Edition 19

- liverpool laikraštis #19 -

Festivaliai Meno sala INDIE SCENA:

Pats Tu Toks Kanye vs. CHAIRLIFT

THE VELVET UNDERGROUND Futbolo paslaptys

19 LIVERPOOL laikraštis #19 rugpjūtis 2009 tiražas 700 liverpool.lt 1

- liverpool laikraštis #19 -

REDAKCIJOS ŽODIS

ARTĖJANTYS KONCERTAI

*** Tekstas: LOGIKA A Kaip žmonės nemėgsta pirmadienių, taip aš negaliu pakęsti sekmadienių. Atsimenu, atsikeldavau ryte suprasdama, kad ši diena paskutinė, o tada vėl į mokyklą, universitetą, darbą. Neviltis. O mano „sekmadieninis“ mėnuo yra rugpjūtis, vien tas pavadinimas sako: „Laba diena, atėjau jus pakankinti, nes jau baigėsi vasara.“ Su mielu noru išbraukčiau šią dvyliktąją dalį.

Bet argi pabėgsi nuo to? Tad bandau apsukti viską. Kad ir kaip nedraugaučiau su ta 31 diena, nesėdėsiu susiraukusi.

Visgi, jei šią vasarą piktas viršininkas jojo ant kupros ir neleido išsliūkinti net į lauką, ar dėl kažkokių priežasčių teko rašyti kursinį, vaikščioti pataisų, rugpjūtį dar gali pagauti vasarą už uodegos. Eeeh, ir aš nusprendžiau ją patampyti! Tad imk lapą (tikrą! o ne Wordo), rašiklį ir numeruojam „privalau nuveikti“ punktus: • aplankyti nors vieną koncertą, vykstantį lauke, ar festivalį; • išsimaudyti ežere ar jūroj (kad ir koks oras būtų!); • surengti iškylą su draugais parke ar milžiniškoj pievoj; • nuvykti į kitą miestą ar šalį (kad ir į Trakus traukiniu); • eee, o rugpjūtį pats gražiausias dangus naktį! Supratai?

• <...> įrašyti (duok laisvę fantazijai); • žinoma, aplankyti rugpjūčio 28−29 d. LIVERPOOL vakarėlį ir parodyti, kaip per vasarą tu dar labiau išmokai linksmintis!

O sekmadienį kartu apmąstysim, koks buvo nuostabus savaitgalis ir vasara.

Susitiksim.

Parašyk man atviruką apie savo vasarą: P.d. 1040 LT-01004, Vilnius CP LIETUVA

***

Festivalis „Roko Naktys“ Rugpjūčio 7–8 d., Zaraso ežero sala.

KORPIKLAANI, DEATHSTARS, DISCO ENSEMBLE, REQUIEM, BIX, ATIKA, SIELA, THE HOBOS, REBELHEART, THUNDERTALE, SBS, IR, KATEDRA, SOUL STEALER, WOZU, ROJAUS TŪZAI...

Festivalis „Tamsta Muzika 2009“ Rugpjūčio 7–8 d., Varėna.

ANTIS, SVASTIKOS SUKITĖS GREITAI, PIENO LAZERIAI, LEON SOMOV & JAZZU, POLIARIZUOTI STIKLAI, DJ MAMANIA, BITĖS, BRASSBASTARDZ, SAULĖS KLIOŠAS, SUICIDE DJS, BEKEŠO VILKAI… Aistė Smilgevičiutė ir grupė SKYLĖ Rugpjūčio 15 d., „Ramybė“, Palanga.

DADDY’S DOLLS, BLACKOUT, AUBURN Rugpjūčio 17 d., „Route 66“, Vilnius.

Redakcija: kalbos redaktorės: Jurga, Gintarė news@liverpool.lt straipsniai: Laurynas, Logika, Tomas, Gailė, Vaiginta,Simona, Dovilė, Lisa, Karolis, Aistė, Mantas, Albertas dizainas: Gailė design@liverpool.lt muzika: music@liverpool.lt Laikraštis leidžiamas nuo 2007 m. rugsėjo 8 d. tiražas 700 Visos teisės saugomos.

Kitas LIVERPOOL party rugpjūčio 28–29 d. Vilniuje ir Kaune

2

SPORTAS Rugpjūčio 20 d., „Alaus Namai“, Vilnius. Živilė Ba Rugpjūčio 22 d., „Alaus Namai“, Vilnius.

LIVERPOOL party Rugpjūčio 28 d., „Havana Social Club“, Vilnius.

LIVERPOOL party Rugpjūčio 29 d., „Džem’Pub“, Kaunas.

- liverpool laikraštis #19 -

Klausimai ir atsakymai apie festivalius *** Tekstas: LOGIKA A Pete Doherty. Gal ir FEVER RAY, bet nelabai prisimenu.

2. Galbūt vietinis paplūdimys ir krūva žmonių „prūde“, nes buvo labai karšta.

Nebuvau paskutinę naktį, bet ten dažniausiai būna visiškas chaosas, deginamos palapinės ir pan.

3. Manau taip, jau 3 kartus buvau ten!

Nors vasara dar nepasibaigė, jau praūžė daugybė festivalių. Nusprendžiau pakalbinti kelis dalyvius ir pabandyti palyginti jų įspūdžius užduodant tuos pačius klausimus: 1. Įspūdingiausias pasirodymas.

2. Įsimintiniausia festivalio akimirka.

3. Ar planuoji grįžti į šį festivalį?

Diana, festivalis „Benicassim“, Ispanija.

1. Dėl įspūdingiausio pasirodymo vardo galėtų kovoti FRANZ FERDINAND ir Dohertis. Mano grojaraštyje FF kurį laiką buvo nustumti šiek tiek į kamputį, tačiau po jų pasirodymo „Benicassim“, vis dar negaliu niekaip atsiklausyti − beprotiškai geras šou, begalė žmonių ir šėlsmas, kuris mane paliko visiškai be jėgų ir be pusės mano balso, kad visą likusią naktį tegalėjau patyliukais niūniuoti „I Love the Sound of You Walking away, You Walking away...“ Paskutiniąją dieną vakaro vinimi turėjo tapti 2 koncertai, vykę tuo pačiu metu − THE KILLERS ir Peter Doherty. Galiausiai po draugų − THE KILLERS gerbėjų − pasmerkimo su draugu pasirinkom Dohertį.

Tiesa, iš pradžių truputėlį gąsdino naujasis Doherčio−romantiko įvaizdis, tačiau tai, ką išvydau ir išgirdau ten, buvo kažkas WOW! Grojaraštis parinktas idealiai, šėlstantys britai (nes beveik visi ispanai pasirinko THE KILLERS), Peteris ant scenos − visiškai atsipalaidavęs, gurkšnojantis alų ar užsidėjęs arklio kaukę ant galvos... Et, ką jau čia bešnekėti, pavergė jis mus galutinai ir atėmė paskutiniuosius balso likučius su „Albion“, „Baddie’s Boogie“ ir „Fuck Forever“. Buvo beprotiškai fantastiška, tad ir dabar, kalbėdama apie Dohertį, jaučiuosi lyg prisimindama seną gerą draugą!!!

2. Festivalinė nuotaika labiausiai apėmė vos įžengus į pačią pirmąją festivalio teritoriją

− siautėjantys britai, kokie 30 proc. ispanų, masė persirengėlių, dainos, skanduotės ir, savaime aišku, alkoholis bei šiukšlės... Atrodo, kiekviename festivalyje galima išvysti tą patį, tačiau „Heineken Open’er“, palyginti su šiuoju, primena smėlio dėžės žaidimus.

3. Ar planuoju grįžti į šį ar kurį kitą festivalį, visada priklauso nuo būsimų grupių. „Benicassim“ pliusai būtų tokie, kad Ispanija ir pati vieta tikrai puiki − Viduržemio jūra, puikus oras, atsibundi ryte, aplink išvysti kalnus, ech... Kadangi keliavau su grupe žmonių, garbinančių „Roskilde“, turbūt teks visas pastangas ir pinigus kitais metais sutelkti būtent tam − juk geriau vieną kartą išvysti, nei šimtą kartų išgirsti! Kad ir kaip ten būtų, Viva La España!!!

Arūnė, festivalis „AB Posityvus“, Latvija.

1. BRAINSTORM, nors ir nesulaukiau dainų, kurias mėgstu, užkabino savo energija, nuoširdumu ir surengtu cirku.

2. Kad Dohertis viso pasirodymo metu dainavo atsisegęs klyną!

3. Tikrai grįšiu.

Evaldas, festivalis „Paléo“, Šveicarija.

1. Buvau tik vieną dieną; man labiausiai patiko ABD AL MALIK. Savotiškas jazz, rap, slam ir poezijos mišinys.

2. Kai įkaušę draugai, besėdiniuodami klasikinės muzikos palapinėj, užmigo ant žolynėlio ir savo nekaltu knarkimu nejučia įsiliejo į orkestrą.

3. Taip, ir tikrai ilgiau negu vienai dienai.

Martynas, festivalis „Roskilde“, Danija.

1. Iš tikrųjų šiais metais muzikos prasme kažko labai įspūdingo ten nemačiau. „Didžiausia“ matyta grupė buvo turbūt OASIS, bet koncertas buvo tiesiog ok. O labiausiai patiko THE WHITEST BOY ALIVE ir

3

Valentinas, festivalis „Be2gether“, Lietuva.

