Edition 18

- liverpool laikraštis #18 -

Sankt Peterburgas Reikjavikas INDIE SCENA:

PASSION PIT interviu: GRIM CITY

Andrew Phillip Tipton Futbolas

18 LIVERPOOL laikraštis #18 birželis 1 2009 tiražas 500 liverpool.lt

- liverpool laikraštis #18 -

REDAKCIJOS ŽODIS

ARTĖJANTYS KONCERTAI

*** Tekstas: LOGIKA A

***

KINGS OF LEON Birželio 15 d., O2 Arena, Millennium Way, Londonas, Didžioji Britanija.

Pradėjo lyti, o aš norėjau, kad lašai kristų dar stipriau ir nuplautų nuo mano megztinio spalvas, kurios tekėtų šaligatviu su besiliejančiais piešiniais ant plytelių. Įkvėpimas. Jo gali semtis iš bet kur. Kaip pasakyčiau aš: iš bet kur – iš niekur. Bet šį kartą klysčiau.

Kas įkvepia tave?

Muzika? O jei negali jos dabar girdėti? Taip taip, ją galima girdėti ir mintyse. Kas dar? Žmonės? Nukreipęs žvilgsnį prieš save išvysi šimtus pro šalį bėgančių žmonių, kurių daugumos nebematysi niekada gyvenime.

Dažnai galvoju apie tai, todėl stengiuosi įsiminti jų veidus ir tai man yra įkvėpimas. Bet ir vienatvė gali įkvėpti, ar ne? O ką aš tuo noriu pasakyti?

Negi nematai, kad šiame tekste daugiau klausimų nei atsakymų? Gal tuomet įkvėpimas yra ieškojimas: žmogaus, jausmo ar tikslo.

Tada nusiaunu batus ir pradedu lakstyti po spalvotas balas, palikdama įvairiaspalves pėdas ant šaligatvio. Ir plytelės gali būti idėjų šaltinis.

Savo įkvėpimą siųsk:

V.D. ROCKABILLY GROUP Birželio 17 d., „Aula Blues Club“, Vilnius.

NAKTINĖ PUFAIKA Birželio 18 d., „Bix“, Vilnius.

LIVERPOOL party Birželio 19 d., „House of Music“, Vilnius.

ARBATA Birželio 19 d., „Artistai“, Vilnius.

P.d. 1040 LT-01004, Vilnius CP LIETUVA Atsakymas garantuotas.

BIPLAN Birželio 26 d., „House of Music“, Vilnius.

Heineken Open’er Liepos 2–5 d.

Gdynia, Lenkija.

Redakcija: kalbos redaktorės: Jurga, Gintarė news@liverpool.lt straipsniai: Laurynas, Logika, Tomas, Gailė, Vaiginta, Simona, Augustinas dizainas: Gailė design@liverpool.lt muzika: music@liverpool.lt Laikraštis leidžiamas nuo 2007 m. rugsėjo 8 d. tiražas 500 Visos teisės saugomos.

LIVERPOOL party birželio 19 d. „House of Music“, Vilniuje

2

„Roko naktys 2009“ Rugpjūčio 7–8 d.

Zarasai.

- liverpool laikraštis #18 -

Roko muzika žalinga? *** Tekstas: VAIGINTA 1973 m. Dorothy Retallack išleido knygą pavadinimu „Muzikos garsas ir augalai“, kurioje ši pagyvenusi koledžo studentė aprašo savo originalius bandymus ir pateikia pritrenkiančių faktų apie tai, kaip augalai reaguoja į įvairių stilių muziką.

Moteris atliko eksperimentus dviejuose kambariuose – viename augalams buvo grojama rami muzika, o kitame – sunkusis rokas (kaip Jimi Hendrix ir LED ZEPPELIN). Ji ne tik pastebėjo, kad kambaryje, kuriame skambėjo ramūs muzikos garsai, augalai veši daug geriau, bet ir jų stiebai pradėjo krypti radijo link. Kitokia reakcija buvo augalų, augančių trankaus roko kambaryje – po šešiolikos dienų eksperimento jie buvo beveik nuvytę, o jų stiebai buvo nusisukę nuo kolonėlių. Dar vienas įdomus atradimas – augalai, kuriems buvo grojamas rokas, turėjo būti laistomi daug dažniau.

Galima daryti išvadą, kad augalai, atsakydami į tam tikrą muziką, atidaro savo poras ir taip greičiau praranda drėgmę. Dorothy atliko kitą bandymą: į dvi menzūras įpylė po lygiai vandens, ir iš tos menzūrėlės, prie kurios grojo rokas, vanduo išgaravo per trumpesnį laiką nei iš tos, kuri buvo pastatyta šalia lengvesnės muzikos.

Unikalūs ir Masaru Emoto aiškinantys vandens ryšį su muzika eksperimentai, kuriuos jis aprašė knygoje „Žinia, kurią mums praneša vanduo“. Jis atliko bandymus rodydamas vandeniui užrašytus žodžius, nuotraukas, taip pat padėjęs distiliuoto vandens tarp dviejų kolonėlių, per kurias skambėjo įvairių stilių muzika. Užšaldęs vandenį jis stebėjo, kokios struktūros snaigės susidarė.

Jis ne tik atrado, kad vanduo, paveiktas harmoningos klasikinės muzikos, sudarė

taisyklingas snaiges, kitaip nei vanduo, paveiktas sunkaus roko, bet ir pastebėjo, kokią įtaką vandeniui daro žodžiai. Dėl tokios frazės kaip „Man nuo tavęs bloga, aš tave nužudysiu“ ar užrašo „Adolf Hitler“ susidarė itin chaotiškos snaigių struktūros, kitaip nei dėl žodžių „Ačiū“ ir „Motina Teresė“. Vadinasi, vanduo geba reaguoti ne tik į muziką, bet ir į dainos žodžius. Žmogaus organizme yra apie 60–70 proc. vandens. Tačiau kodėl rokas daugeliui žmonių nekelia nemalonių pojūčių?

Kita vertus, kai kurie atlikti eksperimentai parodė, kad nereguliarūs ritmai roko muzikoje žmogaus sveikatai taip pat yra žalingi. Puikus pavyzdys, kokią įtaką ši muzika turi baltymams – aštuntame dešimtmetyje paaugliai į roko koncertus atsinešdavo žalių kiaušinių ir padėdavo juos priešais sceną. Koncertui dar nesibaigus juos būdavo galima valgyti, nes kiaušiniai tapdavo kietai virti. Kitas įdomus įvykis – po 1971 m. vykusio PINK FLOYD koncerto priešais didžiulį ežerą Palace Bowl Londone nudvėsė didelis skaičius žuvų.

Psichologai atliko tyrimus norėdami patikrinti, kaip į roko muziką reaguoja žiurkės.

Jos buvo patalpintos dviejose dėžėse, vienoje buvo grojamas Bachas, o kitoje – rokas.

Beveik visos žiurkės perėjo į tą dėžę, kurioje grojo Bachas.

Tad panašu, kad mes esame vienintelė gyvybės forma, kuriai patinka rokas. Jo poveikį galima būtų palyginti su narkotikais: jis žalingas, tačiau roko besiklausantis žmogus patiria stiprių dvasinių išgyvenimų ir tampa nuo jo priklausomas.

alternative / indie / rock / britpop muzikos gerbėjų socialinis tinklas

liverpool.lt

prisijunk!

