nes ji buvo be sustojimo lavinama. Taip pat teko nemažai keliauti tiek dėl muzikos konkursų, tiek dėl lengvosios atletikos varžybų – norėjosi ją palaikyti ir būti šalia jos. Begalinė meilė ir atsidavimas dukrai padėjo jai tapti tuo, kas ji yra dabar. Pamokos mokykloje, treniruotės, pianino pamokos, dainavimas... Atėne, ar šiandien džiaugiatės, kad tiek daug laiko skyrėte šiems dalykams? Džiaugiuosi išbandžiusi daug skirtingų veiklų (tėvų nuopelnas), nes būtent jų įvairumas leido suvokti, kas man teikia didžiausią malonumą, – taip

atradau lengvąją atletiką. Būdama beveik visada užimta, jaučiausi iš tiesų laiminga. Ir netgi kai tėvai neleisdavo išeiti į lauką pažaisti, kol nepagrodavau valandą ar daugiau pianinu, tai atrodė man įprasta. Aš buvau pripratusi turėti tam tikrų pareigų, susijusių su geresne mano ateitimi. Ir esu dėkinga tėvams, kad nuo mažens ugdė mane visomis prasmėmis. Šiemet pasaulio jaunimo čempionate užėmėte aukštą šeštąją vietą. Kaip pati vertinate savo pasirodymą? Rezultatas mane nelabai tenkino. Tačiau pajaustos emocijos, įspūdžiai dalyvaujant tokio ran67

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

Visada jaučiamas šeimos pasididžiavimas, trenerės Indrės palaikymas, draugų tikėjimas manimi suteikė stiprybės nugalėti ne tik varžoves, bet ir pačią save.

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS go varžybose, kur šiurpai bėga, jaučiant žmonių emocijas, trykštančias noru laimėti, atpirko viską. Būtent ten pajutau, kad pagaliau nugalėjau save ir daugiakovė man nėra tik daugiakovė, aš nebijau jos. Pajutau malonumą ir ramybę. Įstojote į universitetą Amerikoje. Ar tai buvo Jūsų svajonė? Teko girdėti, kad sulaukėte daugybės universitetų kvietimų studijuoti. Papasakokite, kokias galimybes Jums siūlė JAV universitetai, pagal ką išsirinkote. Nuo pat mažumės sukosi kalbos apie studijas užsienyje. Nuoširdžiai kalbant, net neįsivaizdavau savęs, studijuojančios Lietuvoje, todėl atsiradus pasiūlymų ir galimybių negalėjau nepasinaudoti proga atitrūkti nuo komforto zonos, jaukių, šiltų ir meilės pripildytų namų. Daugelis universitetų siūlė stipendijas, kurios leidžia apsirūpinti gyvenamąja vieta, maitinimu, nemokamas studijas, sporto treniruotes ir papildomų lėšų gyvenimui. Buvo be galo sunku išsirinkti ir suprasti, kas man bus geriausia, tačiau visus universitetus vertinau atsižvelgdama į jų mokslo lygį, sporto rezultatus ir vietą. O sunkiausia buvo atsirinkti gerą trenerį. Prireikė tikrai daug pokalbių, kad pažinčiau žmogų ir suprasčiau jo vertybes. Manau, kad galiausiai pasirinkau teisingai. Svetlana, kaip žiūrite į dukros pasirinkimą studijuoti taip toli nuo namų? Labai džiugu, kad dukros akiratis neapsiriboja Lietuva ir ji labai nori siekti vis daugiau. Žinau, kad šią svajonę ji puoselėjo nuo mažens ir kad niekas jos negali sustabdyti. Kadangi su dukra praleidžiame labai daug laiko, mano širdy visada išliks jos ilgesys. Kuriate nuostabius papuošalus „AteNora“, kuriais puošiasi netgi užsienio žvaigždės. O ar dukra puošiasi? Sukūrus naują papuošalą, visada pirmieji jį įvertina mano vyras ir dukra. Jie išsako savo pastebėjimus ir taip prisideda prie kūrybos. Tačiau Atėnė labiau mėgsta paprastesnius, ne tokius puošnius ir prabangius papuošalus. Vis dėlto tiek ji, tiek jos drau70

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

Būdama beveik visada užimta, jaučiausi iš tiesų laiminga.

„AURAFOTO“ NUOTRAUKOS

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

Visada labai svarbu atsižvelgti į vaiko norus, įsiklausyti, ko jo širdelė geidžia, o ne brukti savo neišpildytas vaikystės svajones. Tada vaikas jaučiasi laimingas ir visavertis. gės turėdamos progą pasidabina „AteNora“ papuošalais. Taip pat beveik visos dukros draugės pamėgo išskirtines veliūrines, išsiuvinėtas kaukes, nešiojo jas, kol nebuvo uždrausta. Esate baigusi Lietuvos sporto universitetą. Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo kūryba? Ar sportui jame vis dar yra vietos? Galbūt ir esame su dukryte panašios visapusiškumu, nes esame gabios tiek menui, tiek sportui. Jau 20 metų kartu su vyru kiekvieną dieną, išskyrus savaitgalius, savo ankstyvą rytą pradedame bėgdami 10 kilometrų krosą miške, o vėliau, nesvarbu, koks metų laikas ir kokia oro temperatūra, neriame į Lampėdžio ežerą. Taip pat karštomis vasaros dienomis kartais įsitraukiu su vyru Artūru į tinklinio sportą, retkarčiais į labai mano vyro pamėgtą dviračių sportą. Menas visada mane lydėjo, visada norėdavau išban-

dyti ką nors naujo ir padaryti viską pati. Mėgau tapyti, gražinti baldus dekupažo technika, taip pat siuvau, mezgiau, vėliau... kol vieną dieną Artūrui dovanoti mano kūrybos karoliai buvo pripažinti ir daugelio jo draugų. Vyriški karoliai buvo mano pradinis kūrybos taškas. Vėliau ėmiau kurti prabangius siuvinėtus papuošalus su „Swarovski“ kristalais ir perlais. Akivaizdu, kad judvi su dukra turite ypatingą ryšį. Ką iš savo patirties patartumėte mamoms, norinčioms džiaugtis tokiu artimu ryšiu su savo vaikais? Visada labai svarbu atsižvelgti į vaiko norus, įsiklausyti, ko jo širdelė geidžia, o ne brukti savo neišpildytas vaikystės svajones. Tada vaikas jaučiasi laimingas ir visavertis. Tarpusavio ryšys sukuriamas ir puoselėjamas skiriant daug laiko, meilės ir dėmesio savo atžalai. Aš visada savo dukrą stačiau į pirmą vietą gyvenime, gal todėl ji užaugusi nenori paleisti šio jausmo. 73

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

Mamos ir dukros tandemas skina pergales grožio pasaulyje

Turbūt vieni svarbiausių tėvų uždavinių – užauginti gerą žmogų ir padėti atžalai atskleisti savo talentus. Įvairiuose konkursuose Lietuvoje ir užsienyje laurus skinanti plaukų stilistė AUŠRA KETURAKIENĖ šį tikslą įgyvendino su kaupu. Dukra GUSTINA, padrąsinta mamos pasitikėjimo, nuo paauglystės klojo karjeros pamatus fotografijos srityje, o šiandien juodvi yra neišskiriamas tandemas ten, kur karaliauja grožis ir mada. INESA UKTVERIENĖ

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

Aš savo dukrai leidžiu beveik viską. Tegul bando. Kada, jei ne dabar. Kai esi vyresnis, atsiranda baimių, atsakomybės jausmas ir daug dalykų nebegali sau leisti.

s Mane žavi Jūsų tandemas – esate ne tik mama ir dukra, bet ir puiki komanda: viena daro nuostabias šukuosenas, kita fotografuoja. Papasakokite, kada ir kaip pradėjote kartu dirbti. Kokiuose projektuose esate neišskiriamos? AUŠRA: Be galo džiaugiuosi, kad mes galime kartu kurti grožį ir jį įamžinti. Viskas prasidėjo netikėtai. Kartą, kai buvom prie jūros (tiksliai nepamenu, prieš kiek metų), Gustina su telefonu padarė nuostabių nuotraukų, tąkart pagalvojau, kad tikriausiai tai jos talentas. Ir neklydau.

Kartu pradėjome dirbti po nesėkmingų fotosesijų su kitais fotografais. Turbūt mane buvo nužiūrėjusi pikta akis. Kai tik sugalvodavau dalyvauti konkurse, tekdavo ieškoti fotografo, kuris įamžintų padarytą šukuoseną. Vienas fotografas tiesiog „nepagavo“ kadro, o kitas sugebėjo pamesti atmintuką su nuotraukomis. Kadangi pinigai už konkursą buvo sumokėti, teko siųsti dukros nuotraukas, kurias ji padarė būdama šalia ir stebėdama procesą. Aišku, tada nelaimėjom, bet, manau, tai buvo mano dukros žingsnis į fotografiją.

Aš pasitikiu Gustinos sugebėjimais ir kai sugalvoju dalyvauti šukuosenų konkurse, tvirtai žinau, kad jame fotografuos būtent ji. Dukra iš pusės žodžio supranta, ko reikia ir kaip „pagauti“ tinkamą kadrą grožio specialistų konkurse. O jeigu ji rengia fotosesiją, patariu dėl įvaizdžio. Mus visada galima sutikti ten, kur grožis ir mada. Su bendru projektu laimėjome ne viename konkurse. GUSTINA: Pritariu mamai. Žengti fotografijos keliu pradėjau maždaug prieš 6 metus. Iš tiesų pirmi kadrai buvo „pagauti“ prie jūros su mamos 75

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

Mokomės būti kartu, išklausyti ir, svarbiausia, girdėti viena kitą.

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė Aš ir dukra esam lygiavertės. Nė viena nesistengiam būti aukščiau už kitą. Gal todėl taip gerai sutariame. telefonu, nes tuo metu jis buvo geresnis nei mano. Dar net fotoaparato neturėjau. Galvojau, kad tie kadrai užkariaus pasaulį, bet į juos pažiūrėjus dabar kyla tik šiltų ir nostalgiškų prisiminimų. Mudvi su mama neišskiriamos grožio konkursuose. Mama šukuoja savo modeliukus, nesvarbu, ar tai būtų paprasta šukuosena į vakarėlį, ar įspūdinga, avangardinė. Man labai smagu, kad ji manimi pasitiki ir vis prašo įamžinti jos darbus. Žinoma, visko buvę: ir sėkmių, ir nesėkmių, bet iš klaidų mokomės ir taisomės. Galbūt darbas kartu dar labiau Jus suartino? GUSTINA: Taip, suartino, net labai. Aišku, būna visko, kaip turbūt visose šeimose. Mes viena kitą suprantame, palaikome, paskatiname ir viena kitai patariame. AUŠR A: Esant įtemptam gyvenimo tempui, bendra veikla leidžia daugiau laiko praleisti su dukra. Tai man, kaip mamai, labai svarbu. Mes visur kartu dalyvaujame. Kai dukra dar buvo nepilnametė, norėjosi būti šalia, kad ji nebijotų žmonių, nebijotų su jais bendrauti ir išsakyti savo nuomonę. Pastebėjau, kad tarp fotografų tarsi vyksta kova už vietą po saule. Būdama kartu, tartum bandau apsaugoti ją nuo kandžių replikų. Ko viena iš kitos mokotės? AUŠRA: Mokomės būti kartu, išklausyti ir, svarbiausia, girdėti viena kitą. Kasdien ko nors išmoksti, o būdamos drauge mokomės viena iš kitos. Aš savo dukrai leidžiu beveik viską. Tegul bando. Kada, jei ne dabar. Kai esi vyresnis, atsiranda baimių, atsakomybės jausmas ir daug dalykų nebegali sau leisti. Manau, per patirtis ateina suvokimas ir branda. Aš stengiuosi perduoti tai, ką žinau, bet dabartinis jaunimas tikrai labai išprusęs, todėl ir man yra ko pasimokyti. GUSTINA: Kartą mokykloje reikėjo parašyti rašinį apie savo autoritetą. Aišku, vienoje pastraipoje rašiau

apie mamą, nes ji – mano didžiausias autoritetas. Iš jos mokausi visko, pradedant namų ruošos darbais ir baigiant projektais. Mokausi komunikabilumo, nes kartais jaučiuosi nedrąsiai, kai reikia pradėti pokalbį su nepažįstamuoju. Ar yra dalykų, dėl kurių kardinaliai nesutariate? Kaip tuos nesutarimus sprendžiate? AUŠR A: Be abejo, yra dalykų, dėl kurių nesutariame. Net kyla audrų tarp mūsų. Ginčijamės, aiškinamės, kalbamės, kol randame geriausią bendrą sprendimą. Kaip sakoma, ginčuose gimsta tiesa. Bet abi turime savo nuomonę, nesistengiame pakeisti ar menkinti kitos nuomonės. Aš gerbiu bet kokį dukros sprendimą. GUSTINA: Aišku, yra. Abi turime tvirtą nuomonę, tačiau visada ieškome kompromiso. Būna, jeigu susipykstame, „užsiraukiame“ ir nekalbame iki vakaro, o ryte vėl viskas būna gerai. Bent jau man reikia laiko viską apgalvoti, o tada jau galime judėti pirmyn. Užkulisiuose pasitaiko įvairių kuriozinių situacijų. Ar tekę į tokias pakliūti? Kokiais smagiais prisiminimais galėtumėte pasidalinti? AUŠR A: Tikrai yra pasitaikę visokių kuriozų. Esu nuvykusi į projektą šukuoti be savo įrankių krepšio. Paprasčiausiai pamiršau jį. Arba atvyksti į kokį nors projektą ir tave įkiša į sandėliuką dirbti, nesupranti, ar kas vyksta, ar ne, išlendi – visi gražūs, pasipuošę. Bet, kaip sakau, teatras prasideda nuo rūbinės, o grožis prasideda nuo sandėliuko. Anksčiau labiausiai mane stebino modelių drąsa. Tegul nesupyksta modeliukas (skaitydama supras, kad kalbu apie ją). Fotografuojant konkursinę šukuoseną, mergina buvo apsirengusi netinkamu rūbu, o aš nebuvau pasirūpinusi, kuo aprengti. Mums su dukra pradėjus diskutuoti, kad čia lyg ir netinka tokia apranga, mode-

lis drąsiai švyst rūbus. Sekundę tvyrojo tyla, nežinojom, kaip reaguoti. Tačiau dabar niekas nebestebina, modelių laisvumas ir mums suteikia pasitikėjimo savo darbu. GUSTINA: Ir man įsiminė ši įdomi situacija. Kai modelis per kelias sekundes nusimetė rūbus, neturėjau kur akių dėti, nes neturėjau patirties, ką tokioje situacijoje daryti. Bet greitai susivokiau, kad turiu elgtis profesionaliai, ir pasiėmusi fotoaparatą kibau į darbą. Gustina, ar būtent mama padėjo atrasti pašaukimą fotografijai? Kuo Jus žavi ši meno forma? GUSTINA: Iš dalies taip ir iš dalies ne. Mama mane motyvuoja, palaiko ir skatina visur dalyvauti. Bet fotograf ijos kelią pasirinkau pati. Kaip jau minėjau, fotografuoti pradėjau su telefonu, pamažu tai išaugo į kai ką daugiau. Manau, kad nesvarbu, su kuo fotografuoji, svarbu, kaip nufotografuoji. Kalbant apie žmonių fotografavimą, man labai patinka pagauti žmonių emocijas – šypsenas, liūdesį, nerimą, jaukumą, juk tai yra taip svarbu. Mes turime išmokti rodyti tikruosius savo veidus. Menas toks dalykas – kas man gražu, kitam gali būti nuobodu. Man patinka fiksuoti akimirkas žinant, kad po daugybės metų liks tik prisiminimai ir šios nostalgiją keliančios nuotraukos. Šiemet pradėjau studijuoti fotografiją ir šį pusmetį dirbame tik su juostiniais fotoaparatais. Suprantu, kad prieš fotografuojant reikia labai gerai pagalvoti, nes juostoje kadro neištrinsime ir jį pamatysime tik išryškinę juostą. Taip pat nepamirštu skaitmeninio fotoaparato – dabar vyksta nemažai renginių, projektų ir laukia daug fotosesijų. Nors tik šiemet įstojote mokytis fotografijos, patirtį kaupiate, kaip minėjote, net 6 metus. Ką per tą laiką apie save supratote, atradote? GUSTINA: Lankiau fotografijos būrelį, seminarus, dirbtuves, einu 79

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

į parodas. Supratau, kad fotografija man reiškia labai daug, kiekvieną dieną vis ką nors užfiksuoju. Studijuodama kasdien sužinau vis ką nors naujo. Į Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetą važiuoju su dideliu noru, nes man labai įdomu. Supratau, kad esu gana drąsi, nebijau eksperimentuoti su savo išvaizda. Turėjau spalvotus plaukus, o dabar – išskutinėtus abu šonus. 80

Galbūt teko išbandyti jėgas įvairiuose konkursuose? GUSTINA: Taip, dalyvavau gausybėje konkursų, turiu daug padėkų, net porą taurių. Esu gavusi Kauno mero padėką už puikius pasiekimus ir Lietuvos Respublikos Seimo padėką. Konkursai skatina judėti į priekį, kurti, eksperimentuoti, bandyti. Su mama labai dažnai dalyvaujame grožio konkursuose.

Aušra, nesate iš tų grožio specialistų, kurie ištisas dienas leidžia salone, – Jūsų gyvenime daug judėjimo, konkursų, projektų. Ką tai suteikia? AUŠRA: Salone praleidžiu tikrai daug laiko, bet man labai patinka dalyvauti konkursuose, prisidėti prie projektų ar televizinių laidų šukuojant. Pakeisti aplinką sveika. Mėgstu bendrauti su įdomiais žmonėmis,

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

Man labai patinka pagauti žmonių emocijas – šypsenas, liūdesį, nerimą, jaukumą, juk tai yra taip svarbu. Mes turime išmokti rodyti tikruosius savo veidus.

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

Mama – mano didžiausias autoritetas. Iš jos mokausi visko, pradedant namų ruošos darbais ir baigiant projektais.

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

pasisemti patirties iš kitų meistrų. Tai plečia akiratį ir suteikia pasitikėjimo savimi. Visokie projektai, konkursai padeda tobulėti, įrodyti sau, kad viskas įmanoma. Per tiek metų iš tiesų daug kur buvau: nuo senelių globos namų iki televizijos, teko dirbti ir su žinomais politikos atstovais. Su jais visais įdomu bendrauti, nė vieno neišskiriu ir iš kiekvieno ką nors pasilieku sau. Mano klientai, matydami, kad nesėdžiu vietoj, negaili gražių žodžių. Man labai smagu, kad klientai patenkinti, nes tik dėl jų norisi tobulėti ir visur dalyvauti.

