P32 aš 2007 rugPjūtis tiražas 30 000 www.Pravda.lt

P32 aš 2007 rugpjūtis Tiražas 30 000 www.pravda.lt

Mano sapnas

Andri is islandu grupes „LEAVES“:

Mano strutis nekvailas

P32 aš 2007 rugpjūtis Tiražas 30 000 www.pravda.lt

Vieną naktį sapnavau, kad keliauju ant gležno stručio laikydamas daugybę juodų, garsiai čypsinčių viščiukų. Vilkėjau baltą nailoninį kostiumą, rožinę kaubojišką skrybėlę ir rūkiau milžinišką violetinį cigarą. Mus vijosi kažkokie išprotėję maži indėnai ir šaudė strėlėmis į viščiukus. Kuo labiau jie artėjo prie mūsų, tuo garsiau cypė viščiukai. Jaučiausi pakankamai nesmagiai dėl tokios situacijos, bet, kita vertus, buvau aptingęs ir mėgavausi savo milžinišku violetiniu cigaru.

Taip kurį laiką mano prasikaltusi sąžinė kovojo su patogumo jausmu, kol netikėtai sutikome keturis lietuvių dailininkus ilgais plaukais. Jie tapė lauką juodai baltai, kaip šachmatų lentą, ir aš tik tada pastebėjau, kad kelias buvo pianino klavišų formos. Paklausiau dailininkų, ar negalėtų baltai nutapyti mano viščiukų, bet jie atsakė, jog beveik baigėsi dažai. Indėnai liovėsi šaudyti ir ėmė lipti vieno iš dailininkų plaukais. Tada supratau, jog šitas lietuvis dailininkas iš tikrųjų yra mano senas matematikos mokytojas iš vidurinės mokyklos. Pažvelgiau į savo stručio akis ir jose pamačiau, kad mes suprantame vienas kitą, nes tada jis sužvengė kaip arklys ir ėmė bėgti indėnų link, pakeliui vartydamas baltas šachmatų figūrėles. Mojuodamas savo rožine kaubojaus skrybėle šokau ant indėnų ir narsiai koviausi tol, kol juos visus išguldžiau.

Dailininkai ir mano matematikos mokytojas buvo kupini dėkingumo man. Tačiau supratau, jog mažiausia, ką galiu padaryti dėl jų, tai padovanoti porą savo juodų viščiukų.

Tada nukeliavau toliau, vesdamas savo strutį pianinu.

vyr. redaktorius Kristupas Sabolius kristupas@pravda.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojos Inga Norke inga@pravda.lt, Kotryna Sokolovaitė kotryna.sokolovaite@pravda.lt redaktoriai Tomas Auksarankis tomas@pravda.lt, Dru indre@pravda.lt, Dagnė Vildžiūnaitė dagne@pravda.lt, įvykiai 7@pravda.lt korespopravda Sevilia foto Mr. Bombastick, Creep foto@pravda.lt dizainas Jurgita Gikienė redakcija Ada Paukštytė, Aistė Šeibokaitė, Akvilė Melkūnaitė, Ala Čigiri, Ala Pugačiova, Aleksandra Piktytė, Arminas Višinskis, Aušrinė Saulėtoji, Balta, Bong, boolka, Carlo Mandrake, Cinamonas, Daina Dubauskaitė, Destina Našlaitytė, Femme fatale, Juoda, Laura Kazbaraitė, Laura Tyrylytė, Liaulia, Linda Barthez, Linoszas Kranovskis, Mrs Plioplytė, Nikolaj Mi$lyk, Rai, Rikka, Roo, Sedo, Sha*, Sutemos, Uraganas Rutkauskas, Vale Kale, Virginija Januškevičiūtė, Vladimiras Trudnikovas, Zhenia d’Arc rinkodaros direktorė Rūta Banyte ruta@pravda.lt savireklama ir platinimas Giedrė Bražiūnaitė giedre@pravda.lt reklama Viktorija Panovaitė viktorija@pravda.lt – (8 ~ 616) 26707 leidėjas UAB „Idėjų revoliucija“, Savičiaus g. 13/2, 01127, Vilnius spaudė UAB „Logotipas“ p32 AŠ, 2007 rugpjūtis, tiražas 30 000 egz., tiesa išeina kas mėnesį, ISBN 1822-5497 pravda@pravda.lt viršelis Elio Stolz ir Ruth Segarra, modelis Ignas www.pravda.lt

Pravda

Pravdametras

AUKŠTYN 1. Neringa FM – už geriausią muziką Lietuvos kurortuose.

2. Daugiau pigių skrydžių iš Lietuvos.

3. Sukurti haiku Vilniui ir laimėti viešumo (www.haiku.lt).

4. Naujausias slapyvardis forumuose – „psichas gestapas“.

5. Jau antroji užeiga „Coffee Inn“ (Trakų g. 7-8), kur galima gauti „Pravda hot“ kavos.

6. Japonai, žaidžiantys tetrį iš žmonių.

7. „Digitalism“ Rygoje, rugpjūčio 19 d.

8. Debiutinis Mr Oizo filmas „Beaf“ apie vyrukus, mėgstančius plastines operacijas ir pieną.

9. Virginijus Alekna. Be to, jis dar ir geras žmogus.

ŽEMYN 1. Girti astronautai, kuriuos kosmose pričiupo NASA. 2. 2200. Tada Suomijoje gims paskutinė planetos blondinė.

3. Seksualiniai nusikaltėliai, siaučiantys „MySpace“.

4. Iškrypėlis meras, besijuokiantis iš tėvystės atostogų.

5. Skęstančios karalienės grafystės.

6. Byrantys M.Gelažniko keraminiai dantys.

7. Rihannos „Umbrella“ – nes prišaukia lietų ir Lietuvoje.

8. Sportuoti, kai atsibosta galvoti priežastį, kodėl šiandien neisi.

9. Lietuvoje nykstantis vardas Onutė.

Vaizdas: Gerap

Pravda

/ Laimikis /

a

ustralija:

Earl & Cindy buvo pastebėti vidurdienį, Pilies gatvės turguje žiūrinėjantys nėrinius iš lino ir matrioškas.

Jie atvyko iš Australijos su aborigenų ir Toreso sąsiaurio salų gyventojų šokio teatru – „Descendance“ koncertuoti keliuose muzikos festivaliuose Lietuvoje.

Credits: http://www.descendance.com.au/

Žodžiai / vaizdas: Pėdsakas & Cinamonas ( laimikis.lt )

š

vedija:

Prie ŠMC sutiktas Jonas iš Švedijos pasidalino, kad Vilniuje jis gyvena jau antrą mėnesį, čia atvyko darbo reikalais.

Apie miestą ir jo žmones atsiliepia šiltai: kontaktus su vilniečiais užmegzti gana paprasta; o lankydamasis su savo riedlente Katedros aikštėje, jau spėjo susidraugauti su vietiniais skeiteriais.

Jis nėra kavinių mėgėjas – laisvalaikį leidžia gatvėje, o klausosi underground muzikos, punk.

pravda lt

Pravda.lt Vaizdas: Salota

Tau nepatinka įsilinksminusių manekenių ir kirpėjų draugija?

Patinka, bet nelabai.

Kokiomis madomis netiki?

Netikiu madomis iš šiukšlių maišų ir prekybos centrų.

Kieno mada tiki ir pasitiki?

Va, paskaitykite Pravda.lt mados blogus ir sužinosite.

Išvaizda kalba apie žmogų – kiek čia tiesos?

100% tiesos (be konservantų).

Ką apie tave pasako tavo išvaizda?

Apie mano asmenybę išvaizda pasako viską, tik ar visi supranta tą kalbą?

Pravda toliau traukia į dienos šviesą šviesius pravda.lt veidus.

Rugpjūtį labinamės su mados ir Dienos vaizdo redaktore Aušrine Deficitu. Ji ieškantiems savojo AŠ siūlo išsimaudyti ir pasižiūrėti į veidrodį.

Ar patinka lankytis mados vakarėliuose?

O kas yra mados vakarėliai? Jei tai kolekcijų pristatymai vakare – tada taip, o jei tai „Fashion“ klubo roboksai – vienareikšmiškai ne.

Kaip tą kalbą išmokti?

Reikia augti ta kalba kalbančių žmonių šeimoje, lankyti kalbos kursus ir neišvengiamai lavintis knygų, interneto, tv ir spaudos kloduose.

Nuo ko siūlytum pradėti norintiems atrasti savąjį Aš?

Siūlyčiau išsimaudyti ir pasižiūrėti į veidrodį.

Kas šiais laikais yra deficitas? Šiais laikais deficitas yra santūrumas.

Pravda

Žodžiai: Dru / Vaizdas: FElipe L Faa

Practise what you preach Šitaip pavadintas „The Economist“ straipsnis, vienas geriausių pastaruoju metu parašytų apie ekologinę pseudomaniją. Truputį jo palieku ir jums. Kaip ir dar keletą neapdorotų, neinterpretuotų idėjų. Kad liktų daugiau natūralaus grubumo bei malonumo skaitant. „Vienas labiausiai erzinančių dalykų, su kuriais susiduriu būdamas green.view skyriaus redaktoriumi, yra visas tas šlamštas, kurį gauname kasdien“, – skundžiasi vienas iš „The Economist“ autorių. „Ne tik šimtai „pažaliavusių“ spaudos pranešimų ar pagyrų sau pilnų corporate social responsibility ataskaitos, bet ir visų įmanomų formų žalieji gidai, aplinkai nekenksmingų daiktų pavyzdžiai. Kadangi „The Economist“ redakcijai neleidžiama priimti jokių dovanų, visos šios tonos dalykų išsiunčiamos atgal. Gal siuntėjams vertėtų pagalvoti, kiek ekologijai kainavo jų transportas ir pakuotės“.

Tūkstančiai tokių ecofriendly wannabees kopijų keliauja žurnalistams visame pasaulyje. Nors beveik visus juos žymi etiketė „pagaminta iš ekologiškų medžiagų“, „be konservantų ir trąšų“, dauguma tėra tik graži „žaliai skambanti“ pakuotė, skirta patikinti naivius vartotojus, jog jie prisideda prie pasaulio išgelbėjimo. Kai žodis „ekologija“ tampa kasdienine mantra nesuvokiant net paviršutiniškos jos prasmės, patys neapsižiūrim, kaip pridarom kur kas daugiau bėdų, nei padedam.

Praktiškai visi žalieji gidai prasideda identiškai: paverkia, kokia bloga situacija žemėje, apeliuoja į tavo sąžinę taip, kad besimaudydamas vonioje gali pasiskandinti iš savigraužos, kad trečiasis pasaulis neturi ko gerti, o viską užbaigia klasifikuotais žaliaisiais patarimais, kuriuos (o, netikėtume!) jau kažkur girdėjai. „Pamiršk liftą – lipk laiptais“, „Naudok energiją taupančius prietaisus“, „Užsuk vandens čiaupą, kol valaisi dantis“ – visa tai gražu, tačiau manęs neliečia. Kodėl? Ar aš esu tokia beširdė

Pravda

10

ir abejinga gamtai? Lyg ir ne. Galbūt per mažai domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje ir žiūriu tik į savo kiemą? Irgi, rodos, nelabai. Bėda ta, kad tokia informacija manęs nepasiekia. Ir tavęs.

Ir to kaimyno, įmaišiusio stiklinį butelį į bulvių lupenas.

Galbūt ir nežinojai, kad važiuoti mašina atvirais langais yra kur kas mažiau ekologiška, nei naudoti oro kondicionierių. Nes tarp atvirų langų cirkuliuojantis oras padidina pasipriešinimą ir todėl sulėtina mašiną bei sumažina degalų panaudojimo efektyvumą. Tačiau net jei ir būtum žinojęs, ar atsisakytum dėl to vieno didžiausių vaikykstės malonumų? Viena ir ta pati dilema – kiek ekologiškas gyvenimo būdas atsveria paprastą ir koks balansas – teigiamas ar neigiamas – susidaro tarp šių dviejų polių.

Dar daugiau, ekologija žmonijos sąmonėje dabar susiaurinta iki globalaus atšilimo, plastiko perdirbimo ir nykstančių Amazonės miškų. Tačiau kaip gali įvertinti savo indėlio vertę, jei nesuvoki visumos. Visumos, kuri yra arčiau nei geltonuojantys krokodilai. Galų gale, nebežinai, kuo tikėti, kai žalieji gidai tau pasiūlo, jei įmanoma, gerti vandenį stikliniuose buteliuose „nes juk čiaupo vanduo toks užterštas chemikalais“, nors mintyse susidėlioji, jog butelių gamyba, transportavimas ir perdirbimas – procesas sukeliantis ne mažesnę aplinkos taršą.

Taigi jei nori laikytis radikaliųjų „gyvenk ekologiškai, mirk nelamingas“ patarimų, – sėkmės. Tuomet greitai pamatysim atsidavusius žaliuosius, verdančius vakarienę šiaudiniuose puoduose ar įsirengusius komposto išvietes. Tačiau absoliuti dauguma išmes tokius patarimus su pasišlykštėjimu. Ir išmes nebūtinai į tam skirtą dėžę. Vienintelis patarimas – atsirink. Žinok, kuo pasitikėti ir žalieji gidai ims nebeatrodyti tokie beviltiški. Galbūt netgi imsi jais naudotis. Geriau norėti ir negalėčiau.

Antrą gimtadienį švenčia didžiausias neparduodamos lietuviškos muzikos centras internete „Ore Grotuvas“ (http://grotuvas.ore.lt). Per tą laiką nuotykių būta nemažai....

Trys žodžiai Lietuvos muzikantams Visų pirma darbą apsunkina sumautas muzikantų neiniciatyvumas. Aišku, to negalima pasakyti apie visus, bet dauguma yra slunkiai, laukiantys, kol kas nors už juos viską padarys. Tačiau kai kurie nesugeba net laukti ir pradeda aiškinti, kad groti išvis nemoka ir apskritai, jiems gėda. Gėda dėl visko, pradedant šukuosena ir baigiant batais. Todėl groja rūsiuose, o duodami interviu skelbia, kad jų muzikos esą niekam nereikia.

tai pranešėm kolegoms). „Gravel“ taip ilgai buvo populiarūs, kad laimė, neseniai neapsikentė ir įdėjo naują dainą „Kur žiūri mamos“, kurios tekstas kiek pamokomas, bet vis tiek labai geras šiai tautai, čia ir dabar amžius.

Pieno Lazeriai „Voyage“

Antras užknisantis dalykas ramybės neduoda rengiant koncertus. Kai kurios grupės yra visiškai nesuinteresuotos, kad kas nors ateitų į jų pasirodymą.

Muzikantai kaltina organizatorius, esą atėjo per mažai žmonių, tačiau patys nesugeba net naujienlaiškio artimiausiems draugams išsiųsti.

Iš tikrųjų Lietuvos undergrounde tiek pat mėšlo kaip ir pop scenoje. Tik ne taip ryškiai matosi. Nežinia, ar čia reikėtų kaltinti homo-sovieticus mentalitetą, ar ES, ar Bendžių fabrikėlį… Greičiausiai tai iniciatyvos ir vidinės laisvės stokos pasekmė.

Dabar apie praėjusius metus, kurie, apskritai kalbant, buvo puikūs.

