2008 LAPKRITIS WWW.PRAVDA.LT by Povilas

4708

2008 LAPKRITIS WWW.PRAVDA.LT

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

INSPIRADO

Kai iš Kalvarijų-Kalorijų sodų pasuki į Verkių parką ar kad ir kas tai būtų, galima šlifuoti dailiuosius jų takelius tarp katalikiškų sustojimų su kitais gražiais ponais, o galima per rudenėtus lapus įžvelgti tokius atsitiktinius alternatyvaus laiko intarpus, kaip nepastebimi kiti žmonės, kertantys oficialų parko tinklą vien sau žinomomis trajektorijomis, kažką miške renkantys, apsiinstaliavę keistais lietpalčiais ir turintys palapines ten, kur tave nuvesti gali nebent Baskervilių šuo. Tai alternatyvūs pasivaikščiotojai. Savininkai gyvenimo, apie kurį nieko negirdėjome. Galbūt dabar jie 3 laipsnių temperatūroje kepa savo ypatingą kaštoną. Dabar jau gyvenu senamiestyje-centre ir su alternatyviais miesto takais susiduriu išėjęs bėgioti. Asfaltas ir šaligatvis kenkia tavo sąnariams, todėl nuolat turi ieškoti gazono arba žvyro ir tirštai sugulusių lapų punktyrų, kad koja smigtų spyruokliuojamai; be to, savo šviežio prakaito trajektoriją privalai kreipti toliau nuo prašmatnių miestelėn(i)ų, kurie po darbų ir pamokų linksmai ir kvepiančiai skysta nuo „Europos“ link G9 ir vice versa. Net jei ir užkliudysi juos petimi, būsi visai skirtingose tikrovėse, laiko ir režimo juostose. Jiems esi svetimas, nematomas arba ateivis. Dažniau judi kamščio kryptimi – ar priešinga?

Nė vienam lietuviui jų tiesiog Nėra, nes pasidygėjimas išjungia faktus, tačiau mano sesuo pasakoja, kad kartais nešulį, adresuotą konteineriui, įžūliai dėkinga ranka išgriebia dar prieš jam pasiekiant taikinį: ačiū. Jei persirijai savo suflė ar nepatiko užsakytas eskimietiškas maistas, gali išsitreniruoti taip pastatyti jį ant konteinerio krašto, kad suimprovizuotum žmonėms (nors greičiausiai nugalės katės) alternatyvią vakarienę. Iš alternatyvių miesto arterijų, angų, krešulių visada išlįs aštriažvilgsniai, nuleistaakiai freeganai, nežinantys, kad yra freeganai. Jie turiningesni už mus, nes net ir už didžiausią shoppingą prekybos centre turi kur kas daugiau maišų, iš kurių konstruoja savo alternatyvią tikrovę, kreditą ir debetą. Be to, jie dar ir geriausi pasaulio rūšiuotojai, efektyvesni už mane, savivaldybę ir Europos Sąjungą kartu paėmus. Todėl jie ir yra mano įkvėpėjai. Nes kiemas visad įdomiau už fasadą ir fojė, kaip ir kišenės „iškalbingiau už gudriausią esė“. Tad pamatęs konteinermeną, pabučiuok jį nuo manęs, ir nepastebimai įbruk į vidinę kišenę savo piniginę ar ką. Štai vieną širdį jau ir sušildei.

Eiti miegoti, kai kiti jau kemša vaikus iš mikrobangės į šeimos mašiną-kuprinę, išvežiojančią po daržus ir darbus. Eiti dirbti, kai kiti jau geria migdančius alaus krepšinius. Tai alternatyvios miesto ritmikos patirtis ir žvelgsmas į poliruotą įprastybę kaip alternatyvą – viename. Antrą nakties eidamas vakarienės, bankomato ar gyvo oro, regiu, kad Vilnius nėra Sibiras ar Kaunas, bet nėra ne tik Amsterdamas, o ir paprasčiausia Ryga; visos rutinos nupūstos anapus. Tada (kaip ir kitada) ir galiu sutikt juos.

MARTYNAS (WHITEWHITEDOG.NET)

Alternatyvius miesto žmones. Įstrigusius kadre ir laike, kurį bet kuris wannabe-buržua vaikas ar dėdė, „prikeltas vidury nakties“, nemirksėdama/s pavadintų „knistis konteineriuose“. Įpratome taip „žinoti“, ko jie verti ir kas tokie yra, kad puikiausiai matydami, jų visiškai nebematome. Tai būtybės, esančios ne-re-aliau už filmą – dokumentiškai pusspalvę, lietuviškpilkšvę Matricą.

WWW.PRAVDA.LT VYR. REDAKTORIUS KRISTUPAS SABOLIUS KRISTUPAS@PRAVDA.LT VYKDANČIOJI REDAKTORĖ INGA NORKE INGA@PRAVDA.LT REDAKTORIAI TOMAS AUKSARANKIS TOMAS@PRAVDA.LT ĮVYKIAI 7@PRAVDA.LT, DAINA DUBAUSKAITĖ FOTO MR. BOMBASTICK, VYTUKAS DIZAINAS MARULIS MARULIS@PRAVDA.LT, MARGAPIEVA MARGA@PRAVDA.LT REDAKCIJA ADA PAUKŠTYTĖ, ALEKSANDRA PIKTYTĖ, APOLOMINAS, ASTA OSTROVSKAJA, BALTA, BONG, CARLO MANDRAKE, ELLE DRIVER, JUODA, JUSTĖ MALDŽIŪNAITĖ, TANIA REX, VYTUKAS, VLADIMIRAS TRUDNIKOVAS, ZANĖ IR GUNARS BAKŠEJEVAI RINKODAROS VADOVĖ GIEDRĖ BRAŽIŪNAITĖ GIEDRE@PRAVDA.LT PLATINIMAS NORBERTAS SEREIKA REKLAMA EGLĖ PRAŠČIŪTĖ REKLAMA@PRAVDA.LT LEIDĖJAS UAB „IDĖJŲ REVOLIUCIJA“, SAVIČIAUS G. 13/2, 01127, VILNIUS SPAUDĖ UAB „SPAUDOS KONTŪRAI“ Už reklamos turinį „Pravda“ neatsako P47 ŠIUKŠLĖS, 2008 M. LAPKRITIS, TIRAŽAS 30 000 EGZ., TIESA IŠEINA KAS MĖNESĮ, ISBN1822-5497 PRAVDA@PRAVDA.LT VIRŠELIS Yan Seiler

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

PRAVDAMETRAS/SRIUBA

Fora.tv

Mąstančio žmogaus jutūbas Renkuosimokyti.lt

Sunku nesižavėti, kai kamikadziška mokytojavimo idėja svarbiau už išgyvenimą. Ladyhawke albumas

Viršelyje ji žaidžia kompiuterinius žaidimus, apsiginklavusi katėmis ir pistoletu. Jazzu ir „Moloko“

Gandai atėjo, kad „Moloko“ būgnininkas pasiūlė Jazzu padirbėti kartu Ekonaujas „MacBook“

Nes aliuminis yra naujasis plastikas. Lietuviško kino premjeros

Kokybė – po truputį, tegu tik kuria.

Reklama

Lietuviško filmo „Balkonas“ pabaiga

Sugadino, ką režisierė lipdė visas 40-kelias minutes „Starbucks“

Paaiškėjo, kad kuo šalyje daugiau “Starbucksų”, tuo didesnė ekonominė krizė Stori australai

Nutukimo procentu jau pralenkė amerkiečius „Guns N’ Roses“ „Chinese Democracy“

Metų albumas, jei būtų1990-ieji Lietuviškas „Playboy“

Su rašiniais apie save, Lenny Kravitz albumo recenzija ir labai atsitiktine nuogapape.

MARGAPIEVA (WWW.MARGAPIEVA.COM)

Mokslo naujienos

Naujausi smegenų tyrimai nustatė, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Štai kas atsitinka, kai neskaitai antikinių tragedijų.

Kitų metų liepos mėnesį mes nebeturėsime nė vieno ES reikalavimų neatitinkančio sąvartyno. Naujuosiuose sąvartynuose Lietuvoje prikauptos šiukšlės turės būti perrūšiuotos. Tad pats laikas ir mums to išmokti. Dešimt naujų regioninių sąvartynų. Visi turi būti atidaryti iki kitų metų liepos mėnesio. Naujieji „teisingi“ sąvartynai bus aptveriami tvora ir saugomi, kad ten neapsigyventų benamiai. Tą patį mėnesį bus draudžiama vežti šiukšles į tam nepritaikytus sąvartynus, o visi senieji bus uždaryti. Pirmasis „teisingas“ Aukštrakių sąvartynas šiemet atidarytas Šiauliuose arba kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Taip, sąvartynas pradėjo veikti, tačiau savivaldybė neaprūpino žmonių rūšiavimo konteineriais ir nenustatė šiukšlių išvežimo kainos. Dabar į sąvartyną vežamos nerūšiuotos atliekos, ko neturėtų būti. Marijampolės regioninis sąvartynas. Marijampolės rajone, Panasupio kaime tik ką atidarytas naujas sąvartynas. Tai kainavo keturiolika milijonų litų. Dar pernai sąvartyno įrengimo darbai strigo, mat projektuotojai nurodė, jog sąvartyno pamatuose turi būti specialus smėlis, toks, kokio Lietuvoje niekur nėra. Tik Nemuno dugne. Dabar Lietuvoje yra trys šimtai eksploatuojamų sąvartynų. Kariotiškių sąvartynas. Egzistavo dvidešimt metų. Jo uždarymas truks pusantrų metų ir tai mums kainuos nei daug nei mažai – trisdešimt milijonų litų. Po uždarymo neliks grėsmės aplinkai, gyventojams ir vilkams. Žadama, jog nemalonus kvapas, kuris užspaudžia kvėpavimo takus net važiuojant autostrada Vilnius – Kaunas, irgi dings. Pritaikius naujausias technologijas, sąvartyno atliekos gamins alternatyvią energiją. Per dvidešimt metų trisdešimties hektarų ploto sąvartyne susikaupė 4 mln. kubinių metrų šiukšlių. Kazokiškių sąvartynas. Palydėtas skandalu, mat apylinkės gyventojai nuožmiai protestavo prieš kaimynystėje statomą sąvartyną. Net pasisamdė advokatę, o Vilniaus atliekų tvarkymo centro direktorius juos ramino, reklamuodamas garsiakalbį, kuris atbaido paukščius. „Opel“ sąvartynas. Savanorių prospekte 174A. Direktorius Jura Valinovičius.

6 2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Kolumnistai

tetrapakus. Stenkimės aprėpti plačiausią sąvartyno įvairovės gamą, nes viską, kuo gyvename, ten galima rasti.

Fantazijos dienoraštis

Taip, kol kas būti „aplinkos draugu“ yra ne neišvengiama būtinybė, o madingas priedas prie asmeninio prekės ženklo… ar šiaip prie kokio nors ženklo, kuris uždirba pinigus. Neseniai apie juos ir ekologiją susirašinėjau su savo trendhanterio vardą apgynusiu Reinier Evers. Vienas svarbesnių jo pastebėjimų eko-trendo nemirtingumo klausimu yra tas, kad pagaliau iš miego fazės pajudėjo „švarios“ energijos verslas. „O kas turi potencialą atnešti itin dideles sumas pinigų, niekada netaps „nemadingu“. Žodžiu, atsiras, kas pasistengs, kad pasaulinės eko-iniciatyvos, netyčia (o gal ir tyčia) tapusios trendu, taptų savaime suprantamu buities veiksmu.

Dabar mūsų galva pilna šiukšlių. Esame didžiausias pasaulyje atliekų konteineris. Praeiviai spraudžia į mus išsipūtusius juodus celofanus ir permirkusius supermarketų maišelius. Mes iki gerklės prigrūsti tuo, kas nereikalinga kitiems, springstame svetimos buities liekanomis. Kartais pasirodo valkata, kuris sutvarko ir apvalo mūsų vidų. Iš šiukšlių konteinerio perspektyvos jis yra išganytojas, atnešantis harmoniją ir palengvėjimą. Atsimerkime ir paspauskime valkatai ranką. kristupas@pravda.lt

Aš manau, kad mes privalome įsivaizduoti – ne tik tam, kad hedonistiškai šaudytume varnas, patirtume erotinį susijaudinimą, pamatytume save Paris Hilton arba Šarūno Jasikevičiaus vietoje. Privalome įsivaizduoti, jei siekiame įsisąmoninti tikrovės grėsmes ir išnarplioti jos paslaptis. Ir tai ne taip lengva, kaip atrodo. Sovietiniai graikų-romėnų imtynių veteranai neleis sumeluoti. Todėl, jei norime suvokti sąvartyno, kuriame gyvename, dydį, paskirkime bent dešimt minučių vientisai šiukšlių kontempliacijai. Gali būti, kad atlikę šią atgrasią procedūrą, pradėsime teršti atsakingiau. Įsivaizduokime pačią šlykščiausią atlieką, kurią tik mūsų sąmonė gali sukurti. Pagalvokime, kokios rūšies ji gali būti. Plastmasė, metalas, popierius, stiklas, maisto produktai, drabužiai. Dabar įsivaizduokime šiukšlių smarvę. Pajuskime šnervėse rūgščiai tvoskiantį ir gerklėje nusėdantį Kariotiškių parfumą. Tvaiką, kuriame esame panirę tarsi mėsos kukulaičiai verdančiame sultinyje. Neleiskime jam išsisklaidyti. Išvyskime šiukšlių metamorfozes. Supuvusi bulvė persimaino į metalo armatūrą, šioji pavirsta lėlytės Barbės torsu, lėlytė Barbė išsilydo iki įvairiomis spalvomis mirgančių tepaluotų balų, kurios susikondensuoja į sutraiškytus grietinės pakelius ir

Intuicijos dienoraštis

Tania Rex

Jau rašiau, kad mūsų galvose gangrenuoja kūrybiškumas. Kaltinau kompiuterį, televizorių, Holivudą ir picerijų meniu, apipyškinančius mūsų sąmonę vaizdais – vos spėjame juos virškinti, patys neįsivaizduodami nieko nauja. Egzistuojame lyg „Matricos“ siužete, kuriame mūsų smegenys prijungtos prie sugalvotos virtualios realybės, ir tik išrinktieji sugeba ją sunaikinti, minties (!) galia pasiūlydami naują tikrovės viziją.

Pavyzdžiui, mano močiutė – puikus pavyzdys, kaip turėtų plisti eko-manija. Ji jau rėžė: „Man būdavo gėda į parduotuvę eiti su plastikiniu maišeliu.“ O gėda būna tada, kai svarbi kitų žmonių nuomonė. Mano močiutė ekologišką maišą prekėms įsigijo ne dėl geros reklamos (ji jos neprimato) ar kad tinklas bandė jai jį įsiūlyti, o dėl to, kad šalia jos 91 buto (t.y. 92-ame ir 93-ame) gyvena pensininkai, kurie jau pavasarį prekintis vaikščiojo su aplinkai draugiškais žalsvais maišeliais. Kai ji pagaliau negalėjo pakelti tos siaubingos gėdos grįžti namo su plastiko maišu, paprašė dukters, mano mamos, rasti jai tokį maišelį.

Neekologišku, pasirodo, galima būti ir po mirties. Prieš du metus Joyce Vincent buvo rasta savo bute Londone. Negyva. Nieko nuostabaus, jei ne faktas, kad tai įvyko po dvejų metų po to, kai ji mirė. Visą tą laiką prieš jos lavoną buvo įjungtas televizorius, – tik pastebėjimas, kuris nenorėjau, kad nuplauktų mano užrašuose. Lengva tapti iš eko-priešo (pavyzdžių vardinti nebereikia) eko-ikona (Leonardo DiCaprio ir jo ekstremaliai eko-logiškas maispeisas, Bahreino pasaulinis prekybos centras su vėjo turbinomis ir t.t.). Ir labai naudinga. Be to, ne taip ir sunku. Tik visai nebūtina. Manęs nebežavi, kai reklamoje pamatau neoficialų trigarsį „eko“ ar „eco“ – nors žinau, kad būti ekologiškam yra būtina. Tačiau esu eko-išvarginta ir mano smegenys nuskalbtos žaliai. Ne veltui pasaulyje daugėja eko-skeptikų (Lietuvoje kol kas ramu šiuo klausimu), kurie burnoja žaliosios rinkodaros technologijas (Kanadoje „Ikea“ aikštelėse rezervuotos stovėjimo vietos hibridiniams automobiliams; „Oriflame“ žalieji troleibusai Vilniuje ir t.t.). Ir tiems skeptikams nepritarti neįmanoma – žaliausias veiksmas yra vartoti ma-žiau. Taigi atsitiko, kaip grynpysas ir bijojo, kad atsitiks – ekologija tapo trendu (iki šiol nesugalvoju, kaip taikliai sulietuvinti šį žodį). Neslėpkime, eiti apsipirkti į Tymo turgų ketvirtadienio pavakare yra absoliutus šių metų vietinis „daryk“. Tačiau jau žinome, kad visi trendai yra pasmerkti išsivadėti, kad po kažkeliolikos metų jie vėl prisikeltų. Tik ne šiuo atveju!

KRISTUPAS SABOLIUS, TOMAS RAMANAUSKAS, Inga Norke, LINAS KRANAUSKAS

Kai kurie traumuoti sovietiniai imtynininkai ištisas dienas praleisdavo galvoje kartodami tuos pačius judesius. Mintimis sviesdavo priešininką per save, svajonėse repetuodavo gynybines kojų padėtis, savo iliuzijų pasaulyje tobulindavo apgaulingos taktikos arsenalą. Sakoma, kad jei per mentalines imtynininkų treniruotes nepritrūkdavo valios ir laiko, išėję ant kilimo, vaizduotėje išlavintus veiksmus jie galėdavo atlikti beveik taip pat, lyg būtų pusę metų treniravęsi.