Kokių iššūkių pasitaiko Jūsų darbe? Ar nebuvo minčių keisti profesijos? AUŠR A: Keisti profesijos nesinorėjo niekada. Be galo mėgstu savo darbą. Kaip ir kiekviename darbe, iššūkių pasitaiko. Kadangi dabar socialinių tinklų mada, didžiausi iššūkiai – kai klientės, prisižiūrėjusios socialinių tinklų, nori per vieną dažymą iš juodaplaukių tapti blondinėmis, nes ten taip rodo. Ir nesvarbu, kad daug filtrų ir keli dažymai neparodyti. Tad didžiausi iššūkiai yra dažymai. Bet visada klausiu klientės, ar ji nori būti su plaukais, ar graži. Kadangi man 85

lietuvė MAMOS IR DUKROS TANDEMAS

MAMOS IR DUKROS TANDEMAS lietuvė

patinka dažymas, spalvos, ypač ryškios, su klientais randame sprendimą. Dar vienas iššūkis – nuotakos ir jų bei jaunikių mamos. Tą dieną jos sujautrėja ir jų gyvenime viskas suaktyvėja. Bet per tiek metų jau supratau, kad tai normalu. Nepaisydama iššūkių, šios profesijos nekeisčiau į jokią kitą.

mų paslaugų, ar dėl bendravimo. Kai šiemet buvo mano gimtadienis, dovanos nesibaigė kokius 2 mėnesius. Visą laiką maniau, kad esu TIK kirpėja, bet, pasirodo, klydau. Toks dėmesys buvo netikėtas ir labai malonus, todėl man norisi dėl savo klientų tobulėti, visada juos išklausyti. Vieni klientai atsiveria daugiau, kiti mažiau, bet kas pasakoma salone, tas ir lieka salone.

Vienas amerikiečių tyrimas atskleidė, kad 68 proc. klienčių kirpėjas ir kitų grožio procedūrų specialistes renkasi ne pagal atliekamo darbo profesionalumą, o vadovaudamosi emocijomis (kaip jaučiasi būdamos šalia, bendrauja, ar gali jomis pasitikėti). Trečdalį salone praleisto laiko užima asmeniniai pokalbiai. Kaip teigiama, „greičiausiai todėl, kad 90 proc. moterų labiau pasitiki savo kirpėjomis nei antrosiomis pusėmis“. Galbūt panašią tendenciją galima pastebėti ir Lietuvoje? Ar turite tokių artimų klienčių, kurios net patiki Jums savo paslaptis? AUŠR A: Kažkur skaičiau, kad vieni klientai pas savo grožio meistrą eina dėl jo darbo kokybės, kiti kaip pas draugą, nuodėmklausį. Aš daugiausia dirbu tik su savo klientais, todėl jie man kaip šeima. Pasiguodžia, pasipasakoja, kartu džiaugiamės ir liūdim. Vis paklausiu apie jų vaikus, sveikatą ar kitus su jų gyvenimu susijusius dalykus. Net augintinius aptariam. Man svarbus kiekvienas klientas, be galo džiaugiuosi, kad jie pasirinko mane ar dėl mano teikia-

Galbūt abi su dukra turite bendrų svajonių, pavyzdžiui, atidaryti fotografijos ir grožio studiją? AUŠRA: Svajonių visi turim. Vieni svajones paleidžia vėjais, kiti pasvajoja tyliai. Gal aš pasvajosiu tyliai. O laikas parodys. Bet jūsų išsakyta idėja man patiko. GUSTINA: Kaip mama sako, svajokime tyliai. Galbūt, laikas parodys. Kas, Jūsų nuomone, yra svarbiausia norint tapti savo vaiko geriausia drauge? AUŠRA: Aš ir dukra esam lygiavertės. Nė viena nesistengiam būti aukščiau už kitą. Gal todėl taip gerai sutariame. Bet ne viską privalu mamai žinoti, ką nors reikia pasilikti sau. Tačiau dukra neturi bijoti mamos, tuo labiau papasakoti jai savo išgyvenimus, baimes, džiaugsmus. Labai svarbu, kaip mama į visa tai reaguoja. GUSTINA: Visiškai pritariu. Mama yra mano geriausia draugė, jai pasipasakoju beveik viską, paprašau patarimų. O kai jai reikia manęs, visada būnu šalia. 87

lietuvė

lietuvė Atminties lavinimo specialistas Henrikas Šalūga:

„Kai turime tikslą, įsijungia aiškūs prioritetai“

Vilnietis HENRIKAS ŠALŪGA atminties lavinimo specialisto pamatus, ko gero, įtvirtino, kai prieš kelerius metus surengtame Pi dienos čempionate iš atminties užrašė 5001 skaitmenį ir šitaip pagerino šalies rekordą. Savo sukauptą patirtį ir įgūdžius jis naudoja ne tik svarbioms asmeninio gyvenimo durims atverti, bet ir paties įkurtoje „Atminties akademijoje“. Visuomenę Henrikas moko efektyvaus mąstymo, kuriam svarbu ne tik atminties lavinimo technikos, bet ir sąmoningas informacinės švaros palaikymas. ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

Ar atsimeni, ką pastarąjį kartą užmiršai? Kas tai buvo ir kas, Tavo manymu, sukėlė užmaršumą? Pastarąjį kartą užmiršau su savimi pasiimti kaukę ir atėjęs prie prekybos centro durų turėjau apsisukti ir grįžti namo. Vis dar prie jų nepripratau... Manau, užmaršumą šiuo atveju sukėlė elementarus skubėjimas ir išsiblaškymas, nes labiau rūpėjo, ką pirksiu, nei kaip gausiu prieigą prie pirkinių. Ar žmogaus atmintis turi ribas, sluoksnius ar galiojimo laiką? Nesu neuromokslininkas, tačiau iš savo praktikos esu pastebėjęs, kad visi prisiminimai išlieka, bet ne viską lengva prisiminti, nes viena informacija buvo vartojama dažniau nei kita. Informacija, kuri yra vartojama kas dieną, prisimenama labai greitai ir lengvai. Pavyzdžiui, skaitymas daugumai iš mūsų yra pasąmoninis procesas. Kitaip tariant, mes neturime galvoti apie raides, skiemenis kaip vaikai darželyje, kurie dar tik pradeda mokytis pirmųjų raidžių. Tačiau seni prisiminimai arba įgūdžiai, kurie buvo ilgai nenaudojami, reikalauja didesnių

pastangų. Pavyzdžiui, važiuoti dviračiu po 10 metų pertraukos pradžioje gali pasirodyti keista ir neįprasta, bet po kiek laiko vėl įsivažiuojame. Manau, kaip ir viskam, taip ir atminčiai riba kažkur yra, tačiau vargu ar kas nors ją pasiekė. Ilgai maniau, kad įsiminti 100 skaitmenų seką per 5 minutes yra neįmanoma. Susipažinęs su atminties metodikomis suvokiau, kad stipriai klydau. Mes nežinome, kas dar bus išrasta, kokie metodai ir technologijos atsiras ateityje ir kokių galimybių tai mums suteiks. Manau, žmonijos galimybių ribos nuolat plečiasi, ir ne vien tik atminties lauke. Šiandieninis informacinis srautas – itin didelis, netgi pribloškiantis. Kokie yra pirmieji žingsniai mokantis atsirinkti, nesiblaškyti ir susitelkti į esminę, tikslingą informaciją prieš ją patupdant ant atminties lentynos? Tikslai ir prioritetai. Kai turime tikslą, atsiranda aiškūs prioritetai, ko reikia jam pasiekti, ir tada natūraliai įsijungia filtras viskam, įskaitant ir informaciją. Manau, dažnesnė situacija yra ta, kai žmonės blaškosi, nes nesustoja savęs paklausti, ko jiems 89

lietuvė

Ilgai maniau, kad įsiminti 100 skaitmenų seką per 5 minutes yra neįmanoma. Susipažinęs su atminties metodikomis suvokiau, kad stipriai klydau.

lietuvė

lietuvė iš tiesų reikia gyvenime, kas jiems svarbu. Dažnai matau, kaip jie slopinasi maistu, informaciniu šlamštu, nuolatiniais vakarėliais, paviršutiniais santykiais ar spontaniškomis kelionėmis, nes negali pabūti su savimi, su savo vidiniais konf liktais ir išsiaiškinti, ko trūksta, ko reikia, kad laikui bėgant jaustųsi laimingesni ir būtų sėkmingesni. Už visų neracionalių sprendimų (tarp jų ir chaotiško informacijos vartojimo), savęs švaistymo ir blaškymosi slepiasi emocijos, ir jos ne visada būna malonios, todėl žmonės bėga nuo savęs į socialinius tinklus, į alkoholio skyrių ar paniškai vengia vienatvės. Noriu pasakyti, kad aš taip pat nesu išimtis ir skaitytojai neturėtų manyti, jog su jais patarimais dalijasi šventasis, tačiau manau, kad dabar gyvenu sąmoningiau nei anksčiau, ir linkiu to ir jiems. Mano išsakytos mintys įpakuotos į nemaloniai atrodančią dėžutę, bet joje slepiasi daug aukso grynuolių. Kas kas, tas ras. Visų kitų laukia kapitalizmas su trumpalaikiais gilesnių problemų sprendimais. Kai kurie žmonės teigia, jog pastangos aprėpti kuo daugiau faktų visai nėra būtinos, nes keliais mygtuko paspaudimais viskas randama internete, kurį galima laikyti išoriniu žmogaus atminties disku. Kokia Tavo nuomonė? Tie žmonės yra visiškai teisūs. Mokytis vien tam, kad būtum vaikščiojančia enciklopedija, tikintis, jog daug faktų pravers protmūšyje ir gal pasimatymuose, nėra tikslinga. Taip pat sutinku, kad tikriausiai viską galima rasti internete, bet yra mažytis „bet“. Aš mėgstu sakyti, kad žinoti yra visada greičiau nei gūglinti. Socialinėje ir darbo aplinkoje visada labiau bus vertinamas tas, kuris žino atsakymą, o ne gali jį greitai surasti internete. Aš asmeniškai geriau jausčiausi, jei chirurgas žinotų, ką daro, o ne vidury operacijos įsijungtų išsamų „YouTube“ vaizdo įrašą, aiškinantį, kaip viską sklandžiai atlikti. Kokios yra efektyviausios atminties lavinimo technikos, galinčios padėti ne tik įsiminti rytojui, bet ir ilgam išlaikyti informaciją? Prieš ką nors sakydamas noriu pabrėžti, kad vėl kalbu iš savo praktinės patirties. Nesu šios srities mokslininkas. Manau, įsiminimas susideda iš keleto etapų. Trys iš jų man yra labai akivaizdūs. Pirmas – tai informacijos apdorojimas. Mes turime perskaityti, išgirsti, pamatyti, kad kažką įsimintume. Kitaip tariant, turime susipažinti su informacija, kurią norime įsiminti. Antrasis – informacijos transformavimas. Esu linkęs sakyti, kad vaizdiniai yra pati populiariausia kalba pasaulyje. Kino, reklamos, kompiuterinių žaidimų, muzikos ir kitos industrijos kiaurą dieną mus bombarduoja vaizdiniais. Kodėl? Todėl, kad vaizdinys perduoda daugiausia informacijos per trumpiausią laiko tarpą. Būtent dėl to viską, ką norime įsiminti, privalome paversti vaizdiniu. Nesvarbu, ar tai būtų skai-

čiai (PIN kodas), žmonių vardai, įvairiausi faktai, užsienio kalbos žodžiai, – turime tai paversti vaizdiniu, nes vaizdiniai yra kur kas lengviau įsimenami nei abstraktus tekstas ar skaičių kratinys. Tam yra specialios metodikos, vadinamosios atminties technikos, iš kurių populiariausios yra loci metodas ir sąsajų metodas. Apie šiuos metodus yra pakankamai straipsnių, knygų ir vaizdo pamokėlių internete, todėl apie juos išsamiau nekalbėsiu. Trečiasis – kartojimas. Turime periodiškai sugrįžti prie tos informacijos, kurią norime atsiminti ilgam. Mūsų smegenys turi polinkį nuolat save optimizuoti, t. y. tai, kas nenaudojama, bus pamiršta. Girdėjau, kad ilgai lovoje pragulėję sunkios būklės pacientai vėliau atsigavę turi iš naujo mokytis vaikščioti. Taigi, pamiršti galima viską, tereikia visiškai apleisti konkretų prisiminimą ar įgūdį, todėl jei norite užmaršumo išvengti, nuolat sugrįžkite prie to, kas jums svarbu ir reikalinga. Ar kuri nors iš šių technikų yra Tave išgelbėjusi iš keblios situacijos? Keletą kartų teko dalyvauti verslo susitikimuose, kur gana dideliu greičiu apsikeitėme rankų paspaudimais ir vardais su kolegomis iš kitų įmonių. Po 4 valandų susitikimo su šiais žmonėmis prisiminiau visų jų vardus ir, užuot pasakęs „Iki visiems“, galėjau prieiti, paspausti ranką ir atsisveikinti vardu. Manau, išgelbėjau save nuo „čia tik dar vienas eilinis niekas, kurio man nereikia prisiminti“ įspūdžio. Kaip šiandieną lavini savo atmintį? Šiandieną aktyviam atminties lavinimui laiko visiškai neskiriu, nes esu pasiekęs tam tikrą lygį, kuriuo esu patenkintas. Galiu įsiminti daug informacijos ir kur kas greičiau nei dauguma su įsiminimo metodikomis nesusipažinusių žmonių, ir to kasdienybėje man visiškai pakanka. Tai nereiškia, kad leidžiu savo protui vegetuoti ir nieko neveikti. Tiesą sakant, priešingai. Kas dieną mokausi naujų dalykų ar tobulinu jau suformuotus įgūdžius kitose srityse, todėl smegenys ir atmintis vis tiek gauna daug darbo. Kokie yra netiesioginiai atminties efektyvumo veiksniai? Turbūt prieš pasitelkiant atminties lavinimo technikas verta atsižvelgti ir į savo gyvenimo būdą ar įvairius išorinius veiksnius? Veiksnių iš tiesų yra labai daug, tačiau, mano manymu, du svarbesni iš jų yra miegas ir stresas. Įsiminimas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip gerai funkcionuoja jūsų nervų sistema. Nuolatinė miego stoka ir stresas tikrai neigiamai paveiks gebėjimą įsiminti ir mokytis naujų dalykų. Esu tai patyręs ir pats. Sunku susikaupti ir mokytis, jeigu dėl ko nors labai nerimauji arba prastai išsimiegojai. Todėl jei tik turite galimybę, šalinkite streso šaltinius iš savo gyvenimo ir vietoje kavos puodelio pasirinkite lovą ir pagalvę, o jei tokių galimybių šiuo metu neturite, išsiaiškinkite, ką turite pakeisti, kad visa tai turėtumėte, antraip pasekmes pajausite per savo sveikatą.

lietuvė

Kelių darbų darymas vienu metu yra didžiausias efektyvaus mokymosi priešas. Taip mokydamiesi išblaškote dėmesį, greičiau pavargstate ir mokotės kur kas ilgiau, nei turėtumėte.

lietuvė

Mokymasis mintinai, atkaklus faktų susidėjimas į galvą – vis dar plačiai paplitęs edukacinis metodas Lietuvos mokyklose. Ar manai, kad tai yra efektyvus ir toliau pagrindiniu laikytinas jauno žmogaus lavinimo būdas? Manau, gera atmintis mokykloje tikrai praverstų. Jei gali greitai įsiminti faktus, tai galėsi greitai pradėti jais manipuliuoti ir spręsti problemas, uždavinius, lavinti mąstymą. Tačiau atminties lavinimo pamokų, kaip ir kitų svarbių temų, Lietuvos mokyklose nėra. Jei gali įsiminti 100 istorinių datų per 5 minutes arba įsiminti 100 anglų kalbos žodžių per 1 valandą, ar tikrai reikia taip ilgai mokytis mokykloje? Kyla grėsmė žmonių darbo vietoms. O dar jei pagalvoji, kas būtų, jeigu nebandytume visko grūsti į mokinių galvas iš karto ir sistemingai mokytume, pavyzdžiui, pirmais metais tik lietuvių kalbos? Pradėtume nuo skaitymo, rašymo, eilėraščių, gramatikos ne versdami gilintis į Maironį ar romano „Altorių šešėly“ veikėjo išgyvenimus, o leisdami patiems pasirinkti dominantį turinį gimtąja kalba. „Skandalas! Absurdas!“ – šaukia pedagogai, išgirdę mano idėjas, bet ar realiame gyvenime tie, kurie bando mokytis visko iš karto, tapti visų galų meistrais, iš tiesų ko nors pasiekia? Hmmm… sporto, mokslo, verslo pasaulio pavyzdžiai rodo, jog laurus skina tie, kurie susitelkia kaip lazeris į vieną tikslą. Tad gal taip mokomo pirmoko lietuvių kalbos žinios ir įgūdžiai progresuotų labiau nei kitų per 12 metų ir antraisiais metais jau būtų galima nerti giliai į matematiką, kurios žinių lygis Lietuvoje vis pramuša rekordines žemumas. Na, bet čia tik idėja. O kol kas šou privalo tęstis. Ir toliau nuo mažų dienų užverčiame mokinius dešimčia disciplinų, neduodame jokių metodų, kaip mokytis, ir tikimės, kad pavargę, vyresnio amžiaus, mažas algas gaunantys pedagogai nukaldins šviesią Lietuvos ateitį. Baikit, nemanau. Bet jei niekas nevykdo jokių rimtesnių reformų, tai gal rezultatas tenkina? Prasčiau išlavin96

lietuvė

Žmonės blaškosi, nes nesustoja savęs paklausti, ko jiems iš tiesų reikia gyvenime, kas jiems svarbu. Dažnai matau, kaip jie slopinasi maistu, informaciniu šlamštu, nuolatiniais vakarėliais, paviršutiniais santykiais ar spontaniškomis kelionėmis, nes negali pabūti su savimi, su savo vidiniais konfliktais ir išsiaiškinti, ko trūksta, ko reikia, kad laikui bėgant jaustųsi laimingesni ir būtų sėkmingesni.

lietuvė

ti vaikai užaugę lengviau tiki rinkimų pažadais. Na bet atmintis gali būti lavinama ir už valstybinės mokyklos ribų, pavyzdžiui, Tavo įkurtoje „Atminties akademijoje“. Kada ir kodėl ją įkūrei? Pirmieji žingsniai buvo žengti, kai pirmą kartą su keletu rinkodaros ir dizaino specialistų susėdome prie stalo aptarti, kaip turėtų atrodyti „Atminties akademijos“ interneto puslapis. Taigi sakyčiau, kad 2015 metų pradžioje ir įkūriau akademiją. Mane motyvavo tai, kad norėjau savo veiklos, savo verslo, kuris būtų ne tik pelningas, bet ir įdomus, įtraukiantis, ir tuo metu buvau stipriai pasinėręs būtent į atminties lavinimą. 98

Puikiai supratau atminties technikų teikiamą naudą ir tikėjausi, jog galėsiu paskleisti šias metodikas po Lietuvos mokyklas ir taip palengvinti šiuolaikinių moksleivių mokymosi naštą, nes, mano nuomone, būtent disbalansas tarp krūvio ir mokymosi metodikų sukelia stresą ir nepasitenkinimą, o šie galų gale kiekvienais metais prieš egzaminus transformuojasi į liūdnus straipsnius naujienų portaluose. Dirbdamas su mokyklomis supratau, jog vieno seminaro ar kurso nepakaks, kad pasiektume ilgalaikių rezultatų, ir fiziškai visų švietimo įstaigų aplankyti taip pat nepavyktų, todėl dabar perėjau į internetinę erdvę ir mokymus organizuoju nuotoliniu būdu.

