Krikšto sakramentą Lauros ir Ryčio Žvagulių sūnus Liutauras priėmė Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Šie maldos namai šeimai turi ypatingą reikšmę.
šventės nesugadintų prastas oras, o dabar jau kurį laiką negaliu užmigti nuo užplūstančių malonių prisiminimų“, – su ilgesiu prisimindama ką tik praūžusią sūnaus Liutauro (1 m.) krikštynų šventę pokalbį pradėjo dainininkė Laura Žvagulienė (33 m.).
Rugp jū čio pra džio je juo du su vyru verslininku Ryčiu Žvaguliu (36 m.) artimiausius bičiulius ir giminaičius sukvietė į sostinės širdyje įsikūrusią Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kur sūnus Liutauras priėmė Krikšto sakramentą.
Planuoti šventę juodu pradėjo daugiau nei prieš metus, apie pompastišką ir didelę nesvarstė.
Kaip ir per savo vestuves, per Liutauro krikštynas jie siekė surengti jaukią šventę artimųjų apsuptyje.
„Kartais gal galime pasirodyti nemadingi šiuo klausimu, bet norėjosi kuo daugiau jaukumo, paprastumo ir mums, manau, pavyko“, – šyptelėjo Laura.
– Kokią reikš mę jums tu ri Krikš to sak ramentas?
– Prisimenu, po vestuvių su Ryčiu susėdome ir svarstėme, koks mums buvo gražiausias momentas iš šios šventės. Abu vienbalsiai nusprendėme, kad tai – bažnyčioje priimtas Santuokos sakramentas. Iš sūnaus krikštynų šventės taip pat gražiausia akimirka buvo Krikšto sakramento suteikimas. Tikimės, kad Liutauras, kaip ir mes, norės priimti visus bažnytinius sakramentus. Be abejonės, jis turės teisę rinktis, bet kol kas mes galime jį paskatinti žengti tokiu pat keliu.
– Kodėl šiai progai pa sirinkote būtent Vilniaus Šv. apaš talų Pily po ir Jokū bo baž nyčią?
– Kadangi mes su Ryčiu joje tuokėmės, pagalvojome, kad būtų smagu išlaikyti
tradiciją ir ten pakrikštyti Liutaurą. Tikimės, kad tokią mūsų pradėtą tradiciją jis pratęs ir po daugelio metų galbūt ten net susituoks.
– Kas tapo Liutauro krikš to tė vais?
– Dėl to labai svarstėme, norėjome, kad tai būtų susituokę žmonės, kad būtų viena šeima, ir pasirinkome mano seserį su vyru.
Mes su sese esame be galo artimos, puikiai su ja sutaria ir Rytis.
Padarėme gražų kvietimą – išspausdinome Liutauro nuotraukas su tuomet būsimais krikšto tėvais. Šalia palikome vietelę, kurią nutrynus atsiranda klausimas: „Ar būsite mano krikšto tėveliais?“ Taip pat kvietime buvo ir jautrus tekstas, tad visa tai pamačiusi mano sesuo drauge su vyru nedvejodami sutiko.
„Dar prieš Liutauro krikštą pagalvodavau, kad tik viskas sklandžiai pavyktų,
Jau daugiau nei metus dainininkas Juozas Butnorius (37 m.) su žmona Gražina (34 m.) ir jųdviejų atžalomis Karolina (10 m.), Matu (8 m.) ir Agota (2 m.) džiaugiasi maloniais naujakurių rūpesčiais.
Praėjusių metų gegužę įsigijęs, o liepos 1ąją su šeima į naują namą Klaipėdos priemiestyje įsikėlęs dainininkas sako, kad rasti tinkamą variantą jiems prireikė maždaug pusės metų.
„Turėjome aiškią viziją, ko mums reikia. Turime tris vaikus, tad norėjome, kad visi turėtų po atskirą kambarį. Taip pat prioritetas buvo šiuolaikiškas, erdvus namas su kiemu vaikams ir garažu. Nors turėjome aiškius kriterijus, išsirinkti nebuvo lengva – rinkomės apie pusę metų. Apžiūrėti pavyko tik tris namus. Iš jų išsirinkome pirmąjį“, – prisimindamas paieškas šyptelėjo dainininkas.
Šeima įsigijo 155 kvadratinių metrų namą su visa išorės apdaila. Pagal jų poreikius ir įnorius meistrai atliko visą vidaus apdailą.
