- liverpool laikraštis #16 -
Vudstokas PJ Harvey INDIE scena: MODEST MOUSE, Adam Green , interviu su THE HITFAKERS
THE BIRTHDAY PARTY
16 LIVERPOOL laikraštis #16 BALANDIS 2009 tiražas 500 liverpool.lt 1
- liverpool laikraštis #16 -
REDAKCIJOS ŽODIS
ARTĖJANTYS KONCERTAI
*** Tekstas: LAURYNAS Tai trumpa istorija apie susitikimus, gautus laiškus, atrastus draugus. Pirmosios dienos pavakarę rūkėm su Evaldu ir Vilma balkone kažkur Liuksemburge, biurų rajone, galvodami, ar mesti nuorūkas žemyn, ar šioje tvarkingoje ir išblizgintoje šalyje mus čia pat supakuos. Jei taip būtų įvykę, LIVERPOOL vakarėlių pradžia Lietuvoje būtų kiek atidėta. Bet tąkart niekas nieko nepakavo ir neišblaškė mūsų planų, kurie dar iki šiol ne visi įgyvendinti, bet mes stengiamės. Prieš naktį grįžę į Lietuvą mėgautis indie roku, apsilankėme Vingio parke, išsitraukėme deglus, gitaras, alų, ogi žiūrim – ateina Ingrida. Viskas baigėsi dainomis trečią ryto, naujais planais, ir mes jau keturiese. Kitą dieną gaunam laišką. Rašo Gailė, sako man patinka indie rokas ir dizainas, be to, čia viską gerai išmanau. Gerai, sakom, junkis prie indie revoliucijos, nuo tada ir mūsų „atsišaukimai“ gražesni.
raudonais auskarais, ji sako, kad reikia LIVERPOOL’iui jos nuotraukų, ir vėl negalim nesutikti. Prisėdam trumpam „Cozy“ ir šalia jau sėdi Tomas. Sako, gerai grojat, bet galima geriau. Suklūstam ir klausom iki šiol. Pro langą matom – iš „Pubo“ išbėga Mažeikis šaukdamas „Shoot the Runner“ ir kažką nusiveja. Vos spėjam susipažinti. Tą pat vakarą kaunietės Aistės patarti per Kauną patraukiam į Šiaulius. Kaip žinia, traukinys jau nuo seno tokia vieta, kad vienas su laikraščiu rankoje neliksi. Mūsų kupė sėdi Simona, Edita ir rezga savaitgalio planus. Jos siūlo ryt patraukti prie jūros, sako ten Almantas, Vytautas ir Nerijus jau kuria LIVERPOOL’inių laužą. Važiuojame toliau. Kelionė neprailgsta. Dvejus metus kaip dvi dienas. Su gerais draugais ir klausydami geros muzikos. Kas gali būti geriau?
***
STARSAILOR Balandžio 16 d., „Dublin Academy“, Dublinas, Airija. RAZORLIGHT Balandžio 18 d., Grosse Freiheit 36, Hamburgas, Vokietija. LIVERPOOL Gimtadienis Balandžio 18 d. „Havana Social Club“, Šermukšnių g. 4a, Vilnius. JET-SONS / NAKTINĖ PUFAIKA Balandžio 24 d., „Musė“,Jakšto g. 9, Vilnius. SKYDERS Balandžio 24 d., „Teatro bufetas“, Šiauliai.
Toliau tyrinėdami Vilnių, apsilankom „Woo“ ir senajame „Pube“, kur šokio sūkury šėlsta Jurga, Gintarė, Daiva. Susipažįstame, pažaidžiam stalo futbolą, nusprendžiam leisti laikraštį, kurį dabar skaitai. Tiesa, prieš tai jos mus paragina neužmiršti visose gyvenimo situacijose taisyklingai rašyti bei kalbėti lietuviškai ir po gero vakarėlio prieš miegą gerti daug daug vandens. Nepamirštam patarimų. Prieiname paštą. Gavom du laiškus. Valentinas rašo, kad nori vystyti. Žinoma, vystyk, gero roko yra tiek, kad jo greit nesuvystysi. Marija, Ana ir Jorgė pirmiausia mandagiai pasiteirauja mūsų tolesnių planų ir ar mes turime pakankamai potencijos. Patvirtinam, kad turim, tada jau logiška, jog dirbsime kartu. Kiek vėliau prasukam pro Bernardinų ansamblį, o ten jau Mantė siūlo nušviesti mūsų veiklą netgi vienuoliams. Pagalvojam, tegul sužino ir jie. Tada sutinkam Aistę
Redakcija: kalbos redaktorės: Jurga, Gintarė news@liverpool.lt straipsniai: Laurynas, Logika, Marija, IceT, Tomas, Simona, Mantė dizainas: Gailė design@liverpool.lt muzika: music@liverpool.lt Laikraštis leidžiamas nuo 2007 m. rugsėjo 8 d. tiražas 500 Visos teisės saugomos.
LIVERPOOL Gimtadienis Vilnius „Havana Social Club“, balandžio 18 d.
2
Klaipėda Goes Indie: Handsome Furs Balandžio 25 d., „Roxy Club“, Priestočio g. 9, Klaipėda.
