P31 malonu 2007 liePa Tiražas 30 000 www.Pravda.lT

P31 malonu 2007 liepa Tira탑as 30 000 www.pravda.lt

Žodžiai: Vee Diawara Vaizdas: Mr. Bombastick

Mano sapnas

Bamako. Malio sostinė. Želibugu kvartalas. 1983-ųjų gruodis. Mūsų gatvėje kaimyno Sisse namas yra vienintelis, į kurį jau įvesta elektra, tad kaimynas yra vienintelis turintis televizorių. Jo kieme savaitgaliais paspoksoti į ekraną susirenka 30 – 50 žmonių.

Jaunimas šįkart ypač laukia laidos Top Etoile („Top žvaigzdė“), nes pranešta, kad rodys Michaelio Jacksono klipo „Thriller“ premjerą. Aš – pats didžiausias Jacksono fanas, tad negaliu to praleisti. Po klipo grįžtu namo, nes jau vėloka, o man dar tik penkeri.

Tamsoje išsivalau dantis, pabučiuoju tėvelius ir krentu lovon… …Einu mišku. Kažkur Europoje. Keista aplinka, kurią pažįstu tik iš savo lietuvių kalbos knygelės, iš kurios turiu prievarta mokytis kartą per savaitę. Ažuolai, eglės, ežeriukas, visokios uogos, voveraitės šokinėja. Dar keisčiau, kad pamatau savo simpatiją Patriciją.

Ką ji čia, Europoje, daro? Gi dar vakar mačiau ją vaikų darželyje Bamako. Darželyje nelabai galiu parodyti, kad ji man patinka, nes draugai iš manęs juoksis. Dabar puiki proga nors kartą prieiti prie jos.

Pasisveikinam. Ji pasirodo labai simpatiška ir man nusišypso. Užgroja The Girl is Mine (M. Jackson feat. P. McCartney). Mes pradedam šokti. Aš parodau savo breakdance sugebėjimus. Dar parodau moonwalk’ą. Matau, kad aš jai irgi patinku. Hmmm. Geras ženklas. Ji sako, kad čia netoli turėtų būti labai skanių juodų uogų. Pradedam lakstyti po mišką, kol pribėgam prie medžio, šalia kurio pridygę daug didelių raudonų grybų su baltais taškiukais. Prie medžio taip pat guli mano sesers Gabijos lėlė. Patricija sako: „Duodam ir jai paragauti grybų“. Staiga lėlė ima augti, kol pasiekia King Kongo dydį. Iš po žemių ima dygti daugiau lėlių. Jos panašios į zombius ir piktai žiūri. Su Patricija imam bėgt ir rėkt iš visų jėgų. Piktosios Lėlės artėja didžiuliais žingsniais.

Iš daugaus išgirstu Vincento Price balsą: Darkness falls across the land The midnite hour is close at hand Creatures crawl in search of blood To terrorize your neighborhood… ha ha ha…

Atsisuku ir matau, kad Gabijos lėlė pagavo Patriciją ir ruošiasi ją gyvą suvalgyti vienu kąsniu.

Staiga atsibundu, nes pažadina tėvai. Klausia, ar man viskas gerai, nes pažadinau juos klykdamas non-stop. Verkdamas apsikabinu mamą. Papasakoju, kad pikta Gabijos lėlė norėjo suvalgyti Patriciją. Tada tėvai nusiveda miegoti pas save, kur ramiai užmiegu.

P31 malonu 2007 liepa Tiražas 30 000 www.pravda.lt

Peace ir linkėjimai M. Jacksonui.

vyr. redaktorius Kristupas Sabolius kristupas@pravda.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojos Inga Norke inga@pravda.lt, Kotryna Sokolovaitė kotryna.sokolovaite@pravda.lt redaktoriai Tomas Auksarankis tomas@pravda.lt, Dru indre@pravda.lt, Dagnė Vildžiūnaitė dagne@pravda.lt, įvykiai 7@pravda.lt korespopravda Sevilia foto Mr. Bombastick, Creep foto@pravda.lt dizainas Jurgita Gikienė redakcija Ada Paukštytė, Aistė Šeibokaitė, Akvilė Melkūnaitė, Ala Čigiri, Ala Pugačiova, Aleksandra Piktytė, Arminas Višinskis, Aušrinė Saulėtoji, Balta, Bong, boolka, Carlo Mandrake, Cinamonas, Daina Dubauskaitė, Destina Našlaitytė, Femme fatale, Juoda, Laura Kazbaraitė, Laura Tyrylytė, Liaulia, Linda Barthez, Linoszas Kranovskis, Mrs Plioplytė, Nikolaj Mi$lyk, Rai, Rikka, Roo, Sedo, Sha*, Sutemos, Uraganas Rutkauskas, Vale Kale, Virginija Januškevičiūtė, Vladimiras Trudnikovas, Zhenia d’Arc rinkodaros direktorė Rūta Banyte ruta@pravda.lt savireklama ir platinimas Giedrė Bražiūnaitė giedre@pravda.lt reklama Viktorija Panovaitė viktorija@pravda.lt – (8 ~ 616) 26707 leidėjas UAB „Idėjų revoliucija“, Savičiaus g. 13/2, 01127, Vilnius spaudė UAB „Logotipas“ p31 MALONU, 2007 liepa, tiražas 30 000 egz., tiesa išeina kas mėnesį, ISBN 1822-5497 pravda@pravda.lt viršelis Mr. Bombastick www.pravda.lt

Pravda

Pravdametras

AUKŠTYN 1. Aštriausia kava Vilniuje – „Pravda Hot“, pilstoma „Coffee In“.

2. Pirmas Kanų liūtas lietuviškos reklamos istorijoje.

3. Kaukėnas ir kiti atsigavę Lietuvos krepšininkai.

4. Vasaros proga teatralizuoti Druskininkai.

5. Kirgizija, kuri pagaliau panaikino mirties bausmę.

6. Dukart geriausias Arūnas Matelis.

7. Kalvarijų turguje parduodamos „Pravdos“ – dvi už litą.

8. San Franciskas ir Paryžius, pirmieji uždraudę neekologiškus plastikinius pirkinių maišus.

9. Fetišai iš Kinijos ir Indijos Rietavo turguje.

ŽEMYN 1. Amžiams įšalę Vilniaus senamiesčio pastatai.

Net vasarą.

2. NBA finalas, Amerikoje surinkęs mažesnę TV auditoriją nei paskutinė „Sopranų“ serija.

3. Paskutinė „Sopranų“ serija – dėl to, kad paskutinė.

4. 44 proc. „Pravda.lt“ apklausos „Kuris festivalis laukia tavęs vasarą?“ dalyvių, kurie prisipažino vasarą dirbsiantys kaip arkliai ir niekur nevažiuosiantys.

5. 2,4 milijono Amerikos bičių, mirusių dėl nesuprantamos ligos.

6. „Google“, pamažu tampantis grėsme privatumui ir vis labiau panašėjantis į „Microsoft“.

7. Tomas Cruise’as, kurio dėl scientologijos ir kičo nenori Vokietija.

8. Nežinoti, kur Vilniuje yra tikra „Apple“ parduotuvė.

9. UAB „Valdovų rūmai“. Vis didesni, vis šlykštesni.

Vaizdas: Kotryna Ula Pravda

/ Laimikis: Lietuva /

Skalvijos Žmonės Perkant bilietą į kino seansą „Salvijoje“ arba šviežią žurnalą malonu peržengti anonimiškumo ribą ir šiek tiek pažinti personažus, kuriuos taip dažnai matome. Žmonės, kasdien stebintys praeivius iš savo darbo vietų, ilgainiui tampa tų vietų dalimi.

Dažnas nekomercinio kino lankytojas turbūt net nežino, jog kitoje langelio pusėje sėdi tikra Vilniaus kino teatrų legenda.

Ponia Jadvyga nuo 19 metų dirba kino teatruose, tarp kurių jau neegzistuojantys „Vilnius“, „Neris“; šiuo metu ji pardavinėja bilietus „Skalvijoje“.

Būdama jauna ji nusprendė susieti gyvenimą su kino teatru, nes tikėjosi dažniau lankytis seansuose (jai patinka „rimtas kinas“, nepatinka „kur šaudo“), tačiau pasirodė, šis planas sunkiai įgyvendinamas.

Autoriai: Pėdsakas + Cinamonas / e-mail: pedsakas@gmail.com & cinamonas@gmail.com

Pasirinkimą lėmė ir tai, kad p. Jadvygai patinka būti tarp žmonių: ir iš tiesų ji labai maloni pašnekovė.

Žurnalų guru Igoris dirba „Skalvijoje“ apie 13 metų, bet per šiuos metus kine buvo tris kartus, vienas iš aplankytų filmų – „Trumano Šou“.

Lengvai orientuodamasis žurnalų įvairovėje, kaip geriausius įvardija „GEO“, „Mokslą ir gyvenimą“, „Populiariąją mechaniką“ ir kt.

Atsimena nuolatinius klientus ir jų skonį.

Paklaustas apie legendinius „BriusLy“ sumuštinius, neapsidžiaugė: kasdien juos valgant, atsibosta – nors pastebėjo, kad jie pagerėjo, kai juos pradėjo gaminti merginos.

Linkėjimas „Pravdos“ skaitytojams: „Sėkmės asmeniniam gyvenime“.

/ Laimikis: Už Lietuvos / Glazgas kvepia alumi ir rokenrolu. Atrodo, kad šiame mieste gyvena vien jauni žmonės, be to, visi kaip franzferdinandai. Originalūs Franz Ferdinand, beje, čia ir gimė. Na, gerai, ne visi kaip jie – kiti kaip Rooney. Tiksliau, Ronney su sijonu. Bet dabar ne apie pastaruosius.

Glazge sunku sutikti jaunuolį, kuris negroja jokioj grupėj ar bent neleidžia savo laisvalaikio su muzikantais. Kasdien šiame mieste vyksta apytiksliai nuo 20 iki 60 koncertų, o Glazgo gatvėse sparčiu žingsniu nuolat prasilenkia jaunimas su gitaromis, klavišiniais ir kita rokenroline manta.

Negalime išskirti vieno laimikio, jų tiesiog perpildytos miesto gatvės.

Žodžiai ir Vaizdas: Kotryna Ūla ir Inga Norke

Glazgo gatvių laimikiai, Škotija

/ Aktualijos: Rokenrolas /

Miss America medzioja naujokus Kiekvieną mėnesį Pravda.lt eteryje (taip, eteryje, nes dabar „Pravda” gali būti ir klausoma) DJ Miss America ir ex-DJ Sibiras kartu su svečiais pristato gražiausios muzikos pasaulyje podcastą. Arba bent jau taip jie mano. Žurnale vienas jų imsis muzikos naujokų medžioklės. Nuo vos akis pramerkusių iki turinčių iltis. Na, kad nereiktų per naujokų apdovanojimus su dieduko kupra būti.

VISOS AUSYS Į: THE TING TINGS Kai mano sesuo siunčia nuorodą, atidedu ją geresniems laikams – ir taip per daug naujos muzikos. Po pusvalandžio neišlaikau ir pasiklausau.

Dar po keturių minučių jau esu užsakęs tris jų kojinio Matt & Kim atliepiančio indie singlo „Great DJ”, skirto daužyti daiktams, plokšteles.

Nežinau kam, bet žinau, kad prireiks. Švieži kaip per naktį išraudusios braškės, „The Ting Tings” yra tai, kodėl reikia kalbėti apie naujokus. Konversinė vokalistė Katie ir pasišiaušęs bernas Julesas įrašė didesnį už šokų aikštelės kūrinį ir jau nebespėja rinktis koncertų, įrašų kompanijų pasiūlymų ar deramai apgalvoti paties Ricko Rubeno ištiestos rankos (nori prodiusuoti) reikšmės. Juokingiausia, kad nuo susikūrimo iki augančios isterijos praėjo vos trys mėnesiai ir kelios dienos. myspace.com/ thetingtings

Atleiskime Britanijos viščiukams - jų kūrinių pianinai fone labai tankūs ir gražūs. myspace.com/ thebebesee „Handsome Furs” skamba kaip „Wolf Parade” būsimame albume, tiesa, jie dalinasi vokalistu. Šįkart kanadietis dirba su savo sužadėtine ir jau turi gegužę pasirodžiusį albumą „Plague Park”.

Verksmingas indie trečiadieniams. myspace.com/ handsomefurs

„Nightmoves”

Žodžiai: Miss America / Vaizdas: Internetas

Iš draugo „Nightmoves” sužinojau apie jo remiksuotą lietingo Bergeno elektrinį duetą „The Work” ir jis nelaukdamas pasigyrė, kad tai patys maloniausi klientai, todėl ir perdarinys vienas iš kelių, kuriais baisiai didžiuojasi. „Don’t You Know” skirtas šokiams, bet ne tiems, kur galvos krenta, o tiems, kuriuose niekas nešoka, tik visi žiauriai linksi, rodydami totalinį pritarimą. Po pustrečios minutės pasijungiantis elektrinis variklis gali nejuokais suluošinti kaklą. myspace.com/wearethework, myspace.com/nightmovesareboom

DAR MAŽI NAUJOKAI Panašus pavadinimo infantilumas ištikęs ir „The Be Be See” (tik po kelių ištarimų suprantu, kad jis uokiasi iš britų žiniasklaidos giganto, su kuriuo Sparks nežino ką veikti), net jų chorais trykštantis singlas turi vaikiškų štrichų – „Disney Eyes”.

Dar vieni, kurie tuoj įdegs nuo dėmesio, tai „Farfanlo” šešetukas (!), pastiprinti plojimais, trimitu ir akustiniu mišku. Naujasis “Elephant Graveyard” jau beveik country, bet iš tikro urban indie, svajojantis basomis pabėgioti ant žolės.

Nederėtų pamiršti ir jų trepsinčio patekėjimo “You Are One OF The Few Outsiders Who Really Understands Us”. A, ir juos labai giria Davidas Bowie. myspace.com/fanfarlo Mažiausiai išsišokėliai – tylūs ir labai kultūringi

Pagarbią pusės milijonų žiūrovų ribą jutiūbe perlipęs vienas kitam prieštaraujantis duetas „Dan Le Sac VS Scroobious Pip” grėsmingai per didelė šlovę pelnė vos viena dainapamokslu „Thou Shall Always Kill”, begėdiškai priminusiai „Losing My Edge”. D.Britanija šiomis dienomis dosni Dano ir Scroobious koncertais – dvi paskutinės mano kelionės baigėsi jų pasirodymais. Skamba gerai, sunku pasakyti, kaip skambės po metų kitų. Nuojauta sako, kad pasiseks „The Beat That My Heart Skipped” – dūstamai pasakojamai meilės (ko-gidaugiau!) istorijai. myspace.com/lesacvspip NAUJOKAI LIETUVOJE Šiauliai yra Lietuvos Mančesteris, net per radiją taip sako, čia gimsta šiek tiek banditų ir dar daugiau perspektyvaus roko. Štai dar vieni, kuriems Lietuva neįdomi ir kurie įdomūs Lietuvai. Savo minčių pritvinkusias galvas „Flamingo” jau ne kartą yra nukabinę koncertuose, o dabar turi ką pasiūlyti ir savininkiškumu sergantiems gerbėjams. „Shutdown Baby” yra jaunos grupės premjera, teikianti vilties, kad tai nebus vien tik viltis. Interviu su jais – tolėliau žurnale. myspace.com/ flamingoband „Handsome Furs” „Magic Arm”. Ką tik iškišę galvas majspeise su savo „Outdoor Games EP”, jie verti bent jau pastraipos. Eik į svečius) ir būk dešimtūkstantasis, kuriam įdomu. myspace.com/magicarm

Meilės, abejingumo ar neapykantos laiškus arba gerus mp3 siųsk graziausiamuzika@gmail.com Apkalbėk naujokus www.pravda.lt/diskusijos Klausykis Pravda radijo ir naujokų muzikos: www.pravda.lt

JAU DIDELI NAUJOKAI Visuomet niežti, kas bus iš tų, kurie visus verčia kelnes šlapinti dar pačia pirma daina. „Hadouken!” ne tik moka rėkti, gamintis marškinėlius su „niureiviškais” šūkiais, bet ir kurti naujobinę grime ir electro makalynę. Antrasis bandymas „Liquid Lives” pralošia „prodidžiškam” „That Boy That Girl”, bet ne tip žiauriai kaip „Cavs” prieš „Spurs”. myspace.com/hadoukenuk Per nepilnus metus Findlay Brown vos netapo kokiu nors nauju Damienu Rice arba, neduokdie, Davidu Gray. Jam sutrukdė subtilumas ir visokie Beyond The Wizard’s Sleeve perdariniai. Kol lauki naujo Jose Gonzales albumo tai yra pilnavertis pakaitalas. Atsitiktine tvarka, pvz., „Separated By The Sea”. myspace.com/findlaybrown POP LEVI kadaise buvo Ladytron bosistas, laimei, pabėgo iš ten su didesniais užmojais. Vos pasirodęs debiutas aprašytas madinguose žurnaluose, o „Pick Me Uppercut”, kiek irzlus ir pamaiviškas indie pop, bus vienas iš kelių liepos greitkelių tranzuotojų himnų. myspace.com/poplevi Niekas nežino, ką reiškia terminas „matematinis rokas”, bet prie amerikonų „Battles” jis prisisiurbė ir nebenukrapštysi.

