Kūno rengybos trenerė Jo
lanta Leonavičiūtė (39 m.)
leidosi į gyvenimo kelionę –lankėsi daugiau kaip 10 tūks-
tančių kilometrų nuo Lietuvos nutolusioje Antarktidoje.
Žmogaus rankų itin mažai paliesta Antarktida keliautojus vilioja išskirtine gamta, nuotykiais. Beveik du kartus už Australiją didesnį žemyną dengia ledynai, čia gausu
pingvinų, ruonių, banginių. Antarktidos danguje pastebimi mums, lietuviams, egzotiški reiškiniai – poliarinė diena ir naktis. Dangų čia nudažo ir pašvaistės.
– Kai žmogus prasitaria, kad išvyksta į tolimą kelionę, mintyse pirmiausia iškyla Pietų Amerikos kalnai, Šiaurės Amerikos miestai, Afrika, Azija. Šalčiausias planetos žemynas Antarktida – tikrai nedažna kelionių kryptis. Kaip kilo mintis ten nuvykti?
– Antarktida mano planuojamų kelionių sąraše atsirado beveik prieš trejus metus. Netikėtai vienas pažįstamas užsiminė apie savo ir draugų kelionę į Antarktidą. Tada ir susimąsčiau – anksčiau apie tokią galimybę negalvojau. Kilo mintis: „Kodėl gi ne? Juk tai vieną kartą gyvenime!“ Sumokėjau avansą, bet tuomet koją pakišo koronaviruso pandemija. Dėl įvesto visuotinio karantino dvejus metus iš eilės ekspedicija buvo nukeliama. Ir štai pagaliau šių metų sausio 8ąją išaušo ta diena.
– Papasakokite apie kelionėje patirtus nuotykius. Kiek teko matyti socialiniuose tinkluose, jūsų laivas pateko į audrą?
– Didžiausiu ir „smagiausiu“ nuotykiu įvardinčiau Dreiko sąsiaurį. Jis pasižymi neprognozuojamomis orų sąlygomis, didelėmis bangomis. Pirmą ekspedicijos dieną laivo kapitonas užsiminė, kad lauks audringas Dreikas – 8–10 metrų bangos. Mums buvo pravesti mokymai, kaip judėti laivo patalpose, buvo patarta neiti į dušą. Vonios „džiaugsmą“ pajutau pati –kelis kartus tėškiausi į sieną laivui siūbuojant. Pradžioje lyg ir smagu, bet po to, kai jau sunku išsilaikyti sėdint ant klozeto, nelabai. Laivas suposi į šonus 45 laipsnių kampu. Kol plaukėme iki Antarktidos ir atgal, vieni vėmė, kiti pragulėjo kajutėse. Sunku miegoti, kai kūnas vartomas lyg bulvių maišas važiuojant kalniukais. Turbūt buvau vienintelė iš visų keliaujančiųjų, kuri negėrė vaistų nuo jūros ligos. Išgyvenau. Įdomu buvo stebėti savo organizmo galimybes, prisitaikymą. Įspūdinga patirtis, kurią organizmas atlaikė.
–
– Specialiai ruoštis kelionei nereikia. Jos metu tikrai nepasitaikė kokių nors sudėtingų maršrutų ar ekstremalių oro sąlygų. Ten dabar vasara. Viskas, kas buvo būtina, – šilta pūkinė striukė, termorūbai, šiltos kelnės, pirštinės, vandeniui atsparūs drabužiai, kepurė, šiltas megztinis. Guminius batus paskolino jau laive. Juos kaskart prieš išplaukiant į krantą reikėdavo dezinfekuoti, pravalyti. Lygiai taip pat reikėjo elgtis ir grįžus į laivą. Kelionė truko 11 dienų ir 10 naktų. Dvi paras plaukėme pirmyn Dreiko sąsiauriu, 5 dienas praleidome Antarktidoje ir dar daugiau nei 2 paras vykome atgal.
– Minėjote, kad tai buvo brangiausia jūsų gyvenimo kelionė. Jei ne paslaptis, kiek išleidote?
– Eks pe dici jos kaina siekė 8 tūkstančius eurų. Prie šios sumos dar prisidėjo skrydžiai iki Buenos Airių, nakvynė tenai, skrydis iki Ušuajos miestelio, esančio pačioje Argentinos uodegoje. Ji kitaip dar vadinama „Fino del mundo“ –pasaulio kraštu. Iš čia ir plaukia laivai į Antarktidą. Iš viso kelionė kainavo apie 10 tūkst. eurų.