1. POLARKREIS 18. Tiesiog negaliu atsispirti tokiems pasirodymams, kai artistai nulipa nuo scenos ir pradeda vaikščioti po minią dainuodami. Praeitais metais taip pasielgė MY BABY WANTS TO EAT YOUR PUSSY, o šiais metais POLARKREIS 18. Beje, abiejų pasirodymai vyko toje pačioje scenoje.

2. Tiesą sakant, visas festivalis prabėgo kaip viena akimirka! Praeitais metais viskas, atrodo, žymiai ilgiau vyko, dar turėjom ir laisvo laiko, gal net kažkiek nusibodo kai kas, o šiais metais viskas tik šast, staiga apsidairęs apsiblaususiomis akimis supratau, kad reikia važiuoti namo. Buvo labai liūdna palikti tą nuostabią atmosferą.

3. Būtinai, tiek dėl tos vietos, kur gali 3 dienas nieko neveikti (arba veikti ką tik nori), pabūti su draugais, susirasti naujų pažįstamų, tiek dėl muzikos! B2G yra nuostabi galimybė už 100 Lt išgirsti dar kaip reikiant neišgarsėjusių arba jau šiek tiek nusenusių, bet vis tiek įdomių ir patinkančių grupių. Gaila tik, kad Lietuva yra maža šalis ir neatvažiuoja pas mus nei kooksai, nei killeriai, nei Chris Martin su COLDPLAY. Evaldis, festivalis „Heineken Open’er“, Lenkija.

1. KINGS OF LEON. Nesitikėjau iš jų to, ką pamačiau ir išgirdau.

2. Žmonės, alus, palapinės ir tikroji jūra!

3. Taip, būtinai važiuosiu net jei mama neleis!

Gal kitais metais mums bus lengviau išsirinkti, kur keliauti!

- liverpool laikraštis #19 -

ROENIK − kitokia Geteborgo grupė *** Tekstas: LISA

Priešingai nei daugelis Geteborgo grupių, jie turi vadybininką ir prodiuserį už Švedijos ribų. Jų muzika išskirtinė, jie dažniau palyginami su tokiais atlikėjais kaip RADIOHEAD ir COLDPLAY, nei su vietinėmis grupėmis.

Leiskite pristatyti Niels Nankler ir Jonas Wallberg iš ROENIK, visiškai netipinės Geteborgo grupės, esančios karjeros lūžio etape, narius.

Sutinkame juos senoje alaus darykloje, vienoje iš daugelio Geteborgo industrinių vietų. Tai bendra repeticijų studija ir butai, priklausantys Niels bei kitam grupės nariui Joel Hammad Magnusson. Dar svarbiau yra tai, kad čia grupė rengdavo nelegalius vakarėlius finansuoti savo muzikai. Šie renginiai tapo tokia legenda, kad jų Naujųjų metų vakarėlis 2004 m. buvo įvardintas kaip vienas iš 30 geriausių vakarėlių Geteborgo istorijoje. Bet kaip ir dauguma legendų, ji pasibaigė tragiškai. Vieno vakarėlio metu buvo išdaužtas langas ir jo šukės apgadino lauke stovinčią lenktyninę mašiną. Deja, mašina priklausė motociklininkų grupei, kurios nariai siejami su organizuota nusikalstama veikla ir didžiulėmis pajamomis. Po šio įvykio vakarėliai nustojo vykę.

Jie nelaiko savęs tik roko grupe, nes jų artistinės koncepcijos laikui bėgant kinta. „Manyčiau, galima ją palyginti su naiviu noru pateisinti savo pasirinkimus vietoj to, kad laikytum ją komerciniu produktu“, − apmąsto Nils.

Praeitą žiemą šis požiūris įgijo netikėtą ekspresiją. Grupė surengė kelis iš anksto nesutartus pasirodymus tokiose vietose kaip Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com

prabangūs viešbučiai, atlikdami savo dainas nieko nesitikėjusioms minioms. Laimei, jie niekada nebuvo suimti.

ROENIK susibūrė muzikos akademijoje. Po kelerių metų susiformavo galutinė grupės sudėtis: vokalistas ir gitaristas Niels, Joel, grojantis bosine gitara, gitaristas Jonas Lundberg, būgnininkas Christian Titus ir klavišininkas Jonas Wallberg.

Iš karto po mokslų, Niels buvo „sumedžiotas“ realybės šou, kurio tikslas buvo sukurti roko grupę. TV komanda suvokė, kad visų, pareiškusių norą būti šou dalyviais, tarpe nebuvo nė vieno gabaus gitaristo. Beviltiškai ieškodami tinkamo, jie surado nenoriai nusiteikusį Niels. Kiti ROENIK nariai įkalbėjo jį sakydami, kad tai padėtų jam įgyti patirties. Kai pirmoji laida išėjo į eterį, Jonas Wallberg paskambino Niels jo perspėti: „Visi dalyviai apkalbinėja tave už nugaros. Tu turi kažką dėl to daryti!“ Vietoj to, kad įsijungtų į jų paskalas, Niels nusprendė atkeršyti, atlikdamas kelis pokštus. Jo išdaigos buvo sėkmingos. „Šnekėdami šūdą apie mane, jie tik parodė, kokie siaubingi žmonės iš tikro yra.“ Galų gale Niels buvo išmestas, tačiau tai jam nebuvo didelė netektis. Jis netgi nejaučia, kad įgijo ko nors artistine prasme. Šou, kaip ir jo sukurta grupė, seniai pamiršta. Tačiau retkarčiais žmonės prieina prie Niels pasakyti, kad jis vienas iš nedaugelio realybės šou dalyvių, kuris vis dar laikomas geru žmogumi.

Sugrįžus Niels, grupė atgijo kupina naujos energijos ir įkvėpimo. Jonas Wallberg skyrė daug laiko muzikos skleidimui internetu,

4

taip įgydamas daug naujų grupės gerbėjų. „Aš buvau labai griežtai nusprendęs rasti gerą vadybininkų komandą ir sukurti didžiulę gerbėjų bazę, taip palaipsniui mums pavyko pralenkti daug gerai žinomų grupių.“ Galų gale juos surado jų dabartinis vadybininkas Tom Nicholson, gyvenantis Londone. Tom supažindino juos su prodiuseriu Yoad Nevo, praeityje dirbusiu su SUGABABES, AIR ir Dave Gahan. ROENIK pasijuto patenkinti nauju bendradarbiavimu.

Todėl 5 kartus vyko į Londoną įrašinėti naujo albumo. Albumo tema yra įkvėpta Niels romantinių išgyvenimų.

Nuomonės skiriasi sprendžiant, ar geografinė tranzicija padarė poveikį grupės muzikai.

Niels teigia, kad viskas, ką jie sukūrė kartu su Yoad, skamba būtent taip, kaip jie visada norėjo. Jonas tuo užtikrintas: „Nemanau, kad būtume sukūrę tokį pasaulinį skambesį, jei būtume likę Švedijoje.“ „Someone’s Love is Gonna Die“ yra pirmasis albumo singlas. Išleisdami jį, ROENIK dar kartą primins, kad jų kūryba yra daugiau nei muzika. „Mes norime pateikti meno kūrinį remdamiesi tuo, kad žmonės nustojo pirkti įrašus“, − sako Jonas. Jų idėja − sukurti nedidelį kiekį marškinėlių, kurie būtų parduodami pasirinktose parduotuvėse.

Marškinėlių etiketę pakeis kompaktinis diskas. Taip jie siekia grąžinti įrašų pirkimo vertę. Albumas tuo pat metu bus išleistas internete, jeigu nebūsite viename iš pasirinktų miestų.

Mesk akį: myspace.com/roenik.

- liverpool laikraštis #19 -

Kokia muzika gyvena Meno saloje? *** Kalbino: AISTĖ Jei nežinot iš viso apie kokią Meno salą (Isle of Man) kalbu, tai trumpa pažintis – salelė yra tarp Didžiosios Britanijos ir Airijos, gyventojų turi kiek daugiau nei Alytus, pusė jų užsieniečiai, o jų pusė – lenkai, glaudžia taip pat keletą lietuvių, ne vasaros metu miršta iš nuobodulio, turi savus svarų sterlingų banknotus su jauna karaliene be karūnos, giriasi iš čia kilusiais BEE GEES, o Jeremy Clarksonas giriasi čia įsigijęs švyturį, rengia kasmetines (jau, beje, pasiekusias 100-ąjį jubiliejų) motociklų lenktynes, o viena iš didžiausių pramogų vietiniams – keltai, kurie už nemenką kainą leidžia pabėgti į Liverpulį bent pusdieniui nuo paskalų, sklindančių greičiau nei garsas.

Muzika šioje mažoje saloje yra labai svarbi – vyksta daug koncertų, gyvuoja nemažai vietinių grupelių, yra netgi keli ryškūs talentai. Salos neaplenkia ir pasaulinio garso atlikėjai bei grupės – prieš keletą metų koncertavo Robertas Plantas (LED ZEPPELIN), SNOW PATROL, KT Tunstall ir kiti, o rugpjūtį turėtų pasirodyti KAISER CHIEFS. Koncertų salėje telpa vos daugiau nei tūkstantis žmonių, todėl idealesnės progos pamatyt iš arti žvaigždžių net sapnuot negali.

