2009 | liepa–rugpjūtis (16)
Vytautas V. Landsbergis poetiškas minimalizmas
5.95 Lt
ISSN 1822-9271
maža yra
gražu
KINO, TEATRO, GALERIJŲ, RENGINIŲ ANONSAI |R APŽVALGOS
V
ienas mano bičiulis dažnai kartoja, jog jam visatos centras yra ten, kur jis gyvena! Jei manot, kad jis itin pažengęs egomaniakas, klystate, anaiptol taip nėra. Jis tiesiog nėra prisirišęs prie valdžios ir visiškai nesiekia patekti į galios centrą. Priešingai, jam įdomiau gyventi aplinkoje, kurios nepasiekia disciplinuojančios galios praktikos, dėl to jam pasaulio centru ir tampa vieta, kurioje yra jis pats, o ne ta, kuri rodoma per televiziją. Neseniai teko dalyvauti viename iš VEKS’o renginių – merų forume. Buvo įdomu diskutuoti apie kitų šalių miestų aktualijas, kultūrinius dialogus, miestietiškumo tradicijas, šventes. Tiesa, renginio metu buvo juntamas organizatorių noras viską atlikti pompastiškai, nepriekaištingai, įspūdingai. Mintyse netikėtai gimė sąsaja su nesena praeitimi, kuomet per šventes būdavo ne vien švenčiama, bet ir didžiuojamasi sureikšmintais tariamais pasiekimais. Galbūt klystu. Galbūt man taip tik pasirodė. Tačiau ar nėra taip, kad mūsų visuomenei būdingas Napoleono kompleksas? Gyvenimas dideliame mieste, darbas dideliame pastate, didelė alga – ar tai nėra daugelio siekiamybė? Net ir save patį linkstama suvokti pagal reikšmingo (didelio) žmogaus apibrėžtis. Ir dėl to, kad kažkam iš mūsų nepavyksta realizuoti visų šių didelių siekių, pradedame jaustis nejaukiai – tarsi nevykėliai... Mėgavimasis mažais dalykais nėra alternatyva. Tai neva savotiškas lūzerių požymis... Bet ar tik rai maži dalykai neverti pasigėrėjimo? Man visada kiek naiviai atrodo kai kurių mūsų miestų siekis tapti tikrais didmiesčiais. Juk pasilyginę su pasaulio megapoliais, taip ir liksime provincijos prerija. Gal taip mes savotiškai pasmerkiame save amžinai kančiai – amžiniems nusivylimams nesugebant realizuoti išsikelto tikslo. Išeities pozicija gana akivaizdi – dideli mes galime tapti savo išskirtinumu ir unikalumu. Sakoma, jog dideli darbai prasideda nuo mažų siekių. Minėtas mano bičiulis moka džiaugtis ir vertinti mažus dalykus. Jis nepasiduoda dominuojančioms didybės manijos nuotaikoms ir elgiasi priešingai. Juk ir maža gali būti gražu. Pamėginkime apie tai pamąstyti drauge!
Dainius
Nr. 07–08 (16) MIESTO IQ ISSN 1822-9271 Miesto kultūros žurnalas MIESTO IQ www.miestoiq.lt info@miestoiq.lt
Vyr. redaktorės pavaduotojas DAINIUS GENYS miestoiq.redakcija@gmail.com Redaktorė KRISTINA KAVALIAUSKAITĖ kristina@miestoiq.lt Redaktorės pavaduotojai: Gytis Valatka gytis@miestoiq.lt arūnas liuiza arunas@miestoiq.lt
Viršelis: Fotografė Oksana Točickaja Iliustracija Vyčio Snarskio
Korespondentai: AGNĖ TAURINSKAITĖ INDRĖ LEONAVIČIŪTĖ Dalia Rauktytė Fotografai: Oksana Točickaja Gintaras Česonis Aurimas Zdanavičius Evaldas butkevičius Piešiniai: Ieva Vaivaraitė vytis snarskis Kotryna Žukauskaitė LAURA DIDŽIOKIENĖ Vyriausioji dizainerė KORNELIJA BUOŽYTĖ-JERAŠŪNIENĖ kornelija@expressmedia.lt Techninė dizainerė Skaistė Ašmenavičiūtė skaiste@expressmedia.lt Kalbos redaktorė Aistė Tamošaitytė aiste@expressmedia.lt Žurnalą rengė: Birutė Garbaravičienė, Andrius Užkalnis, Gintaras Grajauskas, Rasa Baločkaitė, Jūratė Juškaitė, Arūnas Antanaitis, Mindaugas Peleckis, Kęstutis Navakas, Dainius Genys, Dalia Rauktytė, Jurgis Gimberis, Barbora Bernotaitė, Rokis Žukauskis, Simona Žemaitytė, Karolis Vyšniauskas, Giedra Šerkšnas, Tomas Kavaliauskas, Vaiva Grainytė, Vigmantas Butkus, Eglė Balčiūnaitė, Dovilė Zelčiūtė, Aušra Linkevičiūtė, Jolita Kančienė, Sigutė Ramanauskienė. Žurnalą konsultuoja: Egidijus Aleksandravičius, Vytas Baltus, Vitalis Čepkauskas, Leonidas Donskis, Mykolas Drunga, Šarūnas Karalius, Tomas Kavaliauskas, Andrius Mamontovas, Kęstutis Navakas, Ina Pukelytė, Jūratė Tutlytė, Rytis Zemkauskas, Vaidas Jauniškis, Robertas Dargis. Marketingo ir pardavimo skyriaus direktorė INGRIDA KULIEŠIENĖ ingrida@expressmedia.lt Reklamos projektų vadovė Daiva šilinskaitė daiva@miestoiq.lt Reklamos projektų vadovė IEVA PAULAUSKAITĖ ieva@expressmada.lt LEIDINYJE PANAUDOTOS AGENTŪRŲ Scanpix, Stockxpert, Corbis nuotraukos MIESTO IQ partneriai: LIGHT.LT , Versus aureus leidykla LEIDĖJAS: UAB „EXPRESS MEDIA“ Redakcijos adresas Kaune: Savanorių pr. 363A, LT-49425, tel. +370 37 719282, faks. +370 37719635 Vilniuje: A. Tumėno g. 4, tel. +370 5 2031042 Spausdino: UAB „SPAUDOS KONTŪRAI“ Kitas numeris išeis 2009 09 10 Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Žurnalo redakcija neatsako už anonsuojamų renginių metu išsakytas idėjas bei pareiškimus.
