Kaunas Biennial NETWORKED 2015 by Mamaika

10-oji Kauno bienalė lt

n j

10-OJI KAUNO BIENALĖ SUJUNGTI

10th Kaunas Biennial

e t

i k

e d

r EN

10TH KAUNAS BIENNIAL NETWORKED

Kauno bienalÄ&#x2014; SUJUNGTI Kaunas Biennial NETWORKED 2015 1

Kauno bienalė SUJUNGTI / Kaunas Biennial NETWORKED 2015 Katalogo sudarytoja / Editor of catalogue Virginija Vitkienė Įžanginio straipsnio autorė / Introductory text by © Virginija Vitkienė Vertė / Translated by Edvardas Vaišvila, Neringa Stoškutė Kalbos redaktoriai / Language editors Rita Markulienė, Clare Danek Katalogo dizainas / Catalogue design Darius Petreikis Kūrybinė grupė „Mamaika“ Nuotraukos / Photos © Visos teisės saugomos / All rights reserved Spaudė / Printed by UAB „Spaudos praktika“ Bienalės komanda / Biennial team Laima Oržekauskienė, Rasa Andriušytė-Žukienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Loreta Švaikauskienė, Ana Čižauskienė, Neringa Stoškutė, Ina Žurkuvienė, Vaida Venckutė-Nagė, Danas Viluckas, Audrius Karečka, Rytis Zemkauskas, Virginija Vitkienė Leidėjas / Publisher © VšĮ Kauno bienalė / NGO Kaunas Biennial Tvirtovės al. 61-5, LT–50154 Kaunas Lietuva www.bienale.lt

ISBN 978-609-95548-3-9 UDK 745(474.5)(064) Su29

Rėmėjai / Supported by:

T R

I S

C O

N N

N T

T lt

TURINYS

CONTENTS

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas ———— 6

Greeting by H. E. Dalia Grybauskaitė, The President of the Republic of Lithuania ———— 6

10-osios KAUNO BIENALĖS PROGRAMA ———— 10

PROGRAMME OF 10TH KAUNAS BIENNIAL ———— 12

Virginija Vitkienė. 10-oji Kauno bienalė „SUJUNGTI“ ———— 14

Virginija Vitkienė. 10th Kaunas Biennial NETWORKED ———— 18

PAGRINDINĖ PARODA ———— 22 GIJOS: FANTASMAGORIJA APIE ATSTUMĄ. Kuratorius Nicolas Bourriaud ———— 24

MAIN EXHIBITION ———— 23 THREADS: A FANTASMAGORIA ABOUT DISTANCE. Curated by Nicolas Bourriaud ———— 25

CRAFTS COUNCIL VEIKSMAI. Kuratorė Karen Gaskill ———— 56 Janis Jefferies. Tyrimai ir tarpdisciplininis bendradarbiavimas: tekstilės įgarsinimas ———— 58 Parodos GARSŲ RAŠTAI kūriniai ———— 70 Karen Gaskill. Seminaras GARSŲ RAŠTAI IR KODO TEKSTILIŠKUMAS ———— 80

ACTIONS BY CRAFTS COUNCIL. Curated by Karen Gaskill ———— 57 Janis Jefferies. Research and interdisciplinary encounters: sounding textiles ———— 64 Artworks of exhibition SONIC PATTERN ———— 70 Karen Gaskill. Seminar SONIC PATTERN AND TEXTILITY OF CODE ———— 83

LAB852 VEIKSMAI. Kuratorės: Karmen Krasić Kožul ir Danijela Oberhofer Tonković ———— 86 NUO AGOROS IKI SINTAGMOS ———— 88 Hillevi Munthe (NO) ir Elisabeth Schimana (AT) skulptūra „Niekada nežinai“ ———— 96

ACTIONS BY LAB852. Curated by Karmen Krasić Kožul & Danijela Oberhofer Tonković ———— 87 FROM AGORA TO SYNTAGMA ———— 88 Hillevi Munthe (NO) & Elisabeth Schimana (AT) sculpture You Never Know ———— 96

ARTE&ARTE VEIKSMAI. Kuratorė Paola Re ———— 98 Paola Re. Arte&Arte Kauno bienalėje ———— 100 Mattia Vacca „Žiemos pasaka“ ———— 104

ACTIONS BY ARTE&ARTE. Curated by Paola Re ———— 99 Paola Re. Arte&Arte at Kaunas Biennial ———— 102 Mattia Vacca. A Winters‘ Tale ———— 104

KAUNO BIENALĖS VEIKSMAI. Kuratorės: Virginija Vitkienė, Ana Čižauskienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė ———— 106 Andrius Janušonis „Kauno poetams“ ———— 108 Silvia Giambrone „Siaubinga karo meilė“ ———— 112 Artūras Morozovas „Kikimoros gimimas“ ———— 116 Vita Gelūnienė ir Ed Carroll „Draugiška zona #6. Kopūstų laukas“ ———— 120 PSILIKONO TEATRAS ir CHUI „Plaukuota burna“ ———— 122 Konsortium „Atskyrimas“ ir „Prijungimas“, specifinės vietos projektai ———— 128 Guda Koster „Pagaminta Kaune“, specifinės vietos projektas ———— 132 Ignas Maldžiūnas „Work’n’Fun“, specifinės vietos projektas ———— 136 Monika Žaltauskaitė - Grašienė „Kabinetas Eleonorai atminti“, specifinės vietos projektas ———— 140

ACTIONS BY KAUNAS BIENNIAL. Curated by Virginija Vitkienė, Ana Čižauskienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė ———— 107 Andrius Janušonis For The Poets Of Kaunas ———— 108 Silvia Giambrone A Terrible Love Of War ———— 112 Artūras Morozovas The Birth Of Kikimora ———— 116 Vita Gelūnienė & Ed Carroll Friendly Zone #6. Cabbage Field ———— 120 Psilicone Theatre & CHUI Hairy Hairy Mouth ———— 126 Konsortium Division and Addition, site specific projects ———— 128 Guda Koster Made in Kaunas, site specific project ———— 132 Ignas Maldžiūnas Work’n’Fun, site specific project ———— 136 Monika Žaltauskaitė - Grašienė A Cabinet in Memory of Eleonora, site specific project ———— 140

LEWBEN ART FOUNDATION pristato. Kuratorė Francesca Ferrarini ———— 142 Apie „Lewben Art Foundation“ ———— 144 Francesca Ferrarini. TINKLINIAI SUSIDŪRIMAI ATSIJUNGUS ———— 145

LEWBEN ART FOUNDATION presents. Curated by Francesca Ferrarini ———— 143 About Lewben Art Foundation ———— 144 Francesca Ferrarini. NETWORKED ENCOUNTERS OFFLINE ———— 146

MENO REZIDENCIJŲ PROGRAMA. Kuratorė Sandra Kazlauskaitė ———— 158 Sandra Kazlauskaitė. DAUGIATRUKMIAI SUSIDŪRIMAI: tarpdisciplininė garso, atminties ir vietos tyrimo laboratorija ———— 160 Rezidencijų dalyviai ———— 166

ARTIST RESIDENCY PROGRAMME. Curated by Sandra Kazlauskaitė ———— 159 Sandra Kazlauskaitė. COTEMPORARY ENCOUNTERS: Interdisciplinary Approaches to Sound, Memory, and Place ———— 163 Participant artists ———— 166

10-osios KAUNO BIENALĖS KŪRĖJAI ———— 189

TEAM OF 10TH KAUNAS BIENNIAL ———— 189

10-osios KAUNO BIENALĖS RĖMĖJAI ———— 190

SPONSORS OF 10TH KAUNAS BIENNIAL ———— 190

Lietuvos Respublikos Prezidentės sveikinimas 10-osios Kauno bie- Greetings from the President of the Republic of Lithuania on the occasion of the 10th Kaunas Biennial nalės proga Gerbiami Kauno bienalės lankytojai,

Dear Kaunas Biennial Visitors,

Esate svarbaus Lietuvos kultūrinio reiškinio dalis. Jau dešimtą kar- You are a part of a very important cultural phenomenon in Lithutą Kauno bienalė kviečia pažinti šiuolaikinę meno kalbą, meną at- ania. It has been the tenth time that Kaunas Biennial has invited rasti naujose netradicinėse erdvėse. you to get to know the modern language of art and discover art in new, non-traditional spaces. Meno mėgėjams ne vienerius metus Kauno bienalė yra saviraiškos ir mokymosi erdve. Čia susitinkantys kūrėjai ir viso pasaulio atran- For art lovers, Kaunas Biennial has been a space for self-expression da atvirą kūrybinę atmosferą, smalsų ir pastabų žiūrovą ir naujas and learning for a number of years already. Meeting at the Biennial kūrybos perspektyvas. Tai gyvas, aktualus ir nuolatos augantis kul- sites, artists and creators from all over the world discover an open tūrinis reiškinys, kuris yra svarbus ir reikalingas meno bendruome- creative atmosphere, the curious and observant spectator, and new nei. creative prospects. This is a live, topical and continuously growing event, which is important and necessary for the art community. Labai svarbu, kad Kauno bienalės salėse daug dėmesio yra skiriama jaunųjų menininkų kūrybai, jų talento pristatymui. Bienalėje ugdo- The fact that a major focus in the Kaunas Biennial venues is placed mos ir aktyvios savanorystės tradicijos – renginiui augti ir plėstis on the young artists’ creations and presentation of their talents is padeda organizatorių atsakomybė ir savanorių entuziazmas. of vital importance. The Biennial builds and nurtures active volunteering traditions; the responsibility of organizers and the enthusiLinkiu, kad jubiliejinės, dešimtosios Kauno bienalės renginiai lan- asm of volunteers greatly contribute to the growth and expansion kytojus ir kūrėjus įkvėptų naujiems kūrybiniams ieškojimams ir of this event. ambicingiems ateities projektams. I wish that the events of the 10th anniversary Kaunas Biennial Lietuvos Respublikos Prezidentė would help the visitors and creators find new creative inspirations Dalia Grybauskaitė and trigger ambitious future projects. Dalia Grybauskaitė President of the Republic of Lithuania

10-oji Kauno bienalė S j

U lt

10-OJI KAUNO BIENALĖ SUJUNGTI

Kauno centrinis paštas, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijA ir Kauno paveikslų galerija, „Drobės“ fabrikas, „Dirbtinio pluošto“ gamykla, „Monte Pacis“ svetingumo kompleksas Pažaislio vienuolyne

10th Kaunas Biennial N t

d w

o EN

10TH KAUNAS BIENNIAL NETWORKED

Kaunas Central Post Office, M. Žilinskas art gallery and Kaunas Picture gallery at M. K. Čiurlionis National Museum of Art, [Post]factory Drobė, Factory Dirbtinis pluoštas, Monte Pacis Hospitality Complex at Pažaislis Monastery

PROGRAMA 10- oji Kauno bienalė SUJUNGTI 2015 m. rugsėjo 18 d. – gruodžio 31 d.

Kauno centrinis paštas Laisvės al. 102, Kaunas, LT–44001 (II–VI aukštai) Darbo laikas: II–VII 11– 19 val. Gijos: fantasmagorija apie atstumą Nicolas Bourriaud kuruota paroda Menininkai: Saâdane Afif, Arnas Anskaitis, Hicham Berrada, Walead Beshty, Roberto Cabot, Attila Csörgő, Bronė Sofija Gideikaitė, Liam Gillick, Lothar Hempel, Carsten Höller, Katja Novitskova, „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), Katie Paterson, Amalia Ulman, Julijonas Urbonas, Kelley Walker, Darius Žiūra

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerija K. Donelaičio g. 16, Kaunas, LT–44213 Darbo laikas: II, III, V, VI, VII 11–17 val., IV 11–19 val. Mattia Vacca Personalinė paroda „Žiemos pasaka“ Kuratorė – Paola Re / „Arte&Arte“ (IT) Artūras Morozovas Personalinė paroda „Kikimoros gimimas“

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerija Nepriklausomybės a. 12, Kaunas, LT–44311 Darbo laikas: II, III, V, VI, VII 11–17 val., IV 11–19 val. Silvia Giambrone Personalinė paroda „Šiurpi meilė karui“ Audrius JanušoniS Personalinė paroda „Kauno poetams“ Tinkliniai susidūrimai išsijungus „Lewben Art Foundation“ paroda Kuratorė – Francesca Ferrarini Menininkai: Ian Cheng, Gabriele De Santis, Nick Darmstaedter, Mohamed Namou, Deimantas Narkevičius, Simon Denny Garsų raštai. Paroda Kuratorė – Janis Jefferies. Menininkai: James Bulley, Fabio Lattanzi Antinori, menininkų grupės Mytro Karanika ir Jeremy Keenan, Scanner ir Ismini Samanidou, Knyttan ir „Common Works“ Daugiatrukmiai susidūrimai: tarpdisciplininė garso, atminties ir vietos tyrimo laboratorija Rezidencijų programos paroda Programos rezultatus pristato „Kalnapilis“ Rezidencijų laikas – 2015 09 21 – 10 03 Paroda – nuo 2015 10 03 Kuratorė – Sandra Kazlauskaitė Vadovas – Jeremy Keenan Menininkai: Simona Muzzeddu (IT), Hrvoslava Brkušić (HR), Barbara Raad (HR), Valdemaras Manomaitis (LT), Yiorgis Sakellariou (GR), Steinar Yggeseeth (NO), Živilė Labutytė (LT), Paulius Rainys (LT), „Bionics“ (Urtė Pakers ir Lina Pranaitytė, LT), Gintarė Minelgaitė (LT), Nikolaj Kynde (DK), Tadas Zaranka (LT)

„Drobės“ fabrikas Drobės g. 62, Kaunas, LT–45188 Darbo laikas: II-V, 13–17 val. Parodos veiks 2015 m. rugsėjo 20 d. – spalio 28 d.

Nuo agoros iki sintagmos. LAB852 paroda Kuratorės: Karmen Krasić Kožul ir Danijela Oberhofer Tonković. Meno vadovė – Elisabeth Schimana (AT) Menininkai: Bojan Gagić (HR), Miodrag Gladović (HR), Zdravko Krasić (HR), Barbara Raad (HR) Konsortium (Lars Breuer, Sebastian Freytag, Guido Münch, DE) „Atskyrimas” ir „Prijungimas“, specifinės vietos projektai Guda Koster ( NL ) „Pagaminta Kaune“ Specifinės vietos projektas

„Dirbtinio pluošto“ gamykla Pramonės pr. 4, Kaunas, LT–51329) Renginiai registruotiems dalyviams Tvarkaraštis: www.bienale.lt Psilikono teatrAS ir CHUI Spektaklis „Plaukuota burna“ Auksė Petrulienė, Darius Petrulis ir muzikos trio: Toni Starešinić, Vojkan Jocić, Janko Novoselić (HR)

„Monte Pacis“ svetingumo kompleksas Pažaislio vienuolyne T. Masiulio g. 31, Kaunas LT–52436 Hillevi Munthe (NO) ir Elisabeth Schimana (AT) Taktilinės garso skulptūros „Niekada nežinai“ instaliacija Svečiams su bienalės bilietu – ypatingos arbatos vaišės. Kiti renginiai bus skelbiami www.bienale.lt

Įvairiose vietose SPALIO – LAPKRIČIO MĖNESIAIS: EDUKACIJOS PROGRAMA, remiama Kazickų šeimos fondo, registruotoms grupėms Numatomi specialieji renginiai Kauno [post]industrinėse vietose ir įvairiose bienalės ekspozicijose, diskusijos, susitikimai su menininkais ir kuratoriais, užsiėmimai moksleivių grupėms, šeimų savaitgalių programos, neįgaliųjų integracijos projektai. Teirautis: Neringa Stoškutė (neringa@bienale.lt) Informacija nuolat atnaujinama www.bienale.lt

Monika Žaltauskaitė - Grašienė „Kabinetas Eleonorai atminti“ Specifinės vietos projektas Ignas Maldžiūnas „Work‘n‘Fun“ Specifinės vietos projektas

PROGRAMME The 10th Kaunas Biennial NETWORKED 18 September–31 December, 2015

Kaunas Central Post Office Laisvės a. 102, Kaunas LT–44001 (II – VI levels) Working hours: II – VII 11 am – 7 pm Threads: A Fantasmagoria about Distance Exhibition curated by Nicolas Bourriaud Artists: Saâdane Afif, Arnas Anskaitis, Hicham Berrada, Walead Beshty, Roberto Cabot, Attila Csörgő, Bronė Sofija Gideikaitė, Liam Gillick, Lothar Hempel, Carsten Höller, Katja Novitskova, Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė & Ugnius Gelguda), Katie Paterson, Amalia Ulman, Julijonas Urbonas, Kelley Walker, Darius Žiūra

Kaunas Picture gallery at National M.K.Čiurlionis art museum K. Donelaičio g. 16, Kaunas LT–44213 Working hours: II, III, V, VI, VII 11 am – 5 pm, IV 11 am – 7 pm Mattia Vacca Personal exhibition A Winters‘ Tale Curator Paola Re, Arte&Arte (IT) Artūras Morozovas Personal exhibition The Birth of Kikimora

M. Žilinskas art gallery at M. K. Čiurlionis National Museum of Art Nepriklausomybės a. 12, Kaunas. LT–44311 Working hours: II, III, V, VI, VII 11 am – 5 pm, IV 11 am – 7 pm Silvia Giambrone Personal exhibition A Terrible Love of War Audrius Janušonis Personal exhibition For The Poets Of Kaunas Networked Encounters Offline Lewben Art Foundation exhibition Curator Francesca Ferrarini Artists: Ian Cheng, Gabriele De Santis, Nick Darmstaedter, Mohamed Namou, Deimantas Narkevičius, and Simon Denny. Sonic Pattern, exhibition Curator prof. Janis Jefferies Artists: James Bulley, Fabio Lattanzi Antinori, Mytro Karanika & Jeremy Keenan, Scanner & Ismini Samanidou, Knyttan & Common Works. Cotemporal Encounters: Interdisciplinary Approaches to Sound, Memory, and Place Artist Residency Programme exhibition Residency results are presented by “Kalnapilis” Residency period: 21 09 2015 – 03 10 2015 Exhibition starts on 03 10 2015 Curator Sandra Kazlauskaitė Residency leader Jeremy Keenan Participants: Simona Muzzeddu (IT), Hrvoslava Brkušić (HR), Barbara Raad (HR), Valdemaras Manomaitis (LT), Yiorgis Sakellariou (GR), Steinar Yggeseeth (NO), Živilė Labutytė (LT), Paulius Rainys (LT), Bionics (Urtė Pakers & Lina Pranaitytė, LT), Gintarė Minelgaitė (LT), Nikolaj Kynde (DK), Tadas Zaranka (LT)

[ Post ] factory Drobė Drobės g. 62, Kaunas LT–45188 Working hours: II-V 1 pm – 5 pm From 20 September to 28 November, 2015 From Agora to Syntagma. Exhibition by LAB852 Curators: Karmen Krasić Kožul & Danijela Oberhofer Tonković Artistic Director: Elisabeth Schimana (AT) Artists: Bojan Gagić (HR), Miodrag Gladović (HR), Zdravko Krasić (HR), Barbara Raad (HR) Konsortium (Lars Breuer, Sebastian Freytag, Guido Münch, DE) Division and Addition, site specific projects Guda Koster (NL) Made in Kaunas Site specific project

Factory Dirbtinis pluoštas Pramonės pr. 4, Kaunas LT–51329 Scheduled events: www.biennial.lt Psilicone Theatre & CHUI Hairy Hairy Mouth Performance by Auksė Petrulienė, Darius Petrulis (LT) & music trio: Toni Starešinić, Vojkan Jocić, Janko Novoselić (HR)

Monte Pacis Hospitality Complex at Pažaislis Monastery T. Masiulio g. 31, Kaunas LT–52436 Hillevi Munthe (NO) & Elisabeth Schimana (AT) Tactile sound sculpture You Never Know Exclusive tea proposal for the guests with a biennial ticket Other events are scheduled: www.biennial.lt

Various venues IN OCTOBER – NOVEMBER, 2015 EDUCATIONAL PROGRAMME sponsored by KAZICKAS FAMILY FOUNDATION Programme is designed for various local target groups in relation to exhibits and projects. Guided tours though [post] industrial zones will be proposed for registered groups. Contact person: Neringa Stoškutė (neringa@biannial.lt) For more information: www.bienale.lt/2015/en/educational-programme/

Monika Žaltauskaitė - Grašienė A Cabinet In Memory of Eleonora Site specific project Ignas Maldžiūnas. Work‘n‘Fun Site specific project

Virginija Vitkienė Kauno bienalės meno vadovė lt

10-oji Kauno bienalė „SUJUNGTI“

Tapatumas

Gijos

Dešimtoji Kauno bienalė atėjo kaip ir ankstesnės – kupina idėjų, kūrybingų žmonių minčių ir pastangų, nepagailėjusi netikėtumų, logistinių iššūkių, visas įtampas kompensuodama bendradarbiavimo ir susikalbėjimo malonumu. Rengiant jubiliejinę programą daug mąstyta, kaip reikėtų ją struktūruoti, kokį santykį su renginio istorija ir ateitimi nusibrėžti. Iš privačios menininkų iniciatyvos gimusi ir iki šiol tebeveikianti bienalė Kaune vyksta nuo 1997ųjų. Jos raida, iššūkiai, sėkmė ir kiekviena dvejonė turi prasmę ir priežastį. Būdama šiuolaikinio meno renginiu, bienalė nuosekliai plečia veiklos trajektorijas socialumo ir vietos konteksto tyrimo link. Kuria atviro kultūrai miesto viziją, skatina jaunųjų menininkų iniciatyvas ir didina jų veiklos matomumą, siekia skiepyti kultūros vartojimo įpročius ir poreikius, kurdama ir įgyvendindama plačias edukacijos programas vaikams ir paaugliams. Dešimtą kartą suburiant menininkus, kuratorius, ryškius teoretikus ir atveriant [netradicinių erdvių] duris lankytojams, atsiranda natūrali būtinybė dar kartą paklausti savęs, kokia yra renginio kryptis? Ką Kauno bienalė duoda miestui, regionui, kokiu modeliu praturtina tarptautinį bienalių kontekstą? Kas skatina renginio kūrėjus judėti į priekį?

Įvairialypė 10-osios Kauno bienalės programa turi bendrą vardiklį ir temą. Tai – gyva ir virtuali komunikacija, bendravimas, susikalbėjimas arba nesusikalbėjimo priežastys, laiko ir suvokimo skirtys, atminties atplaišos, ateities utopijos, žinių perdavimo greitis, komunikacijos būdų kaita ir galimybės. Tai gijos, siejančios per atstumą, jungiančios skirtingų epochų idėjas ir skirtingų interesų žmones. Kuratoriai ir menininkai kelia klausimą, ar šie būties aspektai gali turėti (jei taip, kokią) fizinę formą? Šimtas Kauno bienalės kūrėjų pabandė duoti vizualią, garsinę ir taktilinę formą laiko ir jungties fenomenui.

Aukštumos ir gelmės Švenčiant dešimtąją laidą, Kauno bienalė yra aukščiausiame per savo istoriją globalumo taške: pagrindinę parodą kuruoja pasaulinio garso kuratorius Nicolas Bourriaud, subūręs ryškius menininkus iš viso pasaulio atskleisti komunikacijos ir atstumo idėjas; išleistas bienalių fenomeną tyrinėjantis leidinys, kuriame įtakingi šio lauko praktikai analizuoja šių reguliariai vykstančių didžiųjų renginių mechanizmus ir industrinį pobūdį; suformuota tarptautine ir tarpdisciplinine (vizualaus meno ir garso / muzikos) partneryste grįsta programa. Tačiau kartu ji turi ir giliausią ryšį su savo miestu: aktualizuojanti santykį su konkrečia vieta ir žmonėmis, išryškinanti bendras (tekstilines) paties renginio ir Kauno miesto tapatumo atramas. Reikšminga programos dalis koncentruota [post]industriniuose miesto mikrorajonuose. Parodos, koncertai ir spektakliai atgaivina buvusių fabrikų erdves, sugrąžina į jas buvusius darbuotojus ir aplinkinius gyventojus. 14

Jau kelerius metus tuščiame Kauno centrinio pašto pastate (kaip simboliška komunikacijos kaitos / trūkio aspektu!) pristatome pagrindinę bienalės parodą „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ („Threads: A Fantasmagoria about Distance“), kuruojamą Nicolas Bourriaud. Vienas unikaliausių pasaulyje šiuolaikinių kuratorių ir teoretikų N. Bourriaud meno lauke veikia lyg stebėtojas ir analitikas. Meno kūriniai jam kelia daugybę klausimų, į kuriuos atsakymų jis ieško išsirinkdamas keletą iš didžiulės atvaizdų visumos ir parodoje iš jų dėliodamas naują mozaiką. Kuratorius Kaune išnaudoja galimybę sukurti palyginti nedidelę, per kelias valandas mintimis aprėpiamą parodą. Koncentruodamas parodos kūrinius vienoje komunikacijos (ir jos trikdžių) istorijų pilnoje vietoje, kuratorius kuria savąją fantasmagoriją. Šį terminą Bourriaud pasiskolina iš XVII a. fenomeno, apibūdinančio teatralizuotus, projektuotu vaizdu paremtus pasirodymus paslaptingoje aplinkoje. Per šiuos renginius buvo manipuliuojama mokslo atradimais ir žmonių fantazija, kad reginio pamatyti susirinkusiųjų emocijos būtų įaudrintos iki kraštutinumo. Panašiai ir šiuolaikiniai menininkai, anot kuratoriaus, derina pramanus ir socialinę tikrovę, iliuzijas bei realybę ir mažai kuo skiriasi nuo minėtųjų „fantasmagorininkų“. Centrinio pašto pastatas, vienas gražiausių ir simboliškiausių Kauno modernistinės architektūros grynuolių, atrodo, mistiniu būdu prisišaukė į savo aplinką tokios temos ir stiprumo parodą. Ši vieta susijusi ne tik su atstumais (išsiųstų laiškų trajektorijomis), bet ir su fantasmagorijomis manipuliacijos aspektu – sovietmečiu šio pastato aukštutiniuose aukštuose veikė laisvųjų radijo bangų trikdžių laboratorija, tik iš čia, kur ryšiai buvo kontroliuojami, labai išimtinais

atvejais buvo galima paskambinti anapus geležinės uždangos. Su kuratoriaus tema ir Pašto pastato aura bienalėje galynėjasi menininkai Saâdane’as Afifas, Arnas Anskaitis, Hichamas Berrada, Waleadas Beshty, Roberto Cabot, Attila Csörgő, Bronė Sofija Gideikaitė, Liamas Gillickas, Lotharas Hempelas, Carstenas Hölleris, Katja Novitskova, „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė & Ugnius Gelguda), Katie Paterson, Amalia Ulman, Julijonas Urbonas, Kelley’s Walkeris ir Darius Žiūra. Sąmoningai nevardiju menininkų atstovaujamų šalių, nes komunikacijos požiūriu minėtieji įvardijimai, buvę aktualūs dar prieš dešimtmetį, atstumus nugalėjusioje dabartyje atrodo ne tik kaip sunkiai įveikiamas iššūkis (gimė ten, mokėsi ten, gyvena ten ir ten...), bet ir kaip dirbtinis konstruktas. Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje pristatome penkis projektus. Pirmiausia paminėtinos 2013ųjų Kauno bienalės „Unitekstas“ konkursinės parodos laureatų Audriaus Janušonio ir Silvios Giambrone personalinės parodos. „Siaubinga karo meilė“ – tokiu parodos pavadinimu Silvia Giambrone (Italija) atakuoja nestabilumo regione įjautrintą Lietuvos žiūrovo sąmonę, kūriniais sukurdama laiko slinktis: ji pasitelkia XX a. 5-ajame dešimtmetyje nutikusios Hirošimos tragedijos beprasmybės ir skausmo bei nūdienos neapibrėžtumo jungtį. Lietuvių skulptorius Audrius Janušonis pristato pastaraisiais metais sukurtą kolekciją „Kauno poetams“ (kas žino – tiems keliems ar tam daugeliui), kurios įerdvinimas ir įgarsinimas tampa įtampą kuriančiomis parodos dedamosiomis. Partnerių „Lewben Art Foundation“ paroda „Tinkliniai susidūrimai išsijungus“ („Networked Encounters Offline“), kuruojama Francescos Ferrarini, analizuoja postinternetinės komunikacijos („išsijungus“) [ne]įmanomumą. Fondas pristato savo ir partnerių kolekcijose turimus ryškių menininkų Chengo, Gabriele’io De Santiso, Nicko Darmstaedterio, Mohammedo Namou, Deimanto Narkevičiaus, Simono Denny kūrinius ir sukuria puikią diskusiją su bienalėje plėtojama komunikacijos tema. Paroda „Garsų raštai“ („Sonic Pattern“), kuruojama profesorės Janis Jefferies ir dr. Karen Gaskill, pasiūlo žiūrovui audiovizualiai ir taktiliškai patirti unikalias tekstilės ir garso sankirtas. Menininkų James Bulley, Fabio Lattanzi Antinori, menininkų grupių Mytro Karanika ir Jeremy Keenan, Scanner ir Ismini Samanidou, Knyttan ir „Common Works“ kūrinius galima liesti, ant jų vaikščioti, patiriant autentišką, tik savo kūno veiksmų nulemtą garsinį atsaką. Projekto organizatorių ir bienalės partnerių „Crafts Council“ iniciatyva organizuojamas ir seminaras su praktinėmis kūrybinėmis dirbtuvėmis, kuriose registruoti dalyviai galės įgyti pirmuosius įgūdžius manipuliuoti garsu. Gyvus performansus atliks Davidas Littleris ir Alexas Mcleanas.

Gretimoje M. Žilinsko dailės galerijos erdvėje, pirmame aukšte, beveik trims savaitėms įsikurs jaunųjų menininkų rezidencijos. Kūrybinga garso menininkė ir kuratorė Sandra Kazlauskaitė subūrė tarptautinę vaizdo ir garso menininkų komandą, kuri programoje „Daugiatrukmiai susidūrimai: tarpdisciplininė garso, atminties ir vietos tyrimo laboratorija“ tyrinės apleistas, ištuštėjusias Kauno miesto urbanistines ir postindustrines vietas. Kūrybinius menininkų Simonos Muzzeddu (IT), Hrvoslavos Brkušić (HR), Barbaros Raad (HR), Valdemaro Manomaičio (LT), Yiorgio Sakellariou (GR), Steinaro Yggeseetho (NO), Živilės Labutytės (LT), Pauliaus Rainio (LT), „Bionics“ (Urtės Pakers ir Linos Pranaitytės, LT), Gintarės Minelgaitės (LT), Nikolajaus Kynde’s (DK), Tado Zarankos (LT) sprendimams vadovaus Jeremy’s Keenanas. Dar kelios mintiškai susipynusios parodos pristatomos Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Paveikslų galerijoje. Italijos partnerių organizacija „Arte&Arte“ siūlo pažiūrėti personalinę fotožurnalisto Mattia Vaccos parodą „Žiemos pasaka“ (kuratorė – Paola Re), kurioje bus galima susipažinti su atskirtyje gyvenančios italų bendruomenės karnavalinėmis / ritualinėmis tradicijomis (už šį ciklą Vacca gavo svarbių apdovanojimų). Kaip priešpriešą karnavaliniam persirengimui Mattia Vacca Lietuvoje fiksuoja šių metų kariuomenės šauktinius – jaunuolius, netikėtai patekusius į karo tarnybą, arba savanorius, išgyvenančius vidinę karnio pasirengimo būtinybę. Autoriui įdomios jų išvaizdos ir gyvenimo būdo konversijos. Gretimoje salėje eksponuojama ryškaus Lietuvos fotožurnalisto Artūro Morozovo paroda „Kikimoros gimimas“. Tai jautrus pasakojimas apie Ukrainos moteris, savanoriškai ruošiančias kamufliažinius apdarus fronte būdraujantiems ukrainiečių snaiperiams. Karo realybę A. Morozovas, beveik visą 2014–2015 metų atviro karinio konflikto laikotarpį praleidęs fronto linijoje (beje, abiejose barikadų pusėse), mato be pompastikos, be patoso, be tiesos ir melo grimasų, netgi, rodos, pernelyg ramiai. Iš jo fotografijų tvinkčioja žinia apie negebėjimą susikalbėti šnekant ta pačia kalba. Išorėje 10-oji Kauno bienalė žiūrovus kviečia į ekstremalius išbandymus netradicinėmis erdvėmis. Ką tik aplankėme Kauno centrinio pašto pastato administracinius koridorius ir erdves. Šalia šio nuotykio siūlome keletą pasižvalgymų po buvusių ir tebeveikiančių tekstilės fabrikų teritorijas. „Dirbtinio pluošto“ fabrike nuotaikingai aštrią teatro sceną sukūrė „Psilikono teatro“ atlikėjai Auksė Petrulienė ir Darius Petrulis, bendradarbiaudami su kroatų partnerių LAB852 pasiūlytu muzikiniu trio CHUI (Toni Starešinić, Vojkan Jocić, Janko Novoselić). Spektaklis „Plaukuota burna“ – ne iš piršto laužtu siužetu. Jo naratyvas grįstas buvusių fabriko darbuotojų pasakojimais, 15

istorijomis ir intrigomis. Specialiai parengtose maršrutų po tekstilės industrijos vietas ekskursijose žiūrovai galės spektaklį išvysti autentiškoje sovietmečio interjero iškilmių ir posėdžių salėje, o kitose 25-erius metus bemaž nepasikeitusiose patalpose laiko mašinos kelionę į praeitį sutrikdys Igno Maldžiūno ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės meninės intervencijos. Kauno bienalės programą šiemet vėl stiprina bendruomeninių menų projektas „Draugiška zona #6. Kopūstų laukas“, kurį jo vadovai Vita Gelūnienė ir Edas Carrolas vadina specifinės vietos žemės panaudojimo projektu. Žemuosiuose Šančiuose, postindustriniame Kauno mikrorajone, giliai šaknis įleidę menininkai tikrąja to žodžio prasme užsiima archeologija – kasinėja buvusių kareivinių teritorijoje šiukšlėmis užgriozdintus buvusius raugintų kopūstų sandėlius, kviesdami į talką vietos bendruomenę, žadėdami bendruomenės centro ateitį šiam beviltiškumu persmelktam, apleistam žemės plotui. Ši meninė praktika nebesiūlo iškilmingo kūrėjo–meno kūrinio–žiūrovo santykių grandinės, ji teigia priešingai – kultūra esame mes patys ir mūsų aplinka. Šančių bendruomenės iniciatyvas harmoningai papildo dar vienas erdvės atradimas – buvęs „Drobės“ fabrikas tame pačiame Šančių mikrorajone. Neįtikėtinos erdvės siūlo galimybes vidaus ir išorės intervencijoms. „Konsortium“ grupės nariai Larsas Breueris, Sebastianas Freytagas, Guido Münchas (Vokietija) čia kuria su vieta susijusius erdvės transformavimo projektus. Kroatų partnerių LAB852 paroda „Nuo agoros iki sintagmos“ jungia Elisabeth Schimanos (AT), Bojano Gagićiaus (HR), Miodrago Gladovićiaus (HR), Zdravko Krasićiaus (HR), Barbaros Raad (HR) kūrybines praktikas garso, šviesos, tekstilės, architektūros srityse (kuratorės: Karmen Krasić Kožul ir Danijela Oberhofer Tonković). Specialų vietos projektą pristato ir olandų menininkė Guda Koster, gebanti sukurti ir erdvę, ir personažą, ir veiksmą, ir žiūrovo įtraukimą į jį, ir fotofiksavimą – vos keliomis priemonėmis.

tikrus ir labai aktualius dalykus vietoje, kurioje esame. Būdami, kas esame, su tuo, ką turime, darome, ką galime geriausia. Toks produktas tampa svarbus ne tik lokaliame kontekste, jis įdomus globaliu mastu. Jubiliejinio akordo beieškodami inicijavome analitinių tekstų rinkinio leidimą. Taip įprasminame savo dešimtąjį startą: tyrimu, apmąstymu, palyginimu, klausimų kėlimu. Knygos „Šiuolaikinė meno bienalė kaip atvejis: lokalumas prieš globalumą“ („Contemporary Art Biennial as a Site Specific Event: Local versus Global“) sudarytoja dr. Daiva Citvarienė diskutuoja su tekstų autoriais skirtingais aspektais: kontekstiniu, istoriniu, konkrečių atvejų analizės, filosofinio požiūrio, praktinių dalykų atskleidimo. Tai knyga apie bienalę kaip kultūros lauko variklį. Platų tarptautinį kontekstą knygoje analizuoja stiprūs šio lauko žaidėjai: Marieke van Hal (Bienalių fondo – Biennial Foundation įkūrėja ir prezidentė), Michaela Ott (filosofė), Lewisas Biggsas (kuratorius, Liverpulio bienalės įkūrėjas ir ilgametis direktorius), Eugenas Rădescu (Bukarešto bienalės įkūrėjas, kuratorius, rašytojas), Skaidra Trilupaitytė (menotyros mokslų daktarė). Į sudarytojos klausimus atsako Virginija Vitkienė (menotyros mokslų daktarė, kuratorė, Kauno bienalės meno vadovė) ir Nicolas Bourriaud (rašytojas, kuratorius). Spalio pradžioje vyks viešas leidinio pristatymas ir diskusija, kurioje lauksime kuratorystės praktikų ir meno lauko atstovų. Sujungti

Spalio–lapkričio mėnesiais Kauno bienalė vykdys plačią edukacinę programą registruotoms mokyklų, vaikų dienos centrų, senjorų grupėms. Jau antrą kartą edukacinę bienalės programą remia Kazickų šeimos fondas, kuris mecenatystę derina su itin gilia socialine atsakomybe. Bendradarbiaudama su fondu ir siekdama sukurti tai, kas turi išliekamąją vertę, bienalė parengs specialias programas mažesnes galimybes turintiems vaikams ir paaugliams, šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, suburs skirtingų patirčių Tyrimai dalyvius kurti bendrus, komunikacijos įgūdžius skatinančius projektus. Noriu paminėti, jog ekspozicijos darbuotojai šiemet bus ir 2014-aisiais Kauno bienalė tapo Tarptautinės bienalių asociacijos edukatoriai, meno istorijų ekspertai, nuorodų ir maršrutų vedliai. (International Biennial Association), jungiančios apie 150 tęstinių didžiųjų renginių, nare. Būnant tokiame dinamiškame kontekste Bienalės laikotarpiu vyks trys projekto „Teksti[li]niai maršrutai“ (pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje gimė daugiau kaip 100 bie- turai po Kauno [post]industrines vietas. Šis projektas yra tęstinė, nalių) yra būtinybė ne tik veikti (rengti parodas), bet ir suvokti savo kasmet vykdoma, gretutinė Kauno bienalės iniciatyva – tyrimais vietą ir išskirtinumą. Pagal administracinę struktūrą ir valdymo grįstos meninės intervencijos į tekstilės pramonės zonas. Kartu su mechanizmą esame unikali bienalė, nes iki šiol – iki dešimtosios partneriais architektūrologais ir istorikais rengiame istorinius tylaidos – išlikome nevyriausybine organizacija. Miestas, kuriame rimus, kaupiame ikonografiją, dedame šią informaciją specialioje vyksta Kauno bienalė – ne sostinė, šalis – ne tarp turtingųjų Eu- paskyroje www.autc.lt/marsrutai/9, o menininkus skatiname iniciropos senbuvių. Panašu, kad ir biudžetas artimesnis stabilaus mu- juoti menines istorinių momentų interpretacijas. Tai, ką projekto ziejaus kuratorystės projektui, o ne panašaus amžiaus Liverpulio kuratorės Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Vaida Venckutė-Nagė ar Berlyno bienalių biudžetams. Tačiau tai nėra jokia kliūtis kurti parengė neįtikėtinose buvusių fabrikų erdvėse, sudomintų net 16

užkietėjusį kinomaną. Per šio projekto ekskursijas laiko mašina išties veiks. Padėka 10-ąją Kauno bienalę kūrė per 100 žmonių. Kiekvienam kuratoriui, menininkui, kūrybininkui dėkoju asmeniškai. Labiausiai įkvepia tai, kad šiam šimtui bienalė yra (nuo)savas įvykis, kad kiekvieną veiksmą labai palaiko komandoje, mieste, visoje šalyje veikiantys kultūros lauko kolegos. Renginys jau trečią kartą remiamas Europos Sąjungos, kas padaro įmanomas daugybę pridėtinių verčių – tyrimus, tarptautines partnerystes, naujų kūrinių užsakymus. Tačiau šios esminės paramos net negalėtume tikėtis, jeigu mumis netikėtų Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba, kuriuos laikome šio renginio stabilumo ir tęstinumo garantais. Kazickų šeimos fondo partnerystę vertiname ne tik dėl suteiktos galimybės pasiūlyti nemokamas programas daugiau nei tūkstančiui vaikų, bet ir dėl aukštos filantropinės kultūros, kurią jie nenuilsdami demonstruoja Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Su naujuoju rėmėju „Lewben Group“ tikimės užmegzti ilgalaikius partnerystės ryšius, skatindami jaunųjų menininkų iniciatyvas ir tarptautinės karjeros galimybių plėtrą. Dėkoju Kauno bienalės valdybai – Laimai Oržekauskienei, Rasutei Žukienei, Loretai Švaikauskienei, Monikai Žaltauskaitei-Grašienei ir Anai Čižauskienei. Pirmieji sprendimai ir Kauno bienalės mąstymo direktorijos gimsta nuolatinėse šių nerealių moterų diskusijose. Kartu su Ana Čižauskiene mums tenka garbė daugybę idėjų įžeminti, suburiant puikių žmonių komandą. Manau, tik pradedam!