Kai tai įvyks, aš siūlau „pirk eko prekę“ akcijų kūrėjams išdalinti pasaulinius apdovanojimus, surengti gala ekspoziciją ir iš tikrųjų pradėti gyventi ekologiškai.

Iškart atsiriboju nuo politikos – nieko nežinau apie „DDB Vilnius“ (pirmojo logotipo autorė) ar „Smart Solutions“ (nugalėtojas nr. 2) santykius su Lietuvos turizmo plėtros agentūra. Pirmąjį logotipo variantą palikime istorijai, nors esu įsitikinęs, kad dydybai jo nevogė. Jie puikiai žinojo, kad visi kabinėsis, žiūrės per didelę lūpą; gaila, kad niekas nėra iš jų buvęs Kanados Londone (vos mažesnis už Vilnių!), ką padarysi – kolektyvinė sąmonė, sutapimas, atsitiktinumas. Logotipai tikrai panašūs ir tai yra visiškai LTPA kaltė. Norite pasakyti, kad skirdami 214 tūkst. pinigų (bendras, mistiškai skambantis „vystymo“ biudžetas viršija milijoną), negalite nusamdyti poros žiurkiukų, kurie padarytų bent jau minimalų monitoringą? Logotipas turėjo būti diskvalifikuotas prieš paskelbiant jį nugalėtoju, o „DDB“ pasiūlyta pasitaisyti. Bet jei pirmajame bandyme pasiūla buvo graudoka (Kudirkos Lietuva all the way) ir pasirinktas bent jau stipriausias iš kandidatų, antrojo bandymo rezultatus galime pavadinti sensacingais. Nugalėtojas vožtelėjo per galvą sovietinius kooperatyvus puošusiu Frankenšteinu, sulipdytu iš 3d regioninių gabalų, supjaustančių pavadinimą taip, kad neištariama šalis dar pasudėtingėtų. Dizaino ir idėjos požiūriu – naujasis „Lithuania“ yra šlykštus. Pelėsiais ir kerpėmis apaugęs taip, kad net apgailėtina Šiaurės Korėjos savireklama yra subtilesnė.

Tuo tarpu trendų teoretikai jau keičia teoriją apie bet kurios hype bangos reliatyvų laikinumą, nes pirmą kartą pasirodo, kad trendas (kol kas tik eko) yra tikras ir 100% tikrai reikalingas. Ir pirmą kartą neprisitaikyti prie trendo yra gėda visoms amžiaus ir socialinėms žmonių grupėms. inga@pravda.lt

Ar tai normalu, kad lietuviškas degtinės brandas turi geresnį logotipą nei pati šalis? Problemą sudaro dvi dalys. Pirma – labai skaudi, nes pakeičiama. Kas buvo ta nukriošusi komisija, kuri tautos reprezentavimui išrinko luitinį ženklą? Aš nepažįstu nė vieno komunikacijos specialisto ar dizainerio, kuris būtų pakviestas į „komisiją“. Estai subūrė kūrybinę grupę iš geriausių šalies komunikacijos specialistų. Jie ir kūrė, ir teisė. „Welcome to Estonia“ kvepia madingai, progresyviai ir šiandieniškai. Jie irgi turi gamtos, bet kažkaip nuo atrakcionų parko miške įvaizdžio išsisuka.

lietuviški reikalai

Antroji problema guli senovėje. Jos nepakeisi ir ji susijusi su mūsų vėliava. Kai 20 a. pradžioje J.Basanavičius bandė tautiniu simboliu prakišti baltą LDK Vytį raudoname fone, dizainas nepraėjo dėl politinio konteksto. Tai buvo 1905 metai, atsiminkite juos, nes taip žlugo paskutinis šansas Lietuvai išsikapstyti. Praėjo šiek tiek laiko ir A. Žmuidzinavičius pasiūlė raudoną-žalią (pirma klaida) vėliavą, o Tadas Daugirdas tapo Blogiausiu Dizaineriu Lietuvoje Be Konkurso, pasiūlydamas įterpti aušrą, t.y. geltoną. Tadai, ačiū už tai, kad visą likusį gyvenimą, kad ir kiek toli Alekna numestų diską, mes turėsime pripažinti, kad atletai iš Seišelių ar Gvatemalos apsigaubę gražiau. Vėliava yra viskas: prekės ženklo pamatas, atspirtis bet kokiai nacionalinei vizualikai. Taip ir išeina, kad apsikabinęs „nacionalines spalvas“ sulauki negatyvaus komentaro „labai lietuviškai“. Arba dar geriau – bėgi nuo jų nepabėgdamas (nes turi kažkaip ta Lietuva atsispindėti) ir pagamini Lith-u-a-ni-a.

Kai šalies logotipą, kuris kainavo 214 tūkstančių, kopijavimu apskundžia valstybinė instancija, kuriai prekės ženklą kūrė „Word95“ programa, pakvimpa mėšlu. Lietuva vėl ir vėl nemoka savęs reprezentuoti, Lietuva vėl ir vėl eina žingsnį į priekį ir du žingsnius atgal.

Apie tai reikia kalbėti, nes su „Lithuania“ nesusigyvensime. Man gėda už jį, nes žinau, kiek geriau galėtų būti. Siūlau, jei ne grafinio dizaino asociacijos laišką-atsiribojimą, tai bent jau marškinėlių projektą: oficialus logotipas ir prierašas „no connection to the Republic of Lithuania“. tomas@pravda.lt

8 2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Kolumnistai ir apylinkes, bet ir kur kas giliau, - plinta bakterijos, ligos, virusai ir varnos (toliau pildykite patys), o galiausiai šioje teritorijoje jau nei deginsies, nei plaukiosi (nebent patinka!), nei kepinsi barbeQ pasiklojęs savo šešių arų buržua-pievelę su tvora.

Žmogus yra vienintelis gyvulys, kuris išmeta (t.y. gamina) ne tik išmatas, bet ir šiukšles: laikraščius, daržovių galūnes, dėžes ir pakuotes, idėjas, žurnalus, pirmuosius romanus, vaikus, automobilius, pastatus, spyglius, organus, vis dar seksualius, bet jau skylėtus apatinius, antsvorį, geležis visokias ir t. t. NE-TIE-SA. Tačiau mintį supratote. Nereikia net actually įeiti į savo Karijotiškes – užtenka jas pra-va-žiuo-ti, kad suprastum, jog žmonijos paveldas nepalyginamas su (biodegraduojančių!) bebrų pjuvenų ir gyvačių išnarų apimtimis. O kadangi žmogus yra gyvulys, įsigudrinęs gaminti gyvybiniams poreikiams nebūtiną šlamštą, tai, aišku, kad jis privalėte privalo po savęs jį susikuopti. Tad kažkokio mistinio dizaino konkurso ar visa gludinančios istorijos būdu, kurio aš nežinau ir nesiaiškinsiu, buvo iškristalizuotas logotipas „Šiukšlę išmesk (į šiukšliadėžę)“, kuris netrukus paplito ne tik gatvėse, ant pačių dėžių, įvairių pakuočių bei kitų paviršių, bet ir ant antrinių produktų, kaip antai referentyvus menas, graffiti (kokios smegenys galėjo sugalvot juos vadinti grafitais?) ir pirmykščiai pankų piešiniai olose, kur į šiukšliadėžę išmetama svastika, coca cola, bill gates ar t. t. Pasirodo, šiukšlę išmesti į jos vietą gali kiekvienas (net ir MTV) asilas (bet neišmeta). Nors šiukšliadėžių tebetrūksta, tam tikrą šiukšlinimo kultūros ir sąmoningumo lygį reikia pripažinti; kita vertus, nors damos jau nebepila pamazgų iš balkono tiesiai į Pilies gatvę, dvasingus džentelmenus ir aktyvistus pienburnius piktina atliekos parkuose, paežerėse, pajūriuose, patvoriuose, paplūdimiuose, pasamprotavimuose, atstovaujamuosiuose demokratiniuose organuose, nekomercinių leidinių redakcinėse valdybose... nukrypom; todėl organizuojamos įvairios šiukšlių rinkimo talkos, šiukšlintojų portreto-robotų pasmerkimas piliečių komitetuose ir akcijos „Darom, Bet Nieko Nepadarom 2008“. Kodėl jose nedalyvauju? Pirma, pasikartosiu: nepadarymo. Tai per maža rankų, tai savireklamos pinigų, tai jėgų, bet labiausiai – pritrūko laiko, laiko. Įsidėmėkite, kad Lietuvoje VISADA yra mažiau laiko nei kitose šalyse. Antra, akcijos vykdytojai nė velnio, kiek man liudyta, nerūšiavo (gal rūšiuos ateityje?). Trečia yra tas pats, kas antra. Šiukšlės kaip tik tampa tikra problema, kai jos surenkamos į krūvą. Tada ir užimama teritorija, kur vilkai nebeperi jauniklių, masinis atliekų.. masė ir jos visoks skystimas sunkiasi į dirvožemį bei gruntinius vandenis, taip ne tik užteršdami savo teritoriją

Tačiau grįžkime prie vilkų. Dėl jų ir sakau, kad šiukšlės yra visų pirma ESTETINĖ problema, o ne ekologinė (nors tokią ją tikrai lengva padaryti – ir padaroma). Dėl paežerėje paliktų bamba(gys)lių, padangų ir nežinomais pinigais prigrūstų lagaminų verkšlena „poilsiautojų ramybė“ ir akių glotnybė, tačiau šiaurės meškos ir mėlynieji banginiai čia neateina ne dėl padangų, o būtent dėl pirmiausia patriotiškiausių poilsiautojų, užsiregistravusių Darom2008.lt. Todėl priminsiu TIKRĄSIAS ir pirmučiausias ekologines problemas: gyvybės rūšių reaktyvinis nykimas, deforestacija, draustinių nepakankamumas, „priemiesčių plėtra“, kol jie tiesiog susijungia; transportas; pastatai; gyvulininkystės ir kita intensyvi pramonė. Nestilingas saulėgražų viršelis, besiplaikstantis tarp šakų vietoj voratinklio, savaime dar nesustabdo rytinėse mintyse paskendusių elnio ragų. Tai nereiškia, kad nepalaikau pačios pastangos, idealistinio suvirpėjimo tose dar neišakropoliuotose širdelėse. Tiesiog primygiu telktis į prioritetiškesnius prioritetus, o paskui, priėjus jau ir šios aktualijos, dekonstruoti ją taikliau, strategiškiau ir apmąstyčiau: reikia kasdien it daigintus kviečius glostant auklėti savo lietuvišką populiaciją, jog šiukšles augintų lyg vaikus ar knygas – jas rūšiuotų, galvotų apie jų tolesnį likimą ir karjerą. Jei ieškai ne maisto, pirk ką nors iš antrinių žaliavų – t.y. draugo, buvusio/s, mainyk. lt, freecycle@googlegroups, net humanos ir garažųišpardavimų, kurių dar nėra, – bei kitaip skatink perdirbimo pramonę. Jei neatidavei ir nepardavei, per+naudok bei perkurk vis iš naujo, įdomiau ir taip pat. Pasak Rüt Rüt, Rūšiuok! Rūšiuok! dar atkakliau. Ko nesurūšiuoji – kompostuok su tėvais/ seneliais (jie bent žinos, ką žodis reiškia). Neplatink kvailų plastikmaišių, nedirbk ir nepirk iš nesustainable kompanijų, geriau – kurk savąją, kuri ne ekologišką trupinį numestų, o tiesiog mistų ekologija. (Bet svarbiausia – nepamiršk vilkų. Ir briedžių. Tu ne Sarah Palin. Kartok sau it savo marškinėlių (irgi bjaurus žodis) lozungą). Jei gali – sukurk kultinio logotipo/simbolio naująją inkarnaciją – „Šiukšlę rūšiuok“. Aš jau klausiau, bet niekas nesukūrė. Turbūt laiko Lietuvoje tebetrūksta; nes krizė, ir jo gamina dar mažiau. Nepanaudota ir idėja apie buitinę rūšia-dėžę – nesibodėk kurti ir mąstyti, net jei tave sudėjau į vilko dienas aš ar kita/s. Mano didžiam balkone, urbanistinėj komposto krūvoj pūna ir pompastiška idėja „Ekologiško(s) dizaino dirbtuvės“. Nori – padėk: linas.kranauskas@ pravda.lt. Nesipriešinsiu – esu surištas: kompo, wordo, emailo, miego, vaiko... Palaikyk ir mano OZONĄ – atliekų gidą, ekologiškausią Lietuvos giesmęlaikraštį: kad ir koks medinis, popierinis, perdirbtas, neDAdarytas – vis tiek juo permąstau ir rūšiuoju idėjas kiek galiu (laiko esu pasigaminęs mažiau net už pačius produktyviausius.) Šiukšlių STT... nepadės, jei jei... neperkursime savęs; atsiprašau, bet gelbstint ekologiją, Lietuvą ir peizažą, neužteks nei mainyk.lt, nei kokio blogo, nei „jaunimo švietimo akcijos“, nei „surink savo kiemo šiukšlę savo kiemo BULLY, kuris ją ir numetė, akivaizdoje.“ Reikia naujų ir Tikrų strategijų, tiesiog Baltijos Fuckin-Kelio;), sakau jums tai iškėlęs susikibusias rankas...

Reklama

10/03-05

DISKO REIDAS

10/10-12

DISKO REIDAS

10/17-19

DISKO REIDAS

10/24-26

Absoliuti „Orgazmatrono“ diva. Gaila, nematai, ką ji dėvėjo apačioje // Orgazmatronas, Havana SC

Sustabdyk tą lašančią bjaurybę! // Šok Rok, Woo

Tikėtina, kad juos išgelbės kita diena // Cocastyle, Woo

Kur Jus man matytas? // Boogaloo B-day, Gravity

Zebro karnavalinis kostiumas gali būti ir toks // Orgazmatronas

Nuo šiol geriausi vakarėliai – ten, kur laidų mazgas // Šok Rok, Woo

Šių poeto ir džentelmeno fanklubas jau kuriasi // Cocastyle, Woo

Puiki manekenė, tik gaila, kad skalė rodo tik 60… // Pump up 90’s, Woo

Kodėl lietuviškuose vakarėliuose tik daugėja apsikabinusių…// Orgazmatronas

Kefyro ūsai – užskaityta // Šok Rok, Woo

Visi skirtingi – visi lygūs, „Ramones“ atiduoda pagarbą „Armani“// Havana SC

Nerdai okupavo Vilniaus naktis // Partyzanai: Klik, Havana SC

ZANĖ BAKŠEJEVA

Oksana Školnaja, Vytukas, Lukas, Šv. Velnias, Rut, Jekaterina Nasačiova, Victoria, ESO

DISKO REIDAS

… ir svarbiausia besilaižančių mergaičių? // Orgazmatronas

Nematyti diskotekoje // Simian Mobile Disco, Gravity

Popieriniai ūsai – irgi užskaityta // Cocastyle, Woo

Įžūlaus žvilgsnio diskotekos kalinė tikrai ne lygtinai paleista prašosi // Pump up 90’s, Woo

Mitas 1: Neapoliečių šunys mokomi šikti namie, nes miestas ir taip užbombarduotas atliekomis. Mitas 2: Pirmoji pasaulio picerija atsidarė Neapolyje, todėl iki šiol ten picos pačios traškiausios ir skaniausios. Tačiau dabar picų verslas jiems nesiseka, nes žmonės neina valgyti į picerijas, kurių prieangiai užversti šiukšlėmis. Mitas 3: Neapoliečiai mažiau naktinėja gatvėmis, nes dabar mieste lėbauja apsirijusios katinų dydžio žiurkės.

Neseniai mano draugas sicilietis prisipažino, kad pietų italai (ir siciliečiai, ir Kampanijos gyventojai) yra vergų mentaliteto žmonės – jie nesipriešina, kai žudomi jų kaimynai, ir negerbia savo teršiamos žemės. Tačiau apie Camorrą šiandien kalbėtume tyliau, jei nebūtų „Gomorą“ parašiusio Roberto Saviano. Sukilėlis romanistas buvo išminkytas iš tos pačios suskeldėjusios ir dulkėtos Kampanijos žemės, išperėtas tame pačiame lizde kaip ir naujojo vardo mafija. Camorrai tai, švelniai tariant, buvo netikėta.

Neapolis skaičiuoja jau kelioliktus metus bandydamas išspręsti šiukšlių problemą mieste ir išnaikinti jų kvapą. Šių metų pradžioje Neapolis skendo 110000 tonų šiukšlių. Pavasarį situacija pasikartojo, nes iš miesto šiukšlės nebuvo vežamos 3 susmirdusius mėnesius.

Šiandien Roberto dienos liūdnos. Na, ir kas, kad dabar jo vardas pasaulyje toks pat garsus, kaip Adriano Celentano, Alessandro Del Piero ar Umberto Eco. Na, ir kas, kad jo apdovanojimų prisipelniusi ir į 43 kalbas išversta knyga nusitaikė į Nobelį. Na, ir kas, kad gaiviosios kartos režisierius Matteo Garrone sukūrė Kanuose išbučiuotą to paties pavadinimo filmą. Neapolio mafijai ši šlovė kelia ne mažiau teroristinių fantazijų, nei Busho nuotraukos Tora Boros kalnų talibams. Camorros vadeivos žada vienas kitam jau šiais metais įmesti Roberto galvą į kalėdinį dovanų krepšelį.

Neapolio mafijai šiukšlės yra lyg auksas. Auksas – lygu šiukšlė. Ar kažkokia panašia logika dabar vadovaujasi Sicilijos mafijos Cosa Nostra atitikmuo Neapolyje – camorra. Ji kontroliuoja šiukšlynus ir netgi šiukšliavežius, tempia atliekas iš Šiaurės Italijos ir už didelius pinigus jas nelegaliai laidoja aplink Neapolį. Galiausiai pietinėje Italijoje nebeliko, kur užkasti tonas šiukšlių (jų vien Kampanijos sostinės gyventojai kasdien prisigamina per 2000 tonų).

