Miesto IQ - 11 by Miesto IQ

2009 | vasaris (11)

tarp verslo ir meno

... ir vienas lauke karys 5.95 Lt

ISSN 1822-9271

bohema – pretenzinga mada

KINO, TEATRO, GALERIJŲ, RENGINIŲ ANONSAI |R APŽVALGOS

Nr. 02 (11) MIESTO IQ ISSN 1822-9271 Miesto kultūros žurnalas MIESTO IQ www.miestoiq.lt info@miestoiq.lt Vyriausioji redaktorė INA ŽURKUVIENĖ ina@miestoiq.lt Vykdantysis redaktorius DAINIUS GENYS dainius@miestoiq.lt Redaktorė KRISTINA KAVALIAUSKAITĖ kristina@miestoiq.lt Redaktorės pavaduotojas Arūnas Liuiza arunas@miestoiq.lt

Geriausias laikas – XX a. pradžia. Vieta – Paryžiaus kavinė kažkur Monmartro rajone. Žmonės – dailininkai, čia pat piešiantys eskizus, už kuriuos baro savininkas jiems dovanoja vakarienę, skrybėlėti rašytojai, ekspresyvūs aktoriai, dainininkai ir muzikantai, susirinkusiesiems dovanojantys ir liūdesio, ir laimės akimirkas, paskandinantys svajonėse, talentų medžiotojai, fatališkos moterys su kandikliais tarp pirštų ir visi kiti, išsiilgę romantikos. Šokiai, dainos, čia pat sukuriamos ir viešai atliekamos improvizacijos ir daug prancūziško raudonojo vyno stiklų – kiekvienam pagal kišenę. Šioje erdvėje vaizduotė, sumišusi su tikrove, skelbia egzistuojant realybę, kurioje idėjos netarnauja pinigams. Toks nepakitęs bohemos paveikslas daugelio regimas iki šių dienų. Paradoksalu, tačiau tai turbūt vienas labiausiai sąmonėje įsišaknijusių ir mažiausiai pakitusių stereotipų, – nors bėgant metams jis vis papildomas atitinkamo laikotarpio detalėmis, tačiau vaizdinio esmė išliekia tapati. Kalbant taip pat stereotipiškai, bohemiško žmogaus įvaizdis dėl jame slypinčios paslapties, suvedžiotojo klastos ir iš to kylančio patrauklumo (tai, kas nepažinu, visuomet traukia smalsuolius) tampa klaidinga siekiamybe. Griebiamasi atributikos, kuri pagaliau atveda į nežinią. Priklausymas tam tikrai grupei ar įvaizdžio nusavinimas nesukuria talento vertės. Vis dėlto vargu ar tikrasis bohemos atstovas laikosi įsikibęs naivios logikos ir įvaizdžio, kuris neva turėtų pateisinti jo profesiją. Kartais tai, kas matoma, yra per daug natūralu, kad taptų nuvalkiota ar būtų privalu įrodyti. Argi kiekvienas, kuris nešioja skrybėlę, domisi kultūros reiškiniais ir mėgsta vyną, yra priskiriamas bohemai? Besvarstant išryškėjo dvi grupės: netyčiniai apsimetėliai ir tie, kurie nenori būti pastebėti ar įvardyti. Šalia ar toliau nuo jų – stebėtojai, abejingi asmenys – visi tie, kurie iš knygų, filmų ir dainų susiformuoja tam tikrą įvaizdį, greičiau dar vieną stereotipą, supaprastinantį būtį. Įprasta, kad kiekvienas visuomenės narys priklauso ar turi priklausyti tam tikrai grupei, taip lengviau.

Modesto Ežerskio nuotr.

Šiame numeryje išskyrėme tikriausiai vieną paslaptingiausių, labiausiai mistifikuojamų žmonių grupių. Rašome apie tikrus žmones, kurie gali būti ne tik menininkai, bet ir sėkmingi verslininkai, ne tik atsiskyrėliai, bet ir aktyvūs visuomenės veikėjai, kurti darbus, sulaukiančius aukščiausio įvertinimo bei pripažinimo, o kartais patiriančius nesėkmių. Jums bus pateikta dar keletas požiūrių, nuomonių ir objektyvių tekstų. Balto sniego ir gero skaitymo, 2 | M I E S T O IQ ∙ vasaris

Ina

Viršelis: Fotografas Modestas Ežerskis Stilius Aistės Jasaitytės Iliustracija Kristinos Kavaliauskaitės Fotografuota teatre „Lėlė“

Vykdančiojo redaktoriaus pavaduotojas Gytis Valatka gytis@miestoiq.lt Korespondentai: AGNĖ TAURINSKAITĖ INDRĖ LEONAVIČIŪTĖ Dalia Rauktytė Fotografai: EGLĖ NAVICKAITĖ REDA MICKEVIČIŪTĖ Piešiniai: Vytis Snarskis Lina KALNIETYTĖ Ieva Vaivaraitė Vyriausioji dizainerė KORNELIJA BUOŽYTĖ-JERAŠŪNIENĖ kornelija@expressmedia.lt Techninė dizainerė Skaistė Ašmenavičiūtė skaiste@expressmedia.lt Kalbos redaktorė Aistė Tamošaitytė aiste@expressmedia.lt Žurnalą rengė: Gintaras Grajauskas, Andrius Užkalnis, Ilona Jurkonytė, Rytis Zemkauskas, Rasa Baločkaitė, Arūnas Antanaitis, Tomas Kava liauskas, Alpinija, Rokis Žukauskis, Goda Dapšytė, Gražina Subelytė, Tomas Tengmark, Eugenija Valienė, Vaiva Grainytė, Kęstutis Navakas, Sandra Kliukaitė, Veronika Urbonaitė, Karolis Vyšniauskas, Viktorija Kalaimaitė, Rimantė Misevičiūtė, Jonas Navickas, Andrius Petkevičius, Gabrielė Kuizinaitė Žurnalą konsultuoja: Egidijus Aleksandravičius, Vytas Baltus, Vitalis Čepkauskas, Jolanta Donskienė, Leonidas Donskis, Mykolas Drunga, Šarūnas Karalius, Tomas Kavaliauskas, Andrius Mamontovas, Kęstutis Navakas, Ina Pukelytė, Jūratė Tutlytė, Rytis Zemkauskas, Vaidas Jauniškis, Robertas Dargis Marketingo ir pardavimų skyriaus direktorė INGRIDA KULIEŠIENĖ ingrida@expressmedia.lt Reklamos projektų vadovė Daiva šilinskaitė daiva@miestoiq.lt Reklamos projektų vadovė IEVA PAULAUSKAITĖ ieva@expressmada.lt LEIDINYJE PANAUDOTOS AGENTŪRŲ Scanpix, Stockxpert nuotraukos MIESTO IQ partneriai: LIGHT.LT LEIDĖJAS: UAB „EXPRESS MEDIA“ Redakcijos adresas Kaune: Savanorių pr. 363A, LT-49425, tel. +370 37 719282, faks. +370 37719635 Vilniuje: A. Tumėno g. 4, tel. +370 5 2031042 Spausdino: UAB „SPAUDOS KONTŪRAI“ Kitas numeris išeis 2009 03 13 Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

22 psl.

16psl.

TURINYS Redaktorės žodis

Forumas

Kartais ir vienas lauke karys. Interviu su Rolandu Kazlu | Goda Dapšytė

26 psl.

Garsas

Populiarūs, nes kitokie (XI): Tomas Waitsas ir apgirtęs pianinas | Arūnas Antanaitis Muzika, dvelkianti Paryžiaus dvasia | Viktorija Kalaimaitė Nevaržoma laisvė – bliuzo ritmu | Dalia Rauktytė Klubinėtojo dienoraštis. Nusipelnę pirmadieniams. „Minimal Mondays“| Alpinija Mėnesio grupės | Karolis Vyšniauskas Rekomenduojama muzika | Rokis Žukauskis Įvykę ir būsimi koncertai

4 | M I E S T O IQ ∙ vasaris

| 6–25

|6 | 12 | 16 | 20 | 22 | 26–29

| 26 | 30–45

| 30 | 34 | 36 | 38 | 41 | 42 | 44

Kinas

| 46–49

„Leisk man užeiti“ | Tomas Tengmark Žinutės iš kino pasaulio

| 46 | 49

Teatras

30 psl.

| 50–53

„Ramūno ateljė“: unikali teatro patirtis | Vaiva Grainytė Žinutės

| 50 | 52

Knyga

| 54–65

Ką siūlo skaityti „Versus aureus“? | Eugenija Valienė Jei sutrešo Krėvė ir Maironis, tai kam reikalingas Geda | Rytis Zemkauskas Gertrude Stein: moteriškosios giminės Picasso | Gražina Subelytė Knygų apžvalga | Kęstutis Navakas

| 54 | 56 | 58 | 61

92 psl.

46 psl. Gintaras Patackas – žmogus, priklausomas tik nuo gravitacijos | Jonas Navickas Metų Tolerancijos žmogus – Mykolas Drunga | Arūnas Antanaitis Menas | 2D

Klausimų kėlimo menas | Ilona Jurkonytė Tarptautinės stiklo meno parodos „Vitrum Balticum IV“ devizas – „New and Young“ | Sandra Kliukaitė Metalo plokštelės iliuzijos | Agnė Taurinskaitė Svetima kaip ateivis rutina (II). Interviu su Raimundu Malašausku | Ilona Jurkonytė Galerija

| 62 | 65 | 66–79

| 66 | 70 | 72 | 76 | 79

Architektūra | 3D

| 80–89

Loftas – tai gyvenimo būdas | Sandra Kliukaitė Vladas Balsys: architektūra ir meno procesai | Sandra Kliukaitė Žinutės

| 80 | 86 | 89

Verslo kultūra

| 90–97

Prekės ženklas pavadinimu „Aš“ | Andrius Petkevičius Tarp verslo ir meno | Tomas Kavaliauskas

| 90 | 92

Formos

| 98–101

Laisvės alėjos veidas: praeities ženklai ir ateities galimybės | Gabrielė Kuizinaitė

| 98

Skonis

| 102–103

Mėgstantiems ieškoti, arba Aistra dalytis. Interviu su Juozu Kabašinsku | Rimantė Misevičiūtė

| 102

Miesto tekstai

| 104–108

Liudvigas mokosi plaukti | Rasa Baločkaitė Žiema Miunchene | Andrius Užkalnis

| 104 | 106

Anonsai

| 109–112

Teatrų, kino, klubų, galerijų anonsai

| 109

80 psl.

