Miesto IQ - Nr. 9

2008 | LAPKRITIS (9)

BANKŲ PASAULIS

4.95 LT

ISSN 1822-9271

MIESTŲ PLĖTRA  EKONOMIKOS PAGRINDAS

ir kaip su tomis

moterimis?

KINO, TEATRO, GALERIJŲ, RENGINIŲ ANONSAI |R APŽVALGOS

Nr. 11 (9) MIESTO IQ ISSN 1822-9271 Miesto kultūros žurnalas MIESTO IQ www.miestoiq.lt info@miestoiq.lt Vyriausioji redaktorė INA ŽURKUVIENĖ ina@miestoiq.lt Vykdantysis redaktorius DAINIUS GENYS dainius@miestoiq.lt

Modesto Ežerskio nuotr.

Redaktorė KRISTINA KAVALIAUSKAITĖ

Turiu prisipažinti – ypač nemėgstu kalbėti apie vyrų ir moterų pranašumus ar trūkumus, apie tai, kad jie – geriausi verslo pasaulio rykliai, o jos – nušlifuoti švytintys deimantai, gražiosios puošmenos, apie tai, kad jie nuolat išgyvena užsitęsusios paauglystės sindromą su „amžinai jaunas“ ir „pirkti“ simptomais, o jos – namų dievų saugotojos, židinio kūrentojos ir t. t. O gal galėtumėte atsakyti, kuri lytis silpnoji ir kuri stiprioji?

Tai vienos beprasmiškiausių diskusijų, kurių laimėtojas iš anksto nulemtas – laimi tas, kuris kalba garsiausiai. Tokio pobūdžio debatai dažniausiai įvyksta norint vienam ar kitam kažką įrodyti, konstruktyvaus dialogo šiuo atveju nesiekiama. Ši įžanga buvo svarbi norint pristatyti šio numerio temą apie moteris. Jos pasirinkimo nenulėmė principingumas, kita vertus, tokia mintis peršasi – iki šiol žurnalo viršelius puošė tik vyrų veidai. Provokuojame... provokuojame ne komerciją, o diskusijas. Prasmingesnes – apie dabartį ir ateitį, kūrybą ir verslą, įtampą ir rezultatą, bendradarbiavimą. Ką gali padaryti du žmonės – vienam sunkiau.

kristina@miestoiq.lt Korespondentai: AGNĖ TAURINSKAITĖ

Viršelis: Fotografas – Modestas Ežerskis Stilius – Aistė Jasaitytė Makiažas – Violeta Dobrovolskienė Drabužiai – „Vilniaus vartai“ (parduotuvės „Alexander McQueen“, „Luximus“)

INDRĖ LEONAVIČIŪTĖ Dalia Rauktytė Fotografai: EGLĖ NAVICKAITĖ REDA MICKEVIČIŪTĖ Piešiniai: Vytis Snarskis Vyriausioji dizainerė KORNELIJA BUOŽYTĖ-JERAŠŪNIENĖ kornelija@expressmedia.lt Techninė dizainerė Skaistė Ašmenavičiūtė skaiste@expressmedia.lt Kalbos redaktorė Aistė Tamošaitytė aiste@expressmedia.lt Žurnalą rengė: Andrius Užkalnis, Viktorija Kalaimaitė, Arūnas Antanaitis, Barbora Bernotaitė, Alpinija, Rokis Žukauskis, Goda Dapšytė, Eugenija Valienė, Vaiva Grainytė, Kęstutis Navakas, Sandra Kliukaitė, Veronika Urbonaitė, Augustė Bartkevičiūtė, Rūta Bagdanavičiūtė, Gražina Subelytė, Gediminas Kukta, Gediminas Jankauskas, Skirmantas Valiulis, Tomas Kavaliauskas, Ingrida Šulcienė Žurnalą konsultuoja: Egidijus Aleksandravičius, Vytas Baltus, Vitalis Čepkauskas, Jolanta Donskienė, Leonidas Donskis, Mykolas Drunga, Šarūnas Karalius, Tomas Kavaliauskas, Andrius Mamontovas, Kęstutis Navakas, Ina Pukelytė, Jūratė Tutlytė, Rytis Zemkauskas, Vaidas Jauniškis, Robertas Dargis Marketingo ir pardavimų skyriaus direktorė INGRIDA KULIEŠIENĖ

Nesiekiame ir atkurti proporcijų. (Dangiškas proporcijų jausmas – per jį suklesti tik „gydytojai“, atstatantys prarastą pusiausvyrą, išvaduojantys iš vilties, svarstymų ir dvejonių.) Šis numeris neturėtų stebinti. Jame, kaip ir ankstesniuose, bus kalbama apie asmenybes ir su jomis, išskiriami miesto kultūrinio gyvenimo atspindžiai. Juk rašome ne apie jį ar ją, o apie žmogų.

Lauksime diskusijų!

Ina

ingrida@expressmedia.lt Reklamos projektų vadovė Daiva šilinskaitė daiva@miestoiq.lt Reklamos projektų vadovė IEVA PAULAUSKAITĖ ieva@expressmada.lt LEIDINYJE PANAUDOTOS AGENTŪRŲ

Scanpix, Stockxpert nuotraukos MIESTO IQ partneriai:

LIGHT.LT LEIDĖJAS: UAB „EXPRESS MEDIA“ Redakcijos adresas Kaune: Savanorių pr. 363A, LT-49425, tel. +370 37 719282, faks. +370 37719635 Vilniuje: A. Tumėno g. 4, tel. +370 5 2421124 Spausdino: UAB „SPAUDOS KONTŪRAI“ Kitas numeris išeis 2008 12 10

2 | M I E S T O IQ ∙ la pk r itis

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.

Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

14 psl.

8 psl.

TURINYS 20 psl.

Redaktorės žodis

Forumas

|8 | 14 | 20 | 26 | 30 | 34

Miesto žmogus

| 38–41

Chaosas kuria | Ina Žurkuvienė

| 38

4 | M I E S T O IQ ∙ la pk r itis

Populiarūs, nes kitokie (IX): Nina Simone – soul muzikos pamokslininkė | Arūnas Antanaitis Džiazo primadona – Dianne Reeves | Dalia Rauktytė Mėnesio grupės | Arūnas Antanaitis, Augustė Bartkevičiūtė „Whitesnake“ Lietuvoje | Arūnas Antanaitis Penkios dienos su „Vilnius Mama Jazz 2008“ | Dalia Rauktytė Klubinėtojo dienoraštis. „Good Will People“. Kai nežinai – patiko ar ne | Alpinija Rekomenduojama muzika | Rokis Žukauskis Įvykę ir būsimi koncertai

Kinas

100 metų kino: „Naujojo Rusijos kino dienoms“ pasibaigus | Gediminas Kukta Kaunas – kino festivalių lopšys | Gediminas Jankauskas Apie kiną „čia ir dabar“. Interviu su Gražina Arlickaite | Gediminas Kukta Pasaulio istorijos įkaitas – Leni Riefenstahl talentai | Vaiva Grainytė Žinutės iš kino pasaulio Teatras

76 psl.

| 8–37

Vienišos salos vandenyno pakrašty | Andrius Užkalnis Kuo pažangi Lietuva? | Barbora Bernotaitė Pikti liežuviai kalba... | Barbora Bernotaitė Žemuogėmis kvepianti muzika. Interviu su Jurga Šeduikyte | Viktorija Kalaimaitė Praktinis feminizmas: drąsa ir laisvė būti kitaip | Veronika Urbonaitė Moterys – menininkų rėmėjos ir muziejų įkūrėjos | Gražina Subelytė

Garsas

26 psl.

|2

Godi akis – tiek mano, tiek Jūsų | Vaiva Grainytė Utopijos dekalogas. Interviu su Gintaru Varnu | Goda Dapšytė Žinutės

| 42–59

| 42 | 46 | 47 | 48 | 50 | 52 | 55 | 56 | 60–75

| 60 | 64 | 66 | 72 | 75 | 76–81

| 76 | 78 | 81

90 psl.

96 psl.

108 psl.

Knyga Feminizmas XX a. pirmojoje pusėje: pradžia | Eugenija Valienė

Literatūrinės postmodernaus radikalumo formos: Sigitas Parulskis ir Herkus Kunčius (II) | Rūta Bagdanavičiūtė Rekomenduojamos knygos Knygų apžvalga | Kęstutis Navakas Menas | 2D

116 psl.

6 | M I E S T O IQ ∙ la pk r itis

| 84 | 88 | 89

Tiesa glūdi anapus | Skirmantas Valiulis Galerija

| 90–95

Architektūra | 3D Gyventi Paryžiuje po žvaigždėmis | Sandra Kliukaitė Audra Kaušpėdienė. Nardymas miestų erdvėse | Sandra Kliukaitė Žinutės

| 96–107

Verslo kultūra

| 108–115

| 90 | 94

| 96 | 102 | 107

Bankų pasaulis | Tomas Kavaliauskas

| 108

Darni miestų plėtra – valstybės ekonomikos pagrindas | Ingrida Šulcienė

Miesto tekstai Kaip su tomis moterimis, apie kurias užsiminė Dievas savo įsakymuose, perduotuose Mozei? | Rokis Žukauskis

| 116–121

Anonsai

| 124–128

Teatrų, kino, klubų, galerijų anonsai

| 124

Miestų plėtra

107 psl.

| 82–89 | 82

| 116 | 122–123

| 122

f or u m as

Vienišos salos vandenyno pakrašty

tekstas | Andrius Užkalnis

Autoriaus ir Scanpix archyvų nuotr.

Nepaaiškinamo krašto paslapties saugotojos. Šiandien rašau apie Japonijos moteris: gal ne tiek pasakodamas, ką apie jas žinau, kiek dalindamasis tuo, ko pats suprasti nesugebėjau.

Jos – pagrindinė priežastis, kodėl daug kas lieka nesupratęs Japonijos, moteriškiausios šalies pasaulyje.

8 | M I E S T O IQ ∙ l ap k r itis

Moteriškiausia šalis: bet nejau šalys turi lytį? Ir net jei turi, tai argi moteriškosios lyties yra būtent tas kraštas, kuris vakariečių vaizduotėje susijęs su samurajų kardais ir greičiausiais traukiniais, vyrų žaislais – vaizdo kameromis, kompiuterių žaidimais ir automobiliais?

Su geišų vėduoklėmis ir vyrų svajonių išsipildymu, kur protinga ir graži gundytoja ne tik vis įpila stikliuką, bet ir džiaugiasi vyro sąmoju.

Taip prižiūrėti, surikiuoti ir sutvarkyti viską, kaip yra sutvarkiusi Japonija, gali tik moteris arba pagal moters taisykles gyvenanti šalis.

Milijonams vyrų Vakaruose japonė moteris (bent jau tas jos įvaizdis, kurį sukuria knygos ir filmai) yra pats geidžiamiausias siurprizas po geismų eglute, suvyniotas į spalvotą popierių ir perrištas juosta su kaspinu. Palyginti su agresyviomis ir rėksmingomis emancipuotomis būtybėmis siaurais akiniais, blyškiomis kietai suspaustomis lūpomis ir suveltais plaukais, ieškančiomis, kuo apkaltinti vyrišką kiaulių ir parazitų giminę, japonės yra tarsi pasakų personažai. Garsėjančios nuolankumu ir mandagiomis manieromis.

Sukuriančios tobulą šeimos židinį, labiau tinkantį knygoms, o ne XXI amžiui. Žinoma, nėra viskas paprasta. Japonijoje su vyrais taip elgiamasi ne todėl, kad jiems, vyrams, taip labiau patinka, o būtent todėl, kad ten – moterų pasaulis.

M IE S TO IQ ∙ l a pk r itis | 9

f or u m as

Japonijoje su vyrais taip elgiamasi ne todėl, kad jiems, vyrams, taip labiau patinka, o būtent todėl, kad ten – moterų pasaulis.