Trys nemirštantys „Ore Grotuvo“ hitai Caramel Members „Maironiui“

Sunku pasakyti, kodėl „Maironiui“ neatsibosta klausytojams. Gal ji – tobulas Salomėjos Nėries maišto prieš Maironį garso takelis (neabejojame, kad jei būtų gimusi 1989-ais, Saliamutė dabar dainuotų roką), o gal – maištas prieš pačios Nėries nuobodybę?

Gravel „Together We Grow“ Kad ir ką galvotų ponas Sinickis, „Gravel“ istorija susijusi su „Ore Grotuvo“ istorija. Mes pastebėjom šios roko grupės dainas, besiknaisiodami po „Coca Cola Soundwave“ archyvus (ir iškart apie

Ir trys labiausiai pritrenkiantys tekstai „Kai skustą galvą prakaitas užliejo / Bet man širdy ne sutema / Aš išėjau be dvidešimt aštuonios / Bet, pasirodo, buvo devinta / Išvydau statų statų kalną / O jo statybė... panabagybė / Krauju užrašyta... / Kebabinė uždaryta...“ („Naktinė Pufaika“ iš dainos „Ilgas kelias“) „Tu neleidi man liūdėti / Aš neleisiu Tau kentėti / Ačiū Tau – šypsena širdy / Aš tave pavogsiu šiąnakt / Tu namo tikrai negrįši / Gali net nebandyt pabėgt / Viskas Tau / Tiktai Tau / Aš priklausau tik Tau...“ („Jelou Medou“ iš dainos „Tik Tau“) „….Čia ne kinas / čia vynas iš vandens / ir mano rankraščiai nedrėks / leiskit mus, mes norim prie altoriaus rojaus / unikalumo individo vertę akcentuojam / kai mėgdžiojantis manierizmas pakeičia pasiektąją harmoniją…“ (iš „Project Undersky“ dainos „Budapest 56“).

Žodžiai: Š. Girdėnas, M. Listopadskis / Vaizdas: Zaxas

Tuo metu, kai įkėlėme jų pirmąsias dainas į „Ore Grotuvą“, „Caramel Members“ buvo ką tik laimėję „Euro Rock“ konkursą... Tada, būdavo, pereidavai Užupio gatvę ir pasveikindavai vokalistą Jurgį Baltrušaitį su pirma ar antra vieta „Grotuvo“ tope. Ilgainiui pradėjo darytis kažkaip truputį gėda prieiti ir vėl sveikinti...

„Pieno lazeriai“, atrodo, „Ore Grotuvo“ tope buvo VISADA, viską apibendrinus – jie dažniausiai klausomi jau du metus iš eilės... Ir turbūt nereikia priminti, kas atsitiko, kai ponas Šarapovas davė mums dar ir interviu? Į „Ore“ biuro langą vos nepasibeldė pats Kriugeris...

/ Aktualijos: Ore Grotuvo gimtadienis /

Sukasi grotuvelis

/ Aktualijos: Roskile /

Metafizine Roskiles saule

Žodžiai: Daina Dubauskaitė / Vaizdas: Ina Blizgė

Kalbėti apie orą šią sulytų festivalių – Glastonbury, Tundra, Heineken, Roskilė, you name it – tapo visiškai banalu. Atrodo, nieko smagaus, kai jauti nugara tekantį lietų. Bet šiemet mano Roskilė pažymėta tokiu riebiu purvino boto antspaudu, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis. Beliko suprasti, kad parą trunkanti liūtis ir dar keliasdešimt valandų maknojimo po balas muzikai prideda daug vertės.

Ir kad tik muzika gali išgelbėti sielą arba net pasaulį. Buvo visaip, dažniausiai nuostabu! Skandinavai blizgėjo labiausiai, taip pat buvo ir palaikomi.

Geriausia „120 Days“. Jau antrą mėnesį mėgiamiausia mano grupė, taip pat ir geriausias istorijoje norvegiškas produktas. Psichodelinis elektroninis rokas, jei trim žodžiais. Tokie jauni ir tokie stiprūs – raižančiai erotizuojančio balso savininkas Adne net neturi pilvo, iš kurio šis sklistų. Efemeriški elementai, vedantys iki beprotybės, o pačiame įkarštyje paliečiantys

transo tašką ir… tempiantys toliau. Be pabaigos.

Jei tai yra rytojaus skambesys, aš laiminga. „The Annuals“. Visiškai netikėtas atradimas, niekaip neišlipantis iš mano grotuvo. Vyruti, ne roko grupė, o tikras orkestras! Akademiški, bet su velniais akyse ir instrumentuose. Kol kas aš be žodžių, klausyk „Dry Clothes“. „Goose“. Rekomendavo Miss America, ir už tai gauna pliusą su pliusu. Kiekviena daina gali grot piko metu diskotekoje (greičiausiai „Nesakyk Mamai!“), kiekvienas narys valdo ir gitarą, ir sintezatorių (vieno kūrinio metu), kiekvienas rifas – vis aukštesnis ir vis labiau spjaudo ugnim. Turbūt geri draugai su tautiečiais „Soulwax“, bet pikčiau auklėti.

Erlendas! Oi, „Whitest Boy Alive“. Nė nebūčiau įtarusi, kad scenoje nuo šio savaime muzikalaus, nes norvegas, akiniuko gali tekėti tokia elektros

srovė! Karpė kojomis gitaros soluočių metu, įsakinėjo miniai, apsimetinėjo „Simon and Garfunkel“… Atrodo, visos melodijos, prie kurių prisiliečia Erlendo Oye balsas, tampa auksinėmis. „Peter Bjorn & John“. Švedukai prieš kultinį savo „Young Folks“ (atrodo, tai ir praėjusios, ir šios vasaros himnas) ėmė ir išsikvietė ant scenos „Klaxons“ vokalistą. Tas drabstėsi purvais nuo botų ir tekstą dainavo iš lapelio. Salė, aišku, mokėjo mintinai. Švilpavimo partijas šen bei ten girdėjau visos kelionės metu. O šiaip grupė visai ne tokia lengvai mergaitiška, kaip gali pasirodyti, nes turi ir psichodeliškai tempiančio parako! „Beastie Boys“. Sugrojo viską, kas tilpo didžiojoje festivalio scenoje, ir dar daugiau. Sniegu pasidabinę smilkinius, bet taip ir praleidę balsų mutacijas. Istorine tampančią tikro didžėjaus sampratą idealiai atitinkantis Mixmaster Mike, neatsiliekantis nuo vokalistų. Visa natų gama įskaitant jokio miego iki Bruklino ir galutinai išdaužęs „Sabotage“. Artėjant pirmam hito pikui manyje sukilo nenumaldomas noras imti ir išsivolioti tame purve drauge su muzika, bet kai pamačiau kiek anksčiau už mane tai atliekantį vaikiną, persigalvojau. O jis tiesiog atsistojo ir varė toliau. Tiesiog hardcore funk.

Lee Scratch Perry. JAH BLESS! Kai šią frazę ištaria pats dub išradėjas, nepatikėti negali. Kilnojo kojas lig ausų (kaip Lot Mari), džeržgė apie gyvenimo sodą, labai originaliai (vis tas išradėjo statusas) ragino sakyti „ye“ ir dažnai atrodė kaip Adriano Sherwoodo leidžiamos muzikos transcendentinė projekcija… Įspūdis – aukščiau bet kokių planų. Vis braižė laiminimo schemą ant šalimais stovinčios lentos, o galiausiai išsitraukė iš krepšio kompaktą ir liepė Sherwoodui įjungti pirmą gabalą.

Neįtikėtina. Jam 71-ri! Kitą dieną nusipirkau rankinę su Bob Marley. „Arctic Monkeys“. Ojė, jaunučiai britukai perspjovė daugelį Roskilės grandų, net ne pirmą kartą grojančių Orange scenoje, bet ne iki galo ją užpildančių. Dar pernai bandžiau bent iš poros šimtų metrų išgirsti juos triskart perpildytoje „Arenoje“, šiemet gi sąžiningai atstovėjau eilę į zoną prie scenos. Lyg tyčia išlindo saulė (beveik per „When The Sun Goes Down“), ir pasiliejo skardus berniokiškas rokelis… Drąsos užtektinai, parako – irgi, tad abiejų albumų kūriniai skambėjo vienodai up. Daug labiau up, nei galėjau įsivaizduoti – ar kils dar aukščiau? „Basement Jaxx“. Paskutinis, bet jokiu būdu ne liūdniausias festivalio koncertas, tapęs karnavalu iš visų įmanomų spalvų, stilių ir įvaizdžių. Juodukės-didukės spraudėsi vis į kitas sukneles, griuvinėjo ant žemės ir žvilgsniais mylėjosi su visais scenos vyrais ir puse minios. Kartais išlįsdavo nauja jauna plona fetišistinė lateksinė vokalistė. Kniaukianti „lick it in between“. Dar buvo Jamaikos vėliava apsisiautusių ir beždžionių… Šios savo žvilgsniais tramdė (yeah, right) per „Where’s Your Head At“, vėliau viena nusiėmė galvą ir tapo gerai pažįstamu saksofonistu.

Nežinojau, kad dar galiu šokinėti, o po šio koncerto, atrodo, „Basement Jaxx“ jau pasiekė viską.

Apie keistesnius ir dar daugiau pasirodymų bei tai, kodėl Roskilės saulė – metafizinė, skaityk www.pravda.lt. Diskutuok ir dalinkis savo festivaliniais jausmais.

Kitus metus planuok www.roskilde-festival.dk.

13

Pravda

/ Aktualijos: Be2Gether /

Metas pradeti tradicija Turim legendiškai kultines bliuzo ir roko naktis, tarptautinėje arenoje gerai atrodantį „Kaunas Jazz“, net „Visagino Country“ ir „Saulės smūgį“, parodžiusį Lietuvai „The Orb“ ir Roni Size. Bet klasikinio, su keliomis scenomis, palapinėmis ir smagumynų kioskais, muzikos, kuri nesibaigia vienu stiliumi, festivalio dar nebuvo. „Be2Gether“ užsibrėžė būti toks. Skleisti tokią nuotaiką, kokią gamina Roskilė, „Sziget“, dabar jau ir „Heineken“. Svarbiausia – būti kartu ir atsiverti pasauliui. Pirmų pirmiausias blynas neturėtų būti labai prisvilęs, o jei saulė neatsuks nugaros, ragausim ir aviečių uogienę. Paskutinio vasaros savaitgalio programa Norviliškėse – įvairiapusė ir išties didelė. Į gimtuosius kraštus grįžta jau londonietė Joana su savo „The Wolf“. Savo pageidavimus organizatoriams jau kuris laikas diktuoja „Morcheeba“ vadybininkai. Neabejotinai raudonais treningais vilkėsiantys norvegai „Datarock“ ruošia šokių programą, o paskutinę minutę į traukinį įšokę „Therapy?“, tikiuosi, nepaliks mūsų be Dianos. O kur dar iš televizijos puikiai pažįstami „Bloodhound Gang“, naujosios viltys „The Young Knives“, alternatyvesni „Zion Train“, kitokie islandai „Leaves“, net „New York Ska Jazz Ensemble“… Svarbi vieta festivalio programoje – kaimynams. Lyapis Trubetskoy ir „Drum Ecstasy“ iš Baltarusijos, estiškas eurovizininkas Tanel Padar su grupe, lenkai „Myslovitz“…

Ir lietuviai. Visi, apie kuriuos galėtum pagalvoti.

Diskotekiniai šokiai? Aišku! Alex Gopher ir DJ Food, jau išmanantys lietuviškų minių ypatumus, ir „Boogaloo“ su „Metal on Metal“. „Be2Gether“ neturėtų sukelti jokių nereikalingų problemų – vietiniai informuoti ir su susidomėjimu laukia, kaimynai iš už anapus „rubežiaus“ taip pat ruošiasi visapusiškai dalyvauti… Žodžiu, svarbiausia – nepamiršk bilieto ir paso. Gal net botų, kad būtų festivališkiau?

Be visų kitų muzikinių ir laisvalaikinių nuotykių, save „Be2Gether“ eksponuos ir „Pravda“. Fotografuosiesi, šoksi pagal „Pravdaradiją“ tavo ausinėse, neatplėši žvilgsnio nuo virtualios geriausių gatvės kadrų parodos, ir, aišku, skaitysi. Aha, skaitai dabar! Pamojuok tai merginai iš dešinės.

„Be2Gether“ naujienos, patarimai, faktai ir kiti būtini dalykai – www.b2g.lt „Pravda2Gether“ festivalinis blogas – www.b2g.lt/blogas ir www.pravda.lt Dalinkis priešfestivaliniais drugeliais pilve www.pravda.lt diskusijose

Žodžiai: Stiuardesė Emo / Vaizdas: Qarpon

Pravda

16

su Manjakenu

Ignui pristatyti turbūt reiktų kelių dosjė, nes net vardų jis turi daugiau nei tris, o asmeniniai pasikeitimai – geros sveikatos priežastis. Draugai pamena, koks Ignas išskrido į ūkanotąjį Metropolį – visas glamūrinis ir tviskantis. Į lėktuvą lipo apsitempęs „Massive Attack“ marškinėliais, skinny kelnėm, pasipuošęs elegantiška skrybėle, pirštinaitėm. Jo bagažas buvo mažas juodas lagaminėlis, išklotas raudonu aksomu iš vidaus. Jame buvo rožinės bepirštės pirštinės, užpilamos sriubos pakelis, dokumentai ir pinigai. Grįžo pasikeitęs. Daug santūresnis, vientisas ir gliancinis. Bet, Ignai, juk Londonas ne toks!

Kas tu dabar esi? Apie ką šįkart kalbėsim? Ką geriam?

Esu mados disidentas, žaibo trenktas manekenas ir hedonistas, ir dekadentas... Tiesa, dar ir homofobų siaubas! Tad galim apie tai ir pakalbėt. Aš tai gersiu burbOno. Jau daugiau nei dvejus metus gyveni Londone.

Kodėl palikai Lietuvą? Dėl to Žaibo, didesnės elektros iškrovos?

Tikrai myliu Tėvynę, bet jaučiau, kaip man trūko oro. Gerai kartais yra prarasti, kad vėl galėtum pasimėgaut atradimo džiaugsmu. Metropolio Neono magnetizmas irgi padarė savo, todėl išvykau iš Lietuvos.

Ar jauti, kaip Londonas Tave pakeitė? Jei taip – į kurią pusę?

Na, nežinau, kokiu reikia būti monstru, kad Londonas nepaveiktų tavęs kaip asmenybės. Aišku, jei kiaurus metus ari ir nieko daugiau nematai, galbūt ir ne...

Aš jaučiu, kaip pasikeičiau. Ten, be abejo, daugiau

Žodžiai: Inga Norke / Vaizdas: Xiapin, Elio Stolz ir Ruth Segarra

Jis_ Manjakenas Ignas Jam_ 23 Miestas_ iš Metropolio į Vilnių ir atgal Veikla_ ieškoti gyvenimo naujovių Interesai_ 99 įvairiausi ir Blitzkids Blitzkids_ tai naujieji romantikai, ypač madingi ir tuo diktatoriški Praeitis_ buvęs grupės „Anapilis“ narys

/ Naujokas: Ignas /

Akistata

Pravda

18

pasirinkimų, bet tuo pačiu reikia būti pakankamai stipriam ir filtruoti viską, kad ta Metropolio mašina tavęs nesumaltų... Tikiuosi, laikausi sėkmingai.

Daug dalykų, kuriais žavėjausi būdamas Lietuvoj, – Metropoly jau nėra tokie įdomūs. Pagrindinė to priežastis – perteklius.