Talentingasis Saviano papasakojo, kaip Camorra šiukšles verčia pinigais. Kalbama, tokių sugebėjimų turėjo ir lietuvių jauniklių mafija devintame dešim-

LUCIO CARBONELLI (LUCIOCARBONELLI@GMAIL.COM)

MEGAPOLIS

CARLO MANDRAKE IR INGA NORKE

12 2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MEGAPOLIS

tmetyje, tačiau dabar Lietuvos atliekų verslas skaidrus ir tvarkingas. Nevalia pamiršti, kad šiukšlių tvarkymas buvo ir oficialusis Tony Soprano pajamų šaltinis. Matyt, tarp šiukšlių ir mafijos yra genetinis ryšys. Tačiau Neapolyje gangsteriai ir toliau kaupia atliekas, užkloja jomis kontrabandines narkotines prekes iš Afrikos. Pagrindinis Italijos uostas jau kelis dešimtmečius yra korumpuočiausias, o dabar dar ir blogiausiai kvepiantis pasaulyje. Štai apie jį citata iš „Gomoros“: „Metų metais jūros nešamos puvenų ir šiukšlių liekanos sukūrė naują sandarą. Laivai išvalo savo išvietes, išplauna triumus, palikdami vandenyje geltonų nuosėdų putas, motorinių valčių ir jachtų motorai suplaka atliekas, suverstas į jūrą kaip į šiukšlių dėžę. Ir viskas išplaukia į krantą, pradžioje kaip sumalta masė, vėliau virsta kieta pluta. Saulė nušviečia miražą, jame jūra atrodo sudaryta iš vandens. Tikrovėje įlankos paviršius primena šiukšlių maišų švytėjimą. Tų juodųjų. Jūra įlankoje greičiau panaši į milžinišką vonią su tirštu tirpalu nei į vandenį.“

SPRENDIMAI: ::Vakarietiškas solidarumas – dalį Neapolio šiukšlių sutiko priimti Vokietija ir Šveicarija. ::Vienas neapolietis savaip pradėjo spręsti problemą bandydamas parduoti Neapolio šiukšles per ebay’jų. ::Silvio Berlusconi po rinkimų lyg atsidėkodamas vos ne savo rankomis išvalė turistų lankomas vietas ir tapo kone šventuoju.

::Mokyti italus atsakingiau rūšiuoti – italai nemėgsta gilintis, kas yra plastikas, o kas stiklas (žymus nea-

poliečių posakis „protauti – kvailių reikalas“). Tačiau vis tiek jau kurį laiką dusinančios smarvės nebegalintys pakęsti gyventojai naktį padeginėja šiukšlių kalnus, akmenimis ir pagaliais apmėto jų gesinti atvykusius ugniagesius. Užtenka pasukti gatve, kuri nepažymėta turistiniame lankstuke (pavyzdžiui, Kumanos gatve), ir nosis į nosų susidursi su šiukšlėmis, kurių krūvos siekia pirmųjų aukštų langus, ir maišo dydžio žiurkėmis. Dėl šios priežasties karabinieriai pradėjo išrašinėti baudas tiems, kas išmeta šiukšles bet kur. O tie, kurie negali sau leisti baudų, šiukšles jau pradėjo kaupti salone, geriausiu atveju – balkone.

SKAIČIAI. ::Per metus Neapolis apsišiukšlina prikaupdamas 1,6 mln. tonų atliekų. ::Per pastaruosius keturiolika metų, kai pirmą kartą Neapolyje garsiai buvo įvardinta šiukšlių problema, valstybė, tikėdamasi ištaisyti savo ir mafijos klaidas, investavo 1,8 mlrd. eurų. „Camorra neturi nieko bendro su šių metų pradžioje Neapolyje prasidėjusia šiukšlių panika“, – mano Roberto Saviano. „Camorrai nepatinka kritinės padėtys. Jiems jų nereikia – juk jie ir toliau skaičiuoja pelną iš šiukšlių, ar būtų maras, ar karas.“

14 2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

NAUJOKAS

O kam tas „Empti“ – neturite ką veikti ar trūksta pinigų? Paulius: Pinigų kaip ir meilės – niekada nebūna per daug. O pagrindinis mano argumentas, kodėl grįžtame, yra tas, jog Lietuvos popmuzikoje dabar yra didelė skylė. Mes nesivaikome tokių tikslų, kaip pataikyti į „Radiocentro“ topą ar dar kur nors. Tiesiog norime kurti gražią muziką. Aš nežiūriu į tai kaip į biznį. Pradėdamas darbą turi galvoti, kaip viską geriau padaryti. Žiūrėti į kūrybą per piniginę prizmę yra negerai. Pirmaisiais mėnesiais „Empti“ bus tik investicija. Ko tikitės iš sugrįžimo? P.: Mano nuomone, po to, kai nulipome nuo scenos, geresnės popmuzikos Lietuvoje dar neatsirado. Kaip susikūrėte? P.: Paprastai, tiesiog „atėjo laikas pagroti“. Giedrė: Buvome pažįstami iš matymo ir pabandėme pagroti kartu. P.: Buvome trise. Po to vienas išpuolė, kitas išpuolė, o Darius tapo dizaineriu. Ir likome tik aš su Giedre. Kada ir kodėl iširo „Empti“? P.: Kartais norisi kažką pakeisti gyvenime, o tokio sprendimo – viskas, šitą reikalą užrišame visiems laikams, – niekada ir nebuvo. Su Giedre ir toliau bendravome. Tai kokią reklamą, tai dar ką nors sukurdavome. G.: Paskutinis koncertas buvo 2004 metais, „Forum Palace“. „Empti“ susikūrė devyniasdešimt trečiais, kaip viskas tada atrodė? P.: Labai jaunai (šypsosi). G.: Iki tol, kol atėjau į grupę, ji buvo tik instrumentinė. Buvau „Dogbones“ ir „Summerland“ vokalistė. Tada visi mes varėme roką. Ir „Empti“ irgi varė roką. P.: Dabar gal irgi roką pavarysim.

VYTUKAS ELLE DRIVER

„Empti“ – tai tokia grupė, kurios žmonės klausėsi devintam dešimtmetyje ir kuri savo veiklą sustabdė 2004 m. Nejuokaukime, visi žinome „Empti“. Hitas „Gera mylėtis“ buvo taip dažnai grojamas, kad keletas radijo didžėjų neištvėrė, o grupės muzikantus, nors jie patys tai neigia, gerbėjai nešiojo ant rankų. Šiandien grupės nariai jau nebe jaunuoliai. Giedrė – vis dar „Pieno lazeriuose“, turi šešiametę dukrytę ir jau daug metų moko kitus dainuoti. Paulius užsidarė įrašų studijoje ir kuria pačius įvairiausius muzikinius projektus: „Dubllicate“, „Bango Collective“… Be to, sukūrė muziką vienam filmui. Tad nelikus „Empti“ tiek Paulius, tiek Giedrė turėjo ką veikti ir taip. Beje, kartu sukūrė „Overtone“. Bet kažkas atsitiko, ko mums nepavyko išsiaiškint, o jiems nupasakoti, – po ketverių metų jie ima ir atsikuria. Ar tai bus šių metų geriausias sugrįžimas iš naujo?

Ar pradėti tada buvo lengviau negu dabar? P.: Ir dabar, ir tada pradėti sunku. Buvome jauni, neturėjome nė kapeikos, reikėjo gitaros, studijos, vadybininko ir t. t. G.: Iš viso tais laikais žodis vadybininkas buvo neaiškus. P.: Manau, buvo ir yra taip pat sunku kiekvienai pradedančiai grupei. Niekas nepasikeitė. G.: Na, tais laikais nebuvo vadinamųjų surogatinių grupių, sukuriamų, kai į laikraštį įdedamas skelbimas: „Kuriama grupė – reikalingos gražios mergaitės.“ Tokių dalykų nebuvo. P.: „Negražių nepriimam.“ Kada pirmas koncertas iš naujo? P.: Norėtume lapkričio pabaigoje, bet kol kas tikslios datos nežinome. Jau ruošiamės. Kaip vyksta ruošimasis? P.: Fantastiškai (juokiasi). O jeigu detaliau: ateini į studiją, pasidarai kavos, įsijungi kompiuterį, pasitikrini paštą ir pradedi ruoštis. G.: Vyksta repeticijos. Grosite tas pačias dainas? G.: Tos pačios temos, tik kitaip skambančios. Ir kaž-

kiek naujų. P.: Jeigu negrotume senų gabalų, tai gal nereiktų to vadinti „Empti“. Skambės kitaip, vis dėlto praėjo dešimt metų. Viską reikia perdaryt iš naujo. Savu laiku laimėjote daug apdovanojimų. Kokia jų reikšmė buvo tada? P.: Tada tai buvo stiprus įvertinimas, bet ir apdovanojimai buvo kito lygio. Dabar man baisu įsijungti „Bravo“. Kas bus jūsų konkurentai dabar, o kas buvo tada? P.: Sunku pasakyti, nes mes netaikom į tikslinę auditoriją. G.: Ir tada, ir dabar orientuojamės į gerą, švarią muziką. Ir mes visai nekalti, kad „Radiocentro“ debiutantų nominacijas gavom ir mes, ir „Delfinai“. P.: Nors „Empti“ yra popmuzika. O dabar popmuzikos scenoje karaliauja Bžeskas. G.: Tai visai kitas pasaulis, visai kitas gyvenimas. Mokei Justę „Jazzu“, grojote vienoje grupėje, kaip sutariate dabar? P.: Apmokei Justę Džiazų (juokiasi). G.: Gerai sutariame, neseniai buvau jos ir Leono koncerte. Kas pasikeitė iš techninės pusės, tada ir dabar? P.: Prieš penkiolika metų mano studija buvo rūsyje, o dabar ant penkiaaukščio stogo, iš kur matyti visas Vilnius. Tada turėjau vieną gitarą, dabar turiu devynias. Prieš dešimt metų ir kompiuteriai buvo kitokie, dabar nusiperki kompą, praeina pusmetis ir supranti, kad jau reikia naujo. Nors principas „kuo daugiau – tuo geriau“ nėra iš esmės teisingas, geriausia susirinkti reikalingiausius daiktus ir juos naudoti pagal paskirtį. Ar yra naujų atlikėjų, kuriuos užtikrintai galėtumėte įvardinti kaip perspektyvius? G.: Gerų grupių niekada nebus per daug. Jų visada trūks. P.: Žiūrint kur, Londone tik spėk rinktis. O šiaip tai „Magic Mushrooms“. G.: Justė su Leonu. P.: Nelabai stebiu, kas vyksta Lietuvoje. Kurie metai „Empti“ buvo geriausi? P.: Man tai visi geri buvo. Žinai, kaip yra sakoma „Buvau tusovkėje. Taip gerai, kad nieko neprisimenu.“ Aš ir šiaip truputį sklerotikas. G.: (juokiasi). Ar fanai eidavo iš proto? G.: Būdavo, kad paprašo parašo, bet po kojomis nepuldavo. P.: Buvau „pager’ių“ reklamoje ir mano atvaizdas važinėjo ant troleibusų. Tada gatvėje atsisukdavo. Peidž... ko? G.: Tai toks daiktas, kuris prieš mobiliuosius atsirado. Žinutėms siuntinėti. P.: Ir tai buvo prieš dešimt metų.

Reklama

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

ROKENROLAS

Galbūt ne veltui šiam numeriui pasilikau pasakojimą apie rugsėjo mėnesio susitikimą su skandalingiausia Didžiosios Britanijos grupe „Babyshambles“. Konkrečiau, keturių valandų pokalbį su grupės būgnininku Adamu Ficeku, spontanišką furšetą su grupės vadyba ir pačiu Peteriu Doherty. Ir nors Adamas, sukūręs naują solo projektą „Roses Kings Castles“ yra įdomus naujokas, kalba be perstojo sukosi link jo draugo Doherty nuodėmių. Baisu susirgti jo kulto liga. Su Adamu susitikome legendiniame „12 bar“, Londono Soho rajone. Ten jis tą vakarą grojo draugams. Interviu atlikome prie bažnyčios šalia baro. O paskui aš patikrinau, ar žmonės jį atpažįsta gatvėje. Beveik neklydau, žmonės centrinėje Charing Cross atsisukdavo ir mandagiai pasišnabždėdavo. Tiesa, per 5 minutes žingsniavimo iki automobilio niekas jo taip ir nepaprašė pasirašyti. Kaip tavo šeima pateko į Didžiąją Britaniją? Mano seneliai iš Lenkijos į Didžiąją Britaniją atvažiavo šeštame dešimtmetyje (pasakoja tardamas gal net taisyklingiau už princą Harry). Ne ne, aš nekalbu lenkiškai… ir Lenkijoje nebuvau, ir ten negrojau. O norėčiau... Bent jau kaip didžėjus ar vienas su gitara, nes „Babyshambles“ gali paprašyti per didelio honoraro… (Ir neatvažiuoti?..) Ha-ha, gal vėliau apie tai pakalbėkime… Turi visišką laisvę, kol Doherty įrašinėja solo albumą, bosistas Drew groja su nauju projektu „Mongrel“, o gitaristas Mickas pramogauja su Amy Winehouse… Man to reikėjo. Peteriui to reikėjo. Tiesą pasakius, visiems mums reikėjo. Po tiek būtų ir nebūtų koncertų… Įsivaizduok, susiruoši į festivalį, atvažiuoji iki oro uosto ir skambina Doherty… (Tai kas jam po galais nutinka, kad jis nuolat neatvyksta į savo koncertus?) Gal ir apie tai pakalbėkime vėliau...

PENNIE SMITH INGA NORKE

Jis Adam Ficek Groja būgnais su Peteriu Doherty grupėje „Babyshambles“ 3 iš 4 grojančių grupėje buvo suimti, 1 – ne kartą ir ne du Peter Doherty, sakoma, – būsima legenda, už Didžiosios Britanijos ribų geriau žinomas kaip nevykėlis, kurį mylėjo Kate Moss Adamo seneliai lenkai, abu tėvai gimė Didžiojoje Britanijoje Klijai – taip Adamą vadina fanai, nes… jis stengiasi, kad „Babyshambles“ neiširtų Adamas – Doherty priešingybė; nerūko, ką ir kalbėti apie kvaišalų vartojimą Sako, jam lengva laikytis atokiau nuo visų pagundų Kate Moss, pasak Adamo, yra puiki ir miela moteris, su kuria pats anksčiau daug bendravo Adamas baigė džiazo studijas Prieš tapdamas roko žvaigžde dirbo paštininku, muzikos mokytoju Jo ipod’e, kai susitikome, grojo „Noah and The Whale“ Rugsėjį Adamas išleido solo albumą „Roses Kings Castles“ Jį įrašė savo miegamajame Šiauriniame Londone Albumą ypač palaiko naujojo rokenrolo krikštatėviai „NME“ Lapkričio 3 išleista oficiali „Babyshambles“ istorija – knyga „Beg, Steal or Borrow“

Ar manai, kad žmonėms yra sudaromas netinkamas „Babyshambles“ įvaizdis? Tikrai taip. Visų pirma, kas mūsų gerai nežino, galvoja, kad visi mes narkomanai skandalistai. Tačiau tik Peteris turi problemų. Peterio bėda, kad jis turi potraukį pakalbėti su tabloidine žiniasklaida bet kuriuo paros metu... (o juk žiniasklaida, galima sakyti, kartu su juo eina miegoti ir keliasi)… O jie tuo pasinaudoja ir išpučia kokį nors bereikšmį skandalą. Tačiau lažinuosi, didžioji dalis, kurie skaito tabloidus ir žino jo viso gyvenimo istoriją, nežino nė vienos „Babyshambles“ dainos. O kaip tu patekai į grupę? Kai Peterį išmetė iš „The Libertines“, jis sukūrė savo grupę – „Babyshambles“. Taigi, man paskambino Patas Waldenas, tuo metu grojęs su Doherty. Buvo 2005 metų žiema. Jiems reikėjo būgnininko. Po pirmosios repeticijos, į kurią Peteris atėjo dešimčiai minučių, kitą dieną mes grojome „Brixton Academy“. Eidamas ant scenos nežinojau pusės dainų. Įtikink mane, kad „The Libertines“ – XXI amžiaus muzikos legendos. Bent jau man taip atrodo būnant čia, Londone. „The Libertines“ gyvavo trumpai, bet pamokė kitus, kad galima groti ir ne kaip „Oasis“, skirti amerikiečių ir anglų roko tradiciją. Nuskambės kaip klišė, bet jie išnaikino ribas tarp gerbėjų ir savęs:

net populiarumo viršūnėje grojo savo namuose (įsivaizduok, tu esi gerbėjas ir ateini pas muzikantą į namus, paklausyti jo koncerto, eina sau!), Peteris nuolat sėdėjo online, diskutavo grupės forumuose, atiduodavo savo įrašus ištikimiausiems gerbėjams anksčiau nei jie pasiekdavo leiblą (leiblas, aišku, siuto dėl to), jų gerais draugais tapo ne vienas fanas. Įsivaizduok, po eilinio savo teismo Doherty išeina ir apkabina atsakymo laukiančius gerbėjus, o ne sėda į juodą limuziną ir išvažiuoja (...ir net groja gerbėjų laidotuvėse, beje...). Bet didysis bum buvo ne tada... Tai tu supažindinai Kate Moss ir jį? Didysis bum buvo tada, kai Doherty pirmą kartą suėmė už įsilaužimą į draugo Carlo Barato namus, tada kalėjimas, dienoraščiai, iš karto po to Kate Moss gimtadienis, staigi jų draugystė… Toliau istoriją žino ir mano senelė. O kaip tavo solinis albumas „Roses Kings Castles“? Pats rašai ne tik muziką, bet ir žodžius… Taip, tačiau man svarbesnė muzika ir harmonija. Melodijos galia. Peteris koncentruojasi į tekstus, nuolat prie jų dirba. Jo tekstuose viskas yra išgyventa, asmeniška ir intensyvu. Mano muzikoje žodžiai nėra tokie svarbūs. Aš nesistengiu perspjauti Peterio. Ir aš – ne poetas. Vis tik po to, kai pagroji „Wembley“ stadione, turbūt sunku iš naujo tapti naujoku… O, „Wembley“ – žinoma, jausmas neapsakomas, kai į stadioną tavęs paklausyti ateina tūkstančiai žmonių. Bet man labiau patinka kamerinė aplinka, kai gali matyti žmonių spindinčias akis, todėl man nebaisu pradėti viską nuo nulio ir savarankiškai. Seniai kaupiau savo dainas, kol pagaliau ryžausi pats išleisti savo albumą. Ar sudėtinga Didžiojoje Britanijoje būti pastebėtam? Londone sudėtinga. Beje, tai supratau tik dabar, kai savarankiškai nusprendžiau išleisti solo albumą. Pabandžiau viską daryti pats. Ir žinok, nesvarbu, kad aš groju skandalingiausioje Britanijos grupėje, kad turiu gerbėjų ratą (jie kuria panašius puslapius kaip „ficekforever.com“), bet tik nuolatinės pažintys radijuje, televizijoje, muzikos prekių parduotuvėse, internetinėse parduotuvėse ir t. t. gali kaip nors tau padėti… Nežinau, ar norėčiau tai patirti dar kartą. Dėl visų susitikimų ir elektroninių laiškų rašymo visiškai nutolau nuo muzikos. Matyt, teks rasti vadybininką. Bet juk nori nenori atsirieksi gerbėjų nuo „Babyshambles“… Man „Roses Kings Castles“ yra tai, ką darė „The Libertines“ prieš penketą metų – pasiimi gitarą ir eini, groji bet kur, kur tavęs klausosi ir tavimi domisi – į įrašų parduotuves, mažas kavines ir panašiai. Man viską norisi daryti paprasčiau. Ir aš tikiu, kad „Babyshambles“ gerbėjai tikrai nepamėgs šios mano muzikinės veiklos dalies – nieko maištingo joje, – bet ir aš noriu pabandyti pagroti kitokiems žmonėms… (Bet ar tau patinka groti su „Babyshambles“?) Yra dvi mano pusės – viena maištingoji ir nekontroliuojama, kita – melodiška ir vieniša. Taip, patinka.