VAIKŲ DARŽELIS VYRAMS Visa tai, kas taip žavi europiečius ir amerikiečius – žmona, paslaugiai išlydinti vyrą į darbą, panešanti jam iki durų apsiaustą ir portfelį, nepykstanti už begalinius pasisėdėjimus su draugais prirūkytose „girdyklose“ po darbo, nezyzianti dėl begalinių darbo valandų („kada grįši namo?“, „tai gal tau geriau darbe ir gyventi?“ – tokių dalykų japonų vyrai iš žmonų išgirsti nesitiki), net ir toleruojančios vyro apsilankymus pas sekso paslaugų sferos darbininkes – visi šie dalykai – tikri, kažkada buvę ir pradingę ar visai išgalvoti – yra ne kas daugiau nei nedideli saldainiai japono vyro kasdienybėje, siūlomi jam kaip vaikui, mainais už gerą elgesį ir neįsivaizduojamai sureguliuotą gyvenimą, iš kurio neištrūksi, kaip ir iš didelio pastato ilgame sapne, kur begaliniais koridoriais blaškaisi nuo vienų užrakintų durų prie kitų, nuo vieno neatsidarančio lango prie kito.

Japonų vyras – nuo pat mokyklos baigimo iki pensijos – yra kaip kareivis, tik gal vidutinis kariuomenės eilinis turi daugiau veiksmų laisvės ir platesnes pasirinkimo galimybes nei vidutinis japonas tarnautojas, sukantis ratą kaip voverė.

Teisybė yra tokia, kad moterys ligi šiol Japonijoje sprendžia daugumą dalykų šeimoje – nuo stambių ir smulkių pirkinių iki gyvenamojo namo ir trumpučių atostogų ilgo maršruto. Verta paminėti, jog trumpai atostogaujančios šeimos stengiasi per savaitę aplėkti šešias šalis, todėl dažnai japonų keliautojo programoje Paryžiui skiriama viena diena, Romai – dar viena, Venecijai – pusdienis. „Šeimos galva“ dažniausiai neturi jokio akivaizdaus vaidmens ir nesprendžia faktiškai nieko. Namie už jį galvoja žmona, darbe – 10 | M I E S T O IQ ∙ l ap k r itis

Niekas labiau nepabrėžia ir nevaizduoja vyrų infantilumo nei japoniški komiksų žurnalai. viršininkas ir bendrovė. Sykį gavęs tarnybą, dažniausiai dirbi toje pačioje firmoje visą gyvenimą. Apranga išsidirbinėti irgi nepavyks: visų kostiumai daugmaž panašūs, jokių išsišokimų – pastarasis yra vienas baisesnių socialinių nusižengimų, nes aukština individą kolektyvo sąskaita.

Laisvalaikio labai mažai, juolab kad darbo laikas yra praktiškai nenormuotas ir dažniausiai priklauso net ne nuo guvumo ar nuovokos, o nuo to, kada namo iškeliauja viršininkas, – juk niekas nenori pagarsėti išeinąs namo anksčiau už kitus ir juo labiau už bosą, kadangi tai rodytų ne tik nepagarbą, bet ir užuominą į tinginystę.

Vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių jis gali priimti sprendimą, yra baras, į kurį eina po darbo. Kita vertus, ir to nepasirinksi, jei kartu eina bosas... (Jauti, skaitytojau, kaip sustyguotas gyvenimas?) Tačiau net ir ryžių vynas ten bus pilstomas į tokius pačius mažyčius puodelius, iš kokių gėrė tėvai ir protėviai prieš tris šimtus metų, ir užkandžiai tikriausiai bus tokie patys, kaip ir valgomi milijonų kitų tarnautojų tūkstančiuose kitų prirūkytų barų – ant iešmukų suverti vištienos gabaliukai, dydžio kaip riešutėliai, aplieti tamsiai rudu saldžiu padažu.

Ir dar gali pasirinkti komiksų žurnalą, kurį skaitysi važiuodamas traukiniu namo.

Niekas labiau nepabrėžia ir nevaizduoja vyrų infantilumo nei japoniški komiksų žurnalai. Manga, japonų komiksai, apie viską pasaulyje – nuo meilės istorijų ir erotikos (kur paauglės mokinės didelėmis akimis, trumpomis kasomis, uniformomis ir kojinėmis M IE S TO IQ ∙ l a pk r itis | 11

f or u m as

Geiša yra linksmintoja ir savigarbos glostytoja, išsilavinusi labiau už vyrus, kuriuos linksmina, tačiau apsimetanti, kad kiekviena akimirka vyrų draugijoje jai teikia neapsakomą džiaugsmą, ir ne dėl ko kito, bet dėl tų vyrų sąmojo ir proto. iki kelių suvedžioja vyriškius, negalinčius patikėti savo laime) iki kriminalinių nutikimų ir fantastikos – užima didesnę dalį Japonijos suaugusių vaikų gyvenimo, nei mes galime įsivaizduoti. Pagalvok, skaitytojau – komiksai suaugusiesiems. Dėl Dievo meilės, tai istorijų knygutės su paveiksliukais, kur siužetas sukapotas į tokius kąsnelius, kad nereikėtų kramtyti!

Jei nori suprasti, kad Japonija – kitoks kraštas, užeik į knygyną bet kuriame mieste ir surask komiksų skyrių (ilgai ieškoti neteks).

Dešimtys metrų lentynų, kuriose – vien komiksų knygos ir žurnalai. Savaitiniai leidiniai, kurių kasdien pasirodo dešimtys, kiek­ vienas iš jų – storas kaip telefonų knyga. Japonijoje per dieną mangos publikuojama daugiau nei Lietuvoje visų knygų ir žurnalų kartu paėmus per metus. Japonijos komiksų industrija verta 10 milijardų litų per metus. Tos šalies suaugę vaikai komiksams išleidžia apie 316 litų per sekundę.

Ir visa tai skirta vyrams, kad jiems nebūtų liūdna keliaujant į darbą ir atgal. Japonas vyras metro – kaip vaikas vežimėlyje: arba miega, arba žiūri knygeles su paveiksliukais. Trūksta tik buteliuko su žinduku. Tiesa, suaugusiųjų valgymas gatvėje laikomas blogu tonu, vienintelė išimtis – tolimojo susisiekimo traukiniai, kur galima valgyti pietus iš kelioninės maisto dėžutės, nusipirktos stotyje arba čia pat, traukinyje.

O kaip geišos? Nejau ir toliau, rašytojau Užkalni, tvirtinsi, kad šalis, kur gyvuoja sena ir sofistikuota prostitucijos, iškeltos iki meno formos, tradicija, yra moterų šalis?

Tvirtinsiu. Pirma, geišos darbas – tai ne prostitucija, arba bent jau ne tradicinis kūno pardavinėjimas. Geiša yra linksmintoja ir savigarbos glostytoja, išsilavinusi labiau už vyrus, kuriuos linksmina, tačiau apsimetanti, kad kiekviena akimirka vyrų draugijoje jai teikia neapsakomą džiaugsmą, ir ne dėl ko kito, bet dėl tų vyrų sąmojo ir proto.

12 | M I E S T O IQ ∙ l ap k r itis

Antra, geišų šalyje mažai, tai – reta profesija (daugiausia dėl než­ moniško paslaugos brangumo – mažai beliko galinčių ir norinčių mokėti už išsilavinusių kikenančių gražuolių draugiją). Geišos mitas ne mažiau blogai atspindi Japoniją nei pasakos apie neįtikėtiną tos šalies brangumą, apie kepsnius iš Kobės jautienos (karvės, masažuotos rankomis ir girdytos alumi), kainuojančius kelis šimtus dolerių. Tai puikios istorijos primityviems užsienio žurnalistų straipsniams apie Tekančios saulės šalį. Tokiais straipsniais Japonijos įvaizdis yra aplipintas baisiau, nei paauglio kambario siena apklijuota dailiai nuaugusių merginų nuotraukomis ir automobilių, kurių jis niekuomet nevairuos, atvaizdais.

Visi tų straipsnių ir bukų televizijos siužetų „apie Japoniją“ esame prisižiūrėję daugiau negu reikia – kokios nors irklavimo varžybos plastmasinėse voniose arba robotas-šuniukas, aptarnaujantis restorano svečius, arba supertermometras, matuojantis biorit­ mus (ir žavėjęs mūsų gintaro krantų sveikatingumo maniakus, kurie nuo indiškų filosofijų persimetė prie technologijų, užtikrinančių sveikatą). Visa tai, kaip ir geišos, yra iš kvailos pasakos „taip gyvena japonai“ – bet tai ne daugiau panašu į tiesą nei tvirtinimas, kad vidutinis lietuvis gyvena ant Kryžių kalno arba Šv. Onos bažnyčioje, o dirba Grūto parke.

APVIRTĘS PASAULIS Kai galvoji, kaip Japonija pasikeitė per pastaruosius pusę šimt­ mečio (daugiausia – po Antrojo pasaulinio karo ir po JAV okupacijos), nežinai, kuo stebėtis – ar tuo, kaip radikaliai šalis yra visiškai stulbinančiai kitokia, negu buvo iki tol, ar tuo, kaip per visus pokyčius iš esmės nepakito jos siela.

Kai atsiduri Japonijoje šiandien (net neminėsiu nuvalkioto požymių sąrašo – dangoraižiai, traukiniai, dirbtinės salos ir tobulas visko veikimas – po velnių, štai ir paminėjau; be galo sunku skaitytojui paaiškinti, apie ką nerašysi, apie tai neparašant) negali

prisiversti suprasti, kad visą laiką iki XIX a. pabaigos, tai yra iki tada, kai šalyje buvo pradėtas nedrąsus modernizavimas – tiltai, geležinkeliai, šiokia tokia šiuolaikinė gamyba, šis kraštas buvo uždaresnis pasauliui nei Baltarusija ar Iranas šiandien.

Japonija ne tik neįsileisdavo atvykėlių, prekiaudavo tik per atskirus pasirinktus uostus, žudydavo misionierius, bet ir apskritai buvo be galo atsilikęs, primityvus, valstietiškas kraštas, net raštą atsivežęs iš Kinijos (hieroglifai, kandži – net pats pavadinimas reiškia „kinų raštą“), be to, netgi tradicinio japonų apdaro – kimono – kirpimą importavęs irgi iš ten.

pasaulyje toks nedidelis buities automatizavimo reiškinys atnešė tokį staigų, dramatišką pokytį žmonių gyvenime.

Apie tai, kaip Japonija nepasikeitė, galėčiau pasakoti be galo, bet pakaks pasakyti, kad tai ne tik buitis, gyvenimas ir miegojimas ant demblių, valgymas iš tokių pačių indų ir tokiomis pačiomis lazdelėmis, kaip ir prieš keletą amžių. Japonijoje kraštotyros muziejus yra nuostabiai nenuobodus dalykas – ten visi turistai įsitikina, kad viską, ko nespės pamatyti čia, galės apžiūrėti bet kuriame veikiančiame tradiciniame viešbutyje, nes per amžius viskas išliko taip pat, tik atsirado televizorius ir elektros lemputė.

Žiūrint į šiandienę maisto gausą (kiekvienos japonų universalinės parduotuvės rūsys, prekiaujantis maistu, ar du, o kartais trys to rūsio aukštai – tai beprotiškiausias kulinarinės įvairovės stebuklas, jam lygių nėra niekur pasaulyje, „liaudies virtuvės pasiekimų“ paroda, kurioje yra vietos viskam, išskyrus saiką ir savęs ribojimą) irgi sunku patikėti, kad dar XX a. viduryje japonai buvo vieni skurdžiausiai mintančių žmonių pasaulyje, laikęsi primityvios dietos. Dar neseniai Japonijoje gyvavęs racionas nulėmė dažnai pastebimą gyventojų bruožą – nedidelį šalies žmonių ūgį. Po karo pradėję maitintis sočiau, įvairiau ir labiau amerikietiškai, japonai ėmė stiebtis į viršų.

Bet užvis labiausiai stulbina pareigos ir tvarkos kultas.

