Pravda 49

4909

2009 SAUSIS WWW.PRAVDA.LT

GRAFINIS DIZAINAS

3

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

INSPIRADO

Dešimtam dešimtmety buvo bloga ir populiari daina „Mes dizaineriai“ – būti dizaineriu yra madingiau, labiau kvepia ir ryškiau blizga nei būti menininku.

Tačiau būtent grafikos dizainerio darbas yra riba tarp kūrybos ir amato. Vonneguto knyga, „Yellow Submarine“ garso takelio viršelis, kelio ženklas, razinų pakuotė, „The Rolling Stones“ medvilnės liežuvis, Christian Dior „Poison“ kvepalų pakuotė, Pompidou parodos katalogas, ženkliukų, tušinukų ir kitų ukų, mūsų mėgstamo žurnalo „Tank“, restorano iškabos dizainas ir taip iki begalybės. Ar jau pajautei, kaip tave užspaudė grafiškai sudėliota aplinka?

Galbūt dar ne, jei esi kruopščiai įrengtoje erdvėje – tobulas grafinis dizainas yra semantiškai taisyklingas, sintaksiškai nuoseklus ir pragmatiškai suprantamas, todėl yra labiau funkcionalus nei pastebimas.

Už blogą dizainą ne viena įmonė moka baudas pati to nežinodama. Bet kurios organizacijos efektyvumas gali būti rimtai paveiktas blogu dizainu – pradedant logotipu baigiant katalogu. Reklamos kūrėjams irgi dažnai tenka atsiduoti į grafinių dizainerių rankas – kartais net nereikia kurti naujų vaizdų ar žodžių, svarbu yra sudėti viską kartu, kad suskambėtų ir ausyse, ir akyse.

Grafikos dizaineriai yra tie žmonės, kurie balansuodami laiko lygsvarą tarp vieno ir kito – jiems nelimpa bepročio menininko klišė, nes jie privalo susišnekėti su klientu. Vieną dieną tai gali būti Šiuolaikinio meno centro kuratorius, kita – pieno produktų banginis.

Jie kelią namo įsimena pagal bjaurias parduotuvių iškabas. Vienas baisiausių dalykų, kuriuos gali padaryti grafikos dizaineriui, tai išklijuoti jo sienas raidėmis, tarp kurių netaisyklingi tarpai. Nesvarbu, kas jomis parašyta. Tai būtų toks pat kankinimas, kaip 16 valandų per parą klausyti dainuojančios Spears (Pravdametre – pasekmės).

Grafikos dizaino odėje pavadinimu „Helvetica“ skamba tokie žodžiai: „Kaip gydytojas kovoja su ligomis, taip dizaineris kovoja su bjaurumu“.

Klausimas, ar žmonės gimsta turėdami estetinį suvokimą ar jį išlavina. Įdomiausia, kad daug jų net nėra baigę grafinio dizaino studijų. Tad recepto, kaip tapti šios specialybės herojumi, niekas tiksliai nežino.

Nemažai Lietuvos dizainerių kuria tai, kas praslysta pro akis, niekuo neišsiskiria, nėra nei gražu, nei ypatinga. Kita dalis – darbai, kuriuos pastebi, tačiau dažniausiai nežinai, kas juos padarė. O dar dažniau nežinai, kaip tas žmogus atrodo. Taip, Lietuvoje grafinio dizaino tradicija silpnoka, tačiau atsiranda pavienių savamokslių, atklydėlių ar pirmiausia užsienio grafinio dizaino mokyklą praėjusių lietuvių.

2020 m. kalbėsime apie Lietuvos grafinio dizaino sceną, o dabar apie jos pradžios pradžią.

P.s. ne visi pokalbiai ir nuotykiai su geriausiais Lietuvos grafikos dizaineriais tilpo popierinėje „Pavdoje“, todėl interviu su Tigru, Ruksėju, Stunt! ir kt. skaityk www.pravda.lt

WWW.PRAVDA.LT VYR. REDAKTORIUS KRISTUPAS SABOLIUS KRISTUPAS@PRAVDA.LT VYKDANČIOJI REDAKTORĖ INGA NORKE INGA@PRAVDA.LT REDAKTORIAI TOMAS AUKSARANKIS TOMAS@PRAVDA.LT ĮVYKIAI 7@PRAVDA.LT, DAINA DUBAUSKAITĖ FOTO MR. BOMBASTICK, VYTUKAS DIZAINAS MARULIS MARULIS@PRAVDA.LT, MARGAPIEVA WWW.MARGAPIEVA.COM REDAKCIJA ADA PAUKŠTYTĖ, ALEKSANDRA PIKTYTĖ, APOLOMINAS, ASTA OSTROVSKAJA, BALTA, BONG, CARLO MANDRAKE, ELLE DRIVER, JUODA, JUSTĖ MALDŽIŪNAITĖ, TANIA REX, VYTUKAS, VLADIMIRAS TRUDNIKOVAS, ZANĖ IR GUNARS BAKŠEJEVAI RINKODAROS VADOVĖ GIEDRĖ BRAŽIŪNAITĖ GIEDRE@PRAVDA.LT PLATINIMAS NORBERTAS SEREIKA REKLAMA REKLAMA@PRAVDA.LT LEIDĖJAS UAB „IDĖJŲ REVOLIUCIJA“, SAVIČIAUS G. 13/2, 01127, VILNIUS SPAUDĖ UAB „SPAUDOS KONTŪRAI“ Už reklamos turinį „Pravda“ neatsako P49 GRAFINIS DIZAINAS, 2009 M. SAUSIS, TIRAŽAS 30 000 EGZ., TIESA IŠEINA KAS MĖNESĮ, ISBN1822-5497 PRAVDA@PRAVDA.LT VIRŠELIS NIKKI

Reklama

5

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

PRAVDAMETRAS/PUNTUKAS

Dainos krizės metais

1955 – 2003 m. jos yra lėtesnės, ilgesnės, o svarbiausia, tekstai prasmingesni. „Žmogus ant lyno“

Mėgstamiausias „Pravdos“ dokumentinis filmas apie prancūzą, žengiantį tarp Twin Towers Niujorke.

Obamos jaunystės nuotraukos su cyza

Įrodo, kad jis padarytas iš žmogaus. „McDonald‘s“ – be logotipo

Tokijuje jau toks yra, meniu yra tik du patiekalai, tačiau patiekiami be klouno etikečių ir apskritai be etikečių.

Empire of Sun

Indie supergrupė 2009-iems (Sleepy Jackson + Pnau).

Mitch Hedberg

Pavėluotai atrastas juokingas planetos žmogus.

Izraelio skerdynės Gazos ruože

Jei patyrei Holokaustą, nereiškia, kad gali jį pritaikyti kitiems.

Sakyti „krizė“

Tik visiškai blogas žmogus gali taip keiktis. „Mis Lietuva 2008“ kviečia pas kapitalistų kultūrą

Anot jos, Vilnius yra „European Culture of Capital“. „Guns N’ Roses“ „Chinese Democracy“

Metų albumas, jei būtų1990-ieji LT krepšinis

Tyliai ir pamažu užleidžiantis vietą ledo rituliui.

Atrastas debilizmo genas (A1 Gene)

Vokiečių mokslininkai teigia, kad jis neleidžia mokytis iš savo klaidų.

Guantanamo kaliniai kankinami Britney Spears repertuaru

Jie paslaptis greičiausiai atskleidžia 16 h iš eilės išklausę „Baby One More Time“.

„Think Small“ reklamą sukalė Williamas Bernbachas, agentūros DDB (Doyle Dale Bernbach) įkūrėjas, kai kadaise Hitlerio šlovinta liaudies mašina „Volkswagen“ nusprendė „paimti“ gigantomanija sergančią Amerikos rinką. JAV tuo metu didelės buvo ne tik mašinos, bet ir reklamos – jose viskas rėkė, šūkis rėmėsi į šūkį, spaudos maketai priminė brošiūras, šiukšles. Po šios reklamos sekė kūrybinė, taigi ir grafinė septinto dešimtmečio, reklamos revoliucija, kuri skelbė mirtį reklaminiam debilizmui ir vartotojų nuvertinimui. Įtakingas reklamos leidinys „Ad Age“ būtent „Think small“ išrinko visų laikų svarbiausia reklama.

Jurgis Griškevičius, grafinis dizaineris, ne reklamos specilistas: Iš grafinės pusės, galiu pasakyti, kad „Think Small“ yra nuostabi. Viskas puikiai dera, tiek logiškai, tiek estetiškai. Grafiškai reklama iš esmės nepaseno. „Think Small“ šiandien suveiktų taip pat, kaip ir kitos šiuolaikinės. Turiu omenyje, kad šiandien tai nebūtų itin novatoriškas sprendimas, nes, mano nuomone, didžioji dalis reklamų (geresnių nei masinis šlamštas aka „Bonux“ skalbimo miltelių reklamos ir pan.) vis dar eina „Think Small“ keliu. Pamatęs šią reklamą šiuolaikiniame žurnale, atkreipčiau į ją dėmesį. Gal net išsikirpčiau. Tiesa, man, kaip vartotojui, šioje reklamoje užtektų užrašo „Think Small“ ir viskas. Manęs neveikia tie gudrūs tekstukai – užtektų, jei baltame lape būtų tiesiog parašyta „Fairy“ ir mažesnėmis raidėmis „Indų ploviklis“.

Paulius Senūta, reklamos agentūros Not Perfect | Y&R direktorius Nežinau, kiek ši reklama mane verčia think small, bet tikrai verčia jaustis small. Ir ne todėl, kad keli spuoguoti studentai draskydami akis pareikš, kad ši reklama pakeitė amerikietiškų automobilių kultūrą. Reklaminė kampanija, kurios dalis yra ši reklama, pakeitė reklamos pasaulį negrįžtamai. Billas Bernbachas (jam skirta paskutinė raidė reklamos agentūros DDB pavadinime – dažniausiai paskutinė raidė agentūrose nuverčia kalnus) ėmė ir pavarė vadinamąją antrąją reklamos revoliuciją.

Iki to niekas neįsivaizdavo, kad apie produktą reklamoje galima pasakyti ką nors neigiamo. Tačiau Billas leido sau pavaryti šiek tiek neigiamai, kad reklama būtų nuoširdesnė ir tikroviškesnė. Tai, galima būtų teigti, buvo „netobulos“ reklamos užuomazgos. Sakiau, kad ne aš tai sugalvojau.

DISKO REIDAS

GERIAUSIOS DISKOTEKOS MondayJazz LIVE! su Fulgeance @ „Woo“, 02 16 Fulgeance lietuvaičiai dabar jau myli ir kaip Peter Digital Orchestra, tačiau tai buvo pirmasis elektronikos nesveikuolio prancūzo pažintinis vizitas į mūsų kraštą.

Kaip ir kiti „MondayJazz“ gyvumo šou, jis buvo tiesiog kitoks, originalus, sveikintinas bei išreikalavęs tęsinio rugsėjį – Fulgeance grįžo, tik kitu vardu ir su daugiau punk pop ir electro.

ZANĖ BAKŠEJEVA

.. ..

Aroma, Andrius, Vytukas, Grafinis foto sprendimas – RUt RUt

Tundra @ Pociūnai, 07 04–07 Gilioji reiverių pusė („Tundros“ organizacinis komitetas) gavo tiek palaikymo iš gerbėjų prieš ir po festivalio, kad visa tai stebint iš šalies net apsiašaroti galima. Gandų duetas Golden Parazyth su Alina Orlova vis dėlto nepasirodė, užtat Tobias Schmidt ir Skc su Mattu trenkė kaip reikalas. Be to, tik šiemet „Tundroje“ supratome, kas yra tobula civilizacijos ir lietuviškos gamtos kombinacija – visiems visko užteko.

Shitdisco @ Naujininkai, 03 06 Labai slaptas, labai svarbia glazgiečių rokenrolo klipo filmavimo proga, labai pasisekęs ir turbūt greitu metu nebepasikartosiantis… Verkia daugelis nežinojusiųjų.

S 2008 PAGAL „PRAVDĄ“

DISKO REIDAS

Simian Mobile Disco @ „Gravity“, 10 10 Vakarėlis, kuriam nereikėjo jokio kremo ar grietinėlės, kad jis taptų vienu geriausių ir labiausiai up-to-date 2008-ais. Pusė „Simian Mobile Disco“ atvažiavo savo šlovės viršūnėje ir vien ta euforija žadėjo gerą vakarėlį. Prisimenam tik, kad pulto apsauginė sienelė vos nebuvo išnešta kartu su pačiu Džeimsu.

Satta Outside @ Smiltynė, 07 11–13 Gamta, kurios fone – kranai ir laivai, gyvi pasirodymai viršijo didžėjinius, o Vilniaus naktinio gyvenimo kefyras lengvai pamiršo problemas.

Sutemos live: Modeselektor @ „Gravity“, 04 11 Kas „Sutemų“ renginius įsivaizduoja kaip gilius ir niūrius pasisėdėjimus skambant melancholiškai elektronikai, šįkart galėjo visiškai savo nuomonę pakeisti. Reivas, plėšantis net merginų marškinėlius, o kur dar besiliejantis šampanas su degtine ir alumi.

8 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

KOLUMNISTAI

Kristupas Sabolius 4:21 PM Taigi, kolumnistai. „Pravdos“ tema – grafinis dizainas. Lietuvos logotipo išvaizdą sukritikavo visi, kas tik galėjo, įskaitant ir juokingiausiai tai padariusį Tomą. Tačiau ar nereikėtų po šalies įvaizdžio problemą pasidairyti plačiau, ne tik kaip po šlykštokos grafikos atvejį. Ar jūs turite atsakymą į klausimą – ką mums daryti?

Kristupas Sabolius 4:25 PM Mitai yra kuriami. Šiandien jie turi kitą vardą. Teatleidžia man visi kultūrinininkai ir antiglobalistai, bet aš manau, kad Lietuvai labiausiai trūksta propagandos. Tikros, profesionalios, ciniškos, įtaigios ir herojiškos. Klausiate, kas geriausia propaganda? Net ir Leninas žinojo, kad tai kino menas.

Tomas Ramanauskas 4:28 PM Sunku sugalvoti universalesnę priemonę (muzika?

Bet ją sunkiau „įvietinti“, „sugeografinti“). Klausimas būtų – kokio kino reikia? Galimi keli būdai: a) Naujosios Zelandijos, kai sukuriamas megablokbasteris, kuris pergrupuoja visą šalies turizmo industriją ir deda dešininį kirtį ant šalies pozicionavimo; b) Čekijos, kai šalis totaliniai atsiveria kinui, pajungdama Nacionalines kūrybines ir fizines pajėgas infrastruktūrai sukurti; c) Somalio, kai šalis taip blogai varo, kad kasmet bent pora įtakingų žurnalistų pasišvenčia sukurti po dokumentinį filmą apie tai.

Inga Norke 4:30 PM Hm, tikiuosi, ne c) variantas. Jeigu kalbant ne apie muziką, o kiną, tai kaip jūs manote, pirmiausia jo reikia mums patiems ar užsienio kino teatrams? Ar mes patys pirmiausia pasitikim savo įvaizdžiu?

Tomas Ramanauskas 4:22 PM Žinoma – mums reikia garsinti vardą, parduoti potyrius, sukurti mitą. Bet to nepadarysime tradiciniu lietuvišku keliu, prisistadinėdami bukletais turizmo parodose.

Kristupas Sabolius 4:33 PM Dabar įsivaizduokite tokį atvejį. Stevenas Spielbergas Lietuvos užsakymu (t.y. pinigais) sukuria melodramą apie lietuvio partizano (Danielis Craigas) ir jaunos žydaitės (Nicole Kidman) meilę divyriško pasipriešinimo, trėmimų ir kolchozinimo fone.

Filmas kainuoja 100 mln. $, bet uždirba 500 mln $, pelnas 400 $. Pasaulis plačiai diskutuoja Sovietų padarytos žalos Lietuvai klausimą. Net Silvio Berlusconi pradeda suprasti, kad Lietuva iš tikro buvo okupuota. Negana to, už 400 mln., kurie buvo uždirbti, galima sukurti tokia kūrybinę infrastruktūrą ir susukti tiek kritinių bei arthouse’inių filmų, kiek su dabartiniu biudžetu nepadarytume per pusę šimto metų. Priminsiu – valstybė šiuo metu tautiniam kinui skiria apie 10 mln. litų per metus.

Tania Rex

Inga Norke 4:23 PM O man labiausiai pikta, kad Lietuvos įvaizdis yra normalus (blogąja prame), arba dar blogiau joks.

Teisingai, reikia parduoti mitą, nes kito nežinia, ar turime. Ar turime, Kristupai?

KRISTUPAS SABOLIUS, TOMAS RAMANAUSKAS, Inga Norke

9

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

KOLUMNISTAI

Tomas Ramanauskas 4:35 PM Skamba gundančiai. Partizanų (vos neparašiau „Partyzanų“) tematika, žinoma, akivaizdi, bet, ar pakankamai aštri/akis atverianti, sukurianti pridėtinės vertės Lietuvai? Ar mes norime būti Europos Ruanda – kankinių šalis? O gal filmas turi būti apie Juodojoje jūroje kojas mazgojusius „lietuvius“, apie anuos, didingus, kruvinus laikus? Tema svarbu, nes dukart Spielbergo nepakviesi. Kaip minėjau, yra ir kitas būdas – mitologizuoti vietovę, kaip „Žiedų valdovo“ atveju. Epų epas apie kalbančius medžius, ogrus, my-prescious tipo gyvąstis ir pan. Juk mes, kaip šalis, labai miškinė. Bet kuriuo atveju, reikia susitikimo su „Dreamworks“.

Inga Norke 4:37 PM Partizanai, karo kankiniai, graudi meilė... Kiek panašių VHS mėtosi nuomos punktuose, kur tu nė nežinai, kad ten vaidino Nicolė ar kita. Apie Lietuvos istoriją net intriguojančios dokumentikos nėra sukūręs joks BBC. Be to, dar nežinia, ar Spielbergas nenorėtų pasistatyti artificial Lithuania Holivude nesivargindamas atvykti čia. Dar galvoju, kad nesuklysi save pozicionuodamas kaip new wave. Va, ir prancūzai dabar rengia festivalį apie Naująją Europą (Europe XXL), kuriame ir Vilnius nebus pamirštas. Todėl būtų tikrai įdomu ištraukti Gondry-like žymų, bet ne per žymų režisierių, prijungti lietuvių kūrėjų ir nuostabiųjų rinkodarininkų ir būti arčiau fantazijos (kritiniu atveju galbūt ir „Žiedų valdovo“) nei tikrovės. Lietuviai galėtų suvilioti fantazija, o ne tikrove.