20 2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

ROKENROLAS

Tu jau ilgą laiką gyveni šalia live fast die young idilės … Taip, skamba idealistiškai, bet toli gražu taip nėra. Iš arti atrodo viskas kur kas blogiau. Ar iš labai arti? Ar po tiek laiko vis dar jaudiniesi dėl Peterio? (atmestinu tonu) Žinoma, kad jaudinuosi. Bet aš jau supratau, kad iš tiesų jis yra stiprus ir protingas žmogus ir galėtų susitvarkyti savo bėdas, bet... (... bet jis pabėgo net iš Tailando klinikos be dokumentų…) Dabar jis tikrai galėtų… Bet jam, matyt, taip patogiau. Jis yra nemiegojęs dešimt parų. Daktarai sakė, jo širdis sustos po septintos paros, bet Peteris nuėjo miegoti po dešimtos dienos ir pramiegojo dvi paras. Jei būtų kuriama antroji filmo „Live Forever“ dalis, kokius muzikantus išrinktum filmui? „The Libertines“ – būtinai, taip pat „The Strokes“, „The White Stripes“ ir „Coldplay“. Galbūt „The Killers“, bet čia jau mažesnės įtakos… Yra daug rokenrolo grupių, o tikrumo jose labai mažai. Kiek pamenu, atrodo nuo 1989 metų indie muzika iš rūsio nuėjo populiarumo keliu. Prasidėjo britpop kultas – „Blur“ ir „Oasis“. Dabar indie – „H&M“ ir „Topshop“. Koks tavo patarimas muzikos naujokams? Pavyzdžiui, lietuviams, norintiems prasimušti Londone? Po velnių, tai labai sunku (apgailestaujantis žvilgsnis ir tonas)… Ypač pakliūti į radiją… Siunčiau savo įrašus visoms Britanijos radijo stotims. Čia veikia ir asmeninės simpatijos: „O, Adamas iš „Babyshambles“, nekenčiu Doherty, atsiknisk ir tu“… ir tu negali su jais kovoti, o turi žaisti pagal taisykles. Ar dėl to, kad yra susidaręs vienas oligarchų ratas? Iš dalies taip. Bet žinau muzikantus, kurie turi įtakingų pažinčių, bet vis tiek niekur negali prasimušti. Todėl mano patarimas būtų aplink save kurti stiprų gerbėjų ratą (myspace, facebook, namų vakarėliai ir t. t.), noriai su jais bendrauti, palaikyti nuolatinį ryšį, savo lėšomis išsileisti albumą, parduoti jį sukurtam gerbėjų ratui. Tai turėtų padėti gauti finansavimą antram albumui. Nepatariu tik susikūrusioms grupėms eiti į įrašų kompanijas. Nebe tie laikai. O štai jau turint gerbėjus, kurie užtikrintai užpildytų koncertus, į kuriuos ateis pažiūrėti leidybininkai, – skamba rimčiau. Aišku, mqn tikrai pasisekė. Jei ne „Babyshambles“ honorarai, savo solinio albumo nebūčiau išleidęs, bet naujokams nebūtina leisti viso albumo...

O, tai dabar mane erzinsi. Juk žinai priežastį, kodėl ten negrojome. Nors spaudoje turbūt smulkiai apie tai nerašė… Peterio katei rytą prasidėjo gimdymas (jis jų turi apie 13). Mes jau jo laukėme oro uoste. Jis mums paskambino atsiprašė, pasakė, kad negali išvažiuoti ir palikti jos vienos. Dažnai būna taip, kad atsibundi su mintimi „o, bus puiku, noriu šiandien groti“ ir tada „jūs šiandien negrosite“, bet šitie nesusipratimai jau slopsta ir retėja. Priežastys būna įvairios… Bet Doherty dėl to niekas nebekaltina – jam tiesiog netyčia taip išeina ir mes žinome „tą netyčia“. Ar taip toli pažengė narkotikai? Nebūtinai narkotikai... Žinojai, kad vasarą Peteris atleido grupės vadybininkus. Mes visi jo klausėme „kodėl?“, bet tada jis juos vėl grąžino. Žinai, jis kartais klauso blogų žmonių patarimų, ir tai didžiausia jo bėda. Ar tau ramiau, kai jis būna kalėjime ar klinikoje? Iš dalies, matyt, taip. Iš ten jis grįžta su sąsiuviniu dainų, apsiraminęs ir pasiruošęs naujam etapui. Prisiminiau juokingą atvejį, kalbant apie žmogaus kultą, kai jį suėmė, nuvertė ant grindų, kad uždėtų antrankius… policininkas tuo metu paprašė, kad Doherty pasirašytų jo sūnui… Praėjus savaitei po pokalbio rytiniame Londone draugams ir ištikimiausiems gerbėjams grojo ir Doherty, solo. Adamas pasiūlė važiuoti kartu. Koncertas, aišku, vėlavo. Lauke ant šaligatvio sėdėjo stilingi Londono vaikiai, laukė. Užkulisiuose cigaretes traukė koncerto organizatorius. Peteris vėlavo jau tris valandas. Adamas užlipo ant scenos pagroti, pratempti daugiau laiko. Tuo metu užkulisiuose – įvairavo Doherty su gitara per petį (ne dėkle, aišku). Aukštas jis, be proto. Mandagiai su kiekvienu pasisvekino ir sulindo į grimerinę. Po amžinybės barškėdamas (neaišku nuo ko) išlėkė ant scenos. Jo vadybininkas Adrianas aiškino, kad jis – ne teisėjas ir negali jam dėl nieko priekaištauti. Pasirodo, kitu atveju Doherty su juo nedirbtų. Paklausiau, ar yra būdas jį sukontroliuoti, ateityje pakalbinti. Jis pasakė, kad tai neteisingas būdas dirbant su juo – kontrolė, – kad reikalai tvarkomi ne taip. Jis net mobilaus dažniausiai neturi. Galbūt šioks toks susitarimas dėl interviu neliks kyboti ore. O Adamas šalia jo tampa kuklesnis.

Kalbant apie oligarchus, norisi paklausti apie tavo politinius įsitikinimus… Turiu įsitikinimus, tačiau nenoriu apie juos kalbėti muzikoje. „Babyshambles“ – taip, yra politiški. Pavyzdžiui, mums už tai miesto valdžia uždraudė groti viename festivalyje Anglijoje. Dėl to bankrutavo festivalis. Tai korupcija. Ne kas kita. (Na, taip, pasinaudojote politine žodžio laisve gabale „Fuck Forever“...) Primink man dainos žodžius… O grįžtant prie tabloidinio klausimo, kodėl dažnai neįvyksta „Babyshambles“ koncertai? Pavyzdžiui, per festivalį „RockWerchter“?

Adam Ficek prie bažnyčios

Reklama

22 2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

Stung Meanchey yra Phnom Penh, Kambodžos sostinės, prieglobstyje, ir tai yra vienas didžiausių šiukšlynų toje pasaulio dalyje. Ten kasdien šiukšlėse rausiasi šimtai jaunų žmonių, nes vyresni arba jau mirę, arba nebeįstengia raustis, šiukšliarankioti, dirbti, – vadink, kaip nori. Visų jų kraujyje teka lėtos mirties priežastis – toksinės medžiagos, o į plaukus spaudžiasi metanas.

YAN SEILER

Jis Yan Seiler Iš Ženevos, Šveicarija Mėgstamiausi filmai – visi Q. Tarantino ir brolių Coenų Šiais metais suprato, kad užsidirbti iš fotografijos nėra paprasta Dirba darbą ofise, kur daug kompiuterių Kambodžoje išmoko džiaugtis, kad gimė Šveicarijoje

INGA NORKE

Iš Stung Meanchey neseniai grįžo vienos kapitalistiškiausių šalių – Šveicarijos – fotografas Yanas. Jam sunku kol kas aiškiai ir konstruktyviai kalbėti apie patirtį Kambodžos sąvartyne, bet sako, nuo tada jis tapo geresniu ir rūšiuoja atsakingiau.

Vaikai neina į mokyklas, ir, be abejonės, ateityje negaus normalaus darbo, todėl savo šeimas sukurs šiukšlynuose ir toliau ten gyvens. Norisi tikėti, kad visa tai yra laikina, bet priešingai, šiame šiukšlyne žmonės kiekvieną dieną vis giliau įleidžia šaknis.

Kaip nuvykai iki šiukšlyno? Y. S.: Taksi-motociklu.

nei miesto gatviniai – jiems neįdomūs narkotikai, klijų uostymas ir panašiai. Jie visada nori ką nors rasti. Tai žmonės, kurie pasaulyje yra bene labiausiai ignoruojami ir nepastebėti. O dauguma ten besitrinančių vaikų kasdien susižaloja užlipę ant metalo, stiklo, adatų…

O koks ten kvapas? Y. S.: Kai kurios šiukšlyno vietos man priminė Antrojo pasaulinio karo nuotraukas iš fronto. Iš pradžių maniau, kad užtrokšiu nuo kvapo, tačiau dar bjauresnis smogas, kuris kriste užkritęs visą šiukšlyną. Atliekų kalnas be perstojo dega. Ne paviršiuje, bet iš vidaus. Todėl vietiniai jį vadina Degančiu Kalnu.

Dauguma tų žmonių sąvartyne ieško to, ką galima būtų parduoti perdirbimui. Darbo diena sąvartyne prasideda trečią nakties ir tęsiasi iki kol sutemsta. Kai sekasi, per dieną jie uždirba (mūsų valiuta) vieną litą. Jei nesiseka, – perpus mažiau. Kaip kino žvaigždė, žengianti ant raudono kilimo, taip šiukšliavežis, įvažiuojantis į Stung Meanchey teritoriją, – intrigos momentas. Šiukšlyno žmonės ignoruoja šiukšliavežio signalus, perspėjančius juos pasitraukti, kol atliekos pilamos ant žemės. Taip išaiškėja, kas yra tikrieji Stung Meanchey drąsuoliai, – jie nebijo atsistoti po šiukšlių kriokliu ir susirinkti vertingiausias atliekas. Taip kasmet ten žūva po kelis vaikus.

Kiek laiko praleidai šiukšlyne fotografuodamas jo gyventojus? Yan Seiler: Ilgai ten neužsibuvau. Tik dvi dienas… Man ten net rankos ir kojos drebėjo. Nežinojau, kaip elgtis ir reaguoti. Tikiuosi niekada nepamiršti to, ką ten mačiau. Ypač sunku buvo žiūrėti į vaikus, lakstančius basomis kojomis po šiukšlių krūvas, kuriose voliojasi daugybė medicininių atliekų. Stovėdamas šalia jų jaučiausi bejėgis ir nenaudingas.

Ar tie žmonės ir gyvena tarp šiukšlių? Y. S.: Jie gyvena šalia visų tų šiukšlių, namuose, pagamintuose iš atliekų. Žemė ten yra užteršta taip, kad viršija kritinę užterštumo normą. Tų žmonių kraujyje teka daug sunkiojo metalo dalelių, iš šiukšlių dieną naktį kyla gamtinės dujos, kurių sudėtyje daugiausia yra metano. Šiukšlinėtojai nuolat skundžiasi galvos skausmais ir isteriškai kosėja. O iškosėja kone šiukšles. Koks rausimosi tarp atliekų tikslas? Y. S.: Jie sąvartyne ieško, ką galėtų parduoti. Ieškodami ką parduoti, jie randa sau maisto. Liūdniausia, kad žmonės atvyksta į Kambodžos sostinę iš mažų šalies miestelių tikėdamiesi rasti darbą. Tačiau galiausiai atsiduria šiame šiukšlyne. Žmonės knisdamiesi po šiukšlynus ir pardavinėdami radinius gauna daugiau pinigų nei tie, kurie dirba ryžių laukuose.

Kokie tie žmonės iš šiukšlyno? Y. S.: Jie vargsta, tačiau išlieka draugiški. Man širdis daužėsi, kai juos fotografavau. Vaikai kitokie

Ar tarp jų galioja kokia nors hierarchija? Y. S.: Taip, priklausomai nuo to, kiek jie moka šiukšlyno vyriausiajam, jie gali rinkti vertingesnius daiktus. Tie, kurie negali mokėti, eina rinkti vertingų šiukšlių po tų, kurie yra sumokėję. Kitaip tariant, pirmumo teisės hierarchija. O ar yra ten meilės? Y. S.: Taip, šiukšlyno žmonės irgi kuria šeimas, gimdo vaikus, apsikabina, pasibučiuoja tiesiog šiaip sau, be progos. Ar darysi daugiau galerijų iš šiukšlynų? Y. S.: Norėčiau ten vėl kada nors grįžti ir parodyti, kaip jie gyvena savo šiukšlių namuose. Kol kas mano nuotraukų istorija nėra baigta. Beje, Stung Meanchey jau kitais metais uždaro. Ir kas tada atsitiks tiems žmonėms? Y. S.: Tie žmonės nebeteks savo pragyvenimo šaltinio. Juk geriau toks negu jokio. Ar kaip?

Reklama

Naujos „Mango“ parduotuvės atidarymas // „Panorama“, Vilnius „Blue Sesions: Kevin Saunderson“, 22.00 // „Gravity“, Vilnius „Suicide DJs“ albumo „Animation“ pristatymas // Kauno Valstybinis dramos teatras

Filmas „Paguodos kvantas“ // Kino teatrai

„Vilnius Mama Jazz: Bill Frisell“, 19.00 // „Utenos“ arena, Vilnius

„Lietuvos dailė 08. Fotografija“ // ŠMC, Vilnius

Spektaklis „Hitleris ir Hitleris“, 18.00 // Kauno kamerinis teatras „Nokia Trends Lab“, 22.00 // „Lietuvos Ryto“ arena, Vilnius „Livestep2: Benny Page“, 22.00 // „Havana Social Club“, Vilnius

Opera „Pajacai“, 19.00 // Kongresų rūmai, Vilnius

Filmas „Perpetuum Mobile“ // Kino teatrai

„Fojė: Kalba ir erdvė pasienyje“ // ŠMC, Vilnius

„ARTradimai“ // „Kultūrpolis“, Klaipėda

„Amenų broliai: Klute“, 22.00 // „Gravity“, Vilnius

„Aljansas3/improvizacijos: Jing Yang“, 19.00 // Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

Filmas „Vicky Cristina Barcelona“ // Kino teatrai

Jean-Michel Jarre koncertas, 20.00 // „Siemens“ arena, Vilnius

Paroda „Pasroviui“ // Galerija „Aukso pjūvis“, Kaunas

„Tarptautinis audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalis „tarp“, 20.00 // „Satta“ baras, Vilnius „Pacha“ gimtadienis su Chris Lake, 22.00 // „Pacha“, Vilnius

„De Phazz“ koncertas, 22.00 // „Balsas.lt“ („Forum Palace“), Vilnius

Festivalis „Scanorama“ // Kino teatrai

„Minimal Mondays“, 20.00 // „Funky Munky“, Vilnius

Baletas „Romeo ir Džiuljeta“, 18.30 // Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Stiklo meno paroda „Vitrum Balticum“ // Keramikos muziejus, Kaunas

Filmas „Meno pinklės“ // Kino teatrai

„Sutemos LIVE“, 22.00 // „Gravity“, Vilnius

11/1208

Spektaklis „Lietuvos diena“, 19.00 // „Domino“ teatras, Vilnius

21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 01 02 03 04 05

Jurgos gyvo garso koncertas, 20.00 // „Balsas.lt“ („Forum Palace“), Vilnius

KALENDORIUS

06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20

Žmogaus teisių festivalis „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ // P. Domšaičio galerija, Klaipėda

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

Kaip tapai freeganu? Metęs darbą trumpam palikau Londoną ir iškeliavau į Aziją. Keliaudamas pradėjau gyventi paprasčiau. Azijoje dirbau kaip savanoris. Dažnai spauda praleidžia svarbiausią freeganizmo teorijos dalį – tai nėra tik nemokamai pasiimti, bet ir duoti nemokamai, dalintis. Jei aš, pavyzdžiui, metus nenaudoju kurio nors daikto, vadinasi, jis man nereikalingas, ir aš jį atiduodu tam, kam jo reikia.