Daugelis salos grupių yra koverinės, dažnai jų net repertuarai kartojasi, tačiau gali atrasti tokių, kurios privers išsižioti, gal truputį paverkti ir po to pasidžiaugti jų sėkme už salos krantų. Viena tokių – BACK DOOR SLAM trijulė, kuri, deja, išsiskirstė visai neseniai, tačiau privertė į save atkreipti dėmesį garsius Amerikos prodiuserius, kurių turbūt paskatintas vokalistas ir gitaristas Davy Knowles paliko grupę ir ieškos laimės bei pripažinimo atskirai. Pasiklausykit, kuo sudomino vietinis jaunimėlis – myspace.com/ backdoorslam.

Kiekvienais metais birželį vykstančios TT motociklų lenktynės pritraukia daug turistų, todėl tai yra viena didžiausių švenčių saloje. Vyksta daug renginių, motociklininkų pasirodymų, koncertų ir, be abejo, pačios lenktynės. Tuomet atidaroma milžiniška Bushy’s palapinė, kurioje kas vakarą staugia gitaros ir liejasi alus. Groti joje prieš didelę auditoriją yra kiekvieno salos muzikanto svajonė, kuri, beje, išsipildė netgi vienam lietuvaičiui, gyvenusiam ir grojusiam saloj ketverius metus.

Saloj kiekvienais metais vyksta ir bliuzo festivalis, kuris negali net lygintis su lietuviškom bliuzo naktim, tačiau, kalbant salos mastais, galiu tvirtinti, kad tai vienas įspūdingesnių metinių renginių. Beje, šiuo metu yra planuojamas pirmasis festivalis saloje „ManiFest2009“, kuriame pasirodys vietinės grupės ir atlikėjai, taip pat svečiai iš toliau, tokie kaip KOSHEEN, Dave iš THE ZUTONS, EASY ALL STARS ir dar daug kitų. Nors sąrašas nežada daug žinomų veidų, tačiau kaip pirmas blynas, turėtų būti visai vykęs ir neprisvilęs. Norintiems ap-

silankyti ir pamatyti visa informacija čia: mannifestlive.com.

Nors sala nedidelė, veiksmas vyksta ir žmonės čia muziką myli. Džiugu matyti į pensiją seniai išėjusius muzikantus vis dar judinančius klubus per „Smoke on the Water“, lygiai taip pat smagu išgirsti vis naujas jaunas grupes, pilnas entuziazmo, optimizmo ir naujų idėjų.

alternative / indie / rock / britpop muzikos gerbėjų socialinis tinklas

liverpool.lt prisijunk!

5

liverpool.lt

- liverpool laikraštis #19 -

Kas tas indie? *** Tekstas: KAROLIS

„Indie yra nepriklausomų įrašų kompanijų leidžiama muzika“, − sako muzikologas, kas vakarą naršantis last.fm ir širstantis, kad žmonės maišo noise rock ir garage rock. „Ne, tai roko stilius, kurį groja THE KILLERS ir KAISER CHIEFS“, – atkerta jam Alexo Turnerio klonas, sėdintis savo namuose Karoliniškėse ir apie kelionę į Londoną svajojantis it musulmonas apie apsilankymą Mekoje. Jis ką tik atsidarė Vikipediją ir supanikavo perskaitęs, kad tiek kileriai, tiek kaizeriai priklauso „Universal Music Group“ ir dėl to patenka už muzikologo apibrėžtų ribų. Čia prieina šešiolikmetis anarchistas ir piktdžiugiškai šypsodamasis rėžia: „Indie yra tokia pati kvaila ir trumpalaikė mada, kaip koks nors emo.“ Jis penktadieniais Užupyje geria vyną ir tiki, kad štai pankai, šiukštu, niekada netaps mada. Žiūriu į juos iš šalies ir stebiuos tuo noru viską įrėminti, pasakyti, kad yra taip, taip ir jokiu būdu ne kitaip. Indie iš prigimties yra nepriklausomas (independent!) dalykas. O kas į šią sąvoką įeina, kiekvienas nusprendžia pats.

Tarkim, kad indie yra visų pirma ne muzikos stilius, o gyvenimo būdas. Rokenrolo atmaina, priimtina tiems, kurie negimė su „sex, drugs & rock’n’roll“ dvasia ir yra

INDIE scena

pakankamai protingi, kad neapsimetinėtų ją turį. Taip mąstančios asmenybės susiburia į kolektyvus, pasivadinusius THE SHINS ar BELLE&SEBASTIAN, ir tampa maištininkais vien dėl buvimo gerais. Kai visi aplink bando atrodyti kuo piktesni ir atgrasesni, indie žmonės tyliai iš jų pasijuokia, įsijungia PIAZZA, NEW YORK CATCHER ir arogancijos bei veidmainystės kupiną aplinką nustumia kažkur už GOOD CHARLOTTE gitarų.

Tuomet ateina noras daryti tai, kas stereotipiniam rokenrolo klausytojui turėtų būti tabu: eiti iki šiukšlinės ir išmesti nuorūką, užuot ją užmynus čia pat ant betono plytelės; praleisti pro duris nepažįstamą merginą, žengiančią į „Pilies kepyklėlę“; nusišypsoti autobuso kontrolieriui, kurio profesija pasmerkė jį būti tokiu pat nekenčiamu žmogumi, kaip ir ratų blokuotojas ar kelių policininkas.

Nepaisant to, indie persona nėra dievobaimingas angelas. Ji turi pakvaišusių idėjų, kurias generuoja eidama gatve, su tokiu pat draugu visa gerkle traukdamas „Let’s Dance to Joy Division“. Jis susikuria šokio žingsnelį, kurį naudoja siurbdamas kilimą – kad namų ruoša neprailgtų; jis nusiperka lomografinį fotoaparatą – nueis į „The Dreamers“ seansą ir slapta fotografuos

6

susigėdusių žiūrovų reakcijas, kai kamera parodys dar vieną atvirą Michaelo Pitto ir Evos Green nuogybę.

Aplinkiniai žiūri į jį ir taria: „Baik kvailioti, elkis kaip pridera.“ Užuot užsipuolęs ir atkirtęs lozungą „neaiškink, darau ką noriu“, jis tyliai sukikena ir pagalvoja: „It’s indie rock and roll for me.“ Tuomet uždaro duris ir toliau bando užkariauti pasaulį prieš jį maištaudamas kukliai, bet individualiai.

Tokia indie koncepcija jums atrodo nepriimtina? Labai gerai. Tai pirmas žingsnis į asmenines raiškos priemones, kai niekas tau nepasakys – „jei nori vadinti save indie, turi elgtis taip, taip ir dar taip“. Tu pats sprendi, kuriai socialinei grupei save priskirti. Nesvarbu, ar identifikuojiesi kaip įsivaizduojamas indie person tipas – „Let’s Dance to Joy Division“ tau skamba vienodai smagiai. Ir tik nuo asmeninio požiūrio priklauso, ar ją sukūrę THE WOMBATS su tūkstantiniais albumų pardavimo rodikliais vis dar laikytini indie grupe. Svarbiausia, kad „we’re so happy, yeah we’re so happy...“

- liverpool laikraštis #19 -

NAUJIENOS ***

Niujorkas

Spalio 29–30 dienomis Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje įvyks 25-osioms „Rock & Roll Hall of Fame“ metinėms skirtas koncertas, kuriame pasirodys gausus būrys muzikantų: Bruce Springsteen su grupe THE E STREET BAND, U2, Eric Clapton, METALLICA ir kiti. Koncerto metu surinktos lėšos bus skirtos „Rock & Roll Hall of Fame“ muziejaus atidarymui.

Vaizdo klipai

Liepą pasirodė nauji U2 ir COLDPLAY vaizdo klipai. Jie neįprasti tuo, kad yra animaciniai.

U2 klipas sukurtas trečiajam albumo „No Line on the Horizon“ singlui „I’ll Go Crazy If I Don’t Go Crazy Tonight“. Kaip aiškinama oficialiame U2 puslapyje, klipe pasirodantys personažai suvokia, kad jie gyvena beprasmį gyvenimą ir pradeda suprasti – jie išprotės, jeigu neišeis iš proto šiąnakt. Tad jie pasiryžta pokyčiams savo gyvenime. Beje, klipe grupės nariai nepasirodo.

Priešingai yra albumo „Viva La Vida“ COLDPLAY dainos „Strawberry Swing“ vaizdo klipe. Jame pagrindinis herojus – Chris Martin, kuris vaizduojamas kaip superherojus.

Visas filmukas–klipukas yra pieštas kreida.

Tai vienas tokių vaizdo klipų, kuriuos norisi pažiūrėti mažiausiai penkis kartus vien tam, kad galėtum žavėtis piešimo technikos fenomenalumu, nepaisant to, kad dainos, išleistos prieš metus, jau esi atsiklausęs.

Malonaus žiūrėjimo!

MODEST MOUSE

EDITORS

Nudžiuginti kolekcionierius ir savo gerbėjus nusprendė MODEST MOUSE. Rugpjūčio pradžioje amerikiečiai ruošiasi išleisti EP, į kurią sudės 8 dainas. Tai bus 6 dainos iš riboto tiražo vinilinių plokštelių, išleistų paskutiniu metu, o kitos dvi dainos senesnės – „I’ve Got It All (Most)“ ir promo singlas „King Rat“.

Lauksim!

THE WHITE STRIPES Vasara eina į pabaigą, kartu ir festivaliai, per kuriuos turėjome puikią progą gyvai prisižiūrėti į savo mėgstamas grupes. Žiemą belieka džiaugtis įrašuose įamžintais prisiminimais. Šių metų rugsėjo 18 d. Toronto filmų festivalyje įvyks filmo „Under Great White Northern Lights“ premjera.

