Stilius

GRĮŽO TEN, kur gera širdžiai

Dizainerė Viktorija Jaku­

činskaitė (41 m.) svajonių

šalimi vadinamoje Italijoje su vyru Vitalijumi Jančen­

kovu stengiasi apsilankyti kiekvieną vasarą, čia derina atostogų malonumus ir darbą. Šįkart sutuokti­

niai kelionei pasirinko Činkve Terę – jau ketvir­

tą kartą čia viešinti Viktorija neslepia: „Kasmet noriu čia grįžti ir be galo pavydžiu įspūdžių tiems, kurie Činkve Terės grožį pamato tik pirmą kartą.“

Laura BULVYDĖ

Rai žy ta me Ita li jos Riv je ros pakrantės ruože, Ligūrijos re gio ne, įsi kū ru sį Čink ve Terės (Penkių žemių) nacionalinį parką sudaro 5 ant uolų išsidėstę ir į Viduržemio jūrą žvelgiantys kaimai: Monteroso al Marė, Vernaca, Kornilija, Manarola ir Riomadžorė.

Pirmą kartą V.Jakučinskaitė čia lankėsi prieš aštuonerius metus tuomet su dar mažomis dukromis. Jau tuomet ji sau pažadėjo, kad čia – į vieną gražiausių pasaulio kampelių – tikrai sugrįš ne kartą.

„Jau keletą metų iš Italijos vežame drabužius, tad jau kelerius metus deriname darbus ir atostogas. Anksčiau atostogaudavome iš širdies – ne ilgąjį savaitgalį, o tris savaites ar net mėnesį. Italija jau daug metų – mūsų šalis.

Gražiausia vieta prie jūros Italijoje mums būtent Činkve Terė. Dieviname tokią architektūrą – mažus spalvotus namelius, siauras itališkas gatveles, menišką aurą“, – pasakojo dizainerė.

Sutuoktiniai, kaip ir ankstesniais kartais, apsistojo Levanto miestelyje – iki čia galima atvykti automobiliu, čia rasti stovėjimo vietą. Mat penki mažieji miesteliai pasiekiami tik laivu arba traukiniu.

Apsistoję puikiai pažįstamame mažame Levanto mieste, kurį dydžiu Viktorija prilygino sostinės Užupio rajonui, vakarais Viktorija su vyru traukiniu keliavo į mažuosius kaimelius.

„Esu iš tų žmonių, kurie nieko nekeičia, jei ką nors pamėgsta: kirpėjos, odontologo, šuns kirpyklos, vietų, kur geriu kavą ar perku gėles. Mėgstu grįžti ten, kur man gera.

„Gražiausia vieta prie jūros Italijoje mums – būtent Činkve Terė. Dieviname tokią architektūrą“, – pasakojo dizainerė Viktorija Jakučinskaitė, čia su vyru Vitalijumi viešėjusi jau ketvirtą kartą.

SUGRĄŽINO PATS LIKIMAS

„Vokietijoje mane labiau žinojo nei Lietuvoje, kai čia sugrįžau“, – neslėpė

žavi pianistė Ieva Dūdaitė (32 m.), grįžusi į gimti­

nę dėl mylimojo. Tačiau po 11­os įvairiose šalyse praleistų metų Lietuvoje ji nesutriko: koncertuoja, dirba pedagoginį darbą, rašo knygą ir statosi namą. O svarbiausia – su metais vyresniu sutuoktiniu Marijonu Radžiūnu augina dukterį Mariją.

NUOTRAUKOS: VILGAILĖ PETRAUSKAITĖ

MAKIAŽAS: JUSTINA GAFARO

ŠUKUOSENA: AISTĖ SKUNČIKAITĖ

FOTOGRAFUOTA: „SPRING STUDIO“

SUKNELĖS: „UTA STUDIO“ - 10 -

Laima ŽEMULIENĖ

Pokalbio su Ieva kaip tik susitikome jos dukters gimtadienio rytą. Ji netvėrė džiaugsmu, kad vakare ant torto degs jau dvi žvakutės.

Grį žu si į Lie tu vą pia nis tė net ru ko įsisukti į darbų maratoną. Liepos 31 d. Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje I.Dūdaitė atliks naująją savo programą „Pasimatymas La La Lande“. Soliniame rečitalyje skambės muzika iš kino filmų „Kalifornijos svajos“ ir „Taip gimė žvaigždė“.

