Miesto IQ - 12 by Miesto IQ

2009 | kovas (12)

modernaus pasaulio invazijos

Marijonas: miesto vartotojo požiūris

5.95 Lt

ISSN 1822-9271

žaidžiame

miestus

KINO, TEATRO, GALERIJŲ, RENGINIŲ ANONSAI |R APŽVALGOS

Nr. 03 (12) MIESTO IQ ISSN 1822-9271

Kas yra miestietiškumas? „Kas tu esi?“ – jei Jūsų taip paklausčiau, ką atsakytumėte? Sunku nebūtų, prisistatytumėte įvairiai: pagal profesiją, lytį, tautybę. Tačiau retas pasakytumėte: „Esu miesto žmogus.“ Tokių pirmųjų prisistatymo žodžių neištarčiau ir aš... Ne dėl to, kad vis dar su nostalgija prisimenu pasivaikščiojimus po balas basomis, dalgio žvangėjimą pievoje, iš krosnies ištrauktos duonos kvapą ar kaip dar šiltą ją vilgydavau į cukrų ir godžiai kramsnodavau. Kaip gi galėčiau, pagalvotų ne vienas, jei pasitaikius palankiai progai, miesto šurmulį ir chaosą kartais mielai keisčiau į kaimo idilę. O iš tiesų neatsisakau nieko: nei miesto, nei kaimo, nei pasirinkimo laisvės, nei ramybės. Kita vertus, ar tai įmanoma mūsų šalyje, kurioje atstumai tarp gyvenamų vietovių ne šimtais mylių skaičiuojami? Niujorke – taip; jo priemiesčius gali tyrinėti visą gyvenimą. O kaip atspėti, kur baigiasi miestas, kur yra jo riba Lietuvoje? Kartais periferijoje susiduri su tokiomis miesto kultūros apraiškomis, kokių pasigendi didmiestyje: ten žmonės buriasi į klubus, diskutuoja, įgyvendina bendras idėjas, kuriančias jų gyvenamą, juos supančią aplinką, noriai lankosi renginiuose, parodose ar spektakliuose, – jie smalsūs. Noriu pasakyti, kad ne tik miesto ar gyvenvietės dydis lemia gyvensenos įpročius. Laisvos valios žmogus – tai miesto grynuolis. Jis – didelės bendruomenės dalis. Atskirai ar kartu su ja jis kuria visumą, ir net nebūtinai tiesioginiais darbais: jo kasdieniai ritualai (pavyzdžiui, rytinis kavos puodelis kavinėje pakeliui į darbą ar apsilankymas viešoje diskusijoje) taip pat gali tapti neatsiejama miesto gyvenimo dalimi. Dažnai šią gražią kasdienybę vainikuoja ir rezultatas – kad ir meninė intervencija matomoje vietoje, tiesiog vienoje iš miesto gatvių. Ir kuo daugiau žmonių jaučia tą laisvės pojūtį, nevaržomą abejonių, pagiežos ir apatijos, tuo miestas miestietiškesnis. Jis – atsparesnis. Įvairesnis. Todėl jame nėra vienodų veidų – tų pačių, unifikuotų gyvenimo būdo modelių, kurie pastaruoju metu vis labiau skverbiasi įvairiais žiniasklaidos kanalais, pernešėjų. Miestas gyvas idėjomis ir laisvais žmonėmis, kurie jas įgyvendina. Neabejokite savo idėjomis,

Ina

Miesto kultūros žurnalas MIESTO IQ www.miestoiq.lt info@miestoiq.lt Vyriausioji redaktorė INA ŽURKUVIENĖ ina@miestoiq.lt Vykdantysis redaktorius DAINIUS GENYS dainius@miestoiq.lt Redaktorė KRISTINA KAVALIAUSKAITĖ kristina@miestoiq.lt Redaktorės pavaduotojas Arūnas Liuiza arunas@miestoiq.lt

Viršelis: Fotografas Modestas Ežerskis Stilius Aistės Jasaitytės Iliustracija Kristinos Kavaliauskaitės

Vykdančiojo redaktoriaus pavaduotojas Gytis Valatka gytis@miestoiq.lt Korespondentai: AGNĖ TAURINSKAITĖ INDRĖ LEONAVIČIŪTĖ Dalia Rauktytė Fotografai: EGLĖ NAVICKAITĖ Mindaugas Kaminskas Piešiniai: Vytis Snarskis Lina KALNIETYTĖ Ieva Vaivaraitė Vyriausioji dizainerė KORNELIJA BUOŽYTĖ-JERAŠŪNIENĖ kornelija@expressmedia.lt Techninė dizainerė Skaistė Ašmenavičiūtė skaiste@expressmedia.lt Kalbos redaktorė Aistė Tamošaitytė aiste@expressmedia.lt Žurnalą rengė: Rytis Zemkauskas, Vaidas Jauniškis, Andrius Užkalnis, Gintaras Grajauskas, Rasa Baločkaitė, Giedrė Milerytė, Arūnas Antanaitis, Alpinija, Karolis Vyšniauskas, Rokas Žukauskas, Gediminas Kukta, Ilona Jurkonytė, Viktorija Kalaimaitė, Vaiva Grainytė, Eugenija Valienė, Kęstutis Navakas, Simona Žemaitytė, Viktorija Krušinskaitė, Dovilė Zelčiūtė, Sandra Kliukaitė, Tomas Kavaliauskas, Jūratė Juškaitė Žurnalą konsultuoja: Egidijus Aleksandravičius, Vytas Baltus, Vitalis Čepkauskas, Jolanta Donskienė, Leonidas Donskis, Mykolas Drunga, Šarūnas Karalius, Tomas Kavaliauskas, Andrius Mamontovas, Kęstutis Navakas, Ina Pukelytė, Jūratė Tutlytė, Rytis Zemkauskas, Vaidas Jauniškis, Robertas Dargis Marketingo ir pardavimo skyriaus direktorė INGRIDA KULIEŠIENĖ ingrida@expressmedia.lt Reklamos projektų vadovė Daiva šilinskaitė daiva@miestoiq.lt Reklamos projektų vadovė IEVA PAULAUSKAITĖ ieva@expressmada.lt LEIDINYJE PANAUDOTOS AGENTŪRŲ Scanpix, Stockxpert nuotraukos

Modesto Ežerskio nuotr.

MIESTO IQ partneriai: LIGHT.LT LEIDĖJAS: UAB „EXPRESS MEDIA“ Redakcijos adresas Kaune: Savanorių pr. 363A, LT-49425, tel. +370 37 719282, faks. +370 37719635 Vilniuje: A. Tumėno g. 4, tel. +370 5 2031042 Spausdino: UAB „SPAUDOS KONTŪRAI“ Kitas numeris išeis 2009 04 10

2 | M I E S T O IQ ∙ kovas

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

38 psl.

28 psl.

TURINYS Redaktorės žodis Forumas

Žaidžiame miestus | Rytis Zemkauskas Vaikščiojimo malonumas | Vaidas Jauniškis Miestas: pasirinkimo laisvė ir civilizacijos viršūnė | Andrius Užkalnis Urbanistica rusticana | Gintaras Grajauskas Kaip tapti tikrai suaugusiam: iniciacijos ritualai | Rasa Baločkaitė Miestas tarp upių. Kitoks Kauno veidas | Giedrė Milerytė

32 psl.

Miesto žmogus

4 | M I E S T O IQ ∙ kovas

| 6–31

|6 | 10 | 16 | 20 | 24 | 28 | 32–37

Į miestą žiūriu kaip vartotojas. Interviu su Marijonu Mikutavičiumi | Arūnas Antanaitis

| 32

Garsas

| 38–51

Populiarūs, nes kitokie (XII): Bostono roko scena | Arūnas Antanaitis „Kaunas Jazz 2009“ | Dalia Rauktytė Klubinėtojo dienoraštis. LTJ Bukem: natūraliai „šlapia“ naktis | Alpinija Mėnesio grupės | Karolis Vyšniauskas, Arūnas Antanaitis Įvykę ir būsimi koncertai Rekomenduojama muzika | Rokis Žukauskis

| 38 | 43 | 44 | 47 | 48 | 51

Kinas

| 52–65

Gyvenimas pagal prancūzus... („Žiemos ekranams“ pasibaigus) | Gediminas Kukta Kinas – tai priemonė! Įspūdžiai iš 59-ojo Berlyno kino festivalio | Ilona Jurkonytė Moteriško kino beieškant | Viktorija Kalaimaitė „Romuvos“ kino teatro ateitį aptariant. Kokios „Romuvos“ mes norime?! | Tadas von Kaunas Žinutės iš kino pasaulio

| 52 | 56 | 60

Teatras

66 psl.

„Svynis Todas“: atvežtinis, tačiau itin kokybiškas faršas | Vaiva Grainytė Žinutės

| 62 | 65 | 66–71

| 66 | 70

78 psl. 92 psl.

Knyga

| 72–77

Deguonis ir kitas, knygų išskiriamas, deguonis. Moralas kraštutinumų tema | Vaiva Grainytė Patologiškas žvilgsnis į „Papashos testamentą“ | Eugenija Valienė Rekomenduojamos knygos Knygų apžvalga | Kęstutis Navakas

| 72 | 74 | 76 | 77

Menas | 2D

| 78–91

Kas gyvena galerijose? | Simona Žemaitytė Vienybės simbolio kūrėjas – Tadas Gutauskas | Viktorija Krušinskaitė Vytautas Pletkus: „Teritorijų“ ilgesys | Dovilė Zelčiūtė Galerija

98 psl.

| 78 | 82 | 86 | 91

Architektūra | 3D

| 92–97

Amerikietiškos miesto legendos: dangoraižiai | Sandra Kliukaitė Žinutės

| 92 | 97

Verslo kultūra

| 98–103

Logotipas verslo pasaulyje | Tomas Kavaliauskas Kas vertingiau: produktas ar prekės ženklas? | Arūnas Liuiza

| 98 | 100

Miestų plėtra

| 104–108

„Nekilnojamojo turto rinkoje optimizmo nedaug“. Interviu su Remigijumi Pleteru ir Valdemaru Ivaško | Jūratė Juškaitė

| 104

Anonsai

| 109–112

Teatrų, kino, klubų, galerijų anonsai

| 109

104 psl. M IE S T O I Q ∙ kovas | 5

f or u m as

Vaikščiojimo

tekstas | Vaidas Jauniškis

Pirmą kartą pavydas gyvenantiems dideliame mieste gimė perskaičius paauglio biblijos „Rugiuose prie bedugnės“ sakinį, kaip Houldenas Kolfildas nudrožė 41 kvartalą pėsčiomis iki viešbučio – suvokiau, kad Vilniuje to padaryti niekaip nebus įmanoma. Nors miestas plėtėsi, kaip ir jo ambicijos, iš esmės jis liko toks pat kaip paauglystėje. Kirsti jį skersai ilgiausiu maršrutu, nuo Aušros vartų iki Žvėryno, užtruktų kokį pusvalandį. Viskas, po to miestas baigdavosi (ir baigiasi) – negi verta pasivaikščiojimų erdve vadinsi stoties zoną, už Žvėryno nusidriekusius beveidžius rajonus ar naująjį manheteniš ką Konstitucijos prospektą? Nauji rajonai lyg ir turėjo pratęsti miestą, bet mokyklos metais persikrausčius į Lazdynus, pažymėtus Lenino ordinu (kažkoks susipratėlis akmenį su šia žyme kuriam laikui pakoregavo, nudauždamas vieną raidę ir paskelbdamas „Lenono“), atsirado iki šiol ten tebevartojama frazė: „Važiuojam į miestą.“ Miestas buvo toliau, jis tapo kažkokia savaitgaline ar vakarine siekiamybe, o tu pats jauteisi mieste, bet ir pakraštyje, nepriklausantis centro ar juo labiau senamiesčio gyventojams. Iki šiol juos galima atskirti, bet dažniausiai tada, kai miestas išgrynėja, apsivalo. Rytais, kai turistai dar nespėję atsibusti ar atvykti ir kai dingsta vakaro kurtinančią muziką ir piniginės statusą prezentuojantys vaikinai automobiliuose ir merginos ant šaligatvių šalia kavinių – penktadienio vakarą čia vyksta medžioklė, mutavusi iš 10 | M I E S T O IQ ∙ kovas