2 | M I E S T O IQ ∙ liepa –r u gpj ūtis
www.m ie s t o i q. l t
12 psl.
24 psl.
TURINYS
30 psl.
52 psl. 4 | M I E S T O IQ ∙ liepa –r u gpj ūtis
Redakcijos žodis
|2
Forumas
| 8–23
Mažų miestelių tylėjimas | Rasa Baločkaitė Poetiškas minimalizmas | Agnė Taurinskaitė Mažumynai | Gintaras Grajauskas Maži miesteliai. Ramios žmonių avilio bitutės | Andrius Užkalnis
|8 | 12 | 16 | 20
Miesto žmogus
| 24–29
Vytautas V. Landsbergis: „Sekasi tada, kai žinai, kad esi savo vietoje“ | Vaiva Grainytė
| 24
Garsas
| 30–47
Populiarūs, nes kitokie (XV): Islandijos fenomenas | Arūnas Antanaitis Klubinėtojo dienoraštis: Prašau, man 26 litrus gerų emocijų! | Eglė Balčiūnaitė Šiaurietis – dar ne miręs | Barbora Bernotaitė Garso magija. Z’EV apie eksperimentinę muziką ir jos ištakas (II) | Mindaugas Peleckis Onutė Narbutaitė: „Geriausiai jaučiuosi Vilniuje“ | Dalia Rauktytė Mėnesio grupės | Karolis Vyšniauskas Rekomenduojama muzika | Rokis Žukauskis Įvykę ir būsimi koncertai
| 30 | 34 | 36 | 38 | 40 | 43 | 44 | 45
Kinas
| 48–51
Režisierė Jūratė Samulionytė: „Esu savo vietoje“ | Giedra Šerkšnas Kūrybiškumas įžiebtas „Kanų liūtuose“ | Asta Ivanauskienė Žinutės iš kino pasaulio
| 48 | 50 | 51
Teatras
Monospektaklių intymumas | Goda Dapšytė
| 52–53
| 52
www.m ie s t o i q. l t
70 psl.
58 psl.
Knyga
| 54–57
Su Dalia Jazukevičiūte – apie stiklinį paukštį | Dovilė Zelčiūtė Knygų apžvalga | Kęstutis Navakas Rekomenduojamos knygos
| 54 | 56 | 57
Menas | 2D
| 58–69
Su Romualdu Rakausku – apie tylą fotografijoje ir buvimą po „Žydėjimo“ | Dovilė Zelčiūtė | 58 Meno genai ir jų chromosomos | Simona Žemaitytė | 64 Galerija | 68
82 psl.
88 psl. 6 | M I E S T O IQ ∙ liepa –r u gpj ūtis
Architektūra | 3D
| 70–81
Mirtis gali būti graži | Aušra Linkevičiūtė Kauno fenomenas | Jolita Kančienė Žinutės
| 70 | 74 | 80
Verslo kultūra
| 82–83
Kai vietoj persiko skanus ir agrastas | Tomas Kavaliauskas
| 82
Formos
| 84–91
Klaipėdos pasažas | Sigutė Ramanauskienė Tylos apsupti: vienuoliai ir menininkai | Gytis Valatka
| 84 | 88
Lietuvos miestai
| 92–97
Šiaulių fragmentai: vaizdais ir žodžiais | Vigmantas Butkus
| 92
Gatvė
| 98–99
„Eurolines“ gražiau už „Ecolines“ | Tomas Kavaliauskas
| 98
Užstalės reportažai
| 100–101
„Zoe’s“: valgyk, stebėk ir džiaukis | Vincentas Krupas
| 100
Miesto tekstai
| 102
Padriki samprotavimai apie mažą bei didelį grožį | Jurgis Gimberis
| 102
Anonsai
| 103–104
Teatrų, kino, klubų, galerijų anonsai
| 103
www.m ie s t o i q. l t
For u m as
Mažumynai
Visi tie maži daikčiukai turi kažką, kas yra mįslinga ir sunkiai paaiškinama. Kokia paslaptinga jėga verčia subrendusias ir netgi visai nekvailas moteris guguoti ir ulbėti prieš bejėgius kūdikius, glamonėti benamius kačiukus ir kalbėtis su pražydusiu kaktusu? Kodėl net pačios didingiausios batalinės scenos su šimtais krintančių mūšyje herojų mūsų nevirkdo, o va kokia banali trijų akordų dainelė ar koks „Brisiaus galas“, žiūrėk, ima ir priverčia bliauti net patį kiečiausią macho? Tie maži dalykai turi kažką labai bendra su meile. Būtent maži – nepasiduokite, mielieji mano lyties kolegos, manieji ginklo broliai, kai elektroninio pašto šiukšlininkai primygtinai siūlo mums visiems urmu pasididinti varpas, kad mūsų moterys taptų laimingos iki mirties. Šitas operacijas mums siūlo klastingi mitrūs vyrukai su mažais ir mitriais daikčiukais, kad visos mūsų moterys perbėgtų pas juos. Kaip kadaise dainavo Fredis Merkuris – crazy little things called love. Ar, jei kam artimiau, kaip sakė viena tokia sveikai paprasta moteriškaitė, na, viena tokia vietinė, – mažos sutvertos meilei, o didelės darbui. 16 | M I E S T O IQ ∙ l iepa–r u gp j ūtis
