P30 KAIMAS 2007 BIRŽELIS TIRAŽAS 30 000

Page 1

KAIMAS

P30 KAIMAS 2007 BIRŽELIS Tiražas 30 000 www.pravda.lt


Vaizdas: Morta Griškevičiūtė

Mano sapnas

Jonas Mekas Rugpjūčio 18 d. 1978m. aš dabar kažkokioj vietoj ir aš nesu tikras kas aš esu, atrodo, kad esu Maya Deren * tuomet vieta pasikeičia aš esu kažkokioj kitoj vietoj ir aš sėdžiu tualete ne miesto tualete o kaimo tualete lauke tai aš sėdžiu ir darau savo reikalą ir matau kad krūva taip iškilo kad siekia mano ilgus baltus marškinius tada viskas pasikeičia ir aš atsirandu plačiam lauke kur mano tėvas užsidėjęs sėtuvę per petį sėja aš nežinau kokius grūdus jis pasisemia ranka grūdų ir apvaliu plačiu mostu sėja juos eidamas per lauką ir jis man sako pasisemk kiek ir pūsk į lauką pūsk burna – dabar aš matau tai gėlių sėklos ir tėvas sako a, jau pavasaris tai reikia pasėt gėlių šitos sėklos yra pavasario sėklos ir aš buvau labai laimingas

P30 KAIMAS 2007 BIRŽELIS Tiražas 30 000 www.pravda.lt

tada aš vėl kitur nežinau kur aš apsirengęs dideliam baliui ir aš laukiu automobilio kuris mane nuveš į balių bet aš nutariu nelaukt ir aš lipu per aukštą tvorą prie namo kur yra balius aš nutariu pralįst pro tvoros apačią bet pastebiu kad ten daug voratinklių tai aš paimu pagalį ir pradedu juos braukti į šalį kad nepriliptų prie mano kostiumo aš buvau nepažįstamoj vietoj netoliese mačiau jūrą ar gal didelę upę tai aš pradėjau eit į tą pusę kol priėjau kranto smėlį ir kai pažiūrėjau atgal pamačiau kad aš buvau pusiasaly ir vanduo

KAIMAS

pradėjo kilti ir man nebebuvo laiko išeit nes krantas jau buvo apsemtas tai aš pradėjau truputį jaudintis dėl to bet tada aš pastebėjau kad netoliese augo didelis aukštas medis tai aš žinojau kad vanduo niekad nepasieks jo šakų tai aš pradėjau eit link medžio dabar visai ramus išbudau

* Maya Deren: avangardinio kino kūrėja ir teoretikė

iš Jono Meko knygos „Mano naktys“ (Baltos lankos)

vyr. redaktorius Kristupas Sabolius kristupas@pravda.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojos Inga Norke inga@pravda.lt, Kotryna Sokolovaitė kotryna.sokolovaite@pravda.lt redaktoriai Tomas Auksarankis tomas@pravda.lt, Dru indre@pravda.lt, Dagnė Vildžiūnaitė dagne@pravda.lt, įvykiai 7@pravda.lt korespopravda Sevilia foto Mr. Bombastick, Creep foto@pravda.lt dizainas Jurgita Gikienė redakcija Ada Paukštytė, Aistė Šeibokaitė, Akvilė Melkūnaitė, Ala Čigiri, Ala Pugačiova, Aleksandra Piktytė, Arminas Višinskis, Aušrinė Saulėtoji, Balta, Bong, boolka, Carlo Mandrake, Cinamonas, Daina Dubauskaitė, Destina Našlaitytė, Femme fatale, Juoda, Laura Kazbaraitė, Laura Tyrylytė, Liaulia, Linda Barthez, Linoszas Kranovskis, Mrs Plioplytė, Nikolaj Mi$lyk, Rai, Rikka, Roo, Sedo, Sha*, Sutemos, Uraganas Rutkauskas, Vale Kale, Virginija Januškevičiūtė, Vladimiras Trudnikovas, Zhenia d’Arc marketingo direktorė Rūta Banyte ruta@pravda.lt savireklama ir platinimas Giedrė Bražiūnaitė giedre@pravda.lt reklama Viktorija Panovaitė viktorija@pravda.lt – (8 ~ 616) 26707 leidėjas UAB „Idėjų revoliucija“, Savičiaus g. 13/2, 01227, Vilnius spaudė UAB „Logotipas“ p30 KAIMAS, 2007 birželis, tiražas 30 000 egz., tiesa išeina kas mėnesį, ISBN 1822-5497 pravda@pravda.lt viršelis Nadežda Romanova ir Vaida Samuolytė www.pravda.lt

Pravda


Vaizdas: Erika no_joy

Pravdametras

AUKŠTYN 1. Nemokamo naktinio taksi moterims idėja. 2. Per daug žvaigždžių „Sirenose“ – Jan Fabre, Romeo Castellucci ir „The Tiger Lillies“. 3. Keturi nearogantiški dizaineriai ir jų naujas mados salonas „Trinitė“. 4. Lietuviai „FusedMARc“ vienoje scenoje su „Chemical Brothers“, „Nine Inch Nails“ ir kt. Vengrijoje. 5. Davidas Fincheris ir jo raizgus detektyvas „Zodiakas“. 6. Poetiška Airijos prezidentė ir elegantiškas Japonijos imperatorius. 7. Genialus mistifikatorius Thomas Pynchonas lietuviškai knygoje „Šaukiamas numeris 49“. 8. Dideli kino festivaliai mažuose miesteliuose (pvz., Kroatija, Požega). 9. Argentinos lietuvių paganmetal grupė.

ŽEMYN 1. Homofobiška Lietuva. 2. Nuo šiol tik amerikiečiams pasiekiami pandora.com muzikos klodai. 3. Kelio darbai ribojantys eismą link Vilniaus oro uosto. 4. „The Killers“, kurių nebus lietuviškame festivalyje po atviru dangumi „be2gether“. 5.„RyanAir keleiviai“, paprašyti išsijungti telefoną, tyliai murmantys į kumštį „nieko aš nejungsiu, dar kas skambys“. 6. Bob Sinclair – kadaise prancūzų house šviesulys, dabar – infantilių koverių parazitas. 7. Anglų sporto žurnalistai, nemokantys pralaimėti ir žliumbiantys dėl Inzaghi rankos. 8. Shakespeare’o parašytas „Don Kichotas“, kuris sudegė ir mūsų nepasiekė. 9. Nesidžiaugti, kad pasaulio galingųjų sąraše Boratas pagaliau aplenkė Bushą.

Pravda


Pats atvyko iš Piterio su misija įkurti „Rastabike“ klubo filialą Lietuvoje. Šis klubas vienija žmones, konstruojančius alternatyvias dvirates transporto priemones, rengia paradus viešose miesto vietose. Daugiau info: www.rastabike.com Klausosi: „5nizza“, ir klasikos – Jimi Hendrixo, Bobo Marley

Ledi Romoje Šią ledi sutikome Romoje Moteris, kuriai ne sūris galvoje. Tu neišdrįstum paprašyti, kad ji nufotografuotų tave. Ypač kai esi Pelė, o ne baikeris. Keista, kad išvis sutikome ją dieną. Primena Geležinę Kumelę iš Juodojo Obelisko. Jeigu Romą būtų valdžiusios tokios moterys... Bijom net pagalvot... business.mouse@gmail.com – jeigu norite daugiau jos vaizdų.

Autoriai: Pėdsakas + Cinamonas / e-mail: pedsakas@gmail.com & cinamonas@gmail.com

Keliaudamos italų ledi įsižiūrėjo Pelės („Pravda vienos minutės“ „Omni Surfport“ prizo nugalėtojos).

Šokėjos Bali saloje Ubudo miestas – visų Balio salos menų meka, čia ir sutikau šokėjas ant motorolerio. Kovo mėnesį prie Nacionalinio teatro sustabdyti Jelena ir Jonas džiaugėsi neseniai atidarytu dviračių sezonu; ar į darbą, ar į miestą – visada su dviračiais. Kai kojos mina pedalus, ausyse groja takelis iš Daft Punk „Electromos“, ir kiti homemade mp3.

Jos gracingos Indonezijos nimfos. Pasirodymo metu nuo galvos iki kojų išpuoštos. Jų judesius varžo rūbai, tačiau jų rankų, kojų pirštai ir akys tobulai atskleidžia ne tik judesio, bet ir istorijos siužeto grožį. Nieko nuostabaus, kad drama ir šokis Balyje yra sinonimai.

Drabužiai: perka, ką randa (ne toks jau ir didelis pasirinkimas). Retro detalė, puošianti keliones – gėlės Jelenos dviračio krepšely.

Po vėlyvo pasirodymo jos sėda ant patogiausios Balyje susisiekimo priemonės – motorolerio. Jos vilioklės, bet nepagaunamos.

Galima sutikti: kelionės planavimo saituose, iš kurių rekomenduoja www. viamichelin.com

Keliavo ir žavėjosi Vladimiras Trudnikovas, matomas ir girdimas ten, kur kalba eina apie teatrą

/ Laimikis: už Lietuvos /

/ Laimikis: kentaurai /

Prie Katedros pastebėtas Aleksejus įnirtingai maigė savo nešiojamojo kompiuterio klaviatūrą – rašė SMS savo draugams iš Sankt Peterburgo.



/ Aktualijos: Kaimai/

Pasaulio kaimai Į savo kaimą atvažiuoju tik pasvajoti, bet kažkodėl vėliau vis tiek grįžtu į triukšmingą miestą. Kai kurie vaikystės draugai vis dar sukasi tarp pievų, ūkio ir trobos, bet pats sau to nelinkėčiau. Galbūt aš blogas žmogus? Kai kurie draugai nė neturi savo kaimo, yra jau kelios kartos miestiečiai, bet vis tiek žavisi juo ir laisvalaikiu veržiasi pas ką nors į kaimą. Trumpai tariant, Lietuvos kaimai turbūt gražūs čia neužsibūti. Įdomu, ką apie savo kaimus mano ir kaip juos pristato kitų tautų piliečiai, vis dar gyvenantys ten arba jau nebe, o gal iš viso nė negyvenę savo šalies kaime..

buvo pastatyti pagal Feng Shui ir turėjo specialų sodą bei medinį sodo namelį arbatai gerti. Aišku, kur tradicijos, ten ir konservatyvumas. Kaimo mokykloje ypač griežtai žiūrima, kad mergaitės nesidažytų, o berniukai nesikeiktų. O vienintelė pramoga iki 18 metų – karaokė, nes apie galimybę nusipirkti alaus nepilnamečiui galima tik pasvajoti. Saulėlydis ryžių lauke gali skambėti romantiškai, tačiau tai, ką matai kasdien, kasdien ir pamiršti. Dabar aš čia grįžtu tik aplankyti šeimos, nes mano vieta yra Tokijas – šimtas tūkstančių tokių kaimų kartu sudėjus. Anni Hapuoja Suomija

Tatjana Čečnica Požega, Kroatija

Žodžiai: Vladas ir pasaulio draugai / Vaizdas: Pravdarchyvas

Požega – darinys, esantis tarp kaimo ir miesto. Ne toks didelis, kad po dešimties metų kas nors čia mane nustebintų, tačiau ir ne toks mažas, jog, panorėjus jūros gėrybių, reikėtų jų ieškoti kitur. 700 metų senumo miestelyje yra apie 8000 gyventojų, kruopščiai saugomos vyndarystės tradicijos ir svetingumas. Požegoje viskas patogu ir viskas pasiekiama ranka – per 15 minučių pereisi centrinę gatvę, per 2 valandas pasieksi sostinę Zagrebą, per 4 – Sarajevą, o iki Vengrijos užtenka ir vienos valandos. Atrodo, nereikia net iš lovos atsikelti, norint pradėti rytą vynu ir braškėmis, o tai mes mėgstame. Ko daugiau norėti... Turim keletą didžiulių kasmetinių renginių, priviliojančių žmonių net iš Dubrovniko ar Splito. Per vienos minutės filmų festivalį miestelio aikštėje kabo ir Lietuvos vėliava – ar jau matei? Mino Kato Umaji, Japonija Užaugau netoli Saporo miesto, mažoje gyvenvietėje. Vaikščiojau į mokyklą, esančią vidury ryžių lauko. Kai ateidavo laikas nuimti ryžių derlių, didžiausia vaikų pramoga būdavo trukdyti darbininkams. Mano giminaičiai tradicijų puoselėtojai, todėl mūsų namai

Suomijoje vasarnamiai yra taisyklė, o ne išimtis. Daugeliui suomių vasarnamiai tankiuose šalies miškuose yra tarsi antri namai. Vidutiniškai savo vasarnamy praleidžiu 3,6 mėnesio kasmet ir tai sudaro 109 dienas per metus. Vyresni suomiai vasarnamiuose užtrunka 145 dienas per metus. Dauguma suomių turi net du vasarnamius. Pavyzdžiui, mano tėvai viename vasarnamyje ilsisi, o kitame aktyviai leidžia laiką gamtoje medžiodami ar žvejodami. Vasarą ten maudausi ežere, žiemą, beje, irgi, tik tenka išsimušti eketę. Vidutiniškai tokie vasarnamiai yra nutolę 132 kilometrus nuo miesto ir yra prie ežero, jūros pakrantės ar salyne. Savo vasarnamy būnu nuo penktadienio iki pirmadienio ryto. Liepą Helsinkis apmiręs, nes tuomet suomiai ilsisi savo mediniuose namukuose už miesto. Martin Newman Coober Pedy, Australija Esu girdėjęs, kad Australija europiečiams – svajonių atostogos. Gal todėl, kad jos paprastai pasibaigia ties Sidnėjumi ar Adelaide. Tikrosios Australijos gyvenvietės, pavadinkime jas kaimais,

būtų ne tokios jau ir patrauklios. Paskaičiuokime: ten, kur aš užaugau, Coober Pedy pakraštyje, per dieną pravažiuoja vienas autobusas, prašokuoja trys kengūros ir penkiolika triušių. Štai ir visas judėjimas. Mano tėvai dirba opalo kasyklose, tad vaikystėje jiems padėti ir lakstyti po dykumą 35 laipsnių temperatūroje buvo visai smagu. Bendruomenė šiame kaime labai stipri, žmonės religingi, visi draugiškai kasa opalą, kurio turim tiek daug... Tai, ką dabar jaunimas vadina D.I.Y. kultūra, čia neišvengiama ir niekas nedaro iš to šou, kad savo rankomis pasigamino dviratį ar sukalė avims aptvarą. Ar esu matęs aborigenų? Ne, bet juk nelabai ką pakeistų, jei ir būčiau matęs, ar ne? Thor Vang, Norvegija Vang kaimas išsidėstęs kalnuose tarp Oslo ir Bergeno miestų. Vasarą čia gali medžioti, žvejoti, pajudėjęs link vakarinės pakrantės ir slidinėti su bikiniu. Oras švarus, kaip ir visa Norvegija – švaru, tyku ir gaivu. Vang gyvena apie 1600 gyventojų, kiekvienas jų pasirengęs svetingai pasitikti pakeleivį, savo drąsa ir nuolatiniu adrenalino nepakankamumu bandantį įveiktį Norvegijos kalnus. Kaimiečiai čia nėra tiesiog kaimiečiai. Dauguma jų – fermeriai arba miškininkai. Namie gaminasi krepšius, baldus, žemės