Akademijoje siūloma įvairių anglų kalbos mokymosi kursų. Kuo jie skiriasi nuo įprastų kalbos kursų? Dabar labai populiaru sakyti: „Mes kitokie, unikalūs, vieninteliai ir nepakartojami.“ Iš tikrųjų tai visa informacija apie anglų kalbą yra internete nemokamai, tačiau esmė yra struktūra ir mokymo sistema. Aš linkęs remtis principu „skaldyk ir valdyk“ – įvaldyk vieną įgūdį ir tada imkis kito, sudėtingesnio. Gal tai ir yra mūsų unikali savybė, nes pastebiu, kad kitose mokyklose bandoma mokyti visko iš karto: žodynas, gramatika, įvairios išimtys, kalbėjimo praktika, ir visa tai per vieną valandą. Kelių darbų darymas vienu metu yra didžiausias efektyvaus mokymo-

lietuvė

Aš mėgstu sakyti, kad žinoti yra visada greičiau nei gūglinti. Socialinėje ir darbo aplinkoje visada labiau bus vertinamas tas, kuris žino atsakymą, o ne gali jį greitai surasti internete.

si priešas. Taip mokydamiesi išblaškote dėmesį, greičiau pavargstate ir mokotės kur kas ilgiau, nei turėtumėte. Laiko atgal nepasuksite ir papildomai prie savo gyvenimo nepridėsite, todėl leiskite jį išmintingai ir mokykitės protingai. Kaip atrodo „Atminties akademijos“ įkūrėjo gyvenimas? Kaip Tavo atmintis susitvarko su verslui būdingais organizaciniais reikalais, nenumatytais įvykiais ir įtampa? Gyvenimas įdomus, bet tikrai ne kiekvienam. Smagu turėti daugiau laisvės ir kontrolės nepaisant savo aplinkybių. Gali keltis, kada nori. Gali viduryje dienos išeiti pasivaikščioti ar nuvykti pas gydytoją. Seniai

pamiršau, ką reiškia stovėti kamštyje. Renkuosi, su kuo ir kiek laiko dirbu, ir neprivalau toleruoti žmonių, kurie man tiesiog nepatinka. Viskas priklauso nuo manęs ir suvokiu, jog kiekvieną klaidą galiu įvertinti eurais. Laiku neišsiųstas laiškas, rodos, smulkmena, tačiau pardavimo srityje tai susideda į solidžias sumas. Nežinojimas tikriausiai yra pats žiauriausias iššūkis versle. Ko nors nemoki? Nežinai? Turi du pasirinkimus: mokaisi pats, o tai įprastai kainuos kur kas daugiau laiko, nei atrodo, arba kažką samdai. Jei tas kažkas pajaus, kad tu nieko nesupranti apie reikalingą paslaugą, ruoškis plačiai atverti piniginę. Todėl manau, kad sėkmingi verslininkai turi nuolatos mokytis ir tobulėti. Kito kelio nėra. Apskritai versle esi patikrinamas visokeriopai. Ne tik kaip verslininkas, bet ir kaip žmogus. Kiek jėgų savyje turi, kaip stipriai tiki savo idėja, ką esi pasiruošęs paaukoti, kad pasiektum savo tikslą, ir gera atmintis toli gražu ne visada išgelbės nuo sunkesnių periodų ar iššūkių. Taigi, visi reikalai, nenumatyti įvykiai ir įtampa įveikiami turint aiškų tikslą ir atkaklumo. Jei to neturėčiau, seniausiai būčiau grįžęs į darbo rinką kaip samdomas darbuotojas.

bo dieną visi susiduriame su psichologiniais krūviais, kurie stipriai išvargina ir gal net sukelia įtampą. Ji lydi mus iki pat nakties, bet dauguma žmonių nepadaro tą įtampą pašalinančio atsispaudimo ar pritūpimo per visą darbo savaitę. Pirmas patarimas – sunkūs fiziniai pratimai. Pabrėžiu – sunkūs. Jūsų širdies ritmas turi pakilti, turite kaip reikiant suprakaituoti ir tokios būsenos išlikti bent 40 minučių. Pasirinkite sporto šaką ir reguliariai atlikite intensyvias fizines treniruotes. Dienos pabaigoje, kai organizmo baterija bus visiškai išsekusi, net ir norėdami negalėsite galvoti apie rūpesčius. Tamsa ir tyla, manau, yra akivaizdi sąlyga, tik ne visada taip lengvai įgyvendinama. Ausų kištukai, kaukės ant akių gali būti neblogos priemonės. Ramesnė kaimynystė, būstas, esantis atokiau nuo judrios gatvės, kuria kas rytą būtinai turi pravažiuoti policija su sirenomis, irgi padeda. Taip pat venkite kavos ir nustokite naudotis telefonais, kompiuteriais ir kitais elektroniniais prietaisais bent valandą prieš miegą. Žinau, kad lengviau pasakyti nei padaryti, bet stebuklingos priemonės neturiu ir aš. Stengiuosi užtikrinti aplinkybes, kurios būtinos geram poilsiui. Štai ir viskas.

Ar įmanoma išjungti atmintį, kai ši dūzgia ir neleidžia užmigti po dienos darbų? Papasakok apie metodus. Reikia sukurti sau sąlygas dienos pabaigoje „nulūžti“. Kokios tos sąlygos? Nuovargis, tamsa, tyla. Per dar-

Kaip susitvarkyti su nepageidaujama informacija ir palikti vietos tam, kas iš tikrųjų svarbu? Aš esu priverstas būti socialiniuose tinkluose. Tai – mano darbo dalis. Ten yra mano klientai, ten suka99

lietuvė

100

lietuvė

Vaizdinys perduoda daugiausia informacijos per trumpiausią laiko tarpą. Būtent dėl to viską, ką norime įsiminti, privalome paversti vaizdiniu.

101

lietuvė

102

lietuvė

Pamiršti galima viską, tereikia visiškai apleisti konkretų prisiminimą ar įgūdį, todėl jei norite užmaršumo išvengti, nuolat sugrįžkite prie to, kas jums svarbu ir reikalinga. si mano reklama, bet asmeniškai aš nenoriu ten būti. O šios platformos yra sukurtos taip, kad mes sugaištume kuo daugiau laiko žiūrėdami į vieni kitų melagingus gyvenimus. Na, niekas negyvena tik pozityviai ir vien kelionėse. Baikite, žmonės.

Todėl atsisiunčiau priedą (angl. „add-on“) „Google Chrome“ naršyklėje, kuris pašalina visą nuolat atnaujinamą turinį ir vietoje dailių nuotraukyčių ar reklamų matau tokias citatas kaip „Carpe diem“. Nežinau, kaip gy vena mano draugai,

kas nutiko pasaulyje ir panašiai. Ir man nereikia. Susitiksim – papasakos, jei pasaulyje iš tiesų įvyko kažkas svarbaus ir tai man daro tiesioginę įtaką. Kas nors pasijaus protingas tokį neinformuotą tamsuolį apšvietęs ir šitaip bus sukurta visiems naudinga situacija. 103

lietuvė

Kokią įtaką verslui turi

buhalteris?

Dažnas verslas, nepriklausomai nuo dydžio, neišsiverčia be gero buhalterio. Tinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita – viena iš sėkmingos įmonės veiklos sudedamųjų dalių. Kaip pastebi įmonės „Buhalterinė magija“ įkūrėja ASTA STANIULYTĖ, taip pat teikianti konsultacijas ir buhalterijos mokymus verslui, iš buhalterio dažnai tikimasi daugiau, nei apima jo tiesioginės pareigos, todėl šios srities specialistų funkcijos ir žinios plečiasi, o kartais tenka įsitraukti į verslo gelbėjimą ar duoti paspirtį naujam. INESA UKTVERIENĖ „FYL I FRAMEYOURLIFE PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKOS

Pandemija daugybę verslų išmušė iš vėžių. Kokią įtaką tai turėjo buhalterijos verslui? Galbūt klientų kaip tik padaugėjo? Pandemija verslui buvo ir yra nemenkas iššūkis. Ji paveikė visus verslus – vienus tiesiogiai, kitus netiesiogiai, įvyko grandininė reakcija. Bet buhalterijos ir sumanaus buhalterio įžvalgų, konsultacijų bei darbo reikia visada. Buvo priimti įstatymai dėl subsidijų, dėl prastovų, dėl mokesčių atidėjimų ar paskolų sandorių su VMI ir daug kur vadovai, įmonės negalėjo išsiversti be buhalterio pagalbos. Klientų tikrai nesumažėjo, priešingai – padaugėjo. Verslo esmė yra plėstis, todėl nesiečiau to su pandemija – tiesiog buhalterijos reikia visada, tačiau konsultacijų, susijusių su verslu ir mokesčiais, tikrai padaugėjo. Ypač pandemijos laikotarpiu padaugėjo konsultacijų prieš steigiant smulkųjį verslą. Normalu, kad verslininkams kyla daug klausimų, ypač šiuo laikotarpiu. O ir įstatymai priimami kone kasdien, todėl nėra paprasta susigaudyti įstatymų labirintuose, kuriuose klaidžiojam kasdien. Kadangi ir esu buhalterijos paslaugų įmonės vadovė, ir įmonėse atlieku vyriausiosios buhalterės funkcijas, esu sukaupusi pakankamai žinių, leidžiančių konsultuoti klientus, pradedančius ir vystančius verslą. Konsultacijos – tai ne tik su mokesčiais ir įsta104

tymais susijusių klausimų aptarimas, tai reikalauja ir psichologijos žinių. Turi suprasti ir pajausti verslo savininko idėją. Galbūt išsiplėtė Jūsų, kaip buhalterės, funkcijos? Manau, šiuo laikotarpiu išsiplėtė mano, ir kaip buhalterės, ir kaip vadovės, funkcijos. Kai esi buhalterinės įmonės vadovė, turi suprasti, kad tiek darbuotojai, tiek klientai iš tavęs tikisi daugiau, nei patys žino. Tenka ne tik daug skaityti, bet ir prisiminti bei pritaikyti universitete įgytas darbo psichologijos, verslo vadybos žinias. Taktiškumas, patikimumas ir skaidrumas taip pat labai svarbu. Vengiu nesąžiningų klientų, iškilus tam tikrų situacijų pandemijos laikotarpiu išmokau ilgai nelaukti ir bendradarbiavimą nutraukti iš karto. Kokiais klausimais verslininkai dažniausiai kreipiasi, kokios informacijos, pagalbos jiems trūksta? Kreipiasi ir esami verslininkai, ir dar tik galvojantys jais tapti. Pradžioje dažnai kyla klausimų, kurią verslo formą pasirinkti: mažąją bendriją (MB), uždarąją akcinę bendrovę (UAB) ar likti su verslo liudijimu arba individualia veikla. Internete yra nemažai informacijos, įžvalgų, įvardyti jų skirtumai, tačiau lentelė niekada neatstos gyvos konsultacijos.

lietuvė

105

lietuvė

Konsultacijos – tai ne tik su mokesčiais ir įstatymais susijusių klausimų aptarimas, tai reikalauja ir psichologijos žinių. Turi suprasti ir pajausti verslo savininko idėją.

106

lietuvė

107

lietuvė

Pirmos konsultacijos metu paaiškėja, kiek savininkas turi ryžto ir drąsos, kiek finansinių lėšų verslui, verslo idėja. Nėra aiškios informacijos, kad įmonę įsteigti nesunku, bet verslui nepavykus ją uždaryti ne taip paprasta. Kartais argumentuotai paaiškinu, kad geriau pradėti nuo paprastesnės verslo formos (verslo liudijimas ar individuali veikla) ir tik tada steigti įmonę. Žmonėms kyla daug klausimų dėl MB verslo formos mokesčių, nes yra įvairių išimčių, pavyzdžiui, dėl šeimos narių darbo MB, įnešto turto, skirto darbams, ilgalaikio turto naudojimo ir pan. MB vadovai dažnai kreipiasi paaiškinimo – MB savininkas buhalterinę apskaitą gali tvarkyti pats, bet metams pasibaigus reikia padaryti balansą, vadinasi, paprastai tvarkyti apskaitos (kaip, pavyzdžiui, dirbant su verslo liudijimu) neužtenka – reikia dvejybinių įrašų, o tam reikia buhalterijos žinių. Konsultuoju vadovus dėl mokesčių, dėl valstybinių institucijų patikrinimų rezultatų, dėl plėtros, verslo su108

stabdymo, dėl apleistų dokumentų sutvarkymo ir pan. Taip pat esu pagelbėjusi verslui neužsidaryti sunkiu laikotarpiu – protingai sumažinus įmonės sąnaudas jam pavyko toliau dirbti. Daugeliu atvejų išeitis visada yra, tačiau vien konsultacijos neužtenka – tam reikia ne tik savininko veiksmų, bet ir greitos orientacijos besikeičiančioje situacijoje. Pamažu tampate ir verslo konsultante? „Verslo konsultantė“ gražiai skamba, bet gal sakyčiau... verslo psichologė (šypsosi). Juokauju. Iš tikro verslo konsultantų dabar labai daug: verslo konsultantais vadinasi ir draudimo konsultantai, ir nekilnojamojo turto, ir reklamos, pardavimo. Taigi, verslo konsultantas – labai plati sąvoką, apimanti daug sričių. Ar esu kompetentinga? Galiu teigti, kad daugumoje sričių taip. Tai geriausiai parodo padaryti darbai, įmonių vadovų žodžiai: „Kaip džiaugiuosi, kad turiu gu-

lietuvė

Daugeliu atvejų išeitis visada yra, tačiau vien konsultacijos neužtenka – tam reikia ne tik savininko veiksmų, bet ir greitos orientacijos besikeičiančioje situacijoje.

drią buhalterę“, „Kaip gerai, kad tu verslo buhalterė“ ir pan. Tada suprantu, kad turbūt viską darau gerai. Prie kokių įmonių sėkmės istorijų teko prisidėti? Dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo kreipėsi kepyklėlių vadovė, paveldėjusi verslą iš mamos. Tvarkant buhalteriją, aiškiai matoma įmonės padėtis, suprasti rodiklius man padeda finansų analizės mokslai. Poros mėnesių laikotarpiu, tvarkant buhalteriją, bendraujant su kepyklėlės vadove, tiekėjais, kartais ir klientais, paaiškėjo, kad įmonės padėtis nestabili. Vadovė tiesiog paprašė: „Padėk man viską susitvarkyti.“ Teko padėti, žinoma, neperžengiant savo kompetencijos. Dokumentuose buvo betvarkė; darbuotojos pamesdavo tiekėjų sąskaitas; klientui paprašius išrašyti sąskaitą pamiršdavo pasakyti vadovei; darbuotojoms darbo užmokestis buvo mokamas pagal skirtingas formas – valandinis arba fiksuotas ir kt. Sudarėme darbų pla-

ną: atlikome finansinius skaičiavimus, užsakėme reklamą, išsiaiškinome konkurentus, pakeitėme seną įrangą, palengvinome darbo sąlygas, suvienodinome darbo apmokėjimo tarifus darbuotojoms. Įmonės tvarkingi dokumentai ir skaidri tvarkinga buhalterija yra svarbi mokestinė ir įvaizdžio dalis: tiekėjams malonu dirbti, pateikiamos tvarkingos deklaracijos, aiškūs skaidrūs mokesčiai, gaminių savikainos apskaita ir t. t. Vadovo santykiai su darbuotojais turi tiesioginės įtakos darbui ir aptarnavimui, tad vadovei teko pakeisti požiūrį į darbuotojus, išmokti ne tik kontroliuoti, bet ir pasitikėti. Malonus aptarnavimas ir gaminių kokybė garantuoja, kad įmonė nepraras klientų (žinoma, yra ir kitų veiksnių, tokių kaip reklama, akcijos, nuolaidos ir t. t.). Tai nebuvo savaitės ar mėnesio darbas – užtruko ilgiau, bet kepyklėlės dirba ir šiandien. Kita istorija susijusi ne tik su pagalba versle, bet ir 109

lietuvė

Kai esi buhalterinės įmonės vadovė, turi suprasti, kad tiek darbuotojai, tiek klientai iš tavęs tikisi daugiau, nei patys žino.

110

lietuvė

111

lietuvė

112

lietuvė

su motyvacija. Dalis įmonių tvarko buhalterinę apskaitą su mūsų buhalterinės apskaitos programa, pavyzdžiui, išrašo sąskaitas klientams. Šeimos versle dažnai vadovo pagalbininke tampa žmona. Vieno tokio susitikimo metu mokant dirbti su buhalterine programa paaiškėjo, kad vienai moteriai labai patinka gėlės, kad moka jas auginti, atgaivinti ir daro puokštes, bet

tik saviems, nors seniai svajoja apie gėlių saloną. Žodis po žodžio ir po valandos jau turėjome mini verslo planą su pagrindinėmis išlaidomis (nuoma, darbuotojai, gėlės, įranga ir kt.) ir pajamomis (kiek reikia uždirbti). Po mėnesio ji atidarė mažą gėlių saloną, o po pusmečio persikėlė į didesnes patalpas ir jau svajoja apie... gėlių studiją! 113

lietuvė

Esate minėjusi, kad dažnai žmonės verslą pradeda ne nuo to, nuo ko turėtų. Ką turite galvoje? Kokių žinių neretai trūksta pradedantiems verslininkams? Dažnai norima kurti verslą neišsiaiškinus verslo specifikos, pavyzdžiui, kad gali reikėti licencijų, gali būti papildomų mokesčių arba konkurencinis 114

darbuotojų darbo užmokestis. Tiesiog prieš pradedant verslą būtina susipažinti su verslu – informacijos internete tikrai daug. Keistai atrodo, kai žmogus ateina į konsultaciją ir tu daugiau žinai apie jo verslą, nei jis apie savąjį. Taip pat dažnai tikimasi iš karto gauti pelno, neįvertinant, kad pirmi metai verslui yra labai su-

lietuvė Dažnai norima kurti verslą neišsiaiškinus verslo specifikos, pavyzdžiui, kad gali reikėti licencijų, gali būti papildomų mokesčių arba konkurencinis darbuotojų darbo užmokestis. Tiesiog prieš pradedant verslą būtina susipažinti su verslu.

dėtingi. Verslo pradžiai reikia investicijų – net jei tik teikiamos konsultacijos, vis vien reikia priemonių darbui: kompiuterio, stalo, kėdės, rašiklio, popieriaus, susitikimams skirtos vietos. Vadovams (kai kada ne tik pradedantiesiems), kaip ir buvau minėjusi, labai trūksta paprasto buhalteri-

nio supratimo. Kai kurie pajamas tapatina su pinigais, išlaidas – su sąnaudomis, nors tai nėra tas pats. Man atrodo, šiuolaikinis vadovas turi suprasti pagrindinius mokesčius, žinoti jų pavadinimus, susigaudyti mokestinėje informacijoje, susidraugauti su savo įmonės skaičiais ir suprasti, ką sako buhalteris. 115

lietuvė

Lietuvos kūrėjų klubo įkūrėja Rita Čiapaitė-Baublienė:

„Už bet kokį daiktą svarbiau jį pagaminęs žmogus“

Beveik 6 metus nuosekliai veiklą vykdantys projekto „Lietuvoskūrėjai.lt“ sumanytojai kasdien pasakoja lietuviškų gaminių ar paslaugų verslą vystančių žmonių istorijas bei skatina visuomenę rinktis lietuviškas prekes. Dažnai pasitaiko, kad pristatymų metu lietuviškų verslų, siūlančių kokybiškus, rankų darbo, autorinius, riboto leidimo ir net užsienyje itin sėkmingai realizuojamus gaminius, įkūrėjai kaip asmenys čia pasirodo pirmą kartą. „Nors mus supančiai kūrėjų bendruomenei ne kartą įrodėme, kad vartotojams įdomiau pažinti žmogų nei išgirsti daikto istoriją, koją kiša kūrybingų žmonių kuklumas“, – teigia projekto įkūrėja ir vadovė RITA ČIAPAITĖ-BAUBLIENĖ.