Tai dokumentinis filmas apie THE WHITE STRIPES. Režisierius Emmet Maloy panaudojo filmuotą medžiagą iš 2007 m. grupės turo po Kanadą. Filmo anonsą jau galite pasižiūrėti internete, beje, jis pavadintas „A Brother and Sister’s Journey across the Great White North“.

Tikėkimės, kad filmas kada nors pasieks ir Lietuvą.

7

Rudenį pasaulį išvys trečiasis EDITORS albumas. Kaip sako grupės lyderis Tom Smith, jiems jau nusibodo atsakinėti į nesibaigiančius klausimus, kodėl jų muzika tokia tamsi. Kalbėdamas apie naująjį diską, Tomas nežada jokių pašviesėjimų. „Tai bus tamsi muzika, pilna Dievo nebuvimo ženklų, sudaužytos meilės, girto žiaurumo, dainų, kuriose purvinasis miestas (Londonas) bus taip arti, kad galėsite jį užuosti, paragauti jo.“ Ar nemelavo, oficialiai galėsime patikrinti jau rugsėjo 21 d.

INDIE scena

- liverpool laikraštis #19 -

Pats Tu Toks – neblogas antiblogas *** Tekstai: MANTAS IR ALBERTAS

GANGLIANS – „Monster Head Room“ ir GANGLIANS 12”

GANGLIANS – dar viena lo-fi („įsirašyk pats“) estetiką propaguojanti grupė – šįkart iš Sakramento. Šiais laikais groti lo-fi, regis, reiškia bet kokiu atveju susilaukti daugiau ar mažiau dėmesio. Namų sąlygomis įsirašinėjančių ir nešvaria produkcija pasižyminčių grupių globėjas bei dar vienų Bruklino lo-fi atstovų WOODS kuruojamas „Woodsist“ leiblas per pusantro mėnesio išleido net du GANGLIANS įrašus, todėl apie abu iš karto.

GANGLIANS įkvėpimo semiasi 60-uosiuose – psychedelic, surf, garage, todėl tiek debiutinis „self-titled“ mini LP, tiek pilnos trukmės „Monster Head Room“ yra labai vasariški (nesunku patikėti, kad GANGLIANS iš Kalifornijos).

Pirmajame aštuonių dainų debiute – daugiau ieškojimų, eksperimentavimo, skirtingų idėjų, bet tai tik suteikia mini albumui įvairovės: nuo triukšmingos „Rats Man“, kiek labiau eksperimentinių „Majorly Masked“ ir „Snake Eyes“ iki shoegazinės „Stuck under Town“. Tikėtina, kad šiuo įrašu GANGLIANS norėjo išbandyti savo jėgas muzikos rinkoje ir tas bandymas, regis, pavyko, nes, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po pirmojo įrašo išleidimo, pasirodęs „Monster Head Room“ buvo išpirktas per savaitę, o „Woodsist“ leiblui neliko nieko kito kaip tik išleisti papildomą tiražą.

Jeigu „Ganglians 12’’“ sudėti grupės bandymai ir ieškojimai, tai „Monster Head Room“ GANGLIANS, atrodo, apsisprendė, ką nori groti, todėl „full-length“ išėjo daug nuoseklesnis. Kartu ir ramesnis bei labiau pop, jame daugiau akustinių baladžių („To June“

INDIE scena

arba „Modern African Queen“), mažiau iškraipytų gitaros garsų. Šiame albume dar daugiau 60-ųjų nuotaikų, o kartais (jei ne skirtingi vokalai) GANGLIANS muzikoje galima atrasti ir nemažai panašumų su pačiais leiblo bosais bei kolegomis WOODS („Cryin’ Smoke“). Ir, aišku, jokiomis moderniomis, aukštos kokybės įrašinėjimo technologijomis čia nekvepia – aplinkos garsai ir triukšmai dažnai sukuria gyvai atliekamų kūrinių įspūdį.

Nors greičiausiai „Monster Head Room“ netaps metų albumu (neatrodo, kad pati grupė turėtų tokių pretenzijų), o ir GANGLIANS muzika ypatingu inovatyvumu turbūt nenustebins, tiek „Ganglians 12”“, tiek „Monster Head Room“ puikiai tinka vasaros sezonui. Patartina klausyti abu.

V.A. – „The World‘s Lousy With Ideas, Vol. 8“

mo rudenį.

Toliau turime geriausią savo formą su „Ages ago“ demonstruojančius BLANK DOGS. Užmirškite INTERPOL, EDITORS ir WHITE LIES visokius ten, šiandien užimti JOY DIVISION / THE CURE postą verčiausias paslaptingasis vieno žmogaus projektas iš Bruklino.

Po BLANK DOGS girdime Ohajo shitgazerius TIMES NEW VIKING. Šįkart ne taip garsiai ir ausį rėžiančiai kaip įprastai, tačiau ne mažiau smagiai ir neįpareigojančiai. „A lot of paintings„ užskaitome.

Deja, čia geroji dalis ir baigiasi. Toliau sutinkamų grupių dainas geriausiu atveju įvertinčiau kaip „visai nieko“. INTELLIGENCE ir GUINEA WORMS groja nuobodoką rokelį, SIC ALPS moka ir geriau, o THEE OH SEES siūlo tiesmuką punk. Ir tik TYVEK (apie šituos nelabai ką žinau, bet skamba kaip kas nors iš „Factory Records“ septyniasdešimtųjų pabaigoje Mančesteryje) bando įnešti kompiliacijai gaivesnio oro. Na ir gal dar PINK REASON, kurių „Going Home“ kažkuo panašu į shoegazinę JOY DIVISION „Day of Lords“ versiją.

Tikrai ne lo-fi bestof‘as, ir ne pats geriausias variantas su žanru susipažinti naujokams, tačiau kelios geros dainos čia yra, o visos jos lyg ir niekur kitur neišleistos, tad dėl jų gal ir verta.

PSYCHEDELIC HORSESHIT – „Shitgaze Anthems“ Ir dar kartą apie lo-fi. „The World‘s Lousy With Ideas“ yra serija lo-fi muzikos kompiliacijų, leidžiamų kažkokio „Almost Ready Records“ (įdomu tai, kad leiblo internetiniame puslapyje beveik nėra jokios informacijos, tik puikuojasi JAV respublikonų partijos logotipas. Ar tai reiškia, kad respublikonai stengiasi pritraukti daugiau „cutting edge“ jaunimo į savo gretas?), ir nors pavadinimas skelbia, kad tai jau aštuntoji dalis, tai yra pirmas pilnos trukmės ir didesnio tiražo įrašas.

Kompiliaciją pradeda mūsų mylimos ir gerbiamos VIVIAN GIRLS su labai gražia, lyg iš seno vinilo skambančia „Lake house“.

Nežinau kaip jums, bet man su naujais merginų singlais aiškėjanti nauja – mažiau punk, daugiau surf – kryptis tinka (nors ir anksčiau buvo gerai). Laukiam naujo albu-

8

Apie „Woodsist“ žadamą išleisti PSYCHEDELIC HORSESHIT albumą „Too Many Hits“ mes dar parašysime ateityje, tačiau štai ką lo-fi nusispjovėliai krečia dabar – pasirodė būsimų hitų „b-pusių“ rinkinys

- liverpool laikraštis #19 -

„Shitgaze Anthems“. Antrarūšis, pasirodo, gali būti net arklio mėšlas. Ir groti tokią muziką yra kiekvieno shitgazerio garbės reikalas. Turint omeny visą šią anti-logiką, „Too Many Hits“ gali ir nebepasirodyti. Atlyginimo negaunantis studijos darbuotojas netyčia nuspaus „record“ ir visas šedevras liks tik melomanų mituose ir legendose. „Shitgaze Anthems“ nėra ausį glostantis įrašas, tad jei ausų būgnelio neniežti, klausyti tikrai nebūtina, pakaks perskaityti dainų pavadinimus – „We‘re Pink Floyd, Bitch“ arba „Dreadlock Paranoia“.

6 trumpučiuose kūriniuose skamba būgnai, akustinė ir elektrinė gitaros, sintezatorinė migla ir tikrai nekoks vokalas. Visi šie ele-mentai yra nesutverti vienas kitam ir, užuot darniai susijungę, tiesiog sukrenta į vieną didelę šūdo krūvą. Paskutinėje kompozicijoje „Floating in Space“ grupė labai juo-kingai nutyla... ir staiga pasigirsta pavėluotas gitaros solo – maždaug „nepykit, chebra, pramiegojau“. Girdisi magnetofono „tyla“ ir įrašo trukdžiai.

Bet juk Andy Warhol nevaizdavo pupų skardinės, jis vaizdavo pupų skardinės vaizdavimą. Taip kad ketvirta mano pastraipa apie tikrai blogai skambantį albumą, matyt, ir yra tikrasis šio projekto rezultatas.

pompastikos: „...And the ever expanding universe.“ Iš tikrųjų nelabai kas pasikeitė. Orkestrėlis moka skambėti minimalistiškai ir skaidriai – neveltui vienas senas jų kūrinėlis buvo apie drugelių gaudymą laukuose. Tačiau laikas bėga ir gana stabili grupės sudėtis ženklina improvizacijas jau firminiais sąskambiais – pianinas audringai skambančioje albumo pradžioje „Bubble Reputation“ ir minorinis motyvas finale „No One Likes a Nihilist“.