Tačiau net toji primityvi dieta buvo sunkiai pakeliama (bet neverkšlenant nešama) šeimininkės laiko sąnaudų prasme. Skurdžiame ir kalnuotame krašte buvo tik vienas pagrindinis maistas, retkarčiais pagardinamas gabalėliu žuvies ar daržove: japonės maitino šeimą ryžiais, kurie buvo verdami ir pusryčiams. Ką tai reiškė? Moteris turėjo atsikelti porą valandų anksčiau nei visa šeima, užkurti ugnį ir virti ryžius. Būtent todėl elektrinė ryžių viryklė, po karo atsiradusi kiekvienuose japonų namuose, užtaisoma iš vakaro ir ryte automatiškai įsijungianti, buvo didesnė laiko taupymo revoliucija nei visos skalbyklės ir indaplovės kartu: tai buvo paprasčiausiai laiko gaminimo mašina, pagaminanti kiekvienai šeimininkei po dvi valandas miego ir dar daugiau laisvo laiko (nes ryžiai verdami ne vieną kartą per dieną). Mažai kur kitur

Prisimenu, mano mama, nebegalėdama daugiau pakęsti apknistų namų, išmėtytų daiktų ir begalinio triūso, kurį aš paversdavau niekais per dešimt minučių, sakydavo tėvui: „Kodėl tu negali man padėti, kai aš kovoju už tvarką?“ Tuomet man tai atrodė neįsivaizduojamai formali, iš sovietinio žargono atklydusi frazė, kaip antai kova už derlių, kova už taiką...

Skaitytojau, kai keliausi į Japoniją ir nustebęs žiūrėsi, kaip viskas veikia, kaip kiekvienas prekystalis, kiekviena bilietų kasa, kiekvienas registratūros tarnautojas viešbutyje ar oro uoste pradeda darbą tiksliai tada, kada turi pradėti, kaip visos šlepetės ir batai viešbutyje išrikiuoti lyg parodoje, o geležinkelio bei lėktuvų tvarkaraščiai yra ne tuščias garsas, – tuomet suprasi, ką aš sakiau apie moteriškiausią pasaulio šalį. Nes taip prižiūrėti, surikiuoti ir sutvarkyti viską, kaip yra sutvarkiusi Japonija, gali tik moteris arba pagal moters taisykles gyvenanti šalis.

Tačiau dabar, kiekvienąkart nuvažiavęs į Japoniją, suprantu, kad tai ne šiaip sau mestas žodis – su betvarke, neefektyvumu ir kitokiais vyriškosios giminės netobulumo pasireiškimais ši šalis kovoja kaip šeimininkė, kaip moteris, ir kol kas tą kovą laimi. Todėl japonų moterys ir yra kaip vienišos salos vandenyno pakraštyje – ant savo pečių nešančios kovą su gyvenimu ir net negalvojančios pasiduoti.

M IE S TO IQ ∙ l a pk r itis | 13

f or u m as

Kuo pažangi Lietuva? tekstas | Barbora Bernotaitė

Seniai seniai...

Viduramžiai – taisyklių visuomenė Moterų amžius bei socialinė padėtis visuomet buvo svarbus, netgi lemiamas veiksnys apibrėžiant jos vietą visuomenėje. Ilgą laiką moterų padėtis buvo tolygi jos turto dydžiui.

Valstybingumas į Baltijos kraštus atėjo vėlai. Iki tol Lietuva buvo daugiausia žemdirbių kraštas, kuriame galiojo gerokai mažiau taisyklių ir normų, labiau būdingų rūmų aukštuomenei. Stiprus bendruomeniškumo jausmas vienijo gyvenviečių, kaimų žmones. Čia vyrai medžiojo, žvejojo, arė. Moterys rūpinosi tuo, kas liko. Genčių vyresnieji, žyniai girdavo ir bausdavo, aiškindavo gamtos reiškinius bei bandydavo „perkalbėti“ stichijas. Kartais kaimai švęsdavo. Apie teises kalbėta mažai. Vyravo nuostata, jog skriausdamas kaimyną (-ę), skriaudi bendruomenę, o tai reiškia – ir save.

Nagrinėjant viduramžių moters problemas, reikia atsižvelgti į to meto moralines vertybes, visuomenės nuostatas ir gyvenimo įvairialypumą: tai, kas moterims buvo griežtai užginta didaktiniuose traktatuose, nebūtinai buvo draudžiama realybėje.

Egzistuoja teorijų, kad pirmykštėse aisčių bendruomenėse galėjo vyrauti matriarchatas, o genties vyriausiasis – žynys – būdavęs...

Viduramžių Lietuvos ūkiniame gyvenime moterys buvo tokios pat svarbios kaip vyrai. Jos rūpinosi namų ūkiu, dažnai – net visu šei-

14 | M I E S T O IQ ∙ lapkr itis

Patriarchalinės visuomenės nuostatų nederėtų painioti su moterų sugebėjimais siekti savo tikslų. Amžininkai nebuvo nustatę griežtų veiklos sferų – tai priklausė nuo pačių moterų ir aplinkos. Vis dėlto ribos buvo.

Scanpix archyvo nuotr.

„Kiekvieną dieną dėkoju dievams, kad negimiau vergu, gyvuliu ar moterimi.“ Taip senovės Graikijoje kalbėjo vyrai. Didžiąją istorijos dalį moterims buvo taikoma kita teisė, kitos taisyklės ar visuomenės normos nei vyrams.

moteris. Šią teoriją pristatė archeologė Marija Alseikaitė-Gimbutienė. Vis dėlto sunku atspėti, kaip buvę iš tiesų, kadangi idėja tuoj pat tapo politizuota. Ja dažnai remiasi feministiniai judėjimai, o likusieji teorijoje įžvelgia spragų.

Balsavimo teisę Lietuvos moterys gavo vienos pirmųjų Europoje. mos biudžetu. Tiesa, jų veiklą dažniausiai ribojo namų sienos.

Raiška visuomeniniame gyvenime buvo nežymi, mat moterys negalėjo eiti valstybinių pareigų.

Vis dėlto politikoje moterys dalyvavo. Neakivaizdžiai, tačiau gana svariai – matrimonialine linija būdavo perduodami pinigai, palaikomi politiniai kontaktai; jos bendraudavo laiškais su svarbiais asmenimis. Karališkųjų šeimų narės turėjo didelę galią.

Vis dėlto svarbiausia moters misija laikyta motinystė, o ne verslas. Todėl, skirtingai nei mūsų laikais, moterys gyvendavo trumpiau nei vyrai. 24–26 metų merginos jau būdavo gimdžiusios 6 kartus. Kartais nėštumas traktuotas kaip savotiškas pasirengimo susitikti su mirtimi laikas: būdavo surašomas testamentas, atsisveikinama su artimaisiais, šelpiami vargšai, aukojama bažnyčiai. Pats gimdymas, anuomet manyta, nepavojingas, tačiau komplikacijos – fatališkos.

Skirtingai nei mūsų laikais, Suprantama, kad apsisaugojimo prieKiekvienam visuomenės sluoksniui – monės buvo draudžiamos. Tačiau žisavos taisyklės. Pavyzdžiui, mieste moterys anksčiau gyveno nant, kaip viduramžiais buvo laikomasi moterys net užsiimdavo verslu. Vyrui trumpiau nei vyrai. 24–26 nustatytų normų, nekelia nuostabos, esant gyvam, jos negalėjo kištis į ekometų merginos jau būdavo kad tiek bajorės, tiek neturtingos sonominius reikalus. Tačiau yra aprašygimdžiusios 6 kartus. dietės žinojo įvairių būdų (augalinių ta atvejų, kai vyras buvo tik formalus verslo šeimininkas. Kiek kitokia situacija susiklostė varginguose priemonių, burtų, užkeikimų), kaip išvengti nėštumo. Tokiomis amatininkų sluoksniuose – čia moterys privalėjo dirbti, o tai suteikė pat priemonėmis bandyta atlikti abortus. nepriklausomybę, nors ir pasiektą sunkiu darbu. Miestietės buvo savarankiškos smulkios amatininkės bei prekiautojos, smuklinin- Išsiaiškinęs apie tai vyras turėjo teisę žmoną bausti. Mušimo kės, pinigų skolintojos, lombardininkės. efektyvumu tiek LDK, tiek Europoje neabejota – juk mušamoji, net jei yra kilminga, visada kalta. Vyrui svarbu tik žinoti saiką ir Tuometinės visuomenės dėsnius galima iliustruoti tokiu pavyz- nesuluošinti žmonos. Tiesa, kartais pasitaikydavo ir priešingų džiu: meistrų našlės galėjo tęsti vyrų amatą. Bet jos retai perim- atvejų, kuomet vyras tapdavo moters pykčio objektu. Tuomet nedavo šį verslą. Dažniau našlės tapdavo geidžiamomis pameis- laimingajam kliūdavo dviguba bausmė – visuomenės badymas pirštais būdavo nuožmesnis už mylimosios smūgius. trių, norinčių pakilti karjeros laiptais, nuotakomis.

M IE S TO IQ ∙ lapk r itis | 15

f or u m as

Išsiaiškinęs apie moters bandymą apsisaugoti nuo nėštumo vyras turėjo teisę žmoną bausti.

„Privaloma“ santuoka 15–18 amžiaus vyrai ir moterys paprastai jau būdavo sukūrę šeimas. Čia į vienišą žmogų žiūrėta įtariai. Mirus tėvams, netekėjusiai moteriai pasaulyje tiesiog nelikdavo vietos, kadangi ji visada privalėjo turėti ją globojantį asmenį. Taip atsirado neigiamas „senos panos“ įvaizdis – tai moteris, kuri nepateisino visuomenės vilčių.

Pirmajame Lietuvos Statute įteisintas santuokinis amžius buvo 13 metų, kituose dviejuose – 15. Kodėl taip anksti? Tuo metu moterys buvo ne tik vaikų motinos – santuokomis siekta kurti sąjungas, perduoti galią ir pinigus. Vedybos iš meilės, jei tokių ir pasitaikydavo, galėjo būti nebent antrosios didikių sąjungos, po pirmojo sutuoktinio mirties. Neturtingosios stengdavosi ištekėti antrą kartą tuojau pat – kad turėtų atramą. Didikės gaudavo nemažus palikimus, todėl taip neskubėdavo. Tačiau romantikos anuometinės Lietuvos istorijoje nedaug: bažnyčia ir visuomenė dažniausiai žiūrėjo, kad našlė antrąkart netekėtų – po vyro mirties esą reikia atsidėti labdarai ir dvasiniam tobulėjimui.

didikas žmonai skiria dvarą, kur ji gyvena su jo vaikais, o pats leidžiasi į kelią. Ir tik nuo jų santykių priklauso, kokia bus žmonos padėtis.

Jei nepavykdavo ištekėti, vienintele išeitimi laikyti vienuolynai. Kitaip nei kitos institucijos, jie neapribodavo moterų iniciatyvų. Tiesą sakant, vienuolės turėjo nemažai įtakos švietimo bei ligonių slaugos srityse. Tačiau vienuolynai negalėjo globoti visų: čia patekdavo tik saujelė išrinktųjų. Sutuoktinių visuomenėje vietos neradusios neturtingosios tapdavo elgetomis, nusikaltėlėmis ar prostitutėmis.

„Vyriškos“ bajorės ir vyrai

Kilmingosios į šeimą atsinešdavo kraičius, tačiau ekonominės galios joms tai nesuteikdavo. Dažniausia situacija buvo tokia:

Nei vienas feodalinės Europos teisynas neturėjo tokio specialaus skyriaus: „Taip pat įsipareigojame ir pasižadame mūsų valdovo dosnumu ir malone, jog mes patys ir mūsų įpėdiniai turime kunigaikščių [ir] ponų našles, kunigaikštytes-paneles bei merginas užlaikyti prie jų laisvių, o prievarta be jų valios už nieko neturime jų ištekinti; tik kiekvienai jų pasitarus su savo bičiuliais, galima tekėti už to, kurio panorės“. Šis Lietuvos statutų skyrius buvo unikalus Europoje, skambėjo novatoriškai ir išskyrė lietuves iš kitų. Deja, santuoka bajorių teisės faktiškai ir baigėsi.

XX a. moterys įrodinėjo, kad visus metus valgyti lašinius – nesveika, kojines reikia plauti dažniau nei kartą per savaitę, o apatiniai yra reikalingi.