Kalėdinė mugė internete – patogus būdas rinktis lietuviškas prekes

Įprastai prieš Kalėdas Lietuvos kūrėjų bendruomenė susitelkdavo jausdama socialinę atsakomybę. Kelerius metus iš eilės organizuojamuose projektuose kūrybingi žmonės aukodavo savo rankų darbo gaminius, o juos pardavus visi pinigai atitekdavo pasirinktam fondui. Skaičiuojama, kad tokių projektų metu per kelerius metus buvo surinkta ir paaukota beveik 30 000 eurų. „Tai būtų įspūdinga suma net ir stambaus verslo įmonei, o čia dažniausiai vieno žmogaus ar šeimos verslų indėlis“, – sako idėjos sumanytoja ir koordinatorė. Paklausta, kodėl šiais metais buvo pasirinkta Lietuvoje pagamintų dovanų pardavimo mugės idėja, Rita teigia, kad nuo socialinės atsakomybės neplanuojama atsitraukti ir ateityje tikrai bus organizuojami įvairūs paramos projektai. „Visada prioritetą 116

teikiame tikrumui ir pajutome, kad Kalėdų laikotarpiu visi nori daryti gerus darbus, tad mūsų aukojimas tampa mažiau aktualus. Socialinėje atskirtyje esantiems vaikams ir kitiems žmonėms reikia gyventi kur kas ilgiau nei tris savaites prieš didžiąsias metų šventes, tad planuojame sugrįžti tada, kai mūsų reikės labiausiai“, – apie planus kalba Rita. „Kita medalio pusė – nuo COVID-19 pandemijos pradžios keičiantis reglamentavimui šeimų verslai susiduria su didele nežinomybe dėl galimų karantino ribojimų aktyviausiu prekybos laikotarpiu, visą rudenį kilo klausimų, ar bus galima dirbti mažoms parduotuvėms, prekiauti mugėse, o tai sukuria itin didelę įtampą. Mums svarbu, kad Lietuvos kūrėjai jaustų įvertinimą, paskatinimą veikti, todėl šį prieškalėdinį laikotarpį nusprendėme visą dėmesį skirti gerą kokybę, didelę pridėtinę vertę savo rankomis sukuriantiems žmonėms. Norime kaip bendruomenė

AKVILĖS RAZAUSKIENĖS NUOTRAUKA

lietuvė

117

lietuvė

118

Musės – kalendorius

Sivilė – namų kvapas

Skruzdes dovanos – įrėmintas angelas

Ellen. Interior Baubles – kalėdiniai burbulai

Cannamella – lietuviška karamelė

Surink Lietuvą – žaidimas „Surink Lietuvą. Skoniai“

lietuvė

Stalo skalūnas – žvakidės

Ristina – riešinės

Keturios kėdutės – vonios rankšluostis

Made by Hand Candle – žvakės ir namų kvapai

KamKam Candles – žvakės ir namų kvapai

Avilio istorijos – vaško žaisliukai 119

lietuvė

parodyti, kad mes esame pajėgūs konkuruoti su masiniais prekių ženklais ir nurungti prekes spalvingose pakuotėse su kelių šimtų procentų antkainiu siūlančius prekybininkus. Laikas įvertinti tai, ką geriausio pagaminame mūsų šalyje“, – apie projektą pasakoja „Lietuvoskurejai.lt“ atstovė.

Mugėje – tiesioginis virtualus kontaktas su pirkėju Mugės sumanytojų komandos atstovė teigia, kad pagrindinis šio komunikacinio projekto tikslas – suvesti pirkėją su pardavėju. Vieni autorinių gaminių kūrėjai daugiau ar mažiau veikia socialiniuose tinkluose, prekiauja mugėse, kiti visus gaminius parduoda tik tarptautinėse platformose ir net nesirodo Lietuvos rinkai, taigi juos surasti viename kanale yra itin sudėtinga. „Mes norėjome į vieną vietą surinkti kuo įvairesnius lietuviškų prekių gamintojus ir parodyti, kiek gėrio ir grožio pagamina mūsų kūrybingi, kruopštūs tautiečiai. Esame tikri, kad visi dovanų idėjų pasiūlymai viršija nurodytą kainą – bent jau emociškai ir tuo, kiek į kiekvieną prekę įdedama meilės ir nuoširdumo“, – apie nepamatuojamą lietuviškų prekių vertę užsimena R. Čiapaitė-Baublienė. Patikusią prekę šiame projekte suradę pirkėjai bus nukreipti į pardavėjo nurodytą paskyrą (ar tai būtų el. parduotuvė, ar socialiniai tinklai) ir prie kiekvieno produkto ras kontaktus, kuriais galės susisiekti dėl specialių užsakymų ar paskutinės minutės idėjų. „Mūsų patirtis rodo, kad, likus maždaug dviem savaitėms iki švenčių, pirkėjai renkasi bet ką, ką dar galima nupirkti, o portalą užplūsta paklausimai dėl rekomendacijų. Didžiąją Lietuvos kūrėjų mugę stengėmės pradėti kuo anksčiau ir džiaugiamės pirmaisiais rezultatais – dalyviais, kurie sustabdė savo užsakymų priėmimą. Svarbu paminėti, kad ieškantiems išskirtinumo rekomenduojame nedelsti. Gruodžio mėnesio pabaigoje naivu būtų tikėtis įsigyti autorinį, personalizuotą gaminį ar norimos spalvos, nestandartinių dydžių mezginį. Nors, kita vertus, daugelis gamintojų yra pasiruošę populiariausių prekių pardavimą vykdyti, kiek tai leis siun120

tų tarnybų, paštomatų veikla“, – pasakoja R. Čiapaitė-Baublienė.

„Lietuvos kūrėjai“ – apie Lietuvoje kuriančius žmones Paklausta, kaip gimė projekto pavadinimas, Rita atvira: „Šį žodžių junginį, kurį dabar jau prisijaukino beveik kiekvienas išskirtinių prekių gamintojas, kūrėjas, autorius, dizaineris, šiame kontekste, t. y. lietuviškų prekių gamintojams įvardyti, pradėjome vartoti pirmieji Lietuvoje. Pamenu, pirmą kartą paskelbę savo projekto misiją suvienyti visus Lietuvos kūrėjus po vienu stogu, buvome net pakritikuoti, kad „siaučiai, kriaučiai“ dabar vadinsis kūrėjais. Bet mūsų su komanda šios pašaipos neįžeidė – juk mes žinojome tikrąją šio žodžių junginio prasmę ir per beveik 6 veiklos metus ją realizavome su kaupu. Visada norėjome pasakoti Lietuvai ne apie daiktus, o apie žmones, kurie kuria mūsų šalyje, kurie vysto verslą ir savo sunkiu darbu sudaro mums galimybę įsigyti unikalių, pasaulį verčiančių iš kojų gaminių ir tokiu būdu garsina Lietuvos vardą. Dabar galime pagrįstai vadintis istorijų apie kuriančius žmones erdve.“

Nuo medaus iki autorinės juvelyrikos Didžiojoje Lietuvos kūrėjų mugėje internete pristatomi patys įvairiausi gamintojai, siūlantys nuo maisto gaminių rinkinių, megztų aksesuarų, rūbų, galanterijos gaminių, namų dekoro iki autorinės juvelyrikos. Galima rasti dovanų idėjų ir už 3 eurus, ir už kelis šimtus eurų. Paklausta apie kainų konkurenciją, Lietuvos kūrėjų bendruomenės vadovė teigia: „Nors anksčiau Lietuvos gamintojai buvo kritikuojami dėl didelių kainų, dabar matome, kad kainos susilygino su masinių, prekybos centrų prekių kainomis, tačiau analogus gerokai lenkia kokybe, dizainu ir pan.“ „Žmonės žmonėms ir prasmingų dovanų idėjos“ – pagrindinės šios mugės vertybės, kurias suras kiekvienas apsilankęs, įsigijęs, nustebęs ir nustebinęs atradimais savo artimuosius pirkėjas. Didžioji Lietuvos kūrėjų mugė internete – www.lietuvoskurejai.lt.

lietuvė

AKVILĖS RAZAUSKIENĖS NUOTRAUKA

Mums svarbu, kad Lietuvos kūrėjai jaustų įvertinimą, paskatinimą veikti, todėl šį prieškalėdinį laikotarpį nusprendėme visą dėmesį skirti gerą kokybę, didelę pridėtinę vertę savo rankomis sukuriantiems žmonėms.

121

lietuvė

122

5RPkids – laputė ir kepurytė

Mi_Eli – bumbuluotos kepurės

Laukės fabrikėlis – segė „Lietuva“

Patalynės namai – patalynė

NiceVibes – lėlytės

Menoja – žvakidės

lietuvė

CandleHand – rankų gestų žvakė

Šarūnė Vaitkutė – juvelyrika

Bohometry – makramė dekoracijos

Šokolado namai – saldainiai

Inema – papuošalai

Manopilis – Gedimino bokštas 123

lietuvė

Dovydas Maščinskas:

„Man sėkmė yra groti savo muziką taip, kaip aš noriu“

Po nelengvos pradžios – karjera „YouTube“ ir milijoninė auditorija

Bliuzo muzikantas DOVYDAS MAŠČINSKAS Floridos valstijoje gyvenimą kuria jau beveik dešimtmetį. Vos baigus vidurinę mokyklą Lietuvos muzikos padangė šiam laisvamaniui nieko gero nežadėjo, o štai šiandieną jis gali didžiuotis daugiau nei milijonu platformos „YouTube“ sekėjų, kurie dėl jo gatvės pasirodymų nepatingi atvažiuoti ir iš kitų miestų. ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

Kada ir kodėl palikai gimtąją šalį? Iš Lietuvos išvykau 2012 metais, nes joje mano muzikai nebebuvo perspektyvų. Iki tol čia bandžiau daryti muzikinę karjerą ir kai kas pavyko. Tuomet pamačiau, kad net ir patys garsiausi Lietuvos dainininkai vasarą groja Palangos baruose bei vestuvėse, ir nusprendžiau, jog aš taip nenoriu. Lietuvoje yra bene šeši muzikos prodiuseriai. Su visais buvau susitikęs, bandžiau kalbėti apie bendradarbiavimo galimybę. Vienas sakėsi nematąs produkto, kitas žadėjo vėliau. Aš nenorėjau būti vestuvių muzikantu ir sumaniau išvažiuoti į Angliją arba Vokietiją, bet tuo metu atsirado galimybė skristi į Jungtines Amerikos Valstijas. Būdamas devyniolikos, pardaviau visas gitaras, būgnus ir išvykau svetur. Ar Jungtinės Amerikos Valstijos buvo Tavo svajonė? Aš dainavau šeštojo dešimtmečio stiliaus amerikietiškas dainas, klausiausi bliuzo. Visi muzikantai, kurie mane įkvėpė groti gitara ir būgnais, buvo amerikiečiai. Būtent dėl muzikos labiausiai norėjau į Ameriką. Ar ši šalis pranoko Tavo lūkesčius? O gal buvo ir nusivylimų? Visko buvo, visko perėjau. Įsivaizdavau, kad galėsiu atvažiavęs groti senovinį bliuzą, bet tuomet su124

sipažinau su vietine amerikiečių bliuzo rinka – žanrais, festivaliais, demografija. Atskridau į Ameriką žinodamas, kad ne viską žinau apie šią šalį. To, ko nenutuokiau, nesistengiau užpildyti įsivaizdavimu, nes žinojau, kad manęs nei filmai, nei dainos neišmokė apie muzikinį gyvenimą Amerikoje. Tačiau prieš atvykdamas turėjau daug tradicinių nusistatymų. Pavyzdžiui, jei jau esu muzikantas, reikia pasirašyti sutartį su įrašų kompanija, įrašyti albumą, važiuoti į turą reklamuoti to albumo, gal porą kartų pasirodyti per televiziją, ir tuomet išgarsėjęs pakliūsiu į geresnius festivalius. Šitas modelis jau miręs, jį sunaikino internetas, ir man prireikė maždaug šešerių metų, kad tai suprasčiau. Kada ir kaip atsidūrei muzikos pasaulyje? Lankei muzikos mokyklą ar kitokiu būdu? Iš pradžių lankiau Kauno „Ąžuolo“ vidurinę mokyklą, kur muzikos nebuvo mokoma sustiprintai. Pradėjau mokytis groti gitara, klausiausi daug muzikos, žiūrėdavau vaizdo klipus. Kai panorau tapti muzikantu, nusprendžiau, jog reikia lankyti muzikos mokyklą. Kaune buvo Kauno pirmoji vaikų muzikos mokykla, joje vaikai mokydavosi po pamokų. Gitarų klasėje nebebuvo vietos, tad pasirinkau būgnus. Per stojamuosius egzaminus visi buvo 6–7 metų, o man – 13. Mokyklos atstovai sakė, kad tokių nepriima į pirmą klasę, bet galiausiai sutiko. Per pir-

lietuvė

125

lietuvė

126

lietuvė

Iš Lietuvos išvykau, nes joje mano muzikai nebebuvo perspektyvų.

127

lietuvė

Turėjau daug tradicinių nusistatymų. Pavyzdžiui, jei jau esu muzikantas, reikia pasirašyti sutartį su įrašų kompanija, įrašyti albumą, važiuoti į turą reklamuoti to albumo, gal porą kartų pasirodyti per televiziją, ir tuomet išgarsėjęs pakliūsiu į geresnius festivalius. Šitas modelis jau miręs, jį sunaikino internetas.

128

lietuvė mus metus peršokau gal tris klases, o paskui perėjau į Naujalio muzikos gimnaziją, ten mokiausi gal pusę metų. Tada perėjau į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Vadinasi, vos baigęs dvylika klasių, išvažiavai į Ameriką? Taip. Atsiėmiau brandos atestatą ir gitaros specialybės diplomą iš konservatorijos, dar keletą mėnesių praleidau Lietuvoje ir pavasarį pakėliau sparnus. O kodėl nenorėjai toliau mokytis Lietuvoje? Tie sovietmečio mokytojai nesupranta nei rokenrolo, nei bliuzo, geriausiu atveju supranta sovietinį džiazą. Net besimokydamas konservatorijoje nieko per daug neišmokau, nes man sakydavo, kad šitaip grodamas toli nenueisiu. O ką jie nuveikė? Iš kur jie žino? Aš turėjau kitokią viziją – leisti dainas, kurias grotų Amerikos ir viso pasaulio radijo stotys, rengti koncertus stadionuose. Todėl man tų mokytojų vizija buvo per ribota. Na ką aš būčiau išmokęs toje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje? Dvigubą harmoninį dominantinį akordą „išrišti“ į toniką? Na ir kur aš tai panaudočiau? Geriausiu atveju būčiau pats tapęs pedagogu. Maniau, kad man tai būtų pragaras, todėl reikėjo bėgti. Net jei ir buvau neteisus, man reikėjo kurti muziką taip, kaip aš suprantu, kad išmokčiau ir keisčiausi, evoliucionuočiau kaip muzikos atlikėjas. Be to, nors dabar Lietuvoje ne sovietmetis, tautos mentalitete vis dar yra daug praeities liekanų. Pavyzdžiui, kai būdamas trylikos pirmą kartą grojau ir dainavau mokyklos talentų konkurse, visa mokykla plojo, o mokytoja, užuot pagyrusi, pasakė: „Nepasikelk, nes nusodinsim.“ Atsimenu, šnekėdavau su kitais žmonėmis apie savo siekius, svajones, o jie sakydavo: „Aukštai kilęs, žemai krisi.“ Kai žmonės patys nekuria ir nesupranta meno, jie kūrybingam žmogui liepia atsisėsti, tildo, jiems per čaižiai, per raiškiai, per garsiai. Neišsišok, neišsiskirk, per ryškios spalvos… Kai šitaip pradeda riboti ir aiškinti, noriu visus pasiųsti toli. Kaip susiformavo Tavo muzikos stilius? Kas Tau daro didžiausią įtaką kūryboje? Kai tik pradėjau, mane žavėjo amerikietiškas bliuzas ir rokenrolas – Ray Charles, Elvis Presley, Johnny Cash. O dabar klausausi moderniosios muzikos ir grodamas gitara bandau kombinuoti modernius garsus su senoviniais. Kartais net pasida129

lietuvė linu kokia tradicine lietuviška melodija, sugrota gitara lyg kanklėmis. Lietuviškos šaknys mano muzikai suteikia unikalumo. Visi, kas čia, Amerikoje, gimę ir augę, nežino to, ką aš žinau, nors žinau ir apie jų muziką. O mano močiutė – rusė, tai aš esu tarsi genetikos mišrainė. Papasakok apie savo muzikinį kelią Jungtinėse Valstijose. Ką matai pažvelgęs atgal? Pirmais metais atskridęs ėmiau ieškoti, kur rengti koncertus. Pradėjau reguliariai groti baruose ir užsidirbti. Netrukus vietinė įrašų kompanija pasiūlė sutartį dėl albumo leidybos, koncertų turo organizavimo. Primelavo, primelavo ir niekas ten nepavyko. Albumą išleido po pusantrų metų, nors žadėjo per du mėnesius. Po poros metų išgirdau apie bliuzo festivalį ir konkursą Memfyje, su grupe jį laimėjome. Turėjo dalyvauti bliuzo pasaulio legendos ir rykliai, o iš tiesų suvažiavo pensininkai, nieko gero nepavyko. Vis bandžiau į televiziją pakliūti, radijui dainą pasiūlyti. 2017 metais pradėjau savo dainas kelti į „YouTube“. Grodavau baruose ir restoranuose – niekam neįdomu, niekas neklauso, o aš įrašinėju ir keliu į savo „YouTube“ kanalą. Keliu, keliu, keliu – nulis prenumeratorių, nulis žiūrovų. Ir rugsėjo mėnesį vienas vaizdo įrašas tiesiog sprogo: per savaitę – milijonas peržiūrų. Kuris? „When Someone Requests a Steve Vai Song“. Yra toks amerikiečių gitaristas, kurio visos kompozicijos sunkiai pagrojamos. Improvizavau ir kažkas paprašė jo kompozicijos. Nepabijojęs sutikau, nes tame bare tebuvo trys žmonės. Tuomet pasirodymo įrašą įkėliau į „YouTube“. Po jo kaip virusas pradėjo plisti ir kiti vaiz-