Mano galva jie groja visiškai priešingą – choatinį, pasimaišiusį roką, kuriame yra vietos ir keliams aplinkiniams stiliams.

Nokautuojantis „Atlas” pagaliau sulaukia visuotinio pagyrimo ir aukso medalio už geroms pasakoms būdingą pakilimą. Tai – verdantis vanduo. myspace.com/battlestheband

ON REPEAT: LIEPOS GROJARAŠTIS 01 The Ting Tings - Great DJ 02 Battles - Atlas 03 The Work - Don’t You Know (Nightmoves Remix) 04 Dan Le Sac VS Scroobious Pip The Beat That My Heart Skipped 05 Fanfarlo - Elephant Graveyard 06 Pop Levi - Pick Me Up Uppercut 07 Hadouken! - Liquid Lives 08 The Be Be See - Disney Eyes 09 Flamingo - Shutdown Baby

Pravda

/ Aktualijos: Tomas Manas/

kraštovaizdio prizmę buvo pristatyti trys Baltijos uostai - Gdanskas, Kaliningradas ir Klaipėda.

Paskutiniajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje šie miestų vardai – Ryga, Talinas, Vilnius – dažnai buvo tariami vienu atsikvėpimu, nors patys šių kraštų gyventojai gerai suprato, kad mus jungia veikiau tik bendra paskutiniojo šimtmečio lemtis.

Taigi, šiandien sąvoka „Baltijos kraštai” vis dažniau keičiama tikslesniu nusakymu – Estija, Latvija ir Lietuva, mat kiekvieną tų kraštų ir jų sostinių veikė ir veikia skirtingos traukos jėgos. Kokios ir kaip, ir bandys išsiaiškinti XI Thomo Manno festivalio dalyviai.

Intelektualios asmenybės dvasios lydimas festivalis, kaip ir kasmet, sudarytas iš keturių dalių – muzikos, „Žodžio” dailės ir kino. Muzikinė programa vyks Nidos Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Joje skambės trijų Baltijos miestų praeities ir dabarties muzika, atliekama Valstybinis Vilniaus kvarteto su kameriniu choru „Aidija”, kamerinio ansamblio „Vilniaus arsenalas”, fortepioninio trio „FortVio”, Rūtos ir Zbignevo Ibelhaubtų... „Žodžio” programai pranešimus ruošia mūsiškis Tomas Venclova, latvė Margita Gutmane, Andreasas Fülberthas iš Vokietijos bei lenkas Krzysztofas Czyzewskis. Visi jie pristatys, nagrinės ir diskutuos apie Baltijos šalių sostinių kulturinio kraštovaizdžio kaitą.

Žodžiai: Stiuardesė Emo / Vaizdas: Pravdarchyvas

Nida yra tobuliausia vieta Lietuvoje ir gal net už jos ribų. Net vokiečių armija, pasidabinusi ešerių ir smėlio kvapais, joje atrodo jauki.

Thomas Mannas tuo tarpu – iškilus rašytojas, Nobelio premijos laureatas, savo laiku turėjęs vasarnamį Nidoje. Jis pagal vokiečių architekto projektą, primenantį žvejo trobesį, iškilo tuoj po rašytojo ir jo šeimos 1929-ųjų viešnagės Neringoje.

Meilė iš pirmo žvilgsnio.

Ji tęsiasi iki šiol, mat rašytojo vasarnamyje įsikūrė Thomo Manno kultūros centras. Jis, be kitų tarptautinių ir kultūrinių projektų, kiekvieną vasarą organizuoja Thomo Manno festivalį. Šiemet vienuoliktą kartą jis vyks liepos 14 – 21 dienomis. Šių metų festivalio tema - „Kultūros kraštovaizdžiai.

Trys Baltijos sostinės: Vilnius, Ryga, Talinas“.

Tęsiamas temų ciklas, mat pernai per kultūrinio

Festivalio metu bus realizuoti trys šiuolaikinio meno projektai – specialiai Nidos aplinkai sukurtos site-specific instaliacijos. Jų autorės – trys jaunosios kartos menininkės Laura Feldberga (Latvija), Elena Narbutaitė (Lietuva) ir Siiri Vallner (Estija). Taip pat vyks Brittos Morisse Pimentel fotografijos paroda „Paratii – segredos coloridos”, o V. Ir K. Mizgirių menininkų namuose - ekspozicija „Nuo marių iki jūros”.

Liepos 18 – 20 d. vyksiančioje kino programoje Lietuvos, Latvijos bei Estijos sostinės bus pristatytos ir ekrane. Šiemet sutapimo dėka filmų programa – išskirtinai dokumentinė. Visus tris vakarus filmai bus rodomi ant Urbo kalno, prie Nidos švyturio.

Dar vienas festivalis, kuris galėtų būti aplankytas pusiaukelėje, pačiame vasaros įkarštyje, ieškant geriausio Lietuvos festivalio. Juolab kad šis dviejų dienų trukmės renginys unikalus savo muzikine pasiūla – tai nepamirštamas aštuoniasdešimtųjų pradžioje auksu sublizgėjęs progresyvus rokas. Iki šių dienų jis gerokai mutavo, bet kuria linkme – spręsti jums.

Devyniasdešimtaisiais progresyvaus roko grupės pačios lengvai ir saldžiai pradėjo keisti šią muzikinę kryptį. Jos ėmėsi tokių eksperimentų savo kūryboje, jog žodis „rokas“ šiuo atveju liko durniaus vietoje, o „progresyvas“ iki šių dienų yra tebedievinamas.

Po tokių progroko grupių kaip „Pink Floyd“, „Genesis“ ar „Yes“ ir prasidėjo pavėluota paauglystė šiai muzikos krypčiai. Progrokeriai ėmėsi eksperimentinio roko kūrybos, klasikinę šios muzikos liniją apipindami džiazu, avangardu ir šokių muzika. Progroko skambesys mutavo ir dabar tai skamba kažkas tarp „Muse“, „Arena“ ir „Sigur Rós“ muzikos.

Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Panašios muzikos festivaliai pasaulyje kasmet sutraukia šimtus tūkstančių lankytojų. Įdomu, ar Lietuvoje užteks visų progroko gerbėjų užpildyti Arvydo sodybą.

Matyt, kad užteks, nes dar neįvykęs „Baltic Prog Fest“ jau susilaukė didelio klausytojų susidomėjimo tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. O ir Arvydo sodyba ne Eliziejaus laukai. Šiemet festivalyje dalyvauja lyderiaujančios progroko scenoje grupės ir atlikėjai iš viso pasaulio: jau minėta legendinė „ARENA“ (Didžioji Britanija) su – dėmesio – Miku Pointriu (exMarillion) ir Clive‘u Nolanu, klavišininkas Johnas Youngas (Didžioji Britanija) dirbęs su Bonnie Tyler, „Scorpions“, „Fish“, „Alex Carpani Band“ (Italija), kartu su legendinės grupės „The Watch“ gitaristu Ettore Salati ir kt. Lietuvai atstovaus progroko scenos lyderiai „The Skys“ ir grupė „Kontaktai“.

Renginys unikalus ir tuo, kad visi lankytojai iki 16 metų amžiaus imtinai į jį bus įleidžiami nemokamai – kad mūsų vaikai augtų muzikaliai išprususioje visuomenėje.

„Baltic Prog Fest” Liepos 27–28 Arvydo sodyba, šalia Kernavės, ant Neries upės kranto Daugiau: www.balticprogfest.com

Žodžiai: Inga Norke

Pirmasis progfestivalis buvo surengtas jau šiam mutavus, t. y. 1993 metais, JAV. Štai jau ir 2007ieji, progresyvaus roko festivalis pagaliau pasiekia ir Lietuvą. Tiksliau, įtemptai ir atsakingai ruošiasi tam. „Baltic Prog Fest“ įvyks liepos paskutinį savaitgalį. Taip, kaip tik tą savaitgalį, kai planavome nuo visų festivalių pailsėti. Bet jei tau rūpi progresuojanti Lietuvos muzikinė situacija, manau, derėtų mums susitikti „Baltic Prog Feste“. Be to, festivalio organizatoriai didžiuojasi faktu, kad tai pirmasis progroko dviejų dienų renginys ne tik

/Aktualijos: Rokas /

Lietuviai progresuoja kartu su roku

/ Aktualijos: Kroatija /

Viena minute, uztrukusi savaite Mano pirmoji Kroatija – toli gražu ne baltu smėliuku nubarstytos Splito pakrantės. Kelionėje į šalį, į kurią iš Lietuvos nevažiuoja jokie tiesioginiai autobusai ar traukiniai, neaplanko padorių kainų lėktuvai, nuo bankroto išgelbėjo tik pigūs „Germanwings“ reisai iš Berlyno. Nusileidus popietinio Zagrebo kvapas išnaršo kišenes ir lyg drėgnas garuojantis rankšluostis erzina uoslę.

Bet Zagrebas – kaip kurtizanė. Pilietinio karo dekultūrizuotas, jis pilkas, skylėtas ir įdomus tik vienai nakčiai. Iškeičiam jį į Požegą – mažą miestelį už 200 kilometrų, kurio dažnai nežino net vietiniai. Čia 15 metų paskutinį gegužės savaitgalį vyksta Kroatijos vienos minutės filmų festivalis.

Žodžiai: Dru / Vaizdas: Pravdarchyvas

Išlipusias iš traukinio mus pasitinka Željko Balog – festivalio įkūrėjas bei organizatorius, pasaulio kino mėgėjų asociacijos „UNICA“ valdybos narys. Požegos miestelyje jis – bendruomenės žvaigždė. Vienas iš nedaugelio, kuris tikrai to nusipelnė. Kroatijos vienos minutės kino festivalis – svarbiausias miestelio metų renginys, remiamas valstybės, Tarptautinis miesto ir vykstantis po „UNICA“ sparnu. Nuostabus paradoksas mieste, kuris net neturi kino teatro – seansai čia vyksta teatro salėje. Kiekvieną iš 40 šalių, iš kurių atkeliavo minutiniai filmai, reprezentuoja iškeltos vėliavos centrinėje miestelio aikštėje. Matėm ir lietuvišką – tai Viktoro Gundajevo ir į konkursinę programą patekusių jo filmų „Let‘s do it quickly“ bei „How Lithuanians joined the European Union“ nuopelnas. Pastarasis sukėlė emocijų chaosą – Kroatija ES dar tik ruošiasi.

Festivalis vyksta tik vieną vakarą, tačiau trisdešimčiai jo svečių tai – visa savaitė nesibaigiančio svetingumo ir pažinties su daugiausiai mėsos bei alkoholio suvartojančiu regionu, kokį esu mačiusi.

Kroatai, pasitikdami svečius, vaišina juos braškėmis ir šampanu, tada vietiniu vynu, garsiuoju kriaušių brendžiu ir galop – žolelių konjakais iš čia pat esančios jų gamyklos. Prie gėrimų tau bus pasiūlyta dvidešimt skirtingų mėsos patiekalų ir, geriausiu atveju, pora pomidorų. Po tokios vakarienės

kroatai eina šokti, bosniai uždainuoja, o serbai spėja abu dalykus vienu metu. Pasijuntu kaip Kusturicos filme. „Aš čia kasmet atvykstu pašokti su jaunom mergaitėm, atsivalgyti metams ir kartais netgi pamatau gerų filmų“, išsidavė britų režisierius Dave’as Wattersonas.

Filmų programa labai universali. Kiekvieną žemyną reprezentuojantys „trumpukai“ – vienodai mėgėjiški ir praktiškai niekuo nesiskyrė nuo lietuviško „Pravda viena minutė“ festivalio rinkinio. Ten turbūt ir glūdi festivalio žavumas – salėja ūžia filmų autoriai, blyksi žurnalistai, o tas pats Dave‘as man už nugaros neįtikėtinai juokinga britiška maniera komentuoja programą: „Nesistebiu, kad tokius šyzovus filmus atrinko. Juk kroatai visada girti“.

Festivalio komisija, kurią sudarė trys Kroatijos režisieriai, Bosnijos kūrėjas Nezdadas Begovičius, kurio išvaizda ir pavardė viliojamai panašios į paties Bregovičiaus, bei „UNICA“ narys iš Čekijos, išrinko 10 geriausių filmų, iš kurių pagrindinį 1000 eurų prizą laimėjo Kinijos filmas „Ten and two“. Prisipažįstu, į dešimtuką nebūčiau paėmus nė vieno iš patekusiųjų. Gal todėl, kad nemėgstu meno dėl meno ir pataikavimo skirtingoms kultūroms. Todėl, kad vienos minutės formatas pats prašosi ir pramoginio žanro, kurio komisija nepripažino – tarp geriausiųjų nepateko nė vienas juokingas filmas. Tik rimti. Tačiau komisijos sprendimas nė kiek nenumaldė žiūrovų emocijų, kurias jie atidavė nuoširdžiausiems kūriniams.

Tokiu momentu susivoki, kokia nesąmonė yra stereotipas, kad kultūra vyksta tik masiškai. Dideli festivaliai mažuose miesteliuose – geriausia, kas jiems gali nutikti. Jiems abiems.

Praktikuokis kroatų kalbą festivalio internetiniame puslapyje www.crominute.hr

Labai jaunas – dar tik antras – prancūziškas festivalis „Europavox“ į pačiame šalies centre esantį Clermont-Ferrand visą Europą susivežė vasaros pradžioje. Antrą – koks sutapimas – kartą ten keliavo Lietuvos ambasadoriai, išrinkti „Pravdoje“, ir pati „Pravda“. Ir dar pora „rimtų“ muzikos verslo atstovų – „G&G Sindikato“ vadybininkas Justas bei Viktoras „Skamp“ Diawara.

Plačialūpis naujosios Afrikos poetas Abd al Malikas, tiek savo rhyme’us, tiek rankas ir kojas dėliojantis taip, kad ir pancūziškai nesuprasdamas įtiki kiekvienu žodžiu. Suknelę virš galvos sau, o emocijas – visai salei kelianti trisdešimtkeliametė belgų „Vive la Fete!“ mikrofono valdytoja. Atgimusi ir šimtąkart įdomesnė Neneh Cherry su „Cyrkus”.

Pagaliau nuoširdžiai išklausyti „FusedMARc”, kuklūs ir tyloki, bet sulaukę solidžių plojimų (O Vika – aliuzijų į Bjork). „Archive” vokalistas, nors ir su pačia tikriausia emo šukuosena, emocionalumu nusileido mikrofoną kiek rečiau pagriebdavusiam gitaristui. Šis apie savidestrukciją suokė taip, jog tikėjomės mažų mažiausiai savižudybės scenoje… Keliskart abstulbinusios šviesos (dar jokiame festivalyje nesu mačiusi TIEK DAUG

apšvietimo, prilygstančio šviesos muzikai), po sceną besiplakančios lyg šikšnosparniai, žaidžiančios slėpynių, kitaip einančios iš proto. Ak… Na, o nauja mėgiamiausia mano grupė, kurią su džiaugsmu apiplosiu Roskilėje – norvegai „120 Days“. Roko žvaigždės tipažą 100 proc. atitinkantis vokalistas kaustė visą dėmesį, visi kiti grupės nariai atrodė tik antraeiliai priedai. Jis šokdavo ir prie būgnų, ir prie klavišų, savo esybe ir ilgiausius intro paversdamas magiškais spektakliais. Per valandą „120 Days“ tesugrojo keturias dainas. Visos – auksinės.