Vis dėlto minėtina, kad lygiagrečiai oficialiajai egzistavo ir paprotinė teisė. O ji, pasak istorikų, kilmingoms moterims buvo gana palanki. Lenkijos istorikas Zbignevas Kuchovičius rašo, jog „LDK buvusi kultūrinė atmosfera teikė joms [lietuvėms] didesnį savarankiškumą ir papročių laisvę, tarp jų ir erotikos srityje“. Mykolas Lietuvis nuogąstavo, kad šis laisvumas bei „vyriškų teisių“ įgijimas demoralizuoja visuomenę – tiek pačias moteris, tiek vyrus. Lietuviai ieško kraičių, žiūri gražumo, „kuriuo moterys patraukia ir su-

16 | M I E S T O IQ ∙ lapkr itis

pančioja vyriškius ir dėl kurio darosi tik išdidesnės. Jos nesirūpina išlikti nekaltos. Bet nori būti laikomos gražiomis ir turtingomis, nors jų pinigai būtų išgalvoti, o veidai nudažyti. Tas paprotys smarkiai išplito mūsų tautoje nuo to laiko, kai buvo paskelbtas Lietuvos Statute žinomas įstatymas, leidžiąs žmonoms kaip atlyginimą už kraitį gauti tam tikrą palikimo dalį. Todėl jos pasidaro akiplėšos, nieku verčia dorybę, nebeklauso globėjų, tėvų, vyrų ir galvoja, kaip gyviems pagreitinti mirtį.“ Namų ir pilių valdymu buvo patartina užsiimti tik vyrams: „(...) mūsų krašte jos [moterys] valdo pilis, esančias maskvėnų, totorių, turkų bei valachų kaimynystėje, o jos gali būti patikėtos tik išmintingiems vyrams. (...) mūsiškės, nieko neveikdamos, vaikščioja iš namų į namus, dalyvauja vyrų sueigose ir dėvi vyriškus drabužius. Iš to atsiranda gašlumo.“ (M. Lietuvis) Taigi Lietuvoje tabu buvo laužomi. Tuo tarpu Europoje moterims vilkėti vyriškais drabužiais buvo griežtai draudžiama. Tiesa, būta ir išimčių: juos galėjo dėvėti aukštos bajorės ypatingomis progomis – kad ir medžioklės metu. Vis dėlto spėjama, kad vyriški apdarai galėjo būti įgavę erotiškumo, „gašlumo“ prieskonį, todėl moterims jais puoštis drausta.

Apie lietuvių maištingumą liudija ir Stanislovo Moravskio atsiminimai.

Kai kurios damos, vilkėdamos sunkius, žemę siekiančius rokoko stiliaus sijonus, savo seksualumą pabrėždavo papuošalais: „(...) vargu ar galima buvo rasti vakarą, kad moteriškė neįsikištų šimto dukatų į senu papročiu po šilkine suknia prisiūtą kišenę. O jeigu jai prireikdavo iš jos ką pasiimti, visų akivaizdoje pasikeldavo sijoną (tarytum jai būtinai būtų reikėję viską pakelti ir parodyti), šitaip nepaprastai stebindama ten susirinkusį jaunimą, nepratusį prie tokių manierų. Matyt, tai buvo sena mada, nes ir mano senelė kaip tik taip darydavo.“

Egzistuoja teorijų, kad pirmykštėse aisčių bendruomenėse galėjo vyrauti matriarchatas, o genties vyriausiasis – žynys – būdavęs... moteris. berniukai edukaciją tęsdavo mokyklose, o mergaitės likdavo namuose. Jau XV–XVI a. didikės ir bajorės mokėjo skaityti, rašyti (tai patvirtina korespondencija), šiek tiek aritmetikos, tačiau šios žinios nebuvo gilios. Miestietės gyveno gana aktyviai, reiškėsi verslo ir prekybos srityse. Minimalų išsilavinimą merginos dažniausiai gaudavo namuose – iš broliams pasamdytų mokytojų.

Pokyčių įnešė reformacija: moterys ėmė globoti maldos namus, užsiimti švietimu. Nuo XVII a. vis daugiau dėmesio merginų lavinimui pradėjo skirti vienuolynai. Tačiau iki pat XIX a. išsilavinimas buvęs menkas, skirtas išrinktosioms, juo rūpintasi daugiausia pensionuose. Anuomet mokytasi tik vienos ar dviejų kalbų, trupučio muzikos, piešimo, šiek tiek mitologijos; be to, būdavo skiriama „homeopatinė dozė įdomybių iš įvairių žinių šaltinių“. Tai vadinta „nuotakų mokykla“: jaunosios merginos buvo ruošiamos viešai premjerai – prisistatymo aukštuomenei vakarėliui. Ši problema Lietuvoje išliko iki pat XX a. Šalyje nebuvo mergaičių mokyklų, todėl dauguma mokslo žinių sėmėsi Liepojoje. Švietimo trūko ne tik didikėms – kaimo moterys neturėjo higienos, sveikatos, net kulinarijos pagrindų.

Lietuvių katalikių moterų sąjunga buvo viena ryškiausių moterų organizacijų. Jos iš tikrųjų kovojo dėl moterų gerovės, nors sąjun-

Karingosios Vykstant moterų laisvėjimui, kovai dėl teisių, buvo gręžiamasi į Vakarus, o tai įrodo ir... mada. Pamažu silpo kai kurie apsirengimo stilių ribojantys draudimai, dailioji lytis galėjo dėvėti kelnes.

Moterų – namų židinio saugotojų – vaidmuo tapo svarbesnis, joms suteikta didesnė pasirinkimo laisvė.

Tuomet vis aštrėjančios diskusijos dėl lyties teisių leido atsirasti tam tikrai laisvamanių moterų grupei. Jos jodinėjo, rūkė, gėrė šampaną, kalbėdamos vartojo hipodromo žargoną ir – svarbiausia – visu savo elgesiu siekė šokiruoti. Tačiau tai nebuvo tikroji kova dėl moterų teisių – dauguma jų gyveno grynai išorišką, „paradinį“ gyvenimą, nesiekė išsilavinimo. Neretai net nereikalavo lygių teisių – tik pabrėždavo, kad jų neturi.

XIX a. sukilimų metu ėmė rastis lietuviškosios „amazonės“. Jaunos bajoraitės, palikusios tėvų namus, ėmėsi veiklos, kuri gąsdino ne vieną vyrą. Jos puikiai valdė pistoletą ir kardą, dėvėjo vyriškus rūbus, kirposi plaukus – o tai buvo nemažas iššūkis patriarchalinei visuomenei. Emilija Pliarytė, Antuanetė Tamašauskaitė ir Marija Ramanauskienė sukūrė lietuvės, kovojančios vardan laisvės, idealą. Tačiau ne kiekviena galėjo tam ryžtis.

Mokykla Lietuvoje ilgą laiką labai stipri buvo namų mokykla – tiek mergaitės, tiek berniukai mokslo pradmenis gaudavo iš mamos. Vėliau M IE S TO IQ ∙ lapk r itis | 17

f or u m as

Pirmajame Lietuvos Statute įteisintas santuokinis amžius buvo 13 metų, kituose dviejuose – 15.

gos požiūriai neretai kirtosi su feminizmo tiesomis. 4 deš. šios sąjungos prioritetai buvo ne kovoti už lygias moters teises, o... mokyti šeimininkauti. XX a. jos mėgino įrodyti, kad visus metus valgyti lašinius – nesveika, kojines reikia plauti dažniau nei kartą per savaitę, o apatiniai yra reikalingi.

Pagrindinė mergaičių mokyklų problema veikiausiai ta, kad nebuvo mokoma graikų kalbos, kurią privalėjo išmanyti stojantieji į aukštąsias mokyklas. Taip pat nedėstyta ir lotynų, o ja universitetuose vykdavo paskaitos.

Supermoters gimimas Net XX a. moteriai pragyventi iš savo darbo užmokesčio buvo neįmanoma. Dailioji lytis į valstybinius darbus ilgai nebuvo priimama – net jei įstatymai to nedraudė, darbdaviai jų vengė. Be to, ir kliūčių netrūko – pavyzdžiui, dar XIX a. norint dirbti bet kokį darbą privalu buvo gauti vyro leidimą.

Nebuvo sudarytos palankios sąlygos moteriai dirbti. Kita vertus, lietuviams tai išėjo į naudą. XIX a. pab. mūsų šalyje labai trūko amatininkų. Iniciatyvos ėmėsi moterys: negalėdamos dirbti esamų darbų, moterys mąstė, kaip išgyventi. Tokiu būdu šalyje radosi įvairių smulkių amatų bei verslų. Kaime pradėti auginti įvairūs naminiai gyvuliai. Iki tol šeima turėdavo tik arklį ir kiaulių, o moterys apsiėmė auginti triušius, vištas, žąsis ir t. t. Visa ši nauja veikla buvo moters atsakomybė. Dabar ji turėjo ne tik tvarkyti namus, aprengti, pamaitinti šeimą, bet ir pasirūpinti ūkiu, užsiimti rankdarbiais bei parduoti gėrybes turguje. Nemaža problema buvo ta, kad vyras pasiimdavo visas gautas pajamas. Lietuvos kaime didele problema tapo girtuoklystė.

Užsiimdamos „buitiniu“ verslu, namų ruoša, moterys stengėsi neapleisti ir visuomeninės veiklos. Tais laikais nebuvo socialinės sistemos, todėl katalikių moterų draugijos ir kitos organizacijos rūpinosi visuomeniniais klausimais, kuriuos šiandien sprendžia valstybė. Moterų susivienijimai švietė visuomenę, rūpinosi higie­ nos, žemės ūkio kultūros klausimais, steigė našlaičių prieglaudas, motinų ir vaikų namus. Katalikės net priglobdavo nėščias merginas ir laikydavo 6 mėnesius po gimdymo, kol nuslūgdavo mergaičių tėvų pyktis. Religiniu pagrindu sukurtos organizacijos ėmė domėn ir prostitucijos problemą – šviesdavo, rūpindavosi atsivertėlėmis, steigė perauklėjimo, prieglaudos namus, kur buvusias laisvo elgesio merginas mokydavo naujų specialybių.

18 | M I E S T O IQ ∙ lapkr itis

Modernūs paradoksai Balsavimo teisę Lietuvos moterys gavo vienos pirmųjų Europoje.

XX a. 3 deš. didžioji dalis moterų problemų teoriškai jau buvo išspręsta. Tačiau realybė – kita.

1920-ųjų lapkričio 3 dieną pasiūlytas naujas įstatymas. Buvo svarstoma, ar verta toliau leisti moterims dirbti. Tuomet įstatymas sulaukė aršaus katalikų pasipriešinimo, tačiau bandyta jį pritaikyti iš naujo 1930, 1931, 1936 metais. Įstatymas nepradėtas vykdyti oficialiai, tačiau viešas tokio klausimo kėlimas jau liudija apie tam tikrus pokyčius.

Valdininkėmis moterys teoriškai galėjo dirbti jau nuo dvidešimto amžiaus 3 deš., tačiau sąlygos tam nebuvo sudarytos. Nekalbant jau apie moteriško darbo vertinimą, egzistavo ir tokios problemos kaip motinystės atostogų reikalingumo svarstymas. 1925 m. buvo norima 8 savaičių ilgumo atostogas sutrumpinti iki 6, tačiau pasipriešino katalikų atstovė – Europoje juk šios atostogos siekė net 12 savaičių! Visuomenės požiūrį iliustruoja faktas, kad seimo narys, dirbantis gydytoju, posėdyje aiškino suprantąs darbdavius – kas galėtų samdyti tokią tinginę, kuri kiekvienais metais po tris mėnesius nedirba?

Neigiamas visuomenės požiūris nesutrukdė iškilti garsioms visuomenės veikėjoms, tačiau jos nuolat turėjo kovoti dėl pripažinimo. Moterys dalyvavo ir valstybės valdyme, bet ir čia neišvengta išlygų. Jau pirmajame Lietuvos seime buvo 6 narės moterys. Čia jos dažniausiai rūpinosi švietimo ir socialiniais klausimais, visa kita buvo palikta spręsti vyrams.

Vėliau prasidėjo sovietinis laikotarpis, skelbęs visišką moterų lygybę. Ir čia neišvengta įvairių niuansų: moterys dirbo „vyriškus“ darbus vardan tėvynės (nors dažniau – dėl skurdžios padėties): buvo krovikės, plytų nešiotojos... Tačiau aukštesniuose postuose moteriškosios lyties atstovę galėjai rasti tik labai gerai pasidairęs.