ūkio rakandus. Jiems tai malonumas. Jie minta savo užaugintais triušiais, vištom, jaučiais, geria natūralų pieną. Namie gaminasi degtinę. Apskritai norvegai pakelia daug, ypač žiemą. Nesu Vang gyventojas, bet dažnai jaučiuosi lyg būčiau, nes šis kaimelis man yra kaip išsigelbėjimas nuo Oslo. Čia net gėlės kvepia kitaip. Bruno Calo Fernandez Finisterre, Galicija, Ispanija Ispanai mielai gyventų kaime. Juk ispanui svarbiausia šventės, vietinė virtuvė, šiluma ir netgi ramybė – visa tai gali surasti tik už miesto. Be to, tradicinės šventės (korida, tradicinio maisto gamyba, flamenko vakarai) vyksta tik kaimuose. Miestas šias tradicijas iškreipia. Gyvenau ir Barselonoj, ir Vigo, ir Santiago de Compostela, bet grįžti namo į Finisterre kaskart vis labiau norisi. Finisterre – tipiškas žvejų miestelis. Miestiečiui tai netgi ne miestelis, o kaimas. Man – namai. Pritvinkęs žuvimi senamiestis neatbaido turistų – visi draugiškai ilsimės nedideliame Finisterros paplūdimyje. Parduotuvėse taip pat viršų ima sardinių, o ne chorizo kvapas. Senovės romėnai šį Ispanijos kampelį vadino Pasaulio pabaiga, nes jis labiausiai nutolęs į Vakarus, bet tai dar ne pabaiga…


Birželio 14-ąją, kai Lietuva mini gedulo ir vilties dieną, kita pasaulio dalis švenčia Ernesto Che Guevaros gimimo dieną. „Pravda“ kaip tiesos organas, negali likti abejingas istorijai ir pateikia trumpą in memoriam Ernesto Che Guevarai. Kaip baskų kraujo turintis medikas iš Argentinos tapo tiek pat žinomas, kiek peliukas Mikis ir Persil Automat? 22-ių jis sėdo ant motociklo ir išvažiavo pasižvalgyti po Pietų Ameriką. Trisdešimties jau laimėjo lemiamą mūšį prie Santa Klaros ir tai iki šiol vadinama Kubos revoliucija. Veikiausiai nesuklysime konstatavę faktą, kad ne kiekvienam studentui pavyksta pakeisti pasaulio žemėlapį per septynerius metus, bet ne tai svarbiausia.

Bendromis Bolivijos vyriausybės ir CŽV pastangomis Che buvo paimtas į nelaisvę ir sušaudytas 1967ųjų spalio 9-ą, 13:10 h, La Higueroje. Paskutiniai, tyliai ištarti ir turbūt garsiausi Che žodžiai buvo „šaukite, bailiai, jūs nušausite tik žmogų“. Vietinės legendos byloja, kad šioje vietoje kartais pasirodo šventasis Ernestas. Amputuotos Che rankos buvo nusiųstos į Kubą. Antrąjį kvėpavimą Che įgavo po mirties. Che inspiravo Nikaragvos sandinistus ir Meksikos zapatistus, o dabartinis Bolivijos prezidentas Evo

Daugelis rimtų dėdžių ir tetų, kurie dažniau nešioja džemperius su užrašais Harvard ir Yale, vienu balsu kalba, kad po mirties Che tapo romantiniu revoliucijos simboliu ir persikūnijo į revoliucijos brandą Nr.1. Ir tai neturi nieko bendro su kažkada gyvenusiu žmogumi, kuris pats žudė ir buvo nužudytas. Jei tu prieš, tu su Che. Jei tu kovoji, tu su Che. Jei kas nors kur nors kovoja už tai, kas beveik neįmanoma, ten gyvena Che. Tie, kurie dėvi Che, sako, kad jo charizma atsiskyrė nuo kūno ir apsigyveno marškinėliuose ir kepuraitėse kaip revoliucijos totemas, tolimas protėvis, įkūnijantis laisvę, drasą ir begalinį tikėjimą tuo, ką darai. Dabar, kaip bebūtų sunku tikėti kuo nors dideliu ir reikšmingu, galima tik prisiminti, kad Che reiškia „draugas“. O draugai svarbiau už tiesą. Kaip viename dokumentiniame filme pasakojo šimtametė Che amžininkė „buvo neįmanoma nors kartą pamatyti Che ir jo neįsimylėti“.

Naktis sostinei tinka Iki estafetės „Europos kultūros sostinės” perėmimo pradžios likus kiek daugiau nei 550 dienų, Vilniuje viena naktis taps ypatinga. Penktadienį, birželio 22-ąją (tai yra dieną prieš uždegant Joninių laužus), sostinėje nebegalios linksmybes ribojantys įstatymai, o per vidurnaktį persiritusios linksmybės pasibaigs tik šeštą ryto. Šventė „Tebūnie naktis” – „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” dalis. Į vieną milžinišką kultūros naktį susijungs teatro naktis, vaizdų naktis, žaidimų naktis, upės naktis, kino naktis bei koncertų naktis. Be pagrindinių teminių renginių, sostinėje naktinėtojai ras ir kitų skanėstų – laužais nusėtą bei lazerių skrodžiamą Neries pakrantę, vakarėlį senojoje elektrinėje, „Pieno lazerių” koncertą Mokytojų namų terasoje, specialių vynininkų, kavinių, restoranų, parduotuvių pasiūlymų. Ankstyvą penktadienio popietę į Gedimino prospektą ir Savivaldybės aikštę grįš prieškario atributas – Žolyno turgus. Žolininkai, būrėjai ir žiniuoniai savo kerus ir patarimus dalins akomponuojami gatvės muzikantų, aktorių bei folkloro kolektyvų. Sereikiškių parke, kur kadaise veikė vasarinis kino teatras, vėl bus rodomi filmai. Šį kartą – po atviru dangumi ir iki pat ryto. Tuoj po seanso, šeštą, tame pačiame parke lauks pusryčiai ant žolės. Beje, sinefilų visą naktį lauks ir superprogramą rengianti „Skalvija”. Laboratorijos „Atviras ratas” kuruojama naktinė programa Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme – iš dviejų dalių. Iki vidurnakčio S. Nėries pasakos tema bus improvizuojama vaikams, vėliau, žinia, ateis suaugusiųjų metas – autobiografinėmis aktorių istorijomis paremta improvizacija. Latako gatvė prieš pat vidurnaktį pražys menininkų rankomis kurtais žibintais. Į gatvėje esantį kiemelį galės užsukti kino (ir vėl!) mėgėjai, mat jame bus demonstruojami įdomiausi pastarųjų trejų metų lietuviškos animacijos pavyzdžiai. Jei lis, renginys persikels į Grafikos meno centrą. Vilniaus dailės akademijos vidiniame kieme varžysis ištvermingiausi skaitymų nakties dalyviai. Ir ne dėl bet ko, o dėl kavinuko su užrašu „Skaičiau visą naktį”. Vieni skaitys, kiti klausysis raidžių virtinių su dainuojamosios bei eksperimentinės muzikinės poezijos intarpais. Koncertai beveik trumpiausią metų naktį vyks net keturiose bažnyčiose. Šv. Kotrynos dvasią šokdins „Ąžuoliuko” choro atliekama klasika, apvilkta džiazu, Šv. Kryžiaus bažnyčioje tilps tik klasika, Šv. Kazimiero bažnyčioje griaudės vargonai, o Bernardinų bažnyčioje vyks ištisas festivalis – krikščioniškas rokas, krikščioniškas kinas ir dar ekskursijos po šventovės rūsius. Be to, Rotušės aikštėje bus audžiama tvora, prie Baltojo tilto paradą rengs balionai, Užupyje virs triskart intensyvesnis nei paprastai gyvenimas, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Juozas Statkevičius išstatys parodai operos „Bohema” kostiumus, o Sereikiškių parke bus kepami šakočiai. Ir dar. Ir dar. Iki pat šeštos ryto arba kiek pajėgsi būti kultūringas. Visa nakties programa – www.vilnius2009.lt

Žodžiai: Stiuardesė Emo / Vaizdas: Tomas Černiševas

Žodžiai: rytis / Vaizdas: Pravdarchyvas

Aistringas šachmatų fanas, kalėjimo viršininkas, agrarinės reformos vadovas, Kubos banko prezidentas, nuolatos kankinamas astmos priepuolių, 1964 metais Niujorke kalbėjo Jungtinėms Tautoms ir CBS televizijai. Atrodo, kad kiekvieną kartą, kai Che bandė užsiimti „sėslia“ veikla, t.y. dirbti „normalų“ darbą, kad ir koks jis būtų, tai baigdavosi visišku krachu. Ir kiekvieną kartą, kai reikėjo keliauti, klajoti ir kovoti, Che atgimdavo iš naujo. Revoliucijos eksportas, parama Vietkongui ir bandymas padaryti revoliuciją Konge – tai vienintelė Che gyvenimo forma. Manau, kad jei visos įmanomos revoliucijos būtų įvykdytos, Che būtų baigęs gyvenimą savižudybe. Tačiau The End ir gyvenimo titrai išsidėstė kitaip.

Morales savo rezidencijoje laiko Che portretą iš kokos lapų.

/Aktualijos: Europos kultūros naktis /

/ Aktualijos: Che Guevara /

In memoriam Comandante


/ Aktualijos: Lietuvos vasaros festivaliai /

Beieskant geriausio festivalio Lietuvoje

muzikos legenda Maceo Parker, Tinai Turner, BB King, Ericui Claptonui akompanavęs Joe Sample bei kiti. Yaga-The-Ring + nesibaigiantis afterparty 07 19 22 Dzūkijos miškai Daugiau Šambalos nebebus, bus Yaga-The-Ring. Be daugiau nei 40 didžėjų ir live atlikėjų, vyks paskaitos ir užsiėmimai (įdomu, ar tai bus kas nors panašaus į rodneyheals.com), gūdumoj šmėkščios VJ‘ų projekcijos, bus įrengta pirtis, kino teatras, vegetariška lauko virtuvė, chaishopas ir net headshopas (rojus rūkaliams). Svečių diapazonas nuo JAV iki Indijos. Laukiamiausi: „Deviant Species Live”, „Puoskari Live”, „Hydra” ir kt. Roko naktys 08 03 04 Plateliai, Plungės raj., prie Platelių ežero

Tęsiame muzikinių atostogų planavimą. Gegužę užsimoję tokiais tarptautiniais festivaliais kaip Sziget ar Roskildė, mažinam mastelį ir... atsiduriam Lietuvoje. O čia vyksta galbūt net daugiau nei tikėjaisi. Pateikiu santrauką to, ko turbūt nenorėtum praleisti. Kristupo vasaros festivalis, visą vasarą, Vilnius Nėra priežasčių dūsauti, jog darbo reikalai neleidžia išvykti į kelionę: pasaulio muzika pati suplaukia į Vilnių. Šiemet festivalyje galima bus išgirsti arfų muzikos, džiazo po atviru dangumi, world music projektų ir t.t., išskyrus tai, kas jau girdėta, įprasta, neoriginalu ir blanku. Laukiamiausi: ispanų gitaristas Pepe Justicia, australų Descedance (aborigenų šokiai), čigonų svingo gitaristas Joscho Stephan ir t.t.

Žodžiai: Inga Norke / Vaizdas: Pravdarchyvas

Saulės smūgis 07 05 Kalnų parkas Atpalaiduoti smegenis ir kūną pačiu tinkamiausiu metu – kai dar neperkopiam į antrą vasaros pusę, bet ji jau pačiame įkarštyje. Šiais metais saulė smūgiuos pagal (wow!) Felix da Housecat ritmus, ir tai dar ne viskas. Tikėkimės, naujajam merui nesutrukdys žemi bytai iki paryčių. Laukiamiausi: Felix da Housecat, „Rank1”, „The Glimmers” ir kt. Tundra 07 05 08 ten, kur pilys susijungia

O pilys susijungia šventoje ąžuolų giraitėje... Tundra – tai trijų dienų diskoteka lietuviškos gamtos apsupty. Organizatoriai numato keturias vėjo kryptis. Viena siaus pagal psy trance, kita – break beat ir drum&bass, trečia – electro ir techno ritmus, pagal chillout‘ą pūs brizas. Laukiamiausių šįkart daug. Į skrajutę vos telpa visi atlikėjai. Jų bus virš 80 iš užsienio ir Lietuvos – nuo „Golden Parazyth” iki „Magnetrixx” , nuo „Dublicate” iki „Black Sun Empire”. Bliuzo naktys 07 06 07 Varniai, Telšių raj., prie Lūksto ežero Jau penkioliktą kartą lietuviai į Varnius važiuos klausytis bliuzo, opelių mazdų ir t.t. ratai klimps aluje, stovyklaujančių plaukai kvepės šašlyku, muzika liesis laisvai. Šių metų festivalyje dalyvaus didžiausia iki šiol pasaulinės bliuzo tėvynės – JAV – žvaigždžių plejada, daugiausia atstovaujanti čikagietiškai bliuzo srovei. Atrodo, kad atvykstantys atlikėjai savo pėdų atspaudais gausiai papildys prieš 5 metus gimusią „Kanopų“ alėją. Laukiamiausi: „Howard&White boys”, „Big James”, Billy „Harp” Hamilton, „The Soul Hustlers” it kt. XIV Klaipėdos Pilies Džiazo Festivalis 07 13 15 Klaipėda „Gera muzika – geriems žmonėms“ – toks festivalio devizas nori nenori vilioja ne tik džiazo gurmanus, bet ir tuos, kurių džiazo žinios baigiasi ties Norah Jones. Šiemet tarp laukiamiausių yra ir „Grammy“ statulėle ir garbe apdovanotas „Sugar Blue”, funk

Praėjusiais metais festivalio organizatoriai žadėjo kraustytis, tačiau, kaip patys sako, „niekur geriau nei Plateliuose neradom“. Taigi šiais metais „Roko naktų“ jautis ir vėl bus kepamas ant Platelių ežero kranto. Su roko grupėmis kol kas deramasi, laukiame malonių staigmenų. Regeneratorius 08 15 19 Antaprūdės kaimas, Ignalinos raj. Dar vienas festivalis padėsiantis suaktyvinti kaimų plėtrą Lietuvoje, o miestiečius atviliosiantis į lietuvišką kaimą. Atvykusių nuotaikos bus generuojamos elektronine muzika ir reggae melodijomis, diskusijomis už medinio stalo, praktiniais su muzika susijusiais užsiėmimais bei pastaraisiais metais itin pamėgtais workshopais. Laukiamiausi: „Paprika Korps”, Kone, Dr. Green, Dublicate, lietuviai iš Londono KD ir kt. Be2Gether 08 24 26 Norviliškės Pustrečio milijono biudžetas pats už save kalba, kad dream team Giedrius Klimkevičius, Dovydas Bluvšteinas ir Rytis Sabas atsargiai praskleidę festivalio uždangą, išdavė tikrai ne visas festivalio paslaptis. Be to, planuojama scena – kol kas didžiausia Lietuvoje... Hm, jei „Depeche Mode” ar „Underworld” Vilniaus scenos savo išmatavimais pasirodė pakankamos, tai gal tikėtis galime... Susilaikysiu nuo spėjimų, kol kas... Iki šiol laukiamiausi: Zion Train, „Poets of the Fall”, „Leaves”, „Drum XTC”, Myslovitz, DJ Food, DK, ir net iš Lietuvos Anglijon išdūmusi Joana su savo „The Wolf ”. Bus daugiau!