XVIII a. pasivaikščiojimų po parkus ar iš Lotynų Amerikos jaunimo, sukančio ratus savo automobiliais po plazas ir corso, vakaronių, – tada Vokiečių gatvėje susitinka Šeškinė ir Pašilaičiai. Neskubriai besikeliantis miestas pateikia įvairių personažų, kurie sugeba pasilinksėti vieni kitiems, per langą pašaukti kitą gatvėje, atsiranda daugiau senobiškų džinsų, megztinių ir žilesnių plaukų. Tada tu, jau daugiau nei 20 metų besitrinantis po šias vietas, taip pat susitinki su jais, jie jau randa laiko ir garbės tau linktelėti. Kartais linkteli ir tie, su kuriais užsimezgė vien žvilgsniais išreiškiama „autobusinė pažintis“, nes 10 metų važinėjai tuo pačiu 21 autobuso maršrutu į paskaitas, į darbą ir prieš įlipdamas galėjai iš bet ko lažintis, kas kurioje vietoje sėdės ir kuri, neužimta, lauks tavęs. Jų vardų taip ir nesužinojai, nebent atsitiktinai suvedė profesiniai interesai. Bet neakivaizdžiai akivaizdi „miesto pažintis“ ilgainiui leidžia peržengti tylos etiketą ir pradėti sveikintis. Senamiesčio rytais išgrynėja tipai, imami lengviau klasifikuoti tipažai, ir nors gatvėse pasirodo naujų veidų, kai kuriuose jų atpažįsti miesto žmones, ir tampa nebesvarbu, kurio miesto. Elgsena eina drauge su eisena, žvilgsnio pabrėžtinas nesuinteresuotumas leidžia atskirti juos ir nuo turistų, ir nuo pasimetusiųjų. Jie neskuba, jie visada savo vietoje. Juos ilgainiui imi matyti ir kitose šalyse. Savojo ir kitų miestų tyrinėtojus, senbuvius net naujame mieste, mūrų skaitytojus. Tuomet, dar būdamas šešiolikos, negirdėjau žodžio flâneur, o Charlesas Baudelaire’as neoficialiai – o gal ir oficialiai? – buvo uždraustas. Žvilgsnis į miestą kinta su paties miesto vaizdu, jo išsidėstymu kraštovaizdyje: anksčiau vienišas klajūnas galėjo išeiti už aiškių jo ribų, kirsti griovį ar sienas ir nuo atokiau, aukščiau stovinčios kalvelės apžvelgti miesto gatves, o gal ir nupiešti visą jo planą.

Ievos Vaivaraitės iliustr., Scanpix archyvo nuotr.

m a l o

n u m a s

Ar klajūnas įmanomas XXI amžiuje, kai turizmas tapo mada, manija, investicijomis, viena pelningiausių industrijų? Kai skaitmenkė nuspaudžiama anksčiau, nei spėji pamatyti vaizdą, ir jie kasdien gigabaitais plūsta į vis naujus „albumus-visiems-kam-dar-nepasigyriau“?

f or u m as

Šiandien miestas jungiasi su gyvenvietėmis, paverčia jas priemiesčiais, ribos ima tirpti, ir klajūnas net po 41 kvartalo tebelieka miesto centre. Kadaise abatas de Grijė XVIII a. pradžioje rinko namą savo mylimajai Manonai Lesko, kaip pats rašė, „Paryžiaus apylinkėse“. Išsirinko Chaillot (Šajo), o dabar ten už kelių žingsnių stovi Eifelio bokštas. Londono Covent Gardene buvo pardavinėjamos daržovės, o Notting Hillas nuo Strando ir „Savoy“ viešbučio buvo nepasiekiami tolimi vakarai net pižonui Oscarui Wilde’ui (ir kuriam galui jų tada reikėjo siekti?). Ir nebe klajūno jėgoms per dieną pasiekti miesto kraštą, jis visada būna jame ir vietoje vaizdo nuo kalvelės stebi parduotuvės vitriną, namo portiką ar pasažo arką, mėgindamas, nelyg japonų budistas, iš rasos lašo suvokti visatą. Jis žvelgia į miestą iš vidaus, studijuoja jį, atranda, yra romantiškai pakrikštijamas flâneur – bastūnu, vaikštūnu.

tyriau tiek daug, nebuvau tiek – jei galima pasakyti – savimi pačiu, kaip tik kelionėse, kurias patyriau vienas ir pėsčiomis.“ Literatūrinė mąstymo ir vaikščiojimų kombinacija, išsiveržianti sąmonės srautu, tarsi atkartojančiu žingsnių ritmą ir mąstymo posūkius, jau po 150 metų bus aiškiausiai išreikšta „Ulise“ ir „Ponioje Delovėj“ pateikiant gausius personažų minčių raizginius per jų vienos dienos odisėjas, kurias šiandien kartoja Jameso Joyce’o bei Virginios Woolf gerbėjai ir minios jų neskaičiusių turistų. Kultūrinė piligrimystė, nors ir tapusi turizmo dalimi, priklauso nuo turisto imlumo ir retkarčiais išlaiko pirmųjų piligrimysčių esmę: fiziškai keliauti į dvasinį tikslą. Detalus mokymas, kaip žengti žingsnį, „Trijuose dzeno stulpuose“, viso gyvenimo kelias iki Mekos akmens musulmonų kraštuose, ėjimai net klūpomis ar kas žingsnis išsitiesiant visu kūnu, taip siekiant palaiminimo šventose vietose, – Lurde ar Santjago de Komposteloje.

Nuo pat pradžių jo būta filosofo pagal mokyklos architektūrą ir kasdienos įpročius: kuomet Atėnai pastatė Aristoteliui mokyklą, jos dengta kolonada vedė į Apolono šventyklą, peripatos Tiesos ieškojimas ir savosios teigimas taip pat būna fizinis: ėji(gr. takas). Peripatetikas būtų „tas, kuris vaikščioja nuolatos ir mas tampa ir savos egzistencijos aukščiausia išraiška, ir savų idėjų garsinimu einant ir kviečiant jungtis daug“, – pats vardas jungia vaikščiojimą su mąstymu. Ši simbiozė atsikartos įvairių Kartais linkteli ir tie, su kitus. Iš tokių „atvirkštinių“ piligrimysčių (kiti jungiasi prie mūsų) išsiskiria politivietovių ir vardų tandemuose: Philoso kuriais užsimezgė vien nės – Mahatmos Gandhi taikos žygis per phenweg Heidelberge ir Hegelis, Filosofų žvilgsniais išreiškiama Indiją, „Žygis už teisybę“ JAV Martino Lutkrantinė Karaliaučiuje, kurią kasdien įveik„autobusinė pažintis“, herio Kingo žūties metinių proga. Bet pilidavo Kantas, Filosofo kelias Kopenhagoje ir Kierkegaardas. „Poilsiui aš imuosi trijų nes 10 metų važinėjai tuo grimystė – tai jau darbas ir savojo statuso dalykų – ir kaip nuostabiai jie atgaivina! – pačiu maršrutu. bei biografijos atsisakymas: čia kilmingieji susitinka su bedaliais vardan savos tiesos sušunka Nietzsche, – Schopenhauerio, ar savų šventųjų (tam reikėtų priskirti ir Los Schumanno ir vienišų pasivaikščiojimų.“ Bertrand’as Russellas prisimena savo draugą Ludwigą Wittgens- Andželo žvaigždžių taką). teiną, pirmyn atgal kaip tigrą narve besiblaškantį po jo kambarį Rebecca Solnit, nagrinėdama kelionių pėsčiomis, vaikščiojimo valandų valandas. apraiškas įvairiomis epochomis, pačią knygą paverčia kelione. Savo nuostabioje knygoje „Wanderlust. Vaikščiojimo istorija“ („Ver- Imama artėti nuo kraštovaizdžio prie miesto ir nuo kelionės kaip so“, Londonas, 2001) Rebecca Solnit kaip vieną svarbiausių filoso- kito (peizažo, šalies) pažinimo į kelionę kaip mintijimą, kelionę į fų vaikščiotojų išskiria Jeaną Jacques’ą Rousseau. 1749 m. vasarą save – iki sau pakankamo buvimo kelyje. iš Paryžiaus šešias mylias traukdamas lankyti įmesto į Vensano kalėjimą Diderot, jis žavėdavosi kaimo vaizdais. Kaip tik tuomet, nusi- Viduramžiai ir kertantys bet kokias sienas, realias ar bendruomepirkęs „Mercure de France“, aptiko Dižono akademijos skelbiamą nių sluoksnių, žmonės. Jų mažai, bet tai atitinkamos profesijos, rašinių apie menų ir mokslų įtaką moralei konkursą. „Tą akimirką dažniausiai susijusios su protine ir kūrybine veikla: gydytojai, muaš išvydau kitą visatą ir tapau kitu žmogumi“, – rašo J. J. Rousseau zikantai, aktoriai. Jų profesijos buvo tikriausios vizos kirsti ribas. savo „Išpažintyje“. Bet gal šio filosofo pradžia buvo gerokai anksčiau, kaip tik prie miesto sienų, kai po įprastinio sekmadienio pa- Vienišas klajūnas kelyje ilgą laiką buvo nesuprantamas ir tiek jis sivaikščiojimo po Ženevos apylinkes jis pavėlavo ir miesto vartai kėlė pavojų, tiek pavojinga buvo jam pačiam. Net 1782 m. Vobuvo uždaryti. Penkiolikmetis impulsyviai apsisuko ir čia pat paliko kietijos ministras Carlas Moritzas savo kelionės po Angliją dienoviską – gimtinę, mokslą, religiją, ir patraukė pėsčiomis iš Šveicari- raštyje rašė, kad į jį smuklių šeimininkai žiūrėjo nepatikliau nei į jos. Vėliau tuo pačiu būdu, kojomis, buvo įveikta Prancūzija, Italija. atvykstančiuosius karietomis: tai dar nebuvo priimtina. Klajūnas „Niekada aš nemąsčiau taip daug, negyvenau taip ryškiai, nepa- buvo pavojingas laukinis ar paklydėlis, bet veikiau pirmas.