- liverpool laikraštis #16 -
„Trys muzikos ir taikos dienos“, arba kaip gaila, kad nebuvau aš Vudstoke *** Tekstas: SIMONA Šis šūkis gimė 1969 m. Amerikoje, miestelyje, esančiame netoli Niujorko. Na, o tame miestelyje vyko legendinis, į muzikos istoriją patekęs Vudstoko („Woodstock“) festivalis, roko muzikos šventė, kuri keturias dienas ir tris naktis buvo tapusi hipių judėjimo oaze. Viskas prasidėjo nuo keturių jaunuolių − Michaelio Lango, Johno Robertso, Joelio Rosenmano ir Arčio Kornfeldo idėjos Vudstoke įsteigti mažą įrašų studiją. Situacija susiklostė taip, kad idėja išsirutuliojo iki kelių dienų festivalio. Kadangi festivalis turėjo vykti Vudstoke, organizatoriai nutarė jam duoti miestelio vardą. Tačiau, deja, miestelio valdžia neleido rengti tokio masto renginio. Tuomet visa idėja buvo perkelta į kitą miestelį, kurio gyventojų sprendimas keturiems entuziastams taip pat nebuvo palankus, todėl iš tiesų festivaliui iškilo grėsmė būti atšauktam. Galiausiai jiems pavyko surasti žmogų, kuriam turėtų būti dėkingi visi Vudstoko nacijos nariai. Vienas ūkininkas išnuomavo 14 hektarų lauką, esantį Bethel miestelyje, kuriame ir vyko visas festivalis. Nors vėlgi buvo sulaukta priekaištų iš netoliese gyvenančių žmonių. Tačiau šį kartą skundų niekas nepaisė ir buvo nuspręsta – festivalis bus! Organizatoriai smarkiai prašovė numatydami žiūrovų skaičių: iki renginio buvo parduota 186 tūkst. bilietų, tad jie manė, kad susirinks apie 200 tūkst. žmonių. Tačiau viskas nutiko kiek kitaip: festivalio lauką užplūdo šimtatūkstantinė žmonių minia, kuri tapo nebevaldoma, tad didžioji dalis susirinkusiųjų į renginį pateko nemokamai. Iš viso Vudstoke susirinko 450 tūkst. žmonių ir, pasak ūkininko, išnuomavusio lauką, tai buvo „pati didžiausia grupė žmonių, kada nors susirinkusių vienoje vietoje vienu metu“. Iki Vudstoko buvo vykę ir kiti roko muzikos festivaliai, tačiau jie baigdavosi visišku chaosu. Galiausiai hipių judėjimas ir roko muzika pradėjo asocijuotis su netvarka, chuliganizmu bei girtavimu. Tačiau 1969 m. vykęs Vudstoko festivalis tapo pačiu didžiausiu, įtakingiausiu ir, matyt, geriausiai organizuotu festivaliu roko muzikos istorijoje. Taigi rugpjūčio 15–18 d. visi buvo paskendę muzikos, taikos ir draugiškumo jūroje. Visas laukas buvo tapęs palapinių miesteliu, o daugelis žmonių, buvę kitoje lauko pusėje nei scena, jos tiesiog nematė. Be abejonės, buvo ir kitokių nesklandumų, tokių kaip tualetų stygius, nesibaigiantis lietus, dėl kurio festivalis tapo „purvo vonia“, švaraus vandens stygius norintiems nusiprausti ir pan. Tačiau žmonėms tai buvo nė motais. Renginio metu pasirodė ne tik roko, bet ir bliuzo bei džiazo atlikėjai. Jį atidarė dvasinis
jogos mokytojas indas Swami Satchadinanda, o vėliau festivalį tęsė Janis Joplin, Jimi Hendrix, THE WHO, GRATEFUL DEAD, Richie Havens, Country Joe McDonald, Joan Baez, Carlos Santana, CANNED HEAT, CREEDENCE CLEARWATER REVI-VAL, SLY AND THE FAMILY STONE, JEFFERSON AIRPLANE, Joe Cocker, TEN YEARS AFTER ir daugelis kitų. Iš tiesų nemanau, jog įmanoma aprašyti TEN TUO METU vyravusią atmosferą. Ją reikėtų pajausti, galbūt išgirsti. Kas nežino, apie ką aš čia kalbu, siūlau pasižiūrėti apie Vudstoką dokumentinį filmą, kuris buvo išleistas kitais metais po festivalio. Na, o kas visgi prijaučia hipių judėjimui arba žavisi tuo laikmečiu, turėtų suprasti, apie ką aš čia. Pati festivalio vieta ir visa idėja
gavo J.Hendrix; • THE DOORS festivalyje nedalyvavo, nes J.Morrison bijojo būti nušautas; • renginyje nusprendė nedalyvauti LED ZEPPELIN, nes turėjo kitą, pelningesnį pasiūlymą; • THE BEATLES ten taip pat nedalyvavo, nes J.Lennon organizatoriams pasakė, kad visi grupės nariai dėl festivalio nesusirinks, o kai vietoje bitlų Johnas pasiūlė PLASTIC ONO BAND (Lennono ir Yoko projektas), organizatoriai jų atsisakė; • Vudstoko metu mirė du žmonės, vienas jų dėl narkotikų perdozavimo.
turėjo atspindėti hipių pasaulėžiūrą. Organizatoriams pavyko tai įgyvendinti, o to niekas nesitikėjo. Tad belieka jiems pasakyti AČIŪ, kad roko muzikos kultūra turi tokį įrašą savo istorijoje ir tuo pačiu tyliai pavydėti tiems, kurie ten buvo, visa tai matė, juto ir išgyveno. Peace!
nepavyko. Turbūt svarbiausia to priežastis buvo per daug skirtingų stilių grupės. Tai jau nebebuvo roko muzikos festivalis. Na, o 1999 m. renginys tapo visiška sumaištimi, kurios metu buvo kilę daugybė gaisrų, muštynių ir prievartavimų. Šiemet 40-ųjų metinių proga vėl planuojama organizuoti Vudstoką. Tad laukiam ir žiūrėsim, kaip ir kas bus.
Įdomūs faktai:
P.S. Po legendinio Vudstoko festivalio buvo du bandymai jį pakartoti – 1994 m. ir 1999 m. Tačiau abu kartus organizatoriams
• festivalio metu gimė trys kūdikiai; • festivalio scenos statymo darbai truko mėnesį; • renginio metu buvo susidariusi didžiausia eismo grūstis Amerikos istorijoje; • dauguma grupių grojo nemokamai arba pusvelčiui; • patį didžiausią honorarą (18 tūkst. dolerių)
3
liverpool.lt
- liverpool laikraštis #16 -
Kaip kuriamos dainos *** Tekstas: IceT
RED HOT CHILI PEPPERS „Under The Bridge“ „Under The Bridge“ Anthony Kiedis parašė tuo metu, kai gydėsi dėl priklausomybės nuo narkotikų ir jautėsi ypač vienišas. Tiltas, kuris yra minimas dainoje, yra ta vieta, kur vokalistas dažniausiai eidavo pirkti ir vartoti narkotikų. Savo knygoje „Scar Tissue“ Kiedis aiškino, kad dainos tekstas gimė važiuojant automobiliu iš repeticijos su kitais muzikantais. Tuomet jis buvo nusiminęs dėl to, kad kiti du grupės nariai – gitaristas John Frusciante ir bosistas Michael „Flea“ Balzary – itin susidraugavo, o Anthony jautėsi atstumtas dėl savo problemų su narkotikais. Dėl to dainoje jis rašė: „Sometimes I feel like I don’t have a partner.“ Taip pat jam vis grįždavo atsiminimai apie jo buvusią merginą Ione, tačiau stipriausią ryšį jis jautė su Los Andželu, kurį dainoje vadina „ja“ („I drive on her streets cause she’s my companion/ I walk through her hills cause she knows who I am/ She sees my good deeds and she kisses me windy“). Iš pradžių buvo tik eilėraštis ir Anthony net neketino jo publikuoti. Tai jam buvo per daug asmeniška, tačiau prodiuseris, radęs tekstą kompiuteryje, įtikino Anthony, kad tai galėtų būti puiki daina ir ją būtina įrašyti. Gitaristo Frusciante mama įrašė dainos pritariantį vokalą su dviem savo draugėmis iš bažnyčios choro. 1998 m. hitą perdainavo Didžiosios Britani-
jos merginų grupė ALL SAINTS ir dainą, visų nusivylimui, pavertė dar viena eiline meilės daina. Buvo padaryta ir keletas pakeitimų tekste, pavyzdžiui, „city of angels“ buvo pakeista į „city of cities“, o „I walk through her hills“ į „I walk through his field“. Buvo ištrintas paskutinis posmelis, nes jame galima įžvelgti užuominų apie narkotikus.