Lietuvės perėjo tuos pačius etapus, kaip ir visos Vakarų pasaulio moterys. Mūsų kraštietės visais laikais pasižymėjo ryžtu, kuris pravertė siekiant reformų. Atkakli kova padėjo Lietuvos moterims siekti geresnio gyvenimo, nors neretai tekdavo rinktis ir kompromiso kelią. Einant pastaruoju, tiesa, pokyčiai lėtesni. Tačiau tvirtesni.

f or u m as

Pikti liežuviai kalba... tekstas | Barbora Bernotaitė

Liežuvavimas – negarbingas užsiėmimas, tačiau slapta juo mėgaujasi visi. Bene daugiausia stereotipais, gandais bei įvairiausiais pasakojimais apipinti vyrų ir moterų santykiai. Kad ir ką veiktume, kad ir ant kokio socialinės hierarchijos laiptelio stovėtume ar kad ir kiek mokėtume už kasrytinę double skimme­d milk decaf caramel latte macchiato – visi dalijamės savo žiniomis apie vyrus ir moteris. Taip pat mumyse glūdi konkurencijos genas, kuris netrunka išlįsti net ir kalbant šiuo klausimu.

Straipsnyje bandysime atsekti, iš kur kilę keli populiariausi mitai, išankstinės nuostatos. O ar jie turi pagrindo, objektyviai atsakyti gali tik statistika.

Moterys vairuoja blogiau Moteris už vairo – kaip žvaigždė danguje: tu ją matai, o ji tavęs ne.

1 lentelė

Blogas moterų vairavimas buvo trečioje vietoje išskirtas pačių merginų. Tuo tarpu vaikinai, kalbėdami apie moteris, šio stereotipo iš viso nepaminėjo.

20 | M I E S T O IQ ∙ la pkritis

Scanpix ir Stockxpert archyvo nuotr.

2007 m. įvyko 96 742 eismo įvykiai, kuriuose žmonės nenukentėjo

Jei tiksliau – ne „blogiau“, o visai Lytis nežinoma (pasišali„blogai“. Kad ir kiek moterys išsikoŠių eismo įvykių kaltininkai vairuotojai Vyrai Moterys nę iš eismo įvykio, kt.) votų teisių, kad ir kokie dideli būtų 64 582 (67%) 19 752 (20%) 4 983 (6%) emancipacijos laimėjimai, vis dėlto 2007 m. įvyko 6 448 eismo įvykiai, kuriuose nukentėjo žmonės juokeliai apie prastas vairuotojas, lygiai taip pat, kaip ir apie blondiLytis nežinoma (pasišaliŠių eismo įvykių kaltininkai vairuotojai Vyrai Moterys nę iš eismo įvykio, kt.) nes, nenustoja savo populiarumo.

Ir nors šis stereotipas labai sunkiai 4 200 (65%) 880 (14%) 289 (4%) pagrindžiamas statistika, anekdotus kuria net pačios moterys vairuotojos (žr. 1 lentelę). moteris. Tuo tarpu vaikinai, kalbėdami apie moteris, šio stereotipo iš viso nepaminėjo. Taigi pačios moterys padeda šiam įsitikinimui „Regitros“ duomenimis, šiais metais (sausio–rugsėjo mėnesiais) gyvuoti. Čia gali būti kelios priežastys. Stereotipai yra nuspalvinti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą įsigijo 50 627 gyventojai, emociškai, o moterys bendraudamos labiau orientuojasi į jausmus, 28 969 iš jų – moterys. Dailioji lytis čia jau lenkia vyrus, tačiau dar pojūčius nei į turinį, jos lengviau įsimena emocinį atspalvį turinčią ne sukeliamų avarijų skaičiumi. informaciją. Tikriausiai todėl gyvuoja šis pasakymas – moterys dažniau dalijasi įspūdžiais: kaip jos mokėsi, ko bijojo, kaip ir kas joms Rosita Lekavičienė, KTU Psichologijos katedros vedėja: „Universite- nepavyko. Kai stereotipas jau yra galvoje, tereikia vieno kito patvirto studentai atliko tyrimą apie stereotipus, kurie priklauso nuo lyties. tinimo, užtenka tiesiog pamatyti kelias atsargesnes moteris vairuoBlogas moterų vairavimas buvo trečioje vietoje išskirtas pačių mer- tojas gatvėje, kad jis gyvuotų. Vėliau prisideda ir įsitikinimas, kad ginų (o jų tyrime dalyvavo nemažai, apie 150), apibūdinančių kitas mažesnis greitis, atidesnis vairavimas yra blogesnis.“

Menas – vyriškas užsiėmimas Lietuvos kūrėjos jau kurį laiką bando atkreipti dėmesį į šį stereotipą. Sakoma, kad yra „moteriškas menas“ ir „menas“. Posakis „moteriška kūryba“ dažniausiai turi neigiamą atspalvį; ji dažnai traktuojama kaip viena iš meno rūšių, o vyrų darbai laikomi menu bendrąja, „tikrąja“ prasme.

Menininkus vienija Lietuvos meno kūrėjų (organizacijų) asociacija. Šiuo metu ji jungia vienuolika menininkų organizacijų (žr. 2 lentelę).

2 lentelė Narių skaičius Moterys % Lietuvos architektų sąjunga 685 179 26 Lietuvos dailininkų sąjungoje narių, kuriems suteiktas meno kūrėjo statusas, yra 1 323. Taip pat – 6 garbės nariai. Šis skaičius nuolat svyruoja, todėl statistikos pagal lytį nėra. Vis dėlto sąjungos atstovai tvirtina, kad moteriškoji lytis tarp dailininkų akivaizdžiai dominuoja.

Lietuvos dizainerių sąjunga 143 58 40 Lietuvos fotomenininkų sąjunga 245 41 17 Lietuvos kinematografininkų sąjunga 230 79 34 Lietuvos kompozitorių sąjunga 98 22 22 Lietuvos muzikų sąjunga duomenų nepateikė Lietuvos rašytojų sąjunga 426 131 31 Lietuvos tautodailininkų sąjunga duomenų nepateikė Lietuvos teatro sąjunga sąjunga duomenų nepateikė Lietuvos žurnalistų sąjunga 71 19 26

Statistika rodo akivaizdų stipriosios lyties dominavimą meno kūrėjų susivienijimuose.

Menas – aktuali, tačiau opi tema. Iliustruoti tik­ rąją padėtį remiantis statistika šiuo atveju sudėtinga, kadangi ji neparodo kūrybos krypčių, neatskleidžia, kurios iš jų labiau dominuoja. Yra sričių, kuriose neabejotinai daugiau moterų. Pavyzdžiui, Lietuvos tautodailininkų sąjunga. Taip veikiausiai nutiko todėl, kad yra tradicinių žanrų, kurie vyrams nepatrauklūs, – pavyzdžiui, audimas, mezgimas, tekstilė, keramika, gintaro juvelyrika.

Sąjungų suteikti duomenys

Nepaisant to, rašytojos, žurnalistės, dailininkės ir kitos kūrėjos skundžiasi, kad paprastai moterims iškilti daug sunkiau.

Moters vieta – virtuvėje... ...tačiau geriau gamina vyrai. Kol mūsų protėviai medžiojo, moterys suko galvą, kaip skaniau paruošti laimikį. Į istoriškai nulemtą didžiosios motinos įvaizdį įėjo ir maisto gaminimas, tad virtuvė tapo moters valdomis.

Ilgainiui ši prievolė virto našta ir moterys ėmė kratytis šeimos virėjų pareigų. Tuomet į areną įžengė vyrai. Visų nuostabai stipriosios lyties atstovai pasirodė esą puikūs kulinarai – drąsūs, nebijantys eksperimentuoti ir išradingi. Šiandien niekas nebesijuokia iš „mergaitiška veikla“ užsiimančio vyro. Tiesą pasakius, didesnioji dalis aukščiausios klasės restoranų vyriausiųjų šefų – vyrai. Šiuo metu Lietuvos restoranų ir konditerių asociacijai priklauso 89 nariai. 50 moterų, 27 vyrai ir 12 įstaigų.

Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos vykdomoji direktorė Loreta Charčenkienė: „Pasaulyje tarp vyriausiųjų kulinarų dominuoja vyrai – bent jau tarptautinėse organizacijose. Neaišku, ar tai susiję su tuo, kad jie gamina geriau. Tikriausiai galioja tie patys dėsniai, kaip ir visose srityse: viena iš priežasčių gali būti ta, kad vyrams geriau sekasi atsipalaiduoti nuo kitų rūpesčių. Kaip ir kitur, jie labiau linkę rizikuoti, eksperimentuoti, yra ne taip prislėgti namų rūpesčių. Tačiau moterys lygiai taip pat yra meniškos sielos, tad negalėčiau sakyti, jog virtuvėje dominuoja vyrai.“

Visų nuostabai stipriosios lyties atstovai pasirodė esą puikūs kulinarai – drąsūs, nebijantys eksperimentuoti ir išradingi.

M IE S TO IQ ∙ l a pkritis | 21

f or u m as

3 lentelė. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis pagal ekonomikos sektorius, Lt Metai

Šalies ūkis

Valstybės sektorius

Privatus sektorius

Moterys

Vyrai

Moterys

Vyrai

Moterys

Vyrai

2000

956

1 170

980

1 272

918

1 087

2005

1 230

1 493

1 290

1 654

1 168

1 421

2006

1 432

1 743

1 510

1 913

1 356

1 677

2007

1 677

2 115

1 740

2 193

1 621

2 087

Lietuvos statistikos departamentas. Dokumento atnaujinimo data – 2008 08 20

Moterys uždirba mažiau Lietuviai apie pinigus kalba ypač nedrąsiai. Todėl vakarėlio įkarštyje atvėrus širdį ir palyginus vyrų ir moterų gaunamus atlyginimus, nustembama – kodėl, darydama tą patį, aš uždirbu mažiau už jį? Deja, tai ne stereotipas, o realybė – tą pačią poziciją užimančios moterys uždirba apie 20% mažiau. Tačiau tokią situaciją lemia toli gražu ne vienas kriterijus. Šiuo atžvilgiu įdomus yra profesijos feminizacijos reiškinys. Minėtoji tendencija ryškiausiai atsispindi kalbant apie atstovus ryšiams su visuomene. Šį darbą pradeda dirbti vis daugiau moterų.

Pasaulio praktika rodo, kad, profesiją užkariavus dailiajai lyčiai, ženkliai krenta atlyginimai. Taigi ryšių su visuomene specialistai jau dabar baiminasi didelio atlyginimų kritimo, aršiai diskutuoja ir stengiasi iš anksto užkirsti tam kelią (žr. 3 lentelę).

Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė: „Atlyginimų skirtumas nėra stereotipas. Tai – faktas. Ir labai skausmingas. Europos mastu skirtumo vidurkis yra apie 15%, Lietuvoje jis siekia 20%. Blogiausia, kad jaučiama tendencija, jog šis atotrūkis didėja. Tam yra daug priežasčių. Pavyzdžiui, vertikali ir horizontali rinkos segregacija. Aukštesniuose postuose dažniausiai įsitvirtinę vyrai, o ten, kur iš tiesų atliekami darbai, – moterys.

Mergaitės nuo seno auklėjamos būti nuolankios: jos esą negali būti vadovės, nes moterys kovotojos visuomenėje laikomos nepilnavertėmis, gyvenimo nuskriaustomis ir... feministėmis. Šiomis aplinkybėmis sunku išsiugdyti savybes, kurios reikalingos vadovui. Vyrai – konkurencingesni, nes jaučia visuomenės spaudimą tokie būti. Ši savybė nėra paveldima, tiesiog mergaičių ir berniukų socializacija vyksta netinkama linkme. Pradedant nuo pačių žemiausių ugdymo pakopų, merginos rodo geresnius rezultatus.

O atėjusios į darbo rinką jos staiga nieko nebesugeba – kur dingo visi geri rezultatai?

Be to, privačiajame sektoriuje nelengva nustatyti atlyginimus, nes einama asmeninių derybų keliu. Moterys yra linkusios savo atlyginimą vertinti pagal kitas moteris. Ir jei visuomenėje priimta, kad jos uždirba mažiau nei vyrai, su tuo tiesiog susitaikoma. Negelbsti ir silpnos profesinės sąjungos, kurios nepadeda derėtis dėl vienodos darbo vertės.

Vienodi atlyginimai turėtų būti mokami už pareigas, reikalaujančias tiek pat išsilavinimo, rizikos, pastangų.“ 22 | M I E S T O IQ ∙ la pkritis

Moterys nesiorientuoja erdvėje Nors priimta silpnosios lyties atstoves laikyti grakštesnėmis, geriau jaučiančiomis aplinką, dažnai – net gudresnėmis, bet tai netrukdo gyvuoti visiškai tam prieštaraujantiems stereotipams.