130

do įrašai. Tai štai „YouTube“ darau karjerą – keliu vaizdo įrašus ir žmonės žiūri. Matau, jog Tau puikiai sekasi – turi daug gerbėjų. Ar tai ir paskatino tapti gatvės muzikantu? Kaip save išskiri iš kitų? Juk ne veltui pritrauki daug žmonių. Gatvės muzikantu tapau dėl koronaviruso. Pernai dingo visi koncertai, festivaliai. Kur groti? Nuėjau gatvėje pagroti. Pradžioje buvo niekam neįdomu, vėliau žmonės ėmė atpažinti iš „YouTube“ – būdavo matę mano įrašų. Prašydavo pagroti vieną ar kitą dainą. Klausytojų vis daugėjo ir daugėjo. Štai vakar man grojant gatvėje nebuvo kur praeiti. Turbūt tai buvo paskutinis kartas, kai grojau gatvėje, nes man jau reikėtų apsaugos. Tiek žmonių susigrūdo! Toje pačioje vietoje groju maždaug metus. Žmonės iš kitų valstijų – Ohajo, Niujorko, Vašingtono – pradėjo rašyti laiškus klausdami, kada grosiu, mat jie nori atvažiuoti paklausyti. Aš nereklamuoju šių pasirodymų, bet žiūrovų skaičius auga. O kaip jie sužino? Iš „YouTube“? Turbūt. Praėjusį mėnesį dariau turą su bilietais po kitas valstijas. Kitą dieną gatvėje grojau – visur atpažino, prašė nusifotografuoti ne tik pasirodymo metu, bet ir kavinėje laukiant kavos. Man taip keista būti atpažįstamam gatvėje. Tavo gatvės koncertai labai interaktyvūs, žmonės noriai dalyvauja. Papasakok apie įsimintiniausius ar linksmiausius pasirodymus. Viskas yra nufilmuota ir parodyta „YouTube“. Pavyzdžiui, vienas vyrukas paprašė, kad pagročiau „Tennessee Whiskey“. Pasirodė esąs dainininkas ir pasisiū-

lietuvė

131

lietuvė

Noriu, kad mano dainos būtų grojamos per tarptautinį radiją, kad taptų hitais, ir rengti koncertus dešimtims tūkstančių gerbėjų, atvažiavusių vien tam, kad paklausytų, kaip groju. Viskas įmanoma.

132

lietuvė

133

lietuvė lė atlikti dainą. Kaip gerai sudainavo! Kitą kartą grojau ir vienas žmogus iš minios sako: „Aš atnešiu savo gitarą tau pagroti.“ Jis jau bėga iš kitos gatvės pusės ir mes su žiūrovais pradedame skaičiuoti: „Dešimt, devyni, aštuoni…“ Suspėjo atnešti, pagrojau ta gitara. Kartą prie manęs pradėjo artintis trys policininkai, jau maniau, kad prašys parodyti leidimą. Priėjo, pasisveikinau ir paklausiau, ką jie norėtų, kad pagročiau. Sako: „Gal kokį Jimį Hendrixą, aš tavo video žiūriu.“ Pakalbėjom, davė vizitinę kortelę, parodė savo gitarų nuotraukas telefone. Štai tokios tos akimirkos. Ar muzika yra Tavo pragyvenimo šaltinis? Nuo pat atvykimo – tik muzika. Pradžioje buvo trijų valandų trukmės koncertai už šimtą dolerių. Surengdavau kokius penkis ar šešis per savaitę ir pragyvendavau. O dabar „YouTube“ yra pagrindinis pajamų šaltinis. Ar bendrauji su savo gerbėjais Lietuvoje? Lietuvoje mane mažai kas žino. 2009 metais patekau į „Lietuvos talentų“ finalą. Po metų dalyvavau „Talentų ringe“, vėliau patekau į „Eurovizijos“ atrankos pusfinalį. Bet be pažinčių Lietuvoje garsus neišliksi. Kas Tave įkvepia rašyti dainas? Kuri iš jų Tau arčiausiai širdies? Iš pradžių dainas rašiau fantazuodamas. Dabar, kai atsirado gyvenimo patirčių, remiuosi jomis. Parašiau dainą „Amish Whip“. Visi, kas ją girdėjo, per koncertus prašo, kad ją pagročiau. Tai daina apie mano pirmus metus Amerikoje. Man sunkiai sekėsi įsikurti – nauja šalis, gerai nepažįstu kultūros. Bet, užuot rašęs liūdną dainą, parašiau komediją. Hiphopo slenge žodis „whip“ reiškia prabangų automobilį, o „amish“ yra tokia religija, kurią išpažįstantys žmonės nenaudoja technologijų ir visą laiką važinėja arba su arkliu, arba su dviračiu. Atsiprašau, bet argi dviratis nėra technologija... Na taip, jiems neišaiškinsi. Kad ir kaip būtų, „Amish Whip“ yra juokingas oksimoronas ir kiekvienoje dainos eilutėje slypi pokštas. Žodžiu, tragikomedija. Vėliau parašiau ir kitą panašaus stiliaus dainą. Pavadinau „89 Plus (In My Maserati Gas Tank)“ – pagal benzino tipą. Žinoma, niekas tokio pigaus benzino nepiltų į „Maserati“ degalų baką. Abi dainos „Spotify“ turi daugiau nei šimtą tūkstančių perklausų. Iš tiesų, Tau puikiai sekasi. Ar Tau svarbi sėkmė? Kas yra jos matas? Nesvarbu, kokioje platformoje, noriu, kad mano muzika būtų garsinama, pasiektų vis daugiau klausytojų. Iš muzikantų, kurie mane įkvėpė ir iš kurių mokiausi groti, nė vieno niekada nesu sutikęs gyvai. Ir dauguma jų jau buvo mirę, kai jų dainas išgirdau pirmą kartą. Bet kodėl aš apie juos žinau? Dėl dainų ir vaizdo įrašų. Lygiai taip pat ir žmonės, kurie manęs niekada nematė gyvai, bilietus perka, nes žino apie mane iš „YouTube“. Jei mano vaizdo įrašai būtų lyg virusas pasklidę „Facebook “ platformoje, tuomet dalinčiausi ten. Bet taip jau nutiko, kad toks formatas labiausiai tiko „You134

Tube“. Man sėkmė yra groti savo muziką taip, kaip aš noriu, kaip girdžiu, žmonėms, kuriems patinka, ir tiesiog rengti koncertus. Spalį važiuoju koncertuoti keliose Floridos vietose. Visur bilietai po dvidešimt dolerių, visose vietose telpa apie šimtą ar du šimtus žmonių. Sėkmė būtų kitais metais daryti didesnius koncertus, o kada nors pritraukti ir dešimtis tūkstančių klausytojų. Ir daryti ne taip, kaip iš Lietuvos atvažiavę atlikėjai daro turą po Ameriką. Žinai, kaip jie daro? Važiuoja į lietuvių bendruomenes, koncertuoja jų kultūros namuose. Ir mane lietuvių bendruomenė kvietė groti viename mieste, tačiau kai vietoj mano siūlomų dainų paprašė išmokti įvairių lietuviškų dainų, tiesiog numojau ranka. Aš ne to į Ameriką atvažiavau, kad Lietuvos kultūrnamyje lietuviškai dainuočiau. Galiausiai tautiečiai manęs nesuprato ir atsisakiau. Ir jie visai Tavęs nekvietė dainuoti savo kūrybos dainų? Jie nesupranta. Kuo toliau lietuvis nuo Lietuvos, tuo labiau ją myli. Pamatytum, kaip Amerikos lietuviai gieda himną… Aš Lietuvoje nemačiau, kad taip atsistoję graudintųsi. Tu pamatytum lietuvio namus Amerikoje: vėliava kiekviename kambaryje, Vyčio atvaizdas, Gedimino pilies skulptūra, klumpės, gintaras, o žinai, kada jie Lietuvoje paskutinį kartą buvę? Prieš trisdešimt metų. Bet juk sienos atidarytos jau seniai! Žinau, bet jie čia susikūrę pasakų šalies fantaziją, tarsi remtųsi Maironiu: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka...“ Jie šitaip Lietuvą įsivaizduoja. Įdomus pastebėjimas apie nostalgiją šaliai, kuri šiais laikais yra kone ranka pasiekiama, ir jos romantizavimą. Kalbant apie tai, kas pasiekiama, jau minėjai artėjančius koncertus, bet gal norėtum pasidalinti ir kitais planais? Kurti ir išleisti dar daugiau dainų, kurios patiktų žmonėms, tuomet rengti didesnius koncertus. Dabar tai yra pradžia turo, kur aš esu pagrindinis atlikėjas. Daug žmonių atvažiuoja žinodami mano dainų tekstus, suprasdami mano humoro jausmą, netgi apsirengę mano atributika. Vakar vienam gerbėjui pasirašiau ant ką tik įsigytų sandalų. Kitas paprašė, kad pasirašyčiau ant jo telefono dėklo. Dabar per kiekvieną koncertą būna vienas ar du šimtai žmonių. Noriu, kad mano dainos būtų grojamos per tarptautinį radiją, kad taptų hitais, ir rengti koncertus dešimtims tūkstančių gerbėjų, atvažiavusių vien tam, kad paklausytų, kaip groju. Viskas įmanoma. Tik būk pakankamai garsus, kad tiek žmonių atvažiuotų, o visa kita galima išsinuomoti, nusipirkti. Panašu, kad nuoseklumas tai ir garantuos, nes jau esi tame kelyje. Statistiškai – taip, realistiškai – niekada nežinai. Vis tiek groti yra geriau nei negroti! Ačiū Tau, Dovydai, už skirtą laiką.

lietuvė Atsimenu, šnekėdavau su kitais žmonėmis apie savo siekius, svajones, o jie sakydavo: „Aukštai kilęs, žemai krisi.“ Kai žmonės patys nekuria ir nesupranta meno, jie kūrybingam žmogui liepia atsisėsti, tildo, jiems per čaižiai, per raiškiai, per garsiai.

135

IMANTO CESLIAVIČIAUS NUOTRAUKA

lietuvė

Būsimiems vairuotojams – 100 patarimų iš geriausia Lietuvos vairuotoja pripažintos vairavimo mokytojos Kaip išlaikyti vairavimo egzaminą? Atsakymą į šį klausimą tikrai žino vairavimo mokytoja, tinklaraščio „Moteris prie vairo“ autorė SOLVEIGA DAMBRAUSKAITĖ-BAKUTIENĖ. Net du kartus geriausia Lietuvos vairuotoja pripažinta moteris savo žinias ir patirtį nusprendė nuguldyti knygos „100 patarimų, kaip išlaikyti vairavimo egzaminą“ (leidykla „Terra Publica“) puslapiuose. Patyrusi automobilistė knygoje atskleidžia, kas svarbiausia norint įveikti baimes ir vairavimo egzaminą paversti įveikiamu iššūkiu.

136

lietuvė

Kaip nusprendėte tapti vairavimo mokytoja? Galvodama apie tolesnę karjerą, pradėjau analizuoti savo savybes ir supratau, kad jaučiu didelį malonumą padėdama kitiems suprasti, mokytis. Savo žiniomis dalijantis su kitais apimdavo geras jausmas. Taip pat pastebėjau, kad pavyksta sudėtingus dalykus paaiškinti paprastais žodžiais. Tai mane pastūmėjo rinktis mokytojos kelią, o kadangi turėjau sukaupusi nemažą žinių apie automobilius bagažą, pasirinkau būtent šią sritį. Kokias dažniausias mokinių klaidas pastebėdavote dirbdama vairavimo instruktore? Mano pagrindinis darbas – vairavimo teorijos dėstymas tiek būsimiems vairuotojams, tiek vairavimo profesionalams. Praktinio vairavimo esu mokiusi tik išimtiniais atvejais, todėl vairavimo instruktore savęs nelaikau. Jei reikėtų išskirti pagrindinę didžiausią mokinių daro-

mą klaidą, tai būtų ilgos pertraukos mokymosi procese: tarp praktinio vairavimo pamokų, tarp teorijos kurso ir egzaminų laikymo ir panašiai. Pertraukos neretai pakiša koją sklandžiai baigti vairavimo mokyklą, išlaikyti vairavimo egzaminus be didelio streso ir begalės papildomų vairavimo pamokų. Du kartus esate pripažinta geriausia Lietuvos vairuotoja. Ar sunku buvo tai pasiekti? Ką Jums tai reiškia? Konkurse nugalėjau ne iš pirmo karto. Pirmąkart dalyvaudama supratau, jog nieko nežinau, nors tuo metu jau dirbau vairuotojų mokytoja ir buvau baigusi transporto inžinerijos magistro studijas. Atrankoje buvo daug klausimų apie automobilių sportą, kuriuo visiškai nesidomėjau, todėl neperėjau nė pirmo etapo. Vėliau visus metus skyriau plėsti savo žinioms, kad konkurse pasirodyčiau geriau ir gaučiau galimybę bent pavairuoti. Pavyko, pavairavau, patekau į finalą, bet likau trečioje vietoje. Dar kitais metais dalyvavau turėdama vienintelį tikslą – grįžti namo su pirmosios vietos taure. Taip ir buvo. Pergalė buvo pasiekta ne taip ir lengvai, bet ji leido įsitikinti, kad mano pastangos nenuėjo veltui ir keliauju tinkama kryptimi ne tik siekdama užsibrėžtų tikslų, bet ir profesinėje veikloje. Kaip kilo idėja parašyti knygą, skirtą besiruošiantiems laikyti B kategorijos vairavimo egzaminus? Iš būsimųjų vairuotojų dažnai gaunu tų pačių klausimų. Kada reikia pradėti mokytis? Kokių veiksmų vengti vairuojant? Kaip išlaikyti vairavimo egzaminą? Atsakymus į visus tuos klausimus nusprendžiau surašyti į knygą, kuri padėtų ne vienam būsimajam vairuotojui susitvarky-

IMANTO CESLIAVIČIAUS NUOTRAUKA

Kada ėmėte domėtis automobiliais? Automobiliais susidomėjau dar vaikystėje. Mano tėtis kolekcionavo automobilių modeliukus, jais buvo nuklotos visos kambario sienos. Mes su broliu slapčia juos imdavome ir žaisdavome. Žinoma, būdavo įvairių „avarijų“, bandydavome jas užmaskuoti, naiviai tikėdamiesi, jog tėtis nepastebės. Na kur nepastebės... dar šiandien primena, kaip jo tuometinį turtą laužydavom. Nors vėliau pradėjau domėtis menais, tačiau paauglystėje automobiliai vėl grįžo į mano gyvenimą – pradėjau juos piešti. Ypač žavėjo detalių formų sportiniai automobiliai. Dar vėliau supratau, jog automobilis – tai ne tik kėbulas su ratais, pasidarė įdomu pažiūrėti giliau, todėl pasirinkau transporto inžinerijos studijas Kauno technikos kolegijoje.

137

lietuvė

IMANTO CESLIAVIČIAUS NUOTRAUKA

Iš būsimųjų vairuotojų dažnai gaunu tų pačių klausimų. Atsakymus į juos nusprendžiau surašyti į knygą, kuri padėtų ne vienam būsimajam vairuotojui susitvarkyti su kylančiais iššūkiais, įveikti baimes, pasiruošti vairavimo egzaminui ir jį išlaikyti.

138

lietuvė ti su kylančiais iššūkiais, įveikti baimes, pasiruošti vairavimo egzaminui ir jį išlaikyti. Kas dažniausiai būsimiems vairuotojams pakiša koją egzamino metu? Egzaminas vertinamas žymint padarytas įvairias technines klaidas, pavyzdžiui: neparodyti posūkių signalai, užgesintas variklis ir pan. Galima sakyti, jog kartais iki sėkmingai išlaikyto egzamino mokiniams trūksta dar šiek tiek įgūdžių ir galbūt dar kelių valandų praktinio vairavimo eisme, tačiau greičiausiai daugeliu atvejų koją pakiša ne kas kitas, kaip jaudulys. Jis natūraliai aplanko dažną būsimąjį vairuotoją tiek prieš egzaminą, tiek jo metu. Gebėjimas suvaldyti stresą – vienas iš egzamino išlaikymą lemiančių veiksnių. Ką šioje knygoje ras tie, kurie nusprendė įgyti vairuotojo pažymėjimą? Knyga suskirstyta į šimtą skyrelių, juose aptariau įvairius dalykus, pradedant nuo to, kaip išsirinkti vairavimo mokyklą, ir baigiant tuo, ką daryti išlaikius vairavimo egzaminą arba nepasisekus. Knygoje papasakojau, kaip pasiruošti teorijos egzaminui, apie vairavimą eisme, apie sankabos valdymą, pavarų pasirinkimą, stabdymą ir kaip išvengti su tuo susijusių klaidų, aptariau praktikos egzamino vertinimo kriterijus, patariau, kaip įveikti egzaminų baimę ir vairavimo sukeliamą stresą. Tikiu, kad daugelis knygoje ras atsakymus į jiems kylančius klausimus. Ar manote, kad medžiagos, kurią besiruošiantiems laikyti egzaminą suteikia vairavimo mokyklose, nepakanka? Turbūt būna visaip, bet nenorėčiau sutikti, kad viskas priklauso nuo vairavimo mokyklos. Daug priklauso nuo vairuotojų mokytojų, vairavimo instruktorių ir pačių mokinių. Pavyzdžiui, yra galimybė pasiruošti vairavimo teorijos egzaminui eksternu, t. y. savarankiškai, net neatvykus į vairavimo mokyklą. Tokiu atveju vairuotojų mokytojai net neturi galimybės suteikti žinių ir padėti mokiniams pasiruošti vairavimo teorijos egzaminui. O vėliau, kai žmogus ateina mokytis vairuoti praktiškai, 139

lietuvė viskas būna labai individualu. Vieni instruktoriai daugiau papasakoja, kiti laukia, kol mokinys paklaus. Kartais mokinys taip ir neišdrįsta paklausti. Arba tiesiog nežino, ko klausti. Apie tai taip pat rašiau savo knygoje. Kaip manote, ar svarbu, kuriuo metų laiku pasirenkama mokytis vairuoti? Vasarą eismo sąlygos lengvesnės, bet galbūt tie, kurie pagrindų išmoksta šaltuoju periodu, vairuodami sudėtingesnėmis eismo sąlygomis, jaučiasi užtikrinčiau? Sezonas svarbu tik tuo atveju, jei planuojate mokytis vairuoti motociklą, nes A kategorijos praktiniai mokymai nėra vykdomi šaltuoju metų sezonu. Jei kalbame apie automobilius, sezonas vairavimo mokymuisi įtakos nedaro – galima pradėti mokytis bet kuriuo metų laiku. Tiesa, kad vasarą, palyginti su rudens sezonu, eismo sąlygos vairavimui palankesnės: kelio danga sausa, temsta vėlai, eismas didžiuosiuose miestuose ne toks intensyvus, todėl neretai būsimieji vairuotojai mokymuisi pasirenka pavasarį ar vasarą. Tačiau praktinės pamokos rudenį ar žiemą turi savų privalumų. Jei išmoksite vairuoti automobilį, kai kelio danga apledėjusi, praktikuositės, kai lyja, sninga ar sutemę, – vairuoti automobilį ir išlaikyti egzaminą palankiomis oro sąlygomis bus vieni juokai. Jei norite pradėti mokytis vairuoti, nelaukite tinkamo sezono, teorijos mokytis galima pradėti ir šiandien. Knygoje pateikėte net šimtą patarimų, padėsiančių išlaikyti vairavimo egzaminą. Ar galėtumėte išskirti tris svarbiausius? 1. Pasirinkti kompetentingą vairavimo instruktorių.