3

LIVERPOOL party birželio 19 d. „House of Music“, Vilniuje

- liverpool laikraštis #18 -

interviu: DIRBAM PARTIJAI IR LIAUDŽIAI *** Kalbino: SIMONA Šią gegužę buvo 37-osios Romo Kalantos mirties metinės. Apėmė keista nuotaika. Ar dažnai susimąstai apie tai, kad dar visai neseniai buvo tokie laikai, kai žmonės negalėjo garsiai reikšti savo nuomonės, negalėjo skleisti laisvo žmogaus idėjos, negalėjo rengtis, kirptis ar šukuotis kaip nori, skaityti to, ką nori, negalėjo laisvai kurti. Negalėjo būti kuo nori. Jie negalėjo klausytis tokios muzikos, kokios nori. Tai buvo draudžiama.

Jeigu sunku įsivaizduoti, kaip visa tai atrodė, siūlau pažiūrėti R.Banionio filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. O aš tęsiu toliau.

Taigi muzika. Būtent ji buvo tarsi pagrindinė maištininkė sovietmečio laikotarpiu, tada, kai mūsų mamos ir tėčiai dar buvo studentai ar moksleiviai. Nusprendžiau: reikia išgirsti ką nors apie tai „iš pirmų lūpų“. Įvairių minčių ir klausimų prikimšta galva keliauju pas Daivą, kuri apie 1980 m. studijavo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje Klaipėdos fakultete. Norėjo tapti muzikos mokytoja. Ja tapo ir iki šiol yra.

Prisiminkite mokyklos laikus ir tuo metu populiarią roko muziką.

Na, visų pirma, labai gerai pamenu, kaip mėgdavome klausytis THE BEATLES. Be abejonės, kažkokių „normalių“ įrašų neturėjome. Dažniausiai būdavo taip, kad kas nors iš radijo per mikrofoną įrašydavo dainas, o tada jau visi kiti persirašydavo.

Taip ir dalinomės. Tuo metu būdavo galima išgirsti tų dainų, kurios, kai kurių teigimu, darė blogą įtaką jaunimui. Tik, žinoma, jos nebuvo grojamos dažnai ar kokiu nors populiariu laiku. Norint įrašyti dainą reikėdavo ilgai sėdėti prie radijo ir laukti... Apskritai tuo metu nebuvo taip jau blogai klausytis „maištininkų“ muzikos. Gal todėl, kad buvome moksleiviai, į viską žiūrėjome kitaip ir į mus žiūrėjo kitaip. O gal tiesiog Utenoje (Daiva gimė ir augo Utenoje – aut. past.) visa tai nebuvo taip sureikšminama.

Sakote, kad, kai kurių teigimu, tokia muzika darė blogą įtaką jaunimui. Ką turite galvoje?

Na, pavyzdžiui, bitlai. Kaip jie atrodė?

Ilgi plaukai, drabužiai kažkokie, o dainos ir jų tekstai? Ir tai tik viena grupė. O kaip dar LED ZEPPELIN, SMOKIE? Visi jie savo muzika rėkte rėkė ir kvietė jaunimą maištauti. Na, čia tokia nuomonė vyravo „priešų stovykloje“. Bet iš tikro jie mums buvo laisvės, saviraiškos simboliai. Tai ypač jautėsi studijų metais. Įstojote į muzikos mokytojo specialybę.

Visas kursas – vien muzikantai. Turbūt dažnai grodavote mėgstamas dainas.

Kaip reaguodavo fakulteto valdžia?

Mes labai mėgdavom pagal populiarių dainų muziką sukurti lietuviškus tekstus apie savo kasdienybę. Tais laikais, kai būdavo sezonas, visus studentus veždavo į kolūkį, į talką. Tarkim, rudenį, per bulviakasį, turėdavom dirbSiųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com

ti kolūkyje, savaime suprantama už ačiū, nes mes juk „dirbam partijai ir liaudžiai“. Taigi, po dienos darbų grįžę į „barakus“, susirinkdavome pas ką nors kambaryje ir dainuodavom. Tekstai buvo kuriami akimirksniu, nieko neužsirašydavome. Tiesiog kažkas pradėdavo groti, pavyzdžiui, bitlų „Let it be“, kitas padainuodavo vieną eilutę, kitas – kitą, čia žiūrėk jau ir dainą sukūrėm! Tekstai būdavo apie tos dienos įvykius. O kurdavom pagal bitlų dainas, LED ZEPPELIN, QUEEN ir pan. Natas taip pat gana greitai „susirinkdavom“: pora gabesnių studentų tiesiog iš klausos jas surašydavo, po to dar visi kažką papildydavom, pridėdavom, grodami varijuodavom. Savaime suprantama, komjaunimo komisija tokių linksmybių neleisdavo, būdavo patikrinimai. Tačiau mums pasisekė, nes turėjom nuostabią bendrabučio prižiūrėtoją Grasildą. Ji mus visuomet įspėdavo apie patikrinimus. Tam turėjom net ir sutartinį beldimą į duris. Jį išgirdę išsitraukdavome paskaitoms skirtas gaidas ar kažkokius namų darbus ir apsimesdavome, kad ruošiamės paskaitoms.

Ar buvo kada nors pagavę? Čia jau kita istorija. Kurse turėjom tikrą nacionalistą ir kovotoją už laisvą Lietuvą, Gintarą tokį. Jį būtent už tokias pažiūras išmetė iš universiteto. Oficialiai buvo viskas sutvarkyta taip, tarsi jis savo noru išėjo.

Tačiau visi puikiai žinojo, kas ir kaip yra iš tikrųjų. Čia jau ir saugumas buvo įsikišęs.

O per vakarinius pasisėdėjimus ir koncertus bendrabutyje jis buvo vienas pagrindinių dalyvių. Jis sugebėdavo žaibiškai kažką sukurti ir pagroti. Apskritai, kiek pamenu, pagrindinės dainos, pagal kurias kurdavome savąsias, buvo bitlų „Let it be“ ir „Yesterday“. Po Gintaro išmetimo mums dar labiau norėjosi protestuoti prieš visą komunistinę santvarką.

Ką dar prisimenate iš tų laikų?

Pamenu, kai fakultete bernai eidavo parūkyti

4

į tualetą, dažnai „prie dūmo“ dainuodavo dainą (vėlgi, mūsų pačių sukurtą): „Šalin komunizmą, šalin kapitalizmą...“. Kai būdavo patikrinimai, komisija labiau kreipdavo dėmesį į tai, kad yra dainuojamos antikomunistinės dainos, o ne į tai, jog tualete yra rūkoma. „Barake“ turėjome juostinį magnetofoną „Kometa“, per jį klausydavom savo mėgstamos muzikos. Plokšteles pirkom per pažįstamus, kaip ir daug ką geresnio tuo metu. Dažnai apsipirkti važiuodavom į Daugpilį – ten plokštelių įsigyti galėdavome lengviau.

Dar kažkas buvo gavęs kažkokį užsienietišką leidinį, kuris buvo pilnas mūsų klausomų grupių nuotraukų. Matyt, ten buvo kažkoks žurnalas apie muziką. Tad mes visi šviesdavomės jas. Įsivaizduokit, kokia kokybė buvo tų atšviestų nuotraukų...

Tačiau tada tai nebuvo svarbu. Pamenu, visada švietėjai nešdavome kyšį, kad atšviestų bitlų nuotraukas. Ji pabambėdavo, pabambėdavo, bet galiausiai atšviesdavo.

Turėjome savo sienlaikraštį fakultete. Ten, pamenu, buvo parašyta: „Mes, jaunimas, turim teisę savo pasirinkt“. Dėl to taip pat buvo kilęs nemažas skandalas...