Iš naujo įsimylėjau „GusGus“ – matyt, kaltos net trys vokalistės ir grįžęs auksaburnis Danielis Agustas. Kiek keistai diskotekinis islandų koncertas skambėjo Gegužės pirmosios kooperatyvo salėje, bet jie puikiai paruošė dirvą paskutiniam „Europavox“ akordui – prancūzams „Agoria“! Tikrai labai seniai laukta techno legenda, pasirodžiusi net su festivaliams nebūdingu bisu. Šiemet ne mažiau įsimintina, nei koncertai, tapo prieš juos vykusi muzikos mugė – europiečiai jaukiai dalinosi kompaktais, žurnalais ir šiaip informacija apie muzikos padėtį vietinėse rinkose. „Skamp“ ir „G&G Sindikatas“ liko patenkinti naujais ryšiais, „Pravdai” irgi šis tas nuskilo.

Juokingiausia, aišku, tokioje aplinkoje susitikti draugų draugus. Graikai, buvę Kaune ir net „Exit“ – kiek dar trauksis pasaulis?

Žodžiai: Daina Dubauskaitė / Vaizdas: Mr. Bombastick

Tiek pernai, tiek šiemet „Europavox“ praktiškai nespinduliavo pirmo ryškumo ir brangumo žvaigždėmis, vasarą braukiančiomis skersai-išilgai Europos festivalių scenas. Bet! Į naujus „labai nerealių“ ir po festivalio nuosekliai klausomų vardų sąrašus įsirašėm ne po vieną. Atradimo džiaugsmas kartais net didesnis už senos svajonės išpildymo.

/ Aktualijos: Europavox /

Atradimu festivalis

/ Teatras: Janas Fabre „Sirenose“ /

JAN FABRE: As ESU KLAIDA Janas Fabre Duomenys: gimė 1958 m. Antverpene Jis yra 1: kviestinis Antverpeno teatro „deSingel“ režisierius.

Jis yra 2: fenomenalus belgų menininkas, kuris jau pateko į meno istorijos vadovėlius.

Jis yra 3: tapytojas, skulptorius, dramaturgas, filmų kūrėjas, choreografas ir scenografas. Šedevras: Milijonas keturi šimtai tūkstančių skarabėjų kiautų Belgijos karalių rūmų skliaute.

Veikla: plėsti meno šakų ribas, derinti žanrus, kelti šurmulį. Įvertinimas 1: Nėra pasaulyje teatro festivalio, kuris negeistų Jano Fabres. Įvertinimas 2: jo darbas „Planetos antropologija“ atstovauja Belgijai šių metų Venecijos bienalėje

Žodžiai: Klavišas / Vaizdas: Anna Diehl / Vaizde: Performansas „Quando l’uomo principale e‘ una donna“

Skandalistas? Prie savo tėvų namo sienos Fabre jau prisikalė savo memorialinę lentą. Toje pačioje gatvėje – ir namas su memorialine lenta Vincentui Van Goghui.

Dailininkas, performansų autorius. Aštuntame dešimtmetyje pagarsėjo performansais, kurių metu degino publikos suaukotus pinigus ir piešė pelenais. 2000 m. Gento universiteto kolonas apdengė žalia mėsa: mėsa puvo, kirmijo - „metamorfozavo“ (metamorfozės idėja apsėdusi Fabre), skleidė pragarišką smarvę ir grąžino flamus į Viduramžius... Ar bent Viduramžių kvapą į miestą.

2002 m. Fabre kūrybą įvertino Belgijos karalienė Paola. Jos užsakymu menininkas papuošė Karališkųjų rūmų veidrodinės salės lubas 1,4 milijono skarabėjų kiautais. Vabalų, ypač skarabėjų motyvas – dar vienas Fabre „apsėdimas“.

Režisierius, choreografas. Kai kurie piktinasi ir išeina, kiti sužavėti ploja po spektaklių, kuriuose – nuogi kūnai, kūnai, slystantis aliejumi, kūnai, apklijuoti lipnia juosta, sperma, šlapimas, ašaros, sniego baltumo angelas ir kruvinas žmogus, cigarečių dūmai ir tikro martinio taurės. Mažai arba visai nėra žodžių. Jei yra – toli nuo tikrovės, jie iš poezijos. Tarsi įliptum tiesiai į Boscho paveikslą.

Rekviem metamorfozei. Tai Fabres naujausio kūrinio premjera, kurią matysime rugsėjo mėnesį Vilniuje, „Sirenų“ festivalio metu. Teatrinės mišios, kuriose šlovinamas gyvenimas, bet kalbama apie mirtį. Scenoje prabils galingi, judrūs, gražūs kūnai, muzika, magija ir tonos gėlių. Spektaklis dar tik kuriamas, todėl daugiau nė žodžio.

Gerbėjams. Festivalio metu klube „Woo“ Janą Fabre bus galima pačiupinėti arba gauti autografą.

Kalba Janas Fabre Apie save: Manau, kad buvau pasmerktas tapti menininku. Nebuvo kito kelio. Norėjau tapti... laiškanešiu arba laboratorijos darbuotoju. Mano krikšto tėvų sūnus laiškanešys. Galvojau, kad čia – tai profesija! Tas vyrukas visada laisvas, vaikšto gatvėmis. O laboratorijos specialistu – todėl, kad visad mėgau eksperimentuoti ir tyrinėti. Tai ir tapau. Esu menininkas, nešioju savo laiškus po visą pasaulį ir vis tyrinėju. Kad taptum pats sau menininku, reikia viso gyvenimo. Tikiuosi, kai man bus 80, būsiu jaunas.

Apie gyvūnus. Man gyvūnai – geriausi gydytojai ir filosofai pasaulyje. Galim daug išmokti iš gyvūnų. Patys esam gyvūnų rūšis. Tik ne tokie protingi kaip daugelis gyvūnų rūšių.

Apie rūkymą. Aš lojalus malonumui, kuris stengiasi mane nužudyti.

Apie metamorfozę. Nepamirškim, kad kai gimstam, iškart prasideda kūno kitimas, organų metamorfozė viduje. Keičiasi organai, raumenys, kraujas. Viduje, ne išorėje, viskas – nuolatinėje metamorfozės būsenoje.

Dėl to mano darbe svarbi metamorfozės tema.

Apie piešimą. Piešimas yra paprasčiausias būdas paprastą kvadratą paversti stebuklingu kilimu. Arba iš vabzdžių sukurti dievišką kūną. Piešime viskas yra įmanoma.

Ir iš viso, galų gale. Aš esu klaida, nes kuriu savo gyvenimą ir darbą organiškai, savo nuožiūra ir nesirūpinu tuo, ką žmogus turi daryti ar sakyti. „Rekviem metamorfozei“ pasaulinė premjera @ Sirenos 2007, 09 21-22 Daugiau apie Janą Fabre: www.troubleyn.be, www.angelos.be

15

Pravda

Pravda

16

Pravda.lt

pravda lt

Birželį kompiuterio klaviatūras nuo akių nustūmė populiariausios per amžius Pravda.lt rubrikos „Laimikis“ autoriai, šiandien metas Inai Blizgei. Ji – gatvės vaikas gerąja prasme. Myli ir tausoja meno reliktus ant betono, plytų, ir cemento. Juos klasifikuoja ir archyvuoja. Beje, Ina prakalbino ir liepos „Pasiutėlį“ kituose puslapiuose.

Kas tu?

Aš – Ina Blizgė. Atsiradau „Saulėgrąžose”, kaip ir dar ne vienas Pravda.lt autorius.

Kodėl mieste žaviesi ne architektūra, o tuo, kas ant jos?

Miestas - tokia plati sąvoka, kad man sunku būtų išskirti tik gatvės meną. Miestuose daug puikų dalykų, daug ir blogų.

Man patinka žmogiški pėdsakai mieste, žinojimas, kad čia dar kažkas yra. Nesvarbu ar tai žmonės – miesto legendos, ar rankomis drožtos langinės, sutaisyta tvora ar tradicinis gatvės menininko plakatas.

Gyvybinga miesto visuma – tai daugybė detalių ir daugybė žmonių paliktų pėdsakų. Gatvės menas – vienas tų pėdsakų: labai trumpalaikis ir labai asmeniškas. Be to, jis vis dar karo stadijoje: vieni paišo, kiti draudžia. Taip ir susidaro tas rūgštus protesto kvapas, o tai gerai – raukšlės lėčiau formuojasi.

Kada pradėjai fiksuoti gatvės meną?

Turbūt kelionėse. Yra užrašų, pasaulyje parašytų paprastais dažais, bet kartais taiklesnių už ištisas knygas.

Kokiu neįamžintų ir jau dingusių eksponatų labiausiai gaila?

Kaip labai tai padeda skaitytojai?

Daugybės vaizdų ir istorijų be skaitytojų pagalbos niekuomet nebūčiau atradusi. Visus laiškus kaupiu, dar nepublikuoti laukia savo eilės.

Kiekvienu laišku labai džiaugiuos ir esu labai dėkinga visiems, kas man parašo.

Kokį trafaretą išpurkštum pati?

Kol kas man labiau patinka stebėti.

Neatsimenu, bet užtat žinau daugybę eksponatų, kurių visai negailėčiau, jei jie imtų ir staiga pradingtų.

Viską, ką randi gatvėje, fiksuok ir siųsk Inai adresu blizge.i@gmail.com.

Nedelsk – gatvės menas pasižymi laikinumu.

17

Pravda

/ Naujokas: Flamingo /

FL skamba Žodžiai: Inga Norke / Vaizdas: Salota

nepakeiciamai Pirmą kartą juos išgirdau per „John Peel“ dieną prieš du metus. Grupės lyderis Žilvė tada nebyliai pasakė man: „mes esam rokenrolas” – siaurėjantys džinsai, moteriškas švarkas, nežinia kieno kailiukas, juosiantis kaklą, truputėlis grimo ir šiaušti plaukai. Taip, atrodo, liamai ir doherčiai savo stiliumi nesirūpina ir rengiasi, kas po ranka papuola, bet taip tik mums atrodo. Iš tiesų per interviu jie daugiau kalba apie savo įvaizdį, dažniausiai tikrai ne gerų berniukų, nei muziką. Taip jie tampa atstumiančiai patrauklūs. Tokie yra ir grupės „FLAMINGO“ nariai.

Jau po metų, per tą pačią „John Peel“ dieną, ne tik pamačiau „FLAMINGO”, bet ir išgirdau. Tada supratau, jie toli eis. Nuo to laiko (praėjo tik pusmetis) iki šiol – grupė buvo įnikusi į ieškojimus ir, atrodo, jie užsikabino už savo sėkmės. Naujausiame jų single trys gabalai – būsimi hitai, o „Shutdown Baby“ šiais metais – bene geriausia naujiena Lietuvos rokenrolo pasauly. Taigi, kas jie, kokie ir iš kur?

DOSJĖ „FLAMINGO“_ rokenrolo grupė Žilvė_ vokalas, gitara; kai negroja – IT specialistas.

Jalas _ gitara; kai negroja – architektas. Dirba kitoj pusėj gatvės ir visada pramiega Mikas_ būgnininkas; Operos ir baleto teatre per spektaklius muša ritmą – groja visada Syčius_ bosistas; kai negroja – garsina kitų grupių koncertus Grupė repetuoja_ bent tris keturis kartus per savaitę; pas Ernį studijoje Syčius: Jalas, Žilvė ir Mikas mokėsi vienoje mokykloje. O aš su jais susipažinau, atrodo, miesto aikštėj.

Jalas: Nė velnio! Tu su mano pussesere tampeisi. Žilvė.: Jalas – tai palaidūnas. Iš keturių dienų tik vieną miega namie.

J.: Nepradėk...

Tai kur „FLAMINGO“ pradžia?

S.: 2002-aisiais į Vilnių iš Anykščių atvažiavome kaip gotų grupė „Memoria“. Įsirašėme albumą, dainuoti aš nelabai mokėjau, bet buvau grupės vokalistas, blogas vokalistas. Tada Vilniuje susipažinome su grupe „AXIS“ ir supratom, kad grojam nesąmones. Taigi pradėjom klausytis rokenrolo. Pamėgom britroką. Pirmas kursas universitete buvo prašvęstas, tad po pirmų metų iškart visi pasiėmėme akademines atostogas.

J.: Tik atsikraustę į Vilnių gyvenom Žirmūnuose. Syčius turėjo 1 litro Citroeną, už priduotus alaus butelius gaudavom pinigų, užsipildavom benzino ir savaitgaliais važiuodavom namo į Anykščius. Ten užsikraudavom tiek maisto, kad bulvių maišai ir gitaros lipdavo per Citroeno langus. Grįždavom į Vilnių ir tada vėl baliai iš naujo. Vėliau išsikraustėm į Užupį.

S.: Daug metų gyvenom keturiese, bet tas bendrabutis atsibodo.

Nežinau, koks roko muzikantas tada nebuvo nakvojęs pas mus Užupy. Dabar Žilvė ir Jalas gyvena Polocko 14/13, o aš su Miku Paupio 14/13.

J.: Turim labai fainą šeimininką Anatolijų, kuris nuolat rusišku akcentu klausia „kur pinigai?“ ir pirštukus viens į kitą trina.

S.: Taigi „FLAMINGO“ užgimė po pažinties su „AXIS“. Žilvė pradėjo dainuoti, rašyti muziką ir tekstus. Žilvė vienintelis iš mūsų, kuris visada klausėsi rokenrolo ir vienintelis, kuris iš tikrųjų moka dainuoti.

Mūsų pirmajam būgnininkui Nerkai nepatiko tokia muzika. Gotas jis. Išėjo pats. Tada galvojom, kad ritmą programuosim patys. Pakvietėm Karolį (jei gatvėje matei Liamą, tai, matyt, buvo Karolis), pamokėm, kaip su tokia ritmo programa dirbt reikia, jis ir programuodavo. Tačiau vieno koncerto metu supratom, kad šūdas su tuo kompiuteriu išeina ir pradėjom ieškoti būgnininko. Ir štai – Mikas pranoko visus lūkesčius.

J.: Prisimenu, pirmas koncertas su Miku buvo per „BRAINERS“ albumo pristatymą. Grojome vieni paskutinių.

Kaip tik tądien sugalvojome grupės pavadinimą. Visi apie tai žinojo, tik Mikas kažkaip praleido pro ausis. Galiausiai scenoje paskelbė, kad dabar gros grupė „Flamingo“. Mikas pavargęs nuo laukimo nebeištvėrė: „b**t dar kažkas prieš mus gros?“.

Sakom jam, kad tai mes ir jau einam į sceną. Tik po koncerto paaiškinom, kodėl taip pasivadinom. Turbūt visą koncertą jį kamavo šitas klausimas.

S.: Flamingas kaip bajeris tarp mūsų jau seniai. Juokdavomės, kad girtas atrodai kaip flamingas, kurio ilgas kaklas nevalingai siūbuoja. Dar sugalvojome, kad Greendwoodas iš „RADIOHEAD“ augino flamingiuką, kurio Yorkui nerodydavo. Kai nusprendėm keisti grupės pavadinimą, pažiūrėjom, kiek tų flamingų yra muzikos pasaulyje. Pasirodo, nedaug, o rokenrolo grupės nė vienos. Žilvė: Tas FL sąskambis nepakeičiamas.

J.: O tai kas tas FL? Ž.: Na, fleita, flomasteris, flakonas, ...

S.: Flirtas, Pink Floyd... (juokiasi) Kada „FLAMINGO“ gimtadienis?

Syčius: O tai kada mūsų gimtadienis?

Jalas: Tai vasarą, kokią liepos 26. Žilvė: Čia tu pats sugalvojai?

Mėnesio klausimas naujokams: Kas jums yra malonu?

Mikas: Man malonu miegot iki vidurdienio.

Syčius: O man tai, kai sergi už kokią komandą ir jie įmuša „bankę“. Ir kai rodo pakartojimą.

