Vilnius iki Vilniaus ir Gedimino Vilnius Valdovu

Europa apie Lietuvos valstybės amžinąją sostinę Vilnių pirmą kartą išgirdo 1323 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316–1341), titulavęsis „lietuvių ir daugelio rusėnų karaliumi“, surašė ir išsiuntė garsiuosius savo laiškus. Tad 2023 m. pagrįstai minima Vilniaus 700 metų sukaktis, liudijanti ankstyviausią iki šiol žinomą miesto paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose.

Tačiau Vilniaus ir jo pilių vietoje žmonių gyventa kur kas anksčiau. Ankstyviausi žmogaus veiklos pėdsakai datuojami VI tūkst. prieš Kristų. Manoma, kad II–XIII a. Neries ir Vilnios santakoje bei aplinkinėse kalvose egzistavo medinė gyvenvietė ar gyvenvietės, dalis jų pamažu buvo įtvirtintos.

XX a. antroje pusėje archeologai ir architektūros tyrinėtojai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje – Katedros ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos vietoje – rado pirmuosius ankstyvosios mūrinės architektūros fragmentus, kuriuos buvo bandoma sieti netgi su pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo (1253–1263) valdymo laikais.

Nuo 1987 m. pradėjus sistemingus, nuoseklius ir kompleksinius Valdovų rūmų teritorijos tyrimus, pamažu ėmė sklaidytis istorijos miglos, ryškėti dingusio ar pamiršto Vilniaus paveldo kontūrai. Buvo tikimasi rasti Žygimanto Senojo (1506–1548) ir jo sūnaus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) renesansinių rūmų pamatus. Tačiau paaiškėjo, kad šioje vietoje – Pilies kalno vakarinėje papėdėje, kuri priminė nuo kalvos besileidžiančią rago formos aukštumą, – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių gyventa gerokai anksčiau.

Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologai ir kiti tyrinėtojai, dažnai talkinami Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto specialistų, atrado Vilnių iki Vilniaus, t. y. bent keliais dešimtmečiais paankstino Vilniaus miesto faktinio įsikūrimo bei mūrinės Lietuvos valdovo pilies datavimą.

Kompleksiniai tyrimai, be kita ko, paremti ir dendrochronologiniu metodu, leido padaryti drąsią ir vienareikšmę išvadą, kad jau prieš Gediminą, XIII a. pabaigoje, Pilies kalno vakarinėje pašlaitėje buvo pastatyta pirmoji ir tuo metu vienintelė mūrinė pilis visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Galbūt ši pilis buvo statoma slaptai, kad priešai nesutrukdytų jos statybų. Ir tik Vilniaus Ankstyvąją mūrinę pilį pastačius, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas plačiai paskelbė apie tai, kad čia yra jo sostapilis, valdovo miestas. Piliai naudotų monumentalių plytų dydis liudija, kad Lietuvos ankstyvasis mūras yra vakarietiškos kilmės, neturintis ryšio su tuo metu prie Lietuvos jau prijungtose Kijevo Rusios žemėse kažkada gyvavusia bizantiškojo mūro tradicija. Vilniaus

A nkstyvosios mūrinės pilies statytojai ir mūro architektūros mokytojai greičiausiai buvo iš Livonijos kilę meistrai, nes su šiuo kraštu tiek Mindaugo, tiek Vytenio (apie 1295–1316) ar Gedimino laikais

Lietuvos santykiai buvo gana intensyvūs ir dažnai draugiški. Baltiškasis, arba vendinis, plytų rišimo būdas patvirtina, kad Vilniaus Ankstyvoji mūrinė pilis buvo pastatyta dar iki Gotikos laikotarpio ir gali būti laikoma europinės Romanikos atšvaitu Lietuvoje.

Taigi, dar prieš 1323 m. Vilniuje, Pilies kalno vakarinėje pašlaitėje, jau stovėjo Ankstyvoji mūrinė pilis, kurioje greičiausiai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas rezidavo ir padiktavo savo garsiuosius laiškus. Gedimino laikais ši pilis pergyveno savo pirmojo modernizavimo, sustiprinimo ir plėtros etapą. Taip trapecijos formos aptvarinės pilies šiaurės vakarų kampe stovėjusį apvalų bokštą pakeitė didesnis, erdvesnis aštuoniakampis bokštas – donžonas, neabejotinai atlikęs ir rezidencinęreprezentacinę funkciją.