ĮDOMU

2. Nedaryti ilgų pertraukų. 3. Mėgautis mokymosi procesu ir vairavimo egzaminu. Kaip manote, ar tarp pradedančiųjų vairuotojų daugiau tokių, kurie savo jėgas pervertina, ar tokių, kurie savo jėgomis pernelyg nepasitiki? Yra ir tokių, ir tokių, bet sunku atsakyti, kurių daugiau. Abiem atvejais tai neprisideda prie eismo saugumo. Reikia mėginti atrasti aukso vidurį: vairuoti atsakingai, stengtis išvengti avarinių situacijų, bet kaskart vairuojant nesibaiminti, kad nutiks kažkas negero. Ar pradedantiesiems vairuotojams, vos įgijusiems teisę vairuoti, yra rizika pamiršti, ko išmoko? Kokios pertraukos tarp vairavimų gali tai lemti? Žinoma! Mes pamirštame informaciją, kurios nenaudojame, taip pat pamažu prarandame įgūdžius, kurių nelaviname. Todėl, kalbant apie vairavimą, kuo didesnę pertrauką padarome, tuo sudėtingiau gali tapti savarankiškai atsisėsti prie automobilio vairo. Tačiau jei taip nutiko, kad neišvengėte pertraukos tarp vairavimų, turiu gerą žinią – prisiminti pamirštas žinias ir atnaujinti įgūdžius yra daug lengviau nei išmokti vairuoti iš naujo. Vos po kelių valandų, praleistų prie vairo, galima prisiminti vairavimo subtilybes ir vėl leistis į keliones automobiliu. Ko palinkėtumėte tiems, kurie šiuo metu ruošiasi laikyti vairavimo egzaminą? Visas baimes paversti iššūkiais, o įveikus iššūkius pasidžiaugti pasiektu rezultatu.

Remiantis 2019 m. Pietų Kinijos technologijos universiteto mokslininkų atliktu tyrimu, 5 vairuojant pavojingiausių dainų sąrašas yra toks: • „Green Day“ „American Idiot“, • Miley Cyrus „Party in The USA“, • „The Killers“ „Mr. Brightside“, • „The Chainsmokers“ „Don’t Let Me Down“, • Bruce Springsteen „Born to Run“.

Citata iš knygos:

„Egzaminas – ne loterija. Ir net jei jūsų horoskopas šiandien pranašauja sėkmę, ji nebūtinai nusišypsos būtent egzamino metu. Vienintelis būdas išlaikyti egzaminą – mokytis, pasiruošti, pradėti jaustis tvirtai sėdint prie vairo ir tik tada laikyti.“

140

Vairavimo mokytojos, du kartus geriausia Lietuvos vairuotoja pripažintos Solveigos Dambrauskaitės-Bakutienės knyga „100 patarimų, kaip išlaikyti vairavimo egzaminą“ skirta visiems, kurie ruošiasi laikyti B kategorijos vairavimo egzaminus. Tai puiki pagalbinė mokymosi priemonė, kuri padės ne tik geriau įsisavinti teorijos žinias, įgytas vairavimo mokykloje bei studijuojant kelių eismo taisykles, bet ir drąsiau žengti į praktikos egzaminą. Knygos ieškokite www.terrapublica.lt arba šalies knygų prekybos vietose.

lietuvė

Laura Strazdaitė:

„Man svarbi laisvė rinktis, kaip kurti savo gyvenimą“ Karantino įspūdžiai kontrastingoje Meksikoje Vieną dieną vienoje Londono leidykloje dirbusi LAURA STRAZDAITĖ nutarė nustoti stebėti skaitmeninių klajoklių gyvenimą ir pamynusi nežinomybės baimę pati ja tapo. Nors tuo pat metu pasaulį prislėgė pandemija, savo sprendimo ji tvirtai laikėsi ir išskrido keliems mėnesiams pagyventi kontrastų pilnoje Meksikoje. Šiandien save kūrybine tyrinėtoja vadinanti moteris kitomis akimis žvelgia į gimtąjį Vilnių ir su „Lietuvės“ skaitytojais dalinasi patirtais įspūdžiais. ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

142

lietuvė Turbūt žinai posakį, kad jei žmogus yra pavargęs nuo Londono, jis yra pavargęs nuo gyvenimo. O kas nutiko Tau? Ko gyvenimas Londone negalėjo pasiūlyti ar pasiūlė per daug, kad sumanei ieškoti naujų patirčių pasaulio platybėse? Paskutiniais metais man jau viskas Londone buvo atsibodę. Karjeros siekiau dviejose knygų leidyklose. Vienoje dirbau penkerius metus, kitoje – septynerius. Tas pats darbas, gyvenamoji vieta, greitas gyvenimo ritmas... Visur skubi, ką uždirbi, tą išleidi – užburtas ratas. Nusibodo man tame rate suktis ir pastaruosius metus vis galvojau, kad norėčiau pagyventi šiltoje šalyje ar tiesiog nuo viso to pailsėti. Troškau užsiimti kūrybiniais dalykais, nes esu kūrybingas žmogus, nors visą laiką dirbau pardavimo srityje, rinkodaroje, kur tos kūrybos yra mažiau. Man norėjosi laisvės. Užklupus karantinui, darbe prasidėjo etatų mažinimas ir buvau atleista kartu su kitais penkiolika kolegų. Man tai buvo turbūt geriausias nutikęs įvykis. Dėl šito labai neliūdėjau, nes dar prieš etatų mažinimą, prasidėjus krizei, mums apkarpė atlyginimus, premijas. Tuomet ėmiau baimintis, kad niekada neišeisiu, kad reikės dar ilgiau taupyti. Tačiau mažindami etatus darbdaviai viską sumokėjo. Kodėl Tavo akys nukrypo į Meksiką? Ten jau seniau buvau apsilankiusi gal septynis kartus. Man visada labai patiko Meksika, nes tai itin spalvinga šalis. Vietiniai tokie laimingi, paprasti, nėra susirūpinimo, būdingo Rytų Europai. Jie per daug giliai nekapsto ir neapsikrauna. Jų viduje nėra sunkumo, nors jie turi išorinių sunkumų. Kita vertus, labiau norėjau važiuoti į Balį, bet ši sala buvo užsidariusi ir tapo sunkoka ten patekti. O Meksika

buvo atvira visiems, tarsi karštasis taškas karantino metu. Tada visi ištrūkę iš apribojimais supančiotų šalių važiavo arba į Meksiką, arba į Kosta Riką (ši irgi buvo atvira keliautojams). Turbūt pačioje Meksikoje žmonės galėjo lengviau keliauti? Meksika yra savitas pasaulis. Kitose šalyse vyraujančios karantino taisyklės ten lyg ir galiojo, reikėjo nešioti kaukes, bet atėjus į restoraną visi padavėjai vaikščiodavo kaukes pasikabinę ant smakrų. Vakarais nuo dešimtos nebuvo galima groti gyvos muzikos, vis tiek visi barai ir restoranai grojo, juos uždarydavo, tada jie kažką papirkę vėl atsidarydavo. Tačiau pasitaikė įvairių žmonių. Vieni nepaisydavo karantino taisyklių, kiti net į paplūdimį su kaukėmis eidavo. Visgi dėl susirgusiųjų skaičiaus patys meksikiečiai juokdavosi: tokia didelė šalis, o viruso atvejų per dieną būdavo gal tūkstantis, nors gyvena milijonai meksikiečių. Kiek laiko praleidai Meksikoje? Penkis mėnesius, nors planavau važiuoti tik trims, nes man viskas atrodė labai baisu, ypač gyvenant karantino sukaustytame pasaulyje, kai nėra aišku, kas laukia. Bet paskui pratęsiau, net į Kosta Riką ir į Šiaurės Ameriką nuskridau. Grįžau po septynių mėnesių. Vykai su konkrečiu tikslu ką nors nuveikti ar patirti, o gal tiesiog norėjai pabėgti nuo karantino Europoje? Išvykusi daug nedirbau. Atsirasdavo darbo projektų, bet aš jų labai aktyviai neieškojau. Visada norėjau pagyventi neprisirišusi prie vienos vietos,

143

lietuvė

144

lietuvė

145

lietuvė

Meksika – itin spalvinga šalis. Vietiniai tokie laimingi, paprasti, nėra susirūpinimo, būdingo Rytų Europai. Jie per daug giliai nekapsto ir neapsikrauna. Jų viduje nėra sunkumo, nors jie turi išorinių sunkumų.

dirbti ir keisti lokaciją. Laisvai samdomo darbuotojo statusas man buvo visiškai nauja patirtis ir pastaruosius metus norėjau tai išbandyti. Iš pradžių patyriau labai daug netikrumo, klausiau savęs, ką aš čia darau, gal reikia greičiau grįžti į normalų, reguliariai mokamą darbą. Bet po kiek laiko pripratau, ėmiau suprasti, 146

kaip visa tai veikia, o šitai ir buvo vienas iš mano tikslų. Taip pat troškau gyventi saulėtoje šalyje prie jūros. Ar suradai, ko ieškojai? Man labai patinka pažinti įvairius žmones ir tai buvo vienas iš mano tikslų. Puerto Eskondide, mies-

lietuvė

telyje, kuriame gyvenau, buvo įvairiausių žmonių – skaitmeninių klajoklių, banglentininkų – iš viso pasaulio. Keliaujant man buvo svarbu rasti tarptautinę bendruomenę, nes kai po daugybės metų grįžau į Lietuvą (prieš išvažiuodama į Meksiką, Lietuvoje praleidau penkis mėnesius), man labiausiai trūko žmonių įvai-

rovės, kuri labai patiko Londone. Bet įdomiausia, kad Meksikoje irgi sutikau nuostabių lietuvių. Ar galėtum pasidalinti didžiausiais kelionės atradimais ar papasakoti apie įdomiausius sutiktus žmones? Buvo ir tokių pat nuo karantino pabėgusių lietuvių, 147

lietuvė

Jei nuolat su čioje vietoje, darbą, matai draugus, tai i mas lieka toks pakeiti aplink siškai kitokių ž mąstymas

148

lietuvė

ukiesi toje pa, eini į tą patį i tuos pačius ir tavo mąstys pats. Bet kai ką ir sutinki vižmonių, ir tavo pasikeičia.

149

lietuvė Žmonės manęs klausia, ar pavojinga, ar rekomenduočiau po Meksiką keliauti vieniems. Tokiu atveju mano atsakymas būna „Kaip pasiseks“, nes saugumas priklauso nuo regionų.

ir ten atvykusių gyventi. Tulume sutikau jau dešimtmetį ten gyvenančią moterį. Ji kažkada pradėjo statyti ekoviešbutį, jis šiuo metu yra virtęs į nuomojamą vilą. Kaituotojai iš Lietuvos irgi leidžia žiemas Meksikoje. Sutikau vyruką iš Vokietijos, gyvenantį tarp Brazilijos ir Kosta Rikos. Be kitų įvairių verslų, jis užsiima kimono prekyba iš Japonijos. Žmonės su tokiu plačiu požiūriu praplėtė mano akiratį. Kaip sakoma, įvardyk penkis žmones, su kuriais bendrauji, ir aš pasakysiu, kas tu esi. Jei nuolat sukiesi toje pačioje vietoje, eini į tą patį darbą, matai tuos pačius draugus, tai ir tavo mąstymas lieka toks pats. Bet kai pakeiti aplinką ir sutinki visiškai kitokių žmonių, ir tavo mąstymas pasikeičia. Tai štai, dar vienas iš mano norų buvo praplėsti akiratį, atsidurti naujoje vietoje, pradėti kitaip matyti. Kai išgirsti visai kitokių gyvenimo istorijų, turbūt ne taip baisu būtų ir vėl prarasti darbą, ir su kitokiais sunkumais susidurti... Ne tik kai išgirsti, bet ir kai pats per tai pereini. Kai tam tikras patirtis išgyvenę žmonės pasakoja apie 150

žingsnius, kuriuos jie žengė, tampa aiškiau. Aš dažnai žiūrėdavau įvairių skaitmeninių klajoklių istorijas ir stebėdavausi, kaip jie taip gyvena. Nežinojau, nuo ko pradėti. Bet kai gyvenimas įmeta į tą košę ir išeini iš savo dėžutės, pradedi improvizuoti. Jei nežinai, ką daryti, sumanai ko nors pasiklausti ar kur nors paskaityti ir tada atsiranda naujų idėjų, ką galima daryti. Kai jau matai iš savo patirties, kaip tai veikia, viskas pradeda atrodyti įmanoma. Nes jeigu tiktai skaitai apie kažką, tai gali atrodyti taip tolima bei nepasiekiama ir tu niekada nieko nepradėsi. Patyrus tiek įspūdžių kontrastų pilnoje šalyje, kaip šiandien Meksika atrodo Tavo akyse? Pagal plotą Meksika yra milžiniška šalis, kaip ir Europos žemynas. Kaip negalima sakyti, kad Europa yra visa vienoda, taip ir negalima sakyti, kad Meksika yra vienalytė. Regionai turi savas tradicijas, net skirtingų šalies vietovių gyventojai atrodo skirtingai. Šiaurės Meksikoje jie panašesni į europiečius, o aplink Tulumą – į majus. Meksikoje yra didelė socialinė atskirtis, dėl kurios irgi negalima visko suplakti į vieną. Vieni regionai yra pavojingesni, kiti mažiau.

lietuvė

151

lietuvė

152

lietuvė Oachakoje praleidau daugiausia laiko ir jaučiausi visiškai saugi. Gal ten kažkas kažkur ir vyko, bet ramūs miesteliai prie jūros man suteikė saugumo jausmą. O Tulume gyvenimas pasirodė visai kitoks. Ten nuėjome pietauti viename žinomiausių viešbučių „Azulik “ ir mums išėjus gat vė jau buvo visa užtverta, nes prie to viešbučio stovinčiame automobilyje buvo nušauti du žmonės. Man buvo šokas. Žmonės manęs klausia, ar pavojinga, ar rekomenduočiau po Meksiką keliauti vieniems. Tokiu atveju mano atsakymas būna „Kaip pasiseks“, nes saugumas priklauso nuo regionų. Manau, kad Oachakoje nėra labai pavojinga. Aplink Tulumą pavojinga, bet vis tiek žmonės ten važiuoja. Teoriškai turistų neturėtų liesti, nes ten karteliai šaudosi vieni su kitais, bet jei turistas atsiranda kažkur netoliese, gali ir jam nepasisekti. Meksika gali būti visokia. Tiesa, daug kas šią šalį laiko pavojinga, ypač solo keliautojoms. Ar nebijojai įkliūti į bėdą? Ar neįkliuvai? Gal turi patarimų į Lotynų Ameriką besiruošiantiems „Lietuvės“ skaitytojams? Aš išvažiavau su drauge, bet mes nebuvome visą laiką kartu – kartais keliaudavome atskirai, kartais vėl susitikdavome. Teko keliauti ir vienai, ir su naujais sutiktais žmonėmis. Man, kaip solo keliautojai, viskas atrodė daug baisiau besiruošiant skristi į Meksiką negu ten esant. Ten labai retai pasitaiko būti visiškai vienam. Kartais netgi norėdavosi pailsėti nuo žmonių, nes, kad ir kur eini, visą laiką su kuo nors susipažįsti. Šiaip Meksika yra gan gerai išvysčiusi viešąjį transportą, turi modernius autobusus, vadinamus ADO, su jais galima apvažiuoti visą šalį. Žmonės sako, kad net ir tuos autobusus gali užpulti ir apiplėšti. Žodžiu, niekada negali žinoti, bet man taip nenutiko. Tuos autobusus nuolat tikrina policija, tuomet kyla keistas jausmas ir mintis „Ko jie ieško?“. Esu girdėjusi istoriją, kai merginos sugalvojo išsinuomojusios automobilį važiuoti vienos. Šito merginoms daryti nerekomenduočiau. Geriau keliauti su kompanija ar autobusu. Vietiniai joms džiunglėse užtvėrė kelią ir pradėjo reikalauti pinigų. Buvo gana baisu, bet išsisuko su keliais šimtais pesų ir teko važiuoti visą kelią atgal. Tačiau pavojinga gali būti ne tik Meksikoje. Ir Londonas yra pavojingas. Kai gyvenau Noting Hile, viename brangiausių Londono rajonų, prieš mano langus, pasirodo, buvo kažkoks mafijos kartelis ir kartą grįžusi namo pamačiau daug policijos, tikriausiai vykdė reidą. Tuomet pagalvojau: jei Londone į mano kaimynų namą veržiasi ginkluota policija, kuo Meksika beišgąsdins? Kodėl po kelių mėnesių patraukei į Jungtines Amerikos Valstijas? Kas ten sulaikė? Ten mane nuvedė meilė. Su draugu susipaži-

nome Kosta Rikoje, vėliau jis buvo atvažiavęs į Meksiką. Kadangi jis amerikietis, iš Meksikos nuvažiavau dviem mėnesiams į jo šalį. Kokie vėjai parnešė atgal į Lietuvą? Po septynių mėnesių kelionių ilgėjausi namų jausmo, pastovumo ir šeimos, draugų. Man labai svarbu artimieji. Keliaudamas sutinki daug puikių asmenybių, bet yra ir kita tavo dalis, kuri ilgisi artimų žmonių. Grįžau ir dėl to, kad su keliais lietuviškais prekių ženklais turiu projektų. Kaip po gyvenimo Meksikoje žvelgiant naujomis akimis atrodo Lietuva? Man įdomu grįžti į Lietuvą. Kai po daugybės metų grįžau iš Londono, atrodė tokia maža šalis. Toks mažas miestas tas Vilnius, visi vieni kitus pažįsta, nėra užsieniečių. Pagyvenusi mažuose Meksikos miesteliuose, į Vilnių grįžau kaip į didmiestį. Taigi, labai priklauso nuo perspektyvos, su kuo lygini. Dabar man Vilniuje labai gera. Žinoma, matau, kad Europoje taikomi daug griežtesni reikalavimai dėl pandemijos. Meksikoje gyvenau laisviau. Kaip šiandien save pristatai? Aš esu kūrybinė tyrinėtoja. Darau įvairius kūrybinius dalykus. Susikūriau interneto svetainę www.wildflowcreate.com ir pradėjau dirbti daugiausia su prekių ženklais, padedu jiems kurti identitetą. Visada buvau kūrybinga, Londone, kai dirbau leidykloje pardavimo srityje, baigiau dizaino pagrindų kursą. Ir sumaniau, kad suderinusi savo aistrą dizainui ir pardavimų patirtį galiu dirbti su prekių ženklais. Taip pat karantinas buvo nuostabus laikas įvairiems kursams, gilinausi į prekių ženklo kūrimą. Dirbu su žmonėmis, kurie dar tik pradeda savo veiklą, augame kartu. Dažniausiai jų veikla susijusi su pagalba žmonėms, todėl jaučiu, kad, padėdama besikuriantiems verslams, padedu ir daugiau žmonių. Bet aš neapsiriboju prekių ženklų kūrimu, mokausi apie iliustravimą, man patinka piešti, rašyti. Anksčiau rašydavau straipsnius ir tinklaraščius. Labai prasiplėtė akiratis, supratau, kad neprivalau būti vienoje srityje, nebūtina labai specializuotis. Žinoma, specializuotis tam tikra prasme yra gerai, kita vertus, labai daug žmonių nėra prisirišę prie vienos profesijos, jie išbando įvairių kūrybinių dalykų, projektų ir verslų. Esi spontaniška ar vis dėlto planuoji ateitį? Kokia ji Tavo mintyse? Man patinka planuoti, bet pastarieji metai parodė, kad gali planuoti, o gyvenimas juokiasi. Gyvenimas nuveda tave kita linkme, apie kurią net nebūtum pagalvojęs. Kartais tiems pokyčiams norisi priešintis, bet tada atsiduri kažkur kitur ir viskas pavyksta dar geriau. Nors turiu ir ilgalaikių, ir trumpalaikių planų, nes manau, kad gerai žinoti, kur eini ir ko sieki, mėgstu palikti ir laisvės netikėtoms galimybėms, žmo153

lietuvė

154

lietuvė

Aš sutinku daug nuostabių žmonių ir tikiu, kad iš esmės jie yra geranoriški. Nereikia nurašyti žmonių į blogus, nes kiekvienas jų gali pasitaisyti, pakeisti požiūrį ir kartu visą savo gyvenimą. Aš renkuosi taip matyti pasaulį.