98 psl. M IE S TO I Q ∙ vasaris | 5

f or u m as

tekstas | Andrius Užkalnis

Nuo to laiko, kai buvau labai jaunas, niekad neturėjau paprastų santykių su tais, kurie priklausė kitam visuomenės sluoksniui. Ir ne tik todėl, kad maniau save esant protingesnį ir šmaikštesnį už kitus (ilgainiui laikas išgydė nuo šito, bet ne visai). Tačiau visada buvo įdomu, kaip nutinka, kad žmonės susiburia su tais, kurie panašūs į juos, ir vengia tų, kurie į juos nepanašūs. Viena iš tokių grupių – bohema. Ar pats norėjau būti bohemos atstovas? Bohemietis? Žinoma, kad taip. Pirmiausia todėl, kad gimiau menininkų šeimoje, ir panieka „miesčionybei“ namuose sklandė visuomet, sunkėsi iš knygų lentynų ir iš apsilupusių tapetų, iš dulkinų žurnalų stirtų, iš brangių voverės uodegos plauko teptukų, sustatytų puodukuose kartu su pieštukais ir šratinukais, iš seno juodo vokiško pianino su bronzinėmis žvakidėmis, apvarvėjusiomis vašku, ir iš seno, seno laikrodžio su švytuokle, kuris mušdavo valandas taip garsiai, kad visi turėdavo minutei baigti pokalbį. Užaugau supamas paniekos tam, kuo gyveno daugelis aplinkinių: „žiguliukui“, kolektyvinio sodo nameliui, svetainės baldų komplektui, servizui ir sietynui. Kai kiti rašydavo rusiškais rašikliais, aš turėjau senovinį vokišką, su aukso plunksna (na, kam toks reikalingas šešerių metų vaikui?), bet užtat spalvotas televizorius mano tėvų namuose atsirado vėliau, nei kitų namuose atsirado kompiuteriai. Amžinatilsį tėvelis niekuomet neturėjo automobilio ir neturėjo turėti, keitė darbus vieną po kito, nuomojosi namus įvairiose Lietuvos vietose, užsiiminėjo eksperimentais – nuo grybų auginimo (ne, ne tų grybų, nuo kurių nuoviro matai spalvas, – augino miške, norėjo įrodyti, kad galima auginti ne tik pievagrybius, bet ir žymiai brangesnius miško grybus) iki dviračių konstravimo. Todėl šioks toks požiūris į kitus iš aukšto buvo jam, sakykime, nesvetimas. 6 | M I E S T O IQ ∙ vasa r is

Bet ne mažiau nei miesčionių, lakstančių baltais „žiguliukais“, tėvai nemėgo „kūrybinės inteligentijos“, menininkų ir žmonių „prie meno“, tradiciškai trinančių kėdes kavinėse, kur iki išnaktų gerdavo konjaką ir rūkydavo cigaretes, kol oras būdavo mėlynas nuo dūmų (ak, kava, konjakas ir cigaretės, Europos politinio korektiškumo ir tėviškos valstybės globos pražudytas malonumas, kurio tenka ieškoti vis toliau – Stambule, Dubajuje, Tokijuje ar Jerevane – kuo toliau, tuo didesnė tikimybė, kad dar nebus pasiekusi kaulėta nuodėmingo džiaugsmo smaugimo ranka). Todėl, kai augau ir dariausi paauglys, ir norėjosi tėvus ir kitus suaugusiuosius nervinti, turėjau platų pasirinkimą, dėl ko. Iš pradžių pasistengiau pats tapti bohemininku, naktimis skaityti, rūkyti ir būti susiraukęs. Skaityti knygas, kurių kiti nesupranta, ir niekinti viską, ką supranta visuomenė. Paskui nusibodo ir persimečiau į kitą pusę. Kitoje pusėje, kaip man pasirodė, įvairovės ir gaivios minties buvo tiek pat, o valgis buvo skanesnis (apie čia sklandžiusias mintis dar pakalbėsiu). Pradėjau džiaugtis tuo, ką anksčiau niekinau, juo labiau kad tada spalvingai bohemai buvo imtas priešpriešinti ne mažiau spalvingas kapitalo kaupimas – kioskai ir mugės, kur begėdiškai ir ryškiai švietė ankstyvasis kapitalizmas. Gerdavau vokiškas apelsinų sultis, rūkydavau geras cigaretes ir maniausi esąs gyvenimo šeimininkas. Toks turtingas ir savimi pasitikintis niekuomet nesijaučiau nei prieš tai, nei po to. Atsimenu, tuomet, ilgai nesimatęs, sutikau Vilniuje, Pilies gatvėje, draugą, kuris kartu su manim buvo boheminės veiklos išpažinėjas, o paskui pasirinko tai kaip savo pragyvenimo šaltinį ir tapo režisieriumi. „Ką dabar veiki?“ – paklausė. Kažkaip nieko kita nesugalvojau atsakyti, todėl pasakiau tai, ką dariau pastarąsias tris dienas – dieną naktį palinkęs prie kompiuterio barškinau vertimą, kuris mane paskui maitino mėnesį. „Pinigus uždirbinėju.“ Atrodo, norėjo nusispjauti ant šaligatvio, bet susilaikė. Su gailesčiu pasižiūrėjo, sumurmėjo: „Visi jūs dabar pinigus uždirbinėjate“, – ir nusisukęs nuėjo sau.

Vyčio Snarskio iliustr. ir Scanpix/Corbis archyvo nuotr.

forumas

Bohema: nesuprasti ir kartais nesupratę

Jei yra bohema, tai reiškia, kad visuomenė labai išsivysčiusi ir kad joje gali egzistuoti ne tik menininkai, bet ir žmonės, kurie norėtų būti menininkai.

Vyčio Snarskio iliustr.

M IE S TO I Q ∙ vasa r is | 7

f or u m as

mas atsakymas būdavo – prasigėrę menininkai. Arba menininkėliai. Žmonės su vynelio buteliu. Dar atrodo, kad bohema nėra draugiška ir tiems, kuriems menas sekasi per gerai. Menininkas, turintis daug užsakymų, gerai uždirbantis, populiarus ir kviečiamas į priėmimus prezidentūroje, vargu ar gali save vadinti bohemos atstovu – buvę draugai tikrai jo nebelaikys tokiu bet kuriuo atveju. Kaip žmogus pietinėse JAV valstijose nebegali dainuoti bliuzo, jei turi sveikatos draudimą ir naują automobilį, taip ir bohema – jau nebe tavo žmonės, jei paimi nekilnojamojo turto paskolą ir nusiperki naują butą. O kalbant apie prasigėrimą ir alkoholį, čia niekur nesidėsi. Alkoholis visais laikais ėjo kartu su menu už parankės. Kaip jaunos merginos mėgsta piktus ir niūrius poetus bei tapytojus, taip tie poetai ir tapytojai dažniausiai negali gyventi be alkoholio. Tai – ne tiesioginė priklausomybė („turiu gerti, kad galėčiau kurti“), o tiesiog tų pačių sielos savybių atspindžiai. Sielos, galinčios kurti, struktūra dažniausiai reikalauja tepalo ir nuskausminamosios medžiagos, kad galėtų iškęsti gyvenimą. Labai retai kada kūryba kyla iš ramios, subalansuotos ir besišypsančios asmenybės. Kūryba gimsta iš širdies kančios, iš nepasitenkinimo, pykčio ir nesugebėjimo prisitaikyti prie esamos sistemos, prie socialinių konvencijų, prie to, ką ir kaip vertina visuomenė. Alkoholis ir narkotikai padeda iškankintai sielai gyventi.

APIBRĖŽTI SUNKU Kai pradedi pasakoti apie tai, kas yra bohema, susiduri su sunkumais. Tie, kurie save laiko ar vadina bohema, ne visada yra bohemos atstovai, nors ir norėtų. Vienas dalykas aiškus – bohemiškas gyvenimas yra savanoriškas neturtas turtingoje visuomenėje. Negali būti bohemos atstovu nei Indijoje, nei Afrikoje – ten, kur skurdas pasiekiamas ranka ir kur netauraus skurdo iki kaklo, nėra bohemos. Kaip, beje, nėra ir depresijos, mažiau skyrybų ir poreikio žmonėms analizuoti savo dvasios gelmes ir bandyti suprasti, kodėl nesi toks laimingas, koks norėtum būti. Be to, neturtas privalo būti savanoriškas arba bent jau kylantis iš tauraus, rafinuoto tingėjimo. Tas, kuris vargsta dėl menkos kvalifikacijos, menkų įgūdžių arba dėl paprasčiausio bukumo, nėra bohemos atstovas. Bohemiškas skurdas turi būti kilnus, jis turi būti iš pasirinkimo, o ne iš būtinybės. Kai klausdavau draugų ir pažįstamų, kas jiems yra bohema, pir8 | M I E S T O IQ ∙ vasa r is

Žinoma, pomėgis kilnoti stiklelį – ne kūrybiškumo garantija. Velnio lašai lydi ne tik genialias, bet ir pačias banaliausias mintis, kurios nuo jų pasidaro dar nuobodesnės ir įkyresnės. Todėl bet kurioje bohemos minioje visuomet yra ne tik menininkų, bet ir žmonių „prie meno“ – tokių, kurie gyvenime nieko nesukuria, bet tik „trinasi“. Bohema juos toleruoja, nes jie tolerantiški bohemai ir neteisia jos taip, kaip ją teisia kiti. Bohemos atstovai gali Jums sakyti, kad jų visai nejaudina kitų žmonių nuomonė, bet tai – tik poza. Nuomonė jaudina visus. Visiems reikia įvertinimo ir patvirtinimo, ir juo atkakliau žmogus sako, kad tai jam nesvarbu, tuo įdėmiau jis klausosi ir stebi, kas apie jį kalbama, kaip į jį žiūrima, kas apie jį galvojama. Formalus bohemos apibrėžimas – neturtinga kūrybinė inteligentija, literatūros ir teatro veikėjų ratai. Prancūzai jau kelis šimtus metų čigonus vadina bohémiens, Bohemijos gyventojais. Anuomet buvo manoma, kad Bohemijoje, kuri yra dabartinės Čekijos teritorijos vakarinė pusė, gyvena čigonai (nors jų ten gyveno nemažai, bet tai tikrai nebuvo čigonų kraštas). O pastarųjų gyvenimo būdas XIX amžiuje sulygino juos, bent jau visuomenės sąmonėje, su Paryžiaus menininkais – neturtingais ir pasileidusiais.