Pabaigti norėčiau vieno žmogaus išsakyta mintimi: My role in society, or any artist’s or poet’s role, is to try and express what we all feel.

Not to tell people how to feel. Not as a preacher, not as a leader, but as a reflection of us all.

(J. L.)

- liverpool laikraštis #18 -

Ieškant indie roko Sankt Peterburge *** Tekstas: LOGIKA JORGĖ Jau regiu carų rūmus ir sodus su nuostabiomis skulptūromis ir fontanais, Isakijaus soborą, mintimis aplankau Ermitažą, plaukiu Nevos upe ir taip pasitinku naktinį Peterburgą...

Hmmm, o kur dabar keliauti? Suprantama, jei nori geriau pažinti miestą, be muziejų ir kitų kultūrinių jo įžymybių, reikia būtinai aplankyti ir barus... Ką gi, įdomu būtų aplankyti „Liverpool muzikinį barą“, toks yra Sankt Peterburge jau nuo 1997 m. ir jame yra pabuvojusios tokios žvaigždės kaip Ringo Starr, BRAINSTORM, SIGUR RÓS, MUSE, o birželio 7 d. čia koncertavo grupė iš Vokietijos KISSOGRAM. Bare galima pamatyti daug atributikos, primenančios legendinius britus THE BEATLES ir kiekvieną vakarą galima mėgautis

gyva muzika. Nors patys rusai yra labiau linkę klausytis sunkesnės muzikos (metalo, gothic, sunkiojo roko) arba electro, repo ir kt., perėjus kelis barus galima rasti ir vietinių indie perliukų.

Taigi keliaujame į „Цоколь“ (Cokolis). Šis muzikinis klubas Sankt Peterburgo centre įsikūręs nuo 2006 m. Klube groja įvairių krypčių perspektyvios grupės iš Piterio, kitų Rusijos miestų, taip pat ir iš užsienio. Žmones čia traukia šilta ir jauki atmosfera bei draugiški ir paslaugūs personalo darbuotojai. Čia galima ne tik pasišokti vakarėliuose, pasiklausyti gyvos muzikos, bet ir pažaisti stalo futbolą. Būtinai paminėsiu dar ir trečią barą tokiu net įdomiu pavadinimu „FISH FABRIQUE“. Šio muzikinio baro istorija prasidėjo 1994 m. išgarsėjusiame name,

vadinamame tiesiog „на Пушкинской-10“ (Puškino 10), kur rinkdavosi dailininkų, muzikantų, aktorių ir rašytojų draugija „Свободная культура“ (Laisva kultūra).

Tuo metu Sankt Peterburge nelabai buvo tokių vietų, kur galėjo groti alternatyvūs muzikantai, būtent tada aktyviems jaunuoliams, svajojantiems ir visada bekalbantiems apie Vokietiją, gimė mintis įkurti tėvynėje tokį barą. Per visus „Žuvų fabriko“ egzistavimo metus čia yra grojusios beveik visos Sankt Peterburgo grupės ir daugybė svečių iš kitų miestų bei šalių. Štai ir atėjo rytas, barų durys užrakinamos ir visi laimingi eina miegoti. Saldžių sapnų!

Miestas, kuriame šį pusmetį netemsta *** Tekstas: LAURYNAS Jeigu jau šiame numeryje rašome apie naktinį miestų, kuriuose vasarą nelabai ir sutemsta, gyvenimą, leiskite brūkštelti kelis pastebėjimus iš Reikjaviko. Nors jis šimtą kartų mažesnis nei jo baltųjų naktų kolega prie Baltijos jūros S. P. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), gandai apie neprilygstamas šėliones Reikjavike iki 5 ryto sklinda ne tik iš lūpų į lūpas, bet ir yra oficialiai įrašyti nepakeičiamajame „Lonely Planet“.

Visgi tą vakarą labiau rėmėmės ne juo, o vietiniu naktinio ir dieninio Reikjaviko gidu „The Reikjavik Grapevine“. Jame gali ne tik kokį megztuką iš Islandijos avių vilnos nusižiūrėti (suprask, reklamos kaip šieno, oi ledo!), bet ir apie Reikjaviko apylinkėse bundančius anarchistus ir jų filosofiją šį tą sužinoti.

Tačiau vietoj pažinties su pastaraisiais pasirinkome tradicinį runtur – maratoną per barus ir klubus. Tai tradicinė Reikjaviko gyventojų sporto šaka. Apšilimas, žinoma, privalomas, jis vyksta namuose ir apie 24 val. ar vėliau gerai įkaitus startuojama.

Norintys pasipuikuoti savo automobiliais ratuoti suguža į Reikjaviko Basanavičiaus

gatvę – Laugavegur ir rieda pamažu iki galo, o tada viską kartoja iš naujo.

Kiti iš vieno baro slenka į kitą ir taip ge galo.

Prisijungėm prie pastarųjų ir pasidairėme įdomesnių vietų. Žinoma, pirmiausia rūpi rokas. Kažkas parekomendavo barą „Dillon“. Užeini, tamsu, alumi trenkia, limpa batai ir, deja, vietoj roko jau metalas. Einame toliau.

Girdim – kažkur sklinda gitaros garsai, užeinam – vaikinukas atsisėdęs, į mikrofoną sau ir visiems RED HOT CHILLI PEPPERS, THE BEATLES ir kitų panašių muziką traukia. Visi mėgaujasi, kartu padainuoja. Žinoma, čia ragaujame islandiško alaus. Visai nieko, juk vanduo alui – iš fantastiškai gražių ir švarių Islandijos ledynų. Vadinasi ši vieta „Icelandic bar“.

Sudomino ir dar vienas pavadinimas – „Grand Rokk“. Atlekiam ir papuolam tarsi į Reikjaviko ŠMC. Pagyvenusi ir matosi iš veidų patyrusi publika, lauke visi smagiai pritaria gitara grojančiam baro lankytojui, viduje kas sau: vieni kažko ginčijasi, kitas vangogišką natiurmortą bando išlaužti.

Užtepa sluoksnį, alaus atsigeria ir toliau

5

tapo. Gal todėl tos gėlės jau labai originaliai salotinės jam išeina.

Antrame aukšte irgi kažkas paslapčia vyksta, derinama technika, kabinami plakatai, kuriuose parašyta „Gogoyoko“. Pasidomime, pasirodo, tai ir internete esanti muzikos turgavietė, socialinis tinklas, parduotuvė, muzikos žemėlapis, atlikėjų ir gerbėjų bendravimas, renginiai internete ir mieste.

Pradėjo jie 2007 m. Reikjavike, o dabar jau nukeliavo iki Indijos. Turėsime juos omeny, nes kažkuo man primena LI-VERPOOL. Apie 3 val. nakties vis dar šviesu, užsukame į nedidelę „Prikid“ kavinę, kurioje baigiasi džiazo koncertas, o visi netelpantys tarsi ant laktos nutūpę palangę. Pasibaigus koncertui jau matome, kad gatvėse viršų ima Olandijos futbolo rinktinės sirgaliai, atvykę čia stebėti rytojaus rungtynių. Viską pamažu nudažo oranžinė spalva. Metas namo.