THE MOST SERENE REPUBLIC yra pernelyg įvairūs ir spalvingi, kad atsibostų jau trečiuoju albumu. Nežinia, ar pakaks jiems valios nekeisti kurso ir toliau, bet „ ..And the ever expanding universe“ aukso viduriukas pasiektas su kaupu. Tas kaupas – nedidelis ekskursas į klasiką „Patternicity“ – kaip rafinuota uoga ant pyragaičio karalaitei. Keista šitaip rašyti apie indie muziką grojančią grupę, bet jie iš tiesų subtilūs.

Ką gi, netrukus lauksime sugrįžtant dar vienos kanadiečių indie „šaikos“ – sako, kad BROKEN SOCIAL SCENE ir koncertuoja, ir įrašinėja.

ir garsų. Beveik neįmanoma suprasti, kur baigiasi viena kompozicija ir prasideda kita. Begėdiškai maišydami noise su ambient, THE PRESENT išlieka originalūs dėl kelių priežasčių: 1. Kai kur pasigirstanti gitara (ačiū dievui, nepersūdoma) veikia kaip geras prieskonis, 2. Elektroninė meditacija „Press Play“ triukšmą sugeba perkonstruoti į trip-trop (arba bent jau kažką bristoliško), 3. Gudri user-friendly albumo kompozicija – jei užsikabinsi už pirmųjų palyginti trumpų gabalų, išskrisi ir į 30 minučių kosminę odisėją „The Way We Are“.

Tai visai įdomus liūliuojančios muzikos nuotykis. Įsimetę į grojaraštį, tikrai jo „neužmiršite“, kaip, pavyzdžiui, gali atsitikti su HELIOS ar MOUNTAINS, tačiau nerasite ir slegiančios tamsos efekto. Žodžiu, prodiuserio talentas ir išmonė.

Rask daugiau: patstutoks.lt

THE PRESENT – „The Way We Are“

THE MOST SERENE REPUBLIC – „...And The Ever Expanding Universe“ Prisipažinsiu, kad pirmieji du THE MOST

SERENE REPUBLIC albumai vis dar sėkmingai sukasi mano iPode, todėl nereaguoti į trečiąjį tiesiog negaliu. Vis dar tokie pat gausūs – septyniese – improvizatoriai iš Kanados nusprendė parodyti jau užsiaugintus raumenis ir įmesti šiek tiek

Prodiuseris, pernai mums padovanojęs šaunų BORN RUFFIANS albumą „Red, yellow & blue“, Rusty Santos sukūrė grupę.

Sunku THE PRESENT vadinti grupe, tačiau šiais laikais vardu ir pavarde niekas nepasirašinėja. Be to, prie projekto „The Way We Are“ prisidėjo japonų muzikantė Mina ir kitas niujorkietis Jesse Lee. Įspūdis toks, kad kūrybingam prodiuseriui nuo ankstesnių projektų atliko idėjų

9

INDIE scena

- liverpool laikraštis #19 -

Pavogta datamosh šlovė: Kanye vs. CHAIRLIFT *** Tekstas: TOMAS

Nat Munari: gyvena Berlyne, groja art roko grupėje OXES, save vadina garso ir vaizdo atlikėju. Iki šiol nusivylęs ir piktas.

Tai ištraukos iš neoficialios Nato curriculum vitae. Jo įniršio šaknys pūva datamosh dirvožemyje. Dar žiupsnelis amonio nitrato ir dirva taps minų lauku. Pabrėžiu, Nat Munari yra labai piktas.

Kol lietuvių kalbininkai suka galvas, kaip išversti datamosh į gimtąją kalbą ir papildyti vielabraukinių žodžių žodyną dar vienu absurdišku raidžių kratiniu, mes be jokios graužaties ir gėdos liekame prie angliškojo varianto. ,,In yo face“, VLKK ir VKI. Datamoshing – procesas, kurio metu judesys iš vieno vaizdo klipo ,,susiklijuoja“ su judesiu iš kito. Tai ne vaizdo redagavimo efektas, kuomet vienu metu matome abu kadrus, o daugiau vaizdo klaida. Kalbant buitiškai, datamosh matome tuomet, kai žiūrime skaitmeninį vaizdą ir, pasikeitus kadrui, senasis vaizdas lieka, o naujojo kadro judesiai tarsi užpiešia vaivorykštės spalvų kvadratukais senąjį. Šios video klaidos pasitaiko tik kai vaizdas yra suspaudžiamas. Jei sutraukiame skaitmeninį paveikslėlį (sumažiname jo dydį), tai kompresavimo programa įsimena ir įrašo tik

INDIE scena

pikselius, o jei vaizdą – kiekvieno judesio pakitimą, atsižvelgiant į paskutinį kadrą.

Datamosh atsiranda tuomet, kai iš suspausto vaizdo dingsta informacija, t. y. išsitrina svarbiausias kadras ir pasirodo suspausto vaizdo medžiaga.

Dar 2008 m. rugsėjį piktasis Nat Murani gavo užsakymą sukurti grupei GANG GANG DANCE vaizdo klipą. Manydamas, kad datamosh yra puiki ir dar niekada oficialių vaizdo klipų istorijoje nenaudota mintis, ėmėsi darbo. GGD’ams Nato darbas nepatiko. Jie apskritai atsisakė daryti vaizdo klipą, kartu paskandino jauno menininko viltis, ambicijas, išsiurbė pasitikėjimo ląsteles tiesiai iš Murani mūzos.

Po pusės metų MTV ekrano lakštingala sučiulbėjo Kanye West ,,Welcome To Heartbreak“. Taip, tai buvo datamosh.

Pasipylė dar vienas tūkstantis komentarų, straipsnių ir kritikų pagirų, kokie neapsakomai nuostabūs yra riestanosio reperio klipai.

Kanye sukūrė ,,brendą“ datamosh klipams muzikos industrijoje. Tuo tarpu Nat Murani vimeo svetainėje oficialiai padėkojo: ačiū, kad nepasitikėjote mano vizija. Štai iš kur nusivylimas ir pyktis. Be abejo, gaila, kad laurai teko ne jam, tačiau kaip menininkui

10

kartu yra kvaila verkšlenti ir dievagotis bandant rinkti paskutinius trupinius nuo vakarykštės mados pagirų pyrago.

Dažnam paaugliui, badą malšinančiam MTV vaizdais, niekad nešovė į galvą, kad ,,Welcome To Hearbreak“ tėra dar viena kopija ir dar viena pavogta šlovė. Iš tikrųjų pirmieji, išdrįsę savo vaizdo klipą užtušuoti datamoshais, buvo CHAIRLIFT. Ši electro pop roko trijulė iš Bruklino savo vaizdo klipui ,,Evident Utensil“ pasitelkė Ray Tintori sugebėjimus. Matyt, Kanye, nebežinodamas, kaip dar ekstravagantiškiau įmeninti savo popsą, iškart po oficialaus ,,Evident Utensil“ paleidimo subūrė prodiuserių ir technologų armiją, dešimteriopai išpūtė klipo biudžetą, vėliau apšaudė datamoshais ir visiškai nukautavo CHAIRLIFT civilius. Iki šiol ,,Evident Utensil“ yra alternatyvos giriose besislapstantis partizanas, o mirgančių dėžių kanalus spaudo Kanye vyriausybė.

Suokalbis čia nepadės, nes idėjos buvo ir bus pasisavinamos, tokia jau jų dalia. Deja, šis procesas priklauso ne nuo to, kiek kartų greičiau dirba savininko smegenys, o kiek kartų daugiau žalio šieno prikrauta kvailių piniginėse. Kanye 1, CHAIRLIFT 0, o Nat, tavo vardą jau pamiršome.

- liverpool laikraštis #19 -

„Vištos“ iš Anglijos *** Tekstas: SIMONA Galbūt grupė THE YARDBIRDS nebuvo tokia populiari kaip jų tautiečiai THE BEATLES, THE ROLLING STONES ir THE WHO, tačiau šioje grupėje savo karjerą pradėjo vieni įtakingiausių gitaristų roko muzikos istorijoje: Eric Clapton, Jeff Beck ir Jimmy Page.

Jų muzikoje atsiradusi naujovė – suaktyvinta instrumentinė ataka, kontroliuojama feedback’o, distorsija, tarsi pūkai ore sklandantys garsai, gyvi, improvizuoti pasirodymai, vadinami rave-ups – nuklojo kelią psichodeliniam, progresyviam rokui, sunkiajam metalui ir netgi punk.

Grupė susiformavo Londono priemiesčiuose maždaug 1960 m. ir iš pradžių vadinosi THE METROPOLIS BLUES QUARTET, o jau 1963 m. pakeitė pavadinimą į THE YARDBIRDS − išvertus iš Pietų Amerikos žargono tai reiškia „višta“.

THE YARDBIRDS − tai Keith Relf (vokalas), Chris Dreja (ritminė gitara), Paul Samwell-Smith (bosinė gitara), Jim McCarty (būgnai) ir Anthony „Top“ Topham (solinė gitara). Kai pastarąjį tėvai privertė palikti grupę (jam tuo metu buvo šešiolika metų), jo vietą užėmė klasės draugas iš menų koledžo, „lėtarankis“ (jo pravardė buvo „Slowhand“) Eric Clapton.

Jie padarė žymiai daugiau negu kitos grupės, grodami psichodeliką, o tai buvo gana rizikinga, nes tuo metu tai nebuvo itin populiari muzikos kryptis. Dažniausiai klausytojui tai buvo „per sunki“ muzika.