Apskritai esu pakankamai kritiškas daugeliui dalykų, vykstančių Londone, tačiau turiu pripažinti ten jaučiamas didesnis gyvenimo geismas. Todėl ten ir esu.

Bet esminis šio miesto poveikis man yra priešingas kitų miesto naujokų pasikeitimams. Londone tapau santūresnis ar subtilesnis. Nelabai man patinka tas nu rave šūkavimas. Nors anksčiau buvau pasinešęs ant eklektikos, dabar norisi tikrų dalykų – žaižaruoti tarp sudužusio stiklo, o ne besilydančioj plastmasėj.

Ką turi bendro su aštunto dešimtmečio pradžioje prasidėjusiu Naujųjų Romantikų ir Blitzkids judėjimu? Tavo nuotraukos išduoda šią priklausomybę.

Galima sakyti jie man buvo viso to, apie ką dabar kalbame, pradžia. Tiksliai nepamenu, kaip Juos atradau. Vis dėlto kažkur pasąmonėje šmėkščiojo dar vaikystėje per rusų televiziją matytas „Visage“ klipas „Fade to Grey“. Man jis padarė didžiulį įspūdį. Aišku, ir paauglystė buvo svarbus etapas mano gyvenime. Esu jautri siela, tad norėjosi tuo pačiu metu kurti ir maištauti.

Norėjosi teatro ir provokacijos. Nors „Žaibo vaikų“ (Blitzkids) įtaką man buvo neišvengiama, manau, einu savo unikaliu keliu. Man ne taip svarbu, ar būsiu priskirtas prie Jų, ar ne.

O teko sutikti panašios, tokios liepsnojančios plunksnos lietuvių?

Kad nelabai.

Taigi, Tu ir modelio darbas. Su kokiais fotografais dirbi?

Kokias emocijas tau kelia pozavimas nuotraukoms? Tavo svajonės šioje srityje?

Noriu patikslinti, kad nedirbu jokiai konkrečiai „agentūrai“.

Visa tai, ką darau stiliaus pasaulyje, tėra viena išraiškos forma.

Tai mano reakcija ir atsakas supančiam pasauliui. Nesu iš to uždirbęs nė cento, bet kas tie pinigai prieš estetinį pasitenkinimą? Be to, gerai pastebėjai, čia labai daug vietos svajonėms ir fantazijai. O svajonės, aišku, susijusios su dar neišvaikščiotais klodais, neliestu dangum. Tai intymu, tad negaliu išduoti.

Dirbau su įvairiais fotografais iš įvairių regionų – Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Ispanijos, dar, regis, Japonijos, na ir, aišku, Lietuvos. Teko pozuoti ir besimokantiems jauniems fotografams, ir didesniem žurnalam.

Mados pasauly daug homoseksualų, koks Tavo santykis su jais?

Santykis sveikas. Aš žmonių per daug neskirstau į žydrus, baltus, raudonus ar juodus. Londone turiu nemažai pažįstamų linksmučių. Man tai nei pliusas, nei minusas. Žinau, Lietuvoje nemažai žmonių sutikę mane galvoja „tai tu gėjus, ane?“, mano tiesus atsakymas – aš taip myliu moteris,

jog man dabar atrodo, jei bučiau moteris – vis vien mylėčiau tik moteris! Visa kita – kabaretas, kurio moto „No look – no luck“.

Kas Tavo kūrybiniai mados, fotografijos, kino autoritetai?

Iš mados pasaulio, manau, nepralenkiamas yra Yves’as Saint Laureant’as, bet tai ir neliečiama, nes jau tapo klasika.

O iš jaunesnių galėčiau išskirti Rafą Simonsą šaltajam triumfui. Jaučiu, kaip jis gali tapti viena iš mano kelrodžių žvaigždžių. Kitas visiškai priešingas susižavejimo vertas jaunas, bet bene vienas perspektyviausių Londono mados kūrėjų Garethas Pughas. Čia jau – sci-fi, futuro ir techno-kratija... galbūt net kažkokia pretenzija į labiausiai ir mano asmenybės raidą įtakojusį kino filmą „Liquid Sky“.

Iš fotografų jaudulį kelia jau abu amžiną atilsį Guy Bourdinas ir Helmutas Newtonas. Nors kūrybinę inspiraciją daugiau jaučiu is Bourdino. Jo darbai tragikomiškesni, bet kartu ne ką mažiau erotiški nei dėdulės Newtono.

Be to, kad esi Ignas, turi daug kitų vardų: Maniaquin, Vertigo Necrozak, Metalmatik etc. – tai skirtingi TU? Žinai, kaip kartais būna kreivam kine – aktorius vaidina po kelis vaidmenis – taip ir su mano slapyvardžiais.

Tie vardai atspindi būseną (tiek fizinę, tiek dvasinę). Asmeniškai man kiekvienas mano vardas svarbus kuriant. Tai charakteriai, kaukės – vadink kaip nori.

Kadangi nėra jokio komercinio intereso – galiu leisti sau taip pažaisti.

Sakai, muzika yra neatsiejama Tavo gyvenimo dalis, tad kokį garso takelį parinktum savo kuriamiems modelio įvaizdžiams?

Mažai arba retai inspiracijos teikia šiuolaikinis garsas... Be to, kiekviena fotosesija turi savų kaprizų. Tikriausiai tai būtų kažkas tarp „Gina X Performance“ ir „Tuxedomoon“. Iš šiuolaikiškesnių – neabejotinai jau ne šios planetos atstovai „Coil“. Aš matau elektros skambesį.

Minėjau Rafa Simonsa. Nekopijuojant, su įvaizdžiais norėčiau išbandyt tas „šaltojo karo“ plotmes. Manau, tai yra aktualu. Bent jau man. Mintyse skamba „Joy Division“ ar „The Smiths“.

Matyt, esi gimęs Holivudui...

Ne, esu gimęs mirti Holivude...

Paplok Manjakenui už individualumą www.myspace.com/maniaquin Pagirk/pakritikuok numerio viršelį su mūsų naujoku Ignu www.pravda.lt diskusijose

19

Pravda

/ Klubai /

PaskutinEs

jachtos S i eme t

Ir vėl rugpjūčio galas, ir vėl skaičiuoji strazdanas, naujus randus, kurortinius romanus ir šokius po žvaigždėm. Beliko vienas – Kaune, tarp jachtų ir pušų, kaip visada, užsuktas „RyRalio“ DJs. „Summer End Festival“ šiemet jau ketvirtąkart. Turint omenyje, jog pernai tą savaitgalį jachtklube šoko pusantro tūkstančio vasarotojų, tikiuosi malonaus gryno oro trūkumo. „Ne žvaigždėse esmė“, – kukliai akis nudelbia viena „RyRalio“ DJs pusė Lauris Lee, prisimindamas tris praėjusius festivalinės jėgos turinčius vasaros uždarymus. Gal ir ne jose, bet tiek Johnny Fiasco, tiek Rumpistol, tiek Raoul Belmants iš „Swirl People“ iš Kauno išvažiavo sąžiningai laimingi, palikę miškus nuo plojimo ištinusių delnų. Šį rugpjūtį – Alex S eilė.

Žodžiai: Daina Dubauskaitė / Vaizdas: Pravdarchyvas

Ne taip dažnai Lietuvoje leidžiasi lėktuvai, atnešę iš Portugalijos keliaujančius diskžokėjus. Alex S – būtent iš ten, ir tai mums sufleruoja vieni šilčiausių angeliškai įdainuotų „RyRalio“ diskotekų hitų – „Insomnia“ ir „Musica Feliz“. Juos drauge su kitais projekto „Rodamaal“ nariais sukūrė svečias. Be to, Beno Watto įkurtos leidybinės kompanijos „Buzzin‘ Fly“ atstovas Alexas buvo vienas iš naujojo giedorės Tracey Thorn albumo „Out of the Woods“ prodiuserių. Ben Watto gyvenimo draugė nieko solinio nebuvo išleidusi nuo pat 1983-ųjų! Dabar šokam pagal „Grand Canyon“.

Vasara – ilga, palydėti ją norinčių – daug, todėl tam skirtų erdvių jachtklube bus keturios. Pagrindinėje, be Alex S, suksis „RyRalio“ DJs – Lauris Lee ir Karalius, taip pat Vidis, energingesnius šokius šalimais ves Ignas i.v., Justin Xara, Andy Lau ir dar kartą Andy Lau su Golden Parazyth.

Gryną orą terasoje garantuos karjeros dešimtmetį minintis Mamania, Mix ir uodus savo latino vaikantis Rikko el Gato.

Komplimentus praėjusiai vasarai dalinsiantys „RyRalio“ DJs mane palydėjo fraze: „Atvarykit!

Vaibas būna geras, žmonės laimingi, ir apskritai Kaunas – gerai, mes mylim savo miestą“. Aš irgi myliu. Jei nenuskęs joks automobilis (kaip 2005aisiais), bus stipru.

Ieškok kelionės partnerių arba skirk pasimatymą po pušimi www.pravda.lt diskusijose. „MTV pristato: RyRalio Summer End Festival 2007“, 08.24 // Kauno jachtklubas

Vidzio hausas– be nesamoniu prasideda nauja renginių serija „11“, iškart ant skrajučių drebianti rimtą vardą – vieną iš dviejų „Âme“ narių, Franką.

Frankas Vilniuje ir net Šiauliuose lankėsi dar tuomet, kai Vidis slėpėsi po „Kitoki“. Šiauliuose, festivalyje „Virus“ groję vyrai net surengė „The best last song competition“, trukusį iki vėlyvo ryto. Pakartoti turnyrą šįkart yra oficiali proga – „Gravity“ ruošiasi savo paslaugas teikti iki vienuoliktos ryto. Nes vienas vienas, vienas vienas. Sako, tai eksperimentas – jei bus gyvų, ilgiau linksminsimės dažniau. Juk ir „Âme“ tėviškėje Berlyne vakarai prasideda trečią ryto, o baigiasi kitos dienos vakare…

Praėjusiais metais skambiai deklaravęs, jog ruošiasi grąžinti hausą į Lietuvos šokių aikšteles, Vidis šiandien ramus. Hausas čia, jis didelis ir visai nebaisus. Rugpjūčio 31-ąją „Gravity“

Berlynas – viena solidesnių pasaulio šokių muzikos mekų, stabiliai auganti, bet išlaikanti muzikinį vientisumą. Vienas po kito ten kraustosi įvairiataučiai didžėjai, teigiantys, kad Vokietijos sostinė – ne madinga, ji tiesiog yra. O joje yra gera nuotaika ir dar geresnė muzika, kurią po truputį vis grobiam ir mes. Su „Rej“ natom kilom jau pernai, šiemet gana netikėtai kūriniu nustebino ir Jeffas Millsas. „Âme“ nemiega ir toliau kepa hitus, remiksus ir kompiliacijas. Eina gandas, kad kitų metų pradžioje sulauksim ir „Fabric“ mikso, ruošto „Âme“. O „Fabric“ ant bet ko savo vardo nededa!

Vilniaus modistus jau šokdino ir antrasis „Âme“ narys Christianas – jis pas mus lankėsi gruodį kartu su ne mažiau trokštamu jaunikiu elektronikos pasaulyje – Dixonu. Nežinia, ar tada irgi vyko „The best last song competition“, bet girdėjau istorijų apie rytą ekspromtu surengtą aerobikos turnyrą ir vokiečių atliekamas „žvakes“.

Vidis pažadėjo (o pažadus, kaip ir paslaptis, laikyti jis moka), – paskutinę vasaros naktį bus seksualiai tamsu, šlapia, karšta ir jokių nereikalingų epitetų. Be funky, beach, disco, french. Be nesąmonių.

O tada… „11“ serija pasibaigs Phonique reveransais, vėlgi sezono pabaigoje – lapkričio 30-ąją. O rudens centre irgi smarkiai bus. Kas, Vidi?

Apie būsimus, esamus ir nesamus vakarėlius diskutuok ir tarkis, ką rengsies, – www.pravda.lt „ZIP FM pristato: 11: Âme”, 08.31 @ „Gravity“

Naujovė rinkoje – sidras „Fizz Diamond“– siautulingos, ryškios ir stilingos vasaros akcentas. Pirmoji pasaulyje spindinti perlamutrinė skardinė puikiai dera su šviežumo pojūtį suteikiančiu karambolių – greipfrutų skoniu.

Mano herojus

Daniel C. Dennett

Žodžiai: Dru Vaizdas: Internetas

Musu samone – tai trilijonai robotuku

Daniel C. Dennett Jis _ Kontraversiškiausias ir įtakingiausias dar gyvas filosofas.

Sako _ kad mūsų sąmonė tėra milijonai ląsteliųrobotukų.

Ant pečių nenešioja _ Filosofijos bakalaurą įgijo Harvarde, o magistrą – Oksforde. Dabar dėsto Tufts universitete Masačiusetse.

Kraitis _ išleido virš 10 knygų ir publikavo daugiau, nei 300 mokslinių straipsnių.

Kritikai _ jo teorijos kaip mat susilaukia reakcijos didžiausiuose pasaulio dienraščiuose. Jis pagimdė filosofijos mokslą iš naujo. „Noriu pakalbėti apie savo problemą. Žinot, kai nueinu į studentų vakarėlį ir pasakau, kad esu profesorius, jų akys iššoka iš orbitos. Kai nueinu į akademinį vakarėlį, kur aplink vien profesoriai, jiems paklausus, kokį dalyką dėstau (ogi filosofiją) jų akys išškoka iš orbitos… Kai nueinu į filosofų vakarėlį ir pasakau, kad aiškinuosi sąmonę, jų akys neiššoka, jų lūpos susiraukia lyg armonikos – juk visi sako, kad tai neįmanoma...“ Šitaip savo kalbą pradėjo Daniel C. Dennett. Kitaip ir negali būti – nes iki jo dar niekas nedrįso teigti suvokęs, kaip dirba mūsų smegenys.

Pravda

22

„Mes esame tiesiog šimtai trilijonų ląstelių-robotukų. Nė viena atskira ląstelė neturi sąmonės. Bet kažkokiu būdu, kai viską sudedame kartu, tos minties neturinčios ląstelės, panašios į bakterijas, sudaro sąmoningą organizmą. Daugeliui tikra sąmonė yra ta, kuri negali būti paaiškinta. Panašiai kaip su magija – ji žavi tol, kol negali būti paaiškinta. Jei kas nors bandytų jums paaiškinti nuostabų triuką, jūs greičiausiai užsikimštumėte ausis ir sakytumėt: „Ne, nesakyk, nenoriu girdėti!” Tačiau iš tikrųjų jūsų sąmonė nėra tokia nuostabi. Jūsų smegenys tiesiog priima skirtingus pasiūlymus, atėjusius impulsų pavidalu iš aplinkos.“ Mėgstamiausias D. Dennett užsiėmimas – buriuoti. Galbūt iš jūros jis ir parsinešė visas šviežias mintis ir, įkvėptas jų, pakuteno nuobodų ir tingų XXI a. filosofijos mokslą, priartinęs jį prie praktinių mokslinių atradimų. Jei nepasisaugosi, jis gali lengvai įtikinti, kad net termostatas turi savitą požiūrį į pasaulį.

Tačiau toks juk filosofų darbas – rasti problemą ir, apeinant visus „neįmanoma“, ją paaiškinti. Ir įrodyti, kad klydo kiti. Gal todėl visai nenuostabu, kad jo darbo kabinete kabo Gore Vidal pastebėjimas: „It is not enough to succeed; others must fail“.