Visa tai aplankėme tenuėję vos kokį kilometrą. Mažas tas Reikjavikas, bet anaiptol nenuobodus. Visgi iki S. Peterburgo dar toli visomis prasmėmis.

liverpool.lt

- liverpool laikraštis #18 -

Nesakysiu kas, bet jūs nuostabūs *** Tekstas: GAILĖ

Apie tai, kur ankščiau buvo paplūdimys, apie draugystės miražus dykumoje, apie tai, kai nežinai, kur eini, bet žinai, kad vėluosi, apie tai, kaip kartais sunku keltis iš lovos ir pradėt tą kvailą darbo dieną, apie tai, kaip dažnai nesusišnekam, apie tėtį ir mamą, apie vaistus, apie tai, kai viskas, kas ankščiau atrodė tvirta, slysta iš rankų, apie tai, kaip tu kartais smarkiai teisi kitus, apie tai, kai nežinai, kas esi, apie tai, kai kaltini savo miestą ir savo draugus, bet pamiršti save, apie tai, kai prisimeni pirmas spalvas, pirmus kvapus ir pirmus garsus, apie tai, kai labai nori groti roko grupėje, apie tai, kai vaikštai per miegus, apie tai, kai nepasakai visko, ką norėjai, apie tai, kai svarstai, ką pasakytų dievas, apie tai, kai pradedi gerti, apie tau suplanuotą karjerą, apie tai, ką iš tavęs sukuria vaikystė, apie O H I O O O, apie graužiančias akis arba kai jauti tarsi išvis neturėtum kojų, apie tai, kaip vieną dieną atsisėsime į tavo kėdę, apie tada, kai palikom didelę netvarką, kai tavo tėvai išvažiavo savaitei, apie ilgus pasivaikščiojimus naktį, apie tai, ką tau pasakysiu vėliau, apie tai, kai neturi pinigų benzinui, bet nori važiuoti ir nesustoti, apie medinį virtuvės komplektą, apie tai, kaip prasidėjo pasaulis, apie tai, kas parašyta ant tavo lentynos, apie išsipylusį pieną, apie tai, kas niekam iš tikrųjų nerūpi, apie tai, kai nori vėl užmigti, apie tai, kai mes mirsim, apie tai, kai žiūriu kaip išnyksti, apie tai, kai viskas vėl grįžta į vietas, apie tai, kas būna ankstų rytą, apie ilgas keliones, kai neturi apie ką kalbėti, apie vieną, du, tris, keturis ir penkis, apie blogus patarimus ir velnius, apie tai, kai visi jautėsi puikiai, apie tai, kai nežinojau, kaip tu, apie upę ir truputį apie pornografiją, apie tai, kai kalbi šūdą apie gražų saulėlydį, apie tai, kai supranti, kaip dažnai keičiasi tavo nuomonė, apie griūnančius planus ir tai, ko po to gailiesi, apie neegzistuojantį išėjimą, apie tai, ką vis kartoju sau, apie tai, kai tiesiog kvėpuoji deguonimi, apie tai, kai niekur neini, nes negali nieko naujo pasakyti, apie stovėjimo aikštelę, apie tai, kai tau taip reikia žemėlapio, apie popieriaus plonumo sienas ir kai visi į tave žiūri, apie rankos paspaudimą, apie tai, koks ilgas kelias iki banko, apie tai, kaip lėtai slenka laikas, apie aštuoniolikos valandų audrą, apie taip, apie tai, kai pyksti, kad pyksti, apie devyniasdešimt septintuosius, apie blizgančius batus, bet visai nedaug, apie apmokėtus skambučius, apie artimus ramius garsus, apie tai, ko nesuprantu ir apie tai, kai esi po vandeniu, apie tai, kas mus pakeis, apie tai, kas vyksta apačioje, apie tai, apie ten, kur geriau nei atrodo, apie tai, kai palieki atviras duris, apie neprotingai išleistus pinigus, apie šaltą skubėjimą, apie vieną tavo ranką, apie tai, ko norėčiau, ir labai gražios gitarų partijos.

INDIE scena

6

- liverpool laikraštis #18 -

NAUJIENOS ***

Nauji albumai

klipus ir koncertų įrašus Youtube tinklalapyje. Matyt, visgi prisiminimai privertė juos vėl susibėgti ir vėl kartu pagroti. Gitaristas Graham Coxon teigė, kad netikėtai sutiko su pasiūlymu ir kad stebuklingas BLUR pasirodymas įvyks dėl jau minėto tinklalapio „kaltės“.

Taigi grupės gerbėjai vėl galės išvysti juos grojančius kartu jau liepos 3 d. Londono Hyde parke.

ARCTIC MONKEYS

Yoko Ono

Jei tau jau įgriso, kad vasara kol kas lepino lietumi, siūlom kitą išeitį pasidžiaugti – naujausiais muzikos įrašais.

Pirmieji džiuginti pradėjo dar pavasarį – tai electro indėnai PASSION PIT, kurie debiutinį albumą klausytojams pateikė gegužės 18 d., tačiau po interneto platybes kopijos jau sklandė šiek tiek anksčiau. Taip pat po penkerių metų ramybės grįžo pankai GREEN DAY, kurie nauju singlu „Know your enemy“ iš albumo „21st Century Breakdown“ bando sudrebinti pasaulį.

Lyg susitarę vasaros pirmąją dieną du atlikėjai išleido savo albumus, tai Paolo Nutini ir Patrick Wolf.

Paolo su savo darbu „Sunny Side Up“ buvo lyg vasaros pranašas ir netikėtai (o gal labai tikėtai?) įsiveržė į topus, aplenkdamas visas dabartines pop žvaigždes. Beje, įvairių muzikinių puslapių ir atskirų kritikų šis albumas vertinamas ypač gerai.

Tuo tarpu Patrickas darbu „The Bachelor“ pristatė 14 naujų dainų ir pirmąją dalį dvigubo albumo „Battle“. Kitas darbas bus išleistas 2010-aisiais ir vadinsis „The Conqueror“. Pasirodo, jaunasis vilkas labai mėgsta planuoti savo karjerą, o kol kas džiaugiamės nauju skambesiu ir gerbėjus sužavėjusiu vaizdu klipe „Hard times“.

Ir pagaliau drebantys gerbėjai nusiramino sulaukę žinių iš PLACEBO. Ir ne šiaip atsitiktinės dainos, o viso albumo „Battle for the Sun“, kurį sudaro taip pat 14 dainų.

Kol kas grupė smūgiavo dviem kūriniais – „Battle for the Sun“ ir „For what it’s worth“.

O dabar puolam klausyti muzikinių trio ieškojimų.

Gegužės 13 d. Yoko Ono surengė savo velionio vyro Johno Lennono daiktų parodą, kur tarp eksponatų galima rasti ir kruvinus Johno drabužius, kuriais jis vilkėjo, kai buvo nušautas. Taip pat ten galima rasti ir kruvinus akinius, kuriuos jis buvo užsidėjęs nužudymo metu. Parodoje eksponuojami ir kiti muzikanto daiktai: gitaros, laiškai, marškinėliai su užrašu „New York City“, pianinas, Grammy apdovanojimai, kuriuos jis gavo jau po mirties. Tačiau kai kurių Johno Lennono draugų teigimu, ši paroda yra tik savireklama našlei, mat ji visuomet mėgo šokiruoti visuomenę.

Jei birželio 23 d. būsite kur nors netoli Edinburgo, užsukite į Edinburgo tarptautinį filmų festivalį. Kodėl? Todėl, kad ten pirmą kartą bus rodomas režisieriaus Shane’o Meadouso filmas „Le Donk“. Na ir kas? Ogi tas, kad jame pamatysite ARCTIC MONKEYS. Filme pasakojama istorija apie Donką (vaidina Paddy Considine), kuris bando Notingemo reperį Scorz-Ayz-Ee (vaidina save) paversti žvaigžde. Pakeliui jiems padeda ARCTIC MONKEYS. Jei vis tik Edinburge nesilankysite, rugsėjį filmas bus išleistas DVD formatu.

