Miesto IQ - 17 by Miesto IQ

ienas iš globalaus pasaulio atributų yra ribų iš(si)trynimas. Dėl skirtingų šalių, bendruomenių, skirtingų kultūrų riboženklių nykimo stiprėja individų, grupių bei visuomenių tarpusavio priklausomybė. Kitaip sakant, susimaišo daug skirtingų dėmenų, ir mes atsiduriame gana neaiškiame pasaulyje. Beje, žiniasklaidai čia taip pat tenka ne paskutinis vaidmuo.

Kodėl pradedu nuo globalizacijos? Diskutuojant tema „Tarp viešo ir privataus“, man regis, visai nesunku atrasti puikių paralelių. Ar Jums neatrodo, kad ribos tarp erdvių taip nusitrynė, jog kai kurios mūsų privačios erdvės pagal kuriamą veiksmą labiau primena viešąsias erdves? Ir atvirkščiai – ar kai kurios viešosios erdvės nepanašėja į tam tikrus VIP rezervatus? Kita vertus, turint galvoje, kad visuomenė vis dar išgyvena pereinamąją stadiją, norisi klausti: ar mes jau esame liberalizavę (mažiau pretenzingas žodis būtų – atkerėję) savo erdves? Sakysit, kaip galim liberalizuoti erdves, jei patys dar iki galo neišsivadavom iš mentalinio palikimo šleifo? Gal ir taip. Tačiau juk būtent pasinaudojus erdvių poveikiu šis išsivadavimo procesas ir gali pagreitėti. Kažin ar reikia atskirai įrodinėti, jog procesas toli gražu nesibaigė. Ar mes turime erdvių, kuriose žydi įvairiausios pilietinės iniciatyvos, pramoginė veikla ar rekreacinė ramybė? Ko gero, kur kas lengviau būtų vardyti tas, kuriose, deja, tvyro abejingumas, tuštuma, tyko pavojai ir grėsmės asmens fizinei bei moralinei sveikatai. Net jei koks nors erdvių atkerėjimo procesas ir vyko, tai labai netolygiai. Labiau išpuoselėtos erdvės su prierašu „Privati valda“ greičiausiai simbolizuoja ne „atkerėjimo ritualą“, bet savininko vietą hierarchinėje galios bei valdžios struktūroje. Galbūt šiek tiek šaržuoju. Tačiau norėdami išgyventi ir optimistiškai žvelgti į priekį turime pasilikti vilties krislą, kad ne viskas buvo taip blogai ir kad šiame procese buvo skaidrių išimčių. Norisi tikėti, jog gerųjų pavyzdžių yra kur kas daugiau, nei mums pavyko aprašyti šiame numeryje. Vienaip ar kitaip, pasispausti tikrai yra kur – pakanka pasvarstyti apie miesto erdvių ir muzikos garsų santykį, – aišku, nekalbu apie pro užtamsintus mašinų langus plyšaujančias kolonėles, prakiurusius baikerių duslintuvus ar kitus privataus skonio proveržius į viešąsias erdves (juos veikiau kaip psichologinės agonijos pavyzdžius derėtų analizuoti kompetentingam psichologui). Tuo tarpu dažnas erdvės teoretikas pasakytų, jog garsai yra ne tiek erdvę užpildantis dėmuo, kiek tam tikrą erdvę produkuojantis elementas. Neretai, ypač grįžus iš kitų šalių, į akis krinta tai, kad mūsų erdvėse dar gana tyliai skamba juokas, džiaugsmas, sykiu norėtųsi garsiau girdėti ryžtingą jaunimo balsą, produktyvų dialogą, o gal net polilogą tarp įvairių visuomenės grupių. Laimei, užuomazgos, nors ir tylios, jau juntamos. O žmonių, gebančių savo asmenine iniciatyva keisti ir atkerėti mūsų uždarumą, yra ne vienas. Ir dar. Gera žinia mūsų skaitytojams – jau šiemet „Miesto IQ“ part neriu tampa savaitraščio „The Economist“ žurnalas „Intelligent Life“. Lietuvišką jo versiją skaitysime jau spalį. Tad ir mūsų erdvės plečiasi. Gero skaitymo!

Dainius

2 | M I E S T O IQ ∙ r u gs ė jis –spalis

Nr. 09–10 (17) MIESTO IQ ISSN 1822-9271 Miesto kultūros žurnalas MIESTO IQ www.miestoiq.lt info@miestoiq.lt

Vyr. redaktorės pavaduotojas DAINIUS GENYS miestoiq.redakcija@gmail.com Redaktorė KRISTINA KAVALIAUSKAITĖ kristina@miestoiq.lt Redaktorės pavaduotojas arūnas liuiza arunas@miestoiq.lt

Viršelis: Fotografė Oksana Točickaja Iliustracija – Vaidas Bagonas

Korespondentai: AGNĖ TAURINSKAITĖ INDRĖ LEONAVIČIŪTĖ Dalia Rauktytė Fotografai: Oksana Točickaja Gintaras Česonis Aurimas Zdanavičius Domas Monkevičius Berta Tilmantaitė Piešiniai: Ieva Vaivaraitė vytis snarskis Kotryna Žukauskaitė LAURA DIDŽIOKIENĖ Vyriausioji dizainerė KORNELIJA BUOŽYTĖ-JERAŠŪNIENĖ kornelija@expressmedia.lt Techninė dizainerė Skaistė Ašmenavičiūtė skaiste@expressmedia.lt Kalbos redaktorė Aistė Tamošaitytė aiste@expressmedia.lt Žurnalą rengė: Birutė Garbaravičienė, Andrius Užkalnis, Jūratė Juškaitė, Arūnas Antanaitis, Kęstutis Navakas, Egidijus Aleksandravičius, Dainius Genys, Dalia Rauktytė, Jurgis Gimberis, Barbora Bernotaitė, Rokis Žukauskis, Simona Žemaitytė, Karolis Vyšniauskas, Tomas Kavaliauskas, Vaiva Grainytė, Eglė Balčiūnaitė, Aušra Linkevičiūtė, Domininkas Kunčinas, Dainora Stankutė, Goda Dapšytė, Gražina Subelytė, Lina Sabaitytė, Sandra Kliukaitė, Ovidijus Lukošius, Vitalija Norvilienė, Gytis Valatka, Julius Narkūnas, Liudvikas Jakimavičius, Jaunius Špakauskas. Žurnalą konsultuoja: Egidijus Aleksandravičius, Vytas Baltus, Vitalis Čepkauskas, Leonidas Donskis, Mykolas Drunga, Šarūnas Karalius, Tomas Kavaliauskas, Andrius Mamontovas, Kęstutis Navakas, Ina Pukelytė, Jūratė Tutlytė, Rytis Zemkauskas, Vaidas Jauniškis, Robertas Dargis. Marketingo ir pardavimo skyriaus direktorė INGRIDA KULIEŠIENĖ ingrida@expressmedia.lt Reklamos projektų vadovė IEVA PAULAUSKAITĖ ieva@expressmada.lt LEIDINYJE PANAUDOTOS AGENTŪRŲ Scanpix, Stockxpert, Corbis nuotraukos MIESTO IQ partneriai: LIGHT.LT, Versus aureus leidykla

LEIDĖJAS: UAB „EXPRESS MEDIA“ Redakcijos adresas Kaune: Savanorių pr. 363A, LT-49425, tel. +370 37 719282, faks. +370 37719635 Vilniuje: A. Tumėno g. 4, tel. +370 5 2031042 Spausdino: UAB „SPAUDOS KONTŪRAI“ Kitas numeris išeis 2009 11 11 Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Žurnalo redakcija neatsako už anonsuojamų renginių metu išsakytas idėjas bei pareiškimus.

www.m ie s t o i q. l t

16 psl.

6 psl.

TURINYS Redakcijos žodis

Forumas

| 6–23

24 psl.

Miesto žmogus

| 24–29

Valdas Adamkus: gyvenimas idealų šviesoje | Birutė Garbaravičienė

| 24

Garsas

| 30–43

62 psl. 4 | M I E S T O IQ ∙ r u gs ė jis –spalis

Kinas

| 44–49

S. B. Cohenas ir jo eksperimentinės humoro praktikos viešosiose erdvėse | Dainora Stankutė Animacija susirgus | Agnė Taurinskaitė Žinutės iš kino pasaulio

| 44 | 48 | 49

Teatras

| 50–53

Teatras per atostogas | Goda Dapšytė Žinutės

| 50 | 52

Knyga

| 54–57

Gero gyvenimo link pagal B. F. Skinnerį | Aistė Bimbirytė-Mackevičienė Knygų apžvalga | Kęstutis Navakas

| 54 | 56 www.m ie s t o i q. l t

44 psl. 70 psl.

Menas | 2D

Pasaulis kitu kampu | Aušra Linkevičiūtė Venecijos bienalėje – apie ribas tarp privatumo ir viešumos | Gražina Subelytė Meno injekcija gyvybei sugrąžinti | Agnė Taurinskaitė Fotografas Kensaku Shioya žvelgia į Lietuvą | Lina Sabaitytė Mokėti nustebti. Mokėti nustebinti | Simona Žemaitytė Galerija

| 58–77

| 58 | 62 | 66 | 70 | 74 | 77

Architektūra | 3D

| 78–83

Viešbučių metamorfozės | Sandra Kliukaitė Žinutės

| 78 | 82

Verslo kultūra

| 84–87

„Intelligent Life“ – tai „The Economist“ vakariniais drabužiais | Ovidijus Lukošius

| 84

Formos

| 88–93

Kavinių paslaptys, tragedijos ir žavesys | Vitalija Norvilienė, Gytis Valatka Postinternetinis miestas: socialinės erdvės evoliucija | Julius Narkūnas

| 88 | 92

Lietuvos miestai

| 94–97

78 psl.

„Aš čia dirbu tik nuo balandžio mėnesio, nieko negaliu pasakyti“ | Liudvikas Jakimavičius | 94 Užstalės reportažai

| 98–99

Netikėtumas prieš Rotušę | Vincentas Krupas

| 98

Miesto tekstai

| 100–101

Bijantieji išnykti | Jaunius Špakauskas Atas... | Jurgis Gimberis

| 100 | 101

Anonsai

| 102–104

Teatrų, kino, klubų, galerijų anonsai

|102

w w w.m i e s t o i q .l t

88 psl. M IE S TO IQ ∙ ru gs ėjis – spalis | 5

forumas

For u m as

Sava ir privatu: visai n e p ri e ši š k a b en d r u o men ei ir v ie š um ai

Kažkaip jau taip susiklostė, kad posakis „viešasis interesas“ Lietuvoje visuomet kvepia konfrontacija su tais, kurie vadinami „privatininkais“. Į viską, kas privatu, žiūrima kaip į blogį, kaip į įžūlų ir savanaudišką piniguočių gviešimąsi atsiriekti to, kas jiems nepriklauso, – o jei ir priklauso, tai nelabai teisingai ir nelabai dorai. „Pagal įstatymą gal ir teisėtai, bet negarbingai.“ Net ir pats žodis „privatininkas“ – toks lyg ir su kvapeliu, ir dar nemaloniu. Mano tėvų kartai jis reiškė tūkstančius uždirbančius nutrijų augintojus, garaže pasislėpusius nelegalius remontininkus ir Palangoje butus vasarotojams nuomojančias moteriškes, pinigų pluoštus slepiančias virtuvėje, skardinėse dėželėse nuo kruopų1. Privatininkas – tik truputį geriau už tą, kuris vagia iš darbovietės. O gal net ir blogiau, mat tas, kuris „neša iš darbo“, daro paprastą Kalbama, kad šią gudrybę butų vagys žinojo kuo puikiausiai: pirmiausia tas dėžutes ir tikrindavo. 1

6 | M I E S T O IQ ∙ r ugsė jis –spalis

ir visiems suprantamą bei pasiekiamą veiksmą, bet štai „privatininkas“, tas miklus ir suktas vertelga, erzino lyg fokusininkas, kuris paima skrybėlę ir ištraukia iš jos triušį. Viskas prieš tavo akis, o nesupranti, kaip jis tai padarė. Čia buvo, rodos, toks kaip visi, o čia jau augina rožes ir, nunešęs į turgų kovo 8-ajai2, žiūrėk, jau tūkstančius skaičiuoja. Nepatiko daugeliui visa tai. Matyt, taip jau atsitiko, kad vos keli dešimtmečiai Sovietų Sąjungos sudėtyje pavertė valstiečių, vienkiemio sodiečių, individualistų tautą tikrais kolektyvo ir bendruomenės garbintojais, bijančiais „privatininkų“, kurie ne tik sau daug užsidirba: jie dar ir tų kitų, kurie pluša „normaliuose darbuose“ (valdiškuose, samdomuose, nuo devynių iki penkių), anksčiau buvusį neišskirtinį, bet priimtiną statusą sumenkina. „Privatininkui“ mūsų kalba turi daug sinonimų, ir visi „neskanūs“: vertelgos, biznieriai, spekuliantai, kombinatoriai, gariūnininkai. Net ir, regis, neutralus žodis „verslininkas“ toli gražu nėra toks nekaltas, kaip atrodo: pabandyk, pavadink mamos akivaizdoje „verslininku“ Tarptautinė moters diena – šventė, kai vyrai pirma dovanodavo žmonoms ir bendradarbėms gvazdikus, o paskui vakare prisigerdavo. Moterims tekdavo šventinė pareiga, kaip visuomet, gaminti mišraines ir plauti indus. 2

www.m ie s t o i q. l t

Corbis ir Sugiharos muziejaus archyvų nuotr.

tekstas | Andrius Užkalnis

Mielos ir jaukios šiandienio senamiesčio gatvelės buvo kuriamos taip, kad į kuo mažesnį plotą įsikraustytų kuo daugiau nuomininkų ir kuo didesnis būtų pelnas

kokios nors vyresnės inteligentiškos moters vaiką, net jei jis turi savo bendrovę ir samdo šimtą žmonių. Labai gali būti, kad sulauksi tvirto atkirčio: „Mano sūnus – inžinierius (ar gydytojas, ar aludaris), o ne verslininkas“, – lyg tai būtų keiksmažodis. Dabar prisiminkime jau šiuos laikus, pastarąjį dešimtmetį. Paklausk ko nors, ką jis mano apie viešumo ir privatumo santykį, kokie vaizdai iškyla jam prieš akis. Galiu pažadėti: bus paminėta prichvatizacija, tvoros prie ežerų (geriau ežero pakrantė apdergta, šiukšlina, išvažinėta automobilių, bet skirta visiems), pirtys nacionaliniuose parkuose, gyvenamųjų namų statybos senamiesčiuose. Ir būtinai bus prisiminta vieno kino teatro sostinėje istorija: betoninė baidyklė buvo tapusi viešo pasipriešinimo kapitalui ir privatiems interesams simboliu, vėliava ir himnu3. Kiekviena nauja statyba mieste, kiekviena parduotuvė, kiekvienas pramogų centras, biuras ir garažas tampa tų pačių nuobodžiai pažįstamų argumentų lavina: „griaunamas paveldas“, „naikinamas istoriškai susiformavęs miesto veidas“. Ir kiekvieną kartą po protestų, piketų, „gyventojų komitetų“ ir spaudos dėmesio naujas statinys išdygsta, aplinkiniai gyventojai su juo susitaiko, o visuomenė persikelia dejuoti jau kitur.