„Namo statybininkai buvo pažadėję už tą pačią kainą pagal mūsų norus įrengti ir namo vidų, tad sienų spalvą, grindis ir duris turėjome galimybę pasirinkti patys“, – pasakojo jis.
Per du mėnesius nuo namo įsigijimo
meistrai atliko visus vidaus apdailos darbus ir pora su atžalomis turėjo galimybę įsikelti į dar dažais kvepiančius namus, kuriuos baldais apstatyti pasiryžo patys.
„Namų įsirengimas atima daug laiko ir prireikia daug kantrybės. Kai pasisamdai dizainerį, jis, be abejonės, viską padaro pagal tavo norus greitai ir paprastai. Tačiau prieš tai turėtą butą mes su žmona baldais buvome apstatę patys, tad žinojome, iš kur ir kaip kiekviena mūsų interjero detalė atsirado. Tai buvo labai žavu, tad patys nutarėme apstatyti ir šį savo namą“, – sakė vyras.
Daugiau nei prieš metus naujų namų slenkstį su šeima peržengęs Juozas sako, kad vis dar trūksta baldų, tačiau pirkti visko neskuba – ieško širdžiai mielų daiktų.
„Liko visai nebedaug, tad tikimės per artimiausius mėnesius tai pabaigti. Viską darome po truputėlį, nepuolame stačia galva. Kai ateina įkvėpimas ir noras, renkamės ir perkame. Mūsų namuose dar nėra valgomojo stalo. Neskubame, nes ieškome tinkamo mūsų didelei šeimai. Su žmona vis žiūrime, bet nerandame, ko norime. Yra tam tikri momentai, kuriuos, mano manymu, reikia išlaukti,
kad paskui tuo džiaugtumeisi visą gyvenimą. Juk visuomet smagu papildyti namus kokiu nors nauju daiktu, tad tuo dar mėgaujamės“, – šyptelėjo dainininkas.
Kadangi juodu su žmona Gražina turi tokį pat stiliaus pojūtį, pykčių įsirengiant ir apstatant namus nekilo. Abu mėgsta kuo mažiau apsikrauti daiktais ir renkasi minimalizmą, tad namus stengėsi įsirengti skandinavišku stiliumi.
„Kadangi mūsų šeima didelė, atsakingai žvelgėme į gaminamus baldus. Pavyzdžiui, virtuvėje, kad viskas tilptų, rinkomės spinteles iki lubų.
Mes labai greitai randame kompromisą, dėl visko kalbamės, svarstome visus „už“ ir „prieš“. Vaikų kambarius ir virtuvę rinko žmona, o visa kita – drauge. Vienintelė vieta, kurią įrengiant žmona nesikišo, – garažas. Ten mano teritorija ir mano vieta“, – sakė Juozas.
Prieš įsigydama namą šeima gyveno bute, tad erdvus kiemas jiems – didelis džiaugsmas.
Net ir įtemptas koncertų grafikas Juozui netrukdo tinkamai pasirūpinti aplinka ir skirti laiko šeimai. Dainininkas sako, kad esant šiltiems orams norisi kuo daugiau laiko su vaikais ir žmona praleisti lauke.
„Prieš ku rį lai ką drau ge su vai kais nudažėme lauke esantį jų namelį. Tokie paprasti dalykai, kuriuos darome drauge, labai jaukūs ir malonūs“, – baigdamas pokalbį džiaugėsi jis.
– Kur šiuo me tu gy ve na te – na me ar bute?
– Uždarame privačių namų rajone Didžiuosiuose Gulbinuose, kurie yra visai šalia Vilniaus. Gyvenu su vyru aktoriumi Rimantu Bagdzevičiumi. Draugiją mums palaiko didžiulis šuo Bondas.
– Kokia inter je ro stilis tika jums artimiau sia?
– Kadaise atrodė, kad man labai patinka minimalizmas. Bet juk vienas namų nekuri. Kai gyveni kartu, vienas kitą papildai. Ir tas minimalizmas virto turbūt klasikiniu stiliumi, nes čia daug visokių daiktų daiktelių. Tikrai jis nėra labai modernus ir nėra stilistiškai vientisas, nes yra senų daiktų, taip pat visiškai modernių. Tokia maišyta klasika.
Kai įsikeli į visiškai naują namą, jį įrenginėti pradedi nuo pradžių, lengviau tą stilių sukurti. O mudu su vyru tą namą iš pradžių nuomojomės. Paskui aplinkybės susiklostė taip, kad savininkai panoro jį parduoti, ir mudu jį nupirkome.