Kristupas Sabolius 4:40 PM Priklausomai nuo to, kiek ir kokių zuikių norime nušauti. Pritariu, kad galima pradėti, kaip siūlo Tomas, nuo mitologinio epo apie šaltinių dievą („Patrimpo kronikos“), siekiant užburti ir sužavėti žiūrovus. Kita vertus, Spielbergas įgudęs „Schindlerio sąrašo“ tipo kūriniuose. Juk herojinės melodramos idėja – ne partizanai, o meilė ir žmogiškieji santykiai. Būtent emocinis krūvis geriausiai propagandizuoja žiūrovo smegenis. Šiuo atveju filmas būtų labiau kaip užsienio ir vidaus politikos instrumentas. Manau, kad partizanų vardas yra labai suterštas lietuviškai provincialaus miškinių supratimo (vėl miškas, hmhm). Dabar jie mums – menki herojai.

Jei atiduotume girių pasipriešinimą į Holivudo scenaristų rankas, iškart paaiškėtų, kad partizanai yra labai faini ir šmaikštūs aštrialiežuviai. Galų gale, tai tik eiliškumo klausimas. Faktas, kad reikia kurti „blockbusterį“, o gal net ne vieną.

Tomas Ramanauskas 4:43 PM Tradicinė rinkodaros mokykla sako, kad reikia tik žinoti, kas nori būti, turinį sukurti bus vieni juokai. Vien jau mums padiskutavus, galime išvesti nemažai grynakraujų temų: Kiaušingų herojų lopšys, Vaizduotės šalis (tiesa, čia konkuruotume su Amsterdamu), Avangardistų pelkė (Mekas, Mačiūnas, Imbrasas). Beje, o gal mums reikia hofiškos projekcijos į tautinį kankinį? Gal atraskime primirštą

tautos vargdienį ar šiaip gundantį drąsiaveidį? Ir nepamirškime keistuolių (tarzanai, barzdaroviai ir pan.). Už visus šituos yra skiriami „Oskarai“.

Inga Norke 4:45 PM Temų galėtume išvesti dešimtis (prijungčiau dramą paremtą tikrais faktais (serialą?) apie krepšinio mokyklą – pergalės, mis pasaulis, žalia spalva, paparaciai, išsiskyrimas, narkotikai, nuopolis ir t.t. – kaip variantą). Tik kas dabar (Prezidentas? Vilniaus meras?) turėtų siųsti popierinį laišką gerb. režisieriui iš Vakarų? Dar prisiminkim, kad Vilnius ne Barselona – t.y. jis nematytas ir neatrastas kur kas daugiau žmonių, kas, matyt, yra labiau privalumas nei trūkumas šiuo atveju.

Kristupas Sabolius 4:47 PM Tai jau technikos klausimas. Visų pirma reikia suformuoti geriausių Lietuvos smegenų tarybą, kuri nustatytų prioritetus, ieškotų temų, kurtų strategiją, užsiimtų lobizmu, siųstų atstovus į derybas ir t.t. (dabartinių „komisijų darbą“ geriausiai atspindi minėstasis „logotipas šlykštukas“). Primenu, mes juk neprašytume Spielbergo paslaugos, o siūlytume jam darbą. Nesutiktų Stevenas, yra ir kitų.

Prieš kokius pusantrų metų mūsų visų pažįstamas ir vis dar gerbiamas replikuotojas Arminas Višinskis „Pravdoje“ rašė, kad Lietuva turi tapti pramogų valstybe. Puiki mintis. Šiandien jos realizacijai sugalvojome pirmąjį žingsnį.

Tomas Ramanauskas 4:48 PM Įterptukas: vienas naujausių Barselonos savivaldybės užsakymų – Woody Alleno „Vicky. Christina. Barcelona“.

Inga Norke 4:49 PM Įdomu, ar „Reikalai Briugėje“ irgi turi ką bendro su miesto savivaldybe, hehe.

Kristupas Sabolius 4:50 PM Ir nors Boratas niekaip nesisieja su Kazachstanu, pastarasis jo dėka dabar geriau žinomas nei LT. Tomas Ramanauskas 4:52 PM Pradėti reiktų nuo „Įvaizdžio ministerijos“ sukūrimo. Tada – mokesčio už, pavyzdžiui, kėdę įvedimu ir būtino startinio lagaminėlio surinkimu. Ministerijos atstovas su pinigais ir antrankiu vyktų susitikti su ponais Spielbergu, Peteriu Jacksonu, ar broliais Coenais. Pasikalbėtų, parodytų, ką surinkome. Susitartume susitikti po savaitės. Lietuva giliai įkvėptų.

Galbūt pirmą kartą neveltui.

Kristupas Sabolius 4:53 PM Inga, paskambink Kubiliui, Tomai, lyginkis fraką.

Atrodo, yra apie ką pakalbėti su ponu ministru pirmininku.

MEGAPOLIS

Po kiekvieno maršruto traukinių vagonai yra išvalomi, o sėdynės apsukamos, kad važiuodamas žiūrėtum tik į priekį ir tavęs nepykintų Tualetai valdomi mygtukais, juose skamba bėgančio vandens muzika Telefonai visi turi vienodus – „Sharp“ arba „Panasonic“ Dienos metu Tokijuje daug moterų ir jaunų merginų vaikšto grupelėmis Japonijoje rasi įvairiausių komiksų, net specialių gėjams Mitas, kad Japonijoje pragyvenimas brangus. Londone žymiai brangiau Nekultūringa valgyti gatvėje. Taip pat nekultūringa išsipūsti nosį sloguojant Kultūringa susikišti į šnerves servetėlę arba traukti snarglius į vidų.

Japonai absoliučiai laikosi taisyklių, tad visa ko ir paaiškinimai – būtinybė.

Keliaudamas po Europą nebejauti „užsienio“ įspūdžio, kokio kadaise tikėjaisi – restoranai ir parduotuvės beveik visur vienodos, susišneki daugiau ar mažiau angliškai, klube geri tą pačią Cubą Librę.

Tačiau nuvykęs į Japoniją tu gali prisiminti savo vaikišką užsienio iliuziją. Tokijas yra tarsi preciziškai supakuota ir įrišta dovana turistui.

Pirmas pusdienis Tokijuje. Didžiajai daliai žmonių pirmas įspūdis išlipus iš lėktuvo – nieko, kas būtų

nematyta. Tačiau tik patekęs į traukinį pradedi suprasti, jog Tokijuje viskas kitaip. Šešiasdešimtmetės močiutės dardėdamos traukiniu per mažą telefono ekraną žiūri dailųjį čiuožimą, kiti valgo, o dauguma miega. Šibuja sankryža. Pasaulyje nėra kitos vietos, pro kurią per vieną sekundę praeitų tiek daug žmonių.

Prieš aplankant garsiausią pasaulio sankryžą, patartina pasitreniruoti vaikščiojimo minioje meno.

Sankryža įamžinta filme „Lost in Translation“. Toje scenoje, kai per sieną eina dinozaurai.

Japonai yra vizualiai mąstanti tauta. Tai, kad jų raštas yra hieroglifai, lėmė, jog dauguma japonų moka piešti. Dėl tos pačios priežasties jų komunikacija visada yra labiau vizuali (nei turininga?).

Pakuočių meistrai. Atsidaręs pakelį razinų kiekvieną džiovintą uogą rasi supakuotą į atskirą skaidrų maišelį, lygiai taip pat pakuojami bulvių traškučiai, bananai ir visi kiti produktai. Japonijoje 90 proc. pakuočių – gražios. Susigaudyti pieno produktuose yra beveik neįmanoma. Jeigu nori nusipirkti jogurto, neieškok karvės ar pieno ąsotėlio, veikiau čiaupo su lašančiu pienu. Didelė dalis pakuočių yra medinės ir popierinės, su drožlėmis ir natūraliomis virvelėmis, suręstos labai dailiai. Tačiau iš kur jie gauna tiek medienos – mistika. Mat japonai yra nedurni ir medžių nekerta.

ELENA FEAT. TOMAS IR ASTA

ALTUS

10 2009 LAPKRITIS 2008 SAUSIS 3030 000 000 WWW.PRAVDA.LT WWW.PRAVDA.LT

11

2008 2009 LAPKRITIS SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MEGAPOLIS

Akihabara – technikos miestelis. Angliškai ši vieta vadintųsi „Electric Town“. Dauguma tikisi, kad ten atvažiavę išvys naujojo tūkstantmečio technikos stebuklų parodą. Tačiau labiau tikėtina, kad pamatysi kasetinių magnetofonų prekystalį nei robotų šeimą prie pietų stalo. Na, nebent galėsi robotą–šuniuką paglostyti.

Mada. Visos moterys save kruopščiai prisižiūri, o prieš išeidamos iš namų apsižiūri. Dažnai jos dėvi aukštakulnius. Keista, tačiau būtinai vienu dydžiu per didelius. Taip pat gyvena daug keistuolių, kurie gali visą mėnesį „nevalgyti“ vardan galimybės puikuotis „Louis Vuitton“ pinigine. Užtat dauguma japonų turi baisiai kreivus dantis. Jų grožio suvokimas kitoks, jiems lygūs dantys nėra joks grožio etalonas, tad japono Japonijoje su kabėmis neišvysi.

Japonas tau nepadės. Išgirdęs anglišką klausimą japonas veikiausiai tiesiog šyptels, nusisuks ir pabėgs.

Kodėl? Japonas nemėgsta klysti. Perfekcionizmu garsėjanti tauta mano, kad jeigu darai dalyką, turi jį daryti gerai. Kitu atveju – gėda tau. Tad gal japonai ir moka kalbėti angliškai, bet bijo daryti klaidų. Širdyje jie gailėsis ir išgyvens, kad tau nepadeda.

Geišos. Jos iki šiol egzistuoja, tik vadinasi kitaip. Įspūdingos išvaizdos japonės dirba tarptautinėse kompanijose, bendrauja su kolegomis, vaikšto į susitikimus, o vakarais su tais pačiais vyrais (kurie turi šeimas, bet nakvoja moteliuose) eina vakarieniauti.

Japonijoje sunku nepasiklysti. Pavyzdžiui, važiuodamas teisingai pasirinktu traukiniu, gali suprasti, jog nuvažiavai ne į tą miestą – mat atsisėdai neteisingai pasirinktame vagone, kuris kelionės metu atsiskyrė nuo paties traukinio.

Sveikas greitas maistas. Vakaruose greitas maistas – riebalais varvantys sumuštiniai.

Restoranai. Geri restoranai dažnai nebūna pirmuose pastatų aukštuose, o pasislėpę dangoraižiuose. Be to, Japonijoje patartina nebandyti valgyti neazijietiško maisto.

Didžiausias žuvies turgus pasaulyje. Ten žuvys sužymėtos numeriukais, kurie nurodo tikslią jų pagavimo vietą. Ne tik vandens telkinį, bet ir jo zoną.

Vasario pabaiga. Tada į Tokiją važiuoti nepatartina.

Vasarį iš visos Japonijos atvažiuoja moksleiviai. Visi jie bando stoti į aukštąsias mokyklas. Todėl… visi viešbučiai būna rezervuoti.

Karaokė. Atvykęs į bet kuriame pastato aukšte įsikūrusią karaokės kavinę, pirmiausia turi nusiauti batus ir susimokėti už savo dainavimo laiką. Japonijoje karaokė vyksta atskiruose kambariuose su plazminiais televizoriais, dainų meniu ir skambučiu personalui.

Japonas dirba kaip arklys. Europoje žmonės nedirba tiek daug, kiek Tokijuje. Tik vieną išeiginę per savaitę turintis japonas vyras visą savaitę negrįžta namo – jis dieną dirba, o naktis leidžia motelyje šalia darbo. Todėl japonės nori ištekėti už užsieniečių.

Japonai nemoka gerti. Azijiečių organizmas sunkiai skaido alkoholį, tad nuo kelių alaus butelių jie gali pasigerti ir voliotis ant šaligatvio. Tad Japonijoje kiekvienas gali prisigerti, apsivemti ir voliotis gatvėje. Niekas už tai nebaus ir nesmerks.

12 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

NAUJOKAS

Ji Joskaudė Pakalkaitė Studijuoja Central St. Martins Londone Ką? Grafinį dizainą, aišku Pabaigusi toliau planuoja kurti Mėgstamiausias šriftas Courier. Kaip spausdinimo mašinėlės.

Mėgstamiausias logotipas svastika Nekenčiamiausias logotipas visi Norėtų būti sukūrusi „Haribo“ guminukų dizainą ir „Click Polaroid“ veidrodėlį Ekstravagantiškiausias aksesuaras plastmasiniai princesės auskarai su netikrais deimantais, baltas nuometas su dirbtiniais perlais ir Lietuvos vėliavos spalvų kojinės

Tavo istorija, kaip patekai į St. Martins?

St. Martins susidomėjo mano stojimo anketa ir pakvietė į portfolio interviu.

Tuo metu net nežinojau, kas yra portfolio. Tad geriausius darbus susidėjau į porą papkių, tūbų ir išvažiavau traukiniais. Per visą kelionės laiką įsivaizdavau situacijas, kaip pametu savo darbus. Kai atėjau į interviu, pastebėjau, kad beveik visi, išskyrus mane, atėjo su vienodais juodais a2 dydžio segtuvais. O jau šiais akademiniais metais baigiu grafinio dizaino ir iliustracijos specialybės bakalaurą.

INGA NORKE

Kas tave įkvepia?

Mados žurnalai, komiksai, knygynai, bibliotekos, žaislų figūrėlės, rasti objektai, iškarpos iš laikraščių, lėlių namai, kitų žmonių veikla ir darbai, (ne)pažįstamų žmonių apranga, zinai, Deptfordo turgus, popierinės šiukšlės, makulatūra, informacinis dizainas, instrukcijos, kava, pamestos nuotraukos, įvairi vizuali informacija, priklijuota virš mano darbo stalo, mano darbo stalas, dėželės ir jų turinys, plastmasiniai papuošalai, geometrinių formų deriniai ir ornamentai, įžymios kuriančios moterys, feministinis popsas, netikėti google images radiniai, mokslinės ir medicininės enciklopedijos, charity shop lentynų turiniai, paskatinimai ir nesėkmės, žiūrėjimas į savo baigtus darbus, rezultatai ir jų pasekmės, bet labiausiai įkvepia, kai matau susikaupusius ir įsijautusius į tai, ką jie daro, žmones. Tada ir pati taip užsimanau daryti.

JOSKAUDĖ

Iš Lietuvos ji išvažiavo, nes čia jaunai pankuojančiai Jokaudei trūko veiksmo, informacijos ir galimybių. Dar erzino netolerancija. Ji visuomet Vilniuje buvo išskirtinė (nors ir mokėsi Čiurlionio menų mokykloje), mąstė coliu į priekį (colis nedaug, bet svarbu, kad į priekį). Prisimenu lietuviškąją Joskaudę – aukšta, graži, dažnai labai berniokiška, ekstremaliai individuali, su ryškiais skinny džinsais dar 2004 metų vasarą viename Vilniaus rajone. Dabar ji – Londone, baiginėja prestižiškiausią meno ir dizaino koledžą Central Saint Martins (jį yra baigę tokie stabukai kaip John Galliano, Stella McCartney, Alexander McQueen, Gareth Pugh ir kiti) ir kol kas nežada grįžti, nors Lietuvai tikrai kurs. Beje, jau nuo šio numerio Joskaudė ves komikso skiltį „Pravdoje“. Leiskite įsibėgėti.

Joskaudė jauna, bet jau laimėjo „Grand prix“ pašto ženklų dizaino konkurse Japonijoje 2004 m., po metų „Fumetto“ komiksų festivalyje jos komiksas buvo atrinktas į finalinį 50-uką, o „Figures Futur“ iliustracijų konkurse Prancūzijoje 2008 m. Joskaudės kūryba pakliuvo į finalinį 35-uką.

13

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

NAUJOKAS

zinai, Deptfordo turgus, popierinės šiukšlės, makulatūra, informacinis dizainas, instrukcijos, kava, pamestos nuotraukos, įvairi vizuali informacija, priklijuota virš mano darbo stalo, mano darbo stalas, dėželės ir jų turinys, plastmasiniai papuošalai, geometrinių formų deriniai ir ornamentai, įžymios kuriančios moterys, feministinis popsas, netikėti google images radiniai, mokslinės ir medicininės enciklopedijos, charity shop lentynų turiniai

14 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

NAUJOKAS

St. Martins mokosi daug nosį užrietusių hipsterių, ar sutari su jais? O ar mados studentai neerzina tavęs?

Su hipsteriais per paskaitas ar kai kartu reikia daryti kokį nors projektą – taip. Na, nebuvo jokių konfliktų ar diskriminacijos, bet dažniausiai jie bendrauja tarpusavyje. Kas dėl madistų, grafinio dizaino fakultetas – Holborne, o mados – Charing Crosse, tad retai tenka juos sutikti.

Kada supratai, kad tau įdomus grafinis dizainas?

Kai mokiausi mokykloje, grafikos specialybės ir akademinio meno perspektyvos neviliojo. Mokykloje per grafinio dizaino pamokas mokėmės photoshopo pagrindų ir darydavome užduotis, kur galėjau logiškai apeiti taisykles ir intelektualiai pašmaikštauti.

Skamba lame ir LOL, bet viskas taip ir prasidėjo.

Kur Londone gyveni?

Gyvenu skvote palei North Circular autostradą Šiauriniame Londone. Šioje gatvėje yra daug tuščių ir užskvotintų namų. Netyčia atradau, kad net ir Joe Strummeris už poros kvartalų jaunystėje skvotino.

Tai buvo 1970-ųjų viduryje. Dabar Arnos parke (netoli mano namų), kur „The Clash“ žaisdadvo futbolą, aš bėgioju krosą. Žmonės dažnai galvoja, kad skvotai – purvinos pankų skylės, juk taip nėra… Žinoma. Tai tas pats, kas galvoti, jog prancūzas – tai vyriškis su ūsais, raudona berete, dryžuota jūreivio palaidine, stovintis prie Eifelio bokšto. Skvoteriai gali būti net ir turtingų tėvelių vaikai, ištroškę nuotykių. Kai kuriuose socialiniuose sluoksniuose skvotinimas yra netgi paveldima šeimos tradicija – seneliai skvotina, tada jų vaikai, vėliau – jų anūkai…

Kodėl Lietuvoje tiek mažai kietų grafikos dizainerių moterų?