Mėnuo Juodaragis 08 24 26 Zaraso ežero sala Pagonys, kaustyti žalvariu, gotai, nubalintais veidais ir delnais, bei kiti simpatizuojantys baltų kultūrai vasaros pabaigoje keliaus ne į Norviliškes, o į pasaulio pakraštį – taip Zaraso ežero salą vadina organizatoriai. Laukiamiausi: „Allerseelen”, „Moon Far Away”, „Svarrogh”, „The Moon and the Night Spirit”, „Žalvarinis”, „Kūlgrinda” ir kt. Deja, šiemet nebus Shambala, o Kurklių ir Darom festivalių klausimas miglotas. Panašu, kad Darom bus Kurkliuose (ir jei bus, tai griežtai N-18), o Kurklių festivalio organizatoriai apskritai sumanę kažką intymesnio ir kol kas neišsiduoda. Taigi, šių festivalių fanai kelio į juos ieškos savarankškai. O kol kas galime pasidžiaugti, kad vasara baigiasi – oho – net trimis festivaliais. Neišėję ieškoti geriausio Europos muzikinio festivalio, galės ir Lietuvoje smaguriauti gera muzika bei vasaros saulės procedūromis. Na, ties paskutiniu punktu, kaip visada, lieka klaustukas. Užtat minėtų festivalių programos jau patvirtintos.

15

Pravda


Devyni agroreiskiniai mieste

Devyni

Pravda

16

Pravda.lt

Žodžiai: Carlo, Inga, Daina / Vaizdas: Morta

1. Kolektyvinis sodas. Priminsiu vieną vaikystės traumą. Šeštadienis, setynios ryto. Baudžiava Lietuvoje panaikinta dar 1861 m., tačiau 9b moksleivis Petras, žiaugčiodamas paskutinį vakar per klasės žiburėlį išgertą „Optimos stipriojo“ alaus gurkšnį, girdi griežtą mamos toną: „Kelkis, Petriuk, važiuosim į sodą“. Net ir gyvendamas Gedimino prospekte turi išmokti ravėjimo pragrindų.

2. Vestuvės. Nuo piršlių kartuvių iki „Jonikos“ melodijų, nuo stalų užsėdimų iki Donaldos Meiželytės „čestuškių“, nuo saldainių prašančių vaikų iki degtinę saldinančio bučiavimosi. Kad ir kur pažvelgsi – vien rafinuoti vestuvių papročiai.

pravda lt Kas mėnesį pravda.lt pristatys savo autorius, kurių gerbėjų gretos auga su kiekvienu nauju įrašu. Birželio numeryje pažindinamės su Cinamonu ir Pėdsaku, išradusiais Laimikio fenomeną. Kas jūs esate? Cinamonas: man mes panašūs į du ežiukus rūke. Pėdsakas apsimeta, kad neišgirdo klausimo Kas jus domina?

3. Kalba. Žemaitė yra nemirtinga. Rimtai. Tai įrodo paskutinių penkiolikos metų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai. Jei šneki ne kaip Driežų Katrė, tai ne lietuvis.

Cinamonas: paskutiniųjų dienų manija – LOMO-fotografija. Tai pleškinimas primityviais (žaisliniais) fotoaparatais. Pėdsakas: miestai ir žmonės. Kur ir kokiomis aplinkybėmis gimė laimikis?

4. Virtuvė. Pasak naujausių Europos Sąjungos tyrimų, reguliariai maitinantis cepelinais ir šaltiena, ima keistis žmogaus kalba, manieros ir intelektas. Pvz., atsiranda noras spjaudytis, mušti moteris, pamirštamos aukštojo mokslo metu įgytos žinios. Tačiau dažnas spirgų vartojimas gali išugdyti gebėjimą vairuoti kombainą.

5. Muzika. Ne lietuvių sutartinės čia kaltos. Jos gražios, jausmingos ir mąslios. Bet kai liaudies muzika patenka į agroprodiuserio, atsitiktinai gyvenančio mieste, rankas, tai jau tampa nesuvaldomu reiškiniu.

Cinamonas: vieną kartą fotografuotis atsisakė spalvinga moteris iš Kalvarijų turgaus (įtarios turgaus pardavėjos), o kitą – gavome atsakymą „šį kartą ne“ iš elegantiškos damos su šuniuku Katedros aikštėje... Pėdsakas: dažnai būna ir taip, kad pradėjus fotografuoti ir kalbinti vieną, subėga visas būrys. Arba laimikiai patys ima fotografuoti mus. Arba bando paversti Cinamoną mormonu. Situacijų begalė.

Cinamonas: Idėja gimė Pėdsako galvoje dar prieš porą metų, o pirmas laimikis – Gedimino prospekte, Kaziuko mugės minioje pastebėjome Ievą su Diana. Pėdsakas: Supratus, kad fotoaparatas yra ne tik nuotraukų gaminimo, bet ir bendravimo priemonė, kuri leidžia prieiti prie dėmesį patraukusio praeivio ir pranešti, kad jis pastebimas ir gražus.

Ar visus laimikių vardus atsimenate?

Kiek laimikių pabėga nenorėdami fotografuotis?

Cinamonas & Pėdsakas: Donskis. Tam yra priežasčių

Cinamonas: net jei ne visus atsimename (turime nemažai dar nepaskelbtų laimikių), pamatę gatvėje, visada atpažįstame. Pėdsakas: vardus saugome užrašų knygelėje. Jūsų svajonių Laimikis?

Žodžiai: Cinamonas ir Pėdsakas / Vaizdas: Cinamonas ir Pėdsakas 6. Pomidorai. Kam nors galbūt gražiau auginti ne fikusą, o pomidorą ant palangės – nesiginčijam. Bet sutikite, kai pomidorais apauga ir virtuvės stalas, o dirvožemiu užpildyti vazonai su daigais statomi ant visų keturių virtuvės taburečių, reiktų susimąstyti, ar vieta, kurioje gyvenate, jums pagal poreikius tinkama.

7. Kaimynai. Kažkodėl vis dar rūpi žinoti, kuo ir po kiek gyvena gretimos sodybos, atsiprašau, buto žmonės. Taip pat labai svarbu savo susirūpinimu dėl jų gerovės pasidalyti su kitais kaimynais. Ir apskritai ką kaimynai pagalvos?!

8. Lysvės. Jei tik gyveni pirmame daugiabučio aukšte, tau automatiškai (ne teisiškai) priklauso ir miestiškai nederlingos žemės lopinėlis po balkonu. Svogūnai, nasturtos, krapai, kiti geri dalykai. Svarbu aptverti, kad koks prašalaitis neįgriūtų.

9. Naminiai gyvūnai. Norėti kačiuko ar šuniuko – gražiai vaikiška, bet kai trijų kambarių butą dvyliktame aukšte nuo viso pasaulio negandų apsiima saugoti įmitęs vilkšunis, lieka tik rimtai susimąstyti apie gyvūnų ir kaimynų kankinimą. Yra faktų ir apie vištas balkone.

Apie miestą ir žmones Arba kas yra laimikis? Miesto erdvė supinta iš judėjimo ritmų, gestų ir žvilgsnių. Kartą vienas Vilniuje gyvenantis turkas prisipažino, kad atvykęs į šį miestą iš pradžių jautėsi atstumtas. Atrodytų, priežasčių tam nebuvo: žmonės, anot jo, buvo malonūs, o paprašyti, neatsisakydavo padėti. Tik po kurio laiko suprato, kad jam trūksta praeivių žvilgsnių – natūralaus dėmesio porcijos, kurią gauni kasdien Turkijos miestų gatvėse. Mūsų kraštų miestelėnams reikia papildomų sąlygų neįpareigojančiam pokalbiui pradėti. Nieko nuostabaus, kad miestelėnui šuo yra komunikacijos priemonė: išvedęs jį laukan, gali pradėti bendrauti su kaimynais ar užmegzti dialogus su atsitiktiniais praeiviais. Kas nelaiko šunų, be tradicinių komunikacijos priemonių gali įsigyti fotoaparatą, kurio dėka gali užmegzti dialogą su praeiviais.

Tiesa, kol slapčia grobsi praeivių atvaizdus kaip paparacis, šis aparatas bus tik nuotraukų gaminimo mechanizmas. Taip pat nuo fotografijos kaip komunikacijos supratimo nutolęs ir vis dar praktikuojamas gatvės nuotraukų žanras, kai praeiviui sutikus nusifotografuoti, vėliau prie nuotraukų pridedami kritiški stiliaus ekspertų komentarai. Panašiai elgėsi 20 amžiaus pradžios antropologai, kurie, atvykę į egzotiškas vietas, prisigamindavo foto-medžiagos, kuria vėliau iliustruodavo savo knygas, ne itin rūpindamiesi fotografuojamųjų būkle (žinomi atvejai, kai šamanui pamačius jo kaimo žmonių fotografijas ir supratus, kad fotografas pagrobė jų sielas, kaimo gyventojus apimdavo ilgalaikė apatija). Šis modelis, kai vieni užima aktyvaus interpretatoriaus poziciją, o kiti pasyviai pozuoja ir lieka nebylūs, buvo sukritikuotas šiuolaikinės antropologijos. Be to, buvo suvokta, kad egzotiškos yra ne tik svetimos kultūros, bet ir pati mūsų kasdienė aplinka.

Šiame kontekste ir kristalizavosi „Laimikio” idėja, kurios komponentai yra tokie: 1) tavo miesto žmonės yra nemažiau egzotiški nei Irano dervišai, Londono pankai ar būrys Las Vegaso Elvių; 2) kiekvienas iš jų turi savo istoriją ir gali papasakoti apie save žymiai daugiau nei koks nors ekspertas iš šalies; 3) fotografavimas yra vienas iš būdų pasakyti praeiviui „sveikas, tu pastebėtas” ir šiek tiek sumažinti mūsų miestuose įprastą distanciją.

17

Pravda


/ Naujokas: extronika /

E x t r o n i c a elektronikoje Iš Toronto grįžo Extronica. Bent jau tokiu vardu jį dabar žino kur kas daugiau žmonių nei tada, kai prieš 15 metų berniukas vardu Simas iškeliavo pas mamą į Kanadą. Ten baigęs elektroninės muzikos kompozicijos studijas, įrašęs albumą, jis grįžo į Lietuvą. Ir turbūt ne veltui... internetines svetaines. Kodėl 15 metų iškeliavai į Torontą? e.: Manęs niekas neklausė, ar noriu važiuoti, ar ne. Buvo nupirktas bilietas į Torontą, įsėdau į lėktuvą. Toronte mane pasitiko mama. Pirmieji metai buvo sunkūs, pradėjau bendrauti su kitų tautybių imigrantais (bene 50% Toronto miesto populiacijos yra ne Kanadoje gimę žmonės). Kuo Lietuva blogesnė?

Dosjė_Extronica Jis_ elektroninės muzikos kompozitorius Dienomis_ dirba kino studijoj Naktimis_ kuria muziką Gyveno_ 15 metų Kanadoje Į Lietuvą atsivežė_ muzikos kūrimo įrankius ir šunę Boną Močiutė_ pervadino Boną į Dimą, nes taip lengviau ištarti Jam_ ne diskotekinė muzika galvoj Planuoja_ tęsti elektroninės kompozicijos magistro studijas Utrechto unversitete Olandijoje

Žodžiai: Inga Norke / Vaizdas: Salota

Savo CV rašai, jog dirbai su tokiais vardais kaip MTV, „Warner Bros“, Madonna, Sting, „Green Day“ – kaip dar pats netapai įžymybe? e.: (juokiasi) Šie įrašai – noras atrodyti profesionaliau profesinėje srityje. Kanadoje dirbau mobiliųjų technologijų kompanijoje MQube, gaminome įvairias midi bei mp3 formato melodijas būtent tavo minėtoms kompanijoms. Teko asmeniškai bendrauti su įvarių atlikėjų bei kompanijų vadybininkais. Prieš porą metų Šiaurės Amerikoje prasidėjo mobiliųjų melodijų ažiotažas. Tokie atlikejai, kaip Sting, Madonna, Green Day bei kiti, suskubo darytis pinigus kurdami mobilias

e.: Nemanau, kad Lietuva blogesnė. Ji tiesiog mažesnė. Blogumo ar gerumo sąvoka susideda iš to, ko reikia žmogui. Manau, kad Lietuvoje galimybės siekti savo užsibrėžto tikslo pagerėjo pastaraisiais metais. Čia viskas auga šimtą kartų greičiau negu sustabarėjusiose Vakarų šalyse. Tačiau kultūrinės raidos tempai Lietuvoje yra žymiai lėtesni. Ir tai yra normalu. Kaip Maslow piramidėje – pirma žmogui reikia pasirūpinti savo fizine bei materialine gerove ir tik tada ateina laikas savirealizacijai ir kultūrinimuisi.

pasitenkinimas. Gyvai groju retai. Svarbiausia, kad klausytojas pajustų tai, ką aš esu kūrybiškai sumanęs. Mano netradicinio koncerto idėja rutuliojasi jau seniai. Šiuo metu ieškau žmogaus, su kuriuo galėčiau sukurti bendrą audiovizualinį projektą, kuris butų rodomas bei girdimas įvairiuose renginiuose. Ar kurtum diskotekinę muziką?