Jalas: Labai malonu pirkti naują gitarą. Mes kai per keturis metus groję bene su viskuo: geldom, durim ir panašiai, tai kiekviena nauja gitara – malonumas. Žilvė: Aš tai nežinau. Gal...

Tomas Ivanauskas, Flamingo vadybininkas: „FLAMINGO“ seniai žinojau ir pažinojau, dar kai jie grojo kaip „Memoria“. Neseniai paskambinau Žilvei ir paklausiau, ką jie dabar veikia. Jis atsiuntė keletą savo gabalų. Kai išgirdau „Shutdown Baby“ pamaniau, kad tai yra tiesiog puiku. Daug negalvojęs pradėjau su jais dirbti. Būtų mano valia, Žilvei neleisčiau dirbti, nes jo darbas suryja daug laiko, o liepčiau jam sėdėt studijoj ir kurti. Žilvė be galo talentingas. Jis nedaug kalba, bet jaučiu, viduje jis verda. Manau, jis netrukus atsiskleis. Mano svajonė, kad Flamingo apšildytų U2.

Nepraleisk malonumo išgirsti lietuvių rokenrolo viltį: www.myspace.com/flamingoband arba grotuvas.ore.lt

19

Pravda

/ Klubai / Žodžiai: Daina Dubauskaitė / Vaizdas: „GusGus” archyvas

Jis yra_ President Bongo, President Penis, Alfred More, Stephan Stephensen „GusGus“_ jo gyvenimo grupė ir pagrindinis užsiėmimas Islandija_ stebuklų ir geizerių šalis, be „GusGus” dar pagimdžiusi „Sigur Ros”, Bjork, „Leaves”. „Forever”_ šiemet pasirodęs šeštasis „GusGus” albumas „Reyka Vodka”_ nacionalinė Islandijos degtinė, kurią reklamuoja buvusi „GusGus” vokalistė

Pačiai keista, tačiau faktai rodo, kad „GusGus“– viena mėgiamiausių mano grupių. Kaip kitaip aiškinti tai, jog dukart mačiau juos gyvai (vieną kartą man tai kainavo visą stipendiją ir liūdną kelionę traukiniu 200 km pirmyn ir atgal), dukart – jų atstovus už didžėjų pulto. Ir pati ant to pulto užsikorusi buvau – su drauge, abi numetė įniršusi apsauga…

Liepos 14-ą galėsiu bandyti dar kartą – idėjinis „GusGus“ vadas President Bongo suks savo melodijas „Atari Original Open Air“ Belmonte.

Tuoj po jo stos Dubfire iš „Deep Dish“, bet tai – jau

kita istorija. Ši – apie tai, kaip vieną penktadienio popietę bandžiau susisiekti su Islandija. Pavyko su Berlynu, bet…

Ar tu Islandijoje?

Ne, Berlyne. Esu susitikime su būsimuoju savo vilos, studijos ir naktinio klubo architektu. Visa tai stovės ne Berlyne, jokiu būdu – Islandijoje. Studija bus ant ledynų upės… Statybas pradėsim 2010aisiais!

Vadinasi, „Forever“ parduodamas gerai?

Manau, taip – pastaruoju metu nemačiau jokių skaičių, bet, atrodo, viskas gerai. Palyginti su koncertų lankomumu pastaruoju metų, pardavimai tikrai geri.

Ką jūsų koncertuose daro dar dvi dainininkės?

O, jos tik pritaria. Galbūt dainuoja daug, bet aš

jas laikau „backing” vokalistėmis – juk taip pigiau! O kiek dainuoja, tai įvairų…

Kiek žinau, tu – labai įvairių sričių menininkas, ne tik muzikos…

Taip, šią žiemą buvau surengęs ne vieną parodą. Kuriu viską – garso skulptūras, šokių aikšteles… Demonstravau grindis, ant kurių prieš tai buvo prašokta šešias valandas. Dar kuriu filmus. Tiksliau, bandau kurti, nes laiko labai mažai. Dar reikia rūpintis turu, o tai blogiausias darbas pasaulyje. Nes reikia dirbti…

Kas yra Deividas iš vieno mano gyvenimo hitų „David”?

Jis gražus?

Na, negi tu nežinai? Dovydas buvo vienas Jėzaus apaštalų, žydų karalius, taip rašo Biblijoje… (toliau esu priversta tęsti angliškai).

You know, king of [džūz]. King of Orange Juice. You know, there is apple juice and orange juice… David is probably the king of Orange Juice or Apple Juice, depending on the season.

Papasakok apie savo ryšį su ananasais („Pineapple Records“ ir kt.).

Negaliu. Nes ne aš juos pasirinkau, o jie mane. Jie mane naudoja koncertuose. Galbūt vienas atvažiuos ir į Vilnių, bent jau to tikiuosi. Gal ir vienas apelsininis žydas… Bet ananasinio žydo savo kompanijoje tikrai norėčiau – jis geras mano draugas, irgi gyvena Islandijoje. Dabar stengiuosi įtikinti vakarėlio organizatorių, kad nupirktų bilietus ir jam. Ananasinio žydo giminės šaknys – Vilniuje, taigi jis labai nori atvažiuoti. Padėk man su tais bilietais, gerai?

Nes organizatorius sakė „ne“, bet tadat aš jam pasakiau, kad be Ananasinio žydo nevažiuosiu ir aš… Taigi vakarėlis pavojuje!

Gerai… pakalbam apie degtinę. Žinai pasididžiavimo „Reyka Vodka“ reklamą?

islandų

Žinau, ji tiesiog baisi! Absoliučiai baisi! Ką, jums patinka? Ji netikra, dirbtinė ir kvaila. Visiškai nejuokinga ir neįdomi.

Ir neįtikina manęs gerti „Reyka Vodka“. Gal aš per senas…

Tiesa, pati degtinė – visai nebloga. Jei priminsi, pabandysiu atvežti butelį dovanų. Kadangi Lietuvą ir Islandiją jungia meilė, tai nebus sunku…

Kaip manai, iš kur ta meilė?

Manau, islandai tiesiog supranta norą būti nepriklausomiems. Mes irgi turėjom problemų – su danais.

Sušiktais danais! O apie Lietuvą islandų nuomonė tikrai labai gera. Mes mylim Lietuvą.

Pas mus buvai jau dukart. Ką geriausiai atsimeni? Šokių aikštelę… Ant stogo! Buvo P-U-I-K-U! Buvai ten?

Aha… Aha… Ar tavo vardas susijęs su Omaru Bongo, Gabono prezidentu?

Taip, jis mano tėtis. Esu kilęs iš Afrikos. Kartais ten nuvažiuoju… Ne koncertuoti, tik lankau šeimą. Mano sesuo gyvena Gabone.

Mūsų redaktorius prašė paklausti, ar turi Bjork telefoną.

Taip. Bet nesakysiu. „Atari Original Open Air“ @ Belmontas, 07.14

Naujovė rinkoje – sidras „Fizz Diamond“– siautulingos, ryškios ir stilingos vasaros akcentas. Pirmoji pasaulyje spindinti perlamutrinė skardinė puikiai dera su šviežumo pojūtį suteikiančiu karambolių – greipfrutų skoniu.

Mano herojus

Jis mano herojus, nes…

Jis yra pirmo ryškumo radijo žvaigždė, visame pasaulyje transliuojamos ir viso pasaulio muziką pristatančios laidos „Worldwide“ autorius, vieną didžiausių radijo auditorijų pasaulyje turintis didžėjas – po to, kai Anapilin iškeliavo Johnas Peelas, didesnio muzikos autoriteto radijo pasaulyje neliko.

Jis turi savo muzikinius apdovanojimus – „Worldwide Music Awards”.

Jis jau antri metai organizuoja savo vasaros festivalį „Worldwide”.

Antrasis trijų dienų festivalis vyks Sete, Prancūzijoje šiemet vyks liepos 12–14 dienomis. Bo to, jis yra kelių kitų festivalių meno vadovas ir programos konsultantas (ko verti vien „Jazz Britannia“ ir „Montreux Jazz Festival“).

Jis naudoja du šūkius – „Joining the dots“ ir „Searching for the perfect beat“. Jie puikiai nusako jo muzikinės veiklos ir filosofijos esmę.

Jis – acidjazz stiliaus pradininkas, išradęs ar išpopuliarinęs dar 10 stilių po to, kai šis tapo ne toks aktualus. Tikrai ne be jo kaltės drum’n’bass superherojai Roni Size ir Reprazent laimėjo „Mercury“ prizą ir pasiekė populiarumo viršūnę.

Jis – net kelių labai įtakingų leidybinių firmų steigėjas ir (bendra)savininkas. „Acid Jazz“ ir „Talkin‘ Loud“ – jau istorija.

Paskutinis jo vaikas – „Bronswood“, leidykla ir įrašų bei radijo studija, įrengta viename iš jo namų.

Jis – daugiau nei pusšimčio pačių įvairiausių muzikinių rinkinių autorius. Garsiausi jų – „Jazz Juice“, „Incredible“, „Impressed“, „Digs America“ ir, žinoma, „Worldwide“.

Jis – nesuskaičiuojamos galybės klubinių naktų įkvėpėjas, organizatorius ir rezidentas („Talking Loud and Saying Something“, „That’s How It Is“, „Independent Mix”).

Jis turi aukščiausio įmanomo laipsnio cool faktorių ir laid back koeficientą.

Jis – mano herojus jau daugiau nei 10 metų. Ir mano 10-ies metų svajonė – pabendrauti su šia išskirtine muzikos asmenybe.

Kol kas „pašnekinti“ pavyko tik e-mailu, bet tai – gera pradžia. „Maispeisinis“ kontaktas įvyko greitai, dabar ir tu gali sužinot, kaip ir kuo šiandien gyvena mano herojus.

Pravda

22

Žodžiai: Vidis Vaizdas: Internetas

Gillesas vis dar groja visame pasaulyje po 6–8 kartus per mėnesį. Tai yra 1–2 gigai kiekvieną savaitgalį, o tai savo ruožtu reiškia, kad jis 100% užimtas ne tik kaip radijo, bet ir kaip klubinis didžėjas.

Jis visai neseniai sukomplektavo dar du rinkinius dviem leidybinėms firmoms – „the best of“ tipo kolekciją braziliškos muzikos „archyvui“, kompanijai „Fania“ ir šviežienomis kunkuliuojantį kompaktinį diską nuosavai leidyklai „Brownswood“ pavadinimu “Brownswood Bubblers 2“.

Artimiausiu metu jis dar pateiks „Ubiquity Records“ inicijuotą ir labai melomanų laukiamą „Gilles Peterson Digs America“ antrąją dalį, taip pat populiariosios „Defected Records“ serijos „In The House“ kiek kreivesnę ir įvairesnę, „pytersonišką“ versiją. Taigi atrodo, kad šią vasarą guvusis britas turės laiko kurortams.

Kaip visada optimistiškai nusiteikęs, Gillesas savo naujausios leidybinės firmos „Bronswood Records“ ateitį taip pat piešia šviesiai – „Kol kas labai sėkmingi visi Beno Westbeecho leidiniai, manau, kad naujojo Jose James albumo taip pat laukia puikios perspektyvos.“ Paklaustas, kas, jo manymu, padeda taip ilgai išlikti ne tik aktualiam, bet vienam iš labai dinamiško ir neprognozuojamo „music biz“ žaidimo lyderių – novatoriškumas, originalumas, sunkus darbas ar sėkmė, Gillesas nesureikšmina lietuvių taip mėgstamo „sunkiai ir ilgai dirbau, todėl tiek daug pasiekiau“ faktoriaus. „Visi šie komponentai svarbūs, bet aš manau, kad svarbiausia – meilė muzikai, ir dabar ji stipresnė nei bet kada anksčiau!“ O paprašytas patvirtinti legendą, kad jis priverstas išlaikyti du namus Londone vien tam, kad sutalpintų po stogu visą savo plokštelių kolekciją, Gilles atsako trumpai ir aiškiai, „Tikrai taip, mielas drauge!“ Nebesinori net klausti ir gadintis nuotaiką, bandant išsiaiškinti, kokio dydžio ta kolekcija. Bet kita legenda byloja, kad skaičius siekia kelias dešimtis tūkstančių… Tikrai sunkiai suvokiami masteliai SoulSeek ir E-Mule „melomanų“ krašte.

Bet Gillesas nelinkęs dramatizuoti esamos situacijos ir rinkos diktuojamų formato pokyčių – jis nemano, kad du jo „plokšteliniai“ Londono namai greitai bus paversti muziejais naujų kartų smalsumui ir nuostabai tenkinti. Kita vertus, jis tikrai nežada likti vinilo aristokratu ir vis dažniau bei plačiau naudoja CD. „Aš vis dar groju vinilais, bet vis rečiau juos

Mano herojus

naudoju, ypač kai keliauju. Nuolat griežtinamos oro uostų saugumo taisyklės irgi daro savo. CD dabar yra pagrindinis mano darbo įrankis. Gal artimiausiu metu įsigysiu Serrato! Bus matyt.“ Grįžtant prie jaunosios kartos, jos vertybių ir muzikinių pomėgių „Bronswoodo“ šeimininko vertinimai taip pat atrodo argumentuoti ir adekvatūs. „Jaunoji karta yra tikrai platesnių muzikinių pažiūrų bet mažiau nuosekli, labiau individualistinė, mažiau orientuota į bendrumą ir bendruomenes. Dėl to daug sunkiau kurti ir puoselėti atskiras muzikines scenas. Bet man tikrai patinka, kad šiandien jauni žmonės, kuriems patinka „Radiohead“, dar klauso ir „Soil And Pimp Sessions“ bei „LCD Soundsystem“.“ Ir bendrai šiandieninėje nestabilios muzikos industrijos situacijoje jis mato daugiau galimybių nei grėsmių. „Šiandien yra muzikos visiems įmanomiems skoniams, – sako jis, – tereikia jos ieškoti ir rasti.“ Na. o į muzikine prasme specifinį ir man labai rūpimą klausimą, ar jis randa nors kiek atgaivos šiandieninėje house muzikoje, Gillesas atsako keliais vardais. „Man patinka viskas, ką daro Dixon, „Âme”, Theo Parrish ar DJ Koze”. Bet jam visai

nepatinka iki negalėjimo banalūs saksofonų solo senamadiškose deep house kompozicijose.

Paklaustas, ko dažniausiai klausiamas pastaruosius dešimt ar daugiau metų, tai yra apie naujus „up and coming“ talentus, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį, Gillesas drąsiai į eilę rikiuoja Tawiah, Arthur Verocai, Elan Mehler ir Simbad.

Muzika kvėpuojantis ir gyvenantis Petersonas sako, kad be didžiosios M jis turi dar vieną rimtą aistrą – „Arsenal FC“. Bet tikri fanai taip pat žino, kad jis niekad neatsisakys gero suši, bei dar patars, kur netoliese galima rasti kokį „proper Sushi bar“. „Labai labai norėčiau!“ – sako Gillesas pabaigai paklaustas to banaloko, bet beveik neišviangiamo klausimo, ar atvyks kada nors į Lietuvą.

Viskas, ką daro ir sako Gillesas Petersonas, man atrodo labai Tikra. Jis – tikras mano herojus. Gal ir tavo. Tegul būna ir tavo. www.bbc.co.uk/radio1/gillespeterson www.myspace.com/gillespeterson

23

Pravda

Žodžiai: Femme Fatale Vaizdas: Pravdarchyvas

Fetišas Vibratorius Lelo Elise http://www.lelo.com, € 129

01

Seksas malonu. Bet orgazmas – maloniausia, kas gali ištikti. Antras pirmam netrukdo, jei pirmasis negarantuoja antro. Netrukdo, jei ir garantuoja. Mėgaukis.

Akmeniniai ledo kubeliai www.dovana.lt, 38,17 Lt

02

Šviestuvas Living Colors http://www.lampenier.nl, € 149

04

Vienas šviestuva, neribota spalvų paletė. Visoms nuotaikoms.

Sužinok daugiau – http://www.lighting.philips. com/microsite/living_colors/ pamatyk aiškiau – http://www.youtube.com/ watch?v=9VzaRjYrdgE

Kartoninė vaikiška lovytė Customizable cardboard cot Album Di Famiglia http://www.littlefashiongallery.com/ shop/, € 220

05

Daugkartinio malonumo kubeliai kokteiliams. Įdėk juos keletui valandų į šaldymo kamerą, tuomet paskandink 23 „akmenukus“ savo gėrime. Viskis neprasiskies vandeniu, o kubelius galėsi panaudoti ir kitąkart.