O dabar laikas trumpam interviu su pačiu sąmonės meistru.

TED pokalbiuose lyginote magiją ir sąmonę. Ar įmanoma (ir ar būtina) atsisakyti visos mistikos ir paslapties, dengiančios žmogaus sąmonę?

Mano herojus Esu įsitikinęs, kad tai įmanoma ir tikrai būtina, jei turime tikrą ir gerą teoriją apie sąmonės funkcionavimą. Mąstymo procesų atskleidimas ir paaiškinimas tikrai nepavers mūsų sąmonės mažiau nuostabia!

Kas tuomet yra originalumas? Jei mūsų smegenys išties tėra milijardai robotukų, atėjusių iš protėvių genomų, kas suteikia mums išskirtinumo?

Kiekvieno iš mūsų originalumas slypi trilijonuose šių robotukų-ląstelių pasirinkimo taškų tarp jų susidūrimų. Jos neturi jokių magiškų galių – jos tiesiog reaguoja į tuos susidūrimus. Bet jos iš tikrųjų turi tiek judėjimo laisvės (inžineriniu požiūriu), kad neįmanoma sudaryti vienodos genų sekos ir gauti dviejų tokių pačių smegenų. Evoliuciniu požiūriu smegenys yra suprojektuotos nuolat priimti pokyčius, atsirandančius su įgyta patirtimi.

Kaip trumpai paaiškintumėte žmogaus sąmonę paprastam žmogui? O galbūt visiems ir nereikia jos suprasti?

Smegenys turi tūkstančius besigrumiančių šaltinių, nukreipiančių save į sąlyginai stabilius veiksmų modelius; dominuojantys modeliai ir sudaro sąmonę – palikdami savo pėdas atmintyje ir kontroliuodami mūsų sąmoningą elgesį bei minčių traukinį. Nemanau, kad supratime, kaip veikia tavo smegenys, slypi koks nors pavojus – jis beveik toks pat realus kaip sutrikęs virškinimas, jei supranti, kaip veikia virškinimo sistema.

Koks santykis tarp jūsų teorijos ir religijos? Ar jai čia tebėra vietos? Žinoma, kad yra. Tai natūralus įprotis – kaip muzika arba

sportas. Aš nuolat bandau išsiaiškinti, kaip religiniai įsitikinimai veikia mokslinę praktiką ir kuo tokie įsitikinimai pagrįsti.

Ne taip sunku suprasti, kodėl žmonija taip mėgsta muziką ar sportą, o jokia kita rūšis šio fenomeno neturi. Religija yra truputį painesnis dalykas, tačiau ji pasiduoda tam pačiam analizės metodui.

Kiek įmanoma išmokyti savo sąmonę suprasti, kas dedasi galvoje? Tikiu, kad įmanoma ištreniruoti sąmonę suvokti, atskirti smulkmenas, iš kurių susideda pasaulis. Tačiau kur yra savęs pažinimo riba?

Ta riba išties labai aiški. Pirma, visada yra realaus laiko atsilikimas, ir antra, labai maža galima suvokimo apimtis. Tas pats, kaip su tavo kompiuteriu – tikrai nenorėtum žinoti, kiek loginių operacijų reikia tokiam paprastam veiksmui kaip clickand-drag.

Akivaizdžiai įrodėte, kaip sąmonė „padengia“ trūkstamas detales susikurtame vaizdinyje. Visi šie „padengimai“ paprastai imami iš jau ankstesnės žmogaus patirties. Ar įmanoma žmogui sukurti ir padėti į tinkamą vietą smegenyse kažką, ko niekada nepatyrei? Ar žmogus pajėgus simuliuoti savo patirtį? Štai kuo empiristai, tokie kaip Lokas, Berkelis ar Humas, buvo teisūs: mes galim sukurti begalybę kombinacijų iš faktų, kuriuos jau patyrėme, tačiau atrodo, kad neturime galių sugeneruoti beprecedentinių, „atominių“ patirčių.

Būk sužavėtas D.C. Dennetto kalbos www.ted.com tinklapyje, jis mano herojus.

23

Pravda

Žodžiai: Femme Fatale Vaizdas: Pravdarchyvas

Fetišas Puodelis Pick Your Nose http://www.perpetualkid.com, $7.49

01

Kėdė – kubilukas Sasa saddle pail http://www.designforum.fi, 35 €

03

Jei po visų bandymų tavo vakarėliai vis tiek liūdni.

Gal padės.

Rankų muilas Handsoap http://foliage.myshopify.com, $ 12.00

02 AŠ negaliu valgyti mėlynių, pirktų turguje. Bet AŠ negaliu praleisti vasaros be jų. Nuo šiol AŠ rinksiu jas pats. Ir valgysiu AŠ pats.

Pabukas Sabrina Dehoff White Bunny Mask Necklace http://206.188.196.252/ , $224

Jau turiu kalėdines dovanas visiems jau-trasieliams nedraugams.

Pravda

24

Toks labai tyras ir intymus.

Labai toks, kurio norisi.

04

Fetišas Klaviatūros skaičiuotuvas Key Katcher http://www.thinkgeek.com, $49.99 -$159.99

05

08

Tapetai, kaina individuali

Pirmiausia garsiai daug kartų prieš veidrodį kartok „Aš – paranojikas“. Jei nepasidarys gėda, nusipirk ir visada žinosi, kas ką spausdino tavo klaviatūra.

Kapišonai Headhoods http://www.headhoods.com, 45 – 60 $

06

kai norisi pasislėpti ir atkreipti dėmesį vienu ir tuo pačiu metu.

Interaktyvus LEDinis kavos staliukas The Wave http://www.becausewecan.org/ store, ~ $2,800.00

07

Tik monozigotiniai dvyniai arba bendraklasės/bendraskolės/bendrakursės/kambariokės nesitarda-mos galėtų įsigyti tokius pat tapetus.

Vienaratis http://www.unicycle.com, nuo $74.00

09

Nieks niekada nesiskolins. Bent jau kol kas.

Norėčiau, nes kai geri kavą vienas, būna liūdna.

25

Pravda

Mėnesio tiesa

Žodžiai: Destina Našlaitytė Vaizdas: Mr. Bombastick

Mėnesio tiesa

Robinzonui Kruzui labiausiai reikia kitu Descartes’ą? (Aš) mąstau, vadinasi, (aš) esu. Tokia nuostata neišvengiamai tampa schizmos, skilimo išpranašavimu.

Ji yra 1: Rita Šerpytytė.

Ji yra 2: filosofė, Vilniaus universiteto profesorė, habilituota daktarė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro direktorė.

Pomėgiai 1: daugiau nei dešimt metų gilinasi į nihilizmą įvairiomis formomis.

Pomėgiai 2: kai gali, bet kokia proga keliauja į Italiją. Labiausiai patinka Roma.

Kolekcija: Renka pelėdų figūrėles.

Rezultatas: Beveik 500 puslapių storio knyga „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“.

Vadinasi, ego ima maištauti prieš ego?

Panašiai. Sukyla ir ima veikti tas neprotingas likutis – valia, jausmai, pasąmonė. Psichoanalizė yra tik viena, nors ir labai įtakinga šio sukilimo įprasminimo strategija. Jų esama ir daugiau. Tačiau yra ir alternatyvių teorijų, naujai prabilusių apie Aš integralumo galimybę. Tokia visų pirma laikyčiau dialogo filosofiją – Buberį, Leviną. Paprastai tariant, visus sluoksnius manyje suderina ir vientisumą atgauti įgalina santykis su Kitu, kito kaip Kito pamatymas.

Pakalbėkime apie alter ego. Kai žmogus suskyla į dvi, viena į kitą nepanašias asmenybes, psichiatrai jam nustato diagnozę – šizofrenija. Tačiau dažnas iš mūsų turi „keletą veidų“. Ar pastovaus ego neturėjimas veda beprotybės link?

Šio mėnesio „Pravdos“ tema yra „Aš“. Dažnai, kai vartojamas šis žodis, turimi omenyje patys įvairiausi dalykai. Apie ką galvojate Jūs, kai sakote „Aš“?

Kaip ir kiekvienas žmogus, dažniausiai „Aš“ tariu negalvodama, ką turiu galvoje, t.y. nereflektuodama, į ką šis žodis nurodo, o „intuityviai“ nujausdama, iš anksto „suprasdama“ savo savitapatumą. Tačiau kitaip būna, kai imi galvoti – kas tas mano „Aš“, kas yra „Aš“ apskritai? Štai dabar, atsakydama į Jūsų klausimą, žodį „Aš“ tariu su kabutėmis. Taip darau, nes kalbu ne vien apie save, o apie bet kurį „Aš“. Tačiau turbūt pastebėjote, kad vis dėlto kalbu pirmu asmeniu? Kol tai darau, kalbu, kaip sakoma, „nuo savęs“. Taigi kalbėti savo vardu ar galvoti apie save ir mąstyti apie savo „Aš“ – ne tas pat. Pirmuoju atveju susidvejinimo nėra, antruoju – jis neišvengiamas. Kadangi esu filosofė, aš dažnai tariu kaip „Aš“.

XX amžius buvo negailestingas „Aš“ vienovės atžvilgiu. Štai psichoanalizė kalba apie žmogų sudarančius pasąmoninius sluoksnius – „Ego“, „Super ego“ ir „Id“. Ar tai reiškia, kad manyje yra daug „ego“, kurie veikia man nežinant?

Vakarų kultūra – graikų filosofinė tradicija, krikščionybė – ilgą laiką formavo asmens – integralios visumos – sampratą. Tačiau formavo daugiausia atsiremdama į ratio. Modernybės laikais pats žmogus imtas tapatinti su protu, su ratio. Prisimenate

Kad ir kaip keista būtų, manau, kad šis klausimas yra iš esmės religinis. Žmogus neišvengiamai aptinka save kaip dvasinės prigimties būtybę. T. y. jis susitinka su kitybe, su kažkuo anapus jo. Todėl Karlas Gustavas Jungas ir sakė, kad tam, kuris yra praradęs natūralų ryšį su sava religine tradicija, susitikimas su kitybe virsta alter ego aptikimu – bilietu į psichiatro kabinetą.

Tačiau Jūs kalbate apie „keleto veidų“ turėjimą. Čia šiek tiek kas kita. Juk „mano veidas“ yra tai, kas man pačiam nematoma, bet sykiu – tai, kas matoma kitiems, kuo prisistatau kitiems. Vadinasi, kai kalbame apie „keleto veidų“ turėjimą, kalbame apie iš esmės socialinį santykį – kad ir kokia būtų ta dviveidystė ar daugiaveidystė – psichinė liga ar vadinamasis amoralumas.

Ką tuo norite pasakyti?

Ogi tai, kad net ir psichiniais ligoniais esame ne mes patys savaime, bet kitų akyse. Ligoniai patys sau diagnozės nerašo.

Tai padaro gydytojai.

Gerai, bet ką pasakysite apie seniai žinomą tiesą, kad žmogus yra socialinė būtybė ir vienas gyventi negali? Paradoksas: „Aš esu tik dėl to, kad kiti man leidžia būti“?

Tezė nors ir radikali lygiai tiek, kiek banali. Tačiau ji teisinga.

29

Pravda

Ir jokio paradokso čia nėra. Bent jau kai kalbame apie buvimą.

Paradoksas atsiranda, kai pereiname prie savęs suvokimo. Čia paaiškėja, kad Aš save suvokiu kaip tai, kas skirtinga nuo kitų, kas mane nuo jų skiria.

O kaip tada su tais, kurie gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą?

Su tais, kuriuos vadiname asocialiais?

Asocialumas nėra tas pat, kas tiesiog nesocialu. Asocialumas reiškia nutrauktą ar nutrūkusį socialinį ryšį, tam tikrą to ryšio deficitą. Tačiau ar galima sakyti, kad sąvartyne gyvenančiam žmogui nereikia kito žmogaus? Reikia. Ir dargi labiau, nei socialiam. Nes reikia to socialaus žmogaus atliekų. Priklausomybė didesnė, nes pats žmogus sąmoningai ar ne nesinaudoja savo laisve, nesirenka. Tapti Robinzonu Kruzu irgi galima tik nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Tačiau kaip tik tada žmogui ypač reikia kitų.

sūnystės santykyje. Čia paradoksą palaiko Aš-Kitas dialektika.

Juk Aš kaip tėvas myliu savo sūnų todėl, kad jis mano, kad jis tas pats Aš, bet sykiu Aš jį myliu tik tiek, kiek jį myliu kaip Kitą. Meilė tad nėra nei egoizmas, nei altruizmas, ji yra paradoksas. Arba – stebuklas.

Meną kartais vadiname ego saviraiškos forma. Kuo kūrybingesnis žmogus, tuo didesnis egocentrikas?

Praktiškai taip dažnai nutinka. Bet pakylėti šią lygybę iki principo lygmens nenorėčiau. Ir menininkų egoizmą, egocentriškumą nurašyčiau į žmogiškųjų silpnybių sritį. Tiesiogiai su kuriamo meno didybe tai nesusiję. Juk pasakyta – kas neturi didžios sielos, negali sukurti didžių dalykų. O didi siela – tai ne mano ego, o atvira ir atverta Kitam.

Kažkur girdėta tokia frazė, kad meilės artimui nebūna. Ar galima meilę vertinti kaip ekstremalią savanaudiškumo formą?

Ne tik Nietzsche su Wagneriu, bet ir kai kurie šiuolaikinės elektronikos atlikėjai (pvz., „Faithless“) kalba apie ego tirpdančią muzikos galią. Ar galima sunaikinti „Aš“ nenužudant žmogaus? Kas vyksta, kai atsiduodama šokiui, ritmui ir melodijai?

Meilė iš tikrųjų yra paradoksas. Emmanuelis Levinas šį paradoksą atpažino kraštutiniame meilės pasireiškime – tėvystės-

Čia kalbame apie vadinamąsias ekstatines būsenas. Pažodžiui, kaip žinia, tai reiškia „išėjimą iš savęs“.

Pravda

30

Mėnesio tiesa Norite paklausti, ar tai toleruotina? Ar verta taip „pasivaikščioti“? Verta. Juk religinis tikėjimas irgi yra ekstatinis išgyvenimas. Kaip ir meilė. Nes „išeinama“ Kito link. Neverta tik to išgyvenimo skatinti chemiškai – piliulėmis ir pan. Nes taip pasieksi ne Kitą, o jo surogatą. Kaip tik ta cheminė ekstazė sunaikina Aš ir nužudo žmogų.

Nihilizmas – sudėtingas reiškinys. Bet mums jis dažnai tampa tam tikra savaime suprantamybe. Matote, ir Jūsų kaimynė bijosi paties žodžio, tarsi nujausdama, kas už jo slypi. O jei palandžiosite po internetą, tai žodį nihilizmas surasite šalia tokių socialinių negerovių ir negalių kaip alkoholizmas, narkomanija, savižudybės. Jis laikomas neigiamu visuomenės reiškiniu.

O šokis, ritmas, melodija? Jie vilioja mus peržengti save, bet neparodo krypties. Jie tik gundo.

Savo knygoje iš dalies noriu demaskuoti tokį pakankamai primityvų šio žodžio kasdienį vartojimą ir aptarti dalykus, į kuriuos jis iš tikrųjų nurodo. Patikėkite, tokia pastanga nesukelia nei baimės, nei šalto prakaito. Tačiau reikalauja ko kito – pakankamai gilaus įbridimo į Vakarų mąstymo tradiciją.