Ko tau teko išmokti studijuojant elektroninės muzikos kompozitoriaus amato? e.: Studijuodamas supratau, kad elektroninė kompozicija mano gyvenimo iššūkis. Devyniolikos metų jau žinojau, ką noriu ateityje veikti. IT naujovės – turbūt viena iš tavo aistrų?

e.: Esu porą kūrinių skyręs diskotekinei muzikai, bet tai nėra muzikos žanras, kuris būtų man artimas. Mane domina subtilios muzikinės užuomazgos, nestandartiniai ritmai bei orkestruotė. Mano kuriama muzika tikrai nėra skirta šokiams ar linksmybėms. Tradicinei šokių muzikai tikrai neprieštarauju. Ji turi konkrečią paskirtį: šokis, atsipalaidavimas, žmogaus judėjimas keturių ketvirtinių ritmu bei euforijos jausmas. Aišku, galima paminėti tokį žanrą kaip psy techno, kuriam priklauso tokios grupės kaip „Absolum“ bei „PPS Project“. Jų muzika yra skirta šokiams, tačiau jos su malonumu klausausi ir namie. Kuo elektroninės muzikos kompozitorius skiriasi nuo muziką kuriančio DJ?

e.: Taip, įdomu viskas, kas susiję su kompiuterine muzika bei jos „padargais“. Pastaraisiais metais technologijos sparta turbūt pranoko mano vaizduotę. Radau tavo pavardę žymiajame kino metraštyje IMDB. Kuri muziką ir kinui? e.: Taip, kai atsiranda proga. O šiaip bendradarbiauju su bulgarų kilmės kanadiete, kuri kuria filmus apie depresiją, o aš jai kuriu depresinę muziką. Išsamesnei pažinčiai www.extronica.com ir www.myspace.com/therealextronica

e.: Mano manymu, tie, kurie gali kurti šokių muziką, taip pat būtų puikūs elektroninės muzikos kompozitoriai. Elektronikas Speedy J išpopuliarėjo gyvais techno pasirodymais, bet taip pat tik turbūt žymiai mažesnei publikai, yra pristatęs eksperimentinės elektronikos. Vulgariai tariant – tarp DJ muzikos kūrinių ir elektronikos kompozicijų yra vienas aiškus skirtumas – muzika, skirta kojoms, ir muzika, skirta galvai.

Priklausai rimtam leiblui Twisted Circuits, kodėl kurti grįžai į Lietuvą? e.: Šiais laikais nesvarbu, kokiame pasaulio kampelyje esi. Kurti galiu bet kur. Su interneto pagalba realizuoju savo kūrybą visame pasaulyje. Būtent taip ir buvo išleistas mano pirmasis albumas The End of Phase One su Twisted Circuits – muzika buvo parašyta Kanadoje, o išleidimo procesas vyko tuomet, kai jau buvau Lietuvoje. Iš tavo biografijos: „Extronica has recorded a number of powerful tracks that reinvent classification of musical genre standardization“ – stipriai pasakyta... e.: Šis sakinys apibūdina mano kūrybą. Bendrauju su prancūzų kompozitoriumi LaForest, kuris kalbėdamas apie mano muziką yra man tai pasakęs. Puikus to pavyzdys yra kompozicija „Heroin“. Kaip įsivaizduoji savo tobulą koncertą? e.: Turėtų būti absoliutus atlikėjo bei klausytojo

19

Pravda


Gretimuose puslapiuose Norke skuba planuoti festivalinį maršrutą po Lietuvą, užklystantį į didesnius ir mažesnius atvirus reivus. Nežinia, ar kiekviena didesnė diskoteka – jau festivalis, ir ar reikia užsienio žvaigždžių šiam statusui įgyti. Vis dėlto Utenos rajone, „ask people you know“ tipo vietoje, kurioje elektroninių susibūrimų šiaip jau netrūksta, įsisupsiančios „Supynės“ linksta į didelio, bet jaukaus vakarėlio po žvaigždėm ir ant vandens pusę. Dvi paras! Gamtininkai-elektronikai ten pat būriavosi ir pernai – tik pažiūrėk, kaip romantiškai iliustracijoje išgulę, – na, o dabar švenčiamas ir gimtadienis. Rezervuoto skambesio propaguotojai minimal.lt, kurių žinioje – trankiausi (atsiprašau, minimaliausi) sostinės pirmadieniai, o sąskaitoje – keletas stipresnių renginių su tokiais gudročiais, kaip Jeffas Milliganas, tortą gabens būtent į „Supynes“. Su dangumi dvi beveik trumpiausias vasaros naktis ir tingias dienas liesis minia pritariančių darniam galvų lingavimui į minimal.lt skleidžiamo skambesio taktą – atlikėjų ir didžėjų sąrašas stačiai akimis nebeaprėpiamas, greičiausiai dėl kolektyvo

/ Klubai /

Nusisupk per metus pasiekto gero įdirbio. Keturiais žodžiais – minimal, ambient, IDM, experimental – apibūdintoje programoje rikiuojasi greičiausiai visi į aprašymą telpantys Lietuvos didžėjai – Noid, Rugiagialia, min_for, neFormatas, Er-x, Pranzou, Mantas T., Quartz, Pagalve ir kiti. Organizatoriai išskėstomis rankomis laukia ir esto DJ Chill. Gyvas programas pagal orų prognozę šlifuoja Liunas, Sala, Mookid, migloJE ir r_s. Sąrašą papuoš svečiai iš šiaurės. Wochtzchée, garsaus estų kompozitoriaus Tolvo Tulevo sūnus, vaikystėje tiek griežė smuiku, kad galiausiai nuėjo į black metal koncertą, ten atrado save ir ėmėsi ambient techno ir experimental natų valdymo. Jaunasis jo kolega ir tėvynainis Dseir kabina taip pat tamsiai ir giliai, o pojūčius transformuoja į įvairialypę energiją. Dar iš toliau – Suomijos – atvyksta Blamstrain, irgi dar jauniklis, bet pripažintas tokių autoritetų, kaip leidykla „Merck“. Sako, terminas „elektronika“ jam per siauras... Taip? Į supynes atsisėsi tik parašęs laišką (gali ir nuotrauką su bikiniu pridėti) bei išsiuntęs jį adresu info@minimal.lt arba mute_condition@yahoo.com. Pasas nebūtinas.

Žodžiai: Daina Dubauskaitė / Vaizdas: minimal.lt


Mano herojus

Žodžiai: Kotryna Ūla Vaizdas: Sarah Moon

išskleidžia savo uodegą per visą kadrą. Ir jokių drabužių. Tik dizainerio vardas šalia. Taip, mada Sarai gali būti kaip povas, o nauja Yamammoto kolekcija kaip tigras įsėlinęs į tarkovskiškai apleistą interjerą. Ir taip, ji mano herojė iš didžiosios „H“, nes Sarah Moon buria savo keistu milžinišku fotoaparatu ir buria sėkmingai. Ji sugeba išlaviruoti tarp mados ir taikomojo meno, nenukristi. Ką ji daro ir kaip ji tai daro? Žaidžia ir eksperimentuoja lyg vis dar mokytųsi, fotografuoja su „Polaroidu”, manipuliuoja negatyvus ir pozityvus, eina į cirką ir jame fotografuoja žvėris mados žurnalams. Todėl nenuostabu, kad šiemet ji fotografuoja Londono „Le Book“ (visų fotografų, dizainerių, manekenių ir manekenų, post- production atstovų ir t.t. karjeros svajonė) bendradar-biaudama su Yohji Yamamoto.

Mano herojus

Be genialių fotografijų, Sarah yra sukūrusi keletą filmų, ir taip laimėjusi auksinį liūtą 1979 metais. Galbūt gyvenant tarp cirko ir aukštosios mados, tarp polaroidų ir milžiniškų negatyvų šiek tiek pasimiršta internetinio puslapio klausimai, todėl, deja, nei google nei kitos panašios priemonės beveik neteikia informacijos apie kūrėją. Tačiau radusi keletą knygų ir jau visiškai susižavėjusi Sarah, imu ją atrasti kiekviename kitokiame mados arba kūrybinio gyvenimo būdo žurnale, nuo „WAD“ iki „Crash“. Jos filmų gauti legaliai ir nelegaliai man nepavyko, dauguma knygų dar vis siūlomos internete, bet knygynai negali niekuo padėti. O Sarah toliau sau vadinasi viena geriausių mados fotografių, nors dažnai atmeta, atrodytų, esminį objektą – drabužį, ir džiugina mus kažkuo daug labiau mistišku ir neapčiuopiamu. Aš entuziastingai braukiu parašą tokios mados gerbėjų sąraše: už cirką be drabužių. Ar dar ką nors.

Mano heroje:

Sarah Moon Fotografuoja tą patį kadrą

Dosjė_Kotryna Ūla Mokosi_ fotografijos ir video meno Glazge Aistros_ foto, video, disco, rokenrolas, reklama, semiotika, kvietinis su citrina Jos herojė_ Sarah Moon Dosjė_Sarah Moon Profesija_ fotografė Sritis_ mados fotografija Vadovaujasi_ intuityvia koncepcija Jai_ 67 Ji_ Kotrynos Ūlos herojė

Pravda

22

Kiekvienas, kuris savo štatyvo koja peržengia jau gerokai apsitrynusias fotografijos ribas, įšoka į mano herojų sąrašą. Sarah Moon – vaizdo poetė iš Prancūzijos, kurios nuotraukos atrodo lyg iš dvidešimto amžiaus pradžios, bet prierašai šalia jų (Dior, Yohji Yamamoto ir kt.) grąžina į dabartį. Ji pati teigia, kad jau dvidešimt metų fotografuoja tą patį kadrą: modelį studijoj arba lauke, sėdintį arba stovintį, su vieno ar kito dizainerio rūbais. Galbūt tai viena nuotrauka, kurios gyvenime pasitaiko netikėtumų arba lemtingi sutapimai (viena iš Saros fotografijų knygų taip ir pavadinta – „Coincidences“): į kadrą įsėlina tigras, pasikeičia šviesa ir modelis lieka beveik nematomas, tik juda juodi suknelės raštai ant baltos studijos sienos. Taip, Sarah Moon, vadinama mados fotografe,sugeba padaryti madingą nuotrauką, kurioje žalia papūgos galva glaudžiasi prie ryškiai raudonų manekenės lūpų arba parke lesinėjantis povas

23

Pravda


Žodžiai: Femme Fatale Vaizdas: Pravdarchyvas

Fetišas Lentynėlė katėms Buddha Natural www.squarecathabitat.com, $90

01

Pradedančiojo rinkinys Starters Box www.droogdesign.nl, € 99

04

Fetišas Spermos bankas Spermcube www.spermcube.org

06

Baldas-rūbas snug - tentakelkuscheldecke www.pyg-design.de, kaina sutartinė

09

Katėms nurimti. Tau nurimti. Visiems nurimti. OM.

Pakabukas Rain Drop www.mixko.net, £ 25

02

Nieko nemoki, gauni aukščiausios klasės įrenginį spermai rinkti ir šaldyti.

Su dideliais linkėjimais atgimstančiajam smulkiajam verslui Lietuvoje siūlome puikią idėją – prekių rinkinys pradedančiam pamilti prekinį ženklą DROOG. Jakuzė Jacuzzi Morphosis Omega Steam Shower with Hydromassage www.trendir.com/archives/001129.html, € 20 000

Pilies g. 42, Vilnius Tel.+370 52615985 www.block190.com

Pravda

24

Šiukšlių maišai Drawstring Garbage Bags www.organize-everything.com, $9,99

Multifunkcionali talpykla Designchain http://charlesandmarie.com, $190

10

07

05

Vienoje Užupio krautuvėlėje man sakė, kad visi tie veltos vilnos papuošalai jau nebepopuliarūs. Čia būtų lyg ir iššūkis tikrai jau pabodusioms vilnonėms gėlėms.

Didžiausi fetišistai mieste

Tęsiant nepopuliarių medžiagų populiarinimą originaliomis formomis. Avies vilna ir kiliminė vilna viename neįtikėtiname aštuonrankiame balde. Beje, antrojo pavadinimo žodžio vertimo laukiame elektroniniu paštu pravda@pravda.lt

Nuo šiol jokių šiukšlinių šiukšlių. Šiukšlinkimės estetiškai.

03

Kišeninis lazerinis laikrodis Laser Clock www.dynamism.com, $29

Šilta aptaki medinė kėdute, lietaus dušas, keturi hidromasažų srautai ir lengvas ne-realybės pojūtis. Jakuzė...

08

Jei tikrai nesi laimingas ir net nenori tokiu pasijusti. Matyk laiką visur ir visada.

Daug permatomų talpyklėlių, sujungtų taip, kad galėtum jas formuoti pagal savo norą. Vienintelė neįmanoma jų funkcija – slėptuvė, nes turinys matyti iš visų pusių. Knygų dulkiašluostis Book Brush www.momastore.org, $ 75

11

Jeigu Vasilijus Iljičius Leninas būtų gyvas, jis paaiškintų Jums išsamiau, kodėl būtina jį įsigyti. O mes tiesiog vertiname viską, kas spausdinta.

25

Pravda



Mėnesio tiesa

Žodžiai: Daina Dubauskaitė, Inga Norke Vaizdas: Mr. Bombastick

Gera Lietuvos kaime Paskutinį pavasario savaitgalį „Pravda“ paaukojo deginimąsi ir traukė tiesiog Molėtų plentu ir dar toliau, sustodama tai šen, tai ten, kur pasitaikydavo dailesnė sodyba ar maisto – nemaisto prekių parduotuvė. Buvo gražu ir tikra.