Lentyna su įtakingiausiomis religinėmis knygomis Religion http://www.blankblank.net/collection/ mikeandmaaike/religion/index.php, $2500

03

Malonus pirkinys. 5 084 000 000 žmonių, 5 360 puslapių, 3 700 metų, 243 šalys, 7 knygos ir 1 lentyna.

Pravda

24

Kūdikystė be grotų – harmoningo gyvenimo pagrindas.

Stilinga vaikystė be grotų – dar harmoningesnio gyvenimo pradžia.

Fetišas Bateliai Dolce Vita 40’s Oxford http://www.urbanoutfitters.com, $98

06

Stalčių komoda Chest of Drawers http://www.poaa.nl, €16,600

09

Atlikus mini apklausą paaiškėjo, kad gražiausiems vyrams seksualiausi tokie kulniukai. Malonu gundyti.

Gertuvės įdėklas Sleeve Bot http://www.venturedesignworks.com/ sleevebot.html, $7.95

07 Gelbėti pasaulį visada malonu.

Blakstienos Tokyo Lash Bar Collection http://www.shuuemura-usa.com, $50

10

Vėsinantis gėrimas vasarą. Šildantis gėralas rudeniop.

Malonu važinėtis dviračiu, kai yra, ko išgerti.

Fotokamera Digital Hero http://www.flight001.com, $ 88

08

Įamžinti nenupasakojamas akimirkas turėtų būti malonu.

Rankų darbo. Neišdildomo įspūdžio. Pakeliamo svorio. Ir kitomis unikaliomis savybėmis apdovanotos priklijuojamos blakstienos.

25

Pravda

MÄ—nesio tiesa

Pravda

28

Žodžiai: Andrius, Tomas, Vytas, Vitalis Vaizdas: Mr. Bombastick, Creep

Mėnesio tiesa

Malonu. Man. Vytas Skanu?

-- taip.

Nori dar?

-- neatsisakyčiau (mirkt mirkt akytės) Tai gal pradedam?

--sakyčiau su malonumu!

Taip viskas ir prasidėjo: ji valgė karamelinius ledus, aplinkui miškelyje keliavo ežiukas, tas, būtent tas, ir tik tas, kuris viskuo nepatenkintas ir tikrai nevalgo obuolių (malonumas slypi šiltame piene), pasipūtęs vaikštinėjo juodas meškėnas ir, indelyje raudonavo šviežios žemuogės.

Lietuva.

Ir saldūs sapnai.

Ir tikrai, po žemuogių su ledais ir be ežiuko ramiai sau neskubėdamas atplaukė saulėtas vakaras su keliais kamuoliniais baltais į dūmus panašiais debesimis, jos nebebuvo, nes katinas buvo malonesnis už mane, nes iš tiesų – kam gi reikalinga ežiuko drėgna nosytė ir glotnus pilvukas, kurį pabraukus kūnas išsiriečia ir pasigirsta labai švelnus bei malonus –rrrr.

Ir kam gi reikalinga ji?

Ir jei ši sekundė yra pilnatvė?

--Reikalinga, reikalinga, tiksliau – noriu, noriu, labai labai noriu. Jos. Malonu būna.

Kažkada girdėjau pasaką, kaip palikęs atidarytas duris mažas žvirbliukas išbėgo į lauką. --- UUUU.

Sušuko jis ir išskleidė sparnus. Pažiūrėjo į kairę, truputi prisimerkė į dešinę ir pakilo. Jis bandė skristi išdidžiai kaip didžiulis kėkštas. Arba bent jau kaip mažas vanagiukas – svajonių paukštis.

Pabandyk.

Tomas Kava ir cigaretė. Jos kartu – malonu nuo senų žmonijos laikų, nuo tada, kai žmogus išsivystė į kavą ir cigaretę. Ir suprato, kad tas derinys – visai neblogas. Kai atsikeliu anksti ryte, išsiverdu kavos.

Išeinu į balkoną. Nesvarbu, žiemą, vasarą, lyjant ar sningant. Balkonas neįstiklintas, bet procesas svarbiau už klimatą. Visada basas. Pasiimu cigaretę.

Kavos. Geriu. Galvoju. Pergalvoju viską, ką reikia padaryti per dieną. Tas procesas kažkaip sukoncentruoja, sudeda visus taškus ant i. Startuoju užgesindamas cigaretę. Tai – kaip ženklas, kad laikas kilti. Taip darau ryte, nes dieną procesas išsibarsto ir lieka arba tik kava, arba tik cigaretė, ypač kai niekur neberūkoma. Dieną lieka bendravimas, koncentruotis pavyksta tik ryte. Pasiruošti dienai ir pagalvoti. Apie tai, kad galbūt reikėtų mesti rūkyti.

Bet juk malonu. Su kava.

29

Pravda

Mėnesio tiesa Vitalis Kiekvienas žmogus tam tikra prasme sau malonus.

Man malonu galvoti ir planuoti, kas bus. Lakstyti po prisiminimus. Būna tokių trumpų akimirkų, kurios gal ir malonios dėl to, kad yra tik akimirkos.

Tarp realybės ir nekonkretumo. Kai esi ant ribos ir nežinai, kas gali nutikti tuoj pat. Malonu atradimas – sutikti naujus žmones. Jie kartais atrodo kaip iš kito pasaulio. Akiratis praplatėja trigubai. Patinka bendrauti, važiuoti į keistas, nepažįstamas vietas.

Po to visi šie dalykai atsiranda ir mano kūryboje.

Jie man pasakoja istorijas ir aš jas perkeliu į savo darbus. Gera gyventi, kai per daug nesusireikšmini, neplanuoji. Kad ir šiandieną – tokia akimirka („Trinité“ boutique, kur įsikūrė Vitalis, atidarymas. aut. past.) Visai susipainiojau, nes jausmų buvo daugiau, nei galėjau pasakyti. Tai iš tiesų buvo malonu - ruošiausi iki paskutinės minutės, tačiau tik dabar imu suprasti, kad įgyvendinom savo svajonę. Žmonės neliko abejingi, žinau, kad neturėjo laiko, bet atėjo, pasveikino. Gera prisidėti prie visko – turėti naujus draugus, dizainerius, kurie yra labai gabūs žmonės. Viskas man bus nauja. Bet tuo ir įdomu.

Andrius Man malonu maigyti garsą. Prisėsti prie kompo, atsidaryti „švarų lapą“ ir dėlioti tai, kas dėliojasi.

Didžiausią malonumą čia teikia momentas, kuomet išryškėja būsimojo gabalo kontūrai. Iki to laiko sėdi sau, eksperimentuoji, sukioji rankenėles, klausaisi visokiausių garsų ir staiga „opa!”, atsiveria čakros. Tada tik spėk paskui savo makaulės siunčiamus impulsus visą tai į skaitmenį dėti.

Jeigu gerai spėji ir tinkamai viską padarai, rezultatas visuomet rūlina. Pasileidi tuomet gabalą suki visu garsu, kraipai patenkintas subinę pagal ritmą ir galvoji „hohoho, einana, tai gi čia aš toks kruc muzikantas ir visą tai sukūriau“. O jeigu dar vėliau gabalą kur nors išleis arba pagros... Tačiau visa tai - antraeiliai dalykai, o pirminis veiksmas, dėl ko visą tai ir darau – sėdėti ir maigyti garso plastiliną, yra stačiai nuostabu.

Pravda

30

Žodžiai: Majakovskis Vaizdas: Jūra Avižienis ir Algimantas Kezys

Mėnesio tiesa

Apie mokslininkus, transvestitus ir kitus kunus Jis yra_ Artūras Tereškinas, mokslininkas, dėstytojas, rašytojas, sunkiai į tradicines kategorijas įspraudžiamas žmogus.

Universitetai_ Studentai Artūro klauso(si) VDU ir VU Knygos_ „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje (2001)”, V”ieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje (2002)” Dabar_ Naujausia, nemažų kontraversijų sulaukusi knyga „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas (2007)” Savo knygoje mini, kad Lietuvoje turintys valdžią žmonės, pavyzdžiui, politikai, dažniau patarimo kreipiasi į verslo atstovus, bet ne į mokslininkus.

Taip, mokslininkai, kaip ir prostitutės, yra marginaliniai asmenys Lietuvoje. Skirtingai negu gilias intelektualines tradicijas turinčios šalys (pvz.: Prancūzija), mes nevertiname protinį darbą dirbančių žmonių. Intelektualai Lietuvoje gali tik stebėti, analizuoti ir komentuoti, nesitikėdami priversti visuomenę keistis. Lietuvos intelektualų balsas – tai balsas šulinyje, kurį labai sunku išgirsti. Mes neturime nei vadinamojo simbolinio kapitalo, t.y., statuso, nei ekonominės galios, kad galėtume paveikti politikų ar verslininkų nuomonę. Žinoma, čia reiktų pridėti, kad visų mokslininkų negalima vadinti intelektualais, be to egzistuoja intelektualų, kurie nėra mokslininkai (pvz.: rašytojai, menininkai ir kiti).

Jaunas žmogus, stojantis į universitetą, dažnai nesuvokia, kad dėstytojas ir pati mokymo institucija gali jam duoti bendrą humanistinį išsilavinimą, kuris reikalingas asmenybės plėtotei. Dauguma tikisi tik praktinių žinių ir įgūdžių, kurie padėtų iškilti gyvenime ir uždirbti pinigų.

Tokia tikrovė: išsilavinimas, o ypač universitetinis, yra nuvertėjęs Lietuvoje. Dėstytojas čia yra tik paslaugų teikėjas, kuriam už paslaugas itin mažai mokama. Kadangi mažai mokama, dėstytojai darosi panašūs į supermarketų kasininkes, kurios „išmušinėja“ studentus kaip tuos greitai išmetamus čekius. Svarbu, kad iš tų produktų, už kuriuos pigiai užmokėta, išeitų apygerė visuomenės sriuba.

Galbūt toks požiūris į išsilavinimą yra apskritai vartotojiškos visuomenės problema? Juk tas pats dirbkpirk-mirk principas yra paplitęs visur. Ar toks gyvenimo supratimas neskatina iškelti savąjį „aš“ virš visko, ieškoti nesibaigiančių „egoistinių“ malonumų?

Visas žinojimas postmodernioje vartotojiškoje visuomenėje yra komercinis: svarbiausia ne daug žinoti, bet pelningai savo žinojimą parduoti. O parduoti savo žinias ir įgūdžius svarbu dėl tos pačios priežasties: didžiausios mūsų vertybės yra karjera ir asmeninių poreikių patenkinimas. Sėkminga karjera leidžia mums mėgautis nesibaigiančiais šiuolaikinio gyvenimo malonumais. Malonu jausti malonumą, malonu būti madingu, malonu būti „ant bangos“, malonu, kai tave pripažįsta kaip malonumų meistrą. Šitaip kalbėdamas, visiškai nenoriu pasakyti, kad siekti malonumų yra blogai. Tačiau skendėdamas malonumuose, gali nepastebėti, kad šalia tavęs yra daugybė kenčiančių žmonių, kurie slapstosi viešojo gyvenimo paribiuose ir kurių niekas nenori nei matyti, nei užregistruoti. Blogiausia, kad daugumai iš mūsų jie visiškai nemalonūs.

Savo knygoje „Esė apie skirtingus kūnus” tu ir rašai apie tokius žmonės. Joje pateikiama įdomių nuotraukų.

Tavo knygos fotosesijos herojai – transvestitai, porno modeliai, gėjai. Tie, kurių tapatybės neatitinka visuomenės standartų.

Atrodytų, kad šiuolaikinės visuomenės yra ar bent turėtų būti pliuralistinės, priimti ir net sveikinti skirtingus žmones, gyvenimo sampratas, mąstymo būdus. Deja, taip nėra. Tavo minėti žmonės – neegzistuojantys viešumos dalyviai. Savo knygoje ir norėjau parodyti, kad skirtingi žmonės, kurių mes dažnai arba nepastebime, arba kurie mus šokiruoja, gali mus daug ko išmokyti. Pvz., gali išmokyti pasižiūrėti į save kitokiu žvilgsniu, suvokti, kad daugybė visuomenės normų, kurių mes laikomės, yra dirbtinės, sukurtos, pagaliau itin represyvios, vien tik skausmą ir kentėjimą skatinančios.

Kodėl nusprendei apie tai rašyti? Juk žinojai, kad tai bus sutikta kontraversiškai.

Mane visada domino pats skirtumas kaip egzistavimo

31

Pravda

Mėnesio tiesa

būdas. Įdomu tai, kas netipiška, egzotiška, „nenormalu“.

Analizuodamas tokius reiškinius, mėgini ne tik į juos įsijausti ir susitapatinti su jais, bet ir suvokti, kodėl mes baidomės jų, kodėl dažnai jie kelia baimę ir neapykantą.

Nori pasakyti, kad rašydamas mokeisi tolerancijos žmonėms ir reiškiniams, kuriuos analizuoji? Lesbietėms, benamiams, prostitutėms, prezidentui Paksui?

Tolerancija labai sudėtinga sąvoka. Gali nekęsti žmogaus, bet jį toleruoti. Toleruodamas gali būti jam visiškai abejingas.

Manau, kad mūsų visuomenei reikalinga ne tolerancija, bet

Pravda

32

pripažinimas, kad minėti asmenys ar asmenų grupės yra teisėti visuomenės nariai, kurių nuomonių, raudų ir išpažinčių turėtų būti klausoma ir kurių problemos turėtų būti sprendžiamos.

Kaip tu radai knygos herojus, kurių nuotraukos spausdinamos knygoje?

Ieškojome jų kartu su fotografu Rudolfu Levuliu. Jis pasiūlė nueiti į gėjų barus ir paprašyti žmonių dalyvauti fotosesijoje.

Buvo sunku. Dauguma žmonių atsisakė. Kai kurie manė, kad mes kviečiame juos sekso orgijai. Galų gale fotografas užsirašė apie dešimt numerių asmenų, kurie sutiko pozuoti. Iš jų liko tik

Mėnesio tiesa

kokie penki, patys drąsiausi. Žinoma labiausiai dėkingi esame transvestitėms Lolai ir Julei, kurios ne tik pačios drąsiausios, bet ir savotiškai atspindi kai kurias temas, plėtojamas knygoje.

Ar jos žinojo, kur lenda? Juk jos iš esmės pasidarė viešais arba visuotinio vartojimo objektais...

Taip, mes joms aiškiai pasakėme, kad nuotraukų reikia knygai.

Kita vertus, jos jau yra viešo gyvenimo dalyvės. Lola yra dalyvavusi televizijos laidose. Knygos fotosesija vyko naktį, kuri ilgai išliks nepamirštama, nes labai daug sužinojau apie fotografijose užfiksuotų žmonių išgyvenimus, skausmus, svajones, fantazijas. Tai įkvepia naujiems rašiniams ir apmąstymams.

Minėjai, kad transvestitės Lola ir Julė atspindi kai kurias tavo knygos temas. Ar savo knygoje rašai apie transvestitus ir transvestizmą? Žinoma. Tik mano knygos transvestitai – tai visi mes.

Knygoje labai dažnai pasikartoja idėja, kad norėdami būti pripažinti visuomenės nariai kasdien turime persirenginėti.

Persirenginėjame mačio vyrais, blondinėmis, heteroseksualais, cicinais, sekso partneriais ir prezidentais. Vieniems persirenginėti pavyksta, kitiems ne. Deja, persirenginėjimo spektaklis yra prievartos, o ne laisvo pasirinkimo dalykas.

Esame priversti persirenginėti, nes antraip būtume išstumti už visuomenės ribų.

Vadinasi, tau rūpi ir tai, kad būtum priimtas, pripažintas visuomenės ar bendruomenės?