Turėti mažiau – reiškia gyventi laisviau, – tokiu principu vadovaujasi didžioji dalis pasaulio freeganų. Freeganizmas – tai alternatyvus gyvenimo būdas, kai esi nepriklausomas nuo pinigų. Tiksliau būtų pasakyti, – pinigai nėra tikslas. Tačiau tai neturi nieko bendro su badavimu, nepritekliumi ir skurdu. Freeganai tiesiog bando sustabdyti pasaulio destrukciją. Paprasčiausias pavyzdys geresniam šio gyvenimo būdo supratimui: sirgdamas sloga freeganas naudos medžiaginę nosinaitę ir verčiau išsiplaus ją prisnargliavęs, o ne kaskart šnirpš į vienkartines nosines… Maisto ieškos ne perkrautose supermarketų lentynose, o galiniame maisto parduotuvės kieme, konteineriuose… Kadangi freeganams nėra vieno aiškaus apibrėžimo , verčiau siūlau paskaityti pokalbį su vienu tobuliausių (nors jis pats taip nemano) freeganų pavyzdžių – Alfu iš Londono. Lietuvoje kol kas tokių radikalų nematyti, nors tai nereiškia, kad jų visiškai nėra.

Iš kur gauni maisto? Juk neprašai išmaldų… 90 procentų viso maisto, kurį valgau, yra iš prekybos centrų, tiksliau, iš galinio prekybos centro kiemo. Iš šiukšliadėžių. Viską, ką randu ir pasiimu, yra šimtu procentų skanus, valgomas, neišpakuotas maistas, kurio net galiojimo laikas nėra pasibaigęs. Kasmet šeimos Didžiojoje Britanijoje išmeta 10,2 mlrd. kilogramų valgomo maisto. Ar legalu knistis prekybos centrų šiukšliadėžėse? Praktiškai – taip. Jei tu ką nors išmeti, vadinasi, tu to atsisakai. Tačiau teoriškai prekybos centrai, išmetę šiukšles, vis dar turi teisę į jas. Aš asmeniškai niekada neturėjau reikalų su teisėsauga už šiukšlių vagystes. Juk kapitalistinės šalys išnaudoja kitų šalių žemę, kad užaugintų sau maisto, kurį vėliau mes išmetame. Todėl jei prekybos centrai ir turėtų teisę apskųsti freeganus, kurie krapštosi galiniuose prekybos centrų kiemuose, jie to nedaro. Visi žino, kad toks konfliktas, iškilęs į viešumą, prekybos centrams nepadarytų jokios reklamos. Tai turi prasmės etiniu ir racionaliuoju lygmeniu. Kaip dažnai eini į maisto parduotuvę? Tikrai ne kasdien, kai užsinoriu valgyti. Einu ten panašiai kaip kiti žmonės eina į prekybos centrus pirkti maisto – kartą ar du per savaitę.

Ką tuo metu paaukojai? Iki 1999 metų dirbau rinkodaros direktoriumi vienoje dizaino įmonėje. Atlyginimas buvo geras, gyvenau erdviame bute Londone, naktinėdavau su draugais, rytais vėl eidavau į darbą… Jo esmė – manipuliuoti žmonėmis ir įtikinti juos įsigyti tai, ko jiems visai nereikia. Kaip supratai, kad tau laikas kažką savo gyvenime keisti? Po darbo aš dažnai jausdavausi blogai, bet ilgai nesupratau, kad vienintelė to priežastis ir buvo tai, kad nekenčiau savo darbo. Supratau, kad tame darbe mane laiko vienintelis dalykas – baimė. Ko bijojai? Bijojau, ką pagalvotų žmonės, jei mesčiau darbą. Bijojau, kaip į tai reaguos mano šeima. Ir, aišku, bijojau būti finansiškai nesaugus. Tačiau 1999 m. įveikiau savo baimes ir mečiau tą darbą… Taip, nuo to laiko daugiau nebedirbu už pinigus.

Pravdarchyvas

Kada metei savo paskutinį darbą ir tapai freeganu? Freeganu tapau anksčiau nei pradėjau save taip vadinti. Su šiuo terminu susidūriau tik prieš penketą metų. O radikalius pasikeitimus savo gyvenime įvykdžiau prieš devynetą metų.

Inga Norke

Jis vardu Alf Iš Londono Baigė eksperimentinės psichologijos studijas Oksfordo universitete 1999 m. metė darbą rinkodaros srityje Nuo tada gyvena asketiškai, beveik visiškai nenaudodamas pinigų Toks gyvenimo būdas vadinamas freeganizmu

Ar visada eini į tuos pačius supermarketus? Taip, dažniausiai turiu tris keturias vietas, kur einu ieškoti maisto. Kai kuri nors užsidaro, ieškau naujų vietų. Didžiojoje Britanijoje tikrai nėra sunku surasti parduotuvių, kuriose nuolat būna maisto išmetimui. Mes kalbame apie milijonus kilogramų išmetamo gero maisto vien Londone. Kada paskutinį kartą ėjai susirinkti maisto? Prieš kelias dienas. Radau daug gėrio – vaisių, daržovių, uogų, konservų, coca-colos ir netgi mėsos. Kai kurie freeganai jos nevalgo. Tačiau aš valgau, nes, mano nuomone, išmetama mėsa yra gyvūno bereikalingas eikvojimas. Taip pat praėjusį kartą prie prekybos centro radau išmestus skalbimo miltelius, minkštiklį – žodžiu, ten randu viską, ko man reikia. Galbūt esi geriausias freeganiško gyvenimo pavyzdys… Freeganui nėra tobulumo ribų. Svarbu būti tvirtam. Kuo tvirtesniam. Kiek freeganų yra Londone? Nežinau. Ir esu laimingas, kad nežinau. Freeganizmas nėra jokia organizacija ar klubas. Tai gyvenimo būdas. Vienas mažiau freeganiškas, kitas daugiau. Ar tavo draugai taip pat yra freeganai? Taip, dauguma mano draugų yra daugiau ar mažiau freeganai.

Kas tave neramina labiausiai? 1,6 mlrd. pasaulio gyventojų kenčia dėl maisto trūkumo, o 1,2 mlrd. žmonių – dėl nutukimo. Freeganai yra nuolatiniuose apmąstymuose, kaip padaryti taip, kad ir tau, ir kitam žmogui būtų gerai. Taip pat gerai. Ne, su komunizmu tai nieko bendro neturi. O kur tu gyveni? Dauguma freeganų gyvena skvotuose… Gyvenu namelyje ant ratų. Jį turiu dar nuo tada, kai negyvenau freeganiško gyvenimo būdo. Autobusiukas yra varomas aliejumi, kurio gaunu kiekviename greito maisto restorane. Tas aliejus dažniausiai būna jau panaudotas, po bulvyčių skrudinimo ir panašiai, tačiau jį galima puikiai naudoti kaip kurą. Tai gal turi nuolatinę aikštelę, kur stovi tavo autobusiukas? Ne, aš nuolatos kelyje. Priklauso, kiek aliejaus gaunu, tiek važinėju. Penkioms mylioms užtenka vieno litro. Neseniai grįžau iš Airijos. Ten prabuvau tris mėnesius. „McDonalde“ gavau 150 litrų panaudoto aliejaus – ta proga ten ir važiavau. Ką tu sakai atėjęs į „McDonaldą“? Nepasakoju jiems savo istorijos, bet trumpai pasakau, kas yra freeganizmas, pasisakau, kad bandau gyventi kuo mažesnėmis sąnaudomis. Dauguma žmonių tai puikiai supranta ir su malonumu atiduoda jiems nebereikalingą aliejų. O tau, pavyzdžiui, niekada netenka autobusiuko remontuoti? Taip, buvo, kad reikėjo jį taisyti. Tuomet aš pirkau padėvėtas detales. Bet tai vienetiniai atvejai. Aš vis tiek labai riboju pinigų vartojimą mainais už ką nors. Tai tu niekada už nieką nemoki? Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą liečiausi prie pinigų. Iš prieš dešimt metų darbe uždirbtų santaupų nusipirkau kompiuterį, nes nebenoriu skaityti laikraščių. Londone nemokamos spaudos problema yra milžiniška. Kiek išleidi pinigų palyginti su tuo laiku, kai dirbai? Apie du procentus visų mano ankstesnių išlaidų, kai gyvenau vartotojišką gyvenimą. Ar tu niekada neini į barą ar diskoteką išgerti ir pasilinksminti? Aš mieliau būnu su draugais gamtoje. Mėgstu bėgioti, plaukioti, groti gitara. Žinoma, kartais nueinu ir į diskotekas. Juk ne visur būtina už tai mokėti. Gal tu vis dėlto esi neohipis? Taip, freeganizmas kažkuo panašus į hipių judėjimą, tačiau taip pat ir labai skiriasi. Hipiai norėjo gyventi linksmai, jų judėjime nebuvo jokios disciplinos. Freeganai, pagalvosi, irgi turi daug laiko, tačiau, manau, reikia nemažai valios ir savidisciplinos, kad pats suorganizuotum savo laiką. Tada pajunti tikrąją laisvę. Koks tavo pagrindinis dienos užsiėmimas? Aš kalbuosi su žmonėmis visur ir visada.

38 2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

O ar vis dar įsimyli? Turi omenyje moteris? Paskutiniai rimti santykiai su moterimi nutrūko prieš aštuonis metus. Mes jau būtume lyg ir apsivedę, bet aš nusprendžiau… aš ne gėjus, tikrai ne… kad man ir jai bus geriau, jei išsiskirsime. Tada aš jau buvau nusprendęs, kad nebenoriu būti toks, kokį ji mane pažino.

ką nors bent truputį pakeisti ar bent jau sulėtinti didžiosios pasaulio katastrofos neišvengiamumą. Pamatysi, kitas dešimtmetus bus lemiamas. Vadinasi, vien rūšiavimo neužteks… Taip, rūšiavimas yra būtinas, tačiau reikia save dar labiau suimti į rankas.

Reklama

O kaip dabar, gyvenant tokį gyvenimo būdą, vystosi intymioji santykių pusė? Aš vis dar myliu moteris. Dauguma jų yra mano draugės, mus sieja platoniška meilė. Tačiau kaip ir kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime, taip ir manajame būna visko… Ar vis dėlto norėtum kada nors vesti? Jei sutikčiau tokią pat radikalią moterį kaip aš, kuri būtų patenkinta gyvendama tokį gyvenimą, kokį aš gyvenu – kodėl gi ne? Bet aš suprantu, kad tokių kol kas nėra daug. Taip, ne per daugiausia… O kaip tuomet vaikai? Ar būtum patenkintas, jei baigtum savo gyvenimą be jų? Taip, bet tai mano pasirinkimas. Aš žiūriu į pasaulį, matau jame daug problemų ir savanaudiškumo… Nežinau, ar pats norėčiau į tokį pasaulį paleisti naują gyvybę. Kaip manai, ar dar įmanoma ką nors pakeisti šiame pasaulyje? Per pastaruosius šimtą metų mes iš tiesų padarėme rimtą žalą pasauliui. Ir kol kas viskas eina tik blogyn. Turėtume imtis radikalių priemonių, norėdami

Ar priklausai kokiems nors socialiniams tinklams? Pavyzdžiui facebook.com? Ne, nes manau, kad tai nėra visiškai saugu. Priklausydamas socialiniams tinklams tu gauni apčiuopiamą naudą (draugų kontaktai ir pan.), tačiau dažniausiai nematai blogosios to pusės. Su tokių tinklų pagalba tavimi nesunkiai galima manipuliuoti. Ar nemanai, kad skaitytojai pagalvos, jog esi keistas žmogus? Manau. Jei prieš penkiolika metų būčiau susidūręs su tokiu žmogumi, koks esu dabar, matyt, net nebūčiau norėjęs su juo susipažinti. Tada aš buvau ambicingas ir konkurencingas. Tačiau dabar nebijau jokių nuomonių apie save. Viena didžiausių problemų yra ta, kad žmonėms svarbu, ką apie juos galvoja kiti. O ką tavo šeima galvoja apie tave? Kaip tik šiandien manęs aplankyti atvažiuoja mama. Mes gerai su ja sutariame. Ji gyvena kitokį gyvenimą nei aš, turi savo įmonę… Tačiau ji gerbia mano pasirinkimą (ne nuo pat pradžių, tiesa), o aš – jos. Ji kartą net ėjo su manimi ieškoti maisto į prekybos centrų galinius kiemus. Ir buvo nustebusi, kiek visko prisirinkome.

40 2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

gatvės ir galės ramiai sėdėdama prie stalo naudotis lietuvių kalbos žodynais – fraziologizmų ir kitais. Kai kurie jos tekstai parašyti ant pieniško šokolado popierėlių. Kokius penkiasdešimt kartų klausiau Olgos, kodėl ji atsidūrė gatvėje. Istorija tokia: – Prieš dvejus metus važiavau traukiniu į Vilnių. Didelėje rankinėje vežiausi penkiasdešimt tūkstančių litų. Išlipusi stotyje užmigau. Atsibudusi neberadau pinigų. Iš karto supratau, jog visi ten buvę žmonės – pasamdyti, kad mane apvogtų. Kreipiausi į teismą. Dabar vyksta tyrimas. Kaltininkas jau sėdi kalėjime ir turi man išmokėti pavogtus pinigus. Daugiau aš negaliu nieko pasakoti, nes dar vis vyksta tyrimas. Jau įvyko labai daug teismų, bet jie mane vis siunčia pas antstolius. Aš netikiu, kad antstoliai ne tame pačiame pastate kaip ir teismas. Juk tai beveik tas pats. Jie priklauso teismui, ar ne? Daugiau Olga nieko nepasakoja – tai slapta tyrimo medžiaga. Dėl tos pačios priežasties, kad, neduok Dieve, kam nors papasakotų per daug, ji nesikreipia į jokius gimines ir pažįstamus. Į „reabilitacijos kliniką Valakampių miške“ (psichiatrinė ligoninė), kaip jai siūliau, irgi važiuoti negali.

Iš jos tikėjomės visko – kad ji bus agresyvi, nekalbės lietuviškai arba galbūt net iš viso nekalbės, kad maišuose ji nešioja medicinines atliekas ir kitas šlykštynes, kad ji nuolatinė minkštasienių ligoninių pacientė... Suklydome. Olga, toks jos vardas, neprašo išmaldos, negeria alkoholio, nebendrauja su kitais benamiais, nevagia ir nerūko. Ji taiki ir naivi, truputį paplaukusi, šeštą dešimtmetį gyvenanti moteriškė iš Šiaulių. Dvejus metus Olga gyvena tik iš gerų žmonių malonės gatvėje. Praeiviai ją sušelpia maistu (labai mėgsta šokoladą) ir drabužiais. Vykti į nakvynės namus maiš(t)ininkė kategoriškai atsisako. Pasak jos, ten nakvoja tik recidyvistai, vagys ir narkomanai. Tad ji mieliau renkasi miegą gatvėje.

Olgos mokiniai važiuodavo į dainų dainelės konkursą. Pati Olga prie pianino nesėdėjo dvejus metus, tačiau kūrybos neapleido. Vienas iš juodo polietileno maišų slepia tvarkingai surūšiuotus sąsiuvinius. Juose rusiški eilėraščiai popdainoms. Olga per mūsų pokalbį vis kartojo, jog jau yra beprarandanti šansą atgauti pinigus, tad vienintelė galimybė išbristi iš gatvės – parduoti dainas gražiems popdainininkams. – Pavyzdžiui, Zvonkė, – taip, Zvonkė, Olga žino visas žvaigždes ir net tai, kad Britnė galvą nusiskuto, – yra graži moteris… Nežinau, kaip jai sekasi su repertuaru, kiek ji gali perdainuoti kitų dainas ir kopijuoti... Jau ne vienas žmogus man sakė, kad Lietuvoje trūksta gerų rusiškų dainų… Olga mokėsi rusų mokykloje, todėl tekstus rašo rusiškai. Sako, jog rašys lietuviškus tada, kai išbris iš

Nerijus Grizickas, Valentinas Klimašauskas

Vilniuje visi ją žino – moteriškę, kuri tamposi maždaug šešiolika maišų turto. Po vieną nutempia kelis žingsnius į priekį – taip ji jau porą metų juda po miestą. Neretai vakaroja prie Lukiškių aikštės, ten laukia ryto... kai priešais esančiame Aukščiausiajame teisme jai grąžins penkiasdešimt tūkstančių litų.

Ponia Olga kadaise buvo pianino mokytoja. Kai nemokydavo vaikų per pamokas, įrašinėjo miuziklą vaikams pagal Brazdžiono eiles. Sako, apie meškiuką jos buvo. Olga domėjosi ir džiazu, ir klasikine muzika. Ji nemeluoja, mat paminėjo pačius kiečiausius klasikus ir džiazo muzikantus, kaip Geršvinas ar Geniušas. Taip pat pasiskundė, jog turėjo knygą apie rokenrolo istoriją, bet ji liko Šiauliuose ir turbūt „tie niekšai“ ją, kaip ir daugybę kitų jos daiktų, išmetė.