Legendos sklando ne tik apie prastą moterų orientaciją kelyje.

Dažnai tvirtinama, kad moterys sunkiai supranta žemėlapius, suranda reikiamą vietą ir orientuojasi erdvėje.

Kaip pavyzdį galime paimti orientavimosi sporto veteranų varžybas, kadangi jų dalyviai ištikimi šiai sporto šakai jau ne vienerius metus. Kovoje dėl 2008 m. Lietuvos orientavimosi sporto veteranų „Olifėjos“ taurės dalyvavo 389 žmonės. Varžėsi 249 vyrai ir 140 moterų. Vyriškosios lyties atstovai buvo suskirstyti į 6 grupes pagal amžiaus kategorijas, o moterys – į 5.

Lietuvos orientavimosi sporto federacijos prezidentas Donatas Kazlauskas: „Šis stereotipas yra gajus, tačiau pačios moterys jį paneigia, kadangi puikiai orientuojasi žemėlapiuose. Remdamasis savo patirtimi, nepatvirtinčiau tokio teiginio. Orientavimasis juk vyksta ne tik žemėlapyje. Ar tu būtum oro uoste, ar parduotuvėje – moterys, man atrodo, čia kaip tik lenkia vyrus.

Lyčių pasiskirstymo statistikos nevedame. Galiu apytiksliai pasakyti, kad moterų orientavimosi sporte dalyvauja daug. O pasiekimais, ko gero, moterys net lenkia vyrus. Beje, palyginti su užsieniu, Lietuvos moterys šioje srityje pranašesnės. Jos neretai lenkia kitatautes pagal orientavimąsi vietovėje.“

Moterims – tik mokyti

4 lentelė. Pedagogų skaičius 2007–2008 mokslo metų pradžioje

Auklėjimas – moteriška profesija. Dažnai manoma, kad moterys – iš prigimties mokytojos, nes mėgsta aiškinti. Be to, gana gajus įsivaizdavimas, kad mokymas – nesunki profesija, nereikalaujanti fizinių jėgų, esą tereikia tik moteriškos kantrybės ir švelnumo.

Ir iš tiesų Statistikos departamento gyventojų surašymo duomenys atskleidžia aiškų moterų dominavimą švietimo sferoje.

Vyrai užkariavę tik vieną pakopą – geriausiai apmokamą bei prestižiškiausiu laikomą universitetinį mokslą (žr. 4 lentelę).

Iš viso Bendrojo lavinimo mokyklos Profesinės mokyklos Kolegijos Universitetai

Pedagogų pasiskirstymas pagal lytį, % Moterys Vyrai 78,2 21,8 87,0 13,0 68,3 31,7 70,4 29,6 48,5 51,5

Lietuvos statistikos departamentas. Dokumento atnaujinimo data – 2008 08 20

Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė: „Tarpukario Lietuvoje mokytojais daugiausia dirbo vyrai. Tarybiniais metais vyrų mokytojų buvo dar pakankamai. Šiuo metu situacija pasikeitusi kardinaliai. Taip yra todėl, kad vyrui tradiciškai priklauso išlaikyti šeimą, o dabartinis mokytojo atlyginimas nesuteikia tokios galimybės.

Atlyginimų skirtumas nėra stereotipas. Tai – faktas.

Kitas svarbus veiksnys yra padėtis mokyklose – tiek psichologine, tiek fizine prasme situacija blogėja. Šiuo metu mokytojai yra kone beteisiai ir bejėgiai prieš mokinių bei tėvų agresiją. Vyrai turi mažiau kantrybės; jų manymu, tai mūšis su vėjo malūnais.

Mokytojo profesijos „moteriškumą“ lemia ir faktas, kad moteris iš prigimties yra motina, jai tarsi įgimtas pedagogės talentas. Gal ne visos moterys yra švelnesnės, tačiau kiekviena, be abejonės, lankstesnė.

Fizinių pastangų pedagogo profesija nereikalauja, tačiau čia reikia daug psichologinės ištvermės. Renkantis šią profesiją negana įgimtų talentų – reikalingos žinios ir įgūdžiai, kaip jas perteikti.“

Vadovu gali tapti tik tas, kuris ryši kaklaraištį „Silpnoji lytis taip įvardijama ne be priežasties“, – tai įsitikinimas, dažnai užkertantis kelią toms, kurios nori siekti karjeros aukštumų. Šio stereotipo gimimą ir įsišaknijimą lėmė keletas veiksnių (žr. 5 lentelę).

Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė: „Darbo rinkoje atsispindi tai, kas vyksta paprastame gyvenime. Šiuo metu gyvename labai patriarchališkoje visuomenėje, kurioje įsivaizduojama, jog natūralu, kai moteriai tenka visa atsakomybė už vaikų ir namų priežiūrą. Nešant dvigubą krūvį, sunku pradėti; dažniausiai startuojama tuo gyvenimo momentu, kuomet gimsta vaikai. Turint 5 lentelė. Gyventojų užimtumo rodikliai 2008 m. II ketv. tokią darbo kultūrą, kuomet viršvalandžiai yra Vyrai tapę ne tik norma, bet ir būdu parodyti lojalumą, Tūkst. % sunku suderinti šeimą ir karjerą. Į komandiruotę Darbdaviai ir savarankiškai dirbantieji 105,5 13,5 važiuoti sudėtinga, nes vyras neprivalo prižiūrėti Samdomi darbuotojai 668,2 85,6 vaikų. Egzistuojančios tradicijos darbinius reikaPadedantys šeimos nariai 7,2 0,9 lus tvarkyti po darbo, „nedarbinėje“ aplinkoje – aludėje ar pirtyje – taip pat sunkiai derinamos su Užimti gyventojai, iš viso 781,0 namų-vaikų režimu. Tokie dalykai moteriai sukelia nemažai kliūčių.

Lietuvos statistikos departamentas. Duomenų atnaujinimo data – 2008 09 05

Moterys Tūkst.

%

50,0

6,7

677,5

91

16,6

2,2

744,1

M IE S TO IQ ∙ l a pkritis | 23

f or u m as

6 lentelė. Gyventojai pagal šeiminę padėtį (15 metų ir vyresni)

Iš viso Niekada negyveno santuokoje Vedę, ištekėjusios Išsituokę (-usios) Našliai (-ės) Nenurodė Mieste Niekada negyveno santuokoje Vedę, ištekėjusios Išsituokę (-usios) Našliai (-ės) Nenurodė Kaime Niekada negyveno santuokoje Vedę, ištekėjusios Išsituokę (-usios) Našliai (-ės) Nenurodė

Iš viso

Vyrai

%

Moterys

%

683 466 1 564 093 254 536 298 787 3 106

361 405 777 728 99 414 40 466 1 695

53 50 39 14 55

322 061 786 365 155 122 258 321 1 411

47 50 61 86 45

465 136 1 059 817 190 450 177 681 2 327

231 651 525 279 67 213 23 131 1 284

50 50 35 13 55

233 485 534 538 123 237 154 550 1 043

50 50 65 87 45

218 330 504 276 64 086 121 106 779

129 754 252 449 32 201 17 335 411

59 50 50 14 52

88 576 251 827 31 885 103 771 368

41 50 50 86 48

Lietuvos statistikos departamentas. Duomenų atnaujinimo data – 2005 11 23

Tarpukario Lietuvoje mokytojais daugiausia dirbo vyrai. Tarybiniais metais vyrų mokytojų buvo dar pakankamai. Dabar situacija pasikeitusi kardinaliai.

Vyrai laikomi patikimesniais darbuotojais, nes jie negali bet kuriuo metu susilaukti vaikų, į juos nežiūrima tarsi į tiksinčias bombas.

Taip atsiranda „stiklinių lubų“ reiškinys – įstatymai lyg ir netrukdo, tačiau visuomenei nepriimtina...

Minėtina, kad moterys ir pačios į vadoves žiūri įtariai. Reikia nepamiršti, jog jos yra aptartosios visuomenės produktas. Jeigu joms įkalta, kad vyras – geresnis vadovas, tai jos labiau ir pasitikės pastaruoju. Vadinasi, moterims reikia būti geležinės valios ir turėti 10 kartų daugiau gabumų nei vyrams, kad pasiektų tą patį rezultatą.

Lietuvos visuomenė dar nesuvokia, jog tokia samprata – bloga. Tuo tarpu postfeministinėje Vakarų visuomenėje pasakymas „vyras vis tiek padarys geriau“ būtų traktuojamas kaip nekorektiškas.

Joms – tik viena galvoje Ir tai... vedybos. Universalus stereotipas apie moteriškąją lytį tvirtina, kad jos nori supančioti vyrus, o santuoka yra medžioklės tikslas. Tačiau ar iš tiesų Lietuvoje daugiau santuokoje gyvenančių moterų? (žr. 6 lentelę) Duomenys nėra visiškai tikslūs, mat reikia nepamiršti „miestietiškos santuokos“ – gyvenimo kartu. Tačiau vedusių žmonių skaičius nepriklauso nuo lyties, o išsiskyrusių moterų – net daugiau nei vyrų.

Rosita Lekavičienė, KTU Psichologijos katedros vedėja: „Neturint objektyvių tyrimų, sunku pasakyti, ar šis stereotipas – tik lietuviškas. Tačiau istoriškai yra nulemta, kad moteris yra arčiau namų.

Pačios moterys sau neretai priskiria motinų vaidmenį: tyrime dalyvavę vyrai moteris apibūdino kaip „gležnas“, o moterys savo lyties atstoves įvardijo kaip „motiniškas, rūpestingas“. Taigi šio stereotipo šaknys gali būti glaudžiai susijusios su lietuvių visuomenėje įsitvirtinusiu moters įvaizdžiu.

24 | M I E S T O IQ ∙ la pkritis

Trūksta vyrų!

Sutikę užsienietį, puolame girtis. Juk Lietuva – puikiausia šalis visoje Europoje. Paprašyti įvardyti geriausias šalies savybes, pirmiausia lenkdami pirštus išpyškiname šventąją vertybių trejybę: gražios merginos, pigus alus ir puikus krepšinis.

Merginų grožiu garsėja ir kitos Rytų Europos šalys. Čia moterys „rūpinasi savimi“, yra neišlepusios, nepasipūtusios ir, pasak užsieniečių, „draugiškos“. Daugelis tai aiškina paprastai – pavyzdžiui, Lietuvoje pastebima, kad jaunų merginų yra daugiau nei vaikinų – jų pilnos gatvės! Todėl jos kovoja dėl dėmesio, norėdamos rasti gyvenimo partnerį. Ar iš tiesų vyrų perteklius lemia mūsų merginų norą jiems įtikti? (Žr. 7 lentelę.)

Iš duomenų matome, kad santuokinio amžiaus moterų ir vyrų santykis Lietuvoje yra daugmaž panašus. Lyčių skirtumas labiausiai išryškėja tik vyresniame amžiuje: 85–89 metų moterų yra trigubai daugiau nei vyrų. Taigi Lietuvoje statistika liudija visai kitą realybę – vyrai, norėdami susirasti partnerę, turėtų stengtis labiau.

7 lentelė Amžius

Visi gyventojai

1000-iui vyrų tenka moterų

Iš viso 15-19 20-24 25-29 30-34 35-39

3 483 972 265 842 234 503 240 007 255 410 271 340

1 139 964 974 1 007 1 027 1 031

Stereotipai padeda sutvarkyti pasaulį, padaryti jį paprastesnį. Kitaip tariant, padeda sisteminti žinias. Dūmų be ugnies nebūna, tačiau neretai stereotipai pernelyg supaprastina, net suvulgarina problemą, taip sutrukdydami ieškoti sprendimo.

Lietuvos statistikos departamentas. Duomenų atnaujinimo data – 2005 07 14

M IE S TO IQ ∙ l a pkritis | 25

miesto žmogus

Chaosas

kuria

tekstas | Ina Žurkuvienė foto | Modestas Ežerskis

Diskutuojant apie miestietiškumą neretai prieinama prie išvados, jog, palyginti su išsivysčiusiais Vakarais, mes dar neturime miestietiškumo tradicijos. Kalbose apie feminizmą lygiai taip pat pasitelkiamas istorinių spragų argumentas ir vėlgi baigiama tuo, kad pas mus feminizmas dar nėra gerai suprantamas, stinga tradicijų ir t. t. Į diskusiją prie apskrito stalo, pakalbėti apie miestietiškumo tradicijas ir moters vietą jose, sukvietėme žinomas miestietes – aktorę Gražiną Balandytę, architektę Audrą Kaušpėdienę ir sociologę Rasą Baločkaitę.