Virginija Vitkienė Artistic Director of Kaunas Biennial EN

Identity

10th Kaunas Biennial NETWORKED

Kaunas. A significant portion of the programme is concentrated in [post]industrial neighbourhoods of the city. Exhibitions, music The 10th Kaunas Biennial has arrived just like the previous ones – shows and performances are reviving former factory spaces and full of ideas, reflections and efforts pooled by creative personalities. bringing back their former workers, as well as local residents. The inevitable portion of contingencies and logistical challenges were compensated by enjoyable cooperation and understanding. Threads The anniversary programme was given a lot of thought – we discussed the structure and the relationship with the event’s past and The multi-layered programme of the 10th Kaunas Biennial has a future. The first biennial was organised in Kaunas in 1997 as the common denominator and a theme: live and virtual communicaprivate initiative of several artists. Its subsequent development, tion, interaction, understanding or the reasons behind misunderchallenges, successes and uncertainties had a meaning and a rea- standings, differences between time and perception, splinters of son. As a contemporary art event, the Biennial is consistently ex- memory, utopias, the speed of knowledge transfer, the change in panding the direction of its activities towards the exploration of methods of communication and the opportunities they provide. sociability and local context. It is creating a vision of a city open to These are the threads connecting through distances, networking culture, encourages initiatives of young artists and increases the ideas from different eras and people with different interests. Curavisibility of their practices, aims to inoculate habits and demands of tors and artists ask whether these aspects of existence can assume consumption of culture through the creation and implementation a physical form and what that form might be. A hundred authors of of educational programmes for children and adolescents. Uniting the Kaunas Biennial have made attempts to give a visual, acoustic artists, curators and prominent theorists, and opening doors [of and haptic form to the phenomenon of time and connection. unconventional spaces] to audiences for the tenth time naturally requires that one asks a question about the direction of the event: The building of the Kaunas Central Post Office, which has been What does Kaunas Biennial give to the city and the region? What is standing empty for the past few years (how symbolic in the aspect its model of contribution to the international context of biennials? of change/rupture!), will host the main exhibition of the bienniWhat is the main driver for the organisers of the event? al. Threads: A Phantasmagoria about Distance, is curated by Nicolas Bourriaud, one of the most unique curators and theorists in the Heights and depths world. He has been acting in the field of art as an observer and an analyst. Artworks raise a lot of questions for him, and he keeps Celebrating the tenth edition, Kaunas Biennial is at the peak of its looking for answers by choosing several pieces from the entirety globality. The main exhibition is curated by the world famous cura- of images and assembling them into a new mosaic of an exhibitor Nicolas Bourriaud, who has rallied famous artists from around tion. The curator takes an opportunity to create a relatively small the globe to express ideas about communication and distance. A display in Kaunas that can be mentally covered in a few hours. publication exploring the phenomenon of biennials has been pub- By concentrating the works in a single venue thick with stories lished, with influential practitioners from the field analysing the of communication – and disruptions thereof – Bourriaud builds mechanisms and the industrial nature of these mega-events which his own phantasmagoria. The term has been borrowed from the take place at regular intervals. A programme has been shaped based 17th century phenomenon describing theatrical shows presented on international and interdisciplinary (visual art and sound/music) in mysterious environments, based on projected images as well partnerships. At the same time, Kaunas Biennial has reached an un- as manipulations of scientific discoveries and human imagination, precedented depth of relationship with its home city. It actualises in order to maximise the emotions of the audience. Similarly, acsite-specific and people-specific relation and highlights common – cording to the curator, contemporary artists combining invention textile-based – pillars of identity of both the event and the city of with social reality and illusion with fact are very similar to the 18

phantasmagorists of the past. The building of the Central Post Office – one of the most beautiful and iconic pearls of modernist architecture in Kaunas – seems to have found a mystical channel to beckon the powerful exhibition exploring such a topic. The place is related not only to distances as trajectories of sent letters, but also to the manipulative aspect of phantasmagorias; during the Soviet period the top floors of the building were occupied by a radio interference laboratory, a place which controlled communication, and the only spot in the city where one could make a phone call across the Iron Curtain. The theme chosen by the curator and the aura of the Post Office building is negotiated by the artists Saâdane Afif, Arnas Anskaitis, Hicham Berrada, Walead Beshty, Roberto Cabot, Attila Csörgő, Bronė Sofija Gideikaitė, Liam Gillick, Lothar Hempel, Carsten Höller, Katja Novitskova, Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė & Ugnius Gelguda), Katie Paterson, Amalia Ulman, Julijonas Urbonas, Kelley Walker, and Darius Žiūra. The countries represented by the artists have been left out intentionally; in terms of communication such information might have had meaning a decade ago, but now in the present, where distances have been defeated, it appears not only as a challenge that is hard to overcome (“born in, studied at, resides in”, etc.), but also an artificial construct.

of unique collisions between textile and sound. The works of James Bulley and Fabio Lattanzi Antinori, as well as collaborations between Myrto Karanika and Jeremy Keenan, Scanner and Ismini Samanidou, and Knyttan and ”Common Works”, can be touched and walked on, experiencing authentic acoustic responses generated by the actions of the body. On the initiative of the Crafts Council, which is the organiser of the project and partner of the biennial, a seminar with a creative workshop will also take place, where participants will have an opportunity to acquire basic skills in manipulating sound. Live performances will be delivered by David Littler and Alex McLean.

The adjacent space on the ground floor of M. Žilinskas Art Gallery will be occupied for three weeks by residencies of young artists. The creative sound artist and curator Sandra Kazlauskaitė has gathered an international team of video and sound artists, who will explore empty and deserted urban and post-industrial sites of the city of Kaunas under the programme Multicultural Collisions: Interdisciplinary Laboratory for the Exploration of Sound, Memory and Place. The creative solutions of the artists Simona Muzzeddu (Italy), Hrvoslava Brkušić (Croatia), Barbara Raad (Croatia), Valdemaras Manomaitis (Lithuania), Yiorgis Sakellariou (Greece), Steinar Yggeseth (Norway), Živilė Labutytė (Lithuania), Paulius Rainis (Lithuania), ”Bionics” (Urtė Pakers and Lina Pranaitytė, Lithuania), Gintarė The M. Žilinskas Art Gallery, under the M. K. Čiurlionis National Minelgaitė (Lithuania), Nikolaj Kynde (Denmark), Tadas Zaranka Museum of Art, will present five projects. First of all, the personal (Lithuania) will be supervised by Jeremy Keenan. shows from the winners of the Competitive Exhibition of Kaunas Biennial 2013 – Audrius Janušonis and Silvia Giambrone. The Terri- Several more thought-interlaced exhibitions will be presented in ble Love of War is the title that Silvia Giambrone (Italy) has chosen the Kaunas Picture Gallery under the M. K. Čiurlionis National Muto attack the consciousness of the Lithuanian audience, electrified seum of Art. The Italian partner organisation Arte&Arte presents by the instabilities of the region. Her works create displacements the personal show of the photojournalist Mattia Vacca, titled A of time in the network of the senselessness and pain of the Hiro- Winter’s Tale, curated by Paola Re, which reveals a carnival/ritual shima tragedy that took place in the 1940s, and the uncertainty of tradition within a secluded Italian community. The series has been modern times. The Lithuanian sculptor Audrius Janušonis presents awarded a number of significant awards. As an opposition to the the series For the Poets of Kaunas (for those few or many who know) disguise of carnival masks, Mattia Vacca is photographing the reincreated during the past year. The space and sound around the exhi- stated military conscripts in Lithuania – young men who have been bition become the constituents creating the tension. chosen to serve in the armed forces and those who have chosen it voluntary. The author is interested in the controversies of their The exhibition Networked Encounters Offline from the partner Lew- appearance and lifestyle. The adjacent room will host the exhibiben Art Foundation, curated by Francesca Ferrarini, explores the tion The Birth of Kikimora by the prominent Lithuanian photojour[im]possibility of post-internet (offline) communication. The Foun- nalist Artūras Morozovas. It is a sensitive story about the Ukrainian dation presents the works of prominent artists Cheng, Gabriele De women who voluntarily weave camouflage suits for the Ukrainian Santis, Nick Darmstaedter, Mohamed Namou, Deimantas Narkeviči- snipers standing guard on the front lines. Artūras Morozovas saw us and Simon Denny, and builds an excellent discussion with the the majority of the open military conflict of 2014–2015 with his theme of the biennial. own eyes and though the lens of his camera, covering the situation on both sides of the trenches. He sees the reality of war without The exhibition Sonic Pattern, curated by Prof. Janis Jefferies and Dr. pomp or pathos, without grimaces of truth and lies, and sometimes Karen Gaskill, offers the viewer an audiovisual and haptic experience even seemingly too much serenely. His pictures speak about the 19

inability to find understanding between people speaking the same Tonković. A special site-specific project is presented by the Dutch language. artist Guda Koster, famous for her ability to create space, character and action and to engage the viewer using very few tools. Out of the Museum Research The 10th Kaunas Biennial dares the audiences to submit themselves to trials by unconventional venues. We have just visited In 2014, Kaunas Biennial became a member of the International the administrative corridors and rooms of the Central Post Office Biennial Association, which unites around 150 recurring events. In building in Kaunas. We also invite you to explore the territories such a dynamic context (over 100 biennials have emerged during of derelict or still operational textile factories. The synthetic yarn the past decades across the globe) taking action and organising explant will host a cheerfully sharp theatre stage created by Auksė hibitions is not enough – the event also has to realise its place and Petrulienė and Darius Petrulis, the authors of the Psilicone Thea- distinction. Our administrative structure and mechanism of mantre, in cooperation with the music trio Chui (Toni Starešinić, Vojkan agement make us a unique biennial, because up until the 10th ediJocić, Janko Novoselić) proposed by our Croatian partners LAB852. tion we have remained an NGO. Moreover, the city where the event The plot of the performance Hairy Hairy Mouth is not pure fantasy. takes place is not the capital of the country, while the country itself Its narrative is based on accounts, stories and intrigues of former is not one of the rich countries of Europe. The budget of the Kauworkers of the factory. Special tours around the sites of the textile nas Biennial is more suitable for a curatorship project of a stable industry will enable the audience to see the performance in an museum, compared to the amount of money spent on Liverpool or authentic chamber decorated with a Soviet interior, intended for Berlin biennials of similar age. However, these are no obstacles for meetings and celebrations. In other rooms of the facility that have the creation of true and highly relevant things in the place where remained virtually unchanged for the past 25 years, the journey in we are. Being what we are with what we have, we do our best. The the time machine to the past will be disrupted by the artistic inter- importance of such a product always transcends local context and ventions of Ignas Maldžiūnas and Monika Žaltauskaitė-Grašienė. becomes interesting on a global scale. In the search for an anniversary chord, we have initiated publication of a collection of analytiThis year the programme of the Kaunas Biennial will be strength- cal texts. We thus give a sense to our 10th start – through research, ened by the communal art project Friendly Zone #6: Cabbage Field, contemplation, comparison, and raising of issues. The editor of the which has been defined by its leaders Vita Gelūnienė and Ed Carrol book Contemporary Art Biennial as a Site Specific Event: Local versus as a site-specific land reclamation project. The artists, deeply root- Global, Dr. Daiva Citvarienė, holds discussions with authors through ed in a post-industrial neighbourhood of Kaunas city, are engaged different aspects: contextual, historical, case studies, philosophical in archaeology – they literally dig the soil in the littered former approaches, and practical dimensions. It is a book about biennials sour cabbage warehouses within the territory of historical military as drivers of the field of culture. The wider international context is barracks and rally the local residents to help, promising to build a analysed in the book by strong players in the field, such as Marieke community centre in this desolate and desperate plot of land. Such van Hal, founding director and president of Biennial Foundation; artistic practice does not offer the solemn artist-artwork-viewer philosopher Michaela Ott; curator Lewis Biggs, founder and longchain of relationships, but instead maintains that culture is made term director of the Liverpool Biennial; Eugen Rădescu, founder by us and our environment. The initiatives of the Šančiai commu- of Bucharest Biennial, curator and writer; art critic Dr. Skaidra Trinity are coherently complemented by another discovered space – lupaitytė. The questions from the editor of the book are answered the former “Drobė” factory in the same neighbourhood. Incredible by Dr. Virginija Vitkienė, an art critic, curator and Artistic Director of spaces open up opportunities for both interior and exterior inter- the Kaunas Biennial, and Nicolas Bourriaud, writer and curator. The ventions. Here the members of the Konsortium group Lars Breuer, publication will be presented in early October. The event will also Sebastian Freytag and Guido Münch (Germany) create site-specific include a discussion with practicing curators and people from the projects of space transformation. The exhibition From Agora to Syn- field of art in attendance. tagma from our Croatian partners LAB852 combines the creative practices of Elisabeth Schimana (Austria), Bojan Gagić (Croatia), Networked Miodrago Gladovićiaus (Croatia), Zdravko Krasić (Croatia) and Barbara Raad (Croatia) in the fields of sound, light, textile and archi- In October and November, Kaunas Biennial will pursue an extentecture, curated by Karmen Krasić Kožul and Danijela Oberhofer sive educational programme for registered groups from schools, 20

child day-care centres, and seniors. For the second time, the educational programme has been supported by the Kazickas Family Foundation, which combines philanthropy with profound social responsibility. In cooperation with the Foundation and in order to produce long-term results, the biennial will prepare special programmes for disadvantaged children and adolescents, as well as for families raising children with disabilities, and will gather participants with different backgrounds to work on joint projects stimulating communication skills. I would like to stress that the employees of the exhibition will also assume the roles of educators, art history experts and guides for directions and routes.

a lasting partnership promoting initiatives of young artists and development of international career opportunities. I am grateful to the board of the Kaunas Biennial – Laima Oržekauskienė, Rasutė Žukienė, Loreta Švaikauskienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė and Ana Čižauskienė. The first decision and the directories of thinking of the Kaunas Biennial are born in regular discussions between these visionary women. I have the honour to materialise a host of ideas together with Ana Čižauskienė by gathering a wonderful team of individuals. And I believe this is just the beginning!

During the period of the biennial, three tours under the project Text[ile] Routes around the [post]industrial sites of Kaunas will be organised. The project is a continuing annual initiative adjoining the Kaunas Biennial, focusing on research-based artistic interventions in the zones of textile industry. In cooperation with partner architecturologists and historians we organise historical research, gather iconography and publish this information in the special account www.autc.lt/marsrutai/9, while artists are encouraged to initiate artistic interpretations of historical moments. The things that the curators of the project, Monika Žaltauskaitė-Grašienė and Vaida Venckute-Nagė, have prepared in the incredible spaces of former factories would intrigue even the most hardened cinephiles. The time machine will certainly be turned on during the tours of the project. Thanks The 10th Kaunas Biennial was created by more than 100 individuals. I would like to express my personal gratitude to each of these curators, artists and creators. The most inspiring thing is that each of them has the sense of ownership towards the biennial, and we can feel strong support from the colleagues working in the team, the city and the entire country, whatever we do. For the third time the event has received support from the European Union, which enables us to create a lot of additional value through research, international partnerships and commissions of new artwork. However, this essential support would be out of reach if we did not have the confidence of Kaunas Municipality and the Lithuanian Council of Culture that are the pillars of stability and continuity of the event. We appreciate the partnership with the Kazickas Family Foundation not only because of the opportunity to offer free programmes for over a thousand children, but also for their high philanthropic culture, which the Foundation constantly demonstrates both in Lithuania and in the United States. We hope that the relationship with our new supporter Lewben Group will transform into 21

O i

J S: FANTASMAGORIJA APIE ATSTUMĄ lt

GIJOS: FANTASMAGORIJA APIE ATSTUMĄ

PAGRINDINĖ PARODA KAUNO CENTRINIAME PAŠTE

T H

A D S: A FANTASMAGORIA ABOUT DISTANCE EN

THREADS: A FANTASMAGORIA ABOUT DISTANCE

MAIN EXIBITION IN Kaunas Central Post Office

Nicolas Bourriaud

GIJOS: FANTASMAGORIJA APIE ATSTUMĄ

„Telegrafas ir telefonas griauna visatą. Mitine ir simboline mąstysena bandoma susaistyti žmoniją su aplinkiniu pasauliu dvasiniais ryšiais, paversti atstumą erdve, būtina atsidavimui ir apmąstymams. O momentinis elektrinis ryšys šį atstumą panaikina.“ Aby Warburg

paaiškinimą, pagal kurį meniniai filmai ir instaliacijos turi bendrą protėvį. Projektas užsimena apie vaiduokliškumą kaip populiarėjantį vaizdinės išraiškos būdą, ypač susijusį su interneto kultūra: vos matomos pamėklės, dujiniai, nepaprastai ploni arba juvelyriški atvaizdai, pseudotelepatija, pilvakalbystė arba magnetiniai reiškiniai yra neatsiejami nuo naujos regimybių kultūros ir siekia suderinti mokslą ir poeziją, technologiją ir atvaizdų analizę, bet kuriami daugiausia skaitmeninėmis priemonėmis.

Fantasmagorija, drauge kaip metodas ir atvaizdo ideologija, galėtų tapti užmirštu istoriniu modeliu šiuolaikinei meno praktikai: tai, kaip menininkai siuvinėja savo pasakojimus derindami pramaną ir socialinę tikrovę, gyvendami tarp realybės, iliuzijų ir atvaizdų bei jų interpretacijų, regis, siejasi su XVIII a. „fantasmagorininkų“ siekiais, jų noru įtraukti žiūrovą į visa apimančias aplinkas, kurios Šiais mokslo, poezijos ir dvasingumo ryšiais grindžiamos „Gijos“ byprimena mūsų instaliacijas, ir su tuo, kaip jie sujungdavo moksli- loja apie meną kaip sistemą, susietą su kitais laikotarpiais ir (arba) nius tikslus, ezoterines žinias ir impozantiškus pasirodymus. erdvėmis. Meno kūrinys – kaip telegrafo prietaisas, susisiekiantis su kažkuo, kas vyksta kažkur kitur, kitoje valstybėje, kitame pasauJau XVIII a. pabaigoje pirmieji „fantasmagorininkai“ Paulas Phili- lyje, kitoje vietoje ar laike... doras ir Robertsonas pasižymėjo šiuolaikiniams menininkams būdingomis savybėmis: tarp švietimo ir pramogos, mokslo ir magijos, tapybos ir teatro, rankų miklumo ir politinių klausimų (akiniais nosį pasibalnojęs Robertsonas sėmėsi įkvėpimo iš tokių Didžiosios Menininkai: Saâdane Afif, Arnas Anskaitis, Hicham Berrada, Walead Prancūzijos revoliucijos veikėjų kaip Maximilienas Robespierre’as Beshty, Roberto Cabot, Attila Csörgő, Bronė Sofija Gideikaitė, Liam ir Georges’as Jacques’as Dantonas), jie atrodo lyg šiuolaikinio meni- Gillick, Lothar Hempel, Carsten Höller, Katja Novitskova, „Pakui ninko pirmtakai. Fantasmagorijų laikais buvo išrastas telegrafas (iš Hardware“ (Neringa Černiauskaitė & Ugnius Gelguda), Katie graikų kalbos žodžių tele „toli“ ir graphein „rašyti“), atvėręs galimy- Paterson, Amalia Ulman, Julijonas Urbonas, Kelley Walker, Darius bes per tolimus atstumus perduoti rašytinius pranešimus nenešio- Žiūra. jant laiškų iš vienos vietos į kitą. Claude’as Chappe’as Prancūzijoje išrado semaforų sistemą, veikusią 1792–1846 m., o 1837 m. Samu- Paroda pristatoma Kauno Centriniame pašte (Laisvės al. 102, Kauelis Morse JAV sukūrė elektrinį telegrafą. nas). „Gijų“ parodai leidžiamas atskiras katalogas. „Gijos“ siekia priartėti prie fantasmagorijos formos ir pasigilinti, kaip šiuolaikiniai menininkai savo darbuose taiko atstumo sąvoką: kaip globalizuotame skaitmeniniame pasaulyje menas sprendžia transportavimo ir bendravimo realiu laiku klausimus? Kaip dabar atrodo buvimo ir nebuvimo dialektika? Kaip menininkai pristato nesamas tikroves? „Judėti turi ne atomai, o bitai“, – XX a. paskutinį dešimtmetį pareiškė interneto aktyvistas Nicholasas Negroponte. Nicolas Bourriaud (FR) – rašytojas (knygų „Relational Aesthetics“ (1998/2002), „Postproduction“ (2001), „Radicant“ (2009) Kaip metafora, „Gijos“ taip pat pabrėžia lygiagretes tarp šiuolai- autorius), kuratorius (paskutinės parodos ir bienalės: „The Great kinio meno ir fantasmagorijos spektaklio, atkreipdamos dėme- Acceleration / Art in the Anthropocene“ („Taipei Biennial“ 2014), „Alsį į panašumus su šiuo kino teatro pirmavaizdžiu tiek metodais, termodern: ketvirtoji „Tate“ trienalė“ („Tate Britain“ 2009), „Estratos“ tiek intelektiniais klausimais, ir siūlo kitą galimą meno istorijos Murcijoje (2008). 24

Nicolas Bourriaud EN

THREADS: A FANTASMAGORIA ABOUT DISTANCE

"Telegraph and telephone destroy the cosmos. Mythical and symbolic thinking strive to form spiritual bonds between humanity and the surrounding world, shaping distance into the space required for devotion and reflection: the distance undone by the instantaneous electric connection." Aby Warburg Fantasmagory, both as a technique and an ideology of the image, could be the forgotten historical model for today’s art practices: the way artists embroider stories in a mixture of fictions and social reality, inhabiting the interstices between the real, the illusion, the image and its interpretations, seems to connect to the ambitions of the 18th century’s ‘fantasmagorists’ — their will to include the viewer into total environments that recall our installations, the way they combined scientific ambitions, esoteric knowledge and spectacular practice. Already at the end of the eighteenth century, Philidor and Robertson, the first ‘fantasmagores’, share some traits with contemporary artists: between enlightment and entertainment, science and magic, painting and theatre, prestidigitation and political issues (Robespierre and Danton were among the revolutionary figures invocated by Robertson in his spectacles), they appear as prototypes for the contemporary artist… Contemporary to the fantasmagories was the invention of telegraphy (from the greek word tele, far and graphein, write), the long-distance transmission of written messages without physical transport of letters. A semaphore network was invented by Claude Chappe in France, which operated from 1792 through 1846; an electrical telegraph was independently developed in the United States in 1837 by Samuel Morse.

with this proto-movie theatre both in terms of techniques and intellectual issues, and leads the way to another possible history of art, where feature films and installations would share a common ancestor. By doing so, it alludes to the spectral as an emerging mode of visualisation anchored in internet culture: furtive apparitions, gaseous, infra-thin or filigree-like images, pseudo-telepathy, ventriloquy or magnetic phenomena are part of a new culture of the visible aiming to reconcile science and poetry, technology and image analysis, but in a production context dominated by digital tools. Based on this link between science, poetry and spiritualism, Threads is an exhibition about art as a system that connects itself to a different time and/or space. The artwork as a telegraphic device, entering into contact with something happening somewhere else, in another realm, world, place or times…

Artists: Saâdane Afif, Arnas Anskaitis, Hicham Berrada, Walead Beshty, Roberto Cabot, Attila Csörgő, Bronė Sofija Gideikaitė, Liam Gillick, Lothar Hempel, Carsten Höller, Katja Novitskova, Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė & Ugnius Gelguda), Katie Paterson, Amalia Ulman, Julijonas Urbonas, Kelley Walker, Darius Žiūra. Exhibition in presented at Kaunas Post Office building (Laisvės al. 102, Kaunas). A separate catalogue is going to be published.

Threads’ ambitions are both to approach the form of fantasmagoria and to address the way today’s artists include the notion of distance in their works: in a globalized and digitalized world, how does art deal with transportation, real time communication? What is the current shape of the presence/absence dialectics? How do Nicolas Bourriaud (FR) – writer (author of Relational Aestheartists present absent realities? “Move bits, not atoms”, said the tics (1998 / English version 2002), Postproduction (2001), Radicant web activist Nicholas Negroponte in the 1990s. (2009), curator (among his last exhibitions are: The Great Acceleration / Art in the Anthropocene (Taipei Biennial 2014), Altermodern: As a metaphor, Threads also stresses the parallels between today’s The fourth Tate Triennial at Tate Britain (2009), Estratos in Murcia art and the spectacle of fantasmagory, focusing on the similarities (2008). 25

Gijos: fantasmagorija apie atstumą ( Repeticija ), atlieka „Candy Train Collective“ nuo 2015 m. rugsėjo 18 iki gruodžio 31 d. Kauno centriniame pašte

Threads: A Fantasmagoria About Distance ( The Rehearsal ), performed by Candee Train Collective, from 18/09 to 31/12, 2015, time after time at the Central Post Office of Kaunas Atrinkti kūriniai iš sąrašo / Selected lyrics by: Lili Reynaud Dewar Blue Time, Tom Morton Hours, Maxime Matray Tout, Jean-Pascal Flavien Vice de forme (A Touch of Curare), Mick Peter Vice de forme (...I Know Brother) & L‘Humour noir (That how we may be delivered?), Mathew Hale Vice de forme (A master of ne whine?), Michael Stevenson L’Humour noir (Turned Out, Stitched In, Cast Off), Michael Riedel L’ Humour noir (“Nonsense” (both (it *Regula « »)), Maria Loboda Blue time (Affettuoso), Clara Meister Blue Time (The Clicking Sound), Olivia Dunbar Ici. (yeah right), Maia Gianakos Ici. (for Motor City), Louis-Philippe Scoufaras Ici. (What Do You See ?)

SAÂDANE Afif 26

FROM 18/09 TO 31/12, 2015 CANDEE TRAIN COLLECTIVE PERFORMS “THREADS: A FANTASMAGORIA ABOUT DISTANCE (THE REHEARSAL)” TIME AFTER TIME AT THE CENTRAL POST OFFICE OF KAUNAS Threads: A Fantasmagoria About Distance (The Rehearsal), performed by Candee Train Collective, from 18/09 to 31/12, 2015, time after time at the Central Post Office of Kaunas. Selected lyrics by Lili Reynaud Dewar Blue Time, Tom Morton Hours, Maxime Matray Tout, Jean-Pascal Flavien Vice de forme (A Touch of Curare), Mick Peter Vice de forme (...I Know Brother) & L'Humour noir (That how we may be delivered?) Mathew Hale Vice de forme (A master of fine whine?), Michael Stevenson L’Humour noir (Turned Out, Stitched In, Cast Off), Michael Riedel L’ Humour noir (“Nonsense” (both (it *Regula « »).), Maria Loboda Blue time (Affettuoso), Clara Meister Blue Time(The Clicking Sound), Olivia Dunbar Ici.(yeah right), Maia Gianakos Ici. (for Motor City), Louis-Philippe Scoufaras Ici. (What Do You See ?) Saâdane Afif for Threads: A Fantasmagoria about Distance, currated by Nicolas Bourriaud - 10th Kaunas Biennial, Kaunas, Lithuania.

Keliautojas Žemėlapis, sudarytas iš 10-ties dvikalbių Baltijos regiono valstybių žodynų, orientuotų pagal pasaulio kryptis Enciklopedisto Deni Didro (Denis Diderot, 1713–1784) poemos „Paštas iš Kionigsbergo į Mėmelį“ (1773) garso įrašas. Skaito Yvanas Leclère’as, Vilniaus prancūzų vidurinės mokyklos istorijos, geografijos ir prancūzų k. mokytojas Atvartas iš „Enciklopedijos arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno“, 17 t. (1765). Skaitmeninis atspaudas

Traveler A map of 10 bilingual dictionaries from the Baltic region states oriented by the cardinal directions A poem The Post from Königsberg to Memel (1773) by encyclopedist Denis Diderot (1713-1784) read by Yvan Leclère, a teacher of French, Geography and History at the French School of Vilnius. Two-channel sound recording A double-page spread from Encyclopaedia, or a Systematic Dictionary of the Sciences, Arts, and Crafts, Vol. 17 (1765). Digital print

Arnas Anskaitis 27

Hicham Berrada 28

Pranašiškas ženklas, 2007–2015 Cheminėms medžiagoms pritaikytas indas, chemikalai Menininko ir „kamel mennour gallery“ (Paryžius) nuosavybė

An Omen ( Présage ). 2007–2015 Beaker, chemical. Courtesy of the Artist and kamel mennour gallery, Paris

Roberto Cabot 30

Ventiliacija I, 2008, 140x63x10 Silikonas, ventiliacijos grotelės iš Respublikos rūmų (buvusi VDR, Rytų Berlynas) „Galerie Brigitte Schenk“ ir Roberto Cabot nuosavybė

Ventilation I, 2008 140x63x10 Silicone on ventilation grills from Palast der Republik, East Berlin, former GDR Courtesy of Galerie Brigitte Schenk, Cologne and Roberto Cabot

Attila CSÖRGŐ 32

Laikrodžio mechanizmas, 2015 Kintantys išmatavimai. Kinetinė konstrukcija, parabolinių reflektorių šviesos projekcija, trikojai, elektroniniai elementai

Clock-Work, 2015. Kinetic construction, light projection by parabolic reflectors, tripods, electronic elements, dimensions vary

BronĖ Sofija GideikaitĖ 34

Kelionė. Instaliacija. 2013–2015. Siuvinėjimas, drobė, medvilniniai siūlai, nuotraukos rėmeliai, plastikas, kelionės važtaraščiai

The Trip. Installation. 2013–2015. Embroidery, canvas, cotton thread, photo frames, plastic, travel bills

Liam Gillick 36

ŠTAI VIDUJE, MES ĮŽENGIAME Į KAMBARĮ „COCA–COLOS“ SPALVA DAŽYTOMIS SIENOMIS. 1998 Spalvos bandymai („Coca–Cola“), vinilo dažai ant sienos. Dydžiai įvairūs (min. 200x120 cm) © Nuotraukos autorius Marc Domage. „Air De Paris“ (Paryžius) nuosavybė

INSIDE NOW, WE WALKED INTO A ROOM WITH COCA–COLA PAINTED WALLS. 1998 Color tests (coca cola), vinyl paint on wall. Dimensions variables (min. 200x120 cm) © Photo Marc Domage. Courtesy Air de Paris, Paris

Lothar Hempel 38

Lėtas šokis, 2015 MDF plokštė, aliuminio kompozitas, dažytas plienas, medžio šaka, dažai 220x265x390 cm Stuart Shave / „Modern Art“ (Londonas) nuosavybė

Slowdance, 2015 MDF, inkjet on dibond, painted steel, tree branch, paint 220x265x390 cm Courtesy Stuart Shave / Modern Art, London

Rūgštis ir GELEŽIS, 2011 Fotografija ant metalo, plienas, dažai, elektros lemputė ir MDFplokštė Instaliacija, 196x200x264,2 cm Nuotraukos yra menininko ir „Anton Kern Gallery“ (Niujorkas) nuosavybė. © Lothar Hempel

Acid and Iron, 2011 Photograph on metal, steel, paint, stones, light bulb and MDF Installation, 196x200x264,2 cm Images are courtesy of the artist and Anton Kern Gallery, New York © Lothar Hempel

Carsten Hรถller 40

FI SIENA, 2002 Aliuminis, neoninės lempos, organinis stiklas, elektros įranga, laidai Instaliacijos vaizdas – „Vieną dieną, vieną dieną“, Färgfabriken, Stokholmas, 2003 © Nuotraukos autorius Stefanas Frankas Jensenas. Nuosavybė – „Air de Paris“ (Paryžius)

PHI WALL, 2002 Aluminium, neon tubes, perspex, electronic equipment, cables Installation view “One Day One Day”, Färgfabriken, Stockholm, 2003 © Photo Stefan Frank Jensen. Courtesy Air de Paris, Paris

AKTYVAVIMO MODELIS (RAGANOSIAI), 2014 Aliuminis, skaitmeninė spauda, ekrano išpjova; poliuretanas, plieno išpjova 180x250x35 cm; rodyklė 106x220x25 cm Vienetinis kūrinys „Lewben Art Foundation“, „Kraupa-Tuskany Zeidler“ (Berlynas) ir menininkės nuosavybė Nuotraukos autorius Hans-Georgas Gaulis

PATTERN OF ACTIVATION (RHINOS), 2014 Digital print on aluminium, cut-out display; polyurethane, steel cut-out 180x250x35 cm; arrow 106x220x25 cm Unique Courtesy of the Lewben Art Foundation, Kraupa-Tuskany Zeidler (Berlin) and the Artist Photograph: Hans-Georg Gaul

Katja Novitskova 43

Pakui Hardware (Neringa Ä&#x152;erniauskaitÄ&#x2014; & Ugnius Gelguda, LT) 44

Shapeshifter, Heartbreaker, 2014 Vertybinių popierių biržos žaibiškos krizės (16/10/2014) duomenys, 3D judanti grafika, skirta 3-ims LED TV monitoriams, organinis stiklas, plastiko tinklas, dirbtinės odos stiklinė, MDF plokštė

Shapeshifter, Heartbreaker, 2014 Stock data from Bond Market Flash Crash (16/10/2014), 3D motion graphics for 3 LED TV monitors, acrylic glass, plastic net, artificial leather cup, MDF sheet

KREDITAI ir aukĹĄtos rez fotos Ä?ia: http://share.katiepaterson. org/images

Katie PAterson 46

Laiko kūriniai ( Saulės sistema ). 2014 9 laikrodžiai, rodantys laiką kiekvienoje Saulės sistemos planetoje, įskaitant Mėnulį. Tiražas 6/9. Menininkės ir „Parafin“ galerijos (Londonas) nuosavybė

Timepieces ( Solar System ). 2014 A series of nine clocks that tell the time on all the planets in our solar system, including Earth‘s Moon. Edition 6/9 Courtesy of the Artist and Parafin gallery, London

Amalia Ulman 48

Forever & Always. 2015 Masiniu būdu gaminami sienų užrašai, įvairūs dydžiai Nuotraukoje: „Ateities pažadas – sienų lipdukai“ (2013). Personalinė paroda „Marbriers4“ galerijoje (Ženeva)

Forever & Always. 2015 Wall decals, various sizes Photo: Promise a Future – Wall Decals (2013). Solo Show at Marbriers4 (Geneva)

Julijonas Urbonas 50

Ekeltromechanizmas „Dvejojančioms durims“, 2009 Nuotraukos autoriai: Aistė Valiūtė, Daumantas Plechavičius

Door operator electromechanics of Hesitating Door, 2009 Photography: Aistė Valiūtė and Daumantas Plechavičius

Durų mechanizmas „Dvejojančioms durims“, 2009 Nuotraukos autoriai: Aistė Valiūtė, Daumantas Plechavičius

Dvejojančios durys. Visų Šventųjų bažnyčia, Vilnius, 2009 Nuotraukos autoriai: Aistė Valiūtė, Daumantas Plechavičius

Door operator of Hesitating Door, 2009 Photography: Aistė Valiūtė and Daumantas Plechavičius

Portrait of Hesitating Door, All Saints Church, Vilnius, 2009 Photography: Aistė Valiūtė and Daumantas Plechavičius

Kelley Walker 52

LOS ANDŽELAS, KOBĖ. Iš serijos „Devynios katastrofos“ (Florida, Maui, Moranas, San Fernando slėnis, Ankoridžas, Kobė, Elba, Los Andželas, TWA skrydis 800). Skaitmeniniai failai, spausdinami įvairiais formatais

LOS ANGELES, KOBE. From series Nine Disasters (Florida City, Maui, Moran, San Fernando Valley, Anchorage, Kobe, Elba; Los Angeles, TWA Flight 800). Digital files, dimensions vary

Walead Beshty 54

„16 colių varinis kubas (Fedex® Kraft Box ©2005 FEDEX 330504 10/05 SSCC), tarptautinis prioritetas, Los Andželas–Briuselis trk#861718438308, 2011 m. rugpjūčio 31 – rugsėjo 2, tarptautinis prioritetas, Briuselis–Paryžius trk#876303869097, 2013 m. sausio 23–24, tarptautinis prioritetas, Paryžius–Briuselis trk#899244571053, 2013 m. gegužės 14–15, tarptautinis prioritetas, Briuselis–Kaunas trk#806093127029, 2015 m. rugpjūčio 25–28 d.“ 2011 Šlifuotas varis ir sukauptos „FedEx“ transportavimo etiketės, 40,6x40.,6x40,6 cm. Wbes080 Nuotraukos autorius Remis Ščerbauskas. „Galerie Rodolphe Janssen“ (Briuselis, Belgija) nuosavybė

16-inch Copper (Fedex® Kraft Box ©2005 FEDEX 330504 10/05 SSCC), International Priority, Los Angeles–Bruxelles trk#861718438308, August 31 – September 2, 2011, International Priority, Bruxelles– Paris trk#876303869097, January23–24, 2013, International Priority, Paris–Bruxelles trk#899244571053, May14–15, 2013, International Priority, Bruxelles–Kaunas trk#806093127029, August 25–28, 2015 2011 Polished copper and accrued FedEx shipping labels, 40,6x40,6x40,6 cm. Wbes080 Photo by Remis Ščerbauskas. Courtesy of Galerie Rodolphe Janssen, Brussels, Belgium

Monumentas utopijai. 2015 Dalyvaujant Viacheslav Kovalenko (Sankt Peterburgas) ir S (Dublinas). Instaliacija iš įvairių elementų: vogtų knygų kolekcija, figūratyvinė skulptūra, vaizdų dokumentika

The Monument for Utopia. 2015 Featuring Viacheslav Kovalenko (St. Petersburg) and S (Dublin). Mixed media: stolen books, figurative sculpture, visual archive