Jūs parašėte knygą apie nihilizmą. Kokį įžvelgiate ryšį tarp egocentrizmo ir nihilizmo?

Tiesioginį. Savo knygoje rašau, kad dar modernybės pasaulio prieigose Pascalis diagnozuoja tam tikrą metafizinį žmogaus sutrikimą, sykiu užčiuopdamas nihilizmo šaknis: žmogus lieka vienas su savimi. Nihilistinis judesys įvykdomas tik iš ego perspektyvos. Nihilizmas yra žmogaus savęs išskyrimo ir atskyrimo padarinys, savo ego radikalaus priešpriešinimo tikrovei išraiška.

Kai Dostojevskis kalba apie „Dievo pašalinimą“ arba Nietzs-

Tačiau vis dėlto – kokia gyvenimo patirtis atvedė prie nihilizmo? Gal niekuo netikite, kad juo taip domitės?

Galėčiau atsakyti šiuolaikinio italų filosofo Gianni Vattimo žodžiais – tikiu, kad tikiu. Tačiau šis mano atsakymas kaip tik ir yra šiuolaikinio žmogaus nihilistinio santykio su tikrove, nihilistinės patirties išraiška. Juk nesakau tikiu. Sakau tikiu, kad tikiu. Tačiau priešingai nei dažnai manoma, nihilizmas nėra netikėjimas, jis nesutampa su ateizmu. Nihilizmo logiką geriausiai išreiškia Dostojevskio herojaus Stavrogino apibūdinimas: „Jeigu Stavroginas tiki – tai netiki, kad tiki, jei netiki – netiki, kad netiki“.

Taigi, nihilizmas yra toks santykis su tikrove, o tiksliau toks jo nuotrūkis, kurio loginė išraiška yra šis nei-nei. Kita vertus, nihilizmas nėra ir tiesiog nyksmas ar naikinimas, o veikiau tokių patirčių įsiprasminimas mąstyme. Man nihilizmas – pirmiausia Vakarų mąstymo įvykis.

Paskutinis klausimas – ką darote, kai norite pailsėti nuo savęs?

Kaip sakė Dostojevskis, „visi esame nihilistai“, vadinasi esame pabėgę nuo tikrovės, o tai reiškia nuo savęs. Tad problema tampa ne pabėgimas nuo savęs, o „sugrįžimas prie savęs“, t, y. tikrovės atgavimas. Ką darau, kad ją atgaučiau? Mąstau, kad ji yra prarasta, mąstau, kad esame nuo savęs pabėgę. Poilsis tad įmanomas ne pabėgant nuo savęs, o atvirkščiai – atgaunant save. Kai noriu pailsėti, rašau knygą apie nihilizmą.

Ieškok „Nihilizmo ir Vakarų filosofijos“ visuose knygynuose.

che apie „Dievo mirtį“, jie įvardija nihilistinį judesį. Tačiau šis judesys yra egocentriškas.

Turiu tokią kaimynę Zoją. Kai ji taria žodį „nihilizmas“, ją išmuša šaltas prakaitas. Ar jums nebaisu mąstyti apie tokius dalykus?

31

Pravda

Mėnesio tiesa

Žodžiai: Carlo Mandrake Vaizdai: Luca del Pia

As noreciau buti

juoda kumele

Jis yra 1: vienas garsiausių teatro režisierių pasaulyje Romeo Castellucci.

Jis yra 2: Prancūzijos ordino kavalierius, prizo už naująją Europos teatro realybę laureatas, Venecijos bienalės teatro sekcijos meno vadovas.

Jis yra 3: vienas mėgiamiausių Eimunto Nekrošiaus režisierių.

Kūryba: Sapniškas, atmosferinis, pro odą besiskverbiantis teatras, vadinamas su niekuo nepalyginama patirtimi.

Pasekmės 1: Žiūrovai, internete kuriantys blogus „Aš sapnuoju pagal Castellucci“.

Pasekmės 2: Garsiausius Europos teatro festivalius kankina Castellucci geismas. Lietuva: Festivalis „Sirenos“ jo laukė tris metus. Šiais metais jo spektaklis „Tragedia Endogonidia. IV Epizodas. Briuselis“ bus parodytas festivalio uždarymo dieną.

Šį mėnesį mūsų žurnalas kalba keista tema – „Aš“. Pradžioje norėčiau sužinoti, koks yra jūsų ego jūsų akimis?

Neturiu žalio supratimo. Aš retai galvoju apie save. Greičiau esu iš tų, kurie nemėgsta apie save kalbėti ir mąstyti. Paprastas, niekuo neišsiskiriantis, ištirpstantis minioje.

Kitaip tariant – esu toks kaip kiti. Tikrai neturiu jokio būdvardžio, kuriuo mėginčiau save apibūdinti. Tiesa, galbūt vienas vis dėlto yra. Esu tasai, kuris laukia, kad Atsitiktinumas į gyvenimą atneštų grožį. Taip kaip jis grožį atneša į meną. Esu tasai, kuris moka laukti.

Oho. Vadinasi, jūs ir esate tasai retas atvejis! Žmogus gyvenantis pagal grožį?

Pravda

32

Mėnesio tiesa Tokie klausimai mane šiek tiek trikdo. Bet nieko tokio. Grožis irgi trikdo. Aš galvoju, kad jis yra vienas iš labiausiai sukrečiančių ir galingiausių dalykų pasaulyje. Grožis gali pastūmėti į gelmę, priversti mus atsigręžti į save. Nežinau, kas dar pasižymi tokia pribloškiančia jėga. O žinote ką… Norite, pasakysiu, kas svarbiausia, jei jau prakalbome apie ego?

įvairiai. Ji gali tapti pradžia ir impulsu. Mirtyje duota galimybė surasti savą balsą, savą kalbą. Būtent todėl mirtis yra būtina tarpinė grandis.

Norime. Ego šį kartą rūpi kaip niekad.

Jei jau prakalbome apie pasaką – atrodo, kad šis žanras taip pat labai svarbus jūsų kūryboje.

Grožis gali atskleisti jus pačius. T.y. per grožį atsiskleidžia jūsų ego. Kalbu ne apie naivų susižavėjimą, vėpsojimą išplėtus akis ir pražiojus lūpas. Jis gali mus pastūmėti pažvelgti giliau į save, į tamsiąją savo pusę. Atskleisti tai, ko nesitikime išvysti. Ko nenorime pamatyti. Tai, ko savyje bijome.

Tai, kas mumyse šlykštu?

Netgi tai! Niekas nesakė, kad gilintis į save bus lengva ir malonu.

Matote, kaip kalba apie arklius gali atvesti prie svarstymų apie mirtį? Aš jums sakau, arkliai – pasakiški personažai.

Tai tiesa. Pasaka gilesnė ir betarpiškesnė už tragediją. Istoriškai pasakų personažai yra pirmesni už tragedijos veikėjus. Gal todėl aš nuolat įvairiais keliais grįžtu prie pasakos patirties. Esame netgi sukūrę radijo spektaklių pagal pasakų siužetus. Ir jie tik iš pirmo žvilgsnio skirti vaikams.

Užsikalbėjome apie grožį ir pasakas. Tačiau ne viskas jūsų kūryboje taip švelnu ir gražu. Kartais mėgstate pjaustyti žiūrovo sąmonę prievarta ir netikėtumu.

Viskas prasidėjo dar ankstyvoje jaunystėje – žaidžiant. Nieko nedarėme sąmoningai. Nedėjome valios pastangų tam, kad tai, kas mums patiko, taptų amatu. Tiesą pasakius, niekada nenorėjome, kad teatras virstų mūsų darbu. Tai ne tas darbas, kurį pasirinkome.

Jau minėjau – net ir grožis turi trikdyti. Tačiau man rūpi eiti link to, kas slypi anapus jūsų paminėtų reiškinių, suvokti jų genezę, prigimtį. Pavyzdžiui, aš labai domėjausi Artaud pasiūlyta nejaučiančio, kūno be organų idėja ir jos įspūdinga stilistika, kuri gali turėti iki kraštutinumo skaudžias pasekmes. Galbūt būtent dėl to viename savo spektaklyje „Genezė“ sugretinau šią idėją kalbėdamas apie Aušvicą. Neorganiškas kūnas yra laisvas kūnas.

Kaip čia išeina? Darote, ką nenorite daryti?

Kaip Dievo…

Ko gero, taip. Dirbu darbą, kurio tikrai niekada ir nenorėjau dirbti.

Taip, jis nepavaldus nei šventumui, nei valstybei, nei medicinai. O kartu tai – nuo savęs paties laisvas kūnas. Nejaučiantis kūnas iš esmės yra džiaugsmingas. Ir tai labai dviprasmiška. Artaud teigė, kad metafizika į mūsų sielas prasiskverbti gali tik per odą. Antrame „Genezės“ veiksme (pavadintame „Aušvicas“) parodijuoju Artaud teiginius, kuri nupurto tarsi elektros iškrova, atskleidžianti jų kraštutinumą. Tačiau tikrasis Aušvicas yra daugiau nei tragedija, todėl nesutelpa į tragedijos žanro rėmus.

Todėl neįmanoma jo atvaizduoti scenoje.

Dirbate kartu su savo seserimi ir žmona. Nuo ko prasidėjo jūsų bendras kelias?

Mūsų „aš“ dažnai priklauso nuo to, kuo norime būti. Garsus italų režisierius Federico Felini kartą prisipažino, kad jei būtų galėjęs persikūnyti į kokios nors aktorės kūną, jis būtų pasirinkęs legendinę vokiečių aktorę Brigitte Helm.

Turėdamas tokią galimybę, ką pasirinktumėte jūs?

Aš norėčiau būti visiškai juoda kumelė. Tiksliau pasakius – olandiškos „Frisone“ veislės. Tai gražiausias sutvėrimas žemėje.

Jūsų prielankumas arkliams matosi ir ant scenos. Spektaklio „Kelionė į nakties pakraštį“ pradžioje ant scenos gulinti gaišena ima alsuoti. Sukuriate įspūdį, kad visas spektaklis kyla iš kritusio arklio alsavimo?

O ką įmanoma perkelti ant scenos? Pavyzdžiui, vaizdai, kuriuos jūs sukuriate scenoje, dažnai yra lyginami su sapnais.

Kokią reikšmę sapnavimas užima jūsų kūrybinėje veikloje?

Ar yra sapnų, kurie tampa įkvėpimu ar net atsparos tašku sukurti spektaklį?

Céline kūryboje arklys yra žmogiškumo metafora. Arklio agonijos vaizdas apibendrina karo patirtį, jo nežmoniškumą. Bet ir man arklys – labai svarbus ir gilus padaras. Jis man leidžia suprasti apie gyvenimą ir apie mirtį. Berods, Artaud kūryboje išreiškiama mintis, kad mirtis yra pradžių pradžia.

Ne, niekada. Sapnų neįmanoma perkelti ant scenos. Niekada netikėjau onirinėmis technikomis. Be to, aš jau metų metus neprisimenu jokio sapno. Galbūt tai yra dalykas, kuris manęs iš tiesų nedomina. Sapnai visada turi kažką nuviliančio ir banalaus. Aš renkuosi šaltakraujiškai proto jėgomis, pieštuku ir popieriumi sukonstruotas haliucinacijas.

Mistinė, iracionali mirties problema puikiai gali atsiskleisti teatre. Galėjimas gimti ir būti mirtyje. Juk mirtį galima suprasti

Tada galbūt vaizdų savo spektakliams atrandate kasdienybėje – bare, restoranuose, prekybos centruose?

33

Pravda

Mėnesio tiesa Taip, yra būtent taip. Randu atvaizdus arba, tiksliau, jie „leidžiasi“, kad aš juos rasčiau visur ir kiekvieną dienos akimirką.

Kokia jūsų, kaip menininko, kasdienybė? Pavyzdžiui, jums patinka gaminti, žiūrėti TV, eiti apsipirkti?

Mano kasdienybė? Tokia kaip ir kitų. O kokia ji turėtų būti?

Tiesa, aš nežiūriu televizoriaus. Ne, šitai ne. Dar nenusprendžiau mirti iš liūdesio ir varganos. Be to, yra kitų, daug elegantiškesnių būdų tai padaryti. Ne, aš nemoku virti.

Atrasti būdą žiūrėti į kitus, tuo pat metu iš esmės žvelgiant į save. Turbūt tai yra pirminė graikiško žodžio „theatron“ prasmė. Kas jums yra teatras? Žodis „theatron“ jau viską slepia ir atskleidžia. Šiame žodyje telpa visas teatro kompleksiškumas. Žiūrėti tai, ko negalima žiūrėti, tai, apie ką rašoma paslepiant.

Teatras yra kaip ugnis. Ji nuolatos save sunaudoja, o tai, kas lieka, – atvaizdas, kuris apima visą žiūrovo kūną.

Bet atrodo, kad jūs einate daug toliau. Būdamas labai atidus šviesoms, scenografijai – viskam, kas padeda sukurti vaizdą ant scenos – tuo pat metu didelį dėmesį skiriate ir akustikai.

Garsas? Be abejo, kad jis kapitališkai svarbus – kaip ir visos kitos sceninės kalbos priemonės. Tikiu, kad verta kurti vientisą emocinę bangą, kuri galėtų sukrėsti žiūrovo kūną ir protą.

Kalbu ne apie aktoriaus kūną, apie kurį jau žinome viską, bet

Pravda

34

būtent apie žiūrovo mįslingą ir tankų kūną. Juk žiūrovo kūne yra ne tik ausys, kurios atpažįsta skaitomą tekstą. Vyksta kur kas keistesni dalykai. Teatras iš tiesų yra keistenybių vieta. Jis yra „ontologiškai“ keistas. Verta apsaugoti šį filosofinį teatro keistumą. Apsaugoti nuo tų, kurie jį suvokia kaip dekoratyvinį, iliustratyvų meną. Priešai slepiasi viduje…

Tai gal norite teatrui sugrąžinti pirmapradę – liturgijos, mito – reikšmę, kuri buvo prarasta?

Ne. Jokiu būdu. Viskas priešingai. Mes gyvename graikų teatro pavelde. Esame vakariečiai. Graikų teatras nutraukė visus ryšius su tuo, kas šventa. Paneigė bet kokią mito galią. Išniekino simbolį. Aš šia prasme ariu tą pačią graikų tragedijos vagą!

Dirbu su savo simboliais tik tam, kad juos daužyčiau į šipulius ir plačiau atverčiau duris gyvenimo galiai.

Neegzistuoja teatras, kuris gelbsti. Neegzistuoja tiesos teatras.

Jis negelbsti, jis leidžia sužinoti. Vakarietiškas teatras nebeturi repertuaro, nes baigė reikalus su dievais. Juos pasiuntė mirti.

O rytietiškame teatre dievai vis dar gyvi. Ten viskas kitaip. Viskas gali išlikti pastovu ir šventa. Tai kita planeta. Tai teatras, kuris apsaugo simbolius ir šventybę. O manasis – profanacijos teatras.

„Tragedia Endogonidia. IV Epizodas. Briuselis“ @ „Sirenos“, 09.29, 30 Vilnius, Lietuvos Nacionalinis dramos teatras

Žodžiai: Baltas Pipiras / Vaizdas: JedP

As

ir koka kola

Mano draugė apsiverčia ant nugaros, sudejuoja ir sugraibo už pagalvės užkištą „Coca-cola“ butelį. Po vakarykštės nakties jai baisiai bloga. Geria kolą, nes, neva ji sustato viską į vietas.