38 | M I E S T O IQ ∙ l a p k r itis

Ar apskritai galime kalbėti apie miestie­ tes mote­ ris, apie mo­ te­ ris ir miestietiškumą kaip to paties turinio aspektus?

Rasa Baloč­ kai­ tė (R. B.): Man miestas žavus tuo, kad jame visą laiką vyrauja įtampa, savotiška dialektika.

Iš vienos pusės – tai kultūra: teatras, muzika, kinas ir pan. Iš kitos – žmonės, kurie yra pasiekę tam tikrą materialinę gerovę ir gali visa tai kurti. Šiuo požiūriu miestas Audra Kaušpėdienė man labai primena prancūzų karaliaus dvarą – yra ir šeimos, ir tradicijos, ir tam tikros dinastijos, žinios čia perduodamos iš kartos į kartą.

Kaip priešprieša toms įsitvirtinusioms šeimoms yra emigrantai. Tai į miestą atvykstantys žmonės, kurie pradeda nuo nulio. Tarp šių dviejų priešingų polių visą laiką tvyro įtampa. Naujai atvykstantys žmonės labai pagyvina visą tą miesto kultūrinį peizažą, įneša kažką nauja, griauna senas tradicijas. O moterys mieste – visiškai skirtingas dalykas. Viena barikadų pusė – būti užaugus miestietiškoje aplinkoje, nuo vaikystės puoselėti visas tas tradicijas, kaip kad ėjimas į teatrą, į operą ir pan. Antra barikadų pusė – ne laikytis kažkokių šaknų, bet tas šaknis nukirsti. Atvažiuoti į miestą ir pradėti kurtis nuo nulio. Tai, manau, yra dvi absoliučiai skirtingos patirtys.

Gražina, Jūs esate kaip tik iš tų, kurie atrado miestą. Sakykite, kaip Jūs įėjote į miestą ir kaip susigyvenote su juo?

Gražina Balandytė (G. B.): Mano tėvynė yra Žemaitija, mažas dvarelis, kuriame gimiau. Aplinkui – žalia žalia žolė ir mėlynas dangus. Atrodė, kad visas pasaulis yra pasakų šalis... Aš manau, jog prisilietimas prie gamtos, ši nostalgija išlieka ir visada norisi grįžti į gamtą. Todėl esu įsitikinusi, kad jei mieste gyvenanti moteris neturi galimybės įsigyti ir tvarkyti bent mažo darželio, tai ji vis tiek važiuoja į gamtą. Ir ta gamta, medžiai, kaip sakiau, suteikia šilumos, stiprybės.

Staiga prisiminiau, K. Bradūnas, rodos, yra pasakęs, kad gyvenimas ir moteris – tai prisirpusi uoga Dievo burnoje. Tad žinote, būtent tas sultingas, nepaprastai „spektrinis“ jutimas viso tave supančio chaoso, kurio kartais stengiesi išvengti, – visa tai kuria norą eiti į grynesnę aplinką. Nors mieste tai sunkiai įmanoma. Kita vertus, miestas

turi labai daug teigiamybių, kaip jau buvo minėta: teatras, koncertai, parodų rūmai, kūrybiški, produktyvūs žmonės. Kartu čia yra daug atradimų, nors pasitaiko ir nusivylimų. Pavyzdžiui, aš dar nebuvau „Akropolyje“, nors sako, kad ten labai gražu.

Daug mieliau einu į mažas parduotuvėles, kuriose, žinau, yra skaniausios bandelės. O šiandien prekybos centrai tapo svarbesni už teatrus, koncertų sales, jiems skiriamos geriausios vietos. Palyginkime, kaip atrodo mūsų parduotuvės ir teat­ rai, kokias galimybes egzistuoti turi pastarieji? Šiuo atžvilgiu manau, jog miestas – tai tarsi nesibaigiantis chaosas. Jis nenustoja manęs stebinti.

Ką Jūs, Audra, manote apie mūsų miestietiškumo tradicijas ir kur yra Jūsų vieta mieste?

Audra Kaušpėdienė (A. K.): Mano prosenelė pabėgo iš Lietuvos į tolimą Ameriką, kad ištekėtų už mylimo žmogaus, paliko tėvus, titulus ir pasirinko pasaulį, kuris gąsdino, bet žadėjo jai laisvę. Čikagoje gimė dvi mano artimiausios moterys, kurios mane vėliau ir augino – senelė ir mama.

Tikriausiai dėl to, kad kažkada mano užsispyrusi prosenelė pasielgė būtent taip, manyje gyvena didelio miesto nostalgija. Nieko keista, kad aš neieškau poilsio gamtoje, miestas manęs apskritai nevargina, kita vertus, galiu pakeisti vieno miesto įspūdžius į kito. Miestas man yra didžiausias stebuklas, įdomiausias muziejus, nepasimetu miesto chaose, man jis patinka ir tinka. Miestų situacija Lietuvoje – išsivaikščiojimas, kėlimasis į pakraščius – mane stulbina labiausiai; greitai miestuose liks senamiesčių griuvėsiai ir tviskantys prekybos centrai... Užuot pagaliau iš tiesų pradėję gyventi miesto gyvenimą, ėmę tankinti miestus, ieškoti tikrosios gyvenimo mieste kokybės, mes grįžtame atgal į sodybas, o kultūra persikelia į dvarus.

Grįžta vienkiemių Lietuva! Matyt, tas prigimtinis M IE S TO IQ ∙ l a pk r itis | 39

miesto žmogus

lai: sulaukę brandos, vaikai atskiriami nuo mamų, paliekami visiškoje vienatvėje, dažnai patiria įvairių skausmingų procedūrų. Tai parodo, kad jie geba iškęsti skausmą, negrįžti pas mamą ir susitvarkyti vieni su pačiais didžiausiais iššūkiais.

Tad man Niujorkas – tarsi kažkokia iniciacijos mašina. Žmonės, šiame mieste praleidę po penkiolika, dvidešimt metų, sako: mes matom, kaip kasmet atvyksta naujos kartos, jos pragyvena čia po ket­ verius, penkerius metus ir išvažiuoja kažkur į vidurio Ameriką, į pietus, į kokius nors mažesnius miestelius, ten nusiperka namą ir gyvena ramų gyvenimą. Tačiau tas buvimas mieste, suvokimas, kad ten išgyvenai, negrįžai, neapsiverkei ir ištvėrei visa tai, ir yra esmė. Kai grįžau į Lietuvą, visi manęs klausė, ar man neliūdna, ar nenorėjau pasilikti. Mano atveju pasilikti nebuvo prasminga, nes visa, ką reikėjo gauti, aš jau gavau, nebūtina visa tai tęsti. Būtent išvažiuodama aš parodžiau, kad subrendau.

Todėl miesto ir moters susidūrimo procesas, kuomet moteris auga, tikrai dramatiškas, kaip ir bet kurie iniciacijos ritualai. Žinoma, Lietuvoje tik­ riausiai negalime apie tai kalbėti, nors taip pat yra daug žmonių (ypač – tarp atvažiuojančių į Vilnių ir mėginančių čia įsitvirtinti), kurie turi tą didžiulę svajonę. Grįžtant prie Niujorko ritualų, reikia pastebėti: jie tikrai žiaurūs, tačiau aš manau, kad nors ir vyrai nuo jų kenčia (ekonomiškai, socialiai ir kitaip), vis dėlto moterys yra labiau pažeidžiamos – seksualiai. Prisimenu, pirmomis savaitėmis man į rankas pakliuvo niuGražina Balandytė jorkietiškas laikraštis, kuriame buvo išspausdinti patarimai vyrams, teigiantys, kad jeigu jūs nokaimas yra visiškai realus. Taigi noras nuolat rite kažko seksualiai neįprasto, tam labai tinka reprodukuoti kaimą (net ir gyvenant mieste), tos imigrantės: jos yra toli nuo namų, neturi šalia kaimo salelės miesto interjeruose, prekybos cent­ artimų žmonių, su kuriais galėtų pasikalbėti, jos ruose – kas tai? Tiesiog materializuoti prisimini- dažniausiai nori čia įsitvirtinti, pasilikti, yra mai, o gal ir svajonės apie kaimą?.. pasiruošusios sumokėti tam tikrą kainą ir, šiaip Viename ar kitame kontekste Jūs visos paminėjote ar taip, jos jau patyrė kultūrinį šoką. Kitaip kūrybinį aspektą. Kokia moteris yra kūrėja? Kaip sakant, įsivaizduokite, kad jei Jūs paprašytumėte žmogaus, žiūrinčio tuo metu televizorių, suplauti ji kuria miestą? lėkštes, jis tikriausiai jų neplautų; bet jei žmoA. K.: Sunku pasakyti, profesija mūsų neskirsto į gui, jau plaunančiam lėkštes, atneštumėte dar vievyrus ir moteris, lemia indiviną, tai jis tikriausiai pasakytų: das. Bet, nors lytis čia tarytum „Na, viena daugiau ar mažiau, komiestas man labai vaidina nedidelį vaidmenį, kardėl gi ne...“ Taigi iniciacijos primena prancūzų tais moteris gali nuveikti dauprocesas ir sudėtingas, ir baigiau nei vyras būtent dėl savo karaliaus dvarą – yra ir sus, ir žiaurus, ir ne visiems geriau išvystyto emocinio intešeimos, ir tradicijos, ir sėkmingas. lekto. Pastaruoju metu architekA. K.: Manyčiau, labai skiriatui itin daug reiškia gebėjimas tam tikros dinastijos. si ambicijos žmogaus, atvykusio komunikuoti. Architekto santykio į Niujorką įsitvirtinti, ir to, su klientu kokybė yra vienas iš motyvų gimti tokiam miestui, kokio mes laukiam, kuris atvyko į Vilnių. Žinoma, Vilnius gali būti arba priežastis padauginti kvadratinius metrus ar pakopa, tačiau Niujorkas – itin svarbus universitetas, užtikrinantis tokį išsilavinimą, kokio nenaikinti tai, ką turime geriausia. suteiks joks kitas. Lietuviškos fobijos, žvilgsnis O kaip Jūs, Rasa, kaip sociologė, kuriate miestą? iš padilbų į visą pasaulį, nepakantumas svetiPavyzdžiui, iki šios dienos Audra nebuvo Jūsų sumiems (stipriausias Europoje – pagal naujausias tikusi, tačiau Jūsų tekstai jai kūrė miestą. apklausas), baisi tolerancijos stoka, – visa tai R. B.: Aš neprisiimčiau sau kažkokių laurų, man at- pirmiausia yra niūraus mūsų kaimietiškumo išdava. rodo, kad didele dalimi mes ne egzistuojame, o esame, Miestas – geriausia tolerancijos, kito ir kitokio ir manyčiau, kad būtent miestas kuria tas moteris, pažinimo, supratimo ir priėmimo mokykla. kurios jame gyvena, ir daro joms didžiulę įtaką. Bent Gražina, Jūs matėte tą ilgesnį miesto virsmo jau taip, kaip aš jį patiriu ar kaip suvokiu. procesą; jei kalbėtume apie Kauną, kaip jis, Jūsų Formuojantis asmenybei, miesto vaidmuo yra labai akimis, kito, kaip keitėsi miesto visuomenė? reikšmingas. Kalbant apie Niujorką, tradicinėse G. B.: Į Kauną aš jaunystėje atvažiavau iš Klaipėbendruomenėse būdavo atliekami iniciacijos rituados. Tuomet galėjai eiti Laisvės alėja po spektak­ 40 | M I E S T O IQ ∙ l a p k r itis

lio vienuoliktą valandą vakaro ir nebijoti, patys spektakliai buvo rodomi vėliau. Šiandien Laisvės alėja – tuščia. O Kauno veidas tuomet buvo senamiestis, kuris dabar griūva. Tada jis buvo gyvas, verdantis, pilnas žmonių – kur jie visi dingo?!