Nežinau. Galbūt todėl, kad tik šiuo metu kuriasi Lietuvos grafinio dizaino industrija. O gal dėl to, kad vyrauja patriarchija, kuri kol kas iki galo nenuversta. Gal moterys labiau tingi mokytis dirbti su įvairiomis kompiuterinėmis programomis, bijo, kad per sunkų darbą nespės sukurti šeimos.

Kas tau atrodo sudėtingiausia mokantis grafinio dizaino?

Neapsiriboti viena technika bei tematika, tačiau kartu ir neišsiplėsti, o specializuotis tam tikroje srityje.

Sunku būti disciplinuotam, mokėti dirbti individualiai ir komandoje. Mokėti dirbti įvairiomis technikomis: ir trumpą animaciją su „Flash’u“ mokėti sukurti, ir šilkografiją paspausdinti, ir su juostiniu „Pentax“ pafotografuoti, ir t. t. Kitą filosofinį aspektą, manau, geriausiai apibūdina Adriano Shaughnessy „How to be a graphic designer: without losing your soul“ knyga ir jos pavadinimas.

Ar tavęs neerzina nelygumai?

Ne, nelygumai manęs neerzina. Labiau erzina netyčinis neestetiškumas. Pavyzdžiui, preciziško dizaino spaudinys, kai popierius nelygiai atkirptas žirklėmis.

Kodėl tau patinka piešti komiksus?

Komiksai – tai įdomi naratyvaus pasakojimo perteikimo forma, kuria lengva manipuliuoti ir eksperimentuoti.

Reklama

16 16 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

Alfa60 – tai 4 kūrybingų žmonių gangas, ne oficiali studija 2 iš jų yra grafiniai dizaineriai – latvė Lina Ozerkina ir italas Joe Miceli „Café de Paris“ logotipas – vienas pirmųjų jų darbų Lietuvoje Vis dėlto logotipai nėra jų aistra Daugiausia Lietuvoje dirba su menininkais, ŠMC Abu grafiniai dizaineriai mėgsta važinėti dviračiu Abu grafinio dizaino mokslus baigė Amsterdame, Gerrit Rietveld Academie Save apibūdina punks in disguise, diy, selfpublishing

17

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS Ji Lina Ozerkina Iš Latvijos Būdama 15 Lina paliko Latviją Jau daugiau nei dešimt metų ji neturi nieko bendro su Latvija Ten nebegyvena net jos šeima Veikla grafikos dizainerė, aišku Specializuojasi kurdama knygų dizainą, dalyvauja spaudos meno projektuose Ją įkvepia 7–9 dešimtmečių grafika, filmų plakatai, knygų viršeliai, kvepalų, vynų ar kitų daiktų įpakavimo dizainas Po blaškymųsi aplink pasaulį Lina jau dvejus metus gyvena Lietuvoje Klauso post-punk/rock (jai, beje, patinka „Godspeed you! Black emperor“)

INGA NORKE

ALFA 60

Jis Joseph Miceli Gimė Italijoje, Sicilijoje Jo mama iš Niujorko, tėvas – italas, galiausiai Joe – labiau niujorkietis Klauso, kaip kitaip, jei ne hip hopo ir džiazo, nes pats augo Niujorke Šiame JAV megapolyje jis praleido daugiau nei pusę savo gyvenimo Veikla grafikos dizaineris Specializuojasi kurdamas šriftus ir dalyvaudamas spaudos meno projektuose Joe mano, kad Vilnius yra elektroninės muzikos miestas Vakarais norėtų girdėti daugiau live, o ne laptopų muzikos Joe mano, kad jei kinai ir pasipelnys iš krizės, jie vis tiek niekada nenukopijuos europinės estetikos

Joe mama neseniai prisipažino, kad į Niujorką kartu su penkiamečiu sūnumi grįžo tik dėl to, kad norėjo, kad jame būtų dalis to legendinio miesto. Dabar Joe sako, kad jo kraujyje yra per daug Niujorko. Pavyzdžiui, Joe nevairuoja, ir dėl to kaltina būtent šį miestą ir jo tradicijas. Ten viešasis transportas yra puikiai suplanuotas, taksi lengvai pagaunami…

Iš Niujorko šokam kelis metus į priekį, kai Joe, besimokydamas Amsterdame, sutiko Liną ir jie kartu atsidūrė Lietuvoje. „Alfa60“ grafinius dizainerius – Liną ir Joe – geriausia yra pažinti per pokalbį. Tačiau viena tiesa aiški jau dabar – šie du kūrėjai yra perfekcionistai.

Anksčiau duetas dažnai užsiimdavo web dizainu.

Dabar daugiausia dirba su spauda – knygos, žurnalai, meno projektai. Neseniai kartu jie baigė kurti dizainą knygai „Migrating realities“, kurią redagavo Vytautas Michelkevičius, o šiuo metu rengia žurnalo „Fotografija“ numerį, kurį redaguoja ŠMC parodų kuratorius Valentinas Klimašauskas ir Julija Fomina.

Kur jūs paprastai dirbate?

Lina: Ten, kur esame su savo kompiuteriais, yra ir mūsų darbo vieta. Jau dvejus metus dirbame Lietuvoje. Iki tol Niujorke, Amsterdame… nesėslumas

mums padeda ryžtis eksperimentams.

Joe: Dabar aš daug dirbu su ŠMC, taigi ten ir yra mano darbo vieta.

Jei tektų grafinį dizainą vertinti kaip meną ar verslą, – kuriai pusei labiau pritartumėte?

J.: Jeigu taip, manau, kad mes daugiau dirbame su menine grafinio dizaino puse. Nors, kita vertus, sunku pasakyti, jog grafinis dizainas yra tik menas ar tik verslas. Tai yra darbas su informacija ir komunikacija, viso to apdorojimas ir vizualus pateikimas.

Kada tuomet prireikia imtis grafinio dizaino?

J.: Grafinis dizainas neegzistuoja, kol tai nėra būtina. Kai yra užduotis/problema, kurią reikia išspręsti priimant kūrybinį sprendimą, tada ateina laikas imtis grafinio dizaino.

L.: Mes nenorime kurti tik tai, kas yra gražu. Pirmiausia išsiaiškiname, ko reikia, ir kokia mūsų užduotis, tada galvojame, kaip tai vizualiai iškomunikuoti. Rezultato grožis atlieka tik šalutinę funkciją.

Jums pasisekė, kad taip papildote vienas kitą ne tik kūryboje, bet ir kalbėdami… Kaip susitikote?

L.: Mes susitikome mokydamiesi Amsterdame. Aš pabaigiau studijas anksčiau nei Joe, tačiau palaukiau dirbdama įvairius projektus, kol ir jis baigs akademiją. Tada du mėnesius keliavome bandydami surasti miestą, kuriame norėtume apsistoti ir pradėti kurti kartu. Atsitiktinai trumpam atvykome į Lietuvą, nes čia gyveno mano sesuo. Dabar jau eina treti metai, kai dirbame Vilniuje. (Kuo jus papirko Vilnius?)

Tobulu dydžiu, jaunatviškumu ir atvirumu.

Neįtikėtina, ar jūs tikrai kalbate apie Vilnių?

J.: Vilnius turi gilias meno tradicijas, tačiau grafinio dizaino srityje kol kas šioje šalyje pastebiu tik užuomazgas. Taigi pastebėjome, kad žmonės Vilniuje yra linkę eksperimentuoti. O renkantis miestą kūrybai mums buvo svarbu rasti erdvę, kurioje galėtume eksperimentuoti.

Kažkada esi man sakęs, kad Lietuvoje grafinio dizaino nėra…

J.: Tada aš turėjau omenyje, kad nėra susiformavusi grafinio dizaino scena, kaip pavyzdžiui, Olandijoje. Ten grafinius dizainerius gali suskirstyti į grupes pagal įtakas, gali konkrečiai įvardinti jų tradicijas, charakteristikas ir panašiai. Tikėtina, kad ateityje taip bus ir Lietuvoje – nemažai lietuvių studijuoja grafinį dizainą užsienyje ir, matyt, jie sugrįš.

Ar jūs socializuojatės? Kodėl apie jūsų buvimą Lietuvoje nieko nežino net kai kurie grafiniai dizaineriai?

J.: Bendraujame, bet draugus renkamės ne pagal specialybę (juokiasi). Jurgis Griškevičius – geras mūsų draugas. Jis puikus grafikos dizaineris. Dauguma kitų draugų – iš ŠMC aplinkos.

Kaip žmonės jus susiranda?

J.: Iš lūpų į lūpas. Mums to užtenka. Kai į Lietuvą atvykome ilgesniam laikui, kai kurie naujai sutikti žmonės mums sakydavo: „O, aš girdėjau, kad jūs atvykstate.“ Su daugeliu žmonių susipažinome tiesiog leisdami vakarus, pavyzdžiui, „Café de Paris“.

Ten netgi su naujais sutiktais žmonėmis sutarėme

18 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

Grafinis dizainas neegzistuoja, kol tai nėra būtina. dėl pirmųjų darbų Lietuvoje. O tada, kai pradėjome dirbti su ŠMC, viskas pirmyn pajudėjo itin greitai.

Darbas su ŠMC buvo platforma, kur apie mus sužinojo tie, kam įdomu.

L.: Visada yra sudėtingiau likti mažiems. Žinomas ir pastebimas gali tapti nesunkiai. Sunkiau išlikti kuklesniam, bet įdomiam. Taip sakė „Colors“ žurnalo kūrybos direktorius Tiboras Kalmanas dar praėjusiame amžiuje. Konkrečiai jo citata skamba taip: „The toughest thing when running a design studio is not to grow.“ Kur save matote po dešimt metų?

J. ir L.: Kur – ne taip svarbu. Po dešimt metų norėtume nebedirbti kitiems, o susikaupti tik prie savo projektų – leisti savo knygas, kitus spaudinius, kurti šriftus ir panašiai.

Kaip manote, ar turi grafinis dizaineris mokėti piešti ranka?

L.: Taip, manau, kad grafinis dizaineris turi turėti savo sketchbookus, kuriuose galėtų plėtoti savo mintis, plėsti savo matymą, fiksuoti bei iš to mokytis ir tobulėti.

J.: Aš dažnai dirbu su šriftais, kuriu juos, todėl dažnai ranka rašau raides, išbandau daugybę variantų.

Tačiau aš esu tipiškas grafinio dizainerio pavyzdys kalbant apie santykį su kompiuteriu – iki tol aš daug piešiau, dariau darbus savo rankomis, tačiau pradėjęs dirbti su kompiuteriu užsisvajojau apie tobulus kvadratus ir apskritimus. Viską norėjosi daryti pagal tikslią matematinę perfekciją.

Tai jau skamba kaip profesinė liga, ar turite tokių daugiau? (kalba vienas per kitą) Visada pamatai, kai šriftai susimala, kai pastraipos nelygios, kai raidė ant raidės lipa, kai šriftas parinktas ne pagal teksto turinį, kai… Iš tikrųjų, tai mes dėl to labai nesijaudiname, bet visada pastebime.

Kaip atrodo jūsų namai?

L.: Jie nuolat keičiasi. Jeigu vieta fiziškai nesikeičia, tuomet viduje mes nuolat kažką pakeičiame. Priklauso nuo to, prie kokio projekto dirbame – uždedame didžiulius spaudinius ant sienos, pasibaigus projektui juos nuimame, dedame kitus. Pastaruoju metu mano sienos buvo visiškai baltos, nes tiesiog nebegalėjau į nieką žiūrėti, reikėjo poilsio.

J.: Ant sienų mano darbo erdvėje pilna plakatų, didelių spaudos maketų ir knygų. Aš, tiksliau abu mes, esame pamišę dėl knygų.

Reklama

20 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

21

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS Veikla grafinis dizaineris ir art direktorius.

Baigė VU kultūros istorijos ir antropologijos studijas Šios studijos, Jurgio manymu, jam davė daugiau nei būtų davusios grafinio dizaino studijos VDA Tėtis – tapytojas Mama – knygų iliustratorė Įkvepia menas, mada, juoda ir balta Vaikystėje piešdavo jūreivius – visa šios profesijos stilistika, apranga, spalvos ir net pats darbas jam iki šiol gražūs.

Nemėgsta spalvų ir darbo didelėje erdvėje su kitais, tai teikia jam streso, todėl metė darbą „Gauminoje“ ir dabar dirba pats sau Neegzistuoja logotipas, apie kurį Jurgis neturėtų nuomonės

ELENA

JURGIS GRIŠKEVIČIUS

Kodėl nestudijavai grafinio dizaino?

Augau meniškoje aplinkoje. Mano abu tėvai dailininkai, tėvo draugai – irgi dailininkai. Kai augi tokioje aplinkoje, ji nori nenori tave kažkaip paveikia.

Mamos brolis – grafinis dizaineris, maketuoja knygas. Jis buvo mano autoritetas. Užėjęs pas jį į svečius visą laiką domėdavausi, ką jis naujo kuria.

Man patiko knygų dizainas. Esu tas žmogus, kuriam netinka posakis „nespręsk apie knygą iš viršelio“. Aš apie daug ką sprendžiu iš viršelio. Nebūtinai iki galo, tačiau viršelis palieka stiprų įspūdį. Sovietmečio knygos būdavo visai kitokios. Smalsu būdavo nuimti viršelio aplanką ir pamatyti kietą drobinį viršelį su įspaustu knygos pavadinimu. Tik tekstas ir erdvė. Man beprotiškai patiko žiūrėti į paslėptus viršelius.

Kur mokeisi dizaino?

Savarankiškai. Kitais metais planuoju studijuoti Amsterdame, Rietveldo akademijoje. Ne dėl to, kad dabar jaučiu kokias nors spragas. Tiesiog, kol dar esu pakankamai jaunas ir paslankus, noriu įgyti kokybišką išsilavinimą. Mano trejais metais jaunesnė sesė Morta įstojo į VDA, grafikos dizainą. Tėvai pamatė, kaip jai nepatinka ir kaip ji spjaudėsi nuo tu studijų. Patys jai pasiūlė išvažiuoti mokytis kitur, tada ji išvyko studijuoti į Belgiją. Ten dar nebuvo tas lygis, kurio ji ieškojo. Dabar ji mokosi Olandijoje.

Labai patenkinta. (Kodėl tave iš karto sudomino būtent grafinis dizainas?) Pirmiausia sudomino knygos, per jas susidomėjau šriftais. Aš daugiausia dabar ir kuriu šrifto dizainą. Ne iliustracinį.

Kuo neįtiko VDA parengimas? Juk lankei kursus…

Vilniaus dailės akademijos dizaino fakultete dėstytojai dėstė anais laikais, kai buvo kitokie principai, todėl šiandien jų metodika nėra priimtina. Akademijoje dėstytojas pasako – tai yra gražu. Ir tai duoda aiškų toną studentui – viską daryti konkrečia kryptimi. Kai man parodė dizaino magistrų darbus, aš pagalvojau, jog nenorėčiau iššvaistyti keturių gyvenimo metų ir galiausiai matyti tokius savo darbus.

Ką darai šiuo metu?

Jau pusantro mėnesio kuriu vizualų identitetą vienam žurnalistui iš Olandijos. Jis rašo apie meną, dizainą ir architektūrą, dėsto Eindhoveno dizaino akademijoje. Taip pat dirbu su „If You Could“ iš Londono prie vieno projekto bei su įvairiais projektais Lietuvoje.

Kaip atrodo tavo darbo vieta?

Pakankamai sterili. Mano darbo vieta yra stalas, kompiuteris, popieriaus katalogai, įvairiausi popieriaus formatai, šriftų knygos ir panašiai. Darbe esu pedantas. Nors mano darbo vieta yra namie, man būtų sunku prie kompiuterio sėsti dėvint chalatą ar prie jo valgyti.

Kaip manai, ar grafikos dizaineriai turi profesinių ligų?

Taip, be abejo... Tai perdėtas aplinkos stebėjimas. Aš pats stebiu šriftus ir tai vyksta natūraliai. Tik išėjęs pro šios kavinės duris, galėčiau parodyti iškabą, kuri jau seniai mane kankina… Yra kompozicija ir spalvos, kurių neteisingas pateikimas erzina.

Aptarėme padėtį akademijoje. O kokia grafinio dizaino padėtis Lietuvoje?

Labai prasta. Galima sakyti, kad grafinio dizaino mokslo situacija atspindi bendrąją padėtį. Atrodo, kad dalis dizainerių nemąsto, o labai greitai pasigauna įvairius trendus. Tačiau net nepagalvoja, ar konkrečiai tam objektui tinka tas trendas. Dažnai dizaineris taip nori panaudoti tą trendą (nes jis madingas ir gražus), kad viską tiesiog sugadina.

O gal kaltas lietuvių mentalitetas, nesveika pagarba Vakarų kultūrai ir savęs sumenkinimas?

Ir užsienyje vyrauja šis reiškinys – dizaineriai, kurie eina paskui, o ne priekyje. Bet vis tiek matyti, kad jie bent jau turi kokybišką išsilavinimą, aklai neseka dizaino madų. Tarkim, esi pamišęs dėl vieno šrifto ir gauni užsakymą sukurti pakuotę sviestui. Ir panaudoji būtent savo mylimą šrifta, nors jis gal visiškai nekelia asociacijų su pienu. Lietuvoje tokių atvejų pastebiu daug. Dizaineriai silpnai išmano šriftus.

Akademijoje jų neparengia. Pavyzdžiui, Stiklių gatvėje yra lino parduotuvė su militaristinio šrifto logotipu. Kaip susiję tankų žymėjimo šriftas ir linas? Ir tokių atvejų pilna, – tai yra dizainerių neišprusimo požymis.

Norėtum kurti „Coca-Cola“ apipavidalinimą?

Man būtų įdomiau sukurti mados namų vizualinį įdentitetą. O Lietuvoje būtų įdomu pakoreaguoti žurnalo „Kultūros barai“ dizainą. Dizaino prasme, tai vienas tvarkingiausių Lietuvos žurnalų. Bet norėčiau jį pakelti į aukštesnį lygį.

Kaip tau Lietuvos vėliava?