Nuo kolos draugei sugelia gėrimo išgraužtus dantis, bet tyliu sukandęs savuosiuos. Mes esame sutarę: aš nepriekaištauju dėl kolos, ji nepriekaištauja dėl skutimosi putų, paliktų ant tualeto bakelio. Kita vertus, ją puikiai suprantu. Tokiom dienom kaip ši kraustausi iš proto, jeigu negaunu užkrimst ko nors traškaus. Todėl kai ji – „dar truputį, zuiki“ – nusisuka ir užmiega, tyliai ištraukiu kolos butelį iš po pagalvės ir tipenu į virtuvę išdykauti. „Coca-cola“, vištos krūtinėlė, sojos padažas, raudoni ir žali saldieji pipirai, jelapenas, svogūnas, česnakas, grietinė, tarkuotas sūris, kukurūzų traškučiai („nachos“)

Ieškok

pravda

Gastropravda Darysiu iš akies.

Nuplaunu ir nusausinu apie tris šimtus gramų vištos krūtinėlės. Supjaustau kubeliais, kurių kraštinė – apie porą centimetrų. Suberiu į indą ir užlieju sojos padažu, bet ne tiek, kad telkšotų. Padedu į šaldytuvą bent pusvalandžiui, tuo tarpu imuosi daržovių pjaustymo. Pipirus pjaustau tokio pat dydžio kubeliais, kaip ir vištienos krūtinėlę. Stengiuosi, kad abiejų spalvų pipirų būtų tiek pat, kiek ir mėsos. Nors šiaip nemėgstu aštriai, man prakaituoja nosis nuo aitrių patiekalų, šiandien sukapoju vieną konservuotą jelapeną – tegu paspartina medžiagų apykaitą. Dvi šiek tiek didesnės už vidutines svogūno galvos taip pat krenta po peiliu kubeliais. Geležte sutrinu tris česnako skilteles ir jas sukapoju.

Tiesa, kola. Pilu į keptuvę stiklinę gėralo, ant vidutinės ugnies išgarinu iki maždaug trečdalio stiklinės. Uždarau duris, nes burbuliuojančios kolos kvapas gali užkutenti nosį miegančiai draugei. Įdomumo dėlei paragauju gauto koncentrato, ir jaučiu, kaip nuo skrandžio sienelių nusiplauna visi toksinai. Brrr.

Pilu į stiklinę, atidedu.

Išplaunu keptuvę, ant vidutinės ugnies įkaitinu aliejų ir pakepinu vištienos gabaliukus apie dešimt minučių. Atidedu į indą, nešluostęs keptuvės suberiu pipirus, jelapeną ir svogūną.

Maišau, po penkių minučių suberiu česnaką ir pakepinu dar penkias minutes. Į keptuvę grąžinu vištieną, įpilu kolą. Pabarstau tik trupučiu druskos, nes nuo sojos padažo patiekalas jau gana sūrus. Įmalu pipiro. Išmaišau ir kaitinu ant mažos ugnelės, kad prasigaruotų skystis.

Imu keturkampį indą, kurio kraštinės ištįsusios per sprindį, o kraštai pakyla apie tris centimetrus. Pakloju dugne kepimo popierių, lengvai sutepu aliejumi. Visą dugną iškloju kukurūzų traškučiais. Ant viršaus kloju keptuvės turinį, iš visų jėgų vengdamas įpilti skysčio. Girdi, šiandien aš meldžiuos traškumui. Paskirstau keletą šaukštų pusiau riebios grietinės ant troškinio, vėl viską užkloju traškučių sluoksniu ir šaunu į karštą orkaitę.

Po trijų minučių ištraukiu ir užbarstau tarkuotu sūriu. „Džiugo“ sūrio visada rasi pas mane šaldytuve, tinka ir kiti. Po kelių minučių traukiu lauk, padalinu į dvi lėkštes, ir einu žadint draugės. Šventas atsitiktinume – jau girdžiu, kaip šaukia: „Kola kur?“. Čia, duriu pirštu, skanaus. Ir pats stebiuosi, kad skanu.

kavos „Coffee Inn” kavinėse Vilniaus g.17 ir Trakų 7-8 35

Pravda

/ Aktualijos: Rokenrolas /

Miss America

medzioja naujokus Rugpjūtį medžioti ypač patogu – dantis rodo ne tik įvairiausių ideologijų rokenrolistai, bet ir šokėjai, ir pagaliau woo-hoo, reperiai.

giliai, kad senam „Public Enemy“ gerbėjui, kuris specialiai nebeieško gero hip hopo, jo rasti neįmanoma. Parašyk man apie tai. Kol laukiu aš susiradau „Yo Majesty“, tris amerikėnus iš Tampa Bay, kurie kartu jau 7 metai, bet tik dabar sulaukė pirminio „klikų“ dėmesio. myspace.com/yomajesty4life FAKE BLOOD Terminas „blog house“ skirtas apibūdinti visiems namudininkams, kurie nori būti dar vienais Justice ir kala neprašytą remiksą po remikso. Ar pastebėjai, kiek šlamšto ŠIAIS LAIKAIS turi perkošti, kol randi, ką nors verto dėmesio. Iš tų, pasimetusių tarp gausybės šiukšlių, Fake Blood – žinau, tik kad tai yra jis, kad dėjo ant visų ir kad daro ką nori, taigi „stealmixus”, ne remiksus. myspace.com/welovefakeblood

Žodžiai: Miss America / Vaizdas: Internetas

VISOS AUSYS Į: MUSCLES Jau pagirtas Pravda.lt svetainėje ir koncertuose lemputėmis pasipuošęs „Muscles” yra vieno žmogaus projektas. Australijos viltimi Chrisas Copulus nevadinamas, bet nuo „Cut Copy“ iki blogosferos – visi tiki, kad jo a la hip hopiniai ritmai su senojo reivo garseliais ir tekstais apie reguliarią baimę būti nužudytam yra verti mažiausiai būti kasdien apkalbėti dešimtimis postų. Aš manau, kad „Ice Cream“ yra visų laikų esminė daina tokiu pavadinimu. myspace.com/musclesmusic ŠVIEŽI NAUJOKAI PLASTIC OPERATOR Jei reiktų prašyti muzikantų sukurti daugiau grupių, labai norėčiau daugiau tokių, kaip „Postal Service“. „Plastic Operator“ labai į tą pusę – elementoriški elektroniniai ritmai, melancholiškas balsas, nepailstantis foninių garsų caksėjimas, tobulas kanado-belgiškas pop, kurio autoriai audiomeno mokėsi net universitete. myspace.com/plasticoperator YO MAJESTY Kas darosi su repu? Nejau viskas, kas geriausia yra arba topuose (Kanye West „Stronger“), arba taip

ST VINCENT Ne grupė, ne vaikinas, o mergaitė Annie – 23 metai, o CV pavydėtinas: Sufjan Stevens ir „Polyphonic Spree“ gitaristė. Ir dainuoja! Tik dabar po ranka pakliuvo jos tarp Tori Amos ir, hm, gal „Enya“ linguojantis „Now, Now“. Albumas irgi nepėsčias, primygtinai, bet ironiškai siūlantis „Marry Me“. myspace.com/stvincent

DISKJOKKE Muzikos iš norvegų neatimsi. Kai nori, gali perplėšti širdį. Su sintezatoriumi. Mano kolegos Sibiro giriama komanda yra stebėtinai ir nepelnytai vis dar nežinoma. Paklausyk „Flok I Farta“ ir nesuprask kodėl. myspace.com/diskjokke BLITZEN TRAPPER Iš niekur į indie žiniasklaidos pirmus puslapius įžengę amerikiečiai (?) giriasi, kad a/ neperka muzikos, b/ nesiklauso muzikos, c/ labiausiai didžiuojasi, kad nusipirko kaubojiškus batus. Durni gal? Tiesa, muzika tvirta ir tikra, beveik indie country, jei toks stilius būtų. myspace.com/blitzentrapper PRINZHORN DANCE SCHOOL „LCD Soundsystem“ numylėtiniai irgi norėjo ilgo pavadinimo, nes groja rimtai ir turiningai. Šiek tiek Jameso Murphy sauso vokalo, šiek tiek!!! gitarinių šūvių, šiek tiek savęs – visa tai susumuota naujausiame „PDS“ post-postpunkiniame single „Up! Up! Up!“ Tiesa, kur kas vertingesni jų kūrybos pavyzdžiai yra pilnametražiame albume. „PDS“ pavadinimas kilęs iš sumaišytų dueto pavardžių ir pagarbos psichikos ligonių meną studijavusiam daktarui Prinzhornui. Ei, ir bent jau šiai dienai jie neturi savo majspeiso adreso, tik tokį: myspace/dfarecords FOALS Pravardė „labiausiai spirganti nauja grupė“ nieko nereiškia, nebent taip sako Erolas Alkanas. Dėmesys vos demo stadiją pasiekusius „Foals“ tuoj tėškė ant viršelių ir prieš suteikiant galimybę pagalvoti, visiems liepė klausytis „Hummer“. Jie save vadina „autistiniu pop“, vis dar neuždirbo pinigų ir nori, kad „The Fratellis“ ir „The View“ pasikartų. myspace.com/foals

ON REPEAT: RUGPJŪČIO GROJARAŠTIS

01 MUSCLES – Ice Cream 02 PLASTIC OPERATOR – Peppermint 03 DISKJOKKE – Flok I Farta 04 HAPPYENDLESS – Power Forever 05 ST VINCENT – Now Now 06 THESE NEW PURITANS – Elvisss 07 FOALS – Hummer 08 YO MAJESTY – Club Action 09 ARMAND VAN HELDEN– I Want Your Soul (Fake Blood Remix)

THESE NEW PURITANS „Elvis! I’m not talking about THAT king!“ – ar matei, kas darosi klube per šitą šokrokinį monstrą?

Jeigu kas nors prikištų dinamito į „Kasabian“ užpakalį ir tie sprogdami atliktų paskutinę savo gyvenimo dainą, tai būtų „Elvisss“. myspace.com/thesenewpuritans NAUJOKAI LIETUVOJE: HAPPYENDLESS Nesijuok. HAPPYENDLESS scenoje įvairiausiais pavidalais yra bent jau dešimt metų, bet štai jų tikrasis debiutas – „Power Forever“, dar prieš pasirodydamas nusipelnė gazilijoną kainuojančio klipo ir aplinkinio šurmulio. Talento ir patirties H komanda turi ir, pažadu, kad singlas bus jėgagrojis ne tik lietuvškose stotyse. myspace.com/happyendless Klausykis naujokų per „Pravda“ radiją: www.pravda.lt Apkalbėk naujokus Pravda.lt diskusijose.

Girk arba siųsk gerus naujokų mp3: graziausiamuzika@gmail.com

PRAVDA RADIJAS BLOGOS MUZIKOS NEGROJA

KLAUSYKIS 24H PER PARA ADRESU WWW.PRAVDA.LT

Pravda

38

Žodžiai: Aleksandra Piktytė Vaizdas: Gintaras Karosas, „Vilnojos” archyvas, Pravdarchyvas

Menas

Menas

Mėnulio akmens skulptūrų parkas

Stones and bones Kaip sakė mano vienas rekreacinės architektūros profesorius, užstatęs visai neblogą gabalą Kuršių Nerijos, parkas pirmiausia yra medžiai ir žolės. Su šia nuostata aš visai sutinku, bet nuo neatmenamų laikų žmonės kartais nuo karto į gamtą pristatydavo visokių keistų dalykų taip bandydami ją civilizuoti. Taigi jūsų dėmesiui trumpas gidas po Lietuvos akmens parkus.

Akmens skulptūrų parkas „Vilnoja“

Jeigu nežinote Barono Miunhauzeno skrydžio ant patrankos sviedinio trajektorijos, šiame parke jums tai papasakos. Parką 2005 metais įkūrė skulptorius Alfridas Pajuodis kaip Europos Parko kloną, tik su lokaliu panevėžietišku kontekstu. Didesnė parko skulptūrų dalis yra gamtosauginės/gamtinės, o beveik visa, kas yra „žalia“, yra gerai (gal tik išskyrus žaliąją musmirę).

Vieta: Panevėžys, Leornadavo kaimas

Europos parkas

Šis parkas yra priedėlis prie „Vilnojos“ viešbučio, t.y. pridėtinė viešbučio vertė. Skulptūras čia pradėjo statyti nuo 2001 metų, kai pirmą kartą surengė granito simpoziumą ir nuo to karto kiekvienais metais viešbučio apylinkes vis labiau okupuoja keistų formų dariniai. Lyginant su kitais parkais Vilnojoje vyrauja animalistinė tematika, čia daug visokių gyvulių: vorų mutantų, jaučių, drakonų ir pan.

Vieta: 20 km nuo Vilniaus, Sudervės kaimas.

P.S. Įėjimas nemokamas, patiks tiems, kas mano, kad skulptūra turi ką nors vaizduoti.

Žako Lipšico Druskininkų skulptūrų parkas

Nemanau, kad tarp „Pravdos“ skaitytojų dar yra ir tokių, kurie nežino, kas yra Europos parkas. Taigi parko nepristatinėsiu, bet negaliu neįkąsti, kad tekstų vertimas į 16 kalbų parko interneto svetainėje yra tikras performansas. Bet, nepaisant tokių juokingų gigantomaniškų detalių ir paties parko savininko ir įkūrėjo nekorektiško skulptūrų skaičiaus parke, Europos parkas vis dar geriausias skulptūrų parkas Lietuvoje.

Vieta: Joneikiškių kaimas, Vilniaus rajonas.

Akmens skulptūrų parkas Juodkrantėje.

Žakas Lipšicas gimė Druskininkuose ir dar suspėjęs Lietuvoje pastudijuoti inžineriją išvažiavo į Paryžių ir tapo modernaus meno klasiku (žinomesniu už Čiurlionį, beje). Taigi visai suprantama, kad atėjo laikas įkurti skulptūrų parką, kuriame dar kol kas tik keletas skulptūrų ir jo ateitis gana neaiški. Bet „Pravdos“ redakcija linki sėkmės.

Jeigu savęs nors kartą paklausėte iš kur Juodkrantės krantinėje atsirado visokie akmenys, informuojame, kad tai 1997 – 1999 m. skulptorių simpoziumo „Žemė ir vanduo“ produkcija. (Jeigu dar neatspėjote, praktiškai visi akmens skulptūrų parkai Lietuvoje yra įvairių simpoziumų produktai, nes kai atvažiuoja menininkas ir nutašo kažką iš akmens luito, tai nelabai būna ką daugiau su tuo luitu daryti, nes namo jį vežtis sunku ir nepatogu. Tenka pastumti jį per kelis metrus į vieną arba į kitą pusę ir daryti skulptūrų parką;) Vieta: Juodkrantė

39

Pravda

Gidas

Žodžiai: Bong Vaizdas: Pravdarchyvas

Albumai „PRAVDA“ RADIJAS RUGPJŪTĮ Interpol – No I in Threesome Smashing Pumpkins – Eye Björk – Army of Me Clawfinger – Do What I Say India Arie – I Am Not My Hair Aphex Twin – I Sonic Youth – Personality Crisis Simon&Garfunkel – I Am A Rock Depeche Mode – Sinner In Me Massive Attack feat.