O kam tai nerūpi? Manau, daugelis iš mūsų siekia vienokio ar kitokio pripažinimo, savo gyvenimo pateisinimo. Daug kam svarbu būti pavadintam „cool“ (neturiu lietuviško vertimo šiam žodžiui). Ką reiškia šis „cool“? Savo knygos skyriuje, skirtame populiariajai kultūrai, trumpai kalbu ir apie tai. Šaltakraujiško atsiribojimo, sąmoningo narcisizmo ir seksualinio hedonizmo, arba „cool“, idėjos labai ryškios populiariojoje kultūroje, apskritai kasdieniame gyvenime. Tačiau ne visi gali būti „cool“, ne visi turi tam materialinių ir simbolinių išteklių. Todėl būtų šaunu, jei pastebėtume ne tik tai, kas ultramadinga, kieta, bet ir tai, kas šokiruoja savo nemadingumu ir kitoniškumu. Dabar netikėtai susimąsčiau ir ėmiau savęs klausti: galbūt dabar būti transvestitu yra labai „cool“?!

Galbūt. Knygos pavadinime mini kūną, jam skiri nemažai dėmesio. Kaip tu jį suvoki ir apibrėži?

Kūnas – svarbiausia mūsų tapatybės raiškos priemonė.

Savotiška vizitinė kortelė. Kūnas gali būti ir viešųjų ryšių įrankis, ir malonumo spektaklis, ir parodijos scena. Pasaulyje, dominuojamame grandiozinių komercinių ir politinių interesų, priešintis egzistuojančiai tvarkai labai sunku. Todėl galėčiau teigti, kad dabar dažnai priešinamasi pačiu kūnu, pvz., savo „nenormaliu“ ar „nestandartiniu“ kūnu užpildant tradicines

erdves, šokiruojant ir griaunant to, kas įprasta, suvokimą. Kūnas drastiškai keičiamas, pjaustomas, tatuiruojamas, randuojamas, erotizuojamas, nurenginėjamas ir perrenginėjamas. Galbūt esu utopistas, bet manau, kad ir šitoks pasipriešinimas yra geriau negu nieko. Siūlau „Pravdos“ skaitytojams pavartyti mano knygą. Manau, kad kiekvienas ten ras kažką artimo savo ypatingam kūnui.

Kuo susiję malonumas ir kūnas?

Kūnas suteikia sąlygas daugialypiams malonumams. Čia turiu galvoje ne vien tik siaurai suvokiamus erotinius malonumus.

Kūniškų malonumų daugybė: lytėjimo, skonio, uoslės, klausos, refleksijos ir kiti. Galėtume sakyti, kad vienaip ar kitaip absoliuti dauguma malonumų yra kūniški.

Ką apie malonumą sako įvairios teorijos? Šiuolaikinės visuomenės teoretikai itin daug dėmesio skiria malonumo sąvokai, kuri yra tapusi savotišku kritiniu analizės įrankiu. Net kalbama apie „malonumo politiką“. Pvz.: gerai žinomas populiariosios kultūros tyrinėtojas Johnas Fiske rašo apie dviejų rūšių malonumą: „išsisukinėjimų” malonumą, kuris telkiasi ties kūnu ir kuris dažnai yra skandalingas, įžūlus bei piktina kitus, ir produktyvų malonumą, besikoncentruojantį ties socialinėmis tapatybės ir santykiais (malonu būti valdžios vyru arba malonu nuolat iš naujo konstruoti savo tapatybę naudojantis kūniškais malonumais). Tačiau abiejų rūšių malonumai gali padėti priešintis dominuojančioms visuomenės grupėms, normoms, vertybėms. Dar daugiau.

Dabarties teoretikai mano, kad mūsų kūnai ir malonumai yra viena iš svarbių demokratinio gyvenimo dalių. Jie turėtų būti diskutuojami ir apmąstomi. Itin daug malonų suteikia populiarioji kultūra.

Ką tu vadini malonumu?

Man malonumas yra ir priešinimasis ideologinei kontrolei, ir būdas keisti visuomenę. O keisti galima išrandant naujų malonumų ir juos įteisinant. Malonu žiūrėti muilo operas ir jas interpretuoti netikėtais būdais, skaityti „Pravdą“ ir priimti jos siūlomas reikšmes arba jas atmesti, arba sapnuoti savo būsimą gyvenimą. Kaip matyti iš šių mano teiginių, man, kaip ir ne vienam teoretikui, malonumas glaudžiai susijęs su galia ir galios santykiais. Bejėgiams pasipriešinimas galiai suteikia didžiulį malonumą. Baisiai malonu ne tik priešintis reikšmėms, kurias mums bruka dominuojančios politinės ir kultūrinės jėgos, bet ir jas keisti bei perdirbti. Tai savotiškas semiotinis malonumas, su kuriuo susiduriame kone kasdien.

Man malonu fantazuoti, nes daug malonumų glūdi mūsų fantazijose, kurios padeda susitelkti svarbioms asmeninėms ir net visuomeninėms akcijoms.

www.tereskinas.com

33

Pravda

ŽodŽiai: dru

Popieriuje apie popieriu „EkoPravda“ grasina žalumos chuliganams „Pravda“, neiškentusi aplink siautėjančio ekologinio chuliganizmo, pradeda kūrybinį-edukacinį projektą „EkoPravda“, kurio tikslas – ugdyti ekologinį sąmoningumą, ieškoti naujų meninės raiškos formų bei rinkti lėšas ekologiniams projektams. „EkoPravda“ sklis visais įmanomais būdais – nuo rugpjūtį visą Lietuvą pagausiančios ekologijos dienos iki rugsėjo žurnalo temos „Recycled“. Visko pradėk laukti jau dabar, o šią „EkoPravdos“ rubriką paskyrėm popieriui. Juk be jo nebūtų ir mūsų.

Tai, ko apie popierių dar nežinojai Kiekviena tona perdirbto popieriaus išsaugo 17 medžių. Žmogus vidutiniškai suvartoja 250 kilogramų popieriaus per metus.

Trečdalis pasaulyje iškertamos medienos panaudojama popieriaus gamybai.

Popieriaus, kurį mes išmetame, užtektų apšildyti 500 milijonų namų dvidešimčiai metų.

“The New York Times” sekmadieniniam numeriui išleisti reikia 75 000 medžių.

Manai, kad ekologija – išpūstas XXI amžiaus burbulas?

Imk ir stebėkis – Gutenbergo biblija, pirmoji ir antroji JAV nepriklausomybės deklaracijos versija, Marko Tveno kūriniai buvo atspausdinti ant popieriaus, pagaminto iš kanapių.

Londone kasdien išplatinama 1,5 milijono nemokamų laikraščių. Kiek iš jų lieka voliotis metro skylėse? 87 procentai.

Kasdien. Sakysi, o ką gali padaryti, jei popieriaus reikia ir reikės visada. Tai pasigamink jo pats.

Gaminam popierių Džovanis, popieriaus gamyba užsiimantis jau kelis dešimtmečius, nuramina - popieriaus pasigaminti namų sąlygomis nėra sunku: „Paprasčiausias būdas – nusipirkti makulatūros ir sumalti ją mikseriu. Tuomet pasiruošti negilią vonelę su trupučiu vandens – tiek, kad sumaišius vandenį ir sumalto popieriaus masę, išgautum manų košės tirštumo ruošinį. Kai masė pasidaro tinkamo tirštumo, į vonelę įmerkiamas tankus tinklelis – ant jo

Pravda

34

nusėda popieriaus masė, o vanduo nuteka. Kad popierius būtų patvaresnis, galima įmaišyti tapetų arba PVA klijų. Ištraukus sietelį masė dedama į presą (namų sąlygomis jį atstoja sunkūs daiktai) ir suspaudžiama, o vėliau – išdžiovinama. Panašiu būdu restauruojamos senovinės knygos – jos išardomos ir pažeisti puslapiai įmerkiami į popieriaus masę.“ Popierių taip pat sėkmingai gali gamintis iš banano žievės.

Virk ją ilgai, vėliau iššukuok plaušus šukomis. Toliau laukia identiškas mirkymo vonelėje ir tinklelio procesas. Banano žievės plaušai turi klijų taigi puikiai suriša popieriaus masę.

Bet čia kai samagono varymas – reikia ilgai ruoštis ir turėti daug kantrybės. Kaip ir darant popierių iš palto ar veltinių (tik medžiagą reikia dar ilgiau virti). Japonai popierių gamina iš ryžių.

Jei nori ypatingo popieriaus, užsimena Džovanis, daryk jį dvisluoksnį – pirmąkart ištraukęs tinklelį, merk darkart, o į vidų gali pridėti ramunėlių ar kitokių gėlyčių – taip išgausi reljefą, o gėlės tarp dviejų sluoksnių dar ir matysis. Paradoksas – perdirbtas popierius kur kas brangesnis, nei paprastas.

Tačiau save gerbiančios įmonės vizitines, blankus r kitą popierinę produkciją užsako būtent iš „žaliojo“ popieriaus, taip parodydamos rūpestį gamta. Tiesa, Lietuvoje tai kol kas dar visiškai nepopuliaru. „Dažnai išgirstu: „Ai, mums gražesnis paprastas, nes jis baltas.“ Žinoma, juk išgarinti iš perdirbamo popieriaus švininius spaustuvių dažus – ne toks lengvas darbas“, nusišypso popieriaus fanas.

Ką gali daryti pats?

Nešk popierių perdirbti. Kiekvienas pasaulietis gauna virš 20 kilogramų popierinio spam‘o į namus. Popieriaus makulatūros supirkimo punktai nebėra retenybė.

Rūšiuok. Jei neturi laiko popieriaus atiduoti perdirbimui pats, palengvink darbą kitiems.

Nevartok. Jei gali, keisk popierinius laikraščius į elektroninius.

Knygoms galim padaryti išimtį, ar ne?

Ignoruok nemokamus laikraščius. Tik palauk, kol „Pravda“ įgyvendins savo pažadą spausdinti žurnalą ant ekologiško popieriaus. To laukti ilgai nereikės.

Gaminkis popierių pats. Ir išmokyk draugus.

Gidas

Žodžiai: Aleksandra Piktytė Vaizdas: Pravdarchyvas

Kinas

Kietas faras (Hot Fuzz, rež. Edgar Wright, 2007)

Šrekas trečiasis (Shrek the Third, rež. Chris Miller, 2007)

Šį kartą visi piktieji herojai (kapitonas Kablys, Raganos, Blogoji pamotė, Karabasas Barabasas ir kt.) susivienija su Princu Žaviuoju valstybiniam perversmui, kai Šrekas iškeliauja ieškoti kito sosto įpėdinio. Mirus Fionos tėvui kažkaip nesinori karaliauti, juk pelkė tokia jauki ir drėgna, o rūmuose nėra nei balos, nei nieko kito mielo žmogėdros širdžiai.

Kaip ir visada tokiose situacijose šalį išgelbsti jungtinis moterų būrys ir vienas transvestitas, o tada visi gyvena ilgai ir laimingai. Na, beveik visi...

P.S. filmas „nugaravęs“, bet vis tiek žiūrimas.

Mirties įrodymas (Grindhouse, rež. Robert Rodriguez, Quentin Tarantino ir kt., 2007) Vasaros džiaugsmas Tarantino ir Rodriguezo gerbėjams – siaubo filmai pagal Tarantiną ir Rodriguezą. 3 valandų trukmės filmą sudaro 2 siaubo klasikos parodijos pikto humoro stiliumi.

Rodriguez sudoroja zombius, Tarantino – išprotėjusį maniaką, Eli Roth, Edgar Wright ir Rob Zombie sukuria filmų anonsus „Moterims vilkolakėms iš SS“, „Padėkos dienai“, „Ne“.

Neblogas būdas praleisti vasaros popietę, nėr čia ką labai ir pasakoti.

taip pat nieko gero ar įdomaus nežada, netgi pasakyčiau, kad bus gerokai nuobodu.

Ekvatorius (Ekvatar, rež. Uljana Šilkina, 2007)

Vienas labai kietas policininkas ištremiamas iš Londono į kaimą, nes visiems atsibodo jo „superpolicininkiškumas“.

Kaimelis – pati ramiausia vieta Anglijoje, ten 20 metų nevyko jokie rimti nusikaltimai (gėrimas bare nesulaukus 18 metų ir vogimas iš supermarketo nesiskaito).

Bet, kaip ir visada, kaimelis pasirodo visai neramus, o pilnas sektantų maniakų žudikų.

Filmą sudaro 1,5 valandos betikslio, bet smagaus smurto (galvų kapojimo, smaigstymo sodo žirklėmis, sprogdinimo ir kt.), lakoniškas britiškas humoras ir viena antro pasaulinio karo laikų jūros mina. Tinkamas filmas smagiam ir smurtingam laiko praleidimui.

Nakvynės namai (Hostel: Part 2, rež. Eli Roth, 2007)

Tiems, kas matė pirmąją filmo versiją, filmo pristatyti nereikia. Vėl keletas pusiau kvailų jaunuolių išvyksta pasilinksminti į Europą, kur jų laukia ne tik nuostabios rusaitės/slovakės, bet ir žirklės, antrankiai, grąžtai, skalpeliai ir kitos viduramžiškos ir modernios linksmybės.

Bet kadangi nuvylė jau pirmoji dalis – nieko įdomesnio, nei kapojamos galūnės, nepamačiau, taigi antroji dalis

Dar viena rusų komedija apie armiją. Šį kartą kareiviai vykdo misiją Afrikoje, kur saugo raketos šachtą, keičia paslaugas į ožkas su vietiniais vadukais ir pan.

Norint gauti 5 geriausias ožkas kareiviams reikia nutempti dramblio lavoną iš taško A į tašką B, o tam reikia traktoriaus, taigi iškyla natūralus klausimas, kur gauti traktorių Afrikoje. Akivaizdu, kad jį reikia pavogti, bet tai visada rizikinga, nes gali ir liūtas suėsti, ir brakonieriai nušauti, ir dar bet kas.

Naikinantys angelai (Exterminating angels, rež. JeanClaude Brisseau, 2006)

Prancūzų režisieriaus kino tyrimas apie kiną ir jo aistras. Filmas pasakoja apie režisierių ir jo bandymus praplėsti tabu filmuojant erotines scenas.

Liūdna istorija apie egocentriškumą, paskendimą savyje ir ryšio su pasauliu praradimą. Bet kaip ir visada prancūzų kine yra ir kita pusė – meilė.

37

Pravda

Pravda

38

Menas

Žodžiai: Aleksandra Piktytė Vaizdas: Pravdarchyvas

Menas Snobo (menotyrininko) vasara: Vasarą visiems kyla klausimų, kur važiuoti ir kaip. (Šie įkyruoliai visiems suvalgo daug nervų). Juo labiau kad sunku nepasiklysti tarp pasiūlos, nes atostogoms yra ne tik gerų ar blogų vietų, bet ir stilingų ir neskanių vietų. Taigi kad nevažiuotumėte į Maljorką, Ibizą, Turkijos kurortus, Margaritos salą, Palangą ir Egiptą bei neprarastumėte stiliaus ir savigarbos, pristatome snobo (menotyrininko) vasaros keliones.

Kelionė nr. 1, tikslas – Kaselis

Na, Venecijos bienalė tam tikram profesiniam kontekste yra kaip kokia „Eurovizija“, kur visos valstybės suveža viską, ką netingi, nuo supergerų menininkų iki visiško blogio (čia priklauso nuo to, kokie projektai uždera vienais ar kitais metais). Šiaip ar taip, Venecija labai graži, pomidorai skanūs, o turistus reikia šaudyti. Jeigu kanalai nesmirda, tai daug kančios vaikščiojimas po parodas neturėtų suteikti. Be to, būtina moraliai palaikyti Lietuvos projektą (žiūrėti birželio „Pravdą“) Daugiau info: http://www.labiennale.org 52 Venecijos bienalė Italija 06 10 – 11 21

Kelionė nr. 3, tikslas – Miunsteris Dokumenta yra viena iš pačių, pačių, pačių geriausių tarptautinių šiuolaikinio meno parodų. Ji vyksta kas penkeris metus ir yra kaip koks neskęstantis „Titanikas“. Žodžiu, itin monumentalus kuravimo kūrinys. Kas penkis metus keičiasi ir Dokumentos vadovas, šiais metais pamatysime Rogerio M. Buergelo „penkmečio“ produktą. Šią parodą jungia keli klausimai: 1) ar modernumas yra mūsų senovė? 2) kas yra grynas gyvenimas 3) kas turi būti padaryta? Žodžiu, labai didelė, ultragera ir super gudri, bet sunki paroda.