Beje, rugpjūčio 24 d. laukiame trečiojo ARCTIC MONKEYS albumo. Pavadinimas kol kas neskelbiamas, bet dainos, kurias galėsime įsigyti CD, vinilinėje plokštelėje ar skaitmeniniu formatu, jau žinomos.

John Lennon Turbūt būtų sunku įsivaizduoti, kaip katedros varpai skambina Johno Lennono dainą „Imagine“. Jau vien todėl, kad daina prasideda žodžiais „Imagine there’s no heaven“.

Tačiau toks koncertas buvo, ir jis gegužės viduryje įvyko Liverpulio anglikonų katedroje. Jo išgirsti atėjo keli šimtai žmonių.

Idėja kilo menininkui Cleo Evansui. Pagrindiniu varpu skambino 23 metų Sam Austin, kuris yra Mančesterio karališkojo šiaurės muzikos koledžo studentas. Koncertui buvo ruošiamasi 3 mėnesius. Šiuo metu planuojamas pasirodymas Niujorke.

BLUR jau pasiruošę būti naujojo filmo žvaigždėmis!

Taip taip, bus kuriamas dokumentinis filmas apie šios grupės gyvavimą nuo pat susikūrimo iki išgarsėjimo. Taip pat bus atskleisti visi faktai, kodėl grupė skilo.

Grupės nariai pranešė, kad vėl susijungia, po to, kai praeitais metais peržiūrinėjo senus

7

INDIE scena

- liverpool laikraštis #18 -

Ką reiškia būti šaligatvio plytele interviu: Andrew Phillip Tipton *** Kalbino: LOGIKA MARIJA Vienas – du, vienas – du. Einu ir skaičiuoju šaligatvio plyteles. Kvadratinė, stačiakampė, o šita šešiakampė ir turi įskeltą kraštelį.

Jei būčiau šaligatvis, kolekcionuočiau garsus, kuriuos išgirsčiau per dieną. Arba pėdų atspaudus, kurie užmintų mane.

Nenorėčiau būti šaligatvio plytele. Nes mindytų mane visi, spjaudytų net ir tie, kurie tingi. Vaikai paišytų nevykusius piešinius ant veido. O kur dar permainingi orai?

Ir kiek laiko gyvenčiau? Jei netyčia kuriame nors gyvenime atgimčiau kaip betono gabalėlis ant žemės, kada ateitų mano paskutinioji? Ar užtektų, kad būčiau suskaldyta į gabalus? Į trupinius? Ar permalta ir paversta kokio kito mišinio sudedamąja dalimi jau galėčiau persikūnyti į ką nors kitą?

Galų gale nežinau, ką reiškia būti šaligatvio plytele.

Bet ko aš čia prikibau prie tų betono gabalų?

Na, nemeluosiu, man viena šio laikraščio redaktorių davė užduotį – paimti interviu iš šaligatvio plytelės. Tai va, pastovėjau pastovėjau šiek tiek, pasižvalgiau, bandžiau klausti, bet taip ir neišdrįsau – pabijojau, kad man nieko neatsakys. Todėl nusprendžiau pakalbėti su kokiu nors žmogumi. Po akim kaip tik vienas toks pasitaikė, manau, jis apie šaligatvio plyteles turėtų ką nors žinoti.

Niujorke jį pažįsta kaip atlikėją, grojantį požeminėse perėjose. O ten tikrai būna plytelių… Na, pagaliau žodis Andrew Phillipui Tiptonui – antifolk atstovui iš Niujorko.

Ką apie savo muziką papasakotum niekada jos negirdėjusiems žmonėms?

Aš groju labai nuoširdžią ir kvailą muziką.

Nė viena mano daina nėra ironiška, aš manau, kad ironija yra labai senamadiška.

Viską įrašinėju savo miegamajame, su draugais... ir tai pavirsta į mano muziką, aš manau... labai mažytę ir šiltą. Varpelių, švilpavimų ir tamburinų niekada nebūna per daug!

Groji požeminėse perėjose, spėju, ten turėtų nutikti nemažai įdomių dalykų.

Gal gali papasakoti įsimintiniausią?

Grodamas ten išmokau pritraukti žmonių dėmesį! Anksčiau dainuodavau taip ramiai, kad niekas manęs iš viso nepastebėdavo! Po kelerių metų aš praktiškai klykaudavau. Kol vieną kartą visiškai praradau balsą daugiau nei mėnesiui. Rėkauti ant nepažįstamųjų yra nuostabu.

Esi išleidęs jau du albumus, perdainavai BELLE AND SEBASTIAN, Walt Disney dainas. Kokie tavo ateities planai?

Planuoju išleisti naują albumą kiekvieną pavasarį ir įrašinėti kitų atlikėjų dainas

kiekvieną rudenį. Šiuo metu įrašinėju pasivadinęs ADMIRAL OF THE NARROW SEA, šios grupės pagrindą sudaro havajietiška gitara. Visos dainos yra apie vandenyną, ir parašytos naudojant angliškas idiomas. Šis albumas labai skirsis nuo visos mano muzikos. Labai liūdnas, pilnas minorinių akordų. Man patinka tai… jaučiuosi kaip Bowie ar PJ Harvey… vaidinu kitą vaidmenį. Kol kas buvo linksma.

Kas tave įkvepia?

Kokie tavo mėgstamiausi atlikėjai?

Visi mano draugai mane įkvepia… jie visi nuostabūs muzikantai. Nemeluosiu, dažniausiai vagiu visas jų idėjas. Mano mėgstamiausias yra Liv Carrow, kuris rašo kvailiausias ir labiausiai širdį draskančias dainas. Taip pat esu DREAM BITCHES, DAN FISHBACK ir DIBS super gerbėjas.

Jų muzikos man niekada nebūna per daug.

Taip pat mėgstu ir populiaresnes grupes, tokias kaip CAMERA OBSCURA, Andrew Bird, GOTHIC ARCHIES ir LOW. Ar galime tikėtis kada nors pamatyti tave kur nors Europoje?

Norėčiau! Teisybę sakant, esu super tingus!

Sunku iškrapštyti mane iš namų, palikti miestą! Kada nors ateityje tai tikrai įvyks... kai tik turėsiu albumą, kuriuo galėsiu didžiuotis.

Mūsų laikraščio redaktorė liepė parašyti ką nors apie šaligatvio plyteles, todėl atsiprašau, jei šis klausimas nuskambės kvailai. Kaip manai, ar būti šaligatvio plytele yra gerai ar blogai?

Iš tiesų labai priklauso, kur yra ta plytelė! Aš norėčiau būti šaligatvio plytele priešais visą parą veikiančią sekso prekių parduotuvę… tiesiog kad pamatyčiau, kokie žmonės ateina 7 valandą ryto.

Ir keletas žodžių mūsų skaitytojams.

Kiekvienas turėtų patikrinti mano vaizdo klipus Youtube! Turiu čia kelis mielus vaizdo klipus, taip pat ir smulkmeniškos stop motion animacijos iš mano senos grupės THE PASSENGER PIDGEONS! Taip pat, jei kas nors turit gerą cukinijų duonos receptą, prašau, atsiųskit man. Niekaip nepavyksta teisingai pasigaminti.