Jolanta Leonavičiūtė
Antarktidoje mus pasitiko rami jūra. Pasitaikė ir saulėtų dienų, pajutome ir tikrą antarktinį vėją, pūgą. Vaizdai atėmė žadą. Plaukiojantys ledynai, didžiuliu sniego sluoksniu užklotos uolienos. Viskas buvo tiesiog neapsakomai įspūdinga, to neįmanoma nupasakoti žodžiais. Į žemyną išsilaipindavome kiekvieną dieną po 2 kartus. Pasivaikščiojimai trukdavo 1,5–2 valandas.
Į atmintį įsirėžė pingvinai. Jų buvo daug. Daug ir visur. Šie gyvūnai pasirodė nebaikštūs, krypčiojo ten, kur jiems reikia. Vieni tupėjo ant akmenukų – perėjo kiaušinius. Kiti slapta vogė akmenukus iš svetimų lizdų norėdami juos nunešti savo patelėms. Dar kiti vaikštinėjo „magistralėmis“ – išmintais keliukais. Na, savam kaimely tvarka turi būti. (Šypsosi.)
Dar kažkuris, tingintis eiti savomis kojytėmis, čiuožė pilvu – smagus vaizdas, atrodė tarsi vaikas, čiuožykle bandantis
Kelionė Jolantai Leonavičiūtei atsiėjo apie 10 tūkst. eurų.„Turbūt buvau vienintelė iš visų keliaujančiųjų, kuri negėrė vaistų nuo jūros ligos.“
Verslininkas Žilvinas Grigaitis (52 m.) apsilankė Šiaurės Afrikos perlu vadinamame Marakeše. Kone prieš tūkstantį metų įkurtame mieste savo pėdsaką paliko prancūzai, arabai. Vaikščioti Marakešo gatvėmis ir grožėtis jų spalvomis mėgo ir dizaineris Yves’as Saint Laurent’as (1936–2008).
AGNĖ MAČIULYTĖ
Dizaineris ir jo partneris verslininkas Pierre’as Berge (1930–2017) Marakeše pirmą kartą apsilankė 1966ųjų vasarį. Jau netrukus pora šiame mieste nutarė įsigyti namą. Marakeše dizaineris apsilankydavo kiekvieną gruodį ir birželį, čia kurdavo savo kolekcijas. Tiesa, meilę Afrikai kūrėjas širdyje nešiojosi nuo vaikystės –jis gimė ir užaugo Alžyre.
„Vieną rytą pabudome, ir nušvito saulė. Maroko saulė, kuri apšviečia kiekvieną įdubą ir kampą. Giedojo paukščiai, sniegu padengti Atlaso kalnai plytėjo horizonte, į mūsų kambarį veržėsi jazminų ir rožių aromatai. Niekada nepamiršime šio ryto, nes jis tam tikra prasme nulėmė mūsų likimą“, – yra sakęs P.Berge, su kuriuo Y.Saint Laurent’as susituokė 2008aisiais.
Yves’as ir Pierre’as namą dekoravo turguose rastais daiktas, jį pakrikštijo „gyvatės namu“. Gy vatė puikavosi namo
valgomajame, ją dizaineris piešė ir ant iš Maroko draugams siunčiamų laiškų, atvirukų. Namas ribojosi su žemės sklypu, kuris buvo vadinamas „citrinų sodu“. Šiandien apie laimingas kartu išgyventas Yves’o ir Pierre’o akimirkas byloja nutilusios namo sienos, o mados legendos kūrybą įprasmina netoliese esantis muziejus.
– Pirmą kartą lankėtės Marakeše. Kokį įspūdį paliko šis miestas, Y.Saint Laurent’o palikimas?
– Y.Saint Laurent’o gyvenime Marakešas buvo išskirtinis. Iš pradžių man buvo sunkoka suvokti, kokia ta įtaka galėjo būti. Anksčiau ne kartą teko lankytis Maroko miestuose, tokiuose kaip Kasablanka, Rabatas, Agadyras. Dabar, kai pirmą kartą lankiausi Marakeše, bandžiau suprasti, kuo jis ypatingas.