„Manau, karščiausia naujiena ta, kad rašau knygą apie muziką. Kodinis jos pavadinimas – „Knyga, kokios dar nebuvo“. Pasirašiau sutartį su leidykla „Alma littera“.

Tai bus veikalas, skirtas tiek sumaniam mokinukui, tiek suaugusiam žmogui. Knygoje pasakoju apie viso pasaulio, ne tik Vakarų, muziką. Bet tai nebus sausas teorinis veikalas. Bus labai daug praktinės informacijos, interaktyvių užduočių su QR kodais.

Knyga atitiks muzikines šių dienų aktualijas, tai, kuo gyvena jauni žmonės. Ir turės ambicijų galbūt pakeisti du muzikos vadovėlius, kurie šiuo metu yra vieninteliai rinkoje, išlikę nuo sovietinių laikų. Aš tikrai gerbiu abu jų autorius, bet problema ta, kad tos knygos neatitinka šių dienų jaunimo poreikių“, – pasakojo I.Dūdaitė.

Savo knygą pagal sutartį su leidykla Ieva turėtų užbaigti iki 2024 metų spalio – iki 34­ojo savo gimtadienio. Tačiau ji šmaikštavo, jog pasiėmė pusę metų atsargos, kad, jeigu kas nors ne taip, galėtų išbraukti ir parašyti iš naujo.

„Manau, kad knygą baigsiu iki šių Kalėdų. Esu disciplinuota – jau nemažai savaičių kiekvieną rytą rašau nuo 6.30 iki 8 val.“, – sakė pianistė.

– Ieva, iš kur savo knygai sė mė tės žinių, pavyzdžiui, apie Mek sikos ar Indijos mu ziką, tų kraš tų inst rumentus?

– Iš dalies ją rašau iš savo žinių bagažo, nes muzikos mokiausi Italijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Baigiau fortepijono bakalauro ir magistro studijas. Pedagoginę metodiką perėmiau iš savo dėstytojų esto, italo, vokiečio, ruso, prancūzo.

– Ar įsit rau ku si į kny gos ra šy mą neaplei site savo koncer tinės veiklos?

– Ne. Jau susiradau vadybininkę, kuri rūpinsis mano koncertais. Kai studijavau ir koncertavau Vokietijoje, turėjau vadybininkę.

Viena visko neaprėpiu. Vien praėjusį gruodį Lietuvoje sugrojau 22 koncertus. Kiekvienam tų koncertų turėjau suorganizuoti viską – salę, instrumentą, garso patikrą, apšvietimą, repeticijas, transportą. Aš tai vadinu biurokratija. Įsivaizduokite, kiek daug to biurokratinio darbo! Dabar visa tai organizuos mano vadybininkė.

Viena – žinios, kita – praktika, dėstytojo patirtis. Septynerius metus dirbu fortepijono dėstytoja. Kai grįžau į Lietuvą, įkūriau privačią fortepijono studiją. Rugsėjo mėnesį ta studija plėsis, turėsiu asistentę. Kol kas dirbu viena, turiu 18 mokinių. Kai studijavau Vokietijoje, turėjau 20 mokinių.

Palaikau ryšius su daugeliu muzikos ir vi du ri nių mo kyk lų mo ky to jų. Tiesiog klausiu, kokio muzikos vadovėlio jie norėtų.

Ir tai dar ne visos naujienos. Rudenį įsikraustome gyventi į nuosavą namą Vilniaus priemiestyje, kurį statome patys. Nusipirkome tą vietą jau su projektu, namo pamatais ir visais leidimais. Ir tada pradėjome organizuoti darbus.

Neturime darbų vykdytojo, kuris statybininkų brigadas vieną po kitos priimtų ir nurodytų, ką jos turi daryti. Viską kontroliuoja mano vyras. Bet ir aš nesu baltarankė. Ir žvyrą esu karučiais vežiojusi, ir putų polistireną ant grindų klojusi.

Ieva Dūdaitė –netradicinė pianistė, po koncerto išlydi savo klausytojus ir kiekvienam paspaudžia ranką.

Tą „nuo nulio“ patyriau keturis kartus: 17 metų –Italijoje, paskui Olandijoje, kur gyvenau šešerius metus. Tada Vokietijoje, kur gyvenau trejus metus, ir Vilniuje, į kurį sugrįžau po 11 užsienyje praleistų metų.