Karjerą jie pradėjo Londono klube „Crawdaddy“, greitai tapo įdomūs ir žinomi R&B muzikos pasaulyje, grojo kaip pritariamoji grupė gana žinomiems „bliuzmenams“ ir padedami „Columbia Records“ įrašė debiutinį albumą „Five Live Yardbirds“, kuriame skambėjo gyvai atliekamos hard roko, bliuzo ir R&B koveriai. Būtent šis albumas geriausiai atspindi jų ankstyvosios kūrybos skambesį, kuris susideda vien tik iš nerūpestingų interpretacijų, o tai rodė didėjantį pasitikėjimą savimi ir Claptono stulbinamą vaizduotę grojant gitara.

Galiausiai 1965 m., po kelerių eksperimentavimo ir savęs ieškojimo metų, grupė atrado savo skambesį. Reklama Didžiojoje Britanijoje buvo labai menka, o Amerikoje jos iš viso nebuvo. Tačiau grupė visgi ryžosi pakeisti savo kryptį įrašinėdami trečiąjį singlą. Jo melodijos buvo keistos lyginant su popso standartais, deriniai buvo atliekami minorinėje dermėje, tempas nepastovus, skambesys buvo ūžiantis, zvimbiantis ir zirziantis. Išleidę singlą „For Your Love“, kuriame girdėjosi klavesino, afrikietiškų būgnelių garsai ir grėsmingas Keitho Relfo vokalas, jie pasiekė trečiąją Didžiosios Britanijos topų vietą ir šeštąją – Amerikos.

Nepatenkintas pokyčiais (muzikiniame stiliuje) ir protestuodamas kolegų pasirinktai krypčiai, grupę paliko Claptonas, kurį pakeitė eksperimentinio roko gitaristas Jeff

Beck, parodęs „vištoms“ kelią į naujas kūrybines aukštumas. Per 18 mėnesių, kuriuos jis praleido grupėje, J.Beck, neskaitant Jimio Hendrixo, padarė milžinišką įtaką 60-ųjų roko muzikai.

Vaikinai kibo į darbus ir pradėjo įrašinėti savo naujuosius kūrinius, kurie topų sąrašuose atsidurdavo tai vienuoliktoje, tai devintoje, tai dar aukštesnėse pozicijose. Jų grupė su daina „Stroll On“ pasirodė Michelangelo Antonioni filme „Blow-up“ (1966), kuris režisierių išgarsino visame pasaulyje (filmas tikrai vertas dėmesio). Kaip tik tuo metu vyko pokyčiai grupėje – prie jų prisijungė Jimmy Page, o netrukus P.Samwell-Smith pasitraukė iš bosisto pareigų (pradėjo dirbti „už kadro“ – prodiuseriu).

J.Page iš pradžių grojo bosine gitara, vėliau jį pakeitė Ch.Dreja. J.Beck ir Ch.Dreja taip puikiai „susigrojo“, jog jų, kaip gitaristų, duetas tapo to laikotarpio įtakingiausiu.

Kai britų muzikos žurnalas „Beat Instrumental“ J.Page’ą ir J.Becką išrinko geriausiais 1966 m. gitaristais, grupė tapo dar populiaresnė. Tačiau šie abu puikūs gitaros virtuozai kartu grojo neilgai – grupę buvo priverstas palikti J.Beck. Jis prarado grupės narių pasitikėjimą, kai kelis kartus neatvyko į koncertus. Tokį jo elgesį lėmė nervinis išsekimas.

Dabar J.Page vienas grojo soline gitara.

Grupės skambesys tapo sunkesnis nei ankščiau, Jimmy toliau plėtojo avangardines tendencijas – smičiumi braukdavo per gitaros stygas ir taip išgaudavo klaikius, ausį rėžiančius garsus. Tačiau visi eksperimentai nepadėjo grupei pasiekti aukštumų – nė vienas jų singlas, išleistas iki 1967 m., nepateko į topus, o koncertuodama 1967–1968 m. grupė net pradėjo vengti savo „sunkiųjų“ kūrinių, tokių kaip „Dazed and Confused“.

Albume „BBC Sessions“ skambanti daina „Think About It“ su J.Page’u, per grupės gyvavimo laikotarpį buvo geriausia jų daina, kuri parodė, kad grupė vis dar sugeba intriguoti energinga psichodelika.

Paskutinis grupės pasirodymas įvyko 1968 m. liepos 7 d. Grupė iširo, nes K.Relf ir J.McCarty norėjo tęsti labiau akustinį, melodingesnį grupės skambesį, o J.Page − priešingai – norėjo sunkaus ir triukšmingo roko skambesio. Jimmy turėjo įsipareigojimų su koncertų organizatoriais, todėl nutraukti muzikinės veiklos jis tiesiog negalėjo. Tad nusprendė suburti naują grupę, į kurią pakvietė savo seną draugą bosistą Johną Paulą Jonesą, vokalistą Robertą Plantą ir būgnininką Johną Bonhamą.

Grupė, pakeitusi pavadinimą į THE NEW YARDBIRDS, po kurio laiko tapo, žinoma, LED ZEPPELIN – viena sėkmingiausių

11

roko grupių muzikos istorijoje. Tačiau apie ją – kitame laikraščio numeryje.

Kiti, palikę THE YARDBIRDS, grupės nariai pasuko skirtingais keliais. Ch.Dreja tapo profesionaliu fotografu. K.Relf, J.McCarty ir jau prodiuseriu tapęs P.Samwell-Smith įkūrė progressive roko grupę RENAISSANCE, tačiau jie išsiskirstė jau po antrojo studijinio albumo. K.Relf, buvęs THE YARDBIRDS vokalistas, žuvo per nelaimingą atsitikimą 1976 m. Tačiau tai dar nesimbolizavo THE YARDBIRDS gyvavimo pabaigos. 1980 m. grupė vėl sugrįžo pasivadinusi BOX OF FROGS, kurios nariai buvo tie patys J.McCarty, Ch.Dreja ir P.Samwell-Smith, taip pat J.Page ar J.Beck, kurie vienas kitą vis pakeisdavo.

1992 m. grupė THE YARDBIRDS buvo oficialiai priimta į „Rock and Roll“ šlovės alėją. Maždaug tuo metu J.McCarty ir Ch.Dreja atkūrė grupę, jos vokalistu ir bosistu tapo John Idan, o 2003 m. grupė išleido naują albumą, kuriame galima išgirsti Slash, Steve Vai, Joe Satriani, Brian May ir netgi J.Beck gitaros partijas.

Prireikė ne vienerių metų, kol roko muzikos bendruomenė suvokė THE YARDBIRDS svarbą. Jaunesni muzikos mėgėjai atrasdavo jų įrašus ieškodami E.Claptono, J.Becko ir J.Page’o, kurie visi tapo žvaigždėmis dar 60-ųjų pabaigoje, karjeros šaknų.

liverpool.lt

- liverpool laikraštis #19 -

THE VELVET UNDERGROUND *** Tekstas: DOVILĖ

Užsidega blausi šviesa, scenoje išnyra siluetai, sėdintys nugara į žiūrovus, pasigirsta pirmieji akustinės gitaros akordai, kamera pradeda lėtai artėti grojančiųjų link, publika sėdi užgniaužusi kvapą, kol išvystame Lou Reedą, išgirstame jo melodingą, užburiantį ir perkeliantį į stebuklingą muzikinę visatą, balsą, atliekant „Heroin“. Garsų jūra leidžia paragauti gabalėlį muzikinio dangaus.

Suvokiam sėdintys 1966 m. apmirusioje salėje kažkur Niujorke ir stebintys gimstant dar vieną unikalų muzikinį reiškinį, kuris vadinasi THE VELVET UNDERGROUND. Ar įmanoma sukurti muzikoje ką nors labiau užburiančio, originalesnio praūžus „Britų invazijai“, atnešusiai į Ameriką THE BEATLES, THE ROLLING STONES, THE KINKS, THE ANIMALS, THE YARDBIRDS ir kt., didžiajam bardui Bobui Dylanui sveikstant po siaubingos motociklo avarijos. Atsakymas yra tik vienas: TAIP! Turbūt bet kam, bent šiek tiek susipažinusiam su praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio avangardine meno scena, ištarus THE VELVET UNDERGROUND, prieš akis iškyla Andy Warholo nupieštas geltonas bananas, besipuikuojantis grupės Kitas LIVERPOOL party rugpjūčio 28–29 d. Vilniuje ir Kaune

12

albumo viršelyje, „The Factory“ blyksinčios šviesos ir Edie Sedgwick, šokanti skambant „Venus in Furs“.

THE VELVET UNDERGROUND − undergroundinė amerikiečių roko grupė, grojusi 1965−1973 m. Jos žanrą nelengva apibrėžti − tai eksperimentinis rokas, protopunkas, art rokas. Aštrus, triukšmingas grupės skambesys turėjo įtakos punk, noise roko bei alternatyvios muzikos atsiradimui.