Antakščiai, Alantos seniūnija, Molėtų rajonas. Čia, keliasdešimt metrų nuo ežero kranto, pavyzdinės, gėlynais ir vėtrungėmis puoštos sodybos šeimininkas Juozas ir jo „bobutė“ gyvena jau 40 metų, anksčiau buvo įsikūręs prie kito ežeriuko, o šiaip visą gyvenimą drauge su žmona pradirbo fermoje, prie gyvulių. Keldavosi dar saulei nepatekėjus, visą dieną dirbdavo, o gyvenimas taip ir prasmuko nemačiomis. Dabar žmona liepia keisti stogą, bet Juozas sako, kad jau nebereikia… Į miestą antakštiečiai persikelti nenori – ten rytais paukšteliai nečiulba, o be šito – jau niekaip. Juozas, būna, nuvažiuoja į Kauną pas vaikus, bet išbūna daugiausia vieną parą. Pašnekovas užkietėjęs meškeriotojas, gaudo pačiai žuvį, nes jai dabar negalima cholesterolio. Kitų darbų jau nebelikę, todėl žuvies užtenka ir žmonai, ir katinui. Sakė, kai pagaus auksinę žuvelę, kuri norus pildo, bus ir namas kitas, ir tas stogas… Juozas mėgsta stebėti varnėnus, gyvenančius inkiluose – sako, paukščiai gyvena pavyzdinėse šeimose. Vieni kiaušinius deda, kiti mylisi – pasidalina ir darbu, ir patirtimi. Dar sodyboje yra supynės, kuriose Juozas nesėdėjo jau daug metų. Dabar pabandė, ir sakė, kad labai patiko. Antakščių kaime šiuo metu gyvena 33 gyventojai. Kaip pasakojo Juozo dukra, labai dažnai atvažiuojanti padėti tėvams, ne vieną sodybą nusipirko ir apsitvėrė „amerikonai”, o visiškai nebegyvenamas ir apleistas, būna, ir padega. Linksmakalnis, Skiemonių seniūnija, Anykščių rajonas. Linksmas pavadinimas mena nemažą kaimą, pagal dabartinius duomenis ten gyvena penki žmonės. Kaip sakė senolė Anelė, savo namelyje ir gimusi, ir augusi, ir šeimą su kaimynystės bernioku, vėliau tapusiu veterinaru, sukūrusi, ir dabar viena kasdien rymanti, anksčiau gyventojų buvo gerokai daugiau, o daugelis jų dirbo kolūkyje Skiemonyse, už poros kilometrų. Pati Linksmakalnio veteranė pačioj jaunystėj mokėsi, tuomet apylinkės seniūnijoj dirbo sekretore, kolūkyje – sandėlininke.

Pravda

28

Mėnesio tiesa

Dabar daugelis senųjų Anelės kaimynų išmirę, o jų palikuonys gyvena miestuose arba uždarbiauja užsienyje. Keli Anelės anūkai irgi gyvena emigracijoje – Airijoje vos prieš kelias savaites gimė ir proanūkė – jau ne pirma, mat aštuoniasdešimtmetė turi penkis vaikus. Kas Utenoje, kas Vilniuje, kas visai šalia, bet visi dažnai atvažiuoja padėti mamai, nuvežti ją į Skiemonis produktų ar šiaip pabūti kartu. Išvažiuoti į miestą Anelė nenori – gi nebus kam namų prižiūrėt. Ji tik nuvažiuoja pas vaikus į svečius ar į ligoninę. Patinka jai Linksmakalnyje – pakrapšto, pamezga, televizorių pažiūri. Turi truputį žemės, miško, bet šis jau turbūt tik proanūkiams užaugs. Sako, per šventes – Kalėdas, Velykas, gimtadienius – visi susirenka, būna smagu. Anelės gimtadienis – gruodžio 3-ąją. Jau kuris laikas senolė prašo, kad jai nieko nedovanotų – sako, visko pakanka, yra ką apsirengti, ką pavalgyti, belieka laukti. Anksčiau gimtadienius drauge su kitais giminės „gruodiniais“ Anelė švęsdavo dar lapkričio pabaigoje – prieš Adventą, mat yra labai tikinti. Todėl kitą dieną ruošėsi važiuoti į Vilnių, Katedroje laikomas mišias už vyro brolį, ir baiminosi, ar nebus gatvės užtvertos dėl Japonijos Imperatoriaus vizito. Palinkėjusi sveikatos, „Pravda“ dar apsilankė Skiemonyse, kur sužinojo, kad savatgaliais 7.25 val atvežamos parduoti vištos, o „Anykščių vyno“ produkcija populiaresnė už kitas – todėl, kad gėrimai gaminami iš čia surinktų uogų ir vaisių. Sutiktas pienininkas tuščiu pienovežiu pasakojo, kad darbą dirba jau septynerius metus, o iš punktų surinktą produkciją veža į „Žemaitijos pieną“. Dar jis klausė, ar „Pravda“ turi savo interneto puslapį. Užpaliai, seniūnijos centras, Utenos rajonas. Prie maisto ir nemaisto prekių parduotuvės piliakalnių juosiamame miestelyje su tūkstančiu gyventojų „Pravdą” pasitiko gyvenimo vėtytas Eugenijus, iškart puolęs prie reikalo ir vadinęs pasiplaukioti baidarėmis. Vėliau kvietė į cerkvę, nuo kurios raktus turi tik jis vienas, mat, nors lietuvis, yra stačiatikis. Vienintelis Užpaliuose. Dar ten yra musulmonas – totoris, vienas iš dviejų

29

Pravda


Mėnesio tiesa

Žodžiai: Anūkė / Vaizdas: Senelis

Mėnesio tiesa

SENELIS AMERIKOJE Dosjė Jis_ senelis Iš_ Biržų Gyvenimo kelionė_ į Ameriką

Anūkai nusiteikę azartiškai – išleido senelį į Ameriką, o paskutines naujienas apie jo nuotykius svajonių šalyje sužino tik skaipu. Senelis susižavėjęs gali valandą pasakoti apie amerikiečių sankryžas ir kelius. Be to, jam nė kiek neįkyrėjo nuolat besišypsantys amerikiečiai, nes jie ir duris palaiko, yra mandagūs, nerūko ir net negeria. Taip, Amerika išties svetinga turistams, kurie ten neketina užsibūti. Ko klausė, kai ėjai į interviu dėl vizos į JAV?

kaimo gyventojų, su Eugenijum galinčių rusiškai pakalbėti. Pats herojus kadaise baigė 22-ąją sostinės vidurinę bei VISI, 15 metų dirbo „prorabu“, vėliau grįžo, kaip pats sako, į ramybę, į senelio tėviškę. Senelis buvęs nemažas ponas – turėjo savo „aptieką“, o apie palankumą bažnyčiai (katalikų) liudija ten jam iškalta atminimo lenta. Eugenijus taip pat mėgsta greitį – kažkuriuo metu Kijeve buvo sportininkų klubo „Čaika“ narys, važinėjo „standartais“ žiguliais. Herojus viską pamena, nes yra sentimentalus. Tai įrodė ir ant mažojo rankos pirštelio besipuikuojantis aukso žiedas – sakė, tėvelio, nes pats „neženotas“. Nors du vaikus

turi, – juos iš Vilniaus Naujamiesčio rajono, kur sūnūs niekaip nepataikydavo į mokyklą, atsigabeno baigti į Užpalius. Pataikė. Be to, Užpaliuose „Pravda“ sutiko žurnalisto V. Puteikio tėvą, perduodantį sūnui linkėjimų. Jis pirštu parodė į savo plastmasinį namą, suprask, sūnus padėjo susitvarkyti. Taip pat matėme iki pusės žemėn susmegusį dvarą, sugriuvusį namą be stogo, lizduose stoviniuojančius gandrus, vaiskius aguonų žiedus prie trobų, „Europos Sąjungos“ iškabą vidury laukų, apmirusį Burbiškio dvarą, nužydėjusias tulpes, daug laukuose dirbančių anūkų ir ant baltų kėdučių sėdinčius senolius, ir jokių ašarų.

Pirmas klausimas buvo, kodėl kartu nevažiuoja močiutė. Atsakiau, kad ji niekur su manim nevažiuoja, nes yra namisėda. Klausė, kiek turiu vaikų. Papasakojau, kad turiu dvi dukras, viena jų – Amerikoje. Po šių atsakymų man be problemų davė vizą. Esu labai geros nuomonės apie ambasados darbą. Net atsiprašė, kad dabar technikos amžius ir anketą reikia pildyti internetu. Prisimeni, ką žmonės kalbėdavo apie Ameriką prieš daug metų? Prieš daug metų Amerika buvo pavyzdys. O dabar aš įsitikinau, kad taip ir yra. Ar taip įsivaizdavai Niujorką? Niujorkas yra fantastiškas. Keturių aukštų keliai, tiesioginių susikirtimų niekur nėra. Dangoraižiai tokie dideli, kad pavargstu būti užvertęs galvą aukštyn. Nuostabus vaizdas prie Laisvės statulos. Ten vos neapsiverkiau iš to sunkiai įsivaizduojamo grožio. Pirmas dalykas, apie kurį grįžęs papasakosi močiutei? Papasakosiu apie sutvarkytas gatves. Jau dvi savaites važinėju Amerikos keliais ir kol kas nemačiau nei vienos duobės, nei vieno žvyrkelio. Mums Lietuvoj dar šimtas iki JAV kelių. Taip pat užsiminsiu

Pravda

30

31

Pravda


Mėnesio tiesa

Žodžiai: Zenonas / Vaizdas: Zenonas, Mr. Bombastick

Mėnesio tiesa

aviacijos šventėje, kur buvo tūkstančiai žmonių, tačiau niekas neturėjo alaus bambalių rankose. Ką jau nuveikei svajonių šalyje? Aplankiau kazino ir pralošiau ten 5 dolerius. Buvau vaško muziejuje, kur žymiausi Amerikos žmonės atrodo kaip gyvi. Nusifotografavau su Barbara Volter, Eltonu Johnu ir dar keturiom Amerikos gražuolėm, kurios buvo ne visai nuogos. Buvau zooparke, kur vaikščiojau kartu su žvėrimis. Valgiau kinų restorane, kur vyksta stebuklai – sumokėjęs už įėjimą, valgai kiek nori ir ką nori. Kas labiausiai patiko?

apie labai geras sąlygas neįgaliesiems. Dar apie parduotuves papasakosiu ir neaprėpiamus jų plotus. Ar jau nusipirkai ką nors iš Amerikos? Šlepetes ir lagaminą, nes namuose visi klipatos. O lauktuvių kaimynams neveši? Kaimynams tai ne. Kaimynų tiek daug... Tik artimiausiems kai ką nuvešiu. Prie Laisvės statulos prisipirkau suvenyrų, pakabukų raktams, tušinukų, saldainių. Ką naujo supratai apie šią šalį? Čia gyvena nuoširdūs ir paslaugūs žmonės. Nemačiau nė vieno rūkančio, net jokio alaus baro nemačiau. Vakar dalyvavau

Labai patiko amerikietiškos kapinės. Jų vidury yra pastatai, kuriuose laidoja žmones, o aplink yra pieva. Gali ateiti, pastovėti toje pievoje, pagalvoti apie brangų žmogų ir viskas. Niekas ten neina iš proto, kaip gražiau apsodinti kapą. Ar norėtum į Niujorką nusivežti ir močiutę? Aš norėčiau, bet vargu ar ji sutiktų. Be to, ji nebus pajėgi vaikščiot tiek, kiek aš vaikštau. Mano kojos daug stipresnės. Ką dar šiam pasauly norėtum aplankyti? Jei būtų sąlygos, norėčiau nuvykti į Japoniją, bet manau, kad jau nepasieksiu taip toli. Todėl Amerika yra mano gyvenimo kelionė.

Zenono diena Eiciunuose Siųsdamas „Pravdos“ redakcijai šią dienoraščio iškarpą, nuoširdus kaimo žmogus Zenonas Anušauskas iš Eičiūnų laiške pridūrė: Deja, man nepavyko. Surašęs ir perskaitęs tekstą supratau, koks neįdomus mano gyvenimas. :( Visiškai neįdomu skaityti. Gal stilius ne toks pasirinktas? Tuo įsitikinsite ir Jūs. Čia tik tikri faktai. 2007 m. gegužė 10 d. ketvirtadienis Ketvirtadieniais vyksta mūsų kredito unijos valdybos ir paskolų komiteto posėdžiai. Kredito unija – tai mūsų, ūkininkų, sukurtas savišalpos fondas, iš kurio vieni kitiems skoliname pinigus. Šiandien turime tris prašymus paskolinti pinigų. Visi prašo skubiai padėti. Kadangi visuomeniniais pagrindais esu valdybos pirmininkas, privalau dalyvauti. Užvakar gavau iš Jono elektroninį laišką, kad šiandien, 10:00 Kaune, KTU, Atsinaujinančiųjų šaltinių energijos technologijų centre, vyks seminaras, skirtas Lietuvos mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Kaip tik kartu su Jonu kuriame projektą. Mintis yra pastatyti šiaudinį namą Antalieptėje, Zarasų rajone. Be to, mano svajonė prastumti savo prieš dvidešimt metų kilusią idėją panaudoti vėjo energiją elektros gamybai ir išbandyti savo

Pravda

32

išradimą – vertikalios ašies vėjo agregatą. Esu įsitikinęs, kad tai išradimas, nes niekur nieko panašaus nesu matęs. 9.00 turiu būti Alytuje, taigi 8.00 išvažiuoju. Galvoju, kaip susivynioti ir visur spėti, nieko neapgauti ir viską padaryti gerai. Nors bet kuriuo atveju Dievas sutvarkys, kaip reikia... Taigi, esu ramus. Bandau neužmiršti pasiimti pinigų, jei jų bus sąskaitoje. Vakar už paskutinius nusipirkau duonos ir dvi bulkutes. Turėčiu gauti virš šimto litų iš deklaruotų pinigų. Prieš devynias prie unijos durų sutinku ūkininką Juozą, laukiantį pinigų ir skubantį į laukus. Pati sėja. Greitai atbėga buhalterė Gita, atrakina duris. Iš paskos sugriūva pulkas klientų. Visi skuba. Jurgis papasakojo, kad vakar Norgeliškėse įvyko baisi avarija. Rąstui iškritus iš miškovežio žuvo kandidatas į merus. Tada užplūsta daugybė miestelėnų. Kiekvienas su savo problemomis. Pabaigęs darbus, paklausiu Gitos, ar nepraturtėjau. Ji sako, kad ne. Gal kuro užteks? Be cento kišenėje, kiek traukia automobilis, išlekiu į Kauną. Pavėlavęs į seminarą, prisijungiu prie kolegų. Ten sutinku

33

Pravda


Mėnesio tiesa

seną pažįstamą, jau dešimtmetį, nuo Žemės savininkų sąjungos kūrimo laikų nematytą Aloyzą. Dabar jis turi savo hidroelektrinę ir domisi atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimu. Seminaras informatyvus ir įdomus. Kaip naujas dalykas buvo pristatyta mažos patvankos vandens turbina, naudojanti kinetinę upės vandens energiją. Nustebau. Tai mano idėja. Tokios turbinos brėžinį buvau pasibraižęs prieš penkiolika metų, planuodamas savo tėviškėje ant siauro upelio pastatyti mažą hidroelektrinę. Smagu, kad pasaulyje toks dalykas jau įgyvendintas. Savo idėjų niekada neslepiu. Žinau, kad jos kvailos ir niekam neįdomios. Todėl ir į seminarą atsivežto naujo, seniai mano atrasto vertikalios ašies vėjo agregato brėžinio vis nedrįstu ištraukti iš portfelio. Bijau jį parodyti specialistams bei kritikams. Be to, juk idėja negali būti prekė. Ji negali būti parduota dėl to, kad jos prieš parduodant negalima pademonstruoti. Seminaro metu gaunu dvi žinutes: vieną – iš Jono, kitą – iš žmonos Audronės. Ji informuoja, kad išsisprendė finansinė problema – kažkas nupirko seną artezinio šulinio siurblį ir sumokėjo šimtą litų. Seminaro pabaigoje paprašau Vytauto Adomavičiaus, Atsinaujinančiųjų šaltinių energijos technologijų centro vadovo,

Pravda

34

leidimo užlipti ant fakulteto stogo pasižiūrėti, nusifotografuoti bei nufilmuoti už 17000 Lt nupirktą ir pastatytą vertikalios ašies vėjo jėgainę. Metalinėmis kopėčiomis, per siaurą liuką užsikariame ant stogo. Visi džaugiasi matydami tokią naujovę. Kadangi visų gera nuotaika, man pavyksta keliems į rankas įbrukti savo idėjos popierėlius. Gal neišmes ir pasižiūrės? Apie 19.00 išskubu namo. Grįžęs iš karto sėdu prie kompiuterio peržiūrėti pusšimčio laiškų, atsakyti visiems. Apie 23.00 atsigulu, bet neužmiegu. Galvoju, kodėl nė viena Alytaus rajono kaimo bendruomeninė organizacija nepateikė savo projekto strategijos įgyvendinimui. Matyt, problema yra ta, kad neturime strategijos, kaip įgyvendinti strategiją. Neturime iniciatyvos ir motyvo ką nors keisti. Ne keistuoliai esame.