THE BEATLES „Penny Lane“ Paul McCartney sėdėjo autobusų stotelėje ir laukė Johno Lennono Penny Lane gatvėje Liverpulyje, šalia jų namų. Laukdamas jis užsirašinėjo, ką matė. Pavyzdžiui, kirpyklą, išklijuotą klientų nuotraukomis („In Penny Lane there is a barber showing photographs“) ar medicinos seserį, pardavinėjančią aguonas, kurios yra Pasaulinių karų aukoms atminti dienos simbolis („A pretty nurse is selling poppies from a tray“). Viską vėliau surašęs pavertė tai daina, kurią visi puikiai žinom. Penny Lane gatvėje vis dar yra ta pati kirpykla ir bankas, kurie minimi dainoje, tačiau namelis, kuriame seselė pardavinėjo aguonas, pavirto į restoraną. Trimito partija dainoje atsirado jau užbaigus ir įrašius dainą, kai Paul McCartney žiūrėjo BBC laidą ir pamatė grupės THE NEW PHILHARMONIA pasirodymą. Jam iš karto kilo mintis pasikviesti grupės trimitininką Dave’ą Masoną, kuris vėliau dar įrašė keletą trimito partijų kitose bitlų dainose („All you need is love“, „Magical mystery tour“ ir „A day in the life“). Dar vienas įdomus faktas, kad dainoje nėra gitaros – John Lennon groja pianinu, o George Harrison – conga būgnu. Beje, po dainos pasirodymo masiškai ėmė dingti Penny Lane gatvės užrašai, todėl miesto valdžia nutarė išdažyti gatvės pavadinimą ant pastatų sienų.
Apranga – tai prašmatnūs kostiumai, tai nuplyšę pankiški skudurai. Bet dainos ir išvaizda dar ne viskas. Pyktis, įniršis, narkotikai, nekontroliavimas žodžių ir veiksmų, muštynės, dienos, praleistos už grotų, – kasdieniame gyvenime grupę supo tikras chaosas. Per koncertus jie nesivaržydavo apspjaudyti savo klausytojų ar susimušti (su žiūrovais ar tarpusavyje). Apie šį laikotarpį prikurta nemažai legendų, todėl sunku pasakyti, kurios istorijos tikros, kurios sugalvotos išradingų žurnalistų ar nemažiau išradingų pačių grupės narių. Ir pats Cave sako, kad kartais reikalinga tiesa, o kartais – graži istorija. Jis pripažįsta, kad gimtadienio vakarėlio laikais jie buvo tikri niekšai, kuriems niekas nerūpėjo. THE BIRTHDAY PARTY muzika tais laikais (1976–1983) padarė didelį poveikį britų neo punk ir gotikinei scenai. Daugybė dabartinių grupių juos mini tarp savo įkvėpėjų (THE JESUS AND MARY CHAIN, COIL, MY BLOODY VALENTINE, DEERHUNTER, GOGOL BORDELLO, COCTEAU TWINS…). Atėjus 1983-iesiems, pamišėliškasis gimtadienio vakarėlis persikėlė į Vakarų Berlyną, kur ir pasibaigė. Paliko mums tris studijinius albumus ir neištrinamą rėžį muzikos istorijoje. Išliko patys stipriausi – Nick Cave, nepaisant visų suvartotų narkotikų ir alkoholio, vis dar gyvas ir kūrybingas. THE BAD SEEDS sėkmingai tęsia muzikinę kelionę šiame pasaulyje. Tiesa, visai neseniai išsiskyrė Micko Harvey’aus ir Nicko Cave’o keliai. Kaip teigia Mick, jis traukiasi dėl įvairių asmeninių priežasčių ir tiki, kad THE BAD SEEDS šiuo metu yra labai geros būklės, todėl puikiai išsivers ir be jo. Beje, iš viso to šėlsmo išaugo ne vien tik blogio sėklos – CRIME AND THE CITY SOLUTION, THESE IMMORTAL SOULS – tai vis gimtadienio vakarėlio trupiniai. Tai ką, 2 metų proga linkiu LIVERPOOL įgauti tiek jėgos, kiek jos turėjo THE
THE BIRTHDAY PARTY Gimtadienio vakarėlis, po kurio išlieka tik stipriausi Tekstas: LOGIKA MARIJA Jei jau švenčiame, tai švęskime taip, kad niekada nepamirštume. Puikus pavyzdys, kaip reikėtų (nereikėtų??) tai daryti – net 8 metus užsitęsęs THE BIRTHDAY PARTY. Kai paminėsiu vieną pagrindinių jo iniciatorių, iš karto suprasite, apie ką kalbu. Taip, tai Nick’o Cave’o ankstesnė grupė, iš THE BOYS NEXT DOOR pavirtusi į THE BIRTHDAY PARTY. Jie tarsi viesulas siaubė gimtąją Australiją, o vėliau ir Londoną (čia Nick gyvena ir šiandien). Be jo, grupę sudarė ne mažiau svarbūs Mick Harvey, Tracy Pew, Phill Calvert ir vėliau prisijungęs Rowland Howard. „Net Alfredas Hitchcockas ir Johnas Cale’as nebuvo tokie bauginantys“, – sakė kritikai apie Cave’o dainavimą. Sakiau „dainavimą“? Jis klykdavo, spiegdavo, urgz-
davo ir riaumodavo. Ekspresyvūs, nihilistiški dainų tekstai, sukurti to paties Nicko, pakeitė Lou Reedo, Davido Bowie, Alice Cooperio, ROXY MUSIC ir Alexo Harvey koverius, kuriuos pradžioje daugiausia dainavo grupė. Bet neapsigaukite, jie sugebėjo ne vien tik kelti triukšmą – kartais imdavo ir sudainuodavo kokią ilgesingą baladę. Nick savo dainavimu dažnai primindavo Jimą Morrisoną (THE DOORS), išvaizda – Simoną Gallupą (THE CURE).
