Antanas Liutkus: The Return from Côte d'Azur to Kaunas by Mamaika

Antanas Liutkus LT

Grįžimas iš Žydrosios pakrantės FR

Retour de la Côte d‘Azur à Kaunas

Sugrąžintos Antano Liutkaus spalvos Grįžimas iš Žydrosios Pakrantės / Retour de la Côte d‘Azur à Kaunas – taip pavadinta Antano Liutkaus tapybos paroda po 80 metų atkeliavo iš Prancūzijos dailininko sūnaus Perkūno Liutkaus iniciatyva ir kitų šeimos narių – dukters Eglės Liutkus-Jardel ir sūnaus Antano Gedimino Liutkaus – pritarimu. Prancūziškame pavadinime žodis Kaunas atsirado neatsitiktinai – šis miestas tapo prarastos Tėvynės, kurios Antanas Liutkus daugiau taip ir neišvydo, simboliu. Katalogo straipsnyje „Grįžimas į gimtąjį kraštą...“ Perkūnas Liutkus išsamiai pristato savo tėvo, Lietuvos diplomato ir tapytojo, biografiją bei gyvenimo faktus, tad man belieka sutelkti dėmesį į jo kūrybą. Profesinį paruošimą įgijęs École Nationale d‘Art Décoratif de Nice (Nacionalinė Nicos meno mokykla), Antanas Liutkus, net ir negalėdamas nuosekliai atsidėti tapybai, sugebėjo labai sėkmingai įsilieti į Prancūzijos dailininkų gretas. 1945 metais debiutavęs Ecole de Paris (Paryžiaus mokyklos) Moderniojo meno parodoje, organizuotoje kartu su The American Red Cross (Amerikos Raudonuoju Kryžiumi), jis tais pačiais metais tapo Société des Beaux-Arts de Nice (Nicos dailės sąjungos) nariu ir pradėjo dalyvauti jos kasmetinėse Salon d’Hiver (Žiemos salonų) parodose, vėliau – vernisažuose Paryžiuje (Salon de Noël). Buvo vienas Les Artistes Indépendants de Villefranche-sur-Mer (Nepriklausomų Villefranche-sur-Mer dailininkų) organizacijos steigėjų ir narių, jo pavardė randama ne tik tarp Festival International de Peinture de Villefranche-sur-Mer (Tarptautinio Villefranche-sur-Mer tapybos festivalio) dalyvių, bet ir organizacinio komiteto narių (kartu su legendiniu

prancūzų rašytoju, dailininku ir režisieriumi Jean‘u Cocteau). Skirdamas kūrybai tik laisvalaikį, negalėjo tapti produktyviu menininku, bet jo darbai ir surengtos parodos susilaukė dėmesio ir palankaus įvertinimo. Antano Liutkaus personalinės parodos Printemps en Méditerranée (Pavasaris prie Viduržemio jūros), surengtos Galerie Breteau Paryžiuje (1954), bukleto įžangą parašė žinomas kritikas ir žurnalistas, nuolatinis Revue de Paris apžvalgininkas Albert Flament. Būtent jis ir paskatino Liutkų šiam žingsniui, pastebėjęs tapytojo darbus vietinėje galerijoje. Sužavėtas atrasto talento, jis apsilankė jo namuose ir, apžiūrėjęs visus paveikslus, patarė neapsiriboti pasiekimais. Minėtoje įžangoje Flament rašo: „Atvykęs iš Šiaurės Europos į Viduržemio jūros pakrantę, A. Liutkus jos niekada nebepaliko. Ji jam tapo sava. Jis aptiko čia, regis, nuo Žemės Rojaus besidriekiančius, civilizacijos vos paliestus stačius kalnus ir kerinčias įlankas.“ Straipsnyje „Pasisekęs A. Liutkaus debiutas Paryžiuje“ Jonas Grinius pažymi, kad Liutkaus darbai išrankiojoje sostinėje neliko nepastebėti. Pripažindamas, kad neteko skaityti visų atsiliepimų, jis cituoja Parisien Libéré, kur rašoma, kad „Liutkaus paveikslų jūra virpa gyvenimo džiaugsmu, o jo vaizduojami kalnai spindi kaip taurieji akmenys“ ir savaitraštį Les Arts, charakterizuojantį dailininką kaip energingą ir originalų koloristą. L‘Information dienraščio recenzentas René Domergue pripažįsta, kad Liutkui „pavyko patraukti visų dėmesį parodant dramatišką ir laukinę gamtą, kartu pabrėžiant ir savo asmenybę“.

Elvyra Markevičiūtė Parodos kuratorė

Paul Deltombe, Nanto meno mokyklos (L’École des Beaux-Arts de Nantes) direktorius, Nepriklausomųjų salono (Salon des Indépendants) garbės vicepirmininkas (1931), su kuriuo A. Liutkus susipažino tapydamas kalnus, savo straipsnyje Nice Matin „Aux Artistes indépendants de Villefranche-sur-Mer“ (Nepriklausomi Villefranche-sur-Mer dailininkai) ir Dirvoje „Dailininkas-diplomatas Antanas Liutkus“ (vertė Žibuntas Mikšys) rašė: „Miestas, kur Liutkus gyvena, Villefranche-sur-Mer, yra iškaltas oloje, kuri pakopomis leidžiasi į jūrą. Jo staigiai besileidžiančios tamsios gatvelės veda į nežinomus nuotykius ir oranžinė spalva pabrėžia artimumą gamtai. Savo paveiksluose Liutkus tuos Ali Babos urvus atvaizdavo kaip sultono rūmus, išpuoštus pasakiškomis spalvomis – gundančiai rausvomis, dangiškai mėlynomis, iššaukiančiai geltonomis, skaisčiai raudonomis, akiplėšiškai žaliomis, paslaptingai violetinėmis. Pati Šecherezada galėtų atvesti savo pavydėtiną draugių būrį į šitą pasakišką miestą, kur net juoda spalva žėri kaip juodieji deimantai. Nuo Liutkaus kerinčių burtų žiaurūs kalnai su iškarpytomis viršūnėmis, svaiginančios bedugnės netenka savo atšiaurumo bei svaigulingumo, o išsilieja skundu jūros, kuri užmiršusi savo audras švelnumu lenktyniauja su dangum išpuošti pasakiškąją pakrantę Cote-d‘Azur. Ar dailininkas imtųsi pastelės, ar teptų storai aliejinius dažus, jo taikli ir gaivališka ranka nesukelia mums abejonių, sunku yra atsispirti šitai magijai, šitam jaunatviškai romantiškam menui.“ Apie Antano Liutkaus spalvų išskirtinumą Nice Matin rašė ir filosofas Charles Singevin.

Antano Liutkaus asmenybė žavėjo ne tik dailininko talentu. Apie vaišingus Liutkų namus Villa America ir jų šeimininką rašė ne vienas juose apsilankęs ir pasisvečiavęs žmogus. Apie tai pasakoja Vytautas Alseika straipsnyje „Pas lietuvius Viduržemio pajūryje“, nuotaikingoje apžvalgoje „Apie Antaną Liutkų ir padorius lietuvius“, šmaikštauja garsusis semiotikas Algirdas Julius Greimas. Joje, tarp visų juokais ir rimtai Antanui Liutkui pažertų liaupsių, labiausiai įstringa toks apibūdinimas: „Kaip ąžuolas šaknis į žemę įleidęs, jis yra ir bus žemaitis Villefranche, San Paulo ar Chicago. Ant jo dvaro trispalvės nereikia kabinti – visi žino, kad čia lietuvio gyvenama. Lietuvybės išlaikymas jam nėra diskusijų objektas, jo vaikai nelupti lietuviškai kalba, ir Amerikos lietuvių spauda, jei daug tokių Liutkų būtų, subankrutuotų, neturėdama apie ką rašyti.“

Retour de la Côte d’Azur à Kaunas – tel est le titre de l’exposition des tableaux d’Antanas Liutkus. L’exposition venue de France et installée à Kaunas – symbole de la Patrie quittée il y a quatre-vingt ans et jamais revue – a pu être réalisée grâce à l’initiative et la volonté de son fils aîné Perkunas, encouragé par sa sœur Eglé et son frère Antanas–Gediminas. Dans le catalogue de la rétrospective dans la note «Retour au pays natal…», il porte à notre connaissance les

Antanas Liutkus pasižymėjo ir literato gabumais, parašė originalių straipsnių apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir Praną Gailių, aprašė įspūdžius iš kelionės po Ispaniją. Nekrologe minima, kad Klivlendo lietuvių savaitraščio Dirva raginimu jis pradėjo rašyti atsiminimus apie Paryžiaus pasiuntinybę. Netikėta mirtis, sulaukus vos 64 metų, nutraukė šio visapusiškai talentingo žmogaus veiklą. Ją primins šioje parodoje eksponuojami paveikslai, dokumentai, parodų katalogai, asmeniniai daiktai, ilgai ir pagarbiai saugoti šeimos archyve.