Ieva Dūdaitė

Ieško tik GERŲ EMOCIJŲ

Kai Devaltos klausia, kaip jai pavyksta suburti visą šeimą, ji sako, kad svarbiausia – mylėti savo vaikus ir jų žmonas. „Netgi jų draugus mylėti. Ir visada palaikyti, kai jiems to palaikymo reikia“, – teigia ji.

ji ieško šviesos. Ji tiki, kad pasaulį išgelbės kūrybiškumas ir kad apsikabinę vienas kitą galime tapti geresni. Režisierė, renginių organizatorė

De valta Valentienė (66 m.) dažnai pavadinama moterimi ugnimi, per keletą dienų galinčia suorganizuoti Lietuvos olimpiečių pasitikimą ar su tūkstantine minia Vilniaus rotušėje sutikti auksą lietuviams parvežusią Rūtą Meilutytę.

Laisvė

RADZEVIČIENĖ

De val ta sa ko, jog ją įk rauna saulė, ugnis ir žmonės, nors neatmeta, kad ugningą temperamentą paveldėjo ir iš tėvų.

„Namuose galiu tylėti, medituoti, bet kai sutinku žmones, variklis ima suktis dar stipriau, atrodo, sugeriu į save visą džiaugsmą, meilę, kurią jie suteikia. Esu sau pasakiusi: noriu bendrauti tik su tais žmonėmis, kurie dalijasi šviesa, meile ir gėriu. Mano moto yra gerų emocijų paieška. Taip, būna visokių laikų – ir ne visada sekasi, ir problemos, ir bėdos užklumpa, tačiau kai kelio pabaigoje matai šviesą, gyventi kur kas lengviau“, – sako Devalta.

– Šiais laikais toks požiūris lyg ir ne vi sai ma din gas: mes per var gę, nu sidirbę, sut ri kę, su si reikš mi nę, ieš kantys išeičių psichote rapijoje, ast rologijoje, savipagalbos knygose. Kar tais pagalvoju, gal mes tiesiog nebe mokame klausy ti savo širdies?

– Šiandienos tempas didžiulis, bet kodėl mes spėjame vieni kitiems prisakyti tiek baisių žodžių, o geriems nelieka laiko? Vis svarstau: iš kur randasi pyktis, neapykanta vienas kitam, tolerancijos stoka? Ir jei jau išmokome susitikę vienas kitą apkabinti, priglausti skruostą prie skruosto, gal mokykimės ir komplimentą pasakyti, pasidžiaugti vienas kitu?

– Ar jū sų po ži ūris vi sa da toks buvo, o gal turė jote gy ve nimo pamoką ar moky toją, kuris iš mokė į pa saulį žvelgti optimis tiškai?

– Nė vienas negimėme protingas, tačiau temperamentą ir energijos visada turėjau.

Klai pė do je stu di javau re ži sū rą. Pamenu, draugai juokdavosi: „Kai Devalta kalba trečiame aukšte, ir pirmas aukštas skamba.“

Metai pridėjo patirties ir suformavo sa­

vitą požiūrį į gyvenimą. Negalėčiau pasakyti, kad turėjau duobę, kuri mane tarsi pažadintų, viską pakeistų. Buvo šeimoje ir netekčių, ir didelių išgyvenimų, tačiau iš viso to stengiausi išeiti su meile, palikdama šviesą. Tai tikrai padeda.

Įtampa ir stresas prieš kiekvieną renginį niekur nedingo, jaudinuosi taip pat, kaip jaudindavausi būdama dvidešimt penkerių. Dažnai girdžiu: sugalvok ką nors, Devalta, tu – kūrybingas žmogus. Tačiau kūrybiškumo mygtuko nepaspausi, idėją reikia prisikviesti, išnešioti ir pagimdyti kaip kūdikį kiekvieną kartą. Optimizmas ir svajonės, kurios neturi ribų, tam padeda.

kyrimą į Kauno rajono Kultūros skyrių, bū da ma dvi de šimt vie nų ta pau Me no skyriaus vadove. Patekau į profesionalų – chorvedžių, choreografų – terpę. Reikėjo jiems įrodyti, kad galiu, tuo pat metu tai buvo nepaprasta galimybė semti, gerti patirtį, mokytis, stebėti, kaip jie dirba ir bendrauja.