Man ji grafiškai nepatinka. Ji neteisinga. Žinoma, susigyveni ir tampa miela, tačiau kai pradedi dirbti... Dabar dariau užsakymą, kuriame turėjo figūruoti tautinės spalvos. Būtų dvi spalvos – dar būtų gerai. O čia trys, visos stiprios ir dar konkuruoja tarpusavyje. Be to, yra asociacijų su Afrikos ir centrinės Amerikos vėliavomis. Mūsų vėliava paviršutiniškai atspindi Lietuvos istoriją ir pačią Lietuvą, t. y. tokia mūsų veliavos spalvų interpretacija leidžia manyti, jog ši vėliava tiktų bet kuriai valstybei. Bet gana. Palikime vietos ir patriotiškiems jausmams.

22

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

Mano darbo vieta yra stalas, kompiuteris, popieriaus katalogai, įvairiausi popieriaus formatai, šriftų knygos ir panašiai. Darbe esu pedantas. Nors mano darbo vieta yra namie, man būtų sunku prie kompiuterio sėsti dėvint chalatą ar prie jo valgyti.

Reklama

24 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

25

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

Jis Gediminas Šiaulys Iš „Pet Punk“ kūrybinio susivienijimo – dizainas, animacija ir ne tik Gedimino mama šriftų dailininkė Turi žmoną Eleną ir aštuonių mėnesių dukrytę Ursulą Perka „Smetonišką“ sviestą ir „Dvaro“ pieną, dėl gražių pakuočių Interviu dieną savo sukurtus apvalkalus pagalvėms nešė į „Daiktų viešbutį“

ar geresni. Tiesiog kitokie. Mūsų darbai dažnai atrodo lyg hibridai. Naudojame netgi skirtingas technikas, suplakame blizgučius ir purvą. Rytų Europos dizainas yra egzotiškas.

Ar skiriasi Rytų Europos dizainas nuo kitų kraštų?

Ne, nėra taip, kad skirtumėmės neatpažįstamai. Internetas – stiprus įrankis, kurio dėka vienodėjame.

Seniau visi žinojo, kad skandinavų dizainas ypatingas, dabar jis neišsiskiria iš kitų. Šiandien, pamatęs lietuvio darbą, gali pagalvoti, jog tai darė skandinavas. Bet nemanau, kad tai yra gerai.

Kokios tavo profesinės ligos?

Tai ypač pasireiškia prekybos centre, pavyzdžiui, aš perku tik „Smetonišką“ sviestą, nes jo įpakavimas gražus, arba „Dvaro“ pieną, kuris iš visų pieno pakelių atrodo normaliausiai. Be to, jis skanus.

Ko trūksta dizaineriams šiandien?

Manau, kiekvienas dizaineris turi turėti savo principus. „Pet Punk“ niekada nedirbs su kailiais, tabako gaminiais, pornografija ir politika. Nesakau, kad kiti turėtų elgtis taip pat, bet svarbu turėti savigarbą. Turi pagalvoti, ar tikrai esi priverstas už kažką meluoti? Melas niekada netaps tuo dalyku, už kurį tave gerbs.

ELENA

PET PUNK

Tavo kursas „D117lt“ buvo vadinamas ypatingu.

Kodėl?

Nemažai žmonių, kurie baigė mūsų kursą, dabar ką nors veikią kūrybos srityje. Stojau į dizaino kolegiją.

VDA nesirinkau, nes nemėgau akademinio piešimo.

Dabar gailiuosi, kad neišmokau piešti.

Tik ką grįžai iš Atėnų, kur skaitei pranešimą apie dizainą Baltijos šalyse. Papasakok.

Kalbėjau apie mūsų darbus ir šiek tiek apie tai, kokią įtaką mūsų dizainui padarė sovietmečio ir kapitalizmo kontrastai. Mano karta augo tais laikais, kai tebuvo penkių spalvų flomasteriai, beveik nebuvo jokių reklamų ir reklamos dizainas neegzistavo. Lietuvos grafiniai dizaineriai užaugo visiškai kitokioje aplinkoje nei Vakarų dizaineriai. Dizainas būdavo reikalingas tik tam, kad atliktų funkciją. Niekas negalvojo, kaip nupiešti, kad žmonės norėtų pirkti.

Ant pieno dažniausiai raudonomis raidėmis užrašydavo „Pienas“ tik tam, kad jį atskirtų nuo grietinės.

Kaip vertini pasikeitimus, kai Lietuvoje dizaineriai pradėjo galvoti apie pardavimą?

Staiga pas mus atėjo laikai, kai parduotuves užplūdo visiškai naujos prekės, flomasteriai turėjo tiek daug spalvų, kad nesugebėdavai jų visų įvardinti. Atsirado angliški užrašai, daugiau spalvų ant pakuočių. Dėl tokių kontrastingų laikotarpių mes skiriamės nuo dizainerių iš Vakarų. Nesakau, kad esame blogesni

Kaip manai, ar grafikos dizaineris turi mokėti piešti ranka?

Būtų žymiai geriau, kad mūsų jaunieji grafikos dizaineriai taptų grafikais. Aš džiaugiuosi, kai žmogus, besirenkantis tarp grafikos dizaino ir grafikos, pasirenka grafiką. Šioje srityje mums trūksta žmonių su menišku požiūriu. Nelabai įsivaizduoju jaunuolio, kuris paklaustas, ar nori sukurti „MTV“ logotipą, ar visą gyvenimą drožti liną, pasirinktų pastarąjį.

Kaip prasidėjo tavo karjera dizaine?

Jau dveji metai, kaip nebegaliu vadintis dizaineriu.

Man pačiam visada atrodė, kad aš esu dizaineris, bet aš iš tikrųjų tiesiog piešiu iliustracijas. Nebeprisimenu, kada dariau plakatą, lankstinuką ar logotipą.

Iš pradžių dirbau web dizaineriu Lietuvoje, vėliau dirbau Rusijoje. Maskvoje darbas buvo įdomus, bet ten sunku gyventi. Daug triukšmo ir dideli atstumai. Ten dirbau su savo žmona Elena, kuri irgi yra grafinė dizainerė. Ten būdami nusprendėme, kad dar reiktų pasimokyti ir nusiuntėme dokumentus į dizaino mokyklą Danijoje. Pasimokėme ten. Grįžome į Vilnių ir aš pradėjau dirbti „Gauminoje“. Ten buvo gera atmosfera, bet vėliau su Andriumi Kirvela supratome, kad norime daryti ką nors savo.

26 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

Kaip gimė „Pet punk“ pavadinimas?

Manėme, kad mūsų puslapyje turi būti animuoti namų apyvokos daiktai. „Pet punk“ – patrakę ir naminiai daiktai. Bet ta idėja užgeso, o pavadinimas liko.

Kaip jus pastebėjo užsienyje? Į Lietuvą atvyko žurnalistas iš žurnalo „Print“ ir parašė apie mus straipsnį. Nustebome, kad mumis susidomėjo pats stipriausias grafikos dizaino žurnalas Amerikoje. Po to mums skambino kelios Niujorko kompanijos, siūlė bendradarbiauti, mus reprezen-

tuoti, bet tada mes nenorėjome skubėti ir jautėmės nepasirengę. Dabar turbūt jau galėtume.

O ką manai apie Lietuvos vėliavą?

Keista yra situacija su mūsų vėliava. Jos spalvingumas byloja apie linksmus, žaismingus dalykus. Plevėsuojančios trispalvės pilkam fone vaizdas yra toks kontrastingas, kad, mano manymu, lietuviai gyvena su vidiniu jausmu, kad juos kažkas apgavo. Manau, mums kur kas labiau tiktų, jei Lietuvos vėliava būtų raudona su baltais Gediminaičių stulpais arba su Vyčiu.

Reklama

28 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

Ir vis dėlto paliksi Vilnių dėl profesijos…

Lietuvoje yra grafikos dizainerių, bet nėra grafinio dizaino scenos. Mūsų dizainerių darbai dažniausiai nėra tie, kurie nagrinėtų grafinio dizaino problemas. Čia mes esame amatininkai. Parduodame paslaugas.

Klientas, kreipdamasis į tave, jau aiškiai žino, kokio „stiliaus“ produkto nori ir tau lieka jį padaryti. Lietuvoje žmonės nesirenka, ką dirbti. Žmonės renkasi, už kiek dirbti. Taip pat Vilniuje visi grafikos dizaineriai daugiau ar mažiau vieni kitus pažįsta. Čia gaudamas projektą žinai, jog prie gretimo stalelio kavinėje sėdintis žmogus negavo to projekto... Todėl konkurencija Lietuvoje aštresnė ir asmeniškesnė. Nenoriu pasirodyti pretenzingas „o Londone, o Londone“ (juokiasi), bet ten klientas tave susiranda, nes nori dirbti su tavimi. Ten iš tavęs nori to, ko negalėtų padaryti niekas kitas. Tačiau, kad to pasiektum, reikia stengtis, dirbti, ieškoti, klysti, galiausiai rasti savo „stilių“.

Na, jeigu kiekvienas Lietuvos dizaineris galėtų rinktis, ką nori kurti, retas kuris norėtų daryti lankstinukus prekybos centrams.

Net nesirinkimas yra pasirinkimas. Aplinkybės nėra priežastis. Jeigu tau svarbu, ką tu darai, ir nenori dirbti juodo darbo, tai turi stengtis. Neužtenka maketuoti katalogo „Akropoliui“ ir giliai širdy norėti, kad viskas būtų kitaip. Reikia sugebėti vieną rytą atsikelti ir nebemaketuoti to katalogo.

Ne tik kliento, bet ir šalies valdžios mąstymas Lietuvoje yra nepalankus jums, grafikos dizaineriams.

Valdžiai apskritai kūrybiniai žmonės Lietuvoje neegzistuoja. Žmonės, kurie kuria intelektualų produktą, čia yra niekas, nes jie nelieja geležies ar neva nedaro visuomenei naudingo darbo. Todėl manoma, kad jie tiesiog užsiima niekais. Esu girdėjęs kad, įkūrus dizaino studiją Olandijoje, pirmus dvejus metus beveik nereikia mokėti mokesčių. Tokios didelės smulkmenos pasako daug apie vieno ar kito dalyko situaciją šalyje.

Tiesa, kad geriausi lietuvių grafinio dizaino darbai nepasižymi išskirtinumu?

Tas „neišskirtinumas“ Lietuvoje yra išskirtinis.

Ką galėtum pasakyti apie savo kolegų Lietuvoje žinomumą užsienyje?

Pavyzdžiui, mano kolegos Jurgis Griškevičius, Indrė Klimaitė ir „Alfa 60“ jau egzistuoja europinėje dizaino bendruomenėje. Aš savo įėjimą į tą bendruomenę radau per Londoną, „Alfa 60“ ir Indrė – per Olandiją, o Jurgis, kiek žinau, per Berlyną. Visada reikia tilto į pasaulį. Interneto pakanka stebėti, bet nepakanka dalyvauti.

Koks grafikos dizaineris esi tu?

Tam, kad suprastum, koks esi dizaineris, turi į savo praktiką žiūrėti dviem pjūviais: horizontaliai – t. y. suvokti save laike, grafinio dizaino istorijoje, ir vertikaliai – nustatyti savo vietą kontekste, kuriame dirbi. Mano vieta jame yra arčiau meno, kultūrinių institucijų, muzikos ir mados. O kalbant apie įtakas laike, galiu pasakyti, kad man svarbi modernizmo mokykla, kur forma yra funkcijos pasekmė.

Kas dar tau yra svarbu iš profesinės pusės?

Man įdomi tipografija, informacijos dizainas, šiek tiek bandau šrifto dizainą, nors tik jame specializuotis neplanuoju. Aš nesu vaizdų dizaineris. Naudoju raides vietoj vaizdo, paveiksliukai man neįdomūs.

Su vaizdais susitikti tenka „Art directinant“, tačiau iš principo vaizdų kūrimą palieku iliustratoriams ir fotografams.

Su kokiais žmonėmis tau dažniausiai tenka dirbti?

Man dažniau tenka dirbti su kultūros institucijomis. Nuolatiniai klientai – Lundo kunsthale Švedijoje. Taip pat dirbu su ŠMC Vilniuje, pradedu dirbti su vienu menininku Niujorke ir mezgu pirmuosius darbinius kontaktus Londone.

Kiek laiko taip save bandysi Londone?

Dar tiksliai nežinau. Stengiuosi apie tai per daug negalvoti. Tiesiog žinau, kad pasirinkau gyvenimą

POVILAS UTOVKA

Šiemet baigi tą karališkąją mokyklą Londone, ką žadi daryti po to?

Jau apsisprendžiau – kol kas liksiu Londone. Aš ten jau įsigyvenau. Vilniuje liko man brangūs žmonės, bet iš profesinės pusės būti čia – savižudybė. Aišku, gaila palikti ne tik draugus, bet ir saugumo jausmą.

Būdamas Vilniuje niekada nesijauti vienas.

O kaip manai, ar Lietuvos grafikos dizaineriai uždirba mažiau nei turėtų?

Nežinau. Aš esu dirbęs čia ir galiu pasakyti, jog tada buvau žymiai „turtingesnis“ nei esu dabar Londone (juokiasi).

INGA NORKE

Jis Povilas Utovka Mokosi Royal College of Art, Londone Ten nėra bakalauro studijų Specialybė Communication Art and Design (grafikos dizaineris) Royal College of Art – Communication Art and Design yra baigęs ne vienas pasaulyje pripažintas grafikos dizaineris ir ne tik Dizainieriai ir dizaino studijos James Goggin (practise), Mia Frostner, Robert Sollis, Paul Tisdell and Rasmus Troelsen, (Europa), Valerio Di Lucente , Erwan Lhuissier & Hugo Timm (Julia), Mathias Augustyniak vienas iš M/M (paris), Scott Williams and Henrik Kubel (A2/SW/HK), Patrick Lacey, Benjamin Reichen, Kajsa Ståhl and Maki Suzuki (Åbäke) Garsiausias žmogus, baigęs tą kursą, yra režisierius Ridley Scott Dirbdamas grafikos dizainerio darbą Povilas patenkina savo kūrybines ambicijas Jis sako, jog nebūtų geras menininkas

29

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

30 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

didžiuliame mieste, nekokybiškame bute, moku beprotišką nuomą. Bet aš noriu būti ten, kur viskas vyksta. Ir jeigu aš išgyvensiu nedarydamas kūrybinių kompromisų ten – aš išgyvensiu visur.

Mokeisi Vilniaus dailės akademijoje…

Metus mokiausi dizaino kolegijoje ir šešis metus VDA – per visą tą laiką sugebėjau baigti bakalaurą.

Taip, esu baigęs Dailės akademiją, bet jeigu atvirai aš ten per daug nesimokiau. Aš mėnesių mėnesius nelankiau paskaitų, nes jau turėjau darbą. Pasižiūrėjus atgal, kartais gaila taip švaistyto laiko, tačiau

per laiką Akademijoje supratau, kad svarbiausia yra pabaigti pradėtus darbus. Buvau ir išmestas, ir grįžęs, ir ko tik ten nebuvo. Baigiau Dailės akademiją tik todėl, kad atsirado grafinio dizaino specializacija.

Už tai dėkoju prof. Audriui Klimui. Dabar, Londone, mokytis – dirbti einu kasdien, t. y. septynias dienas per savaitę. Mokykloje ir mokausi, ir dirbu, tam yra visos sąlygos.

Ką tau reikia duoti ar padaryti, kad grįžtum į Lietuvą?

Man duoti nieko nereikia, aš pats pasiimsiu.

31

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

TAMSUS KAMBARYS

32 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

1 MINUTĖ

Per praėjusius metus kino ekranus it galingo cunamio banga užplūdo lietuviški filmai apie neaiškias avantiūras, velniai žino kam reikalingus žmones ir nostalgiją balkonuose. Tačiau vos pasirodžius filmo titrams (jei tokių sulaukei) ir besižiebiant kino salės šviesoms turbūt dažnas pagalvojo: „Lietuviškas filmas geriau jau trumpas“.

Savo vieną minutę nuo to ir gali pradėti. Daugiau nei šimtas minutininkų atsiuntusių savo scenarijus „Nokia“ scenarijų konkursui, tai tik patvirtino.

Du – trys sakiniai ir štai tau filmo scenarijus. Tada į rankas kamera arba telefonas – va ir lietuviškas filmas. Trumpas.

Penkiems geriausiems jau išdalinome „Nokia“ N85 multimedijos kompiuterius, o jie jau medžioja aktorius, perka stalines lempas geresniam apšvietimui ir bando nedrebinti rankų filmuodami. Tau irgi nereiktų laukti, kol kino ekranus pasieks dar vienas lietuviško kino „pokštas“. Imk kamerą į rankas ir marš fiksuoti minutės, kuri į tavo lentyną pastatys „Pravda 1 minutė 2009“ Grand Prix.

Išanalizavęs esmines minutininkų klaidas ir tris kartus peržiūrėjęs visą sukauptą minučių archyvą „Pravdos“ kolektyvas vardina, ko geriau nedaryti, kad ir tavo filmo netektų užrašyti į neatrinktų filmų sąrašą.

Visi kaip sutarę pirmiausiai rėkė: „Nefilmuok tamsoje“. Žinom, kad ant tavo kameros dėžutės parašyta, jog ji turi naktinio matymo įrangą, bet dažniausiai tenka žiūrėti į juodą ekraną ir fone girdėti balsus. Geriausiu atveju išgausi Bleiro raganos efektą (kuris toks pat nuvalkiotas, kaip filmai apie rūkymo žalą). Jei jau niekaip kitaip neišeina, kaip tik filmuoti naktį arba tamsiam rūsy – nepagailėk kelių litų ir pasiimk su savimi bent jau kišeninį žibintuvėlį.

Kita bėda – aktoriai. Labai blogai, kai tavo 16metė sesuo vaidina mamą, o kaimynas, kuriam vasarą suėjo 20 vaidina jos sutuoktinį. Na, nebent suktum filmą apie rytietiškas santuokas. Ieškok aktorių, kurie atrodytų „kaip iš gyvenimo”. Na, o jei tokių nerandi – koreguok scenarijų.