12 | M I E S T O IQ ∙ kovas

Rebecca Solnit kaip vieną svarbiausių filosofų vaikščiotojų išskiria J. J. Rousseau.

Bene tinkamiausias snobo ir flâneur mišinys viename yra Oscaras Wilde’as.

„Poilsiui aš imuosi trijų dalykų – ir kaip nuostabiai jie atgaivina! – sušunka Nietzsche, – Schopenhauerio, Schumanno ir vienišų pasivaikščiojimų.“

1770 m. gimė ne tik Williamas Wordsworthas, pavertęs vaikščiojimą kalnus tapo tolygus kelionei į save, ir tai jau buvo nebe išvyka, iškyla, savo gyvenimo centru ir menu ir, jei tikėsime Thomasu de Quincey, o kultūros aktas. per gyvenimą nuėjęs 175–180 000 angliškų mylių (!). Šis dešimtmetis gali būti datuojamas ir kaip turizmo pradžia: nusikaltimų keliuose XIX a. miestui taip pat reikėjo saugumo, ir jei atsivėrė kilmingųjų parėmė mažėti, atsirado pigesnių kelionių, pagaliau pasirodė ir kelionių kai, tai visiškai nereiškė, kad savo užkaborius pravers skurdžiųjų rajogidų. O pats leikistas Williamas ir jo sesuo Dorothy, 1794 m. išėję ke- nai. Paryžiui teko G. E. Haussmanas, didžiąją bulvarų pertvarką įvykdęs tam, kad, pasak Walterio turioms dienoms į Šiaurės Anglijos Peninų kalnus, vėliau įveikę Ežerų kraštą, Ir nebe klajūno jėgoms per dieną Benjamino, nebūtų įmanoma statyti barikadų ir kuo trumpesjau buvo ne tokie vieniši (vieniša buvo pasiekti miesto kraštą, jis visada nis būtų kelias nuo kareivinių iki tik Dorothy: moterys klajūnės, ko gero, būna jame ir stebi parduotuvės darbininkų kvartalų, o Londoišliko tokie pat paskiri egzemplioriai net ir mieste, net ir iki šių dienų – papročių, vitriną, namo portiką ar pasažo arką, nui dar reikėjo gintis Charleso įstatymų ir policijos jos dažniausiai mėgindamas, nelyg japonų budistas, Dickenso proza, o vėliau – ir būdavo traktuojamos kaip „gatvės iš rasos lašo suvokti visatą. Nuo Conan Doyle’io Šerloku Holmsu. Bet pasažai minių nesumoterys“). Su XIX a. pradžia į Europos pat pradžių jo būta filosofo pagal stabdė, tik ilgesnis laikas papeizažą pasipylė aibės ekscentriškų kasdienos įpročius. rodė, kad minios išėjo į gatves intelektualų, norinčių pažinti savo ir ne Paryžiaus komunos įtvirtinti, kitus kraštus, keliauti ne į miestus, o į peizažus, kilti į kalnus. Atėjo naujos mados, skoniai, ėmęsi demokra- o apsipirkti naujose audinių ir madų krautuvėse. Paskui madas iš partizuoti daugelį neliestų regionų. Net buvę uždari pilių, miestų parkai kų į bulvarus atėjo ir geriausias jų arbitras – dendis ir snobas. O prieš (ribota pasivaikščiojimų, dažnai ir teatrališkų, manieringų pašneke- minią išėjo Baudelaire’as ir jo flâneur. sių erdvė) nugriovė sienas, atvėrė vartus ir iškasė labirintų (vaikščiojimas kaip mįslė) gyvatvores, susiliedami su už jų plytinčiu peizažu Tai taip prancūziška – domėtis šia diena! Žavintis visuomeniniu ar miesto erdve. Kelionė tapo pasivaikščiojimu, tikslas – nebe kitas gyvenimu ir jį teorizuojant buvo nukaltas žodis flâneur. Šis žodis miestas, o pats aplink plytintis kraštovaizdis. Greitėjant gyvenimui, galbūt reiškia „vaikščioti“, „klajoti“, bet kiti tyrinėtojai jį kildina iš lėtumas – keliauti pėsčiomis, ne karieta – vis dėlto tapo vertybe. Pei- senųjų skandinavų kalbų (flana – „bėgioti šen ir ten“), o XIX a. zažų, buvusių uždarų erdvių „demokratizacija“ parodė, kiek Anglija „Encyclopedie Larousse“ tikina, kad minėtas žodis yra vedinys (būtent čia tai akivaizdžiausia) tapo saugesnė. Bet ją pagal svetim- iš airių „libertino“. „Larousse“ skyrė tam reiškiniui nemažą tekstą, šalių keliautojų srautus ir santvarką vijosi Alpių Šveicarija. Kopimas į kuriame teigiama, kad flâneur sietinas su naujais įpročiais apsiM IE S TO I Q ∙ kovas | 13

f or u m as

Elgsena eina drauge su eisena, žvilgsnio pabrėžtinas nesuinteresuotumas leidžia atskirti miesto žmones ir nuo turistų, ir nuo pasimetusiųjų.

pirkti ir stebėti minią taip naujoviškai švaistant laiką, ir jis galėjo rastis tik didžiuosiuose miestuose – mažesniuose nebuvo pakankamai vietos paties flâneur scenai, o ši jam būtina. Vis dėlto praėjus net keletui šimtmečių situacija išlieka ta pati, teatrališka. Erdvės susispaudė, bet net ir sumažėjus atstumams flâneur yra tas pats klajūnas, žvelgiantis nuo kalvos: abiem distancija būtina, kaip būtina ir poza. Jie abu yra scenoje ir drauge abu yra vertinanti auditorija. Skenuojantis minią, jos papročius, skaitantis miestą, laidantis jam kandžias replikas – bene tinkamiausias snobo ir flâneur mišinys viename yra Oscaras Wilde’as. Atskirti save nuo kitų, išskirti save, pateikti save – tai buvo būdinga ir Rousseau, kuris žavėjosi kaimo peizažais ir kaimiečių gyvenimu, bet tik ne jų kasdieniais darbais. Minia, kaip objektas, bastūnui būtina ne mažiau nei pasažuose įsikūrusiems pardavėjams. Ją galima stebėti iš aukšto, kovoti su ja („Aš mokausi keisto fechtavimo būdo“, – rašė Baudelaire’as eilėraštyje „Saulė“), bet tam pačiam poetui galima iš jos išskirti praeivę, kaip neįmanomos meilės siekinį. Markas Kingwellas knygoje „Tvirtos svajonės“ („Concrete Reveries“, „Viking Canada“, 2008) flâneur situaciją apibūdina kaip būseną „dar-ne“ (not-yet), jo utopizmas yra ir stoka, kuri gena jį už kito kampo, prie kito pavogto vaizdo. Pasitenkinimas neįmanomas ir kategoriškai atmetamas. Flâneur yra medžiotojas ir vyras, moterys čia nepriimtinos dėl pavojaus tapti auka. „Jo įdėmus žvilgsnis nuolatos atsinaujina, bet malonumas atidedamas, jis įsisupa į save.“ 14 | M I E S T O IQ ∙ kovas

Mieste vyksta tų pačių naujų horizontų, dar neįveiktų viršūnių paieškos, neįmanomybės siekimas. XX a. jį į prerijas iškeitė bitnikai, Woody Guth rie ir Jacko Kerouaco karta. Važiuoti traukiniais, autobusais nereiškė, kad norima greičiau įveikti atstumą. Autobusai mieste, kaip ir bet koks transportas, yra ribojanti priemonė – dėl taisyklių, ženklų, baudų, barjerų (galbūt tik metro gelbsti sava nepažinta, bet privaloma požemių romantika). Greitis klajūnui nėra vertybė, priešingai, pastebi M. Kingwellas, bėgimas visados yra nesėkmės ženklas. Geriausias kinematografinis to įrodymas – Leoso Caraxo „Boy Meets Girl“ keleto minučių bėgimo scena su nepertraukiamu kameros travellingu. Tai akivaizdžiausiai kine bėgimu išreikšta desperacija. Ar klajūnas įmanomas XXI amžiuje, kai turizmas tapo mada, manija, investicijomis, viena pelningiausių industrijų? Kai „Goo gle Earth“ siūlo tau „skutamąjį“ skrydį penki metrai virš miesto gatvės ar net lėtą pasivaikščiojimą ja su aibe virtualių panoramų? Kai skaitmenkė nuspaudžiama anksčiau, nei spėji pamatyti vaizdą, ir jie kasdien gigabaitais plūsta į vis naujus „albumus-visiems-kam-dar-nepasigyriau“? Nepaisant nieko – taip, įmanomas. Tiek, kiek įmanoma laikytis tarpo, atstumo, pozos. Snobizmas sėdint už 1000 mylių atsiminti, kaip geriausia nusigauti iš Londono Charing Crosso į „Somerset House“ terasą išgerti kavos, romantika mintinai iškalti Niujorko metro stoteles, piligrimystė aplankyti gražiausią J. Brodskiui Venecijos bažnyčią, flâneurizmas konstatuoti, kad Romoje beveik neįmanoma planiruoti, nes ji neturėjo Haussmanno. Apie visa tai kalbėtis geidautina sėdint svetimame mieste už faifoklokinio stalo, ignoruojant turistines vietas ir karščiausius tos dienos miesto įvykius. Niekada nepamirštant M. Kunderos lėtumo ir Londono metro šūkio apie atstumą, kaip pozą. „Mind the Gap!“

PARTIZANINIS MARKETINGAS

Išleisk mažiau, uždirbk daugiau Verslo strategija sunkmečiu Nr. 1 • Išleisk mažiau –

„partizaninio marketingo“ priemonės nebrangios, daugumai jų įgyvendinti reikalingas tik Jūsų laikas, energija ir kūrybiškumas. • Pasiek daugiau – „partizaninio marketingo“ priemonės ypač veiksmingos. • Uždirbk daugiau – pasieksite daugiau išleisdami mažiau, tad neabejotinai uždirbsite daugiau pelno.

Balandžio 8 d. viešbutyje „Le Meridien Vilnius” „Diena su J. C. Levinsonu – „partizaninio marketingo“ krikštatėviu“ Išmokite naudotis mažų sąnaudų reikalaujančiomis marketingo priemonėmis ir paruoškite savo verslą pelningai veiklai sunkmečiu.