Kažkada parašęs apie tai laikraštyje ir užėmęs ne tą poziciją, kuri derėtų inteligentui (pasišaipiau iš protestuotojų teisuoliškos retorikos ir pasakiau, kad sovietinio kino pastato visai negaila), susilaukiau tuomet pačios baisiausios reakcijos per visą savo rašymo karjerą: net kai kurie draugai manęs išsižadėjo. 3

w w w.m i e s t o i q .l t

Vos keli dešimtmečiai Sovietų Sąjungos sudėtyje pavertė valstiečių, vienkiemio sodiečių, individualistų tautą tikrais kolektyvo ir bendruomenės garbintojais, bijančiais „privatininkų“. Šis ydingas ritualas, deja, turi daugiau neigiamų pasekmių nei laiko gaišinimas ir papildomos išlaidos: bet kokia protinga diskusija apie miesto plėtrą pasidaro nebeįmanoma, ir triukšmingi gyventojų komitetai bei laiptinių revoliucionierės atima iš visuomenės teisę domėtis ir diskutuoti. Bet kokie klausimai apie naujuosius sumanymus automatiškai priskiriami prie nuspėjamų, visiems pabodusių privalomų protestų ir braukiami šalin net neįsigilinus: „Kad ir ką darytum, vis tiek kas nors protestuos.“ Privatu ir vieša – du krantai, kuriuos visuomenė vertina kaip priešingus frontus ir kitaip net nenori galvoti. Maža to, žmonės laiko garbės, principo reikalu užimti vietą prie fronto linijos ir iškelti savo lojalumo vėliavą: kitoje pusėje – mirtini priešai. Taip yra, bet taip visai neturi būti, nes konfliktas tarp to, kas vieša, ir to, kas privatu, – daugiausia išgalvotas ir dirbtinis. Privatus asmuo gerovę kuria ne tik sau (arba ne visą laiką tik sau). Noras patenkinti tik savo šeimos poreikius – sodyba, pirtis, kepsninė – yra tik pradinis, tik paties pirmo praturtėjimo etapas. Jis nėra pabaigos taškas. Net jei šiandien būtų panaikinti visi M IE S TO IQ ∙ ru gs ėj is – spa l is | 7

For u m as

Didžioji dalis to, ką šiandien laikome paveldu, kuris yra viešas, mielas ir reikalingas visiems, kažkada prasidėjo nuo savų pinigų ir privačios iniciatyvos. planavimo apribojimai ir galėtų statyti bet kas, bet kur, bet ką, bet kaip, – vargu ar visą šalį uždengtų tik sodybų su garažais ir pirtimis tinklas. Tokia vizija – paplitęs baubas, bet jis yra tik trumparegiškai suvokiama dinamika: jei obuolys auga ant šakos nuo pavasario, niekas juk nesako, kad turbūt, vertinant esamus augimo tempus, jis užaugs iki meliono dydžio. Visi žino, kad ateis ruduo, ir obuolys nukris arba jį nuskins. Taip ir su privačių įgeidžių tenkinimu: kai savieji ir šeimos poreikiai patenkinti, privatūs pinigai ir privati mintis pradeda kurti vertybes visiems. Didžioji dalis to, ką šiandien laikome paveldu, kuris yra viešas, mielas ir reikalingas visiems, kažkada prasidėjo nuo savų pinigų, į save lenktų pirštų ir privačios iniciatyvos. Dvarai ir parkai, dideli miesto namai, sutvarkytos erdvės retai atsirasdavo po komitetų posėdžių, svarstymų parlamente ir diskusijų dėl vizijos. Jie organiškai augo iš pirklių, fabrikantų ir kitokių turtuolių norų, užgaidų, ambicijų. Galbūt ne visada jos rėmėsi tiesioginiu noru padaryti gera kitiems, bet privatus turtas neišvengiamai persipila per asmeninio vartojimo kraštus ir tampa visų turtu tada, kai jo per daug pačiam savininkui. Mes galime dejuoti dėl tvorų prie ežerų pakrančių ir lentelių „Privati valda“, tačiau jos yra tik dulkės, laikini popierėliai: niekas dar nenusinešė su savimi į kapus nei rūmų, nei parko. Dideli ir maži pasaulio muziejai prasidėdavo nuo asmeninių meno ir senienų kolekcijų, o tos kolekcijos kartais prasidėdavo iš tyros aistros, dažniau – iš prekybos sendaikčiais. Tik mes dabar apie tai negalvojame ir mums atrodo, kad praeities fundatoriai, mokėję už puikių bažnyčių statybą, jų lipdinius ir freskas, ir senieji meno mecenatai buvo taurūs ir galvojo ne apie save, bet apie pasaulio ir savo tautos ateitį. O šiais laikais – dejuojame mes – žmonės nebe tie, ir turtuoliai galvoja ne apie tai, viskas suvulgarinta, visi tik skaičiuoja pinigus, ir jei stato, tai tik namus baisuolius, kičą, beskonybę. Tai yra labai naivus ir labai neteisingas lyginimas, nes laikas ne tik gydo, jis mūsų sąmonėje valo ir grynina tai, kas kadaise buvo lygiai taip pat banalu ir paprasta, ir skaičiuojama pinigais, kaip ir šiandien. Kas, pavyzdžiui, šiandien pagalvoja apie tai, kad senamiesčių gatvelės, kurios mums atrodo tokios romantiškos, nes yra siauros ir jaukios, ir susispaudę namukai, kuriuose taip maloniai „gyvena“ kavinės ir restoranai bei suvenyrų parduotuvės, buvo tokie ne todėl, kad jų kūrėjai galvojo apie estetinį vaizdą. Juos savininkai statė tokius, kad į kuo mažesnį plotą sugrūstų kuo daugiau žmonių, kad ten įsikraustytų kuo daugiau nuomininkų ir kuo didesnis būtų pelnas. Šiandien tie nekilnojamojo turto valdytojai būtų pavadinti vertelgomis, ciniškais verslo rykliais be socialinio ir moralinio kompaso, galvojančiais ne apie visuomenės intere8 | M I E S T O IQ ∙ r ugsė jis –spalis

Atverti visuomenei Sugiharos namų Kaune duris – tik privati iniciatyva

sus, o apie savo kišenę (juolab jei prisiminsime, kad tada, kai tie namai buvo statyti, jie neatrodė taip, kaip atrodo dabar: gatvėse buvo gausu pamazgų ir arklių mėšlo, viskas buvo užgriozdinta ir nepatogu, – būtent todėl nesmagu, bet nekenkia pažiūrėti senų nuotraukų su gimtojo miesto praeities vaizdais – visa romantika kaipmat išgaruoja, bent jau mano galvoje). Žiūrėdami į praeitį iš mūsų dienų, pamirštame visa, kas nepatrauklu, pamirštame motyvus ir paaiškinimus (tiesa, jais dažnai net nesidomime) ir susikuriame mitologizuotą, sutaurintą tos praeities vaizdą. O jau tuomet paėmę jį, švarų ir tyrą kaip glotniai ir dailiai jūros bangų ir smėlio nugludintą stiklo šukę, lyginame su mūsų epocha, kurios net pažinti objektyviai negalime, nes per mažas atstumas. Mes dabartį vertiname per arti prisikišę ją prie akių, ir nelieka nei perspektyvos, nei ryškumo. Vieno žmogaus sumanymai dažnai gali tapti labai viešu ir bendru turtu. Lietuvoje to irgi daug: Nidoje esantis Thomo Manno namelis šiandien yra kultūros židinys, o kadaise buvo rašytojo, šimtmečiu aplenkusio šiandienę madą ilsėtis tarp dviejų vandenų ir pušų, privatus šeimos būstas. Toje pačioje Kuršių Nerijoje kopų apsodinimą pušimis, sustabdžiusį smėlio pustymą, pradėjo ne paminklosaugininkų ar gamtosaugininkų komitetas, ne vietos valdžia ir ne paramos programa. Pašto viršininkas ir užeigos savininkas Gotlibas Dovydas Kuvertas ėmė pušeles sodinti ne iš visuomeninių paskatų: jis norėjo sustabdyti smėlį, nes smėlis kėlė grėsmę jo verslui. Jei Kuvertas tai būtų daręs šiandien, o ne 1825 metais, reikia manyti, būtų baksnojamas pirštais ir tampomas po teismus kaip ciniškas vietos biznio autoritetas, kopoms nebūdinga augmenija darkantis istoriškai susiformavusį vaizdą, kad patenkintų savo verslo poreikius. Kažkada buvau Lansarotėje, vienoje iš Kanarų salų keistu itališku pavadinimu4. Kanarų salos – tolimos vulkaninės Europos Sąjungos atplaišėlės Atlanto vandenyne (panašiai kaip prancūzų Nors priklauso Ispanijai, sala pavadinta itališkai, nes atrasta buvo Genujos keliautojo Lancelotto Malocello. 4

www.m ie s t o i q. l t

Šiandienis Lansarotės peizažas yra vieno žmogaus – Césaro Manrique’o sumanymo vaisius

Gviana pietų Amerikoje arba Gvadelupa Karibų jūroje), prie pat šiaurės Afrikos krantų: Maroko ir Vakarų Sacharos. Nuskridau ten atostogų po ilgų mėnesių, gyventų Afrikoje. Šeima, praleidusi be manęs šlapią ir šaltą žiemą Anglijoje, norėjo kur nors šiltai ir civilizuotai pailsėti, ir Kanarus pasirinkome beveik nemąstę. Šios salos Anglijoje turi negudrią ir neprestižinę, gana vulgarią reputaciją, nes vidutinio anglo galvoje siejamos su naktiniais klubais, kur geriama per naktį ir svilinamasi prie viešbučio baseino visą dieną kaupiant jėgas kito vakaro šėlsmui. Saloje pamačiau, kad viskas žymiai subtiliau ir gražiau (barų ir diskotekų yra, bet į juos niekas varu nevaro). O beveik visa, kas ten šiandien susiję su žmogaus veikla – nuo mažaaukščio užstatymo koncepcijos (net ir dideli viešbučiai nesistiebia į viršų, kaip daugelyje Ispanijos kurortų) iki nacionalinio parko su vulkanais ir keisto kaktusų parko, – yra vieno žmogaus – Césaro Manrique’o sumanymo vaisius. Jis, gimęs saloje ir užsitarnavęs šlovę pasaulyje, gimtąją salą stengėsi tvarkyti (arba bent jau daryti įtaką kitų veiklai) pagal savo supratimą apie Kanarų spalvas ir formas. Nepamiršo ir savo paties egzotiškų didžiulių namų tarp vulkaninės uolienos, pastatytų 3000 kvadratinių metrų plote. Šiandien tai yra paminklas jam ir traukos centras. Jei tokį namą kas nors pastatytų mūsų dienų Lietuvoje, ir dar visiškai gamtos glėbyje, visi sakytų: „Va tai menininkas, žiūrėk, geriausiai pasidarė sau pačiam, vis tiek savi marškiniai arčiau kūno.“ Mes, lietuviai, nepatikliai žiūrime į privačią iniciatyvą ir asmeninę teisę spręsti. Mums komitetai ir kolektyviniai sprendimai mielesni (net ir rusišką patarlę esame „prisijaukinę“: „Viena galva gerai, dvi – geriau“; suprask, kuo daugiau kaktų susirems, tuo geresnis bus sprendimas). Net jei kolektyvinio sprendimo negalia kasmet oficialiai ir simboliškai patvirtinama „Eurovizijoje”, vis tiek laikomės įsikibę tokio mąstymo būdo, nes jis jaukesnis, saugesnis nei asmeninė atsakomybė. Tik nedaug kas pagalvoja apie tai, kad beveik visa, ką Lietuvoje rodome atvykėliams, yra asmeninės iniciatyvos, „savivalės“5, o Savivalė – žodis, pats savaime daug pasakantis apie mūsų mąstymą. Daugelyje kitų kalbų tikslaus atitikmens nėra. 5