LIVERPOOL Gimtadienis Vilnius „Havana Social Club“, balandžio 18 d.
4
BIRTHDAY PARTY, taip pat linkiu, kad iš jo išaugtų kas nors tokio gero, kaip Nicko Cave’o muzika ir, aišku, linkiu likti sveikiems ir gyviems.
- liverpool laikraštis #16 -
PJ Harvey & John Parish „A Woman a Man Walked By“ *** Tekstas: MANTĖ Niekam turbūt nereikia pristatinėt kiečiausios dainuojančios moters. Taip, taip – tai Polly Jean Harvey, kuri šiais metais su John Parish pristatė dar vieną sėkmingą ir tikrai įdomų darbą – „A Woman a Man Walked By“. Kas visgi nėra pažįstamas su PJ Harvey, tai trumpa istorija apie vieną iš įdomiausių alternatyvaus/indie roko atlikėjų. Savo karjerą ji pradėjo 1992 m. albumu „Dry“, išleistu „Too Pure/Indigo“ muzikos įrašų kompanijoje. Jau 1993 m. PJ išleidžia albumą „Rid of Me“ įrašų kompanijoje „Island“ ir nuo to laiko leidžia albumus būtent šioje kompanijoje. PJ išsiskiria savo vokalo valdymo unikalumu ir griežtu stiliumi bei, aišku, jos muzikos ypatingu stiliumi jau tapusiais eksperimentais. 1995 m. pasirodo albumas „To Bring You My Love“, kuris atneša šiek tiek panašią į Nicko Cave’o muzikos atmosferą bei žodžius, pripildytus religinių metaforų ir išpažinimų. „Is this Desire?“ – vėl šioks toks posūkis PJ Harvey kūryboje. Šiame 1998 m. išleistame albume pasirodo daugiau intymiosios, gal net moteriškosios PJ pusės. Išties gražus darbas, o štai 2000 m. išleistame albume „Stories from the City, Stories from the Sea“ yra toji neužmirštama melancholiška ir
be galo graži daina su Thomu Yorke’u „This Mess we’re In“! Po ketverių metų pertraukos pasirodo albumas „Uh Huh Her“, vienas iš griežčiausių ir stipriausių jos darbų, grėsmingas ir atviras, su aštriomis gitarų partijomis ir šiurkščiais žodžiais bei skausmingu vokalu. Nuo gitaros prie pianino PJ pasuka 2007 m. albume „White Chalk“. Apie šį albumą galima būtų kalbėti ilgai ilgai, analizuoti žodžius ir muziką, nes tai išties sudėtingas kūrinys. Subtilus pianino skambesys išglosto visus PJ Harvey riksmus, tai vienas jautriausių albumų jos karjeroje. Netgi pats jautriausias, nors vis vien išlieka jos stilius, kuo ji ir yra nuostabi! Turėdama savo griežtą stilių, ji sugeba išvystyti vis naujas formas jam pateikti, vis įdomiau ir vis duodama šį tą naujo. Ji turi drąsos eksperimentuoti, tad jos darbai niekad nebūna nuobodūs. „White Chalk“ prodiusavo John Parish, ir štai, praėjus pusantrų metų po šio sudėtingo albumo, pasirodo ne ką prastesnis PJ ir Johno Parisho bendras darbas „A Woman a Man Walked By“. Pirmasis šio albumo singlas „Black Hearted Love“ kvepia ta senąja PJ Harvey kūryba. Aštrios gitaros ir juoda suknele šokinėjanti PJ. Būtina pamatyti šios dainos vaizdo klipą ir pajausti, kaip naujai gali skambėti ir atrodyti dar devyniasdešimtaisiais pasirodžiusi mergiotė! Nuostabi daina „April“, kaip tik šiam mėnesiui apdainuoti, melancholiška, lėta ir atskleidžianti naują PJ balso skambėjimo galimybę. Dainoje „The Chair“ yra stipri pianino solo partija, pia-
5
ninas pasigirsta ir dainoje „The Soldiers“, kuri primena „White Chalk“ dainas vokalu, tačiau išsiskiria akustinės gitaros folk skambesiu. Būtent šis albumas išsiskiria savo įvairiapusiškumu, jame girdime ir tą džeržgiančiu balsu šūkaliojančią mergiotę, ypač dainoje „Pig Will Not“ ir jautriai beaistriškumą apdainuojančią moterį „Passionless, Pointless“ (bene gražiausia daina, kokią esu girdėjusi paskutiniu metu!), jau nekalbant apie muzikinę pusę – čia puikiai pasidarbavo John Parish. Kiekviena daina turi savo unikalią kompoziciją, instrumentų įvairovė ir kompozicijų sudėtingumas įneša dar daugiau žavesio. Reikia klausytis dar ir dar, ir dar kartą, kad pagautum visą „A Woman a Man Walked By“ koncepciją. O aš tik krykštauju ir džiaugiuosi, nes šioji nepaprasta moteriškė sugeba genialiai atverti abi puses – tiek griežtąją, tiek jautrią ir pažeidžiamą, neperžengdama ribos į sentimentalumą. Be jokios abejonės, šis albumas vienas iš geriausių darbų, pasirodžiusių šiais metais! Ir vienas iš brandžiausių albumų pačios PJ Harvey karjeroje, kas be galo džiugina. Kiečiausia moteris dar nesustoja ir toliau tobulėja.
liverpool.lt
- liverpool laikraštis #16 -
2008-05-30 LIVERPOOL vakarėlis, „Tarantino“, Vilnius
2008-07-19 LIVERPOOL’inės, Palanga
2008-04-18 LIVERPOOL vakarėlis, „The Pub“, Vilnius 2008-07-16 LIVERPOOL’inės, „Tarantino“, Vilnius
2008-07-18 LIVERPOOL’inės, „Metro“, Šiauliai 2008-04-19 LIVERPOOL gimtadienis, ŠMC kavinė, Vilnius
2008-07-17 LIVERPOOL’inės, „The Face“, Kaunas
LIVERPOOL Gimtadienis Vilnius „Havana Social Club“, balandžio 18 d.