”

J. C. Levinsono idėjos nustebino, privertė kitaip pažvelgti į marketingą ir įtikino, kad aukštiems rezultatams pasiekti ne visada būtinos didelės investicijos.

Aušra Vasiljevienė, UAB „Švyturys Utenos alus“ rinkodaros direktorė

..................................................................................................................................................

”

J. C. Levinsono knyga „Partizaninis marketingas“ man buvo verslo mąstymo dvidešimt pirmame amžiuje pradžiamokslis. Levinsono atradimai – tai mantra drąsiesiems! Darius Bagdžiūnas, UAB „Gaumina“ partneris

”

„Coffee Inn“ sėkmė yra ir akivaizdus „partizaninio marketingo“ efektyvumo patvirtinimas. Nidas Kiuberis, „Coffee Inn“ partneris ir marketingo vadovas („Coffee Inn“ – sparčiausiai augantis kavinių tinklas Lietuvoje)

”

..................................................................................................................................................

Tadas Vizgirda, „airBaltic“ viceprezidentas ir generalinis direktorius Lietuvoje

„Partizaninio marketingo“ principai gali būti lengvai pritaikomi ne tik smulkiose įmonėse, bet ir aviacijos versle, kuriame tenka nuolat ieškoti netradicinių reklamos būdų. Ir jei gerų rezultatų galima pasiekti mažesnėmis išlaidomis, tai yra pats geriausias argumentas, kodėl verta išnaudoti visas „partizaninio marketingo“ teikiamas galimybes. Tuo galima lengvai įsitikinti, perskaičius J. C. Levinsono knygą.

..............................................................................................................................................................................

Kristupas Baublys, „verslanoris“, vyno barų „In Vino“ ir restorano „Rene“ vienas savininkų, rinkodaros ir reklamos strategijų kūrėjas

”

Nuostabu, kai generolas, kovojęs ir išgyvenęs didžiausiuose marketingo ir reklamos mūšiuose, stojo smulkiųjų – verslo partizanų – pusėn. Nuostabu, kad Jay'us nuolat lieka ištikimas kelioms pagrindinėms tokios bebiudžetės „karybos“ konstantoms: idėjai, tikėjimui, žvalgybai, greičiui, atviram protui ir... kiaušiams tai daryti. Įkvėpėjas, mokytojas, guru. Nuostabu, kai milžinai dalijasi su nykštukais.

Registruokitės Iniciatorius

Organizatorius

Informaciniai rėmėjai:

www.levinson.lt arba tel. 8 647 16588

f or u m as

Iš Romo Vilkelio asmeninio rinkinio: Vaizdas į senamiestį nuo Aleksoto

Miestas tarp upių. Kitoks Kauno veidas tekstas | Giedrė Milerytė

Kaunas – miestas, įsikūręs dviejų upių santakoje. Tokiu sakiniu dar ir dabar pradedami įvairiausi gidai apie šį miestą. Lygiai tokiais pačiais žodžiais apie Kauną pasakota ir daugiau nei prieš pusšimtį metų – anuomet leistos kelionių knygos kvietė aplankyti Lietuvos sostinę. Vis dėlto buvimas tarp dviejų upių niekuo neypatingas. Čia nesiimsime skaičiuoti, kiek Lietuvos ir pasaulio miestų galėtų pasigirti tuo pačiu privalumu. Tačiau reikia nepamiršti, kad anksčiau upės turėjo didžiulę reikšmę – veikė ne tik miesto raidą, bet ir miestietiškos gyvensenos formavimąsi. Nekyla jokių abejonių, kad Kaunui nuo seno didelę įtaką darė pro šalį tekantis vanduo. Vandens keliais jį pasiekdavo pirkliai iš tolimų Europos miestų. Šis ir kiti upių teikiami privalumai ilgainiui leido Kaunui išgyventi savo aukso amžių ir net vadintis „Kauno Respublika“. Žinoma, tai tolimi laikai, tačiau ir vėlesniais metais upės buvo be galo svarbios miestui. 28 | M I E S T O IQ ∙ kovas

XIX amžiaus antrojoje pusėje, kai Kaunas tapo gubernijos centru, o į Varšuvą bei Peterburgą buvo nutiesta ne tik kelių, bet ir geležinkelių, upių svarba nė kiek nesumažėjo. Prie miesto krantinių stovėjo šimtai vytinių, baidokų, garlaivių, kurie ne tik keitė kraštovaizdį, bet ir lėmė paties miesto gyvenimo ritmą. Reikia tik kiek lakesnės fantazijos, ir jau puikiai galime įsivaizduoti, kaip būriai vyrų darbuojasi švartuodami laivus Vytauto bažnyčios pašonėje įsikūrusioje prieplaukoje. Vėliau iškrauna atgabentus krovinius ir pasklinda po senamiestį ieškoti ne tik pastogės, bet ir pramogų. Kažką panašaus Kaune matė ir Pirmosios Lietuvos Respublikos gyventojai. Tuo metu upės buvo bene svarbiausi miesto ekonominio gyvenimo veiksniai. Dar trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje jomis plukdyti sieliai. Todėl nuostabos nekelia žinia, jog didžiulė dalis sostinės lentpjūvių buvo Nemuno ir Neries pakrantėse. Netoli nuo vandens buvo įsikūrusios ir stambios to meto metalo, maisto, alaus, chemijos pramonės įmonės, kadangi tai lengvino prekių ir žaliavų judėjimą. Visą Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį Nemunu plaukiojo laivai, gabenę nemažą skaičių keleivių ne tik upe že-

Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinys „Fotografavau Lietuvą. Vytauto Augustino 1936–1947 metų fotografijos”

Reikia tik kiek lakesnės fantazijos, ir jau puikiai galime įsivaizduoti, kaip būriai vyrų darbuojasi švartuodami laivus Vytauto bažnyčios pašonėje įsikūrusioje prieplaukoje.

Iš Tado Banaičio asmeninio rinkinio: Potvynis Žuvų rinkoje (1931 m.)

Aleksoto gatvė Kaune

Iš Jono Palio asmeninio rinkinio: Žuvų rinka M IE S TO I Q ∙ kova s | 29

Vytautas Pletkus, Geležinkelio tiltas, 2006 m.

myn, bet ir į viršų. Tokiais garlaiviais kaip „Gediminas“, „Pegasas“, „Lietuvaitė“ kauniečiai galėjo pasiekti Alytų bei kitas gyvenvietes aukščiau Kauno. Į kitą pusę laivais buvo galima nukakti į Seredžių, Jurbarką, Babtus, Vilkiją, Kulautuvą, Zapyškį ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius, įsikūrusius prie Nemuno. Upės davė darbo ne tik nuolatiniams sielių plukdytojams, laivų kapitonams ir įgulai ar prieplaukų darbininkams (o prieplaukas Kaunas turėjo net dvi), bet ir keliems tūkstančiams kauniečių, kurie vasaros sezono metu būdavo įdarbinami krantinių tvirtinimo darbams. Minėtina, kad upės ne tik tapo kai kurių žmonių pragyvenimo šaltiniu, bet ir traukė kauniečius bei miesto svečius pramogauti. Įrengtos maudyklos: „Neryje, Vilijampolės pusėje, aukščiau Pet ro Vileišio tilto – vyrams, moterims ir bendra; Neries ir Nemuno santakoje viena bendra; Aleksoto pusėje, ties Minkovskių gatve, viena bendra; Karmelitų pusiasaly viena bendra; Šančiuose, prieš Napoleono kalną: vyrų, moterų ir bendra; Panemunėje, prie miško, viena bendra; Panemunėje, ties Vyčiūnų kaimo žeme – vyrų, moterų ir bendra“. Jose susirinkdavo daugybė žmonių, taip tirštai nuguldavusių upių pakrančių smėlį, kad sunku būdavo net praeiti. Šiltais vakarais Nemuno šlaitais mėgdavo pasivaikščioti 30 | M I E S T O IQ ∙ kovas

ne tik studentai, bet ir valstybės valdžios vyrai. Nemažai žmonių pakrantės sutraukdavo ir įvairių renginių metu. O jais Laikinoji sostinė tikrai gali didžiuotis. Kaune įsikūręs Lietuvos jachtklubas kasmet rengdavo įvairius pasirodymus, varžybas. Viena didžiausių švenčių įvyko 1936 metais, kai Kariuomenės ir visuomenės dienos proga buvo surengtas valčių karnavalas Nemunu. Šias iškilmes stebėjo apie 35 tūkst. žiūrovų. Ilgainiui minėta tradicija išnyko, tačiau vasaros sezono atidarymas nepraeidavo be didesnių pramogų, skirtų vandens sporto mėgėjams. O tokių kauniečių būta tikrai nemažai. Profesorius Steponas Kolupaila kasmet organizuodavo ekskursijas baidarėmis – tiek Nerimi, tiek Nemunu. Jis taip pat aprašė ne vieną maršrutą Lietuvos vandens keliais, siekdamas populiarinti šį užsiėmimą. Šiandien atrodo, kad tiek Nemunas, tiek Neris tiesiog teka pro Kauną, bet nėra integrali miesto dalis. Jomis veik visai neplaukioja laivai, pakrantėse nesibūriuoja žmonės. Todėl gana sunku įsivaizduoti, ką gi anksčiau upės reiškė paprastam Kauno gyventojui. Mat pastarasis ne tik savo keliones ar laisvalaikio pramogas siedavo su upėmis. Laikinosios sostinės gyventojui upių vanduo pirmiausia lengvino buitį, kai nei kanalizacija, nei vandentiekis mieste dar nebuvo įrengtas. Turbūt nelabai modernaus europinio miesto įvaizdį kūrė ir kasdien dar nesu-

Kauno apskrities viešosios bibliotekos leidinys „Kaunas laikmečių kaitoje“ (sudarytoja Rimantė Tamoliūnienė)

f or u m as

Gintaras ČESONIS, Kaunas

tvirtintose Nemuno ar Neries krantinėse savo skalbinius plaunančios kaunietės, su didžiuliais kibirais ir naščiais skubančios į pakrantę ir atgal. Dar vienas Kaunui ir jo gyventojams svarbus veiksnys, susijęs su upėmis, buvo jų pavasariniai potvyniai, sulaukdavę didžiulio visuomenės dėmesio. Ir tai ne veltui. Potvynių metu uoste žiemojantys laivai pakildavo iki Maironio ir Kęstučio gatvių. Todėl Laisvės alėjos parduotuves galima buvo pasiekti valtimis. Kaip, beje, ir visą senamiestį, kuriame apsemtos būdavo ne tik gatvės ar aikštės, bet ir pastatų vidus. Daugiausia turbūt nuo potvynių kentėjo Vytauto bažnyčia, kurioje vanduo siekdavo langus. Kauniečiai ir iš šių miesto nelaimių sugebėdavo pasidaryti pramogą. 1926 m. daugybė žmonių susirinko atsisveikinti su Vilijampolės tiltu, o Aleksoto tilto griūtį stebėjo tūkstantinė minia, sustojusi dabartinio Karaliaus Mindaugo prospekto vietoje bei kalne. Šiandieniam Kauno gyventojui Nemunas ir Neris dažnai yra tiesiog savo vagomis tekančios upės, kurių pakrantėmis atšilus orui kartais smagu pasivaikščioti. Vis dėlto pusę amžiaus anksčiau gyvenusiems kauniečiams jos buvo neatsiejama kasdienybės dalis, neretam leidusi prasimaitinti, pakeliauti, papoilsiauti, o kartais net grėsmingai kėsinusis į visą turimą turtą.