Menininkus, kurie tuomet dar nebuvo laikomi prasigėrusiais (net vadino save „vandens gėrėjais“, nes negalėjo įpirkti vyno), pašlovino 1851 m. išleista Henri Murgerio knyga „Scènes de la Vie de Bohème“ (liet. „Vaizdai iš bohemos gyvenimo“) ir galutinai glamūrizavo dvi operos, abi vienodai besivadinančios „Bohema“: Giacomo Puccini ir Ruggero Leoncavallo. XIX amžius pašlovino ne tik neturtą, bet ir moralinį santykinumą (kas moralu, kas amoralu?), disciplinos stoką ir laisvą požiūrį į santykius su kitos lyties atstovais. Tų laikų bohema kvepėjo jau naujai pastatytu Paryžiumi (be lūšnų), bet žmonės naujuose pastatuose buvo vis dar tie patys, atėję iš tamsesnių laikų, kai švietė dujos, o ne elektra. Visai kaip tie, kurie šiandien Lietuvoje gyvena erdviuose namuose ir butuose, beveik visi saistomi penkiaaukščių blokinių pastatų prisiminimų. Mes visi – išskyrus pačius jauniausius – esame persodinti į dirvą, skirtingą nuo tos, kurioje formavomės.

NE TOKIE UNIKALŪS, KOKIE NORĖTŲ BŪTI Dažnai nutinka, kad bendri priešai suvienija ne mažiau nei bendri interesai. Bendro nepasitikėjimo, bendro apsigynimo nuo paniekos, bendrõs pašaipos biurgerio gyvenimui spygliai suvienija ir sujungia bohemos menininkus žymiai stipriau nei jų kūriniai. Juo labiau kad kiekvienas save bohemos atstovu laikantis asmuo jau yra užgrūdintas giminių ėdimo, jų nuolatinių priekaištų („susirask darbą“, „gyvenk kaip žmogus“, „kiek tave galima išlaikyti“, „kada tu suaugsi“) ir įpratęs prie sunkiai susierzinimą slepiančių draugų, tėvų ir artimųjų, kai ateina prašyti keliasdešimties litų arba pasinaudoti dušu, arba kitaip prisišlieti prie to, ką tas nuobodus žmogelis turi užsidirbęs ir susikūręs, ir tuo pasinaudoti. Iš tikrųjų biurgeriams, pilkiems draudimo agentams, automechanikams ir mobiliųjų telefonų pardavėjams bohemiškų giminaičių reikia ne mažiau, nei tiems bohemininkams reikia jų. Niekas taip neįprasmina gyvenimo ir nepatvirtina, kad elgiesi teisingai ir dorai, kaip atėjęs pinigų prašyti pusbrolis, jau antrus metus bandantis susirasti darbą teatre ir vargstantis nuo vieno atsitiktinio uždarbio iki kito. Kai abejoji, kokia gyvenimo prasmė ir kam nuo to geriau, kad kiekvieną rytą važiuoji į biurą ir dėlioji popierius iš vieno aplanko į kitą, gali pažiūrėti į bohemišką giminaitį, kuris net picai nesukrapšto pinigų, o alų renkasi pagal kainą, ir galvoti: „Ačiū Dievui, aš nors ne toks kaip jis.“ Panašiai gali galvoti ir tie, kurie save laiko bohema. Kiekvieną dieną miegoti iki pietų, o paskui gerti iki ryto ir šnekėtis nėra taip patrauklu, kaip galėtų pasirodyti. Užtat galima žiūrėti į praplikusius, prasto kirpimo kostiumais apsivilkusius vyriškius, žingsniuojančius į savo beprasmes tarnybas, į jų negražias žmonas, į nuobodžias šeimas su vaikais ir akropoliais, į jų keliones pas gimines

Bohemos susibūrimo vietos, tos pačios kavinės su tais pačiais veidais kiekvieną vakarą, yra nuobodybės viršūnė, ir patys bohemos atstovai tai noriai pripažins, jei tik atvirai su jais pasikalbėsite.

į kaimą ar poilsines keliones į Egiptą ir galvoti: „Gal mano knygos niekas neleidžia arba mano spektaklio niekas nestato, bet nors aš ne toks kaip jie. Ir ačiū Dievui už tai.“ Tačiau liūdniausias dalykas, kurį galima pasakyti apie bohemą, kad ji – ne tokia originali, kaip apie save mano. Taip, tikrai taip. Kalbu ne tik apie apdarus ir papuošalus. Jie šiais laikais bohemai tokie pat standartiški ir privalomi, taip pat nerodantys ypatingos išmonės, kaip ir biuro vergų eilutės, batai ir kaklaraiščiai. Suverti ant virvutės medžio karoliukai arba iš ryškių siūlų nupinta virvelė gal kažkada ir buvo originalu, bet kai kiekviena mergina kavinėje su tokia apyranke, sunku būtų patikėti, kad tas radikalus simbolis reiškia ką nors kita nei labai neradikalią priklausomybę apibrėžtai socialinei grupei, besielgiančiai ir atrodančiai pagal jai nustatytą tvarką. Kalbu ne tik (ir ne tiek) apie išvaizdą – svarstau apie bohemos kalbas ir mintis. Nepatingėk, skaitytojau, atsisėsti kada nors su bohemiškais draugais, jei tokių turi (o jei neturi, susirask), nepatingėk išgerti kelių butelių nebrangaus vyno ir klausykis kalbų. Auksinių minčių, vėliau išaugsiančių į kūrybos klasiką, vargu ar išgirsi, taip pat ir sąmojų, stebinančių gaivumu. Tos kalbos bus tokios pat nuobodžiai pasikartojančios, kaip ir pilkas dienas stumiančio tarnybos baudžiauninko ir miesto avilio gyventojo bambėjimas apie benzino kainą, kiek meistrai paėmė už automobilio remontą, nekilnojamojo turto paskolos palūkanas ir giminaičių ligas. Bohema kalbės apie naujas savo pažįstamų kūrybines nesėkmes, juoksis (bet nelabai energingai) iš prekybos centrų ir piktinsis statybos bendrovėmis, ir bėdos dėl pinigų. O bohemos susibūrimo vietos, tos pačios kavinės su tais pačiais veidais kiekvieną vakarą, yra nuobodybės viršūnė, ir patys bohemos atstovai tai noriai pripažins, jei tik atvirai su jais pasikalbėsite. Bohemos kavinė yra patraukli (kaip tos visuomenės, į kurią nori patekti, simbolis; lyg toks aristokratų klubo variantas, tik be metinio narystės mokesčio ir su nuzulintais puodeliais) tik tiems, kurie labai jauni arba labai nepatenkinti savo tėvais (dažniausiai tėvais nepatenkinti yra būtent todėl, kad jauni). Dar bohemos kavines mėgsta minėti turistiniai vadovai – tokių vietų atvaizdai jų puslapiuose, kaip jiems atrodo, suteikia daugiau „vietos skonio“, „vietos autentikos“. O turistai, savo šalyje net nesidomintys neturtingais menininkais, nuvažiavę į užsienį visai noriai užmeta į juos akį, kaip į vietos egzotikos dalį.

nesuprasti ir kartais nesupratę

M IE S TO I Q ∙ vasa r is | 9

f or u m as

Ten, kur skurdas pasiekiamas ranka ir kur netauraus skurdo iki kaklo, nėra bohemos. Kaip, beje, nėra ir depresijos, mažiau skyrybų ir poreikio žmonėms analizuoti savo dvasios gelmes ir bandyti suprasti, kodėl nesi toks laimingas, koks norėtum būti.

bos genijai, kaip Vincentas van Goghas arba prancūzų impresionistai, reikia pripažinti, kad tokiems kaip jie galimybės vargstant kurti savo meną atsirado tik tada, kai suklestėjo industrinė Europa – XIX amžiuje. Ar daug žinote apie viduramžių menininkus, šokiravusius visuomenę nelauktais kūrybiniais ieškojimais ir naujomis formomis? Taigi, kad ne: tais laikais menininkai arba gaudavo užsakymų iš tų, kurie duodavo užsakymus (bažnyčios ar itin turtingų aristokratų), arba galėjo savo kūrybiškumą pareikšti ištapydami savo namelio langines, žinoma, jei tą namelį turėjo. Tas pats galiojo muzikams, aktoriams ar rašytojams, kuriems ano meto ekonominės sąlygos buvo žymiai griežtesnės nei per pastaruosius du šimtmečius. Arba turi darbą, tarnybą, pajamų šaltinį, arba neturi galimybės prasimaitinti: ne ta prasme, kad neužtenka vynui, o ta prasme, kad miršti iš bado.

Bohemos kavinė – kone labiausiai stereotipinė iš visų maitinimo ir girdymo įstaigų; ji yra vienoje gretoje su mėsainius siūlančia greitojo maisto užkandine ir lietuviškų patiekalų restoranu, kur ant sienų tos pačios tarkos, akėčios ir spragilai, o meniu lapai surišti ašutine virve ir su medžio viršeliais.