6
2008-10-16 LIVERPOOL vakarėlis, „Tarantino“, Vilnius
2008-08-23 LIVERPOOL vakarėlis, „Paparazzi“, Vilnius
- liverpool laikraštis #16 -
2008-10-17 LIVERPOOL vakarėlis, B.O., Kaunas
2008-12-26 LIVERPOOL Kalėdinis vakarėlis, „Tarantino“, Vilnius 2009-03-27 LIVERPOOL vakarėlis, „Alaus Namai“, Vilnius
2008-11-28 LIVERPOOL Dienos, bendruomenės susitikimas, „Barbacan“, Vilnius
2009-02-06 LIVERPOOL vakarėlis, „Teatro bufetas“, Šiauliai
2009-03-28 LIVERPOOL vakarėlis, „Jam pub“, Kaunas
2008-11-29 LIVERPOOL Dienos, konferencija ir vakarėlis, „Havana Social Club“, Vilnius
2009-02-07 LIVERPOOL vakarėlis, B.O., Kaunas
7
liverpool.lt
- liverpool laikraštis #16 -
NAUJIENOS Brandono Flowerso pokštai
BABYSHAMBLES
BLUR
BABYSHAMBLES patvirtino, kad šiais metais dalyvaus futbolo „Celebrity Soccer Six“ turnyre. Grupė, vadovaujama Pete’o Doherty, susitiks su varžovais THE HOOSIERS ir THE VIEW. Pinigai, gauti iš turnyro, kuris vyks gegužės 24 d. „Chelsea FC ground Stamford Bridge“, bus paaukoti samariečiams. BABYSHAMBLES yra dalyvavę šiame renginyje ir anksčiau, kaip ir KASABIAN, Robbie Williams, OASIS, BLUR ir pan. Bilietai buvo pradėti pardavinėti balandžio 6 d., tad jei kur netoli trinsies − būtinai apsilankyk! Daugiau informacijos: chelseafc.com.
Prieš BLUR vėl kimbant į darbus ir planuojant pradėti koncertinį turą liepą, gitaristas Graham Coxon Jungtinėje Karalystėje surengs savo naujo solinio albumo turą jau gegužės mėnesį. Šio turo metu bus surengta 12 koncertų, kurie sutaps ir su naujojo albumo „The Spinning Top“ išleidimu. Pristatysiantis albumą singlas „In the morning“ planuojamas išleisti balandžio 18 d., o pats albumas bus išleistas gegužės 11 d.
Where The Wild Things Are Naujausiame Spike’o Jonze’o filme „Where The Wild Things Are“ nuskambės nemažai geros muzikos. Garso takelyje rasime THE ARCADE FIRE „Wake Up“, Karen O iš THE YEAH YEAH YEAHS ir Bradfordo Coxo (DEERHUNTER) dainų. Filmas pastatytas pagal populiarią Maurice Sendak to paties pavadinimo knygą vaikams. Oficialiai galėsite žiūrėti nuo šių metų spalio 16 d. Oi, kaip ne greitai dar.
Stuart Murdoch Stuart Murdoch iš BELLE AND SEBASTIAN pagaliau baigia įgyvendinti projektą, kurį sumąstė dar 2004-aisiais. Koks tai projektas? Stuart konkurso, paskelbto IMMEM (socialinis tinklas), atsirinko mokančių dainuoti žmonių, su kuriais įrašinėjo muziką (kai kurios dainos – BELLE AND SEBASTIAN koveriai). Viso šio projekto tikslas – 14 dainų albumas „God Save the Girl“, kurį galėsite turėti jau birželio 22 d. O nuo gegužės 11 d. ieškokite pirmojo singlo „Come Monday Night“ (kaip jau tapo beveik įprasta, jį gau-site nemokamai, prisiregistravę godhelpthegirl.com).
THE KILLERS lyderis Brandon Flowers neseniai išgąsdinęs (daugelio turbūt ir atsikratęs) savo grupės gerbėjus paskutiniuoju grupės albumu, pasirodo, pokštauja ne tik scenoje ir įrašų studijoje, bet ir kalbėdamas apie muzikos istoriją. Neseniai jis pareiškė, kad buvęs grupės NIRVANA lyderis Kurt Cobain ir jo kurta grunge stiliaus muzika paskatino roką tapti depresišku, t. y. pašalino žaismingumą iš rokenrolo. Kalbėdamas apie šį, jo manymu, svarbų roko aspektą, savo grupės jis nenurašo ir teigia, kad dabartinę Amerikos muziką THE KILLERS daro šviežesnę ir žaismingesnę. Galbūt ji išties žaismingesnė nei NIRVANOS, bet ar šviesesnė, sunku pasakyti, nes, kaip kalbama Vilniuje, KILLER’ių jau klausosi ir trumpaplaukiai Kamčatkos gyventojai, kurie apie rokenrolą prieš kurį laiką nežinojo nieko. Gaila tik, kad klausydami paskutinio THE KILLERS albumo, jie apie tą patį rokenrolą taip nieko ir nesužinos.
Paul McCartney ir Ringo Starr Laukėm to tikrai ilgai. O kai kas belaukdamas ir pamiršo. Pagaliau seras Paul McCartney ir Ringo Starr susitiko scenoje. Ir tai nebuvo balandžio pirmosios pokštas, o labdaros koncertas. Visi surinkti pinigai atiteks Davido Lyncho fondui, kuris skatina transcendentinę meditaciją mokyklose. Renginio pradžioje seras Paul padainavo kelis savo ir legendinės grupės THE BEATLES kūrinius, tačiau per „With a Little Help from My Friends“ į sceną išbėgo žymusis būgnininkas ir jie kartu užtraukė linksmą dainą. Anksčiau tą vakarą Ringo atliko „Yellow Submarine“ ir „Boys“. Renginyje taip pat dalyvavo Sheryl Crow, DONOVAN ir Ben Harper.