Darius ŽiŪra 55

E I

M A I

CRAFTS COUNCIL V lt

CRAFTS COUNCIL VEIKSMAI

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijA

T O

S BY CRAFTS COUNCIL EN

ACTIONS BY CRAFTS COUNCIL

M. Žilinskas art gallery at M. K. Čiurlionis National Museum of Art

Janis Jeffries

Tyrimai ir tarpdisciplininis bendradarbiavimas: tekstilės įgarsinimas

„Aš esu menininkas, sugebantis laisvai naudotis savo vaizduote. Vaizduotė – kur kas svarbiau nei žinios. Žinojimas yra ribotas. Vaizduotė apima pasaulį.“ Albertas Einsteinas, Pasaulis, kokį matau aš. 1940 Susidūriau su šia citata skaitydama 2002-ųjų Adelaidės šiuolaikinio Australijos meno bienalės „Kur menas + mokslas susikerta“ („Where Art + Science Meet“) katalogą. Kataloge aprašomi įvairūs menininkų ir mokslininkų bendradarbiavimo atvejai (plačiąja prasme) ir didžiulis tarpdicipliniškumo potencialas, akivaizdus šiuolaikiniame mene. Šįkart man atrodo svarbesnis platus Einsteino mąstymas ir galimybė kurti pasinaudojant atviru tyrinėjimu, eksperimentavimu, bendradarbiavimu ir kūrybinio proceso galimybėmis. Susitikimai ir bendradarbiavimas Kai 2004-ųjų rugpjūtį pirmą kartą sutikau Timą Blackwellą, manau, nė vienas iš mūsų net nenutuokė, kur gali nuvesti bendri pokalbiai. Intensyviausiu savo bendradarbiavimo laikotarpiu paskelbėme keletą straipsnių, du kartus pasirodėme gyvame koncerte, kuravome parodą ir apsikeitėme 354 elektroniniais laiškais. Šiuo laikotarpiu mano pačios tekstilės kūryba (ir rašymas apie ją) kito atsižvelgiant į tarpdiscipliniškumo ir bendradarbiavimo diskursą, kurio nebuvo įmanoma numatyti iš pradžių, nors tarptautiniame lygmenyje jau buvau nemažai prisidėjusi prie šiuolaikinės tekstilės meno teorijos raidos. Tekstilėje atsirado nauja tyrimų kryptis, buvo sukurtos naujos formos, keliančios reikalavimus žmonėms, dirbantiems su technologijomis; šios technologijos turėtų sukurti naujas žmogaus-kompiuterio „lytėjimo ir jausmo“ formas, natūralias sąsajas (kurios šiuo metu tiriamos „MIT Touch“ laboratorijoje), naujas komunikacijos formas (pvz., trys projektai įgyvendinti Konkordijos universitete, Monrealyje, kartu su menininke Barbara Lyne, šie projektai tyrinėjo elektroninės komunikacijos įtaką tekstilės menui ir buvo pristatyti per 2011-ųjų Kauno bienalę). Tekstūra Pamenu, kai Timas pirmą kartą pamatė vieną iš mano kūrinių, atliktų žakardo technika. Pagautas įkvėpimo jis susiejo sudėtingus, daugiasluoksnius mano nuaustų žakardų paviršius su savu garsi58

nės tekstūros pomėgiu. Kaip rašoma mūsų pirmajame straipsnyje „Tech-tilė: tekstūros tyrinėjimai“ („Tech-tiles: Exporing Texture“), žodis „tekstūra“ kilęs iš lotyniško termino textere, pynimas, ir dažniausiai yra siejamas su paviršiaus, ypač audinio, taktiliškumu. Tačiau apskritai tekstūra taip pat gali reikšti daikto sudedamųjų dalių sandarą bei santykį tarp jų. Timas norėjo ištirti platesnę šios sąvokos reikšmę, taikomą garso mene, ir pamatė puikią galimybę įtraukti tekstilinius vaizdus į generatyvinę algortimų kūrimo programą („Swarm Granulator“1). Mūsų pokalbiai leido man aiškiai suvokti sąsajas tarp lytėjimo ir garso, vizualumo ir klausos, suprasti vartojamus žodžius ir frazes, kuriais mes apibūdiname kūrybinių idėjų eskizavimą, ritmo, tempo, pauzių, švelnių garsų, nelygių kraštų, švelnių prisilietimų, šiurkščių paviršių, spalvų derinimo, ribų žymėjimo, jutiminių susikirtimų, raštų efektų savybes. Mus domino interaktyvumo klausimai: mane – žiūrėjimo ir vizualiųjų menų problemos (arba veikiau optinės sistemos hegemonijos keliami iššūkiai, pabrėžiantys regėjimo, o ne lytėjimo svarbą ar kūno pozicijų kontrolę), Timą – kompiuterinės sistemos, gyvai veikiantys elektronikos prietaisai ir algoritminiu pagrindu kuriamos muzikos elementai, kurie sukuria interaktyvią atvirą improvizaciją su atlikėju. Mano „interaktyvumo“ sąvoka pasiskolinta iš Claire Bishop termino apibūdinimo jos 2005 m. knygoje „Instaliacijos menas“ („Installation Art“), kai žiūrovas / auditorija / stebėtojas yra aktyvuojami per performatyviosios praktikos metodą. Kūrinyje „Liečiamas garsas, nuaustas garsas“ („A Sound You Can Touch, Woven Sound“, 2005) pateikiamos nuorodos į gyvo garso vaizdų audimą. Kompiuteris suskaitmenina gaunamą garsą į kairįjį arba dešinįjį garso intarpų srautą. Supintų garsų algoritme kiekvienas srautas tampa linijine gija, kurioje muzikos intarpai suporuojami su pikseliais. Gijos gali būti pinamos įvairiais būdais, bet paprastai ir efektyviai audžiama taikant metmenų ir ataudų sluoksniavimą, kai kairieji intarpai tampa vertikaliais metmenimis, o dešinieji – horizontaliais ataudais. Vaizdas sukuriamas dvigubu pynimu. Pinant gyvai, raštai kuriami realiu laiku; kiekvienas vaizdas ženklina kelias garso sekundes. Tai sukuriama pasitelkus saksofoną, šerius ir swarm tekstilę. Improvizacinis kūrinys gali būti neapdorotas, tačiau jis yra neįtikėtinai jaudinantis. Tikėtis sudėtingų išraiškų virtualiame pynime nepaprastai įdomu. Kaip tam tikra struktūra, tekstūra susideda iš persipynusių pluoštų ir sukuria savitą fizinę kompoziciją ar paviršiaus struktūrą. Tekstūra yra aktyvi; per lytėjimo pojūtį ji perteikia išorinių objektų paviršiaus sukeltas vibracijas. Prisilietimas tampa

esminiu dalyku. Ar fizinis pojūtis yra tikrovės įrodymas? Vis dėlto egzistuoja keli terminai skirtingoms tekstūros rūšims apibūdinti. Tačiau mes, norėdami apibūdinti švitrinio popieriaus šiurkštumą ar kiliminio audinio tankumą, naudojame ne jas, o skaičius. Kai kurie žodžiai yra vizualiai ir garsiškai vienodi. Kai sakome, kad paviršius yra pūkuotas ar girgždantis, nusakome, kaip jis atrodo, taip pat kaip jis jaučiamas. Žodžiai aksomas ar šifonas turi ir onomatopėjišką dimensiją, kuri paverčia tekstūrą į garsą. Ar mūsų tekstūros supratimas atsiranda iš girdimų garsų, kai ranka glamžome aksomą? Ar garsas suteikia mums gilesnį supratimą apie lytėjimo pojūtį? Tekstūros sąvoka egzistuoja daugelyje lygmenų, jungiamų bendru apibrėžimu, tačiau pridedant vienos ar kitos srities konotacijas2. Kokiais būdais įmanoma bendradarbiauti? Siekdami tobulėti žmonės turi rasti bendradarbiavimo būdų, o bendradarbiaudami pamažu sugeba identifikuoti save per santykį su kitais. Iš pradžių pirminę įvairovę ir/arba skirtumus panašumai suardo, ji ima klestėti veikiama tam tikrų aplinkybių. Kalbant apie mus su Timu, tai buvo tinkamas laikas ir galimybės, abipusis domėjimasis veiklomis, besiremiančiomis procesais, ir nusiteikimas eksperimentuoti su idėjomis įvairiose srityse be jokių išankstinių nuostatų. Specialiame leidinyje „Menas ir bendradarbiavimas“ („Art and Collaboration “, 2004) Johnas Robertsas ir Stephenas Wrightas nagrinėja 10-ojo dešimtmečio mene naujai atsiradusius bendradarbiavimo atvejus, daugiausia remdamiesi Nicholas Bourriaud meninės teorijos koncepcijomis, kai meno kūriniai vertinami atsižvelgiant į žmogiškuosius santykius, kuriuos jie reprezentuoja (2002). Bourriaud įžvelgė, kad vis daugiau šiuolaikinių menininkų savo kūryboje naudoja performatyvius arba interaktyvius metodus, paveiktus naujų technologijų. Mes iniciavome šį procesą ir išbandėme tai, kas taps mūsų vaizduotės sukurta „Nuaustų garsų siena“ („Wall of Woven Sounds“). Mūsų tikslu tapo auditorijų patirties kūrimas naudojant lytėjimą ir garsą. Ant raštuotų dvigubo pynimo žakardinių dalių paviršiaus spausdinamos chaotiškos mutacijos, sugeneruotos iš mutavusių ekrano vaizdų. Ši mutacija, netikėtai aptikta kodavimo procese, kuria itin detalizuotus vaizdinius. Mūsų ankstesniuose darbuose swarm3 kartais be tikslo klaidžioja ant atvaizdo paviršiaus; kartais nepavyksta niekur sutelkti dėmesio, raštai ekrane ir ant žakardų paviršiaus yra tankūs ir manipuliuoja mūsų optiniu stabilumu. Tekstilė Tekstilė yra iššūkis kelioms teorijoms. Pirmiausia – akustinio slopinimo teorijai. Matoma, bet negirdima tekstilė ir daugybė jos tekstūrinių paviršių sugeria garsą ir sušildo šalčiausias architektūrines erdves. Mūsų projekte garsas sklinda iš tekstūrinio paviršiaus ir skatina veiksmą – lytėjimą. Antra, anot Mondriano, estetika yra iš-

Scanner ir Ismini Samanidou, NUAUSTOS BANGOS, 2013 Dviejuose ekranuose projektuojamas skaitmeninis vaizdas, garsas. 3 min. Nuotraukos yra menininkų nuosavybė

Scanner and Ismini Samanidou, Weave Waves, 2013 Dual screen digital video, sound. 3 min. Photographs: Courtesy of the Artist

plėšiama iš grynai mechaniškos tvarkos ir kartu meta iššūkį atsiribojusio, abejingo žvilgsnio grynumui. Nors žakardinis audimas yra mechaniškas ir automatizuotas, ant jo paviršiaus atspausti vaizdai sukuria optinę netvarką. Suformuotas rašto tikslumas įdiegia mintį apie ritmą, simetriją, kartojimą ir matmenis. Šie raktažodžiai išprovokuoja intervenciją. Raštas yra aktyvus veiksmažodis. Žiūrovas kviečiamas sukurti naujas formas ant sienos ir kartu naujus garso modelius erdvėje. Garsų raštai ir kodo tekstiliškumas Po 10-ies metų Karen Gaskill (Britų amatų taryba) kuruojamas Londone vykęs renginys „Garsų raštai ir kodo tekstiliškumas“ („Sonic Pattern and the Textility of Code“) sukvietė įvairius audimo, 59

mezgimo, gyvo kodavimo, dvejetainės skaičiavimo sistemos, generatyvinės muzikos ir skaitmeninės kūrybos atstovus, siekdamas išsiaiškinti, kaip garso modeliai ir gijos leidžia mums suprasti abstraktumą ir kartu konceptualizuoti taktiliškumą4. Šio renginio dalyviai Alessandro Altavilla ir tekstilės lauko tyrėja Berit Greinke pademonstravo būdus, kuriais garsiniai pasirodymai naudojant el. tekstilę ir pjezoplėvelę gali būti lengvai įgyvendinami ir kartu tapti neatsiejama priemone subtiliai skaitmeninio garso kontrolei. Vėlgi, kuriami vizualiai ir garsiškai patrauklūs gyvi pasirodymai ir auditorijai siūloma įsijungti į kūrybines dirbtuves. Tačiau tarpusavyje bendradarbiaujanti menininkų komanda „Kodų audimas – audimo kodavimas“ („Weaving Codes – Coding Weaves“), kurią sudaro Alexas McLeanas, Ellen Harlizius-Klück, Dave’as Griffithsas, 60

James Bulley, Tactus (Nr. 1), 2015 Sluoksniuojami dažai, medvilnė, garsiakalbiai, kompiuteris ir elektronikos įranga Nuotraukos yra menininko nuosavybė

James Bulley, Tactus (No. 1), 2015 Puff ink, cotton, speakers, computing and electronics Photographs: Courtesy of the Artist

Kia Ng, Emma Cocker ir „Lovebytes“, supranta, kad vienas iš iššūkių yra atskleisti šiuolaikinio pramoninio, technologinio audimo ir kompiuterinio programavimo pažangą, ištirti, kokių rezultatų būtų pasiekta, jeigu ši pažanga būtų panaudota gyvai bendrai patirčiai, bendradarbiavimui, žiūrovų dalyvavimui ir jeigu menininkai atsidurtų vienoje erdvėje su auditorija5. Tekstilės procesų garsai įtraukia ir menininkus. Kai dirbama rankomis, girdimi mezgimo adatos spragtelėjimas, siūlų traukimas iš siūlų kamuoliuko, šaudyklės šnarėjimas. Šie tekstilės procese gimę garsai atsiranda dėl menininko judesių, taip sukurdami platesnę garsinę aplinką6. Kai veikia tekstilinės mašinos, sukuriamas visai kitoks garsovaizdis, kai kuriems primenantis tiesioginį sąryšį su

muzika. Elenos Berriolo sukurtas „YouTube“ vaizdo klipas, kuris, deja, nėra įtrauktas į parodą, rodo, kaip menininkė „groja“ siuvimo mašina, kaip ji kuria automatiškus garsus siūdama raštus lyg smuikininkė ar pianistė7. Berriolo performanse atsiskleidžia sąsajos tarp visų pojūčių: garsas ir vaizdas, lytėjimas – Elenos koja ant pedalo „groja“ su siuvimo mašina – yra tarsi orkestro grojimas. Garsas Garsas vizualiniuose menuose nėra naujovė: XX a. pradžioje dadaizmo atstovai daugelyje Vakarų Europos šalių siekė sulaužyti nusistovėjusią meno sampratą. Paradoksalu, tačiau nuo to laiko garsas įgavo antiinstitucinį statusą, tapdamas ar netgi suaugdamas su XX a. vidurio avangardinių performansų, konceptualaus meno, instaliacijų, videomeno ir skaitmeninių menų disciplinomis. Garso meno istorijos ir teorijos diskursas linkęs teikti pirmenybę tokių XX a. menininkų kaip Pierre’o Schaefferio ir gerai žinomo Johno Cage’o8 kūrybai (žr. Kahn (2001a), Licht9 (2007) ir Kelley10 (2011).

menininko kūrybos tinklalapyje, „kompozicija sujungia Louis Braille‘io muzikos notacijos sistemą su šiuo metu aktualia skaitymo bei rašymo svarba akliesiems. Kompozicijos turi dvejopą reikšmę: tai klausos ir lytėjimo susiliejimas ir meno objektų paskirties kvestionavimas bei jų pristatymas galerijose ir muziejuose. Muzikinis ar bet koks kitas garsinis programavimas galerijoje ar muziejuje gali sukelti problemų, nes kelionių portalai, tokie kaip „TripAdvisor“, vis dar vertina muziejus pagal triukšmo lygį, nebent, pavyzdžiui, yra skiriamas išskirtinis dėmesys pristatant ryšius tarp eksperimentinės muzikos ir garso bei vizualių meno formų tokiose parodose kaip „Elektriniai garsai iš kūno: eksperimentai Rytų Europos mene ir muzikoje 1957–1984 m.“ („Sounding the Body Electric: Experiments in Arts and Music in Eastern Europe 1957–1984“)13.Tai gali tapti pagrindiniu veiksniu iš esmės keičiant lankytojų patirtis, kai jie patenka į galerijos ar muziejaus erdves ir suvokia, kad atskiros garso ir tekstilės medijos yra pristatomos kaip viena daugiasluoksnė patirtis. Įdomu, kaip Jūs reaguosite į garso menininką Scannerį ir tekstilės kūrėją Ismini Samanidou sujungusį kūrinį „Bangų audimas“ („Weave Waves“), užsakytą Britų amatų tarybos organizuotai ir po Didžiąją Britaniją keliavusiai parodai „Garso svarba“ („Sound Matters“, 2013). Panašiai kaip ir mes su Timu Blackwelliu dešimtmečiu anksčiau, Scanneris ir Samanidou daug bendravo, sujungė savitus mąstymo būdus, kad atrastų bendrą kalbą, o jos rezultatu tapo kūrinys „Weave Waves“. Jų bendras tekstilės ir garso projektas pirmą kartą pristatomas Kaune.

Garsas lemia visiškai kitokį meno potyrį ir supratimą. Garso menas nesiremia aiškia tradicine skirtimi tarp žiūrovų ir objekto, bet susitelkia į artimą garso bangų vibravimą kūne. Filosofas Donas Ihde’as primena mums, kad fenomenologijoje klausymas yra garsų girdėjimas. Jis teigia, kad garsai nėra „daiktų garsai“ (2001:61), greičiau garsai, netgi absoliuti tyla, turi savo klausos erdvę. Ihde’as rašo, kad klausa dažnai siejama su laikinumu; ji atsiranda ir praLytėjimas nyksta, neturi erdvinės būties. Tekstilės įgarsinimas

Garsas sukuria architektūrinės struktūros jausmą: mes sugebame įvertinti fizinių formų matmenis, išgirdę jų skleidžiamų garsų kryptį ir vietą. Klausa mums padeda suprasti, kaip veikia pasaulis. Scanneris daugumoje savo projektų tyrinėjo ryšius tarp garso ir architektūrinės erdvės, o Myrto Karanikos sukurtas prisilietimui jautrus ir garsą skleidžiantis kilimas (bendradarbiaujant su garso menininku Jeremy’iu Keenanu) leidžia mums aktyviai tyrinėti Graikijos liaudies meno motyvais besiremiančių gėlių, paukščių ir granatų vaisių vaizdų prisodrintą audinio paviršių įvairiose architektūrinėse patalpose: buitiniame interjere arba galerijos erdvėje. Mūsų fizinės sąveikos su kilimu informacija yra perduodama į „Supercollider“ programą, kuri sukomponuoja erdvinį garso takelį kaip atsaką į rankos judėjimą kilimo raštų paviršiumi. Menininkų Fabio Antinori ir Alicjos Pytlewskos siekis įkvėpti gyvybę į tekstilinį paviršių yra išreiškiamas instaliacijoje „Kontūrai: interaktyvi tapiserija“ („Contours: An Interactive Tapestry“, 2013). Itin jautrūs jutikliai yra pritvirtinami prie objekto paviršiaus naudojant elektrai laidžius dažus; šie jutikliai reaguoja į žmogaus buvimą šalia jų ir seka jo judesius14.

Ko galime tikėtis iš jubiliejinės 10-osios Kauno bienalės, kurioje pristatomi įvairūs bendradarbiavimo projektai, žaidimai su garsu ir tekstile? Pagalvokite apie elektromagnetinius laidus, pagamintus iš elektrai laidžių medžiagų ir siūlų, jų įpynimą arba įrišimą į audinius; pamąstykite apie garsiakalbių membranas, sugebančias paversti skaitmeninius signalus į garsą; pagalvokite apie garso ir tekstilės sintezę, jutiklius ar jungiklius, sukurtus iš elektrai laidžių tekstilės objektų (medžiagų, siūlų), naudojamus kaip sintetinio garso informaciniai elementai; pagalvokite apie siuvinėjimo garsą, pradurtą medžiagos paviršių ir per medžiagą traukiamą siūlą – visa tai kuria savitus garsus, kurie nuolat, su kiekvienu dygsniu kartojasi – kaip kvėpavimas. Prisiminkime Davido Littlerio projektą „Yan Tan Tethera“, tyrinėjantį jungtis tarp tekstilės ir dainavimo11, arba audėjos Alison iš Airiško lino centro ir Lisburno muziejaus lininio pluošto rankinio ir žakardinių staklių audimo procesų įrašus, lydinčius gyvą pasirodymą 2013-ųjų Olsterio meno ir dizaino festivalyje. Pamąstykime apie Jameso Bulley „Tactus“ projektą, lytėjimo garsus skleidžiančių paviršių tyrimą ir šios medijos potencialu sukurtus komu- Garsas persmelkia ir įsiskverbia į kūną; žmogus „jaučia“ garsą lygiai nikatyvius meno kūrinius, pritaikytus silpnaregiams12. Kaip rašoma taip pat, kaip jį „girdi“, ir jaučia medžiagą, net jeigu „prisilietimas“

prie jos yra trumpalaikis. Austrų menininkas Bernhardas Leitneris (2006) pastebėjo, kad jis sugeba „girdėti padais“, kai garsas keliauja po jais15. Michaeliui Serresui žmogaus oda ir prisilietimas simbolizuoja būtį šiame pasaulyje, „audinys, tekstilė ir medžiaga sukuria puikius pirminės rūšies pasaulio pažinimo modelius, puikius kvaziabstrakčius objektus: pasaulis tampa skalbinių mase“ (1998: 100–101). Skalbinių metafora primena kitą laiką ir kitą tekstą, kuriame aprašomas švaraus, balto lino ir popieriaus plonumo nailono čežėjimo garsas16. Irigaray (2004) primena mums, kad „lytėjimas“ taip pat yra jaudinantis. Be „lytėjimo“ garsas neskambėtų, o kūnas kartu su ritmiškomis struktūromis ir tekstūriniais paviršiais nesukurtų jokio poveikio – net kaip fiziniai dalykai, kurie verčia susitelkti į klausą ir naujus patirties plotus, sunkiai įvardinamus, tačiau labai paveikius.

1 Sistema yra pagrįsta spiečiaus principu (angl. swarming), o tai mus perkelia į gamtos mokslų sritį. Tiems, kurie domisi taisyklėmis grįstomis kompozicijomis, atsitiktiniu informacijos kaupimu, šanso procesais, algebrinės lygties sulyginimu, automatizuotomis sistemomis ir šiuolaikinio meno praktika, tokia sistema gali tapti kūrybiniu iššūkiu. Žr.: Steven Johnson (2001). Emergence: The Connected Lives of Ants, Brains, Cities and Software, New York: Simon & Schuster. 2 Žr. Blackwell, T. M., Jefferies, J., „Tech-tiles: Exporing Texture“, Applications in Evolutionary Computing, 2005, p. 468–477, Creativity and Cognition 5, p. 248–252, Blackwell, T. M., Jefferies, J., „A Sound You Can Touch“, Generative Arts Practice, University of Technology, Sydney, 2005, p. 125– 133; Jeffries, J., „A Sound You Can Touch“, Technical paper. 3rd Iteration conference, Melburnas, Australija, Blackwell, T. M., Jefferies, J., „Collaboration: a personal report“, International Journal of Co-Creation in Design and the Arts, 2006, Vol. 2,2:4; 1–3, p. 259–263. Meno kūrinys eksponuotas „Beta space“, „Powerhouse“ muziejuje Sidnėjuje, Australijoje. Taip pat kartu buvo kuruojamos parodos, pavyzdžiui, „Proceso atskleidimas“ („Process Revealed“): generatyvių ir skaitmeninių kūrinių paroda, „Artpool“ meno galerija ir tyrimų centras, Budapeštas, Vengrija. 3 1901 m. vokiečių mokslininkas Maurice’as Maeterlinckas paskelbė išsamias, o kartu ir labai poetiška kalba parašytas įžvalgas apie bičių avilio veiklos principus. Buvo iškeltas klausimas: kaip perpildyta bičių kolonija pasidalina ir gyvena dviejuose atskiruose aviliuose? Atsakymas yra tas, kad įvyksta masinis koordinuotas atsiskyrimas. Bitės sudaro spiečių (angl. swarm) ir tada vienas būrys išskrenda su motinėle įsikurti naujoje vietoje, o kitas būrys pasilieka prižiūrėti motinėlės paliktų lervų, iš kurių viena paveldės senąjį avilį kartu su jo pavaldiniais. Visas procesas yra grindžiamas individualiu pasirinkimu. Spiečiaus principas atspindi ir kryptingą migruojančių bičių elgesį, ir eratinius, bet koordinuotus paukščių pulko judesius. Šios sistemos sukelia nuo centralizuotos autoritetingos galios nepriklausomą elgesį. Naujoji globali šiuolaikinio meno ekosistema taiko šį spiečiaus principą platesniems sąveikos būdams kurti. Žr. Eric Bonabeau, Marco Dorigo, and Guy Theraula, Swarm Intelligence: From Natural to Artificial Systems, New York: Oxford University Press, and the Santa Fe Institute, 1999. 4 www.craftscouncil.org.uk/listings/sonic-pattern-and-the-textility-of-code/, pirmasis seminaras organizuotas 2014 m. gegužę Londone, antrasis – Šefilde, o trečiasis įvyks 2015 m. rugsėjį Kaune, kaip dešimtosios jubiliejinės Kauno bienalės dalis. 5 http://yaxu.org/weaving-codes-coding-weaves/ (žiūrėta 2015-06-04).

6 http://jacket2.org/commentary/sound-and-textiles-sound-and-writing (žiūrėta 2015-06-02). 7 http://elenaberriolo.com/sewingmusicintovisualart (žiūrėta 2015-06-02). 8 „Johno Cage’o vardas yra minimas visoje knygoje ir apie jį galėtų būti parašytas atskiras leidinio skyrius. Jis dominuoja bet kokioje diskusijoje apie šio amžiaus garso meną, nes per savo ilgą ir produktyvią kūrybą: muziką, tekstus ir idėjas apie garsą, jis stipriai įtakojo visas meno rūšis“ (Kahn, 2001a, p. 13). 9 „Garso meno ištakos siekia eksperimentinių italų futurizmo, dada, taip pat ir Fluxus grupės dvidešimto amžiaus pradžios ir vidurio menininkų darbus. Galbūt didžiausia pažanga šiame žanre vis dėlto atsirado 7-ajame dešimtmetyje amerikiečių kompozitoriaus ir menininko Johno Cage’o dėka“ (Licht, 2007, knygos viršelis). 10 „[Pirmojo skyriaus] pradžioje yra surašyti dviejų šioje išplėstinėje muzikos srityje daugiausiai cituojamų figūrų – Luigi Russolo ir Johno Cage’o – manifestai. [...] Kita svarbi figūra – prancūzų kompozitorius ir muzikologas Pierre’as Schaefferis [...]“ (Kelley, 2011, p. 15). 11 http://davidlittler.tumblr.com/ „Yan Tan Tethera“ – Davido Littlerio projektas, tyrinėjantis sąsajas tarp tekstilės ir dainavimo. Įgyvendintas kartu su Anglijos liaudies šokio ir dainų draugija, ieškant jų archyve dainų, susijusių su tekstile. 12 Dokumentinį filmą apie pirmąją parodą, kurioje pristatyta kompozicija iš „Tactus“ serijos, galima peržiūrėti čia: http://www.youtube.com/watch?v=Vgh2n_PvWcw (žiūrėta 2014-08-01). Šis dokumentinis filmas buvo nufilmuotas 2012-ųjų vasario 15 d. Londono galerijoje „Printworks Trust“, filmo autorius Nickas Streetas. Parodoje dokumentinis filmas buvo redaguojamas paties menininko kartu su filmo autoriumi. Garso takelis yra paimtas iš instaliacijos įrašų naudojant „Audio Technica BP4027“ stereogarso shotgun mikrofoną. 13 Kuratoriai Davidas Crowley ir Danielis Muszyczukas (Lodzės dailės muziejus, Lenkija) 2014ųjų gegužės mėnesį Londono universiteto Goldsmito koledže organizavo konferenciją „Garso meno istorijos, teorijos ir praktikos“ („Histories, Theories and Practices of Sound Art“). 2016 metais bus išleistas specialus recenzuojamas straipsnių rinkinys „Leonardo Electronic Almanac“ (info@leoalmanac.org / žiūrėta 2015-06-12). Taip pat žr. „Archyvo įgarsinimas: garso archyvavimas, kuravimas ir dokumentavimas“ („Sounding the Archive: Archiving, Curating and Documenting Sound“, organizatoriai Jamesas Bulley (kompozitorius, kuratorius), Kathrine Sandys (garso menininkė, kuratorė), Fiorenzo Settimio Palermo (menininko Hugh Davieso archyvo kūrėjas, Britų bibliotekos Edisono stipendininkas). Renginyje buvo pristatyti menininko Hugh Davieso garso archyvas iš Britų bibliotekos, Daphne’s Oram archyvas iš Londono universiteto Goldsmito koledžo Didžiojoje Britanijoje, ir dokumentinė medžiaga iš 2012-ųjų rugsėjo mėnesį savaitę trukusio „SHO-ZYG“ garso festivalio“ Šv. Jokūbo Hatchamo bažnyčioje, Londone, bei renginio, kuriame buvo pristatyti 50 garso menininkų darbai. http://doc.gold.ac.uk/thethursdayclub/ and http://www.sho-zyg.com (žiūrėta 2015-06-12). 14 Taikomojo ir šiuolaikinio meno muziejus Vienoje pakvietė Londone įsikūrusios kūrybinės laboratorijos „Bare Conductive“ komandą prisijungti prie Fabio Antinori ir Alicjos Pytlewskos kartu ištirti ir patobulinti kūrinį „Kontūrai“ („Contours“). Abstrakčią geometrinę ornamentiką, kuri sujungia audinyje įtaisytus individualius jutiklius į vieną didesnį, įkvėpė Vienos kūrybinės laboratorijos („Wiener Werkstätte“) dizaino darbai iš muziejaus kolekcijos. http://fabiolattanziantinori.com ir http://www.studioala.me/about-ba/ (žiūrėta 2015-06-09). 15 Bernhardo Leitnerio citata, in: Brandon LaBelle, Background Noise: Perspectives on Sound Art, New York: The Continuum International Publishing Group. 16 Jefferies, J., „Acts of Opening: texture, material, cloth, tactility, shadow, light, image, body“ in: Selvedges. Janis Jefferies: Writings and Artworks Since 1980, sudarytoja Victoria Mitchell, Norwich Gallery, Norwich School of Art, UK, 2000.

LiteratĹŤra Einstein, A., The World as I see it. Authorised English translation of the volume Mein Weltbild, by Albert Einstein. London: Watts&Co, 1940. Bishop, C., Installation Art. Tate Publishing: London, 2005. Bourriaud., N., Relational Aesthetics. Paris: Les Presses du Reel, 2002. Ihde, D., Bodies in Technology. Minneapolis: University of Minnesota, 2001. Irigaray, L., Luce Irigaray: Key Writings. Athlone Contemporary European Thinkers. London: Continuum, 2004. Roberts, J., Wright, S., Third Text, no. 71, Vol. 18, issue 6, November, 2004. Serres, M., Five Senses: A Philosophy of Mingled Bodies. Trans. M. Sankey, P. Cowley. Athone Contemporary European Thinks. London: Continuum, 1998.

Janis Jefferies

Research and Interdisciplinary Encounters: Sounding Textiles

“I am enough of an artist to draw freely upon my imagination. Imagination is more important than knowledge. Knowledge is limited. Imagination encircles the world.” Albert Einstein, The World as I see it. 1940 I came across this quote while reading through Where Art + Science Meet, the catalogue to the 2002 Adelaide Biennial of Australian Contemporary Art. The catalogue acknowledges the number of collaborations between artists and scientists (in the broadest sense) and the huge potential of cross-disciplinary work which is in evidence in contemporary art practice. More weight can be credited to Einstein’s acts of expansive thought and the potential of what is yet to come into existence through open-ended processes of investigation, experimentation, and of collaboration and creative chances. Encounters and Collaborations When I first met Tim Blackwell in August 2004 I think neither of us quite knew where our conversations might lead us. At the height of our collaboration, we published several papers, performed twice in live concert, curated an exhibition and exchanged 354 emails. During this period my own practice in textiles (and in writing) shifted to take account of the discourse of cross disciplinary collaboration in ways that I could not have predicted at the outset, although I had made significant contributions to the practice and theory of contemporary textile art at an international level. A new area of research was emerging, making new forms of textiles that would provide challenging opportunities for people making technologies; technologies that might provide new forms of human-computer ‘touch and feel,’ natural interfaces (as currently being explored in research with MIT Touch lab), new forms of communication (as in three projects which have explored electronic communication in cloth with Barbara Layne Concordia, Université de Montréal, some of which were shown in Kaunas in 2011). Texture I remember when Tim first saw one of my jacquard works. Inspired by images, he linked the intricate, multi-stranded textured surfaces 64

of my jacquard weaves to his own interest in sonic texture. As described in our first paper ‘Tech-tiles: Exploring Texture’, the word texture comes from the Latin texere, to weave, and most commonly refers to the tactile appearance of a surface, especially that of woven fabric. However, and more generally, texture can also mean the structure and relationship of the component parts of something. Tim was keen to explore the meaning of the more general definition when applied to sound, and saw an opportunity to extend his generative algorithmic work (Swarm Granulator1) to the textile images. Through our conversations I was forcibly struck by the relationship between touch and sound, visual and aural perception, the ways in which we used words and phrases to describe how we sketched out ideas for making work, the qualities of rhythm, pace, pause, smooth sounds, jagged edges, soft touches, rough surfaces, patching colours, threading boundaries, sensory encounters, patterning effects. We were both interested in questions of interactivity, mine through the issues of spectatorship and the visual arts (or rather the challenges to the hegemony of optical regimes, emphasizing sight over touch, and mastery over shifting, bodily positions) and Tim through computer systems, live electronics and algorithm music that provoke interactivity with the performer in free improvisation. My use of the term ‘interactivity’ is indebted to Claire Bishop’s characterization of the term in her 2005 book Installation Art, whereby the viewer/audience/spectator is activated within a mode of performative practices. A Sound You Can Touch, Woven Sound (2005) refers to the weaving of images of live sound. The computer digitizes incoming sound into a stream of left and right audio samples. In the woven sound algorithm, each stream becomes a linear thread with samples mapped to pixel values. The threads can be woven in various ways, but a simple and effective weave is to use a warp and weft threading, so that the left samples become the vertical warp and the right samples become the horizontal weft. For continuity, the threads are double backed at the image edge. In a live weave, the patterns are made in real time; each image represents several seconds of sound. Saxophone and bristles and swarm textiles produce this. The improvisation can be quite raw but enormously exciting. Anticipating the complexity in the virtual weave is compelling. As a structure, texture comprises interwoven fibres and gives a distinctive physical composition or structure of a surface. Texture is active; it imparts sensations caused by the external surface of objects received through the

sense of touch. Touch becomes essential. Is there a truth in physical sensation? Nonetheless, there are few words for grades of texture. Instead we use numbers to describe the coarseness of sandpaper or the density of a carpet’s weave. Some words are equally visual or auditory. To say a surface is furry or crunchy suggests how it looks as well as how it feels. Words like velvet or chiffon have an onomatopoeic dimension that translates texture into sound. Does our sensation of texture come largely from hearing the sound made by your hand crushing the velvet? Is it audible feedback that makes us attend more closely to a tactile sensation? The concept of texture exists in numerous domains, sharing a common meaning, but adding domain-specific connotations2. What makes collaboration possible? In order to progress people have to find ways of working together; and in the course of their collaboration they gradually become aware of identification in their relationships. In the beginning the initial diversity and/ or difference becomes eroded by association and flourishes under certain sets of circumstances. In our case it was timing and chance, a mutual interest in process-based activity, and willingness to explore ideas across disciplines without judgment. In the special issue of Art and Collaboration (2004), John Roberts and Stephen Wright examine the re-emergence of collaborations in art since the 1990s. Much of their thinking draws on Nicholas Bourriaud’s concepts of artistic theory whereby artworks are judged on the basis of the inter-human relations they represent (2002). Bourrriaud recognized that a growing number of contemporary artists have used performative or interactive techniques that emerge from the impact of new technology. We are catalysts in this process, tested by what will become our imaginative Wall of Woven Sounds. Our aim was to stage the audiences experience between the screen and the wall through touch and aurality. Patterned jacquard (double weave) tiles are overprinted with a chaotic mutation generated from the mutated screen image. This mutation, stumbled upon by chance during coding, generates monstrous detail. The swarm3 in our previous work wanders, at times, aimlessly over the image; at moments we are unable to find anywhere to hold our attention, patterns on the screen and in the jacquard are dense and play with optical stability.

same time, challenge optical purity from a disembodied, disinterested eye. Whilst the Jacquard process is a mechanical and ordered method of weaving, patterns printed over the surface provide retinal confusion. The formulated definition of pattern introduces the ideas of rhythm, symmetry, repetition and dimension. These keywords provoke an intervention. Pattern is an active verb. The viewer is activated to form new artworks on the wall, and new sound patterns in space. Sonic Pattern and the Textility of Code 10 years later, the ‘Sonic Pattern and the Textility of Code’ event, curated by Karen Gaskill of the Crafts Council, brought together diverse viewpoints on weaving, knitting, live coding, dyadic mathematics, generative music and digital making, in order to see how patterned sound and threads allow us to both sense the abstract and conceptualise the tactile4 As contributors to ‘Sonic Pattern and the Textility of Code’, Alessandro Altavilla and textile researcher Berit Greinke revealed the ways in which sound performances using e-textiles and piezo film materials can be made malleable yet provide recalcitrant interfaces for delicate digital sound control. Again visually and sonically engaging live events are pursued and workshops offered for audience participation. However, as the collaborative team of ‘Weaving Codes – Coding Weaves’, Alex McLean, Ellen Harlizius-Klück, Dave Griffiths, Kia Ng, Emma Cocker, and Lovebytes are aware, one challenge is to unravel industrial and contemporary technological developments in weaving and computer programming, to explore what insights can be gained if these activities are forged together, through live shared experience, collaboration, participation, and drawing practitioners and the public in one space5. The sound of textile making draws the maker in. When it is handwork — the click of knitting needles, the pull on a skein of yarn, the swoosh of the shuttle across — the sounds of textiles extend the body of the maker out into space, making a wider territory6. When the machines of textiles are sounded, this is another soundscape altogether, invoking for some an overt connection to music.

Although not in the exhibition, the YouTube video of Elena Berriolo—who “plays” the sewing machine, making marks, as a violinist Textile and pianist plays with organized sound, is a joy to watch7. The relationship to all the senses as Berriolo performs are obvious: sound Textile challenges several histories. Firstly, the history of acoustic and sight, touch and haptics—Elena’s foot on the pedal “plays” the attenuation. Seen and not heard, textiles and their many textures sewing machine — are orchestrated. absorb sound and bring warmth into the coldest of architectural environments. In our project, sound emanates from within the texture and promotes action. Secondly, and following Mondrian, aesthetics are wrested from merely mechanical order and, at the 65

Sound Sound in visual art is not new: early in the 20th century and in many parts of Western Europe, the Dadaists used it to smash conventional definitions of art. Since then, sound has, paradoxically, had something of an anti-establishment approval, coming, even growing, together as almost one thing, in avant-garde performance, conceptual art, installation, video, and digital art in the second half of the 20th century. Most of the discourse concerning the history and theory of sound in art tends to prioritise the activities of twentieth century practitioners such as Pierre Schaeffer, and most prominently of all, John Cage8 (see Kahn (2001a), Licht9 (2007) and Kelley10 (2011)).

importance of reading and writing for the blind. The scores are designed both as an interweaving of the auditory and haptic, and as a questioning of the nature of art objects and their presentation in galleries and museums”. Programming music or any sound event in galleries and museums can be problematic as leisure websites like Trip Advisor still rate museums by noise levels - unless, for example, there is a sustained focus on presenting complex relations between experimental music with the sonic and visual arts through exhibitions like ‘Sounding the Body Electric: Experiments in Arts and Music in Eastern Europe 1957-1984’13. That may be the subject of what experiences audiences have as they enter and witness the two separate mediums of sound and textile manifested by carefully curated inter-related and multi-sensory experience. How will you respond to Weave Waves, a Crafts Council commission for ‘Sound Matters’ (2013, touring UK), which brings together sound artist, Scanner and textile designer Ismini Samanidou. Similar to my experiences with Tim Blackwell a decade earlier, Scanner and Samanidou engaged in many conversations fused their thinking and the language they found in common to generate Weave Waves. The production of their textile and sound work is shown in Kaunas for the first time.

Sound offers a radically different understanding of experience. It does not rely on conventionally clear distinction between viewers and viewed, but on sound waves reverberating intimately within the body. The philosopher Don Ihde reminds us that to listen phenomenologically is to hear sounds. Sounds are not “sounds of things,” he writes (2001:61) but sounds, even muteness, have their own auditory space. Ihde writes that the auditory is often associated with temporality; it seems to arise and disappear, not occupying a spatial presence. Touch Sounding Textiles What can we expect from the 10th anniversary of Kaunas Biennial, where there is an array of collaborations and playing with and playing off sound through textiles? Think about coiling electromagnets from conductive fabrics and threads, and embedding and attaching these to fabric materials; think about creating speaker membranes capable of translating digital signals into audible sounds; think about synthesizing sound from textiles, constructing sensors and switches from conductive textiles (fabrics, threads, yarns) and using these as input elements for synthesized sound; think of the sound of embroidery, the puncture of the surface, followed by the pull of the thread through—it is all very audible and the sounds repeat again and again with each stitch—like breathing. Think about David Littler’s Yan Tan Tethera - a project exploring and celebrating the connections between the making of textiles and song11 or the field recordings of linen making processes weaving of hand and jacquard looms carried out by weaver Alison at the Irish Linen Centre and Lisburn Museum, accompanied by live performance as part of the Ulster Festival of Art & Design in 2013. Think again about James Bulley’s Tactus, an exploration of haptic sound generating surfaces and the potential that this medium might afford for a communicative artwork for the visually impaired12. As noted on his website “the scores celebrate the braille music notation system of Louis Braille and the ongoing 66

Sound generates a sense of architectural structure: we gauge the dimensions of physical shapes by hearing the direction and location of their sound. Aural perception tells us how the world is ordered. If for Scanner, many of his projects have explored the relationship between sound and architectural space, Myrto Karanika’s touch-sensitive, sound-generating rug (worked with sound artist Jeremy Keenan) allows us to actively explore a richly embroidered surface of flowers, birds and pomegranate fruit drawn from Greek folk art within a variety of architectural spaces, a domestic interior and on a gallery floor. Our physical interaction with the rug is passed to the Supercollider software, which composes an ambient, evolving soundscape in response to how we walk and move along the rug’s patterns. For Fabio Antinori and Alicja Pytlewska their desire for the idea of breathing life into a textile skin is expressed through Contours: An Interactive Tapestry (2013) Capacitive sensors are applied to the objects’ substrates using conductive paint; these sensors react to the presence of a person in their immediate vicinity and can track your movement14. Sound permeates and penetrates the body; one “feels” sound as much as “hears” it, and one senses the material even if “touching” the material is only temporary. The Austrian artist Bernhard Leitner (2006) once remarked that he “hears with the soles of his feet” when sound passes underneath him15. For Michael Serres, skin and touch signify a way of being in the world, “tissue, textile and

James Bulley, Tactus (Nr. 1), 2015 Sluoksniuojami dažai, medvilnė, garsiakalbiai, kompiuteris ir elektronikos įranga Nuotraukos yra menininko nuosavybė

James Bulley,Tactus (No. 1), 2015 Puff ink, cotton, speakers, computing and electronics Photographs: Courtesy of the Artist

Scanner ir Ismini Samanidou, NUAUSTOS BANGOS, 2013 Dviejuose ekranuose projektuojamas skaitmeninis vaizdas, garsas. 3 min. Nuotraukos yra menininkų nuosavybė

Scanner and Ismini Samanidou, Weave Waves, 2013 Dual screen digital video, sound. 3 min. Photographs: Courtesy of the Artist

fabric provide excellent models of knowledge, excellent quasi-abstract objects, and primal varieties: the world is a mass of laundry” (1998:100-1). The laundry metaphor evokes another time and another text, which touched on sound through the crackle of crisp, white linen and paper nylon16.

portance and influence across the arts of his music, writings and ideas about sound throughout his long and prolific career” (Kahn, 2001a, 13).

Irigaray (2004) reminds us that “being touched” is also to be moved. Without “being touched”, sound would not permeate and the body, rhythmic structures and textured surfaces emerge as an effect—even as a kind of physical stuff forcing attention to the act of listening and new fields of experience, eluding definition but with profound effects.

10 “[The first section] begins with manifestos by two of the most referenced figures in the field of an expanded musical practice, Luigi Russolo and John Cage. […] Another significant figure is the French composer and musicologist Pierre Schaeffer […]” (Kelley, 2011, 15).