Maži dalykai visada yra tikslūs. Preciziški. Vieno karinio pučiamųjų orkestro, kuriame kadaise teko groti, dirigentas, toks mažutis apvalus žydas, kai reikalaudavo iš orkestrantų tikslumo, kartodavo savo mėgstamą posakį: sugroti reikia tiutel‘ka v tiutel‘ku. Ir dar pridurdavo: kad viskas būtų taip, kaip lytiniai liliputų santykiai, supratot? Ir suprasdavom kuo puikiausiai. Precizika ir atida smulkiausioms detalėms. Nes jos ir yra esmė, o ne visokios ten herojinės batalijos. Crazy little things. Maži daikčiukai – mikrochirugija. Dideli dalykai – skerdykla. Tik man būdavo baisiai pikta, kad orkestre groju didžiule tūba, o kartais ir dar už ją didesniu suzafonu. Ne instrumentas, o visa kanalizacinė sistema. Ir labai pavydėjau vienam tokiam tipui, kuris pūsdavo piccolo fleitą, išsitraukęs ją tiesiog iš galifė kišenės. Esmė yra mažumynai visokie. Detalės, į kurias galima įsižiūrėti ir pamatyti. Nes pamatyti didelį daiktą – tarkim, kad ir kokį medį – paprastai stovint ant žemės, kasantis pakaušį ir dėbsant į viršų, būna tiesiog per sunku. Galima, žinoma, jį nukirsti ir supjaustyti riekelėmis – tik tada jau būsi labiau nebe medžio, o medienos specialistas. Galima pasekti japonų pavyzdžiu ir per www.m ie s t o i q. l t
Ievos Vaivaraitės iliustr.
tekstas | Gintaras Grajauskas
w w w.m i e s t o i q .l t
M IE S TO IQ ∙ liepa – r u gp j ū tis | 17
For u m as
ilgus metus užsiauginti miniatiūrinį medelį bonsą – tokį, kuriuo sugebėtum grožėtis iš visų pusių, iš viršaus ir apačios. O galima tiesiog – paliesti žievę, gerai ją iščiupinėti. Apžiūrėti lapą. Pažvelgti pro jį į saulę. Pakramtyti, patrinti tarp pirštų, pauostyti. Ir jei ilgai ir kantriai tai darysi, medis tau atsivers. Smulkmenos apskritai pačios gražiausios. Net kai mylime, įsimylime būtent jas – nereikšmingas detales: kokį juokingai mielą peties kryptelėjimą, vaikiškos šypsenos atšvaitą. Gražu tai, kas pažeidžiama. Nes tai gyva. Smulkmenomis apsireiškia gyvybė. Jei norite – ir pats jos Kūrėjas. Jis krusteli pirštą, ir mes kaip vaikai juokiamės iš laimės. Apskritai dideli dalykai man kelia didelių įtarimų. Na, kartais kelia ir maži – bet mažų. Bent jau mažesnių. Man nepatinka tie nauji dideli namai, išdidžiai tituluojami dangoraižiais – irgi mat, dangaus raižytojai atsirado. Išskyrus gal vieną, kuris man pasiutusiai panašus į kažkodėl vertikaliai pas tatytą lūpinę armonikėlę. Visąlaik pro jį eidamas mintyse sukalbu Senojo Testamento stiliumi: Ir Viešpats tarė – tai štai kur mano armonikėlė! O patys jaukiausi mano kadaise matyti namai buvo Gotlande – mažyčiai, kad įeidamas pro duris turi pasilenkti, prakvipę derva, ir ant palangių žydi pelargonijos. Nustembu kaskart pamatęs kokį išdidų vairuotoją, vairuojantį milžinišką automobilį. Užmušk, nesuprantu – kam jam toks? Gal jis pianistas ir visur su savimi vežiojasi rojalį?
Gražu tai, kas pažeidžiama. Nes tai gyva. Smulkmenomis apsireiškia gyvybė. Jei norite – ir pats jos Kūrėjas. Jis krusteli pirštą, ir mes kaip vaikai juokiamės iš laimės.