IŠVADOS NEBUS Parašiau ir galvoju – tai kokia gi mano išvada apie bohemą? Gera ji ar bloga? Reikia jos ar nereikia? Pirmoji (galbūt ir paskutinė) atėjusi į galvą teigiama funkcija – tai civilizuotos visuomenės patvirtinimas, jei norite, tai aukščiausio visuomenės išsivystymo etapo žyma. Jei yra bohema, tai reiškia, kad visuomenė labai išsivysčiusi ir kad joje gali egzistuoti ne tik menininkai, bet ir žmonės, kurie norėtų būti menininkai, bet nelabai sugeba, arba tokie, kurie yra menininkai, bet vos tegali iš savo meno išgyventi. Kad ir kaip būtume pasibaisėję finansiniais ir buities vargais, per kuriuos turėjo „ropoti“ tapy10 | M I E S T O IQ ∙ vasa r is

Dolce far niente, palaimingas tinginiavimas, galimybė slampinėti ir svarstyti apie tai, kokią pjesę reikėtų parašyti, galimybė išgyventi (nors ir varganai) iš atsitiktinių parašymų į kultūros žurnalus arba atsitiktinių vaidmenų teatre – naujųjų laikų fenomenas ir kone didžiausia prabanga, kurią žmonijai atnešė gamybos efektyvumas ir pridėtinės vertės kūrimas. „Laisvasis menininkas“, t. y. menininkas, galintis spjauti į ekonominę santvarką ir sugebantis išgyventi darydamas tai, kas jam patinka, – tai pastarąjį tūkstantmetį naujas dalykas, tai civilizacijos dovana, kartu pranešanti, kad civilizacija jau pasiekė savo apogėjų ir kad dabar seks nuosmukis. Todėl nesiimu spręsti, ar reikia mūsų gyvenimui bohemos, nes kas tie „mes“? Visuomenei, matyt, tai taip pat svarbi (nors ir labai nedidelė) jos sudėtinė dalis, be kurios jai kažko trūktų. Gamtai reikia ir samanų, ir gėlių, miške reikia ir kiškių, ir gyvačių, ir margos povo uodegos, reikia ir tingaus driežo, besišildančio ant akmens saulutėje, net jei ir daugelis kitų girios gyventojų nesupranta, kodėl driežas gali ištisą dieną snausti, kai paukščiai turi nešioti į lizdą sliekus atžaloms, o vilkai turi lakstyti paskui kiekvieną mėsos kąsnį. Tiesiog taip jau yra ir, matyt, teisybės tikėtis neverta.

mados f or u m as

Bohemiškas gyvenimas

šiandien – pretenzinga mada?

mito kūrimas

Manifestas

Bohema? Šio reiškinio bruožų geriausia ieškoti istorijoje. O ji, pasirodo, sako, kad bohema yra laisvų menininkų laisvas gyvenimo būdas, nevaldomos šėlionės, polėkis, svaigalai… Ir taip toliau, ir panašiai.

Kita vertus, iškėlus kitokias situacijos prielaidas, patikėjus, kad gyvenimas vyksta ne kaip kitaip, o „čia ir dabar“, teliktų pasijuokti iš pačios bohemos sampratos. Iš to tikro mito apie ją.

Tik ar tokia bohema geriausiu atveju nėra XIX ir XX a. pradžios pasakėlė? Arba iš kitų senų gerų laikų atklydę nostalgiški prisiminimai, iškylantys prie alaus bokalo, – prisiminimai apie tai, kaip „mes“, dabar visokiomis premijomis apdalyti, anuomet darėm, buvom, kūrėm, kvailiojom? Šiandien senoji bohema, tie keli „tikrieji“ mohikanai, kartais būna ištraukiami dienos švieson, ap klausiami, surenkami ir dokumentuojami jų liudijimai apie tai, kaip būdavę „tada“. Gerai būdavę. Šiuo metu belikę gražūs prisiminimai ir viena kita „dovana“ iš praeities, primenanti nevaržomos laisvės pojūtį. Laisvės, kuri, ironiška, pagaliau paneigia pati save ir į ją įklimpusiuosius giliai panardina visokio plauko priklausomybėse, o poetišką gyvenimą paverčia pilka proza. Ir „dabar juk viskas kitaip“. Kiti žmonės, kitokios tradicijos. Bohema beviltiškai pasikeitusi arba jos tiesiog nebėra… Ar tikrai? 16 | M I E S T O IQ ∙ vasa r is

Istorijos aureolė neišvengiamai iškreipia dabarties vertinimus, taigi mitologizuojama bohema – tik nuobodaus prabėgusio laiko fragmentas, pretenduojantis tapti tiesa, susijęs su senu kaip pasaulis „blogėjančio jaunimo“ paradoksu. Į dūlantį archyvą sukištos seniai pamirštos bylos, neturinčios ryšio su dabartimi. Ne, ir šiandien bohema neišvengiamai yra! Čia ir dabar. Jos forma, be abejo, kitokia, tačiau esmė – tokia pati pilnakraujė, nesuvaldoma, laisva ir (kol kas) nepriklausoma. Kaip šiandien keičiasi šio reiškinio samprata? Ir kodėl?

Bohem(išk)os erdvės erozija Didžiąja dalimi bohema – tai ne ypatingas gyvenimo būdas, galbūt tai net ne žmonės. Šis sukurtas įvaizdis negali egzistuoti be savo vietos, erdvės ir tos ypatingos atmosferos, būsenos, nuotaikos.

Vyčio Snarskio iliustr. ir Scanpix/Corbis archyvo nuotr.

tekstas | Veronika Urbonaitė

M IE S TO I Q ∙ vasa r is | 17

Kur tos kavinės, kurių, prisiklausę vyresniųjų pasakojimų ar legendų, ieškotų į miestus studijuoti suvažiavę jauni žmonės?

Vyčio Snarskio iliustr.

f or u m as

Šiandien tokios vietos aptinkamos, kad ir kaip būtų ironiška, virtuvėse, namuose, palėpėse, neoficialiose erdvėse. Tebūnie, salonuose. Kaip senais gerais (?) laikais, kai masėms neįtikę bohemščikai būdavo nepageidaujami viešumoje. Bet kodėl ir vėl vyksta toks traukimasis iš viešųjų erdvių? Tai seniai ir kituose, ne vien bohemos, kontekstuose minėta problema – „trečiųjų vietų“ (miesto erdvių, kuriose nei dirbama, nei gyvenama, į ku rias savanoriškai renkamasi tiesiog pabūti, praleisti laisvo laiko), kultūrinių ir nekomercinių miesto erdvių apmirimas Lietuvoje. Tokia erdvė – autentiška. Joje atmosferą kuri pats ir tavo draugų ar pažįstamų, nuolat besisukiojančių ten, bendruomenė. Žinoma, iš panašių vietų naudos gal ir nedaug: paprastai bohemščikai mažai valgo, ne visada atsiskaito, stebėtinai daug laiko gali praleisti prie vieno bokalo, stiklo ar puodelio... Tai tokia erdvė, į kurią patekęs, tikrai sutiksi „tą“ ar „aną“, rasi tau paliktą raštelį. Pažįstamas barmenas, paklaustas, ar jau buvo atėję savi, nenustebs, bet taip pat niekada neperžengs ribų pasakodamas, kas, su kuo, kada buvo, išėjo, atėjo ar pasiliko. Kur tos kavinės, kurių, prisiklausę vyresniųjų pasakojimų ar legendų, ieškotų į miestus studijuoti suvažiavę jauni žmonės? Kuo tampa savas tradicijas ir istoriją turinčios tikrosios miestų „trečio sios vietos“? Atsakymą duoda racionalus rinkos įvertinimas: gyvos bendruomenės palaikymas – kur kas menkesnė investicija nei greitojo maisto užkandinė ar batų parduotuvė. Todėl tokia vieta dažnai yra tiesiog priversta pakeisti profilį, jai nelieka nieko kita kaip tapti pelninga, elitine gero skonio vietele.

Kaip tapti madingam Kaip „užmigdyti“ smagią, nepretenzingą vietą? Ją karts nuo karto būtina visaip „gerinti“ – remontuoti iš esmės keičiant sienų spalvą, išplanavimą, baldus. Radikaliai keisti muziką, valgiaraštį, kainas. Vilniečių patirtis rodo, kad populiarūs restoranėliai gerinami tol, kol tampa kultūros sostinės vertais bankais. Kaune, ačiūdiev, padėtis kol kas gerėlesnė. 18 | M I E S T O IQ ∙ vasa r is

„Trečiąja vieta“ teisėtai galintį vadintis kaboką tradiciškai keičia kas kita – madinga, stilinga ir brangi kavinė, klubas, baras ar restoranas. Apie jaukią neįpareigojančią atmosferą čia pagalvota iš anksto – ją sukurs patyręs dizaineris, specialiai Jums bus pateiktas komfortas ir gera nuotaika. Ir jokio vargo pačiam! Tačiau toks iš anksto apgalvotas jaukumas akivaizdžiai apgaulingas. Netikras. Net liūdnokas. Tokių dirbtinai sukonstruotų,

„Nužudžius“ tiesiog gerą vietą, tolstama nuo bendrumo idėjos, nors ji yra būtina minėtai žmonių grupei egzistuoti sąlyga. O bohema be bendrumo jausmo, bohema, galinti sau leisti būti naujose brangiose kavinėse, – ar tai ta pati žmonių grupė?

Bohema ir pretenzija Į anksčiau minėtą klausimą iš dalies galima atsakyti – galbūt. Kas beatskirs bohemą (o save gerbianti bohema paprastai savęs taip net nevadina) nuo simuliacijos, kai šaukte šaukiama: „O taip, tai aš, pažiūrėkit į mane, tai AŠ esu bohema, tikrasis bohemščikas!“ Vykstant autentiškų vietų kaitai, paraleliai plėtojasi ir kitas procesas. Bohemiško, arba „prie meno“, gražaus ir laisvo gyvenimo pamėgdžiojimas tampa vienu iš gyvenimo būdo pavyzdžių, alternatyva, įvesdinama į sparčiai besisukančią gyvenimo stilių rinką. Bohema suvokiama kaip viena iš daugelio laikinų alternatyvų, iš kurių galima pasirinkti kaip pakliūva, aklai: šiandien – laisvas menininkas, rytoj – snobas, poryt – dvasingas pasninkautojas. Jei egzistuoja „laisvalaikio antiglobalistai“ (apie kuriuos ironiškai pasakojo eseistas Gintaras Beresnevičius), tai labai panašiai yra ir „laisvalaikio bohemščikai“, besilinksminantys iki nukritimo, be ribų, stilingai, „meniškai“. Tik savaitgaliais. „Pirmadienį grižta į darbą su kaklaraiščiu po smakru, neišsimiegoję, bet patenkinti ir aktyviai pailsėję“ (G. Beresnevičius, „Mėginant susivokti“). Šios modifikuotos srovės atstovams labai sveika ir smagu kartas nuo karto nutrūkti nuo grandinės, „išprotėti“, pašėlti einant iš baro į barą, šokant ant stalų iki paryčių ir panašiai. Tokia forma. Gražus šėlsmas be papildomų priedų – kūrybinių kančių. Dėl padarinių ateityje (pavyzdžiui, fizinių ir dvasinių priklausomybių) dar neaišku – šios bohemos laisvė nėra laukinė ir neribota, veikiau gana subalansuota ir pasverta. Tad ir skaudžių pasekmių, matyt, tikėtis neverta. Nežinia.

madingų ir sterilių vietelių esmė – jose neužsibūnama. Arba būnama ilgai ir naudingai, bet ne kūrybos, bendravimo, o vartojimo prasme. Vartojimo erdvę čia kuria tvyranti neįpareigotumo, kurį klaidingai siūloma suprasti kaip bohemišką „laisvę“, atmosfera ir specifinė pasiūla: greitai gaminami, išsinešti skirti produktai. Didelės šiukšlių dėžės. Griežtai ribotas darbo laikas. Dideliais arbatpinigiais ir neįnoringais klientais suinteresuotas personalas.