w w w.m i e s t o i q .l t

Taigi visa, kas privatu, yra susiję su svajone ir jos išsipildymu. Svajonė – tai proto klajojimas be žemėlapio ir be plano. ne „valstybinio mąstymo“ rezultatai: nuo sovietinių skulptūrų kolekcijos Grūto parke iki paminko Frankui Zappai Vilniuje – sėk mingiausi „projektai“ yra net ne projektai (koks valdiškas ir nuvalkiotai „madingas“ žodis), o asmeninės svajonės išsipildymas. Net ir Kryžių kalnas yra labai asmeniško ženklo, labai privačios ir intymios emocijos išsiliejimas į viešąją erdvę. Kryželis, kaip ir žvakutė bažnyčioje ar ant kapo, – kas gali būti asmeniškiau... Net ir lietuviškos Vėlinės, kai kapinių šlaitai sužimba žvakutėmis, yra ne kolektyvinis renginys, o asmeninio papročio sužydėjimas: iš daugelio žvakelių gimsta vienas didelis ir įspūdingas vaizdas. Taigi visa, kas privatu, yra susiję su svajone ir jos išsipildymu. Svajonė čia yra svarbiausias žodis. Svajonė – tai proto klajojimas be žemėlapio ir be plano. Be žemėlapio ir plano gali klajoti tik vienas žmogus, minia to nesugeba, ir todėl ji negali svajoti. Kolektyviniame mąstyme minčių per daug, jos atsitrenkia viena nuo kitos kaip kamuoliukai, kol pagaliau visa energija ištirpsta, susiniveliuoja, lieka tik nuobodus ir pilkas vidurkis. Todėl viešasis interesas neturi bijoti asmeninio, o asmeninis neturi baidytis minios diktato. Jie vienas kitą tik papildo. Asmens energija ir kūrybiškumas visada galų gale tenka visuomenei, o visuomenės stabdantis poveikis talentui ir iniciatyvai irgi yra būtinas6: jis atsijoja silpnesnes idėjas ir beviltiškus sumanymus, šie įklimpsta kaip dviratis, važiuojantis per smėlį, ir užtikrina, kad iš visų svajonių išgyvena tik pačios stipriausios. Nors dažnai kalbama apie „pasmaugtą talentą“ arba reikalingą paramą geriems sumanymams, tai neteisinga: tikro talento nepasmaugsi, jis prasimuša kaip pievagrybis pro asfaltą, ir paramos jam nereikia. Jei sumanymui reikia paramos, reiškia, jis negali pats stovėti ant kojų. Reiškia, ir nereikia. 6

M IE S TO IQ ∙ ru gs ėj is – spa l is | 9

For u m as

Meilės trikampis,

arba Interesų konfliktas jausmų ir emocijų kontekste

Skubu nuraminti mielą skaitytoją, kad šis straipsnis nebus skirtas to paties pavadinimo romantiniam TV žaidimui, bet čia irgi bus kalbama apie jausmus. Teksto pavadinimo idėja gimė prisiminus klasikinį pilietinės visuomenės apibrėžimą, pagal kurį ją sudaro trys sektoriai: valdžios, verslo ir privatusis, arba kitaip – pilietinis. Manoma, jog sąveikaujant šioms trims lygiavertėms grupėms visuomenėje turėtų vyrauti harmonija ir nebūtų nuskriausti niekieno interesai. Tačiau gyvenime ne viskas vyksta pagal planą... Kartais nutinka taip, kad skirtingų sektorių atstovų jausmai prasiveržia ir pernelyg susilieja. Kartais tai nėra savaime blogai. Pavyzdžiui, jei bendradarbiauja verslininkai ir piliečiai, mes giriame socialinį verslo atsakingumą ir piliečių iniciatyvumą. Kai 14 | M I E S T O IQ ∙ r u gs ė jis –s pali s

sutaria valdžia ir piliečiai, garsiname pilietinę valdžios politiką. Tačiau kai susilieja valdžia ir verslas, neretai itin skaudžiai kenčia piliečiai, o sykiu pasigirsta aimanų dėl pilietinio abejingumo. Bet vėlgi, tai daugiau mažiau pavyzdžiai iš vadovėlių. Gyvenime viskas sudėtingiau. Čia, panašiai kaip ir romantiniame žaidime, reiškiamos stiprios simpatijos, žaižaruoja neapykanta, verda slaptos aistros, tenka nustebti ten, kur mažiausiai to tikiesi, patirti išdavystę iš pareigos bičiulių ir t. t. Loginio veikimo pagal vadovėlių tiesas nėra tiek daug, kaip norėtųsi. Šis gyvenimo žaidimas, skirtingai nei televizijų projektai, priverčia patirti daug didesnes ir painesnes jausmų dramas. Idant neatrodytų, jog šaudau tuščiais šoviniais, pristatysiu įsivaizduojamą (o gal ir ne) pavyzdį, o jei pastarasis pasirodys Jums kažkur girdėtas, tebūnie tai atsitiktinumas. Istorija tokia: vienas verslininkas, susiklosčius netikėtoms (tačiau neva teisėtoms) aplinkybėms, įsigyja dalį valstybinio pastato ir paskui dar sugeba www.m ie s t o i q. l t

Corbis archyvo nuotr.

tekstas | Tadas von Kaunas

išsinuomoti tą pastatą sau kelis kartus pigiau nei rinkos vertė. Dar daugiau, pasirašoma tokia nuomos sutartis, kad miestas praktiškai praranda bet kokią pastato kontrolę iki nuomos pabaigos. Tarkim, tokiam įtarimų keliančiam sandoriui nuomininkas turi pateisinamą argumentą – jis ketina rodyti kiną ir taip prisidėti prie pastangų paįvairinti miestiečių kasdienybę. Siekdamas pateisinti savo planus jis investuoja į pastatą pinigų ir surengia iškilmingą bei pompastišką kino teatro atidarymą. Miestas džiaugiasi! Nuomininkas taip pat. Deja, neaišku, ar ne dėl skirtingų priežasčių... Tik itin akylas pilietis pastebi, jog tuo pačiu metu, kai vyksta tariamo kino teatro remontas, sykiu yra gražinamas ir rekonstruojamas kitas nuomininko asmeninis turtas. Ar įmanoma, jog dalis sąskaitų, kitaip sakant, tariamų investicijų į tariamą kino teatrą, buvo apmokėtos už rangovų atliktus darbus kitame objekte? Šypsotės?.. Aš irgi! Bet ar įmanoma tai įrodyti? Greičiausiai ne... Palikime sąmokslo teorijas nuošalyje ir grįžkime prie akivaizdesnių interpretacijų. Pasikeitus aplinkybėms ir mieste atsiradus naujiems moderniems kino teatrams, senasis pradeda merdėti. Kino rodymo veikla nutraukiama. Pastatas lieka tuščias. Tačiau turint galvoje, kad jis išsinuomotas už simbolinę kainą (palyginti su realia rinkos kaina), jį galima laikyti tuščią ir kurti alternatyvius panaudojimo scenarijus. Prisiminę nesenus vadinamuosius laukinio kapitalizmo laikus, kuomet valstybės turtas buvo prichvatizuojamas į kairę ir į dešinę, galime susimąstyti: ar „ekonomiškas“ pastato perėmimas į savas rankas nebūtų kam nors palankus scenarijus? Įsivaizduojamas nuo mininkas apie tai pradeda kalbėti puse lūpų – jis sutiktų investuoti milijonus litų į pastato gaivinimą (kitaip sakant, sutiktų tapti savotišku filantropu, miesto gelbėtoju už labai nedidelę kainą... pastato kontrolę ir savavališką, nekontroliuojamą elgesį) ir jo pritaikymą miestiečių reikmėms, jei būtų pratęsta nuomos sutartis (ta pati, kuri žalinga miestui). Ir lyg tarp kitko priduriama, jog kino rinka mieste nedidelė ir pelno neduosianti, tačiau koncertų salės įrengimas ir neaiškus jos panaudojimas būtų perspektyvus verslo planas. O juk nuo šou verslo iki, tarkime, prabangaus kazino – tik vienas žingsnis; ir jis nebūtų pats kvailiausias pagal pragmatinius, ekonominius sumetimus. Suprasdami įvykių scenarijų, nujausdami tolesnę seką ir negalėdami apsikęsti su simuliuojama veikla, darbo imasi keletas visuomenininkų. Siekdami apginti viešąjį interesą, jie pradeda veikti ir atskleidžia vieną kitą nutylėtą šios pilietinės bylos faktą, bando mobilizuoti kitus piliečius, galų gale kelia sumaištį ir daro spaudimą politikams bei administracinei valdžiai imtis aktyvesnių veiksmų. Nuomininkui, žinoma, toks „triukšmas“ nepatinka. Išslystančio iš rankų beveik kišenėje turėto pastato vaizdas gali įaudrinti bet ką. (Šioje vietoje nejučia susimąstai: bet kaip atsitiko, kad toks scenarijus apskritai tapo įmanomas? Čia, be abejo, neapsieita be nesąžiningų valdininkų pagalbos. Tampa aišku, kad jau seniau slapta prisijungė ir trečiasis dalyvis, retkarčiais sanguliavęs su verslininku, nors viešai deklaruodavo ištikimybę visuomenei.) Nuomininkas, supratęs, kad negalės kontroliuoti naujųjų oponentų, imasi patikrintos taktikos – bando apšmeižti bei diskredituoti visuomenininkus, trukdyti profesinę jų veiklą, įvelia į tai pašalinius asmenis, išmėgina psichologinį aktyvistų pasirengimą. Bene labiausiai glumina verslininko sugebėjimas pasitelkti nesąžiningus valdininkus, kurie, užuot atlikę savo pareigas ir gynę viešąjį interesą, elgiasi priešingai – viršija įgaliojimus ir kaip įmanydami kliudo visuomenininkų pastangoms, prisijungia prie jų dergimo kampanijos ir savo veiksmais diskredituoja sąžiningų valdininkų veiklą. w w w.m i e s t o i q .l t

Ne kiekvienas ryžtasi nešti pilietiškumo kryžių, nes tai dar ir prabangus užsiėmimas.

Dalyvavimas pilietinės kovose kainuoja. Kainuoja nebūtinai materialiai. Tačiau kartais, kai matai, kad mūšio lauke lieki vienas, o tie, kurie turėtų tau padėti, ironiškai iš tavęs šaiposi, supranti, jog reikalas gali tapti beviltiškas. Ir tik nuo tavo paties užsispyrimo ir pasirengimo kovoti toliau priklauso, ar byla bus laimėta, ar viešasis interesas bus apgintas, ar ne. Visa tai išgyvenęs gali suprasti, kodėl ne kiekvienas ryžtasi nešti pilietiškumo kryžių. Kaip jau minėjau, praktikuoti pilietiškumą – prabangus užsiėmimas. Pagaliau, ne kiekvienam ši kova ir skirta. Nejučia kyla klausimas: bet ar tikrai visi tie abejingi piliečiai, kurie nepajudina nė piršto (nors neretai turi tokią galimybę), yra patyrę šią naštą savo kailiu ir dėl to nenori nusvilti? Pagaliau, ar apskritai apie tai kas nors susimąsto, išskyrus tuos, kurie šią kainą moka? Ironiška, aktyviausieji, labiausiai nenuilstantys kovotojai nedejuoja. Sumokėta kaina jų neatgraso ir, nepaisydami pasitaikančių aukų, jie nepaliauja jungtis prie kitų pilietiškumo iniciatyvų ir toliau neša pilietiškumo naštą. Tuo tarpu abejingieji ir toliau nesikeičia. Klausimas lieka vienas: ar mes pasiduodame be kovos, ar bandome šį tą įrodyti sau ir kitiems siekdami apginti viešąjį interesą, kad ir koks jis būtų? Dėl to sunku suprasti, kodėl mes nuolat viskuo piktinamės – neva kažkas kažką vagia iš valstybės, o sykiu ir iš mūsų visų, tačiau neprieštaraujame, kad tai tęstųsi? Kodėl mes leidžiamės mulkinami, neretai labai akivaizdžiai? Ar mums nėra pikta, kuomet juokiamasi iš mūsų pačių? Štai kad ir aptartas, tebūnie įsivaizduojamas, o gal ir realus, pavyzdys – kažkas savivaliauja visų miestiečių sąskaita, niekina visuomenininkų pastangas apginti viešąjį interesą ir akivaizdžiai spjauna miesto valdžiai ir visiems miestiečiams į akis – ką noriu, tą darau! Tokiose situacijose sunku apsieiti be emocijų. Kaip jau sakiau, gerai, jei šiame trikampyje užgimsta tyri jausmai, kuriantys gėrį, tuomet galima tikėtis laimingos pabaigos. Ne paslaptis ir tai, jog kai kam laimės teikia ir vienos nakties ar dvigubų romanų santykiai. Tokiais atvejais be skaudžių išsiskyrimų neapsieinama. Lygiai taip ir pilietinėse kovose. Santykiai tarp verslininko noro plėtoti verslą bet kokiomis priemonėmis, valdininkų siekio užtikrinti miestiečiams turiningas pramogas bei piliečių siekio apginti viešąjį interesą gali blokšti netikėta kryptimi. Kibirkštis tarp dalyvių gali lygiai greitai ir įsižiebti, ir užgesti. Susiradęs, regis, patikimą partnerį, negali būti ramus, – galbūt jis tik smaginasi ir išnaudoja. Bet gal užsimezgusi pažintis pavirs ilgaamže ir kuriančia galia?! Sakoma, kad apie meilę gali žinoti daug ir vis tiek nesuprasti, kaip ji veikia. Lygiai taip ir pilietinėse kovose – viešojo intereso reikšmę suprasi tik jį apgynęs. Daugelis įsivaizdavimų subliūkš, teoriniai modeliai nesuveiks, pagalba ateis per vėlai. Tokia kova ir skaudina, ir liūdina, kartais net kankina, bet sykiu teikia žodžiais sunkiai nusakomą pasitenkinimą! M IE S TO IQ ∙ ru g s ėji s– spa li s | 15