Apskritai labai negražu, kai žmogus staiga ima ir pasijunta esąs didelis. Netgi didingas. Dėl kokios nors juokingos priežasties – na, uždirbo daug pinigų, sakykim. Ar šiaip kokį kaimyną gražiai patvarkė. Ir vaikšto dabar visas toks didelis, visas kalnas, toks su Džomolungma maždaug vieno ūgio. O paskui labai nustemba ir net nuliūsta, kad jo niekas nemyli. Kas gi pajėgtų mylėti tokį didelį, tokiame nebent geologai naudingų iškasenų gali ieškoti. Kažkada seniai skaičiau vieną Čechovo apsakymą – smulkmenų nebeatsimenu, bet buvo ten toks stačiatikių šventikas, kaimo kunigas, kaip mes sakytume. Jam ten pasiūlo aukštesnioji valdžia aukštą postą, rodos, Peterburge. Ir jisai, gavęs tą džiaugsmingą žinią, eina kaimo keliuku su bažnytine procesija ir įsivaizduoja sau: didžiulė cerkvė Peterburge, auksu siuvinėti drabužiai, žvakės visur, smilkalai, minia pasipuošusių tikinčiųjų ir jis pats, laikantis pamaldas... Pakraipo galvą ir pagalvoja – ech, gražu... O tada įsižiūri į tą kaimo keliuką, tas dulkes, tą procesiją, moterėles suvargusias, vėliavas pablukusias. Ir staiga supranta, nušvinta – taigi ir taip gražu! O dar buvo toks Brodskis, kuris sakė: estetika – etikos mokytoja. O dar gerokai prieš Brodskį buvo kažkoks šventasis juokingu vardu, rodos, Bazilijus, kuris sakė dar aiškiau: reikia pasninkauti, kad sugrįžtume į rojų, iš kurio mus išvarė apsivalgymas. O dar... Ne, viskas, jau gana bus. Gražu, kai mažai. 18 | M I E S T O IQ ∙ l iepa–r u gp j ūtis
www.m ie s t o i q. l t
For u m as
Maži miesteliai
Ramios žmonių avilio bitutės Mažuos miesteliuos – dainos gražiausios, Mažuos miesteliuos – duona gardžiausia, Kelia mašinos dulkes kaip auksą. Vytautas Skripka
tekstas | Andrius Užkalnis
Štai viena mano rašymo paslapčių: kai nežinau, nuo ko pradėti, visada pasikalbu apie temą su draugais ir prašau pasakyti pirmą mintį, kurią jiems sukelia tos temos pavadinimas. Ir visada padeda. Taip pradėjau rašyti ir apie mažus miestelius. KAS DAINON NESUDĖTA Maži miesteliai – neapdainuotos žmonių skruzdėlyno darbo bitės. Čia, o ne didmiesčiuose, kuriasi, auga ir yra saugoma šalies ir tautos dvasia, papročiai ir ypatybės. Taip yra dėl to, kad maži miesteliai ir jų gyventojai nesistiebia žiūrėti aukščiau horizonto, jiems užtenka to, kad ryte virš vieno miesto pakraščio pakyla saulė, o vakare virš kito nusileidžia, taip visada buvo ir bus. Čia nesigėdijama nei papročių, nei įpročių. O tie, kurie gėdijasi, paprastai mažuose miesteliuose neužsibūna: didelės asmenybės, dideli siekimai ir dideli troškimai veržiasi į didmiesčius ir visada išsiveržia, o atgalios neskuba. Kai klausiau draugų, visi kalbėjo maždaug apie tą patį: maži miesteliai, lėti gyventojai, tačiau netingintys į visus nepažįstamus paspoksoti, negudrios vietos merginų mados (daug kosmetikos ir keistas jausmas, kad labai jau dvelkia praeitimi) ir pigios plastmasinės puošmenos, dar negudresni tų merginų kavalieriai miestelių centruose su dvejų metų senumo mados apdarais – prie autobusų stoties, prie prekybos centro, lėtai kalbantys, lėtai besidairantys į šalis, rūkantys ir susikišę megztinius į džinsus. Mažuose miesteliuose ir ambicijos mažesnės. Net vietiniai turtuoliai gana paprasti, palyginti su didmiesčių rykliais. Kartu ir kontrastai čia mažesni: paprastam žmogui, kai ateina sunkūs laikai, kai sušlubuoja sveikata ar netenki darbo, kritimas švelnesnis ir ne toks skausmingas. Ir savigarbos nuopuolis čia suminkštintas. Ar pastebėjote: mažo miestelio prekybos centruose net girtuoklėliai, perkantys pigaus alaus ar pigaus vynelio butelį ir su juo klibikščiuojantys link išėjimo, atrodo jei ne tauriai, tai bent jau išlaikę savigarbos, žmogiškojo orumo krislelį – ne taip, kaip didelių miestų žmonės, nusmukę į gyvenimo dugną. Dideliuose miestuose jei jau smunki, tai iki 20 | M I E S T O IQ ∙ liepa–rugp jūtis
galo, iki pačių gelmių, iki gyvenimo požemių, kur šlapios juodos sienos ir telkšo balos tamsoje. O miestelio parduotuvėje tam pijokėliui pardavėja parodys beveik tiek pat dėmesio, kaip ir atvažiavusiam prabangiu automobiliu vietos verslininkui: ir pašnekins, ir pajuokaus. Tik skolon butelio neduos, bet ir tai be pykčio. Tai toks lietuviškas supratimas apie mažą miestelį. Vis dėlto ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje maži miesteliai menkiau skiriasi nei didmiesčiai. Galbūt todėl, kad dideli miestai remiasi į tai, kas labiau skiriasi įvairiose tautose: į didžiąją pramonę, į didžiuosius infrastruktūros objektus, į universitetų protą ir bibliotekas, į mokslo pasiekimus. Maži miesteliai yra paprastesnių, bendražmogiškų dalykų – šeimos ir paprastųjų žmogiškų poreikių – atrama. Didmiesčio pramogos yra nauji restoranai, aukštuomenės prezentacijos, mokslo konferencijos, svečių pasitikimai oro uostuose; mažuose miesteliuose džiaugiamasi kūdikių gimimais, giminių susitikimais, mišrainėmis ir gėrimais ant stalo, nauja pirtim kieme, pirmuoju sniegu lapkritį ir pavasario šiluma. Mažame miestelyje viskas paprasčiau ir demokratiškiau.