Vyčio Snarskio iliustr.

O bohema, kuri savęs net nelaiko tokia, šypsosi sau į barzdą, ir visa tai jai nė motais. Juk šiuolaikiniame gyvenime jokių „patentų“ nėra, gyvena visi taip, kaip išeina. Tegul pavyksta gyventi kuriant aplink save autentišką erdvę, naujas bendruomenes, naujus būdus būti, geras vietas ir tradicijas vietoje apleistų ir sugriautų senųjų.

M IE S TO I Q ∙ vasa r is | 19

f or u m as

Užmerktos

akie

metoda tekstas | Vaiva Grainytė foto | Eglė Navickaitė

Kas yra ta miesto dvasia, kur ir kada ji aptinkama ir kaip pasireiškia? Žurnalo redakcijai entuziastingai prižadėjusi pristatyti tekstą apie tam tikras Kauno vietas, kuriose ryškiausiai atsiveria miesto veidas, poetiškai, abstrakčiai tariant – dvasia, dabar bereikalingai kamuojuosi. Nes vienodas teises būti paminėta turi tiek visada lankytojų pilna ir taukuota „Bernelių užeiga“, 22 | M I E S T O IQ ∙ va sa r is

tiek, tarkim, Maironio muziejus, Kalantos susideginimo vieta, Laisvės (tiksliau – batų parduotuvių) alėja, tiek „Skliauto“ kavinė, dramos teatras, Botanikos sodas, žinoma, „Akropolis“, hidroelektrinės reaktoriai, fabrikų kaminai Petrašiūnuose, vata kimštos žirafos ir stiklainiuose užmarinuotos kobros Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, tiek... Kad ir kaip nesinorėtų pripažinti, miesto veidas susideda iš pačių įvairiausių, dažnai bespalvių, beskonių komponentų, prieš kuriuos kartais norisi užmerkti akis. Ir atmerkus tik vieną akį norisi matyti apsibrėžtą lauką, kuriame išsidėsčiusios tam tikros auros gaubiamos vietos. Panašu, kad teks naudoti užmerktos akies metodą, antraip šis rašinėlis tęstųsi be galo, be krašto.

kauno neretrospektyva Asmeniškai aš, kad ir kiek parų išstovėčiau, pavyzdžiui, prieš tariamai buvusią Hanzos pirklių kontorą – gražuolei gotikai atstovaujantį Perkūno namų fasadą, – miesto dvasios nepajusčiau. Žinoma, istorinius objektus gobianti aura, jų saugoma kultūrinė atmintis stipriai lemia vienokias ar kitokias miesto vibracijas, tačiau šiuo atveju siūlau pasidairyti po dabar gyvuojančias viešąsias erdves. Kavines, barus ir palėpes, kur ne iš gotikinių ar klasicistinių plytų, o iš žmonių buvimo kartu ir bendravimo randasi ta miesto dvasia (kadangi viena akis užmerkta, picerijos ir akropoliai matomi nebus). Prieš rašant apie Kauno kavines, tarytum privalu sukukčioti: Kaune nebelikę jokių gerų vietų, viskas nebe taip, kaip buvo prieš trisdešimt, dvidešimt, na, kad ir dešimt metų. Tad norint kuo stipriau susigraudinti, patartina skaityti miesto metraštininko Kęstučio Navako „Gero gyvenimo kronikas“, poeto Gintaro Patacko „kaunietiškus“ eilėraščius arba, prisišliejus bare prie dar nemirusio tapytojo, išgirsti gyvai, kaip, kas, kur vyko. Kadangi šlovingo Kauno retrospektyvai parašyti turiu per mažai kompetencijos (nes kai labiausiai žydėjo „Tulpė“, aš nė gimusi nebuvau, o kai labiausiai ūžė Architektų bei Menininkų namai, ruošdavau pamokas), tai šis tekstas yra apie dabartį.

Bohemos rudimentai „Skliaute“ Dvejas laiko koordinates jungia kavinė „Skliautas“ – būtent čia ir galima sutikti tų dar nemirusių dailininkų, architektų, galerininkų, aktorių, muzikantų – Kauno bohemos rudimentų. Vaikystėje man tai buvo eilinė „pyraginė“: sekmadieniais atėjusi su mama užsisakydavau saldumyną, kurio gabaliukus paslapčia mėtydavau iš dešinės narvelyje merdėjančiai kanarėlei.

Ankstyvoje paauglystėje vieta pradėta karštligiškai mistifikuoti: išmesti burnelę su menininkais ar parūkyti buvo „markė“, siekiamybė – mums, uniforminius sijonus kuprinėje slepiančioms gimnazistėms, įspūdžių užtekdavo visai savaitei. Kadangi „Skliautas“, Dailininkų sąjungos rezidencija ir „Meno parko“ galerija yra artimi kaimynai, ši ypatinga kavinės vieta ir per dešimtmečius susiformavusi bohemiška atmosfera lemia tai, kad čia ištikimai lankosi miesto menininkai. Vasaros metu „Skliauto“ kiemelis būna pilnutėlis: vakarėjant staliukai susijungia vienas su kitu, susimaišo su lauke ištemptu kino ekranu – šių sąlyčių metu ir randasi ta miesto dvasia.

„B.O.“ kontrastai Kita svarbi Kauno vieta yra baras „B.O.“ (iššifravus – „Blue Orange“), šnekamojoje miestiečių kalboje vadinamas „B.O.’ške“. Dienos metu baras būna pilnas kaimyninių Dailės instituto bei Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto studentų, kurie stiprinasi ir kava, ir neprastos virtuvės siūlomais patiekalais. Vakarais, ypač savaitgaliais, atrodo, jog į „B.O.“ suguža beveik visas miestas. Kažkada ten ir mūsų bute vamzdžius tvarkiusį santechniką sutikau. Turiu omenyje, kad išskirti vieną ar kitą „B.O.“ lankytojų grupę būtų sudėtinga – publika čia pati įvairiausia. Neretai sunku suprasti ir paties baro atmosferą: kartais „B.O.“ primena iškvėpuotą miestelio piceriją-alaus barą, kur pakaitomis su buvusia „Foje“ („... tarp laužų tarp beržųųų, tu mane prisimink...“) aerosmithai traukia „Armagedono“ hitą (tai ne vardan vaizdingumo išgalvotas, bet tikras faktas), o kartais „B.O.’škė“ virsta centrine Kauno šėlsmo vieta. Antrajame baro aukšte, šokių aikštelėje (čia ketvirtadieniais vyksta koncertai, o ištemptame kino ekrane rodomi

M IE S TO I Q ∙ va s a r is | 23

f or u m as

seni filmai, klipai ir t. t.), duodasi jaunimas, o apačioje, prie stalų, klega visi kiti – vos prasigrūsi. Bet prasigrūdęs kartu su baro lankytojų prakaitu įkvėpsi tos keistos ir unikalios Kauno dvasios.

„Suflerio būdelės“ kaukės Atidaręs kairiąsias Kauno mažojo teatro holo duris, patenki į „Suflerio būdelę“. Remonto darbų metu teatro bariukas nusikabino palubėje pritvirtintą kontrabosą, pašalino televizorių ir daugiau nei prieš metus lankytojus pasitiko jau su nauju interjero bei atmosferos amplua. „Suflerio būdelėje“ nuolat atsinaujina nedidelės fotografijos parodos, vyksta diskotekos ir vakarėliai. Baras, kaip ir privalu barui prie teatro, keičia savo kaukes: tai tampa diskusijų ir paskaitų vieta, tai rodo kokį filmą, tai virsta tiesiog šokių aikštele. Štai prieš kelias savaites atvėrusi „Suflerio“ duris radau į kampus sustumdytus stalus ir įšilusias triko vilkinčias merginas, kurios su jaunuoliais šoko visokias salsas. Paklaususi, ar čia koks gimtadienis vyksta, sulaukiau paprasto atsakymo: „Ne, šokam.“ „Suflerio“ interjeras, vakarinis, t. y. labiau „proginis“, darbo grafikas ir daugiau į gėrimų bei įvairių kokteilių kultūrą negu į skrandžio poreikių tenkinimą orientuotas baro asortimentas lemia, kad čia visada tvyro nuo buities nutolusi nuotaika (bioenergetikai sakytų: „B.O.“ dominuoja žemės energija, „Sufleryje“ – oro). „Suflerio“ veidrodinis holas taip pat yra svarbi baro sudėtinė dalis – būtent čia vyksta periferinės linksmybės. Naktį užsidarius visiems barams, galima pasibelsti į „Suflerio būdelę“ – geraširdžiai barmenai, priklausomai nuo situacijos, neretai įleidžia. Tad visai tikėtina, kad naktį užėję į veidrodinį holą pamatysite ne tik savo atvaizdą, bet ir miesto dvasią. 24 | M I E S T O IQ ∙ va sa r is

Visada atvira džiazo palėpė Į tos vienos akies regos lauką negali nepatekti Kęstučio gatvėje esanti videomenininko Henriko Gulbino džiazo palėpė, nes tai yra unikali Kauno vieta, paradoksaliai balansuojanti tarp slaptumo ir viešumo: vieni kauniečiai kelią į palėpę randa užsimerkę, kitiems tenka nubraižyti ant popieriaus. Taip greičiausiai yra dėl to, kad palėpė veikia ne nuolatos, neturi švytinčio logotipo, kuris visus aklai masintų. „Viešas uždarumas“ ir informacijos perdavimas iš lūpų į lūpas turi savo privalumų – čia susirenka tie, kurie turi tą vakarą susirinkti. Džiazo palėpėje vyksta filmų peržiūros, diskusijos, filosofiniai, urbanistiniai ir kokie tik norite disputai, koncertai ir festivaliai. Į palėpę neretai pratęsti vakaro persikelia stambesnių miesto renginių dalyviai. Kartu tai yra įvairiausioms iniciatyvoms atvira erdvė, kurioje gali vykti bet kas – tereikia susitarti su Kauno dvasios cirkuliaciją skatinančiu Henriku.