Retour aux sources / Grįžimas prie ištakų – Prancūzijoje gimusio Perkūno Liutkaus fotografijų albumas, primenantis visas autoriaus keliones į nepriklausomą Lietuvą. Surengdamas ir pirmą kartą Lietuvoje pristatydamas retrospektyvinę savo tėvo darbų parodą, jis ne tik svariai papildė

savo grįžimo prie nukirstų šaknų temą, bet ir atvėrė platų kultūrinį lietuvių tremties Prancūzijoje kontekstą. Esame dėkingi už pažintį su unikalia Antano Liutkaus asmenybe ir galimybę pasigrožėti ryškiomis jo paveikslų, nutapytų ir išsaugotų tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis, spalvomis. Taip pat už patriotizmo, parodyto atiduodant šią pagarbos ir meilės duoklę, pavyzdį.

Antanas Liutkus tapo Lietuvoje. 1938

Antanas Liutkus peint en Lituanie. 1938

Le retour des couleurs d’Antanas Liutkus principaux éléments biographiques de son père, l’artiste et diplomate lituanien Antanas Liutkus. Aussi, pour ma part, je m’intéresserai aux différents aspects de sa peinture et de sa créativité! Antanas Liutkus parachève son art en s’inscrivant à l’Ecole Nationale d’Art décoratif de Nice. Même s’il n’a jamais eu la possibilité de se consacrer entièrement et à temps complet à la peinture, il s’intègre avec succès dans le mouvement des artistes

français de son temps. En 1945, il fait ses débuts à l’occasion de l’Exposition d’Art moderne de l’Ecole de Paris, organisée à Nice en collaboration avec la Croix-Rouge américaine. La même année il devient membre de la Société des Beaux-Arts de Nice et participe régulièrement à son Salon d’hiver. Plus tard, il expose au Salon de Noël de Paris et devient également l’un des organisateurs et fondateurs de l’Association des «Artistes indépendants de Villefranche-sur-Mer». Son nom apparaît

Elvyra Markevičiūtė Commissaire de l’exposition

dans la liste des membres du Festival International de peinture de Villefranche-sur-Mer, non seulement comme exposant mais aussi en tant que membre du Comité d’organisation aux côtés de l’académicien français Jean Cocteau, écrivain, dessinateur et cinéaste français. Ne se consacrant à la création que pendant son temps libre, il n’a hélas pas été en mesure de produire un grand nombre de toiles, mais son œuvre attire l’attention très favorable de la critique et du public.

Antano Liutkaus etiudinė ir paveikslas Alėja vasarą Villa America

La boîte de peintures originale d‘Antanas Liutkus et L‘allée l‘été de la Villa America

Ainsi, Albert Flament, journaliste, critique reconnu et collaborateur permanent de la Revue de Paris, remarque le talent d’Antanas Liutkus après avoir vu son travail dans une Galerie de la Riviera. Il lui rend visite dans sa maison et après avoir observé l’ensemble de ses toiles, l’encourage à exposer à la Galerie Breteau à Paris (1954) sous le titre Printemps en Méditerranée. Flament rédigera la préface du catalogue de cette exposition: «Venu de l’Europe du Nord sur la côte

Méditerranéenne, A. Liutkus ne l’a plus quittée. magicien, les plus farouches montagnes, les préElle est sienne…». cipices pétris de vertiges ont perdu leur venin, ils s’organisent en nobles décors, la mer a oublié Dans son article «Les débuts réussis d’Antanas ses brusques colères, la voici qui rivalise avec Liutkus à Paris», le journaliste lituanien de Chi- le Ciel en suavité. Mer et ciel enjôleurs se discago J. Grinius, de passage à Paris, note que «les putent dans une Côte-d’Azur de rêve. Impossible œuvres de Liutkus ne sont pas passées inaper- de résister à cette séduction !» Sur le caractère çues dans la capitale». Il cite le «Parisien Libéré» unique de la couleur Antanas Liutkus écrit et qui écrit «La mer de Liutkus vibre des joies de philosophe Charles Singevin. la vie et il montre les montagnes comme des pierres précieuses». L’hebdomadaire «Les Arts» Antanas Liutkus n’a pas seulement captivé par définit l’artiste comme «un coloriste énergique ses talents de peintre. Ceux qui le rencontrent et et original». Dans «L’information», le critique le côtoient ont l’occasion d’apprécier son généRené Domergue reconnait que «Liutkus a su reux sens de l’hospitalité. Vytautas Alseika relate attirer toute l’attention en montrant une nature son accueil amical dans un article intitulé «Chez dramatique et sauvage, tout en soulignant sa des lituaniens de la côte méditerranéenne». De son côté, le grand sémiologue Algirdas J. Greipropre personnalité». mas le dépeint chaleureusement dans une chroPaul Deltombe, directeur de l’Académie des nique publiée en 1963 à Cleveland dans Dirva Beaux-arts de Nantes et Vice-président hono- «A propos d’Antanas Liutkus et des bons lituaraire du Salon des indépendants de Paris (en niens» où il mêle le ton sérieux à celui de la plai1931), fait la connaissance de Liutkus en pei- santerie. En voici un extrait: «A l’instar du chêne gnant le même paysage de montagne que lui. qui pousse ses racines dans la terre, Antanas est Dans son article «Le diplomate et peintre Anta- et restera partout samogitien à Villefranche, à nas Liutkus» (Dirva, les traductions dans litua- Sao Paulo ou à Chicago. On n’a pas besoin de nien Žibuntas Mikšys) et «Aux Artistes indépen- mettre le drapeau tricolore sur son domaine; dants de Villefranche-sur-Mer» (Nice Matin), il tous comprennent qu’un lituanien habite ici. parle en ces termes: «La ville où habite Liutkus, La sauvegarde de la lituanité ne souffre pas de Villefranche a des ruelles obscures taillées dans discussion pour lui. Ses enfants parlent sponle roc: rues qui dégringolent vers des territoires tanément et couramment le lituanien. Greimas ignorés, dont un chaud badigeon orange atténue conclut que s’il y avait beaucoup de Liutkus, la la sévérité, en les rapprochant de la nature. Dans presse lituanienne d’Amérique aurait fait faillite ses toiles, le peintre magicien Liutkus a transfor- à force de n’avoir rien à écrire». mé les cavernes d’Ali Baba en Palais des Mille et une Nuits, parés pour une fête orientale où Antanas Liutkus a également montré ses propres Shéhérazade égare sa cohorte éblouie. Ses cou- talents littéraires en écrivant de nombreux leurs rougeoyantes entrainantes, ses jaunes qui articles originaux pour la presse lituanienne interpellent, les violets qui s’exaltent et qui se des Etats-Unis, par exemple sur le musicien et pâment obligeant les noirs sévères à scintiller à peintre M. Konstantin Čiurlionis, le peintre litual’unisson tels des diamants. Sous le pinceau du nien réfugié à Paris Pranas Gailius, ainsi que sur

une grande quantité de sujets d’actualité française et de politique internationale. La nécrologie que lui a consacrée Dirva, le hebdomadaire lituanien de Cleveland, révèle qu’il avait commencé à écrire ses souvenirs du temps de l’Ambassade de Lituanie à Paris. Sa mort soudaine, à l’âge de 64 ans seulement, a interrompu les activités de cet homme à la personnalité unique et aux talents multiples. Cette exposition présente non seulement des peintures mais également des documents, des catalogues d’exposition, des objets personnels, conservés soigneusement et avec respect par sa famille. Son fils Perkunas a rassemblé dans un album Retour aux sources des photos relatant ses voyages dans la Lituanie redevenue indépendante. En organisant pour la première fois à Kaunas cette exposition qui nous donne la possibilité d’admirer les œuvres de son père, il n’a pas seulement retrouvé ses racines, mais il a aussi révélé l’ample contexte culturel de l’exil lituanien en France. Nous lui sommes reconnaissants de nous faire découvrir l’homme et l’artiste, de nous permettre d’admirer la richesse et l’intensité des couleurs des rivages de la Méditerranée et de nous faire partager l’hommage respectueux et plein d’amour de ses enfants. Traduit par Perkunas Liutkus

Šeima Villefranche sur Mer geležinkelio stoties perone išlydi dirbti į Vokietiją vykstantį Antaną Liutkų. 1952

Liutkų vaikai – Antanas, Eglė ir Perkūnas. 1952

La famille Liutkus sur le quai de la gare de Villefranche accompagne Antanas Liutkus qui part travailler en Allemagne. 1952

Antoine, Eglé et Perkunas Liutkus. 1952

Antanas Liutkus ir ambasadorius Petras Klimas Beaulieu sur Mer. 1941

Antanas Liutkus et l‘ambassadeur Petras Klimas à Beaulieu sur Mer. 1941

Antanas Liutkus, Perkūnas Liutkus ir jo krikštatėvis – rašytojas bei diplomatas Jurgis Savickis. Villa America, 1943