O Marakešas tikrai kitoks nei kiti Ma
Makiažas:
Plaukai: Eglė Marcinkevičiūtė
Visada pasipuošusi ir pasitempusi Vilniaus privačios gimnazijos įkūrėja ir vadovė Tatjana Liubertienė ne tik nuolat gyvena švietimo aktualijomis, bet randa laiko ir ramiam kavos puodeliui. Būtinai – su šokolado gabaliuku. Kasdieniais mokyklos rūpesčiais su dukterimi Agne besidalijanti moteris atvira: „Tam, kad iš tikrųjų turėtume gerą mokyklą, suprastume savo misiją, kaip ji veikia, reikia bent dviejų dešimtmečių. Šiandien jau galiu įvardyti, dėl ko pas mus ateina vaikai ir kodėl mums visiems čia gera.“
Vos tik įžengęs į Vilniaus privačią gimnaziją net užrištomis akimis nesuklysi spėdamas, kur esi, – girdėti vaikų klegesys, nosį kutena ruošiamų pietų kvapas, šypsodamiesi zuja mokytojai. Gyvenimas čia verda kasdien, ir intensyvus.
Mokyklos įkūrėja ir vadovė T.Liubertienė pasitinka ne tik su šypsena, bet ir su kavos puodeliu bei pačios itin mėgstamais migdolais, aplietais šokoladu. „Prie kavutės turi būti ir skanus kąsnelis, o kaip kitaip“, – juokiasi ji.
Pirmosios Lietuvoje privačios mokyklos steigėja, ilgametė gimnazijos vadovė, filantropė ir švietimo lyderė, prieš metus prezidento apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, atvira – per tris dešimtmečius mokykla užaugo tiek, kad dabar ji daugiau laiko gali skirti sau ir savo pomėgiams.
Gimnazijos vairą ji dalijasi su dukra Agne LiubertaiteAmšieje (33 m.) – ta maža mergaite, kuriai motina ir kūrė mokyklą. Šiandien Agnė jau edukologijos mokslų daktarė ir puikiai išmano ne tik admi
nistracinius, bet ir ugdymo klausimus. Čia pat sukiojasi ir sūnus Tomas (44 m.) – šalia mokyklos veikiančio sveikatingumo ir sporto klubo „G7“ vadovas.
„Nors dabar galiu leisti sau nebelėkti į mokyklą iš pat ankstyvo ryto, tačiau visai čia nebūti? Nenoriu nė pagalvoti. Juk ji –mano trečiasis vaikas, ką jau kalbėti apie tai, kad čia ne tik galiu pabendrauti su mokytojais, bet ir sutinku vaikus, anūkus.
Tiesa, vyresnėliai Tomo vaikai Petras (15 m.) ir Ieva (13 m.) į mano kabinetą užsuka kur kas rečiau nei Agnės dukra mažoji Liza (5 m.). Ką jau kalbėti apie mūsų pagranduką – Tomo trijų mėnesių sūnelį Tomuką –kiek džiaugsmo jis suteikia mums visiems.
O jau mokiniai! Matydama, kaip jie čia jaučiasi, girdėdama jų klegesį, juoką kasdien ir pati jaučiuosi puikiai.
Šiandien jau ramia širdimi dėl mokyklos ateities galiu pasidžiaugti savo trisdešimties metų darbo rezultatais ir sau leisti tuo pasimėgauti, o dirbti, susižinoti galiu ir nuotoliniu būdu – nuotolinis mokymas mums visiems buvo didžiulis iššūkis, bet dabar turime ir šią puikią darbo, bendravimo ir mokymo galimybę“, – šypsojosi moteris.
Nuotrauka: Vygintas Skaraitis Ramona Kudzmanaitė
Kiekvieną sezoną nuvilnijančios mados savaitės sulau džiulio stileivų dėmesio, tačiau niekas nežiba taip ryš kiai, kaip Paryžiaus aukštosios mados savaitė. Du kar metus Prancūzijos sostinėje rengiamoje įspūdingoje šven je pristatomi garsiausių pasaulio mados namų kur tiniai kūriniai. Šį kartą renginys priminė savotiš
Kone labiausiai aukštosios mados savaitėje aptarinėjama 2023 metų vasarai skirta „Schiaparelli“ kolekcija, pavadinta garsiojo italų poeto ir filosofo Dante Alighieri (1265–1321) kūrinio „Dieviškoji komedija“ dalies „Inferno“ (liet. „Pragaras“) vardu. Kaip skelbiama, viskas šioje mados
namų kolekcijoje sukasi apie pasididžiavimą – ne veltui sukneles puošia milžiniškos liūtų galvos.
„Pragare“ mane sužavėjo ne tik Dante’s kūrybos teatras, bet ir tai, kaip puikiai buvo perteikta kankinimo, kurį patiria kiekvienas menininkas, kūrybiškas žmogus sėdėdamas prieš ekraną, eskizų bloknotą