Siurrealistinė „Bangos“ šeimyna Keista, siurreali, rašytojų ir dokumentinio kino režisierių dėmesio verta Kauno vieta yra „Lūžtanti banga“ – siauram ratui plačiai žinomas baras. Rašyti apie „Bangą“ tarytum neturiu kompetencijos, tačiau susilaikyti nepaminėjusi šios specifinės Kauno vietelės negaliu. Laisvės alėjoje, netoli Soboro esančioje tarpuvartėje įsikūręs baras pašaliniam lankytojui gali pasirodyti eiline „snargline“, kur vyručiai eina „pasibaigti“ – nulūžti. Tačiau tokia versija –

neteisinga, pernelyg vulgari ir kategoriška. Anonimu norėjusio išlikti „bangininko“ žodžiais tariant, „mes čia – lyg viena bangos šeima“. „Lūžtančioje bangoje“ vyrai kalbasi apie gyvenimą, diskutuoja įvairiais klausimais – visai kaip pietų šalyse, kur tokių „tėvukų“ kavinių apstu. Lankytojai – nuo verslininkų, notarų iki menininkų ir miesto šviesulių. Teko girdėti, kad turtingesni „Bangos“ šeimynos nariai – minėti notarai, verslininkai – tiems, kurie sunkiau gyvena, t. y. menininkams ir „šviesuliams“, atiduoda nenešiojamas savo striukes, nereikalingus drabužius.

Kavinė taip pat mėgstama tokios keistos profesijos atstovų kaip šauliai: kartą iš netoliese esančios Šaulių sąjungos atėję solidaus amžiaus vyrai susistūmę stalus energingai mojuodami bokalais dainavo – šį kamera užfiksuoti vertą vaizdą atsimenu iš pernai metų, kai eidama pro šalį įkišau nosį į „Lūžtančią bangą“. Šį tekstą, žinoma, galima plėsti, nes vietos, kurias paminėjau, patenka į mano regos lauką, t. y. kad ir kaip siekiau objektyvumo, tekstas yra subjektyvus. Tačiau daugiau nesiplėsiu, nes akis merkiasi. Matykite jūs.

M IE S TO I Q ∙ va s a r is | 25

miesto Ĺžmogus

Kartais ir vienas lauke karys

26 | M I E S T O IQ â&#x2C6;&#x2122; va sa r is

tekstas | Goda Dapšytė

foto | Modestas Ežerskis Aktoriai visada susilaukdavo ypatingo publikos ir visuomenės dėmesio, tačiau visada įvairaus. Nepaisant susižavėjimo jų talentu, neretai ši profesija suvokiama kaip „nerimta“, o jų gyvenimas – kaip „bohemiškas“. Bet tai dažniausiai nėra tiesa. Esame valdomi stereotipų. Štai, pavyzdžiui, Rolandas Kazlas – puikus aktorius. Tačiau jo vaidmenų galerijoje greta komiškų, simpatiškų ir visada žmogiškų linksmuolių – ir tokie dramatizmo kupini vaidmenys kaip Rotmistras rūsčiame Augusto Strindbergo „Tėve“, Jagas Williamo Shakespeare’o „Otele“, Kaligula Alberto Camus „Kaliguloje“, Astrovas Antono Čechovo „Dėdėje Vanioje“. Dabar aktoriaus planuose – poezijos spektaklis pagal Vlado Šimkaus eiles Vilniaus teatre „Lėlė“ (spektaklio premjera įvyks vasario pabaigoje) ir... penktasis maratonas. Aktorius stengiasi kovoti ir nepasiduoti stereotipams. Linksmuose dalykuose jis ieško tragizmo ir atvirkščiai. Todėl su R. Kazlu kalbėjomės apie teatrą, vaidmenis, gyvenimo „saldainius“, nelabuosius ir nubėgtus kilometrus.

Apie teatrą, žinoma, jau daug pasakyta, tačiau kas Jums yra teatras? Na, žinote... Pirmas klausimas ir toks, taip sakant, iš pamatų. Kol nenuvirtau, pabandysiu atsakyti. Esu teatro aktorius, todėl teatras man – gimdymo namai, mokykla, dirbtuvės, sodas, tamsus miškas, bažnyčia ir mirties vieta. Gal čia jau per daug rimtai? Turbūt dar ir žaidimas. Jeigu taip, tada man labai patinka dailininko Šarūno Saukos pasakymas: „Gerai. Sutiksiu, kad menas – tai žaidimas. Bet tada tas žaidimas – rusiška ruletė. Tame žaidime šoviniai privalo būti tikri. Ir nusišauti reikia iš tikrųjų. Kaip tu tai atliksi – sugebėjimų dalykas. Galima nuoširdžiai, nenuoširdžiai, besijuokiant, apsimetant, kad apsimeti, galima visaip, bet iš tikrųjų.“ Teatras dar ir menas.

Eimuntas Nekrošius yra pasakęs, jog teatras – labiausiai prieinamas menas. Kodėl jį rinkotės Jūs? Aš pasitelkiau į pagalbą Š. Sauką, o Jūs – E. Nekrošių. Rimtas gali išeiti pokalbis. Jeigu jis taip pasakė, ką čia ir bepridursi. Su E. Nekrošiumi nepasiginčysi. Ir W. Shakespeare’as apie teatrą daug pasakė, praktiškai viską. Bet, matote, čia kaip knygos skaitymas. Knyga viena, o ją skaito daugybė žmonių. Vienas, kitas, trečias... Knygos turinys nesikeičia, tačiau keičiasi skaitytojai ir kiek vienas ją perskaito, pajaučia kitaip, kartu praturtindamas pačią knygą. Žmogus toks sutvėrimas, kad jam teatras būtinas. Jis mėgsta žiūrėti išpūtęs akis, ištempęs ausis, nori dalyvauti. Kaip ta miesto močiutė, sėdinti prie namų ant suoliuko. Čia jos teatras, ir ji – idealus žiūrovas. Jeigu reikia, gali ir suvaidinti, ir parodyti, kur reikia gėles nešti, ir kuris aktorius girtas grįžo namo. Kokių režisierių savybių ieškote?

Režisierius – ne moteris. Svarbiau, kad režisierius tave susirastų. Savybės svarbesnės aktoriui, o režisierius gali būti žmogus be savybių. Oi, susimuzilinau, atleiskit. Na, o jeigu juokus padėsim į šalį, manau, kad viena iš būtinų aktoriaus savybių turi būti paklusnumas. Režisierius yra generolas. Reikia paklusti režisieriaus valiai, idėjai, jo sprendimams. Čia būtinas tikėjimas režisieriumi, savimi, būsimu rezultatu. Ar pradėjęs repetuoti vaidmenį jau turite aiškią jo viziją, ar vaidmuo formuojasi iš lėto? Jeigu atvirai, ne. Esu labai neimlus naujovėms. Netgi televizinės parodijos, kurios man daugiau ar mažiau pavyko, buvo ilgo, kelerių metų trukmės, stebėjimo ir darbo vaisius. Tas pats su vaidmenimis teatre. Kartais jaučiuosi,

M IE S TO I Q ∙ va s a r is | 27

miesto žmogus

lyg būčiau koks retas gyvūnas, koks nors... kazlėda, kuris vaidmenį labai iš lėto ėda. Išlendu gilią naktį iš urvo, klausausi, dairausi, po truputį prisėlinu prie „vaidmens“, ilgai uodžiu jį, po to neriu į urvą ir ten apmąstau uostymo rezultatus. Tada vėl išlendu, vėl tyliai slenku, pabaksnoju, apeinu iš visų pusių, truputį atsikandu ir taip ilgą laiką. Tačiau ateina toks metas, kai koks nors praeivis mėnesėtą naktį ar žiūrovas rampų šviesoje gali pamatyti tą kazlėdą, apsvaigusį nuo vaidmens turinio, užsimiršusį ir išdarinėjantį visokius keistus dalykus. Nežinau, ar šitas langas į gamtą atsakė į klausimą, bet tiesos yra. Kuris vaidmuo nustebino Jus patį?

Mes kupini štampų. Mus veikia matyti filmai, spektak liai, patikusių aktorių manieros ir neretai daugeliui atrodo, jog vienas ar kitas sceninis atradimas yra jo sumanymas. Tačiau dažniausiai pirmi variantai būna netikri, ne tavo. Kaip musmirės, kurios pasirodo pirmiausia. Kaip sakė H. Melvilis: „Geriau patirti pralaimėjimą ką nors originaliai sumąsčius, negu įgyti pasisekimą mėgdžiojant.“ Tą posakį aš dažnai atsimenu. O kuris vaidmuo nustebino? Nors ir nekuklu, bet Astrovas (Algirdo Latėno režisuotame „Dėdėje Vanioje“ – aut. past.). Vaidinu ir negaliu patikėti, jog vaidinu. Lyg kalbu tai, ką seniai norėjau pasakyti, išsisakyti. Ech... gudrus tas Antonas Pavlovičius, dažnam artimas. Ne veltui gydytojas.

tą apdovanotąjį bent nutempti arčiau savęs. Tada ir išgirsti: „Tas girtuoklis, tas paleistuvis, tas iš viso nenormalus.“ Tačiau talentingi ir pasišventę žmonės visada ėjo priekyje kitų, o kas eina pirmas, tas ir akmenimis pirmas užmėtomas, ir šunų apkandžiojamas, o palūžęs – išjuokiamas. Artistų, poetų ir kitų šviesių žmonių gali nei velnias, nei Dievas neimti. Jie visiems laikams rado prieglobstį jaut riose mūsų visų širdyse ir geriausiuose atminties kambariuose. Aš tikiu, jog B. Babkauskas, V. Grigolis, V. Šinkariukas, S. Mykolaitis, G. Beresnevičius, J. Ivanauskaitė, V. Kernagis, R. Danys, S. Geda ir daugelis, daugelis kitų jau tenai. Tiesa?