Antanas Liutkus, Perkunas Liutkus et son parrain l‘écrivain et diplomate Jurgis Savickis. Villa America, 1943

Perkūno Liutkaus vaikštynės prie Villa America. 1942

Poetas Jonas Aistis, Janina Liutkus ir Perkūnas Liutkus Villefranche sur Mer krantinėje. 1941

Perkunas Liutkus au pied de la Villa America. 1942

Le poète Jonas Aistis, Janina Liutkus et Perkunas Liutkus sur les quais de Villefranche sur Mer en 1941

Grįžimas į gimtąjį kraštą…

Liutkų šeima kilusi iš Leckavos, mažo Žemaitijos kaimelio į šiaurę nuo Mažeikių. Už kapinaičių driekiasi didelis maumedžių miškas, o kelio ženklas rodo pasienį su Latvija. Šiandien Leckavoje gyvena mažiau nei 200 žmonių. Nelikus pakankamai mokyklinio amžiaus vaikų, mokyklą uždarė 1999 m. Be medinės bažnytėlės ir kapinių su Liutkų antkapiais Leckavoje daugiau nieko nėra. Nė mažiausios krautuvėlės.

persikėlė į Mažeikius, kur vaikai tęsė mokslus vidurinėje mokykloje. Antanas ją baigė 1927 m. birželį ir išvyko į Kauną, laikinąją Lietuvos sostinę, kur Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę. Nuo 1930 m. jis dirbo neseniai įkurtoje Valstybės kontrolėje. 1933 m. tapo Užsienio reikalų ministerijos tarnautoju, tuo pat metu rašė doktorantūros darbą „Tarptautinis oro transporto reguliavimas“!

Mano prosenelis Adomas Liutkus vedė Uršulę Petrušaitę. Jie susilaukė tik vieno vaiko – sūnaus Juozo (1873–1952), mano senelio. Jis susituokė su Ona Sadauskyte. Jiems Leckavoje gimė keturi vaikai, vyriausiasis jų – mano tėvas Antanas (1906–1970). Dar buvo Antano brolis Juozas (1908–1992) ir dvi jo seserys – Aldona ir Ona.

1936 m. gruodžio 24 d. Antanas Liutkus vedė jau keletą metų pažįstamą Janiną Mikulskytę, kilusią iš Telšių. Gruodžio 29 d. Antanas Liutkus buvo paskirtas Lietuvos ambasados Prancūzijoje antruoju sekretoriumi, 1937 m. vasarį jaunavedžiai atvyko į Paryžių.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, prasidėjus vokiečių puolimui, Rusijos valdžia įsakė iškeldinti gyventojus, ir visa šeima buvo deportuota už trijų tūkstančių kilometrų į Saratovą, prie Volgos. Mano senelė ten mirė nuo choleros 1916 m. 1918 m. vasario 16 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, Versalio sutartimi pripažintą 1919 m. birželį. Juozas Liutkus su vaikais grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Viekšniuose, į pietus nuo Mažeikių. Atrodo, kad mano senelis Juozas ten dirbo bažnyčios vargonininku, taip pat duoną pelnėsi, grieždamas smuiku vestuvėse ir per kitas šventes. Antanas Liutkus su broliu ir seserimis mokėsi Viekšnių mokykloje. Taip pat du broliai lankė piešimo ir tapybos pamokas.

Vienas pirmųjų jaunojo diplomato įsigytų daiktų – Montparnasse, parduotuvėje „Chez Adam“, pirktas molbertas bei kiti reikmenys – ir vaikystėje, ir studijų metais jam daugiausia džiaugsmo teikė piešimas ir tapymas. Artėjant karui, 1939 m.rugsėjo 19 d. La Baule mieste Janina Liutkus pagimdė savo pirmagimį, kurį daktaras Mikulskis, senelis iš motinos pusės, šia proga atvykęs iš Telšių, įregistravo pagonišku Perkūno vardu, prieš tai įrašęs krikščioniškąjį „Joną“, kaip to reikalavo Prancūzijos įstatymai.

1940 m. birželį Sovietų Sąjunga okupavo tris Baltijos šalis ir, pažeisdama visas tarptautinės teisės normas, išsireikalavo iš Prancūzijos atiduoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasadų Mano senelis Juozas Liutkus gavo geresnį dar- pastatus. Baltų diplomatams paskiriamas namų bą Valstybės alkoholio monopolio tarnyboje ir areštas Pajūrio Alpių regione. Taip mano tėvai

Perkūnas Liutkus

atsidūrė Villefranche sur Mer miestelyje prie pamatyti Tėvynę jiems nelemta – inkaras VilNicos, kur nusipirko Villa America. Ten 1942 m. lefranche nuleistas. balandį gimė mano sesuo Eglė Liutkus, 1945 m. gegužę ir brolis Antanas Gediminas. Antanas Liutkus daug tapė, bet sykiu priimdavo ir svečius – lietuvius, apsigyvenusius ŽydrojoTėvui teko ūkininkauti – kad išmaitintų šeimą, je pakrantėje. Pas mus nuolatos lankydavosi jaunas diplomatas ėmė auginti Viduržemio jūros ir Grasse, viloje „Svėdasai“, įsikūręs jo buvęs regiono daržoves, taip pat turėjo triušių, vištų „viršininkas“ ambasadorius Petras Klimas, ir jo ir ožką. Lietuvai, jį pasiuntusiai į Prancūziją, iš- draugas Jurgis Savickis, rašytojas ir ambasadonykus iš pasaulio žemėlapio, tapyba tėvui tapo rius Švedijoje, vėliau – Tautų Sąjungoje. Savaime svarbiausiu dvasiniu prieglobsčiu. suprantama, tai nebuvo „protokoliniai“ vizitai. Beje, Savickis savo viloje „Ariogala“ Roquebrune 1944 m. išvadavus Nicos regioną, Antanas Liut- tik už dvidešimties kilometrų nuo mūsų taip pat kus pradėjo mokytis Nicos dailės mokykloje, augino triušius ir vištas. Jei su mano tėvu nepakurioje iki 1948 m. laisvojo klausytojo teisėmis simatydavo porą savaičių, ranka ar mašinėle jam lankė tapybos pamokas. Gražiomis dienomis jis rašydavo ilgus laiškus. Bent kartą per mėnesį pasiimdavo molbertą ir pėsčiomis keliaudavo mes sėsdavome į traukinį, važiuojantį į Roqueį vietas, kurias norėjo nutapyti, tarp jų Èze ir brune. Dar ir dabar prisimenu „malonų“ anglimis Saint-Jean Cap Ferrat miestelį, kurio uostą tapė varomo garvežio kvapą, kai jis įnerdavo į vieną daug kartų. Antanas Liutkus susidraugavo su iš daugelio tunelių… Dar svečiuodavosi poetas daugeliu dailininkų, vienas jų – jo „mokytojas“ Jonas Aistis. Jis gyveno Grenoblyje, kur studijadailės mokykloje, rusas Serge Makó, labai džiau- vo prieš karą, ir kasmet pas mus į Villa America gęsis gabiu mokiniu, dar ir rusiškai sklandžiai atvažiuodavo praleisti keletą savaičių. Beveik vikalbėjusiu... Jis dalyvavo parodose Nicoje, tarp sus 1959 metus Villa America gyveno rusų daijų kasmetiniuose Nicos dailės sąjungos Žiemos lininkas iš Peterburgo Aleksandras Orlovas. Prieš salonuose, tapo aktyviu šios sąjungos nariu. Kar- visam laikui išvykdami į Jungtines Valstijas, Villa tu su kūrybos bičiuliais Villefranche miestelyje America taip pat viešėjo iš Lietuvos pasitraukę įkūrė Nepriklausomų dailininkų draugiją, rodė dailininkai – Adomas Galdikas, Vytautas Jonynas. Vėliau – priešinga kryptis: apsilankė iš Niujorko savo kūrybą jos rengiamose parodose. grįžęs Albertas Veščiūnas. Villa Amerika tapo tiPer visus karo metus Antanas Liutkus su šeima, kru lietuvių dailininkų priėmimo centru. jo kolegos diplomatai ir jų draugai lietuviai puoselėjo viltį vieną gražią dieną sugrįžti į Lietuvą. Vėliau, 1954–1964 metų vasaromis, pas mus Bet po 1945 m. vasario Jaltos sutarties, užfiksa- viešėjo semiotikas Algirdas Greimas su žmona vusios Euopos valstybių sienas ir Baltijos šalis Onute ir jos įduktere Ada Martinkus. Klivlendo atidavusios Sovietų Sąjungai, visi suprato, kad lietuvių dienraštyje „Dirva“ paskelbtame humoro

kupiname straipsnyje Greimas papasakojo apie Antano Liutkaus vaidintą žemaičių patriarchą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šis straipsnis buvo ne kartą perspausdintas.

Antano Liutkaus diplomatinis pasas, išduotas 1936 m.