– Ar būs to dydis turi įtakos jū sų savijautai? Ar jis ats pindi jū sų as me nybę?
– Kad būsto dydis turi įtakos savijautai, tikrai taip. Kai pajutau erdvę, supratau, kad tai labai gerai. Buvo pastabų, kad kam jums trims – tada kartu dar gyveno ir mano sūnus – reikia namo? Arba jums dviem? Visiems kildavo toks klausimas.
Bet iš tikrųjų tos erdvės čia ne per daug – 140 kv. m. Ateina svečių, kas nors atvažiuoja, pernakvoja.
Ta erdvė turi įtakos poilsiui, tylai, galima atskirti savo darbo vietą nuo poilsio zonos. Dabar man tai jau svarbu.
Manau, kad dabar jau taip, būstas atspindi mano asmenybę. Todėl, kad yra atskiri kampai su savo stiliumi, su skirtingomis nuotaikomis. Pavyzdžiui, mano kambaryje yra mano knygos, mano lentynos, mano kompiuteris, mano darbo stalas, tai, pasirodo, man svarbu. Tekstų mokymuisi, ruošimuisi paskaitoms man ta erdvė padeda. Ne tik aš, bet ir mano vyras turi darbo kambarį.
– Ar daž nai pert varkote erdves, perstumdote baldus?
– Taip, baldus perstumdome. Nusipirkę namą daug kartų tai darėme. Pastebė
jau, kad tai vyksta dažniausiai pavasarį: gal čia reikia ką nors pakeisti, patobulinti. Bufetas stovėjo ir vienoje vietoje, ir kitoje. Toje vietoje, kur turėtų būti televizorius, Rimas pastatė patefoną ir leidžia vinilines plokšteles.
Ir tikrai keičiasi šitas būstas.
– Iš kur se mia tės įk vė pi mo kurdama as me ninę erdvę? Ar tariatės su dizaine riais?
– Greičiausiai įkvėpimas ateina iš mūsų pačių vaizduotės. Teko konsultuotis su dizainere. Ji pasiūlė tai, ką mes patys buvome apmąstę, gal tik sukonkretino akcentus. Bet galų gale jos patarimu nepasinaudojome, o padarėme taip, kaip mums patogu. Tad jos vientisą stilistinį vaizdinį – kad viskas būtų kaip nulieta –paaukojome savo poreikiams.
– Mėgs tate, kai namuose vy rauja ramybė ar kai jie triukš mingi?
– Mėgstu, kai būna ramybė pramaišiui su triukšmu. Smagu, kai kas nors atvažiuoja, pavyzdžiui, Rimo sūnūs, anūkai, ir sukelia šurmulį. Tada gali įvertinti, kokia gera ta ramybė. Nes jeigu būtų vien tik ramybė, namuose vyrautų monotonija.
Turime tradiciją pasikviesti kolegų iš teatro pavasarį arba rudenį. Tai vadiname teatro sezono uždarymu arba atidarymu. Tada atvažiuoja daug žmonių. Nėra taip, kad namuose sėdime tik mudu dviese.
– Smalsu, kaip apibūdintumėte jaukius namus?
– Pastebėjau, kad jaukiuose namuose būtinai yra kas nors, kas brangu šeimininkams, – knygos, mezginiai, kokie nors daiktai, atsivežti iš tėvų ar senelių namų. Tada susimaišo tie gyvenimai.
Rimo kambaryje yra močiutės daiktų, kad ir skaitytuvai. Manau, kad tie daiktai iš vaikystės namų ir kuria jaukumą. Gal ne tik daiktai – ir meno kūriniai: paveikslai, vazos, kurie gali būti parsivežti ir iš kelionių. Net nežinau, kas iš tikrųjų kuria jaukumą. Gal tai, kad žmogus gyvena nepaklusdamas taisyklėms, o taip, kaip jam gražu? Ir tada namuose būna jauku. Nes jeigu namuose būna labai sterilu, man trūksta jaukumo.
– O stilingus?
– Manau, stilingi namai yra tada, kai juose daiktai dera vienas su kitu. Kartais namuose daiktai būna sustatyti tik dėl to, kad taip sugalvota. Tada jie yra šalti kaip muziejus, prie jų neprisiliesi, jie stovi nenaudojami, tik dėl vaizdo.
– Iš vardinkite kelis daik tus, be kurių neį sivaizduotumė te inter je ro.