Pasiklausyti gyvai atliekamų jo dainų galite Niujorko požeminėse perėjose, na, o jei nesiruošiate ten patekti artimiausiu metu, visko rasite Youtube bei Myspace... Beje, jei patiks, nesunkiai galite įsigyti Andrew muzikos – albumai mp3 formatu kainuoja vos po 2 dolerius. myspace.com/andrewphilliptipton

INDIE scena

8

- liverpool laikraštis #18 -

interviu: GRIM CITY *** Kalbino: VAIGINTA GRIM CITY – psichodelinio roko grupė, susikūrusi praeitais metais, jau turinti keliasdešimt amžiną meilę prisiekusių gerbėjų ir užėmusi Frype surengtame konkurse antrą vietą. Tačiau GRIM CITY siekia ne šlovės ir pinigų, o dvasinių aukštumų muzikoje – kai grupės nariai Markas, Gintarė, Janis ir Arnas pradeda pasirodymą, ne šio pasaulio vizijos aplanko publikos trečiąsias akis ir trečiąsias ausis.

Kyla jausmas, lyg su jais grotų nematomas penktasis grupės narys – gal net pats Dievas.

Ne veltui Frype konkurso komisija GRIM CITY pavadino „Roko muzikos pranašais“.

Kaip manote, kas GRIM CITY išskyrė iš kitų Frype konkurse dalyvavusių grupių, kad jums pavyko patekti į superfinalą?

M.: na, manau, kad galbūt labiausiai mus išskiria savitas skambesys ir tai, kad mes deklaravome, jog esame gimę bent keturiasdešimt metų per vėlai.

G.: o aš manau, kad kai GRIM CITY užlipa ant scenos, pirmasis dalykas, kuris prikausto visų dėmesį – tai mūsų vokalistas Markas, spinduliuojantis savo nežemiškąja beprotiškąja charizma. Antras dalykas galbūt tas, kad savo muzika mes siekiame žiūrovus apsvaiginti – nukelti į tamsiąją mėnulio pusę.

J.: mes specialiai nesistengiame kažkuo išsiskirti. Viskas išeina labai natūraliai. Ir galbūt tai, kas atsitinka natūraliai, ir priveda prie unikalumo.

Kaip susikūrė grupė GRIM CITY? M.: iš pradžių mes grojome penkiese grupėje keistu nežemišku pavadinimu MARRY NEEDS MILK, tačiau, vienam mūsų nariui nusprendus siekti mokslo aukštumų svetur, likome keturiese.

Mūsų kvartetas pasivadino GRIM CITY, nes Janis sakė, kad jeigu nebūtų komiksų ir filmo „Sin city“, norėtų tokio grupės pavadinimo, o man labai patiko žodis „grim“, bet aš nežinojau, kad jis reiškia neigiamas emocijas.

J.: iš tikrųjų žodis „grim“ turi dvi reikšmes: tai yra pikta grimasa, kaukė, o antroji reikšmė – broliai Grimai.

M.: antroji reikšmė ir buvo prioritetas.

A.: dėl neigiamos reikšmės – visur yra tamsos.

M.: o galbūt viskas yra tamsa – kas ten žino.

Kokie žmonės yra jūsų klausytojai? Į kokią publiką orientuojatės?

G.: į penkiasdešimt metų vyresnius nei mes – į savo tėvus ir senelius.

J.: aš tai sakyčiau, kad mes nesiorientuojame.

A.: tai jie į mus orientuojasi.

M.: mus renkasi publika, o ne mes juos.

G.: o iš tikrųjų mūsų klausytojai yra labai gražūs ir mieli žmonės.

J.: mes džiaugiamės, kad atradome savo klausytojus, o klausytojai atrado mus, nes iš

pradžių net negalvojome, kad mūsų muzikos gali kas nors klausytis.

GRIM CITY įkvėpimo šaltinis yra tokios grupės kaip THE DOORS ir PINK FLOYD. Ar stengsitės tapti panašūs į savo įkvėpėjus? Ar įsivaizduojate, kad galėtumėte muzikos istorijoje atrasti ką nors naujo?

M.: mes nesistengiame būti jais – mes tiesiog pradėjome būti jais. Dabar kuo toliau, tuo labiau bandome atrasti kažką savito.

J.: bet mes per galvą nesiversime norėdami sukurti ką nors, ko dar žmonija negirdėjo, tačiau jei netyčia pavyks – būsime labai laimingi.

Ar jaučiatės gimę ne tuo laikotarpiu?

M.: pastaruoju metu – taip.

J.: aš nesutikčiau su tuo.

G.: aš irgi. Aš asmeniškai jaučiuosi gimusi pačiu geriausiu laiku.

M.: iš tiesų tai mes nežinome, kas buvo anais laikais. Mes tik matome paveikslėlius, kaip Vudstoke nuo narkotikų apsvaigę žmonės, nepanašūs į žmones, voliojasi purve.

J.: bet iš tikrųjų mes nesame tokie. Aš nemanau, kad tai yra mūsų gyvenimas.

Daugumoje jūsų atliekamų kūrinių juntama filosofiška melancholija. Kokia gyvenimo patirtis paskatino kurti tokią muziką?

M.: tarkime, aš turiu kažkokią muzikinę idėją ar dainos tekstą. Tada kiekvienas grupės narys pasinaudodamas savo instrumentu bei intuicija tai interpretuoja ir išleidžia į orą savaip. Taigi galima sakyti, kad viskas prasideda nuo sniego gniūžtės, kuri ridenasi kūrybinio proceso metu.

G.: kol išeina senis besmegenis.

J.: tikrai nėra taip, kad karas ar badas privedė prie tokios muzikos. Viskas mūsų gyvenimuose yra gerai. Nors yra tokia nuomonė, kad geriausia kūryba gimsta iš skaudžios patirties.

M.: manau, kad filosofijoje yra daugiau blogų dalykų nei gerų. O muzika gimsta iš filosofijos.

Ar svajojate savo kūryba užvaldyti pasaulį? Kokio platumo jūsų užmojai?

J.: vėlgi – kaip bus, taip bus. Jei mano proanūkiai žiūrės „Grim City live at Pompeii“, bus labai malonu, bet jei taip nebus – per daug neliūdėsime.

M.: kol viduje yra smagu groti, tol nereikia šlovės ir pinigų.

Roko žvaigždės daro didžiulę įtaką visuomenei. Ar turėdami šią įtaką norėtumėte tuo naudotis ir būti politiškai aktyvūs bei kovoti su globalinėmis problemomis?

J.: viskas, ką mes kuriame, išeina natūraliai – be jokių intencijų kažką pasakyti ar kažkaip nuskambėti. Jeigu mūsų kūryboje kada nors atsiras politinė potekstė, tai nebus sąmoningai sumąstyta, nes mes tiesiog grosime tai, kas tuo metu mums svarbu ir ką

9

jaučiame, tad net negalima sakyti, kad tai bus politiškai aktyvi veikla. Pats grojimas yra visuomeniškai aktyvi veikla.

Muzikantai su publika pasidalija savo dvasiniu pasauliu, kuris formuoja ir keičia klausytojų asmenybes. Ar jus trikdo, ar jaudina ši mintis?

A.: mes negrotume, jei nenorėtume su publika dalintis savo dvasiniu pasauliu.

J.: turbūt šis klausimas labiausiai liečia Marką, nes jisai yra vokalistas ir turi daugiausia galimybių pasireikšti scenoje.