KISSOGRAM Jau galime klausytis naujo KISSOGRAM darbo „Rubber & Meat“. Ir net nebūtina turėti daug pinigų, kad galėtumėte tai padaryti. Pirmąjį albumo singlą „Rubber & Meat“ gausite nemokamai, apsilankę myspace.com/kissogram. O visas 12 dainų (išskyrus „The Deserter“, kurią rasite MySpace) išgirsite last.fm/music/kissogram. Šį kartą vokiečiai bandė naudoti mažiau elektronikos ir į muziką įdėjo daugiau jėgos. Na, kaip jiems tai pavyko, paklausykite patys. Man patiko, gal ir jums patiks.
INDIE scena
8
- liverpool laikraštis #16 -
Kaip kuklios pelytės užvaldė pasaulį, arba MODEST MOUSE istorija *** Tekstas, iliustracija: TOMAS
„Norėčiau atrasti minčių kelią, netiesiogiai atspindintį pasitikėjimą savimi, tai yra mieliausios mintys, ir labai dažnos tiems kukliems, peliaspalviams žmonėms, kurie nuoširdžiai tiki, kad jiems nepatinka būti kitų giriamiems.“ Tai citata iš Virginios Woolf kūrinio „Žymė ant sienos“, pagal kurią Isaaco Brocko grupei buvo suteiktas kuklių pelyčių vardas – MODEST MOUSE. Tiksliųjų mokslų atstovams galime pažerti šiuos faktus: MODEST MOUSE susikūrė 1993 m. viename Sietlo rajonų – Issaquah. Grupės pagrindą sudaro vokalistas, gitaristas ir žodžių autorius Isaac Brock, būgnininkas Jeremiah Green ir bosistas Eric Judy. Šiuo metu prie trijulės yra prisijungę Johnny Marr, Joe Plummer, Tom Peloso ir Jim Fairchild. Per 16 gyvavimo metų šios kuklios pelės tikrai nepasikuklino išleisdamos tris EP bei aštuonis albumus (įskaičiuojant ir rinkinius). Šių metų rugpjūtį turėtume sulaukti dar vieno EP, kuris vadinsis „No One’s First and You’re Next“. Galima sakyti, kad MODEST MOUSE iš tikrųjų buvo palyginti kuklūs, mažai kam už Amerikos ribų žinomi, kol neperėjo į „Sony“ priklausančią nepriklausomo meno serijinę žudikę – įrašų kompaniją „Epic“.
Pirmas rimtas smūgis, kurį sudavė MODEST MOUSE dreifuojančiai roko kultūrai, buvo albumas ,,The Moon & Antarctica“, pasirodęs 2000 m. Pitchfork Media, interneto platybėse pasislėpęs nepriklausomos muzikos kritikas, apdovanojo šį albumą 2000-ųjų metų bronzos medaliu. Tai tikrai aukšta vieta, juolab kad tik tokie šedevrai kaip RADIOHEAD „Kid A“ ir SIGUR RÓS „Ágætis Byrjun“ tesugebėjo užlipti ant aukštesnių prizinių vietų pakylos laiptelių. Daina „3rd Planet“ nekaltais akordais ir balsu, sklindančiu iš Antrojo pasaulinio karo metais gaminto mikrofono, pakankamai stipriai įtempia ausies būgnelius viso albumo perklausai ir atbaido smilių nuo mygtuko „kita daina“. Ir visa tai buvo palyginti tik menkas virpesiukas, kuriam iki Richterio skalės mažiausią vertę turinčios padalos dar buvo toli. 2004 m. balandį pasaulį sukrėtė istorinis drebėjimas, o gal net globali katastrofa, pavadinta „Good News for People Who Love Bad News“. Tai buvo ketvirtas MODEST MOUSE albumas, nupūtęs į šalį THE FIERY FURNACES „Blueberry Boat“, THE WALKMEN „Bows + Arrows“, CASTANETS „Cathedral“ ar net AIR „Talkie
9
Walkie“. Nukentėjo ne tik šie, bet ir kiti tylos drumstėjai, kuomet muzikos prekių parduotuvėje žmonės, prisiskaitę „Rolling Stone“ ar kito šlamšto, formuojančio išankstinę nuomonę, pasirinkdavo peliukus vietoj kitų atlikėjų. Žmonės kalba, kad „Good News for People Who Love Bad News“ privertė bankrutuoti ne vieną įrašų kompaniją. Tais metais „Epic“ gavo didžiausią torto gabalą. Kas nėra girdėjęs „Float On“ ar „Ocean Breathes Salty“, žinokite, kad iki šiol gyvenote veltui. Iki šios milisekundės vėliausias ,,La Troškinys“, kurį paruošė Isaac ir kiti peliukai, yra ,,We Were Dead Before the Ship Even Sank“. ,,Dashboard“, ,,Missed the Boat“ ir ,,We’ve Got Everything“ numalšino mano alkį. Ištuštinau visą dubenį, netgi apsilaižiau pirštus ir, pakilęs nuo muzikinio grotuvo stalo, garsiai padėkojau virėjams. Kad ir kaip puritoniškai ir apgailėtinai skambėjo Virginios Woolf vaizduojami kuklieji personažai, MODEST MOUSE paradoksaliai įrodė, kad ir pilka vieną dieną gali virsti ryškia spalva.