Šio tikrojo Gedimino bokšto, to meto pilies gynybinių sienų ir galbūt taip pat rezidencinę funkciją galėjusių atlikti statinių pilies kieme bei greta pietinės sienos fragmentai yra rasti, konservuoti, restauruoti ir prieinami kiekvienam Valdovų rūmų muziejaus lankytojui. Jie liudija, kad ankstyvojo mūro architektūra Lietuvoje prasidėjo jau XIII a. pabaigoje, t. y. maždaug 100 metų anksčiau, nei dažniausiai teigiama tradicinėje istoriografijoje. Greta valdovo pilies maždaug tuo pat metu buvo sumūrytas ir statinys (galbūt bažnyčia) vėlesnės Vilniaus katedros vietoje, šalia buvęs gynybinis bokštas, vėliau virtęs Katedros varpine, greičiausiai ir nedidukė Šv. Onos bažnyčia. Tiesa, diduma Ankstyvosios mūrinės pilies aplinkos statinių dar ilgai išliko mediniai. Ir netgi ant Pilies kalno mūrai, labiausiai tikėtina, atsirado tik XV a. pradžioje, valdant Gedimino anūkui Vytautui (1392/1401–1430). Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėse ekspozicijose galima pamatyti ir archeologų rastų bei restauratorių išsaugotų ankstyviausių radinių – Vilnių iki Vilniaus bei Gedimino Vilnių primenančių artefaktų.

Vienas iš įdomiausių Vilniaus iki Vilniaus reliktų, aptiktas Valdovų rūmų muziejaus ir Vilniaus universiteto archeologų XVI a. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytinio korpuso šiaurinės dalies rūsyje, yra XIII a. pabaiga datuojamo medinio namelio, greičiausiai turėjusio svirno paskirtį, fragmentai. Šis „medinukas“, matyt, bent jau iki XIV a. pradžios stovėjo visiškai greta Ankstyvosios mūrinės pilies šiaurinės sienos rytinio galo. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas jį dar galėjo matyti per rezidencinio donžono langą žvelgdamas į Pilies kalną.

Archeologai rado namelio fragmentų (sienų rąstų apatinius vainikus, grindų lentų, stogo konstrukcijos detalių), kartu čia pat aptiko itin vertingų, netgi unikalių radinių – prabangius ir brangius odinius batus, puošnius kamantus, balną, apeiginės lazdos fragmentą, įmantrų aukštos prabos aukso žiedą. Šių daiktų brangumas, atlikimo meistrystė, puošyba ir jai naudotos medžiagos, karališkos raudonos spalvos pėdsakai leidžia pagrįstai spėti, kad jie turėjo priklausyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio artimai aplinkai. Visi šie ir kiti radiniai toliau sklaido ankstyvosios Lietuvos valstybės ir Gediminaičių dinastijos bei Lietuvos sostinės Vilniaus pradžios ūkus, suteikia svarbios informacijos Gedimino laiškų ir kitų rašto paminklų užuominoms interpretuoti, atskleidžia platesnį kultūrinį kontekstą, europinius ryšius.

Todėl neatsitiktinai šie įstabūs bei ypač vertingi radiniai, menantys Vilniaus laikus iki Gedimino ir šio valdovo valdymo metus, 2023 m. sausio 25 d. buvo pristatyti specialioje Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų parengtoje parodoje, pavadintoje „Gedimino miesto aušra. Seniausias Vilniaus medinis pastatas ir unikaliausi jo radiniai“. Pati paroda yra įrengta taip pat neatsitiktinėje vietoje – greta minėto tikrojo Gedimino bokšto (donžono) ir Ankstyvosios pilies mūrų, visai netoli nuo ten, kur ir stovėjo jau legenda tampantis XIII a. pabaigos svirnas.

Greta įspūdingų autentiškų reliktų parodos stendinėje dalyje galima pamatyti kelis šios teritorijos ir čia rastų artefaktų kompleksinių tyrimų bei restauravimo iššūkių ir eigos pjūvius, taip pat detaliau susipažinti su kiekvienu unikaliu radiniu, bandymais rekonstruoti jo pirminę išvaizdą bei platesniu kultūriniu vertės ir reikšmės kontekstu. Jaunieji parodos lankytojai gali surasti ir edukacinį kampelį su autentiškų radinių kopijomis bei įspūdingu XIII a. namelio maketu. Parodą pagyvina ir virtualios projekcijos, padedančios įsivaizduoti Vilniaus Ankstyvąją mūrinę pilį bei rasto medinio namelio vietą greta jos, šio namelio konstrukciją.