Mos Def – I Against I Andrew Bird – I Nightmares On Wax – Me! Living Colour – Cult Of Personality Amy Winehouse – Rehab Meredith Brooks – I‘m A Bitch U2 – A Day Without Me The Verve Pipe – Myself Elton John – Ego

Mėnesio albumas

Smashing Pumpkins Zeitgeist Martha’s Music / Reprise 2007-07-09 Ar visa tai tik dėl pinigų? Koks Billy despotas ir šiknius... Be D’arcy ir James’o moliūgai nebe moliūgai!

Tokius ir kitokius teiginius/klausimus/aistras palikus už nugaros, užbraukus visus išankstinius (patei-sintus ir ne) lūkesčius ir ramiai pasiklausius mu-zikos paaiškėja, kad „SP“ ir dabar sugeba išsiskirti iš daugumos šiuo metu girdimų grupių.

Ir skamba labiau smashing (kiek be-sakytų, kad jie jau nebe „Smashing Pumpkins“) nei kada nors iki šiol. „Laiko dvasia“ yra kaip disco rutulys – sulipdytas iš ankstesnių albumų šukių. Nesvarbu, kaip smarkiai „meškių pampkių“ darbas būtų prasmirdęs Jungtinėmis Valstijomis ir kaip prieštaringai jį bevertintų. Jis greitas ir garsus (triukšmingas). Ir įstato taip, kaip nesugeba „Editors“ ir „Interpol“ kartu sudėti.

Argi ne toks turi būti rokenrolas?

Come on, let’s go!

Vertinimo sistema

Pravda

40

Gidas

New Young Pony Club Fantastic Playroom Modular Recordings 2007-07-09

malios aranžuotės su melodingu pragrojimu (suprask, kulminacija) po dviejų posmų ir priedainių (žr. „Ice Cream“, „The Bomb“), plius reiktų pabarstyt trupučiu smulkintų „LSD Soundsystem“ ir pridėti tarkuotų „Ladytron“ su „CSS“. Ir, o stebukle, tik tiek mums klausytojams tereikia. Šiai vasarai atrodo pakankamai „fresh“. Kitais sezonais niekas dar nesirūpina.

gerai sulipdytas ir nupoliruotas, bet iki galo neprismeigia.

Nors „No I In Threesome“ nė kiek ne blogesnė už editorių „Bones“!

Recoil SubHuman Mute 2007-07-09

Pradžioj „NYPC“ penketukui buvo klijuojamos new rave etiketės (bet vėliau dar madingiau tapo jas nusilupinėt).

Dabar „NYPC“ krikštijami new dis-co (kaip kažkada „Klaxons“ buvo krikštijami new rave) pradininkais. Iš tikrųjų jie groja kokybišką pop muziką maišydami lengvą disco su madingu electro. „Tai muzika, pagal kurią galima ne tik šokti, bet ir dainuoti“, – sako patys „poniai“. Iš tikrųjų formulė

Interpol Our Love To Admire Parlophone 2007-07-09

Retai sutiksi straipsnį, kuriame šalia „Interpol“ vardo nebūtų paminėti „Joy Division“. O dar rečiau išvengsi palyginimų su „Editors“. „Tarptautinių policininkų“ gerbėjai „redaktorius“ dažniausiai apipila purviniausiais epitetais, o visas šis buliaus kakas tampa panašus į 95-tų britpopo „batlą“ („Oasis“ vs „Blur“), nepaisant to, kad abi grupės, regis, groja vienodai (beveik) gerai.

labai paprasta. Senoviniai klavišinių (a la „Depeche Mode“ ’82) semplai, mini-

Pabėgę pas „meidžorą“ „Interpol“ suskambo dar galingiau ir įvairiau. Muzikos tekstūra tapo tankesnė, atsirado klavišiniai. Užtat pačios dainos (songwritingas) neprilygsta toms iš Antics [2004]. Ir tempas kiek lėtesnis. Taip, šis darbas (kaip ir du pirmi) tikrai ne iš tų, kur patinka iš karto ir atsibosta po dviejų savaičių. Su kiekviena per-klausa atrandamos vis naujos detalės. Albumas

Septynis metus iš Alano Wilderio nieko nesigirdėjo. Po tokių atostogų savaime norėjosi sulaukti bombos. Atominės (kaip Unsound Methods [1997]) šįkart bosas neįstengė pagaminti. Gal todėl, kad pernelyg susikoncentravo ties bliuzu? Užuominas galima buvo įžvelgti kiekviename iš ankstesnių albumų (kūriniuose „Electro Blues for Bukka White“, „Red River Cargo“, „Jezebel“...).

Tačiau dabar Alanas pakvietė tikrai per mažai vokalistų. Luizianos bliuzmenas Joe Richardson dainuoja net penkiose iš septynių dainų. SubHuman, nors vis dar „Recoil“ vaikas, skamba beveik kaip antras „Sacred Spirit“ albumas Culture Clash. Tamsesnę trip-hop pusę čia atstovauja tik Carla Trevaskis (vos 2 dainos).

Albumui desperatiškai trūksta fetišizmu ir seksu persmelktų numerių kaip seni gašlūnai-detektyvai „Luscious Apparatus“ ar „Breath Control“.

Aukščiau minėti trūkumai yra men-kaverčiai ir nemažina darbo meninės vertės. Muziką siūlau priimti plačiai atvertais smegenim.

41

Pravda

Teatras

Teatras Žodžiai: Vladimiras Trudnikovas Vaizdas: Valentinas Klimas, „Atviro Rato“ archyvas

Pradžia

Tariamam sielos apnuoginimui Lietuvoje skirta visa eilė storesnių ar kūdesnių žurnalų. PR’as, lengvai prieinamas vadinamojo „elito“ grietinėlei ir vidutiniokams. Nuoširdaus kalbėjimo prestižą jaunatvišku entuziazmu bando gelbėti teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriai. Pradėję nuo masinės terapijos, šį kartą kviečia išgirsti solo. Justas Tertelis pabandys prabilti apie tai, ką visi lyg žinom, bet bijom pasakyti. Pasakyti tai, kas liečia visus, bet kiekvienam atrodo individualu. „Pradžia“ – tai autobiografinis eskizas, spektaklis apie jauną žmogų, kuris bando susigyventi su šiandieniniu pasauliu ir jo realijomis. Kaip žinia, jos nėra tik optimistinės. Nors... Viskas priklauso nuo požiūrio, tiesa?

Rugpjūčio 21 d. 19 val.

Vilniaus mokytojų namų kiemelyje

scenaristas E. Emmanuelis Schmittas – netikėtų siužeto posūkių, šmaikščių dialogų meistras – yra daugelio literatūrinių ir teatrinių premijų laureatas.

2000 m. už savo kūrybą apdovanotas Prancūzų akademijos teatro premija.

Jo pjesių herojai – skirtingų epochų meno, mokslo įžymybės. Pjesės „Paleistuvis“ pagrindinis veikėjas – filosofas, rašytojas, laisvamanis, vienas įdomiausių švietimo epochos įžymybių Deni Didro.

Autorius išmoningai šlovina aštrų protą, minties laisvę, sugebėjimą išsivaduoti iš dogmatiško požiūrio į pasaulį ir gyventi taip, kaip trokšta prigimtis. Tuo tarpu spektaklio režisūra, atvirai kalbant, yra demonstratyviai plokščia ir verčia žiovauti. Vis dėlto kažkas jame yra ir be prabangių damų korsetų bei primityvių apsinuoginimų.

Ko vertas vien Klaipėdos teatro „žvaigždūnų“ Vytauto Anužio ir Nelės Savičenko duetas!

Pravda

42

Upėtakių žvejyba Amerikoje Richard Brautigan

Rugpjūčio 24 d. 20 val.

Druskininkų „Nemuno“ sanatorijos salėje

Knygos Žodžiai: Majakovskis Vaizdas: Pravdarchyvas

Pragaro virtuvės vaikėzai, arba miegaliai Lorenzo Carcaterra

Paleistuvis

Prancūzų rašytojas, dramaturgas ir kino

nelikti tik moralizuotojo pozoje, sutirštinant spalvas ir veikėjų charakterius. Miegaliuose tų spalvų gal net per daug, bet slogi smurto, išnaudojimo, seksualinio priekabiavimo, vaikiško pasaulio sudužimo istorija parašyta tiesiog skaudžiai, be kvailo patoso ar pamokančių postringavimų. Tiesiog... gal tiesiog, kad pagalvotumei – o gal kažkur kažkas dabar engia kitą, skriaudžia silpnesnį, ir viduje kylantis noras apginti kitą nebūtų tik tolimas vaikystės prisiminimas. Juk pragaro virtuvė už kampo ne tik Niujorke.

Visada sunku skaityti apie smurtą prieš vaiką... o rašančiajam – nesuskystėti ir

Ir vėl leidykla „Kitos knygos“ džiugina – tokią knygą privaloma turėti savo kolekcijoje! Sidabriniai upėtakiai plaukioja cinizmo ir ironijos upėse, neskubėjimo ir apskritai lengvabūdiškumo aura pagauna knygos pradžioje ir lydi visą laiką, vedžiodama po viešbučio kambarius, žmones, kurie laiko katę, vardu 208, alkoholikus, senutes – žodžiu, viską, ką galima pamėginti pamatyti bežvejojant sidabro upėtakius ir ne tik Amerikoje.

Pusiau autobiografinė, pusiau ne (bet kur tau supaisys kas tą Brautiganą), ji darė įtaką ištisai kartai žmonių ir vis dar aktuali – ypač dabar, kai mes net nepastebime savo lėkimo ir nerimo priežasčių, sergame neurozėmis ir depresijomis – tad šalin užgniaužtą gyvenimą!

Mėgaukimės akimirka ir žuvies plieno tviskesiu.

O ONT L TOR TIONA NA R E I VA L INT EST Y F FI LM COV ER D IS T IO N SEC

OF RD NER W I N R AWA Y TO C VA R E D I R R LOV Y AL T IO N KA R N A T IV A L E T IN FES F IL M

A Z I R P RE ATO

RIST

4 –¹² P

10 d. pjūčio g u r o nu

JO

no efilm. repris . w w w

IERO

O TR

IM ACH

Ñ FILM

Gidas

Žodžiai: Aleksandra Piktytė Vaizdas: Pravdarchyvas

Kinas Moljeras: teprasideda komedija (Moliere, rež. Laurent Tirard, 2007)

Šio filmo idėja yra parodyti Moljero (Jean-Baptiste Poquelin) gyvenimą kaip jo paties komediją. Moljeras buvo vienas garsiausių Liudviko HXIV laikų dramaturgų ir savo šlovę pelnė gana nešvankiomis ir labai kandžiomis komedijomis, kritikuojančiomis viską, pradedant bažnyčia ir aristokratais, baigiant paprastais valstiečiais. (Kas pramiegojo literatūros kursus, primenu, kad Don Žuanas – Moljero terminas.)

Filmas yra prancūziška „Įsimylėjusio Šekspyro“ kopija su visais jo pliusais ir minusais. T.y. kai pagalvoji, filmas iš esmės atrodo lėkštas, tačiau jį žiūrėti nėra didelė kančia.

žus ir blizga, bet tik plastmasė su svarovskio kristalais, o ne deimantai platinoje.

Simpsonų filmas (The Simpsons movie, rež. David Silverman, 2007)

Ajajai, ką tik supratau, kad mačiau turbūt beveik visas Simpsonų serijas (matyt, esu faithful consumer). Simpsonai nuo 1989 metų, kai buvo pradėti transliuoti, įkvėpė visą armiją animatorių, šiandien kuriančių šrekus, pietų parkus ir t.t. Žodžiu, visus tuos, kurie kuria animaciją anaiptol ne vaikams. Karamba, nėra čia ką ilgai pasakoti, šią vasarą negalima nepamatyti Homerio, Lizos, Barto, Mardžės, Degėlos, Lupiko ir visų kitų mums gerai pažįstamų personažų VIENAME DIDELIAME FILME. 7+ (rež. Arūnas Matelis, kadanors)

Auksinės gėlės prakeikimas (The curse of the golden flower, rež.

Yimou Zhang, 2006)

Dar vienas kiniškas produktas apie Kiniją, kurios niekada nebuvo, ir kainavęs jo kūrėjams milijonų milijonus. Jame vėl visi siaubingai švarūs, nesusilamdantys, išsipudravę ir nuostabiai gražūs, kaip modeliai „Vogue“ fotosesijoje.

Po „Sėlinančio tigro ir tūnančio drakono“ sėkmės matėme daugybę jo išvedinių, tačiau visi, be išimties, buvo blogesni už savo pirmtaką. Taip ir „Auksinės gėlės prakeiksmas“, pasakojantis apie intrigas imperatorių dvare, iš esmės tėra itin brangus plastmasinis blizgutis. Gra-

Haris Poteris ir fenikso brolija (Harry Potter and the Order of the Phoenix, rež. David Yates, 2007)

Kadangi Patys Žinote Kas sugrįžo, taigi ir mažametis nusikaltėlis Haris Poteris eilinį sykį vaidensis ekrane, kaip kokiam blogam krištoliniam rutulį. Idant patiems nebūtų gėda eiti į filmą, visada galite kaip priedangą pasiimti savo mažesnes seses ir brolius, sūnėnus ir dukterėčias. Tuomet, jeigu sutiksite savo pažįstamus snobus einančius į kokį nors žymiai padoresnį filmą, visada galėsite išsisukti nutaisę skausmingą ir kančios kupiną veidą, kad esą jus privertė aplinka ir esate nekaltas.

Gero žiūrėjimo jums ir jūsų broliukams, sesutėms, sūnėnams ir dukterėčioms, pusbroliams ir pusseserėms.

NE KINE Pravda rekomenduoja: Pilietis Keinas (Citizen Kane, rež. Orson Welles, 1941

Taigi, taigi, pakeliui į publiką dar vienas Arūno Matelio kepinys. Ne, jūs neatspėjote, jis nebus apie vaikučius, sergančius AIDS. Jis bus apie keistą senuką, draugaujantį su čigonais ir katėmis bei gyvenantį gyvenimą, kuris gerokai skiriasi nuo mūsų visų. Filmas, kaip ir išgirtasis kepinys apie vaikučius ir vėžį, labiau primena ne filmą, o videodarbą.

Yra toks pat „kosmosas“, kaip ir anapus suvokimo ribų esantis pagrindinio veikėjo pasaulis.

Nuo tokių filmų žmogus gali atprasti žiūrėti kiną, tačiau ne todėl, kad jis blogas ar geras, jis tiesiog taip veikia sąmonę, kad paskui reikia Hariais Poteriais pagiriotis. Šiaip ar taip, linkime Arūnui Mateliui ir toliau vis ką nors gauti, t.y. apdovanojimus (kaip gerai, kad nekuriu filmų, tai ir nepavydu).

Kai Europa kariavo, Holivudo režisierius Orsonas Welsas pabaigė kurti filmą, laikomą vienu pačių geriausių kino istorijoje. Nors „geriausias“ – reliatyvi kategorija. Tačiau šio filmo kopija buvo įpakuotą į kažkokią laikui atsparią dėžę ir užkasta. Taip, matyt, buvo pasielgta tam, kad kai žmonės išmirs ir marsiečių archeologai atskris kasinėti Žemės, suradę „Pilietį Keiną“ jie suprastų visą žmonijos poeziją ir tragediją ir jiems nuriedėtų po vieną kitą marsietišką ašarą.

