Naudota literatūra: Kalbos ugdymas. L. Barzdonytė-Morkevičienė. Kaunas, ,,Šviesa“. 2009. Garsų tarimas. A. Andrijanova, S.Vilkienė. Kaunas, ,,Šviesa“. 1990.
KĖDAINIŲ SPECIALIOJI MOKYKLA
KALBINĖS MOTORIKOS LAVINIMAS
Lankstinuką parengė logopedė Diana Raubienė Kėdainių specialioji mokykla Basanavičiaus g. 99, LT-57351, Kėdainiai Tel:
(8 347) 71 357, (8 347) 71 024,
Fax: (8 347) 71 357 El. p. ksim11@hotmail.com ksim120@yahoo.com
Kėdainiai, 2014 m. Taisyklingai tarti garsus mes galime tik dėka savo artikuliacinio aparato, kuriam priklauso lūpos, liežuvis, apatinis žandikaulis, minkštasis gomurys. Šių organų judesių tikslumas, jėga, sklandumas vystosi palaipsniui, vystantis vaiko kalbai. Pagrindinius artikuliacinio aparato judesius lavinti padeda artikuliacinė
mankšta. Jos tikslas – išmokti tam tikrus artikuliacinio aparato organų judesius, reikalingus taisyklingam garsų ištarimui. Fiziologiniu požiūriu garso mokymas reiškia naujų sąlyginių refleksų sudarymą. Mokomas ištarti garsas išskaidomas į elementarius artikuliacinius judesius, kuriuos nuolat kartojant judesiai automatizuojami ir vaikas išmoksta greitai ir tiksliai juos atlikti. Elementarius judesius sujungus į visumą, sudarius mokomo garso reikiamą padėtį, įjungiama oro srovė ir garsas ištariamas lyg netikėtai.
Rekomendacijos kalbos aparato lavinimui Atlikti artikuliacinę mankštą reikėtų kasdien, kad įgyti įgūdžiai įsitvirtintų. Geriausia ją daryti 3-4 kartus per dieną po 3-5 minutes. Nereikėtų vaikams pateikti daugiau 2-3 pratimų iš karto. Atliekant pratimus reikia laikytis nuoseklumo, eiti nuo paprasto prie sudėtingesnio. Mankštą pravesti emocingai, žaidimo forma. Iš atliekamų 2-3 pratimų naujas turėtų būti tik vienas. Kiti du pateikiami įtvirtinimui. Jei vaikas kokį nors pratimą atlieka nepakankamai gerai, verčiau tobulinti seną pratimą nei mokytis naują. Vaikas turi gerai matyti ir suaugusiojo, ir savo veidą, kad galėtų kontroliuoti atliekamų judesių taisyklingumą. Todėl vaikas ir suaugusysis turi sėdėti prieš sieninį veidrodį. Galima naudoti rankinį veidrodėlį, tačiau tada suaugusysis turi sėdėti veidu į vaiką.
Darbo seka: suaugusysis žaidimo forma papasakoja apie būsimą pratimą; pademonstruoja jo atlikimą; pratimą atlieka vaikas, kontroliuojamas suaugusiojo.
Suaugusysis turi stebėti vaiko atliekamų judesių kokybę: tikslumą, tempą, sklandumą, ištvermę, perėjimą nuo vieno pratimo prie kito. Taip pat svarbu stebėti, kad judesiai būtų atliekami simetriškai tiek į vieną, tiek į kitą veido pusę.
Artikuliacinio aparato mankštos pratimai Lūpų ir skruostų mankšta ♦ Išpūsti abu skruostus. ♦ Suglaudus lūpas įtraukti skruostus į burnos ertmę. ♦ Atlikti iulpimo judesius: suspaustas lūpas atkišti į priekį ir grįžti į normalią padėtį. ♦ Atlikti ,,bu inuką”: pliaukšėti į priekį atkištomis lūpomis. ♦ Papsėti lūpomis, kaip tariant p, b, m. ♦ Sukąsti dantis, lūpas piltuvėlio forma atkišti į priekį. ♦ Pla iai išsižiojus įtraukti lūpas į burną. ♦ Pakelti viršutinę lūpą į viršų. ♦ Į priekį atkištas lūpas sukti ratuku. ♦ Atlikti ,,arkliuko prunkštimą”: garsiai ir tyliai virpinti lūpas.
♦ Paimti lūpomis ir laikyti smulkesnius ir stambesnius daiktus (lazdelę, pieštuką, ant siūlo kabančią sagą, saldainį ir kt.). ♦ Atlikti ,,šypsenėlę”: įtempti lūpų kampu ius, kad matytųsi viršutiniai ir apatiniai dantys. ♦ Atlikti ,,straubliuką”: atkišus lūpas į priekį, imituoti u tarimą. ♦ Kaitalioti ,,straubliuką” su ,,šypsenėle”. ♦ Sukti ,,straubliuką” į kairę ir į dešinę. ♦ Judinti suspaustas lūpas, imituojant dantų skalavimą. ♦ Lūpomis stipriai suspausti bintą ir neduoti jo ištraukti. Liežuvio mankšta ♦ Iškišti liežuvį pla iu ,,kastuvėliu”, kad jis savo šoniniais krašteliais liestųsi su lūpų kampučiais. ♦ Iškišti ilgą ir smailų liežuvį - ,,adatėlę”. ♦ Liežuvio galiuką pakelti į viršų ir nuleisti žemyn. ♦ Liežuvio galiuką atremti į apatinius dantis, o liežuvio šaknį kelti į viršų ir nuleisti žemyn. ♦ Atlikti liežuvio judesius į kairę ir į dešinę. ♦ Pla iai išsižioti ir sukti liežuvį ratu. ♦ Pri iulpti liežuvį prie viršutinių dantenų ir jį laikant išsižioti bei užsičiaupti. ♦ Kišti liežuvį pro mažą tarpelį tarp dantų. ♦ Liežuvio galiuku ratu aplaižyti lūpas. ♦ Išsižiojus platų liežuvį pakelti ant viršutinės lūpos ir nuleisti ant apatinės.