Nerijus Grizickas

Gyvenamoji vieta Gedimino pr., prieš tai – Šiauliai Buvo pianino mokytoja, jos mokomi vaikai dalyvavo „Dainų dainelėje“ Dabar po miestą keliauja su šešiolika savo maišų žingsnis po žingsnio juos perkeldama Labai mėgsta pienišką šokoladą ir kakavą renkasi mieliau nei latte kavą Gyvena rašydama rusiškas eiles ir laukdama teismo Svajonė parduoti nors vieną tekstą tikram muzikantui. Pavyzdžiui, Zvonkei Nors vertina maestro Petrą Geniušą, bet anksčiau klausėsi ir Olego Gazmanovo

– Aš ten važiuočiau tik tuo atveju, jei mane ten saugotų po šimtu spynų. Jie gali kėsintis mane nužudyti, kad iš teismo gautų mano pinigus. Jokiais apsaugos darbuotojais aš irgi netikiu. Kai pernai stoties sandėliuose laikiau savo daiktus, apsauga juos ir padegė… Turbūt visiems įdomu – kas yra Olgos maišuose. Ogi ten yra keletas šiltų drabužių, vandens buteliai, popieriai ir kiti gatvėje užgyventi daiktai. Tačiau maišų savininkė vengia juos atrišti ir parodyti. Mat kai paskutinį kartą ji taip padarė, tą pačią naktį vienas maišas su džinsais ir paltu buvo pavogtas. Taip pat buvo pavogti ir jos dokumentai, kad ji yra kvalifikuota pianino mokytoja. – Dabar kokia nors moteris, pasidirbusi mano kvalifikaciją, gali važiuoti į užsienį ir ten dirbti mokytoja. Jūs įsivaizduojate? O dar, man sako, kad jeigu sugalvos, ji gali mane nužudyti ir tada, apsimetusi mano dvyne, iš teismo atsiimti mano pinigus. Tiesą pasakius, nei apie maišus, nei apie teismą Olga noriai nekalbėjo. Vos rasdavusi progą, ji prašydavo ją supažindinti su Lietuvos estrados žvaigždėmis. Savo eilių kokybe tikinti Olga turi įvairiai auditorijai skirtų tekstų. Dažniausiai juose minimas miesto gyvenimas, čigonų aistros, paleistuvavimas, tam tikros Vilniaus kavinės, klubai („GWC“ ir kiti), drabužių parduotuvės (pavyzdžiui, „Zara“, „Flagman“, „Mango“ ir pan.) ir restoranai. Moteriškė niekam nekenkia, tik sau. „Greitoji pagalba“, išsiaiškinę, kad Olga negrasina nusižudyti ir nepuola praeivių, pasakė, kad tai ne jų bėdos, o aš neturiu teisės spręsti, kas išprotėjęs, o kas dar ne. Pasiūlė jai keliauti į nakvynės namus… O jūs jau žinote, ką Olga mano apie nakvynės namus. Vėliau pasitelkęs šiaulietiškas pažintis išsiaiškinau, kad... (tęsinys www.pravda.lt)

42 2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

Ace‘ o muzikiniuose vaizdo klipuose: popierinė Paris Hilton valgo popierinius dangoraižius, Sebastian Tellier žongliruoja mikrofonu, užsimušusi nuotaka su plastmasiniu krauju, muzikantai, kurie rūšiuoja didžiulę krūvą dražė saldainių pagal spalvas, stato pilis iš cukraus kubelių, o po to jas degina, mediniai žmogaus modeliukai, kuriuos dailės studentai naudoja eskizavimo pamokose, šoka breiką ir mylisi akvariume, sintetinės gražuolės su latekso maudymosi kostiumėliais prisikemša maisto ir tampa be sustojimo vemiančiomis baidyklėmis, kosmoso gyventojai atvyksta į žemę ir mindo pastatus, miesto gatvėse vyksta kosminių gigantų kovos... Ace’ą Nortoną prancūzų žurnalai pravardžiuoja „Amerikos Micheliu Gondry“. Į tai pastarasis reaguoja solidžiai ir oriai: „užaugau su jo vaizdo klipais, jis labai talentingas.“ Ace’ui brangiausia nuotrauka gyvenime yra būtent su „Miego mokslo“ kūrėju Gondry. Šiam amerikiečiui jau labiau trisdešimt nei dvidešimt, bet jis atrodo šešiolikos, o kai pats sau vienas kavinėje prunkščia iš mintyse susikurtų situacijų – penkiolikos. Prieš pernai metų Helovyno šventę sakei, jog būsi viesulas – užsidėsi kombinezoną, prisiklijuosi mažų plastikinių žmogeliukų ir fermos gyvūnų, o tada beliks tik suktis. Kas būsi šiemet? Jeigu atvirai, nesu tikras, ar būčiau sugebėjęs įkūnyti viesulą... Bet vakar kaip tik ėjau pro Helovyno parduotuvę ir pamačiau maldininko kostiumą. Tada pagalvojau – o ką, jei maldininkas akintų žmones kilnodamas sutaną?

Šiuo metu planuoji ilgametražį filmą. Koks tai bus žanras? Aš labai džiaugiuosi, kad pagaliau peršokau į kitą lygį. Šiuo metu dirbu su trimis scenarijais. Visi trys labai skirtingi. Tad jums teks palaukti kurio nors vieno. Turbūt esi iš tų žmonių, kurie mąsto vaizdais. Be to, turi beprotiškai lakią vaizduotę. Ar tau nebūna taip, jog įsivaizduoji juokingą vaizdą ir pradedi iš jo juoktis, gąsdindamas aplinkinius. Taip, man taip būna nuolatos. Vakar vienas vakarieniavau kavinėje ir šalia sėdėjo mama su kūdikiu kėdutėje. Ji žaidė su juo slėpynių, užsidengdama veidą, o tada parodydama mielą grimasą. Negalėjau nustoti juoktis, kai pagalvojau, kaip viskas atrodytų, jei mama atidengusi rankomis veidą, vietoj to, kad būtų labai miela, žviegtų ir darytų ką nors netikėto. Neseniai kalbinome James’ą iš „Simian Mobile Disco“ (www.pravda.lt). Jis sakė, kad tau davė absoliučią laisvę kurti jų muzikinį vaizdo klipą. Kada smagiau, – kai muzikantai daug kišasi į procesą ar kai nesijaudina ir nekontroliuoja to, ką tu darai? Kai kurie muzikantai labai įsitraukia į klipų kūrimą, kiti tavimi pasitiki ir visai nesikiša. Abiem atvejais klipo gamyba turi savo privalumų ir trūkumų. Nors, tiesą pasakius, geriausias rezultatas būna tada, kai tau duoda absoliučią laisvę. Ar žmonės tave atpažįsta Los Andžele? Dar nė karto gyvenime manęs niekas neprašė autografo. Dauguma netiki, kai sakau, kad esu režisierius. Aš labai jaunai atrodau. Viename straipsnyje tave pavadino amerikietiškuoju Micheliu Gondry. Ką tau reiškia ši asmenybė? Aš užaugau žiūrėdamas jo vaizdo klipus, jis turi išskirtinę genialią vaizduotę. Kas tavo krepšyje? Kompiuteris, užrašų knygutė, rašikliai ir cigaretės.

Marla Aufmuth

Ar kada nors esi dirbęs ką nors be režisūros? Buvau indų plovėju restorane (Bus boy).

Elle Driver

Jis Ace Norton Veikla režisierius Iš Venecijos (Amerikoje) Žymiausi klipai „Bloc Party“ – Flux ir Mercury, „Simian Mobile Disco“ – Hustler, Sebastien Tellier – Divine ir Ritournelle, „Cold War Kids“ – Hospital Bed, „Death Cab for Cutie“ – Somebody you will be loved, Norah Jones – Sinkin Soon ir Thinking about you ir t.t. Myli atlikėją Beck, tikisi kada nors jam ką nors sukurti 10 metų Ace nuo tėvų gavo dovaną – 8 mm kamerą 17 metų pradėjo mokytis prestižinėje kino mokykloje Dar būdamas vaikas nufilmavo virš 200 trumpametražių filmų 23 metų pradėjo dirbti tarptautinėje kino kompanijoje „Partizan“

Kai pradėjai režisuoti, tau tekdavo nelegaliai dirbti universiteto, iš kurio tave išmetė, montažinėje. Šiandien tikriausiai turi savo montažinę. Na taip, po to, kai mane išmetė, įsliūkindavau į animacijos skyrių ir kurdavau savo trumpus filmukus ir muzikinius vaizdo klipus. Kadangi vis dar turėjau studento pažymėjimą, niekas neišvarydavo. Netgi dabar, kai biudžetai klipams didesni, aš daug ką darau ne visai teisėtai, vadovaujuosi principu „atbėgai ir filmuok“. Be jokių susitarimų ar leidimų. Pavyzdžiui, viskas vaizdo klipe Sebastien Tellier „Divine“ nufilmuota tokiu būdu. Rizika filmavimą padaro įdomesnį.

Jei atvirai, labiau didžiuojuosi, kad mano klipą uždraudė.

Tavo tėvas – taip pat režisierius… Kaip jis reaguoja į tavo darbus ir norą dirbti toje pačioje srityje? Jis visada nuo to mane saugojo. Jis žino, koks gali būti nepastovus ir neįvertintas tavo darbas kino industrijoje. Po to, kai prisijungiau prie „Partizan“ grupės, jis mane ėmė labiau palaikyti. Ką pagalvojai, kai pirmą kartą išgirdai gabalą „Divine“? Pagalvojau, kad tai geriausia mano girdėta daina per visus metus. Ši daina dalyvavo „Eurovizijos“ konkurse, ta proga tavo klipą pamatė visa Europa, ar tau tai smagiau, nei faktas, jog vaizdo klipas „Simian Mobile Disco“ – „Hustler“ buvo uždraustas?

Ace’as filmuoja „Bloc Party“ klipą „Flux“

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

EKO

Į STIKLUI skirtą konteinerį GALIMA mesti: - butelius; - stiklainius; - kitus nereikalingus stiklo indus; - stiklo duženas. (Stiklo tarą išplauti; popierinių etikečių pašalinti nebūtina.)

Į STIKLUI skirtą konteinerį NEGALIMA mesti: - porceliano duženų; - keramikos šukių; - veidrodžių; - elektros lempučių; - dažais ir tepalais užterštos taros; - ampulių; - armuoto stiklo, stiklo lakštų, kristalų; - automobilių langų stiklų.

Skirtingų spalvų konteineriai jau kurį laiką stovi Lietuvos gyvenvietėse, tačiau ar mes tikrai visi žinome, ką ir kur mesti? Deja, dar daugeliui vartotojų rūšiavimo abėcėlė nėra žinoma, todėl „Pravda“ bandys užpildyti šią spragą. Smagaus rūšiavimo!

Į POPIERIUI skirtą konteinerį GALIMA mesti:

Į PLASTIKUI skirtą konteinerį GALIMA mesti:

- laikraščius; - žurnalus ir kitus spaudinius (gali būti su sąvaržėlėmis, lipnia juostele); - lankstukus, vokus, skrajutes, spaudos ir rašomąjį popierių, knygas be kietų viršelių; - kartonines dėžutes; - gofruoto kartono dėžutes; - pakavimo popierių. (Popierius turėtų būti švarus ir sausas, dėžutes reiktų išlankstyti.)

- bet kokią gėrimų pakuotę; - plastikinius PET, HDPE, LDPE, PP butelius (nuo mineralinio vandens, vaisvandenių, vandens, alaus ir pan.) (prieš metant suspausti ir užsukti kamštelį); - polietileno plėvelę; - polietileno maišelius; - kombinuotą pakuotę; - pakuotes nuo padažų, majonezo, jogurto, indų ploviklio, šampūno (šią pakuotę reikėtų išplauti); - konservų dėžutes; - skardines nuo gėrimų; - aliuminio lėkštes ir kepimo skardas; - metalinius dangtelius, dėžutes; - visas kitas buityje susidarančias metalinės pakuotės atliekas.

Į POPIERIUI skirtą konteinerį NEGALIMA mesti:

MARGAPIEVA

Į PLASTIKUI skirtą konteinerį NEGALIMA mesti:

SIGURDAS

- tapetų; - pakelių nuo traškučių; - kalkinio popieriaus; - popierinių nosinių; - popierinių rankšluosčių; - servetėlių; - riebalais sutepto popieriaus; - popieriaus, padengto plastiku ar kita medžiaga (pakeliai nuo pieno ir sulčių, dėžutės nuo picos); - vaškuoto, parafinuoto, tepaluoto popieriaus ir kartono; - drėgmei ir vandeniui atsparaus impregnuoto arba kreiduoto popieriaus ir kartono; - blizgančio popieriaus; - kortelių su magnetinėmis juostelėmis.

- tepalo bakelių; - taros nuo dažų ir cheminių medžiagų; - riebalais ar aliejumi užterštos pakuotės; - aerozolinių flakonų. P. S. Dėl lietuviškų perdirbimo įmonių darbo ypatybių METALĄ GALIMA MESTI Į PLASTIKUI IR Į STIKLUI skirtus konteinerius. P. P. S. Prisiklijuok šį lapą prie šiuškliadėžės namie ir rūšiuok kantriai.

Jei sudėtume visų atsiųstų kišenių turinį į vieną krūvą, galėtume užpildyti net kelias kuprines, todėl siūlome pažiūrėti, kokių daiktų pilnos jūsų kišenės:

KAS TAVO KIŠENĖSE? „Aprangos galeriją“ drąsiais galime vadinti metų smalsuole, nes tiek kišenių jau senokai niekas netikrino ir nevertino. Po dviejų mėnesių atėjo metas sužinoti, kieno kišenės įdomiausios, talpiausios ir netikėčiausios. Fejerverkai ir konfeti, nes net du laimėtojai „Aprangos galerijoje“ galės išsirinkti naujas kišenes savo daiktams.

Turbūt švenčiausiu daiktu kišenėje reiktų vadinti Rimo Šapausko rožinį.

Visiškai unikalus daiktas – Tado Vidmanto vienetinis Genadijaus Glušakovo ženkliukas.

Justei neabejotinai atitenka stebuklingiausių kišenių savininkės vardas. Ji turi burtų lazdelę.

Luko da

iktai

Spalio mėnesį geriausiojo vardą ir 200 litų „Aprangos galerijos“ dovanų čekį susižvejojo Lukas. Gal už karpį kišenėje, o gal už ūsus panosėj www.pravda.lt skaitytojai jį įsimylėjo. Prizą Lukas rinkosi lygiai pusvalandį. Tiek laiko buvo ieškota patogiausių kišenių, kuriose tilptų ir žuvis, ir rankos, kai nežinai, kur jas dėti. Naujojo Luko džemperio nuo jo ir nebenuvilkome. Pirmas daiktas, patekęs į kišenę – ūsai.

Kišenėse gulėjo ir 7 žiebtuvėliai. Rūkymui ar pasišviesti?

Norvydos kaštona

O geriausiai iš geriausių – Norvydai – „Aprangos galerijos“ prizą vežėme į Kauną. 400 litų dovanų čekį jai atnešė vienintelis daiktas kišenėje – kaštonas, su kuriuo ji atėjo ir rinktis savo prizo. Norvyda matavosi, ieškojo, vėl matavosi ir atvirkščiai. Galų gale sudėjusi visus „už“ ir „prieš“ ji išsirinko naują komplektą pasirodymui klube. Tiesa, kur įsidės kaštoną, dar nesugalvojo. Norvyda sako „Ačiū“ visiems balsavusiems www.pravda.lt ir trims asmenims, kurie komentaruose jai pasipiršo.

O visa tai, kaip vyko prizo paieškos, žiūrėk www.pravda.lt.

Vienas brangiausių eksponatų – Vitalio Čepkausko origami marškinėliai iš pinigų.

Konkurso dalyviai ypač rūpinasi savo lūpomis – balzamus ar kitokias priežiūros priemones radome net 8 kišenėse.

Visas kišenes gali patikrinti www.pravda.lt

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

01 Paukštis

Turbūt labai dažnai tokia liemenėle nepasipuoši, bet pasipuošusi tikrai atkreipsi dėmesį. Ruoškis būti išsišiepusi, nes plunksnos kutena kaip pasiutusios, todėl rimtu veidu ilgai nepastovėsi.

02 Baras

Nešiotis skardines, butelius ir kitokias talpyklas su savimi į vakarėlius ar draugų priėmimus – žiauriai nepatogu. Dabar savo gėrimus visuomet gali turėti ant krūtinės. Liemenėlė „Winerack“ taps puikiu vyno rūsiu, alaus statinaite ar kokteilio taure ir šiek tiek pakoreguos turimus dydžius.

03 Rankos

Žmogiškas prisilietimas – visuomet arčiau kūno. Galbūt guminiai pirštai ir nėra pats patogiausias daiktas ant tavo kūno, tačiau atrodo... įspūdingai. Ypač tinka paplūdimiui.

04 Ekologija

Ekologiškas apatinis trikotažas, pagamintas iš organinių medžiagų, taip pat turi talpyklą skysčiams (žr. liemenėlę-barą) ir saulės bateriją, kuri gamina energiją LCD ekranėliui ant krūtinės. Tam, kad transliuotum norimą žinutę. Ačiū dievui, greit šis daiktas prekyboje nepasirodys.

05 Sausainiai

Gyvenime tokios pat svarbios kaip ir patogūs apatiniai – malonios akimirkos. Sausainiai „LU Pim’s“ skirti būtent joms. Sausainis, uogų įdaras ir šokoladas gali ne tik pagerinti nuotaiką, bet ir papildyti drabužių spintą, jei nusipirkęs „LU Pim’s“ sausainių nepamirši užsukti į www.luweb.info.

Reklama

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Lapeliai I Will Do One Thing Today

Telefonas Colombo Two

www.prettybitter.com, $1,99 Gali vieną pažymėti rytą ir vėliau, eidamas miegoti, pasitikrinti, ar nepamiršai. Gali kaip užuominą palikti draugui ar kolegai. Baltas plotas – laisvė fantazijai. Nes kasdien turi padaryti ką nors gero, įdomaus ar naujo.

www.colloco.co.uk, £39,95 Mobilusis – dar ne viskas. „Naminis“ ryšys – visai patogu ir šiandien net originalu. Jam palaikyti – modelis, sukurtas italų industrinio dizaino klasiko Joe Colombo garbei. Vertinantiems namus, patogius pokalbius ir apskritai šiokį tokį „kitokumą“.