For u m as

Senas dvaras –

ir namai, ir vieša erdvė tekstas | Jūratė Juškaitė foto | Berta Tilmantaitė

„Lietuvio charakteriui absoliučiai sava erdvė yra namas, apribotas sienomis, stogu, langais, durimis“, – sako dr. Svetlana Ryžakova. Tad ar įsivaizduojate lietuvį, tvarkantį sovietmečiu nuniokotą dvarą tam, kad galėtų jį paversti atviru kultūros centru, į kurį nuolat atvažiuoja žmonių, vyksta kultūros renginiai, o namų erdvė tampa pusiau vieša? Taip pasielgė verslininkas Mindaugas Šventoraitis, prieš dešimtmetį nusipirkęs griūvantį Babtyno-Žemaitkiemio dvarą (Kauno raj.), jį restauravęs ir plačiai atvėręs duris menu besidomintiems žmonėms. Per dešimtmetį dvaras tapo kultūros traukos centru, o į renginius atvyksta garsiausi Lietuvos meno ir visuomenės veikėjai. Per metus čia įvyksta maždaug dvylika kultūros renginių – plenerų, koncertų, kino vakarų, teatralų pasirodymų ir kt. Iš jų tik Pažaislio festivalio koncertai yra mokami. Į beveik tūkstantį žmonių galintį priimti Babtyno-Žemaitkiemio dvaro kluoną Pažaislio festivalio muzikantai atsiveža kėdžių, o šeimininkas pasiūlo paties sukonstruotą sceną ir pusę tūkstančio metų gyvuojančio dvaro jaukumą. Tiesa, kiti renginiai taip pat turi patekimo „cenzą“, tik ne piniginį. Kasmet plačiajai publikai šeimininkas suorganizuoja tris keturis renginius. Į kitus (kino peržiūras, kasmetinį karnavalą, 16 | M I E S T O IQ ∙ r u gs ė jis –spalis

teatralų pasirodymus ir kt.), dažniausiai vykstančius dvaro rūmų kamerinėje salėje, atvažiuoja tik pažįstami: „Per dešimt metų susibūrė kelių šimtų nuolatinių svečių būrelis. Kadangi žinome jų pomėgius, kvietimus išsiunčiame pagalvoję, ar juos sudomins tai, ką organizuojame.“

Kultūra patraukia ne visus Tačiau dvaro savininkas pripažįsta, kad atvertos Babtyno-Žemaitkiemio dvaro durys ir vaišės, su kuriomis šeimininkas pasitinka svečius, užsukti sugundo ne visus: „Netgi tie, su kuriais palaikome gerus santykius, randa priežasčių neateiti. Iš pradžių vežiodavome pakvietimus, tačiau kai tik pusė pakviestųjų ateidavo, nustojome tai daryti – juos išvežioti irgi kainuoja.“ Prieš penkerius metus rengtas pleneras dvaro koplytstulpiui atstatyti buvo masiškiausias renginys. Nors koplytstulpis turi tragišką istoriją (kunigaikštis Giedraitis jį ant Nevėžio kranto pastatė savo nusižudžiusios dukters atminimui), tačiau tą kartą daugybė žmonių į dvarą užsuko ne dėl „intriguojančio“ pasakojimo. Prieš plenerą šeimininkas kartu su vaikais užkūrė senų savo kolekcinių mašinų motorus ir važinėdamas po kaimą sukvietė visus kaimynus. Šiame dvare nuo 1999 m., kai M. Šventoraitis tapo jo šeimininku, muzikavo bliuzo atlikėjai, skambėjo sceninė kantata „Carmina Burana“, opera „Birutė“, lotynų Amerikos ritmai ir daug kitų. Tačiau į išskirtinę erdvę įsileidžiami ne visi: „Gauname įvairiausių www.m ie s t o i q. l t

Visus dvare vykstančius renginius Mindaugas Šventoraitis finansuoja beveik vien iš savo kišenės.

w w w.m i e s t o i q .l t

M IE S TO IQ ∙ ru gs ėjis – spa l is | 17

For u m as

Dvaro svirnas yra priglaudęs senų motociklų kolekciją, kurią gali apžiūrėti lankytojai

pasiūlymų, bet kiekvienam durų neatveriame, nes neretai projektas tiesiog būna neįdomus. Be to, tų pasiūlymų vis daugėja, o dar norisi ir ką nors savo padaryti... Jei kai kuriems žmonėms neatsakytume, tektų tapti koncertus rengiančia organizacija, o tai neįmanoma, nes yra ir kitų įsipareigojimų.“

Savo reikmėms – tik penktadalis investicijų XIX a., kai dvarą valdė grafas Tiškevičius, Babtyne stovėjo dvidešimt vienas pastatas; šiandien likę penki. Tačiau net ir šių bend ras plotas (3000 kvadratinių metrų) dviem dvare gyvenantiems žmonėms – pačiam M. Šventoraičiui ir jo gyvenimo moteriai menininkei Miglei Kosinskaitei – akivaizdžiai per didelis. Smalsu, kiek verslininko investicijų yra skirta savoms reikmėms ir kiek menui puoselėti tinkamai vietai sukurti. Atsakymas nenustebina: „Dvaro rūmai, kuriuose gyvename, yra 800 kvadratinių metrų ploto, bet ir jų kamerinėje salėje rengiame susiėjimus. Kluonu patys jau beveik nesinaudojame, tik retkarčiais ten rengiami kino vakarai, į juos atvažiuoja žmonių. Dvaro svirnas yra priglaudęs mano motociklų kolekciją, vis dėlto ten lankytojai taip pat gali užeiti, tad jis tarnauja bendroms reikmėms“, – pasakoja M. Šventoraitis. 18 | M I E S T O IQ ∙ r u gs ė jis –spalis

Technikos kolekcija kenčia nuo vagių Kadangi svirnas, kaip ir visa dvaro teritorija, išskyrus rūmus, kasdien atviras lankytojams, bet kas panorėjęs gali pasigrožėti daugiau nei aštuoniasdešimties senų motociklų kolekcija. O pamatyti yra ką: seniausias M. Šventoraičio motociklas „Royal Enfield“ pagamintas praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį, 1926 m. Tiems, kurie domisi technikos istorija, „karališkasis“ motociklas yra tikras lobis. Šalia daugybės kitų – ir vokiečių per Antrąjį pasaulinį karą palikti BMW, „Zündapp“, NSU motociklai. Teiraujamės M. Šventoraičio, ar ryte pabudus nekyla noras neatverti svirno durų, nes, kaip pats šeimininkas sako, vagysčių, deja, būna. Atsakymas, nors ir turintis kartėlio prieskonį, yra tvirtas „ne“: „Skaudu buvo, kai nuo kelių motociklų dingo keraminės pypkės. Turguje jos kainuoja vos dešimt litų, bet čia jas nurakinėja. Vis dėlto užsidaryti ir nieko neįsileisti nesinori. Man patinka būti atviram, noriu, kad žmonės galėtų pamatyti Lietuvoje išlikusį paveldą.“ Užsimena dvaro savininkas ir apie tai, kad kuklių lietuvių laikai seniai praėjo. Pamatę Žemaitkiemio – lankytinos vietos – nuorodą, į dvarą atvažiavę turistai neretai elgiasi lyg savo namuose, eina „kiaurai“: ant antikvarinių motociklų lipama, fotografuojamawww.m ie s t o i q. l t

XIX a. Babtyne stovėjo dvidešimt vienas pastatas; šiandien likę tik penki

si, pamirštama, kad svirnas yra ekspozicijos vieta, ne fotostudija. Bet šeimininkas nesistebi jo motociklų kolekciją kartais niokojančiais svečiais. Net generolas Vladas Nagevičius (šio dvaro savininkas tarpukariu ir Valstybinės archeologijos komisijos narys 1921–1925 m.) išarė dvaro kiemą ir pasisodino jame bulvių, o rūmus, atskyręs nuo likusios teritorijos, aptvėrė medine tvora. Svirnas dar turi palėpę ir antrą aukštą. Jis paprastai tampa ekspozicijų sale, kurioje lankytojai gali pamatyti plenerų metu dvare sukurtus darbus; taip pat „priglaudžia“ ir antikvarinius radijo imtuvus, senovinius buities daiktus.

Valstybė piniginės neatveria Apvaikščiojus visą teritoriją kyla banalus, bet neišvengiamas klausimas: kam visa tai?! Kodėl asmuo tvarko savą erdvę tam, kad pritaikytų ją ne tiek sau, kiek kitiems lankytis? Be to, jei turi didelį norą suburti meno žmones ir mėgautis gamta, gali nusipirkti bet kurį vienkiemį, kurio priežiūros nereglamentuos jokie paminklotvarkos apribojimai. Klausimas ilgas, bet atsakydamas M. Šventoraitis ilgai negalvoja: „Jei paklaustumėte kolekcioniew w w.m i e s t o i q .l t

„Kartais nenumatai visko dešimt metų į priekį. Tačiau tai, ką turiu dabar, – pusiau viešus namus, – atitinka mano viziją.“ riaus, kodėl jis turi tokių keistų poreikių, jis turbūt pasakytų: „Man taip liepta ir aš taip darau.“ Panašiai turbūt ir čia – kažkas yra viduje, todėl negaila nei laiko, nei pinigų.“ Dvaro savininkas užsimena, kad tų „paliepimų“ įvykdytų ir daugiau, bet, matyt, pražiopsojo savo šansą – laiku neužmezgė ryšių su tinkamais žmonėmis. Visus dvare vykstančius renginius jis finansuoja beveik vien iš savo kišenės. M. Šventoraitis tikina, kad būtų galima padaryti daugiau, tačiau nė vienas jo rašytas projektas valdžios institucijoms nepatiko. Neseniai Babtyno-Žemaitkiemio dvaro šeimininkas buvo parengęs „Kultūros tvarto“ projektą – finansavimo eilinį kartą negavo. Vis dėlto šeimininkas sako nenusimenantis, mat tai, ką pavyko sukurti, iš esmės atitinka siekį, turėtą perkant nuniokotą dvarą: „Kartais, kai ką nors darai, nenumatai visko dešimt metų į priekį. Tačiau tai, ką turiu dabar, – pusiau viešus namus, – atitinka tuometinę mano viziją.“ M IE S TO IQ ∙ ru gs ėjis – spa l is | 19

„Roskilde 2009“ –

šiuolaikinės muzikos festivaliai ir muzikinis turizmas

tekstas | Domininkas Kunčinas

Įdomu, ką atsakytų Norviliškių gyventojas, paklaustas, ką jam reiškia festivalis ir muzikinis turizmas? Dėl muzikos ir meno festivalio „Be2gether“ jau trečius metus iš eilės šis kaimelis vienam savaitgaliui tampa viso regiono melomanų centru, o jo gyventojų skaičius padidėja beveik puse tūkstančio kartų. Tuo tarpu senosios Danijos sostinės Roskildės gyventojų skaičius tenykščio festivalio metu padidėja „tik“ trigubai, tačiau jos gyventojai per daugiau kaip 30 metų rengiamo „Roskilde festival“ istoriją tikrai žino, ką tai reiškia. Savaitė triukšmo ir grūsties Daliai miestelio tarnybų – nuo maitinimo sektoriaus iki kanalizacijos nuotėkų valymo – pats darbų įkarštis, nemažai miestelio gyventojų festivalyje darbuojasi savanoriais, o parduotuvių savininkai bando nuspėti, kokie mados vėjai vienais ar kitais metais pučia sunkiai nuspėjamose muzikos turistų galvose. Roskildės gyventojui tai reiškia savaitę triukšmo ir šiukšlių, grūsties seniausioje vis dar veikiančioje Danijos geležinkelio stotyje, galimybes vienaip ar kitaip užsidirbti ir šiek tiek slepiamą pasididžiavimą, kad jo miestelyje vyksta vienas didžiausių muzikos festivalių Europoje. 34 | M I E S T O IQ ∙ ru gs ė jis –spalis

Žodis festivalis kilęs iš lotyniškojo festivus – linksmas, šventinis. Kai kurie šaltiniai teigia, kad „festivaliais“ senovės Romoje buvo vadinami liaudies lėbavimai religinių švenčių metu. Kadangi šiandien religiją iš dalies keičia muzika, toks apibrėžimas tebėra tinkamas.