INDIE scena
- liverpool laikraštis #16 -
interviu: THE HITFAKERS *** Kalbino: GINTARĖ Jauna grupė – viena iš kelių, grosiančių LIVERPOOL gimtadienio vakarėlyje „Havana Social Club“ balandžio 18 d. Išsiaiškinsime, ką grupės muzikantai galvoja apie gyvenimo prasmę, lietuvių kalbą ir kitas Lietuvos roko grupes. Mykolas ir Titas nuomonę turi. Prieš THE HITFAKERS grojote kitur. Manote, jau suradote save, ar vėl išsilakstysit kas sau? T.: aš savo muzikinę karjerą pradėjau pankroko grupėje DOX, vėliau – grupės TYLIAI, THE FLY. Teko talkint ir ex-grupei MEMORIA, kuri vėliau sėkmingai išsivystė į grupę FLAMINGO. M.: kadangi visas progresyvusis jaunimas pradeda nuo pankroko, tad ir man teko iš ten lįsti į dienos šviesą. Pirma grupė – ANOMALY, po to THE BALLOONS, MERLIN, NATAS. Sugrojau bosu ir paskutiniame grupės THE FLY koncerte, matyt, po to jie ir iširo (juokiasi). Manau, save suradom. Jei ir dabar teks išsilakstyt, manau, nebeturėsiu kantrybės vėl viską pradėt iš naujo. Nors niekada nesakyk niekada. Kiek dainų kartu jau esate sukūrę? Kokios jos ir apie ką? T.: paruošę koncertams šiuo metu esame apie 8–9 dainas. Tai, mano manymu, yra rekordiškai daug per vos vos daugiau nei pusę metų. Be to, turime dar nemažai nebaigtų dainų. Taip, THE HITFAKERS yra labai produktyvi grupė. M.: kuriame išskirtinai hitukus (juokiasi). Ar turite tokių savybių, kurios trukdo kartu kurti ar groti? Kaip su jomis kovojate? T.: turime. Bet tik tiek, kiek jų ir reikia. Jei turėtume per daug, negalėtume kartu kurti apskritai. Jei jų būtų per mažai ar visai nebūtų, tai… na, taip turbūt nebūna. M.: esame gana skirtingi žmonės, tad ne viskas kartais eina kaip per sviestą, bet padarytos klaidos leidžia dar labiau suprasti, kaip svarbu žinoti savo vietą ir gerbti kitų nuomonę. Kodėl nedainuojate lietuviškai? Negi anglų kalba gražesnė? M.: tekstus kuria Titas, tad tegu ir aiškinasi, kaip jam ten geriau sekasi. Mes neatmetam tos galimybės, kad galime ir lietuviškai uždainuoti, bet kol kas pasirinkom tokį sprendimą. Lietuviškai dainuojančių grupių dabar yra pakankamai daug, bet gerus tekstus rašančių... Aš taip pat labai žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba sukurti gerą lietuvišką DAINĄ, tai reiškia – gerą
INDIE scena
aranžuotę, gerą tekstą ir gerą melodiją. Parašyti gerą lietuvišką tekstą yra viena, o iš to padaryti gerą dainą – visai kas kita. T.: esu įsitikinęs, kad lietuviškai dainuoti roką yra maždaug 50 kartų sunkiau. Aš tikrai nesugebėčiau parašyti labai gero lietuviško teksto. Arba, jei sugebėčiau, tai atsitiktų daug rečiau nei rašant anglų kalba. Tai nereiškia, kad mes esame prieš lietuviškai dainuojančias grupes. Aš žemai lenkiu galvą prieš tuos žmones, kurie sugeba gerą tekstą parašyti mūsų gimtąja kalba. Kai aplanko kūrybinė krizė, Jūs: a) niekur neskubate ir laukiate mūzų; b) vėl pradedate rūkyti; c) pradedate ieškoti kitos grupės? M.: nebūna man kūrybinių krizių. Na, nebent
pradedu daryti visus išvardintus variantus. T.: man tiktų visi atsakymų variantai. Ko esate pasimokę iš savo sėkmių ir nesėkmių? O gal mokotės tik iš kitų klaidų, nes taip paprasčiau (nors neįdomiau)? T.: hm… nesėkmių mes daugiausia turėjome eksperimentuodami techniniais dalykais. Bet kiekviena nesėkmė leido suprast, ką darome blogai. Nemanau, kad esame iš tų, kurie kartotų klaidas po kelis kartus. Be to, turime daug draugų, tarp jų ir gerų muzikantų, kurie nemeluoja ir pasidalina savo nuomone apie mūsų kūrybą ar atlikimą. M.: kaip sakė dėdė Miša iš vieno animacinio filmuko: „Amžių gyveni – amžių mokaisi.“ Jis pasiutusiai įžvalgus lokys. Tai kur gyvenimo prasmė? T.: pasiekti tokį lygį, kai nebegali nekurti. Kai kurdamas jauti didžiulį, tikrą, nuoširdų pasitenkinimą, o kažkam dar tai ir patinka. M.: pasakyčiau aš, kur ta gyvenimo prasmė, bet patylėsiu šįkart... Ji visai ne ten, kur mes ieškom (juokiasi).
10
Kiek laiko praleidžiate prie veidrodžio prieš koncertą? T.: daug, bet norėtųsi dar daugiau (cha, cha). M.: negi aš panašus į žmogų, leidžiantį laiką prie veidrodžio? Ar Jums svarbus grupės vizualinis įvaizdis? Kaip jį kuriate? Koks šito reikalo lygis Lietuvoje? M.: taip, svarbus, bet kiek kitokia forma (be stovėjimo prie veidrodžio). Kadangi patys vis dar vystymosi stadijoje, tai nespėjam įgyvendinti visų sumanymų. Taip pat ir vizualinių. O jie tikrai bus, ir bus visai kitokie, nei iki šiol buvę Lietuvoje. Nes vien tik stovėti ant scenos ir groti, mano nuomone jau nebeužtenka. Dabar jau yra daug didesnės galimybės pasirodymus padaryti įdomesnius publikai. To ir sieksim. Nes kol kas Lietuvoje gyvai grojančios grupės (gyvai grojančios savas dainas) apie vizualumą negalvoja, arba beveik negalvoja. Kas dar erzina? T.: erzina koncertų organizatoriai, manantys, kad grupės turi grot nemokamai, prastai parinktomis koncertų datomis ir dar su bet kokia joms pakišta aparatūra. M.: ai neišsimiegu, mane viskas erzina. Kuriomis Lietuvos grupėmis žavitės (be savosios)? T.: aš turiu labai daug lietuviškų favoritų. Iš dabartinių arba, tarkim, egzistuojančių grupių man įdomios yra PONIS IR KLAIDOS, draugai FLAMINGO, THE COLOURS OF BUBBLES. Tiesa, visai neseniai radau THE DOMINOES. M.: tomis pačiomis, bet dažniausiai būnu grupės BIPLAN koncertuose (juokiasi). Matyt, man jie patinka labiausiai. Patinka nemažai grupių, bet iki totalaus žavėjimosi dar nepriėjau. O ne Lietuvos? T.: oi… dar daugiau favoritų. Kažkaip visai neseniai įsigilinau į SUEDE ir Bretto Andersono kūrybą. Dar labai patinka KULA SHAKER, THE CHARLATANS ir dar koks milijonas kitų grupių ir atlikėjų. M.: man patinka Hendelis. Kiek dar metų duodate rokui? Kokia bus ateities muzika? T.: keistas klausimas. Rokui duodu amžinybę. Jis buvo ir bus. Kaip džinsai. Ir net nesvarbu, kokiomis priemonėmis jis bus atliekamas. Svarbiausia jo specifika ir principai. M.: kol pasaulyje bus elektra, bus ir rokas. Kai ją atjungs...