Gidas

Kinas Žodžiai: Aleksandra Piktytė Vaizdas: Pravdarchyvas Varnų ežeras (2007, rež. Inesa Kurklietytė)

Koks briedas! Laikui bėgant vis nusistebiu, ką rūko tie Holivudo scenaristai? Nes aš taip pasakiau (Because I Said So) (2007, rež. Michael Lehmann)

paties turinio filmo „28 dienos po“ tęsinys, baisiai neseksualus, o kraujais besitaškantys zombiai gali išgąsdinti nebent penkiametį. Žodžiu, ne filmas, o kino juostos gadinimas.

Ne kino teatre: Pravda rekomenduoja Kolchoz entertainment (2002, rež. Maksim Voronkov)

Kai einu į Lietuviško filmo premjerą, niekada nesitikiu nieko labai gero, todėl visada pradžiugina, kai filmas būna geresnis nei tikėjausi. Inesos Kurklietytės filmas pasakoja apie keturis berniukus, stebinčius NATO naikintuvus ir kariaujančius su į jų teritoriją besikėsinančiu bomžu. Kadangi „Varnų ežeras“ yra oficialiai vaikams skirtas filmas, todėl prie jo labai kabinėtis gal ir neturėčiau, bet negaliu neįkąsti, kad filmo bomžas kažkoks nebomžiškas, o pabaigos aš nesupratau (toks jausmas, kad jos nesuprato ir filmo režisierė, o vaikai jos irgi garantuotai nesupras). Bet, šiaip ar taip, žiūrėti šitą filmą nėra didelė kančia, dėl lietuviško solidarumo reikia žiūrėti visus lietuviškus filmus, o visokius spidermenus reikia deginti priešais miesto rotušę.

Pranašas (Next) (2007, rež. Lee Tamahori)

Pastaruoju metu Nikolas Cage‘as vaidina kažkokiuose labai bloguose filmuose (nors čia galite manęs paklausti, kada jis vaidino geruose?). Dar nespėję atsigauti nuo „Tamsos baikerio“ gavome dar vieną jo šedevrą apie Las Vegaso iliuzionistą, kuris mato ateitį ir turi padėti FTB apsaugoti Ameriką nuo žmonių, kalbančių „chamala, chamala“ ir lagamine nešančių atominę bombikę.

Istorija sena kaip Jane Austin romanas „Puikybė ir prietarai“ – motina ieško savo dukrai vyro. Tik jau nuo pradžių aišku, kad nieko gero iš to nebus ir surastasis per internetą potencialus jaunikis turės kokį nors užslaptintą broką. Pagal visus logikos dėsnius jis turėtų būti koks nors iškrypėlis maniakas psichopatas, bet šiame nykiame filme nesulaukiame nė gyvenimą praskaidrinančio lakstymo su kirviu/ pjūklu/ peiliu / šakute/ kočėlu ar dar kuo nors. Diane Keaton reikia nušauti, kad nesikankintų, o filmą reitinguoti kaip nerekomenduotiną diabetikams ir visiems likusiems žmonėms, nes jis siaubingai pakelia cukraus kiekį kraujyje. (Dieve, kur mano silkės?)

Filmas apie filmo kūrimą, kaip pavyzdinis perestroikos laikų kolūkis „Raudonasis maištininkas“ norėdami gauti premijas nusprendė sukurti filmą apie Antrąjį pasaulinį karą ir gavo „Oskarą”. „Kolchoz entertainment” - gaminys balansuojantis tarp ironijos ir blogo skonio, papildytas elektrinėmis gitaromis grojamu „Back in USSR“, degtinės ir pieno buteliais, paršeliais, kolūkio pirmininku ir kitais socrealistiniais personažais. Gali patikti visiems, kam patiko „Zuikis virš bedugnės“, ir tiems, kas turi neholivudinį humoro jausmą. Reliatyvu: 4

28 savaitės po (28 Weeks Later) (2007, rež. Juan Carlos Fresnadillo)

Uuu zombiai atrieda atidunda! Nežinau kaip jums, bet man visokie filmai apie pandemijas jau atsibodo iki gyvo kaulo. Kadangi kinematografinę Ameriką jau nusiaubė visos įmanomos epidemijos pradedant bibliniu Styveno Kingo maru ir baigiant visokiomis egzotiškomis bakterijomis iš kosmoso, zombinantys virusai kraustosi į dar neištirtą Europos dirvą. „28 savaitės po“, – tai kito tokio

Kino atostogos 2 birželio 8 – liepos 7 d. Netradicinių atostogų moksleiviams tikslas – suteikti galimybę jaunam žmogui žiūrėti gerus filmus, juos analizuoti bei patiems kurti. Pati svarbiausia atostogų su kinu dalis kūrybinės dirbtuvės. Jose moksleiviai dirbs su kultiniu R. Banionio filmu „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Minėto filmo scenarijaus pagrindu dirbtuvių dalyviai nufilmuos savarankišką istoriją, kuri vėliau bus „įkomponuota“ į originalą. Filmavimams vadovaus pats režisierius R. Banionis. Kino dirbtuvėse sukurto filmo premjera įvyks „Kino atostogų 2” metu, liepos 1 d. „Skalvijos” kino teatre. Daugiau informacijos: www.pravda.lt ir www.vkstudija.lt

37

Pravda


Gidas

Menas Žodžiai: Aleksandra Piktytė Vaizdas: Pravdarchyvas, Cobra

Soliaris

tampa medžiaga, kuri laiko efemeriškas didžiules skulptūrines kompozicijas iš videojuostos. Kempino darbai minimalūs raiškos priemonėmis, tačiau maksimalūs rezultatu. Žilvinas Kempinas ŠMC. Paralelės. Skraidanti juosta 06 01 – 08 12

Dar kartą Venecija

Kiekvienas žino Soliarį, tiesą pasakius, net tris soliarius: vieną popieriuje ir du kino juostoje. Deimanto Narkevičiaus filmas „Soliaris Revisited” bus ketvirtas. Jame kūrėjas naudoja tą Stanislawo Lemo romano dalį, kurios nepanaudojo Tarkovskis, ir jame taip pat vaidina Donatas Banionis. „Soliaris revisited” yra siaubingai liūdnas filmas apie kosmosą, žmogų, meną ir dar daug kitų dalykų, kuris, apkeliavęs daugybę šiuolaikinio meno centrų, pasiekė Lietuvą ir bus rodomas ŠMC antro aukšto kiemelyje šiltomis vasaros naktimis. ŠMC. Soliaris Revisited 06 01 – 08 12

Ką dar galima nuveikti su videojuosta?

Smagu, kai ne tik eksportuojame Lietuvos menininkus, bet ir randame, ką importuoti. Žilvinas Kempinas – viena iš Lietuvos meno vilčių – grįžta į ŠMC su vienu senu ir vienu nauju projektu. Menininko darbuose oras

ambasada), ši ambasada netgi turėjo teisę išduoti lietuviškus pasus. Tačiau iš pastato Romoje, už kurį Lietuvos tarpukario valdžia buvo beveik sumokėjusi, ambasada buvo iškraustyta, o pastatas atiduotas Rusijai. Lietuvos paviljone pristatomą projektą sudaro filmai, objektai ir, žinoma, akcija, truputį paerzinusi prieškarinės Lietuvos pastate įsikūrusią Rusijos ambasadą. Jos metu iš Venecijos į „Villa Lituania” turi skristi balandžiai, tiesa, ne į patį pastatą, o į balandinę, kurios Rusija ambasados teritorijoje statyti neleido. Villa Lituania Lietuvos paviljonas Venecijos bienalė 06 10 – 11 21

Avangardistai

Nomedos ir Gedimino Urbonų darbai stengiasi būti patriotinėmis, socialinėmis akcijomis, teisiniais dokumentais. Šie menininkai tyrinėja, kiek menas gali konstruoti jį supantį socialinį kontekstą ir kaip reaguojama į meną, kai jis apsimeta socialinėmis, politinėmis akcijomis, o ne nepakaltinamu meniniu objektu balto kubo erdvėje. Skirtumas tarp balto kubo turinio ir piketuotojų su plakatais yra ryškus: meno erdvėje galima beveik viskas, net ir tai, kas pažeidžia konstituciją, o „tikrame gyvenime” viską riboja teisinės, socialinės, etinės ir kt. visuomenės taisyklės. Nomedos ir Gedimino Urbonų duetas perima teisinius veiklos visuomenėje mechanizmus, rašo prašymus, peticijas, kurios yra svarstomos teisinių institucijų, o ne meno kritikų. Lietuvos paviljone 52-oje Venecijos bienalėje Urbonai pristato „Villa Lituania” projektą, skirtą Lietuvos istorinėms patirtims. Kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, Romoje niekada nenustojo veikti Lietuvos ambasada (nepriklausomos Lietuvos

Kai Lietuvoje menininkas galėjo rinktis vieną iš 100 (ar mažiau) galimų siužetų, pavyzdžiui, Leninas ant tanko, rusai muša nacius, popietė kolūkyje ir panašiai, visai netolimoje kaimynystėje vis dar gyvavo avangardas. Galerija „Vartai“ šį birželį pristato Carl – Henning Pedersen, vieno iš COBRA (COpenhagen, BRiussel, Amsterdam) avangardistų grupės įkvėpėjų, darbus. Ši grupė veikė trejis metus iki 1951 metų. Savo darbams ji negailėjo ryškių spalvų, humoro, vaikiškumo ir maišto. Carl-Henning Pedersen Galerija „Vartai” 06 05 – 06 30

39

Pravda


Gidas

Gidas

Žodžiai: Bong vaizdas: Pravdarchyvas

Albumai MĖNESIO ALBUMAS PRAVDA RADIJAS BIRŽELĮ ....ANAL CUNT – If You Don‘t Like Village People, You‘re Fucking Gay .... STEVIE WONDER – Village Ghetto Land ....RICHARD ASHCROFT – Nature is the Law ....PAUL MCCARTNEY – Old Siam Sir ....KINKS – Village Green Preservation Society ....THE VILLAGE GREEN – The Way I Want to Be ....GEORGE JONES – He Stopped Loving Her Today .... FRANK ZAPA – Village of the Sun ....CRACK VILLAGE – Break out of Your Shell ....BJORK – Nature is Ancient/My Snare ....VAN MORRISON – Village Idiot ....REM – The Lion Sleeps Tonight ....IGGY POP – The Villagerrs ....KINKS – Daylight ....JOHNNY CASH – I Walk the Line ....TEARS FOR BEERS – Step It Out Mary ....BEATLES – Child of Nature ....VILLAGE PEOPLE – Sex over the Phone

digitalism Idealism

Björk Volta

one Little Indian 2007-05-07

Kitsuné/virgin 2007-06-11 Tai bent enerdžaizeris! Vadink jį raudonu buliumi, baterija, dinamitu, narkotiku, žudiku nesuklysi. Du bičai iš Vokietijos primeistravo tiek daug kokybiškų remiksų (Futureheads, Test Icicles, Klaxons, Depeche Mode, Tiga...) jog pagaliau patys suprato, kaip reikia tinkamai spardyt užpakalius. Savo pirmam ilgagrojui jie iškastravo ir The Cure dainą „Fire In Cairo“, pavadinę ją „Digitalism In Cairo“. Geriausiame gyvenimo džiaugsmus apdainuojančiame albumo gabale „Pogo“ taip pat girdisi Robertas Smithas. Girdėti ir New Order, ir Daft Punk... Atmetę Analogism, Awesomeism, Rockyourbodyism ir kitus „ismus“, Digitalism apsistojo ties idealiausiu vardu albumui. Jie atstovauja naujai electro kartai. Jie moka „kratyt, statyt ir daryt tai dar kartą“ (kalbant Selo žodžiais). Norėsi dar. Vienareikšmiškai. O naujo albumo tikriausiai greitai nebus, nes Digitalism pasaulinis turas yra suplanuotas -iems mėnesiams į priekį. Jau sklando gandai, kad jie bus kiti Daft Punk ir Chemical Brothers. Now you’ve got a brighter smile and I think I’m going to like it.

recenzijos. Lieka tik tikėtis, kad jokio vietinio bjauraus TV šou dalyviai nesugalvos pasikėsinti į šį kūrinį. Atskirų pagyrų nusipelno ir garlaiviais gaudžiantis 10 islandžių brass-bendas. O pipa (kiniška balalaika) grojanti Min XiaoFen moka sugrąžinti klausytoją į geriausius Vespertine [2001] laikus.