Jei įkvėpimo ieškosi kituose trumpuose filmuose – pamatysi, jog jie yra pilni klišių, kurių tau siūlom geriau nenaudoti. Sunku net suskaičiuoti, kiek pernai gavom minučių, kuriose viskas baigiasi, kai pagrindinis herojus nubunda suskambus žadintuvui. Jau nekalbam apie anekdotų (prastų ir labai prastų) filmavimą. Jei galvoji, kad būsi originalus atsiuntęs vieną minutę tylos be jokio vaizdo – klysti. Iš tokių filmų jau nesunkiai galėjome sudėlioti atskirą programą.

Ir svarbiausia – jei gali trumpinti – trumpink. Žinom, kad tu valandų valandas laukei, kol tavo katinas pasisuks į kairę, o ne į dešinę, bet jei manai, kad tai neesminis kadras – kirpk jį lauk ir negailėk. Gal iš tų išmestų kadrų dar vieną filmą suklijuosi? Žodžiu, čia veikia principas mažiau yra daugiau.

Pūsk dulkes nuo objektyvo ir pradėk aktorių atranką – tavo filmo laukiam iki pat vasario vidurio. O tada jau bus per vėlu burbėti, jog tu per vieną minutę gali pavaryti geriau.

Reklama

06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20

Spektaklis „Saulėtos dienos“ (Pagal A Škėmos apysaką), 18.00 // Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius

„Vienišų vilkų vakaras“, 21.00 // „Tamsta“, Vilnius

„Žalgiris“ - „Sluc Nancy Basket“, 19.25 // Kauno sporto halė

„Atari Escape: Echomen“, 22.00 // „Gravity“, Vilnius

„Eclectic Saturdays“, 20.00 // „Pop Star Bar“, Kaunas

Vytauto V. Landsbergio kūrybos vakaras, 18.00 // Žvejų rūmai, Klaipėda

Filmas „Rokenrola“ (Rock‘n‘Rolla) // Kino teatrai

Festivalio „Kaunas Photo“ baigiamoji paroda „Laisvę fotografijai!” // Paveikslų galerija, Kaunas „Du kavos“ pristato: „Tribūna“, 20.00 // „Tamsta“, Vilnius Paroda „Improvizija ir menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ // Klaipėdos dailės parodų rūmai „Tribute to Lauryn Hill“, 21.00 // „Champagne Bar“, Vilnius „Wired Saturdays: Marko Fürstenberg“, 22.00 // „Woo“, Vilnius Spektaklis „Bausti negalima pasigailėti“, 18.00 // Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius

Filmas „Pasipriešinimas“ (Defiance) // Kino teatrai

XXI a. Europos kultūrinė panorama: „ARTscape“ // galerija „Vartai“, Vilnius

GIT: „Raudonos kurpaitės“, 19.00 // „Domino“ teatras, Vilnius „Beat Propaganda“, 22.00 // „Funky Munky“, Vilnius

TWNKL koncertas, 22.00 // „Rėktspiegt“, Kaunas

Miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“, 19.00 // Klaipėdos koncertų salė

„Minimal Mondays“, 20.00 // „Funky Munky“, Vilnius

Spektaklis „Šilkas“ (Pagal A. Baricco romaną), 18.00 // Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius „4A“ Bendrasis kodas: 4 kontinentai, 10 bienalių, 20 menininkų // ŠMC, Vilnius

Spektaklio „Mašininkai“ premjera, 19.00 // Keistuolių teatras, Vilnius

Teatro „Comedie Francaise“ gastrolės, 19.00 // Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius „Suicide DJs“ koncertas, 21.00 // „Champagne Bar“, Vilnius Paroda „Karališka aistra“ // Valstybinis Vilniaus mažasis teatras Filmas „Nerimo dienos“ (Revolutionary Road) // Kino teatrai

OKT: Spektaklis „Hamletas“, 19.00 // Lietuvos rusų dramos teatras, Vilnius

01/0209

Tapybos studijos su dailininke Irma Lesčinskaite, 18.00 // „Senamiesčio akademija“, Klaipėda

KALENDORIUS

21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 01 02 03 04

Spektaklio „Bjaurusis“ premjera, 19.00 // Kauno valstybinis dramos teatras

36 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

Pradžių pradžia Medvilnė labiausiai tinka apatiniams. T formos marškinėlių revoliucija irgi prasidėjo nuo apatinio aprangos sluoksnio. Praėjusio amžiaus pradžioje pietų europiečiai karštomis vasaros dienomis pradėjo vilkėti medvilnės trumparankovius. Netrukus po to į Europą atvykę (Pirmasis pasaulinis karas) amerikiečių kariai susidomėjo „viršutine“ apatinių mada.

O Antrojo pasaulinio karo metu jau patys jankiai skleidė „tyšertų madą“ jūroje ir žemėje.

Pradžių pradžia. Kita versija.

Nors nėra aišku, kas pagamino pirmuosius marškinėlius, tačiau jiems skirtoje knygoje teigiama, kad pirmiausia apnuogintą medvilnę paskleidė amerikiečių jūrininkai. Tiesa, iš pradžių marškinėliai buvo berankoviai. Jais vilkėdami jūreiviai dirbdavo laivų deniuose. Tačiau neilgai. Valdžia paragino jiems prisiūti rankoves, kad šios pridengtų tatuiruotes ir neestetiškas pažastis.

Holivudas ir medvilnė Vis dėlto, o siurprize, būtent Holivudas šį rūbą išpopuliarino, pavertė kasdieniu drabužiu ir trumpam netgi… seksualumo simboliu. Iki tol bet kokia T formos medvilnė vis dar buvo labiau apatinė nei viršutinė. Tačiau šeštame dešimtmetyje gražuoliai Johnas Wayne’as, Marlonas Brando ir Jamesas Deanas televizijoje pasirodė su tomis „apatinėmis“ ir visus pirmiausia šokiravo, o po to sužavėjo.

Zanė Bakšejeva

Marškinėliai su užrašais Pirmieji iki šiol išlikę medvilnės marškinėliai (netgi saugomi muziejuje) su vienu pirmųjų sloganų („Dew it for Dewey“) 1948 m. buvo naudojami niujorkiečio Thomaso Dewey rinkimų į prezidentus kampanijoje. Beje, iki šių dienų T formos marškinėliai su šūkiais yra naudojami politiniams tikslams.

Tiesa, dažniau ne ką nors palaikyti, o prieš ką nors protestuoti.

Tania Rex

Nedrąsus populiarinimas Kilmingiems ponams karininkai ir jūrininkai visad buvo vyriškumo pavyzdžiai. Todėl jie sekė jų mada, tik iš pradžių kukliai – po drabužiais vilkėjo medvilnės marškinėlius ir sutartinai kartojo, kad tai tiesiog apsaugo viršutinius drabužius nuo nereikalingo kontakto su oda. Keistuoliai.

37

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

Jameso Deano legendinė „eilutė“ – balti marškinėliai ir raudonas odinis švarkas pažadino jaunimą – jie nebenorėjo vilkėti tą patį, ką ir jų tėvai jaunystėje.

Dabar paaugliai norėjo būti kaip Jamesas Deanas.

Situaciją aštrino Marlono Brando mada – ta pati eilutė, tik odinio švarko spalva – juoda. Netrukus ir Elvis aptempė savo kūną šimtaprocentinės medvilnės trumparankoviais. Vilkėti marškinėlius tapo kieta ir maištinga.

Septintas dešimtmetis ir Vietnamas Medvilnės marškinėliai iš esmės prasidėjo nuo „maištauk be priežasties“, tačiau jau kitame (septintame) dešimtmetyje jie patys tapo protesto tribūna.

Ilgaplaukiai maištautojai taškėsi dažais (atsirado specialus tekstilinis-rašalas), raitė sloganus „Make Love Not War“, „What Would Guevara Do?“, „I Support My Activist Girlfriend“, „Endless War“ ir t. t. Susijungus marškinėliams ir šilkografijai, atėjo metas darbo imtis madistams. Šiame dešimtmetyje marškinėliai tapo populiarūs kaip niekada. Ir panašu, kad mes jau nesulauksime, kada šis populiarumas sumažės.

Anuo metu vilkėti Bolano, Bowie ar Lou Reed veidus ant krūtinės ir pilvo reiškė jų įelektrintos gyvenimo filosofijos palaikymą. Taigi dar gerokai iki „MySpace“ laikų galėjai viešai demonstruoti savo kultūrinius (dažniausiai muzikinius) įsitikinimus.

Pankai ir Vivienne „Sex Pistols“ vadybininkas Malcolmas McLarenas savo karjerą pradėjo pardavinėdamas medvilnės marškinėlius. Neparduotus ir užsilikusius jis panaudojo vieno garsiausių SP turo metu. Ant jų užklijavo Chuck Berry ir Jerry Lee Lewis portretus. Vėliau tai bandė atkartoti Vivienne Westwood.

Panelė Westwood, pankų identiteto dizainerė, buvo pirmoji, kuri negailestingai į skutelius supjaustė ir išraižė medvilnę, numatydama vietas kaklui ir dviem rankovėms. Labiausiai ją domino juodi marškinėliai.

Galiausiai būtent pastarieji tapo naująja maištautojų uniforma. Beje, tik 34 proc. apklaustųjų europiečių teigia, kad mieliau rinktųsi baltus marškinėlius nei juodus ar tamsiai mėlynus.

Muzikantai ir pardavimai Rokenrolo muzikantai pirmieji iš marškinėlių revoliucijos sugalvojo užsidirbti. Maištingosios grupės puolė spausti savo atvaizdus ir dainų tekstų ištraukas. Vudstokas ir „Isle of Wight“ dievino marškinėlius, todėl visus juos išpirko. Tiražuodami save, muzikantai prasigyveno, todėl prigamino jų dar. Tiek daug, kad iki šiol perkame medvilninį Sid Vicious atvaizdą, Micko Jaggerio lūpas, Iggy Pop grimasą.

Tokius marškinėlius dabar nešioja ir tie, kurių net tėvai dar buvo vaikai, kai ikonos ant krūtinės pradėjo rokenrolo revoliuciją.

Variacijos ir V Kai marškinėliai atsidūrė kiekvieno aštunto dešimtmečio hipsterio, grupsės ar dendžio spintoje ir ant kūno, atsirado vis daugiau jų variacijų: be rankovių, ovali iškirptė, aptempta glaustinukė ir V formos iškirptė.

38 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

Aštuntas dešimtmetis. Pop. Atsirado būdas ant medžiagos grafinį vaizdą uždėti perbraukus karštu lygintuvu. Taip, kokybė pagerėjo. Šiame dešimtmetyje medvilnė buvo sukergta su sintetika – atsirado nesiglamžantys marškinėliai. Vis dėlto būtent tada marškinėliai išgyveno didžiausią krizę savo istorijoje. Likra ir blizgučiai be konkurencijos ėmė viršų.

Devintas dešimtmetis Marškinėliai tapo oficialia politinių kampanijų dalimi ir drabužių dizainerių aistra – nuo Jeano Paulo Gaultier ir Marco Jacobso bandymų užmegzti ryšį su pirkėjais pasitelkus marškinėlius iki „I Killed My Tamagotchi“ ar „Neverland Ranch – Summer Camp“.

Be to, tai dešimtmetis, kai dizainerių gerbėjai galėjo išreikšti savo meilę, pagarbą ar priklausomybę gana pigiai – tiesiog įsigydami jų medvilnės marškinėlius.

Be didelių investicijų vilkėdamas CK medvilnukus galėjai save vadinti Calvino Kleino mados auka.

XXI amžius ir Britnė Pasirodo, ir Spears padarė vieną neblogą darbą – ji medvilnės marškinėliams grąžino maišto įvaizdį.

Mat su spauda Britnė dažnai bendravo sloganais ant savo krūtinės. Neretai tai būdavo įžeidūs komentarai kolegių atžvilgiu, prašymas palikti ją ramybėje ar padaryti dar kartą. Šiandien Marškinėliams skaičiuojant savo šlovės šimtmetį, situacija iš esmės nepasikeitė, tik gal paaštrėjo. Retas įsivaizduoja drabužių parduotuvę, kurioje nebūtų prekiaujama T formos medvilne. O internetinė trumparankovių prekyba uždavė beveik neįmanomą misiją – išsirinkti. 62 proc. apklaustų europiečių teigia, kad turi daugiau nei dešimt porų medvilnės marškinėlių. Hm, jais, matyt, mažiausiai 34 kartus galima būtų apjuosti pasaulį.

Dabar gali įsigyti šį medvilnės produktą pačių keisčiausių dizainų – nuo marškinėlių, kurie rodo bevielio interneto ryšio pajėgumą patalpoje iki marškinėlių, kurių spalva kinta priklausomai nuo lauko temperatūros. Tuo istoriją ir baigsiu.

Reklama

Diktuok madą ir kurk savo stilių su patraukliu Creative ZEN Mozaic muzikos ir vaizdo grotuvu 2, 4, 8 ar 16 GB atminties talpos grotuvas valdomas unikalaus mozaikos dizaino klaviatūra. Išsiskiriantis iš minios funkcionalus savitos formos grotuvas jūsų nuotraukas rodys ryškiame 1,8 colių įstrižainės ekrane, grodamas mėgstamos muzikos hitus.

ZEN Mozaic 2 GB kaina: 249 Lt

www.creative.com

40 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

Jokia kita grafinio dizaino disciplina nereikalauja tiek daug mokslo ir praktikos kaip šriftų kūrimas. Web 2.0, aišku, kaip ir daugelį kitų sričių, pakeitė mąstymą apie spaudos šriftus. Dabar tai yra bene tas pats, kas kasdien galvoti, apsirengti „Diesel“ ar „Atmosphere“ – kokiu šriftu užrašyti užrašą ant marškinėlių ar spausdinti plakato šūkį. Žymiausi šriftai, žinoma, yra tie, kuriuos gauname kartu su kompiuterine „Office“ programa.

Tarp Niujorko dizainerių pastaruosius metus buvo itin populiarus Gotham šriftas, išpopuliarintas kiek anksčiau, žurnale „GQ Magazine“. Gotham buvo pasirinkta vykdyti ir Obamos rinkimų kampaniją. Neabejotina, kad dėl to Gotham šriftas tapo tik dar vyriškesnis.

Kurdami šriftus grafiniai dizaineriai visada mato baltą ir juodą, o ne tik juodą, kaip mes, skaitytojai. Jiems gyvybiškai svarbūs yra tarpai tarp raidžių, virš ir po jomis, uodegėlių ilgis, storis, serifinė ar beserifė raidė. Grafinis dizaineris Joe iš „Alfa 60“ gango negali nekalbėti apie šriftus. Tokių fanatikų „Pravdai“ teko sutikti ir daugiau.

Joe, kodėl žmonėms prireikia vis naujų šriftų?

Yra kompanijų ar asmenybių, kurios nori iškomunikuoti naują idėją, stilių ar dizainą ir nori unikalumo. Tuomet jiems gali prireikti naujų šriftų.

Kokias klaidas pasirenkant šriftą dažniausiai pastebi?

Iš karto pasakau, taip yra ne tik Lietuvoje. Dauguma žmonių koncentruojasi į šriftų estetiką ir retai kreipia dėmesį į istorinę jų vertę.

Dažnai yra pasirenkamas šriftas, kuris neturi nieko bendro su teksto turiniu. Pavyzdžiui, Viduramžių šriftu užrašomas koks nors modernus reklaminis šūkis…

Kiek laiko užtrunka sukurti šriftą?

Gali užtrukti mėnesių mėnesius. Sudėtingiausia šriftų kūrimo dalis yra matematiniai skaičiavimai ir sprendimai. Tarpai tarp raidžių, jų aukštis, proporcijos ir panašiai. Raidynas iš dalies kažkuo primena pastatų kompleksą – viskas turi būti pamatuota ir pasverta, kad būtų funkcionalu. Šiuo metu esu pradėjęs tokį eksperimentą – bandau sujungti beserefinį labai seną šriftą su senosiomis romėnų raidėmis. Šiam projektui esu skyręs daug laiko į priekį.

Kiek šriftų esi iš viso sukūręs?

Uf, reikia pagalvoti, bet dalis mano sukurtų šriftų buvo pavogti šią vasarą, kartu su kitais mūsų (Joe ir Linos Ozerkinos) darbais. Kažkas įsilaužė į mūsų namus, išnešė kompiuterius, kietuosius diskus su juose esančiais archyvais ir kitus vertingus daiktus… Gaila…

Bet kur sustojome? Apie šriftus… Žodžiu, šriftai turi savo šeimas.

Pavyzdžiui, mano šrifto Equo yra penkiolika variacijų – bold italic, italic regular ir pan. Taigi iš viso esu sukūręs 7 šriftus. Kai kurie yra pasiekiami nemokamai mano puslapyje www.alfa60.com/joe

Zanė Bakšejeva

Kaip pavadini savo šriftus?

Priklauso. Dažnai pavadinimas tiesiog apibūdina šriftą. Pavyzdžiui, mano sukurtas Equo reiškia equal (liet. k. reiškia lygus) Arba tiesiog pasirenku visiškai atsitiktinį pavadinimą, kaip kad menininkai spontaniškai pavadina savo paveikslą.

PRAVDARCHYVAS

Pasaulyje turbūt yra tūkstančiai šriftų…

Statistiškai kasdien yra sukuriama bent po šimtą skirtingų šriftų.

Jų yra daugybė. Žinau vieną žymų šriftą, kurį sukūrė lietuvis. Jis vadinasi Elementa.

41

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

Šriftai šriftai šriftai Populiariausi ir labiausiai tarpusavyje kariaujantys šriftai – Helvetica ir Arial. Koks svarbus ir mylimas yra Helvetica šriftas gali įsitikinti pažiūrėjęs hipnotizuojančią odę jam – filmą „Helvetica“.

Times New Roman atsirado tada, kai tipografas Stanley Morisonas papeikė laikraštyje „The Times“ naudojamą pasenusį šriftą parašydamas apie tai straipsnį. „The Times“ naują šriftą naudojo daugiau nei 40 metų, tačiau galiausiai vis tiek jį teko pakeisti kitu.

Pasirodo, įkyriai išraitytas pošlykštis Zapfino šriftas dažniausiai yra naudojamas repo ir r&b albumų viršeliuose. Taip pat ir pigiose reklamose.

Verdana buvo sukurtas specialiai „Microsoft“ kompanijai, 1996 metais. Šrifto esmė – būti perskaitomam nedidelių išmatavimų monitoriuose.