Nuo „meilės vasaros“ iki gruzinų filharmonijos Šiuolaikinės muzikos festivalių era prasidėjo 1967-ųjų „meilės vasarą“, kai Kalifornijoje buvo surengtas trijų dienų trukmės „Monterey International Pop Music Festival“. Natūraliai išsivystęs iš Monterėjaus džiazo ir liaudies muzikos festivalių, jis nustatė daugelį tokių renginių standartų. Organizuojant šį festivalį dalyvavo muzikantai iš grupių „The Mamas & The Papas“, „The Beatles“, „Beach Boys“, o jo scenoje pirmą kartą pasirodė būsimos žvaigždės: Jimi Hendrixas, „The Who“, Janis Joplin, Otisas Reddingas. Jau kitą vasarą panašus renginys įvyko Majamyje, o dar po metų festivaliai pasklido visame pasaulyje su žymiuoju „Woodstock“ priešakyje. Iš pradžių būta varžybų, kas surinks didesnę auditoriją: „Isle Of Wight“ ir „Summer Jam at Watkins Glen“ festivaliai sukvietė po maždaug tiek žmonių, kiek jų gyvena, pavyzdžiui, Vilniuje. Tačiau tokia žmonių masė kėlė daugybę rūpesčių dėl teritorijos apsaugos, logistikos, maitinimo, garso ir panašiai. Šiuolaikiniai festivaliai pirmenybę teikia savo svečių savijautos kokybei ir saugumui, o ne stengiasi šturmuoti masiškumo rekordus. www.m ie s t o i q. l t

Gar sas

Tarybų Sąjungos teritorijoje pirmąja kregžde tapo festivalis „Pavasario ritmai“, 1980-aisiais surengtas Tbilisyje. Tiesa, čia nebuvo įprasto festivalių atributo – palapinių miestelio, o pats renginys vyko... Gruzijos filharmonijoje. Nepaisant to, teigiama, jog šis renginys buvo pirmasis populiariosios muzikos protrūkis pilkoje to meto kasdienybėje. 1987-aisiais, tvyrant nacionalinio atgimimo euforijai, nugriaudėjo „Roko maršas per Lietuvą“ ir pirmasis „Rock Summer“ festivalis Taline. Pastarasis iš karto tapo visos byrančios Tarybų Sąjungos roko mėgėjų traukos centru, čia šalia vietinių rokerių pasirodė ir nemažai žinomų atlikėjų iš užsienio. Britų muzikos savaitraštis „Melody Maker“ apie tuometinį „Rock Summer“ rašė kaip apie didžiausią festivalį, kada nors surengtą už „geležinės uždangos“.

nos „Kilkim žaibu“ prie Joniškio, subtilūs elektronikos garsai „Sūpynėse“ prie Molėtų ir „Shoreward“ elektroninės muzikos paribiai Antrojo pasaulinio karo bunkeriuose prie Klaipėdos, elektroninės muzikos sunkiasvoris „Tundra“ prie Zarasų ir meditacinės trance kultūros atstovų šėlsmas „Yaga“ Dzūkijos miškuose, metalo griaustinis „Velnio akmuo“ prie Anykščių ir pirmą kartą surengtas gyvos muzikos festivalis „Tamsta“ muzika 2009“ Varėnoje, „Roko naktys“ Zarasų saloje ir jau 17-ąjį kartą rengiamos legendinės „Bliuzo naktys“ prie Lūksto ežero, spalvingas ir nenuspėjamas „Satta Outside“ Klaipėdos jachtklube ir šiuolaikinė baltų kultūra su neofolkloru renginio „Mėnuo Juodaragis“ programoje. Be to, kiekvienas vasaros savaitgalis nusėtas mažesniais renginiais įvairiausiuose šalies kampeliuose.

Po atviru dangum Pavėlavę daugiau nei trečdalį amžiaus, pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat populiarėja vasaros festivaliai atvirame ore.

Svetur pasižvalgius

Open air’ų sezoną jau kelintus metus pradeda „Gamtininkų dienos“. „GaDi 2009“ šiemet surengtos Molėtų aerodrome, o Raudondvario dvare įsikūrė renginių ciklas pavadinimu „Pasaka iš rūsio“. Vasaros festivalių maratoną įsiūbavo „nacionalinis“ festivalis „Be2gether“, kuriame dalyvavo per 10 tūkstančių „religinių fanatikų“.

Žvelgiant į užsienį, bene daugiausia tautiečių šiemet keliavo į sparčiai populiarėjantį festivalį „Heineken Opener“ Lenkijos šiaurėje, prie Gdynės. Natūralu, kad 2002-aisiais imtas organizuoti renginys pritraukė nemažai lietuvių. Visų pirma, tai artimiausias tokio masto renginys, antra – šių metų programa tikrai nepadarytų gėdos jokiam pasaulio festivaliui, trečia – šiais laikais ypač aktualus ekonominis aspektas: pigūs bilietai, kelionė ir pragyvenimas.

Šiemetiniame Lietuvos vasaros festivalių kalendoriuje buvo įvairiausių garsų kiekvienam: metalizuotos (ir ne) protėvių karo dai-

Panašiai kainuotų ir apsilankymas festivalyje „Melt!“ Vokietijoje, prie Leipcigo. Neseniai savo programos ribas gerokai išplėtęs

w w w.m i e s t o i q .l t

M IE S TO IQ ∙ r u gs ėjis – spa l is | 35

Gar sas

renginys organizuojamas įspūdingame „Geležies mieste“ – industrinių mašinų muziejuje po atviru dangumi. Vokietijoje yra ir daugiau įdomių renginių, iš kurių turbūt geriausiai žinomi šie: kitais metais 25-metį švęsiantis „Rock Am Ring“, jamaikietiškos kultūros mėgėjams skirtas „Summerjam“, hiphopo fanams – „Splash!“ Kaimyninėje Belgijoje vyksta daugiažanriai „Rock Werchter“ ir „Pukkelpop“ festivaliai. Skandinavijoje, be jau minėto „Roskilde“, prie Švedijos uosto Geteborgo vyksta gan naujas, bet jau gerą reputaciją užsitarnavęs festivalis „Way Out West“, o šalies pietryčiuose – nuo 1986-ųjų rengiamas „Hultsfred“. Šiaurės kaimynai suomiai taip pat organizuoja nemažai dėmesio vertų festivalių: „Provinssirock“, „Ilosaarirock“, „Flow“, „Ankkarock“, o Islandija garsėja savo „Iceland Airwaves“. Toliau nuo Lietuvos, Anglijoje, verta apsilankyti tokiuose renginiuose kaip „Glastonbury“ arba festivaliuose dvyniuose „Leeds“ ir „Reading“. Tiems, kurie mėgsta jaukesnę aplinką ir ramesnę muziką, rekomenduotina nukeliauti iki legendinio „Big Chill“ ar Vaito saloje vykstančio „Bestival“. O jei esate nusiteikę išgirsti trankų metalą, siūlytinas „Download“. Šiltesniuose kraštuose išsiskiria Ispanijoje vykstantis „Benicàssim FIB“, o pietryčiuose – „Sziget“ Budapešte ir „Exit“ Serbijoje. Negalima pamiršti ir festivalių tėvynės JAV. Čia iš daugybės įvairių pakraipų renginių minėtinas universalusis „Coachella Valley Music and Arts Festival“ Kalifornijoje ir alternatyviosios muzikos žvaigždžių kalvė „Lollapalooza“ šalia Čikagos. Jei pasiilgote egzotikos, galima pasiūlyti „Dubai Desert“ Jungtiniuose Arabų Emyratuose, „Oppikoppi“ Pietų Afrikos Respublikoje, „The BlackBird“ Indijoje, Naujųjų metų išvakarėse Filipo saloje Australijoje vykstantį „Pyramid“, „Pentaport“ Pietų Korėjoje ar vieną kurį iš festivalių Pietų Amerikoje.

Su šiuolaikiniais herojais ir ateities pranašais Tačiau grįžkime į Roskildę, kurioje teko lankytis jau 8 kartą. Šis festivalis kasmet pasižymi puikiai subalansuota programa – nuo tradicinės etnomuzikos iki progresyviausių elektronikos eksperimentų, nuo kokybiško popso iki radikaliausių alternatyviosios muzikos atmainų. Čia visada pamatysi dar gyvų legendų, šiuolaikinių herojų ir ateities pranašų. Kadangi Europos kultūros sostinė nelepina aktualiais renginiais, vietiniam melomanui „Roskilde“ tampa puikia galimybe per kelias dienas gauti metinę muzikos dozę. Žinoma, kokybiškiau būtų šią dozę gauti nuolat ir po truputį – per solinius atlikėjų pasirodymus, kurie visada gerokai skiriasi nuo tų, kurie skirti festivaliams. Tačiau įdomesni atlikėjai retokai pasiekia Varšuvą arba Rygą, jau nekalbant apie Lietuvą. Šiemetinė „Roskilde“ tapo karščiausia per visą festivalio istoriją. Dieną uždaresnės scenos, įkurtos palapinėse, virsdavo tikromis saunomis, kuriose būdavo sunku ištverti daugiau nei 10–15 minučių, todėl didelę dalį dienos programos teko praleisti. Nepaisant to, įspūdingų koncertų netrūko, nes per 4 dienas šešiose scenose pasirodė 180 atlikėjų. Pagrindinės šių metų žvaigždės buvo: „Nick Cave & The Bad Seeds“, „Coldplay“, „Faith No More“, „Nine Inch Nails“, „Oasis“, „Pet Shop Boys“, „Slipknot“, „Trentemøller“, „Gogol Bordello“ ir Kanye West, tačiau įdomiausių garsų, kaip visada, reikėjo ieškoti ne oranžinėje pagrindinėje scenoje, o „Paviljone“, „Lounge“, „Astorijoje“, „Odeone“ arba „Arenoje“ – dengtose erdvėse, kuriose telpa nuo 2 iki 17 tūkstančių žmonių. 36 | M I E S T O IQ ∙ ru gs ė jis –spalis

Ilgojo savaitgalio koliažas atrodytų maždaug taip: priešakyje – linksmos norvegės „Katzenjammer“ su bosine balalaika, roots reggae iš Kalifornijos „Groundation“, danų elektronikos vunderkindas Rumpistolas, pražilę rastamanai iš Jamaikos „U-Roy“ ir Pablo Moses, japonų postroko samurajai „Mono“, naujieji britų reiveriai „Friendly Fires“, su kiekviena daina apdarus keičianti ir tobulas kūno formas demonstruojanti 60-metė mados ikona Grace Jones, triukšmingi rokeriai iš JAV įspūdingu pavadinimu „And You Will Know Us by the Trail of Dead“, vidudienio kaitrą savo dub ir Etiopijos folkloru „stumdę“ „Dub Colossus“, isteriją sukėlęs didžėjus Deadmau5, keistoka „MySpace“ kartos grupė „Micachu & The Shapes“, kičo ir ironijos meistrai „The Chap“, nuoširdi roko diva iš Švedijos Ida Maria, tamsūs nervų ląstelių tampytojai „Neurosis“, iš tolo girdimi liūdnieji romantikai „White Lies“, kuriems organizatoriai parinko per mažą palapinę, ska-pop veteranai „Madness“.

Mecenatai, savanoriai ir keistuoliai Roskildės festivalį organizuoja ne pelno siekianti organizacija, kurioje nuolat dirba 25 žmonės, o jiems kasmet padeda per 20 tūkstančių savanorių. Renginio pelną šio festivalio labdaros draugija paskirsto įvairiems projektams. Šiemet juo tapo ekologinė kampanija „Green Footsteps – Act for a Fair Climate Deal“, skirta Malavio ūkininkams, kenčiantiems nuo klimato kaitos sukeltų sausrų. Ekonomiškai sunkiais 2009-aisiais pavyko surinkti daugiau nei 306 tūkstančių eurų – rekordinę sumą, skirtą humanitariniam projektui klimato problemoms spręsti, kada nors surinktą Danijoje. www.m ie s t o i q. l t

Be to, festivalyje buvo nurodoma daug būdų, kaip klimato kaitos problemas spręsti kasdienybėje. Pavyzdžiui, jei visi skalbtume 30 laipsnių temperatūroje, galėtume sutaupyti trijų milijonų automobilių išmetamą CO2 kiekį. Arba jei kiekvienas festivalininkas vietoje patiekalo su 250 gramų mėsos rinktųsi vegetarišką maistą, į aplinką nepatektų toks pat anglies dvideginio kiekis, kokį pagamintų visų festivalio lankytojų, apie 100 tūkstančių žmonių, automobiliai per savaitę. Arba jei visi Roskildės svečiai išjungtų namuose pristabdytuoju (angl. stand by) režimu veikiančius prietaisus, būtų sutaupyta tiek pat energijos, kiek sunaudoja visas festivalis per savaitę. Skamba nesudėtingai, ar ne? Žinoma, patys organizatoriai taip pat stengiasi palikti tik „žalius pėdsakus“. Šiemet elektrą festivaliui tiekė vėjo jėgainės, kai kurių savanorių persodinimas ant dviračių padėjo sumažinti automobilių nuomą 10 nuošimčių, o LED apšvietimo technologijos bent trečdaliu sumenkino elektros suvartojimą. Klimato bendruomenės kempinge mindamas dviratį galėjai įsikrauti telefoną, pripūsti čiužinį ar net atsišaldyti alaus. „Klimato universitete“ vyko diskusijos su fryganais, socialiniais kritikais, klimato specialistais. Netoliese galėjai išbandyti Afrikos ūkininkams jau nupirktą vėjo ir saulės jėgainę, festivalio metu gaminusią energiją dušui. Naudoti dar tinkamas palapines ir miegmaišius festivalio organizatoriai perdavė mūsų kaimynams – nepasiturintiems Baltarusijos vaikams. w w w.m i e s t o i q .l t

Viena populiariausių „Roskilde 2009“ nemuzikinių atrakcijų tapo apžvalgos ratas „Ferris“: juo galėjai pasisukti prieš tai 5 minutes pamynęs dviratį ir pagaminęs pakankamai elektros savo pramogai. Pedalus mynė ir pagrindinėje festivalio scenoje kalbą sakęs Nobelio taikos premijos laureatas, mikrokredito idėjos autorius, ekonomistas Muhammadas Yunusas iš Bangladešo.