1 The system is derived from swarming which takes us to a natural history timeline. For those interested in rule-based composition, random accumulations, chance procedures, the bringing together of an algebraic equation, automated systems and contemporary art practice is challenging. See also Steven Johnson (2001), Emergence: The Connected Lives of Ants, Brains, Cities and Software, New York: Simon & Schuster. 2 See Blackwell T.M. and Jefferies J. (2005), ‘Tech-tiles: Exploring Texture’, Applications in Evolutionary Computing, pp. 468- 477 and Creativity and Cognition 5, pp. 248-252. Blackwell T.M. and Jefferies J. (2005), ‘A Sound You Can Touch’, Generative Arts Practice, University of Technology, Sydney, pp. 125-133. Art work shown at Beta space, Powerhouse Museum, Sydney, Australia and Jeffries J. ‘A Sound You Can Touch’, Technical paper. 3rd Iteration conference, Melbourne, Australia. Blackwell, T.M. and Jefferies, J, ‚Collaboration: a personal report’ (2006), International Journal of Co-Creation in Design and the Arts, Vol. 2,2:4; 1-3, pp. 259-263. Exhibitions were also curated, for example, ‘Process Revealed’: an exhibition of generative and digital works, Artpool artspace and research centre, Budapest, Hungary. 3 In 1901 the German naturalist Maurice Maeterlinck published a very descriptive and yet poetic observations about the workings of a beehive. The question was, how does a crowded colony divide its population and establish a second hive? The answer is that there is a coordinated mass exodus, which is called the swarm, so whilst one group goes with the queen to settle and build a new location the other group stays behind to attend to the queen‘s larval daughters, one of whom will emerge to inherit the old hive and its subjects. The whole process is about self-selection. Swarms can include the purposeful behaviour of migrating bees but also the somewhat erratic yet coordinated movements displayed by a flock of birds. Such systems produce behaviours that are not dictated by a central authority. The new global ecosystem of contemporary art uses the logic of the swarm for modes of interaction to create or generate larger patterns. For further discussion, please see Eric Bonabeau, Marco Dorigo and Guy Theraula (1999), Swarm Intelligence: From Natural to Artificial Systems, New York: Oxford University Press and the Santa Fe Institute. 4 www.craftscouncil.org.uk/listings/sonic-pattern-and-the-textility-of-code/, the 1st iteration was held in London, May 2014, the 2nd in Sheffield, UK and the 3rd in Kaunas, September 2015 as part of the 10th anniversary of the Kaunas Biennial. 5 http://yaxu.org/weaving-codes-coding-weaves/ (accessed 04/06/15). 6 http://jacket2.org/commentary/sound-and-textiles-sound-and-writing (accessed 02/06/06). 7 http://elenaberriolo.com/sewingmusicintovisualart (accessed 02/06/15). 8 “John Cage appears throughout the book and is the subject of an entire section. He would occupy a central position within any discussion of sound art in this century because of the im68

9 “Sound art‘s roots can be found in the experimental work of Italian Futurism, Dada, and later the Fluxus group in the early to mid-twentieth century. Perhaps the greatest advance in the genre, however, came with the work however, came with the work of the American composer and artist John Cage in the 1960s.” (Licht, 2007, Book Jacket).

11 http://davidlittler.tumblr.com/ and Yan Tan Tethera’– a project exploring the connections between the making of textiles and song. Produced in partnership with the English Folk Dance and Song Society, delving deep into its archive of textile-related folk songs. 12 A documentary film detailing the first exhibition of a score from the Tactus series can be viewed at - http://www.youtube.com/watch?v=Vgh2n_PvWcw (accessed 01/08/14). This documentary was filmed at London Printworks Trust on 15th February 2012 by Nick Street. The documentary was then edited by both the artist and the filmmaker in the months that followed the installation. It is soundtracked by field recordings from the exhibition made using an Audio Technica BP4027 stereo shot gun microphone. 13 Curated by David Crowley and Daniel Muszyczuk, Muzeum Sztuki w Lodzi, Poland, 2012. In May 2014, Goldsmiths, University of London, organised ‘Histories, Theories and Practices of Sound Art’ conference. A special issue of Leonardo Electronic Almanac with peer-reviewed papers will be published in 2016. info@leoalmanac.org (accessed 12/06/15). See also, ‘Sounding the Archive: Archiving, Curating and Documenting Sound’ event organised by James Bulley (Composer, Curator), Kathrine Sandys (Sound Artist, Curator), Fiorenzo Settimio Palermo (Hugh Davies Archivist, Edison Fellow at British Library). The talk featured materials from the Hugh Davies archive at the British Library, the Daphne Oram archive at Goldsmiths, University of London, UK and documentation from the week-long ‘SHO-ZYG Sound Showcase’ at St. James’s Hatcham church, London, September 20-27 2012, an event which featured over 50 artists working with sound. http://doc.gold.ac.uk/thethursdayclub/ and http://www.sho-zyg.com (accessed 12/06/15). 14 The Museum of Applied Arts and Contemporary Art in Vienna invited the London-based creative laboratory Bare Conductive to team up with Fabio Antinori and Alicja Pytlewska in order to research and develop Contours. The abstract geometric ornamentation that connects the tapestries’ individual sensors to form giant ones is inspired by Wiener Werkstätte designs from the MAK Collection. http://fabiolattanziantinori.com and http://www.studioala.me/aboutba/ (accessed 9/06/15). 15 Bernhard Leitner quoted in Brandon LaBelle, Background Noise: Perspectives on Sound Art, 16 Jefferies, J. (2000), ‘Acts of Opening: texture, material, cloth, tactility, shadow, light, image, body’ in Selvedges. Janis Jefferies: Writings and Artworks Since 1980, edited by Victoria Mitchell for Norwich Gallery, Norwich School of Art, UK.

References Einstein, A. 1940. The World as I see it. Authorised English translation of the volume Mein Weltbild, by Albert Einstein. London: Watts&Co. Bishop, C. 2005. Installation Art. Tate Publishing: London. Bourriaud. N. 2002. Relational Aesthetics, Paris: Les Presses du Reel. Ihde, D. 2001. Bodies in Technology. Minneapolis: University of Minnesota. Irigaray, L. 2004. Luce Irigaray: Key Writings. Athlone Contemporary European Thinkers. London: Continuum. Roberts, J. and Wright, S. 2004. Third Text, no. 71, Vol. 18, issue 6, November. Serres, M. 1998. Five Senses: A Philosophy of Mingled Bodies. Trans. M. Sankey and P. Cowley. Athone Contemporary European Thinks. London: Continuum.

Tactus

Serija „Tactus“ – tai akliesiems ir silpnaregiams tiesiogiai kalbančių meno kūrinių apžvalga. Tekstilinės partitūros – tai liečiami garsą skleidžiantys paviršiai, atiduodantys pagarbą Louis Braille’io muzikos notacijos sistemai ir Corneliuso Cardew grafinėms partitūroms. „Tactus“ jungia klausos ir lytėjimo jusles ir kviečia peržiūrėti meno objektų prigimtį bei pateikimą galerijose ir muziejuose. Jau yra daug kūrinių ir tyrimų, aktyviai siekiančių įtraukti akluosius į meną, bet akivaizdu, kad šioje gausybėje būtina prieinama intuityvi kalba, kuri leistų akliesiems visiškai įsitraukti į meną ir jį patirti. Dabar viešosiose erdvėse pristatomi eksponatai dažnai išverčiami į liečiamas diagramas pateikiant paaiškinimus Brailio raštu. Tai, žinoma, svarbu, bet irgi nėra paprasta. Eksponatai, ypač vaizduojamojo meno, dažniausiai išverčiami iš regimų į lytėjimo objektus, todėl atsiranda ryški riba tarp liečiamojo atvaizdavimo ir jam pradžią davusios regimosios idėjos. Šie perkėlimai negali tiksliai atspindėti tikrojo meno kūrinio ir geriausiu atveju tėra įkvepiantys atspindžiai. Galerijose ir muziejuose, kur vyksta renginiai, skatinantys sąveikauti liečiant, gana retai pamatysime objektą, sukurtą pirmiausia nesusitelkus į regimąsias savybes. Pažymėtina ir sveikintina išimtis yra garsiniai meno kūriniai. Kurdamas lytėjimu grindžiamą nevaizdinę kalbą, regintis menininkas nuo pat pradžių susiduria su kliūtimis. Lytėjimo ir klausos jusles užgožia regimieji pojūčiai. Stebint regimąjį meno kūrinį per atstumą gali kilti lytėjimo pojūčių, bet lygiai taip pat liečiamasis kūrinys gali sukelti regėjimo pojūčių. Liečiamosios partitūros buvo sukurtos kantriai įsiklausius į akluosius ir regėjimo negalią turinčius klausytojus, taip pat konsultuojantis su mokslininkais bei organizacijomis, neatlygintinai paaukojusiomis savo laiką ir patirtį. Šioje parodoje eksponuojamą liečiamąją partitūrą sudaro Brailio rašto ir grafinės notacijos elementai, iš kurių susideda bendra muzikinė kompozicija. Šias atkarpas galima skaityti liečiant: lytėjimo ir tekstūros savybės skiriasi priklausomai nuo muzikos, kurią jos reprezentuoja. Garsų partitūra nepavaldi jokiam konkrečiam laiko ženklui ar visuotinai nustatytai linijinei tvarkai. Tai leidžia dinamiškai pertvarkyti partitūros ritmo bei harmonijų medžiagą ir suteikia lankytojams galimybę lanksčiai tyrinėti kūrinį. Garso medžiaga imama iš didelio garsų archyvo, įrašyto specialiai šiai instaliacijai per kelis mėnesius iki jos įrengimo. Palietus tam tikrą liečiamosios partitūros raštą, garso archyve suaktyvinami atitinkami garsai. Jie skamba per paslėptus erdvinius garsiakalbius, sumontuotus ant sienos už partitūros. Su padėka „Leverhulme Trust“ fondui, Arronui Smithui („Artists & Engineers“), Faye McNulty, Keirui Vine’ui, Danieliui Jonesui ir Havvai Basto.

James Bulley 70

www.jamesbulley.com

Tactus (No. 1), 2015 Sluoksniuojami dažai, medvilnė, garsiakalbiai, kompiuteris ir elektronikos įranga Nuotraukos menininko nuosavybė

Tactus

The Tactus series is an investigation into direct communicative artworks for the blind and visually impaired. The textile-based scores are haptic sound generating surfaces that celebrate the braille music notation system of Louis Braille and the graphic scores of Cornelius Cardew. Tactus explores the interweaving of the auditory and tactile, and offers a questioning of the nature of art objects and their presentation in galleries and museums. The wealth of existing artistry and research that actively seeks inclusion for the blind in public art is notable, but amongst this breadth of material it is apparent that there is need for an accessible and intuitive artistic language that can allow a fully inclusive and unique experience of art for the blind. Whilst the common translation of publicly exhibited artistic relics into tactile diagrams and braille-based explanations is vital, it can prove problematic. Relics, most often from the field of visual arts, are translated from primarily optical to primarily tactile objects, causing a marked distance between the tactile representation and the pre-existing visual concept. These translations cannot be the original artwork; they are, at best, inspiring representations.

Tactus (No. 1), 2015 Puff ink, cotton, speakers, computing and electronics Photographs: Courtesy of the Artist

In galleries and museums where events are held that encourage interaction through touch, it is rare indeed to encounter an object that has not been conceived with the visual aspect as primary. Sound-based art works offer a noteworthy and welcome exception to this standard. In the creation of a haptic-based non-visual language, a sighted artist is hindered from the outset. Haptic and auditory sensations are blurred by existing visual perceptions. Just as a visual artwork can summon haptic perception at distance through sight, a haptic piece can summon the visual. As a result, the tactile development of the scores has been made possible through the patience and advice of a number of different blind and visually impaired audiences, alongside consultation with various researchers and organisations, who have freely lent their time and experience. The tactile score on display within this exhibition is composed of numerous ‘cells’ of braille and graphic notations that form an overall sound composition. These ‘cells’ can be explored by touch, with the tactile and textural patterns varying based upon the sound material they represent. The sound score does not operate under any particular time signature or fixed global linear arrangement. This allows for a dynamic recombination of rhythmic and harmonic score material and a flexibility in exploration by the audience. The sound material heard from the work is drawn from a large archive of sound material recorded specifically for the piece in the months leading up to the installation. When a certain patterning of the tactile score is touched, related sound patterns are triggered from the sound archive and heard back instantly across a spatial array of speakers invisibly embedded behind the wall-mounted score. With thanks to the Leverhulme Trust, Arron Smith (Artists & Engineers), Faye McNulty, Keir Vine, Daniel Jones and Havva Basto.

Povas

Kilimas yra itin įprastas ir kasdienis būsto apdailos ir „namų“ sąvokos elementas. Jis neišvengiamai siejamas su jaukumu ir patogumu, kviečia paliesti ir užmegzti kūno kontaktą. Užlipus ant kilimo galima sulėtinti žingsnį, pajusti, kaip pėdos grimzta į minkštą audinį, arba prisėsti, išsitiesti ir pailsėti mėgaujantis minkštumu ir šiluma. Lytėjimo pojūčių gausa ir grindų artumas sukelia kūniškas, „įžemintas“ jutimines patirtis, kokias paprastai patiriame gulėdami.

POVAS, 2015 Veltinys, tarpinis audinys, nerūdijančio plieno tinklelinė juosta, siuvinėjimo siūlai, modifikuota elektros grandinė, mikrovaldiklis, modifikuota programinė įranga Nuotraukos yra menininkų nuosavybė

Peacock, 2015 Felt, spacer fabric, stainless steel knitted-mesh band, embroidery thread, custom circuitry, microcontroller, custom software. Photograph: Courtesy of the Artists

PEACOCK

The rug as an artefact is so deeply grounded in our quotidian experience of the domestic interior and of 'home' that its presence invariably connotes a place of familiarity and comfortable care that invites tactile contact and encourages bodily engagement. One may slow down to walk on it and experience the sinking feeling underfoot, or they may choose to sit, or stretch out and rest flat on it to enjoy the comfort of its softness and warmth. Its haptic richness and proximity to the floor triggers sensory experiences that are embodied, or ‘grounded’, akin to lying down.

Myrto Karanika & Jeremy Keenan 72

www.jeremykeenan.info | www.callandresponse.org.uk

Bendras tekstilės menininkės Myrto Karanikos ir garso menininko Jeremy Keenano darbas „Povas“ gilinasi į erdvės ir kūno išraiškos santykius. Tam pasitelkiamos naujoviškos technologijos ir tradicinės meno praktikos, kaip antai graviūra, dygsniavimas ir siuvinėjimas. Šis kūrinys kelia tęstinumo jausmą, jungdamas šiuolaikinius sąveikaus meno pasiekimus ir ilgą kilimų audimo istoriją.

„Povo“ raštas atspindi tekstilės sąsajas, su kuriomis užaugo Myrto, ir šiuolaikiškai interpretuoja motyvus, dažnai aptinkamus tradiciniuose pobizantiškosios tekstilės dirbiniuose. Ištisus šimtmečius graikų kultūra buvo glaudžiai susijusi su islamo kultūra. Artimųjų Rytų, ypač Mažosios Azijos, įtaka labai akivaizdi pamatinėse graikų liaudies meno temose ir dvasinėse vertybėse. Jas atspindi ryškios drąsios spalvos, simbolinę reikšmę turintys augalijos ir gyvūnijos elementai.

A collaboration between textile artist Myrto Karanika and sound artist Jeremy Keenan, Peacock explores relations between space and bodily expression through the novel use of technology and traditional art practices such as printmaking, stitching and embroidery. The work creates a sense of continuity that joins ongoing developments in the field of interactive artistic production with the long history of rug making. EN

Reflecting the textile references Myrto grew up with, Peacock’s pattern is a contemporary take on motifs one frequently comes across in traditional post-Byzantine textile craft. Hellenic culture has been inextricably interlaced with that of the Islamic world for centuries. The influence of the Middle East, particularly Asia Minor, is very evident in the themes and spiritual values underpinning Greek folk art as expressed through the use of bright, bold colours and the depicVaizdinis kilimo raštų ir spalvų poveikis drauge su liečiamomis me- tion of floral and faunal elements that bear a symbolic significance. džiagų savybėmis bei šiluma kviečia atverti jutiminius kanalus ir pasinerti į erdvę visomis juslėmis. Darbas prašosi tyrinėjamas akimis, The visual impact of the rug’s patterns and colours, interwoven with rankomis, galūnėmis ir visu kūnu. Kilimas pasižymi pereinamąja savy- the tactility and warmth of its materials, invites us to open up our be, kuriančia erdvę erdvėje, ir atveria galimybes įvairiam dalyvavimui sensory channels and to immerse ourselves in space through all ir kokybiniam dėmesiui. of our senses. The work’s highly multisensory nature asks to be explored through the eyes, the hands, the limbs and the whole of the Laikui bėgant formuodamiesi ir irdami įvairūs žmonių veiklos ryšiai body; the rug has a transitional quality that creates space within garsais komunikuojami per nuolat besimainantį garsyną, kurio kom- space and signifies a plateau for different types of engagement and pozicija priklauso nuo technologijų, susijusių su kilimo jautrumu pri- qualitative attention. silietimams. Į giluminį kilimo sluoksnį įausta laidžių „nervų“ sistema fiksuoja prisilietimus bei judėjimą kilimo paviršiumi ir paverčia juos As different relations between people’s activities form and dissolve švelnia nebaigtine, iš anksto nenumatyta kompozicija. Duomenų srau- over time, they are sonically communicated through an evolving tas, sukeltas fizinės žmonių sąveikos su „Povu“, perduodamas į speci- soundscape, the composition of which relies on the technoloalią programinę įrangą, kurią šiai instaliacijai sukūrė Jeremy. Progra- gy underlying the tactile sensitivity of the rug. A grid of conducma iš šio duomenų srauto komponuoja besimainantį švelnų garsyną, tive ‘nerves’ running through the deep tissue of the rug captures priklausantį nuo to, kas vyksta ant kilimo. Juo vaikštant, jį liečiant, any touch or movement along its surface and transforms it into a glostant ar spaudžiant, garso programa koduoja judesius skirtingose smooth, open-ended, non-predetermined soundscape. The flow erdvės bei laiko skalėse ir nuolat generuoja garsus, svyruojančius nuo of data generated by people’s physical interaction with Peacock is trumpų staccato pliūpsnių iki plačių harmoningų laukų. passed to custom sound software created by Jeremy. The software uses the stream of generated data to compose an evolving, ambient soundscape in response to various performed activities. As the rug is being walked on, touched, stroked, and pressed, the sound software encodes these gestures on different spatial and temporal scales, continuously generating sonic output that ranges from short, staccato bursts to expansive, harmonic sound fields.

„Nuaustos bangos“ buvo užsakytos šiuolaikinių amatų vystymo organizacijos „Crafts Council“ 2013-ųjų gegužę pristatytai keliaujančiai parodai „Garso klausimai“ („Sound Matters“), tyrinėjančiai, kur ir kaip susitinka garsų ir amatų pasauliai.

kumas ir kaip visa tai savo ruožtu yra susiję su miestų žemėlapių kūrimo bei miesto garsų įrašymo mechanizmais. Ismini Samanidou nuomone, kodą galima paliesti ir pamatyti, o Scanneris mano, kad kodą slepia išorinis apvalkalas, bet abu menininkai naudojasi bendra nulių ir vienetų, t. y. binarinio kodo, kalba.

„Nuaustos bangos“ tiria garsus, geografiją bei žemėlapius ir tai, kaip šie duomenys susiję su tekstilės raštų struktūromis bei muzi- Šis kūrinys egzistuoja keliais etapais. Vaizdo medžiaga atskleidžia kinėmis partitūromis. bendrą požiūrį, apsikeitimą kontekstais ir skirtingų veiklų panašumų aptarimą. Paskui duetas sukūrė įvairių nedidelės apimties audiMenininkų duetą įkvėpė jųdviejų naudojamų kompiuterinių pro- nių ir garso kūrinių, kurie tebekeliauja drauge su „Garso medžiagų“ gramų vaizdiniai ir techniniai panašumai, programinio kodo kūniš- paroda.

Weave Waves was commissioned for the Crafts Council’s touring exhibition ‘Sound Matters: Exploring sound through forms’, which launched in May 2013, and explores how and where the worlds of sound and craft collide. Weave Waves explores sound, geography and mapping, how this data relates to both textile weave structures and musical scores.

for mapping cities and recording the sounds of a city. Samanidou recognises code as tactile and visible and Scanner sees code as hidden and veiled beneath the surface, but they both use a shared language of zeros and ones – of binary code.

The work exists in multiple stages, with the video revealing the approach to working together, sharing contexts, and considering the Scanner and Samanidou have been inspired by the visual and tech- commonalities across practices. The duo then developed a series nical similarities between the digital software they both use, the of small woven pieces and a sound work, which are currently still physicality of code and how this, in turn, relates to mechanisms touring as part of ‘Sound Matters’.

Scanner & Ismini Samanidou 74

http://scannerdot.com | http://www.isminisamanidou.com/

NUAUSTOS BANGOS, 2013 Dviejuose ekranuose projektuojamas skaitmeninis vaizdas, garsas. 3 min. Nuotraukos yra menininkų nuosavybė

Weave Waves, 2013 Dual screen digital video, sound. 3 min. Photographs: Courtesy of the Artists

Duomenų vėliavos

„Duomenų vėliavos“ kalba apie nesėkmę ir bankrotą verslo pasaulyje, daugiausia dėmesio skirdamos „Lehman Brothers“ iškilimui ir žlugimui. Manyta, kad tokia didelė finansų institucija negali sugriūti, bet 2008 m. rugsėjo 15 d. ji bankrutavo.

DUOMENŲ VĖLIAVOS, 2014 „Somerset“ popierius, šilkografija, pastarųjų dešimties metų „Lehman Brothers“ finansiniai duomenys, elektrai laidūs dažai, mikrovaldiklis, modifikuotas kodavimas, garso sistema, kompiuteris, soprano balsas (Madge) Nuotraukos yra menininko nuosavybė

Dataflags, 2014 Somerset paper, screenprint, database from the last ten years of Lehman Brothers’ financial trading, electric paint, microcontroller, custom code, soundsystem, computer, voice soprano (Madge) Photographs: Courtesy of the Artist

Dataflags

Dataflags deals with the notion of failure and bankruptcy in the corporate world; it focuses in particular on the rise and fall of Lehman Brothers, the financial institution that was thought to be too big to fail and which instead filed for bankruptcy on the 15th of September 2008.

„Duomenų vėliavas“ įkvėpė korporacijų vėliavos, kuriomis siekiama pašlovinti įmonių tapatybę visame pasaulyje. Šis kūrinys – tai šil- Much inspired by corporate flags, which serve the purpose of kografijos būdu atspausdintas didelis popieriaus lapas, nudažytas glorifying the identity of companies worldwide, Dataflags is a

Fabio Lattanzi Antinori 76

juoda spalva iš vienos pusės ir auksine iš kitos. Šios spalvos simbolizuoja senuosius naftos ir aukso standartus, kurie būdavo lyg atskaitos taškai finansų rinkoms, iki buvo atsisakyta Brettono Woodso sistemos. Tai nesėkmės ir bankroto vėliava.

screenprinted large sheet of paper, printed black on the front and gold on the back, to allude to the old standards (gold and oil), which served as reference to the financial market, up until the Bretton Woods system was abolished. It is a flag, but one of failure and bankruptcy.

Šis meno kūrinys – tai kitoks simbolis, atskleidžiantis prigimtinį trapumą, būdingą pasitikėjimui sistema, grindžiama vien tikėjimu ir bendru sutarimu, nes juk galų gale visa pinigų ir paskolų idėja, kaip sako rašytojas Johnas Lanchesteris, yra „kolektyvinis vaizduotės veiksmas“.

The artwork depicts a different insignia, one that might reveal the innate fragility of trust in a system that is entirely based on faith and common agreement, as after all the whole idea of money and credit, as novelist John Lanchester described it, is “a collective act of the imagination”.

Pasinaudodamos duomenų baze, kurioje užfiksuotos „Lehman Brothers“ akcijų kainos per visą įmonės egzistavimo laikotarpį, „Duomenų vėliavos“ soprano solisto balsu pasakoja apie bendrovės pakilimus ir nuosmukius. Kūrinys išsako abejonę duomenų svarba priimant sprendimus, ypač atsižvelgiant į finansų sistemos nenuspėjamumą, ir pabrėžia, kaip pavojinga laikyti duomenis neklystančiais orakulais, o duomenų analitikus – naujaisiais pranašais.

Dataflags uses a database of the historical share price data from Lehman Brothers, in order to narrate, through the voice of a soprano singer, the ups and downs of the company; in so doing, Dataflags questions the authority played by data in decision making scenarios, with a particular relation to the unpredictable financial system, by highlighting the risk of seeing data as the oracle of absolute truth and data analysts as the new prophets.

The paper, which was screenprinted by hand by carefully layering Bare Conductive Electric Paint and non-conductive ink on a sheet of Somerset paper, contains conductive areas, which act as sensors and actuate the interaction; when the audience touches the surface of the flag along any of the large sensors and on either of the two sides (front or back), this in return tells the story of Lehman Brothers, by singing the share price of the company at a specific Kaskart palietus paviršių sudainuojamas vienas duomenų rinkinys, moment in time, starting from 15th of September 1998. o kas penktą prisilietimą pateikiama prekybos akcijomis data. Specialiai šiam kūriniui sudarytas archyvas leidžia dainuoti duome- Every time it is touched one set of data is sung; every five times nis iki 2008 m. rugsėjo 15-osios. Specialiai suprogramuotas kodas it is touched, a day of trade is being narrated. The archive of data „MaxMSP“ realiu laiku sukompiliuoja įrašytą solisto balsą, tad atro- created for the artwork allows for it to sing until 15th September do, kad palietus vėliavos paviršių kaskart sudainuojamas vienas iš 2008; the pre-recorded voice of the singer is being assembled in kelių tūkstančių įrašų. real-time, through a custom code written in MaxMSP, which gives the impression that a singer is singing each one of the thousand „Duomenų vėliavų“ kalbą supranta tik finansų srities specialistai, data entries, each time the surface of the work is touched. bet ji labai veikia mūsų kasdienį gyvenimą, o sopranas paverčia šią istoriją šiuolaikine tragedijos interpretacija. By using a language that is known only to a few experts in the field of finance, but which strongly influences and shapes our everyday „Duomenų vėliavos“ buvo sukurtos Londone esančio Viktorijos ir life, Dataflags uses the presence of a soprano voice to transform Alberto muziejaus parodai „Digital Weekend“. Taip pat kūrinys eks- this story into a contemporary take on a tragedy of our times. ponuotas Londono „Shonibare Studio“ parodoje „Guest Projects“ pagal „Executive Chair“ rezidentūros programą ir Šiuolaikinių raiži- Dataflags was realised for the Victoria and Albert Museum, London, nių muziejaus (Museum of Contemporary Cuts) parodoje „Executed“. as part of the Digital Weekend; it was exhibited at the Guest Projects (Shonibare Studio), London, as part of the Executive Chair Residency Program and at the Museum of Contemporary Cuts, as part of the Executed Show. Popieriaus lape, rankomis atspausdintame kruopščiai sluoksniuojant „Bare Conductive“ elektrinius dažus ir nelaidų rašalą ant „Somerset“ popieriaus, yra laidžių plotų, kurie veikia kaip jutikliai ir sužadina sąveiką. Iš bet kurios pusės palietus vėliavą, pasigirsta pasakojimas apie „Lehman Brothers“: solisto balsas sudainuoja akcijų kainą kuriuo nors laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 15-osios.

Atpasakojimas – žodiniai modeliai

„Atpasakojimas“ – tai bandymas sukurti bendrą darbą pasinaudojant nauja „Knyttan“ mezgimo technologija. Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus parodoje „Skaitmeninis savaitgalis“ („Digital Weekend“, 2014 m. rugsėjo 20–21 d.) lankytojai galėjo įrašyti savo balsą, dainas ir skanduotes. Paskui ši garsinė informacija buvo automatiškai konvertuota į tradicinius škotiško stiliaus mezginių raštus, o šie reguliariais intervalais mezgami per visą savaitgalį. Gauti darbai buvo pristatyti į muziejų ir pridėti prie meno kūrinio. Prieš

Knyttan & Common Works 78

pramonės perversmą mezginius dažniausiai gamindavo moterų grupelės, kurios megzdamos dainuodavo ir pagal tai skaičiuodavo kilpas. Norėjome šiuolaikiškai atkurti šį liaudies paveldą ir sėmėmės įkvėpimo iš kolektyvinio požiūrio į gamybą bei dainų, kurias dainuodavo šie kolektyvai. Mezginių raštus kuriančios garsų atkarpos buvo sumanytos remiantis demonstracinių pavyzdžių muzikoje ir tekstilėje idėja. Kiekviena eilutė – tai vaizdinė įrašo tono ir garsumo išraiška. O parinkti raštai ir mezgimo metodai yra paimti iš Viktorijos ir Alberto muziejaus archyvuose rastų tradicinių britiškų rankomis megztų drabužių ir tekstilės pavyzdžių.

Recounted – an oral sampler

Recounted is an exploration in creating a collaborative artwork using Knyttan’s groundbreaking knitting technology. As part of the Digital Weekend (20–21 September 2014) at the Victoria and Albert Museum, London, visitors were invited to record themselves speaking, singing or chanting. This audio information was then automatically converted into traditional Scottish inspired knitting patterns, which were then knitted out at regular intervals throughout the weekend, before being delivered to the V&A and added to the artwork. Before the Industrial Revolution, most knitwear was produced by small groups of women who – as they knitted –

ATPASAKOJIMAS – ŽODINIAI MODELIAI, 2014 Megzta vilna Nuotraukos yra menininkų nuosavybė

Recounted – An Oral Sampler, 2014 Knitted wools Photographs: Courtesy of the Artists

sang songs together to keep count of the number of stitches. We wanted to recapture this folk heritage of knitting in a contemporary way, drawing inspiration from the communal approach to production and the songs those communities sang. Playing off the idea of samplers in both music and textiles, these audio snippets create the patterns that are knitted. Each line of Fair Isle equates to a visual communication of the pitch and volume of each individual recording. The patterns and knit techniques chosen to express this are all taken from traditional British hand knitted garments and samples found deep in the Victoria and Albert Museum archive.

Karen Gaskill

Garsų raštai ir kodo tekstiliškumas Seminaras, kūrybinės dirbtuvės ir garso pasirodymas

Džiaugiuosi turėdama galimybę parašyti apie trečiąjį „Garsų raštų ir kodo tekstiliškumo“ seminarą, kuriame tyrinėjami kodo, rašto, tekstilės, garso, matematikos, notacijos ir atlikimo ryšiai. Viskas prasidėjo nuo pokalbių su menininku programuotoju Alexu McLeanu, bet vėliau išaugo į dinamiškus renginius, seminarus, gyvus pasirodymus, rezidentūros programas ir parodas. Bendromis jėgoms kiekviename iš šių renginių stengėmės ne tik pristatyti projektus ir menininkus, dirbančius su keliomis medijomis, bet ir suteikti apsikeitimo žiniomis platformą. Kai prasidėjo pirmosios diskusijos, buvau neseniai kuravusi „Crafts Council“ surengtą parodą „Garso svarba“ („Sound Matters“). Ši organizacija pasiūlė keliems menininkams patyrinėti garso meno ir amatų bei medžiagų sandūrą. Vienas iš darbų „Nuaustos bangos“ suvedė garso menininką ir kompozitorių Scannerį su tekstilės menininke Ismini Samanidou, daugiausia dirbančia su audiniais. Iš šio bendradarbiavimo gimė daugialypis kūrinys, kurį sudaro filmas, garso ir tekstilės dalys, atspindinčios abiejų menininkų praktikos niuansus, bendrumus ir procesus (filmas rodomas parodoje „Skambantys audiniai“). Toks tarpdisciplininis darbas domino ir mane, ir Alexą: ne tik dviejų praktikų derinys, bet ir tai, kaip tarpdisciplininiai procesai atveria išskirtinę mąstyseną, požiūrį ir rezultatus. Jie suteikia laisvę mąstyti ir kurti už vienos medijos ribų, jungia istorijas, medžiagas ir formas. Taip jie kuria naujas aprašymo ir kritikos kalbas, tinkamas visoms susijusioms disciplinoms, bet nepritaikomas nė vienai praktikai atskirai. Į trečiąjį, specialiai Kauno bienalei parengtą „Garsų raštų“ seminarą pakvietėme menininkus, kurių darbai jungia garsą ir tekstilę, remiasi abiejų šių disciplinų istorijomis ir kontekstais. Kiekviena menininkų pora tyrinėja vis kitokį kontekstą: judesių, atlikimo ir notacijų. Šiuose taškuose ir prasidės numatytos diskusijos, suteiksiančios galimybę patyrinėti šios temos santykį su menininkų darbais ir platesniu kontekstu. JUDESIAI MYRTO KARANIKA IR JEREMY KEENANAS

ir biologija. Derindama švelniąsias technologijas su tradicine meno praktika, pavyzdžiui, iliustravimu, raižymu, dygsniavimu ir siuvinėjimu, ji kuria lietimui jautrias tekstilines instaliacijas, kuriomis siekia atskleisti suvokimo veiklos aspektus ir kūnišką kontaktą erdvės pajutimo kontekste. Jeremy Keenanas save išreiškia per muziką, garsų instaliacijas ir įtraukiančius daugiakanalius garsus. Pastaruoju metu jis ėmėsi generuojamųjų kompozicijų, gyvų elektroninės muzikos pasirodymų ir garso instaliacijų. Jį domina įsivaizduojami signalai, girdimas ir negirdimas grįžtamasis ryšys, naujai pertvarkytos įprastos garso priemonės, kaip antai garsiakalbiai ir mikrofonai, taip pat garsui būdingos komunikacijos galimybės. Jeremy kuria akustinius darbus pasitelkdamas judesius, garso įrašus, grįžtamąjį ryšį ir šviesą. TINCUTA HEINZEL Tincuta Heinzel yra menininkė, mokslininkė ir kuratorė. Ji priklauso asociacijai „2580“ (Klužas, Rumunija) ir organizacijai „Paidia Institute“ (Kelnas, Vokietija). Užbaigusi Vaizduojamojo meno ir kultūrinės antropologijos studijas, 2012 m. ji gavo magistro laipsnį 1-ajame Paryžiaus universitete, Prancūzijoje. Menininkės tyrimų sritis yra meno ir technikos mokslų santykis, ypač daug dėmesio skiriant išmaniajai tekstilei ir dėvimosioms technologijoms. 2002–2003 m. Tincuta dirbo moksline bendradarbe Prancūzijos vyriausybėje, o 2005 m. tapo Vokietijos akademinių mainų tarnybos (DAAD) moksline bendradarbe Meno ir medijų centre (ZKM) Karlsruhėje. 2010 m. ji rezidavo Medijų meno akademijoje (KHM) Kelne, Vokietijoje. Tincuta inicijavo, kuravo ir koordinavo kelis projektus, kaip antai „Santakų erdvės“ („Areas of Conﬂu(x) ence“), pagal programą „Liuksemburgas ir Sibiu 2007 – Europos kultūros sostinės“, redagavo leidinį „Menas, erdvė ir atmintis skaitmeniniame amžiuje“ („Art, Space and Memory in the Digital Era“), kurį 2010 m. išleido „Paidia Publishing House“ (Bukareštas), ir koordinavo „Studia Philosophia“ numerį skaitmeninių technologijų fenomenologijos tema (Nr. 3/2010).

Myrto Karanika yra architektė ir menininkė. Ji dirba su įvairiomis sritimis: erdvės dizainu, interaktyviuoju menu, garso menu http://www.textiltronics.com 80

ATLIKIMAS DAVIDAS LITTLERIS

ir siekdamas atverti erdves netikėtumams. Daugelio jo darbų pamatas yra duomenys, dažnai naudojami įtakai daryti ir kontroliuoti. Jie diktuoja menininko kūrinių formą ir neretai funkciją.

Davidas Littleris yra garso ir vaizdo menininkas ir kuratorius. Jis labiausiai domisi ryšiais tarp žmonių, vietų, darymo ir garso. Per 25 metų karjerą menininkas kūrė, tyrinėjo kultūras ir tekstilę, sudarė galimybes įvairių disciplinų menininkams bendradarbiauti, eksperimentuoti, kurti ir eksponuoti naujus darbus. Padedamas „Crafts Council“ įsteigto „Spark Plug Curators“ apdovanojimo ir Britų tarybos, 2008 m. jis įsteigė tarptautinį menininkų kolektyvą „Sampler-Culture Clash“, tyrinėjantį ryšius tarp žmonių, tekstilės ir garso.

Fabio darbai pasižymi dirbtinai paprastu iššifravimo lygmeniu, perkeltu į perpintus simbolinių prasmių sluoksnius, siekiant sukurti valdžios ir tikėjimo kalbos metaforą.

„Sampler-Culture Clash“ surengė daugiau kaip trisdešimt pasirodymų, rezidentūros programų, kūrybinių dirbtuvių ir diskusijų Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse, bendradarbiaudamas su menininkais ir organizacijomis, kaip antai Nacionaliniu šiuolaikinio meno muziejumi (MNAC), Nacionaliniu Rumunijos valstiečių muziejumi ir festivaliu „Rokolectiv“ Bukarešte, Šiuolaikinio utopijos valdymo asociacija (CUMA) Stambule, Kauno bienale, Alsterio meno ir dizaino festivaliu, Viktorijos ir Alberto muziejumi Londone, Siuvinėtojų gildija, „Atlas Arts“ Skajaus saloje, Škotijoje, laboratorija „Future Everything“ Mančesteryje, Vitvorto meno galerija, Ferminvudso šiuolaikinio meno centru ir daugybe kitų tekstilininkų grupių bei švietimo institucijų visoje Jungtinėje Karalystėje.

Menininko ir kompozitoriaus Jameso Bulley (g. 1984 m.) darbai tyrinėja garsų komponavimą per konkrečiai vietai kuriamas instaliacijas, skulptūrą ir sistemų meną.

Pastaruoju metu Davidas drauge su Anglijos liaudies dainų ir šokių draugija kuravo projektą „Jan Tan Tetera: liaudies tekstilės dainos“ („Yan Tan Tethera: Songs of Textile Folk“) ir parodą „Nupūsta?“ („Is She Blew?“) galerijoje „R-Space“, Lisberne, Airijoje. Šie du projektai tyrinėja kadaise natūralų ryšį tarp gaminimo, gamintojo ir dainos. http://davidlittler.tumblr.com www.samplercultureclash.org.uk

http://fabiolattanziantinori.com ŽYMĖJIMAS JAMESAS BULLEY

Tęstinis jo projektas „Tactus“, tiriantis galimybes sukurti akliesiems ir regėjimo negalią turintiems asmenims skirtą tiesioginę meno formą, verčia rašytinę kalbą liečiamosiomis garsų partitūromis. 2009 m. ši koncepcija buvo įvertinta fondo „Leverhulme Trust“ apdovanojimu. 2011 m. teatre „Bush Theatre“ įrengta net kelias patalpas apimanti instaliacija „Štai kur papuolėm, kai atvykom“ („This Is Where We Got to When We Came In“), sukurta su menininkų grupe „Non Zero One“, laimėjo „Off West End“ apdovanojimą geriausios pramogos kategorijoje. Su Davidu Shearingu sukurta sonografinio kraštovaizdžio instaliacija „Visa tai baigiasi taip“ („And It All Comes Down to This“) 2012 m. festivalyje „World Stage Design“ buvo įvertinta auksiniu medaliu instaliacijos dizaino kategorijoje. 2013 m. ilgametė partnerystė su sistemų menininku Danieliu Jonesu pavadinimu „Jones/Bulley“ buvo nominuota „Britų metų kompozitoriaus“ apdovanojimui. Nuo tada garsioji Jameso ir Danielio miško instaliacija „Gyvosios simfonijos“ („Living Symphonies“) gastroliuoja. Šį kūrinį užsakė labdaros organizacija „Sound and Music“, Jungtinės Karalystės miškininkystės komisija ir Anglijos meno taryba. www.jamesbulley.com

FABIO LATTANZI ANTINORI

ALEXAS MCLEANAS

Fabio Lattanzi Antinori dirba su įvairiomis medijomis, tarp jų skulptūra, graviūra ir sąveikiomis instaliacijomis. Jo darbai tyrinėja korporacinių sistemų valdžios ir kontrolės kalbą ir jos poveikį individo įsitikinimų sistemai. Per šią praktiką menininkas siekia pažinti mistinį ir beveik antgamtišką mechanizmą, per kurį vyraujanti politinė ir ekonominė jėga formuoja tikrovę ir galiausiai keičia tikėjimą ir pasitikėjimą visuomene kaip visuma. Fabio pasitelkia technologijas kaip tyrimo priemones

Alexas McLeanas yra tarpdisciplininis mokslininkas, besidomintis programavimu realiu laiku, tekstilės raštais ir muzika, pasirodymams skirtomis vartotojo sąsajomis, programinės įrangos menu, kūrybiniu švietimu ir skaitmenine kultūra. Jis yra vienas iš Meno ir humanitarinių mokslų tyrimų tarybos (AHRC) Kodavimo realiu laiku tyrimų tinklo vadovų ir vyriausiasis AHRC projekto „Austi kodai, kodų bangos“ („Weaving Codes, Coding Weaves“) tyrinėtojas. 81

Abu šie projektai atitinka jo susidomėjimo sritį. Juose analizuojamos technologijos, o programinis kodas pateikiamas kaip lingvistinė kultūriškai prasminga terpė. 2011 m. Londono Goldsmito universitete jis apsigynė mokslinį darbą „Menininkai programuotojai ir programavimo kalbos mene“ ir šiuo metu yra Žmogaus ir technologijų sąsajos mokslinis bendradarbis bei direktoriaus pavaduotojas Lidso universiteto Muzikos mokyklos Tarpdisciplininiame muzikos mokslinių tyrimų centre (ICSRiM).

tokiuose renginiuose kaip „Algoraves“. Dabar šios pastangos virto nemokamo atvirojo kodo projektu su augančia bendruomene, kurioje ši kalba naudojama įvairiai muzikai kurti. Kūrybinėse dirbtuvėse vedėjas pristatys „Tidal“ poliritminio ritmo notaciją ir raštų virsmų biblioteką, paaiškins, kaip derinant šias dvi paprastas dalis gaunami sudėtingi rezultatai ir kaip juos panaudoti per pasirodymą. Taip pat Alexas pademonstruos, kaip galima panaudoti „Tidal“ regimiesiems raštams kurti. Kūrybinės dirbtuvės baigsis algoritminių būgnų rateliu, kuriame dalyviai galės nukopijuoti ir pagroti vieAlexas aktyviai dirba skaitmeninio meno srityje: be kita ko, jis pirmi- nas kito „Tidal“ raštus. ninkavo 2012 m. vykusiai Tarptautinei realaus laiko sąsajų konferencijai, surengė daugiau kaip 80 elektroninio meno renginių „Dorkbot“, Šis įvadinis seminaras tinka visiems, net jei dalyvis neturi jokios prisidėjo prie finansavimo steigiant programavimo realiu laiku orga- programavimo ar muzikos kūrimo patirties. Dalyviai turėtų atsinizaciją „TOPLAP“, judėjimą „Algorave“ ir algoritminių įrašų bendrovę nešti kompiuterius ir ausines. „Chordpunch“. Per pastaruosius 14 metų Alexas surengė daug pasirodymų drauge su įvairiais partneriais, kaip antai programavimo realiu laiku grupe „Slub“ (http://slub.org) ir choreografe Kate Sicchio (http:// sicchio.com). Šiuo metu drauge su naujos muzikos agentūra „Sound and Music“ jis vykdo kompozitorių kuravimo programą, o su profesorium Rogeriu Deanu rengia Oksfordo algoritminės muzikos vadovėlį. http://yaxu.org/ Pasirodymas Alexas Mcleanas ir Davidas Littleris „Yaxu“ – realiu laiku programuojama raštais grindžiama technomuzika „Yaxu“ – tai solinis Alexo McLeano projektas, kuriame realiu laiku programuojama lengva technomuzika ir gyvai remiksuojami kūriniai iš trumpo albumo „Didysis kirtis“ („Peak Cut“), kurį neseniai išleido įrašų bendrovė „Computer Club“. Jo kompiuterio ekranas bus rodomas stambiu planu, kad žiūrovai matytų kodą ir teksto perėjimą nuo sudėtingų prie paprastų struktūrų. Kaune išvysime pirmą bendrą Davido Littlerio ir Alexo McLeano darbą, kuriame menininkai sujungs savo garsų praktikas, įkvėptas tekstilės. Kūrybinės dirbtuvės Alexas Mcleanas Programavimas realiu laiku su „Tidal“ „Tidal“ – tai programavimo realiu laiku kalba, leidžianti kurti muziką iš raštų, išreikštų kodo pavidalu. Alexas ją sukūrė per daugelį metų – iš pradžių tam, kad galėtų kurti laužytus muzikos ritmus 82

Karen Gaskill

Sonic Pattern and the Textility of Code Seminar, workshop and performance

I am excited to be writing about the third Sonic Pattern and the Textility of Code event in the series, exploring the relationship between code, pattern, textiles, sound, mathematics, notation and performance. What started out as a series of conversations between myself and the artist-programmer Alex McLean, has grown into a series of dynamic events, spanning seminars, live performances, residencies and exhibitions. Working in collaboration, we have attempted through each event to showcase projects and profile artists who work across these mediums, but also to extend what is known by providing a platform for knowledge exchange.