Rėmelis Photoshop

Pjaustymo lentelė

www.iloveblocks.com, $50 Tai pirmasis ir analoginis, ir skaitmeninis fotografijų rėmelis. Simboliška – juk jei nori tikrai gražios nuotraukos, neištversi be „fotošopo“, o dabar gal užteks ir iliuzinio efekto ar filtro? Kalėdoms bus pagaminta tik 50 vienetų, nedelsk!

www.daiktuviesbutis.lt, 100 Lt Dizaineris Dainius Petrulaitis, matyt, vaikystėje persivalgydavo arba neprivalgydavo. Todėl dabar visiems, mėgstantiems gaminti, siūlo būti ne tik stilingiems, bet ir matematiškai tiksliems. Centimetras svogūno, keturi milimetrai morkos…

08 Augintinis iGrowbot

Žiedas-dildė Rasp

www.urbanoutfitters.com, $16 Robotas – ne tik žmogus, jis ir augalas. Jokių laidų, baterijų ar USB. Tiesiog žemė, sėklos, vanduo ir kantrybė. Kažkuo primena Nepriklausomybės pradžioje vešėjusius „Olizei“, tiesa, daug subtilesnis ir modernesnis.

www.missandladysboutique.de, €59 Kuo toliau į XXI amžių, tuo sudėtingiau technokratinėse merginų rankinėse rasti šiaip jau privalomus elementus. Na, veidrodėliai, vazelinai, dildės... Štai tau puiki inovacija – ir pirštą papuoši, ir nuskilusį nagą „pataisysi“.

Pirštinės Freehands

05 Pagalvė Oeuf

www.happeak.lt, 69 Lt Sakysi, Gunars visai suvaikėjo. Bet argi ne protinga savo ar draugų visai dar mažai atžalai įteikti tokią įvairiapusę dovaną? Ir minkšta, ir kišenę pieniniams dantukams turi, ir palengvina fėjos, jų ieškančios, kelią. Tuomet kišenė dantims virsta kišene pinigams – genialu!

GUNARS BAKŠEJEVS

www.find-me-a-gift.co.uk, £7.99 Alkoholis visais laikais buvo vienas pavojingiausių ginklų. Papuošk ir drauge papiktink savo ruošiamus kokteilius kulkos formos ledukais – tik serviruok greit, šis grožis ne amžinas… Iš vienos formelės pagaminsi 12 šovinių.

PRAVDARCHYVAS

Ledukų forma Bullet

shop.freehands.com, $20 – $40 Tavo draugams kitame tinklo gale dažniausiai neįdomu, namie tu ar gatvėje, sninga ar šąla, todėl SMS šiais laikais privalu atsakyti tuoj pat, mat dar pagalvos, kad atsitiko kas. Tam ir sukurtos šios vos spalį pristatytos pirštinės – yra medžiaginių ir odinių, tik rinkis ir maigyk mygtukus.

10 Tarptautinis studento pažymėjimas ISIC

Nuo šiol vienos kortelės užtenka viskam. Tik indų ji kol kas neplauna. Nuo šiol ISIC kortelė įjungs žalią šviesą prieš viešojo transporto kontrolierius Vilniuje ir Klaipėdoje, kadangi elektroninį miesto transporto bilietą turėsi tiesiog ISIC’e. Nepamiršk kišeninės kompanjonės ir kelionėje, nes nuolaidos tavęs laukia 32 000 vietų Lietuvoje visame pasaulyje. Studentu būti apsimoka. Daugiau info www.isic.lt

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

EKO

Dar visai neseniai atliekos buvo praktiškai pagrindinė aplinkosaugos problema. Jei jūs rūšiavote šiukšles, jūs, galima sakyti, buvote „žaliasis“. Tačiau šiuo metu ypač aktualus aplinkos saugojimas aprėpia pačias įvairiausias gyvenimo sritis – pavadinti žmogų gyvenančiu eko-draugiškai apeliuojant vien į jo šiukšlių rūšiavimą būtų kiek trumparegiška: jo elektros (ne)taupymas, maisto produktų, transporto ir kiti vartotojo pasirinkimai nulemia, kokią įtaką jis daro Žemei – vienintelei planetai, kurioje rūšis homo sapiens sapiens gali išgyventi. Tačiau atliekos vis dar yra problema iš didžiosios P. Kiekvienam daiktui pagaminti ir jam transportuoti reikėjo tam tikro energijos kiekio bei kitų išteklių. Ir tas daiktas išmetamas reikalaus dar daugiau energijos ir išteklių, kad galėtų būti perdirbtas ar sunaikintas (arba, blogiausiu atveju, viskas kaupsis sąvartynuose, kurių regione nė vienas iš mūsų, aišku, nenorėtų gyventi). Tai reiškia, kad geriausias būdas prisidėti prie „pasaulio gelbėjimo plano“ yra 3 R: reduce, reuse, recycle, kas reiškia pirmiausiai mažinti savo vartojimą.

Reklama

SIGURDAS

MARGAPIEVA

Tarkime, bandyti atsispirti pagundai pirkti naują, madingą mobilųjį telefoną, kai senas dar kuo puikiausiai veikia; pakartotinai panaudoti kokį nors daiktą (taip taip, kalbu apie second hand). Ar jau visi girdėjo apie puikią svetainę www.mainyk.lt, arba, tarkim, apie drabužių mainų vakarėlius, kai galima

Tik rūšiuoti, žmogau, neužteks.

su draugais – ir ne tik – apsikeisti nebereikalingais drabužiais, kurių pagrindinis šūkis yra „Tavo šlamštas – mano svajonė!“? Galiausiai ateina eilė šiukšlių rūšiavimui, kas Lietuvoje vis dar yra šlubuojanti iniciatyva. Tiesa, visa tai yra melas – geriausias būdas parodyti savo ekologinį sąmoningumą yra ne 3 R, o paprasčiausias vartojimo išvengimas – tada jokių šiukšlių apskritai nesukuriama. Tačiau, ei, kiek iš mūsų yra asketų arba gyvenančių vien iš savo ūkio? Tiesą sakant, gerai pasistengę, galėtume visiškai (arba beveik) išvengti bendrų atliekų. Pavyzdžiui, būdami parduotuvėje, galite nuspręsti pirkti tokį produktą, kurį vėliau būtų galima perdirbti (plastikas – popierius – stiklas – metalas). Bioatliekas (tai, kas lieka nuo maisto) galima panaudoti kaip kompostą savo ar pažįstamų žemei tręšti – tokiu atveju nušausite du zuikius išvengdami niekam nereikalingų bendrų atliekų ir kartu praturtindami, tarkim, savo daržo žemę organine medžiaga, atstojančia visus tuos kenksmingus chemikalus žemės ūkio produkcijai pagausinti. O štai jei jūsų televizorius jau nepataisomas, atsikratyti jo ir visais kitais senais ir nebeveikiančiais elektroniniais prietaisais nemokamai padės EMP tarnyba. Tereikia paskambinti (8 5) 246 95 31, ir jų darbuotojai patys atvažiuos pas jus.

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

80%

albumai Aš Suicide DJs Animation

80%

70%

Po metų persekiojimų koncertuose, gera proga Suicide DJs persikelti į savo namus. Čia ir išryškėja Animation stiprybė – artimumas, jokio fotošopinto vokalo, raginimai ploti kartu. Truputį po daugiau nei metų nuo susikūrimo grupė muzikos savižudžių pirmąjį kūrybos etapą pabaigė albumu, todėl beveik visas jo dainas mes jau žinome atmintinai. Šviežumo įneša, tai kad Animation – tai daug išieškotų super mario primenančių garsų, harmonijos eksperimentų, iškrypimų, vokalo galimybių. Po 13 sekundžių, kai oficialiai baigiasi albumas, uždainuoja trombonininkas Pranas… Tiesa, albume neradau Final Shot. Tik jo remiksą, užtat su liūliuojančia Jurgos balso terapija. Beje, šalia Animation pridėtas ir išprotėjusių bardų-ne bardų Stipriai Kitaip albumas.

Warp

75%

85%

Eugenijus – gabus jaunuolis (vos 22 metų), gimęs Londone, studijavęs Liverpulio universitete ir, be abejo, turintis airiškų šaknų. Gal todėl taip lengvabūdiškai ir išsiblaškėliškai šokinėja tarp stilių savo debiutiniame (jei neskaičiuotume pernykščio mini Early Learnings of...) albume, kuris atrodo kaip The Kinks, The Pogues ir Morrissey iškarpų sąsiuvinis. O senelė galėtų tai sumaišyti su Elvio plokštele.

Ladyhawke Ladyhawke Modular/Island

85%

Puiki proga jaunimui sužinoti, ko prieš dvidešimt kažkelis metus klausėsi tėvai arba prisiminti vyresnių sesių/brolių muziką iš tų laikų, kai breikeriai (ežiukas, baltas adidas diržas, kedai virš kauliukų ir būtinai šukos užpakalinėje „banankių“ kišenėje) mušdavosi su metalistais (klausančiais AC/DC, Iron Maiden...). Naujojoj Zelandijoj gimusi 27-metė Pip Brown taip akivaizdžiai jaučia nostalgiją 9-am praėjusio amžiaus dešimtmečiui, kad jos „parodija“ tokia pat tikra ir organiška kaip originalas. Be to, ir metas tam palankus, kai visi šėlsta nuo disco.

Deadbeat Roots and Wire

Wagon Repair

Oasis Dig Out Your Soul

Big Brother / Warner Bros.

Broliai Gallaghujai dar kartą suvienijo pajėgas jau septintam iš eilės Nr. 1 albumui Britanijoje, nors realiai tai pirmas tikrai geras darbas nuo Morning Glory laikų. PRAVDARCHYVAS

70%

BONG, GUNARS BAKŠEJEVS, INGA NORKE

Domino

Kscope

Šis kanadietis-berlynietis naująjį savo darbą ką tik mums pristatė „Gravity“, tad klausymo malonumą dabar stiprina gyvo pasirodymo sentimentai. Ištisa puokštė – dub, dubstep, techno, minimal, net dancehall. Dub linija bene ryškiausia – dėl to mes Deadbeat ir mylim, ir džiaugiamės, kad ją puošia ir Tikiman vokalas. Gaila, kad riebumo – tik aštuoni kūriniai.

11 meistriškai sukurptų garso takelių tavo širdžiai ir protui su kiekviena perklausa skamba vis įdomiau. Australų trijulės instrumentinis indie/prog/post rokas su išradingomis elektroninėmis (idm?) priemaišomis pelnė grupei 16 albumų kontraktą su Warp leidykla. Nenusakoma kryptim ir netikėtais posūkiais stebinantys futuristiniai pasažai neprimena nieko girdėto anksčiau (nei Sigur, nei Ros). Atsitiktiniai (bet vietoj) prieskoniai, alsuojantys 80-ųjų filmų nuotaikomis, tik prideda žavesio (Sweet Memory – vienas geriausių gabalų šiemet apskritai).

Eugene McGuinness Eugene McGuinness

Lunatic Soul Lunatic Soul

Progresyvųjį roką grojančios lenkų bandos Riverside (turėtų tikti Dream Theater ir Porcupine Tree klausytojams) vokalistas/bosistas Mariusz Duda kitokiems savo kūriniams sugalvojo projektą Lunatic Soul. Analogiškai pavadintame debiutiniame albume – nedaug bendro su aukščiau minėtomis grupėmis turinti muzika. Tekstų tematika išlieka tokia pat (trumpalaikiškumas, mirtis), o štai rytietiška atmosfera dvelkiančios išskirtinai akustinės kompozicijos kur kas artimesnės Dead Can Dance kūrybai.

Naujasis plonas W302 Walkman telefonas

Pivot O Soundtrack My Heart

Quarterstick/City Slang

Iš pradžių šis Arizonos dueto darbas gali sudaryt eilinio vesterno arba antrarūšės pietietiškos muilo operos su tradiciniais gitarų brunzgimais ir meksikietiškomis trimitų melodijomis įspūdį. Tačiau viskas čia kur kas giliau ir nuoširdžiau. Be įtampos, paprastai, lengvai, taikiai ir net atpalaiduojamai. Savotiškai alternatyvi country muzika. Kaip Chuckas Norrisas su kaubojiška skrybėle, tik „ant rimto“.

MP3

W302

Calexico Carried To Dust

60%

Luomo Convivial Huume

Kiek plokštokas, bet tuštumą užpildo tokie suomio svečiai, kaip Apparat, Robert Owens ar Cassy… Vis dėlto Vladislav Delay pusė man artimesnė.

90%

Matthew Dear Body Language Vol. 7 Get Physical

Persukus šį elektronikos mago mezginį iš house, techno, minimal ir daugybės kitų sudėtinių dalių kyla vienintelis klausimas – kada ir kas jį atveš į Lietuvą?

www.sonyericsson.lt

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

KINAS

Šešiolika skirtingų programų, 125 įvairaus žanro ir trukmės filmai, specialios nakties programos, koprodukcijos forumas „Jaunoji kino karta“, svečiai iš visos Europos, garsių režisierių kūrybinės dirbtuvės – tokia riebi šių metų „Scanorama“. Todėl taupydama kinofestivalininkų laiką „Pravda“ padeda išsirinkti filmą pagal poreikį.

Viki, Kristina, Barselona (rež. Woody Allen, 2008)

80%

Kurį laiką nesėkmingai kepęs nuobodžias dramas ir duodamas darbo plėšriems kino kritikų nagams, Woody Allenas grįžo prie to, ką kine jis moka geriausiai. Prie komedijos. Viki ir Cristina atvažiuoja į Barseloną dirbti. Čia susipažįsta su keistoku menininku ir jo gerokai išprotėjusia buvusia žmona. Visas filmo siužetas ir sukasi apie šį vyrą ir tris moteris, kas su kuo, kaip, kada ir kaip dėl to jaučiasi. „Vicky, Cristina, Barselona“ – pirmas žiūrimas Woody Alleno filmas po kokių penkių nuobodžių filmų pertraukos.

Purviniausias filmas

RAMYBĖ TAU, DŽAMILAI (Rež. Omar Shargawi, Danija, 2008)

Arabiška pasaka Skandinavijoje apie senovinę religinę neapykantą, apie meilę, bausmę, kaltę ir atgailą, apie atsakomybę už savo veiksmus ir atsisakymą imtis agresijos. Džamilas kovoja didįjį mūšį – mūšį su savimi. Įsivaizduokite arabų kvartalą Kopenhagoje. Įsivaizduokite, kad kraujo kerštas žmogų lydi nuo pat gimimo. Įsivaizduokite, kad keršto jėga stipresnė už širdies ir proto jėgą. Įsivaizduokite, kad ištrūkti iš šio užburto rato gali padėti tik mirtis. Tada pabandykite suprasti, kodėl šiame filme yra tiek daug kraujo, tiek daug tamsos ir juodos žmogaus prigimties. Žiaurūs, purvini, atstumtieji.

Vabzdžių dresuotojas

(rež. Linas Augutis, Marek Skrobecki, 2008)

60%

vegija, 2006)

Šis kūrybinės dokumentikos filmas pasakoja apie Vladislovą Starevičių, lėlinės animacijos pradininką. Lėlinė animacija – tai tokia meditacinė darbo rūšis, kai gamini, gamini visaip besisukiojančią lėlę, paskui sukioji tą lėlę po milimetrą, kad atrodytų, jog ji juda, ir viską filmuoji. O dabar minutėlei pamirštam skaitmenines technologijas ir grįžtam prie kameros, kur juostą ranka reikia sukti. Dar pridedam daug lėlių arba vabalų, suvarstytų vielutėmis, vaidinančių batalines scenas. Nesuvokiamas kiekis darbo, ar ne? Štai todėl šis lietuvis (ok, gal ir nevisai lietuvis, bet nesvarbu) ir tapo kino istorijos dalimi. O pats dokumentinis filmas, vertinant lietuviško kino kontekste, yra kaip reta kruopščiai padarytas ir su linksmu animaciniu pasakotoju. Jeigu būtų TV laida, būtų BBC lygio, bet kaip filmas visgi neužburiantis.

Prancūzija, Norvegija, Vokietija, 2000)

Perpetuum mobile

Nuogiausias filmas –

visa nakties programa „AISTRA ŠIAURĖJE“

Būtina pamatyti nakties programa „Aistra šiaurėje“ papasakos apie žmones, kurie yra nuogi kaip upė. Apie jų aistrą, meilę, siautulį, laimę ir pragaištį. Emocijų mazgas įtraukia žmones su stulbinama jėga. Visą naktį „Scanorama“ rodys filmus apie aistros nublokštuosius.

JUODAS LEDAS (Rež. Petri Kotwica, Suomija, Vokietija, 2007) DRAUGAS PEDERSENAS (Rež. Hans Petter Moland, NorNERAMŪS (Rež. Aku Louhimies, Suomija, Vokietija, 2001) 101 REIKJAVIKAS (Rež. Baltasar Kormákur, Islandija, Danija,

(rež. Valdas Navasaitis, 2008)

Drąsiausias filmas

ATŠALĘ PRIEŠPIEČIAI

ASTROPIJA

(Rež. Gunnar B. Gudmundsson, Islandija, Didžioji Britanija, Suomija, 2007) Galbūt tik filmas „Leningrado kaubojai keliauja į Ameriką“ gali lygintis su „Astropija“ juokingumu. Juoką čia kelia viskas: situacijos, personažai, santykiai ir problemos. Hilduros vaikinas Džoli netikėtai pasodinamas į kalėjimą ketveriems metams. Dabar nenusakomai patraukli mergina turi pati apsiginti nuo gerbėjų, susirasti darbą ir išlaikyti save. Netrukus jos paieškos atneša vaisių – naujasis darbas iš esmės pakeičia jos gyvenimą.