Šiandien atrodo, jog tiek Nemunas, tiek Neris tiesiog teka pro Kauną, bet nėra integrali miesto dalis.

Gintaras ČESONIS, Kaunas M IE S TO I Q ∙ kova s | 31

zmogus

miesto Ĺžmogus

32 | M I E S T O IQ â&#x2C6;&#x2122; kovas

Marijonas į miestą žiūriu kaip vartotojas

tekstas | Arūnas Antanaitis foto | Modestas Ežerskis

Rinktis pašnekovą pokalbiui apie miestą, miestietiškumą ir miesčioniškumą tarsi derėtų tarp sėkmingų merų, gal tarp reikšmingų savivaldybės tarnautojų. Būtų įdomu išgirsti filosofų, sociologų ir architektų nuomones. Tačiau jų žurnale „Miesto IQ“ visada gausu. Todėl elgiamės kitaip. Šiame numeryje pateikiame interviu su Marijonu Mikutavičiumi, žmogumi, kuris gyvena mieste, juo žavisi ir jaučiasi patogiai. Dar labiau jam patinka čia, aplink jį esantys žmonės. Šį kartą kalbiname Marijoną – kaip tikrą miesto gyventoją. Kartą sakei, kad sukūrei dainą apie miesto Kalėdas. Miestietiškas gyvenimas Tau pažįstamas. Kodėl tuomet vadini save kaimiečiu? Manau, kad negaliu būti tikras miestietis. Gerai, jei Lazdijus vadinsime miestu, tuomet taip. Bet tai labiau gyvenvietė. Aš negaliu savęs lyginti su tikraisiais buržua, kurie gimė ir užaugo kur nors Užupyje, mieste ant betono. O mano vaikystė praėjo tarp laukų, ežerų ir miškų. Tai iki šiol jaučiu. Turiu draugų, kurie „geria“ miesto gyvenimą, čia jiems gražu, čia jie kaifuoja. Nepatinka jiems gamta, ten šalta ir purvina, o štai, pavyzdžiui, Vilniuje – patogiau. Mano nuomonė – priešinga, netgi naudodamasis miesto privalumais bei patogumais jaučiu, kad mano širdis yra kažkur gamtoje. Jeigu mes lyginame du antipodus, betoninį miestą ir žalumą, lauką, tai pastaroji dalis man visada atrodė gražesnė. Aišku, ten galėtų būti daugiau merginų. Šiuo požiūriu Vilniui geriau. (Juokiasi – aut. past.) Kada atsikėlei į Vilnių?

Kai buvau devynerių. Atvažiavome su tėvais, nes jie čia gavo darbą. Atsimenu, labai nenorėjau išvažiuoti iš Lazdijų. Bet šiandien tam tikra prasme esu jiems už tai dėkingas: manau, kad jų sprendimas davė pradžią mano gyvenimui. Koks būtų Tavo gyvenimas, jei būtum likęs Laz dijuose? Manau, būčiau neatsispyręs alkoholio pagundoms: dažnai stovėčiau kur nors kryžkelėje ties Lazdijais ir eilinį kartą laukčiau savo sugėrovo.

M IE S TO I Q ∙ kova s | 33

miesto žmogus

Kelis kartus modeliavau savo gyvenimą ir kiekvieną kartą įsivaizdavau panašų scenarijų. Beje, toks likimas susiklostė daugeliui to meto lazdijokų. Veikiausiai nebūčiau buvęs išskirtinis. Kodėl taip niūriai?

Kodėl niūriai? Visai nebūtų niūru. Gal gyvenimas būtų labai geras. Gal rūpesčių mažiau turėtume. Nors, tiesą pasakius, manau, kad mūsų provincijoje ši bėda nėra vienintelė. Ten žmonės turi mažiau galimybių, mažiau ambicijų. Ta aplinka formuoja individą ir lemia jo gyvenimo pasirinkimus. Ką, manai, reikėtų daryti, kad maži miesteliai atgimtų?

Neturiu supratimo. Manau, kad niekas jo neturi. Vis tiek visuomet bus pirma didmiestis, o po to provincija. Visame pasaulyje ta pati problema, tik mūsų šalyje ji aštresnė. Bet kuriuo atveju reikia žmonėms duoti darbo ir viltį. Maži miestai. Ar maža – tai gražu?

namąją vietą? Lietuva, reikia pripažinti, yra supercentralizuota. Pakalbėkite su jaunais žmonėmis. Ką čia kalbėti su jaunais, kalbėkite ir su mano amžiaus atstovais – visi jie išskiria tik du miestus Lietuvoje, kurie neva bent jau pagal dvasią atitinka Europos didmiesčio standartus. Tai Vilnius ir Klaipėda. Žinoma, galima pridėti dar ir Kauną. Šiaip ar taip, tėra keli centrai, kurie sutraukia visus žmones, o gyventojų juk mes neturime daug. Jeigu dalis jų iš periferijos išvažiuoja į londonus ar airijas, dalis į centrinius miestus, tai kas gi turėtų dirbti, kas gi turėtų kurti tą BVP miesteliuose? Be to, ir darbo vietų ten sukuriama mažai. Štai pabandykite įkalbėti mediką išvažiuoti gyventi į periferiją – sutiktų nebent tuo atveju, jei tai būtų jo tėvų žemė. Daugeliu atvejų šios profesijos atstovas pagalvotų apie kyšio dydį mieste ir kaime. Pagaliau, geram specialistui ne ką mažiau svarbi gera aparatūra, palankesnės darbo sąlygos, kur jis, kaip profesionalas, gali geriau reikštis. Šiandien tokių sąlygų periferijoje nėra. Ir tol, kol jų nebus, situacija vargu ar pasikeis.

Bėda ta, kad maža pas mus dažnai asocijuojasi su skurdu. Tai didelė problema. Yra regionų, kuriems pavyksta išsilaikyti. Man, pavyzdžiui, patinka Že- Ar įsivaizduoji save, gyvenantį kokiame nors mažamaitijoje – atrodo, kad to krašto žmonės labiau me Lietuvos miestelyje? puoselėja savo miestelius. Vis dėlto reikia pri- Kyla tokių minčių. Neįsivaizduoju savęs Vilniuje, kai būsiu senas. Manau, kad pažinti, kad kai kurie maži Lietuvos miesteliai atrodo išties Aš esu keliautojas, pilietis, gyvensiu kur nors provincijoDruskininkuose, Birštone ar liūdnai. Mes – jau Senojo žemyno važiuojantis su tam tikru je – Palangoje. Miestas, mano manydalis, esam bastęsi po tą Eurotikslu – aplankyti draugų, mu, yra jauniems žmonėms, niekur pą ir maždaug įsivaizduojame ar bent jau manomės įsivaizduoją, pažvejoti, nueiti į futbolo nepasidėsi, tempas verčia žmogų būti jauną. kaip turėtų atrodyti periferinis varžybas, koncertą. Sakoma, tikras inteligentas, miestukas. (Nors Vokietijoje irgi yra regionų, kuriuose padėtis laNevažiuoju į miestą vien džentelmenas yra tik trečios karbai skiriasi nuo esančios Miundėl jo paties. Visą laiką tos. Ar tai tiktų ir miestiečiui chene.) Vis dėlto Lietuvoje situapibūdinti? žiūrėjau į jį labiau kaip į O kiek šių trečios kartos miesacija beveik negerėja. Ypač taip atrodo tuomet, kai pripranti prie vartojamą daiktą. tiečių rastume šiandienos Lietutam tikro didmiesčio komforto, o vos mieste? Aš nekelčiau tokių nuvažiavęs pamatai rūškanus, išdidelių reikalavimų. Bet sutindaužytais langais kultūrnamius, seniai bedažytas ku, kad miestietiškumas, kaip tam tikras elgesys, mokyklas, žvyrkelius. Tai sukelia siaubą ir liūtradicijos, gyvenimo būdas, be abejonės, yra perdesį. Mūsų didmiesčiai – kaip juodoji skylė, ko duodamas. Kita vertus, tikiu, kad ir gimdamas gali gero, sutraukia viską, o nuo to kenčia miesteliai. atsinešti tokio gyvenimo dvasią. Manau, kad ir Gaila... tik ras miestietis per savo gyvenimą turi nors karNeseniai skaičiau rašinį, kuriame buvo kalbama tą vaikystėje pajausti, ką reiškia pasislėpus rūapie nugalėtojo pasaulėžiūrą. Ją sunku „užsiaugin- kyti laiptinėje, užaugus nueiti į kokį nors alaus ti“ tokiame miestelyje, kuriame nėra krepšinio ko- barą, ten susimušti, įstoti į aukštąją. Noriu pamandos. Net, pavyzdžiui, vietinio dantistų futbolo sakyti, kad egzistuoja tam tikros miesto gyvenimo klubo įkurti neįmanoma, nes tų dantistų ten tėra pakopos. tik keli. Ar reikia tuomet stebėtis, kad tų žmonių Miestas siejamas su tam tikra žmonių bendruomene, veidai liūdni?.. dažnai su architektūra. Kas tau yra miestas? O ką gali mažo miesto labui padaryti vienas žmogus? Man miestas pirmiausia asocijuojasi su architektūVienam – sunku, nebent tai būtų labai stiprus žmo- ra, palaidu gyvenimo būdu, gal dar su dinamiškumu, gus. Reikia entuziastų grupės, savo krašto patrio- judrumu. Bendruomenė? Nežinau... Kiek atsimenu, su tų, taip pat pasišventimo, tikėjimo ir meilės savo tėvais pakeitėme keletą gyvenamųjų vietų Vilniuje, miestui. Bet žinom, kaip sunku tokių entuziastų tačiau niekuomet nesiejome savęs su tam tikra grupe rasti, ir tai visai nestebina, kadangi dabar svar- žmonių – ar tai būtų didelė bendruomenė, ar viena biausias žmonių rūpestis – išmaitinti savo vaikus. laiptinė. Ir dabar gyvenu uždarame kieme. KaimyŠvedijoje, Stokholme, užaugę jaunuoliai nesukdami nus pažįstu, nors bendraujame nedaug. Nežinau, gal galvos važiuoja studijuoti į kitų šalies miestų esu pernelyg uždaras, gal problema yra mano būdas. universitetus, britų rašytojai palieka Londoną, ke- Miestas man visada atrodė sunkiau „prijaukinamas“ liasi tolyn į šalies pakraštį ir ten imasi kūrybos. dėl susvetimėjusių žmonių, kurie susirūpinę tik savo reikalais. Man neteko susidurti su aktyvesKodėl Lietuvoje tokia stipri didmiesčių trauka? Galbūt skirtumas tarp Stokholmo ir mažo Švedijos nėmis bendrijomis. Kaimas šiuo atveju atrodo kur miestelio atlyginimo nėra labai didelis? Galbūt kas natūralesnis: nors atstumai ir didesni, bet sudarytos palankesnės sąlygos žmogui keisti gyve- ryšį jo gyventojai palaiko. Egzistuoja paskalos, 34 | M I E S T O IQ ∙ kovas