THE GESTURAL

At the time of these initial discussions, I had just curated the Sound Matters exhibition for the Crafts Council, which commissioned a number of artists to explore the collision between sound art and craft or materials practice. One of these commissions, Weave Waves, brought together Scanner; a sound artist and composer, and Ismini Samanidou, a textile artist working primarily with weave. A multi-part work emerged, manifesting in film, sound and woven sections, embodying the nuances, commonalities and processes of each of the artist’s practices (the film is shown in the Sounding Textiles exhibition alongside this seminar). Both Alex and I were particularly interested in this cross-disciplinarity, not just the fusing of two practices, but how cross-disciplinary processes allow unique modes of thinking, approach and output to emerge. They offer the freedom to think and produce outside of the framework of one medium, and collide histories, materials and form. In doing so they generate new languages of description and critique, relevant to all disciplines involved but not applicable to any practice alone.

Jeremy Keenan‘s creative practice has manifested as music, sound installation, and immersive multichannel audio. His current line of practice involves generative composition, live electronic music performance, and sound installation. He is interested in working with imaginary signals, audible and inaudible feedback, the uncanny reconfiguration of familiar audio tools like speakers and microphones, and the communicative possibilities inherent in sound. Jeremy creates aural works using motion, recording, feedback, and light.

For this third edition of Sonic Pattern for Kaunas Biennial we have invited a number of artists whose work exists across textiles and sound, drawing on the histories and contexts of both disciplines. Each pairing of artists explores a different context; the gestural, the performative and the notational. These are suggested starting points for discussion within each panel, providing space for exploration around the theme in relation to the artists’ work and wider contexts.

MYRTO KARANIKA AND JEREMY KEENAN Myrto Karanika is an architect and an artist. Her practice touches upon a variety of fields such as spatial design, responsive art, textile art, sound art and biology. Combining soft technologies with traditional art practices like illustration, printmaking, stitching and embroidery, she creates textile-based responsive installation pieces that seek to unravel aspects of perceptual activity and bodily engagement mainly within the context of spatial experience.

TINCUTA HEINZEL Tincuta Heinzel is an artist, scholar and curator and a member of 2580 Association (Cluj, Romania) and of Paidia Institute (Cologne, Germany). Following Visual Arts and Cultural Anthropology studies, she has completed her PhD thesis at Paris 1 University (France) in 2012. Her area of research is the relationship between art and technoscience, with a special focus on smart textiles and wearable technologies. Between 2002 and 2003, Tincuta was a fellow of the French Government, and, in 2005, a DAAD research fellow at ZKM in Karlsruhe. In 2010 she was artist in residence at KHM - Kunsthochschule für Medien (Cologne Germany). She initiated, curated and coordinated several projects, such as “Areas of Conﬂ u(x)ence” in the frame of Luxembourg and Sibiu 2007 – European Capitals of Culture. As an editor, she published Art, Space and Memory in the Digital Era at Paidia Publishing House (Bucharest, 2010) and coordinated Studia Philosophia’s issue on the “Phenomenology of Digital Technology” (No.3/2010). http://www.textiltronics.com 83

THE PERFORMED DAVID LITTLER David Littler is a sonic visual artist and curator, with a particular interest in the relationships between people, place, making and sound. Over a 25 year career he has been both creating, and exploring, the cultures of textiles, and providing opportunities for artists from different disciplines to collaborate, experiment, create and exhibit new work. In 2008, with the support of a Crafts Council Spark Plug Curators‘ Award and the British Council, he initiated samplercultureclash, an international collective of artists exploring the connections between people, textiles and sound.

Fabio’s works possess a superficially simple level of decoding, superimposed on interlaced layers of symbolic meaning to create a metaphor for the language of power and faith. http://fabiolattanziantinori.com THE NOTATIONAL JAMES BULLEY James Bulley (b.1984) is an artist and composer whose work focuses upon exploring sound composition through site-specific installation, sculpture and systems art.

His ongoing Tactus project, an exploration into the creation of a direct artform for the blind and visually impaired, translates written language into tactile sound scores and received an award for its conception from the Leverhulme Trust in 2009. In 2011 the multi-room installation work this is where we got to when you came in at the Bush Theatre (created in collaboration with Non Zero One) won the Off West End Award for Best Entertainment. In 2012, and it all comes down to this, a sonographic landscape installation created in collaboration with artist David Shearing, was awarded the gold medal for Installation Design at World Stage Design 2012. In 2013, as part of a long term partnership with the systems He has recently curated Yan Tan Tethera: songs of textile folk with artist Daniel Jones as Jones/Bulley, he was nominated for British the English Folk Dance and Song Society and Is She Blew? the Composer of the Year and has since been touring the acclaimed sound of linen at R-Space, Lisburn; two projects that explore the forest- based installation piece Living Symphonies with Jones, comonce innate relationship between making, makers and song. missioned by Sound and Music, the Forestry Commission and Arts Council England. http://davidlittler.tumblr.com www.samplercultureclash.org.uk www.jamesbulley.com sampler-cultureclash has delivered over 30 performances, residencies, workshops and talks in the UK and internationally, working with artists and organisations such as the MNAC, Museum of the Romanian Peasant and Rokolectiv in Bucharest; c-u-m-a in Istanbul; Kaunas Art Biennial Lithuania; Ulster Art & Design Festival; V&A; The Embroiderers‘ Guild; Atlas Arts Skye; Future Everything; The Whitworth Art Gallery; Fermynwoods Contemporary Art and many textile groups and educational institutions across the UK.

FABIO LATTANZI ANTINORI

ALEX MCLEAN

Working across a range of mediums including sculpture, print and interactive installations, Fabio Lattanzi Antinori‘s work examines the language of power and control of corporate systems, and its effect on the belief systems of the individual. Through his practice he aims to explore the mystical and almost supernatural mechanism by which the dominant political and economic power shapes reality and ultimately informs notions of faith and trust in the society at large. Fabio uses technology as a tool of investigation and to make space for the unexpected. Data, seen as a tool of influence and control, is the starting point for a number of his works, dictating their form and often their functionality.

Alex McLean is an interdisciplinary researcher working across live coding, pattern in textiles and music, live interfaces for performance, software art, performance art, creative education and digital culture. He co-leads the AHRC Live Coding Research Network, and is principal investigator of the AHRC Weaving Codes, Coding Weaves project, both exercising his interest in unravelling of technology and exposing of code as a linguistic, culturally meaningful medium. He completed his thesis „Artist-Programmers and Programming Languages for the Arts“ at Goldsmiths, University of London in 2011, and is now Research Fellow in Human/Technology Interface and Deputy Director of ICSRiM, School of Music, University of Leeds.

Alex is active across the digital arts, including chairing the International Conference on Live Interfaces in 2012, organising over 80 „dorkbot“ electronic art events, co-founding the TOPLAP live coding organisation, the Algorave movement, and Chordpunch algorithmic record label. Alex has performed widely at major venues over the past 14 years, as part of many collaborations including the live coding band Slub (http://slub.org) and with live choreographer Kate Sicchio (http://sicchio.com). He currently holds a Composer-Curatorship with the Sound and Music new music agency, and is working on the Oxford Handbook on Algorithmic Music with Prof Roger Dean. http://yaxu.org/ Performance – Alex McLean and David Littler Yaxu - Live coded pattern - based techno Yaxu is the solo project of Alex McLean, live coding suitably relaxed techno including live remixes of his recent Peak Cut EP (released on Computer Club). His screen will be projected, making the code visible, so that the audience can see the flows of text and shifts from complexity to simplicity. Kaunas will see David Littler and Alex McLean collaborate for the first time, combining their sonic practices inspired by textiles. Workshop – Alex McLean Live Coding Pattern with Tidal Tidal is a language for live coding which allows people to make music from patterns, expressed as code. It has been developed by Alex over many years, initially for making broken dance music at events now known as “Algoraves”, and is now a free/ open source software project with a growing community of users applying it to diverse musics. It will introduce Tidal’s notation of polyrhythmic rhythm, its library of pattern transformations, how to combine these simple parts into complex results, and how to use them in performance. In the process, Alex will also show how Tidal can be used to make visual patterns. The workshop will culminate in an algorithmic drum circle, where participants will be able to copy and paste, and then play with each other‘s Tidal patterns. This is an introductory workshop appropriate for anyone, including those with no programming and/or music-making experience. Participants should bring a laptop and headphones.

E A M I I Lab852 V lt

LAB852 VEIKSMAI

„Drobės“ fabrikas

S BY Lab852 EN

ACTIONS BY LAB852

[Post]factory DrobÄ&#x2014;

NUO AGOROS IKI SINTAGMOS

Kuratoriai: Karmen Krasić Kožul ir Danijela Oberhofer Tonković, Lab852 (Kroatija) Meninė idėja: Elisabeth Schimana (Austrija) Menininkai: Bojanas Gagićius (Kroatija), Miodragas Gladovićius (Kroatija), Zdravko Krasićius (Kroatija), Barbara Raad (Kroatija) 88

Fabrikas „Drobė“. Nuotraukos autorius Remis Ščerbauskas

[Post]factory “Drobė”. Photo: Remis Ščerbauskas

FROM AGORA TO SYNTAGMA

Curators: Karmen Krasić Kožul & Danijela Oberhofer Tonković, Lab852 (HR) Artistic concept: Elisabeth Schimana (AT) Artists: Bojan Gagić (HR), Miodrag Gladović (HR), Zdravko Krasić (HR), Barbara Raad (HR)

Kuratorių Krasić Kožul ir Danijela Ober- EN hofer Tonković koncepcija

Paroda „Nuo agoros iki sintagmos“ yra metaforiška kelionė nuo visuomenių, turėjusių prekyvietes, iki rinkos visuomenės. Praėjus dviem tūkstantmečiams po agoros reiškinio, sintagmos aikštė liudija, kad urbanizmo reikšmė užleidžia pozicijas centrinei viešai erdvei. Agora – aikštė arba turgus (beveik ta pati idėja), antropologiškai apibrėžiama kaip ekonominės laisvės ir pasirinkimo laisvės vieta, šiandien tampa sintagma – pasipriešinimo laisvam prekių judėjimui simboliu. Agorą visuomenė suformavo kaip vietą mainams ir prekybai, o sintagma išreiškia būvį, kuriame visuomenė tampa visiškai pavaldi rinkai. Kiekvienas bendruomeninio gyvenimo segmentas virsta rinkos dalimi: prekės (paveikslai arba skulptūros?), paslaugos, renginiai („ypatingieji“?), kultūra (isteblišmentas?), menas (privilegijuotas?), kultūrinė veikla (numanoma?), festivaliai (visada „prekyboje“?), bienalė (Kauno bienalė?)... Dienos pabaigoje turime paklausti, kokių vertybių ieškome sistemoje, kuri, atrodytų, neišvengiamai daugina unikalumą ir originalumą?

CURATOR’S STATEMENT by Karmen Krasić Kožul & Danijela Oberhofer Tonković

The exhibition FROM AGORA TO SYNTAGMA is a metaphorical journey from societies with markets to market societies. Two millennia after Agora, Syntagma square is witnessing transformation of the urban meaning for the central public space. The agora, square or market (basically the same concept), anthropologically clearly defined as a space of economic freedom and freedom of choice, becomes Syntagma, symbol of resistance to the liberal idea of the free market. While Agora has been provided by the society as a precisely defined space for market activities, Syntagma is a state when society becomes completely subordinated to the market itself. Every segment of social life becomes market: goods (paintings or sculptures?), services, events (“special“?), culture (establishment?), art (privileged?), cultural activity (predictable?), festivals (always in stock?), Biennial (Kaunas Biennial?)... At the end of the day we need to ask what kind of values we are looking for in the system which seemingly inevitably multiplies uniqueness and originality?

Kelionė prasideda ir baigiasi tuščių fabrikų erdvėse Zagrebe ir Kau- The journey starts and ends in the empty factory spaces of Zagreb ne, miestuose, kuriuos skiriantis geografinis atstumas tampa visiš- and Kaunas, while their geographical distance becomes completly kai nereikšmingas. irrelevant. AGORA, ARBA MENININKŲ SUSIRINKIMAS Bendras menininkų projektas – hipermedijų instaliacija

AGORA OR AN ARTISTIC ASSEMBLY Collaborative Hypermedia Installation

Bojan Gagić, Miodrag Gladović, Zdravko Krasić, Barbara Radeljak, Bojan Gagić, Miodrag Gladović, Zdravko Krasić, Barbara Radeljak, Elisabeth Schimana Elisabeth Schimana Vieta susitikti, vieta mainytis, vieta pasiūlyti. Vieta, kur meninės idėjos ims tarpusavyje bendrauti. Vieta, kur istorija ir ateitis susiduria ir kuria dabartį. Vieta, kur penki menininkai iš skirtingų sričių – muzikos, medijų meno, architektūros ir tekstilės meno – parodys savo itin asmeninius meninės išraiškos būdus, bet kartu verps siūlus kurdami bendrą pagrindą. Kaip rasime ir išreikšime šį bendrą pagrindą?

A place to meet, a place to exchange, a place to offer. A place where artistic ideas will start to communicate with each other. A place where history and future bump into each other, creating presence. A place where five artists, coming from different fields such as music, media art, architecture and textile art, will show their very individual approaches of artistic expression, but at the same time will spin threads to create a common ground. How will we find and express this common ground?

Menininkai susirenka AGOROJE, kad sujungdami skirtingas socialines dinamikas ir besidalindami skirtingais elementais, tuos siūlų Artistic assembly consisting of different social dynamics and difraštus išryškintų. ferent elements to be exchanged among them, meet at AGORA to make these threads visible.

MEMBRANOS

Gyvo garso elektronikos pasirodymas Realiu laiku kuriami membranų fiziniai modeliai. Tai tyrimų ekspedicija į realiu laiku generuojamų erdvėje pasklidusių membranų fizinių modelių garsus. Laužytais ritmais ir (arba) iki ūžimo suslėgtais dūžių pliūpsniais nuslopinti virtualių membranoidų rezonansai stimuliuoja ausies būgnelį – vibracijas perduodančią mūsų organizmo membraną. Elisabeth Schimana yra nuo 1983 m. kurianti kompozitorė, atlikėja ir radijo menininkė. Ilgą laiką buvo susitelkusi į erdvę, kūną, elektroniką. 2005 m. Hainburge, Austrijoje, įkūrė Medijų archeologijos institutą (IMA).

MEMBRANES

Live Electronics Sound Performance Live generated physical models of membranes. ...is a research expedition into the sounds of live generated physical models of membranes spread throughout a space. With broken rhythms and/or beat attacks compressed to drones, damped resonances of virtual membranoids stimulate the eardrum, our biological vibration-transmitting membrane. Elisabeth Schimana has been working as a composer, performer and radio artist since 1983. Her work concentrated for many years on space / body / electronics. In 2005 she founded the IMA Institute for Media Archeology in Hainburg/Austria. Elisabeth Schimana

Elisabeth Schimana (AT) 90

VARTOTOJO PASKYRA | takus ID

Tekstilės ir video instaliacija Drapana demistifikuoja madą taip, kad ši netaptų kuo daugiau kaip tik audeklo gabalu, pagamintu kad apsaugtų nešiotojo tapatumą. Audinys, kuris sukuria privatumą užtikrinančio komforto, leidžiančio komunikuoti be apribojimų, iliuziją, kartu tampa ir nuoroda į neribotas tapatumų galimybes skaitmeninėje visuomenėje. Bendravimas internetu. Pasaulinis žiniatinklis. Vertimas į drabužius. Lyg širma nuo nuomonių ir vertinimų. Demistifikuota tiek, kad tėra skiautelė audinio vartotojo tapatybei apsaugoti. Audinys, teikiantis paguodžiančią privatumo iliuziją, būtiną norint bendrauti be kliūčių. Barbara Raad studijuoja tekstilės ir mados dizaino magistrantūroje Zagrebe. Ji sukūrė kelis drabužių, kostiumų ir kuprinių prekės ženklus, dažnai eksponuoja savo darbus mados renginiuose ir drauge su medijų menininkais kuria instaliacijas bei performansus.

USER_PROFILE | fluid ID

Textile and video installation A piece of clothing demystifies fashion to the point, being not more than the piece of fabric made to protect its users’ identity. Fabric which provides comforting illusion of privacy needed to communicate without inhibitions, as a reference to unlimited identity opportunities in digital society.

Be pavadinimo, 2014 Apranga. Neribota trukmė Nuotraukos autorė Karla Jurić

No Title, 2014 Media: Clothing. Infinite duration Photograph: Karla Jurić

Barbara Raad (HR)

Internet communication. World wide web. Translated into clothing. As a paravane from other people‘s opinions and judgements. Demystified to the point, being no more than the piece of fabric made to protect its users‘ identity. A fabric which provides a comforting illusion of privacy needed to communicate without inhibitions. Barbara is an MA student in Textile and Fashion Design (Zagreb). She has started several brands to produce clothing, costumes and backpacks. She exhibits her work regularly in fashion shows and collaborates with media artists on installation works and performances. 91

LIGHTUNE.G (Bojan Gagić & Miodrag Gladović, HR) 92

LITERATŪROS SKAITYMAS, 20 SKYRIUS

Šviesos ir garso instaliacija bei pasirodymas 2011 m. multimedijų menininkas Bojanas Gagićius ir elektroakustikos inžinierius Miodragas Gladovićius pradėjo savo pirmąjį šviesos ir garso tyrimą „Lightune.G“. Šis pavadinimas kilęs iš pirmojo eksperimento, kuriame teatro prožektorių šviesos buvo verčiamos garsais: LIGHT / LIGHT + MELODY / TUNE + TONE G/~50 Hz (Šviesa / Šviesa + Melodija / Motyvas + Tonas G/~50 Hz). Tai išskirtinė savaime išsivysčiusi technika, kurią jie pavadino luminoakustika. Projektas „LIGHTUNE.G“ 2012 m. buvo įvertintas trečiosios vietos prizu Gutmano naujų muzikos instrumentų konkurse Atlantoje, JAV. Bojanas Gagićius yra tarptautinio masto multimedijų menininkas garso meno ir aplinkos garsų įrašų srityse. Taip pat dirba teatro, kino ir muzikos festivalių techniniu direktoriumi, leidžia savo poeziją. Jis yra vienas iš Zagrebo naujų garso išraiškų platformos „Sine Linea“ įkūrėjų. Miodragas Gladovićius yra elektroakustikos inžinierius, muzikantas, muzikos prodiuseris ir multimedijų menininkas. Aktyviai dalyvauja pogrindinėje muzikos scenoje. Remdamasis savo susikurta etika M. Gladovićius su partneriais įkūrė nepriklausomą įrašų bendrovę „Moonlee Records“.

LIGHTERATURE READING, Chapter 20

Light / Sound Installation and Live Performance Lightune.G is the name under which multimedia artist Bojan Gagić and electroacoustic engineer Miodrag Gladović started their first luminoacoustic research in 2011. The name originates from the first experiment in conversion of light produced by theatre spotlights into sound: LIGHT / LIGHT + MELODY / TUNE + TONE G/~50 Hz. It is a unique and self-developed technique, which they named luminoacoustics, and for which LIGHTUNE.G won the Third Prize at the Guthman New Musical Instrument Competition in Atlanta, in 2012. Bojan Gagić is a multimedia artist working internationally in the sphere of sound art and field recordings, in parallel to working as a technical director for theatre, film and music festivals, and publishing his poetry. He is the co-founder of the Zagreb platform for new sound expressions Sinelinea. Miodrag Gladović is an engineer in electroacoustics, musician, music producer and multimedia artist. As a musician he is heavily involved in the underground music scene. Based on DIY ethics, Gladović co-founded the independent record label Moonlee Records. lt

LUMINO AKUSTIKA. Šviesos ir garso instaliacija

LUMINOACOUSTICS. Light and sound installation

Nuotraukoje matome Nada Dimić tekstilės fabriko gamybines patalpas su apleistais siuvimo įrengimais. Branimirovos gatvėje Zagrebe stūksantis fabrikas buvo pastatytas 1911 m. žymaus kroatų išradėjo Slavoljubo Penkalos. Nuotrauka padaryta 2003-iais, iškart po gamyklos uždarymo. Nuo tada iki šiol pastatą buvo įsigiję trys skirtingos savininkų grupės, but jis vis dar niekam nenaudojamas Nuotraukos autorius Zdravko Krasić

The photo shows a typical production plant with an abandoned sewing machines of the Nada Dimić textile factory located in Branimirova street in Zagreb. Factory was built in 1911 by the famous Croatian inventor Slavoljub Penkala. The photo was taken in 2003, just after closing of the factory. From then till nowadays, factory building changed three different (groups) of owners, but it is still left without the function Photo: Zdravko Krasić

Zdravko Krasić (HR) 94

KA U NAS / KAIP SU MUMIS* | Fabriko gyvenimas

Architektūros tyrimo paroda

KA U NAS / AS WITH US* | Life of a Factory

Architectural Research Exhibition

Pristatyme rodomi architektūrinių transformacijų ir tekstilės gamyklų pačiame miesto audinio centre pakartotinio panaudojimo pavyzdžiai. Šias permainas atnešė įvairūs socialiniai ir ekonominiai neramumai, paskatinę privatizacijos procesus, po kurių išsyk pasirodo naujos interesų grupės. Privatizavus gamyklas pradėjo keistis esminė šių gamybinių vietų paskirtis.

This presentation reveals examples of architectural transformations and reuse of textile factories located at the very core of the urban fabric. These transitional changes were brought on by various forms of social and economic turmoil regarding primarily the ongoing privatization, followed by the imminent introduction of new relevant stakeholders. The takeover of factories that occurred during the privatization process has initiated changes in the basic/ Vietinė tekstilės gamyba nebeneša pelno, ir atitinkamoje gamyklų fundamental purpose of these manufacturing functions. infrastruktūroje antrinę gamybinę veiklą pakeitė tretinės paslaugos: biurai, parduotuvės ir viešbučiai. Vieta, betoninės konstrukci- The local textile production is no longer lucrative and the correjos ir galbūt fasadai (jei saugomi) yra vertingi ir dėl to išlieka, o ga- sponding factory infrastructure has altered its assignment, shifting mybos struktūra, su ja susiję įrengimai ir darbo vietos pažymimos from secondary production activities into tertiary services: offices, kaip nevertingos ir dėl to pašalinamos. shops and hotels. Space occupation, concrete constructions and possibly the façades (if protected) are marked as valuable and thus Zdravko Krasićius yra architektas ir miestų erdvių planuotojas. Jis preserved, while the production structure, accompanying machinsusijęs su „Children’s Room“, urbanizam.net ir „Urbane Tehnike“, ery and concurrent workplaces are marked as unimportant and are įvairiais Zagrebo vizionierių architektų grupės dariniais, besigili- thus removed as redundant. nančiais į analitinius procesus žymint ir parodant vietinius reiškinius. Zdravko Krasić is an architect and urban planner also associated with Children‘s Room, urbanizam.net and Urbane Tehnike, different formations within the group of visionary architects from Zagreb interested in analytic processes of mapping and sampling of local phenomena.

* Žodis Kaunas išskiemenuotas į tris dalis – KA U NAS – kroatų šnekamojoje kalboje reiškia KAIP SU MUMIS. * Word Kaunas divided in syllables – KA U NAS – means AS WITH US in Croatian slang.

Hillevi Munthe (NO) & Elisabeth Schimana (AT) lt

NIEKADA NEŽINAI

Taktilinė garso skulptūra

YOU NEVER KNOW

The tactile sound sculpture

Ši skulptūra yra apčiuopiama ir intymi garso erdvė, sukurta vienam The sculpture is a tactile, intimate sound space designed to acžmogui. Ji kviečia lankytoją užeiti ir paliesti. Ji reaguoja. commodate one person. It invites the visitor to enter and touch it. It reacts. Be galo keistame pasaulyje, kur atstumas ir laikas susitraukę iki nulio ir ištisą parą mus stebi didysis brolis ar sesuo, metas rimtai In a totally wired world where distance and time shrink to zero, susimąstyti apie intymumą. Intymumas daugiausia slypi pasąmo- and big brother or sister is watching you around the clock, its time nėje. Jis yra nežabotas ir iškyla nesuskaičiuojamomis ir nenuspėja- to think deeply about intimacy. Intimacy is mainly based in the momis formomis. Kaip sprendžiame atstumo nebuvimą? Kaip ku- subconscious mind, it’s something wild that expresses itself in inriame sienas ir tuo pat metu būname permatomi? Kaip tvarkomės numerable and unforseeable forms. So how do we deal with no su skaitmeninės kultūros jėga, skatinančia būti nuolat prisijungus? distance; how do we create our borders and being transparent at the same time? How do we manage the force of digital culture to Tekstilinė oda, vieliniai raumenys, jutikliai – Hillevi Munthe be permanently connected? Garsas ir sąveika – Elisabeth Schimana Metalinės struktūros – Eskilis Tinas Textile skin, muscle wire, sensors: Hillevi Munthe Techninė priežiūra – Norbertas Mathas, Peteris Donhauseris, Han- Sound and interaction: Elisabeth Schimana sas Wilmersas Metal work: Eskil Tin Technical supervision: Norbert Math, Peter Donhauser, Hans Wilmers Prodiuseriai: „Atelier Nord“ (Oslas) ir Medijų archeologijos institutas (IMA) (Hainburgas) Coproduced by Atelier Nord (Oslo) and IMA Institute for Media ArcheParama: Austrijos federalinė kanceliarija, Austrijos ambasada Osle, ology (Hainburg). Supported by: niederösterreich kultur, bundeskanAustrijos ambasada Vilniuje, Norvegijos meno taryba, Norvegijos zleramt : kunst, Austrian Embassy Oslo, Austrian Embassy Vilnius, muzikos ir meno technologijų centras (NOTAM), Elektroninio meno Arts Council Norway, NOTAM (Norsk Senter for Teknologi I Musikk og gamybos tinklas (PNEK) (Norvegija) Kunst), PNEK (Production Network for Electronic Art, Norway). Elisabeth Schimana (AT ) Kompozitorė, atlikėja ir radijo menininkė nuo 1983-ųjų. Jau daug metų domisi erdve, kūnu ir elektronika. 2005 m. Hainburge, Austrijoje, įkūrė Medijų archeologijos institutą (IMA). http://elise.at/ http://ima.or.at/

Hillevi Munthe ( No) Projekto „Soft Technology“ vadovė ir kuratorė. Kaip menininkė, tyrinėja tekstilės ir elektronikos derinius ir daugiausia kuria audinius, regis, pasižyminčius esminėmis gyvybinėmis funkcijomis, pavyzdžiui, kvėpuojančius ir primityviai reaguojančius į aplinką. http://ateliernord.no/en/prosjektarkiv/soft-technology/ 96

Elisabeth Schimana (AT ) She has been working as a composer, performer and radio artist since 1983. Her work concentrated for many years on space / body / electronics. In 2005 she founded IMA Institute for Media Archeology in Hainburg/Austria. http://elise.at/ http://ima.or.at/

Hillevi Munthe ( NO) is project manager and curator for the project Soft Technology. As an artist she explores textile electronics, focusing on creating textiles with seemingly basic living functions like breath and simple responses to surroundings.

NIEKADA NEŽINAI Taktilinė garso skulptūra

YOU NEVER KNOW A tactile sound sculpture

Vieta: Svetingumo kompleksas MONTE PACIS Pažaislio vienuolyne. Projekto pristatymą Kauno bienalėje remia Austrijos ambasada Lietuvoje

Venue: Monte Pacis Hospitality Complex at Pažaislis Monastery. Presentation in Lithuania is supported by:

A I E

arte&arte V lt

ARTE&ARTE VEIKSMAI

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerija

T O N

S BY arte&arte EN

ACTIONS BY ARTE&ARTE

Kaunas Picture gallery at M. K. Ä&#x152;iurlionis National Museum of Art

Paola Re lt

ARTE&ARTE KAUNO BIENALĖJE

Simona Muzzeddu ir Mattia Vacca – tai du tos pačios kartos italų o nusiuntus linksmą jaustuką atvaizdas nušvis. Dėl pikto jaustuko menininkai, išreiškiantys save per šviesą: Simona naudoja šviesos nuotrauka paraudonuos ir taip toliau. diodus, o Mattia – fotojuostoje užfiksuotą šviesą. Pasitelkus internetinę vaizdo kamerą ir pokalbių programą, šis Simona yra vaizdo menininkė, baigusi tapybos studijas Breros dai- darbas bus eksponuojamas ir internetu. Siekiama, kad pokalbių lės akademijoje, Milane. Ten ją pakerėjo grafika ir fotografija. programos vartotojai ir parodos lankytojai aktyviai bendrautų su meno kūriniu, o šis galėtų tapti internetinės diskusijos objektu. Mattia yra fotožurnalistas, baigęs komunikacijos mokslų studijas, per kurias ypač daug dėmesio skyrė kinui ir žurnalistikai. Yra lai- Taigi, Simonos Muzzeddu darbas tampa atspindinčiu ir besiplemėjęs daug prestižinių apdovanojimų, tarp jų „Sony“ pasaulio fo- čiančiu veidrodžiu, kuris įtraukia ir sujungia kūrybiškus komentatografijos apdovanojimą ir Karališkosios fotografų draugijos apdo- rus bei menininko kūrinį. vanojimą. Mattia Vacca mums pasiūlė žymių meno kritikų jau pastebėtą fotoKai Virginija Vitkienė mane pakvietė prisijungti prie Kauno bie- reportažą „Žiemos pasaka“, kuris bus eksponuojamas šalia Lietuvonalės inicijuojamo dviejų metų partnerystės projekto „Tinkliniai je sukurto ciklo apie naujuosius Lietuvos kariuomenės šauktinius. susidūrimai“, iš karto susisiekiau su būsimais bendradarbiais norėdama užmegzti glaudžius ryšius, pradinį kontaktą ir sukurti pirminį „Žiemos pasaka“ gimė stebint karnavalą Škinjane, kalnų miestelyje tinklą. Šiuodu menininkai vienas kito nepažinojo, bet galėjo drau- prie Komo ežero, kur gyvena vos tūkstantis žmonių. ge patenkinti mūsų organizacinius poreikius. Tai meninis albumas, kuriame pateikiamos simbolinės nuotraukos „Tinkliniai susidūrimai“ – tai ilgo ir sunkaus darbo rezultatas, kurį iš archajiško Italijos kampelio, kur laikas sustojęs, kur naujos gylietuviai bienalės organizatoriai pasiekė drauge su partneriais iš ventojų kartos sugeba išmokti ir perduoti tradicijas nesutepdamos įvairių šalių. Siekta įgyvendinti ambicingą ir aktualų projektą, kurio jų skubėjimu, susirūpinimu dėl išvaizdos, pamišimu dėl virtualių idėjos atsispindi ir Simonos bei Mattia darbuose. „draugų“. Simona buvo pakviesta į rezidencijas, kuriose turėjo dirbti su kitais kylančiais menininkais iš bienalėje dalyvaujančių šalių. Čia jai gimė mintis sukurti raudonos, žalios ir mėlynos (RGB) spalvų šviesos diodų ekraną, kuriame būtų projektuojamos jos jau sukurtos nuotraukos ir vaizdo klipai, taip pat nauji Kaune užfiksuoti įspūdžiai.

Visi žinome, kad karnavalas yra vaidybinių elementų turintis ritualas, proga užsidėti kaukę ir apsivilkti kostiumą. Čia žmonės tam tikra prasme apsivelka uniformas ir yra pašaukiami atlikti nebylius dažnai jau matytus ir patirtus veiksmus. Mattia akimis, karinė uniforma, pratybos ir visa karo tarnyba taip pat yra dažnai matyti ir patirti dalykai. Jauni šauktiniai privalo užmiršti virtualųjį pasaulį ir jo beribiškumą, išmokti gynybos meno arba, dar blogiau, karo meno. Tai irgi šuolis į archajišką matmenį, kuris dažnai laikomas praeitimi, bet iš tiesų egzistuoja čia ir dabar, greta mūsų kasdienybės.

Šis ekranas atspindi šiuolaikinę visuomenę apibrėžiantį ir jai būtiną dinamiškumą. Be to, jis veiks kaip „virtualių diagramų“ ekranas. Per jį lankytojai galės bendrauti ir dvejopai perkelti savo komentarus į projektuojamus vaizdus. Išbandytais trumpaisiais tekstiniais pranešimais skirtingomis kalbomis parašytos frazės pakeis ekrane jau matomą tekstą, taip kurdamos žodžių ir atvaizdų ryšius. Mattia norėtų palyginti šiuodu pasaulius, parodyti kadrus, kostiuAntrasis būdas yra labiau prieinamas mažakalbei auditorijai. Čia mus, kaukes ir uniformas, iš arti pademonstruoti, kaip įsišaknijusi šviesos diodų ekrano intensyvumas ir spalvos keičiamos „jaustu- įsitikinimų sistema. kais“. Pavyzdžiui, nusiuntus liūdną jaustuką nuotrauka taps niūri, 100

Šis projektas atskleidžia dvigubą menininko ir fotožurnalisto prigimtį, gebančią pastebėti, suprasti ir parodyti jautriausius politinius įvykius, kaip antai Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą sugrąžinti karo prievolę.

Mattia Vacca. Iš ciklo „Žiemos pasaka“, 2011–2014 m.

Mattia Vacca. From Cycle “A Winters’ Tale”. 2011–2014.

šio renginio organizatoriais bei rėmėjais. Be to, mūsų asociacijai, kuri jau daugiau kaip du dešimtmečius dirba šiuolaikinio tekstilės meno srityje su „Miniartextil“ paroda, tai dar viena galimybė pasirodyti tarptautinėje kultūros scenoje.

2007 m. Kauno bienalėje debiutavusiai kultūros asociacijai „Arte&Arte“ didelė garbė vėl dirbti su Virginija Vitkiene ir kitais 101

Paola Re EN

ARTE&ARTE at Kaunas Biennial

Simona Muzzeddu and Mattia Vacca are two Italian artists of the same The second is a more across-the-board approach that is accessible generation, who both use light to express themselves artistically: Si- to a non-multilingual audience, using “emoticons” to change the inmona uses LED light, while Mattia uses light as imprinted on film. tensity and colour of the LED. For example, if a sad face emoticon is sent, the photograph will become gloomy, and if a happy emoticon is Simona is a visual artist who graduated in Painting from the Brera sent, the picture will become brighter. An angry emoticon will turn the Academy of Fine Arts (Milan); whilst there, she also found herself image red, and so on. coming under the spell of graphics and photography. The work will also be seen and enjoyed online and in real time; it will be a means of webcam chat. The aim is to have chat users and Mattia is a photojournalist who graduated in Communication Scienc- the public at the exhibition actively engaging with the art, which can es, specialising in cinema and journalism. He has won many prestig- itself become the subject of online discussion. ious awards, including the Sony World Photography Award and the Royal Photographic Society Award. The work of Simona Muzzeddu is therefore a mirror that reflects and expands, involving and connecting the creative moments and producWhen Virginija Vitkiene asked me to work as Italian partner in Net- tion of the artist. worked Encounters – the title of two year international collaborative project initiated by Kaunas Biennial – I naturally - I naturally Mattia Vacca has chosen, for his part, to engage us with his A Winturned to my collaborators with a view to establishing a close rela- ter‘s Tale photo reportage that will take place in situ among the tionship, setting up a preliminary link and creating an initial network new recruits to the Lithuanian army. A Winter‘s Tale is the result of a with two artists who did not know each other but who could produce long-term project about the Carnival of Schignano, a small mountain a joint response to our organisational needs. community of fewer than a thousand souls, nestling in the mountains around Lake Como. Networked Encounters is the result of long and hard work carried out by the Lithuanian organisers of the Biennial and the partners in the It is an art book offering a collection of emblematic images of an arvarious countries. The aim has been to bring to fruition an ambitious chaic Italy, where time stands still and where new generations have and topical project, with features that are also reflected in the works learned to capture the essence of the tradition and pass it on without of Simona and Mattia. tainting it with hurry, with the morbid desire for appearance or any incessant collection of “friends”, consensus and “likes”. The first of the two artists above, Simona Muzzeddu, was invited to attend the residency programme, which saw her participating with We are all familiar with the carnival as a staged gathering, a ritual, a other young emerging artists from countries involved in the Biennial; chance to wear a mask and dress up in costume, where people put on she had the idea to make an RGB (red, green, blue) LED panel for the a uniform (in a sense) and are recruited to perform silent actions and projection of both photographs and video clips of her artistic produc- activities that have often been seen and experienced before. tion, as well as new impressions captured during her stay in Kaunas. In Mattia’s eyes, wearing a military uniform, training, and enlisting are Reflecting the dynamism that characterises and is essential to our actions and activities that have too often been seen and experienced. present society, the panel will also act as a screen for superimposed Young recruits must forget the virtual world and its absence of limits, “virtual chats”. Through it, visitors can interact and share their com- barriers and borders, and learn the art of defence, or worse, the art of ments on the images projected in two ways. The first is based on the war. It is to be plunged into an archaic dimension, thought of as sometried and tested short text messages: in this way phrases written by thing far away in history and in time, but in reality living with us and the various users in different languages will overwrite what is appear- alongside us every day of our lives. ing on the panel, creating associations of words and images. 102

Mattia Vacca. Iš ciklo „Žiemos pasaka“, 2011–2014 m.

Mattia Vacca. From Cycle “A Winters’ Tale”. 2011–2014.

Mattia would like to compare these two worlds, exhibiting the frames, For Arte&Arte, after debuting in 2007, it is a real honour to be back the costumes, the masks and the uniforms, showing up close how a now working with Virginija Vitkiene and all the organisers and probelief system is rooted. moters of the Kaunas Biennial. It is also another opportunity to involve our association, which has been busy for over twenty years in Mattia’s project thus reveals his dual nature as artist and photojour- contemporary fibre art with the Miniartextil exhibition, in the internanalist, able to grasp, comprehend and address the most sensitive tional cultural scene. political events, such the decision of Lithuanian President Dalia Grybauskaité to bring back conscription. 103

ŽIEMOS PASAKA

Nederlinguose kalnuose prie Komo ežero, žaliame slėnyje tarp spygliuočių miškų ir aukštikalnių ganyklų glaudžiasi Škinjano kaimelis. Viena seniausių šios gyvenvietės tradicijų, žinoma, yra kasmetinis karnavalas. Alegorijų ir simbolių pilna eisena vaizduoja vyrų atsisveikinimą – jie išvyksta iš kaimelio ir grįžta prie klajokliško gyvenimo būdo. Karnavalas turi gilias istorines šaknis ir yra būdingas daugeliui šio regiono gyvenviečių dar nuo tų laikų, kai vyrai devyniems mėnesiams palikdavo namus ir šeimas. Karnavalo pabaiga atspindi vyrų išėjimą ir moterų vienatvę. Spontaniškas anarchiškas festivalis be jokių taisyklių ar įstatymų iki šių laikų išliko tik dėl žmonių pasiaukojimo ir amatininkų, drožiančių išskirtines medines kaukes. „Žiemos pasaka“ – tai mano pirmasis ilgalaikis projektas, užtrukęs daugiau kaip trejus metus. Po sėkmingos bendruomeninio finansavimo programos išleidau albumą ir pristačiau projektą „TEDx“ konferencijoje Italijoje. Man pavyko įsiskverbti į uždarumu garsėjančią bendruomenę. Šis darbas atspindi slėpiningą tikrovę ja nedvejodamas, jos neaiškindamas ir nebandydamas apipinti jos kontekstu. Kadrai parodo tiek, kiek riekia parodyti nesugriaunant iliuzijos ir neišduodant paslapties. Kita karnavalo tikrovė tampa reali. Tereikia trumpam atsisakyti racionaliosios savo dalies. Leiskite nuotraukoms įtraukti jus į pasakojimą ir paimti už rankos. Užsimerkite ir nerkite į haliucinogeninį karnavalo pasaulį.