Batų parduotuvių ir vaistinių buvo mažiau, miestas turėjo kavinę „Tulpė“. Aš kažkaip į tą pusę nelabai eidavau, o kartą, vieną gražią dieną vaikščiodama Laisvės alėjoje, pamatau lentelę, kaip antkapį, su užrašu „Kavinė Tulpė“... Dievuliau mano šventas!

Kur eidavo Truikys su savo žmona? Nereikėjo nė į laik­ rodį žiūrėt: lygiai 11 valandą jie abu su beretėm lėtai, iškilmingai, galvas iškėlę eidavo į „Tulpę“ blynelių su varške valgyti. Tą žinojo visas Kaunas. Buvo tokios tradicijos, kažkoks žaismas, elegancija, miesto istorija. Atsimenu, rašytojas Grušas ateidavo į teatrą ir laukdavo, kol pasibaigs repeticija, paskui vesdavosi mus visus į „Tulpę“ gerti kavos ir valgyti pyragaičių. O koks gi dabar rašytojas ateis į teatrą ir lauks, kol aktoriai baigs repeticiją, idant nusivestų juos į kavinę?

A. K.: Bet tai ir yra tie paprasti kasdieniai miestietiški ritualai: eiti į teatrą, vėliau į kavinę, aptarti spektaklį, pasidalinti įspūdžiais – tai tiesiog miestietiško gyvenimo dalis. Atrodo, taip paprasta tą daryti, bet kaip iš tiesų sunku sugrąžinti, kai tai prarasta!..

Gražina, Jūs labai gražiai pasakėte, jog „tada miestas turėjo tradiciją“. Kaip manote, ar šiandieninis Lietuvos miestas turi ką nors, ką galės išsaugoti ateičiai?

G. B.: Aš neturiu teisės spręsti apie tokius dalykus, bet, man atrodo, verslininkai dabar viską kuria ir naikina tas tradicijas: jie superka namus geriausiose vietose, vėliau ten įkuria savo parduotuves. O jos stovi ten, kur anksčiau buvo kino teatrai ir t. t. Sunku atsakyti...

Rasa Baločkaitė

įtaką jaunam žmogui. Ar tai yra gerai, ar blogai, ar tai gali smarkiai paveikti jaunus žmones?

R. B.: Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, visa R. B.: Aš pritariu, jog dabar toks laikmetis, kuomet istorija yra dialektiška – ji pati save sugriauna visus ritualus, tradicijas formuoja ne laisvės ar ir atsinaujina, tad tikriausiai vienas kraštutitautiškumo idėjos, ne religija, ne kultūra, bet kapi- numas veda prie kito kraštutinumo. Aš manau, kad talas. Kapitalas ir nauda. Nauda, efektyvumas – tai, turėtų subręsti kažkoks pasipriešinimas ir prako gero, pagrindiniai dalykai. Ir net jeigu yra kaž- siveržti. kokia miesto kultūra, jaunimo subkultūra formuojasi G. B.: Aš galvoju, kad viskas tam tikru pagrindu, kurį sudaro sukasi ratu. Jūs, Audra, pamikapitalo diktuojami nauji mados miesto ir moters susidūrimo nėjote, kad štai žmonės statostandartai, pavyzdžiui, muzikos si namus už miestų, bet ateis procesas – tikrai klausymasis per mobilųjį telelaikas, kai jų vaikai vėl grįš dramatiškas, kaip ir bet foną, aplinkos fotografavimas ir atgal į miestą. Juk jaunimo yra kartu savo statuso pabrėžimas. kurie iniciacijos ritualai. įvairaus, būna be galo įdomių ir A. K.: Nereikia pamiršti, kad talentingų žmonių. Jie renkasi: gyvename nepatraukliausiu „žavieni stebi, kaip vystosi verslas, kiti žiūri, liojo“ kapitalizmo laikotarpiu, neverta viltis, kad kaip tobulėja Lietuvos architektai. Tad ateitis esame vieninteliai ir unikalūs, o dabarties dės- lieka neaiški, tačiau teikianti vilties. ningumai mus aplenks. Pasaulis išmoko tas pamokas A. K.: Kaip Rasa minėjo, žmogus į Niujorką atvaprieš daugelį metų. Netgi ir ekonominės recesijos žiuoja su misija, bent jau tikėdamasis save tinjau turi savo istoriją, nekalbant apie kapitalizmo kamiausiai išreikšti, o čia, deja, dažnai mieste pirminio kaupimo dešimtmečius, kurie išties yra laatsiduriama tik su misija išlikti... Tad padėtis bai banalūs. Šiuo laikotarpiu itin sudėtinga tiems, yra visai kita: miestus pildo ne tie, kurie nori kurių lūkesčiai viršija pelno eilutės duomenis sąsidentifikuotis mieste, kurie iš miesto laukia, bet kaitoje – juk tai tik skaičiai, jei jie nevirsta sykiu ir turi miestui ką duoti; mieste atsiduria gerais darbais... tie, kurie nebepragyvena iš savo žemės.

Ankstyvojo kapitalizmo visuomenė veikia jauną R. B.: Tokiu atveju tas miestas pasidaro tokia žmogų. Veikia jį taip, kad supranti gyvenimą mies­ prievartinė, žmogų traumuojanti mašina. te kaip kovą. Nesvarbu – esi vyras ar moteris, tačiau turi būti be galo aktyvus ar net šiek tiek A. K.: Gal kaip tik todėl tiek daug kaimiškos nosgrobuoniškas... Iš tiesų didieji verslininkai yra talgijos mieste?.. labiausiai girdimi ir, ko gero, jie daro didžiausią

Ačiū už diskusiją!

M IE S TO IQ ∙ l a pk r itis | 41

m i es t o t e ks t ai

Kaip su tomis moterimis, apie kurias užsiminė Dievas savo įsakymuose, perduotuose Mozei?

Tema – moterys. Apie jas su redaktore prakalbome pakeliui į Vilnių. Akyse, kaip kazino aparatuose, bemat „prasisuko“ įvairūs paveiksliukai: žvakės, „Coca-Cola Light“ buteliukas, biologijos mokytoja, vonia, „VW Beetle“ automobilis, smilkalai, dar kažkas... „Ką čia rašyt, viskas gi aišku...“, – arogantiškai šyptelėjau užėmęs seno vilko pozą. Po to vis dėlto išlemenau: „... kad niekas neaišku“. Mat pokalbyje dalyvavo ir Inos draugė, o tai jau lėmė moterų persvarą ir iš aštrių jų žvilgsnių supratau, kad juokelis nepavyko.

visuomenėje to daryti nesinorėtų. Be to, ėmus plėtoti tokias temas dažniausiai gimsta (anti)feministininės diskusijos. Ir turėtų! Šiaip apie moteris, žinome, daug kas rašė. Ir tie, kurie turėjo „didesnius kiaušinius“. Matyt, čia tinka sena taisyklė – gerai arba nieko. Galų gale moterų, kaip ir visko pasaulyje, būna labai įvairių.

Pirmiausia klaidingai pamaniau, jog norima gretinti ar priešpriešinti sąvokas IQ ir „moterys“, tačiau gyvenant modernioje

Būna ir tokių, kaip pigiai sumaketuotas koncerto plakatas – įkyriai blizgus, tiesmukiškai ir pigiai atviras. Šios dažnai yra linkusios

12 2 | M I E S T O IQ ∙ l a pk ritis

Juk būna moterų kaip rugių laukai – tokie paprasti, bet kartu esminiai ir neišvengiamai reikalingi.

Vyčio Snarksio iliustr.

tekstas | Rokis Žukauskis

parsiduoti. Ne, baikit, nebūtinai už „grynus“! Tinka ir TV šou pasiūlymai, idiotiškos reklaminės akcijos.

iškęsti tarnyboje dėl jūsų – tylomis jį pamaitinkite ir tik po to, kai jis perskaitys laikraštį, galite pabandyti su juo pasikalbėti.“

Būna moterų kaip Margaret Thatcher ar kelios mūsų ministrės.

Ir dar iš ten pat, iš skyriaus „Patarimai vyrams“:

Būna kaip ūmėdės – nuoširdžios, išbalusios ir tokios trapios.

„Po intymaus akto su žmona, jūs turite jai leisti nueiti į vonią, sekti iš paskos nebūtina. Leiskite jai pabūti vienai. Gali būti, ji norės paverkti...“

Būna moterų kaip „Jaguar“ automobiliai – tvirtai sudėtos, stambių kaulų bei šlaunų. Gana kaprizingos, tačiau techniškai ir visaip kitaip prižiūrimos yra patikimos.

Būna kaip plastilinas – kabina, lipina, prilimpa, vynioja. Galima minkyti, minkyti, ilgai negalvoti. Kažką nulipdyti, kažką išvolioti.

Būna kaip rojaus drugeliai – lengvos, šmaikščios, spalvingos (tačiau labai skirtingos nuo tų įkyriai blizgių moterų). Čia daugelis vyrų daro klaidą bandydami tokias plaštakes pagauti savo lipniais tinkleliais.

Jos tarsi šešėlis. Kai vejiesi jas – bėga, o kai bėgi nuo jų – seka paskui.

Būna moterų karalienių – aristokratiškų, valdingų ne tik rūmuose, bet ir kooperatinuose butuose. Apie 50% iš jų moka skaniai ruošti valgį, kitos – ne. Pirmu atveju kažkam labiau pasisekė.

Būna moterų, šaltų kaip žuvys. Tada vyrui tenka išlikti kantriam lyg žvejui.

Ne veltui, ilgai vardijęs įvairius moterų tipus, baigdamas akcentavau tą vienintelę – mylimąją ar žmoną. Kalbant apie moteris privalu nepamiršti „žmonos“. Ir atvirkščiai. Galima pasakoti anekdotus apie moteris, vyrų kompanijoje šmaikščiai aptarinėti jas, tačiau šeimoje jūs esate vienas kito gyvenimas. Gyvenimo akcininkai bei draugai. Nesinori jo „sušikti“. Jei žmona suirzus – praeis, jei chroniškai nepraeina – matyt, esi žioplys, rinkaisi pagal kvailus kriterijus. (Ką tada daryti – nežinau, nes pats vedžiau ne taip seniai). Pagaliau, jei visai „nesiklijuoja“ santykiai ir labai prireikė į pasimatymą su paauglėmis – gal verta nueiti. Po to pareiti.

Geriau? Nežinau. Negeisti svetimos moters liepia ir devintas iš Dievo įsakymų, kuriuos Mozė gavo iškaltus akmenyje. Todėl bent įsitikink, ar ji ne svetima, t. y. ne kažkieno žmona. Turėtų sąžinė aprimti. Manau, įsakymu ne tiek akcentuojama moralė, kiek šeimos sakramentas.

Taigi gal laikykime šią demagogiją išvadomis. Kas žino, ką rašysiu po dešimties metų ir būdamas blogesnės nuotaikos? Pažiūrėsim...

Dažniausiai yra lengviau išvesti jas iš kantrybės nei iš batų parduotuvės.

O būna tokia moteris, kurią įsimyli!.. Praėjus keliems bendro gyvenimo metams (o gal kelioms dešimtims) kartais pasakai, kad ją vis dar myli... Jei „nuskilo“ gyvenimas, ji atsako tuo pačiu. O jei dar abu turite kur šiltai gyventi ir bent viena koja yra sveika (kad galėtumėte susikibę pasivaikščioti), tai ko daugiau bereikia.

Tokiu atveju bet kokie pamąstymai apie moteris ir intelekto koeficientą yra ne tik beprasmiški, bet, tikriausiai, užtraukia ir moralinę atsakomybę. Nebent norėtumėte prisiminti gūdžius pokario metus ir pasigilinti į „moters vadovėlį“, išleistą buvusioje Tarybų Sąjungoje, kuris pateikia niūrų požiūrį į dailiąją lytį. Čia galite aptikti tokių patarimų moterims: „Jūs turite prisiminti, kad kad reikia ruoštis vyro grįžimui iš tarnybos. Paruoškite vaikus, nuprauskite juos, perrenkite švariais drabužiais. Jie turi išsirikiuoti ir pasisveikinti su tėvu, kai šis įžengs pro duris. Pati irgi užsiriškite švarią prijuostę ir pasistenkite pasipuošti, pvz., įsiriškite į plaukus kaspiną. Nesistenkite vyro kalbinti, prisiminkite, kaip smarkiai jis pavargo ir ką jam tenka kasdien M IE S TO IQ ∙ l a p k ritis | 123