♦ Iškišti liežuvį ir padaryti ,,puodelį”. ♦ Plakti liežuvio galiuku į viršutinių dantų alveoles (t-t-t-t). ♦ Kuo daugiau iškišti liežuvį, po to kaip galima daugiau įtraukti jį į vidų. ♦ Kuo daugiau iškištą liežuvį kreipti tai į dešinę, tai į kairę - ,,liežuvis žvalgosi”. ♦ Sukamaisiais liežuvio judesiais ,,nuvalyti” dantukus. ♦ Papliaukšėti liežuviu, paeiliui prispaudžiant visą jo nugarėlę prie gomurio ir atitraukiant. ♦ Padaryti siaurą ,,griovelį”, stipriai pakeliant ir užriečiant į viršų liežuvio šonus. ♦ Pakandžioti dantimis liežuvio šonus, paliekant laisvą jo galiuką. ♦ ,,Palakti pienelį”, kaip katytė laka. Veido raumenų mankšta ♦ Pakelti ir nuleisti antakius. ♦ Atlikti uostomąjį judesį: viršutinę lūpą pakelti apnuoginant dantukus, pro nosį 2-3 kartus trumpai įkvėpti orą. ♦ Pakaitomis užmerkti tai kairiąją, tai dešiniąją akį. ♦ Pakaitomis kelti į viršų tai kairįjį, tai dešinįjį burnytės kampą (lūpos sučiauptos). ♦ Išsižioti ir tuo pa iu metu pakaitomis užmerkti tai dešiniąją, tai kairiąją akį. Apatinio žandikaulio mankšta
♦ Pakelti ir nuleisti apatinį žandikaulį. ♦ Judinti žandikaulį į kairę, po to į dešinę pusę. Kaklo raumenų mankšta ♦ Pakreipti galvą į kairę ir į dešinę, skai iuojant 1-2. ♦ Pasižiūrėti per kairįjį petį, po to per dešinįjį, stengiantis pamatyti, kas yra už nugaros (nepasukant nugaros ir liemens). ♦ Sukti galvą iš kairės į dešinę ir atvirkščiai. ♦ Lenkti galvą žemyn ir atlošti atgal.
♦ Šiaudeliu perduoti vatos gabalėlius vienas kitam. ♦ Pripūsti balionus. ♦ Pūsti muilo burbulus. ♦ Pūsti įvairius garsus skleidžiančius daiktus. ♦ Nupūsti nuo stalo įvairius smulkius daiktus.
Kalbinio kvėpavimo lavinimas Kvėpavimo įtaka kalbos raiškai yra labai svarbi. Garso stiprumas, aiškumas, tonas priklauso nuo to kiek įkvėpsime, kiek iškvėpsime ir kaip paskirstysime kvėpavimo jėgą, norėdami išgauti tam tikrą garsą. Taigi mokydami vaiką kalbėti turime nepraleisti šios srities.
♦ Oro srove sukti vėjo malūnėlius. ♦ Pūsti plačią oro srovę, lyg šildant sušalusias rankas bei pūsti siaurą oro srovę, lyg vėsinant arbatą. ♦ Giliai įkvėpti ir ilgai iškvėpti, pamėgdžiojant gyvūnų balsus bei gamtos garsus( mūūūū..., bėėėė..., šššš...).
Nežiūrėkite į kalbos skatinimą kaip į darbą ar pratybas, nepaverskite to kankinančiais pratimais ar kartojimais. Žaisdami Jūs galite daryti įtaką vaiko kalbinių gebėjimų įgijimo tempui ir eigai.
Kalbinio kvėpavimo pratimai ♦ Šiaudeliu pūsti įvairaus sunkumo daiktus (vatos gabalėlius, kamuoliukus, plunksneles...). ♦ Šiaudeliu pūsti burbulus vandenyje. ♦ Pūsti į vandenyje plaukiojančius daiktus. ♦ Šiaudeliu perkelti lengvus daiktus (vatos gabalėlius, plunksneles, spalvotus paveikslėlius...) vienos vietos į kitą.
Artikuliacinės mankštos atlikimo metu nepamirškime apie gerą iš
vaiko emocinę savijautą. Negalima sakyti vaikui, kad jis neteisingai atlieka pratimą – kitą kartą jis gali iš viso atsisakyti daryti. Geriau pagirti vaiko pasiekimus, jį paskatinti.
Sukurkite tokį kalbinį klimatą, kuris natūraliai skatintų vaiko kalbą ir kartu su juo pajuskite kalbėjimo džiaugsmą – tai bus pati geriausia pagalba vaiko kalbos vystymuisi.
Sėkmės !