155

lietuvė

156

lietuvė

nėms, projektams. Taigi, esu planuojantis žmogus, nebijantis keisti savo planų. Tačiau pasiruošti viskam iš anksto yra neįmanoma. Kas Tau, pamačiusiai nemažai pasaulio, gyvenime yra svarbiausia? Esu smalsus žmogus. Man labai svarbu atvirumas naujoms patirtims, sutinkami žmonės, akiračio plėtimas, nuolatinis augimas, tobulėjimas, neprisirišimas prie vieno dalyko. Man patinka tyrinėti pasaulį, pastebėti mažus dalykus ir pateikti juos nauju būdu, tas surinktas žinias panaudoti kam nors kitam. Taip pat man yra svarbi laisvė rinktis, kaip kurti savo gyvenimą, ir turėti galimybių, garantuojančių, kad nesi kažkur užspaustas ir priverstas gyventi tiktai vienaip. Man labai gaila, kad daug žmonių yra užstrigę tam tikrose šalyse ar aplinkybėse ir gyvenime negali rinktis. Aš turėjau galimybių rink-

tis ir kiekvienas pasirinkimas atverdavo dar daugiau pasirinkimo variantų. Gyvenimo kūrimas sąmoningai suprantant, kad visada turi pasirinkimą, man yra labai svarbus. Todėl tie visi karantino apribojimai truputį žadina mano vidinį maištautoją, tikintį, kad žmonių laisvė rinktis neturėtų būti ribojama. Žinoma, tol, kol jie nekenkia aplinkiniams. Laisvė turi būti paremta vertybėmis, nedera kenkti kitiems. Bet jei tu renkiesi padėti sau ir būti laimingas, šitaip gali padaryti dar daugiau žmonių laimingus. Manau, kad kiekvienas atsakingas už savo gyvenimą ir reikėtų labiau pasitikėti vieniems kitais. Aš sutinku daug nuostabių žmonių ir tikiu, kad iš esmės jie yra geranoriški. Nereikia nurašyti žmonių į blogus, nes kiekvienas jų gali pasitaisyti, pakeisti požiūrį ir kartu visą savo gyvenimą. Aš renkuosi taip matyti pasaulį. 157

lietuvė

Gyvenimas

KroatijojE –

tarsi nesibaigiančios atostogos AUGUSTĖ DUNAUSKIENĖ – viena iš nedaugelio lietuvių, galinčių daug papasakoti apie gyvenimą ir keliavimą Europos pietryčiuose, šalia Adrijos jūros įsikūrusioje Kroatijoje. Kodėl gyvenimas šiame įspūdingo grožio Balkanų krašte primena atostogas, ką ir kuriuo metų laiku čia verta pamatyti, patirti ir išbandyti, kalbamės su trejus metus čia su šeima gyvenančia tinklaraščio „We Live in Croatia“ autore Auguste. INGA NANARTONYTĖ AUGUSTĖS DUNAUSKIENĖS NUOTRAUKOS

Kelintus metus Jūsų šeima skaičiuoja Kroatijoje? Kaip ryžotės šiai avantiūrai? Kroatijoje su šeima skaičiuojame JAU arba DAR TIK trečius metus. Prieš trejus metus mano vyras gavo pasiūlymą dirbti nuotoliniu būdu kroatų kompanijoje. Tačiau vieną dieną jo vadovas pasakė: „Tadai, būtų puiku, kad atvyktum į Kroatiją dirbti čia, vietoje. Atvyk su šeima.“ Tiesą sakant, sprendimas, ar išvyksime, labiausiai priklausė nuo manęs. Jei būčiau labai priešinusis tam, vyras būtų atsisakęs. Tačiau mes planavome antrą vaikelį ir pagalvojom, kodėl gi nepabandžius laikinai pagyventi svečioje šalyje. Juk vaikus auginti smagiau, kur šilčiau. Vyras išvyko pirmiau, surado gyvenamąjį būstą, ir 2018 metų rugpjūčio mėnesį mes su pirmagimiu atvykome į Splitą. Ar daug žinojote apie šią šalį prieš į ją persikraustydami? Kokią ją ilgainiui pažinote? Lankiausi Kroatijoje 2012 metų vasarą su draugėmis. Po programos „Work & Travel USA“ Ameri158

koje susipažinome su kroatėmis, jos ir pakvietė atvykti jų aplankyti. Tačiau svečiavomės neilgai ir tik šiaurinėje šalies dalyje. Tuomet tikrai nebuvo minties, kad kada nors galėčiau čia gyventi. Tiesiog tai buvo dar vienas aplankytas kraštas. Ilgainiui Kroatiją pažinau kaip nepaprasto grožio šalį, žavinčią įvairiapusiška gamta, kultūra ir architektūra. Kas Jus čia labiausiai stebino, žavėjo? Atsikrausčius į Kroatiją, pirmiausia mane sužavėjo pati vietovė. Gyvename antrame pagal dydį Kroatijos mieste Splite, ant jūros kranto. Pusė kilometro nuo namų – ir aš jau prie jūros. Tad pirmaisiais metais dažnai lydėdavo jausmas, kad atostogauju. Ilgos, nesibaigiančios atostogos. Nepaprastai stebino Adrijos jūros skaidrumas. Iš pradžių kiekvieną kartą eidama maudytis jūroje negalėdavau atsistebėti vandens švarumu. Taip pat maloniai nustebino klimato skirtumas, palyginti su Lietuva. Dar ir spalio mėnesį gali maudytis, vilkėti marškinėlius trumpomis rankovėmis,

lietuvė

159

lietuvė

Pusė kilometro nuo namų – ir aš jau prie jūros. Tad pirmaisiais metais dažnai lydėdavo jausmas, kad atostogauju. Ilgos, nesibaigiančios atostogos.

160

lietuvė

161

lietuvė

o po žiemos kovo mėnesį oras jau po truputį šiltėja. Be to, Kroatija – labai saugi šalis. Splite nėra nė vienos gatvelės, kur būtų baisu praeiti sutemus. Jautiesi išties saugus. Ar buvo dalykų, kurie nuteikė nemaloniai? Kaip ir daugelyje kitų šalių, Kroatijoje taip pat yra minusų. Biurokratiniai procesai čia vykdomi senamadiška tvarka, tenka vaikščioti iš kabineto į kabinetą, no162

rint gauti reikiamą parašą. Ne viską čia sutvarkysi internetu taip greitai, kaip Lietuvoje. Kroatai turi vieną didelę ydą – rūko kavinėse ir baruose, įvairiose uždarose patalpose. Vos ne kiekvienoje institucijoje įėjęs jusi cigarečių dūmų kvapą. Net žaidimo aikštelėse, ir čia rūko... Jie nemato nieko blogo rūkyti šalia vaikų. Tai turbūt labiausiai mane šokiravo. Taip pat teko suprasti, ką reiškia gyvenimas prie jūros ir šiaurinis vėjas, vadinamas „bura“. Jis toks stiprus

lietuvė

Kroatija – labai saugi šalis. Splite nėra nė vienos gatvelės, kur būtų baisu praeiti sutemus. Jautiesi išties saugus.

ir toks šaltas! Kai pučia šis vėjas, temperatūra staigiai nukrenta apie 10 laipsnių. Iki šiol su šiuo vėju nesusidraugauju (šypsosi). Kaip Jūsų šeimai sekasi adaptuotis šioje kultūroje? Ar vaikai mokosi ir kroatų kalbos? Manau, viskas priklauso nuo požiūrio: jei matysi tik negatyvius dalykus aplink, tuomet bet kur svetur adaptuotis bus sudėtinga.

Kroatijoje mes nesijaučiame emigrantais ir vietiniai nežiūri į mus iš aukšto. Priešingai, jiems įdomu, iš kur mes, kaip čia atsidūrėme, ar mums patinka jų šalis. Labai maloniai nustemba, kada stengiamės kalbėti jų kalba. O kam lengviausia įsilieti į naują kultūrą, tai vaikams. Vyresnėlis pradėjo lankyti vietinį privatų darželį praėjus 4 mėnesiams nuo atvykimo. Pradžia buvo sudėtinga, bet po maždaug 3 mėnesių lankymo jis pradėjo kalbėti kroatiškai, o dabar tai daro geriau už mus. Kar163

lietuvė

164

lietuvė

Kroatijoje mes nesijaučiame emigrantais ir vietiniai nežiūri į mus iš aukšto. Priešingai, jiems įdomu, iš kur mes, kaip čia atsidūrėme, ar mums patinka jų šalis.

165

lietuvė

166

lietuvė tais jis net man pavertėjauja. O mažasis dar tik pradeda apskritai kalbėti, bet pasitaiko, kad jau įterpia ir kroatiškų žodžių. Savo atradimais dalijatės tinklaraštyje „We Live in Croatia“. Ar galima sakyti, kad jame yra viskas, ką svarbu žinoti pirmąkart vykstantiems į šią šalį? Atvykę gyventi į Kroatiją, netrukus pastebėjome, jog nėra lietuvių, kurie socialinėje erdvėje dalintųsi savo įžvalgomis apie šią šalį. Apskritai lietuvių čia yra labai nedaug. Tad šiame tinklaraštyje dalijuosi praktine informacija norintiems atostogauti Kroatijoje. Rodau mūsų kasdienybę, mūsų išvykas, lankytinas vietas. Manau, pirmą kartą vykstantys į Kroatiją mano tinklaraštyje gali rasti nemažai naudingos informacijos, kad jų kelionė būtų kuo sklandesnė. Galbūt ir patys organizuojate keliones? Kol kas patys kelionių neorganizuojame, bet padedame tai darantiems. Praeitą vasarą pradėjau keliautojams sudarinėti kelionių planus pagal jų poreikius: kur nuvažiuoti, ką aplankyti, ką pamatyti. Viskas, ką pravartu žinoti, pateikiama vienoje vietoje tiems, kas nemėgsta ar neturi laiko internete ieškoti informacijos apie atostogų šalį ir lankytinas jos vietas. Gelbėju patardama iš asmeninės gyvenimo čia patirties, rekomenduoju turus su jachtomis, patariu tam tikrais klausimais dėl apgyvendinimo vietų ar skrydžių. Esu sukūrusi ir tinklalapį weliveincroatia.com, jame keliautojai gali rasti bendrosios informacijos apie Kroatiją ir keletą straipsnių apie lankytinas vietas. Planuoju šį tinklalapį toliau pildyti. Ką patartumėte išbandyti mėgstantiems aktyvų poilsį? Kroatija – labai tinkama šalis mėgstantiems aktyvų poilsį: žygiai į kalnus ar tam tikras tvirtoves ant kalnų, net 8 nacionaliniai parkai, plaukimas plaustais upėmis, net 2 kilometrų ilgio nusileidimo lynais trasa, dienos turai į salas arba savarankiškas persikėlimas į salą su keltu, įvairios vandens pramogos, savaitiniai kruizai po salas. Kiekvienas keliautojas tikrai ras ką nors sau tinkamo. 167

lietuvė

168

lietuvė

Kroatija – labai tinkama šalis mėgstantiems aktyvų poilsį: žygiai į kalnus ar tam tikras tvirtoves ant kalnų, net 8 nacionaliniai parkai, plaukimas plaustais upėmis, net 2 kilometrų ilgio nusileidimo lynais trasa...

169

lietuvė

170

lietuvė Kuriuos Kroatijos miestus rekomenduotumėte būtinai aplankyti ir kodėl? Daugelis linksniuoja populiariausius miestus Dubrovniką ir Splitą. Taip, tai labai gražios architektūros miestai, turintys įdomią istoriją, bet visą jų grožį nustelbia didžiulės turistų minios sezono metu. Juos tikrai verta aplankyti, bet ne sezono metu – pavasarį arba rudenį. Kroatijos Istrijos pusiasalyje įsikūręs nepaprastai žavus Rovinio miestelis, kuriame vaikščiodami pasijusite, lyg būtumėte Italijoje. Tiesą sakant, visoje ilgoje Kroatijos pakrantėje galima rasti daug nuostabių didesnių ar mažesnių miestelių. Kiekvienas jų savaip žavus ir jaukus. Verta paminėti Primošteno miestelį su mažu senamiesčiu salelėje. Omišo miestelis labai įspūdingas dėl jame esančio upės kanjono. Brela ir Baška Voda pakerės savo paplūdimiais. Ar galėtumėte įvardyti kol kas didžiausią įspūdį palikusias Kroatijos vietas? Su šeima esame tikrai nemažai pakeliavę po Kroatiją ir su vyru juokiamės, kad nuvykę į naują vietą niekad nesame pasakę: „Ai, čia visai negražu.“ Visuomet visur žavi gamta. Tad šis klausimas man sudėtingas, nes tų įspūdingų vietų – begalybė (šypsosi). Plitvicos ežerų nacionalinis parkas – Kroatijos vizitinė kortelė. Smaragdinės spalvos ežerų sistema, kriokliai, kaskados – tikrai verta nors kartą gyvenime pamatyti tai savo akimis. Dugi Otok sala ir joje esantis Telašcicos gamtos parkas. Nuo uolų aukščio net sukasi galva. Marso kelias Pago saloje. Jokios augmenijos, vien akmenys ir uolos, tad apima jausmas, lyg tikrai būtum ne Žemėje, o Marse (šypsosi).

Galėčiau vardinti ir vardinti. Bet kviečiu atvykti ir įsitikinti, kad vieno karto Kroatijoje neužteks (šypsosi). Kuriuo sezonu ir kaip geriausia keliauti po šią šalį? Ar patogu keliauti nevairuojantiems žmonėms? Pats sezono įkarštis Kroatijoje – liepa ir rugpjūtis. Aš patarčiau vengti šių mėnesių ir keliauti birželį, gal net gegužės antroje pusėje, ir rudenį – rugsėjį, spalį. Šiluma dar maloniai lepins, bet turistų bus kur kas mažiau, o ir kainos palankesnės. Kroatijoje gana neblogai išvystyta viešojo transporto (autobusų) sistema, tačiau su automobiliu kur kas daugiau lankstumo. Jau vien Jadranskos kelias palei visą pakrantę privers jus ne kartą sustoti ir pasigrožėti panorama. Be to, lietuviai dažniausiai patys važiuoja automobiliu iki Kroatijos su viena tarpine nakvyne pakeliui – Čekijoje arba Austrijoje. Kokių maitinimo, apgyvendinimo, kitų turistams svarbių paslaugų kainų tikėtis Kroatijoje? Kokių patarimų turite taupiems turistams? Jei kas nors vis dar įsivaizduoja, kad Kroatija yra pigi balkaniškų atostogų kryptis, turiu jus nuvilti. Kainos turizmo sektoriuje kasmet kyla, kaip ir daugelyje kitų šalių. Tačiau bendrame Europos kontekste jos yra visiškai normalios. Maitinimo ir maisto produktų kainos yra gana panašios kaip Lietuvoje. Keturių asmenų šeimai vietinės virtuvės patiekalų pietūs paprastoje konoboje kainuos maždaug 50–60 eurų. Kavos puodelis – 1,2– 1,5, ledai – 1,3–1,5 euro. Noriu paminėti, kad Kroatijoje važiavimas autostradomis yra mokamas. Kaina priklauso nuo nuvažiuoto atstumo. Žinoma, visada galima rinktis nemokamus ke-

171

lietuvė

172

lietuvė

Visoje Kroatijoje lietuvių yra labai nedaug – mažiau nei 100. Tai nėra šalis, kur lietuviai atvyksta gyventi dėl aukštesnio gyvenimo lygio, dauguma jų yra meilės emigrantai.