Passeport diplomatique lituanien d‘Antanas Liutkus émis en 1936

Trys Villa America lietuviškai kalbantys vaikai vėliau pasirinko Prancūzijos pilietybę. Jų tėvai išlaikė Lietuvos pilietybę – sovietinės okupacijos nepripažįstanti Prancūzijos užsienio reikalų ministerija jiems kasmet pratęsdavo diplomatinius leidimo gyventi dokumentus. Mano tėvas nerado darbo ir atsidūrė labai keblioje padėtyje. Bandymai įkurti kempingą, auginti ir pardavinėti gėles, auginti vištas baigėsi nesėkme. Nuo 1949 m. Antanas Liutkus pradėjo dirbti su lietuvių pareigūnais prancūzų valdomoje Vokietijos zonoje, rūpinosi lietuviais, atsidūrusiais pabėgėlių stovyklose. Po trejų metų misija baigėsi – pabėgėliai išsivažinėjo po įvairius kraštus, ypač daug išvyko į JAV ir Kanadą. Per šiuos metus Antanas Liutkus tapė tik per atostogas grįžęs į Villefanche sur Mer susitikti su šeima Žydrojoje pakrantėje, kurios spalvas jis taip mėgo! 1960 m. Antanas Liutkus apsigyveno Paryžiuje, kur vėl ėjo dabar jau neoficialaus Lietuvos ambasados sekretoriaus pareigas. Jis padėjo tvarkyti administracinius reikalus Prancūzijoje gyvenantiems lietuviams bei lietuviams pabėgėliams. Tačiau svarbiausia jo užduotis buvo kartu su Jurgiu Baltrušaičiu atstovauti Lietuvai Prancūzijos valdžios institucijose ir įvairiose Rytų Europos išeivių organizacijose. Antanas Liutkus visąlaik bendravo su keliomis dešimtimis Paryžiuje gyvenusių lietuvių.

parašytį romaną „Nepataisomų optimistų klubas“. Bet maloniausia jam būdavo vakarieniauti ir valgyti silkes su bulvėmis kartu su savo senais draugais dailininkais iš Lietuvos: tapytoju Pranu Gailiumi, grafiku Žibuntu Mikšiu ir ypač su bičiuliu skulptoriumi Antanu Mončiu. Tapydavo jis tik grįžęs į jį įsivaikinusią Viduržemio jūros Smagiausias jo laisvalaikio užsiėmimas – šeš- pakrantę. tadieniais žaisti šachmatais Denfert-Rochereau šachmatų klube, Jean-Michel Guenassia įkvėpusį Vertė Valdas Papievis

Lietuvos spaudos agentūros ELTA 1970 metų rugsėjo mėnesio numeryje pranešama apie Antano Liutkaus mirtį: Paryžiuje 1970 m. vasario 9 d. nuo širdies priepuolio staiga mirė Antanas Liutkus. Kaip karjeros diplomatas, 1936 m. jis buvo paskirtas Lietuvos atstovybės Prancūzijoje sekretoriumi. Po 1940–1945 metų įvykių Antanas Liutkus vėl ėmėsi diplomatinės, politinės, kultūrinės veiklos. Iki gyvenimo pabaigos jis liko ištikimas Tėvynės reikalams, išmintingai įveikdamas dažnai sudėtingas problemas. Kaip tikras lietuvis, jis skleidė Nemuno šalies ramybę, visur buvo justi jo atkaklumas ir gerumas. Jo namai buvo atviri visiems. Susidūręs su dažnai nedėkingo darbo sunkumais, jis visuomet stengėsi juos įveikti. Jam mirus Lietuva neteko vieno iš doriausių kovotojų, ELTA redakcija – vieno ištikimiausių bendradarbių. Vertė Vytautas Bikulčius

LT Skulptorius Juozas Bakis iš Kanados ir Antanas Liutkus prie Šv. Petro, arba Žvejų, koplytėlės, dekoruotos Jean Cocteau. Villefranche sur Mer, 1957 FR Le sculpteur lituanien Juozas Bakis résidant au Canada, avec Antanas Liutkus devant la chapelle Saint-Pierre décorée par Jean Cocteau. Villefranche sur mer 1957

LT Antanas ir Janina Liutkai, ponia Bronė Klimienė, ponas ir ponia Mackevičiai, Pranas Dulevičius viešbučio Welcome kavinėje. Villefranche sur Mer, 1946 FR Antanas et Janina Liutkus, Monsieur et Madame Mackevičius, Madame Bronė Klimas, Pranas Dulevičius, au Café de l‘Hôtel Welcome à Villefranche sur Mer, 1946

Antanas Liutkus, tapytojas Leonardas Kazokas ir ambasadorius Jurgis Savickis Stokholme, 1936

Antanas Liutkus, le peintre Leonardas Kazokas et l‘ambassadeur Jurgis Savickis en 1936 à Stockholm

LT Marc Chagall (kairėje) ir Antanas Liutkus (viduryje). Data nežinoma FR Marc Chagall (à gauche) et Antanas Liutkus au centre. Date inconnue

LT Antanas Liutkus, ambasadorius Stasys Lozoraitis ir profesorius Algirdas Julius Greimas. Paryžius, 1963 FR Antanas Liutkus, au centre l‘ambassadeur en Italie Stasys Lozoraitis et le professeur Algirdas-Julien Greimas à droite. Paris, 1963

Antanas Liutkus ir diplomatas bei meno istorikas Jurgis Baltrušaitis. Paryžius, apie 1965

Antanas Liutkus et le diplomate et historien d'art Jurgis Baltrušaitis vers 1965 à Paris

FR La famille Liutkus est issue de Leckava, un petit village de Samogitie en Lituanie, au nord de Mažeikiai. Au fond du cimetière, commence la grande forêt de mélèzes de la Courlande, et un panneau indique la frontière de la Lettonie. Aujourd’hui, Leckava est un village rural de moins de 200 habitants. Il n’y a aucun commerce. L’école est fermée depuis 1999. Seule une minuscule église en bois se dresse entouré de nombreuses tombes portant le nom de Liutkus. Notre arrière-grand-père, Adomas Liutkus, se marie avec Uršulė Petrušaitė. On ne leur connaît qu’un seul enfant Juozas (1873–1952), qui épousera plus tard Ona Sadauskytė. Tous deux ont quatre enfants nés à Leckava (à cette époque la Lituanie fait partie de l’Empire russe tsariste). L’aîné est notre père Antanas (1906–1970), puis vient un frère Juozas (1908–1992) ainsi que deux filles, Aldona et Ona. Au début de la Première Guerre mondiale, conformément à l’obligation édictée par l’administration russe d’évacuer le territoire lors de l’offensive allemande, toute la famille est déportée à trois mille kilomètres de là, à Saratov, au bord de la Volga. C’est là que notre grand-mère Ona meurt du choléra en 1916. Après la fin de la guerre, le 16 février 1918, la Lituanie proclame son indépendance qui sera reconnue par le Traité de Versailles en juin 1919. Juozas Liutkus revient en Lituanie avec ses enfants et s’installe à Viekšniai, un village plus important au sud de Mažeikiai. Il semble que Juozas y travaille comme organiste de l’église et comme

Retour au pays natal… violoniste lors de mariages et autres festivités. Antanas Liutkus, son frère et ses sœurs vont au collège de Viekšniai et les deux frères suivent parallèlement des cours de dessin et de peinture…

précédé de Jonas, équivalent de Jean en français. C’est son grand-père venu de Telšiai pour l’occasion qui déclare l’enfant à l’État-civil respectant ainsi la bonne règle de l’administration française...

Perkunas Liutkus

En octobre 1944, une fois la région niçoise libérée, Antanas Liutkus s’inscrit à l’Ecole des Beaux-arts de Nice, dont il fréquente l’atelier de peinture en auditeur libre jusqu’en 1948. Les belles journées, son chevalet à l’épaule, il prend l’habitude de marcher jusqu’à Eze-Village, très présent dans ses toiles, ou Saint-Jean-Cap-Ferrat dont il peint plusieurs fois le port. C’est l’époque où il se fait de nombreux amis peintres dont son «maître» de l’Ecole des Beaux-arts, le russe Serge Makó, tout heureux de trouver un élève aussi doué et parlant le russe couramment… Antanas Liutkus participe à de nombreuses expositions, notamment au Salon d’hiver de la Société des Beaux-Arts de Nice, dont il devient rapidement un membre actif. A Villefranche, il collabore à la création de l’Association Amicale des Peintres Indépendants au sein de laquelle il participe également à plusieurs expositions.