– Be stalo ir kėdžių. Tai vieta, kur susiburia šeima, draugai, giminės. Virtuvės zonoje yra ir mažas stalelis, bet prie jo su Rimu niekada nevalgome, tiktai prie didelio stalo. Dar interjero neįsivaizduoju be patogaus fotelio ar sofos, kur galima ištiesti kojas, atsigulti.
– Ar iš kelionių mėgs tate parsivež ti daik tų, kurie tampa inter je ro dalimi?
– Aš – ne. Bet grįžusi pagalvoju: „O gal reikėjo ką nors nusipirkti?“ Nebent parsivežu iš vienos vietos, kuri man brangi, nes vis pamanau, kad gal jau niekada ten nenuvažiuosiu. Tai – Orknio salos Škotijos šiaurėje. Kiekvienais metais ten važiuoju į balso mokymus. Iš ten parsivežiau akmenukų, drožtų ančių, škotišką pledą.
– Ar galima jū sų būste iš vysti širdžiai brangių daik tų?
– Čia dauguma mano širdžiai brangių daiktų. Jeigu jie iš pradžių ir nėra brangūs, vėliau tokie tampa. Bet kai kurie iš tėvų namų, kiti – toks suoliukas, ąsočiai iš sodo namelio, kur kadaise gyvenome su Rimu, – ypač brangūs. Ta vieta buvo ypatinga, bet jau nebeliko to sodo.
Taip pat knygos, paveikslai – su jais susigyveni ir jie tampa neatsiejama tavo gyvenimo dalimi.
– Pakalbėkime apie knygų lenty nas. Ar jos – būtina inter je ro dalis, ar galite be jų apsieiti?
– Negaliu. Man jos ir būtinos, ir gražu, ir reikalinga. Ir jaukumo suteikia. Jeigu namuose nėra knygų, man truputį būna nejauku. Bet aš suprantu, kad tai nebūtina, nes knygą galima skaityti ir planšetėje, ir pasiimti iš bibliotekos.
– Namai ir gėlės. Koks jų santykis?
– Vazoninės gėlės man labai patinka. Bet kadangi pas mus beveik nėra palangių, neturime kur jų statyti.
Kitokio, neįprasto repertuaro muzikų pora ieško ir jų dueto koncertuose – jame telpa viskas, kas nauja, negirdėta ir patinka abiem. Dėl to sutuoktinių namuose netyla ir pokalbiai apie muziką.
Ji – smuikininkė, jis – pianistas. Birželio pabaigoje susituokę talentingi muzikantai
Julija Andersson (28 m.) ir Paulius Anderssonas (28 m.) net ir namuose kalbasi apie muziką. Nuo mažų dienų greta vienas kito žengę jaunuoliai atviri: „Meilę mums padovanojo karantinas. Mylėti žmogų, su kuriuo esi pažįstamas nuo vaikystės, nuostabu. Nebereikia nei rožinių akinių, nei stengtis pasirodyti geresniam, negu esi.“
Laura BULVYDĖTalentingo pianisto nuopelnus būtų galima vardinti nesustojant – Paulius savo muziką įra
šinėjo Vokietijos radijuje, koncertavo ne tik Indonezijoje, Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, bet yra ir vienas aktyviausiai koncertuojančių jaunosios kartos pianistų Lietuvoje, laimėjęs net 16 tarptautinių konkursų.
Kol studijavo Majamyje, užėmė ir prestižinę profesoriaus asistento poziciją, Niujorke yra vienos agentūros reziduojantis artistas. Lietuvio išskirtinumas yra tas, kad jo atliekami kūriniai – rizikingi. Jis imasi atlikti tai, ko kiti pianistai nesiryžta.
„Atlikti tokias programas, kurias groju aš, tikrai nėra lengva, tai reikalauja ištvermės. Neseniai sugrojau visus kompozitoriaus Ferenco Liszto transcendentinius etiudus. Net ir pasaulyje nedaugelis pianistų yra tam pasiryžę, o Lietuvoje – tik viena Mūza Rubackytė.
Mėgstu iššūkius, o tai, kas lengva, man neįdomu. Visada, ne tik grodamas, bet ir gyvenime – kai yra lengvas ir sunkus keliai – rinksiuosi sunkųjį“, – kalbėjo Paulius.
Šią Pauliaus atliekamą F.Liszto programą jo sužadėtinė Julija lygina su maratono bėgimu – ji reikalauja milžiniško pasirengimo, begalinės ištvermės, yra itin virtuoziška ir sudėtinga.