173

lietuvė

174

lietuvė lius, kuriais kelionė trunka šiek tiek ilgiau nei autostrada. Apgyvendinimo ir automobilių nuomos kainos liepos ir rugpjūčio mėnesiais didžiausios. Vidutinė apartamentų nuomos kaina šiais mėnesiais – 80–100 eurų. Norintiems sutaupyti reiktų vengti šių mėnesių. Taip pat geriausia tiek apgyvendinimą, tiek automobilio nuomą rezervuotis iš anksto (prieš maždaug 6 mėnesius), tuomet šias paslaugas gausite šiek tiek mažesnėmis kainomis. Kadangi Kroatijoje dar labai populiarus atsiskaitymas grynaisiais, visada siūlau keistis pinigus pašto skyriuose arba atokiau nuo senamiesčio esančiose keityklose. Turistų zonose parduoda labai prastu kursu, kartais net visu euru mažesniu... Kuo pasižymi kroatų virtuvė ir ko neįprasto siūlytumėte paragauti? Kuriems patiekalams Jūsų šeima negali atsispirti? Kroatai vartoja daug šviežios žuvies. Tad per atostogas mėgaukitės šviežia žuvimi ir kitomis jūrų gėrybėmis, kiek tik galite. Kroatijoje mėgstama viską kepti ant grilio ar ant iešmo. Tiesiog imamas ką tik atrėžtas mėsos gabalas arba žuvis ir dedama ant grotelių, negailima alyvuogių aliejaus. Rekomenduoju paragauti tradicinio patiekalo „Peka“. Bet kokia mėsa, paukštiena arba jūrų gėrybės (dažnai aštuonkojis) su bulvėmis ir kitomis daržovėmis troškinama 2 valandas po specialiu dangčiu pelenuose židinyje. Tokio sultingumo maisto vargu ar kur ragavote. Mūsų šeima taip pat pamėgusi tradicinį patiekalą „Pašticada“. Tai ilgai troškintas marinuotas jautienos gabalas, supjaustytas į kepsniukus. Mėsa patiekiama su specialiu to paties troškinio nuoviro padažu bei „Njoki“ virtinukais. Kokie, Jūsų akimis, yra kroatai? Kokių skirtumų ir bendrumų pastebite tarp kroatų ir lietuvių? Kroatai – šilti žmonės. Jie atviri ir kur kas labiau atsipalaidavę negu lietuviai. Mėgstantys bendrauti, nesusikaustę ir gana ekspresyvūs. Be to, tai labai daininga tauta. Nė vienas vakarėlis nepraeina be skambių kroatiškų dainų. Net jaunimas traukia žodis žodin. Ką sutikti kroatai žino apie Lietuvą? Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, jog ir kroatai maišo Lietuvą su Latvija. Tačiau ne kartą buvome maloniai nustebinti, kai paminėjus, iš kur esame, kroatai iškart pradėjo vardinti pavardes: Sabonis, Marčiulionis... Jie žino Lietuvą kaip krepšinio šalį. Bet retas išties žino, kur ji yra. Ar Jūsų gyvenamame mieste yra lietuvių bendruomenė? Kaip dažnai susiburiate? Visoje Kroatijoje lietuvių yra labai nedaug – mažiau nei 100. Tai nėra šalis, kur lietuviai atvyksta gyventi dėl aukštesnio gyvenimo lygio, dauguma jų yra meilės emigrantai. Nors šalies sostinėje Zagrebe yra Lietuvos ambasada, tačiau tautiečių susibūrimai labai reti. Man pavyko atrasti keletą lietuvių šeimų Splite, draugaujame ir dažnai leidžiame laisvalaikį kartu. Vaikų amžius panašus, ir jiems labai smagu būryje. Kartais su manimi susisiekia lietuviai, atostogaujantys Kroatijoje ir besilankantys Splite, kviečia susitikti. Mums visuomet smagu pabendrauti su tautiečiais. 175

lietuvė

Saldžios šventės

LAUROS NORINKEVIČIŪTĖS NUOTRAUKA

Nuo vaikystės saldumynams neabejingą BANGĄ MUDĖNAITĘ galima vadinti tikra virtuvės virtuoze. Savo gamintais desertais ji džiugina draugus, šeimą ir užsakovus, apetitą sužadinančiomis nuotraukomis ir receptais – tinklaraščio „Wavy Kitchen“ gerbėjus. Veikli ir idėjų nestokojanti mergina ne vienus metus tyliai svajojo savo receptus nuguldyti knygoje. Ir šią svajonę ji įgyvendino – šiandien Banga rankose laiko savo pirmąją receptų knygą „Saldumynų banga“. Ir su mumis dalijasi idėjomis, kuo paįvairinti šventinį stalą.

176

LAUROS NORINKEVIČIŪTĖS NUOTRAUKA

lietuvė

177

178

BANGOS MUDĖNAITĖS NUOTRAUKA

lietuvė

vainikas

Plikytų pyragėlių Tešlai reikės: 150 ml vandens 150 ml pieno 150 g sviesto 2–3 g druskos 10–15 g cukraus 175 g miltų 4–5 kiaušinių miltelinio cukraus, migdolų plokštelių ir kiaušinio aptepti

50–60 pyragėlių

Vaniliniam kremui reikės: 250 ml pieno 75 g cukraus 1 vanilės ankšties arba 1 šaukštelio vanilės ekstrakto (arba vanilinio cukraus) 2 kiaušinių trynių 12 g miltų 12 g kukurūzų krakmolo 150 ml 35 proc. riebumo grietinėlės Šokoladiniam kremui reikės: 250 ml pieno 75 g cukraus 4 kiaušinių trynių 10 g miltų 10 g kukurūzų krakmolo žiupsnelio druskos 35 g juodojo šokolado 150 ml 35 proc. riebumo grietinėlės

konditeriniu antgaliu, skardą iškloti kepimo popieriumi ir išspausti maždaug 3 cm skersmens kamuoliukus, paliekant tarp jų bent 5 cm tarpus. Pyragėlius kepti 160 °C temperatūros orkaitėje (su vėjelio funkcija) apie 40–50 min. Kepant nevarstyti orkaitės durelių, kad pyragėliai nesubliūkštų. Kai iškeps, leisti pravėsti apie 10 min. ir tada sudėti į lėkštę. Taip iškepti visus pyragėlius. Pagaminti vanilinį kremą: į nedidelį puodą supilti pieną. Vanilės ankštį prapjauti išilgai, išskobti sėklas ir kartu su visa vanilės ankštimi sudėti į pieną. Gaminant su vanilės ekstraktu arba vaniliniu cukrumi, suberti vieną iš šių ingredientų į pieną. Pieną kaitinti, kol atsiras burbuliukų. Konditerine šluotele išplakti kiaušinių trynius ir cukrų. Suberti miltus, krakmolą ir išmaišyti. Šlakelį karšto pieno supilti į plakinį ir iš karto išplakti. Įpilti dar truputį pieno ir vėl išplakti. Taip supilti visą pieną kaskart plakant konditerine šluotele. Kremą supilti atgal į puodą ir nuolat maišant kaitinti, kol užvirs. Tuomet pavirti 2 min., pertrinti per sietelį. Dubenėlį uždengti maistine plėvele, kad ši siektų kremą. Laikyti šaldytuve, kol kremas visiškai atšals. Grietinėlę išplakti iki lengvų putų. Tada išplakti atšalusį kremą. Sudėti grietinėlę ir išplakti iki vientiso kremo. Kremą iki vartojant laikyti šaldytuve. Pagaminti šokoladinį kremą: šokoladą susmulkinti ir ištirpinti virš garų arba mikrobangų krosnelėje. Toliau kremą gaminti kaip ir vanilinį. Į pertrintą kremą supilti ištirpintą šokoladą ir išmaišyti. Dubenėlį uždengti maistine plėvele, kad ši siektų kremą. Laikyti šaldytuve, kol kremas visiškai atšals. Grietinėlę išplakti iki lengvų putų. Tada išplakti atšalusį kremą. Sudėti grietinėlę ir išplakti iki vientiso kremo. Kremą iki vartojant laikyti šaldytuve.

PAPUOŠTI REIKĖS: kelių šaukštų mėgstamų pabarstukų ir maistinių blizgučių

Įdaryti pyragėlius: pasigaminti kremą ir išsikepti pyragėlius galima dieną prieš juos patiekiant, tačiau įdaryti juos reikėtų tik tą dieną, kai valgysite. Į du konditerinius maišelius su pritvirtintais siauresniais apvaliais antgaliais sudėti vanilinį ir šokoladinį kremą. Paimti pyragėlį, jį apversti, antgaliu prabesti dugne skylutę ir įspausti vieną iš kremų. Taip įdaryti visus pyragėlius. Įdarytus pyragėlius dėti dūrio vieta į viršų.

Pagaminti pyragaičius: į puodą supilti vandenį ir pieną, įdėti kubeliais pjaustytą sviestą, įberti druską bei cukrų ir kaitinti, kol užvirs. Suberti miltus maišant mentele, kad neliktų sausų miltų. Maišyti, kol tešla atlips nuo puodo sienelių. Nuolat maišant pakepinti ją dar minutę. Tada tešlą perdėti į didelį dubenį ir leisti minutę pravėsti. Vėliau plakti elektriniu plakikliu apie minutę, kol išeis garai ir tešla dar pravės. Mušti po vieną kiaušinį, kaskart gerai išplakti. Tešla turi tapti vienalytė ir blizgėti, tik negali būti skysta. Penktą kiaušinį įmušti tik tuo atveju, jeigu matysite, kad jo reikia. Tešlą sudėti į konditerinį maišelį su pritvirtintu apvaliu

Formuoti vainiką: atskirai ištirpinti juodąjį šokoladą ir kokosų aliejų. Tada šiuos ingredientus sumaišyti iki vientisos konsistencijos. Imti vieną pyragėlį, pamerkti jo viršų į šokoladą ir dėti į lėkštę, kurioje bus serviruojamas desertas. Pyragėlius dėlioti taip, kad būtų formuojamas vainikas. Ant viršaus dėlioti antrą eilę pyragėlių. Viršų apibarstyti pabarstukais ir maistiniais blizgučiais. Pyragėlių vainiką įdėti į šaldytuvą 10 min., kad šokoladas sustingtų. Surišti kaspiną ir padėti ant pyragėlių. Patiekti ir suvalgyti tą pačią dieną.

Šokoladiniam glajui reikės: 250 g juodojo šokolado 20 ml kokosų aliejaus

179

lietuvė 1 šaukšto apelsinų sulčių 160 g graikiško jogurto arba 30 proc. riebumo grietinės 160 g miltų 3 šaukštelių kepimo miltelių ¼ šaukštelio druskos 1 šaukštelio cinamono 2 šaukštų tirpios kavos 200 g šviežių arba atšildytų spanguolių Papuošti reikės: 25 g miltelinio cukraus keleto rozmarino šakelių saujelės spanguolių

BANGOS MUDĖNAITĖS NUOTRAUKA

Dubenyje sumaišyti miltus, rudąjį cukrų, cinamoną, tirpią kavą ir druską. Supilti tirpintą sviestą ir dar kartą išmaišyti. Suberti migdolų riekeles ir pirštais išmaišyti iki trupininės tekstūros. Trupininį sluoksnį laikyti šaldytuve, kol bus pagaminta pyrago tešla.

23 cm skersmens pyragas

pyragas

Kavos

Trupininiam sluoksniui reikės: 45 g miltų 50 g rudojo cukraus ¼ šaukštelio cinamono 1 šaukštelio tirpios kavos žiupsnelio druskos 30 g tirpinto sviesto 35 g migdolų riekelių

180

Tešlai reikės: 115 g kambario temperatūros sviesto 100 g baltojo cukraus 50 g rudojo cukraus 2 kiaušinių 1 šaukštelio vanilės ekstrakto ar vanilinio cukraus ¼ šaukštelio migdolų esencijos 1 apelsino žievelės (tarkuotos)

Į dubenį sudėti kambario temperatūros sviestą, suberti abiejų rūšių cukrų ir elektriniu plakikliu plakti apie 4–5 min., kol pasidarys kreminė masė. Po vieną įmušti kiaušinius, kaskart vis gerai išplakant tešlą. Supilti vanilę, migdolų esenciją, supilti apelsinų sultis, įtarkuoti apelsino žievelę ir viską gerai išmaišyti silikonine mentele. Kitame dubenyje sumaišyti miltus, kepimo miltelius, druską, cinamoną ir tirpią kavą. Suberti pusę sausojo mišinio į tešlą ir išmaišyti. Tuomet sudėti grietinę arba graikišką jogurtą ir permaišyti tešlą. Galiausiai kartu su spanguolėmis suberti likusią miltų dalį ir išmaišyti iki vientisos konsistencijos. 23 cm kepimo formą (su išimamu dugnu) iškloti kepimo popieriumi, jos kraštus aptepti sviestu. Supilti paruoštą tešlą ir konditerine mentele nulyginti paviršių. Iš šaldytuvo išimti anksčiau pasiruoštus trupinius ir tolygiai paskleisti ant tešlos viršaus. Kepti apie 45–50 min. 180 °C temperatūros orkaitėje. Pyragas iškepęs, jei įbedus pagaliuką ir ištraukus jis būna švarus ir neaplipęs žalia tešla. Leisti pravėsti apie 15 min. Tada atsargiai išimti iš formos ir visiškai atvėsinti. Atvėsusį pyragą apibarstyti milteliniu cukrumi. Ant viršaus, sukuriant vainiko formą, išdėlioti rozmarino šakeles. Jas apibarstyti spanguolėmis.

su marcipanais

Kalėdinė pynė Tešlai reikės: 490 g miltų 50 g cukraus 7 g sausų mielių ½ šaukštelio druskos 1 šaukštelio cinamono 240 ml šilto vandens 1 kiaušinio 60 g tirpinto sviesto

lietuvė

1 pynė didelė

Įdarui reikės: 70 g rudojo cukraus 2 šaukštelių cinamono 1 šaukštelio vanilinio cukraus 300 g marcipano 150 g įvairių džiovintų uogų ir pakepintų riešutų (puikiai tinka spanguolės, vyšnios, šilauogės, migdolai, pistacijos, lazdynų ir graikiniai riešutai) 65 g tirpinto sviesto BANGOS MUDĖNAITĖS NUOTRAUKA

Aptepti reikės: 1 kiaušinio šlakelio pieno šaukšto rudojo cukraus Patiekti reikės: 50 g ištirpinto baltojo šokolado kelių šaukštų miltelinio cukraus

Dubenyje sumaišyti miltus, cukrų, sausas mieles, druską ir cinamoną. Stiklinėje šakute ar konditerine šluotele išplakti šiltą pieną, kiaušinį ir tirpintą sviestą. Nuolat maišant supilti plakinį į sausąjį mišinį. Minkyti tešlą apie 10 min. rankomis arba elektriniu plakikliu su prikabintu tešlos kabliu, kol ji taps minkšta ir elastinga. Dubenį patepti sviestu ir įdėti į kamuoliuką susuktą tešlą. Uždengti maistine plėvele ir kildinti šiltai apie 1 val. Tešla turi padvigubėti. Dubenėlyje sumaišyti cukrų, cinamoną ir vanilinį cukrų. Įtarkuoti marcipaną ir išmaišyti. Atidėti į šalį. Kitame dubenėlyje ištirpinti sviestą. Didesnius riešutus supjaustyti mažesniais gabalėliais ir viską sumaišyti su uogomis.

Tešlą padėti ant miltais pabarstyto stalo ir kelis kartus paminkyti. Iškočioti maždaug 70×40 cm stačiakampio formos lakštą. Konditeriniu teptuku tolygiai aptepti tirpintu sviestu. Apibarstyti cukraus ir marcipanų mišiniu, o ant viršaus paskleisti džiovintų uogų mišinį. Pradedant ilgąja kraštine, tešlą susukti į standų volelį. Standartinę skardą iškloti kepimo popieriumi ir įdėti tešlą. Ją perpjauti išilgai per vidurį, viršuje paliekant apie 5 cm neįpjautos tešlos. Paimti du tešlos galus ir susukti iš jų kasą. Tada iš ilgos kasos suformuoti apskritą vainiką ir suspausti galus. Leisti pynei pakilti apie 30 min. Puodelyje šakute išplakti kiaušinį ir

pieną. Pakilusią pynę aptepti plakiniu. Pynės viršų apibarstyti šaukštu rudojo cukraus. Pynę kepti 200 °C temperatūros orkaitėje apie 25–35 min., kol taps tamsiai auksinės spalvos. Jei pynės viršus per greitai ruduoja, uždengti folija ar kepimo popieriumi ir kepti toliau. Iškepus leisti visiškai atvėsti. Atvėsusią pynę atsargiai įdėti į serviruoti skirtą lėkštę. Šaukšteliu arba perpylus į konditerinį maišelį ir prakirpus skylutę pynę apšlakstyti tirpintu baltuoju šokoladu. Viršų apibarstyti milteliniu cukrumi. Patiekti ir suvalgyti pirmą dieną. 181

lietuvė

sausainiai

Imbieriniai Reikės: 170 g kambario temperatūros sviesto 100 g rudojo cukraus 100 g baltojo cukraus 85 g medaus 5 cm imbiero šaknies gabalėlio (tarkuoto) 1 šaukštelio vanilės ekstrakto 1 kiaušinio 260 g miltų 2 šaukštelių kepimo miltelių ½ šaukštelio druskos 2 šaukštelių cinamono 1½ šaukštelio imbiero ½ šaukštelio maltų gvazdikėlių ½ šaukštelio muskato 100 g cukralizuoto imbiero 100 g cukraus, sumaišyto su ½ šaukštelio imbiero miltelių

24 sausainiai

Indelyje sumaišyti cukrų ir imbiero miltelius. Cukralizuotą imbierą supjaustyti nedideliais gabalėliais. Išėmus tešlą iš šaldytuvo ją padalyti į 24 dalis. Į kiekvieno gabalėlio centrą dėti šaukštelį pjaustyto imbiero ir sukant tešlos kraštus suformuoti rutuliukus. Juos apvolioti cukraus ir imbiero mišinyje. Sausainių rutuliukus išdėlioti ant kepimo popieriumi išklotų skardų 5–7 cm tarpais ir lengvai spustelėti pirštais. Kepti įkaitintoje orkaitėje 9–11 min., kol sausainiai išsiplės, suplokštės, o jų viršus šiek tiek įtrūks. Vienu metu galima kepti dvi skardas. Iškepusius sausainius išimti iš orkaitės ir palikti atvėsti bent 15 min. Tada sudėti į serviravimo lėkštę. Jei sausainius valgysite kitą dieną, juos sudėti į sandarų indelį. 182

BANGOS MUDĖNAITĖS NUOTRAUKA

Dideliame dubenyje iki purumo išplakti kambario temperatūros sviestą ir abiejų rūšių cukrų. Tada supilti medų, vanilę, įmušti kiaušinį, sudėti tarkuotą imbiero šaknį ir dar kartą viską gerai išplakti. Kitame dubenyje sumaišyti miltus, kepimo miltelius, druską ir visus prieskonius. Suberti miltų mišinį į plakinį ir išmaišyti, kol neliks sausų miltų. Tik nepermaišyti. Paruoštą sausainių tešlą uždengti maistine plėvele ir įdėti į šaldytuvą mažiausiai valandai. Tešlą šaldytuve galima laikyti ir per naktį.

lietuvė

„Saldumynų banga“ Banga Mudėnaitė Ši knyga skirta visiems, mėgstantiems gaminti desertus. Nesvarbu, ar maistą gaminti yra mėgstamiausia jūsų veikla, ar tik žengiate pirmuosius žingsnelius konditerijoje. Knygoje rasite 100 puikių saldumynų receptų: tortų, pyragų, keksiukų, sausainių, bandelių! Ieškokite www.terrapublica.lt 183

EVADAY

table textile studio Namų ir švenčių stalo serviravimui!

+370 616 13339 Evaday table textile studio _evaday_