- liverpool laikraštis #16 -
Žaliuojantis Adamas ir purvinieji persikai *** Tekstas: LOGIKA MARIJA
– Kas čia per senis dainuoja? – paklausė draugė, kai užleidau jai savo mėgstamą dainą. – Koks iš jo senis, jis už tave jaunesnis, – atsakiau. Taigi kas tas senis? Vienas iš purvinųjų persikų (THE MOLDY PEACHES). Vokiečių numylėtinis. Dainavo su Pete Doherty. Žalias, bet ne diena. Adamas, bet ne pirmasis. Kas??? Ne, tai ne supermenas. Ir tikrai ne Barakas Obama. Teisingas atsakymas yra Adam Green. Kuo jau kuo, bet senatve kol kas jo dar negalime kaltinti – gimė gūdžiais 1981-aisiais. Gegužės 25 dieną. Niujorke. Matyt, daugumai purvinieji persikai asocijuojasi su filmu „Juno“. Būtent dėl šio filmo populiarumo dabar ne vienas indie gerbėjas važiuodamas dviračiu niūniuoja sau po nosimi „Anyone Else But You“. O už tai, kad
daina pateko į šio filmo garso takelį, grupė turėtų padėkoti pagrindinio vaidmens aktorei Ellen Page. Kai režisierė jos paklausė, kokios muzikos galėtų klausytis filmo herojė Juno, ši pasiūlė THE MOLDY PEACHES. Tai kas gi jie tokie? Be abejonės, Adam Green, Kimya Dawson ir dar 4 jų draugeliai. Grojo linksmą antifolką, koncertuose persirenginėjo triušiais, Piteriu Penu, supermenu, ir nesuko sau galvos, kai po rugsėjo 11-osios įvykių JAV jų paprašė iš albumo išimti dainą „NYC’s Like a Graveyard“ (išvertus reiškia maždaug – „Niujorko miestas tarsi kapinynas“). Šito padaryti jie nesutiko – daina buvo sukurta ir įrašyta dar gerokai prieš liūdną dvynių prekybos centrų baigtį. Tačiau koncertuose daugiau jos nebegrojo. Bet palikime THE MOLDY PEACHES ramybėje. Jie jau nebedainuoja kartu.
11
Geriau pakalbėkime apie kitas įžymybes. Johnny Depp, Nat King Cole, Jessica Simpson, George Bush, Michael Moore – tai tik keli iš laimingųjų (ar tikrai?), kuriuos Adamas mini savo dainelėse. Sakau dainelėse, nes jos trumputės, beveik visos trunka po 2–3 minutes (na, pirmajame albume yra ilgesnių). Tačiau vienoje tokioje dainelėje Adamas spėja papasakoti visą istoriją, pvz., kad ir apie tai, kaip jis ėjo į kompiuterių šou, bet neturėjo bilieto, todėl vargšelis buvo įmestas į sniegą. O šiaip įsiklausę išgirsit, kad Adamui rūpi viskas (kitaip sakant, niekas) – mėlyni paukščiai, jo draugai, princesės lova, plaukuota moteris, užšaldymas laike, šokiai, narkotikai, rūkymas, spanguolių saldainiai, spurgos, tropikų salos, Tomas ir Džeris, paplūdimys... Žodžiu, kiekvienas ras sau artimą temą. Visos šios ir daug daugiau fantastinių/realistinių/keistų istorijų sutelpa į 5 studijinius albumus. Beje, įdomus faktas – visi trys pirmieji albumai išleisti 22 mėnesio dieną: „Garfield“ – 2002 m. spalio 22 d., „Friends Of Mine“ – 2003 liepos 22 d. ir „Gemstones“ – 2005 m. vasario 22 d. Su ketvirtuoju „Jacket full of Danger“ ši įdomi tradicija buvo sulaužyta, jis išleistas 2006 m. balandžio 24 d. Kol kas naujausias, pernai išėjęs „Sixies and Sevens“, pasirodė kovo 18 d. Na, o jei esate besotis, kuriam nepakanka tų penkių albumų (ir visų singlų), užsukite į Adamo internetinį dienoraštį thelakeroom. com. Kaip skelbia antraštė, tai „a fatalistik blogh of dissapointment and doom where nothing lasts. Also a Konsumer Guide of product photography for loserz like U. And The diary of an action-film star ADAM GREEN.“ Tiesa, daugiau dainų čia neišgirsite, bet galėsite prisižiūrėti į Adamą iki soties. Be to pamatysite, kaip jis atsibudo Meksikos kalėjime, šventė Kalėdas, lankė savo močiutę ir daug kitų fotoreportažų, su paties Adamo ranka pakeverzotais pasakojimais. Žodžiu, tikrinkit. O kol skaitysit, kad Adamas filmuojasi naujoje „The Gossip Girl“ (toks niujorkiečių serialas) serijoje, aaa… kokį čia jums dar darbą sugalvoti? Ai, tiesiog: thank me for your time, ’cause I can be as bad as you. P.S. O jei norite sužinoti, kodėl mano draugė palaikė jį seniu, niekur nedingsit, turėsit patys pasiklausyti.
INDIE scena
- liverpool laikraštis #16 -
04-18 HAVANA SOCIAL CLUB
***
.
RESTORANO SALE 18:00-20:00 Stalo futbolo mokymai (Lietuvos stalo futbolo federacija) po 20:00 DVD koncertai, Youtube klipai . (relaksacine, alaus ir susikaupimo . erdve) .
KONCERTU, SALE 21:00-24:00 LIVERPOOL Live: Yellow The Spins The HitFakers The Colours of Bubbles 24:00-04:00 LIVERPOOL Labs: roko muzikos tyrimai .
RAUDONOJI SALE 22:00-04:00 LIVERPOOL Party .
***
IEJIMAS: 10 LT ,
Daugiau: liverpool.lt
12