En juin 1940, suite au pacte germano-soviétique, l’URSS occupe les trois pays baltes et obtient de l’État Français, en violation de toutes les règles du Droit international, les bâtiments des ambassades de Lituanie, de Lettonie et d’Estonie. Quelques mois plus tard, en février 1941, les diplomates baltes sont assignés à résidence dans les Alpes-Maritimes. C’est ainsi que nos parents s’installent à Villefranche-sur-Mer, à la Villa America. En avril 1942, nait leur fille Eglė puis, en Mai 1945, leur second fils Antanas Gediminas. Commence alors une vie très «paysanne», où le jeune diplomate s’emploie à cultiver les légumes régionaux méditerranéens pour nourrir sa famille. Les poules et les lapins sont nombreux, sans ouLe 24 décembre 1936, Antanas Liutkus épouse blier la chèvre qui fournit le lait aux nourrissons. Pendant toute la période de la guerre, l’espoir de Janina Mikulskytė, originaire de Telšiai, qu’il a rentrer un jour dans leur pays est constamment rencontrée en Samogitie quelques années aupa- Après l’invasion allemande de la Lituanie en présent à l’esprit d’Antanas Liutkus, de sa faravant. Le 29 décembre, il est nommé deuxième octobre 1939, suit une première occupation so- mille, de ses collègues diplomates et de leurs secrétaire à l’Ambassade de Lituanie à Paris, ville viétique du 15 juin 1940 au 22 juin 1941, date à amis lituaniens. Mais, après les accords de la que les jeunes époux rejoignent en février 1937. laquelle le pays est à nouveau envahi par l’armée Conférence de Yalta en février 1945, où la carte Un des premiers achats du jeune diplomate du Reich, lors de son offensive contre l’URSS. Fin de l’Europe est figée (les trois pays baltes sont dans le magasin «Chez Adam» à Montparnasse juillet 1944, l’avancée de l’armée rouge chasse attribués à l’URSS), tous comprennent que le est un chevalet et tout le matériel de peinture les allemands, et en août 1945 la Lituanie est retour dans leur patrie n’est plus possible. Dès lui permettant de renouer avec le bonheur qu’il formellement annexée par l’URSS – annexion lors, l’installation de la famille Liutkus à Viléprouvait à dessiner et à peindre, pendant son qui durera jusqu’à la proclamation de l’indépen- lefranche-sur-Mer est définitive. adolescence et ses années d’études. dance le 13 mars 1990. La Lituanie, patrie d’Antanas qui l’avait envoyé en France et qu’il re- Les exilés lituaniens se retrouvent souvent entre La guerre approche et c’est à La Baule que Jani- présentait, disparait brutalement de la carte du eux. Antanas Liutkus reçoit régulièrement leurs na Liutkus met au monde le 19 septembre 1939 monde. Pour atténuer cette profonde blessure, le visites: celle de son ambassadeur Petras Klimas son fils aîné Perkunas, prénom «païen» lituanien diplomate se replonge dans la peinture. qui habite Grasse, ou bien celle de son ami de Juozas Liutkus obtient ensuite un meilleur emploi à Mažeikiai au Monopole d’État de l’alcool (Degtinės monopolio parduotuvė) et envoie ses enfants au lycée de la ville. Son fils aîné Antanas termine ses études secondaires en juin 1927 et part à Kaunas, la nouvelle capitale de la Lituanie (Vilnius venait d’être occupée par la Pologne), où il suit des études de Droit à l’université de Vytautas le Grand. A partir 1930, il est juriste au Service – récemment créé – du Contrôle Administratif de l’État (Valstybės kontrolė). En 1933, il est intégré au ministère des Affaires étrangères et prépare une thèse dont le sujet est: «Les régulations du transport aérien international».

plus de dix ans, Jurgis Savickis, qui avait été ambassadeur en Suède puis auprès de la Société des Nations à Genève. Savickis était un écrivain reconnu en Lituanie. Lui aussi élève maintenant des lapins et des poules à Roquebrune… Alors que seulement vingt kilomètres séparent les deux hommes, s’ils ne se voient pas pendant quinze jours, Savickis écrit des lettres à la machine ou manuscrites à Antanas. C’est entre autres, cette correspondance que j’ai déposée en 2009, auprès de l’Institut National de la Littérature à Vilnius. Au moins une fois par mois, toute la famille Liutkus prend le train à Villefranche pour Roquebrune. Il me revient encore aujourd’hui le souvenir de l’odeur «délicieuse» de la locomotive à charbon du train, lorsqu’il traverse les nombreux tunnels… D’autres artistes et intellectuels passent à la Villa America: le poète lituanien Jonas Aistis, qui avait étudié avant la guerre à Grenoble et y avait connu notre mère Janina, vient chaque année, pour de longs mois. Des peintres exilés de Lituanie, tels Adomas Galdikas et Vytautas Jonynas, y séjournent quelques semaines, avant leur émigration définitive pour les États-Unis. En 1959, le peintre russe de Saint Petersburg, Alexandre Orloff y passe près d’un an. Au contraire, c’est de retour de New York qu’Albertas Veščiūnas vient y vivre et peindre pendant quelques mois dans ce qui devient un véritable centre d’accueil d’artistes lituaniens…Entre 1954 et 1964, Algirdas Greimas, le sémiologue français d’origine lituanienne, séjourne tous les étés à la Villa America avec sa femme Onute et la fille de celle-ci, Ada Martinkus. Greimas racontera dans un article plein d’humour, publié en 1963 dans le quotidien lituanien de Cleveland, Dirva, le rôle de patriarche samogitien tenu par Antanas Liutkus. Cet article sera plusieurs fois réédité en Lituanie après le retour de l’indépendance.

En 1958, Antanas Liutkus s’installe à Paris où il reprend sa mission de secrétaire informel et officieux de l’Ambassade de Lituanie. Sa tâche consiste à faciliter les démarches administratives des lituaniens résidants ou réfugiés en France. Mais surtout, avec l’historien d’art et diplomate, Jurgis Baltrušaitis, il représente la Lituanie auprès des administrations françaises, des milieux politiques et des diverses organisations d’européens de l’Est en exil. C’est ainsi qu’il reste en contact permanent avec les quelques dizaines de lituaniens de Paris.

Pendant toute cette période, les trois enfants Liutkus, dont le lituanien est la langue maternelle et la seule parlée à la maison, sont scolarisés dans les écoles publiques françaises et deviennent par la suite français «par option», alors que leurs parents ont obstinément tenu à garder leur nationalité lituanienne. Le ministère français des Affaires étrangères qui ne reconnaît pas l’occupation soviétique, renouvelle chaque année la Carte Diplomatique (qui leur tient lieu de carte de séjour). Devant l’impossibilité de trouver un emploi en France, la situation économique de la famille devient très difficile… La création d’un camping, la plantation et la vente de fleurs, ou encore l’élevage de poulets tournent court. Cependant, à partir de 1949, Antanas Liutkus part travailler à Tübingen auprès de l’Administration de la zone française d’occupation en Allemagne, chargée de gérer les camps de réfugiés

lituaniens. Ces années-là, il ne peint que pendant les périodes de vacances, lorsqu’il retrouve sa famille à Villefranche-sur-Mer et la Côte-d’Azur aux couleurs tant aimées ! Trois ans plus tard, la mission prend fin car les réfugiés ont été dispersés et accueillis vers des pays d’accueil, principalement le Canada et les États-Unis.

A cette époque, sa distraction favorite est de jouer aux échecs tous les samedis à Denfert-Rochereau, dans le Cercle d’émigrés de l’Europe de l’est qui servit de modèle à Jean-Michel Guenassia pour son roman «Le Club des incorrigibles optimistes». Cependant, son véritable plaisir est de dîner autour de harengs et de pommes de terre avec ses vieux amis artistes lituaniens de Paris: le peintre Pranas Gailius, le graveur Žibuntas Mikšys et surtout son «bičiulis», le sculpteur Antanas Mončys… Par contre, il ne se remet à peindre que lorsqu’il retrouve les paysages de sa région d’adoption, la Côte-d’Azur.

Dans le bulletin trimestriel de l’agence de presse lituanienne en exil ELTA de septembre 1970, sous le titre de Décès d’Antanas Liutkus on lit: Une crise cardiaque a brusquement emporté le 9 février 1970 à Paris, Antanas Liutkus. Diplomate de carrière, il avait été nommé secrétaire de la Légation de Lituanie en France en 1936. Après les événements de 1940–1945, Antanas Liutkus avait repris toutes ses tâches diplomatiques, politiques et culturelles. Jusqu’à la fin, il s’est voué à la cause nationale en affrontant avec intelligence des situations souvent difficiles. Lituanien authentique, il répandait autour de lui la sérénité du pays du Niémen, tout en lui était persévérance et bonté. Sa maison était ouverte à tous. En face des exigences d’un travail souvent ingrat, il était toujours prêt et ne reculait jamais devant l’effort. La Lituanie perd en lui l’un de ses plus purs soldats, la rédaction de l’ELTA, l’un de ses collaborateurs les plus dévoués.