Miestuose gimsta legendos apie geresnį gyvenimą, gražesnius žmones, daiktus, apie nepaprastas meilės istorijas. Visa tai kuria miesto įvaizdį. M IE S TO I Q ∙ kova s | 35

miesto Ĺžmogus

36 | M I E S T O IQ â&#x2C6;&#x2122; kovas

apkalbos, vietiniai įvykiai, visas kaimas apie tai žino, stengiasi, dalyvauja. Miestas visą informaciją gauna iš bendrų žiniasklaidos šaltinių, yra telikai, laikraščiai ir nelabai kas nors domisi, kas jų panosėje dedasi. Tuo ir skiriasi šie poliai. Mieste žmonės atrodo svetimi vienas kitam, bet visa aplinka yra stebima globaliau. Tuo tarpu kaimo žmogui svarbu tai, kas yra „po nosimi“. Miesto, kaip urbanizuotos erdvės, simboliai nuo seno yra rotušė, turgaus aikštė, dar būna miesto siena, bažnyčia, kartais pilis. Kaip yra šiandien? Kas yra šiandieninio miesto simboliai? Aš ir šiandien įvardyčiau tuos pačius minėtus simbolius. Man vis dėlto atrodo, kad mieste turi būti rotušės aikštė, bažnyčia. Visa tai, kas buvo, turėtų likti: nuo rotušės, bažnyčios iki paleistuvių ir vagių. Visa miesto gyventojų amplitudė. Kaip naujus simbolius galėčiau išskirti pramonę, konvejerius, makdonaldus...

geresnį gyvenimą, gražesnius žmones, daiktus, apie nepaprastas meilės istorijas. Visa tai kuria miesto įvaizdį, kuris, be jokios abejonės, traukia. Žmonės įsivaizduoja, kad tai gali būti jų siekių ir troškimų pradžia. Čia visą laiką kas nors vyksta, todėl galima nuolat būti įvykių sūkuryje. Gal būsi kažkur pastebėtas, užsimegs naudingų pažinčių ir atsivers galimybė pradėti karjerą. Ne visada pasiseka, bet yra viltis. Gal mes daug ko matę, mus sunku nustebinti. Nors tą susitikimą su miestu, kai dar būdamas vaikas pirmą kartą atvykau į Vilnių, prisimenu iki šiol: tėvas iš troleibuso išlaipino mane Gedimino prospekte, ir prieš akis atsivėrė Katedros aikštė. Tuomet aš jaučiausi atsidūręs kitame pasaulyje. Akmenimis grįstos gatvės, dideli atstumai. Tai buvo įspūdinga. Čia ir yra dalis to mito, pasakos apie miestą, kad ir koks mažas jis būtų.

Ar galima sakyti, kad miestietiškumas ir miesčioniškumas yra priešingybės?

Išmintingas žmogus niekada nesipuikuos savo kilme. Orus niekada nesididžiuos savo turtais. Jei esi miestietis, tai neturi tapti atsvaros tašku bendrauNedaug miestų esu aplankęs. Vienas iš didesnių, jant. Miestietis ir miesčionis? Ar galima įžvelgti kuriame esu buvęs, – Londonas. Nuvykęs į šalį venčia skirtumą? Manau, kad taip. giu turistinio požiūrio: nelaMiesčionis stengsis pabrėžbai domiuosi architektūra, neMan vis dėlto atrodo, kad ti savo „kitoniškumą“ priešsistengiu pamatyti 15 pastatų mieste turi būti rotušės aikštė, priešindamas save su tariamu per dieną. Aš esu keliautojas, Tokios retorikos bažnyčia. Visa tai, kas buvo, kaimiečiu. pilietis, važiuojantis su tam apstu įvairiuose komentaruotikru tikslu – aplankyti drauturėtų likti: nuo rotušės, se internete. Žinau istorijų gų, pažvejoti, nueiti į futbolo bažnyčios iki paleistuvių ir apie žmones, kurie, atvažiavę varžybas, koncertą. Nevažiuoju iš periferijos, bandydavo nuį miestą vien dėl jo paties. vagių. Visa miesto gyventojų slėpti savo šaknis, nes jiems Visą laiką žiūrėjau į jį labiau amplitudė. būdavo gėda – štai čia visi kaip į vartojamą daiktą, bet vilniečiai. Niekada to nesune kaip į susižavėjimo objekpratau. Toks elgesys išduoda tą. Man vietovėje kur kas svarbesni žmonės, kurie asmenybės menkumą ir nepasitikėjimą savo jėgomis. mane supa. Praleisti vakarą, atsigerti „Guiness“ alaus su vietiniu airiu ar škotu aludėje yra kur Kai kurie iš minėtųjų, ypač tie, kuriems mieste nukas geriau, nei tampytis po visą miestą, gaudyti sišypsojo laimė, priima tai kaip savotišką karmą, vos pavejamus kadrus ar vaikščioti po parduotuves. kurią gavo. Neva jie yra pateptieji. Tokie į liŽmogus man svarbesnis nei miestas. Štai toks aš kusiuosius žvelgia iš aukšto: štai aš labiau negu tu išmanau madas, žinau, koks naujas automobilio miesto žiūrovas. modelis išleistas, klausau labai madingos muziKuo tau patinka Vilnius – miestas, kuriame gyveni? kos, nes Paryžiuje jos klausomasi. Man šie fetišo Vilnius, reikia pripažinti, tikrai gražus miestas. objektai visą laiką atrodė absoliuti tuštybė. Jei Na, kai einu per Vilnių, kartais didžiuojuosi, kad nori pabrėžti išskirtinumą, tai investuok į savo čia gyvenu. Nežinau, ar čia daugiau tapatinimasis žinias. Orus ir save gerbiantis asmuo suvokia, kad su sava chebra, ar tikrai objektyvi meilė savam yra dalykų, kuriais verta didžiuotis, o kai kurie miestui. Nors labiau būčiau linkęs prie pastarojo yra tiesiog nesvarbūs ir net niekingi. varianto, nes man tai fainas miestas. Antra verAr skiri miestą ir sostinę? Štai, tarkime, istoritus, negalėčiau jame gyventi, bėgčiau lauk, jei kui mies tas yra miestiečių bendruomenė, o sostinė neturėčiau brangių žmonių, pašnekovų, su kuriais yra centrinės valdžios „dvaras“, neturintis nieko susitinku, einu į kiną ar tiesiog kažkur pasišbendra su miestu. laistyti. Čia gyvena grupė žmonių, kurių pasaulėžiūra atitinka manąją, su kuriais aš galiu gin- Aš neatskiriu. Sostinė man yra didmiestis. Suprančytis. Vilnius turi tam tikrą pasaulėžiūrą ir tam tu, kad galima manyti kitaip. Sostinė yra valstytikrą „minkštą“, liberalų požiūrį į pasaulį, kuris bės bamba ir taip turi būti. Tikiu, kad galima deman patinka: nemoralizuojantį, nedidaktišką, šiek centralizacija – sostinės perkėlimas į kitą vietą, tiek plevėsišką, gal kartais snobišką, bet šiaip bet nežinau, ar Lietuvoje tai įmanoma. Tam reikia visai gražų požiūrį į aplinką, ir aš visai džiau- didelio pasirinkimo. Ar tenka pažinti miestus, į kuriuos atvyksti kaip svečias?

giuosi galėdamas būti jo dalis.

Tarp Lietuvos miestų Vilnius yra didžiausias traukos centras. Kas traukia žmones į jį?

Sunku pasakyti. Žmonės tiki legendomis, o jos dažniausiai gimsta tokiuose miestuose kaip Vilnius. Aišku, daugiausia jų gimsta Holivude, Paryžiuje, kitose garsiose vietose. Bet kažkur šio sąrašo gale yra ir Vilnius. Jame taip pat gimsta legendos apie

Nieko bloga neatsitiktų, jei tam tikras ministerijas būtų galima perkelti į Kauną, Šiaulius ar kitur arčiau respublikos centro. Tokia rotacija netgi būtų racionali ir naudinga. Štai Europos Parlamentas įsikūrė Briuselyje, ir periferinis Belgijos miestas (palyginti su Europos didmiesčiais) išaugo ir pavirto nepaprastai gyvu organizmu. Ačiū už pokalbį!

M IE S TO I Q ∙ kova s | 37

m e n as /2D

Brightas Ugochukwu Eke „Susiliejimas“, ŠMC

„141 sostas“, Kauno paveikslų galerija

Kas gyvena galerijose? tekstas | Simona Žemaitytė

Ačiū dievui, kad dar yra meno galerijų. Tarsi viešbučiai jos po savo stogu priglaudžia meno kūrinius ir drauge su muziejais plečia visuomenės vyzdžius ir akiratį. Tiems, kurie kategoriškai atsisako bet kokių meno intervencijų į regos lauką, nederėtų pamiršti, kad galerijose ir muziejuose yra ne tik meno, bet ir humoro, šilumos bei geranoriškų darbuotojų. Nustebsite, kiek daug jų pasiryžę pasakoti apie iš pirmo žvilgsnio nesuprantamus meno kūrinius. Vėlyvą vasarį Vilniaus ir Kauno meno ekspozicijų erdvėse buvo nemažai dėmesio vertų objektų.

Olandų Kopernikas?