Julija nuo 2011ųjų smuiku griežia Naujų idėjų kameriniame orkestre NIKO. Su šiuo kolektyvu jauna moteris pasirodė garsiausiose koncertų salėse Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, grojo tokiems žmonėms kaip popiežius Pranciškus, Dalai Lama ir Norvegijos karalienė Sonja. Be to, smuikininkė rengia ir solo pasirodymus, groja kamerinę muziką su kitais atlikėjais.
NIKO ir dirigentas Gediminas Gelgotas, pasak Julijos, pirmiausia jai ir padėjo atsiskleisti, mat ją visuomet domino netradicinis požiūris į muziką.
„Pamenu, gal 14os pradėjau galvoti, ką
darysiu su savo smuikininkės keliu. Tradicinis muzikavimas man neatrodė įdomus. Jaučiau, kad noriu kažko kitokio, o nuėjusi į NIKO koncertą supratau, jog jie daro tai, kas man artima.
Visi tuo metu ten buvome labai jauni, greitai patekome į prestižiškiausias sales. Nors groju ir klasikinę, bet dievinu moderniąją muziką. Grodama ją labai aiškiai jaučiu, kad tokia muzika – apie dabartį, apie pasaulį, kuriame gyvename, – su išmaniaisiais telefonais, mašinomis ir dirbtiniu intelektu“, – pasakojo muzikantė.
lionio menų gimnazijoje. Tiesa, tuo metu groti aš nenorėjau – mano svajonė buvo policininko arba gaisrininko profesija. Vėliau atsirado motyvacija ir minčių viską mesti, kas galbūt būdinga paaugliams, jau neturėjau“, – pasakojo Paulius.
Julijos istorija – kiek kitokia. Jos mama – smuikininkė, nustojusi groti tuomet, kai gimė dukra. Mat muzikanto gyvenimas ir kelionės tapo sunkiai suderinami su motinyste. Tačiau nuo mažų dienų J.Andersson namuose matė smui
Ieškojau pianisto, su kuriuo galėčiau groti. Paulius tuomet buvo pirmo kurso studentas. Buvau ambicinga –pirmiausia kreipiausi į patį geriausią! Ir jis sutiko.
Julija AnderssonKitokio, neįprasto repertuaro pora ieško ir jų dueto koncertuose – jame telpa viskas, kas nauja, negirdėta ir patinka abiem. Dėl to sutuoktinių namuose netyla ir pokalbiai apie muziką.
Paulius gimė ir užaugo muzikantų šeimoje. Jo močiutė Veronika Vitaitė – profesorė pianistė, senelis Vytautas Žvirblis – dirigentas ir chorvedys, mama Aleksandra Žvirblytė – profesorė pianistė.
„Tėvas dažnai išvykdavo į verslo keliones, o mama nenorėjo manęs palikti auklei, tad pasiimdavo į koncertus. Kol ji repetuodavo, lakstydavau aplink, sėdėdavau už nugaros. Susidomėjau, man leido bandyti groti.
Vėliau mane nuvedė į Balio Dvariono mokyklą pas džiazo pianistą, kompozitorių Olegą Molokojedovą, čia pradėjau groti ir būgnais, važinėti po džiazo festivalius. Tuomet kilo ir koncertų „Dinastija“ idėja – vienu metu ant scenos grojo net trys muzikų kartos.
Nuo septynerių mokiausi M.K.Čiur
ką – instrumentas vaiką be galo traukė.
„Aš prisimenu, kad vis klausdavau, ar galiu mokytis muzikos. Mama mane atkalbinėjo – juk tai tikrai sunkus ir daug atsidavimo reikalaujantis kelias. Tačiau būdama penkerių įkalbėjau tėtį, kad jis užrašytų mane į M.K.Čiurlionio mokyklos paruošiamąją klasę ir nesakytų to mamai.
Mama šią mūsų paslaptį sužinojo po metų, kai reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus! Trauktis nebuvo kur – įstojau“, – pasakojo jauna moteris.
Du muzikantai po vienu stogu – ar iš muzikos šiandien įmanoma pragyventi? Julija tvirta – tikrai taip, kai moki strateguoti, turi tinkamų pažinčių ir supranti, ką gali duoti žmonėms.
O kai dirbi tai, kas artima tau pačiam, ir energiją skleidi tinkamą.
„Pridėsiu, kad klasikinės muzikos pasaulyje nuosekliai dirbti reikia daug metų. Sėkmė šioje sferoje staigiai neateina. Mes dar jauni, tarsi kūdikiai muzikiniame pasaulyje, bet jau užtikrintai einame į savo svajonių karjeras“, – pridūrė Paulius.