Poetas Jonas Aistis prie savo kambario lango Villa America. 1941

Le poète Jonas Aistis à la fenêtre de sa chambre Villa America en 1941

Paryžius, 1939 sausio 4

Man be galo malonu patvirtinti, kad ponas Liutkus dėl įgimtų gabumų ir nuolatinių pastangų tobulinti prancūzų kalbą, kurios padedamas galės naudingai pasitarnauti Tėvynei, per palyginus trumpą laikotarpį padarė tikrai didelę pažangą. O. V. Milosz. Milašius

Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntinio Prancūzijoje ir prancūzų kalba rašiusio poeto Oskaro Milašiaus (Oscar Milosz) rekomendacinis laiškas

Lettre de félicitations du poète et conseiller culturel de l‘ambassade de Lituanie à Paris, le franco lituanien Oscar Milosz

Paul Deltombe straipsnio vertimas. Iš prancūzų kalbos vertė grafikas Žibuntas Mikšys

Traduction manuscrite en lituanien par le graveur Žibuntas Mikšys d‘un article de Paul Deltombe

Villefranche sur Mer LT

ANTANO LIUTKAUS PARODA Nice Matin, 1959 m. liepos 19 d.

Villefranche sur Mer FR

L‘exposition Liutkus Nice Matin. 19 Juillet, 1959

Nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d. galerijoje Galerie Dans la Galerie des Artistes Indépendants, du 15 des Artistes Indépendants eksponuojama tapytojo juillet au 15 août, expose l’artiste peintre Antanas Antano Liutkaus kūryba. Liutkus. Šis lietuvių menininkas – puikus mūsų laikų pavyzdys, iliustruojantis teiginį, kad šiauriečiai jau daugybę šimtmečių įkvėpimo ieškojo Viduržemio jūros regione. Ko jis ieško, ką jis rado apsigyvenęs Villefranche apylinkėse ar nenuilstamai tyrinėjamose Alpėse? Ar jis ieško spalvų? Šiaurės šalims spalvų netrūksta! O Liutkus yra koloristas, to niekas negalėtų paneigti. Tačiau spalvas jis suvokia kiek kitaip, nei mums įprasta. Atrodo, kad Viduržemio jūros regiono dailininkai, net iki pat Cezanne’o, bandė spręsti veikiau šviesos ir erdvės klausimus, o ne ieškoti kuo ypatinga viena ar kita spalva... Žiūrėdami į Liutkaus tapybos darbus prisimename fovizmo krypties dailininko André Derain’o žodžius: „Daiktus spalva turi išsprogdinti taip, kaip dinamitas“... Tačiau sprogimas Liutkaus darbuose niekada neperžengia tam tikros ribos ir neprarasdamas savo jėgos iškart atsiskleidžia – tampa lyg kosminis sapnas, kuriame daiktai, nors ir šiek tiek spalviškai šaižūs, atrodo taikiai sugyvenantys su savimi ir visata... Vos pasiekus geltonos ir raudonos spalvos galimybių ribą, atsvara randama jūros mėlio ar jaukioje violetinėje spalvose. Nors Antano Liutkaus kūryboje aptiksime akį ypač traukiančių disonansų, tačiau per juos tapytojas ieško harmonijos... Ieško Pasaulio. Bet juk Pasaulis, graikiškai Kosmosas, ir reiškia Harmoniją. Charles Singevin Vertė Ainis Selena

LT Antanas Liutkus svečiuojasi pas kritiką ir žurnalistą Albert Flament Kanuose. 1953 FR Antanas Liutkus et le critique d‘art Albert Flament, chez lui à Cannes. 1953

S’il est un exemple de ce fameux tropisme qui, depuis tant de siècles oriente vers la Méditerranée l’imagination des hommes du Nord, c’est assurément celui que donne, de nos jours, le Lithuanien Liutkus. Que cherche-t-il, qu’à t-il trouvé en ce Villefranche qu’il habite, dans ces Alpes qu’il explore infatigablement ? La couleur ? Elle ne manque pas aux pays du Nord! Et Liutkus est incontestablement un coloriste. Mais il a une certaine façon de traiter la couleur qui n’est peut-être pas tout à fait celle d’ici. La peinture méditerranéenne semble, et même jusqu’à Cézanne, avoir été tentée par les problèmes de la lumière et de l’espace, plus que par ceux spécifiques de la couleur…. Devant l’art de Liutkus, on se souvient du mot de Derain, à l’époque fauviste, «que la couleur doit exploser des objets comme de la dynamite»…. Mais l’explosion chez Liutkus, n’a lieu que pour se contenir d’elle-même et aussitôt s’épanouir, sans perdre de sa force en une sorte de rêve cosmique, où les choses paraissent, en dépit de certaines stridences chromatiques, vivre en paix avec soi et avec l’univers... Tel cri poussé jusqu’aux limites des possibilités du jaune ou du rouge, trouve immédiatement dans tel bleu marin ou dans l’intimité d’un violet son contrepoint. Liutkus à travers toutes les dissonances les plus tentatrices est le peintre à la recherche d’une harmonie… A la recherche du Monde. Mais le Monde, en grec – Cosmos, c’est précisément l’Harmonie. Charles Singevin

Antanas Liutkus savo personalinėje parodoje Galerie Breteau Paryžiuje. 1954

Antanas Liutkus lors de son exposition personnelle à Paris à la Galerie Breteau en juin 1954.

Antano Liutkaus personalinės parodos Pavasaris prie Viduržemio jūros (Galerie Breteau, 1954) plakatas ir lankstinuko atvertimas su Albert Flament tekstu.

Affichette et dépliant de présentation de l‘exposition Printemps en Mediterranee de 1954 à la Galerie Breteau. Manuscrit d‘Albert Flament.

Pavasaris prie Viduržemio jūros

Atvykęs iš Šiaurės Europos į Viduržemio jūros pakrantę, A. Liutkus jos niekada nebepaliko. Ji jam tapo sava. Jis aptiko čia, regis, nuo Žemės Rojaus besidriekiančius, civilizacijos vos paliestus stačius kalnus ir kerinčias įlankas. Jis mums atskleidžia, kad tebeegzistuoja pirmykštė Žydroji pakrantė, išlaikiusi žavesį, kurį regėjo poetai ir užkariautojai nuo Karolio VII iki Byron‘o, nuo Musset iki Maeterlinck’o.

Printemps en Méditerranée

Venu de l’Europe du Nord sur la côte Méditerranéenne, A. Liutkus ne l’a plus quittée. Elle est sienne. Il a découvert des montagnes abruptes et ces anses enchantées qui semblent s’être étendues là, depuis le Paradis Terrestre et n’avoir été Toks kraštas išreiškia pagarbą nuoširdžiam Pran- qu’effleurées par la civilisation. cūzijos draugui. Il nous montre qu’existe une Côte d’Azur redevenue sauvage tout en conservant la séduction Albert Flament Vertė Vytautas Bikulčius que subirent de Charles VII à Byron et de Musset à Maeterlinck les poètes et les conquérants. Grublėtų keterų kalnai, virtę uolomis, amžinosios žalumos siautulyje – toks yra tikrasis vaizdas tų jau įprastomis tapusių vietovių, kurias dažnai pažeidžia ar sunaikina civilizacija.

Les montagnes à la crête rugueuse et déchirées par le roc, au cœur des verdures éternelles donnent leur véritable aspect à des contrées devenues familières, mais que souvent la civilisation vient gâter ou détruire. Cet ensemble fait honneur à un grand ami de la France. Albert Flament

LT Grupinių parodų, kuriose dalyvavo Antanas Liutkus, katalogai FR Quelques catalogues des expositions de groupe auxquelles à participé Antanas Liutkus

LT Villefranche sur Mer gatvelių simfonija. Popierius, pastelė, 33 × 45 cm FR Symphonie des ruelles à Villefranche sur Mer. Papier, pastel, 33 × 45 cm

Villefranche sur Mer gatvelių labirintai. Popierius, pastelė, 33 × 50 cm

Labyrinthes des ruelles à Villefranche sur Mer. Papier, pastel, 33 × 50 cm

Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Monotipija, 50 × 65 cm

Burlaiviai Villefranche Sur Mer įlankoje. Monotipija, 33 × 50 cm

Notre - Dame de Paris. Monotype, 50 × 65 cm

Voiliers dans la rade de Villefranche sur Mer. Monotype, 33 × 50 cm

Barka atoslūgio metu prieš Mont Saint Michel salą. Akvarelė, 32 × 45 cm

Dr. Jonas Mikulskis (Antano Liutkaus uošvis). Drobė, aliejus, 37×45 cm

Barque à marée basse devant le Mont Saint- Michel. Aquarelle, 32 × 45 cm

Dr. Jonas Mikulskis (Le beau-père d‘Antanas Liutkus). Huile sur toile, 37×45 cm

LT Villa America alėja vasarą. Drobė, aliejus, 90 × 110 cm FR Allée de la Villa America l‘été. Huile sur toile, 90 × 110 cm

Platanų alėja. Drobė, aliejus, 39 × 47 cm

Allée de platanes. Huile sur toile, 39 × 47 cm

Turini miško sakmė. Drobė, aliejus, 65 × 81 cm

La légende de la forêt de Turini. Huile sur toile, 65 × 81 cm

LT Aukso kalnas ir geležikelio stotis. Drobė, aliejus, 81 × 100 cm FR Le Monte d‘Oro et la gare. Huile sur toile, 81 × 100 cm