Rokenrolo žurnalas „Ray gun“ yra vienas drąsiausiai su šriftais eksperimentuojančių leidinių, – pavyzdžiui, straipsnis apie Bryan Ferry žurnalo kūrybos direktoriui Davidui Carsonui pasirodė nepakankamai įdomus, todėl jis jį nusprendė atspausdinti Dingbat (raidės-paveiksliukai) šriftu.

Serifinės raidės – dekoruotos lotyniškųjų šriftų raidės, jos būna su serifais – raidžių linijų pabaigoje piešiamos dekoratyvinės auselės. Beserifės – kai rašmenų linijos beveik visuomet esti vienodo pločio.

Eksperimentinis kito tipografo Hoffmano projektas „Fontself“ siūlo tau ranka prirašyti daugybę žodžių, nuskanuoti ir nusiųsti jam. Hoffmanas už kelias monetas tau „išgrynins“ asmeninį šriftą, kurį galėsi instaliuoti į savo kompiuterį.

Vieni žymiausių šriftų kūrėjų iš Lietuvos yra Mindaugas Strockis, Audrius Skersys, lietuvių kilmės Douglas Vitkauskas (gyvena Brazilijoje), Lietuvoje gyvenantis Josephas Miceli, kūrybos direktorius ir grafinis dizaineris Jurgis Griškevičius.

Lietuviškame šrifte „Vytis“ yra visi lietuvių kalbos rašyboje naudojami simboliai, įskaitant kirčiuotas raides. Taip pat jame pirmą kartą atsirado žemaičių rašybai reikalingos „Ė ilgoji“ ir „ė ilgoji“ raidės. Įžymybės irgi turi savo šriftus. Pavyzdžiui, Woody Alleno prekinio ženklo dalimi tapo ne tik jo neurotiški dialogai ar juodi raginiai akiniai, bet ir baltos Windsor raidės juodame fone. O pavyzdžiui, Kate Moss brendas atsirado tada, kai jos popamokinei modelio veiklai buvo sukurtas šriftas (modifikuotas Brodovitch Albro) ir logotipas.

42 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

Šriftai irgi turi madas Kiečiausi dizaineriai pastaraisiais metais pasiūlė tiek ir tokių trendų, kad kiti jiems irgi neatsispyrė. (Aišku, tūkstančiai šriftų madų lieka čia neapžvelgtų.)

Iliustruotasis šriftas – sunkiau perskaitomas, tačiau irgi griežtai geometriškas, dažnai kiekviena raidė būna ne vieno atspalvio (vardan intrigos).

Pavyzdžiui, sultingoji raidžių mada – kuo apvalesnis ir popartiškai (dažnai spalvomis) traukiantis akį šriftas be jokių langelių.

Geometrinis – griežtai paprastas ir kampuotas. Toks geometrinių raidžių žaismas plinta žaibo greičiu.

Futuristinis – tokie šriftai akis rėžia pikseliais, fašistiniais kampais, iki negalėjimo supaprastintomis formomis.

Šriftas – ITC Ronda

Klasikinis. Klasika lygu Helvetica, tačiau pasitaiko ir lengvų nukrypimų. Vis dėlto komunikuoti novatoriškumui klasikiniai šriftai netinkami.

Trafaretinis – bene trapiausiai atrodantis taipfeisas, su tyčia praleistomis kai kuriomis raidžių dalimis – uodegėlė, brūkšnys, linkis ir panašiai.

Šriftas – Hoefler Text

Šriftas – Alternate Gothic

Šriftas – Frutiger Black

Minkštasis – aiškus netolimosios praeities šriftų trendas – suapvalintos raidės. Jos prekės ženklui suteikia draugiškumo toną.

Naujoji klasika. Visuomet atsiranda grafinių dizainerių, kurie nepasiduoda madoms, bando jų išvengti kurdami tai, kas vadinama unikaliu dizainu. Jie savo žvilgsnį projektuoja į priekį, į tai, kas ateityje galėtų tapti klasika.

Šriftas – Arial Rounded ir Bell Gothic

Šriftas – Helvetica Rounded Bold

Šriftas – Klavika

43

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

44 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

Kartu su pirmaisiais reivais Lietuvoje prasidėjo ir pirmųjų skrajučių štampavimas. Klaipėdoje – DJ Sagos vakarėliai, Kaune – „KRR“ reivai Pakalnės valgykloje, Vilniuje – „Boogaloo“ diskotekos – geri pretekstai pradėti skraidinti skrajokles.

10 dešimtmetyje vakarėlių dar nebuvo daug. Tačiau reivai Pakalnės valgykloje apie 1997-uosius pradėjo vykti pakankamai dažnai – vieną du kartus per mėnesį. Ir tai buvo tinkamiausias pretekstas pradėti kurti flyerius. Viena tokia architekto Manto Mickevičiaus skrajutė pateko į kažkokį best of the best flyers leidinį Londone (apie tai rašė net „Kauno diena“).

„Diskomafijos“ skrajoklės dabar jau tapo tikrai legendinėmis.

Anksčiau rasti besimėtančią pirmųjų reivų skrajutę nebuvo taip paprasta kaip dabar. Todėl įėjimas į vakarėlį su flajeriu prilygo guest listui. Pavyzdžiui, su skrajute – 7 Lt, be jos – 20 Lt. Pats Marulis nežino kodėl (gal dėl to, kad pats padėdavo organizuoti pirmąsias elektroninės muzikos „vakaruškas“), bet jam nuolat tekdavo daryti pirmųjų nuolatinių diskotekų popierinius anonsiukus.

Nuo reivų Kaune, „Ore“ žurnalo disko-orgijų iki „Kitoki“, „Zazos“ vakarėlių Vilniuje. Dizaineris įkvepiančių skrajučių atsiveždavo kad ir iš artimos Čekijos. Prisimindamas 10 dešimtmetį jis džiaugiasi, kad bent šilkografijos būdu nereikėjo jų gaminti. Visa kita išbandyta.

Net siuvinėjimas ant medžiagos.

Bet tai jau darė kiti – Rüt Rüt’ai.

Ore.lt skrajučių serija skirta paprominti portalą. Dar buvo smagus baneris su šokančiais senukais eilutėje – gali pasenti ir suvaikėti, bet užsukti į Ore portalą – ne per vėlu. Kažkokia panaši mintis buvo... Dabar ji atrodo naivi ir netikusi. Marulis

Inga Norke feat. broliai Tomas Groozdas ir Vytis Gruzdys (aka Aout6), Marulis

Dar iki grafikos dizainerio Marulio legendinių reivų flyerių buvo spausdinami paprastesni. Dizaineriai prisimena, kai dar nebuvo kompiuterių ir jie raides tiesiog karpydavo iš popieriaus, klijuodavo ir veždavo spausdinti į Rygą.

Arba padaugindavo paprastai – kopijavimo aparatu.

45

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

Vytis Gruzdys kuria vakarėlių dizainą ir skraidantį dizainą – tai jo darbas nuo 8 iki 17 h. Laisvalaikiu pats groja kaip Aout6 ir valdo flyingflyer.net blogą. Šiais laikais skrajučių reikšmė pasikeitė, ypač Lietuvoje. Anksčiau jas įvairūs interesantai kolekcionuodavo, rinkdavo dėl nuolaidų. Dabar matau vis mažiau flyerių su idėja. Kurdamas skrajutes pats ne visada galvoju apie idėją, o apie rezultato išskirtinumą.

Tačiau tokia skrajučių komercija kartu tapo ir iššūkiu dizaineriams – ar matomos jo sukurtos skrajutės? Ar jas graibsto? Kaip padaryti, kad žmonės jų ieškotų?

Dabar skrajutės tapo labiau promoterio/klubo įvaizdžio dalis, pliusas arba minusas. Nedaug yra žmonių, kurie jas kuria nuoširdžiai ir originaliai, pastebiu daug plagijavimo, sekimo įsivaizduojamais trendais (kurių realiai nėra). Tačiau Lietuvoje dar yra žmonių, kurie tikrai gali pavaryti. Pastebiu vis naujų talentų, kurie būdami dar tik mokyklinukai rodo neblogus rezultatus.

Visas renginių serialas „Falschkanal“ buvo apie recycled dalykus, recycled televiziją, todėl ir į tokį renginį žmones norėjome pakviesti kažkaip kitaip. Taip pat galvojame, kodėl apskritai tiek mažai dėmesio skiriama skrajutėms, kai tereikia pasukti galvą ir gali sukurti ką nors efektingo. Tokias medžiagines skrajutes pagaminti mums užtruko vos tris keturias dienas: atsirinkome medžiagas, siuvinėjimas (užsakėme) – kelias dienas. Po to dar visą vakarą karpėme namie.

Iš viso padarėme, atrodo, apie 100 vienetų. Rüt Rüt

Plastmasinė „Boogaloo“ skrajutė. Diskoteka vyko „Jazz“ klube.

Dabar Vilniuje nėra nė vieno padoraus džiazo klubo.

Kiekvieną kartą, kai kuriu „Exit Legends“ skrajutę, stengiuosi varijuoti ir plėtoti buvusio „Atari“ dizainerio Evaldo Matuliausko pradėtą stilistiką – ryškios spalvos, bet gili atmosfera, euforiškas vaizdas. „Exit Legends NYE“ yra mėgiamiausias mano flyeris iš pastarųjų metų. Vytis Gruzdys

10 dešimtmetyje vakarėlių dar nebuvo daug. Tačiau reivai Pakalnės valgykloje apie 1997-uosius pradėjo vykti pakankamai dažnai – vieną du kartus per mėnesį. Ir tai buvo tinkamiausias pretekstas pradėti kurti skraidančius anonsus. Tai buvo pirmųjų reivų Lietuvoje pirmieji skraidančio dizaino bandymai.

46

2009 LAPKRITIS 2008 SAUSIS 3030 000 000 WWW.PRAVDA.LT WWW.PRAVDA.LT

MĖNESIO TIESA

Tomas Groozdas, grafikos dizaineris, „Dizaino viešbučio“ patronas, pirmųjų „Gravity“ flyerių autorius: Flyeris nuo kokių 1998 metų tapo neatsiejamu mano draugu. Tiesa, tuomet jų buvo vienas kitas, tačiau, dažniausiai tik skrajučių dėka sužinodavai apie reivą ir tuo pačiu turėjai galimybę pasilinksminti pigiau.

O pigiau dėl to, kad „tikri vakarėlių liūtai, kurie lankydavosi ne viename garsiame užsienio klube“, nešė žinią, kad visi geri flyeriai turi nuolaidą ir garantuoja įėjimą.

Maždaug apie Y2K mano studijų specifika lėmė, jog darydavau visokio plauko skelbimus. Dėstytojai barė, kad juos papirkinėju gražiais planšetais, o ne architektūra, kaip turėtų būti. Bet juk architektūra, estetika ir grafinis dizainas – neatsiejami!

Tuo metu geras draugas Mikulionis (ačiū jam) mane pristatė būsimo mistinio klubo savininkams, kaip vietinį dizainerį/saviveiklininką/ studentą. Parodžiau jiems porą savo darbų. Matyt, patiko arba neturėjo kur dėtis, nes terminai spaudė, ir pasiūlė padaryti naujai atsidarančiam klubui kelias skrajutes. Taip atsirado „Gravity“ skrajutės.

Spaustuvės keikėsi, o aš toliau taškiausi „pantonais“ ir ilgai džiūstančiais popieriais. Tiesą pasakius, tai buvo aukso amžius – žinių prasme.

Po to prasidėjo begalinis eksperimentavimas ir spaudos galimybių atskleidimas. Spaustuvės keikėsi, o aš toliau taškiausi „pantonais“ ir ilgai džiūstančiais popieriais. Tiesą pasakius, tai buvo aukso amžius – žinių prasme. Kontrolės iš viršaus praktiškai nebuvo, svarbu, kad nespaustum š... Kažkaip viskas ėjo lyg sviestu patepta.

Kartą Berlyne mane palaikė išprotėjusiu kleptomanu, kai dvi dienas iš eilės iš vieno s įrašų parduotuvės ėjau ir šlaviau skrajutes. Trečią dieną mane iš ten išvarė. Geriausias dalykas būdavo rasti weekend packages – maišelius, kuriuose sukrauti visi savaitgalio renginių flyeriai + mažas žurnalas. Panašų reikalą su draugu bandėme įgyvendinti ir Lietuvoje, tačiau tai baigėsi visišku fiasko – joks klubas nesutiko dalintis savo skrajutėmis ir jas dėti į vieną krūvą.

Po keliu dienų streso, kaip čia..., kaip čia..., kaip čia?.. kažkas išėjo.

Tas „kažkas“ vėliau tapo, matyt, pirmąja lietuviška skrajute, kurios gamyboje panaudotas štancas ir buvo pavadinta „brangia“. Tai pirmoji „Gravity“ skrajutė.

Groozdas

Kai aplankiau dar tada gyvavusią „jaunųjų modelistų“ parduotuvę, gimė idėja padaryti mažą sulankstomą automobilį. Netrukus tam atsirado ir dėkinga proga – 2003 metų Nicky Siano vakarėlis G, o tai reiškė geltoną cab’ą.

Groozdas

„Gsus“ – skrajutė, dėl kurios teko drėbėti visai klubo administracijai. Bažnyčia vis dėlto jos nepastebėjo. Ufff...

Ji skirta velykiniam vakarėliui 2002 metais „Gravity“.

Groozdas

„Plain“ – labiausiai patinkanti mano daryta skrajutė. Nieko išskirtinio, tačiau dievinu Helvetica šriftą. Plain idėja gimė po sveikatos patikrinimo ir apsilankymo pas akių daktarą.Groozdas

Dar vienas, žmonės sako, garsus flyeris gimė 2002 metais valstybinės šventės proga – skrajutė su Dariaus ir Girėno atvaizdais bei „Lithuanicos“ brėžiniais iš kitos pusės. Pamenu, kaip dvi dienas knisau senelio aviacijos žurnalų archyvą. Ši skrajutė ypatinga ir tuo, jog tai buvo pirmoji, kuri tilpo į CD dėklą. Taip skraidantis dizainas įgavo ilgaamžiškumo. Net ir dabar pastebiu vieną kitą savo darytą skrajutę draugų CD kolekcijose. Tiesiog taškiausi. Groozdas

Reklama

48 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

ROKENROLAS

Danas „Cut Copy“ įkūrėjas ir vokalistas, dizaino studijos „Alter“ Melburne dizaineris ir įkūrėjas Vaikystėje norėjo būti žurnalistu, futbolo žvaigžde ir popmuzikos atlikėju vienu metu Jo, kaip dizainerio, užsakovai „MTV“, „Modular records“, „The Avalanches“, „The Presets“, „Wolfmother“ ir „Cut Copy“, žinoma Savo darbus eksponavo „Art of music“ parodoje, Los Andžele Grupę įkūrė metais vėliau nei dizaino studiją Savo darbus „Cut Copy“ albumų viršeliuose jis vadina muzikos kūrybos tąsa

49

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

ROKENROLAS

Sugalvoji grupės pavadinimą, suburi grupę, įrašai muziką ir nupieši albumo viršelį. Veikla, pažįstama kas antram paaugliui. Būtent taip darė Danas Withfordas, nors jis jau dešimt metų – ne paauglys. Jis tai daro ne dėl to, kad jam trūksta komandinės veiklos, o dėl to, kad yra pertekęs idėjų. „Cut Copy“ kviečia pagroti visas pasaulis, jie išleido du albumus (pats sukūrė jų viršelius). Be to, dizaino studiją įkūręs muzikantas kuria dizainą dar krūvai kitų garsių grupių. Dauguma žino, kad Danas iš „Cut Copy“ dainuoja, bet retas žino, kad jis yra diplomuotas grafikos dizaineris, pamišęs dėl albumų viršelių. Dano dizaino studija gyvuoja seniau nei jo grupė. Apie save jis negali pasakyti, kas yra labiau – dizaineris ar labiau muzikantas. Lygiai per pusę.

Ką veiki šiandien?

Man tik ką išrovė protinį dantį. Šiandien ilsiuosi.

Saujomis geriu skausmą malšinančius vaistus, klausausi „The Smiths“ ir bandau akomponuoti gitara.

Elena

Cut Copy

Kodėl nusprendei tapti grafikos dizaineriu?

Labiausiai norėjau būti menininkas, bet baigdamas mokyklą supratau, kad nematau prasmės mokytis tik dėl užrašo diplome – tai neturi jokios praktinės vertės. Jeigu jauti, kad nori būti menininkas, imi ir kuri. Ir viskas. Taigi, vietoj to, kad studijuočiau menus, pasirinkau komerciškai pritaikomą variantą – grafinį dizainą.

Kokia tavo pozicija diskusijoje „Ar grafikos dizainas yra menas“?

Jau seniai sakoma, kad grafinis dizainas užėmė tam tikrą vietą meno pasaulyje. Tačiau grafinis dizainas yra komercija, kompanijos moka dizaineriams, kad tie kompanijoms sukurtų identitetą. Be to, visa tai yra stipriai susipynę su populiariąja kultūra. Grafinio dizaino tikslas – pasiekti visus, kitaip nei klasikinės sąvokos menas, kuris orientuotas tik į tam tikrą „išmanančiųjų“ sluoksnį. Kita vertus, manau, kad grafinis dizainas, kaip menas, yra nuvertinamas kritikų ir taip yra dėl vienos priežasties – neva dizainas yra lengvai suprantamas ir prieinamas.

Kuo tu skiriesi nuo kitų muzikantų, kurie neturi grafikos dizainerio įgūdžių?

Man yra neabejotinai sudėtingiau išsirinkti albumo apipavidalinimą. Aš turiu tiek daug idėjų ir estetinis grupės pateikimas man yra itin svarbus. Bet, kita vertus, tai yra visai kitokia požiūrio perspektyva, nes

aš dievinu muzikos apipavidalinimą, kaip dizaino sritį, o turėti visišką laisvę kuriant – reta galimybė.

Ar vis dar dirbi kaip grafikos dizaineris? Akivaizdu, jog šiandien tu labiau žinomas kaip muzikantas, keliauji su grupe po pasaulį ir gyveni gyvenimą su visais žvaigždės privalumais.

Bet vis dar dirbu kaip dizaineris, turiu savo dizaino studiją „Alter“. Mes kuriame viską: nuo albumų viršelių ir kompanijų identiteto iki TV reklamų.

Aš tai dariau dar iki to, kai atradau savo muzikines galimybes. Grafinis dizainas vis dar liko mano aistra. Tik dabar, grupei išpopuliarėjus, rečiau dirbu biure.