„Scanorama“: Vilniuje lapkričio 13 – 23, Kaune lapkričio 20 – 30, Klaipėdoje lapkričio 28 – 30

PRAVDARCHYVAS

Kiekvieną kartą, kai einu į lietuviško kino premjerą, tikiuosi pamatyti ką nors gero. Juk tą pusantros valandos didelis skaičius žmonių gamino trejus metus ir valstybei tai kainavo 1 500 000 mano ir jūsų pinigų, dar plius visokių kitokių rėmėjų ir koprodiuserių pinigų. Ir kiekvieną kartą iš ekrano dingsta spalvos ir jau nuo pirmų kadrų pirštai pradeda nervingai ieškoti visai ne ajurvedinių guminukų (jeigu jų dar liko po reklamos)… Na, ką gi, „Perpetuum mobile“ – dar vienas lietuviškas filmas apie vidutinio amžiaus krizės kamuojamą, šeimą palikusį vyrą, besistengiantį suprasti visą pasaulį. Nedarykite mano klaidos ir negalvokite, kad „Perpetuum mobile“ yra Galinos Dauguvietytės memuarų ekranizacija. Ir kodėl, kai geros istorijos mėtosi po kojomis, būtinai reikia filmą statyti remiantis visiškai neįtikinamu, netalentingu scenarijumi???

KAI KINE NIEKO GERO NERODO: ALEKSANDRA PIKTYTĖ, ZANĖ

Juokingiausias filmas

GIEDRA ŠERKŠNAS

Filmo herojus Kiristeris supranta, kad kišenėje liko nuomos pinigai. Norėdamas sustabdyti mašiną ir išsaugoti pinigus, Kristeris išima elektros saugiklius. Pats to nežinodamas Kristeris pradėjo nesustabdomą ir neišvengiamą įvykių grandinę. Reikia drąsos, kad sukdamas savo pirmąjį filmą pataikytum tiesiai į dešimtuką. Eva Sørhaug taip ir padarė – taikė ir pataikė ten, kur ir reikėjo. Keletas supintų likimų suteikė filmui sunkiai apibūdinamos įtampos ir netgi humoro. Tačiau, atrodo, menkas humoras, kai koridoriuje randi lavoną…

SCANORAMA, PRAVDARCHYVAS

(Rež. Eva Sørhaug, Norvegija, 2008)

50%

Numirėlis

100%

(Dead man, rež. Jim Jarmusch, 1995) Jeigu kas nors nematėte šio legendinio filmo, tai gėda, gėda. Marš žiūrėti, nes lapkritis „Numirėliui“ – pats tinkamiausias laikas. Kadangi visi ir viskas, nepaisant globalinio atšilimo, vis tiek Lietuvoje nyra į žiemos miego periodą, „Numirėlio“ pasakojama psichodelinė kelionė iš kažkur į kažkur puikiai atitinka depresyvaus lapkričio nuotaikas. Filme laikas ir erdvė išsilieja, neaišku, kas yra gyvas, o kas miręs, kai indėnas Nobody (arba no body) veda buhalterį Blake’ą (William Blake – anglų 18 amžiaus simbolisto poeto ir tapytojo garbei) į dvasinį nušvitimą ar kažkur kitur.

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

KNYGOS Charles Bukowski Pragaras skirtas vienišiems

90%

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ

Reklama

PRAVDARCHYVAS

Įtariu, Bukowskio poezijos knygą „Pragaras skirtas vienišiems“ turėtų ištikti kažkas panašaus, kaip ir jo anksčiau lietuviškai išleistus romanus „Paštas“ ir „Skaitalas“. Nemenkas pasisekimas. Amerikiečių rašytojo paslaptis paprasta – tekstuose jis tiesiogine to žodžio prasme „išlieka pats savimi“. Ir ne tokiu deklaratyviai dvasingu ir iki apsivėmimo lyrišku „savimi“, kokį įmituoja daugelis lietuvių poetų. Ch. Bukowskis nemėgsta pagražinimų. Alkoholizmas, kekšės ir visa tai, ką esame įpratę vadinti dugnu, jo kūryboje atsiskleidžia visai naujai. Sumanaus kūrėjo rankose tai tampa puikia medžiaga „statyti“ eilėraščius, kuriuose be lašo poetiškumo atsiskleidžia visa poezijos esmė.

Andrius Jakučiūnas Tėvynė

80%

Dar visai neseniai Lietuvos geriausios metų knygos konkurso penketuke puikavosi Andriaus Jakučiūno romano „Servijaus Galo užrašai“ pavadinimas. Šiais metais toks pat likimas gresia ir antrajam prozininko romanui „Tėvynė“. Tiesa, autoriaus naudai galima pastebėti, jog abi šios knygos tiek idėjų, tiek jų plėtojimo atžvilgiu viena nuo kitos skiriasi kaip diena nuo nakties, tačiau abi yra taip pat profesionaliai parašytos. „Tėvynė“ – tai ne koks nors patriotinis rašinėlis, skirtas nuskinti visus Amerikos lietuvių rengiamų konkursėlių laurus, artėjant tūkstančio metų Lietuvos vardo paminėjimo Kvedlinburgo analuose sukakčiai. „Tėvyne“ romano herojus vadina savo guolį, apie kurį ir iš kurio sklinda jo (šiuolaikinio trisdešimtmečio) pompastika paskanintas monologas. Šiuo ir kitais atžvilgiais „Tėvynė“ norom nenorom primena M. Prousto klasika tapusį „Prarasto laiko beieškant“. Valio klasikai klasikai ir naujajai klasikai.

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

menas Mėlyna, raudona, balta su geltona, žalia, raudona

80%

Didelė, riebi, kolektyvinė prancūzų ir lietuvių menininkų paroda apie kalbas, pasienius ir identiteto fenomeną, peržengiantį realybės ir tikrovės ribas. Nesvarbu, kas mes esame, svarbu, kaip save suvokiame ir kaip mus suvokia kiti. Moderni lietuvių valstybė formavosi tik kalbos ir kultūros pagrindu, ir tai vyko tik XIX–XX amžiais. O iki tol ilgą laiką kultūros kalba buvo ne lietuvių, o lenkų. Giliau pasikapsčius identitetuose galima surasti tik juodąją skylę, kuri gerokai iškreipia savęs suvokimą. Egzistuoja ne viena istorikų teorija, kad lietuvių nacionalinis judėjimas XIX–XX amžiais buvo Rusijos imperijos siekio sumažinti lenkų įtaką regione pasekmė. (Ir Vincą Kudirką dėl K. Markso „Kapitalo“ perrašinėjimo išmetė iš Varšuvos universiteto.) Tiesa slypi kažkur anapus. ŠMC FOJĖ: kalba ir erdvė pasienyje 2008 11 14 – 2009 01 13

Reklama

Apie tai, kas pusiau įdomu

50%

Ugnius Gelguda yra jaunas fotografas, turintis truputį mažiau talento nei didelė dalis kitų jaunų Lietuvos fotografijos kūrėjų (kol kas mačiau lygiai vieną gerą jo darbą – „Žalgirį“), bet daug ambicijų, ir todėl puikiai susitvarkantis savo asmenines parodas lokalioje lietuvių fotografijos kūdroje. Tai visai nestebina, nes Ugnius dirba kuratoriumi Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, o tai mafijos struktūra. (Nors gal mafijiškumas yra būtinas profesinių sąjungų atributas. Dirbdamas kuratoriumi ŠMC savo tarptautinę karjerą pradėjo ir Deimantas Narkevičius, tik institucija skylių neužkamšysi.) Ugniaus Gelgudos instaliacijos „Trintis“ pagrindinė idėja – nieko nevaizduoti, t. y. neigti visą fotografijos kaip medijos dokumentavimo prigimtį, ir atspindėti savo asmeninę subjektyvią tikrovę su stipraus blico pagalba. Viskas būtų OK, jeigu taip ir būtų.

ALEKSANDRA PIKTYTĖ

PRAVDARCHYVAS

Ugnius Gelguda „Trintis“ Vilniaus paveikslų galerija 2008 11 06 – 12 18

Tarp meno ir politikos

50%

Kas mums prieš kokius 7 metus buvo Ukraina ar Gruzija – dideli istorinio priešo teritorijų gabalai. O dabar visi galvojam, kad gal reikėtų važiuoti atostogauti į Gruziją, nes politinė situacija keičiasi, o lietuviai džiaugiasi nauju žaislu – pagalba seniems TSRS draugams, atrandantiems demokratijos džiaugsmus. Iš tokių visokių įdomių santykių gimsta ir meno projektai, tokie kaip „4+4“ – keturi lietuvių meno projektai Ukrainoje ir keturi ukrainiečių meno projektai Lietuvoje. „Menas prieš taisykles“ projektas yra skirtas šiuolaikinei Ukrainos grafikai, kuri kažkodėl baisiai primena lietuvišką. Galima į parodą nueiti tarptautinių santykių vardan. 4+4 „Menas prieš taisykles“ Grafiko centras „Kairė – dešinė“ 2008 11 04 – 11 22

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

KĄ JIE KALBASI

Veiksmas vyksta realiame šiukšlių plūdure, tarp Havajų ir Japonijos. Ramiajame vandenyne iš šiukšlių ir atliekų susiformavo gigantiška sala. Faktiškai didžiausias planetos sąvartynas jau viršijo 100 milijonus tonų šiukšlių. Dėl ypatingų vandenyno srovių, į susidarančio verpeto centrą patenka visos šiukšlės, kurias plukdo iš žemyno atitekančios upės. Šiuo metu šiukšlių sriuba dvigubai viršijo kontinentinės JAV dalies plotą. Joje ir susitiko „Lego“ kaladėlė ir neidentifikuota „skarbonkė“. Parašyk adresu redakcija@pravda.lt KĄ JOS KALBASI iki lapkričio 26 dienos. Geriausio pokalbio autorius nusineš „Creative Zen Stone“ grotuvą.

Reklama

Lyg maži vabaliukai, ropojantys delnu, „Creative Zen Stone Plus“ MP3 grotuvai su garsiakalbiu skambiai groja ir be ausinių. Turintys 2 GB arba 4 GB atmintį talpina iki dviejų tūkstančio dainų, palaiko MP3 ir WMA formatus. Grotuvą „aprengus“ silicio dangteliu, galima jį prisisegti prie drabužių.

Aš kopūstus raugiu debesų minkštume.

TANIA REX

Aš judesį valdau Okeano gelmėse.

Laimėtojas: : Marija Simona Simulynaitė

JUODA

KVARTALAS

Jeigu Vilnių laikytume kūnu, tai tiltu virš geležinkelio kraujotakos patektume į miesto tiesiąją žarną. Naujininkai, anksčiau vadinti Kaminais, – ketvirtas pagal teritorijos dydį sostinės rajonas. Jame yra čigonų taboras, kalėjimas, oro uostas ir kariuomenės dalinys. Seimo narys jį mandagiai vadina „socialiai sudėtingu“, o policininkas – gatvinio nusikalstamumo židiniu. Žemėlapyje Naujininkai panašūs į kairėn žiūrinčio dobermano snukį. Pernai čia buvo paskelbta pasiutligės grėsmės zona.

ASTA OSTROVSKAJA

64 2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

KVARTALAS

Nepriėjus rajoninės svarbos „Maksimos“, kairėje tarp Konduktorių, Garvežių ir Prūsų medžiais užsiglaudžia Brolių gatvė. Keliolika stiliaus požymių neturinčių namų ir medinių sodybų rikiuojasi ant kalno ir iš viršaus spokso į traukinių depo tolį.

Vakarais paauglių gaujos spardo bomžų galvas, betoniniais blokais kone užmuša karininką, autobusuose leidžiasi į kirkšnis. Vietiniai odekoloniniai pasusėliai klausia, ar žinai, koks jausmas, kai peilis į užpakalį sulenda?

Nr. 1 a, b, c, d ir e namai. Butą išsinuomoti galima už 500 Lt per mėnesį. WC dalinasi kelios šeimos. „Ramu, žinokite, pas mus. Dzūkų gatvėje tai aš nė už ką negyvenčiau. O čia tik paaugliai iš gretimų bendrabučių ūžia. Šiaip ramu ramu“, – pilkšvų akių jauna mama tvirtai suspaudžia žioplinėjančios mergaitės ranką.

Valdžia vienu metu Žirnių gatvėje kėsinasi krematoriumą statyti, kad numirėliai spragėsiais virstų. Vietiniai gyvieji prieštarauja ir valdžia kol kas atsižvelgia.

Tuo metu močiutė su kapišonu ir tortilos akiniais per pirmojo aukšto langą lėtai iškiša kopėčias, nuleidžia jas ant žemės ir išlipa. Tada nusišypso trimis priekiniais dantukais. Kažkur čia gyvena verslininkė, stumdanti dalykus automobilių aikštelėje prie parduotuvės. Jos bute pareigūnai randa 3 litrus pilstuko ir 170 pakelių cigarečių „L&M“ be lietuviškų banderolių.

Nr. 4. Kirpykla už 4 litus siūlo antakius nudažyti. „Užrašymas pilnas, paskambikyte, mes štai turime buklecielį su numeriais“, – sucaksi žirklės. „Mastera vysokogo klasa“, – parašyta lankstuke. Nr. 16. Žydų vidurinė mokykla „Menachemo namai“. Mokyklą įsteigė Chabad Lubavitch hasidai, atstovaujantys didžiausiam žydų ortodoksų judėjimui. Lubavitch kilo iš baltarusiško žodžio Lubaviči, reiškiančio „broliškos meilės miestas“. Rusų ir lietuvių kalbomis mokosi pusšimtis mokinių. Nr. 18. Lopšelis–darželis „Pabiručiai“. Ant geležinių vartų parašyta: „Atsargiai, piktas šuo“ ir nupieštas pekinas. Čia viena geroji vedėja, skubėdama nuraminti lauke mamos verkiantį pyplį, šoko per pirmo aukšto langą. Ir nuramino. Dabar gatvėje dar yra: Traukinių kvapas ir garsas Keli staugiantys katinai Daug senų klevų Porų (daržovių) lysvė Stomatologė Statybininkas

2008 LAPKRITIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

PERSONA

Šį mėnesį sukanka keturi metai nuo pirmojo personos aprašymo. Pats metas sustoti. Jau senovės žemaičiai, stebėdami išradingą kiaulių elgesį pavasarinės rujos metu, nustatė, kad keturi yra ne mažiau magiškas skaičius nei vienas, trys arba septyniolika. Juk būtent todėl musulmonų vyrai negali turėti daugiau 4 žmonų, Empedoklis išskyrė 4 stichijas, Malevičius nutapė juodąjį kvadratą, įkurtas populiarus žurnalas „Keturi vėjai“. Skirtingai nei tikėtasi, šioje rubrikoje nerasta vienareikšmiško atsakymo į visus rūpimus klausimus: Kas mes esame? Kur mes einame? Ką visa tai reiškia? Kokia Prunskienės grožio paslaptis? Vis dėlto, moksliškai pagrįstas rezultatas buvo pasiektas – atlikta apytikslė personų klasifikacija. Ją ir pateiksime ataskaitos vietoje. Per keturis metus aprašytus tipažus galima suskirstyti į tris grupes:

pirmajai, svarbiausiajai ir stambiausiajai priklauso grynosios arba karnavalinės personos. Tai stipraus identiteto individai, kuriuos vienija ne tik mąstymo (arba jo trūkumo), bet ir tarmės, gyvenimo būdo, uniformos, hobių, orientacijos ir kvapo panašumai. Pakanka tik pradinio išsilavinimo, kad gatvėje, pašonėje ar savyje atpažintum Taksistą, Manikiūrininkę, Selebretę, Minigarchą, Cekawą Zosę, Ana-Boleką, Bufetawą, Rastalietuvį, Podruškę, Aitišniką, Turističeką, Agrovilnietį, Genutę Genovaitę Genovaitienę, Emo, Inspektoravičių, apsauginį Agresyvuką, Šuriką Nerdą, Rugiaveidę, Erlickoidą ar Užupiką.

JUSTĖ MALDŽIŪNAITĖ, RIKKA

antroji rūšis yra visais požiūriais tarpinė. Šiek tiek glitoki, ne itin ryškios tapatybės padarai, įdomūs tik kai kuriais požiūriais, nelabai supranta, kas su jais darosi, nors buvo aprengti toje pačioje grimerinėje, todėl pakankamai atpažįstami, tačiau stokojantys karnavalinių personų fundamentalizmo, o kartais ir žavesio. Madakakis, Žmogus daržovė, Meistriukas Lešekas, Beretoidė, Metroseksualas, Nematomas žmogus, Auksinis Jaunimas, Žmogeliukas, senmergė Leukadija, Atkatitas ir Jonas Jonaitis yra tikrų tikriausios vidutinybės su visais iš to išplaukiančiais kompleksais ir neurozėmis. Kita vertus, kaip sakė Konfucijus, vidutinybė – tai ašara Dievo aky.

Daugiau šiuo klausimu pasakyti neliko nieko. Retai kada pavyksta kokią nors istoriją pabaigti žodžiu „smagu“.

CARLO MANDRAKE

trečiojoje randame aikštingas būtybes, kurios yra asboliučiai ir išdidžiai unikalios, todėl nesibendravardiklina devyniais atvejais iš dešimties, išskyrus vieną, kuris ir yra lemtingas. Paskirai paimti Neoromeo, Neodžiuljeta, Nimfomanė, Pseudointelektualas, Swyruonėliai Svingeriai, Gošistas, Semifeministė, Emocianalistas, Kartutis, Naivutis, Didžėjus, Nulijonierius ir Eroristas gali atrodyti, elgtis ir mėgti ką tik nori. Kai kada jie net atitinka kitus karnavalinių arba tarpinių personų apibrėžimus. Tačiau stipriai išreikštas emomentalinis sandas, socialinės rezistencijos arba dulkinimosi įpročiai leidžia priskirti kiekvieną jų prie atitinkamai ypatingos žmonijos klasės, kurią atpažinti tiek pat komplikuota, kiek ir smagu.

Reklama