Villefranche sur Mer džiūstančios paklodės. Drobė, aliejus, 46 × 55 cm

Laiptai Villefranche sur Mer. Aliejus, drobė, 40 × 52 cm

Draps qui sèchent à Villefranche sur mer. Huile sur toile, 46 × 55 cm

Escaliers à Villefranche sur mer. Huile sur toile, 40 × 52 cm

Venecija. Drobė, aliejus, 55 × 65 cm

Nušalę alyvmedžiai. Drobė, aliejus, 60 × 73 cm

Venise. Huile sur toile, 55 × 65 cm

Oliviers gelés. Huile sur toile, 60 × 73 cm

Alyvmedžiai Lucerame. Drobė, aliejus, 39 × 47 cm

Oliviers à Lucéram. Huile sur toile, 39 × 47 cm

Korsika. Kalnų pastogė Vizzavonoje. Drobė, aliejus, 39 × 47 cm

Cabane dans la forêt de Vizzavona en Corse. Huile sur toile, 39 × 47 cm

Villefranche sur Mer uostas. Drobė, aliejus, 84 × 102 cm

Le port de Villefranche sur Mer. Huile sur toile, 84 × 102 cm

Saint Jean Cap Ferrat uostas ir Šuns galvos kalnas. Drobė, aliejus, 54 × 65 cm

Saint Jean Cap Ferrat Le port et la tête de chien. Huile sur toile, 54 × 65 cm

Saint Jean Cap Ferrat uostas po audros. Kartonas, aliejus, 39 × 47 cm

Saint Jean Cap Ferrat le port après l‘orage. Huile sur carton, 39 × 47 cm

Saint Jean Cap Ferrat uostas prieš audrą ir Aukso burės vieš butis. Drobė, aliejus, 39 × 47 cm

Saint Jean Cap Ferrat Le port et l‘Hôtel de la Voile d‘or. Huile sur toile, 39 × 47 cm

Bibliografija / Bibliographie

Svarbiausi straipsniai / L’articles principal Antano Liutkaus publikacijos / Publications de Antanas Liutkus Atostogos Ispanijoje / Antanas Liutkus. – Iliustr. // Dirva. – 1963, liepos 2, p. 2 Pranas Gailius / Antanas Liutkus. – Iliustr. // Dirva. – 1963, liepos 12, p. 5. Kūčios su M. K. Čiurlioniu / Antanas Liutkus. – Iliustr. // Dirva. – 1968, gruodžio 27, p. 1–2. Apie asmenį / De sa personnalité Liutkus // Lietuvių enciklopedija, T. 16 (Lietuva–LVS), Copyright 1958: South Boston, USA, p. 377 Pas lietuvius Viduržemio pajūryje / Vytautas Alseika . – Iliustr. // Dirva. – 1963, birželio 3, p. 3. Apie Antaną Liutkų ir padorius lietuvius: Atostoginis laiškas iš Villefranche [apie viešnagę Villa Ameriica ir jos šeimininką Antaną Liutkų] / Algirdas J. Greimas. – Iliustr. // Dirva. – 1963, rugsėjo 11, p. 5. Lietuvių bičiulio žodis: [Prof. G. Matore kalba Vasario 16-tos minėjime Paryžiuje]. – Nuotr.: A. Liutkus ir G. Matore // Dirva. – 1967, vasario 20, p. 3–4. Mirė Antanas Liutkus: Lietuvos Pasiuntinybės Paryžiuje sekretorius // Dirva. – Iliustr. – 1970, vasario 18. Apie kūrybą / De son travail

Autoportretas. Drobė, aliejus, 46 × 38 cm

Autoportrait. Huile sur toile, 46 × 38 cm

Liutkus: [žinutė apie parodą Breteau galerijoje Paryžiuje] // Les Arts. – 1954, 11 Juin. Pasisekęs A. Liutkaus debiutas Paryžiuje / J. Grinius // Darbininkas. – 1954, liepos 13, p. 1, 17. Lithuania and the United States: [apie Lietuvos valstybės istoriją, A. Liutkaus tapybos parodą Breteau galerijoje Paryžiuje] / C. R. Jurgėla. – Iliustr. // Lietuvių dienos. – 1954, spalis. Aux artistes independants / Paul Deltombe // Nice Matin. – 1958, 16 Fevrier. Villefranche sur Mer. L’exposition Liutkus / Charles Singevin // Nice Matin. – 19 Juillet, 1959. Dailininkas-diplomatas Antanas Liutkus / Paul Deltombe [vertė Žibuntas Mikšys]. – Iliustr. // Dirva. – 1963, rugpjūčio 9, p. 5.

Baltų dienos Vokietijoj: [buvo eksponuojami lietuvių dailininkų P. Augiaus, V. K. Jonyno, A. Liutkaus [Notre Dame de Paris], V. Petravičiaus, Ž. Mikšio, P. Gailiaus, A. Veščiūno, V. O. Virkau darbai] // Draugas. – 1964, gegužės 7.

Svarbiausių parodų katalogai / Catalogues d’expositions principaux Asmeninės parodos katalogas / Catalogue d’exposition personnelle 1954 Pavasaris prie Viduržemio jūros / Printemps en Méditerranée. Galerie Breteau (70, rue Bonaparte – Paris–6), 1–15 Juin, 1954

Grupinių parodų katalogai / Catalo gues d’expositions collectives 1945 Modern Art Exhibition: The American Red Cross in cooperation with The French Exhibition committee (present a Red Cross Casino club lounge). September 30th to October 9th, 1945 1946 Salon d’Hiver (Société des Beaux-Arts de Nice). Du 19 Janvier – au 18 Février 1946 1948 Salon d’Hiver (Société des Beaux-Arts de Nice). Salle BREA (16, avenue Notre-Dame) Du 24 Janvier – au 19 Février 1948 1950 Salon d’Hiver (Société des Beaux-Arts de Nice). Du 21 Janvier – au 28 Février 1950 1958 Festival international de peinture. Villefranche-sur-Mer (Cote d’Azur) 1965 Galeries Raymond Dunkan (31 rue de Seine) Paris VI Salon de Noël Peintures, 19 Decembre 1964 – 14 Janvier 1965 1997 Lietuvių išeivijos grafika (1941–1969). Dr. Povilo Reklaičio Vilniaus Dailės akademijai dovanotų darbų paroda. Atidaryta 1997 lapkričio 9–21 d. galerijoje “Akademija” (Latako 2, Vilnius)

Kūrinių sąrašas / Liste dES œuvres (1944–1969)

Tapyba / Peinture

Italija / Italie

Portretai / Portraits

Villefranche sur Mer

Venecija / Venise. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 55 × 65 cm.

Dr. Jonas Mikulskis (Antano Liutkaus uošvis / Le beau-père d'Antanas Liutkus). Drobė, aliejus / Huile sur toile, 46 × 55 cm.

Uostas / Le port. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 84 × 102 cm Šv. Petro, arba Žvejų koplytėlė (dekoruota Jean Cocteau) / Chapelle Saint- Pierre, ou Chapelle des Pêcheurs (décorée par Jean Cocteau). Drobė, aliejus / Huile sur toile, 40 × 52 cm Laiptai Villefranche sur Mer / Escaliers à Villefranche sur Mer. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 40 × 52 cm

Miškai ir kalnai / Forêts et montagnes Korsika. Aukso kalnas ir geležinkelio stotis / Corse. Le Monte d’Oro et la gare. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 81 × 100 cm. Korsika. Aukso kalnas / Corse. Le Monte d’Oro. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 65 × 92 cm.

Nušalę alyvmedžiai / Oliviers gelés. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 60 × 73 cm.

Medžiai vaiduokliai Turini miške / Les arbres fantômes de la forêt de Turini. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 90 × 72 cm.

Džiūstančios paklodės / Draps qui sèchent. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 46 × 55 cm.

Turini miško sakmė / La légende de la forêt de Turini. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 65 × 81 cm

Villa America

Vila kalnuose / Villa dans les montagnes. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 46 × 38 cm.

Alėja pavasarį / L‘allée au printemps. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 85 × 102 cm. Alėja vasarą / L’allée l’été . Drobė, aliejus / Huile sur toile, 90 × 110 cm. Vandens rezervuaras / Le bassin d’arrosage . Drobė, aliejus / Huile sur toile, 60 × 73 cm. Saint Jean Cap Ferrat Uostas prieš audrą ir Aukso burės viešbu tis / Le port avant l’orage et l’Hôtel de la Voile d’Or. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 46 × 65 cm.

Alyvmedžiai Lucerame / Oliviers à Luceram. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 39 × 47 cm. Platanų alėja / Allée de platanes. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 39 × 47 cm.