Nesat matę? Oi, gėda, gėda.

45

Pravda

Pasiutėlis

Žodžiai: Inga Norke Vaizdas: Dima Zverev

Metro chuliganas

melancholikas Jis_ Dima Zverev Iš_ Maskvos Mėgsta_ slapta metro fotografuoti žmones Nemėgsta_ studijinio natiurmorto 1997_ baigė kartografijos ir geodezijos koledžą Lietuvoje_ lankėsi 1985 m. ir jautėsi lyg užsieny Pomėgiai_ kinematografija, katinai, futbolas

Jei gali bet kada būti suimtas saugumo dėl savo hobi – vien tai jau skamba pasiutėliškai. Todėl negali klysti bei daryti viską teisingai – nutaisyti nekintančią mimiką, nerodyti susidomėjimo, fotografuojant slapta kamera nežiūrėti į fotografuojamą personą, laiku pasitraukti – tada ir tau gali pavykti sukaupti tokią metro portretų kolekciją, kokią turi maskvietis Dima. Na, jeigu ne metro, tai bent troleibusų pradžiai... Jei jau turi tokią – rašyk mums. O kol kas kalbamės su Dima apie jo pomėgį iš pasalų.

Kaip tau pavyksta pagauti tokius kadrus metro? Ar žmonės nepyksta, kai juos fotografuoji?

Dirbu slapta arba pusiau slapta kamera, taigi jie net nežino, kad galėtų ant manęs pykti.

Kiek jau metų kaupi metro portretų kolekciją?

Pravda

46

Pasiutėlis

Turiu 500 portretų, fotografuotų 2006-ųjų lapkričio-gruodžio mėnesiais. Galvoju užsiimt ir metro vasaros portretų serija.

Galėjo apkaltinti už įsiveržimą į asmenines erdves, dėl slaptų filmavimo priemonių naudojimo, bet aš apsimečiau menininku „iki negalėjimo“. Taigi pagailėjo ir paleido.

Kaip viskas prasidėjo?

Ar kiekvieną dieną važinėji metro?

Ilgą laiką tiesiog grožėjausi įdomiais personažais metro, paskui apvaizda apšvietė mane, kad turiu juos parodyti ir kitiems. Metro portretų kolekcija labai nuoširdi ir atvira.

Studijoje tokia jausmų tiesa ir charakterio išraiška, manau, nepasiekiama.

Absoliučiai kiekvieną, nes neturiu nuosavo automobilio.

Kokių atsiliepimų gauni apie metro portretų kolekciją?

Metro portretai – hobi ar darbas?

Pakankamai skirtingų. Bet aš laimingas, kad kažką įžeidžiančio šiuose darbuose rado vos keletas vertintojų. Pastebėjau, kad ši serija patiko studijose dirbantiems portretininkams.

Hobi. Dirbu architektūros ir interjero fotografijos srityje.

Kuris kadras tau kainavo daugiausia fizinių pastangų?

Kokia tau pati brangiausia nuotrauka iš metro kolekcijos?

Šis fotografavimo būdas pagal savo specifiką yra pakankamai monotoniškas. Geras portretas – tai rezultatas daugiau sėkmės nei ypatingų pastangų.

Negaliu įvardinti vienos, nes man vertingiausia yra visų šių nuotraukų visuma.

Vilnius neturi metro, ką mes prarandam?

Metro – tai megapolio arterinė vena. Jeigu Vilniuje jo kol kas nėra, reiškia, nesutriko miesto ramus gyvenimo ritmas. Taigi, manau, jūs nieko neprarandate.

Pavojinga fotografuoti metro?

Pavojinga dėl susidūrimo su viešosios tvarkos sergėtojais. Jie vaiko fotografus metro. Nors fotografavimas metro neuždraustas, apie tai net rašoma metropoliteno saite, vieną kartą prasėdėjau kažkokiam narve stoties skyriuje ir buvau ilgai bei nuobodžiai tardomas.

Ir nieko po to?

Kur geriau patinka dirbti – lauke ar studijoje?

Dėl asmeninio pasitenkinimo dirbu viešose erdvėse. Man patinka patyliukais sugauti žmogaus nuotaiką. Manau, kad žmogus negali lygintis savo fantazija su Dievu ir gamta, todėl vertinu ne išgalvotus, o atrastus siužetus.

Buvai kada nors Lietuvoje?

Taip, 1985 metais. Tuomet Lietuvoje jaučiausi lyg užsienyje – viskas švaru ir civilizuota. Išvažinėjom su šeima jūsų šalį skersai išilgai. Mano senelė iki šiol nostalgiškai prisimena pasivaikščiojimus po Kauno alėją, kuri, rodos, vadinosi Laisvės.

Kuršių nerija irgi nuostabi vieta, paliekanti gilų įspūdį. Antra susidomėjimo jūsų šalimi banga kilo po pažinties su lietuvių fotomeninkų darbais. Fotografija – didelė dalis jūsų kultūros, be abejonės.

47

Pravda

Žodziai: Norke con pasipUrtė Vaizdas: Asta Ostrovskaja

Kvartalas

Barselonos purvo opera Barselona spalvinga, o dar spalvingiau kur tamsiau. Tarp pastatų įmūrytose dviejų metrų pločio arterinėse miesto gatvėse gyvena visa P. Almodovaro filmų „grietinėlė“. Įsiplakėm į ją ir mes. Tris savaites, kol gyvenom gotikinėje vieno namo Obradors gatvėje, siužetas dramai sukosi pats. Netgi ne vienas. Bene dešimt skirtingų. Visą laiką jautėmės lyg per pilnatį – impulsyvių begėdžių, linkusių smurtauti, kaimynystėje. Galiausiai naktimis besilengvinančių mūsų gatvėje pankų ir kekšių trikotažiniais nudėvėtais šortais likimai tapo ne tokie įdomūs kaip kaimynų kasdienybė.

Donja Garganta ir jos užguita familia. Masyvi ekstravertė mėlyna taškuota suknele valdo gatvę. Ši moteris, susipilusi į gerklę kanistrą degalų, per balkoną bendrauja su savo šeima. O jos šeima yra sėsliai nusėdusi kone kas trečią šios gatvės butą.

Bendrauja nuo 7 ryto iki 22 valandos vakaro. Visi kaimynai girdi jos monologus. Kuo aukštesnė nata, tuo didesnė meilė išreiškiama. Maža to, vakarais ji mėgsta pastovėti ant savo gatvės kampo.

Smilkalų šeima. Žodis „šeima“ čia pavartotas pagal Artimųjų Rytų terminologiją. Mums, neveisliems lietuviams, tai greičiau būtų „dinastija“. Truputėlį perdedant, kaimyniniam dviejų kambarių bute gyveno koks 60 smilkalų. Kadangi sunkiai tilpo, gyveno atdarom durim. Kada beliptum laiptine, greitai pamojuoji jiems ir kol neprisigeri kariu ir smilkalais, mauni į savo 20 kvadratinių metrų lizdą.

Fantomas. Šį siaubingą kriminalą išgyvenom kartu su kaimynais. Kiekvieną vakarą, vos sutemus, apie 22 valandą, fantomu pramintas tuščiagalvis išmesdavo po stiklinį butelį pro langą. Įdomu, ar tarp jo fetišo girdėti dūžtančio stiklo garsą ir 22 valandą baigančios rėkti Donjos yra kokia sąsaja. Nei to, nei kas jis jau nespėjome sužinoti. Bet palikome savo el. pašto adresą šeimininkui, kad šis praneštų, kaip baigsis siužetas.

Gėjus. Pradėjom kaimyną, gyvenantį aukštu žemiau, stebėti visai atsitiktinai. Gatvė siaura. Taigi priešais esančio balkono stiklinės durys buvo įdomesnės nei TV žiūrėjimas. Jose ryškiai atsispindėjo visa, kas vyko mūsų artimo kaimyno svetainėje. Ir dieną, ir naktį, ryškesnis ar blankesnis atspindys, atrodo, tyčio-

josi iš mūsų. Rodos, ta pati vaikinuko rutina: trijų milžiniškų šunų šėrimas, rūbų skalbimas ir džiaustymas ant linų virš gatvės, tačiau vakare jo laukdavo skirtingų baltamarškinių vizitai.

Homofobiškoms lietuvėms parsiduodantis savo namuose gėjus – tai jau pernelyg! Tačiau kartais tiesioginė transliacija per atspindį net nenoromis traukė pažiūrėti. Juk tai –vienintelis mūsų buto langas ir tas - į kito buto atspindį.

Pora. Tris kartus per tris savaites vyras su trenksmais buvo išspirtas moters į gatvę. Kaimynai tris kartus vijo vyrą iš kiemo.

Daužydami puodus ir keptuves į atbrailas. Hijo de puta. Moteris žadėjo jo daugiau niekada neprileisti prie dukros. Bet lyg niekur nieko jis dar tą patį vakarą ilgesingai traukdavo cigaretę savo balkone.

Pankas. Jis sėdėjo ant išmestų sendaikčių krūvos vakarą, rytą ir kitą vakarą nejudėdamas ir nunarinęs galvą. Kol atvažiavo policija su greitąja ir ramiai jį išsivežė.

Skriaudžiamas melomanas. Jis mėgo klausytis klasikinio roko radiją. Labai garsiai. Todėl vieną vakarą kaimynas jį iškvietė į kiemą. Paaiškinti, kad jam nepatinka klasikinis rokas. Žinoma, visos moterys persisvėrė per balkonus. Pasiaiškinę keiksmažodžiais, išsiskirstė. Nei „Hotel California“, nei kažko panašaus daugiau nebegrojo. Bet melomanas įdomus ne tuo. Jis visada balkone džiaudavo moteriškus drabužius. Labai nemadingus.

Bet ryškius. Gyveno jis vienas.

Dar šioje gatvėje yra: Diskoteka, iš kurios žmonės išbyra lygiai 4 ryto Sudužę gatvės žibintai Trys prabangūs motoroleriai Pirkinių vežimas Vaikas vežimėly be priežiūros Išmestų gatvėn sendaikčių kalnas Nekastruoti katinai Smilkalų parduotuvė ant kampo Smilkalų kirpykla, kurioje smilkalai kerpa smilkalus.

Berniukas vardu Numerito (liet. Numeriukas)

49

Pravda

Persona

Emo

Žodžiai: Carlo Mandrake Vaizdas: Rikka

Egocentriskas savizudis

Laba diena. Aš esu žurnalo „pravda“ personų aprašinėtojas Carlo Mandrake. Kai kurie žmonės galvoja, kad ši rubrika atsirado žmonėms juokinti. Tai netiesa. Nuo dabar stengsiuosi viską daryti daug rimčiau. Pasiruoškite skepetaites ir snarglinaites.

Neegzistuoja Emo blondinai.

Paralyžiaus ištiktas veidas.

Juodi (pajuodinti) paakiai.

Juodi marškinėliai labai trumpomis rankovėmis.

Sudėtinga japoniška tatuiruotė.

Egzistencinė „grifka“.

Atitinkamas užrašas.

Grietinėlės spalvos neraumeningos rankos.

Šachmatiniai sportbačiai (geriausia – „converse“).

Pravda

50

Judėdamas Emo skleidžia beveik perpjautų venų kvapą. Beveik – nes jis yra viena sekundė iki savižudybės, kurios niekada neatliks. Šis devintajame dešimtmetyje susiformavęs, roko, hardcoreo, ir lytinio brendimo problemų suvienytųjų judėjimas ieško kuo įvairesnių savidestrukcijos formų.

Požymiai

Negilūs randai ant riešų.

Kadaise traumuotas moteriško kojų aptakumo, emo savo plonas kojas rengia per trumpomis ir aptemptomis kelnėmis.

Šią būtybę iš trijų raidžių atpažinsi iš dviejų dalykų – stratosferinio, turbo reaktyvaus, beveik radioaktyvaus egzistencializmo ir plaukų. Nors gali būti, kad į vieną šoną sušukuoti kirpčiukai ir sartriška kančia yra tas pats.

Visokiais šūdukiais apkabinėta kuprinė.

1. Baltaodis.

2. Apatiškas.

3. Nors Emo neturi lyties ir dauginasi pumpuravimosi keliu, dažniausiai suicidofilų ilgais kirpčiukais pasitaiko tarp vyrų.

Urologai teigia, kad tai gali lemti dvi priežastys. Pirmoji – gerai atrodančios kalės į juos nekreipia dėmesio. Antroji – kuklus anas galas. Ar jūs matėte Emo, kuris būtų porno žvaigždė?

4. Viktimistas – visur, visada ir dėl visko nori būti auka.

5. Save vadina biseksualu. Pats nežino, ką kalba.

6. Pakistano lingvistai nustatė, Emo ir Ego yra bendrašakniai žodžiai. Emo tampama kai „labai menkoje asmenybėje plačiai išsikeroja nepatenkintasis Aš“.

7. Emo nori mirti. Tačiau skirtingai nei Antikos laikų stoikai, nepasižymi ryžtu pralieti savą kraują. Todėl renkasi Verkšlenimą iš didžiosios V. 8. Emo dainuoja ir kuria grupes. Rezultatas – dzūkų raudos punk hardcore stiliumi bosinių gitarų fone.

9. Mėgsta tamsias vieteles, tualetus.

10. Emo yra užsilaikiusios paauglystės forma. Todėl kenčiančių lunatikų gausu visose mokymo įstaigose, pradedant lopšeliu ir baigiant veterinarų kvalifikacijos kėlimo kursais.

11. Gyvena su tėvais.

12. Paprastai manoma, kad emo yra trumpinys nuo „emocija“.

Nesąmonė. Plastmasinis veidas neleis tau juoktis, krizenti, raukyti antakius ir žiovauti.

13. Nenuostabu, kad emo sindromas paplitęs didmiesčiuose (Niujorkas, Tokijas, Londonas). Kaime juos kaip mat paskerstų.

14. Japonofilas. Skaito „Manga“ ir žiūri „Anime“.

15. Pirmasis ir ryškiausias Emo protėvis buvo Adolfas Hitleris.

Tai liudija ševeliūras ir visa kita.

16. Klausosi amerikietiško emo roko grupės „My Chemical Romance“.

XXX OPLJB MU O

1JSNJBVTJB ®KVOL

NV[JL­ 6ËUFOLB UJL WJFOP QSJTJMJFUJNP LBE HBM¸UVN LMBVTZUJT TBWP NV[JLPT OFU OFBUJEBS³T /0,*" / NVMUJNFEJKPT LPNQJVUFSJP 4V QSJTLJSUBJT EBOHUFMJP NV[JLPT LMBWJ½BJT UBWP NV[JLB ZSB MFOHWBJ QBTJFLJBNB P EJEFMJBNF J½PSJOJBNF FLSBOF HBMJ NBUZUJ BTNFOJOJVT HSPKBSB½µJVT .¸HBVLJT UJLSV OBS½ZNV JOUFSOFUF FM QB½UV JS WJFOV QSJTJMJFUJNV ®KVOHJBNB LBNFSB l WJTB UBJ HBMJ TV /0,*" / UFMFGPOV #F UP BUSPEZTJ TUJMJOHBJ OFT K® QVP½JB HSÈEJOUBT TUJLMBT JS WFJESPEJO¸ DISPNP BQEBJMB

w /0,*"

/0,*" / 1BUSBVLMJBJ BUSPEBOUJT LPNQJVUFSJT