Dvejus metus iš eilės buvote apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, nestinga įdomių vaidmenų, o žiūrovams į teatrą privilioti šiandien užtenka vien Jūsų pavardės. Kaip pats vertinate dabartinį savo karjeros etapą?

Sakot, pavardės užtenka? Na, kai tokia graži pavardė, tai žmonės ir lekia žiūrėti, kas čia toks ir kaip jis atrodo. O gal jiems smalsu, kaip įrenginys malkoms pjauti (aukštaitiškai žodis „kazlas“ reiškia: „prietaisas uždėti rąstams, malkas ar lentas pjaunant“ – aut. past.) atrodo scenoje. Žinoma, būti įvertintam malonu, tačiau prieš tai buvo 15 metų kovos, daug kavos ir cigarečių. Na, bet nepradėsim... Svarbu matyti savo kelią, prasmę, reikia užsi„Kartais jaučiuosi, lyg būčiau koks miršimo darbe ir, žiūrėk, retas gyvūnas, koks nors... kazlėda, kažkas tampo už rankovės sako: „Nori saldainio?“ kuris vaidmenį labai iš lėto ėda. Išlendu ir Arba: „Pasilenk, noriu tau gilią naktį iš urvo, klausausi, dairausi, kryžių užkabinti.“ Pasilenpo truputį prisėlinu prie „vaidmens“, ki žmogus vieną, antrą sykį ir vėl dirbi. Ačiū.

Jums teko dirbti komercinėje scenoje, filmavotės kine, išgarsėjote televizijoje, teatre taip pat esate žinomas kaip komikas, tačiau suvaidinote ir ilgai uodžiu jį, po to neriu į urvą ir ten Ko ilgitės šiandieniniame itin rimtų vaidmenų: apmąstau uostymo rezultatus.“ teatre? Rotmistrą J. Vaitkaus Grynumo. Šviesos. Stiprių „Tėve“, Jagą E. Nekrošiaus „Otele“, Kaligulą I. Jonyno „Kaliguloje“. asmenybių, vaidmenų ir gilaus žiūrovo spektaklio pajautimo. Pastatymai smulkėja, lengvėja, tampa Kuo Jums svarbi ši profesinė įvairovė? Niekas gyvenime nėra vienpusiška, tik taip arba kažkokie beskoniai, nėra stipraus energetinio laukitaip. Kiekvienas reiškinys, žmogus, metai, para ko. Aktoriams irgi viskas lengvai pavyksta, viskas „talpina“ visą paletę būsenų, spalvų, emocijų. Taip paprasta, tik tekstas, tekstas, patogios mizansceir žmogaus širdis. Joje ir Otelas, ir Jagas, Romeo nos, žaibiška žiūrovo reakcija... Yra tokia tendenir Hamletas, Kaligula ir mažas Gogolio žmogelis jau cija. Tačiau yra ir išimčių, gabaus jaunimo ir garbe apsiausto. Gyvendami mes pažadiname vienokias ar baus senimo, iš kurio galima daug ko pasimokyti. kitokias būsenas. Kaip aktorius, aš džiaugiuosi, kad režisieriai man pasiūlo pačius įvairiausius, netikėčiausius ir didelio krūvio reikalaujančius vaidmenis. Žinoma, buvo visokių, tačiau tikrai nesu tas, kuris viską mėgsta daryti „puse kojos“. Pamenu, kai kūriau „Nekenčiu reklamos“, „dviratininkai“ man draugiškai lyg ir patarė: „Viskas labai puiku, juokinga, bet kodėl tu taip sudėtingai, filosofiškai? Daryk šiek tiek paprasčiau.“ Dabar, laikui prabėgus, matau, jog buvau teisus. Kaip ir tada.

Teatro istorija mena ir aktorių menkinimo, ir garbinimo periodus. Dažnai prieštaringai vertinama ir aktoriaus profesija, ir gyvenimas. Pamenate, Algimanto Mikutos eilėraštyje sakoma: „Et, sakė, artistai, jau jų nelabasis neims.“ Kaip manote, kas lėmė tokį požiūrį? Nelabasis neims? Tada gal Seimas paims. Apie poetus irgi visokių pasakymų yra... Žinoma, visokių laikmečių būta ir dėl kai kurių kalbų kalti patys aktoriai, bet ir ne tik jie. Dažnai storos odos ir tamsios sielos žmonės, negalėdami prilygti talentu, stengiasi 28 | M I E S T O IQ ∙ va sa r is

Anksčiau esate minėjęs, jog nuo monospektaklių Jus sulaikydavusi egoizmo baimė. Tačiau pernai suvaidinote I. Jonyno spektaklyje „Raiši žirgai nešuoliuoja“, dabar planuojate naują projektą. Ar ši baimė išnyko?

Kaip sakė poetas Donaldas Kajokas: „Ko tik žmogus per gyvenimą nesi prišnekėjęs.“ Aš galbūt tą pasakiau iš kuklumo, laužydamasis, taip sakant. Aktorius gyvenime turi būti kuklus, o scenoje – baisus begėdis. Kaip niekam kitam, aktoriui scenoje tinka posakis „ir vienas lauke karys“. Būna, kai pilna salė pajunta, kad tas vienas žmogus scenoje juos nuginklavo ir privertė pasiduoti. Ir jie dėkingi jam už tai. Jie troško jo pergalės ir savo pralaimėjimo. Nors būna ir atvirkščiai. Tpfu, tpfu, tpfu... Kas Jus pastūmėjo imtis poezijos spektaklio?

Pagaliau suradau poetą, kurio taip laukiau, taip ilgai ieškojau ir kuris man toks artimas, manyčiau. Pamenate Kosto Smorigino dainas: „Ką daryti?“ arba „Nuo amžių vakare prie stalo dviese...“ Tai poeto Vlado Šimkaus eilės. Deja, V. Šimkus paliko mus

„Vlado Šimkaus eilėmis noriu pakalbėti ir apie save, ir plačiau – apie kūrėjus, apie mūsų trečiuosius brolius, jų vienatvę ir labai nelengvą kelionę sidabro šviesos link...“

2004 m., bet liko keturios mažos jo poezijos knygelės, kurių paskutinioji buvo parašyta 1973 m. To užtenka, kad būtų galima tą jo palikimą pavadinti Lietuvos poezijos lobiu. Nepaprasto talento eiliuotojas, puikus vertėjas ir, sakyčiau, poetasfilosofas. Jo eilėmis noriu pakalbėti ir apie save, ir plačiau – apie kūrėjus, apie mūsų trečiuosius brolius, jų vienatvę ir labai nelengvą kelionę sidabro šviesos link... Taip pat atiduoti pagarbą gal kiek primirštam kukliam žmogui ir didžiam poetui V. Šimkui. Spektaklio „Geležis ir sidabras“ premjera įvyks vasario pabaigoje „Lėlės“ teatre. Esate išbandęs skirtingos tematikos, žanrų, stilistikų, skirtingų kolektyvų ir režisierių teatrą. Ar dar liko, ko teatre nesate išbandęs, bet norėtumėte?

Žinoma, liko. Maestro Saulius Sondeckis, šiemet atšventęs 80-metį, man labai draugiškai ir su šypsena pasakė: „Mielas mano, Jūs dar nieko nežinot, Jūs dar jaunas.“ Rudeniop norėčiau nubėgti savo penktą jį maratoną, o bebėgdamas apmąstysiu, ką žinau, ko nežinau ir ką norėčiau išbandyti. Daug visokių minčių kyla bebėgant, ypač po 35-ojo kilometro. Dažniausiai pasitaikančios: „Asilas, idiotas, kam man to reikia? Kad aš daugiau kada nors gyvenime...“ 37-ajame kilometre atleidi visiems, kurie yra kada nors tau ką bloga padarę, po 40-ojo – jau prašai atleidimo tų, kuriems pats esi nusidėjęs, tačiau kerti finišo liniją įveikęs 42 km 195 m ir galvoji: „Kaip gera gyventi! Kaip gerai, kad nepalūžau, nesustojau. Bėgsiu dar!“ Ir vėl viskas iš naujo... M IE S TO I Q ∙ va s a r is | 29

a rc h it e kt ūr a /3 D

Loftas – tai gyvenimo būdas tekstas | Sandra Kliukaitė

Ar yra mieste kita erdvė, labiau išreiškianti individualybę ir tinkama kūrybai už loftą? Šių būstų gyventojai greičiausiai atsakytų, kad ne. Kūrybos studija, vakarėlių ir gyvenamoji erdvė, industrinis stilius, beribių interjero fantazijų materializacija miesto centre – viskas kuo puikiausiai subalansuota ir tinkama miesto gyventojui. Tiesa, šiandien loftai yra tapę tokiu madingu reiškiniu, kad juos graibsto ne tik menininkai, bet ir nekilnojamojo turto agentai, ir visai su kūrybinėmis profesijomis nesusiję interesantai. Žurnalų puslapiuose loftai atsiranda kone kas mėnesį, o įdomiausia tai, kad jų populiarumas nemažėja. Taigi verta pasvarstyti, kodėl loftas, būstas pramoninėje erdvėje, tapo daugelio žmonių taip geidžiama preke.