THE VELVET UNDERGROUND susikūrė 1964 m. pabaigoje. Jos pavadinimas kilo iš tokiu pačiu pavadinimu knygos apie sadomazochizmą. Ją grupės nariai rado numestą gatvėje. 1965 m. šios grupės vadybininku tapo pop art tėvu tituluojamas Andy Warhol, kuris priglaudė šviežiai susikūrusią grupę po savo sparneliu ir įsileido į savo sukurtą žymiąją „The Factory“. Ji buvo ne tik muzikantų, menininkų ir besitikinčių išvysti šviesiąją gyvenimo pusę nelaimėlių užuovėja, bet ir Andy Warholo kūrybinės dirbtuvės. Joje iškilo ir „sudegė“ viena ryškiausių avangardinio kino žvaigždžių Edie Sedgwick, joje lankėsi Bob Dylan, vėliau Jim Morrison, Tim Buckley ir kt.

THE VELVET UNDERGROUND patekus Andy Warholo globon ir jam primygtinai reikalaujant, prie grupės prisijungė vokiečių modelis ir dainininkė Nico. Tuo metu THE VELVET UNDERGROUND koncertus lydėdavo A.Warholo vaizdo instaliacijos ir spalvų žaismas. Šis projektas vadinosi „Exploding Plastic Inevitable“.

Pirmasis grupės albumas vadinosi „The Velvet Underground and Nico“, kuris buvo įrašytas 1966 m. Niujorke ir išleistas 1967 m. Jo viršeliu tapo žymusis geltonas bananas su užrašu „Peel Slowly and See“.

Tie, kurie nulupdavo bananą, rasdavo tokį pat, tik rožinės spalvos. Albumą sudarė 11 dainų, kurios ir siejasi su THE VELVET UNDERGROUND aštriu, o kartais lyrišku skambesiu. Tai „Heroin“, „Venus in Furs“, „Femme fatale“, „Sunday Morning“ ir kt.

Grupė yra išleidusi 9 albumus, kurie iki šiol įkvepia ne vieną muzikantą, ieškantį lyrinio, garsų jūrą primenančio, hipnotizuojančio skambesio. Iširus grupei, Lou Reed pradėjo savo solinę karjerą. Jo daina „The Perfect Day“ atmintyje išlieka kaip sodraus vokalo kupina daina, leidžianti pasinerti į akimirkos džiaugsmą ir pajusti gyvenimo skonį.

Grupė nuo 1972 m. iki 1996 m. buvo kelis kartus „susibėgusi“ naujiems projektams.

2004 m. žurnale „The Rolling Stone“ THE VELVET UNDERGROUND užėmė 19 vietą „100 geriausių visų laikų menininkų“ sąraše, grupė pristatyta „Rock & Roll Hall of Fame“.

- liverpool laikraštis #19 -

Keistas kraujas *** Tekstas: GAILĖ

Keista pradėti kalbėti apie tai, kas atrodo jau savaime suprantama. Baisu, kad žodžiai tik nesugadintų įspūdžio. Skambantys garsai tikrai sunkiai aprašomi, ypač tokie švieži, bet kartu ir savi. Taip taip, kvepia grupe ir albumu. Nors naujo albumo dar nėra, tik keli įrašai. Bet jie tokie stiprūs, kad net iš prasčiausios kokybės koncertinio youtubo gali jausti nujausti, kaip tai skambės studijoje.

Labai nemėgstu aptarinėt biografijų ir diskografijų. Žinau, kad tai siaubingai egoistiška, bet noriu atkreipti dėmesį ne į detales, o visumą to, kuo ypatinga ši muzika. Ir nesvarbu, kuri įrašų kompanija juos atrado, nors esu labiau linkusi manyti, kad jie patys tiesiog atsirado. Gal iš kitos dimensijos, nežinau.

Middle eastern-psych-snap-gospel apibūdino patys.

Trys nauji įrašai šiek tiek skiriasi nuo ankstesniųjų. Atsirado dar daugiau jausmo. Ir dar vienas būgnininkas. Galbūt jau darosi šiek tiek fanatiška sekti kiekvieną mėgstamos grupės muzikinį žingsnį, bet, įtariu, kad šia liga serga daugelis. Būna ir nusivylimų, ir džiuginančių staigmenų. Šįkart tai išvertė iš kojų, nors kažkas pasakė: „Kaip gali klausytis ir ką nors suprasti iš tokios prastos kokybės įrašo, tai siaubinga.“ Bet, kaip jau sakiau, gerą muziką pajusti gali net klausydamas su stikline per sieną. Na, o blogos juk neišgelbės ir prabangiausia pasaulio aparatūra. Gana. Paklausykim. yeasayer.net odd-blood.blogspot.com

13

liverpool.lt

- liverpool laikraštis #19 -

Indiekubatorius startavo su THE DOMINOES *** Tekstas: KAROLIS

Futbolo paslaptys su Francu Bakenbardu *** Kalbino: LAURYNAS

Šį penktadienį (liepos 24-ąją) ilgai brandinta Indiekubatoriaus idėja pagaliau virto kūnu: Vilniuje, viename Senamiesčio pastate, skambėjo sveikinimo žodžiai ir grojo švieži Lietuvos alternatyvieji rokeriai THE DOMINOES. Kol kas tik du kambarius užėmusios „Repeticijų salės“ (oficialus vardas) yra vieta, kurioje jaunosios Vilniaus ar likusios Lietuvos grupės (prioritetas – indie rokui) turės galimybę repetuoti net ir neturėdamos nuosavų būgnų ar stiprintuvų, pagaminti pirmuosius demo įrašus ar surengti debiutinį akustinį koncertą. Didelės auditorijos tikėtis neverta, nes masė žmonių ten paprasčiausiai netilptų. Tačiau jaukūs maži koncertai „Indiekubatoriaus“ pavadinimu arba generalinės repeticijos – visada prašom.

Būtent toks buvo vilniečių THE DOMINOES pasirodymas, kuris įeis į istoriją kaip pirmasis čia surengtas koncertas. Mindaugas Juknys (vokalas, gitara, elektronika) ir Donatas Bielunskis (bosinė gitara, elektronika) pasirodė trumpai, nevisai užtikrintai, bet kokybiškai. Akustinės gitaros skambesys sujungtas su stipria boso linija ir elektroniniais garsais skambėjo vykusiai ir originaliai – pasakyčiau, jei nežinočiau, kas toks yra Thom Yorke ir RADIOHEAD. Kita vertus, jaunoms grupėms visada reikia nuo kažko atsispirti, idant atrastų individualų skambesį. Semtis įkvėpimo iš RADIOHEAD – žingsnis, kuris gali pasiteisinti.

Nors vos pusvalandį trukęs THE DOMINOES pirmasis koncertas, sprendžiant iš grupei skirtų katučių, buvo akivaizdžiai per trumpas, toks pasirodymo ilgis derėjo prie kuklios vakaro nuotaikos. Svarbiausia, kad Indiekubatorius startavo, dabar belieka laukti jo augimo. Po dviejų savaičių, čia patekusių lankytojų, pasak organizatorių, laukia nemažas siurprizas. Laukiame naujos informacijos.

Straipsnis išspausdintas bendradarbiaujant su ore.lt Norėdami išbandyti naują repeticijų erdvę, ją rasite čia: Indiekubatorius: Tel. Nr. +370 671 07556 repeticijuvieta@gmail.com repeticijusales.lt/

Kitas LIVERPOOL party rugpjūčio 28–29 d. Vilniuje ir Kaune

14

Kiolno aukštosios futbolo trenerių mokyklos profesorius Francas Bakenbardas atsako į keletą mūsų skaitytojų klausimų: Jonas Pasvalys (25 m.) iš Rozalimo, „Chelsea“ gerbėjų klubo Lietuvoje atsakingasis sekretorius, klausia: Girdėjau, kad „Manchester City“ valdantys arabų šeichai, norėdami prisivilioti legendinį Londono „Chelsea“ kapitoną Johną Terry, jam siūlo milijono svarų sterlingų per mėnesį atlygį. Ar jis sutiks palikti mūsų taip mylimą Londono klubą?

Galiu jums užduoti vieną klausimą, kuris padės rasti atsakymą. O jūs atsisakytumėt?

Kauno modelių agentūros „Orbitos“ vadovė Izolda Baikštutė (71 m.) teiraujasi: Esu sena Madrido „Real“ gerbėja. Man labai patinka visi šios vasaros „Real“ pirkiniai: portugalas C.Ronaldo, prancūzas K.Benzema ir brazilas Kaka. Agentūroje ant sienos, kad merginos gerai matytų, norėčiau pasikabinti vieno iš jų portretą, tačiau neapsisprendžiu, kuris iš jų labiausiai spinduliuoja išoriniu ir vidiniu grožiu. Patarkite, profesoriau, kurį pasirinkti?

Na, C.Ronaldo geras žaidėjas, techniškas, atletiškas, tačiau savimyla ir isterikas. Be to, itin gausiai naudoja želės plaukams. Vargu ar jis tiktų jūsų agentūrai šiame natūralios kosmetikos amžiuje. Kuklumu pasižymi K.Benzema, bent jau prieš kameras. Tačiau jis jau 10 metų nekeičia savo šukuosenos ir kerpasi Lione bei Šiauliuose vis dar populiaria „aikštele“. Toks „pokštas“ ant sienos gali išgąsdinti jūsų klientus. Atsižvelgiant į tai, geriausia jums rinktis brazilo Kaka portretą. Aikštėje jam prilygsta tik nedaugelis, o už jos ribų jis labai dievobaimingas.

Išvaizdai irgi nieko neprikiši.

Pravieniškių griežtojo režimo pataisos namų prižiūrėtojas Fiodoras Bezmozglinas (33 m.) klausia: Ar žinote, kodėl praėjusią savaitę iš Azerbaidžano buvo deportuotas Panevėžio „Ekrano“ atstovas spaudai Gedas Saročka?