M.: aš manau, kad sielos nuoginimas nėra vien tekstai, muzika, tai ir judesys, ir mimika, ir kiti dalykai, vykstantys gyvo pasirodymo metu. Aš noriu atsiverti. Tačiau jei Janis man pasakytų: „Markai, tu pernelyg nuogini savo sielą, apsiramink“, – tada aš susimąstyčiau apie tai.

Kas, jūsų nuomone, yra tas paslaptingas dalykas muzika? Kokią vietą ji užima jūsų gyvenimuose?

J.: yra toks jausmas meilė, yra toks jausmas neapykanta ir yra toks jausmas muzika, o iš to jausmo išplaukia viskas. Tačiau negalėčiau teigti, kad man muzika apskritai yra pirmoje vietoje gyvenime, nes daug kas man svarbu. Pavyzdžiui, žmonių santykiai yra svarbiau nei muzika.

G.: aš asmeniškai muziką skirstau į dvi rūšis: foninę muziką, kurios klausymasis nesukelia jausmų, ir tą kitą muziką, kuri gali groti tą kitą pasaulį nematytomis spalvomis bei sukelti dvasinį orgazmą ar perkelt į kitą dimensiją... Man tokia muzika yra tikrai svarbiausias dalykas gyvenime, be kurio aš nebūčiau Gintarė. Man tas jausmas yra tarsi širšalas kraujyje – tau labai skauda, bet tai yra tavo neatsiejama metafizinio kūno dalis – negali gyventi be to.

M.: kalbant apie tą muziką, kuria domiuosi, tai ji man visų pirma yra susikaupimas ir analizė. Jei klausausi kūrinio pirmą kartą gyvenime, stengiuosi atkreipti dėmesį į viską, ką girdžiu tuo metu: į kiekvieną instrumentą, natą. Palinkėčiau visiems žmonėms, kad jie, besiklausydami muzikos, ją analizuotų ir susitelkę į save pajustų, ar tai nirvana, ar transas, ar neigiamos emocijos. Nes tai yra bent jau mūsų grupės vienas pagrindinių tikslų – būti analizuojamiems.

A.: aš irgi gal skirstyčiau muziką: viena, kurios reikia klausytis rimtai ir ją analizuoti, ir kita, kurią aš pavadinčiau „groovinimu“.

Abidvi šias rūšis mėgstu lygiai taip pat, nes abidvi jos gali sukelti ano pasaulio vizijas.

Man muzika yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, tad grosiu tol, kol nukris pirštai arba mirsiu.

Ko norėtumėte palinkėti LIVERPOOL laikraščio skaitytojams?

Palinkėtume, kad kiekvienas žmogus atrastų savo gyvenimo muziką.

INDIE scena

- liverpool laikraštis #18 -

PASSION PIT liaupsės *** Tekstas: TOMAS

Užteks apie Niūūūjorką, šįkart apie Masačiūūūsecą. Pasirodo, Kembridžas yra ne vien raukšlėmis išvagotų smegenų fabrikas, bet ir melomiestas. Mes neatsiliksime nuo madingųjų muzikos žurnalų ir paliaupsinsim PASSION PIT dar kartelį, juolab kad beveik prieš mėnesį gimė pirmas jų albumas „Manners“, o melomanai pasislėpę savo stereo kampuose dar iki dabar tenkina ausyse pasislėpusio meloso aistras. Orgazmo kontinuumas, kitaip tariant. Šiek tiek sintezatoriaus, šiek tiek bigbeat, tenoriškų giesmių, vaikų choro. Maždaug toks įspūdis susidaro perklausius „Manners“ keliskart iš eilės. Kad ir koks kartais keistas būtų semplingas, albumas sumodeliuotas, išdirbtas, nušlifuotas, žodžiu, tvarkingas kaip Mažvydo bibliotekos archyvai.

Kartais netgi norisi didesnės netvarkos, nes, žiū, tuoj koks zipas pradės suokt PP manieras paeiliui po vieną. Tačiau teigiamybės čia matau ganėtinai daug: „Manners“ – tai iš dalies komercinis kūrinys, padėsiantis ir išgarsėti, ir pralobti, ir, iš kitos pusės, išvairuota ir alternatyvios elektronikos miško keliais. Balansas tarp populiarumo ir alternatyvos yra labai sveikintinas ir skatintinas muzikos kūrimo būdas – limpa daugeliui, tačiau gali drąsiai sakyt, kad klausai ne popso. Jei būčiau radijo laidų vedėjas, tikrai nesirinkčiau, kurią dainą iš „Manners“

INDIE scena

sugrot. Užsimerkčiau ir besčiau pirštu, nes kiekviena daina be išimties galėtų pretenduoti į naują singlą.

Jau tradicija tampantys muzikos klipų ir pasirodysiančių albumų treileriai, rodos, bandė mus apgauti, kad turėtume sulaukti albumo ar vaizdo įrašo, kurie bus išskirtiniai, pakeis požiūrį į muziką, vaizdo meną, pakeis pasaulį ir visų mūsų gyvenimus. EMPIRE OF THE SUN bei WHITE LIES nepasisekė nieko pakeisti. O tiek daug kalbėta, kad EMPIRE OF THE SUN bus naujieji MGMT. Šnipštas. Vis dėlto PASSION PIT jokių treilerių tiek prieš klipus, tiek prieš albumą nedarė, šmėstelėdavo „Sleepyhead“, retkarčiais skrosdamas Facebook ir Myspace profilius, suteikdamas vilties sulaukti pirmojo albumo, ir tiek. Sakyčiau, PASSION PIT nupūtė japoindėnų madą, akivaizdžiai pasiskolintą iš MGMT, ir THE LAST SHADOW PUPPETS kopijavimo mašinėles į šalį, duok Dieve, jie pasimokys iš savo klaidų.

Gerokai anksčiau už ,,Manners“, PP išleido

10

EP „Chunk of Change“. Taip ir likau nesusipratęs, kodėl vienintelė ,,Sleepyhead“ pateko į albumą. „Chunk of Change“ apskritai vienas stipriausių mano girdėtų EP, todėl dar keisčiau, kad albume neliko vietos, pavyzdžiui, „Better things“ dainai. Akivaizdu tik viena – turime objektyvią priežastį įsigyti tiek EP, tiek albumą.

Nedrįsiu teigti, kad PASSION PIT sulauks MGMT sėkmės, tai du skirtingi blynai, galiu tik pasidžiaugti, kad PP kūryboje neradau jokio akivaizdaus copy-paste formato, kuris šiuo metu itin populiarus ir neatskiriamas kiekvieno muzikinio darinio atributas. PASSION PIT kuriamas savitas stilius, sveikintina, nes kuo toliau, tuo sunkiau sugalvoti ką nors naujo perkimštoje įvairiausių garsų ir stilių plunksnų muzikos pagalvėje.

- liverpool laikraštis #18 -

Futbolo paslaptys su Francu Bakenbardu

Rumunų perversmas, smūgis lietuviams *** Tekstas: AUGUSTINAS

*** Kalbino: LAURYNAS Kiolno aukštosios trenerių mokyklos profesorius ir vėl sutiko atsakyti į keletą mūsų šalies futbolo mėgėjų klausimų.

Vilniaus Emilijos Pliaterytės gimnazijos valgyklos vedėja Danutė Burokienė (66 m.) klausia: Laisvalaikiu domiuosi sportininkų maitinimu. Šiuo metu nagrinėju sporto šakas iš F raidės. Norėjau pasiteirauti, kaip turėtų maitintis futbolininkai, norėdami atlaikyti varžybų ir treniruočių krūvius?