Vilniaus galerijos „Tulips and Roses“ ekspozicija privertė prisiminti Mikalojų Koperniką, kurį kadaise sudegino už tai, kad „eretiškuose“ veikaluose geocentrinį visatos modelį „perdirbo“ į heliocentrinį. Panašiomis, tik asmeniškesnėmis, erezijomis užsiiminėja ir čia savo darbus eksponuojantis olandų menininkas Martijnas in’t Veldas. Tiesa, jauno kūrėjo užmojai mažesni. Jo objektas – ne visata, o pasaulis ir individo santykis su juo. Individualioje parodoje „The I as an O“ – Žemė, Mėnulis ir Saulė (lyg kokia neišskiriama šventoji trejybė!). Žemė – tai kadaise padoriai atrodęs popierinis pasaulio žemėlapis, kuriam menininkas grąžino tikrąjį, ovalų ir nelygų, veidą. Ant galerijos sienos kabo mėnulis – pilkas ir negražus, matyt, toks, koks yra iš tikrųjų. Kaskart rengdamas parodą menininkas jį piešia vis iš naujo. Dar viena svarbi ekspozicijos dalis – valandą trunkantis vaizdo įrašas, kuriame nufilmuotas auštantis rytas, tekanti saulė. Kantriausi parodos lankytojai turi šansų pamatyti, kaip Roterdame prasideda nauja diena. Tačiau suprasti, kaip prabėga laikas, – sunku. Vaizdo įraše įamžintas buvusios bažnyčios bokštas su laikrodžiu, kuris, deja, nebeturi rodyklių. 78 | M I E S T O IQ ∙ kovas

Norintiems „užkoduoti“ Sostinės Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) galiojo „Bendrasis kodas“. Tai – festivalio paroda, „užkodavusi“ 20 menininkų, 10 bienalių ir 5 žemynus. Daugumą darbų pamatyti tikrai verta: turėtų patikti ir tiems, kurie ieško ironiškų komentarų, ir tiems, kurie apie rimtus dalykus mėgsta kalbėti rimtai. Įvairiausių stilių ir medijų darbuose narpliojamos gamtosaugos, migracijos, tautų maišymosi, besivystančio pasaulio problemos ir kitų neišsprendžiamų konfliktų temos. Žodžiu, tai, kas madinga ir ypač patinka „neabejingiems baltiesiems“ (žr. interneto svetainę www. stuffwhitepeoplelike.com). Vis dėl to labiausiai įtikina kūriniai, kuriuose menininkai kalba iš savo varpinės. Pavyzdžiui, paprasta, bet įtaigi ir įsimintina Raedos Saadeh iš Palestinos vaizdo projekcija „Vakuumas“. Kūrėja gimtinės realijas koduoja itin moteriškai – dykumoje su dulkių siurbliu. Dykuma – milžiniška, moteris – mažytė. O ką jau kalbėti apie dulkių siurblio, kuriuo ji tarsi bando „išvalyti“ dykumą, galingumą! Darbas sunkus ir beprasmis. Bet stengtis reikia...

Kauno paveikslų galerijos, Teatro, muzikos ir kino muziejaus, „Fujifilm“ galerijos, „Prospekto“ galerijos, JMVMC ir Scanpix archyvų nuotr.

„Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ (JMVMC)

„Elenos pagrobimas“, Teatro, muzikos ir kino muziejus

Laikinojoje sostinėje – sostai

Istorija – avangardiškai

Meno kūrinius galima vertinti įvairiai – pagal grožį, idėją, remiantis auditorijos reakcijomis, kritikų argumentais ir t. t. Akivaizdu, kad nė vienas iš šių atskaitos taškų ir kriterijų nepretenduoja būti objektyvus. Ir nors visiems seniai aišku, kad blogiausias iš visų kriterijų yra meno „gerumas“, geriausių kūrėjų ir darbų rinkimai, matyt, niekada nesiliaus. Juos rinko ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinio – Kauno paveikslų galerijos lankytojai bei kritikai. Parodoje „Geriausias 2008 metų kūrinys“ balsavo daugiau nei tūkstantis lankytojų. Labiausiai jiems patiko realistiškas Prano Griušio tapybos darbas „Žirgo žvilgsnis“. O kritikai geriausiai įvertino abstraktų Audronės Petrašiūnaitės paveikslą „Žvilgsnis į save“. Tačiau dėmesį verta atkreipti ir į tuos, kurie laurų nepelnė. Pavyzdžiui, į rimtų darbų kontekste itin išsiskiriančią Rebekos Bruder instaliaciją „141 sostas“. Vaikiškus naktipuodžius su ančiukais autorė išrikiavo maždaug taip, kaip LR Seime išrikiuotos parlamentarų kėdės. Tiesmuka? Bet veikia!

Lietuvos nepriklausomybės švenčių proga Jonas Mekas savo kūrybos gerbėjus ir priešus pasikvietė į „namus“ – sostinėje įsikūrusį Jono Meko vizualiųjų menų centrą (JMVMC). Pasikvietė ne šiaip sau, o į keturių valandų avangardinio kino „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ seansą. Menininkas kantriai fiksavo tai, ką anuomet apie Lietuvą kalbėjo ir rodė Amerika: vaizdelius iš Vilniaus, interviu su žurnalistu Algimantu Čekuoliu, Sąjūdžio lyderiu Vytautu Landsbergiu, protesto akcijas, JAV politikų kalbas. Vaizdo medžiagą autorius įrašinėjo dramatiškais 1991-aisiais: mėgėjiška „Sony“ kamera jis filmavo televizoriaus ekraną savo namuose Niujorke. Fone liko garsų iš J. Meko buities, pavyzdžiui, šnabždesių ar verdančio arbatinio cypimo. Autorius sako, kad į jo darbą galima žiūrėti įvairiai, tarkime, kaip į klasikinę graikų dramą. Kita vertus, kūrinys vertingas ir istoriniu, ir antropologiniu požiūriu. Nerimaujantiems, kad keturių valandų avangardinio kino seanso gali būti per daug, neverta baimintis. Filmas sukonstruotas iš žurnalistinių reportažų, pokalbių ir interviu, tad „praryjamas“ net lengviau nei dauguma dabartinių kino šedevrų.

Odė valytojai Tai, ko nepastebi paprasti mirtingieji, mato menininkai. Pavyzdžiui, valytojos darbą. Tamsa ir neoniniai atšvaitai ant grindų užklumpa vos įžengus pro Vilniaus „Vartų“ galerijos duris. Iš pradžių sunku įžiūrėti, kas tas did(el)is žmogus vienintelėje nuotraukoje, kabančioje ant sienos. Akims apsipratus, viskas ima aiškėti: ant sienos „kabo“ valytoja Vanda, kuri penkis kartus per savaitę rūpinasi galerijos salių švara. Kad darbas būtų įdomesnis, tiksliau, kad valytojos darbas taptų autoriniu Eemilio Karilos kūriniu, į vandenį su cheminėmis priemonėmis buvo primaišyta neoninių dažų. Jais ši ir išvalė vieną iš salių. Dabar visi tikrai pamatys tai, kas dažnai lieka nematoma. Toks yra suomių vizualiojo meno kūrėjo E. Karilos ir jo bendraminčių sumanymas. Parodoje darbus taip pat eksponuoja Aurora Reinhard (feministiškos fotografijos ir vaizdo projektai tema „Gundytoja“) bei lietuvė Jurga Barilaitė, savo instaliaciją skyrusi tiems, kurie jaučia sentimentus baltarusiškiems tapetams ir viskam, kas su jais susiję. Beje, ši „Vartų“ paroda – dalis projekto „ARTscape“, kuriame kūrybines jėgas suvienijo kelių sričių menininkai.

Elenos pagrobimo versijos Paroda „Elenos pagrobimas. Vilnius, 1636“ – duoklė pirmajam Lietuvoje statytam operos spektakliui. Šis scenos žanras gimė tuometiniame Europos kultūros centre Italijoje, o Lietuvos ir Lenkijos Respublikoje atsirado net anksčiau nei Prancūzijoje, Anglijoje ar Ispanijoje. Senųjų menų studijos menininkai ir bendraminčiai pabandė atkurti XVII a. „Elenos pagrobimo“ scenografiją. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parodoje – barokinės scenos maketai, ištraukos iš operos arijų. Paroda svarbi istoriškai: čia atskleidžiamas XVII a. LDK didikų skonis bei estetinis supratimas. Be to, parodoma, kad Lietuva, vos prieš 200 metų priėmusi krikščionybę, nekantravo įsilieti į Vakarų Europos kultūros erdvę. Parodoje eksponuojami ir apie pirmąją operą pasakojantys užrašai, skelbimai, dokumentai. Ekspoziciją verta pamatyti ne tik tiems, kurie domisi scenos menais, bet ir tiems, kurie išsiilgo gražių ir kokybiškų meno produktų. Patikti turėtų ir vaikams – ko verta vien milžiniška medinė žuvis! M IE S TO I Q ∙ kovas | 79

m e n as /2D

„Fujifilm“ galerija

Niko Pirosmani „Vedybos“, Lietuvos dailės muziejus

Jindrichas Štreitas, „Prospekto“ galerija

Tuos, kuriuos mylime, – mylime labai Sunku tiksliai pasakyti, kada įsiliepsnojo Lietuvos meilė Gruzijai. Tikriausiai viskas prasidėjo abipuse tautų simpatija ir palankia užsienio politika, o vėliau išaugo į intymų kultūrinį bendradarbiavimą. Į Lietuvą neseniai buvo atvykusi Gruzijos nacionalinio baleto trupė „Sukhishvili“ ir rankų šešėlių teatras „Budrugana-Gagra“. O dabar po Lietuvos dailės muziejaus pastoge kuriam laikui prisiglaudė keletas žymaus Gruzijos tapytojo Niko Pirosmani (1862–1918) darbų. Dailininkas – Gruzijos meno pasaulio pasididžiavimas, savamokslis, išvystęs naują tapybos techniką. Dėl jos atsiradimo, beje, „kaltinti“ reikia ne tik kūrėjo talentą, bet ir ištikimą jo gyvenimo palydovą – skurdą. Savo šalyje menininkas buvo įvertintas gana vėlai, bet dabar N. Pirosmani – pasaulinio garso primityviosios tapybos atstovas. Jo paveiksluose – scenos iš kasdienio tautiečių gyvenimo Tbilisyje bei gimtajame menininko kaime. Itin raiškūs N. Pirosmanio portretai, pavyzdžiui, „Aktorė Margarita“, „Durininkas“ arba „Moteris su alaus bokalu“.

Tarp tapybos ir fotografijos „Fujifilm“ fotografijos galerija Kaune eksponavo fotomenininko Romo Juškelio darbus iš žymiausių jo fotografijų ciklų. Menininkas realybės nedokumentuoja – jis ją analizuoja. Kai kurie darbai primena modernistinius dailininkų paveikslus: keistos spalvos, „išlieti“ vaizdai ir formos. R. Juškelis žmogui skiria gana nedaug dėmesio. Jam svarbiau tai, kas aplink, ir tai, kas 80 | M I E S T O IQ ∙ kovas

negyva. Įdomūs autoriaus darbai iš ciklo „Žmonės ir manekenai“. Tie, kurie turi lakią fantaziją, tikrai ras, ką išskaityti tarp eilučių.

Sentimentai tam, kas svaigina Jei žmonės, užfiksuoti čekų fotografo Jindricho Štreito nuotraukose, nužengtų į Vilniaus „Prospekto“ galeriją, jau už kelių minučių įsijungtų priešgaisrinė sistema. Mat visi fotografijų herojai rankose laiko po smilkstančią cigaretę. Portretinė fotografija – J. Štreito eksperimentų laukas. Pykti ant autoriaus dėl to, kad jam įdomesni rūkantys asmenys nei nerūkantys, – tikrai neverta. Nors ir gaila, kad butelis ir cigaretė Rytų Europoje tebėra dažnas menininko ir apskritai kūrybos atributas. Iškalbingesnė nei nuotraukos – menininko gyvenimo istorija. 1982-aisiais jis, kaip fotografas, dalyvavo uždraustoje parodoje Prahoje. Tąkart apkaltintas šalies atstovų menkinimu, dešimčiai mėnesių jis buvo „pasodintas į vietą“ – kalėjimą. Konfiskuota dalis J. Štreito negatyvų, pozityvų, fotoaparatas. Tik maždaug po dešimtmečio Čekijoje įvykus valstybiniam perversmui, kūrėjas vėl galėjo nevaržomas kurti ir užsiimti pedagogine veikla.