VISOS ŠALIES ATSPINDYS Romantiško įvaizdžio mūsų, lietuvių, sąmonėje, maži miesteliai kažkodėl neturi. Dažnas Lietuvos žmogus pastebi, kad maži Vokietijos ar Amerikos miesteliai atrodo laimingesni, o jų bendruomenė – labiau savim pasitikinti. Tas tiesa, bet tam yra objektyvių priežasčių, ir nuo jų niekur nepabėgsi. Turtingesnėse visuomenėse mažų miestelių žmonės nesijaučia tokie nuskriausti, nes jie dažniau pasirenka gyvenimą ne didmiestyje, o ne pasilieka ten todėl, kad neturėtų kito pasirinkimo. Kuo neturtingesnis kraštas, tuo dažniau matyti, kad didmiesčiai, atrodo, susiurbia visus ir kiekvieną, kuris turi jėgų ir proto, kuris turi energijos ir kuris nori ką nors pasiekti gyvenime, o mažiems miesteliams lieka tai, kas lieka. Čia liko tie, kurie tingi ar nenori, ar nemoka pasijudinti – taip sako visuomenės supratimas. Tai neteisinga ir nedraugiška, o svarbiausia, toliau skatina iš mažų miestelių nešdintis lauk visus, kurie nenori, kad į juos būtų taip žiūrima. Toks judėjimas nėra nei privalomas, nei neišvengiamas: šaliai reikia tik laiko ir pasitikėjimo savo jėgomis, ir gyvenimas miesteliuose gali tapti ne vien nevykėlių kūdra. Čia pradeda trauktis, ieškodami dvasios palaimos, tie, kuriems reikia ramybės ir kuriems pakanka didmiesčio tik retkarčiais, o šiaip gana ir savo namo tylioje gatvėje, savo knygų ir savo vaizdo pro langą, kur nėra begalinės šviesų ir žiburėlių jūros. Bet tam reikia laiko. www.m ie s t o i q. l t
Corbis ir Scanpix archyvų nuotr.
Mažuos miesteliuos – naktys ramiausios,
w w w.m i e s t o i q .l t
M IE S TO IQ ∙ lie pa – rug pj ū tis | 21
For u m as
Ir tuomet žmonės, kurie mažuose miesteliuose yra ne iš nevilties, bet todėl, kad jiems čia geriau, atsitempia su savim ne tik savo pinigus – pãskui jų pinigus ateina geresnės parduotuvės, čia jau galima nusipirkti ne tik pigaus vaisiuko, bet ir gero vyno, ne tik alaus bambaliuose ir vytintos stintos, bet ir gero sūrio ar užjūrio prieskonių. Paskui jau galima įsigyti ne tik vietos laikraštį, bet ir knygų; įsisuka gerasis užburtasis ratas, ir įkandin tų parduotuvių ir gero vyno, ir protingų knygų ateina kiti žmonės, kuriems viso to reikia, ir tada mažas miestelis jau gyvena visavertį gyvenimą, tampa žavus ir geidžiamas. Kaip anksčiau nepatrauklia laikyta mergina, pasikeitusi šukuoseną, išmetusi lauk bjaurius akinius ir aptempusi visai patrauklius sėdmenis ir ilgas kojas siaurais džinsais.
MIESTELIO ASMENIŠKUMAS Kai žmonės kalba apie mažus miestelius, visada sako, kad ten visi visus pažįsta, ne taip, kaip didmiesčiuose. Bet tai tik vienas požymis – mažas miestelis apskritai yra asmeninių, individualių, šeimos ryšių raizgalynė, kurioje vis dėlto galima susekti visus siūlus. Ir čia kiekvienas svetimas žmogus tuojau pat pasijunta svetimas.
Sakoma, kad miestelių Amerika yra vienoda, skiriasi tik fonas, tik dekoracijos – kalnai, laukai, miškai
Vienas iš didmiesčio privalumų, kurį daugelis supranta kaip trūkumą, yra anonimiškumas. Didmiestis nė vieno žmogaus – nei gyventojo, nei svečio – nepriima asmeniškai. Net ir visą gyvenimą pragyvenęs Niujorke ar Londone, savas tam miestui nepasidarysi (nors pats miestas tau gali tapti savas), net jei pažinosi savo gatvės laikraštininką, krautuvininką ir paštininką, net jei su jais sveikinsies kasdien, jų sąmonėje neužimsi jokios vietos, ir jei tu rytoj išnyksi, dingsi, persikraustysi kitur, jie net nesusimąstys apie tave.
Teisę būti savam mažame miestelyje galima užsidirbti, bet tik per ilgą laiką ir tik prisitaikant prie jo taisyklių ir nesiūlant savųjų. Kartais tai užtrunka dešimtmečius. Nuolatinis filmų ir knygų siužetas: atsikraustęs į mažą miestelį keistuolis atneša savus įpročius, negerbia (kaip vietiniams atrodo) vietos papročių ir to, ką įpratę gerbti gyventojai, ir pagaliau jis nugali konservatyvų miesto sus tabarėjimą savo žavesiu ar širdies šiluma.