Taip. Jis buvo deportuotas už tai, kad pase turėjo Azerbaidžano nepripažinto Kalnų Karabacho vizą. Ją „Ekrano“ atstovas gavo viešėdamas Armėnijoje ir Kalnų Karabache su Lietuvos žurnalistų futbolo rinktine kiek anksčiau šiais metais. Viskas vyko taip: G.Saročka, atskridęs naktį į Baku, apsistojo viešbutyje su visa „Ekrano“ komanda. 405 kambaryje. 5.05 val. ryte jam paskambino iš registratūros ir paprašė nusileisti žemyn.

Du civiliais drabužiais apsirengę vyriškiai įsodino jį į baltą BMW ir per rytinį Baku 140 km/val greičiu nuvežė į oro uostą, kur 6.40 val. jis buvo įsodintas į lėktuvą BakuRyga be atgalinio bilieto

- liverpool laikraštis #19 -

„Brondby IF“ generalinis direktorius: „Nusistatykite aiškius tikslus, kitaip viskas pavirs kepenų paštetu.“ *** Tekstas: LAURYNAS

Nors skrendant didelius atstumus ir dar su keliais persėdimais dažnai ima miegas ir akys pačios merkiasi, verta kartais ir pakentėti, prieš užmiegant dar kartą apsidairyti. Juk po ranka, pavyzdžiui, gali pakliūti Kopenhagos oro uosto žurnalas, kuriame pristatomas įdomus interviu su garsiausio Danijos futbolo klubo „Brondby IF“ vadovu Herman Haraldsson apie futbolo ir reklamos verslą, klubo vertybes ir tikslų siekimą. Lietuvos futbolo klubams lėtai žengiant profesionalumo link, pažiūrėkime, ką gali patarti mums danai.

Jūs vieną kartą tarsi pajuokavote, kad paliksite reklamos verslą tik dėl „Brondby IF“ generalinio direktoriaus kėdės... Bet kas visgi paskatino tokiems pokyčiams?

Faktas, kad tai buvo „Brondby IF“. Kai jie susisiekė su manimi, tai buvo tarsi vaikystės svajonės išsipildymas, ir jau žinojau, kad jei to nepadarysiu – gailėsiuosi visą gyvenimą.

Jūsų asmenybė labai neįprasta futbolo klubui. Kaip Jūs tapote jiems savas?

Aš, atrodo, jau amžius „Brondby IF“ stadione turiu sezoninius bilietus, todėl jie mane laikė vienu iš savų, o ne kokiu „prekybos monstru“. Tapęs vadovu aš tiesiog pakeičiau savo vietą stadione. Būdamas klubo sirgaliumi turi klubą, jausmus, vertybes ir tai nesikeičia nuo to, kur sėdi: biure ar žiūrovo kėdėje. Negali gerai dirbti šiame darbe, jeigu neturi sirgaliaus dvasios. „Brondby IF“ negali būti tiesiog profesionalus generalinis direktorius. Šis klubas − tai gyvenimo būdas.

Koks didžiausias iššūkis Jums, kaip vadovui, tenka „Brondby IF“ klube?

Man asmeniškai didžiausias iššūkis – pailsėti. Čia greitai gali persitempti – juk tai futbolas, be to, tai tikrai įdomu komercine prasme. Kalbant apie verslą... Sakyčiau, kad globali finansinė krizė yra šiuo metu didžiausias iššūkis. Didelė dalis mūsų finansų gaunama iš rėmėjų, tačiau mes jų pasitikėjimą išlaikome, kadangi šiuo metu vėl laimime. Be to, ir mūsų rinkodaros skyriaus darbuotojai dirba itin atkakliai, kad išlaikytų esamus rėmėjus ir atrastų naujų.

Nesakome, kad krizę pergyvenome, tačiau negalime likti ir pernelyg atsargūs. Aš jaučiu, kad esame gerame kelyje: turime subalansuotus finansus, puikią komandą ir fantastišką atmosferą. Jeigu viską atliksime teisingai, ir vėl būsime pirmaujantis futbolo klubas Danijoje.

Kuo šis darbas skiriasi nuo darbo reklamos versle?

Anksčiau galėdavau apgalvoti ir priimti savo sprendimus ramumoje. Dabar visi jie matomi ir komentuojami. Visi. Ir dar turime mažiau laiko. Kai priimame sprendimą, viena pusė mano, kad tai gera idėja, kita laiko mus kvailiais. Žinoma, kad norime, jog klubo partneriai, sirgaliai, rėmėjai būtų patenkinti, tačiau suprantame, kad kartais tenka priimti sprendimus, kuriems ne visi pritaria. Tačiau niekada nepriimtume sprendimo, kuris prieštarautų mūsų pagrindinėms vertybėms.

Kalbant apie vertybes, ar tai yra būtent tai, ką atsinešėte iš reklamos verslo?

Ką aš panaudojau iš reklamos verslo − tai savo pamatinių vertybių nusistatymą.

Visada reikia pamatuoti savo sprendimus pagal savo vertybes, įsitikinimus. Net jei greiti laimėjimai klubui buvo ranka pasiekiami, tačiau prieštaravo mūsų vertybėms, mes atsisakėm tokių sprendimų. Tai nėra susiję asmeniškai su manimi, greičiau tai universalūs geros vadybos principai.

Džiugu, kad „Brondby IF“ turi labai labai stiprias vertybes, todėl jomis remiantis yra gana lengva vadovauti.

Jūs išgarsėjote po kai kurių savo teiginių – pavyzdžiui, kad „Brondby IF“ per keletą metų turėtų pasiekti vidutinį 23 tūkst. žiūrovų lankomumą stadione.

Kodėl toks konkretus skaičius?

Aš ambicingas, mėgstu konkuruoti ir laimėti, kaip ir visa mūsų organizacija, todėl mums reikalingi konkretūs tikslai.

Remdamasis savo patirtimi galiu pasakyti, kad tik tada, kai nustatai konkrečius tikslus, pristatai ir parodai juos visiems, gali tikėtis juos pasiekti. Ir aš nebijau nepasiekti tikslų.

Aš geriau atsistosiu ir pasakysiu, kad mes bandėme. Man tikrai nepatinka, kai nustatai kartelę per žemai – tuomet iš savo organizacijos neišgauni tiek, kiek galėtum.

Pradėdamas darbą „Brondby IF“, pasakiau, kad mes stengsimės laimėti šalies čempionatą. Tuo metu buvau išjuoktas.

Išsaugojau straipsnį, kuriame buvęs Danijos rinktinės žaidėjas P.Larsen mane vadina naivuoliu, galvojančiu, kad galima praėjusiame sezone buvus aštuntiems, naujajame jau kovoti dėl čempionų titulo. Tai tikrai mane motyvuoja, nes jei tu pats netikėsi tuo, tai kaip gali tikėtis, kad tavo vadovaujama organizacija tikės. Nusistatykite aiškius tikslus, kitaip viskas pavirs kepenų paštetu.

15

Kaip sukurti laimėtojų mentalitetą?

Būkite konkretūs, ambicingi, sukurkite atvirą ir konkurencingą organizacijos kultūrą, taip pat stiprią vadybą, saugią aplinką ir entuziazmą. Entuziazmas yra nepaprastai svarbus ir dažnai nuvertinamas vadyboje. Tikėkite savo galimybėmis, tikėkite, kad galite laimėti, paskatinkite vienas kitą, leiskite pasidžiaugti ir atšvęsti sėkmes. Taip pat nustatykite aiškias taisykles, kas priimtina ir kas ne. Laimėtojų identitetas gali būti sukurtas tik organizacijoje su aiškiomis vertybėmis. Organizacijoje sukūrus laimėtojų kultūrą, yra žymiai lengviau išgyventi sunkius laikus, kurių visiems pasitaiko. Kai pralaimi, yra vienintelė išeitis – atsistoti ir pasakyti sau, kad kitą savaitę laukia naujos rungtynės.

Verkšlenti gali pusdienį, na, dieną, tačiau turi judėti į priekį. Mes tikimės, kad žaidėjai greit atsistatys, todėl ir patys turime taip pat elgtis.

Reklamos versle tarnavote klientams.

Klube turite akcininkų, verslo partnerių, sirgalių, rėmėjų?

Taip pat politikų ir žiniasklaidą – interesų grupių daug. Reikia išlaikyti balansą tarp visų. Tam reikia aiškiai žinoti savo vertybes, žinoti, kam tu lojalus ir nuo to pradėti. Jeigu esate sąžiningas, nuoširdus žmogus, manau, jūsų kelias bus lengvesnis. Įvertinkite pirmuosius metus prie klubo vairo. Kuo labiausiai didžiuojatės?

Faktu, kad sugebėjome taip greitai atsistoti ant kojų po sunkaus sezono. Taip pat sukurtu entuziazmu ir tikėjimu, kad galime iš tiesų šį tą pasiekti. Didžiuojuosi ir tuo, kad atgavome pasitikėjimą savo jėgomis. Tai nėra vien mano pasiekimas, tačiau džiaugiuosi prisidėjęs. Aš komandos žaidėjas, man gerai, kai dirbame kaip komanda. Džiaugiuosi, kad esame aukštyn kylančioje spiralėje.

liverpool.lt

LIVERPOOL- party birželio 19 d. Vilnius liverpool laikraštis #19 -

Kitas LIVERPOOL party rugpjūčio 28–29 d. Vilniuje ir Kaune 16