Pastebėjome įdomią tendenciją, kad grafikos dizaineriai dažniausiai kuria elektroninę muziką.

Kokia tavo nuomonė apie tai?

Viena iš dažniausiai pasitaikančių profesinių kombinacijų yra pusiau didžėjus, pusiau grafikos dizaineris (kaip aš). Žmonės sako, kad taip yra todėl, kad tai dvi sritys, kuriose gali suktis iki galo jų neišmanydamas. Tokios kalbos mane žudo, nes abu dalykus darau atsakingai ir jau ilgą laiką. Manau, kad šis reiškinys egzistuoja dėl to, kad tai kūrybos sritys ir jose daug kas susipina.

Ar matai panašumų tarp muzikos ir dizaino kūrybinių procesų? „Cut Copy“ albumų ir singlų apipavidalinimas man yra it muzikos kūrimo pratęsimas, vientisas procesas. Neatskiriu, kurią to dalį darau kaip muzikantas, o kurią – kaip dizaineris. Muzika ir dizainas yra tos meno formos, kurios atspindi populiariąją kultūrą ir toliau ją kuria. Tad akivaizdu, abu dalykai yra susiję.

Kaip gimė „Cut Copy“ pavadinimas?

Vienos gatvės turgelyje buvo pardavinėjamos senos plokštelės su nukirptais kampučiais. Ant jų būdavo užrašas „cut copies“. Pagalvojau, kad tai lengvai įsimenamas ir pritaikomas pavadinimas. „Cut Copy“ interneto svetainė sako, kad jūsų grupę įkvėpė 80’s new wave muzikos žanras. Kas tave įkvėpė kaip dizainerį?

Gal bus netikėta, bet visas kitas menas mane visada įkvėpė labiau nei pats dizainas. Kuriant dizainą mane įkvepia sritys, kurios lieka už dizaino ribų.

Ryškiausias ir akivaizdžiausias įkvėpimo šaltinis – muzika. Taip pat kinas ir fotografija.

50

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

01 Laikrodis Too Late

www.too2late.com, $29.99 Nebežinia, kiek dar paprastės laikrodžių dizainas. Gal laiką greitai projektuosim tiesiai ant odos? Šįkart minimaliųjų serijoje – itališkas, guminis, vandeniui atsparus, rodo tik laiką arba datą, spalvos – nuo A iki Z. Visų ir norisi.

02

Kalendorius Laboratorium

www.suck.uk, £7.50 Kalendorius, kurio nereikia plėšyti, vartyti ar keisti. Todėl tikrai nepavėluosi įsigijęs jį dabar, kai didžiausi spartuoliai jau seniai planuoja 2009-uosius savo Knygose. Pasidaryk kokį nori mėnesį iš dviejų juostų – savaitės ir mėnesio dienų, klijuok, kur patogu, ir su markeriu užsirašyk viską, ko turi nepamiršti.

03

Patalynės komplektas Cardboard

www.dutchbydesign.com, nuo $72 Jei po kartonu miegosi tu, to neprireiks benamiams. Taip trumpai galima apibūdinti šios patalynės koncepciją. Tiesa, ji toli gražu ne iš kartono, o iš medvilnės, bet būtent benamių pastogę vaizduoja skaitmeniniu būdu atspaustas „paveikslas“. Viskas gaminama neišnaudojant žmonių, rytuose, o gautas pelnas padės benamiams.

04 05

Bateliai After Party

www.notbad.lt, 139 Lt Anglijos palaidūnių išplatintas trendas rankinėse nešiotis „balerinas“, kad persiautų po nakties audrų, išklausytas ir gamintojų. Ir Lietuvą jau pasiekė. Dailus paketėlis (rinkis iš krūvos modelių ir spalvų), telpantis net į įnoringiausių formų rankinę, išgelbės nušoktas pėdas. Vienas klausimas – kur kišti „kablus“???

GUNARS BAKŠEJEVS

www.critbuns.com, $24.99 Ultimatyvus įnagis ir daug vairuojantiems, ir greitai pavargstantiems laiką leisti eilėse, tiek šiaip pasėdėti ar paklūpėti mėgstantiems, ir ne bet kaip, o minkštai ir patogiai. Skruostas į skruostą, žada išradimo, gimusio studijų laikais, autorius Joe Gebbia.

PRAVDARCHYVAS

Sėdynė CritBuns

51

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

06 Pirkinių maišelis Picnica

www.greenergrassdesign.com, $55 Žalioji mada šiemet tikrai neatslūgs. Tik įgaus daugiau krypčių – kad ir ši, žvėriška. Kol nieko nenusipirkai, zuikelis tabaluoja prisegtas prie tavo krepšio, o vos prireikus išsipakuoja į sintetinį maišelį, talpinantį naujus džiaugsmus. Yra kelių žemiškų spalvų.

07

Laikrodis Fortis IQ

www.fortis-watch.de, apie $1500 Dizaineris Rolfas Sachsas laikrodžių gamintojams „Fortis“ sukūrė dadaizmo įkvėptą modelį IQ. Didelio intelekto, tiesa, ant ciferblato kreida išpeckiotoms lygtims išspręsti nereikia, bet atrodo protingai. Pagaminta tik 999 vienetų, tad laikrodį įsimylėjusiems teks jį medžioti.

08 Šokoladas Chocolate Pie Chart

www.maryandmatt.net, $20 70 proc. pieniško, 20 proc. juodojo, 10 proc. baltojo – 156 gramai šokolado. Subalansuota kombinacija grafikų ir apskritai tikslumo mėgėjams. Žiauriai brangu, bet kaip subtilu. Labai tinka Valentino dienai.

09

Penki eurai Coco Chanel

www.highsnobiety.com Va čia tai fetišo viršūnė. 125-osioms Coco Chanel gimimo metinėms Karlas Lagerfeldas sukūrė auksinės ir sidabrinės penkių eurų monetų dizainą. Pirmoji išleista 99 vienetų tiražu, antroji – 11900.

Auksinės kaina – 5900 eurų, sidabrinės – niekingi 45. Kur ieškoti – neįsivaizduoju.

10

Užtrauktuko laikiklis ZipHolder

www.zipholder.com, € 5, 2 Tai yra visiška priešingybė viršuje esančiam auksui. Elementaru, paprasta ir genialu. Daugiau jokių „atsidariusių parduotuvių“ ar kitų nemalonių išdaigų, kurias gali iškrėsti iš pirmo žvilgsnio net pats nekalčiausias užtrauktukas. Už minėtą kainą – net trys vienetai laikiklių!

Reklama

53

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

EKO

Dar visai neseniai galėjai rinktis tik iš tokių variantų: arba gražu, arba ekologiška. Šimtai dizainerių ir gerų idėjų generatorių sėdėjo palinkę prie stalų ir kompiuterių bandydami sujungti šiuos du elementus. Ir tik visai neseniai ištisos dizainerių minios galėjo sušukti: „Eureka, ekologiškas dizainas išrastas.“

APOLOMINAS

ANDREA KWANG

Pradėsim nuo, manytum, labai paprasto ir kasdienio dalyko – šrifto. Gali pamojuoti savo įprastam Times New Roman, nes nuo šiandien gali pradėti naudoti neįmantrų, bet dailų ir labai „žalią“ eko šriftą (www. ecofont.eu). Olandijos dizaineriai ir kūrybininkai ilgai suko galvas ieškodami TO dalyko, kuris prisidėtų gelbėjant žemę. Prisiminę, kiek pinigų išleidžia spausdindami dokumentus ir jų juodraščius, žalieji mąstytojai sukūrė eko šriftą su skylutėm, kurio dėka sutaupai iki 20 procentų spausdintuvo rašalo, o tai yra visai nemažai pinigų. Juos gali išleisti perdirbtam popieriui. Po paties eksperimentų, eko šriftas ilgam įsitaisė mano kompiuteryje. Teks priprasti prie pilkesnių raidžių, tačiau taupymas yra svarbiau.

Kiti dizaineriai pieštukais nosių irgi nekrapšto. Kartais užtenka vadovautis principu „daugiau yra mažiau.“ Štai visai neseniai per Europą nuvilnijo pakuočių mažinimo banga. Ne ne, niekas iš tavęs neatiminėja šaldytos picos ir nepakuoja mažiau koldūnų. Tiesiog pradėta atsisakyti nereikalingų dėžučių, maišelių, apvalkalų ir panašių nesąmonių. Štai vienas Didžiosios Britanijos prekybos centrų tinklas giriasi, jog pakeitęs picos dėžutę paprasta popieriaus juostele aplink ją sutaupė 480 tonų kartono pakuočių. O išėmęs padėkliukus iš šparaginių pupelių pakuočių išlaidas sumažino net 92 procentais.

Na, o jei skaitydamas netyčia susivokei, jog ir pats esi dizaineris, tai siūlau prisiminti kelis elementarius einančio žalyn dizainerio patarimus. Visų pirma, perdirbinėk popierų. Neslėpk, juk per dieną išspausdini keliolika ar net keliasdešimt juodraščių. Naudok juos dukart (taip taip – popieriaus lapas turi dvi puses), o paskui viską atiduok į makulatūrą. Žinau, jog geram dizaineriui svarbus geras apšvietimas. Pristumk savo stalą prie lango – sutaupysi elektros. Pakeisk senas lemputes į ekologiškas ir taupančias energiją – juk dar ir daugiau pinigų nuo honoraro liks.

Gali ir su klientais daugiau pašnekėti. Galbūt kitus lankstinukus spausdinsite ant perdirbto popieriaus ir maistiniais dažais, kurie viens du ir ištirpsta atsidūrę gamtoje. Grožis ir geras dizainas išgelbės pasaulį.

54 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

55

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

KĄ JIE KALBASI

„Daft Punk“ žino, kas yra grafinis dizainas ir kad jis gali lemti sėkmę. Ką daftpankai sako Lietuvos logotipą kūrusiam moksleiviui? Parašyk adresu redakcija@pravda.lt KĄ JIE KALBASI iki sausio 29 dienos. Geriausio pokalbio autorius nusineš „Creative Zen Stone“ grotuvą.

Lyg maži vabaliukai, ropojantys delnu, „Creative Zen Stone Plus“ MP3 grotuvai su garsiakalbiu skambiai groja ir be ausinių. Turintys 2 GB arba 4 GB atmintį talpina iki dviejų tūkstančio dainų, palaiko MP3 ir WMA formatus.

Grotuvą „aprengus“ silicio dangteliu, galima jį prisisegti prie drabužių.

TANIA REX

Nenusipelniau čia atsidurti – aš danų dizaino šedevras.

Gražuolė su aštuoniais papais – aš danguje!

Laimėtojas – Giedrius Does

56

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

albumai Mėnesio albumas

80%

Franz Ferdinand Tonight: Franz Ferdinand Domino

Franzai nuo 2005 iki 2009 metų turėjo daugiau nei pakankamai laiko geram albumui įrašyti. Vis aiškino, kad kardinaliai keis stilių, nes nebenori būti tokie pat; kad aplinkui per daug gitarinių grupių ir jie gros sintezatoriais; kažką porino apie afrikiečių įtaką, apie elektroninės šokių muzikos albumą... Viską melavo. Na, ok, elektronikos šiame albume kiek daugiau nei dviejuose ankstesniuose darbuose. Visa kita – gerai apgalvotas ėjimas. Pirmūnai Lucid Dreams ir Ulysses atrodė kiek lėtoki/ vangoki, o Bite Hard, Katherine Kiss Me, What She Came For reikalus iš dalies pataiso. FF daro tai, ką moka geriausiai: linksmą rokenrolą su pakeltais antakiais. Bet kodėl piktasis nuojautos kirminas graužia, kad energijos užtaisas nebe tas?

75%

Sin Fang Bous Clangour Morr Music

Donis Švilpiai Dangus

„Muzika atliekama autentiškais skulptoriaus Antano Mončio (1921– 1993) moliniais švilpiais“, – skelbia užrašas ant CD dėžutės. Kompakto viduje randame užrakintą gilų ir skaidrų ambient srautą. Švilpių skambesys, kartais virstantis vamzdyje įstrigusio ir išėjimo ieškančio vėjo pėdsaku, subtiliai papildomas elektroniniais prieskoniais, šamaniškais būgnų ritmais, žaidžiančių vaikų balsais. Albumas pasirodė 2002 metais riboto tiražo savos leidybos CD-R pavidalu. Šiame perleistame, gražiai supakuotame, gamykliniame variante ankstesni kūriniai yra naujai patobulinti, papildyti nauja įžanga ir sujungti į vieną ilgą (54 min.) treką be tarpų. Donatas „Donis“ Bielkauskas albumo pataria klausytis tyliai.

BONG, GUNARS BAKŠEJEVS, INGA NORKE

75%

PRAVDARCHYVAS

Sin Fang Bous – tai vieta, kur Reikjaviko septintuko Seabear vadas Sindri Már Sigfússon materializuoja savo solo idėjas. Debiutiniame albume surinkti gitariniai indie-folk grynuoliai ir daug eksperimentų su balsu.

Kaip skulptorius išlaisvina paminklą iš akmens atskeldamas nereikalingus gabalus, taip islandas apipina savo gitarines kompozicijas keistais elektroniniais fragmentais, melodingais pianino akompanimentais, bandžos ir metalofono garsais. Žavingas įrašas labai rekomenduojamas Caribou, Múm, Animal Collective gerbėjams.

57

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

10 geriausių 2008-ųjų albumų viršelių 1. Autechre – Quaristice

2. Bloc Party – Intimacy

Subyrėjusi tipografija turbūt yra būtent tai, kaip daugelis įsivaizduoja Autechre glitch’us (krebždesius, bruzdesius) ant popieriaus. Ruksėjis

Toks britiškas viršelis, šriftas toks pat kaip ir Londono metro (Gill Sans font). Alfa 60

Minimal visada patraukia akį. Marulis Šriftas neįtikėtinai dera prie muzikos. Alfa 60

Jei būtų kitoks pavadinimas, viršelis nebūtų puikus. Bet dabar! ohoho !

Vytis Gruzdys

3. Apparat – Things To Be Frickled

4. Lykke Li – Youth Novels

Rankų darbas. Be to, daug teksto, kuris protingai yra išdėliotas ir traukia. Tai vienas įdomiausių pastarojo meto viršelių. Vytis Gruzdys

Old shool’inis geras prieskonis.

Alfa 60

Ir paskaityt, ir pažiūrėt. Marulis

Juoda, pilka, balta. Paprasta, nuoširdu, kaip ir pati Lykke. Paskaninta, atrodytų, atsitiktiniais nuotraukos apkarpymais ir madingu šriftu. Ruksėjis

5. Beck – Modern Guilt

6. Santogold – Say Aha

Geras albumas, mums patinka kaip Beck defies categorization. Alfa 60

Gražus ir fizinis. Alfa 60

Helvetica forever. Marulis

Santogold ir jos auksinis vėmaliukas.

Lakoniška, beveik skurdi monochrominė nuotrauka ir didžiulis blizgantis „debesėlis“ – puikiausias besibaigiančių metų viršelio receptas. Ruksėjis

7. Morgan Geist – Double Night Time

8. Russian Circles – Station

Taip pat žiauriai up-to-date. Kosmosas dabar ant bangos, o ir žiūrisi tikrai labai gerai. Kosmoso trendo pavyzdinis dizaino šmotas. Vytis Gruzdys

Gera nuotrauka. Alfa 60 Skamba. Jurgis Griškevičius

Geras. Jurgis Griškevičius

9. Vampire Weekend – Vampire Weekend

10. Sébastien Tellier – Sexuality

Terryrichardsoniška blykstė, deginanti viską aplink – lyg ir vakarykštė mada, bet labai gerai žiūrisi ant „Vampire Weekend“ viršelio, kuris labai primena jų muziką – purvinoka, bet jauku. Ruksėjis

Vėlgi muzika ir vizualus apipavidalinimas suderinti 100%. Viršelis dvelkia subtiliu seksualumu ir svajonėm.

Tai pavyzdys, kaip paprasta ir akivaizdi simbolika kuria teisingą nuotaiką. Nereikia bijoti tiesioginio ryšio (šiuo atveju – nuoga moteris), kartais tai yra geriau nei užslėpta ir užkasta idėja. Vytis Gruzdys

www.sonyericsson.lt

Reklama

59

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

KINAS U2 3D

(U2 3D, rež. Catherine Owens, Mark Pellington, 2008)

80%

Pirmas klausimas, į kurį turite sau atsakyti prieš pirkdami bilietus į šį filmą, yra: „Ar jums patinka „U2?“ Jeigu ne, toliau neverta skaityti šio teksto, nes „U2 3D“ yra joks ne filmas, o tiesiog „U2“ „Vertigo“ turo dokumentacija 3D formatu.

Jeigu sergate nemeile tūkstantinei miniai, uždarytai ankštoje erdvėje, tuo metu, kai garso aidai plėšo ausis ir nelabai kas matyti, šis filmas kaip tik jums, nes „U2 3D“ – puiki live koncertų alternatyva klaustrofobiškiems žmonėms, kurie niekada savo iPod’o nekeistų į koncerto bilietą. Kita vertus, jei mėgsti parėkauti, pasėdėti kam nors ant pečių, keletui dienų susigadinti klausą ir pamojuoti mobiliakais, „U2 3D“ šito negausi. Filmas man primena rinkodarinį bandymą pasiekti tuos vartotojus, kuriuos išberia vien pagalvojus apie grūstis koncerte. Bet ką gi, vis tiek geras bandymas.

Abejonė

(Doubt, rež. John Patrick Shanley, 2008)

65%

Šis filmas pasakoja Šaltojo karo metų Bronkso katalikų mokyklos istoriją, kurioje visų didžiai nemėgstama (ir nekenčiama) vienuolė užsipuola visų mylimą kunigėlį, nes suabejoja tuo, kad jį su juodaodžiu mokiniu sieja vien tik draugiški ryšiai. „Abejonė“ – tai filmas apie paranoją ir kitus žavius žmogaus būdo bruožus. Šiaip ar taip, tai yra nors ir ne biblinio masto stebuklas, visai malonus laiko praleidimas ir pasikapstymas po tamsesnius sąmonės užkaborius. Pastarųjų turi kiekvienas iš mūsų, tik reikia geros sėklos ir derlingos dirvos.