The Cinematic orchestra Ma Fleur Ninja Tune 2007-05-07

Feist The Reminder Išgirdus protect your language, make your own flag ir panašias eilutes iš „Declare Independence“ (patiks mėgusiems energingą „Pluto“), galima spręsti, kad Björk nėra globalizmo šalininkė. Tai kam samdyti pro visus kanalus brukamą Timbalandą? Negi neužtenka Džastino, Nelly ir dar šiemet hiphopo dažais žadamo aptaškyti Madonnos disco-išpažinčių tęsinio? Negi LFO ar Matmos blogesni partneriai/bendradarbiai/ prodiuseriai? Kitas reikalas yra abu nuostabūs duetai su Antanu Hegarčiu iš Antony & The Johnsons. Giminingos sielos sugeba kurti stebuklus. Vien „Dull Flame Of Desire“ vertas atskiros

Polydor 2007-04-23

Apie tai, kad nemoka skaičiuoti, ir kitus Leslie privalumus „Katedra” jau išvardino internetinėje „Pravdos” versijoje. Trečias jos solo albumas susiklauso visai smagiai. Kartais žaismingai, dažniau liūdnai. Melodingai ir nuoširdžiai visąlaik.

Buvę cut’n’paste džiazo virtuozai jau nebedžiazuoja. O ir „Mano gėlės“ viršelis kur kas paprastesnis, ne toks išplaukęs kaip Motion (1999) ar Every Day (2002). Susidaro įspūdis, kad vyrukai iš kinematografinio orkestro per daug prisiklausė Michaelio Nymano, Yanno Tierseno ar Antonio su Džonsonais... Kviestinių vokalistų čia kaip niekad daug. Ir jei bendri darbai su Frontella Bass (duok, Dieve, jai sveikatos) jau nestebina (o „Breath“ išties nuostabus), tai Patrickas Watsonas tikrai mokės pateikti siurprizų. Jo balsą ir dainavimo manierą nesunkiai galima

Vertinimo sistema Švelnaus indie roko, džiazo ir soul mišinys nepretenduoja į revoliuciją. Ne pirmas ir ne paskutinis toks įrašas (į galvą kažkodėl šauna Ani DiFranco ir Norah Jones hibridas). Nors jau dabar nemažai žmonių The Reminder vadina metų albumu. Tikrai ankstoka. Juo labiau kad jau per pirmą pusmetį buvo ir geresnių darbų. Tačiau kažkas išskirtinio šiame albume yra. Neminint Leslie balso.

Pravda

0

supainioti su jau minėtu Antoniu. Naujas singlas „To Bild A Home“ skamba taip, lyg būtų pavogtas iš Im A Bird Now. Kita lakštingala – Lou Rhodes. Išgirdę „Time And Space“ iškart prisiminsit Lamb hitukus „Górecki“ ar „Gabriel“. „Ma Fleur” – garso takelis įsivaizduojamam filmui apie meilę ir netektį. Kai kas šį albumą lygina (ir randa daug panašumų) su paskutiniu Aronofskio filmu (taip, „Fontanu“). Sunku nesutikti.

1

Pravda


Gidas

Teatras Žodžiai: Vladimiras Trudnikovas Vaizdas: Pravdarchyvas, Marie-Noelle Robert

Reikia pamatyti: Beno Šarkos ugnies vaidinimas „Skersai ir išilgai“. Birželio 7 d. 22 val. „Gliukų teatre“, Klaipėdos teatrų festivalio „Šermukšnis“ programoje „Didžioji elegija Džonui Donui“. Pagal Josifo Brodskio eiles skambant J.S. Bacho ir V. Tarasovo muzikai skaito aktorius Ignas Ciplijauskas. Birželio 12 d. Valstybiniame jaunimo teatre

Knygos Premjera! Pasija pagal Joną Vienuoliktasis Vilniaus festivalis prasidės tiek muzikos, tiek teatro gurmanus neabejotinai suintriguosiančia bendra Paryžiaus „ “ ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatrų premjera. Neeilinis jau pats Johanno Sebastiano Bacho „Pasijos pagal Joną“, priskiriamos prie svarbiausių jo kūrybos pasiekimų, sceninio pastatymo faktas. Kristaus kančios ir mirties kelias pateko į vieno ryškiausių eksperimentinio teatro kūrėjų – legendinio Roberto Wilsono rankas. Režisierius iš Jungtinių Amerikos Valstijų išpopuliarėjo pakeitęs tradicinę operinės formos sampratą. Pasaulinė „Pasijos pagal Joną“ premjera Paryžiaus „Le Châtelet“ teatre įvyko ankstyvą pavasarį. Pastatymas Lietuvoje skiriamas Vilniaus festivalio „krikštatėviu“ tituluojamo, balandį Anapilin iškeliavusio maestro Mstislavo Rostropovičiaus atminimui. Birželio 14–15 d. 19 val. LOBT „Vilniaus festivalio“ programoje Laukinė moteris Nors realiam gyvenime „urviniui“ ir „urvinei“ teko pasitąsyti po teismus, abu jie toliau gyvena atskirą sceninį gyvenimą. Tiesa, „urvinė“ buvo perkrikštyta į „laukinę“. Jos sutvėrėjai – kultinis rašytojas Sigitas Parulskis ir režisierius Kostas Smoriginas – jai įpūtė visas šiuolaikiškai isteriškos ir kompleksuotos bobos savybes. Jai – per trisdešimt. Ji, aišku, palikta. Suprask – vieniša. Bet dar nepraradusi atkaklumo ieškodama idealaus vyro. Ne taip sunku atspėti kur, ane? O vat šio proceso komizmą ir vynu aplaistytas pasekmes gal ir įdomu sužinoti. Tiesą sakant, taurę vyno prieš spektaklį įkalti rekomenduojama. Moterims. Bo visi vyrai – kiaulės. Kontrargumentams spektaklyje vietos nepalikta. Užtat turėsit ką veikti po jo. Birželio 14 d. 19 val. Vilniaus „Domino“ teatras

Pravda

42

Žodžiai: Majakovskis Vaizdas: Pravdarchyvas Kalbos paribiai ir užribiai. Lietuvių žargono žodynėlis Egidijus Zaikauskas Pagaliau! Mama, tėte, mokytoja knyga skirta mums visiems. Nesupranti savo vaiko? Jaunesnės sesers ar kaimynų berniuko? Tau svetimi tūsai, masofkės ar net neįsivaizduoji, su kuo valgomas pizdabolas ar najezdas? Griebk šį lobyną popieriniame pavidale ir, hm, švieskis! Įdomiausia tai, kad visi šio folkloro pavyzdžiai surinkti lituanistikos studentų iš autentiškų šaltinių, kurie skaitant sukelia šypseną ar net nostalgiją (pavyzdžiui, jaunajai kartai nebepažįstamas žurnalas „Ausis“). Na, o visi kiti bent pakikensite, cituodami ją savo draugams (perspėjame apsidairykite, ar aplink nėra jautresnių ausų savininkų).

Mano naktys Jonas Mekas Ar tau būtų įdomu skaityti svetimus sapnus, atspausdintus mašinraščiu ir atrodančius kaip sąmonės srautas? Man tikrai ne. Nebent tai būtų išskirtinis žmogus, asmenybė iš didžiosios paboldintos A – toks yra Jonas Mekas, maištautojas, kino ir ne tik menininkas, poetas ir dar bala žino kas. Tiesą sakant, tokie patys ir jo sapnai – kinematografiškai tikslūs, fiksuojantys menkas, bet savą svorį įnešančias detales, žmones ar įvykius, ir visą tai susidėlioja į visai įdomią mozaiką, keistą, be sąryšių ir skyrybos ženklų, bet turinčią vieną pagrindinį motyvą – patį sapnuotoją. Pabaigai išsiduosiu – buvo labai miela rasti savo gimimo dieną aprašytą sapną. Juk tai buvo ir mano pirmoji naktis.


Pasiutėlis

Žodžiai: Sevilia Vaizdas: Kinderis

Bilietai i viena puse

Jis: Dainius Kinderis Kitaip: Metų Lietuvos Magelanas Jam: 25 Apie jį: patriotas, daugiausia laiko praleidžiantis už Lietuvos sienų

Jis visiems Lietuvos autostopininkams turėtų būti idėjinis vadas. Dainius apkeliavęs tiek daug, kiek į dvidešimt penkerių metų gyvenimo stažą turbūt sunkiai telpa. Šviežiausias jo gyvenimo įvykis, kuriuo balsuojantys kelyje žavisi – pusmečio kelionė po Afriką, ir žinoma, autostopu. Tad šiame straipsnyje apie tai, kodėl kelionės gali būti ir be penkių žvaigždučių. Pradžia. Pirmosios kelionės po Žemaitiją dviračiais prasidėjo dar mokykloje. Anksčiau visa, kas už Europos ribų, atrodė nepasiekiama. Net tai, kas už šalies sienų buvo aplankoma tik

Pravda

44

per sunkius vargus. Pirmasis pamatytas miestas už Lietuvos ribų – Sankt Peterburgas. Tada man buvo jau septyniolika. Po šios kelionės pradėjau savo kelionių maratonus. Žinoma, dažniausiai autostopu. Keliauju ne tik dėl įspūdžių ar patirčių. Prieš kelionę į Afriką buvau metams užsidaręs Škotijoje – norėjau save išbandyti daugumoje sričių. Pakeičiau aštuonis darbus: dirbau picų kepėju, indų plovėju, išvežiodavau gėrimus, išnešiodavau laikraščius, vasarą dirbau šaldytuve, kuriame šaldė iki minus trisdešimt. Taip, Škotija man buvo svarbi ir dėl pinigų, bet kartu norėjau ir kitokios patirties. Nesu plevėsa, nesėkmingai ieškantis vietos pasaulyje – baigiau Teisės fakultetą, bet pagal specialybę niekur nedirbau. Svajojau tapti žurnalistu, bet į žurnalistiką neįstojau. Taigi vis tiek pasižadėjau sau tapti sporto komentatoriumi. Juo netapau, bet vis dėlto rašau kelionių žurnalams.

Ar keliaudamas bėgu nuo kažko? Keliavimas – ne bėgimas. Tai tiesiog mano gyvenimo būdas, mano rutina, mano darbas. Aš grįžtu namo pailsėti. Turiu šešiolikos kilogramų kuprinę, man jos pakanka. Daiktų kaupimas, prisirišimas prie vietos – kam visa tai? Aš noriu apsikrauti kuo kitu. Daiktus galiu pamesti, o įspūdžių ir patirties nepamiršiu niekada.

gyvenau su musulmonų pabėgėliais džiunglėse. Vėliau dirbau įvairiausius darbus mieste. Iki šiol Filipinai – man geriausia vieta Žemėje. Būdamas ten, savo nuostabai, pirmą kartą džiaugiausi gyvenimu. Ten kiekvienas atsiprašinėja dėl savo per didelio draugiškumo ir svetingumo. Be to, Filipinuose mažai turistų. Nors pasaulis per didelis, kad grįžtum į tą pačią vietą, bet aš ten tikrai grįšiu.

Amerika: laisvė, pasirinkimai, galimybių vaivorykštė. Pasitaikė proga vasarą išvažiuoti į Ameriką ir ten padirbėti bei tuo pačiu pamatyti šalį. Po darbų, kai jau turėjau grįžti, sumaniau pasilikti. Tiesa, laiku negrįžom trise. Nusipirkom mašiną be dokumentų, be draudimo, o patys – be amerikietiškų vairuotojo pažymėjimų. Taip sugebėjom aplankyti 27 valstijas, nors buvo visko. Floridoje išsikrovė mašinos akumuliatorius ilgą kelią sekėm sunkvežimį, kad tamsoje bent matytumėm kelią. Neturėjom net mašinos numerio, bet sugebėjom išsisukti nepasodino į kalėjimą, baudų taip pat neprašė. Kartą išvažiavau į priešingą eismo juostą, kad galėčiau įsukti į degalinę. Žinoma, iškart prisistatė policija. Liepė išlipti iš mašinos, paguldė ant kapoto, išdėstė mano teises. Įtarinėjo, kad aš girtas. Tada pastebėjęs, kad automobilis be numerių, apkaltino vagyste. Paprašė dokumentų, o mes jų, aišku, neturėjome. Ištraukiau šūsnį visokiausių dokumentų, žurnalų, reklamų... Pasakiau, kad teisės taip pat kažkur turėtų būti. Policininkas patikėjo arba tiesiog tingėjo ieškoti ir pasiūlęs bent jau patiems pasidaryti savo numerį paleido. Taip ir padarėme iš kukurūzų pakelio išsikirpom kartono gabalą ir pasidarėme savo numerius. Arizoną bandėme pravažiuoti be stabdžių, bet prisižaidėme naktį pakibome ant šlaito. Aš tuomet miegojau ir atsikėliau tik nuo draugų riksmų, kad krentame. Šiaip ne taip su vietinių pagalba išsikapstėme... Amerika – viena gražiausių pasaulio šalių. Ten gali rast visko. Sako, kad amerikiečiai – blogi žmonės, tačiau susistabdęs bet kurį praeivį gatvėje tu sulauksi šypsenos ir šilumos – jie geri!

Afrika: žemės jėga, ritmai, šokiai, spalvos, neviltis. Šita kelionė daug atėmė, bet dar daugiau davė. Ką praradau? Gal dešimt gyvenimo metų, nes ši kelionė pareikalavo ir jėgų, ir sveikatos. Ką davė? Per kiekvieną kelionę pats susipažįsti su savimi. Jokios patirtys tau nesuteiks didesnio supratimo apie tavo norus ir tikslus, kiek kelionės. Grįžęs tapau vegetaru, ir nekeisdamas nuomonės galiu pasakyti, ko tikrai noriu iš gyvenimo. Po Afrikos grįžau į Angliją. Turėjau iš oro uosto nuvykti į stotį. Reikėjo kelių eurų, bet pats neturėjau net svaro. Afrikoje žmonės tau sumestų po keliasdešimt centų, Anglijoje niekas nebuvo pasiruošęs man padėti. Europoje nei lėktuvai, nei traukiniai nelaukia, o Afrikoje jie laukia. Ten laikas nėra toks svarbus kaip čia. Afrikiečiai nemoka susitvarkyti savo gyvenimo, nemoka valdyti. Jie gali šnekėti, filosofuoti, bet darbo nepadarys. Laukia, kol kiti, pavyzdžiui, kolonizatoriai iš galingosios Europos, atvažiuos ir viską sutvarkys už juos. Jiems rūpi patenkinti tik esminius poreikius. Jie nuolat kartoja: „Give me something, give me something!“. Kai esi Afrikoje, nori tvarkos, bet Lietuvoje man trūksta anarchijos. Afrikoje svajoji apie sniegą, o, pavyzdžiui, Murmanske norisi daugiau spalvų.