Mattia Vacca 104

www.mattiavacca.it

A Winter' s Tale

In a green valley, amongst coniferous forests and alpine pastures, the village of Schignano embeds itself in the poor mountains that face Lake Como. One of the most ancient traditions of Schignano is surely the Carnival, which is celebrated every year in a very peculiar, nay, unique way. The parade, full of allegories and symbols, depicts the farewell of the men, who have to leave the village once again as they travel towards their migrant destiny. The Carnival sinks its roots in the past, common to many villages of the region, when the men used to leave their homes and families for nine months a year. The end of the Carnival thus enacts the departure of the men and the solitude of the women. A spontaneous festival, anarchical, with neither rules nor written laws, that continues to live only thanks to the people’s spirit and to the artisans who carve the characteristic wooden masks. A Winter' s Tale is my first long term project; it took me over three years. I recently printed the book with a successful crowdfunding campaign, and I presented the project as a TEDx speaker in Italy. I was granted exceptional access to the heart of a community which is notoriously closed. My work reflects this uncanny reality without questioning it, without explaining it or putting it into context. The frame is never wide enough to break the illusion, to unveil the trick. The alternative dimension of the Carnival becomes legitimate. You just need to leave your rational part behind. Let the pictures drag you into the story and lead your way. You have to take a leap of faith and plunge into the hallucinated world of the Carnival.

Mattia Vacca. Iš ciklo „Žiemos pasaka“, 2011–2014 m.

From Cycle “A Winters’ Tale”. 2011–2014.

105

M A

KAUNO BIENALĖS V lt

KAUNO BIENALĖS VEIKSMAI

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijA ir Kauno paveikslų galerija, „Drobės“ fabrikas, „Dirbtinio pluošto“ gamykla, „Monte Pacis“ svetingumo kompleksas Pažaislio vienuolyne

106

T I

C S BY KAUNAS BIENNIAL EN

ACTIONS BY KAUNAS BIENNIAL

M. Žilinskas art gallery AND Kaunas Picture gallery at M. K. Čiurlionis National Museum of Art, [Post]factory Drobė, Factory Dirbtinis pluoštas, Monte Pacis Hospitality Complex at Pažaislis Monastery

107

KAIRĖ DEŠINĖ. 2015. Iš ciklo „Kauno poetams“

MĖNULIS DIENĄ. 2015. Iš ciklo „Kauno poetams“

LEFT RIGHT. 2015. From the cycle For the Poets of Kaunas

MOON IN A DAY TIME. 2015. From cycle For the Poets of Kaunas

Audrius Janušonis 108

9-osios Kauno bienalės UNITEKSTAS laureatas A Laureate of 9th Kaunas Biennial UNITEXT

KAUNO POETAMS

Inspiracija

FOR THE POETS OF KAUNAS

Inspiration

Seniai girdėta istorija: ankstyvą sekmadienio rytą Vilniuje, ant Mo- An old story: early in the morning, a wreath hangs from a wall of kytojų namų sienos (kur dabar yra „Vartų“ galerija), iš po nakties the Teachers’ House in Vilnius. It’s a simple funeral wreath with a kabo vainikas – paprastas laidotuvių vainikas su kaspinu, o ant kas- ribbon that says: “To the city of Vilnius from the punks of Varėna.” pino užrašyta: „Vilniaus miestuj nuo Varėnos pankų“. Method Metodas The exhibition does not have a single polished concept. There was Paroda neturi vienos aiškios, nušlifuotos koncepcijos – nieko spe- no specific intention, no artistic research, therefore I cannot share cialiai nesiekiau, neatlikau jokio meninio tyrimo, todėl negaliu pa- any specific impressions, revelations or findings. I lived, I did what sidalinti specifiniais įspūdžiais, atradimais ir išvadomis. Gyvenau, I usually do, and this is a mere reflection of my everyday activities. dirbau įprastus darbus ir tai tiesiog kasdienės veiklos refleksija. The exhibition might be considered a result of trial and error. Stick Parodai tiktų rusiškas posakis „metodom tykanija“ – suprask: prak- a nail into an outlet to check for current, touch a battery with your tiškai bandant. Tad – kišk vinį į elektros lizdą, patikrink srovę, pa- tongue to taste it. liesk liežuviu plokščios „batareikos“ kontaktus, pajausk jos skonį. Image Vaizdas Ceramic ‘statues’ and objects, metal and wooden elements, pieces Keraminės „statulos“ ir objektai, šiek tiek metalinių ir medinių of furniture, a few sounds and drawings. konstrukcijų, baldų, truputis garso ir piešinių. Sound Garsas I know nothing about sound. I treat it like clay – knead it and comNeišmanau garso. Elgiuosi su juo įprastai, kaip su moliu, – sumin- press it into small balls that you can make by rolling a piece of clay kau ir suspaudžiu į mažus rutuliukus, tokius, kokie pasidaro sukant between your palms. molio gabalėlį tarp delnų. Another story Dar viena istorija Roman Signer sits in front of a white canvas which rests on an Romanas Signeris sėdi prie molberto, ant molberto – balta drobė, easel. He is waiting with a brush in a raised hand. A fuse is burning jis laukia pakėlęs teptuką, per porą žingsnių už nugaros šnypščia a couple of yards behind him. Moments later, a squib goes off, the bikfordo virvė. Netrukus petarda (toks mažas garso rutuliukas) hand twitches and the brush leaves a fat black spot on the canvas. sprogsta – ranka krūpteli ir teptukas ant drobės palieka riebų juoDJ A. J. dą tašką. DJ A. J.

109

110

PERTEKLIUS. 2015. Iš ciklo „Kauno poetams“

EXCESS. 2015. From the cycle For the Poets of Kaunas

RASOS ŠVENTĖ. 2015. Iš ciklo „Kauno poetams“

FEAST OF RASA. 2015. From the cycle For the Poets of Kaunas

111

Silvia Giambrone 112

Rugpjūčio 6-oji, mano meilė, 2015 m. Nesibaigianti vaizdo projekcija

August 6th mon amour, 2015 Video-projection, loop

9-osios Kauno bienalės UNITEKSTAS laureatė A Laureate of 9th Kaunas Biennial UNITEXT

SIAUBINGA KARO MEILĖ

Paroda „Siaubinga karo meilė“ kalba apie nematomus šeiminius smurto aspektus. Smurtas kare tampa teisėtas, bet jis egzistuoja ir kasdieniame gyvenime, šeimose už uždarų durų. Čia jis dažnai būna neįvertintas.

A TERRIBLE LOVE OF WAR

A terrible love of war shows works that focus on the hidden and domestic aspects of violence. Violence, that finds in war its most evident legitimacy, is something that belongs to everyday life and that becomes domestic in the most understated ways.

Kūrinį „Rugpjūčio 6-oji, mano meilė“ įkvėpė tikras laikrodis, kuris August 6th mon amour has been inspired by the real watch that was buvo rastas Hirosimoje po atominės bombos sprogimo ir dabar yra found in Hiroshima after the H bomb was dropped, which is now eksponuojamas Hirosimos taikos memorialiniame muziejuje. exhibited in the Hiroshima Peace Memorial Museum. 2013 m. liepą turėjau progą pasikalbėti su dviem atominės bombos sprogimo liudininkais. Man didžiausią įspūdį paliko jų tvirtinimas, kad jiems bomba niekada nenustojo sprogusi. Išgyvenusiesiems teko slėpti, kad to įvykio metu jie buvo Hirosimoje. Jiems buvo sunku susirasti darbą arba susituokti, nes visada yra pavojus pasiligoti arba susilaukti pasiligojusių vaikų. Po to, kai buvo numesta bomba, jų gyvenimai tarsi sustojo. Abu išgyvenusieji papasakojo, kad blogiausios gyvenimo akimirkos buvo ne sprogimas, o bandymai susitvarkyti su meilės reikalais. Jis jautėsi sutrikęs, kai negavo mylimosios tėvo leidimo susituokti, o ji sugniužo praradusi vyrą. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų yra išgyvenęs savo nedidelę asmeninę Hirosimą. Dėl to ir pasirinkau Hirosimos laikrodžio atvaizdą. Pasukau ilgąją rodyklę viena minute į priekį ir pridėjau sekundžių rodyklę, niekaip negalinčią pajudėti iš vietos.

In July 2013 I had the chance to interview two survivors of the atomic bomb. What really impressed me was that both said that even though they survived, the bomb never stopped detonating for them since throughout their whole lives, they had to hide that they had been in Hiroshima during the bombing. For the H bomb survivors, in fact, it was very hard to find a job or get married, since they ran the risk anytime of falling ill or having ill children. Somehow their lives got stuck after the bomb. Both the survivors told me that the worst time of their lives was not when the bomb was dropped but when they had to deal with love problems. He felt lost when he wasn’t allowed to marry his girlfriend (because of her father’s will) and she felt desperate when she lost her husband. It means that every one of us has experienced his or her own personal little Hiroshima. That’s why I took the image of the Hiroshima watch and I moved the minute hand one minute later and I added the second Kūrinį „Tebūnie šviesa“ įkvėpė gerai žinoma citata iš „Pradžios kny- hand twitching for one second. gos“. Darbą sudaro stiklinė lempa ir „filtras“ – į indą įspraustas audinys iš tiesų yra lininė skepetaitė, kuria dvasininkas nuvalo taurę Let there be light has been inspired by the well-known Genesis po to, kai iš jos atsigeria Komuniją priimantis asmuo. „Molotovo sentence; it has been constructed by assembling a glass lamp and koktelio“ formą primenanti stiklinė lempa simbolizuoja karo ir reli- a ‘purificator’ - the tissue inside the glass is in fact the linen cloth used by the celebrant for wiping the chalice after each communigijos ryšį, nes religija nuo seno pateisina smurtą. cant has drunk from it. So, evoking the shape of the molotov bomb, „Svaigulys“ – tai pora, regis, vienas kitam grasinančių objektų. Jie the glass lamp becomes a symbol of the connection between war and religion, since religion has always been a way through which simbolizuoja šeiminį smurtą. violence becomes something 'acceptable'. „Mamytės kariauna“ – tai iškylanti popierinė kariuomenė, padaryta iš nuotraukų, kuriose užfiksuota mano motina vaikystėje su ginklu Vertigo shows pairs of objects that are apparently threatening each rankose. Keistai ir juokingai atrodantis darbas siekia atkreipti dė- other. They symbolically represent domestic violence. mesį į šeiminį konfliktų aspektą ir karo idėjos prisijaukinimą. Mommy's army is a pop-up paper army made by the pictures I found of my mother as an armed child. Looking uncanny and funny, this work wants to aim at focusing on the domestic aspect of conflict and at familiarization with the idea of war.

113

114

Mamytės kariauna, 2015 m. Iškylanti popierinė skulptūra

Mommy‘s army, 2015 Paper pop-up sculpture

Tebūnie šviesa, 2015 m. Stiklinės lempos Apeiginė skepetaitė

Let there be light, 2015 Glass lamps Altar cloth

115

ArtĹŤras Morozovas 116

Fotografijos: Artūras Morozovas 2015 m. rugpjūtis, Kijevas ir Donbasas

Pictures by Artūras Morozovas August 2015, Kiev and Donbas

117

KIKIMOROS GIMIMAS

Kikimora – tai slavų mitinė būtybė, pelkių deivė, gebanti įvilioti į klaidžius liūno akivarus. Šiuo žodžiu vadinama ir snaiperio uniforTarsi barokiniame tapybos paveiksle, ankštoje patalpoje palinkusios ma, padedanti jam išlikti nepastebėtam aplinkoje. prie blankios lempos šviesos mezga kelios moterys. „Kikimoros gimimas“ – tai pasakojimas apie moteris, siuvančias apĮ XVIII a. statytą tvirtovę Kijevo centre, kurioje jau metus laiko įsikū- rangą Ukrainos kariams, kovojantiems šalies rytuose. Sudaryta iš ręs „Savigynos štabas“, visą dieną renkasi tai merginos, tai jų mamos daugybės audinio skiautelių, natūralaus pluošto atraižų, kikimora ar močiutės. Dienomis mezgėjų susirenka tiek, kad sunku prasilenkti paverčia snaiperį nepastebima karo būtybe. tvirtovės koridoriuose, o erdves užpildo kalbų klegesys, kavos aromatas ir per radiją skambanti ukrainietiška muzika. Moterys čia susirenka gaminti uniformų Donbase kovojantiems snaiperiams. lt

118

THE BIRTH OF KIKIMORA

women come here to make ghillie suits for the Ukrainian snipers fighting in Donbas.

The view of women weaving around a dim light in a small room looks as a Baroque painting. Kikimora is a creature from Slavic mythology who can lure a traveller into tricky mires. The name is also used to refer to the ghillie Every day, girls, mothers and grandmothers go to the 18th century suit that helps a fighter camouflage himself in natural terrain. fort in the centre of Kiev, Ukraine, where the so called Headquarters of the Self-Defence Force has been based for the past year. The Birth of Kikimora is a story about the women making suits for There are so many weavers during the daytime that one can barely Ukrainian soldiers fighting in the eastern regions of the country. make it through the corridors, and the air is filled with clamour, the Made of strips of cloth and lengths of natural fibre, Kikimora can smell of coffee, and Ukrainian music playing from the radio. These make a sniper an invisible creature of war. 119

DRAUGIŠKA ZONA # 6. KOPŪSTŲ LAUKAS

Specifinės vietos žemės įsisavinimo projektas

gyventojais, rinko jų istorijas ir vizijas, tyrinėjo teritorijos galimybes ir įvairių žmonių grupių poreikius. Praėjusią vasarą Gelūnienė ir Carrollas sutelkė vietos bendruomenę valyti vieną iš teritorijoje išlikusių XIX a. karinių pastatų – raugintų kopūstų rūsį.

„Draugiška zona # 6. Kopūstų laukas“ projektu siekiama išreikšti pilietinės visuomenės poreikius, ugdyti gebėjimus veikti bendram Šioje teritorijoje menininkai siekia nedidelės apimties fizinės vielabui ir telkti bendruomenę siekiant sukurti geresnes gyvenimo tos transformacijos, kuri iš esmės pakeistų jos įvaizdį ir suvokimą, sąlygas. o neigiamus militarizacijos padarinius paverstų bendruomenės kūrybingumą skatinančia ir žmonių tarpusavio ryšius stiprinančia Projektas sutelkia dėmesį į apleistą ir užterštą 13 000 kvadratinių erdve. metrų Šančių rajono teritoriją. Šioje vietoje XIX a. buvo įkurdinta carinės Rusijos imperijos kariuomenė. Kariuomenės tikslams ši Vitos Gelūnienės ir Edo Carrollo kūrybinė veikla pasižymi tuo, kad vieta tarnavo iki pat Lietuvos nepriklausomybės laikų, tačiau at- jie bendradarbiauja su bendruomenės, kurioje gyvena, nariais. Jų gavus nepriklausomybę „Kopūstų laukas“ neteko savo funkcijos. veikla yra tęstinė, įtraukia dalyvavimą bei meninį tyrimą ir reiškiasi Dvidešimt metų ši teritorija nyko apleista ir teršiama, ji tapo pa- tose erdvėse, kuriose susiduria bendruomenė, kultūra ir politika. vojinga vietiniams – netoliese gyvenantiems asmenims, vaikams ir praeiviams. Jau daugiau nei metus Vita Gelūnienė ir Edas Carrollas dirba „Kopūstų lauke“ bendradarbiaudami su kitais. Jie mezgė ryšius su vietos

Vita Gelūnienė & Ed Carroll 120

FRIENDLY ZONE #6. CABBAGE FIELD

For over a year Gelūnienė and Carroll worked on the Cabbage Field with other collaborators. They had engaged the users of the site, A site specific land reclamation project collected their stories and visions, explored the potency of the ground and the needs of different groups of people. Over the last The Friendly Zone #6. Cabbage Field project seeks to create condi- summer they have cleared and cleaned one of three military stortions to voice concerns of civil society, and nurture the community age units. as a producer of a better quality of life. It is about building the capacity to act for the growth and development of all people in They are seeking a small scale physical transformation that will the neighbourhood. change the image and perception of the site from the negative and hopeless into a promising, creative community development It is a site specific land reclamation process in a 13,000 square space. metres derelict and contaminated site in Šančiai neighbourhood. The land was build as an army baracks in the 19th century, used as Gelūnienė and Carroll work in collaboration with others in the area a military base during Soviet occupation, and has remained aban- of community culture. Their practice is durational, involves artistic doned since the Independence of the Republic of Lithuania. During research and engages publics in spaces where community, culture the last two decades it has become a wastland and a danger to and politics collide. local users, e.g. children, passers-by and people living close by. Local people do not believe in their own power to claim this site and they mistrust official authorities. The cultural heritage is falling into decline, and, with it, the indigenous culture of place.

Nuotraukų autorė Vita Gelūnienė

Photos: Vita Gelūnienė

121

lt Auksė Petrulienė. Spektaklio PLAUKUOTA BURNA personažas Nuotaukos autorius Darius Petrulis en Auksė Petrulienė. Personage of HAIRY HAIRY MOUTH performance. Photo by Darius Petrulis.

PLAUKUOTA BURNA

mašinos sustojo, dešimtmečiais kaupta energija neišnyko. Ji subyrėjo į gausybę namuose, rūsiuose ir garažuose įsikūrusių mezgimo Tekstilės energijos transformacijos – augimas ir kooperatyvų. Ši pramonės užauginta energija kaip stiprus užtaisas griūtis persikėlė į tekstilės menininkų asmenybes, paskatino konceptualaus Kauno tekstilės meno fenomeno atsiradimą. Projekto pagrindas – Lietuvos tekstilės pramonės klestėjimo ir žlugimo (1960–1998 m.) laikotarpis, ne tokie tolimi „kooperaty- Planinės ekonomikos kulminacija ir žlugimas, „kooperatyvų“ laikai vų“ laikai. Įdomiausia šiuose ekonominiuose procesuose – griūtis atskleidžiami per spalvingas asmenines tuomečių tekstilės pramoir transformacija. Kai tekstilės įmonės žlugo ir gigantiškos darbo nės darbuotojų istorijas ir liudijimus. Dariaus Petrulio sukauptas lt

Psilikono teatras (LT) ir CHUI (HR) 122

šių pasakojimų archyvas ir įžvalgos virto scenarijumi groteskiškam Ilgainiui ištuštėjusį ir snaudžiantį Sintetinio pluošto fabriką trum„Psilikono teatro“ spektakliui „Plaukuota burna“. pam pažadins spektaklio „Plaukuota burna“ dalyviai ir žiūrovai. Premjera įvyks šio fabriko kino salėje – buvusiame komunistinės Spektaklio personažai atėjo iš pramoninės tekstilės pradininkių propagandos guolyje. Čia puikiai išlikęs specifinis XX a. 6-ojo dedailininkių Veronikos Dabkienės (g. 1927), Rūtos Jakubonienės (g. šimtmečio interjeras. Kino ekrano uždanga dekoruota vietos gamy1930) ir Zinaidos Dargienės (g. 1936) pasakojimų. Tai – tekstilinin- bos audiniu, vis dar veikia specialus mechanizmas, iškilmingai atikės, kurios dalyvavo kuriantis didiesiems fabrikams ir industrinį dengiantis ekraną. Išlikusi kino aparatinė su steam punk aparatu ir proveržį kodavo meno kalba. Jų prisiminimuose gyvas planinės didelis tuščias valgomųjų ledų vežimėlis scenos užkulisiuose. Visa ekonomikos siurrealizmas įkvėpė spektaklio vaizdinius. atrodo lyg vakar palikta, tik balto audinio salės langų užuolaidos rodo praėjusį laiką – nuo saulės šviesos suirusios ir trupančios vos Kiti herojai ir jų istorijos yra padovanoti atsitiktinumų: pavyz- palietus, jos tampa subtilia dekoracija salėje vykstančiam veiksdžiui, 1994 m. Dariui Petruliui autostopu važiuojant iš Panevėžio mui. į Kauną sustojo baltas „vienuoliktas žiguliukas“. Nervingas, greičio pedalą spaudžiantis vairuotojas prisipažino buvęs stambios Kau- PSILIKONO TEATRAS no tekstilės įmonės sargu ir ką tik paleistas iš kalėjimo, kur sėdėjo už garsią, 1987–1988 m. spaudos plačiai nušviestą vagystę. 2005 m. Auksė ir Darius Petruliai įkūrė „Psilikono teatrą“, jo spekSargas mokėjo „mokestį“ fabriko valdžiai ir nebaudžiamas vogė taklių scenarijai dažnai kuriami bendradarbiaujant su pačiomis kooperatyvams taip reikalingus siūlus. Jam sekėsi puikiai, galėjo įvairiausiomis žmonių grupėmis: nuo sporto veteranų iki buvusių švaistytis pinigais, o vagystės byla tapo sargo karjeros viršūne. kalinių. Asmenines istorijas, dienraščių antraštes ir kitus kasdieJis didžiavosi išgarsėjęs. 1998 m. šis herojus rastas negyvas prie nybės tekstus „Psilikono teatras“ transformuoja į audiovizualinius Marijampolės automobilių turgaus, įtariama, nužudytas dėl skolų spektaklius. Jų aktoriai – miniatiūrinės silikono lėlės. Tai – gyvai, išmušinėjimo. priešais žiūrovo akis kuriama animacija. Lanksčių, tąsių silikono lėlių judėjimas filmuojamas ir projektuojamas kaip didžiulė, spalNustebino prieš porą metų atsitiktinai išgirstas buvusios Kauno vinga vaizdo projekcija, lydima gyvos muzikos. „Psilikono teatro“ Dirbtinio pluošto laborantės-veteranės, išdirbusios gamykloje 41 pasirodymai vyksta ne tik Lietuvos ir užsienio teatrų scenose, bet metus, pasakojimas. Dirbtinio pluošto fabriko kieme buvo cheminių ir meno nepaliestose vietose: daugiabučių kiemuose, sporto klubų atliekų vamzdis, iš kurio tekėjo įspūdingai atrodanti masė – spal- baseinuose, apleistose dykvietėse. vota, švytinti, tąsi. Vietinius rajono vaikus tas vamzdis masino – jie, sargui nematant, perlipdavo tvorą ir rinkdavo gražiai atrodančias CHUI chemines atliekas. Kartą sargui pagaliau pavyko pričiupti vaikus ir šie prisipažino, kad valgydavo vogtą masę kaip ledinukus... „Chui“ – tai perspektyvus trio iš Kroatijos, sukūręs gana savitą požiūrį į džiazą. Šokių ritmai, džiazo žodynas, energingas džiazo bei Šie subjektyvūs pasakojimai atveria kitokį tekstilės pramonės roko derinys ir bekompromisis atsidavimas muzikai kuria itin stiskerspjūvį. Spektaklyje „Plaukuota burna“ ekonomikos istorija tyri- prią jėgą, kuri pirmame grupės albume sproginėja nuo pradžios iki nėjama taikant meno instrumentus, tikintis atskleisti bendražmo- pat pabaigos. gišką kultūrinį turinį, surasti universalų išlikimo receptą, tinkantį šiuolaikinei visuomenei. Išskirtiniu skambesiu pasižymintis „Chui“ jau įsitvirtino Vidurio Europos muzikos scenoje. Muziką sukūrė ir spektaklyje gyvai groja džiazo trio „Chui“ iš Kroatijos – Tonis Starešinićius, Vojkanas Jocićius ir Janko Novoselićius 2013 m. pabaigoje „Dancing Bear Records“ išleido antrąjį grupės prisimena panašius ekonominius procesus, vykusius anuometinėje albumą, sulaukusį puikių atsiliepimų ir dar labiau sužavėjusį auJugoslavijoje. Auksė Petrulienė sukūrė silikoninius spektaklio he- gantį ištikimų gerbėjų ratą. Grupę sudaro trys garsūs Kroatijos rojus: nervingą Sargą, sterblines moteris – darbininkes, mokančias muzikantai: klavišiniais ir elektronika grojantis Tonis Starešinićius, vogtus siūlus paslėpti savo kūne. Pagrindinis herojus – pats fabri- saksofono ir elektronikos meistras Vojkanas Jocićius ir būgnininkas kas, niekad nemiegantis padaras, kurį nuolat užpildo tūkstantiniai Janko Novoselićius. pamainomis besikeičiančių darbininkų srautai.

123

124

Auksė Petrulienė. Spektaklio PLAUKUOTA BURNA personažas Nuotaukos autorius Darius Petrulis

Auksė Petrulienė. Personage of HAIRY HAIRY MOUTH performance Photo by Darius Petrulis

Auksė Petrulienė. Spektaklio PLAUKUOTA BURNA personažas Nuotaukos autorius Darius Petrulis

Auksė Petrulienė. Personage of HAIRY HAIRY MOUTH performance Photo by Darius Petrulis

125

CHUI trio: klavišiniais ir elektronika groja Tonis Starešinićius, saksofono ir elektronikos meistras Vojkanas Jocićius ir būgnininkas Janko Novoselićius

CHUI trio: Toni Starešinić – keyboards & electronica, Vojkan Jocić – sax & electronica, and Janko Novoselić – drums

HAIRY HAIRY MOUTH

Transformations of textile and energy – growth over several decades did not go away with the collapse of textile companies and gigantic industrial machines, but instead and downfall shattered into myriads of knitting co-operatives scattered across The project builds on the period of prosperity and downfall of the homes, basements and garages. This energy, like a powerful charge Lithuanian textile industry from 1960 to 1998 – the not so distant amassed by the industry, migrated to the personalities of textile times of cooperatives. Downfall and transformation is the most in- artists and prompted the rise of the conceptual phenomenon of teresting aspect of these economic processes. Energy accumulated textile art in Kaunas.

Psilicone Theatre (LT) & CHUI (HR) 126

The culmination and the breakdown of the planned economy, as well as the co-operative period, are revealed through the colourful personal stories and accounts of former textile industry workers. The archive of these stories collected by Darius Petrulis, along with his insights, became a script for Psilicone Theatre’s grotesque performance, Hairy Hairy Mouth.

via. The silicone characters were created by Auksė Petrulienė – the jittery factory guard and the marsupial female workers with an ability to conceal stolen yarn within their bodies. The main character is the factory itself – an ever-wakeful creature filled by changing shifts of workers.

Eventually empty and sleeping, the Synthetic Yarn Factory will be briefly woken by the actors and viewers of the Hairy Hairy Mouth. The premiere will take place in the film theatre of the factory – the former lair of Communist propaganda. The 1970s interior is still intact. The curtain of the screen has been decorated with the local fabric, and the special mechanism for opening the curtain is still operational. There is also the projection room with a steampunk machine and a huge ice-cream cart behind the scenes. Everything looks as if it was abandoned yesterday, except for the white drapes covering the windows – the fragile fabric has been disintegrated by sunlight Other characters and their stories were born from coincidences. For and makes subtle decoration for the action in the hall. example, when Darius Petrulis was hitchhiking from Panevėžys to Kaunas in 1994, he was picked up by a white Russian VAZ car. The PSILICONE THEATRE constantly speeding, fussy driver confessed to Darius that he had been a security officer of a big Kaunas-based textile company, and Psilicone Theatre was founded by Auksė Petrulienė and Darius had just been released from prison where he had done time for a Petrulis in 2005. The creation of the scripts often involves different notorious theft widely covered by the press from 1987 to 1988. The groups of people – from sports veterans to former convicts. Their guard had been paying a “fee” to the management of the factory for personal stories, newspaper headlines and other everyday texts are allowing him to steal yarn that was in high demand at the coopera- transformed by Psilicone Theatre into audiovisual performances. tives. He had done well for himself and the case became the pinna- The characters are miniature silicone dolls. The process is a kind of cle of his career. He was proud to have become famous. In 1998 the live animation created before the eyes of the audience. The movehero was found dead near the Marijampolė car market, supposedly ment of elastic, viscous dolls is filmed and projected as a huge colmurdered for unpaid debts. ourful video projection accompanied by live music. The shows of Psilicone Theatre take place on Lithuanian and foreign stages as Another shocking story was told by a former technician–veteran of well as in venues that are not specifically intended for art, such as the Kaunas Synthetic Yarn Factory, who used to work there for 41 spaces between apartment blocks, swimming pools of sports clubs, year. There was a pipe within the territory of the facility, used for and abandoned wastelands. disposal of chemical waste. The sludge looked quite impressive – it was colourful, glowing and viscous. No surprise, then, that local kids CHUI would secretly climb over the fence to collect it. When caught by the guard, they even confessed to using the waste as lollypop… Chui are an up-and-coming young trio from Croatia who have developed their own rather unique take on jazz. Their potent blend of These subjective accounts open up another dimension of the tex- dance club rhythms, jazz vocabulary, turbo-charged jazz/rock fusion tile industry. Hairy Hairy Mouth looks into the history of economics and an uncompromising commitment to groove permeates their through the tools of art, with the aim of exposing universal cultural first album from start to finish, and has them firmly entrenched as a content, and of finding a versatile recipe for survival, applicable to mainstay on the Central European music scene. At the end of 2013 modern society. their second effort was released by Dancing Bear Records to widespread critical acclaim and even greater enthusiasm from their dediThe music was composed and is performed live during the show by cated fan-base. Their all-star line-up brings together three of the top the jazz trio Chui from Croatia. Toni Starešinić, Vojkan Jocić and Janko cats on the Croatian scene: Toni Starešinić – keyboards & electronNovoselić recall similar economic processes in the former Yugosla- ica, Vojkan Jocić – sax & electronica, and Janko Novoselić – drums. The characters of the show came from accounts of the pioneering textile industry designers Veronika Dabkienė (born in 1927), Rūta Jakubonienė (born in 1930) and Zinaida Dargienė (born in 1936). These former textile workers took part in the establishment of major factories and encoded the industrial breakthrough through the language of art. The surrealism of the planned economy, reflected in their memories, was the main inspiration behind the visuals of the show.

127

KONSORTIUM (DE) 128

Iš ciklo „Atskyrimas“, 2015 Skaitmeninė spauda ant audinio

From cycle “Division”, 2015 Digital print on fabric

„Konsortium“ 2004 m. įkūrė trys vokiečiai Larsas Breueris (g. 1974 m. Achene), Sebastianas Freytagas (g. 1978 m. Hanoveryje) ( KONSORTIUM grupės Lars Breuer, Sebastian Freytag, ir Guido Münchas (gimė 1966 m. Esene). Po studijų Diuseldorfo Guido Münch ) specifinės vietos projektai BUVUSIAME dailės akademijoje „Konsortium“ labiausiai išgarsėjo kaip projektų erdvė tuomet nemadingoje rytinėje Diuseldorfo dalyje. Surengusi „DROBĖS“ FABRIKE 75 parodas galerija 2010 m. užsidarė, bet grupė ir toliau organizuoja parodas bei kuria naujus darbus visame pasaulyje. „Konsortium“ meninė veikla grindžiama trijų menininkų dialogu. Ji byloja apie meno istoriją ir atspindi įvairias meninės išraiš- Garsiausios asmeninės „Konsortium“ parodos buvo „Golden Dream kos linijas. „Konsortium“ veiklai ypatingą įtaką daro modernizmo Construction“ galerijoje „House of Art“, Česke Budejovicuose, Čekišaknys. Sudėtingose instaliacijose naudojamasi tokiais šaltiniais joje (2013 m.), „Spaceinvader“ galerijoje „Karst“, Plimute, Jungtinėje kaip nespalvota ir abstrakti tapyba, bet taip pat vaizduojamuo- Karalystėje (2012 m.), „exit open sale“ galerijoje „Schau Ort“, Ciuju menu ir raštais. „Konsortium“ darbai neretai grindžiami tekstu riche, Šveicarijoje (2011 m.), „Mastercopy“ Porio meno muziejuje, ir filmuota medžiaga. Jiems būdingos bei siektinos savybės yra Suomijoje (2010 m.), „Schwarz“ galerijoje „RMIT“, Melburne, Austraskirtingų sudedamųjų dalių deriniai, nevienalytiškumo konfliktas, lijoje (2009 m.), ir „Eurostyle“ galerijoje „The Suburban“, Čikagoje, sąmonės žlugimas ir interpretacijų tyla. Dėl to erdvė ir jos istorija JAV (2009 m.). atveria svarbias galimybes tvarkai ir nuosekliai visumai. Taip pat „Konsortium“ dalyvavo grupinėse parodose Morsbroicho „Jokių iliuzijų ir fantastiškų idėjų apie mus ir likusį pasaulį! Pripil- muziejuje Lėverkuzene, Vokietijoje (2010 m.) ir ZKM muziejuje dėme ištuštintus meno istorijos kiautus ir atgaivinome jos šūkius. bei Šiuolaikinio meno muziejuje Karlsrūhėje, Vokietijoje, 2008 m. Modernistinės utopijos tapo mūsų leitmotyvais, mūsų neapykan- 2014-aisiais „Konsortium“ dalyvavo Miulhaimo dailės muziejaus, tos ginklais. Iš praeities blyškiai švytintis nusivylimas. Nesibai- Marlio skulptūros muziejaus ir Bochume esančio Rūro universiteto giantys atsisveikinimai su Hegeliu ir Adu Rainhardu – nei pakarti, meno kūrinių kolekcijos jungtiniame projekte. nei paleisti, tiesiog tvirtai įsikibę į pačią pabaigą. Mūsų moralinis kodas – tai beviltiškas iššūkis, pasididžiavimas išsisėmusiais ir at- „Konsortium“ ne tik rengė parodas buvusioje projektų erdvėgimusiais šūkiais, kuriuos metame ištikimiems konceptualistams. je 2004–2010 m., bet ir suorganizavo grupinę parodą Sidnėjaus Mūsų darbai – tai pavargusios liepsnos, deginančios viską savo meno koledže 2009 m., jungtinę parodą Diuseldorfo parodų rūkelyje. Niekas nėra šventa. Savybės yra ne kas kita kaip baimingas muose ir galerijoje „Kunst im Tunnel“ 2007 m., taip pat 2014 m. su paskutinis patepimas nuskurdėliams estetams, kurių širdys tebė- Porio dailės muziejumi dalyvavo dviejų dalių kuravimo projekte ra įsikibusios kompozicijos. Jie verti gailesčio. Tegul neišmanėliš- „Dystotal“ ir rengiasi kitam projektui su Liudviko forumu Achene, kai ir baimingai mėgaujasi savo aklu svaiguliu, tegul guodžiasi Vokietijoje, 2016 m. naminiuose akvariumuose. Mes palaidojome savo tikėjimą ir toliau narsiai kaunamės, žinodami, kad į pakaušį kvėpuoja neišven- Be dalyvavimo „Konsortium“ veikloje Larsas Breueris, Sebastianas giamas pralaimėjimas. Iškelkime vėliavas ir atsiliepkime į Marsijo Freytagas ir Guido Münchas užsiima ir asmenine kūryba. šauksmą! Jokių iliuzijų, tik tuščios formos ir negyvi šūkiai.“ Projektas įgyvendinamas kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Sebastianas Freytagas, „ Konsortium“ menų galerija „101“.

ATSKYRIMAS ir PRIJUNGIMAS

129

DIVISION and ADDITION

Founded in 2004 by Lars Breuer (*1974 in Aachen DE), Sebastian Freytag (*1978 in Hanover DE) and Guido Münch (*1966 in Essen KONSORTIUM group ( Lars Breuer, Sebastian Freytag, DE). Following overlapping studies at the Kunstakademie DüsselGuido Münch, DE ) site specific projects AT [ POST ] dorf, Konsortium was best known for their project space on the FACTORY DROBĖ then-unfashionable east side of Düsseldorf. After seventy-five exhibitions, the gallery shut in 2010, yet continues to organize exhiThe art practice of KONSORTIUM is based on a dialogue between bitions and produce new work worldwide. the three collaborating artists. It refers to the history of art and reflects various threads of art expressions. The roots of modern- Their solo exhibitions include Golden Dream Construction, House of ism, in particular, have a deep impact on the work of KONSORTI- Art, České Budějovice CZ (2013); Spaceinvader, Karst, Plymouth UK UM. In their complex installations they draw on sources such as (2012); exit open sale, Schau Ort, Zürich CH (2011); Mastercopy, Pori monochrome and abstract painting, but also the figurative or pat- Art Museum, Pori FI (2010); Schwarz, RMIT Gallery, Melbourne AU tern-like. KONSORTIUM works are text-orientated and film-based. (2009); Eurostyle, The Suburban, Chicago US (2009). The combination of different elements, the clash of heterogeneity, the collapse of sense and the hush of interpretation is intended in Konsortium have also participated in group exhibitions at Museum their practice and as the goal of their activities. Hereby the space Morsbroich, Leverkusen DE (2010) and Museum ZKM / Museum of and its history provides the important possibility for order and a contemporary art, Karlsruhe DE (2008). In 2014 Konsortium was coherent total. part of a common project of Kunstmuseum Mühlheim DE, Skulpturmuseum, Marl DE and Art collection of the Ruhr-University, Bo”No illusions, no fantastic ideas about us and the rest of the world! chum. We have slaked the emptied husks of art history and revived its slogans. Modernist utopias are our leitmotifs, each one a weap- In addition to their former project space (2004-10), Konsortium has on of our hatred. Disappointment, pallidly radiating from the past. organised group exhibitions at Sydney College of the Arts (2009), a Wallowing in valedictions with Hegel and Ad Reinhardt, no fare- joint exhibition at the Kunsthalle Düsseldorf and Kunst im Tunnel well and no departure—just holding firm to the very end. It’s all (2007), and are in preparations for Dystotal, a two-part curatorial about attitude, not form! No content, no form. Only lost gestures project with the Pori Art Museum (2014) and the Ludwig Forum, of times gone by. Our ethos is desolate defiance, the pride in the Aachen DE (2016). rebirth of exhausted slogans that we hurl at the faithful Conceptualists. Our works are tired flames that incinerate everything in Besides their collective projects, Lars Breuer, Sebastian Freytag their tracks. Nothing is holy. Qualities are nothing other than the and Guido Münch, the three artists of Konsortium, are working on frightened, succouring unction of those destitute aesthetes with their individual careers. hearts still set upon composition. They are to be spared—let them stir from their blind intoxication, clueless and fearful; let them Project is implemented in collaboration with Vytautas Magnus console themselves in their domestic aquaria. We have buried our University’s Art Gallery 101. faith and battle proudly on, demise a certainty breathing down our necks. Let’s hoist our flags and rally to Marsyas’ call! No illusions, only empty forms and dead slogans.“

Sebastian Freytag, Konsortium

130

Iš ciklo „Atskyrimas“, 2015 Skaitmeninė spauda ant audinio

From cycle “Division”, 2015 Digital print on fabric

131

TAŠKUOTA. 2014 Foto atspaudas, 30x45 cm

POLKA DOT. 2014 Photoprint 30x45 cm

PAGAMINTA KAUNE

Specifinės vietos projektas BUVUSIAME „DROBĖS“ FABRIKE

Guda Koster 132

Olandų menininkei Gudai Koster drabužiai reiškia daugiau, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Savo kuriamose instaliacijose, gyvose skulptūrose ir fotografijose Amsterdame gyvenanti kūrėja gvildena su mada susijusias temas. Ji yra tikra „pasidaryk pats“ tipo menininkė, pradedant drabužių bei dekoracijų sukūrimu ir baigiant nuotraukomis, kuriose fotografuoja pati save.

MADE IN KAUNAS

MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ. 2014 Foto atspaudas, 50x75 cm.

SLEEPING BEAUTY. 2014 Photo print, 50x70 cm.

SITE SPECIFIC PROJECT AT [POST]FACTORY DROBĖ For Dutch artist Guda Koster, there’s more to clothing than meets the eye. Through her installations, living sculptures and photos, the Amsterdam-based creative explores the fashion theme through ground-breaking lenses. From sewing the clothes and building the set to taking the photos she appears in, she is a true Do It Yourself kind of artist.

133

Stovint prieš neįtikėtinus ir siurrealius Gudos kūrinius, atskleidžiančius jos nemenką meistriškumą ir išskirtinį dėmesį smulkmenoms, įprastai ateina mintys apie kūrybinį procesą. „Kūrinį gali įkvėpti raštuota medžiaga, rasta turguje, arba jis gali atsirasti iš idėjos, – aiškina Guda. – Idėja gali būti fantastiška, tačiau jos įgyvendinimas dažnai sudėtingas.“ Norint pasiekti tokių stulbinančių rezultatų, nuolatos reikia tobulinti drabužio dizainą, dekoracijos ar instaliacijos detales.

Vienas iš jos labiausiai atpažįstamų ženklų yra daiktais arba kaukėmis uždengti veidai. „Veidas yra toks reikšmingas, kad jis atitraukia dėmesį 134

Guda Koster. 2015 Foto atspaudas. Dydis kintamas

Guda Koster. 2015 Photo print. Dimensions variable

nuo kitų svarbių dalykų, pavyzdžiui, drabužių formos, raštų ar kompozicijos“, – komentuoja ji. Kai nesimato veido, žmogaus figūra tampa ne žmogiška, o veikiau skulptūriška, taigi žiūrovų dėmesys sutelkiamas į raštus, medžiagas ir aplinką. Šiuo metu gyvenanti ir kurianti Amsterdame, Guda yra surengusi nemažai parodų visoje Olandijoje, taip pat ir kitose Europos šalyse. „Idol“ žurnalas – Margherita Maspero, 2014

In front of Guda’s unexpected, surreal artworks – showcasing a good deal of craftsmanship and attention to detail – wondering about the creation process comes naturally. “A work may start with the pattern of a fabric found on the market or it may start with an idea,” Guda explained to IDOL. “The idea may seem fantastic, but the implementation is often inadequate”. To achieve such stunning visual results, constant adjustments to the designs, the sets or the installations are in order.