RocknRolla

PRAVDARCHYVAS

(RocknRolla, rež. Guy Ritchie, 2008)

Taip, taip, laukiame mes tų Guy Ritchie filmų, laukiam, bet su kiekvienu filmu vis mažiau laukiam. O mažiau jų laukiam todėl, kad jie yra tokie pat – toks pat stilius, tokios pat temos, net pistoletai tokie pat. Kažkada buvo smagu (t. y. „Lock, stock and two smoking barrels“ laikais), dabar – tas pats gairičiškumas (tfu, net pagalvojau apie Emilį Vėlyvį)… Kita vertus, filmas susuktas gerai, saldainis savo svorio kategorijoje. Tačiau, aišku, nei esmės, nei prasmės jame jokios neradau. Jei tai bus tavo pirmas Ritchie filmas – turėtų nenuvilti (bėda, ar kam jis bus pirmas?).

KAI KINE NĖRA KĄ ŽIŪRĖTI:

A Cross The Universe ALEKSANDRA PIKTYTĖ, ZANĖ BAKŠEJEVA

60%

80%

(rež. Romain Gavras, So Me & Justice, 2008) Ir geras humoras, ir šiurpuliai perbėga mažiausiai tris kartus žiūrint šį filmą, susuktą „Justice“ turo metu po JAV. Filmas – drąsus ėjimas, nes „Justice“ nulipusius nuo scenos bent jau aš iki to įsivaizdavau šventesniu. Pasirodo, kai ex-grafiniai dizaineriai negroja, elgiasi pagal visas nusitąsiusio rokenrolo taisykles: juokinga ir graudu, kai Xavier bando padegti įsiaudrinusią gerbėją, kai Amerikoje pasireiškia dueto prancūziškas nacionalistinis kompleksas ir jiems tenka bendrauti tik tarpusavyje (arba meilės kalba), kai Gaspard Las Vegase veda, matyt, kekšę, kai turo autobuso vairuotojas (vienintelis kalbus žmogus filme) dainuoja žemais dažniais, kai grupės vadybininkas JAV yra suimamas dėl savo aistros nešiotis pistoletą, kai galiausiai ir patys „Justice“ suimami. Ir aišku, koncertai, koncertai, užkulisiai, seksas, koncertai – jei nematei „Justice“ live’o, šis dokumentinis filmas įspūdį tikrai paliks. Jei matei – nusivilsi, kad tokios ant scenos pavyzdingos ir energingos grupės užkulisiai yra pakankamai niūrūs. Abiem atvejais pamatyti verta. Norke

Reklama

61

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

menas Bendrasis kodas ir kt. dalykai

100%

Štai ir prigyvenome kultūros sostinę. Nepaisant to, kad VEKS’o (mėnuliečiams – VšĮ Vilnius Europos kultūros sostinė) daug kas po trejų metų nebemyli, šimtus milijonų kainavusio projekto bus neįmanoma nepastebėti (nebent išsibadytum akis ir emigruotum į Londoną, kuris visada yra Europos kultūros sostinė).

Tačiau, nepaisant visko, kas buvo kada nors kalbėta/rašyta (rekomenduoju tyrimų tinklalapį www.ekspertai.eu) apie mūsų mieląją kultūros/nekultūros sostinę, 2009 metais bus daug ir gerų projektų. Vienas jų – gigantomaniškasis ŠMC projektas „4A“ Bendrasis kodas: 4 kontinentai, 10 bienalių, 20 menininkų“, kuriame iš 4 kontinentuose vykstančių 10 bienalių buvo atrinkti 20 pačių nuostabiausių menininkų pasaulyje, kad sukurtų darbus specialiai parodai ŠMC. 4A „Bendrasis kodas: 4 kontinentai, 10 bienalių, 20 menininkų“ 2009 01 15 – 03 08 Šiuolaikinio meno centras

Suomiškai lietuviškas projektas

80%

Du suomių menininkai Tellervo Kalleinen ir Oliver Kochta-Kalleinen vieną šaltą ir tamsią žiemą Helsinkyje sugalvojo tokį sublimacinį projektą „skundų choras“, kuriame kiekvienas miestietis galėjo ramiai viešai išsiskųsti, kad niekas nelakstytų miškais ieškodamas lokių arba kaimynų su suomių taip mylimu puukko. „Vartų galerija“ po kultūros sostinės „ARTscape“ programos skėčiu kartu su besiskundžiančiais vilniečiais pristato skundų chorą Vilniuje su visais kitais suomiškais skanėstais: Eemil Karila, Aurora Reinhard su Miko Innanen & Innkvisitio džiazais ir Aku Louhimies filmais. „ARTscape“ / „MENOrama“ 2009 01 14 – 02 14 Galerija „Vartai“

ALEKSANDRA PIKTYTĖ

PRAVDARCHYVAS

Geroji politika

100%

Kas jau kas, o kultūros sostinės projektai yra ne mažiau politizuoti nei „Eurovizija“, todėl nelabai didelis siurprizas, kad Lietuvos dailės muziejuje pamatysime Gruzijos Čiurlionio (t. y. nacionalinio pasididžiavimo) Niko Pirosmanašvili (Pirosmani) parodą. Šis savamokslis tapytojas nugyveno Gogeno stiliaus gyvenimą (t. y. nieko neuždirbo ir jo darbų niekas nepirko tol, kol jis nemirė). Tačiau šiandien Pirosmani yra laikomas vienu iš pačių svarbiausių gruzinų XIX amžiaus menininkų, kurių darbai tapo atrama formuojantis Gruzijos nacionalinei savimonei. Savo paprasta, bet kartu ir mitologine maniera Pirosmani Gruzijoje tapė visus ir viską – turtingus ir vargšus, traukinius ir vynuogynus.

Pirosmani 2008 12 31 – 2009 05 31 Vilniaus paveikslų galerija

Reklama

63

2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

KNYGOS Charles Bukowski Faktotumas

90%

Bukowskis – vienas tų vyrų, kurių tauškalus skaityti ramu ir gera. Priežastis gana buka ir konformistiška – visada smagu rasti didesnį nevykėlį už save patį. Dauguma didžiojo girtuoklio romanų parašyti naudojant literatūrinį alter ego Henrį Činaskį, jau seniai tapusį gyva sintaksine legenda. Šis be didesnių užuolankų į tamsiausias katės dienas dėjo pianolišką Valstijų pašto sistemą, medžiojo iš kosmoso nusileidusias paukštytes, gėdijosi arklienos, daug masturbavosi, santykiavo su statymais ir įstatymais, kol vieną dieną priėjo faktotumą. Fak Totum.

Tiek kitų Čarlzo darbų, tiek „Faktotumo“ skaitymas – viena lengviausių ir tiesiausių F-1 trasų, su labai galinga apdovanojimo ceremonija ir didingiausių himnų atlikimu.

Retas kuris liežuvis koneveikia akis, perskaičiusias Bukowskio išpažintį. Nebūtina gimti Heideggeriu ar Spinoza, kad nujaustum savo gyvenimo paskirtį – šviesti ir rodyti vargdieniams Tikrąjį Kelią (V. Hugo daugiatomio romano pavadinimu šiuo atveju tampame mes).

MARIUS PLEČKAITIS. AUŠRA KAZILIŪNAITĖ

PRAVDARCHYVAS, KITOSKNYGOS

Christian Kracht 1979

85%

Malonu skaityti tekstą, kuriame nežymių detalių, smulkmenų bei subtilių nutylėjimų mišiniu pasakoma daugiau negu laisvai besiliejančių emocijų virtine. Šiuo savo stiliaus ypatumu šveicarų prozininkas priartėja prie puikios skandinavų literatūros tradicijos.

Perskaičiusi „1979“ drįsčiau nesutikti su teiginiu, kad Christian Kracht kuria popliteratūrą. Stilius savo maniera galėtų būti priskirtas naivizmo krypčiai (Erland Loe „Naivus. Super“, Mark Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ ir pan.). Skirtumas tik tas, kad autorius kuria sudėtingesnį siužetą, neužsižaidžia stengdamasis atskleisti gilius (ir dar gilesnius ir netgi pačius Giliausius) pagrindinio veikėjo išgyvenimus.

Žilvinas Andriušis Bal Onirique

25%

Štai ir dar vienas bandymas pabėgti nuo klasikinės literatūros pinklių. Klasikinės? Hm. O kas yra klasikinė literatūra? Ar dvidešimto amžiaus pirmos pusės siurrealistai dar nespėjo tapti ta pačia klasika? Vis dėlto, matyt, ši knyga nėra bandymas tolti nuo klasikinės literatūros... Žymiai realesnis „Bal Onirique“ egzistavimo faktorius – autoriaus bandymas pabėgti nuo absoliutaus talento neturėjimo. Deja, kaip ir standartinė rimuota poezija, lygiai taip pat ir siurealistinė literatūra gali būti ir šlamštas, ir šedevras.

Galima drąsiai tvirtinti, kad šedevro etiketė šiai knygai netinka, nes šiais laikais nieko jau nenustebinsi ir nepakerėsi prirašydamas nesąmonių ir padarkydamas tekstą. Deja, išskyrus šiuos teksto kūrimo metodus, jokių kitų „Bal Onirique“ su žiburiu nerasi.

Tenka pripažinti, kad leidinio stiprioji vieta – puikus S. Dali piešinys knygos viršelyje, kuris ją perskaičius nemaloniai ima asocijuotis su... visu TUO.

64 2009 LAPKRITIS 2008 SAUSIS 3030 000 000 WWW.PRAVDA.LT WWW.PRAVDA.LT

KVARTALAS

Ji vadinama siauriausia Vilniaus gatve – 1,98 m pločio. 2005 m., užstatyta šiukšlių konteineriais, dar susiaurėjo ir pateko į Lietuvos rekordų knygą.

Iki XVI a. namai Vilniuje statyti be jokio plano ir tvarkos. Dėl dažnų gaisrų gatvės keisdavo kryptis, turėjo arkas ir vartus apsiginti. Jos buvo siauros ir kreivos. Tokia yra Skapo gatvė. Karališkasis sekretorius Stanislovas Skapas nusipirko čia buvusius Višogrodskio namus ir pavadino gatvę savo vardu.

Greta stovėjo Marijos Magdalenos bažnyčia ir seniausia Vilniaus ligoninė. Netoli ėjo gynybinė miesto siena, kuri baigėsi prie Katedros varpinės. Šioje sienos dalyje buvo Šlapieji vartai.

Tarybiniais metais gatvė vadinta J. Tallat-Kelpšos vardu. Kampiniame name įsikūrusioje muzikos mokykloje mokėsi 715 įvairių tautybių vaikų. Čia gyveno žymus architektas Angelas Šulcas. Jis suprojektavo medinę pavėsinę Vingio parke. Joje turėjo įvykti iškilminga vakarienė į Vilnių atvykstančiam carui Aleksandrui I, bet atliekant baigiamuosius darbus pastatas sugriuvo. Po šios nelaimės Šulcas nusiskandino Neryje.

Gatvės sienose įkalti vinukai, ant kurių dailininkai anksčiau kabindavo paveikslus. Vaikai mėgdavo žaisti „strėles ir voveraites“, nes visi kiemai būdavo atviri. Pro vartus nerdavo į universiteto kiemą prie anglų kalbos katedros. Dabar jau dešimtmečius vartai užrakinti.

Gatvės gale sienos naudojamos skelbimams klijuoti.

Galima sužinoti „Bekešo vilkų“ repertuarą. Vyrai čia mėgsta šlapintis. Už didelės sienos mergaitės šluoja lapus.

Gatvėje visi pykstasi dėl statomų automobilių. Šį klausimą buvo bandyta narplioti dar 1875 m., kai negalėjo prasilenkti vienkinkiai vežimai. Tada Miesto dūma po ilgų svarstymų nutarė, kad vežimai privalo važiuoti žingsniu. Dabar problema sprendžiama keiksmažodžiais.

ASTA OSTROVSKAJA BALTA

65

2008 2009 LAPKRITIS SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

KVARTALAS

Kartą neblaivus vyras išdaužė parduotuvės langą, atvykusios policijos automobilio langą ir dar vieno atvykusio policijos automobilio durelių stiklą.

Nr. 3. Pirmo aukšto gyventojas kasėsi gilyn ir užkliudė požeminio vandens gyslą. Pradėjus bėgti vandeniui, ėmė skilti namo sienos. Namo gyventojai bijo, kad jų namas nugrius ir kaltina Elzbietą. Ji sako, kad šio buto šeimininkas uždarbiauja fermoje Didžiojoje Britanijoje ir pataria visiems važiuoti į tą fermą.

Nr. 4. Rūmai, kadaise priklausę Lopacinskiams ir Sulistrovskiams,dabar yra UAB „Vilniaus Arkivyskupijos kurija“ nuosavybė. Gyventojai niekada nėra matę rūmų parko ar Bačkio šeimynos – Dalgėdaitės, Dalgėdos ir Dalgėdienės. Automobiliai tamsintais stiklais įvažiuoja pro vartus. Bačkis mėgsta Mišių metu žiūrėti į laikrodį.

Nr. 5. Čia gyvena buvęs ministras Vaitiekūnas. Jis turi du kaklaraiščius ir sūnų, vardu Spyglys. Gruzinas, atšilus orams, kepa šašlyką pavėsinėje. Šio namo butai tęsiasi per du namus, suremti nugarom.

Einant iš virtuvės į svetainę, reikia užlipti laiptukais.

Nors gyventojai gyvena tame pačiame name, jų adresai skiriasi. Vieno kaimyno namo numeris – 6, kito – 8, o buto apačioje – 10. Visi turi skirtingus įėjimus. Naktimis iš šio kiemo išbėga žebenkštis, perbėga gatvę ir grįžta namo.

Nr. 8. Gyvena seni draugai, kurie į svečius vaikšto su chalatais ir bigudukais.

Nr. 10. Namo gyventojai nuogi po namus vaikščioti negali, nes pastate priešais sėdi universiteto studentai. Čia gyvena kaimynus puldinėjanti Sevastijana.

Todėl kita moteris šunį vedžioja labai vėlai. Kieme buvo filmuojami Keistuolių teatro „Bremeno muzikantai“, ir Kaniava iš didelio medinio balkono šaukė: „Daliaa“. Kiekvienam namo gyventojui priklauso po senovinę arklidę. Kartais tunelyje galima rasti išmestų piniginių.

Dar gatvėje yra: Pieštukai ir popieriukai Rasta matrica su šv. Huberto atvaizdu Ryškūs žibintai per gatvės vidurį Užrašai su piešiniais: „Ieva kuku“, „Ieva got ju“, „Ieva nenusimink, visvien susitiksim anksčiau ar vėliau“ Įdarbinimo agentūra Tatuiruočių salonas, persikėlęs per vieną namą Atvira raižyta laiptinė 22 tvarkingai surikiuoti sandėliukai Pagal grafiką nedirbanti parduotuvė Vakarais automobiliuose sėdintys vairuotojai Daug turistų ir studentų Slėptuvė Vidaus reikalų ministerijoje Filosofų universitetas

66 2009 SAUSIS 30 000 WWW.PRAVDA.LT

NERDO DIENORAŠTIS

Labas, Dienorašti.

Su tavimi kalbasi Brigitas Žlobakas.

Apytiksliai aš atrodau šitaip:

Aš atsistojau ir šūktelėjau. „Hey, Įspūdingiausioji Mergiote! Norėtum mano kisieliaus?“ Robotizuotam Kumpiui tai kažkodėl nepatiko. Jis sumanė virš mano galvos sutvenkti pajuokos debesis: „Očkarikas, per daug dantų?“

Man sunkiai atsispiria moterys. Jos sako: „Brigitai, kokios įdomios tavo akys. Jos mums primena sezamo sėklas ant mūsų pusryčių bandelių“. Taigi, aš lovelasas. Dabar papasakosiu apie savo paskutinį nuotykį. Užsukau į tai, kas vadinama „madingu vakarėliu“. Kartais mėgstu atsipalaiduoti. Sėdėjau prie baro, gurkšnodamas spanguolių kisielių, kurį pats ir atsinešiau. Galbūt todėl aplink mane jau rėžė sparną keletas pusiau apsinuoginusių mergiočių. Aš trankiau joms per nagus, reikalaudamas išlaikyti savitvardą ir minimalų padorumą. Tačiau tuomet – babankšt.

Pirmasis Žlobako dėsnis teigia – jei į tave kėsinasi Robotizuotas Kumpis, geriausia galutinai sutrikdyti jo vaikišką protelį. Tai daroma maždaug šitaip. „O, stipruoli“, – šūkteliu, plodamas mėsos šmotui per petį. „Nori suknežinti mano marmūzę? Puikumėlis.

Bet pirma sužaiskim žaidimą. Matau, ant tavo riešo – geras laikrodis. Tau jis turbūt atrodo apvalus?“

Į vakarėlį įžengė Įspūdingiausioji Mergiotė. Ji buvo graži kaip ką tik suformatuotas 300 terabaitų kietasis diskas. Tai sukėlė kardiogramos pokyčius:

Kumpis mėgina susimąstyti. „Aišku, apvalus“, – atsako po neilgos pauzės. Tiek Brigitui Žlobakui ir tereikia: „O man jis atrodo stačiakampis“. Išsitraukiu iš kišenės savo mėgiamą pieštuką: „Jeigu aš aplink laikrodžio kraštinę apibrėšiu apskritimą, galėsi ištvatinti visus mano dantis, įskaitant krūminius. Tačiau jeigu apibrėšiu stačiakampį, Įspūdingiausioji Mergiotė, kuri stovi šalia tavęs, visą vakarą šoks su manimi.“ Vargšelis Robotizuotas Kumpis net išsižioja iš džiaugsmo. „Očkarikas, tu gal durnas?“ Mes sukertam rankomis, Kumpis nusiima laikrodį, aš nusegu jį nuo apyrankės, iš visų kampų sukišami trigrašiai.

Padavėjas paslaugiai paduoda popieriaus lapą. Aš pasuku laikdrodį šonu ir savo aštriuoju pieštuku brėžiu stačiakampį:

Deja, aplinkybės klostėsi nepalankiai. Įspūdingiausiąją Mergiotę lydėjo padaras, kurio mitybos pagrindą sudarė anaboliniai steroidai. Tokius aš vadinu „Robotizuotais Kumpiais“. Dievaži, jo ranka buvo panaši į močiutės skilandį.

Ir aš nesakysiu, kas buvo po to, kai Robotizuotam Kumpiui iš nuostabos pro pažastį nutįso seilė.

Reklama

Reklama