Užtat didmiesčiui niekada iš tikrųjų nebūsi svetimas, nes svetimumas nėra savaiminis jausmas: žmogus jaučiasi svetimas ne pats savaime, o lygindamasis su kitais. Taip būna tada, kai aplinkiniai yra tvirtai sumegzti santykių siūlais, o tu jautiesi svetimas jų gyvenimo šventėje. Čia tas pats, kaip ir skirtumas, pajuntamas įėjus į traukinio vagoną ar į kino salę ir įėjus į barą, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Vienur esi tiesiog vienas iš žmonių – nei savas, nei svetimas, o kitur tik svetimas.
Tačiau čia tik meno kūriniuose taip būna: dažniau mažas miestelis pats išguja arba pagal savo taisykles perauklėja atvykėlį, nes jis, tas miestelis, turi unikalią jėgą: jis yra visas gyvenimas, jis yra ir pradžia, ir pabaiga, ir jei nesutarsi su juo, nesutarsi su niekuo. Jis turi galią atimti viską, nuo ko priklauso socialinis žmogaus gyvenimas, – nuo parduotuvės iki banko ir aludės, gali pasišiaušti kaip ežys, ir tada vargas svetimam, nes sužinos, kaip pajaučiamas tikrasis atšiaurumas.
Todėl mažas miestelis siūlo jaukumą ir namų jausmą, bet ne visiems. Bus miestelių, kurie priims Tave geranoriškai, bet tik kaip svečią, ir tik jei jausies ir elgsies kaip svečias, jei nebandysi vaidinti saviškio, jei nebandysi pasirodyti esąs vienas iš jų. Tada miestelio bendruomenė mikliai trenks per nagus ir atšiauriu žvilgsniu primins, kad nevalia bandyti įsibrauti be eilės.
22 | M I E S T O IQ ∙ liepa–rugp jūtis
MAŽŲ MIESTELIŲ ŠALIS Iš visų šalių turbūt labiausiai mažą miestelį pašlovino Amerika. Amerika yra mažų miestelių šalis, ir niekur nesidėsiu nepaminėjęs, kad turistų matomi ir mylimi Niujorkas, Los Andželas, Čikaga, San Franciskas yra tik trupinėliai šalies pakraščiuose, ir visiškai šalia jų prasideda ta Amerika, kurios tiek mažai turistiniuose vadovuose.
www.m ie s t o i q. l t
Didieji miestai remiasi į didžiąją pramonę, į didžiuosius infrastruktūros objektus, į universitetų protą ir bibliotekas, į mokslo pasiekimus
Mažuose miesteliuose žinomi ne tik tie, kurie nusikalsta, čia pažįstami ir visi tie, kurie gali nusikalsti
Teko skaityti, kad Amerikos provincija, jos maži miesteliai iš esmės skiriasi nuo beveik visų kitų šalių, nes juos kūrė žmonės, kurie (arba jų protėviai) ten nėra gimę. Tai pasirinkusiųjų kraštas, nes emigracija – visada pasirinkimas. Skeptikai sako, kad mažų miestelių Amerika yra vienoda, kad skiriasi tik fonas, tik dekoracijos – kalnai, laukai, miškai. Tai nėra klaidingas pareiškimas. Mažų miestelių Amerika tikrai nuostabiai panaši pati į save, miesteliai vienodi. Skiriasi, žinoma, ne tik kalba, žmonių tartis, klimatas (juk didžiulė šalis), valgiai. Tačiau civilizacijos ženklai, žmonių kultūros ženklai – gyvenamieji namai, viešieji pastatai, keliai, šviesoforai – visa tai nuostabiai vienoda. Galbūt viena iš priežasčių, kodėl tai nevargina ir neliūdina, yra ta, kad Amerikoje (ir ne aš pirmas tai pastebėjau) kelionė nėra tik būdas iš vieno taško pasiekti kitą: Amerika tokia didelė, kad kelionė tarp taškų yra pats gyvenimas, ir todėl maži miesteliai yra tos kelionės, to proceso – ir, pagaliau, gyvenimo tėkmės – dalis. Jie neprivalo būti labai skirtingi: atvirkščiai, nuvargusiam keliautojui (o po kelių valandų prie vairo kiekvienas bus nuvargęs) ji siūlo vienodumą, kuris tampa svetingumu, nes yra nuspėjamas, įprastas, tiesiog savas, kaip savi ir pažįstami daiktai grįžus į tėvų namus: eini, apžiūri savo kambarį, kuriame viskas, absoliučiai viskas yra žinoma, kuriame žinai ne tik kiekvieną sienos plyšelį, bet ir kiekvieną baldų varžtelį, kiekvieną parketo įdubimą. Todėl žmogus, vykstantis per Ameriką, jau žino, kas jo laukia atvažiavus į miestelį (maža to, prie dažno iš jų ant lentos dar užrašomas gyventojų skaičius– taigi gali žinoti, koks miesto dydis): keli moteliai, bažnyčia, parduotuvėlės, kur parduoda maistą, bulvių traškučius, cigaretes ir alų, greitojo maisto restoranai, paštas ir policijos nuovada. Įpratusiam keliauti nieko daugiau nereikia: visa tai prie pagrindinio kelio, visa tai – patogiai čia pat, ir viskas paruošta naudoti. Čia nereikia aiškintis ir žiūrėti į žemėlapį kaip didmiestyje, čia nepasiklysi ir nesusipainiosi. Čia visų akys tave w w w.m i e s t o i q .l t