Antanas Liutkus savo draugų akimis / Antanas Liutkus vu par ses amis Portretas. Alexandre Orloff / Portrait. Par Alexandre Orloff. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 54 × 73 cm. Portretas. Serge Mako / Portrait. Par Serge Mako. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 39 × 47 cm.

Akvarelė / Aquarelle

Rožės / Roses. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 49 × 57 cm.

B arka atosl ū gio metu prieš M ont S aint M ichel sal ą / B arque à marée basse devant le M ont- S aint- M ichel. Akvarelė / Aquarelle, 32 × 45 cm.

Natiurmortas su gėlėmis, Mergelės skulp tūrėle ir obuoliu / Fleurs, la pomme et statuette de la Vierge. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 57 × 65 cm.

Vaizdas iš paukščio skrydžio / Vue plongeante. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 54 × 65 cm.

Autoportretas / Autoportrait. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 46 × 38 cm.

Gėlės / Fleurs

Uostas po audros / Le port après l’orage 2. Kartonas, aliejus / huile sur carton, 39 × 47 cm.

Vaizdas į jūros iškyšulį / Vue mer et caps. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 54 × 81 cm.

Dėdė (Gener olas Stasys Dirmantas) / L’oncle (Général Stasys Dirmantas). Drobė, aliejus / Huile sur toile, 39 × 47 cm.

Portretas. Alexandra Merker / Portrait. Par Alexandra Merker. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 27 × 35 cm.

Puošnios rožės / Grandes roses. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 57 × 65 cm.

Èze miestelis / Èze village

Perkūnas Liutkus. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 46 × 55 cm.

Korsika. Kalnų pastogė Vizzavonoje / Corse. Cabane dans la forêt de Vizzavona. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 39 × 47 cm.

Uostas po audros / Le port après l’orage 1. Kartonas, aliejus / huile sur carton 39 × 47 cm.

Uostas ir Šuns galvos kalnas / Le port et la Tête de Chien. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 54 × 65 cm.

Dr. Jonas Mikulskis (Antano Liutkaus uošvis / Le beau-père d'Antanas Liutkus). Drobė, aliejus / Huile sur toile, 37 × 45 cm. Saugoma žemaičių muziejuje Alka Telšiuose / Conservé dans le Musée Alka à Telšiai.

Vasaros puokštė / Bouquet d’été. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 49 × 57 cm. Marga puokštė / Bouquet bigarré. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 46 × 55 cm. Jurginai / Dahlias. Drobė, aliejus / Huile sur toile, 46 × 55 cm.

Vaizdas į Mont- Saint- Michel salą / Vue sur le Mont- Saint- Michel. Akvarelė / Aquarelle, 32 × 45 cm. Piešiniai / Dessins Moteris su kasomis / Femme aux tresses. Popierius, anglis / Papier, fusain, 53 × 72 cm. Villefranche sur Mer gatvelių simfonija / Symphonie des ruelles à Villefranche sur Mer. Popierius, pastelė / Papier, pastel, 33 × 45 cm.

Villefranche sur Mer gatvelių labirintai / Labyrinthes des ruelles à Villefranche sur Mer. Popierius, pastelė / Papier, pastel, 33 × 50 cm. Monotipijos / Monotype Paryžiaus Dievo Motinos katedra 1 / No tre - Dame de Paris. Monotipija / Monotype, 65 × 50 cm. Paryžiaus Dievo motinos katedra 2 / No tre - Dame de Paris. Monotipija / Monotype, 65 × 50 cm. Burlaiviai Villefranche sur Mer įlankoje / Voiliers dans la rade de Villefranche sur Mer. Monotipija / Monotype, 33 × 50 cm.

Grįžimas iš Žydrosios pakrantės

Retour de la Côte d’Azur à Kaunas

Retrospektyvinė Antano Liutkaus tapybos paroda Paveikslai iš šeimos narių kolekcijų Eksponuojami sūnaus Perkūno Liutkaus iniciatyva

Rétrospective de peintures d’Antanas Liutkus Peintures de la collection de la famille Exposition à l’initiative de Perkūnas Liutkus

Katalogas

Catalogue

Maironio lietuvių literatūros muziejus Rotušės a. 13, Kaunas 2016 gegužės 7 – birželio 11

Musée Maironis de la littérature lituanienne Place Rotušės 13, Kaunas Du 7 mai au 11 juin 2016

Parodos kuratorė ir katalogo sudarytoja: Elvyra Markevičiūtė

Commissaire de l’exposition et créatrice du catalogue: Elvyra Markevičiūtė

Parodos architektas: Gediminas Šibonis Vertė: Vytautas Bikulčius, Valdas Papievis, Ainis Selena Fotografai: Antanas Liutkus, Perkūnas Liutkus, Darius Petreikis Nuotraukos, dokumentai, tekstai: Perkūno Liutkaus asmeninis archyvas Katalogo dizainas: kūrybinė grupė Mamaika: Darius Petreikis (dizaineris), Eglė Petreikienė (techninė redaktorė) Kalbos redaktorė: Neringa Vaičiulienė Spausdino: Repro spaustuvė, Kaunas Lietuvių ir prancūzų kalbomis 32 psl., minkšti viršeliai Tiražas 350 egz. Katalogas išleistas Perkūno Liutkaus lėšomis Katalogo leidimą parėmė Rimvydas Strigūnas

Architecte de l‘exposition: Gediminas Šibonis Traducteurs: Vytautas Bikulčius, Valdas Papievis, Ainis Selena Photographes: Antanas Liutkus, Perkūnas Liutkus, Darius Petreikis Photographies, documents et textes: archives personnelles de Perkunas Liutkus Graphisme du catalogue: equipe de création Mamaika: Darius Petreikis (graphiste), Eglė Petreikienė (rédactrice technique) Rédactrice littéraire: Neringa Vaičiulienė Impression: Repro, Kaunas Lituanien et français 32 pages, couverture souple Tirage 350 exemplaires Catalogue publié aux frais de la famille Liutkus Avec les soutiens de Rimvydas Strigunas et Ben Vautier

Padėka

Esu dėkingas visiems, kurių pastangomis retrospektyvinė Antano Liutkaus tapybos paroda Grįžimas iš Žydrosios pakrantės sėkmingai pasiekė Kauną. Dėkoju parodos kuratorei ir katalogo sudarytojai Elvyrai Markevičiūtei, vertėjams Valdui Papieviui, Vytautui Bikulčiui ir Ainiui Selenai, katalogo dizainą kūrusiai grupei Mamaika, Repro spaustuvės direktoriui Sauliui Aukščiūnui ir leidybą parėmusiam Rimvydui Strigūnui. Labai ačiū Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei, svetingai atvėrusiai parodai Mansardos galeriją ir Žemaičių muziejui Alka, sudariusiam galimybę eksponuoti jame saugomą Antano Liutkaus tapytą dr. Jono Mikulskio portretą. Gediminui Šiboniui dėkoju už pagalbą ruošiant parodos ekspoziciją, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai – už paveikslų transportavimą. Naudodamasis proga noriu padėkoti Nicoje gyvenančiam ir dirbančiam prancūzų menininkui bei teoretikui, Fluxus judėjimo dalyviui Ben Vautier už visokeriopą mano tėvo palaikymą ir rėmimą. Dėkoju Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Kauno skyriaus prezidentei Birutei Strakšienei už nuoširdų tarpininkavimą susipažįstant su Lietuva ir lietuviais. Esu labai dėkingas šeimos nariams – seseriai Eglei Liutkus-Jardel ir broliui Antanui Gediminui Liutkui, pritarusiems mano iniciatyvai. Nuoširdžiai Perkūnas Liutkus

Remerciements

Je tiens à remercier tout d’abord Elvyra Markevičiūtė, commissaire de l’exposition et rédactrice de ce catalogue, grâce à laquelle tout a commencé et Aldona Ruseckaitė, la directrice du Musée Maironis qui nous héberge si magnifiquement. Toute ma reconnaissance aux traducteurs Valdas Papievis, Vytautas Bikulčius, Ainius Selena, à l’équipe de graphisme Mamaika et à Saulius Aukščiūnas, directeur de l’imprimerie Repro. Egalement à Rimvydas Strigūnas et Ben Vautier pour leur soutien à l’impression de ce catalogue, au Musée Alka de Telšiai qui nous a prêté une œuvre et à Birutė Strakšiene, la clef de la francophonie de Kaunas. Je ne peux oublier Gediminas Šibonis pour son aide amicale et efficace dans de très nombreux domaines. Enfin, tout spécialement merci à ma sœur et à mon frère Eglé et Antoine Gediminas Liutkus. Cordialement Perkunas Liutkus

ISBN 978-9955-711-26-1 UDK 75(474.5)(064) Li657

VDU Lietuvių išeivijos institutas

Retrospektyvinės Antano Liutkaus tapybos parodos katalogas 2016 m. gegužės 7 – birželio 11 Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Catalogue de l‘exposition rétrospective de peintures d’Antanas Liutkus Du 7 mai au 11 juin 2016, Kaunas, Musée Maironis de la littérature lituanienne