Covered faces, either with objects or masks, are one of her signature motifs. “The face is so important that it distract you from other

NUSMUKĘS GYVENIMAS. 2015 Foto atspaudas, 50x70 cm

A DECADENT LIFE. 2015 Photo print, 50x75 cm

things, like the shape of the clothes, the patterns or the composition,” Guda commented. “When you can’t see the face, the human figure is dehumanized into a sculpture, and viewers’ attention can stay focused on patterns, fabrics and general atmospheres.” Currently working in Amsterdam, Guda has showcased her work across the Netherlands and elsewhere in Europe. Idol Magazine - Margherita Maspero, 2014

135

Work‘n‘Fun

SPECIFINĖS VIETOS INSTALIACIJA [POST]INDUSTRINĖSE „DIRBTI- SITE SPECIFIC INSTALLATION IN [POST]INDUSTRIAL SPACES OF NIO PLUOŠTO“ ERDVĖSE DIRBTINIS PLUOŠTAS Jau daug metų skirtinguose žemynuose medžioju žmogaus sukurtus ir apleistus objektus. Juose randu ne žmogaus dabartį, o praeitį – vietoje vienos akimirkos bandau užčiuopti visą veiksmų seką, istoriją – kodėl pastatai yra apleisti, kada ir kas ten vyko, kas lankėsi, kokiomis nuotaikomis dalinosi ten brazdantys žmonės...

For a number of years now I have been hunting for objects created and abandoned by man on different continents. In them I find not the presence of man, but the past – instead of one moment I try to grasp a whole sequence of actions, their history – when and why these buildings were abandoned, what happened here, who visited them, what moments people who stayed here shared with Naktimis vienam vaikštant po neaprėpiamo dydžio fabrikus, juose each other... tarsi sukasi filmas – pusiau dokumentinis, pusiau mano išgalvotas. Didžiausias iššūkis buvo sujungti šiuos, atrodytų, skirtingus pasau- Walking around these immense factories alone at night I see a film lius į vieną kadrą. Tamsoje fotografuodamas emociškai stipriausius rolling in front of my eyes – a sort of documentary, half of it imvietovės taškus, nušviečiu erdvę spalvotomis blykstėmis. Tai kūri- agined by me. The biggest challenge, it seems, is to connect these nius daro tragikomiškus. different worlds in one shot. When shooting the most emotionally affective locations in complete darkness I light them with colourKauno bienalėje ne tik sujungiu dokumentiką su asmenine vizi- ed flash. This makes the works seem tragicomic. ja, bet ir pateikiu rezultatą realioje erdvėje, „Dirbtinio pluošto“ fabrike – vienadieniame muziejuje. Fabriko patalpose esančiuose For Kaunas Biennial I will not only combine documentary with my tarybinių laikų biuruose eksponuosiu darbus iš vietų, kuriose darbo own vision, but I will also present the result in an actual space – žmonės ilsėdavosi ir reabilituodavosi. Dirbtinis pluoštas factory – in a temporary museum. Inside the factory premises, with its offices from the Soviet era, I will exhibit Eksponuojamose fotografijose nėra nė vieno portreto, nors žmo- works from places where workers used to rest and relax. gaus būtis ir įtaka aplinkai mano kūryboje itin svarbios. Ši ekspozicija laviruoja po laiką ir erdvę, nors tai tėra viena dimensija. The photographs on display are not portraits, although the presence of humans and their impact on the environment is very important in my works. This exhibition mediates between time and space, although it is only in one dimension.

Ignas Maldžiūnas 136

Iš ciklo WORK’N’FUN. 2015. Fotografija

From cycle WORK’N’FUN. 2015. Photography

137

138

139

KABINETAS ELEONORAI ATMINTI

SPECIFINĖS VIETOS INSTALIACIJA [POST]INDUSTRINĖSE „DIRBTINIO PLUOŠTO“ ERDVĖSE Eleonora Grašienė, chemikė, Spalio 50-mečio dirbinio pluošto gamyklos darbuotoja. Tarybinėje santvarkoje moters išradėjos ir racionalizatorės vaidmuo buvo svarbus. Moteris turėjo kelti Lietuvos

pramonę, spėti našiai dirbti, dalyvauti visuomeninėje ir užklasinėje veikloje, sportuoti, auginti vaikus, prižiūrėti namų ūkį, būti gera šeimininkė, pasitempusi ir graži. Tokios mūsų moterys, mamos, išauklėtos sovietinės sistemos, iki šiol stebina savo gebėjimais. Jau 23 metus šios moters, mamos, nebėra tarp mūsų. Kabinetasmuziejus – tai sustabdytas laikas. Pojūtis, kad čia ką tik – prieš kelis dešimtmečius – žmogus dirbo, pakilo nuo savo darbo kėdės laboratorijoje ir išėjo, palikęs užšaldytą laiką.

Monika Žaltauskaitė-Grašienė 140

Nuotraukos iš Eleonoros Grašienės asmeninio albumo, atskleidžiančios tekstilės pramonėje dirbančios moters darbo ir poilsio aplinką aštuntajame dešimtmetyje

Photos from personal archive of Eleonora Grašienė reveals a normative environment of work and leisure of women working in textile industry sector in seventies

A CABINET “IN MEMORY OF ELEONORA”

Eleonora Grašienė was a chemist and a worker at the 50th Anniversary October Revolution Dirbtinis pluoštas factory. Women who were inventors and innovators played an important part in the Soviet political system. Women had to work to advance the Lithuanian economy, achieve high productivity, participate in social activities, actively take part in extracurricular activities and sports, bring up children, look after the household, be good housewives, gracious and beautiful. Such were our women, mothers, who were educated under the Soviet rule, and even now they surprise us with their abilities. For 23 years now, this lady, mother, has no longer been with us. The cabinet-museum is where time stands still. There is a sense that a few decades ago this woman was working here, and that she stood up from her chair in the laboratory and left, leaving behind objects frozen in time. 141

O R

LEWBEN ART FOUNDATION P lt

LEWBEN ART FOUNDATION PRISTATO

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijA

I A

142

T LEWBEN ART FOUNDATION P S

E E

LEWBEN ART FOUNDATION PRESENTS

M. Žilinskas art gallery at M. K. Čiurlionis National Museum of Art

143

Lewben Art Foundation

The Lewben Art Foundation, founded by the Vilius Kavaliauskas Private Foundation, is a non-governmental organisation which is a part of the Lewben Group, an international provider of financial, tax, asset, transaction, management consulting, finance and accounting services. The foundation manages a collection of Lithuanian and international art from the end of the 18th century to the present day. In addition to paintings, which dominate the collection, there are large amounts of graphic works, photographs, sculptures and installations. The Lewben Art Foundation organises exhibitions and publishes books on art, in collaboration with art researchers, curators, artists, and cultural and art organisations.

VšĮ „Lewben Art Foundation“, įsteigta „Vilius Kavaliauskas Private Foundation“, – nevalstybinė institucija, tarptautinės įmonės „Lewben Group“, konsultuojančios finansų, mokesčių, turto, sandorių ir verslo valdymo klausimais bei teikiančios finansų tvarkymo ir apskaitos paslaugas, dalis. Šis fondas administruoja solidžią meno kolekciją, kurioje sukaupti Lietuvos ir užsienio menininkų kūriniai, sukurti nuo XVIII a. pabaigos iki šių dienų. Be tapybos, sudarančios kolekcijos branduolį, didelę dalį užima grafikos, fotografijos, skulptūros darbai bei instaliacijos. Bendradarbiaudama su dailėtyrininkais, kuratoriais, menininkais ir kitomis kultūros bei meno organizacijomis, „Lewben Art Foundation“ organizuoja parodas, leidžia meno albumus.

„Lewben Art Foundation“ yra VšĮ Lietuvos išeivijos dailės fondo, kurio tikslas – sistemingai tyrinėti išeivijos dailę ir grąžinti kūrinius į tėvynę, steigėja. Lietuvos išeivijos dailės fondo administruojamą kolekciją sudaro Lietuvos išeivių darbai nuo XIX a. pradžios iki šių dienų.

The Lewben Art Foundation established the Lithuanian Expatriate Art Foundation, which seeks to systematically explore the art of the diaspora and return it to the homeland. The collection managed by the Lithuanian Expatriate Art Foundation consists of works by members of the Lithuanian diaspora from the early 19th century to the present day.

„Lewben Art Foundation“ veiklą nuolat papildo nauji kultūriniai ir edukaciniai projektai bei naujos kultūrinės iniciatyvos. 2013 m. „Lewben Art Foundation“ tapo įstaigos „Artnews“, kuri valdo tokius projektus kaip artnews.lt, artbooks.lt, „Kita / fotografija“ bei „Echo Gone Wrong“, steigėja.

A. Tumėno g. 4, rytinis įėjimas, 10 aukštas / A. Tumėno St. 4, East Entrance, Floor 10 LT-01109 Vilnius, Lietuva / Lithuania Tel. +370 5 264 4741 art@lewben.com www.lewbenart.com 144

The Lewben Art Foundation is constantly supplementing its activities with new cultural and educational projects, as well as new cultural initiatives. In 2013, it became a founder of the public enterprise Artnews, which manages projects such as artnews.lt, artbooks.lt, Kita/ fotografija and Echo Gone Wrong.

Francesca Ferrarini lt

TINKLINIAI SUSIDŪRIMAI ATSIJUNGUS

Pristato: „Lewben Art Foundation“ Mąstant apie Kauno bienalės temą ir N. Bourriaud žodžius, kuriais jis apibūdino savo parodą, išsyk kilo mintis apie pokalbį tarp tapytojų, kurie yra toliausiai nuo skaitmeninių technologijų, ir menininkų, kurie savo darbams naudoja technologijas bei internetą. Tada pagalvojau apie trečią šių kontaktų šalį – mus. Šiandien dėl skaitmeninių technologijų ir pasaulinio žiniatinklio, kad ir kur eitume, mus bombarduoja atvaizdai. Plokšti dvimačiai atvaizdai, kuriuos dažniausiai pamatome kompiuteriuose. Mus supa realus pasaulis, veikiamas pakeistų savo paties atvaizdų. Visiškai nesvarbu, ar kada nors buvote Karibų jūros salose, nes vis tiek žinote, kaip jos atrodo. Nesvarbu, ar kada nors savo akimis regėjote Alighiero Boetti žemėlapį, nes jo dygsnius galite suskaičiuoti „Google Art Project“ svetainėje. Galima sakyti, kad skaitmeninės technologijos, leidžiančios lengvai redaguoti atvaizdus, ir žiniatinklis, atvėręs sklaidos galimybes, pakeitė mūsų santykį su atvaizdu ir neišvengiamai su estetika bei menu apskritai. Ėmėme vartoti atvaizdus. Yra du esminiai klausimai. Pirma, ar atvaizdų vartojimas daro poveikį menui? „Lewben Art Foundation“ paroda pasakoja apie vienos kartos menininkus, kurie tiria naują atvaizdo estetiką, žaidžia medžiagomis, išvaizda ir figūromis. Internetas ir skaitmeninės technologijos padarė įtaką ne tik tam, kaip matome figūras mes, bet ir tam, kaip jas mato menininkai, vertindami ir klasikines meno formas, kaip antai tapybą bei skulptūrą, ir meną, kuriamą taikant pažangiausias technologijas. Jie verčia mus susimąstyti apie požiūrį į meną apskritai: dažniau naudojame meno kūrinių atvaizdus nei pačius kūrinius, esame priklausomi nuo „Instagram“, tapome skaitmeniniais kolekcininkais. Skaitmeninės technologijos mums atveria galimybę lengvai pasiekti, panaudoti, keisti, išsaugoti ir redaguoti informaciją ir duomenis apskritai. Šios technologijos naudingos ir leidžia siekti naujų meno pasaulio paribių, tačiau, vartodami atvaizdus, rizikuojame mirti nuo persisotinimo.

kaip antai „internetinis menas“ arba „pointernetinis menas“, bandoma apibrėžti menininkus, analizuojančius ryšius tarp duomenų ir realaus gyvenimo. Evoliucija vyksta taip sparčiai ir yra tokia sudėtinga, kad iš tiesų šie apibūdinimai pernelyg santūrūs. Jie neapima ir iki galo neapibūdina dabar vykstančių procesų. Negaliu atsakyti į šį klausimą, bet tikrai netrūksta peno apmąstymams ir erdvės tyrinėjimams, kas gali laukti vėliau. Apie tai kalbama 2013 m. parašytame Hito Steyerl tekste „Per daug pasaulio. Ar internetas mirė?“1 Įdomiausias klausimas, kurį užduoda menininkė, skamba taip: „Kas nutiks internetui, kai jis nustos būti galimybe?“ H. Steyerl tvirtina, kad internetas nemirė, bet po truputį atsijungia. „Duomenys, garsai ir atvaizdai peržengia duomenų kanalų ribas ir ima materializuotis. Tačiau jie yra pergrupuoti, pametę tikslą, nesuprantantys savo paskirties, įgiję netinkamą formą ir spalvas. Visus šiuos veiksmus atlieka nuo žiniatinklio atsijungę vartotojai. Matome, kad, pamynęs idėją tiesiog dalytis nieko nekeičiant, net pats internetas atrodo nejaukiai. Akivaizdu, kad jis stebimas ir monopolizuotas, jį cenzūruoja sveikas protas, autorių teisės, kontrolė ir konformizmas.“ Taigi, iš esmės internetinis požiūris į daiktus ir reiškinius persikelia į realų gyvenimą. „Internetas tęsiasi net atsijungus. Kaip gyvenimo būdas, stebėjimas, gamyba ir organizacija, visiškas tam tikros formos vojerizmas drauge su maksimaliu neskaidrumu.“ Galima sakyti, kad internetas tapo aplinka ir egzistuoja net atsijungus. Svarbiausia H. Steyerl mintis – mes negalime suprasti pasaulio nesuprasdami judėjimo ir nejudančių atvaizdų formų: kad ir į ką žiūrėtume, tai tebus montažo rezultatas, kuriame viskas pakeista, o gal net keičiama realiu laiku. Parengta laisvai apyvartai. Kuratorė – Francesca Ferrarini. Parodos menininkai: Ianas Chengas, Gabriele’is De Santisas, Nickas Darmstaedteris, Mohamedas Namou, Deimantas Narkevičius, Simonas Denny.

Antrasis klausimas – kas mūsų laukia vėliau, po „duomenų amžiaus“? Šiandien neįmanoma atskirti skaitmeninimo (duomenų konvertavimo) nuo interneto (duomenų sklaidos). Tam tikromis sąvokomis,

1 http://www.e-flux.com/journal/too-much-world-is-the-internet-dead/ 145

Francesca Ferrarini

NETWORKED ENCOUNTERS OFFLINE

Presented by: Lewben Art Foundation While approaching the theme of the Kaunas Biennial and the words of Nicolas Bourriaud on his exhibition, I thought immediately of a conversation between painters (the most opposed to digitalisation) and artists who use technology and the internet in their work. And then I thought about the third party in these encounters: all of us. Today, thanks to digitalisation and the web, we are bombarded by images everywhere we go; and all these images are flat two-dimensional images, which we see mostly on computers. We are surrounded by a real world that is influenced by edited images of itself. It does not matter if we have never been to the Caribbean: we know what it looks like. It does not matter if we have never seen Boetti’s map in reality: we can count the stitches on Google Art Project. To sum it all up, we could say that digitalisation (and the easy possibility of editing images), and the web (which has made diffusion possible), have changed our relations with the image, and inevitably our relations with aesthetics and art: we consume images. There are two main questions: first, has art been affected by the consumption of images?

as Net Art or post internet art, that try to identify artists working on the relationship between data and real life. Evolution is so fast and complex that these labels are really too modest to include and describe what is going on. I have no answer to this question; however, there is food for thought in investigating what could be next, and this is an essay written in 2013 by Hito Steyerl, entitled ‘Too Much World: Is the Internet Dead?1 The most interesting question examined by the artist is: “What will happen to the internet after it stops being a possibility?” Hito Steyerl states that the internet is not dead, but that it has started to move offline. “Data, sound and images surpass the boundaries of data channel, and manifest themselves materially. But they are reshuffled: they miss their target, misunderstand their purpose, and get the shape and colours wrong. All these actions are made offline by users, and beyond killing the idea of pure sharing without manipulating, we all see that the internet feels awkward too. It is obviously completely surveyed, monopolised, and sanitised by common sense, copyright, control and conformism.” So, basically, what happens is that the internet approach to thing moves into real life. “The internet persists offline as a mode of life, surveillance, production and organisation, a form of complete voyeurism, coupled with maximum non-transparency.” Let’s say the internet has started to be an environment, and it also exists offline. A key reflection Steyerl makes is that we cannot understand our world without understanding forms of moving and still images: whatever we look at every day is the result of post-production, where everything is edited, and possibly in real time. Ready for free circulation.

The exhibition of the Lewben Art Foundation is about the encounter by a generation of artists who have been investigating the new aesthetics of the image, playing with materials, appearances and figures. The internet and digitalisation have influenced not only the way we all approach figures, but also the way artists do, on one hand, with the most classic forms of art, such as painting and sculpture, and on the other hand, using the latest technologies. They make us think about our approach to art in general; we use more pictures of Curator – Francesca Ferrarini. art than art itself, we are addicted to Instagram, and we are digital- Artists: Ian Cheng, Gabriele De Santis, Nick Darmstaedter, Mohamed ised collectors as well. With part of the digitalisation progress, we Namou, Deimantas Narkevičius, Simon Denny. can easily access, use, manipulate, save and edit information and data in general. It is useful, and it makes it possible to open up the frontiers of the art world; however, as ‘image consumers’, we risk dying of the surfeit. The second question is: what will be next, after the ‘data era’? It is impossible nowadays to separate digitalisation (converting data) from the internet (data diffusion). There are some labels, such 146

1 http://www.e-flux.com/journal/too-much-world-is-the-internet-dead/

CEO & Ceong (etiudas Nr. 2), 2014 Gyva simuliacija, garsas Neribota trukmė Lewben Art Foundation, Pilar Corrias Gallery ir menininko nuosavybė Nuotraukos autorius Andy Keate’as Instaliacija Phantom Limbs, Pilar Corrias Gallery, Londonas, 2014 m. birželio 27 d.–rugpjūčio 1 d.

CEO & Ceong x), 2014 Live simulation, sound Infinite duration Courtesy of the Lewben Art Foundation, Pilar Corrias Gallery and the Artist Photograph: Andy Keate Installation in Phantom Limbs at Pilar Corrias Gallery, London, 27 June – 1 August 2014

Ian Cheng 147

Gabriele De Santis 148

Rūta Meilutytė, 2015 Gipso kolona, riedlentės ratai, 130x25x25 cm Vienetinis darbas Lewben Art Foundation, Frutta (Roma) ir menininko nuosavybė Nuotraukos autorius Jeffas McLaneris

Rūta Meilutytė, 2015 Plaster column mounted on skateboard wheels, 130x25x25 cm Unique Courtesy of the Lewben Art Foundation, Frutta (Rome) and the Artist Photograph: Jeff McLaner

Vilius, 2014 Marmuras, akrilas, rÄ&#x2014;mas, 122x 92x4 cm Lewben Art Foundation, Frutta (Roma) ir menininko nuosavybÄ&#x2014; Nuotraukos autorius Roberto Apa

Vilius, 2014 Marble, acrylic, framed, 122x92x4 cm Courtesy of the Lewben Art Foundation, Frutta (Rome) and the Artist Photograph: Roberto Apa

149

Nick Darmstaedter 150

Arbaletas, 2013 Drobė, oksiduotas varis, 61 x 46 cm Lewben Art Foundation, Still House Group ir menininko nuosavybė Nuotraukos autorius Arūnas Baltėnas

CrossBow, 2013 Oxidized copper on canvas, 61 x 46 cm Courtesy of the Lewben Art Foundation, the Still House Group and the Artist Photograph: Arūnas Baltėnas

San Gennaro, 2013 Cinkuoto plieno plokštė, magnetai, 152,5 x 122 cm Lewben Art Foundation ir menininko nuosavybė Nuotraukos autorius Arūnas Baltėnas

San Gennaro, 2013 Magnets on galvanized steel panel, 152.5 x 122 cm Courtesy of the Lewben Art Foundation and the Artist Photograph: Arūnas Baltėnas

151

Mohamed Namou 152

Juoda kišenė, 2014 Drobė, mišri technika, akmuo, 125x90 cm Vienetinis darbas Lewben Art Foundation, Mor Charpentier Gallery ir menininko nuosavybė Nuotraukos autorius Arūnas Baltėnas

Black Pocket, 2014 Mixed media on canvas, stone, 125x90 cm Unique Courtesy of the Lewben Art Foundation, Mor Charpentier Gallery and the Artist Photograph: Arūnas Baltėnas

Geltona kišenė, 2014 Drobė, mišri technika, akmuo, 160x130 cm Vienetinis darbas Lewben Art Foundation, Mor Charpentier Gallery ir menininko nuosavybė Nuotraukos autorius Arūnas Baltėnas

Yellow Pocket, 2014 Mixed media on canvas, stone, 160x130 cm Unique Courtesy of the Lewben Art Foundation, Mor Charpentier Gallery and the Artist Photograph: Arūnas Baltėnas

153

Deimantas NarkeviÄ?ius 154

Kino takelio skambesys, 2011 Audiodarbas Galerie Barbara Weiss ir menininko nuosavybÄ&#x2014; Nuotraukos autorius Dario Lasagni

A Tang of Lomo Film, 2011 Audio performance Courtesy of Galerie Barbara Weiss and the Artist Photograph: Dario Lasagni

155

Simon Denny 156

Visa, ko reikia, yra duomenys – judantys vaizdai iš DLD 2012 Redux konferencijos, 2013 Besikartojantys gifai, LG.Philips 800x600 LCD ekranai 12.1“LB121S03-TL01 Kintantys dydžiai. Vienetinis darbas Lewben Art Foundation, T293 (Neapolis / Roma) ir menininko nuosavybė Nuotraukos autorius Maxas Reitmeieris Instaliacija WallRiss, Fribūras, 2013 m. spalio 5–20 d.

All You Need is Data – the DLD 2012 Conference Redux looped gifs, 2013 Looped gifs on LG.Philips 800x600 LCD Screen PANEL Displays 12.1“LB121S03-TL01 Dimensions variable. Unique Courtesy of the Lewben Art Foundation, T293 (Naples/ Rome) and the Artist Photograph: Max Reitmeier Installation at WallRiss, Fribourg, October 5 – 20, 2013

157

MENO REZIDENCIJŲ P

M A

R lt

158

MENO REZIDENCIJŲ PROGRAMA

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijA

R O G

E R

ARTIST RESIDENCY P EN

ARTIST RESIDENCY PROGRAMME

M. Žilinskas art gallery at M. K. Čiurlionis National Museum of Art

159

Sandra Kazlauskaitė

DAUGIATRUKMIAI SUSIDŪRIMAI: TARPDISCIPLININĖ GARSO, ATMINTIES IR VIETOS TYRIMO LABORATORIJA

Meno rezidencija „Daugiatrukmiai susidūrimai: tarpdisciplininė garso, atminties ir vietos tyrimo laboratorija“ – tai tarpdisciplininis Kauno bienalės kuruotas ir organizuotas meno rezidencijos projektas, kurio metu dvylika jaunų garso ir vaizdo menininkų iš skirtingų Europos šalių – Lietuvos, Italijos, Kroatijos, Graikijos, Norvegijos ir Danijos – susitinka dirbti ir bendradarbiauti kūrybinėje dirbtuvėje-laboratorijoje Kaune. Rezidencijoje menininkai kviečiami konceptualiai tirti ir nagrinėti apleistas Kauno architektūrines vietas ir erdves. Naudodami unikalų miesto architektūrinį paveldą (konkrečiai akcentuodami apleistus tekstilės fabrikus) kaip pagrindinį inspiracijos šaltinį, rezidencijos dalyviai, pasinaudodami grupinės tarpdisciplininės kūrybos galimybe, gimdo naujus garso bei vaizdo performansus ir instaliacijas. Pasitelkę unikalius kūrybinius susidūrimus, rezidencijos menininkai kviečiami atsižvelgti į sąvoką „daugiatrukmis“ (čia daugiatrukmį procesą suvokiame kaip pratęsto laiko sampratą; daugeriopos trukmės sambūvį esamuoju laiku), šiuolaikinio meno konteksto susietą su garsu, atmintimi ir vieta. Šis estetinis bei kontekstinis klausimas analizuojamas naudojant teorinio diskurso ir meno praktikos metodiką. Meno rezidencija „Daugiatrukmiai susidūrimai: tarpdisciplininė garso, atminties ir vietos tyrimo laboratorija“ vyksta 2015-ųjų rugsėjo ir spalio mėnesį Kaune, Lietuvoje. Rezidencijoje sukurtus darbus spalio pradžioje galima išvysti Kauno M. Žilinsko galerijoje ir skirtingose architektūrinėse erdvėse. Pasirinktieji apleisti Kauno tekstilės pramonės pastatai gali būti suvokiami kaip rezonuojantys griuvėsiai, garsinės ir vizualinės nuolaužos. Šios vietos, kupinos neužmirštamų istorinių, politinių bei socialinių linijų ir aidų, pasislėpusių tylos ir užmaršties gilumoje, vis dar egzistuoja po iš lėto nykstančiomis ir irstančiomis architektūros liekanomis. Pastatyti prieš karą arba sovietų, šie statiniai aidi savo chaotiška politine praeitimi, jų laikini garsiniai likučiai – reverberacija – jaučiami net šiandien. Naudodami garsinę akustiką ir eksperimentinius skambesius kaip abstraktų konceptualų įrankį, rezidencijoje dalyvaujantys menininkai kviečiami kūrybiškai eksploatuoti miesto socialinę bei politinę praeitį ir ją vėl atrasti architektūriniuose griuvėsiuose per šiuolaikinio konteksto prizmę. 160

Beieškant užmirštų istorijų ir prisiminimų, supančių paliktus Kauno pastatus, menininkai tuo pačiu metu konceptualiai susijungia su šiomis tekstilės erdvėmis, taip pratęsdami potencialią jų egzistavimo trukmę ir sujungdami nejudantį statišką būvį su greitai plaukiančia dabartimi, pristatydami naują konceptualią daugiatrukmių susidūrimų terpę, kurioje susitinka praeities, dabarties ir galimos ateities trukminės sąvokos. Eksperimentinio meno praktikos metodu (pagrindinis tyrimo būdas – tarpdisciplininės kolaboracijos laboratorija) atrinkti rezidencijos menininkai sukuria kūrybinę aplinką, dirbtuvę, kurioje daugiatrukmės problemos santykis su neišnykstančiais nebenaudojamų apleistų tekstilės fabrikų garso aidais yra tiriamas per susijungimą – tiesioginį buvimą su erdve, objektų atradimą, istorinius aspektus ir archyvinę medžiagą. Sujungiant ir sustatant skirtingas trukmines laiko variacijas (pratęstą dabarties esamąjį laiką, istorinį laiką ir abstraktų ateities laiką), projekto dalyviai rezidencijose yra kviečiami garsiškai įsitraukti ir susisieti su architektūrinėmis erdvėmis, išanalizuoti jų istorinį neišvengiamumą, susietą su dabartimi, ir iš šių konceptualių pamąstymų sukurti naujus meno kūrinius. Procese dalyvaujantys menininkai atranda ir konceptualiai priima šiuos pamirštus pastatus, – jų daiktines ir abstrakčias dalis, – o paskui, naudodami garso ir vizualinių menų disciplinas, sugrąžina juos į dabartį. Daugiatrukmės teorija ir garsas „Skirtingų laikų sambūvis, skirtingų būdų buvimas, sueitas su laiku, patirtas su neišvengiamu jausmu, įspėjančiu apie daugumos laiko rūšių ateinantį žlugimą; būtent tuo konkrečiu metu gimsta trečias, papildomas ir pats giliausias esminis jausmas: šiuolaikiškumo jausmas, kuris įkūnija gyvą buvimą su laiku – šiuolaikinį buvimą.“1 „Žodžio „šiuolaikinis“ prasmėje dabartis visada suvokiama daugiau negu viena vientisa laiko linija.“2 Mąstydamas apie daugiamačius šiuolaikinio meno praktikos darinius ir struktūras, meno profesorius ir istorikas Terry’s Smithas

nurodo, jog žodžio „šiuolaikinis“ reikšmė, kaip „dabarties“, „dabar“, arba „šio dabartinio momento“ teorinė reprezentacija, visada neatmetamai ir aksiomiškai pralenkia būtent to esamojo laiko tašką ir akimirką, taip nutįsdama į papildomus įmanomus laiko mastus3. Remiantis Smitho šiuolaikiškumo citata (pateikta viršuje), galima būtų teigti, jog dabarties laike iš tiesų egzistuoja skirtingi daugeriopi laikai, kurie dauginasi ir papildo save kiekvieną sekundę ir minutę, taip suformuodami komplikuotą skirtingų laikų ir trukmių tinklą. Todėl dabarties esamasis laikas, nuolatos prisirišantis prie praeities ir artėjančios ateities, skubiai pereina savo esamąjį momentą ir tampa ilgesne trukme4. Šiuolaikinis buvimas ir dėsniai sujungia heterogeninius laikus, periodus ir vietas, taip sukonstruodami daugeriopos egzistencijos supratimą, kuriame kontrastiški pasaulio elementai (trukminiai, erdviniai, tiesioginiai, istoriniai, būsimi ar suvokiami) pradeda susikirsti, sueiti arba aidėti.

sibaigiantys garsinių vibracijų trukdžiai praplečia architektūrinių struktūrų laiko ir erdvės santykį, taip praturtindama mūsų – kaip dalyvių ir emocionalių, kognityvių objektų – pasaulėžiūrą. Per skambančius kūnus, audiovizualinius prisiminimus bei iš technologijos naujovių atsiradusius estetinius objektus mus apsupantys vidiniai architektūros deriniai nuolatos siunčia garsinius pranešimus, aplink mus aidi, reverberuoja, išnyksta, pradingsta ir vėl atgimsta, taip sukurdami erdvę, kurioje garsas tampa neišvengiamas ir praplėstas. Mąstant apie daugiatrukmius susidūrimus, garsas, kaip teorinis diskursas ir praktinis įrankis, tampa kvintesencinis, nes jo konceptualaus prietaiso galimybės leidžia kvestionuoti mūsų suvokiamas architektūrines erdves ir vietas per garsinį ir audiovizualinį laiką. Jis daugiatrukmės, garsinės atminties bei vietos santykio analizę padaro galimą konceptualioje šiuolaikinėje aplinkoje.

Čia šiuolaikiniai būties ir laiko klausimai (giliai ištirti žymiuose Heideggerio leidiniuose)5 gali būti aproprijuoti su šių laikų meno praktika. Smithas demonstruoja ir pateikia skirtingus būdus, pagal kuriuos būtybė gali būti šiuolaikiniame pasaulyje: „būti su laiku arba pačiame laike, arba net tuo pačiu metu būti laike ir už laiko“6. Šie santykiniai apibrėžimai mus supažindina su skirtingo trukminio kintamumo hibridizacija, kuri yra plačiai aptikta šiuolaikinėje audiovizualinėje erdvėje (pasaulio konstrukcijoje) ir kontekstuose. Smitho pristatyta laiko ir šiuolaikiškumo perspektyva tampa naudinga analizuojant erdvės ir laiko tęstinumą meno praktikos kūrimo ir patirties procese – ši samprata leidžia susimąstyti apie daugiatrukmių susidūrimų tinklą. Jei laikiškumą pavyko pratęsti šio laikotarpio meno praktikoje, neišvengiamai kyla klausimas – kaip šiuolaikinių menų atstovai reaguoja į naujas nesustabdomai svyruojančias ir nuolatos augančias pratęstos trukmės formacijas, susietas su garsu, atmintimi ir vieta? Atsižvelgiant į garso sugebėjimą sklisti ir plėstis erdvėse ir aplinkoje (garso nutekėjimas per sienas, tarpus bei tolesnius atstumus) ir istoriją laiku (šis neišsisemiantis judėjimas vyksta per balsą, technologiją ir pasąmonę), taip įkūnijant mūsų kūnus, prisiminimus ir mus supančius materialius objektus, ar būtų įmanoma atrasti konceptualų ryšį tarp šiuolaikinio meno praktikos, garso, vietos ir aplinkos teritorijų naudojant pratęstos trukmės teoriją?

Pasitelkusi istorines vietas, tokias kaip apleisti Kauno tekstilės fabrikai, ši konceptuali daugiatrukmių susidūrimų laboratorija siekia atrasti hibridinį santykį tarp vietos, atminties ir garso kaip daugiatrukmį šiuolaikinėje meno praktikoje.

Garsas, kaip barjerų ir sienų skaldytojas ir naikintojas, istoriškai ir konceptualiai skverbėsi per erdves nuo pačių pirminių žemės formacijos akimirkų iki dabar7; mums sunku patirti bet kokią erdvę be tam tikros akustinės dimensijos8. Nors garsas yra laikina konstrukcija, kurios pradžią ar pabaigą sunku apibrėžti (ir jis staigiai atsiranda ir išnyksta), jis veiksmingai mobilizuoja vizualinių erdvių statiškumą ir paverčia jas kintančia erdvės ir laiko arena. Šie ne-

Dalyvaujantys menininkai: Simona Muzzeddu (IT), Hrvoslava Brkušić (HR), Valdemaras Manomaitis (LT), Yiorgis Sakellariou (GR), Steinar Yggeseeth (NO), Živilė Labutytė (LT), Paulius Rainys (LT), Bionics (Urtė Pakers ir Lina Pranaitytė, LT), Gintarė Minelgaitė (LT), Nikolaj Kynde (DK), Tadas Zaranka (LT). Rezidencijos vadovas – Jeremy Keenan Rezidencijos kuratorė – Sandra Kazlauskaitė

1 Terry Smith, What Is Contemporary Art?, University of Chicago Press, 2012, p. 34. 2 Terry Smith, Okwui Enwezor, Nancy Condee, Antinomies of Art and Culture: Modernity, Postmodernity, Contemporaneity, Duke University Press, 2008, p. 8. 3 Smith, What Is Contemporary Art?, p. 4. 161

4 Šis perėjimas iš esamojo laiko į bet kokį įmanomą laiką, kitaip tariant, pratęstą trukmę, jau yra teoriškai pristatytas garso meno praktikoje bei teorijoje. Christophas Coxas apibūdina šį pokytį straipsnyje „Nuo muzikos link garso: laiko buvimas garso mene“ (Caleb Kelly, ed., Sound, London: Cambridge, Mass: Whitechapel Art Gallery, 2010, p. 8090). Coxo nuomone, garsas, kaip sąvoka, gyvuoja už muzikos ribų, todėl jis pralenkia standartinį laiko konstruktą ir tampa pratęstos laiko trukmės patirtimi, kuri egzistuoja tekant laikui, o ne jam esant statiškam. Galima teigti, jog garso praktika yra viena iš tinkamų tyrimo taškų, kadangi šiuolaikiškumo kvestionavimas šiuolaikinio meno kūrimo kontekste taip pat paliečia sudėtingo laiko išdėstymo problemą. 5 Martin Heidegger, Being and Time: A Translation of Sein Und Zeit (SUNY Press, 1996). Gilesni pamąstymai apie meną gali būti aptikti Heidegger vėlesniuose leidiniuose, tokiuose kaip ‘The Origin of The Work of Art’ (1936), kuriame, filosofas pristato pagrindinę egzistencinę užduotį: naudoti meną (fenomenologijos būdu) tam, kad atrasti savęs esmę ir saves suvokimą pasaulyje per struktūrinio laiko susidūrimus. Šiuolaikinio meno kontekste šis Heideggerio pristatytas linijinis laiko buvimas yra problematiškas. Paaiškėja, kad santykis tarp būties (kaip statiško objekto) ir jo trukminės egzistencijos pasaulyje yra sudėtingas – daugeriopi laikai (praeities, dabarties, faktiniai, tiesioginiai, abstraktūs ateities ir kiti) ir erdvės susimaišė ir vienas kitą dažnai kompromituoja. Norint geriau suprasti Heideggerio požiūrį į meną ir laiką, galima sekti papildomas nuorodas ir leidinius, pavyzdžiui: Iain D. Thomson, Heidegger, Art, and Postmodernity, Cambridge University Press, 2011, 78. 6 Smith, Enwezor, and Condee, Antinomies of Art and Culture, 8. 7 Hillel Schwartz, Making Noise: From Babel to the Big Bang & Beyond, Zone Books, 2011, 2. 8 Barry Blesser and Linda-Ruth Salter, Spaces Speak, Are You Listening?: Experiencing Aural Architecture, MIT Press, 2009, 4.

Bibliografija Blesser, Barry, Linda-Ruth Salter, Spaces Speak, Are You Listening?: Experiencing Aural Architecture, MIT Press, 2009. Heidegger, Martin, Being and Time: A Translation of Sein Und Zeit, SUNY Press, 1996. Kelly, Caleb, ed. Sound, London: Cambridge, Mass: Whitechapel Art Gallery, 2010. Schwartz, Hillel, Making Noise: From Babel to the Big Bang & Beyond, Zone Books, 2011. Smith, Terry. What Is Contemporary Art?, University of Chicago Press, 2012. Smith, Terry, Okwui, Enwezor, Nancy, Condee, Antinomies of Art and Culture: Modernity, Postmodernity, Contemporaneity, Duke University Press, 2008. Thomson, Iain D., Heidegger, Art, and Postmodernity, Cambridge University Press, 2011.

162

Sandra Kazlauskaitė EN

COTEMPORAL ENCOUNTERS: INTERDISCIPLINARY APPROACHES TO SOUND, MEMORY, AND PLACE

Art Residency “Cotemporal Encounters: Interdisciplinary Approaches to Sound, Memory and Place” is an interdisciplinary art residency programme, during which twelve emerging sound and visual art practitioners from European countries, including Lithuania, Italy, Croatia, Greece, Norway, and Denmark, will come together to conceptually explore a number of disused architectural sites in Kaunas, Lithuania. Curated and organized by Kaunas Biennial 2015, the residency is being held between 21st September and 4th October 2015 in Kaunas, Lithuania. Using the city’s unique architectural heritage (specifically focusing on disused textile factories) as the main source of inspiration, the participating artists have been working in groups producing collaborative sound and audiovisual installations as well as performances. Through unique conceptual encounters, they have been encouraged to consider the notion of Cotemporality (a possibility of an extended time; coexistence of multiple temporalities within the present time) in relation to sound, memory, and place, as a theoretical discourse as well as practice. The final residency artworks can be witnessed at Kaunas Žilinskas Gallery as well as other architectural locations in Kaunas between 3rd and 4th October, 2015.

Using experiential art practice methods (interdisciplinary collaborative work is one of the chosen approaches), the residency artists have been scrutinizing the proposed issue of Cotemporality in relation to the ever-permeating sonic echoes of the disused textile factories, whether through its immediate or historical presence, or the archive material. By connecting and juxtaposing different variations of temporality (the extended duration of the present, historical time, or the abstract possible time of the future), the participants have sonically immersed themselves in one of the chosen disused architectural sites, questioned its historical inescapabilty in relation to the present, and have been producing new art works as a result. Through the immediacy of the spaces, as well as the abstract and material residues surrounding the sites, the artists have been discovering and conceptually absorbing the forgotten spaces, this way reviving them back to the present using the art of sound and the audiovisual. Cotemporality and Sound

“The coexistence of different temporalities, of different ways of being in relation to time, experienced in the midst of a growing sense that many kinds of time are running out, is the third, deepest sense of the The chosen disused buildings and sites could be perceived as res- contemporary: what it is to be with time, to be contemporary.”1 onating debris, echoing with their historical, political, and social narratives, hidden underneath the silences of the slowly disinte- “The word “contemporary” has always meant more than just the plain grating visual architectures. Built before or during the Soviet re- and passing present.”2 gime, the spaces reverberate with the chaotic political past; their temporal aural residues can be felt even today. Using sonics as a When referring to the convoluted formations of today’s art practicconceptual tool, the artists have been conceptually exploiting the es, professor and art historian Terry Smith points out that whenevcity’s socio-political history embedded in the architectural lefto- er referred to, “contemporary”, as a representation of the “present”, vers. Whilst re-collecting and construing the potential histories “now”, or “this particular moment”, axiomatically exceeds that preand memories surrounding the buildings, the artists have simul- cise temporal point or event.3 According to Smith’s description of taneously conceptually connected with the forgotten sites, in this Cotemporality above, the present contemporary time introduces a way extending their possible duration, and bringing the sites back possible coexistence of different temporalities within the time of out of their immobile state into the present, consequently intro- now, within this particular moment, this way multiplying and augducing a new conceptual environment of cotemporal encounters, menting itself, consequently forming a complex web of temporaliwhere past, present, and possible future coincide. ties. By persistently attaching itself to the past and the impending 163

future, it immediately goes beyond the current moment, and thus becomes duration.4 Contemporaneity aggregates heterogeneous times, periods, and places, this way constructing a notion of the multiple, where contrasting elements in the world (whether temporal, spatial, immediate, perceptual, historical, or impending) begin to intersect, converge, and reverberate.

residency programme explores the hybrid relationship between place, memory and sound as cotemporal in today’s art practice. Participating Artists: Simona Muzzeddu (IT), Hrvoslava Brkušić (HR), Barbara Raad (HR), Valdemaras Manomaitis (LT), Yiorgis Sakellariou (GR), Steinar Yggeseeth (NO), Živilė Labutytė (LT), Paulius Rainys (LT), Bionics (Urtė Pakers ir Lina Pranaitytė, LT), Gintarė Minelgaitė (LT), Nikolaj Kynde (DK), Tadas Zaranka (LT).