mato ir žino, kad atvažiavai: jie rūpinasi savimi, nes nepasitiki nepažįstamaisiais, bet prisimins ir tavo saugumą bei gerovę. Būtent dėl to mažuose miesteliuose Amerikoje fantastiškai, neįtikėtinai, juokingai mažas nusikalstamumas ir nerakinami namai. Siaubo filmai apie nusikaltėlį maniaką mažame miestelyje būtent todėl ir būna sumanyti ir parodyti tokioje aplinkoje, kad nusikaltimo baisumas atrodo dar šiurpesnis ten, kur yra nepalyginamos ramybės bendruomenė, kur niekas niekada nevyksta. Mažame miestelyje vienintelės vietos, kurias užrakina, – bankas, parduotuvė ir viešbučių kambariai. Iš tiesų, nuslėpti nusikaltimą čia ne lengviau, nei paaugliui tėvų name pavogti iš svetainės televizorių ir paslėpti jį savo kambaryje: namų gyventojai iškart pastebės, kad dingo, o pastebėję žinos, kur jo ieškoti. Amerikos miesteliuose policijos nuovados vadovas ne tik visiems žinomas: jis gyventojų tiesiogiai ir renkamas (kaip, pavyzdžiui, ir ugniagesių tarnybos vadovas1), todėl jis pažįsta ne tik tuos, kurie nusikalsta. Jam žinomi ir visi tie, kurie gali nusikalsti. Paslapties čia nenuslėpsi, ir privatumo čia nėra jokio, to net nesitikima. Dėl to nereikia kaltinti liežuvaujančių namų šeimininkių, besidairančių pro langus, susitinkančių maisto prekių parduotuvėje ir kavinėje ir aptariančių visus: kam nesiseka šeimoje, kas apgaudinėja žmoną, kas geria ir kieno vaikai slapčia rūko už mokyklos. Visuomeninė gyvenimo kontrolė ir vertinimas yra miestelio kraujyje, ir jei nebūtų namų šeimininkių, paskalomis ir apkalbomis turėtų užsiimti jų vyrai, nes miesteliui tai ne tik neišvengiama, to niekas nė nesiruošia vengti ar kratytis. Jei nori privatumo – negyvenk čia, važiuok į didmiestį, ten rasi visą anonimiškumą, kokio tik gali geisti tavo širdis. Vietos valdžios ir valstybinės tarnybos vadovų renkamumas JAV užtikrina ne tik gerą tvarką, bet ir visai kitą požiūrį į federalinę, t. y. visos šalies centrinę, valdžią nei kitur. Amerikos miesteliui tiek valdžia Vašingtone, tiek ir savos valstijos sostinėje reiškia taip mažai, kad, paėmęs vietos laikraštėlį, kartais gali pamanyti esąs atskiroje angliškai kalbančioje valstybėje. Miestelis yra pats sau, jis pats ir pradžia, ir pabaiga, jam nieko iš nieko, atrodo, nereikia (nors tai nėra tiesa – daugelis mažų bendruomenių priklauso nuo didelių įmonių, nuo infrastruktūros, nuo netoliese esančių karo bazių). 1
M IE S TO IQ ∙ lie pa – rug pj ū tis | 23
Ar c h it e kt ūr a /3 D
3d
tekstas | Aušra Linkevičiūtė
Artėjant šiltajam vasaros sezonui, už uždarų „Highgate“ kapinių vartų vis dažniau galima išvysti gan keistą reiškinį. Skubu pridurti, kad kalba eina visai ne apie vaiduoklius, apie juos – kiek vėliau. Prie plačiai pagarsėjusių Londono kapinių nuo pat ryto rikiuojasi nekantraujantys turistai. Su tokiu laukimu – ypač su fotoaparatais ir turistiniais gidais rankose – kur kas dažniau susiduriame muziejuose, klubuose ar teatro salėse, ir tai reiškia viena – atėjome į ypatingą vietą. Tad kuo gi nepaprastos šios XIX amžiaus kapinės ir kas čia taip vilioja turistus? 70 | M I E S T O IQ ∙ lie pa–r u gpjūtis
Neretas lankytojas „Highgate“ kapines lygina su muziejumi. Ir tai ne tik dėl to, kad reikia susimokėti už įėjimą, kad vakarinę dalį leidžiama apžiūrėti tik su gidu ar kad elgesį reguliuoja „Friends of Highgate Cemetery“ („Highgate“ kapinių draugijos) nustatytos gana griežtos taisyklės. Pasak draugijos pirmininkės Jean Pateman (kurios savitas, gal kiek „autoritarinis“ vadovavimo būdas jau tapo vietine legenda ir nusipelno atskiro straipsnio), lankytojams suteikiama unikali galimybė pasisemti istorijos, religijos bei filosofijos žinių. „Highgate“ kapinės – karalienės Viktorijos laikmečio kūrinys ir geriau nei bet kas kitas atspindi šiai epochai būdingą mirties šlovinimą. www.m ie s t o i q. l t
Autorės archyvo nuotr.
Mirtis gali būti graži?
Gausiai apželdintos „Highgate“ kapinės – pripažintas gamtos draustinis, o kartu ir puikus prieglobstis siekiantiems nors trumpam pabėgti nuo didmiesčio šurmulio.