*** Kiekviena kelionė į festivalį – nepakartojamos patirties ir įspūdžių puokštė. Pasirinkęs standartines turistines keliones į Egiptą ar Turkiją gali sugrįžti net nepabendravęs su vietos gyventojais, tuo tarpu festivaliams būdingas „niekas neįskaičiuota“ variantas garantuoja netikėtas pažintis. Ir suvokimą (kai paryčiais jau kažką suoki į ausį simpatiškai nepažįstamajai jos gimtąja kalba), kad bet kokios asmeninės zonos čia sumažintos iki minimumo. Saulės įkaitinta arba, priešingai, lietaus įmerkta palapinė vietoje švaraus kambario, kuriame iš patalynės prilankstyta gulbių? Eilės prie brangaus alaus bokalo vietoje nemokamo baro prie baseino? Nuolatinė decibelų dozė vietoje kurortinės tylos? Niekas neatbaidys muzikos piligrimo nuo galimybės gyvai išklausyti mėgstamo atlikėjo „pamokslą“. Daugybė įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonių savanoriškai užsidaro „muzikiniuose rezervatuose“ ir grįžta į, šiuolaikinės civilizacijos požiūriu, gana primityvią egzistencijos būseną. M IE S TO IQ ∙ r u gs ėjis – spa l is | 37

K inas

S. B. Cohenas ir jo eksperimentinės

kinas

humoro praktikos viešosiose erdvėse

tekstas | Dainora Stankutė

Taigi ko siekia S. B. Cohenas, kurdamas tokius drastiškus tipažus? Ar galėtume jį pavadinti politinio korektiškumo stokojančiu provokatoriumi, nepasotinamu egocentriku ir plevėsa milijonieriumi? Galima pradėti nuo to, kad Sacha Baronas Cohenas yra Kembridžo universiteto absolventas, nuodugniai tyręs žydų bendruomenių vaidmenį JAV pilietinių teisių judėjime. Kone visi Cohenų šeimos ir giminės atstovai yra gavę gerą išsilavinimą ir nemažai pasiekę įvairiausiose srityse. Beje, įdomu tai, kad Sachos prosenelis iš tėvo pusės gimė Kaune, vėliau emigravo į Velsą. Jo pusbrolis Simonas Baronas Cohenas profesoriauja Kembridžo universitete, brolį Erraną pernai galėjome išgirsti muzikuojantį su savo grupe „Zohar“ Vilniuje ir Kaune. 44 | M I E S T O IQ ∙ ru gs ė jis –spalis

Partizaninio teatro taktikos genijus „Reikia turėti labai gerą humoro jausmą ir būti gerai išsilavinusiam, kad nepasiduotum pirmai pagundai Sachą pavadinti provokatoriumi ir politiškai nekorektišku, mažumas įžeidinėjančiu žmogumi“, – vienoje radijo laidoje teigė filosofas Leonidas Donskis. Visa Coheno vaidybos koncepcija yra paremta partizaninio teatro principu. Minėta teatro rūšis, kaip eksperimentinio avangardinio teatro judėjimas, gana plačiai paplito Amerikoje nuo praeito amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio. Jo centre atsiduria visuomenės bei dominuojančios ideologijos atskleidimas ir kritika. Aktorius, persikūnijęs į personažą, tarsi sukuria socialinio eksperimento erdvę, kurioje svarbiausia tampa aplinkos žmonės ir jų reakcijos į vaidinančio asmens (ar asmenų grupės) veiksmus. Gali būti naudojamos įvairiausio pobūdžio taktikos – nuo situacijų, primenančių slaptos kameros laidas, kuomet eilinis praeivis neišvengiamai tampa proceso dalyviu, iki pasirodymų, kuriuose aplinkiniai žmonės yra įtraukiami būtent tiek, kiek patys leidžia (tiesa, jie neinformuojami, kad tai teatrinis vyksmas). „Gyvenimas yra teatras“ – teigė Šekspyras. Ir kaip anuomet XVI amžiuje, taip ir šiandien jis yra teisus. Gyvenimo teatrališkumas pastebimas tiek viešosiose, tiek privačiose erdvėse. Vis dėlto labiau mus veikia pirmosios: tuomet mes patys tampame įvaiwww.m ie s t o i q. l t

Scanpix archyvo nuotr.

Ali G, Boratas, Bruno, o kartu su jais ir pats Sacha Baronas Cohenas tampa vis geriau pažįstami vis platesnei auditorijai. Šiurkščiai kontroversiški, visuomenės stereotipus, fobijas bei ydas šaržuojantys S. B. Coheno personažai kino salių lankytojams kelia nepaliaujamą juoką, bet neretai ir pasipiktinimą ar pasidygėjimą. Pastarųjų dviejų filmų humoro ribos daugeliui pasirodė vos įžiūrimos, tačiau, laimei, aršių tarpkultūrinių konfliktų buvo išvengta. Tiesa, žinia apie Palestinos teroristų paskelbtą Bruno paiešką kelia nerimą...

Aktorius, persikūnijęs į personažą, naudoja įvairiausio pobūdžio taktikas – nuo situacijų, primenančių slaptos kameros laidas, iki pasirodymų, kuriuose aplinkiniai žmonės yra įtraukiami būtent tiek, kiek patys leidžia

riausių vyksmų stebėtojais ir dalyviais, o mūsų elgesys ir spontaniški sprendimai nepaliaujamai yra fiksuojami svetimų akių ar net vaizdo kameros, apie kurią nenutuokiame. Būtent tokiu nematomo teatro principu Sacha Baronas Cohenas ir konstruoja savo filmus, pelnydamas partizaninės teatro taktikos genijaus vardą.

Stereotipų žaismės Savo filmuose bei televizijos šou laidose jis žaidžia dominuojančiais stereotipais, be to, meistriškai čia pat konstruoja ir naujus. Norėdamas išprovokuoti maksimalią auditorijos reakciją jis pasirenka tipažus, kurie yra tarsi stereotipinio socialinio vaidmens koncentratas. Hiphopo kultūros mėgdžiotojas, susirūpinęs globaliomis problemomis; infantilusis atvykėlis kazachas Boratas; ekscentriškas mados vėjams paklūstantis homoseksualas ir reportažų apie madą kūrėjas Bruno. Personažų pasirinkimo motyvai yra bene svarbiausia partizaninio teatro ašis, nes būtent jie konstruoja besivystančią fabulą. Aktoriaus vaidinamų tipažų ryškumas iš esmės pranoksta patį atlikėją. Viename interviu S. B. Cohenas prisipažįsta, jog būdamas pats savimi jis tiesiog neišdrįstų padaryti daugelio dalykų, kuriuos daro pasislėpęs už savo personažų. Persikūnijęs į vaidmenį aktorius yra tarsi atleidžiamas nuo etikos normų, estetikos paisymo, nerimo dėl viešosios nuomonės, – jam suteikiama laisvė elgtis ir kalbėti taip, kaip paprastai viešojoje erdvėje neišdrįstų. O tai, kad aplinkiniai, kaip demonstruojama filmuose, tokį tipažą priima rimtai, anot humanitarinių mokslų daktarės Jurgitos Staniškytės, jau yra sociopolitinis šiuolaikinės visuomenės komentaras. w w w.m i e s t o i q .l t

Humoro politika Tarptautinės publikos reakcijas į politinio nekorektiškumo ir kultūrinio šaržo gausą Coheno filmuose lemia humoro politikos lygis – politinės kultūros ir humoro kultūros skirtumai. Tai, kas vieniems atrodo šmaikštu, kiti gali priimti kaip įžeidimą. Beje, prisiminkime filmą „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“. Daugiasluoksniame juostos humoro audinyje dominavo ne Kazachstano tautos, bet amerikiečių šaržai. Šie, pasidavę provokacijai, pademonstravo menką geokultūrinį išsilavinimą; paklausus, kur žemėlapyje yra Kazachstanas, vargiai kuris pataikytų... Laimei, pasirodžius filmui užkaitęs Kazachstano vyriausybės kraujas buvo greit atvėsintas prezidento dukters Darigos Nazarbajevos, viešai paraginusios nebijoti humoro, o vyriausybei – nesistengti visko kontroliuoti. Užsienio reikalų ministras netgi kvietėsi Coheną į svečius, kad pademonstruotų, jog šioje šalyje moterys vairuoja automobilius, vynas gaminamas iš vynuogių, o žydai laisvai gali lankytis sinagogose. Ironiška, tačiau keli filmo kritikai pasmerkė šį Coheno personažą, kaltindami jį propaguojant antiamerikietiškumą. Džiugu, kad tai neišsiplėtojo į nieką daugiau, tik į diskusijas. Amerikiečių išsilavinimo, susijusio su geopolitiniu žemėlapiu, spragos – jau seniai paplitęs stereotipas. Kita vertus, filme pamatome, kad ir iš amerikiečių mums tikrai yra ko pasimokyti. Pavyzdžiui, tolerancijos ir liberalumo. Neretai nieko nežinodami apie stebinčias kameras ir tikrąją herojaus prigimtį jie sugebėdavo atlaikyti išties aukštos tolerancijos ir savitvardos reikalaujančias situacijas. M IE S TO IQ ∙ r u gs ėjis – s palis | 45

K inas

Galbūt dar kartą peržiūrėjus S. B. Coheno juostas pavyktų jose atpažinti kaimynus, draugus... Tačiau ar pakaktų savikritiškumo pamatyti ir patį save?

Bruno šaržuojamas objektas yra mados ir žvaigždiškumo kulto sekėjai, kurių individualumas ir geba laikytis savos nuomonės visiškai nublanksta prieš tai, kas yra laikoma „ant bangos“

Naujasis filmas „Bruno“ yra kiek kitoks, nors buvo kuriamas naudojant tą patį metodą. Boratas šaržavo amerikiečius atsižvelgdamas į bendrą kultūrinį kontekstą, o Bruno daugiau išviešina privačias žmonių problemas ir daro tai pasitelkęs vieną opiausių visame pasaulyje paplitusių baimių – homofobiją. Galbūt tai ir lėmė, kad šio filmo gerbėjų skaičius kur kas mažesnis. Tačiau nereikia manyti, kad filmas yra vien apie tai. Į ką tuomet nukreiptas šis Coheno darbas? Ukraina uždraudė rodyti filmą. Jungtinė Karalystė yra parengusi dvi jo versijas – suaugusiesiems ir nepilnamečiams. O Austrija, iš kurios kilęs Bruno – homoseksualus manieringas mados žurnalistas, – filmą vertina kontroversiškai. Dalis žmonių leidžiasi provokuojami Coheno humoro, o kiti laiko tai stipriu smūgiu, aukščiausio lygio provokacija ir ragina boikotuoti šį filmą. Austrijos žiniasklaidos korporacija (ORF) viešai teigia: „Kazachstanas vis dar išgyvena savo identiteto netektį... Austrijai netrukus gali nutikti taip pat [...]: Bruno gali sukelti turizmo katastrofą.“ Tačiau pažvelgę kiek atidžiau pamatysime, kad Austrija filme figūruoja tik kaip šalis, kuria didžiuojasi Bruno, o pati juosta – visai ne apie Austriją. Šio filmo šaržuojamas objektas yra mados ir žvaigždiškumo kulto sekėjai, kurių individualumas ir geba laikytis savos nuomonės visiškai nublanksta prieš tai, kas yra laikoma „ant bangos“. Provokatorius Cohenas, kruopščiai parengęs mizanscenas, sugeba paveikti savo šou svečius (vėlgi amerikiečius), priversti paklusti jo tarsi surežisuotiems atsakymams, kurie neretai pranoksta net didžiausio ciniko lūkesčius. Tokios šokiruojančios ir daug pasakančios intymios pavienių asmenų ar jų grupių atvertos paslaptys kelia labai rimtas diskusijas apie šiuolaikinę visuomenę ir jos raidos tendencijas.

Kas lieka po humoro S. B. Coheno daugiakodžio humoro nereikėtų bandyti suvokti primityviai, nes kažin kas iš to išeitų. Jame susipynusios dvi la46 | M I E S T O IQ ∙ ru gs ė jis –spalis

bai stiprios humoro mokyklos – britų ir žydų. Apie britų humorą girdime gana dažnai; jis – ekstravertiškai pašiepiantis, balansuojantis ties agresyvumo riba. Viename „Sunday Times“ žurnalo numeryje A. A. Gillas yra pasakęs: „Dažnai britų humoras yra tik perrengtas pyktis.“ Tame pačiame straipsnyje jis apibūdina žydų humorą kaip kupiną savianalizės, žiaurios savikritikos, abejonių, subtilų ir net mirtiną. Kalbant tiesmukai, pastarąjį puikiausiai iliustruotų kankinamo žmogaus pastangos pabėgti, kol engėjui už nugaros yra pasakojami pokštai. Atrodo, tai ir daro Cohenas. Jis, kaip holokaustą išgyvenusio žydo anūkas, tampa Boratu iš Kazachstano ir viešai užtraukęs antisemitinę dainą „Mesk žydą į šulinį“ sulaukia gausaus pritarimo. Paklaustas, kaip reagavo į tai, aktorius atsakė: „Tai parodė, kad jie buvo antisemitai? Galbūt. Bet gal tai parodė, jog jie buvo abejingi antisemitizmui.“ Cohenas filmuose atsiskleidžia kaip itin jautrus visuotinėms klišėms žmogus. Vien paskutiniame jo filme galime pamatyti aibę mūsų visuomenę kankinančių ydų: religiniai pranašai, psichologų bei asmeninių stilistų, gyvenimo trenerių (angl. life coach) manija, televizijos realybės šou, stipriai plintanti mada įsivaikinti vaikus iš egzotiškų šalių ir galybė kitų. Tokia klišių sankaupa iš pažiūros visiškai banaliu pavidalu kelia nepaliaujamą juoką didžiosiose kino salėse, tačiau už viso to, akivaizdu, esame mes patys ir mūsų visuomenės gėdingos tendencijos. Galbūt dar kartą peržiūrėjus Coheno juostas pavyktų jose atpažinti kaimynus, draugus... Tačiau ar pakaktų savikritiškumo pamatyti ir patį save? S. B. Coheno humorui apibūdinti taikomi tokie epitetai kaip „šiurkštus“, „nepadorus“, „neskoningas“, „šokiruojantis“... Tačiau žvelgdami kiek giliau galime pamatyti daugybę šiuolaikinės visuomenės simbolių, kurie gimsta iš aktoriaus, personažo ir realaus dalyvio (auditorijos) konfrontacijos. Ne visi jie būna juokingi ir ne visus auditorijai pavyksta įminti. Kiek ir ką juose galima įžvelgti, priklauso nuo individualių kiekvieno žmogaus poreikių, požiūrių, nešališkumo ir, žinoma, humoro jausmo. www.m ie s t o i q. l t

Fotografas Kensaku Shioya

žvelgia į Lietuvą tekstas | Lina Sabaitytė foto | Kensaku Shioya Lietuvoje Jums teko gyventi ir Kaune, ir Vilniuje, kaip galėtumėte palyginti šiuos miestus?