Daugiau info: http://www.documenta12.de Documenta 12 Kassel Vokietija 06 16 – 09 23

Kelionė nr. 2, tikslas – Venecija

Jeigu jums patinka ne kiekybė, o kokybė – vokiečių skulptūros projektas kaip tik jums. Rami ir graži paroda skulptūros ir visokiausių jos atmainų mylėtojams, kur tikrai nepamatysite lietuviškų tradicinių žalvarinių „baubošėlių“, o menininkus, kurie jau šiandien yra meno istorija. Ši paroda – tai šviečiamoji ekspedicija apie tokią skulptūrą, kurią Lietuvoje galima pamatyti tik labai retai.

Daugiau info: http://www.skulptur-projekte.de Skulptur projekte münster 07 Vokietija 06 16 – 09 30

39

Pravda

Gidas

Žodžiai: Bong Vaizdas: Pravdarchyvas

Albumai Mėnesio albumas „PRAVDA“ RADIJAS LIEPĄ SIMON & GARFUNKEL - The Big Bright Green Pleasure Machine THE KOOKS – Ooh La FRANZ FERDINAND – Darts Of Pleasure THE MOUNTAIN GOATS – This Year QUEEN – Pain Is So Close To Pleasure DEPECHE MODE – Pleasure, Little Treasure POMPA – Balius NOIR DESIR – A Ton Étoile RADIOHEAD – True Love Waits GUS GUS - David BJöRK – Pleasure Is All Mine JOANA AND THE WOLF – Purple Nights MOLOKO – Pure Pleasure Seeker RUFUS WAINWRIGHT – Instant Pleasure THE KINKS – Mr. Pleasant TOM TOM CLUB – Pleasure of Love TIGA – Pleasure From The Bass PRIMAL SCREAM – Come Together

UNKLE War Stories Surrender All 2007-07-09

Kai jau atsiklausysi septintos albumo dainos ir atšauksi „repeat one“ funkciją – atrasi, kad ir be jos čia yra fantastiškų kūrinių.

Taip, „Burn My Shadow“ visa galva pranoksta likusius.

Ian Astbury (jis pasidarbavo ir albumą uždarančiame „When Things Explode“) balso tembru negali nesižavėti. Dar labiau žavi tik UNKLE vyrukų sugebėjimai meistriškai sukurti nuotaiką sulipdant savo firminius bytus su genialiai parinktų vokalistų balsais. Sąraše Gavinas Clarkas iš Clayhill, 3D iš Massive Attack (jis rūpinosi ir „artworku“), Josh Homme iš Queens of the Stone Age...

Dainininko pareigose debiutuoja ir pats Lavelle.

Lyginant su pirmais dviem albumais, šis tik iš pradžių atrodo silpnesnis.

Tikriausiai, dėl to, kad labiau rokinis nei galima buvo tikėtis. Kaltas Chrisas Gossas, anksčiau prodiusavęs ne tik šalia aprašomą, bet ir kitus QOTSA albumus.

Vertinimo sistema

Pravda

40

Gidas

Queens Of The Stone Age Era Vulgaris Interscope 2007-06-11

Kalbant apie „akmens amžiaus karalienes“ omeny dažniausiai turimas vienas Joshas Homme‘as.

Ypač po to, kai iš bosisto pareigų buvo atleistas scenoje nusirenginėti mėgstantis barzdotas plikis Nickas Oliveri. Svečių pilna ir šitam albume: senas bendradarbis Markas Laneganas, Julianas Casablancas („The Strokes“), Billy Gibbonsas („ZZ Top“), Trentas Reznoras (NIN). Tačiau nei vieno iš jų realiai nesigirdi. Dabartinės eros gyvenimo purvą kritikuojanti plokštelė smarkiai diktatoriška. Svarbu, – veža.

Išs-kirtinai smarkūs Josho rifai (dar nuo Kyuss laikų) inspiravo naują žanrą stoner rock.

Iš nesveikos (sick, sick, sick) albumo visumos išsiskiria 4 metų senumo bliuzinė „Make It Wit Chu“.

Pavydėtinas nuoširdumas taip sklandžiai suokiant nesąmones (sometimes the same is different, but mostly it’s the same) merginai tiesiai šviesiai pareikšti „I’d like to fuck”.

Architecture In Helsinki Places Like This

Teenage Bad Girl Cocotte

Sunku apsispręsti, ar šis albumas geras, ar tik pusiau. Su In Case We Die [2005] viskas buvo aišku.

Matyt, iki seksteto sumažėję australai nusprendė, kad mirties atveju paminklą sau jau yra užsitikrinę, todėl gali kvailioti visiškai nežabotai.

Jų crazy dainuškos kartais pataiko tiesiai į tavo nuotaiką (kaip pirmasis „Heart It Races“), bet dažnai yra suprantamos tik patiems atlikėjams.

Grupės multiinstrumentalistinių sugebėjimų linksniavimas kiekvienoj spaudos žinutėj jau tapo (užknisančiu) gero tono ženklu, o stilių posūkių nenuspėjamumas – nuspėjamu (pabodusiu) arkliuku.

Vos pusvalandį trunkančioj plokšte-

Ši blogietė paauglė iš tikrųjų yra dviejų bičų iš Prancūzijos fantazijos vaisius. „French touch“, „nouvelle vague“, „dirt-electro“ vadink kaip nori... Jie priklauso naujos prancūzų invazijos bangai (su tokiais projektais kaip Modeselektor, Para One ir leiblais Ed Banger, Kitsuné...)

Savo įtakos šaltiniais vadina ne tik Motorbass, Cassius, Daft Punk bet ir Nirvana, Queen, Police... Patys „dubasina“ ne blogiau už kokį Mr.Oizo, Justice ar Vitalicą. Beje, Cocotte išleido nuosava Vitalico įrašų kompanija Citizen.

Paryžiečių dueto „vištytė“ – vulgaroka ir provokuojanti bet kartu naivi ir lengva (tas pats su viršeliu ir kūrinių pavadinimais). Užkrečiantis electro užtaisas su įvairaus plauko

Polyvinyl Record Co. 2007-08-07

Citizen Records 2007-03-26

lėj linksmumo netrūksta (Talking Heads, B-52’s įtaka nepaneigiama).

Patiks kiek kreivesnio indie (Clap Your Hands Say Yeah, Modest Mouse) mėgėjams ir „multiko“ apie Flinstonų šeimos nuotykius fanams. priemaišomis. Galėsi įsitikinti savo kailiu, nes liepos 21-ą vienas dueto narių Druskininkuose gros DJ-setą.

41

Pravda

Teatras

Teatras Žodžiai: Ada Paukštytė Kitoks pasaulis Druskininkų teatro festivalyje Po Druskininkų teatro festivalio saule vietos užteks visiems – jis pristatys rekordinį renginių skaičių ir truks visą vasarą.

Trečią kartą organizuojamas festivalis pagaliau matuojasi ne tik vietinį, bet ir „importinį” garderobą, kurį puoš realybės transformacijų genijai iš Čekijos juodos šviesos, legendomis apaugęs Gruzijos pirštų ir kaimynų iš Kaliningrado kitoks teatras. Lietuviškoje programoje konkuruos įdomiausi režisierių ir choreografų pastatymai, sėkmingiausi sezono eksperimentai ir iššūkiai.

Teatrinį festivalio repertuarą papildys kraują kaitinantys muzikiniai projektai: į popdievaitį Robbie Williamsą persikūnijęs geidžiamiausias Lietuvos vyras Mantas Jankavičius, kandus „Keistuolių“ humoras ir iš koto verčiančios jų dainos, nuotaikingas „Tele Bim Bam“ koncertas visai šeimai ir kiti.

Vėlyvais vakarais šurmuliuos ir muzikinis klubas „Kolonada“, kur telksis netradiciniai muzikiniai, dainuojamosios poezijos, humoristiniai, kamerinio pobūdžio renginiai.

Didžiausia festivalio naujovė – „Lietuvos kino sanatorija“, kurioje atrasite geriausius lietuviškus filmus – nuo „Jausmų“ iki „Nuodėmės užkalbėjimo“ – ir susitiksite su ekrano žvaigždėmis – nuo Regimanto Adomaičio iki Rasos Samuolytės.

Festivalį organizuoja Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras, viešoji įstaiga „Kultūros cechas“ ir Druskininkų miesto savivaldybė.

Daugiau info: www.okt.lt

efektus, akrobatikos triukus, pantomimos ir humoro numerius. Realybės formoms suteikę mistišką išmonės pavidalą, čekai ragina išlaisvinti savo vaizduotę. Ir jokių intelektinių pastangų – grožis akims, poilsis protui.

Liepos 13 ir 14 d., 20 val. Druskininkų „Nemuno“ sanatorijos salėje „Extravaganza”

Baimė ir Neapykanta Las Vegase Hunter S. Thompson

Gruzijos sostinė Tbilisis garsėja ne tik garsiojo savamokslio Niko Pirosmani rankos potėpiu, bet ir mikliųjų „Pirštų“ teatru. Tikrąja to žodžio prasme – gera šimtinė gruziniškų pirščiukų lietuvaičiams aistringai tryps įvairių tautų liaudies šokius ir net seksualųjį kankaną!

O štai jų netikėtą grupės „Pink Floyd“ koncerto „Siena“ sceninę versiją verta pamatyti ne tik dėl muzikos. Ši antiutopija skiriasi nuo bet kokio pastatymo Gruzijos teatre taip, kaip kadaise skandalingas Alano Parkerio filmas skyrėsi nuo Holivudinių cukrainių.

Rugpjūčio 1, 3 ir 5 d., 19 val.; „Siena“ rugpjūčio 2 ir 4 d., 19 val. sanatorijos „Lietuva“ salėje (Tbilisis, Gruzija)

Knygos Žodžiai: Majakovskis Visi pardavėjai yra melagiai Seth Godin

Festivalio „razinkos“ „The best of Image“ (Praha, Čekija) Populiariausias Prahos teatras „Image“ Marijos žemėje lankosi pirmą kartą.

Ir iš karto žada sujaukti jūsų galvose karaliaujančią logoką, pasitelkę šviesos

Pravda

42

nosies ir sutinki, kad kartais perki kažką brangiau, tik todėl, kad taip norisi. Šioje knygoje paaiškinama, kodėl tu to nori.

Tai vadinama autentišku melu (paieškok Pravdoje pavyzdžių), ir, velnias, negali nesutikti, tu tuo naudojies. Kai perki brangesnį vyną, automobilį ar lūpdažį, pats sau dažnai pritaikai tas pačias taisykles ir net nepikta, ar ne?

Godinas yra puikus rašytojas, knygą skaityti vienas malonumas, o gerų melų pavyzdžiai priverčia pavydžiai linksėti galvą – kartais būdai priversti pirkti yra tokie paprasti.

Juk tu, mielas ir nenaivus skaitytojau, puikiai žinai, kada esi vedžiojamas už

Ne veltui ant šios knygos viršelio – kadras iš filmo su Deppu ir Del Toro. Filmas, pastatytas pagal šį pusiau-autobiografinį H. Thomsono romaną tapo kultiniu... o Johnny Deppas rašytojo buvo pasirinktas atlikti paskutiniąją misiją – iššauti jo pelenus iš patrankos. Nieko stebinančio, tokio tipo žmogui kaip Thompsonas – tai puiki pabaiga. Jo knyga, beje, tokia pati kaip ir jis – kiek beprotiška ir sukėlusi daug triukšmo, ypač dėl narkotikų, kurie lydi knygos herojus visą kelią. Tačiau knyga ne apie juos. Juk tie laikai – masinio pasimetimo laikai (Vietnamo karas, griūvančios vertybės, naujų kelių ir idėjų paieškos) ir du apsivalgę, apsiuostę, pasimetę, vienas kito verti veikėjai ieško (kad ir kaip banalu būtų) „amerikietiškos svajonės“, o jei dar tiksliau – Amerikos. Naujos, kitokios, stabilios ir suteikiančios naują viltį ar pagrindą šviežioms vertybėms.

Thompsono stilius – malonumas širdžiai ir penas humoro jausmui. Kai kurios frazės prašosi būti pabrauktos raudonai, o kai kurie puslapiai – išplėšti ir prispausti magnetu ant šaldytuvo. Daug autentikos, tartum slenkančia vaizdo kamera nufilmuotų vaizdų ir geras, juodas humoras.

43

Pravda

Pasiutėlis

Žodžiai: Ina Blizge / Vaizdas: 2hora

Ispaisyti miesta Pirmą kartą su 2horos žinute susidūriau prieš metus kitus, kai ant metalinio skydelio Vilniaus centre pamačiau „fotošopinius“ drugelius. Antrą kartą – prieš kelis mėnesius internete, po to kai nieko apie jį nežinodama internete publikavau kelis jo darbus. Vilniuje vis dar klajoja popieriniai herojai iš serijos „Vilniaus Fairytale“: rūsčios varlės su skėčiais, džentelmenai ir juokdariai. Šio metu 2hora studijuoja Londone. Susitikome elektroniniame pašte, kaip kokioje metro stotelėje, kur šiek tiek per ilgai laukėme traukinio. Po vertimo iš rusų kalbos dialogas galėjo prarasti dalį asmeniškumo, tačiau elektroninis paštas privatus lygiai tiek, kiek vizualinės žinios mieste yra atviros.

Paišai tik laisvalaikiu?

Ne. Mokausi grafinį dizainą – derinu malonumą su nauda.

Ką veiki, kai nepaišai?

Darbas, mokslai ir miegas užima tris ketvirtadalius mano laiko. Likusį laiką leidžiu asmeniniams darbams ir kitiems žmogiškiesiems užsiėmimams.

Ar tavo darbų galima rasti tik Vilniuje? Vis dar paišai?

Prieš persikraustydamas į Vilnių gyvenau Visagine. Ten įsiliepsnojo susidomėjimas piešimu ir tą susidomėjimą ilgą laiką kurstė žmogus vardu BEL. 1997 metais pirmą kartą į rankas paėmiau dažų flakonėlį, parašiau „Prodigy“, pridėjau „The“. Patiko. Tačiau daugiausia darbų sukūriau 2003–2004 metais Vilniuje.

Per pastaruosius dvejus metus paišiau mažai, tik tada, kai grįždavau namo į Vilnių. Nenoriu teigti, kad dingo susidomėjimas, tačiau dabartinė aplinka skiriasi nuo aplinkos Vilniuje. Naujas miestas, nauji įspūdžiai. Vilniuje dažniausiai paišiau dažais, o čia aš daugiau dirbu kompiuteriu, fotoaparatu, planšete ir skaneriu. Man labiausiai priimtinas aukso vidurys tarp priemonių, to ir siekiu.

Klijuoti plakatus ir purkšti trafaretus toli gražu nėra paprasčiau.

Paprasčiau su balionėliu ar markeriu, tada viskas priklauso tik nuo piešimo įgūdžių. Trafaretą, kaip ir plakatą, reikia pasigaminti. Tam reikia daugiau laiko ir jėgų. Užtrukau 25 valandas darydamas „Vilniaus Fairytale“ plakatus, tačiau buvo verta. Plakatas – galinga ir patogi propagandos priemonė.

Nedidelis spalvingumas, detalizuotas vaizdas, trumpas laikotarpis per kuri ji priklijuojamas. Ko dar reikia?

Plakatas man – nostalgija. Trafaretai turi šiuolaikiškesnį atspalvį, todėl yra praradę retro žavesį. Viską taip apibendrinti, žinoma, yra beprasmiška – kiekvienas darbas skirtingas ir individualus.

Grįžtant prie klausimo - mano technika neapsiriboja trafaretais ir plakatais ir tuo galima buvo įsitikinti mano fotologe, kuris buvo uždarytas. Tikiuosi vasarą atidaryti savo svetainę.

Kaip pasirenki vietą savo darbų eksponavimui? Ar tau svarbu aplinka, sienų faktūra, spalvos?

Visa tai svarbu. Pavyzdžiui, drugeliai ant skirtingų paviršių atrodo skirtingai, tačiau lygiai taip pat estetiškai. Sienų ar kitų paviršių spalva, jų tekstūra, forma ir apšvietimas įtakoja tai, kaip auditorija priims darbą. Man atrodo, kuo darbas stipresnis konceptualiai, tuo atidžiau jam išrenkama vieta.