Baigiant – jokio moralo. Apie kūrinius daugiausia pasakyti gali ne tik kritikai, menininkų draugai ir priešai. Verta paklausyti, ką apie savo kūrinius sako patys autoriai. Tačiau svarbiausia – tai, ką iš parodos „išsineša“ kiekvienas joje apsilankęs žmogus.

3 d

a rc h it e kt ĹŤr a /3 D

92 | M I E S T O IQ â&#x2C6;&#x2122; kovas

World Trade Center (1973),

arch. Minoru Yamasaki, Niujorkas

Amerikietiškos miesto legendos:

dangoraižiai

tekstas | Sandra Kliukaitė

Dangų rėžiantys, legendomis apipinti Amerikos metropolių dangoraižiai – „aukščiausia“ urbanizacijos pasekmė tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine šio žodžio prasme. Šie milžiniški pastatai visuomet patenka į garsiausius kino filmus, televizijos kanalus, žurnalus, turistų ir teroristų akiračius. Niujorko Manheteno, Čikagos, Detroito, San Francisko, Bostono dangoraižiai – visi jie laikytini miesto ekonominio klestėjimo simboliais. Superdangoraižių viršutinių aukštų šeimininkais dažniausiai tampa superherojai, tokie kaip milijonierius Donaldas Trumpas ar didžiojo kino žvaigždės. Šie žmonės grožisi miestų panoramomis, važinėja šarvuotais limuzinais ir retai pagalvoja, kas būtų, jeigu sugestų didžiojo dangoraižio liftas... M IE S TO I Q ∙ kova s | 93

Prototipai – garo liftas ir kuklus devynaukštis Apie liftą užsiminiau ne šiaip sau: būtent jo išradimas paskatino grandiozinių dangoraižių statybų eros pradžią. Šiek tiek keistos formos, truputį komišką garais varomą liftą 1853 metais išrado niekam nežinomas barzdotas amerikietis Elisha Otisas. Naujasis išradimas veikė kaip katalizatorius, skatinęs to meto architektus kurti novatoriškas statybos technologijas. Taip atsirado karkasinė konstrukcija, leidusi statyti neriboto aukščio pastatus. Tiesa, XIX a. pabaigoje ir kitos aplinkybės vertė ieškoti naujų architektūrinių sprendimų: stipriai pabrangusi žemė miesto centre, augantis žmonių skaičius miestuose ir, pagaliau, pragaištingas Čikagos gaisras, atlaisvinęs vietą eksperimentams ir dangoraižių „džiunglių“ statyboms. 94 | M I E S T O IQ ∙ kovas

Taigi pirmasis „eksperimentinis“ daugiaaukštis su talentingojo Elishos Otiso liftu iškilo dar 1885 metais (architektas Williamas Le Baronas Jenney). Čia įsikūrė stambi Čikagos nekilnojamojo turto draudimo bendrovė, bet jau 1931 m. pastatas buvo sugriautas. Nors statinys buvo vos devynių aukštų, bet iki šiol jis tituluojamas pirmuoju pasaulio dangoraižiu. O iš tebestovinčių XIX a. Čikagos aukštybinių pastatų negalima nepaminėti amerikiečių architektūros legendos – Louiso Sullivano suprojektuoto pastato „Wainwright“, iškilusio 1891 m. Pastarasis pasiekė vos dešimties aukštų lygį, tačiau to meto kontekste jau atrodė kaip milžiniškas namas. Taigi aptartieji aukštybiniai pastatai tapo dabartinių dangoraižių prototipais, įteisinusiais naująją karkasinę statybą ir tam laikotarpiui išties modernius inžinerinius sprendimus. O tai, kas buvo po to, labiau priminė sapną nei statybų tikrovę...

Scanpix archyvo nuotr.

arch. Danielis Burnhamas, Niujorkas

Flatiron Building (1902),

a rc h it e kt ūr a /3 D

„Empire State Building“, 1965, Niujorkas

Dangoraižių lenktynės – sapną primenanti tikrovė Pastačius pirmuosius Čikagos dangoraižius, prasidėjo tai, ką architektūros istorikai vadina „dangoraižių lenktynėmis“. Nors šios XX a. pradžioje vykusios varžybos tam tikra prasme priminė fantastinio filmo scenarijų, tai buvo akivaizdi didžiųjų Amerikos miestų realybė. Jau pačioje to paties amžiaus pradžioje dangoraižių lenktynių vairą iš Čikagos perėmė Niujorkas. 1902 m. buvo baigtas „Flatiron“ pastatas Niujorko centre (architektas Danielis Burnhamas). Unikalios trikampio formos, neoklasikinio stiliaus statinys pasiekė 22 aukštų, 87 metrų ribą ir greitai tapo nuolat fotografuojama miesto legenda. Jį įamžino net garsusis fotomenininkas Edwardas Steichenas (1879–1973), filmavimo aikšteles čia statė žymiausi amerikiečių režisieriai: Rolandas Emmerichas, Jamesas Cameronas, CBS laidų vedėjas Davidas Lettermanas. Ne mažesnio populiarumo kine susilaukė ir 1913 m. užbaigtas dangoraižis „Woolworth“ (architektas Cassas Gilbertas), pramintas Niujorko „prekybos katedra“. 241 metrų, 57 aukštų neogotikinis „aukštaūgis“ pateko į ne vieno klasika tapusio filmo kadrą, taip pat į praeitais metais garsiai reklamuotą filmą „Projektas MONSTRAS“ („Cloverfield“, 2008) ir į daugelį kitų amerikiečių kino juostų. „Empire State Building“ statybos, 1925, Niujorkas

Vadinamajame dangoraižių aukso amžiuje (XX a. 2–3 deš.) dangoraižiai kilo vienas po kito. Ir ne tik Niujorke ar Čikagoje, bet ir Detroito, San Francisko, Bostono centruose. Vis dėlto įsimintiniausi dangoraižiai atsirado būtent Niujorke. 1930 m. Manheteno bankas pasistatė 283 metrų, 70 aukštų „Wall Street“ dangoraižį (architektas H. Craigas Severance’as). Tačiau dar tais pačiais metais naują aukščio rekordą pasiekė niujorkietis architektas Williamas van Alenas, pastatęs pastatą „Chrysler“. Art deco stilistikos (ji buvo ypač populiari prieškariniame Niujorke) rekordinio 319 metrų aukščio dangoraižis tapo legendinio „Chrysler“ automobilių gamintojo centrine būstine. Pastarasis, kaip ir anksčiau minėti pastatai, buvo įamžintas daugybėje senųjų nuotraukų ir filmų, o 2007 metais paskelbtame „Amerikos mėgstamiausių pastatų TOP 150“ užėmė aukštą 9-ąją vietą.

Empire State Building (1931),

arch. bendrovė „Shreve, Lamb and Harmon“, Niujorkas

M IE S TO I Q ∙ kova s | 95

Chrysler Building (1930),

Tiesa, grįžtant prie amerikietiškų dangoraižių lenktynių, galima pridurti, kad liūdnai išgarsėję „dvyniai“ šias varžybas pralaimėjo dar 8-ajame dešimtmetyje, kai 1974 m. buvo baigtas iki šiol pats aukščiausias pastatas JAV – „Sears Tower“ Čikagoje (architektūros įmonė S.O.M.). Lygiai prieš dešimt metų į 110 aukštų, 443 metrų aukščio ir slidaus stiklo fasado dangoraižį „Sears Tower“ be jokio leidimo ir specialios įrangos kopė, ko gero, didžiausias planetos ekstremalių pojūčių mėgėjas prancūzas Alainas Robert’as – „Žmogus voras“. Kopė jis ir į „Empire State Building“, ir į daugybę aukščiausių planetos pastatų... Šis žmogus, nuolat ieškantis aukštesnio ir sudėtingesnio pastato, tikriausiai puikiai jaučia dangoraižių lenktynių dvasią... Tiesa, beveik šimtamečiai legendiniai Amerikos pastatai jau nebesivaržo šių dienų lenktynėse. Šiandien čia pirmauja Azijos dangoraižiai: „Petronas Tower“ ir „Taipei 101“. Pastarasis šiuo metu aukščiausias pasaulyje (509 metrų, 101 aukšto). Tačiau jų statybą įkvėpė pirmtakai... Nuostabu yra tai, kad dangoraižių karštligė, prasidėjusi dar XIX a. pabaigoje Čikagoje, per vieną šimtmetį išplito visuose penkiuose pasaulio kontinentuose, net ir Afrikoje! Vieni į pastatus, rėžiančius dangų, žiūri su nepasitikėjimu (mat jie užgožia visa aplinkui), kitiems šie milžinai vis dar kelia nuostabą. Kartais dangoraižiai primena urbanistinius monstrus, o kartais gniaužia kvapą ir tampa ne tik miestų legendomis, bet ir jų vizitinėmis kortelėmis. Dangoraižis – ko gero, pats kosmopolitiškiausias ir miestietiškiausias pastato tipas. Ar kada matėte dangoraižį užmiestyje?.. 96 | M I E S T O IQ ∙ kovas

Sears Tower (1974),

Norite sužinoti, kas užkariavo pirmąją šio sąrašo poziciją? Be abejo, tikrų tikriausia Niujorko dangoskyros ir kino dokumentikos legenda – „Empire State Building“ (architektų įmonė „Shreve, Lamb and Harmon“). 1931 metais pastatyto 391 metro, 102 aukštų art deco stilistikos giganto nesugriovė net 1945 metais į jį įsirėžęs bombonešis. Beveik keturiasdešimt metų turėjęs aukščiausio pasaulio pastato titulą, „Empire State Building“ nusileido tik 1973 m. iškilusiam dangoraižiui „World Trade Center“ (architektas Minoru Yamasaki). Asketiškos moderniosios architektūros pavyzdžiai – dangoraižiai dvyniai su garsiuoju restoranu „Windows on the World“, pasižymėję ir kitais privalumais (išsamiai bei ironiškai aprašytais Frédérico Beigbederio romanų puslapiuose), žinoma, suteikė galimybę pro savo langus stebėti ištisą miesto panoramą. Tačiau kuo pasibaigė į savižudžių teroristų akiratį papuolusių Niujorko „dvynių“ istorija – pasakoti nebereikia...

aukščiausias pastatas JAV, arch. bendrovė S.O.M., Čikaga

arch. Williamas van Alenas, Niujorkas

a rc h it e kt ūr a /3 D