Azija: ryžiai, dvasingumas, tolerancija, žmonių masės. Išgirdau apie konkursą, kurio prizas – galimybė tapti savanoriu Azijoje, Amerikoje arba Afrikoje. Jau nuo pačių pirmų kelionių norėjau aplankyti Afriką, tad sudalyvavau. Laimėjau, bet buvau išsiųstas į Filipinus, apie kuriuos visiškai nieko nenutuokiau. Ten išbuvau keturis mėnesius. Dirbau Taikos korpuse,

Europa: skirtumai, lengvumas, teisės. Ir vis dėlto nesu aš joks kosmopolitas. Taip, išgyvenu visur ir kievienoje šalyje man gera. Esu patriotas. Su savimi visad turiu didelę Lietuvos vėliavą. Kur tik apsigyvenu, ją pasikabinu ant sienos. Užsieniečiai ją pamatę pamano, kad esu narkomanas rastamanas. Pabaigai. Keliauju, nes ne bėgu, o ieškau. Vėl grįžtu į Afriką, į Maroką. Kišenėje bilietas į vieną pusę.

45

Pravda


Gastropravda Žodžiai: Baltas Pipiras / Vaizdas: h2ogate

Ismesti negalima, suvalgyti Pameni, kaip brėkštant aušrai bridai per rasą su močiute pjauti vištų? Kaip po to virėt jų kojeles, nes kaime viskas turi būti suvartota, tik galvas atidavėt katėms suėsti? O ką darėt su skilveliais ir širdelėm, nepameni? Šis subproduktų ir morkų troškinys yra labai paprastas, tačiau atskleidžiantis subtiliausius kaimietiškos virtuvės skonius. Dviejų žmonių sotiems pietums užteks: Iki 500 g ančiukų ir viščiukų skrandelių, skilvelių ir širdelių kokteilio, trijų tikrai didelių morkų, 160 g sausos masės trumpų makaronų, poros kupinų šaukštų grietinės, vieno nedidelio svogūno, trijų skiltelių česnako, 20 g sviesto, stiklinės vištienos sultinio, alyvuogių aliejaus, druskos, maltų juodųjų pipirų, maltų aitriųjų paprikų. Morkas nulupame ir sutarkuojame sena gera burokine tarka. Jeigu supjaustysime elektrine pjaustykle šiaudeliais, taip pat tiks. Tačiau jokiu būdu netinka griežinėliais supjaustytos morkos. Pasidedame šalia viryklės, tegu laukia. Česnako skilteles nulupame, plačiu peiliu sutraiškome ant pjaustymo lentos ir grubiai susmulkiname. Supjaustome svogūną į pusmėnulio formos riekeles. Didelėje, kuo aukštesniais kraštais keptuvėje įkaitiname penkis šaukštus aliejaus, ir ant vidutinės ugnies pakepiname svogūną su česnaku, kol šie lengvai apskrus. Ugnį išjungiame ir į keptuvę įmetame sviesto gabaliuką, kuris visam patiekalui suteiks subtilų ir svarbų akcentą. Į keptuvę suverčiame sutarkuotas arba supjaustytas morkas ir gerai išmaišome. Dedame į šoną. Nuo skrandelių, skilvelių ir širdelių nupjaustome visus negražius ir nereikalingas dalykus: styrančias venas, riebalus, plėves ir

Pravda

46

panašiai. Nuplauname po šaltu vandeniu, nusausiname. Troškinį gaminsime orkaitėje. Itin svarbu yra tinkamai pasirinkti troškinimo indą. Ilgametė kaimo patirtis teigia, labiausiai tam tinka plokščias indas su dangčiu, į kurį sudėjus morkas, o ant viršaus — subproduktų mišinį, susidaro 3-5 centimetrų storio sluoksnis. Šis sluoksnis turi būti tolygiai paskirstytas po visą troškintuvą, nes skaniausi dalykai, kaip žinia, yra prikepę prie sienelių. Sudėję morkas ir subproduktus, į troškintuvą pilame stiklinę vištienos sultinio. Tiks ir iš kubelio. Kas šiais laikais turi laiko taškytis su natūraliu sultiniu. Jo turi būti nedaug, šiek tiek ant dugno. Ant viršaus dar galima pataškyti šiek tiek aliejaus, pagal skonį įberti druskos ir maltų juodųjų pipirų, ir vos vos aitriųjų paprikų, bet ji jokiu būdu neturi užmušti natūralaus troškinio skonio. Uždengiame indą ir šauname į orkaitę. Kol troškinys ramiai sau 45 minutes medituoja iki 160-180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, išsivirkime trumpų makaronų. Makaronams artėjant prie al dente ribos, porai minučių į orkaitę įdedame dubenis, iš kurių valgysime. Tam labai tinka salotoms skirti stikliniai indai. Išvirusius makaronus nusausiname, iš orkaitės ištraukiame dubenis ir troškinį. Dabar — visai ne kaimietiškas procesas. Į dubenis dedame makaronus, iš troškinio iškrapštytas morkas su susidariusiu skysčiu, ir įdedame šaukštą grietinės. Netraiškydami makaronų viską išmaišome. Ant viršaus krauname garuojančius skrandelius, skilvelius, širdeles, ir nešame ant stalo. Skanaus knibinėjimo!


Kvartalas

Žodžiai: Juoda Balta Vaizdas: Asta Ostrovskaja

Puvociai. Kaimo kronika Gatvė driekiasi per kadaise galingą Puvočių kaimą Dzūkijoje, kurį supa švarusis Merkys, ledinė Grūda ir baltų smėlynų miškai. Gatvėje visi namai kaip ir medžiai, lankos ir grybingos vietos turi vardus. Puvočiuose prieš 140 metų gyveno 500 gyventojų. Neaišku, kodėl po 40 metų jų liko tik 254. Dabar Puvočiuose gyvena 66 gyventojai. Carinės Rusijos laikais Puvočių kaime veikė gamykla, kuri gamindavo atsparias plytas. Puvočiai įkvėpė Joną Avyžių parašyti ne tik „Sodybų tuštėjimo metą“, bet ir „Ožio daržą“. Pranas Raščius pildė „Žvejo dienoraštį“, Vincas Giedra pastebėjo, kad „Eina į mišką medžiai”. Kaime veikia garsus Lietuvoje etnografinis bobulių ansamblis. Aštuonios moterys apsirengusios bliuzelėmis, segi undarokais, ryši skepetomis su pabrovėliais ir pasakoja „ščyras praudas“. Į gatvę užsuka Petrukas, bobulių ansamblio muzikantas, grojantis armonika. Jos viduje slepia samanės butelį. Kiekvieną kartą, kai koks Seimo narys girdi Petruko grojimą ir mato tą armoniką, žada padovanoti naują. Keturi Seimai pasikeitė. Tada vienas politikas nupirko seną. Kasmet upėje musėliautojai traukia Merkiui būdingas žuvis: kiršlius (Thymallus thymallus), raines (Phoxinus phoxinus), gružlius (Gobio gobio). Taip pat galima žvejoti miške esančiame Trikampio ežere ir klausytis trijų brolių milžinų aidų. Kaimo kapinės. Ant kalvos, apačioje šniokščia Merkys. Žmonės dar gyvi būdami skuba kalti pavardes ant paminklų. Uždarius vienintelę parduotuvę – pagrindinė naujienų pasikeitimo vieta. Kadaise į kapines vežė kleboną iš Merkinės, nes rodėsi nelabasis. Bet ten buvo ožys. Kanopkos namas. Čia gyvena auksinių rankų vyras Saulius, kuris vairuoja likusius kaimo senolius į ligoninę, padeda vežti mišką, gerai moka dirbti ūkio darbus. O gerdamas jis daužo kaimo žavėjimosi objektą – savo dušo kabiną, šaudo medžiokliniu į orą arba vaikšto po langais ir reikalauja taurelės. Dvarecko Stasulės namas. Vieno galo medinę trobą Dvareckas išardytą atsirideno ant rąstų ir vėl susidėjo. Tada Dvareckui buvo beveik šimtas metų. Dabar čia gyvena ilgametis VU retų spaudinių tyrinėtojas Vytautas ir dainininkė Stasulė. Užsukus visada galima gauti kiaušinienės su lašinukais tiesiai iš keptuvės, gerosios samanės ir meilės žmonėms.

Gaidžių namas. Gerų vaikų ir labai blogų jų tėvų gūžta. Kol vaikai – internatinėje mokykloje, tėvai – alkoholizmo pelkėje. Nebegerbiama namo senolė nyksta alzhaimeryje, bliauna pritvinkusios karvės, byra tvoros iš siaubo. Penktadienį grįžta vaikai ir tampa suaugusiais, pamaitindami tėvus, sukirsdami malkų žiemai ir uždarbiaudami iš grybų. Gali būti, kad jiems viskas bus gerai. Seniūnės namas. Žymus tuo, kad buvusi vieno Vilniaus rajono seniūnė, kaip būdinga Lietuvos politikams, užsitvėrė kaimo kelio gabalą ir įsitaisė signalizaciją. Baniulio ąžuolas. Senas, neapglėbiamas rankomis ir labai paslaptingas. Ne kartą trenktas žaibo. Mainelytės namas. Gražioji Baltaragio Jurga čia nusipirko sodybą ir pradėjo statybas. Darbai vyko ir sekmadienį, todėl trenkė perkūnas ir sudegino namą. Paskutinis namas. Vienintelis mūrinis, apsodintas ąžuolais. Netoli Medelyno, kur sovietiniai mičiūrininkai vedė keistas kultūras. Iš Puvočių turisto dienoraščio: „Traukinys veža į Marcinkonis. Puvočiai netoli. Pasistatome devynias palapines. Galima nusiversti nuo suolo ir nusiridenti nuo kalno. Galima su batais plaukti nuo vieno šono iki kito. Baidarių kamščiai. Mojuojamės. Purvo kaukės Merky ir raudonos nosys. Trikampiai skruzdėlynai ir botanikai su knygomis pušynuose. Norisi suvalgyti didžiulį miegantį vabalą“.

Dabar gatvėje dar yra: Daug kitų gerų, bet nykstančių žmonių namų. Keletas viską nuo suoliuko matančių moteriškių. Sena kaimo mokykla, dabar VU biologijos fakulteto pirmakursių praktikos vieta. Nedirbanti parduotuvė, kur dažnai keičiamasi aktualiais skelbimais. Pakabintas „Moskvičiaus“ ratlankis, į kurį mėtomas akmuo. Mobilaus operatoriaus bokštas, nuo kurio atsiveria apylinkė.

49

Pravda


Gidas Įraudęs, ne tik tada, kai įkaušęs. Agrovilnietis neturi skonio. Tuklus.

Agrovilnietis Miesto Jurgis

Marškiniai trumpomis rankovėmis, įsprausti į kelnes.

Žodžiai: Carlo Mandrake / Vaizdas: Rikka

Smulkūs pirštai, stambios lūpos, neilgi chalvos (riešutai plius saulėgrąžos) spalvos plaukai.

Ties bamba plyštančios marškinių sagos. Dėl akivaizdaus spirgų pomėgio, agrovilniečio lytiniai organai jam pačiam yra paslaptis.

Sėdmenų lygyje nukarusios kelnės, tarsi ketintų ten ką nors įsidėti.

Važinėja kiek galima nenaujesne „Audi“, kurios priekyje galvą linguojantis šuo muša taktą kartu ant veidrodėlio pakabintu rožančiumi. Avi „basanoškes“ su kojinėmis, tuo sukeldamas užsienio turistų nuostabą.

Kam nepažįstamas garsusis dvieilis, kuriame, pasitelkus įtaigų šūdo ir sviesto kontrastinį principą, bandoma parodyti, kad antras pagal dydį Lietuvos miestas iš tikrųjų yra kaimas? Deja, deja, vilniečiai, turiu nuliūdinti. Žodis „Vilnius“ irgi negadina nei ritmo, nei rimo. Nesvarbu, už kokią krepšinio komandą sergate, kokia estakada važiuojate į darbą, kelintame aukšte įsikūrė jūsų įstaiga ir keliomis eilėmis eismas juda Konstitucijos prospekte. Absoliuti dauguma jūsų – sostinės kaimiečiai, nuo šiol dar vadinami agrovilniečiais. Man irgi skaudu. Nuo žavaus kaimietuko, kuriam istorija davė „runkelio“ vardą, agrovilnietis skiriasi socialine šizofrenija. Tikras provincijos būras tuo ir žavus, kad jis tikras – didžiuojasi laukais, žagrėmis ir savo rankomis užaugintais ridikėliais. Tuo tarpu Miesto Jurgis galvoja, kad, trisdešimt metų praleidęs ant betono, gali vadinti save metropolio atstovu, nors širdyje jam tik ir rūpi garaže įkurti samagono gamyklą. Požymiai 1. Religingas, bet kvailai. 2. Mėgsta įkaušti. 3. Turi kolektyvinį sodą, nes nesikapstydamas dirvoje jaučiasi kaip išoperuotas.

Pravda

50

4. Prieštarauja kalbos ekonomijos dėsniui, deminutyviškai prailgindamas ir taip ilgus vardus. Pvz., „Raimondukai“, „Algirdukai“, „Leonidukai“. 5. Sakinius pradeda bereikšmiu žodžiu „Šita“. 6. Miesto Jurgis yra Vingių Jonas, ypač santykiuose su moterimis. Suradęs neplautų indų, užvožia bobai. Niekada negamina valgyti. Neplauna indų. Puikiai moka teršti. 7. Atostogauja subtiliame kurorte Palanga. 8. Vaikšto į „Čili kaimą“, kuris ir buvo sukurtas tam, kad agrovilniečiams būtų kur pasipenėti. 9. Kolegoms darbe siūlo savo paties raugintų augurkų. 10. Iš kvapo panašu lyg pats būtų užraugtas. 11. Agrovilniečiui būdinga žiurkėniška atominio karo nuojauta. Jeigu vis dar galvojate, kad tokio karo nebus, apsilankykite Miesto Jurgio sandėliuke. Uogienių stiklainių kiekis privers jus rimtai susirūpinti pasauline taika. 12. Homofobas. Galvoja, kad netradicinės orientacijos žmonių teisių reklama ant troleibuso gali sužlugdyti jo šeimą. 13. Nebalsuoja. Arba balsuoja už patys žinot ką. 14. Sudaro liūto dalį vakarinio laiko televizijos auditorijos. Mašinos įdėtuvėje vežiojasi keletą „Kelio į žvaigždes“ kompaktų. 15. Bučiuodamasis atkiša apatinę lūpą.


w/0,*"

,BJ UV TV ESBVHBJT NV[JLB TLBNCB EBS HFSJBV

913&44.64*$ UFMFGPOBT TV TUFSFPGPOJOJBJT HBSTJBLBMCJBJT *LJ (# .*$304% LPSUFM¸ 1MBUVT DPMJP FLSBOBT .V[JLB TLBUJOB CFOESBVUJ XXX OPLJB MU


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.