Vėliau keletą metų praleidau Marijampolėje, kur vyras gavo paskyrimą. Dirbau Kultūros skyriuje masinių renginių režisiere, dabar man atrodo, kad būtent ten diriguodama tūkstantiniams renginiams, įgyvendindama savo beprotiškus sumanymus įgavau pasitikėjimo savo jėgomis.

Būna visokių laikų – ir ne visada sekasi, problemos ir bėdos užklumpa, tačiau kai kelio pabaigoje matai šviesą, gyventi tampa lengviau.

Devalta Valentienė

– At rodote laiminga dirbdama savo darbą. Ar nieka da ne si gai lė jote pa sirinku si renginius, o ne teat rą ar kiną?

– Gyvenimas pilnas netikėtumų. Tikiu, kad reikia įsiklausyti, ką sako sutikti žmonės. Pamatysi – tai bus teisinga. Man pasisekė, kad jaunystėje sutikau šviesaus atminimo teatro režisierių Antaną Gabrėną. Jis buvo ne tik mano teatro studijos vadovas, bet ir mokytojas, antrasis tėvas, pavyzdys.

Prasėdėdavome po porą valandų Kauno muzikinio teatro sodelyje ant suolelio ir prakalbėdavome. Jis su manimi bendravo kaip su sau lygia.

Beje, jo dukra aktorė Eglė Gabrėnaitė ragino mane mokytis aktorystės. Tik nelabai traukė, o ir būdama realistė supratau, kad mažas ūgis visada kiš scenoje koją. Visai nenorėjau vaidinti berniukų ir senų bobučių. Jau geriau vadovauti tiems, kurie vaidina!

Baigusi režisūros studijas gavau pas­

Norėjau Marijampolę padaryti Lietuvos humoro sostine panašiai kaip Gabrovas Bulgarijoje. Beveik pavyko, vietiniai tikrai dar prisimena stadione mūsų rengtas humoro šventes.

Gražiausios marijampolietės konkurse susipažinau su Dalia Teišerskyte, ji tuo metu vadovavo Gabijos teatrui. „Turi pas mane dirbti teatro vadove“, – pasakė ji, o aš per daug ir nesiginčijau, juk tai buvo proga grįžti į Kauną. Labai daug nuveikėme su Dalios teatru, išvažinėjome daugybę šalių, Dalia skaitydavo poeziją, manekenės demonstruodavo madas.

O paskui ir tuos marškinėlius išaugome. Tada mes, keturios moterys, nusprendėme įkurti renginių organizavimo firmą. Draugės ją įregistravo mano vardu, daug metų dėl to išgyvenau. Visada nejaukiai pasijusdavau pamačiusi užrašą „Devalta“. Tai pagoniškas vardas, birželio 3­iąją visada švenčiame varduves. Teta meni­

Visada ir visur

KUKLI prabanga

Kepinant karštai saulei mados sostinėje keturias dienas vyko mados fiesta, kurioje – ne tik pristatymai ant podiumų, bet ir renginiai lauke bei, žinoma, madingų vyrų sambrūzdis gatvėse.

Italijos dizaineriai ant podiumų kėlė bermudus, bet tik ne elegancijos karalius Giorgio Armani.

„Aš nesiuvu bermudų. Jie skirti paplūdimiui, atostogoms“, – paaiškino jis.

„Giorgio Armani“ kolekcija – lengvai krintantys siluetai, o tai, anot kūrėjo, Azijos elegancija. Kitai vasarai kūrėjas siūlo žvejo sandalus primenančius batus, espadriles ir panamos tipo skrybėles.

„Zegna“, surengusi pristatymą po atviru dangumi, pristatė minimalizmu dvelkiančią kolekciją. Šviesiai rusvi atspalviai buvo lengvai derinami tarpusavyje.

Paprastumu dvelkė ir „Prada“ kolekcija, kurią įkvėpė penktasis praėjusio amžiaus dešimtmetis.

Milane kūrėjai atsisakė kurį laiką mėgtų didelių logotipų ir sutartinai tikino: svarbiausia – geras sukirpimas ir medžiagos. Tokia šįkart kukli buvo Milano prabanga.

Nors ši vasara dar tik įpusėja, Milane jau pristatytos kitų metų vasaros kolekcijos vyrams.