Jau dvejus metus Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis fotomenininkas iš Japonijos Kensaku Shioya, dalyvaujantis planuojant meno verslą ir įgyvendinant kultūrinių mainų projektus tarp Lietuvos, Japonijos ir Europos Sąjungos, kaip stebėtojas ir dalyvis dalijasi savo įspūdžiais bei vaizdais apie Lietuvą ir Tekančios Saulės šalį. Surengęs kelias parodas Lietuvoje, taip pat dalyvavęs kitų šalių fotografijos parodose, dar šį rudenį jis ketina Vilniuje pademonstruoti naujausius savo darbus. Ypatingas fotografo įrankis – naktinio matymo kamera, todėl save jis vadina nakties fotografu. Nuotraukose išlieka vaizdo natūralumas ir tamsos žavesys, tad pačiam menininkui naktinis gyvenimas svarbus kaip katinui, paslapčia išsėlinančiam iš namų stebėti miesto naktį. Kelionių metu tenka pamatyti visko: gražią ir purviną miesto pusę, pompastikos ir subtilaus paprastumo, įvairialypių žmogaus gyvenimo detalių...

Miesto gyvenimo pagrindas – žmonės. Kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje, man labai patiko Kaunas, nes jis unikalus, tada tikrai jaučiausi esantis Lietuvoje. Vilnius – valstybės sostinė, europietiškas miestas, bet man jis nebuvo toks įdomus, nes Japonijoje gyvenau centriniame Tokijuje, kuris yra daug didesnis pagal plotą, gyventojų skaičių bei atmosferą. Nesinorėjo vėl gyventi sostinėje, nors Vilnius nėra toks didelis, bet ir ne per mažas. Kaunas yra puikus miestas gyventi ir būčiau pasilikęs ten, jei, pavyzdžiui, būčiau tapytojas. Jis ramus, mažas ir neperpildytas skubėjimo, todėl tai labai tinkama vieta menininkams, kurie mažiau linkę socializuotis, kurie dirba mažuose savo kambarėliuose ar studijose. Deja, nesu tokio tipo žmogus ir dėl verslo reikalų šiuo metu Vilnius man patogesnis. Jaučiu, kad Kaune daug mažiau žmonių, kurių amžiaus grupė būtų 25–40 metų.

Kodėl pasirinkote Lietuvą, ką įdomaus čia atradote?

Kokių subtilių erdvių savo fotografijoms radote Lietuvoje?

Buvau pavargęs nuo gyvenimo Tokijuje. Tai didelis miestas, pilnas įvairios produkcijos, bet čia mažai naujų meno ir kūrybos požiūrų. Tokijas ir visa Japonija yra vieta, kurioje vyrauja vartotojiškumas, o žmonės gyvenimą užpildo darbu be vilčių ir kūrybos. Mano manymu, Japonija yra komunistinė šalis, tačiau sėkmingai valdoma kapitalistų. Ten visada turi galvoti apie kitus žmones, kaip apie visuomenės prioritetą, o aš to labai nemėgau. Taip pat turėčiau prisipažinti, kad tiesiog nenorėjau išnykti ten įsigalėjusioje rinkoje ir tokiame fotografijos pasaulyje. Turėjau galimybę susisiekti su Lietuvos fotomenininkų sąjunga, tada pirmą kartą atvykau į Lietuvą trims mėnesiams. Didžiąją laiko dalį praleidau Kaune ir man ten labai patiko. Jau anksčiau tikėjausi persikelti gyventi į Europos Sąjungą, o ypač į postkomunistines šalis. Didieji Vakarų šalių miestai nepasirodė tokie patrauklūs kaip Lietuva, nepažįstama valstybė. Kita priežastis buvo labai paprasta – geografinė: gyvendamas čia, galiu daug patogiau ir lengviau keliauti po kitas Europos šalis.

Lietuvoje gamta ir architektūra – labai įdomios. Jose nėra nei per daug dirbtinumo, nei natūralumo. Tokios vietos kaip baras B.O. Kaune man labai patiko – jose sutikau daug įdomių žmonių ir padariau daug gerų nuotraukų. Taip pat fotografuoju vaikus, kurie gyvena vieni, be tėvų. Daugelio jų tėvai alkoholikai, narkomanai ar tiesiog dingę, tačiau patys vaikai yra mieli ir gyvena aktyvų gyvenimą. Tai jau kita Lietuvos pusė.

w w w.m i e s t o i q .l t

Žvelgdamas fotografo akimis, kokios nuomonės esate apie Lietuvos žmonės? Ar lietuviai neatsisako pozuoti fotografijoms? Man patinka lietuviai, jie draugiški ir malonūs. Tačiau jūsų tautiečiai neskiria, ar aš esu kinas, ar japonas. Kai pasisveikina kinų kalba, nieko neatsakau, nes pasijuntu labai keistai, arba atsakau „Guten Tag“ (vok. „laba diena“), tarsi kerštaudamas jiems. Palyginti su japonais, fotografijose lietuviai turi daugiau išskirtinų bruožų, veido išraiškų ar mimikų ir neatsisako pozuoti. Tik vyrai M IE S TO IQ ∙ ru gs ėjis – spa lis | 71

M enas /2D

dažnai labai nenori, kad jų mylimos moterys pozuotų. Aš nuraminu juos sakydamas, kad jie patys galės ateiti į parodą pažiūrėti į savo žmonas ar mylimąsias kaip į fotomodelius, bet vyrai vis tiek išlaiko savo ribotą požiūrį ir, tikriausiai, didelį pavydą.

Teisingiau būtų sakyti, kad fotografijos atspindi regimybę ir fotografo požiūrį, nes nuotraukos negali apibrėžti visų individualybių.

pusių, daug dirbtinumo (kostiumas, makiažas, demonstruojamas statusas ir kt.), dėl to turbūt ir nesu labai suinteresuotas komercine ir pramonine fotografija. Fotografavimas studijoje šiuo metu yra vyraujanti srovė ir kartu standartinė, kaip, pavyzdžiui, krepšinis šioje šalyje. Tačiau esu kaip kikboksininkas, besikaunantis gatvėse. Mano fotografavimo stilius orientuotas į naktį, jai teikiu prioritetą, mat būtent tada galiu „pagauti“ realius žmonių veidus. Naudoju specialų fotoaparatą, tad žmonės vargu ar pastebi, kai be blykstės fotografuoju tamsiu paros metu. Taip pat esu gamtos mėgėjas, būdamas gamtoje mėgstu fotografuoti laukinį gyvenimą ir kraštovaizdžius.

Ką dažniausiai fotografuojate, kokių objektų ieškote?

Prabanga ir minimalizmas – ko daugiau randate Lietuvoje?

Ieškau realių objektų, natūralios jų prigimties. Aš gimiau pramogų verslo atstovų šeimoje, tad tekdavo matyti daug netikro gyvenimo

Tai priklauso nuo to, ką reiškia prabanga. Lietuvoje turiu daugiau laiko, ramų gyvenimą, platų, gražų dangų ir panašius dalykus, jų

Ar nuotraukos gali „kalbėti“ už patį fotografą, ar jos atspindi Jūsų asmenybę?

72 | M I E S T O IQ ∙ r u gs ė jis –spalis

www.m ie s t o i q. l t

tiek daug negalėčiau gauti Tokijuje. Tai didžiulė prabanga man, o kartu ir minimalizmas. Jei prabanga reiškia materialius malonumus, jei ją siejame su ekonominiu požiūriu, tuomet Tokijas yra geriausias miestas iš visų, kokius tik esu aplankęs. Ten galime pirkti visa, ką tik norime, labai lengvai ir paprastai. Yra didžiulis pasirinkimas – be galo daug įvairiausių virtuvių restoranų, beprotiškas menų ir pramogų asortimentas (netgi prostitucijos), kiekvienoje gatvėje yra daugybė visą parą dirbančių parduotuvėlių. Gyvendamas Tokijuje jautiesi tarsi būtum turtingas žmogus, besimėgaujantis vartotojo gyvenimu, tačiau tolygiai turi kovoti dėl to, kad esi niekas savo gyvenime. Šis miestas yra labai gerai suorganizuotas ir kontroliuojamas, daug geriau nei miestas George’o Orwello romane „1984“.

Taip, Tokijuje yra išties daug kamerinių ir jaukių erdvių. Kadaise gyvenau gana senamadiškoje vietoje, kuri nebuvo perpildyta žmonių. Ten galima rasti keletą subtilių kavinių ir barų. Vis dėlto dažniausiai Tokijuje būna atvirkščiai: viskas sugrūsta, „supakuota“ ir šurmuliuoja gausybė gyventojų, todėl dažnai vykstu į mažesnes vietoves, kuriose galiu rasti unikalių vietelių pasisėdėti. Tarp Lietuvos ir Japonijos yra didžiulis skirtumas. Japonai nėra linkę bendrauti kavinėse ar baruose taip, kaip lietuviai, o pastarieji tai daro labai dažnai. Žinoma, dėl to Japonijoje gal kiek mažiau užmezgama naujų pažinčių, rečiau tiesiog bendraujama su žmonėmis. Bet kai norisi pabūti vienam viešoje vietoje – toks variantas tobulas.

Ar Japonijoje yra subtilių, kamerinių vietelių, koks Jūsų požiūris į jas?

Ačiū už pokalbį!

w w w.m i e s t o i q .l t

M IE S TO IQ ∙ ru gs ėjis – spa lis | 73

verslas

Ve r s lo kult ūra

„Intelligent Life“ įdomios visos temos – nuo kelionių iki mados

„Intelligent Life“ –

tai „The Economist“ vakariniais drabužiais

Londone leidžiamas, bet visame pasaulyje skaitomas savaitraštis „The Economist“ tarptautinės skaitytojų auditorijos yra pripažintas už įdomias įžvalgas, taiklias prognozes ir patikimumą. Savaitraštis minkštu viršeliu ir plonais „sviestiniais“ lapais formuoja pasaulio galingųjų dienotvarkę ir yra tapęs darbo knyga ant politikos, verslo, žiniasklaidos generolų bei eilinių stalų. 2005 metais „The Economist“ rado dar vieną nišą ankštoje žiniasklaidos ir žurnalų rinkoje. Išleistas pirmasis „Intelligent Life“ žurnalo numeris, skirtas tai pačiai solidžiai „The Economist“ auditorijai, tačiau rašantis apie jos laisvalaikį. „Intelligent Life“ yra tas pats „The Economist“, tik vakariniais drabužiais, atostogaujantis ar pramogaujantis“, – metaforiškai kalbėjo Edwardas Carras, pirmasis „Intelligent Life“ redaktorius. 84 | M I E S T O IQ ∙ r u g sė jis –spalis

Kodėl tikintieji turi daugiau vaikų? Kam reikalingas aukščiausias pasaulio pastatas? Kur galima išsinuomoti švyturį savaitgaliui? Kodėl žmonės ima reklamuoti patys save? „Intelligent Life“ domisi viskuo, kas nenuobodu, žurnalui rūpi bet kuri tema, jei tik ji įdomi. Nuo spalio 5 dienos „Intelligent Life“ bus leidžiamas Lietuvoje ir lietuviškai. „The Economist“ partneris mūsų šalyje – miesto kultūros žurnalas „Miesto IQ“. Kaip ir tarptautinis leidinys, lietuviškas „Intelligent Life“ pasirodys keturis kartus per metus.