Pagrindinis futbolininkų energijos šaltinis – angliavandeniai. Tai pusryčių dribsniai, ryžiai, balta ir juoda duona, makaronai, bulvės, džemas, cukrus, medus, tropiniai vaisiai ir sultys. Taip pat reikalingi ir naudojami proteinai: paukštiena, žuvis ir kt.

Futbolininkas turėtų pavalgyti likus bent 2 valandoms iki varžybų. Kitu atveju nesuvirškintas maistas kliuksės pilve.

Senas „Futbolo kampo“ skaitytojas, Pravieniškių griežtojo režimo pataisos namų prižiūrėtojas Fiodoras Bezmozglinas (33 m.) klausia: Ar pavojingas futbolo rungtynių teisėjo darbas? Svarstau teisėjaudamas prisidurti prie atlyginimo. Juk dabar visiems valstybės tarnautojams 15 proc. sumažinti atlyginimai.

Bent Lietuvoje teisėjauti išties nelengva.

Teisėjams tenka ne tik išklausyti tokias žiūrovų replikas kaip antai „teisėją ant muilo“, tačiau kai kada patirti ir fizinę prievartą. Štai per paskutinį garsesnį incidentą prieš keletą metų buvęs Vilniaus „Žalgirio“ treneris Igoris Pankratjevas vožė neįtikusiam arbitrui Viktorui Chileckiui ranka ir koja. Šią madą stadionuose šio dešimtmečio pradžioje pradėjo klaipėdietis, „Atlanto“ treneris Vacys Lekevičius, 2000-aisiais per rungtynes pargriovęs ir sumušęs linijos teisėją.

Visgi reikia pastebėti, kad tokių incidentų profesionaliame lygyje mažėja, tačiau mėgėjų varžybose neįtikę teisėjai vis dar yra neretai vaikomi žaidėjų, trenerių ar sirgalių.

Tad prieš pradėdamas teisėjo karjerą rimtai pagalvokite. Juk pradėti teisėjauti teks būtent mėgėjų varžybose.

Vilnietis, populiarios televizijos laidos „Tik jau nepradėk čia verkt“ vedėjas Audrius Gerulis (35 m.) guodžiasi: Žinokite, profesoriau, po trečio iš eilės Lietuvos rinktinės pralaimėjimo, šįkart Rumunijai, man neišlaikė nervai ir paslapčia nuo žmonos po rungtynių verkiau gal apie 5 min. Ar man kažkas negerai?

Noriu nuraminti, su jumis viskas gerai, tiesiog esate didelis Lietuvos patriotas. Didesnis turbūt ir už Vytautą Landsbergį.

Ačiū, profesoriau, už pokalbį.

Nuotrauka: S.Mažeika

Rumunija įkvėpė naują gryno oro gurkšnį šiose 2010 m. pasaulio čempionato atrankinėse rungtynėse, Marijampolėje laimėdama prieš Lietuvos rinktinę 0:1.

Atsigriebė po skaudaus smūgio Cluj mieste, kai buvo pralaimėta 0:3.

Lietuvos rinktinei šis mačas buvo itin svarbus kopiant aukštyn lentelėje ar bent jau stengiantis užsitikrinti vietą pasaulio futbolo čempionate, tačiau mums kelią pastojo perversmą padariusi Rumunijos ekipa.

Dideliame pralaimėjimų liūne atsidūrusi rinktinė neseniai įvykdė didelius pasikeitimus, kurie atnešė savo rezultatų.

Rumunijos rinktinė atvyko stipriai atsinaujinusia sudėtimi, kurioje pasirodė naujas treneris Razvanu Lačescu, pirmiausia pakeitęs didžiąją dalį senų vilkų į jėgų nestokojančius jaunus futbolininkus iš I lygos. Pakeitus daugiau nei pusę žaidėjų, komandoje atsirado daug žadanti viltis.

Lietuvių ekipa pradėjo žaidimą panašia sudėtimi kaip ir rungtynėse su Prancūzijos rinktine Kaune. Šiame mače galėjo dalyvauti gynėjas M.Stankevičius ir M.Žaliukas.

Pagrindiniame vienuoliktuke netikėtai pasirodė M.Kalonas (kuris dažniausiai būdavo įleidžiamas rungtynių viduryje), o D.Česnauskis ir S.Mikoliūnas rungtynes pradėjo ant atsarginių žaidėjų suolelio.

Rinktinės nusiteikimas prieš rungtynes kaip visada nuostabus. Iš visų šalies miestų suvažiavę žmonės atvyko palaikyt savo komandos (neoficialiai apie 5 800 žiūrovų), kartu atsivežė visą atributiką ir gerą nuotaiką. Jau nuo pirmųjų minučių pasigirdo viso stadiono plojimai ir skanduotės.

Kad ir kaip būtų sunku pripažinti, priešininkų ryžtas ir technika stebino. Nuo pat pradžių prasidėjo rumunų spaudimas, kuris nedavė ramybės lietuviams. Tikslūs perdavimai ir įspūdingas susižaidimas rodė, kad Rumunija šįkart atvyko laimėti.

Nepaisant lietuvių nusiteikimo, žaidimas vyko sklandžiau Rumunijos ekipai, kuri

11

net antrą minutę vos nepasiuntė kamuolio į vartus (Cipriano Maricos smūgis galva). 24 minutę atsakomąjį puolimą bandė surengti lietuvių trio: M.Stankevičius, M.Kalonas ir T.Danilevičius, tačiau ir ši jų ataka buvo nutraukta. Bet 39 minutę visą kėlinį trukusios sirgalių skanduotės nutilo. C.Marica pelno įvartį, kuris sujudino ne tik vartų tinklą, bet ir žiūrovų širdis.

Antro kėlinio laukimas atnešė naujų vilčių, tačiau baigėsi be gerų žinių. Po įspūdingos pradžios, kelių greitų išpuolių antrojoje pusėje atrodė, kad Rumunijos rinktinė turėtų palūžti, tačiau jauna ekipa to sau neleido. Nei M.Stankevičiaus išmetimai, nei baudinių mušimai komandos neišgelbėjo.

Galiausiai pasigirsta teisėjo iš Švedijos Jono Erikssono švilpukas ir tenka palikti aikštę vėl nuleista galva. Lietuviai sužaidė vieneriomis rungtynėmis daugiau už visus lentelės varžovus, tačiau čempionatas Afrikoje tolsta, o atrodė taip arti. Rumunijos komandai tai naujas puslapis pergalių sąraše po didelės pralaimėjimų bangos.

Tačiau žvelkime į viską optimistiškiau Prieš 10 metų K.Latožos treniruojama Lietuvos rinktinė negalėjo įsivaizduoti, kas yra pergalė, pralaimėjusi Gruzijai 4:0 bei Vengrijai 7:1. Atgaivinta A.Liubinsko ir įtvirtinta J.Couceiro, ekipa parodė naujus, seniai nematytus rezultatus (FIFA statistikose ji yra 37 tarp pasaulio komandų).

Tikėkimės dar didesnio Lietuvos ekipos kilimo ir pastangų šiame ir ateinančiuose čempionatuose.

liverpool.lt

laikraštis #18 -d. Vilnius, Kaunas LIVERPOOL party- liverpool gegužės 7–8

Kitas LIVERPOOL party birželio 19 d. „House of Music“, Vilniuje. Daugiau: liverpool.lt 12