Here, the questions of the contemporary being and time (both explicitly scrutinized in Heidegger’s seminal publication)5 can be appropriated within the realm of today’s art practice. Smith demonstrates a number of distinct ways in which a being can be in the contemporary world: “being in or with time, even of being in and out of time at the same time”6. These relational definitions present us with a conglomerate of durational variables, located within an audiovisual space (the world), which enable us to interrogate the spatio-temporal continuum of making art and experiencing art: a network of cotemporal encounters. If temporality has become extended within art practice today, then, it is important to ask the question: how do contemporary artists respond to the new formations of the continuously waver- Residency Leader: Jeremy Keenan ing duration in relation to sound, memory and place? Considering Residency Curator: Sandra Kazlauskaitė sound’s ability to travel through spaces and history in time (whether through voice, technology or the subconscious), embodying our bodies, memories and the material objects around us, is it possible to identify a conceptual link between contemporary art practice, sound, 1 Terry Smith, What Is Contemporary Art? (University of Chicago Press, 2012), 34. place and memory through the notion of Cotemporality? 2 Terry Smith, Okwui Enwezor, and Nancy Condee, Antinomies of Art and Culture: Modernity, Postmodernity, Contemporaneity (Duke University Press, 2008), 8.

Sound, as an eradicator of barriers and walls, has been permeating spaces since the initial formations of the earth7; it is almost impossible to experience any space without its acoustic dimension.8 Due to its temporal condition, sound is able to mobilize what is usually experienced as a static visual space, and transform it into a spatio-temporal transient arena. Such relentless interferences of sonic vibrations expand the architectural spatio-temporal qualities. Whether it is through our sounding bodies, audiovisual memories, or technology-led aesthetic objects, the surrounding architectures speak to us and tell us stories, reverberate, disintegrate, echo, fade, and re-appear; thus, acoustically, they persistently remain active. Therefore, when thinking about cotemporal encounters, sound, as a theoretical discourse and practical tool, becomes a quintessential conceptual apparatus for questioning our perceptual attachment to architectural sites and places, as it enables us to scrutinize the relationship between the notion of cotemporality and aural place within the conceptual realm. Using historical sites such as disused textile factories in Kaunas, Lithuania, the conceptual laboratory of the “Cotemporal Encounters: Interdisciplinary Approaches to Sound, Memory and Place” art 164

3 Smith, What Is Contemporary Art?, 4. 4 Such shift from current time, or any time, towards duration, has already been initiated in sonic arts practice. Christoph Cox introduces the shift in “From Music to Sound: Being as Time in the Sonic Arts” (Caleb Kelly, ed., Sound (London : Cambridge, Mass: Whitechapel Art Gallery, 2010), 8090). For Cox, sound, a concept outside music, surpasses time, and becomes an experience of duration, one that can exist in the durational fluidity and the unfolding of the multiple. In that sense, sonic practices become the most suitable point of departure when questioning cotemporality in today’s art practice, as both share complex temporal formations. 5 Martin Heidegger, Being and Time: A Translation of Sein Und Zeit (SUNY Press, 1996). Considerations of art are explored further in his later publications, such as ‘The Origin of The Work of Art’ (1936), in which, the philosopher introduces an existential task: to utilize art (using the phenomenological description method) in order to discover the essence of oneself in the world through a temporally-structured series of encounters. In the framework of the contemporary, such temporal linearity becomes problematic, as it becomes evident that the relationship between a being and one’s durational existence in the world has become an entangled one, as multiple times (historical, virtual, immediate) and spaces intermix and continuously compromise each other. On the issue of Heidegger’s approach to art, see: Iain D. Thomson, Heidegger, Art, and Postmodernity (Cambridge University Press, 2011), 78. 6 Smith, Enwezor, and Condee, Antinomies of Art and Culture, 8. 7 Hillel Schwartz, Making Noise: From Babel to the Big Bang & Beyond (Zone Books, 2011), 2. 8 Barry Blesser and Linda-Ruth Salter, Spaces Speak, Are You Listening?: Experiencing Aural Architecture (MIT Press, 2009), 4.

Bibliography List Blesser, Barry, and Linda-Ruth Salter. Spaces Speak, Are You Listening?: Experiencing Aural Architecture. MIT Press, 2009. Heidegger, Martin. Being and Time: A Translation of Sein Und Zeit. SUNY Press, 1996. Kelly, Caleb, ed. Sound. London: Cambridge, Mass: Whitechapel Art Gallery, 2010. Schwartz, Hillel. Making Noise: From Babel to the Big Bang & Beyond. Zone Books, 2011. Smith, Terry. What Is Contemporary Art?. University of Chicago Press, 2012. Smith, Terry, Okwui Enwezor, and Nancy Condee. Antinomies of Art and Culture: Modernity, Postmodernity, Contemporaneity. Duke University Press, 2008. Thomson, Iain D. Heidegger, Art, and Postmodernity. Cambridge University Press, 2011.

165

Projekto vadovas lt

vibracijos meilėje ir šviesoje, 2013 Pakeistos gitaros detalės, kompiuteriu valdomos šviesos, programavimas, garsinis „feedback’as“, Neribota trukmė „Titanik galerijos“ ir menininko nuosavybė Nuotraukos autorius Jeremy Keenan

Oscillations in Love and Light, 2013 Modified guitar pickups, computer controlled lights, programming, feedback Time: Infinite duration Courtesy of the Titanik Gallery and the Artist Photograph: the Artist

Šiuo metu Jeremy’s konceptualiai nagrinėja generatyvinę kompoziciją, gyvos elektroninės muzikos performanso metodą ir garso instaliaciją. Menininkas dirba su tikrais ir įsivaizduojamais garsiniais impulsais, girdimu ir tyliu grįžtamuoju garso ryšiu, keistomis garso įrankių, tokių kaip kolonėlės ir mikrofonai, konfigūracijomis, ir skirtingomis garso komunikacinėmis galimybėmis. Kuria akustinius meno darbus naudodamas judesį, įrašus, grįžtamąjį ryšio signalo metodą ir šviesą.

Jeremy’o Keenano kūrybinė veikla – muzika, garso instaliacijos ir gyvo daugiakanalio garso pasirodymai. Kompozitorius yra pasirodęs gyvai ir eksponavęs darbus Vienos „MuseumsQueartier“, tarptautiniame elektroninio meno simpoziume (ISEA), Londono „Whitechapel“ galerijoje, ICA, „Shunt“, „Roundhouse“, „Rich Mix“ ir „Café OTO“ eksperimentinės muzikos klubuose, šiuolaikinio meno muziejuje Galicijoje (Ispanija), kitose Europos šalyse, JAV ir Jungtinės Karalystės galerijose. Jeremy’s Keenanas studijavo kompozicijos doktorantūroje Goldsmito universitete, Londone, šiuo metu dirba Centriniame Šv. MarJeremy’s Keenanas yra Londono garso meno kolektyvo „Call & tinso koledže, Londono menų universitete. Response“ vadovas. Bendradarbiauja su EVOL, Jacobu Kirkegaardu, Robertu Van Heumenu, „Steinbrüchel“, Marku Fellu, Matsu Lindströmu, Theo Burtu, Kaffe Matthewsu ir kitais atlikėjais.

Jeremy Keenan (UK) 166

www.jeremykeenan.info | www.callandresponse.org.uk

Residency Leader: EN

Signalų sodas, 2013 Pakeistos gitaros detalės, garsiakalbiai, valdymo variklis, programavimas, garsinis „feedback’as“ Neribota trukmė Korunjos Šiuolaikinio meno muziejaus (Ispanija) ir menininko nuosavybė Nuotraukos autorius Juan Lesta

Garden of Signals, 2013 Modified guitar pickups, speakers, servomotors, programming, feedback Infinite duration Museum of Contemporary Art, A Coruña, Spain and the Artist Photograph: Juan Lesta

His current line of practice involves generative composition, live electronic music performance, and sound installation. He is interested in working with real and imaginary signals, audible and inaudible feedback, the uncanny reconfiguration of familiar audio tools such as speakers and microphones, and the communicative possibilities inherent in sound. Jeremy creates aural works using motion, recording, feedback, and light.

Jeremy Keenan’s creative practice has manifested as music, sound installation, and immersive multichannel audio. He has performed and exhibited at venues including the Vienna MuseumsQuartier, the International Symposium on Electronic Art (ISEA), Whitechapel Gallery, ICA, Shunt, Roundhouse, Rich Mix, and Cafe OTO in London, the Museum of Contemporary Art in Galicia, Spain, as well as various galleries and venues in Jeremy has a PhD in studio composition from Goldsmiths,, UniverEurope, North America and the UK. sity of London, in Studio Composition, and works at Central Saint Martins, University of Arts London. Jeremy is a director of the London, UK sonic arts collective Call & Response, through which he has worked with artists like EVOL, Jacob Kirkegaard, Robert Van Heumen, Steinbrüchel, Mark Fell, Mats Lindström, Theo Burt, and Kaffe Matthews.

167

Scene 4 (Dog Story)

A Shhh

Nu nu nu, pAAsakok...

Choir Sound

aaaaakes.

Scene 8 (Hands) Cough

Gooooood

Choir Sound

Boooooy

Oooo o!

Chm-chm-chm-CHM

Oooo o.

(hand gestures)

Room Sound

ppp

Choir

Scene 5 (Dog Story)

fff

J Growling

Timeline

Choir

Hand.s.

Timeline

G/J

Choir

J/Choir

Choir

Hand.s.

G/J

J drags G to the Wall....

Hand.s.

Choir

G/J

Choir

Scene 9 (Kitchen Clock)

Hallo Poland

Allegretto

[Repeat]

Room Sound

Jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo jo Jo jo jo

4 4

(Clap)

Choir Sound

(Cheer)

(Clap) (Cheer)

Choir Sound

AAAaaaaaaa AAAaaaaaaa (come sound)

C Major Arpeggio Tonic Chord Room Sound

Room Sound “I will tell you a story...”

Timeline

Timeline G

Choir

G/J

Scene 6 (Summer)

ppp

Kitchen Clock (1min 32sec)

G Clap/Cheer

fff accel.

Choir

Scene 10 (House)

Choir Sound

Room Sound

Summer (2min 5sec)

Electro Shock

Toy Noise

House Dance (0 min 49 sec)

Timeline

Valentine’s Poem (0 min 28 sec)

Father’s Day (0 min 32 sec)

Nancy Killed Clancy (0 min 48 sec)

Timeline G/J

G/J

Scene 11 (The New Beginning)

Scene 7 (My Greatest Achievements)

Choir Sound

C Major Arpeggio

Ha!

Pa-pa-pa -pa-pa-pa

PA-PA

4 4

Tack

Choir Sound

Mmmm...

I wake up breathing each morning...

Room Sound

HM ~PA

Room Sound Location of every clean toilet...

mf Hold (10sec)

Timeline G/A No. 10#

Choir

G/A No. 9# Choir G/A No. 8# Choir

G/A No. 5#

Choir

G/A No. 4#

G/A No. 2#

Sandra KazlauskaitĖ (lt / UK)

p G/J

G/A No. 1#

168

Timeline

3 lt

įrašyta realybė, 2014 Spauda, partitūra Neribota trukmė Nuotraukos autorė Sandra Kazlauskaitė

Taped Reality, 2014 Print, score Infinite duration Photograph: Sandra Kazlauskaitė

http://sandra.unmute.eu | http://unmute.eu | http://soundplaceexhibition.co.uk/

Kuratorė

Residency Curator

Sandra Kazlauskaitė – kompozitorė, garso ir instaliacijų menininkė, dirbanti ir gyvenanti Londone, Jungtinėje Karalystėje. Sandros kūryba aprėpia plačias garsines ir muzikines terpes: akusmatines kompozicijas, radijo dramas, garso koliažus, audiovizualines instaliacijas, kompozicijas teatrui, negarsiniams objektams ir galerijų erdvėms. Kaip garso menininkė, Sandra kūrybinio įkvėpimo ieško gilindamasi į garso filosofiją, atonalumą, garsinį erdviškumą ir tylą. Jos kompozicijose nagrinėjamos tokios konceptualios temos: chaotiškų garso struktūrų hibridai, negarsiniai objektai ir vaizdinių erdvių nejudamumas. Savo kūriniais Sandra kviečia stebėtojus bei klausytojus persvarstyti estetinį audiovizualinį suvokimą ir pasąmonės veiklą.

Baigusi pianino mokslus 1-ojoje Kauno muzikos mokykloje, Sandra studijavo garso ir vaizdo menus ir tyrinėjo garso fenomenologiją meno erdvėse. Baigusi mokslus ir gavusi magistro laipsnį, ji toliau akademiškai bei kūrybiškai tyrinėjo sudėtingą estetinį bei jausminį santykį tarp garso ir vaizdo. 2011 m. Sandra inicijavo internetinę meno erdvę UNMUTE. Ši platforma kviečia garso ir vaizdo menininkus nagrinėti skirtingas savo dalykų temas, bendradarbiauti su įvairiais garso, vaizdo bei fotografijos menininkais ir kurti bendrus meno projektus. Sandros veikla taip pat apima parodų ir eksperimentinės muzikos koncertų kuravimą. 2015-aisiais ji kuravo didelio masto garso meno parodą „Sound | Place“ Šv. Jokūbo bažnyčios galerijoje, Londone, kur 12 garso ir vaizdo menininkų tyrė, kaip garsas veikia grupinės parodos kontekste.

Since graduating with a Pianist Diploma (1st Music School, Kaunas, Lithuania, 2002), BA in Sound Studies (London Metropolitan University, London, UK, 2009), and MA in Screen Studies (Goldsmiths, University of London, UK, 2013), where she explored the notions of phenomenology of sound in gallery spaces, Sandra has continued to scrutinise the relationship between sound and image using her compositions and audiovisual works. 2011, Sandra initiated an online gallery network called UNMUTE. The platform invites audio and visual artists to challenge their disciplines by collaborating with different sound and moving image art practitioners to create themed artworks. Sandra is currently undertaking a practice-based PhD at Goldsmiths, University of London, UK. Using her own sound and video practice, Sandra is creating an in-depth analysis of the embodiment of sound in relation to screen-based installation art in contemporary gallery spaces.

Originally from Lithuania, Sandra Kazlauskaitė is a composer and sound artist producing works ranging from acousmatic compositions, radio dramas, sound collages, audiovisual installations to compositions for theatre, works for non-musical objects and gallery environments. Conceptually, her artistic fascination lies within the framework of spatiality of sound, atonality and stillness. With her compositions, Sandra’s examines the hybridity of chaotic sound structures and non-musical objects in relation to the immobility of visible spaces. Sandra’s works call for perceptual reconsiderations, inviting the spectator and listener to question their aesthetic focus, and allowing oneself to immerse in the depths of sonorous life surrounding the eye.

Šiuo metu Sandra studijuoja doktorantūroje (AVPhD) Goldsmito universitete, Londone. Savo garsiniais kūriniais ir instaliacijomis Sandra’s practice also involves curating exhibitions and experimental menininkė toliau analizuoja garso fenomenologiją ir jo įkūnijimo music concerts. In 2015, she co-curated a major sound art group exhibition, which was held at St. James’s Church gallery in London. Twelve filosofiją šiuolaikinio videomeno erdvėse. invited sound and audiovisual artists were invited to question, and Sandros darbai buvo eksponuoti ir atlikti Lietuvoje, Jungtinėje Ka- re-evaluate, a unique exhibition setup, where no acoustic or visual barriers separated works, and where the “leaky” collaborative acoustic ralystėje, Vokietijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir JAV. environment required the sounds of different works to intermix and inter-breed. The exhibition was followed by live concerts, listening events, and a workshop on sonic arts practice. Sandra Kazlauskaitė currently resides and works in London, UK. Her works have been exhibited and performed in Lithuania, UK, Germany, Sweden, Norway, and the United States.

169

Barbara Raad studijuoja tekstilės ir mados dizaino magistrantūroje Zagrebe. Ji sukūrė kelis drabužių, kostiumų ir kuprinių prekės ženklus, dažnai eksponuoja savo darbus mados renginiuose ir drauge su medijų menininkais kuria instaliacijas bei performansus.

Barbara Raad (HR) 170

Barbara is an MA student in Textile and Fashion Design (Zagreb). She has started several brands to produce clothing, costumes and backpacks. She ehhibits her work regularly in fashion shows and collaborates with media artists on installation works and performances.

Be pavadinimo, 2014 Apranga Neribota trukmė Nuotraukos autorė Karla Jurić

No Title, 2014 Media: Clothing Infinite duration Photograph: Karla Jurić

171

SONAR, 2012. Audiovizualinis performansas Trukmė kintanti Nuotraukos autorė Vaida Virbickaitė

SONAR, 2012. Audiovisual Performance Duration variable Photograph: Vaida Virbickaitė

BIONICS yra eksperimentinės muzikos ir vizualinio meno grupė. Grupės narės kilusios iš Kauno. Baigė audiovizualinio meno bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, vaizdo režisūros magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Bendroje grupės kūryboje jungiami eksperimentinės muzikos ir vizualinio meno elementai. Kūrybos pagrindas – audiovizualiniai performansai, atliekami ieškant įvairių sąsajų tarp fizikinių reiškinių ir materijos, tarp skirtingų medijų, technologijų ir meninių formų: garso (elektroninės muzikos, elektroakustinių interaktyvių aplinkų), vaizdo projekcijų (3D mapping), instaliacijų (erdvinių objektų, interaktyvių aplinkų kūrimas), šviesos ir judesio meno.

Bionics (Urtė Pakers ir Lina Pranaitytė, LT) 172

VERSUS, 2013 Audiovizualinis performansas Trukmė kintanti Nuotraukos autorė Laima Penekaitė

VERSUS, 2013 Audiovisual Performance Duration variable Photograph: Laima Penekaitė

BIONICS is an experimental music and visual art collective. Its members, originally from Kaunas, have completed bachelor’s degrees in Audiovisual Art at Vytautas Magnus University and Masters in Film Directing at Lithuanian Music and Theatre Academy. Conceptually, the members of the collective combine experimental music and visual art elements. Their creative approaches involve audiovisual performances, which explore the relationship between physical phenomena and matter, different media, technologies and art forms, such as sound (electronic music, electroacoustic interactive environments), visual projections (3D mapping), installations (spatial object), light, and dance.

173

Gintarė Minelgaitė yra avangardinio teatro režisierė, taip pat tarpdisciplininės organizacijos „GoraParasit“ meno vadovė ir įkūrėja. Gimusi 1984 m. Kaune, Gintarė studijavo aktorinį meistriškumą LTMA. Vaidino „Keistuolių teatre“ ir „Atviro rato“ laboratorijoje. 2008-aisiais išvykusi į Londoną įgijo grafinio dizaino bakalauro laipsnį ir kelerius metus dirbo su „Future Shorts“ ir „Secret Cinema“ kaip meno vadovė vizualinių menų srityje. Vėliau studijuodama režisūros magistrantūroje Karališkojoje dramos ir lt

GintarĖ Minelgaitė (LT) 174

kalbos mokykloje (Royal School of Speech and Drama) pradėjo dirbti su avangardinio teatro režisieriumi Robertu Wilsonu. Šiuo metu Gintarė kartu su Dieteriu Meieriu rašo scenarijų savo pirmajam filmui. Ji domisi performanso menu, kino ir tradicinio teatro sinteze. Kitas intelektualinis menininkės siekis – doktorantūros studijos Berlyne, Vokietijoje, kur ji ketina susitelkti į neuromokslo ir meno sąsają.

Gintarė Minelgaitė is an avant-garde theatre director as well as the founder and art director of the interdisciplinary art organization GoraParasit. Gintarė was born in 1984 in Kaunas, Lithuania. In 2005, she completed a bachelor‘s in Acting at the Lithuanian Theatre and Drama School, where she was a part of two theatre collectives: Keistuoliai and Atviras Ratas Laboratory. Since moving to London in 2006, she graduated with a BA in Graphic Design, worked with companies such as Future Shorts and Secret Cinema as a visual art director, and completed a master‘s degree in performance. Whilst studying her Masters at the Royal School of Speech and Drama, she began collaborating with the avant-garde theatre director Robert Wilson. Gintarė is currently writing a script for her debut feature film – a collaboration with

Gintarė Minelgaitė ir Baboo Liao 1001 NAKTIS AMERIKOJE, 2014 Meno performansas, instaliacija. Trukmė kintanti „Watermill Center“ ir menininkų nuosavybė Nuotraukos autorius Lovis Ostenrik

Gintarė Minelgaitė and Baboo Liao 1001 Nights in America, 2014 Art Performance, Installation. Duration variable Courtesy of Watermill Center and the Artists Photograph: Lovis Ostenrik

Dieter Meier. Her conceptual interests lie in the synthesis of performance art, cinema and theatre. Gintarė‘s next intellectual endeavour is a PhD (to be taken in Berlin, Germany) that will focus on the synthesis between neuroscience and art. 175

Nulis, 2014 Instaliacija „Collective Ljubavnice“ ir menininkės nuosavybė Nuotraukos autorė Domagoj Blazevic

Hrvoslava Brkušić (g. 1982) baigė režisūros studijas Zagrebo dramos menų akademijoje. Animacijos ir naujųjų medijų meno magistro laipsnį turinti menininkė kūrybiškai siekia suvokti ją supančią aplinką. Jos naudojama nuolatinio tyrimo metodika padeda kaupti naujas konceptualias žinias. Šis kūrybinis procesas, atspindintis menininkės aplinką ir mintis, įgauna aiškinamąją įvairių medijų formą. Hrvoslava suvokia meną kaip priemonę, kurią pasitelkus galima atverti ir praplėsti tiek jos pačios, tiek kitų žmonių suvokimą. lt

Hrvoslava Brkušić (HR) 176

Zero, 2014 Ambient Installation Courtesy of the Collective Ljubavnice and the Artist Photograph: Domagoj Blazevic

Born in 1982, Hrvoslava Brkušić graduated in film editing at the Academy of Dramatic Arts in Zagreb and holds a MA at the Department for Animation and New Media at the Academy of Fine Arts, Zagreb. Hrvoslava’s artistic interest is in researching, and the knowledge shaped in the interpretative form through various media, that, at the moment, seems the best way to channel what she wants to say. She understands art as a tool to open first her own perception, and then the perception of other people.

Yiorgis Sakellariou – elektroakustinės muzikos kompozitorius ir garso operatorius, išmanantis klasikinę ir Viduržemio jūros regiono liaudies muziką. Nuo 2002-ųjų Yiorgis aktyviai dalyvauja kūrybinėje veikloje – kuria solinius ir grupinius albumus, muziką trumpametražiams filmams ir teatrui, veda kūrybines dirbtuves ir gyvai atlieka muziką įvairiose pasaulio šalyse.

Yiorgis Sakellariou Neribota trukmė „Active Crossover Archive“ nuosavybė Nuotraukos autorius Simonas Whetham‘as

Yiorgis Sakellariou Infinite duration Courtesy of Active Crossover Archive Photograph: Simon Whetham

Yiorgis Sakellariou is an electroacoustic music composer and recordist with a background in classical and Mediterranean folk music. Since 2002 he has been active internationally, being responsible for solo and collaboration albums, having composed music for short films and theatrical performances, leading workshops and ceaselessly performing his music around the globe.

Šiuo metu Yiorgis studijuoja doktorantūrą Koventrio universitete. Jo darbe nagrinėjamas santykis tarp elektroakustinės muzikos ir ritualų. Yiorgis Sakellariou yra Atėnų šiuolaikinės muzikos tyrimų centro ir Heleninės elektroakustinės muzikos kompozitorių asociacijos narys. Nuo 2004-ųjų kompozitorius kuruoja „Echomusic“ garso įrašų leidybos studiją.

His current research as a PhD student at Coventry University focuses on the relationship between electroacoustic music and rituals. Yiorgis is a member of the Athenian Contemporary Music Research Centre and the Hellenic Electroacoustic Music Composers Association. Since 2004 he has curated the label Echomusic.

Yiorgis Sakellariou (GR) 177

Nikolaj Kynde, Lars Kynde, Augusta Sørensen. SKANUS PATEFONAS, 2014 Garso ir maisto instaliacija. Trukmė 30 min. „Wundergrund Festival“, „Creative Insdustries Fund“, Nikolaj Kynde, Lars Kynde, Augusta Sørensen ir restorano „1th“ nuosavybė Nuotraukos autorius Mads Lending Nikolaj Kynde, Lars Kynde, Augusta Srensen.Tasteful Turntable, 2014 Sound and Food Installation. Duration: 30 min. Courtesy of Wundergrund Festival, Creative Insdustries Fund, Nikolaj Kynde, Lars Kynde, Augusta Sørensen, and Restaurant 1th Photograph: Mads Lending

Nikolaj Kynde (DK) 178

Nikolajus Kynde (g. 1987) yra danų kompozitorius, garso menininkas ir trombonininkas, šiuo metu dirbantis Kopenhagoje, Danijoje. Nikolajus studijavo elektroninės muzikos ir garso meną Sonologijos institute Hagos karališkojoje konservatorijoje, Olandijoje. Jo darbai – statiški medijos kūriniai, gyvi elektroninės muzikos pasirodymai ir garso žaidimai. Šiuo metu kompozitorius tiria santykį tarp skonio bei garso ir organizuoja gyvų koncertų serijas. Jo kūrybai svarbi muzikos aplinka, ypač jį domina muzikos jungtis su skirtingais pojūčiais.

Nikolaj Kynde (b. 1987) is a Danish composer, sound artist and trombone player based in Copenhagen. He studied the art of electronic music and sounds at the Institute of Sonology/Royal Conservatory in the Hague. His works span from fixed media pieces to live electronics and musical games. Presently he is exploring the connection between taste and sound in a series of concerts. The organization of everything around the music and the merging of the senses is an important part of Nikolaj’s works.

Nikolaj Kynde, Lars Kynde, Augusta Sørensen Tasteful Turntable, 2014 Sound and Food Installation. Duration: 30’ Courtesy of Wundergrund Festival, Creative Insdustries Fund, Nikolaj Kynde, Lars Kynde, Augusta Sørensen, and Restaurant 1th Photograph: Toshie Takeutchi

179

Simona Muzzeddu (g. 1976 m. Italijoje) gyvena ir dirba Milane. Simona tyrinėja nuolat ją supančius reiškinius – tyrimų rezultatai kiekvieną kartą išryškėja per skirtingas medijos išraiškos priemones. Naudodama vaizdo instaliacijas ir šviesos dėžutes, paskutiniuose savo darbuose menininkė stengėsi atsitraukti nuo fotografijos dvimatiškumo ir sukurti trimatiškumo pojūtį. Šiuo metu Simona savo kūryboje tiria naujos gamybos programuojamas LED šviesas.

Simona Muzzeddu (IT) 180

Būsi mano medis 1, 2015 Fotografija ant organinio stiklo, mediniame rėmelyje (30x30x30 cm) su LED šviesos juostele viduje Neribota trukmė Nuotrauka autorės You’ll be my tree 1, 2015 Photographic print on plexiglass, applied on a wooden frame (30x30x30 cm) with LED strip inside Infinite duration Photograph: the Artist

Simona Muzzeddu (b. 1976) was born in Italy, where she lives and works. Simona’s work follows a continuous expressive research, which is realized through different mediums every time. As an example, in her last works she tried to overcome the two-dimensionality of photography by using video installations and light boxes to achieve a sense of three-dimensionality. At the moment her practice is focused on new generation programmable led lights.

Paulius Rainys gimė ir gyvena Kaune. Baigė Vilniaus dailės akademijos Stiklo studijų programos magistrantūrą. VDA Kauno fakultete dirba Stiklo ir keramikos katedros laborantu. Pagrindiniai jo kūrybines idėjas lydintys leitmotyvai – objekto peršviečiamumas, skaidrumas ar atspindys. Šioms savybėms bei minčiai sustiprinti Paulius dažnai naudoja objektuose šviesos vaizdo arba garso raiškos priemones. Naujausius savo darbus galėtų įvardinti kaip skulptūrines vaizdo ir garso instaliacijas.

Dokumentai, 2014 Skulptūrinė vaizdo ir garso instaliacija Neribota trukmė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto ir menininko nuosavybė Nuotraukos autorius Paulius Rainys

Documents, 2014 Sound and Video Sculpture, Installation Infinite duration Courtesy of Vilnius Academy of Arts Kaunas Faculty and the Artist Photograph: the Artist

Paulius Rainys was born in Kaunas, Lithuania, where he still lives and works. He completed his bachelor’s and master’s degrees in Glass at Vilnius Academy of Art.Paulius currently works at the VDA Kaunas faculty (Glass and Ceramics Department) as an art practice specialist. Conceptually, his art practice focuses on the nature of material objects: specifically their transparency, clarity and reflection. In order to materialise his conceptual processes, Paulius utilizes light projection and sonic elements. His recent art works could be labelled as audiovisual sculptures and installations.

Paulius Rainys (LT) 181

Valdemaras Manomaitis gimė 1980 m. Klaipėdoje, Lietuvoje, kur iki šios dienos dirba ir gyvena. 2000– 2007 m. menininkas Vilniaus dailės akademijoje studijavo keramiką, fotografiją ir medijos meną, įgijo audiovizualinio meno bakalauro laipsnį. Šiuo metu Valdemaras kūrybiškai tiria garso meną, gyvus skaitmeninius modelius, natūralių gamtos ir aplinkos garsų (field) įrašų techniką, taip pat eksperimentuoja su elektroakustika.

Valdemaras Manomaitis (LT) 182

Be pavadinimo, 2006 Garso performansas, parengta gitara ir objektai Trukmė: 20 min. Alytaus „Undefined“ meno festivalio, Manto Kazakevičiaus ir menininko nuosavybė Nuotraukos autorius Mantas Kazakevičius

Untitled, 2006 Live Sound Performance, Prepared Guitar and Objects Duration: 20’ Courtesy of Alytus Undefined Art Festival, Mantas Kazakevičius, and the Artist Photograph: Mantas Kazakevičius

Valdemaras was born in 1980 in Klaipėda, Lithuania, where he still lives and works. Valdemaras studied at Vilnius Art Academy between 2000 and 2007, where he studied ceramics, photography and media art, and graduated with a BA in Audiovisual Art. Valdemaras’ practice currently focuses on sound art, exploring live digital patterns and field recording, along with electroacoustic experiments.

Kilusi iš Kauno, Živilė Labutytė baigė taikomosios tekstilės bakalauro studijas VDA KF ir toliau tęsia studijas magistrantūroje. Menininkė šiuo metu beveik nebenaudoja tradicinių tekstilės technikų. Savo praktikoje ji tekstilę jungia su įvairiomis medijomis, kuria trimačius, kinetinius objektus, instaliacijas, kur tekstilė yra labiau idėja, o ne materija.

Sashes, 2014 Mišri technika. Neribota trukmė Vilnius dailės akademijos, Kauno fakulteto ir menininkės nuosavybė Nuotraukos autorius “Centro” festivalis

Sashes, 2014 Mixed Media. Infinite duration Courtesy of the Vilnius Art Academy, Kaunas Faculty and the Artist Credit Photograph: Centras Festival

Živilė Labutytė, originally from Lithuania, lives and works in Kaunas. Živilė completed a BA in Textiles at Vilnius Academy of Art, where she is completing her master’s degree. She has almost abandoned traditional textile techniques. Instead, in her practice, she connects textiles with other forms of media to create three-dimensional kinetic objects and installations, where textiles exist more as a concept or an idea, rather than material objects.

Živilė Labutytė (LT) 183

Kompozitoriaus Steinaro Yggesetho (Norvegija) kūriniai tiria santykį tarp skirtingų garsinių erdvių. Naudodamas kompiuterinę muziką, jis į savo kompozicijas dažnai įtraukia improvizacinius elementus, kurie pasireiškia kūrinius kuriant arba atliekant. Jo kūryboje galima atrasti įvairiapusiškų meno išraiškų – intymių trumpesnių kompozicijų, stambesnių ansamblių bei elektroninės muzikos ir grupinio darbo tarpdisciplininių projektų. Nors jo kūryba yra šiuolaikiška, Steinaras nesibaimina grupinio darbo aspektų – jį įkvepia darbas su kitais menininkais eksperimentuojant ne tik su garsu, bet ir su kitokia meno išraiška.

Steinar Yggeseth (Norway) works mainly within the field of sonic relations. Through the practice of composing music he often uses improvisational elements through parts of the composition in some way, either as a part of a process, or incorporated as a part of the performed works. His works represent great variety, from the very intimate forms to bigger ensemble pieces, electronic music and collaborative interdisciplinary projects. He is mostly to be found in the field of contemporary music, but he does not fear the collaborative aspect, working together with artists composing with media other than the audible.

Steinar Yggeseeth (NO)

Tadas Zaranka – garso menininkas ir muzikos kūrėjas, šiuo metu kuriantis ir gyvenantis Kaune. 2015 m. baigė naujųjų medijų meno bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete. Tadas nuo paauglystės domėjosi muzika, o vėliau kūrybiškumą nukreipė į garso meną. Su draugais pradėjo nuo buitinių muzikos įrašų, mėgėjiško muzikos prodiusavimo, buvo didžėjumi, kaupė vinilų kolekciją, o vėliau ėmėsi profesionalaus garso operatoriaus darbų, renginių garsinimo ir garso meno projektų. 2014 m. Tadas sukūrė garso dizainą nemažai dėmesio susilaukusiam trumpametražiui filmui „F63,9“ (rež. Mindaugas Banys). Tadas kuria ne tik garso, bet ir audiovizualinius bei tarpdisciplininius menus. Šis jaunas menininkas dalyvavo garso meno renginių cikle „Post“ galerijoje bei VDU studentų ekspozicijose. Konceptualiai Tadas atsiduoda nuolatiniam nenutrūkstančiam kitimo procesui.

Tadas Zaranka (LT) 184

Tadas Zaranka is a sound artist and experimental music composer currently residing in Kaunas, Lithuania. In 2015, he completed a BA in New Media Arts at Vytautas Magnus University. Tadas has been interested in music and sound since his early adolescence, and since then, has moved towards more experimental sonic arts practice. The artist began his sound practice almost eight years ago: creating music records with his peers, producing music, collecting vinyl and DJing, working on sound events, and creating sound art pieces. In 2014, Tadas composed the sound design for a short film F63,9 (dir. Mindaugas Banys). Tadas creates not only sound, but also audiovisual and interdisciplinary arts. This young artist showcased his work in a sound art group exhibition at Post gallery in 2014 and has taken part in Vytautas Magnus University graduate shows. Conceptually, Tadas constantly looks for inspiration from the endless shifting processes.

A/D COMMUNICATION BRANDING FASHION/ART MARKETING

SHOWROOM

STUDIO

Vilniaus St. 15-2, Kaunas, LT +3706 0640911 agneirdovilija@gmail.com adcommunication.lt

Partner @Kaunas Biennial 2015185

186

187

What makes this an object of value?

188

10-ąją KAUNO BIENALĘ KŪRĖ:

BIENALĖS VALDYBA: Prof. Laima Oržekauskienė (LT) – valdybos pirmininkė, menininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Prof. Rasa Andriušytė-Žukienė (LT) – meno istorikė ir kritikė, rašytoja, kuratorė Doc. Loreta Švaikauskienė (LT) – menininkė Doc. Monika Žaltauskaitė-Grašienė (LT) – menininkė, kuratorė Ana Čižauskienė (LT) – meno kritikė, kultūros paveldo specialistė, kuratorė, kūrybinių industrijų projektų vadovė Dr. Virginija Vitkienė (LT) – meno kritikė, tekstų autorė, kuratorė, Kauno bienalės meno vadovė Kuratorius: Nicolas Bourriaud (FR) – rašytojas ir kuratorius EKSPERTAI, KURATORIAI, VADOVAI: Dr. Virginija Vitkienė (LT) – meno vadovė Ana Čižauskienė (LT) – projektų kuratorė Ina Žurkuvienė (LT) – projekto sklaidos vadovė Eglė Deltuvaitė (LT) – tarptautinės projekto sklaidos vadovė Neringa Stoškutė (LT) – auditorijų plėtros vadovė, edukacinės programos koordinatorė Daiva Citvarienė (LT) – bienalės knygos sudarytoja Danas Viluckas (LT) – projekto plėtros vadovas Saulius Valius (LT) – parodų ir ekspozicijų architektas Sandra Kazlauskaitė (LT) – meninių rezidencijų kuratorė Monika Žaltauskaitė-Grašienė (LT) – „Teksti[li]nių maršrutų“ meninės programos koordinatorė Viltė Migonytė (LT) – „Teksti[li]nių maršrutų“ tyrimų programos koordinatorė Jolita Strašunskienė (LT) – vyriausioji finansininkė Vaida Venckutė-Nagė (LT) – projektų koordinatorė Rytis Zemkauskas (LT) – bienalės TV režisierius Dovilija Torrau (LT) – projekto vadybininkė Agnė Skripkinaitė (LT) – projekto vadybininkė Erikas Berežokas (LT) – garso specialistas Paola Re (IT) – „Arte&Arte“ programos kuratorė Prof. Janis Jefferies (JK) – parodos „Garsų raštai“ kuratorė Dr. Karen Gaskill (JK) – seminaro „Garsų raštai ir kodo tekstiliškumas“ kuratorė („Crafts Council“) Karmen Krasić Kožul (HR) – LAB 852 projekto kuratorė Danijela Oberhofer Tonković (HR) – LAB 852 projekto kuratorė Marianna De Marzi (IT) – kuratoriaus N. Bourriaud asistentė ĮVAIZDŽIO IDĖJA: Audrius Karečka VIZUALAUS DIZAINO SPRENDIMAI: Lina Kaziliūnienė („Advision“)

10 TH KAUNAS BIENNIAL CREATED BY:

The biennial board: Prof. Laima Oržekauskienė (LT) – chief of the board, artist, laureate of The National Culture and Art Premium Prof. Rasa Andriušytė-Žukienė (LT) – Art historian and critic, writer, curator Assoc. prof. Loreta Švaikauskienė (LT) – artist Assoc. prof. Monika Žaltauskaitė-Grašienė (LT) – artist Ana Čižauskienė (LT) – art critic, curator, cultural industries’ manager Dr. Virginija Vitkienė (LT) – art critic and curator Curator: Nicolas Bourriaud (FR) – writer and curator Experts, curators, managers: Dr. Virginija Vitkienė (LT) – artistic director Ana Čižauskienė (LT) – project curator Ina Žurkuvienė (LT) – project dissemination manager Eglė Deltuvaitė (LT) – project international dissemination manager Neringa Stoškutė (LT) – audience development manager Daiva Citvarienė (LT) – editor (biennial book) Danas Viluckas (LT) – project manager (services and advertising) Saulius Valius (LT) – architect (installations in museum and industrial spaces) Sandra Kazlauskaitė (LT) – composer, curator of the emerging artists’ residency programme Monika Žaltauskaitė-Grašienė (LT) – coordinator of the artistic interventions of Text[ile] Routes programme. Viltė Migonytė (LT) – coordinator of the research of Text[ile] Routes programme. Vaida Venckutė-Nagė (LT) – project manager Rytis Zemkauskas (LT) – Biennial TV director Dovilija Torrau (LT) – project manager Agnė Skripkinaitė (LT) – project manager Erikas Berežokas (LT) – sound technician Jolita Strašunskienė (LT) – chief accountant Paola Re (IT) – curator of Arte & Arte programme Prof. Janis Jefferies (UK) – curator of Sonic Pattern exhibition; Dr. Karen Gaskill (UK) – curator of Sonic Pattern and the Textility of Code seminar (Crafts Council) Karmen Krasić Kožul (HR) – curator of project by LAB 852 Danijela Oberhofer Tonković (HR) – curator of project by LAB 852 Marianna De Marzi (IT) – assistant of curator N. Bourriaud VISUAL CONCEPT: Audrius Karečka VISUAL DESIGN DECISIONS: Lina Kaziliūnienė (Advision) CATALOGUE DESIGN: Darius Petreikis (Mamaika)

KATALOGO DIZAINAS: Darius Petreikis („Mamaika“)

189

190

191

Su29 Kauno bienalė SUJUNGTI / Kaunas Biennial NETWORKED / sud. Virginija Vitkienė. – Kaunas: Kauno bienalė, 2015, 192 p. ISBN 978-609-95548-3-9 10-osios Kauno bienalės katalogas atskleidžia turtingą, įvairioms amžiaus bei interesų grupėms parengtą šiuolaikinio meno parodų, rezidencijų, tyrimų, seminarų, gyvo garso ir elektronikos koncertų bei edukacinių renginių programą. 2015-ųjų Kauno bienalė pavadinimu „Sujungti“ inicijuoja ir analizuoja meno nulemtus susidūrimus, akistatas ir [post]komunikacijos formas. Projekto meno vadovė – Virginija Vitkienė (menotyros mokslų daktarė), pagrindinės parodos „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ autorius – Nicolas Bourriaud (kuratorius, rašytojas). The catalogue of the 10th Kaunas Biennial covers the rich programme of contemporary art exhibitions, residencies, studies, workshops, live sound and electronic shows as well as educational events for persons of all ages and interests. The Kaunas Biennial 2015 under the title “Networked” initiates and analyses connections, encounters, confrontations and forms of [post] communication caused by art. The artistic director of the project is Virginija Vitkienė, Doctor of art criticism, while the author of the main exhibition Threads: Fantasmagoria about Distance is curator and writer Nicolas Bourriaud. UDK 745(474.5)(064)

Kauno bienalė SUJUNGTI / Kaunas Biennial NETWORKED 2015 Katalogo sudarytoja ir įžanginio straipsnio autorė / Editor of catalogue and an author of introductory text Virginija Vitkienė Vertė / Translated by Edvardas Vaišvila, Neringa Stoškutė Kalbos redaktoriai / Language editors Rita Markulienė, Clare Danek Katalogo dizainas / Catalogue design Darius Petreikis Kūrybinė grupė „Mamaika“ Nuotraukos / Photos © Visos teisės saugomos / All rights reserved Spaudė / Printed by UAB „Spaudos praktika“ Popierius / Paper Munken Pure 1.13 120 g/m2 / 300 g/m2

192

193

Kauno bienalÄ&#x2014; SUJUNGTI Kaunas Biennial NETWORKED 2015

194