EKLEKTIŠKI POREIKIAI „Intelligent Life“ skirtas be galo smalsiems žmonėms, kurių poreikiai šiame moderniame pasaulyje yra eklektiški – mada ir kultūra, technologijos ir kelionės, teatras ir kinas, sportas, maistas ir vynas. Kas taps „Intelligent Life“ skaitytojais Lietuvoje? Į šį klausimą bus galima atsakyti tik pirmiesiems žurnalo numeriams pasirodžius mūsų šalyje, tačiau pirmoji reakcija į pranešimus apie lietuviško „Intelligent Life“ leidimą parodė, kad auditorija bus įvairi – studentai, verslininkai, mokslininkai, kūrėjai. www.m ie s t o i q. l t

Intelligent Life archyvo nuotr.

tekstas | Ovidijus Lukošius

Â?Ă&#x203A; Â?Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Fli _`jkfip `j ni`kk\e `e fli ^\e\j# Xe[ efn# Xk cXjk# n\ ZXe i\X[ `k% A%D fe X jkfip k_Xk dXp Z_X % C\[^Xi[ i\gfikj e^\ pfli nfic[ m`\n

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Â? Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â&#x2022;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Âż Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â&#x2022;Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â&#x2022;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â?Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Âż Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;~Ă&#x203A; Ă&#x203A;Â&#x20AC;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;~Â&#x2020; Â&#x2020;Â&#x2026;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Â&#x2021;Â&#x20AC; Â?Â&#x2026;Â

Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A; ~Â&#x2020; Â&#x2020;Â&#x201E;

Ă&#x203A;

Ă&#x203A;~Ă&#x203A; Â&#x20AC;Â?Â&#x2026; Â

Ă&#x203A;~Ă&#x203A; Ă&#x203A;~Â&#x2020; Â&#x2020;Â&#x201E; Ă&#x203A;Ă&#x203A;Â&#x2021;

Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Â? Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A;

Â&#x2022;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Âż Ă&#x203A; Ă&#x203A; Â&#x2026;Â&#x2020;Â¤ Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Âż Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Â&#x2018;Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;Â&#x2026;Â&#x2020;Ă&#x203A;

Tarptautinis â&#x20AC;&#x17E;Intelligent Lifeâ&#x20AC;&#x153;, nors yra palyginti dar gana jaunas Ĺžurnalas, jau turi savo auditorijÄ&#x2026;. Leidinio skaitytojai yra aĹĄtraus proto, mÄ&#x2026;stantys, pasiturintys. Daug keliaujantys ir gerai informuoti. Jie ieĹĄko bĹŤdĹł, kaip praturtinti ir taip turiningÄ&#x2026; savo gyvenimÄ&#x2026;.

Ă&#x203A;~ Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Â&#x2020;Â&#x2020;Â&#x201E;

Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â?Â?Â? Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â&#x2018;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A;

dc 6cYgZl BVgg BV\cV 8VgiV

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â&#x2018;Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Tam tikra prasme â&#x20AC;&#x17E;Intelligent Lifeâ&#x20AC;&#x153; yra gyvenimo bĹŤdo Ĺžurnalasâ&#x20AC;Żâ&#x20AC;&#x201C; kaip ir kita ĹĄio Ĺžanro Ĺžiniasklaida, jis raĹĄo apie laisvalaikÄŻ, kultĹŤrÄ&#x2026;, stiliĹł, ÄŻĹžymybes. TaÄ?iau ĹĄie raĹĄiniai yra pagardinti â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153; prieskoniu, jo pavadinimas â&#x20AC;&#x17E;ÄŻrÄ&#x2014;Ĺžtasâ&#x20AC;&#x153; Ĺžurnalo virĹĄelyje. â&#x20AC;&#x17E;Intelligentâ&#x20AC;&#x153; reiĹĄkia â&#x20AC;&#x17E;intelektualuâ&#x20AC;&#x153;.

Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â&#x2018;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Â¤ Â&#x2022;Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Zg AZdcVgY Gdhh^i Wn ]^h YVj\]iZg

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â&#x2018;Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Vch VgZ

6cY l]n EVg^h^ cdi gZVaan gjYZ

SavaitraĹĄÄ?io â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153;, kaip klasikinio liberalizmo idÄ&#x2014;jĹł gynÄ&#x2014;jo, vertybes suformulavo Ĺžurnalo ÄŻkĹŤrÄ&#x2014;jas ĹĄkotas Jamesas Wilsonas (1805â&#x20AC;&#x201C;1860). PraÄ&#x2014;jus 166 metams liberalizmas tebÄ&#x2014;ra â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153; pasaulÄ&#x2014;ĹžiĹŤros ĹĄerdis.

Ă&#x203A; } Ă&#x203A; Ă&#x203A;~ Â&#x2020; Â&#x2020; Â&#x201E; Ă&#x203A;Ă&#x203A;Â&#x2021; Ă&#x203A;Â&#x20AC;Ă&#x203A; Â&#x20AC; Â?Â&#x2026; Â

BdYZgc Z _dn d[ IViZ gdl^io I] Wn 6ci]dcn =d

PUOSELÄ&#x2013;JA ÄŽKĹŞRÄ&#x2013;JO VERTYBES

Â?

â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153; ÄŻkĹŤrÄ&#x2014;jas J. Wilsonas buvo skrybÄ&#x2014;liĹł gamintojas, ekonomistas ir liberaliĹł paĹžiĹŤrĹł politikas. Ă&#x203A;~Â&#x2020;

Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â?Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Â?Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Â&#x2020;Â&#x2026;

GavÄ&#x2122;s iĹĄ tÄ&#x2014;vo 2000 tuometiniĹł svarĹł (dabar bĹŤtĹł apie 0,5 mln. litĹł), devyniolikametis Jamesas su broliu iĹĄvyko ÄŻ LondonÄ&#x2026;. KurÄŻ laikÄ&#x2026; jam gerai sekÄ&#x2014;si, taÄ?iau 1837 metĹł krizÄ&#x2014; pasiglemĹžÄ&#x2014; beveik visÄ&#x2026; J. Wilsono uĹžgyventÄ&#x2026; turtÄ&#x2026;. w w w.m i e s t o i q .l t

Â&#x20AC;Â?Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A;~Â Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;D

Ă&#x203A;Ă&#x203A;

â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153; ÄŻkĹŤrÄ&#x2014;jas J. Wilsonas buvo prisiekÄ&#x2122;s kovotojas uĹž laisvÄ&#x2026;jÄ&#x2026; prekybÄ&#x2026;, o liberalizmo idÄ&#x2014;jos Ĺžurnalo puslapiuose gyvos ir po 166 metĹł

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â?

Ă&#x203A;Ă&#x203A;~Â&#x2020;Â&#x2020;Â&#x2026;Ă&#x203A;Âş}Â&#x2026;Â&#x201E;

Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;~ Ă&#x203A; Â&#x2020;Â&#x2026;Ă&#x203A;Ă&#x203A;Â&#x2021; Â&#x20AC;Â?Â&#x2026;Â Ă&#x203A;~Â&#x2020;

M IE S TO IQ â&#x2C6;&#x2122; ru gs Ä&#x2014;j is â&#x20AC;&#x201C; s pa lis | 85

Ve r s lo kult ūra

1846 metų savaitraščio „The Economist“ numeris

86 | M I E S T O IQ ∙ r u g sė jis –spalis

www.m ie s t o i q. l t

â&#x20AC;&#x17E;Intelligent Lifeâ&#x20AC;&#x153; skirtas be galo smalsiems ĹžmonÄ&#x2014;ms, kuriĹł poreikiai ĹĄiame moderniame pasaulyje yra eklektiĹĄkiâ&#x20AC;Żâ&#x20AC;&#x201C; mada ir kultĹŤra, technologijos ir kelionÄ&#x2014;s, teatras ir kinas, sportas, maistas ir vynas.

Â?Ă&#x203A; Â?Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Â?

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

PlunksnÄ&#x2026; gerai valdÄ&#x2122;s ir su ÄŻvairiais tuometiniais leidiniais bendradarbiavÄ&#x2122;s veikÄ&#x2014;jas 1843-iaisiais ÄŻkĹŤrÄ&#x2014; politikos, verslo, ĹžemÄ&#x2014;s ĹŤkio ir laisvos prekybos ĹžurnalÄ&#x2026; â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153;. J. Wilsonas buvo prisiekÄ&#x2122;s kovotojas uĹž laisvÄ&#x2026; prekybÄ&#x2026;, o jo ÄŻkurtas Ĺžurnalas ĹĄiÄ&#x2026; dvasiÄ&#x2026; palaikÄ&#x2014; ir iĹĄsaugojo iki ĹĄiĹł dienĹł. â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153; buvo ÄŻkurtas padedant judÄ&#x2014;jimui, besiprieĹĄinusiam JavĹł ÄŻstatymui. Ĺ is ÄŻstatymas DidĹžiojoje Britanijoje galiojo 1815â&#x20AC;&#x201C;1846 metais, juo siekta muito mokesÄ?iais apsaugoti vietos rinkÄ&#x2026; nuo pigesniĹł importuotĹł grĹŤdĹł. Ĺ io ÄŻstatymo prieĹĄininkai tikÄ&#x2014;jo, kad pigus maistas skatintĹł ekonomikos augimÄ&#x2026;, didintĹł kitĹł prekiĹł paklausÄ&#x2026; ir darbuotojĹł uĹždarbÄŻ. J. Wilsonas paraĹĄÄ&#x2014; veikalÄ&#x2026; â&#x20AC;&#x17E;JavĹł ÄŻstatymo pasekmÄ&#x2014;sâ&#x20AC;&#x153;, pelniusÄŻ jam pripaĹžinimÄ&#x2026;, ir skatino raĹĄyti ekonomikos temomis. Ĺ˝urnalo ÄŻkĹŤrÄ&#x2014;jas buvo vienintelis â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153; savininkas. Jo ÄŻpÄ&#x2014;diniuâ&#x20AC;Żâ&#x20AC;&#x201C; vyriausiuoju Ĺžurnalo redaktoriumiâ&#x20AC;Żâ&#x20AC;&#x201C; tapo Walteris Bagehotas. Jis buvo Elizos, vyriausiosios iĹĄ ĹĄeĹĄiĹł J. Wilsono dukrĹł, vyras. W. Bagehoto garbei yra pavadinta viena iĹĄ â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153; Ĺžurnalo skilÄ?iĹł, skirtĹł DidĹžiajai Britanijai.

PASAULIO BALSAS Kaip kovotojas uĹž laisvÄ&#x2026;jÄ&#x2026; prekybÄ&#x2026;, â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153; nuo pat pirmĹłjĹł gyvavimo metĹł tapo tarptautiniu leidiniu. 1843-iaisiais Ĺžurnalo tiraĹžas buvo 1969 egzemplioriai, nedidelÄ&#x2014; jo dalis teko Ĺžemyninei Europai ir JAV. 1938 metais leidinio tiraĹžas pasiekÄ&#x2014; 10 tĹŤkst. egzemplioriĹł, pusÄ&#x2014; jĹł buvo platinama uĹž DidĹžiosios Britanijos ribĹł. 1946 metais w w w.m i e s t o i q .l t

Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Â&#x2018;Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; ÂżĂ&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Âż Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â¤ Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â&#x2018;Ă&#x203A; Âż Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Â&#x2026;Â&#x192;Â&#x2020; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Ă&#x203A;} Ă&#x203A;Ă&#x203A;

Ă&#x203A;}Ă&#x203A; Ă&#x203A; Ă&#x203A; Â&#x2020;Â&#x2020;Â&#x2026;Ă&#x203A; Ă&#x203A;Â&#x2021;Â&#x20AC;Â?Â&#x2026; Â Ă&#x203A;~

ÄŻkurtas Ĺžurnalo padalinys â&#x20AC;&#x17E;The Economist Intelligent Unitâ&#x20AC;&#x153; (â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153; ekspertĹł taryba). Dabar ĹĄi analitikĹł komanda dirba daugiau nei 40 biurĹł visame pasaulyje, o prieĹĄ pusantrĹł metĹł buvo sukÄ&#x2014;lusi nemaĹžÄ&#x2026; triukĹĄmÄ&#x2026; Lietuvoje, kai pateikÄ&#x2014; neigiamÄ&#x2026; â&#x20AC;&#x17E;Leo LTâ&#x20AC;&#x153; vertinimÄ&#x2026;. â&#x20AC;&#x17E;Mes save vadiname tarptautinÄ&#x2014;s pasaulÄ&#x2014;ĹžiĹŤros leidiniu. Tai nÄ&#x2014;ra blogas apibrÄ&#x2014;Ĺžimas, nes Ĺžodis â&#x20AC;&#x17E;tarptautinisâ&#x20AC;&#x153; reiĹĄkia, kad neginame jokios atskiros ĹĄalies vÄ&#x2014;liavos. Mes ÄŻsikĹŤrÄ&#x2122; DidĹžiojoje Britanijoje, bet niekada neĹžiĹŤrime ÄŻ pasaulÄŻ britĹł akimis, mes visada stengiamÄ&#x2014;s matyti jÄŻ globaliu aspektu. Mes kuriame tarptautinÄŻ produktÄ&#x2026; ir tai yra vienas produktas visame pasaulyje. Kartais skirtingais virĹĄeliais, bet vienas produktas. To neturi niekas kitas ir tai mes vertiname labai rimtaiâ&#x20AC;&#x153;,â&#x20AC;Żâ&#x20AC;&#x201C; viename interviu sakÄ&#x2014; Johnas Micklethwaitas, â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153; vyriausiasis redaktorius. Dabar â&#x20AC;&#x17E;The Economistâ&#x20AC;&#x153; tiraĹžas siekia daugiau nei 1,3 mln. egzemplioriĹł kas savaitÄ&#x2122;, keturi penktadaliai jĹł pasiekia skaitytojus uĹž DidĹžiosios Britanijos ribĹł, daugiau nei 200 ĹĄaliĹł. Ĺ˝urnalo interneto portalÄ&#x2026; per mÄ&#x2014;nesÄŻ aplanko daugiau nei 2 mln. unikaliĹł lankytojĹł. M IE S TO IQ â&#x2C6;&#x2122; ru gs Ä&#x2014;j is â&#x20AC;&#x201C; s pa lis | 87