Loftomanija, mada ir loftų pionieriai

Loftų pionieriai, menininkai, apleistose gamyklose kūrėsi anaiptol ne dėl mados ar noro pasipuikuoti, o ieškodami būdų pigiai įsirengti pirmiausia kūrybines dirbtuves-studijas, o vėliau ir išskirtinę erdvę, tinkamą gyventi. XX a. trečiajame dešimtmetyje, Didžiosios depresijos metu, bankrutavo tūkstančiai Amerikos gamyklų, o Niujorko centre liko tušti pramoninės architektūros pastatai, kuriuos už sąlyginai nedidelę kainą įsigijo kūrybingi menininkai, apleistus cechus ir sandėlius pavertę originaliomis erdvėmis. Būtent taip atsirado iki šiol populiarumo nepraradę tik rieji loftai. O šiuolaikinė lofto imitacija ir liks tik klastotė, net jeigu toks butas ir bus brangus, itin erdvus, išsiskirs masyviomis detalėmis ar specifiniu interjeru. Tai kažkas panašaus į dirbtinai sendintus baldus – gražu, patogu, bet neautentiška. Nepaisant to, loftus imituojančių prabangių būstų naujos statybos pastatuose vis daugėja. Mat didžiuosiuose miestuose, ypač sostinėse, sparčiai mažėja tuščių fabrikų, gamyklų ir sandėlių, kuriuose galima būtų įsirengti originalius gyvenamuosius plotus. Tokius, kokius kadaise Niujorko Manheteno, Soho, Čelsio ir rytų Kvinso kvartalų fabrikuose, o vėliau ir Europoje kūrė bei populiarino menininkai. 80 | M I E S T O IQ ∙ vasa r is

Scanpix ir Dovilės Martinaitytės archyvų nuotr.

Gyveni lofte?.. Vadinasi, esi madingas, turi gerą skonį. Dar daugiau, toks butas pasako apie tavo piniginės storį ir padėtį visuomenėje. Skamba ironiškai, bet kad pabrėžtų savo statusą, kičo seniai perdozavę „naujieji rusai“ pernai puolė pirkti loftus ir rengti vakarėlius dar caro laikais statytame šokolado fabrike pačiame Maskvos centre, prie Kremliaus. Ir ne už kelis šimtus rublių, o už beveik 30 000 dolerių už vieną kvadratinį metrą! Kiti į madą atėjusia loftomanija susirgę pirkėjai pasirinko gerokai pigesnį ir lengvesnį kelią išsvajotam būstui įsigyti – įsirengė pastarojo imitaciją (naujos statybos namą ar butą sutvarkė pagal lofto standartus). Bet juk originali beveik šimtmečio senumo tikrojo lofto idėja buvo ir yra visai kitokia...

Šokolado fabrikas,

„Krasny Oktiabr“, Maskva

Žymiausias šeštojo dešimtmečio lofto idėjos propaguotojas – poparto dievas Andy Warholas. Jam būstas ne tik tapo gyvenamąja ar darbo vieta, bet ir įkūnijo patį gyvenimo būdą. Kitaip tariant, pramoninės erdvės virto ne tik architektūros ir dizaino eksperimentų zonomis, bet ir namų, parodų, kino seansų, fotostudijų, filmavimo aikštelių ir, žinoma, nesibaigiančių vakarėlių teritorijomis. Warholo išpopuliarintas gyvenimo būdas netrukus atkeliavo į Europos miestus, pirmiausia į Londoną, o vėliau ir į kitus Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Austrijos bei Olandijos miestus. Kai Margaret Thatcher buvo valdžioje, pramoninės patalpos miestuose pagal įstatymus buvo prilygintos biuro patalpoms. Štai tada ir pradėjo veikti tas pats „aparatas“, kaip ir Amerikoje: Londono bohema (dailininkai, muzikantai, aktoriai, rašytojai, fotografai, dizaineriai ir architektai) ėmė naudoti apleistų gamyklų patalpas gyventi ir kurti. Šitaip jie reiškė kitokį, savitą požiūrį į gyvenamąją aplinką. Argi ne puiku, kai į savo namus gali įvažiuoti motociklu, pakilęs senu krovininiu liftu, arba atsivežti smėlio ir susipilti nuosavą mini paplūdimį ant fabriko stogo pačiame Londone...

M IE S TO I Q ∙ vasa r is | 81

SoHo rajono loftai,

Niujorkas

Iš Amerikos – į Europą...

a rc h it e kt ūr a /3 D

Norėdami pabrėžti savo statusą, kičo seniai perdozavę naujieji rusai pernai puolė pirkti loftus.

Lietuvoje, priešingai nei JAV ir Vakarų Europoje, loftų mada išplito tik pastaraisiais metais. Tuomet, kai užsienyje dėl įdomių pramoninių erdvių trūkumo ėmė rastis loftų imitacijos, Vilniuje buvo įkurti pirmieji nuo pradinės idėjos nenutolę loftai. Likviduojant prieš dešimtmetį bankrutavusią valstybinę įmonę „Rimeda“, už maždaug 500 Lt už vieną kvadratinį metrą imtos pardavinėti pramoninės patalpos buvusioje „petiorkų“ teritorijoje T. Ševčenkos gatvėje. „Petiorkos“ – tai buvusi slapta karinė radiotechnikos gamykla „555“, dar kitaip vadinta „Pašto dėžute 555“ arba „Burdenkos gamykla“. Legendinis gamyklos vadovas Oktiabris Burdenka kadaise garsėjo kaip sovietinės propagandos šalininkas. Tačiau šiandien šis istorinis faktas gyventojams neatrodo toks atstumiantis, dėl to atsirado galimybė čia kurti didžiausią loftų kvartalą Lietuvoje ir taip reabilituoti šią erdvę. Paslaptingumo minėtai vietai suteikia ir tarp daugybės loftų bei įmonių biurų įsikūręs gėjų klubas...

T. Ševčenkos gatvėje... Originali kūrybos studija virš vyrų klubo... Viename iš T. Ševčenkos gatvės loftų vykusių vakarėlių sutikta architektė Dovilė Martinaitytė kaip tik ir įsikūrusi virš garsiojo klubo. Kaip, beje, ir daugelis kitų čia gyvenančių ir kuriančių menininkų. Užėjus į svečius pas Dovilę, galima prisėsti prie keistoko staliuko, sukonstruoto iš numeriais sužymėtų medinių dėžučių, kuriose kadaise buvo laikoma slapta gamyklos produkcija... Pašnekovė pasakoja, kad prieš daugiau nei trejus metus kartu su draugų kompanija įsigijo visą 1000 m² radijo matavimo prietaisų gamyklos aukštą, vėliau milžinišką pramoninį plotą visi pasidalijo ir susikūrė kas ką norėjo: studiją, gyvenamąją ar darbo erdvę. Buvusiame fabriko „raudonajame kampelyje“ Dovilė susiprojektavo industrinio stiliaus studiją. Stipriai keisti natūraliai originalią patalpą ji vengė: paliko autentiškus didžiulius medinius fabriko langus, išbalino grubias plytines fabriko sienas, lofto tūrio neskaidė pertvaromis, priešingai, pabrėžė šios erdvės privalumus – aukštį ir šviesą – kurie, kaip ji pati sako, reikalingi kūrybiniam įkvėpimui „gaudyti“. Įkvėpimą čia „gaudo“ ir moters draugas bei kolega menininkas Saulius Paliukas – visa aukšta lofto siena nukabinėta jo tapybos darbais. Be molberto, kompiuterių, dviračio ir dar šio bei to, studijoje beveik nėra įprastų, butui reikalingų (tradicinių) daiktų ir baldų. Keli senesnių laikų moderno stiliaus krėslai atlieka praktinę funkciją – jie būtini svečiams pasodinti ir patiems atsisėsti, iš kito fabriko korpuso parsigabentos senos prietaisų transportavimo dėžės su ratukais funkcionuoja kaip spintelės, o likusios medinės dėžutės paverstos greitai išmontuojamu staliuku. Viskas čia atitinka ne tik lofto, bet ir DIY (angl. Do-it-Yourself – pasidaryk pats) ideologiją. Beje, neįprastieji „baldai“ veikia kiek magnetiškai – nuo jų neįmanoma atitraukti akių, nes niekur kitur tokių nėra. 82 | M I E S T O IQ ∙ vasa r is

M IE S TO I Q ∙ vasa r is | 83

a rc h it e kt ūr a /3 D

T. Ševčenkos gatvėje...

Bohemiškoji Ševčenkos loftų pusė Pro didžiulius Dovilės studijos langus galima bet kada pasisveikinti su priešais esančio lofto kaimynais, tiesiog pro langą pasikviesti juos į svečius arba sulaukti iš jų kvietimo į linksmą vakarėlį. Priešingai nei įprastame daugiabutyje, loftininkai dažnai lanko vieni kitus, o surengti smagų pasisėdėjimą, kino seansą, pikniką ar kitą įvykį čia nesudėtinga. Tiesa, susikurti kažką panašaus į paplūdimį ant fabriko stogo, kaip padaryta Londone, vilniečiams loftininkams kažin ar pavyktų. Mat Vilniuje, norint įgyvendinti bet kokią idėją net ir ant niekam nereikalingo fabriko stogo, prireiks ne tik smėlio, bet ir didžiulės kantrybės, ir begalės leidimų iš savivaldybės ar kitų miesto tvarką prižiūrinčių institucijų. Kita vertus, raštiško leidimo rengti vakarėlius loftų kvartale niekas nereikalauja... Daugelis loftininkų puikiai prisimena dviejuose fabriko korpusuose vykusį pirmąjį „Loftadienį“. Tada išryškėjo ir tikrasis lietuvių loftų gyventojų veidas. Ką gi jie veikė? Pasikvietė gaują didžėjų, kūrusių šaunų muzikinį foną, „Satta“ barą, padėjusį atsipalaiduoti, atidarė laikiną „kino salę“, kūrė, piešė, instaliavo, gamino maistą, degustavo gėrimus, komunikavo, o didžiausia „Loftadienio“ pasekmė matoma iki šiol – solidžiais grafitais išmarginta visa buvusio fabriko laiptinė ir per visą laiptinės aukštį sumontuotas įspūdingo dizaino šviestuvas. 84 | M I E S T O IQ ∙ vasa r is

Štai toks yra tikrasis gyvenimo lofte būdas. Tai erdvė, tinkama ir kurti, ir tiesiog gerai praleisti laiką. Tiesa, niekas nedrįsta prognozuoti, kaip ilgai plis šiandieninė loftomanija ir kiek vienas kvadratinis metras kainuos ateity. Lygiai taip pat neaišku, kokios architektūros tendencijos vyraus šio tipo būstuose, pavyzdžiui, po šimto metų ir kas tuomet bus pagrindiniai loftų gyventojai. Kažkur teko girdėti, kad atpigo kelionės į kosmosą. Kas ten žino, gal ištobulėjus kosminei pramonei ateities menininkai įsirengs loftus kosmose?..