2023 m. sausio 25 d. surengtos tradicinės Vilniaus dienos Valdovų rūmuose šventės kulminacija buvo minėtos parodos atidarymas ir unikalių radinių pristatymas, bet tądien muziejuje pristatyta visa sostinės 700 metų sukakčiai paminėti skirtų dovanų puokštė. Visą dieną muziejuje vyko įvairios šventinės edukacinės veiklos. Vakarop Valdovų rūmų Didžiajame kieme, greta tikrojo

Gedimino bokšto, buvo atidengtas paminklas Lietuvos didžiojo kunigaikščio laiškams ir jų paskleistai žiniai apie Vilnių atminti. Skulptoriaus Martyno Gaubo sukurtą paminklą „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino priesakai Vilniui ir Lietuvai“ inicijavo Vilniaus klubas, o jo mecenatai yra Ina ir Darius Zubai.

Naujai į lietuvių kalbą išverstų ir atskiru leidiniu išleistų Gedimino laiškų fragmentus tikrojo Gedimino bokšto mūrų apsuptyje lotyniškai ir lietuviškai skaitė tekstų vertėjas dr. Sigitas Narbutas ir žymus aktorius Vladas Bagdonas. Susirinkusiems svečiams buvo pristatyti ir dar du patrauklūs, į senovės laikus nukeliantys virtualūs projektai – aptikto XIII a. pabaigos žiedo ir buožės hologramos bei tikrojo Gedimino bokšto 3D virtuali rekonstrukcija, kurią 360 laipsnių kampu galima stebėti užsidėjus specialius akinius. Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti skirtą šventinę programą vainikavo Baroko epochos muzikos koncertas.

Savo dalyvavimu ir sveikinimo žodžiais Vilniaus dieną Valdovų rūmuose bei parodos atidarymą pagerbė ir susirinkusiuosius pradžiugino Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė bei tuometis Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. Beje, pagrindinė parodos „Gedimino miesto aušra. Seniausias Vilniaus medinis pastatas ir unikaliausi jo radiniai“ rėmėja buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. O šventei pasiruošęs Valdovų rūmų muziejus tądien sulaukė daugiau nei 2 200 apsilankymų ekspozicijose, edukaciniuose užsiėmimuose, parodoje ir kituose šventiniuose renginiuose.

2023 m. sausio 25 d. turininga šventine programa Valdovų rūmų muziejus, kaip vieta, sauganti vienintelius išlikusius Gedimino epochos architektūros ir kitus reliktus, bei kaip ilgaamžės Lietuvos valdovų rezidencijos vietoje įsikūręs muziejus, naujomis sąlygomis ir formomis tęsiantis šios išskirtinės vietos istorinę tradiciją, iškilmingai paminėjo Lietuvos amžinosios sostinės 700 metų jubiliejų bei atidavė duoklę Vilniaus pradžios epochai. Tačiau muziejus jau kelerius metus nemažą dalį savo projektų dedikuoja ir 2023 m. taip pat planuoja skirti Vilniaus sukakčiai paminėti, stengdamasis priminti bei suaktualinti ir kitus du svarbius miesto raidos ir reikšmės aspektus: XVI šimtmetį – klestėjimo, arba aukso, amžių – bei ypatingus europinės kultūros sklaidos fenomenus (pvz., operos žanrą, triumfo eisenas ir kitus). Kitaip juk ir negali būti, nes Valdovų rūmai yra bene svarbiausias Vilniaus, kaip ilgaamžės valstybės sostinės, atpažinimo ženklas. O ir pirmas miesto paminėjimas pabrėžia, kad Vilnius yra Lietuvos valdovo Gedimino miestas – Viduramžių valstybės centras, arba sostinė.

Į mielų skaitytojų rankas atiduodama knyga – parodos „Gedimino miesto aušra. Seniausias Vilniaus medinis pastatas ir unikaliausi jo radiniai“ katalogas – išsamiai pristato jau minėtus unikalius archeologinius radinius, jų epochą, politinius ir kultūrinius kontekstus, radimo, išsaugojimo ir tyrimų istoriją. Šis leidinys kartu yra ir vienas iš tų padėkos ženklų bei nemirtingų paminklų, skiriamų Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, be kurio valios ir sprendimo Vilniaus galėjo ir nebūti, arba jis galėjo būti visai kitoks.

Parodos lankytojų ir šio katalogo skaitytojų vardu leiskite nuoširdžiai padėkoti visoms ir visiems parodos rengėjams – pirmiausia kuratoriams Deimantei Baubaitei ir Mantvidui Mieliauskui, tyrinėtojams, restauratoriams, kitiems Valdovų rūmų muziejaus specialistams, jiems talkinusiems kolegoms iš kitų mokslo bei paveldo institucijų, taip pat katalogo rengėjams ir plačios šventinės programos organizatoriams, partneriams bei rėmėjams už suteiktą unikalią galimybę pažinti tiek Vilnių iki Vilniaus, tiek ir Gedimino Vilnių, tinkamai paminėti Lietuvos amžinosios sostinės Vilniaus 700 metų sukaktį ir ja pasidžiaugti.