Džentelmenas iš „Vilniaus Fairytale“ man taip ir vaizdavosi šalia „Skonio ir Kvapo“ durų. Ten jį ir priklijavau. Gera vieta.

Dauguma žmonių galvojo, kad šitas plakatas yra parduotuvės reklaminė akcija. Darbas ten išsilaikė gal tris savaites ir, manau, tai yra pakankamai ilgai.

Man patinka, kaip eksponuoja(-avo) savo darbus lietuviškos scenos atstovai: ЭтоЯ (EtoJa), Flower ir Koldun iš „Moloko” komandos, bepročiai klaipėdiečiai Fuga ir Dasik, Gina (kuri daro labai gražių kačiukų plakatus), Buba ir Bimbo iš „Big Band”, Isae ir Olia.

Ar drugelių projekto etapas jau baigėsi?

Kodėl paskutiniams savo projektams pasirinkai trafaretus ir plakatus? Tai ideologija ar tiesiog taip atrodo paprasčiau?

Pravda

44

Man labiau patinka tai vadinti serija, o ne projektu, nes šie

Pasiutﾄ様is

45

Pravda

Pasiutėlis darbai nebuvo labai stiprūs konceptualiai. Drugiai buvo sėkmingas eksperimentas. Porą kartų juos išpurškiau ir čia, Londone. Galbūt pratęsiu šią seriją ateityje, tačiau kitokia forma.

Manau, kiekvienas šias ribas nustato sau pats. Dar visai neseniai Banksy trafaretai buvo laikomi vandalizmu, o dabar tai – meno kūriniai, už kuriuos moka nemažus pinigus. Kur riba?

Manai, gatvės menas turi būti anonimiškas?

Iš kur atsirado „Vilniaus Fairytale“ herojai?

Jie iš mano paveikslėlių kolekcijos. „Fairytale“ herojai – tai vaikiškų knygų iliustracijos, afišų elementai, XIX a. graviūros.

Kokia tavo nuomonė apie gatvės meno draudimą ir naikinimą?

Kaip tai veikia miestą ir jo raidą?

Kad ir kiek draustų ir naikintų – visada bus žmonių, kurie padarys dar. Gatvės menas kiekvieną veikia asmeniškai. Man tai – informacijos ir įkvėpimo šaltinis.

Kada klijuoji? Ar nebaisu? Esi susidūręs su policija ar rūpestingais kaimynais?

Nebūtų baisu – neklijuočiau. Klijuoju naktį. Kaimynų dar nesu sutikęs, o su tvarkos sergėtojais kelis kartus susidūrėme. Vieną kartą, seniai, prieš 10 metų, toks susitikimas baigėsi bauda, o kitais kartais išsiaiškindavome, – įvykio vietoje.

Ką galima ir ko negalima paišyti viešoje vietoje?

Pravda

46

Nesutinku. Kiekvienas nori palikti savo pėdsaką, tu juk irgi pasirašai po savo straipsniais. Lygiai taip pat gatvėje pasirašoma atviru tekstu arba atpažįstamu stiliumi. Ir visiškai nesvarbu, kad tave pažintų asmeniškai.

Kokį meną pats mėgsti?

Daug įvairių dalykų man patinka iš dizaino ir iliustracijos, fotografijos, tapybos, video ir muzikos meno. Ypač jei jie ateina iš gatvės, iš undergroundo. Darbuose aš ieškau estetikos ir konstrukcijos, įdomių spalvų kombinacijos ir tekstūros, prasmės ir jausmo.

Žodžiai: Baltasis Pipiras Vaizdas: Internetas

Kinai jau prieš kelis tūkstantmečius įsisąmonino, kad didžiausias malonumas yra nieko neveikti. Taip atsirado ne tik puikūs patiekalai, per kelias minutes padaromi wok keptuvėje, bet ir į nirvaną įvarantis desertas iš sušaldytų trintų vaisių.

Dabar jį vadiname iš turkų kalbos kilusiu žodžiu „šerbetas“.

Ir velniop tuos vaisius, pakeiskime jį dar didesne palaimos versme — putojančiu vynu. Malonumo viršūnė pasiekiama keliais pirštų judesiais: Pusė butelio šampano arba itin gero putojančio vyno, 150 g balto cukraus, 100 ml vandens, du šaukšteliai šviežiai spaustų citrinos sulčių, dosnus žiupsnis sutarkuotos citrinos žievelės, vieno kiaušinio baltymo Net pradinukai žino, kad šampanas yra putojantis vynas, išgautas tik sertifikuotų gamintojų. Jeigu kišenė nėra tokia gili, kad pakeltų šampano kainos naštą, galime pasirinkti pigesnę, bet labai kokybišką alternatyvą. Puikiai tinka ir ispanų putojantis vynas cava ar italų spumante. Svarbiausia tai, kad burbuliukai būtų patys sausiausi, apibūdinti keturių žodžių kratiniu brut.

Pirmiausia ir griebkimės svarbiausios žaliavos apdorojimo.

Supilame pusę butelio putojančio vyno į dubenį ir dedame į šaldiklį. Lai sau medituoja penkiolika minučių, tuo tarpu atliksim kitus darbus. Likusią gėrimo dalį palengva naudojame pagal paskirtį. Kad geriau slystų.

Gastropravda

Neįsijaučiame! Mažame puode užviriname vandenį, suberiame cukrų ir tarkuotos citrinos žievelės. Sumažiname ugnį ir maišome, kol cukrus visai ištirpsta. Porai minučių paliekame lengvai burbuliuoti, po to nukeliame nuo ugnies ir, nedėdami į šaldytuvą, atvėsiname iki kambario temperatūros.

Kai taip atsitinka, tik, švelniai sumaišome išvirtą cukraus sirupą ir gerai atšaldytą putojantį vyną. Tada pilame citrinos sulčių.

Pora šaukštelių yra tik orientacinis vienetas: rūgštumas yra skirtas atsverti saldumą, ir daryk tai pagal savo skonį. Visa masė dėl temperatūrų skirtumų netaps vienalytė, tačiau nesijaudink dėl to. Mums tai visai nesvarbu.

Tikimybė, kad turi namie specialias ledų gamybos priemones, yra klaikiai maža, tad teks naudotis šaldytuvo šaldikliu.

Dedame į jį dubenį su sumaišytais skysčiais ir maždaug kas dvidešimt minučių vis tirštėjančią masę gerai išmaišome, kad nesusidaryto ledo gabalų. Kai būsimasis šerbetas yra sušalęs, tačiau vis dar minkštas, į jį įliejame minkštai suplaktą kiaušinio baltymą. Šerbetą vėl dedame į šaldiklį. Po gerų penkiolikos minučių traukiame jį lauk, išmaišome, ir lengva ranka sudėliojame į desertinius dubenėlius. Papuošiame po ranka pasitaikiusiomis saldžiomis uogomis ir džiaugiamės gyvenimo malonumais!

47

Pravda

Kvartalas

Žodžiai: Balta Vaizdas: Asta Ostrovskaja

Savickio Ariogala Vilniuje Gražiausius namus Vilniuje pastatė filantropas, nekilnojamo turto magnatas Juozapas Montvila. Jis inicijavo penkių kvartalų statybą, kurių vienas – Lukiškių kolonija.

plytelėmis. Kai kurios išvarpytos kulkomis. Vidinio kiemo pirmame aukšte esanti terasa patogi vakarėliams ir kalboms sakyti.

Pakeliavęs po Belgiją, Angliją ir Olandiją, Montvila užsakė suprojektuoti belgiškus namus šalia Lukiškių kalėjimo.

Architektas pasiūlė 13 namų tipų, kurių kainos svyravo nuo 3,7 iki 7,2 tūkstančio rublių. Montvila buvo vieno banko direktorius. Taip Lukiškių kvartale išdygo dviaukščiai, siauri, aukšti, vienas prie kito prisiglaudę namai.

Nr. 19 namų balkonus ir terasas išgriovė karo bombos.

Iki pirmojo pasaulinio karo pastatytas kompleksas kurį laiką vadintas Montvilos kolonija. Gatvė irgi.

Secesiniuose kotedžuose jau buvo vonios ir klozetai. Daugelį interjerų puošė dekoratyvios koklių krosnys ir lubų lipdyba.

Namai išsiskyrė bokšteliais, balkonais, ornamentais ir nedideliais sklypais gėlėms. Šalia kalėjimo ir Užsienio reikalų ministerijos už posūkio dvidešimt vieno namo gatvė dabar vadinama Jurgio Savickio vardu.

Rašytojas Savickis pirmasis lietuvių literatūroje atsisakė būdingo visažinio pasakotojo tono ir neverkšleno. Be to, mėgdavo palikti ant tvoros naują kostiumą ir stebėti, ką darys jį radęs praeivis. Diplomatas vėliau gyveno savo viloje Pietų Prancūzijoje, ant Viduržemio jūros kranto, kurią buvo pavadinęs Ariogala.

Sako, kad anksčiau gatvėje buvo apgyvendinti Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojai. Spėjama, kad viena tokių čia gyvena iki šiol. Lange nuolatos būna skaičiuojami žmonės. Dėl to gatvėje yra labai saugu.

Kai kur saugomos lenkiškos ir rusiškos pašto dėžutės. Kai kur pagal originalą ištekintos senovinės durų rankenėlės.

Nr. 1 penkiakampis bokštelis su kupolu. Sienos aplipdytos geltonos spalvos dolomito ir blizga mėlynai glazūruotomis

Nr. 3 duryse skelbimas: „Complex – ryšių aparatūros taisymas.

Telefonai, nustatantys skambučio telefono numerį“.

Nr. 4. anksčiau čia buvo trijų kambarių svečių namai, į kuriuos atvažiuodavo užsienio princai baltais kostiumais.

Nr. 11 gyvena garbės žodžio Petras, kuris niekada nelaimi.

Nr. 19 gyvena dailininkė Arūnė Tornau, koliažams naudojanti daiktus, surastus gatvėje – suplotus konservų dėžutės dangtelius, vielas ir batų kulnus. Pro langus iš gatvės matau paveikslus. Su ja gyvena senas ilgaplaukis taksas, kuris lėtai pėdina gatve ir sudaro automobilių spūstį.

Dar gatvėje dabar yra: Butas tvoroje, kuriame gyvena vyras Masažo salonas iš sugriuvusio senamiesčio namo Keletas vėtrungių Senas žydras Moskvičius Senas vyšninis Jaguaras Daug medžių Stovėjimo aikštelė pilna ministerijos klerkų ratų Spygliuota siena Metalinis garažas Reti praeiviai

49

Pravda

Persona

Genute Genovaite-Genovaitiene Inteligentiskoji Matrona

Amžinasis Makiažas. Tikrasis matronos veidas yra paslaptis net jos sutuoktiniui.

Nešdama šiukšles ji atrodo tarsi lankydamasi Nacionalinėje dailės galerijoje.

Rankoje – šompano taurė. Žvangučiai ir žvilgučiai. Bižuterijos gaminiai (karoliai, auskarai, segės), kenkiantys aplinkinių regėjimui ir klausai.

Parfumas „Šanel“, tipas „Juodoji Magija“. Jaunystės draugė Nastia Nikiforovna vis dar veža Genutei šiuos kvepalus iš Paryžiaus (traukiniu per Kaliningradą). Įžūli dekoltė, pro kurią matosi į suvytusią salotą įpakuoti du atominės elektrinės reaktoriai.

Genutė Genovaitė-Genovaitienė gimė kuodu į priekį ir išpieštais antakiais. Jos egzistencija turi prasmę. Tai saugoti meną nuo šiuolaikiškumo, aukštinti humanizmą bei naikinti vabzdžius Operos ir baleto teatre. Pastaroji misija jai sekasi geriausiai, ypač dėl kvepalų. Kartais užsilenkia ir kiti žiūrovai.

Bet kuris teisingas karas apsieina be nekaltų aukų?

Matrona į kultūrą įaugusi giliai. Ji daug dirba, kad visuomenė jaustųsi kalta, jei nesilanko Puškino memorialiniame muziejuje.

Užtai Matronai buvo suteiktas menų profesorės laipsnis. Menų profesorės laipsnį Genovaitė išnaudoja, kad galėtų koneveikti studentus ir šiuolaikinius menininkus. Nors gali būti, kad jaunystėje Genovaitė buvo padūkusi. Patys pažiūrėkit į tą įžūlią iškirptę.

Požymiai 1. Senmergė arba ištekėjusi senmergė.

2. Nepatenkinta. Ta prasme irgi.

3. Įtari, ypač naujovių atžvilgiu.

4. Saugo tradicines vertybes. Kenčia dėl dabarties.

5. Net praplikusių vyrų atžvilgiu vartoja kreipinį „Jaunuoli“.

6. Matronai malonu, kai: po klasikinės baleto „Gulbių ežeras“ versijos vykstančiame bankete ji be eilės gauna mišrainės, liežuvio, šampano, išsisakyti.

7. Matronai nemalonu, kai: šiuolaikinio šokio festivalį atidaro spektaklis pagal „Daft Punk“ muziką. Lyg to būtų negana, po to, dar groja didžėjus ir valgomi sušiai.

8. Genutė „love&hate“ ryšiais susijusi su vyriška gimine (ir norisi, ir badosi).

9. Daugumą šiuolaikinių merginų nesidrovėdama vadina šliundromis.

Pravda

50

Žodžiai: Carlo Mandrake / Vaizdas: Rikka Didysis Kuodas aka Genovaitės pasas. Jei matrona pradeda plikti, Didžiojo Kuodo išpūstumui palaikyti naudojama į plaukus įpinama kempinė.

Kandiklis čiulpiklis su cigarieta.

Gigantiški okulioriai.

Plati pablizginta skara pavadinimu „Roskoš Perestrojki“ dengia nugarą ir užpakalį.

Beformė figūra – priekaištas visoms pasaulio anoreksikėms.

Tamsi barchatinė suknia iki aulų.

Lakierkos kaukšierkos.

10. Kalba su Šabaniausko akcentu.

11. Ji pati arba jos mama gimė prieškariniame Kaune, todėl prie Smetonos buvo geriau.

12. Girdėdama žodį „postmodernizmas“ arba „diskursas“, Genovaitė gali susirgti kiaulyte arba vėjaraupiais.

13. Matrona jaučia nostalgiją konjakui „Belyj Aist“, šampnanui „Sovetskoje Šampanskoje“, sovietmečio konditerijos gaminiams (pvz., „Romo boba“, „Bulvytė“, pyragai „Magdė“, „Draugystė“).

14. Vaikšto į Operhauzą, Rusų dramos teatrą, blėstančių estrados žvaigždžių koncertus.

15. Važinėja troleibusu, kuriame pakeltu balsu dalinasi daugumos šiandienos kultūrinio gyvenimo reiškinių recenzijomis (dažniausiai neigiamomis).

16. Kartą per mėnesį su draugėmis eina į „Neringą“ valgyti „Kijevų“.

XXX OPLJB MU O

1JSNJBVTJB ®KVOL

NV[JL­ 6ËUFOLB UJL WJFOP QSJTJMJFUJNP LBE HBM¸UVN LMBVTZUJT TBWP NV[JLPT OFU OFBUJEBS³T /0,*" / NVMUJNFEJKPT LPNQJVUFSJP 4V QSJTLJSUBJT EBOHUFMJP NV[JLPT LMBWJ½BJT UBWP NV[JLB ZSB MFOHWBJ QBTJFLJBNB P EJEFMJBNF J½PSJOJBNF FLSBOF HBMJ NBUZUJ BTNFOJOJVT HSPKBSB½µJVT .¸HBVLJT UJLSV OBS½ZNV JOUFSOFUF FM QB½UV JS WJFOV QSJTJMJFUJNV ®KVOHJBNB LBNFSB l WJTB UBJ HBMJ TV /0,*" / UFMFGPOV #F UP BUSPEZTJ TUJMJOHBJ OFT K® QVP½JB HSÈEJOUBT TUJLMBT JS WFJESPEJO¸ DISPNP BQEBJMB

w /0,*"

/0,*" / 1BUSBVLMJBJ BUSPEBOUJT LPNQJVUFSJT