Pirmiausia akį patraukia statinių didingumas: katakombos, egiptiečių stiliaus alėja su erdviais laidojimo rūsiais ir privačius kapus puošiančios natūralaus dydžio skulptūros (ne tik angelai, bet ir liūtas, arklys ar net fortepijonas) atskleidžia tuomet gyvavusį ceremoningumą bei romantizmą. Būtent kapinėse žmonės labiausiai šlovino tai, ką pasiekė ir vertino gyvenime. XIX amžiuje (iš dalies ir dabar) į kapines buvo žiūrima kaip į visuomenės mikrokosmą. Šiuo atžvilgiu „Highgate“ – išskirtinė vieta. Šaltiniai rodo, jog čia palaidota daugiau kaip 850 įžymių asmenų – verslininkų, akademikų, medikų, menininkų, rašytojų, išradėjų. Labiausiai lankomas kapinių rezidentas – Karlas Marksas, prie kurio paminklo nestinga nei gėlių, nei atsidavusių piligrimų, pagarbą išreiškiančių sinchroniškai atliekamais nusilenkimais bei šūksniais. Senoji kapinių dalis, priglaudusi šitiek svarbių asmenų, primena gyvybingą klubą. Susidaro įspūdis, kad šio klubo narystės buvo itin siekiama. „Highgate“ kapinės, neskaitant jų pirminės paskirties, atliko dar vieną svarbią funkciją – būtent čia buvo stengiamasi įtvirtinti šeimos socialinį statusą, pademonstruoti turtus ir galią. Geriausias pavyzdys būtų finansininko, „Observer“ laikraščio savininko J. Beero mauzoliejus, esą suprojektuotas pagal vieną iš septynių pasaulio stebuklų – Halikarnaso mauzoliejų. Gidai pasakoja, kad Beeras, nors ir sukaupęs nemažai turto, taip ir nebuvo priimtas tarp visuomenės grietinėlės atstovų; šis paminklas – aukščiausias pastatas visose kapinėse – yra jo atsakas. w w w.m i e s t o i q .l t
M IE S TO IQ ∙ l ie pa– r u g pjū t i s | 71
Ar c h it e kt ūr a /3 D
Negali sakyti, jog kapinėse vyrauja tyla, priešingai – susidaro įspūdis, jog čia žūtbūt siekiama pasireikšti, ištarti tą paskutinį lemiamą žodį. Netgi dabar, nors ištaigingus statinius ir iškeitėme į kur kas kuklesnius antkapius, noras patekti į šią prestižinę vietą neblėsta. Draugijos pirmininkė teigia, jog čia laidojami žmonės iš viso pasaulio, o tiek daug laidotuvių kaip dabar nebuvo nuo pat kapinių atkūrimo 1975 m. Ir tai oficialu – 2008 m. kelionių portalas „TripAdvisor“ kapines „Highgate“ paskelbė geriausia laidojimo vieta Europoje. Sakoma, kad žmonės miršta iš noro čia patekti.
Patys „Highgate“ draugijos nariai mėgsta pabrėžti, jog teritoriją prižiūri remdamiesi „kontroliuojamo aplaidumo“ (angl. managed neglect) principu. Ir įspūdingas ne tik šio aplaidumo mastas, bet ir savitumas. Čia galima įžvelgti kažką žiauraus, grobuoniško ar net skausmingo. Medžiai, o ypač visa apimanti gebenė, rodos, baigia pasiglemžti po truputį nykstančius antkapius, o simboliškai ir mirusiuosius. Antkapiai ir augmenija čia susilieja į viena ir, užuot nustelbusi skulptūrų grožį, gamta, rodos, dar labiau jį išryškina. Kad ir ta angelų gausybė, – koks būtų jų žavesys be taip glaudžiai apsivijusios gebenės?
Pasyvus poilsis: parko tipo kapinės Gausiai apželdintos „Highgate“ kapinės – pripažintas gamtos draustinis, o kartu ir puikus prieglobstis siekiantiems nors trumpam pabėgti nuo didmiesčio šurmulio. Į rytinę kapinių dalį, kurioje galima klaidžioti be gido, dažnas lankytojas ateina tiesiog pasivaikščioti. Viktorijos laikmečio Anglijoje kapinės buvo kuriamos kartu su parkais ir projektuojamos remiantis tais pačiais dizaino principais. Anglijos sodai buvo siejami su poilsiu, harmonija, dvasiniais bei moraliniais apmąstymais – visu tuo, ką lankytojai linkę priskirti ir „Highgate“ kapinėms. Ši paralelė su sodais turi gilias istorines šaknis – tereikia prisiminti plačiai apkalbėtus Edeno sodus. Kapinėse galėtume atrasti ir gyvybės medžio analogą – vakarinėje dalyje plačiai kerojantį kedrą. Sakoma, jog jis toks senas, kad visu šimtu metų pergyveno ir pačias kapines. Kalbant apie gamtą, sunku nepastebėti, kad čia ji kitokia nei bet kur kitur. Atėjusieji pirmą kartą nusistebi, kaip viskas apaugę. 72 | M I E S T O IQ ∙ lie pa–r u gpjūtis
Legendų ir paslapčių šaltinis Kapinėse gausu paslapčių – apie gyvenimą, mirtį ir tuos, kurie čia palaidoti. Labiausiai gidai mėgsta pasakoti apie poetą Dante Gabrielį Rossetti ir jo gražiąją žmoną Elizabeth Siddal, kuri palaidota „Highgate“ kapinėse. Prisimenate J. E. Millais paveikslą „Ofelija“ – tą vandens augalų apraizgytą merginą, skęstančią tvenkinyje? Tai ta pati Elizabeth. Sklando gandai, jog pozuodama kaip tik šiam paveikslui ji pasigavo plaučių uždegimą ir mirė. Po žmonos mirties prie atviro karsto sėdėjęs jaunas poetas jai prie skruosto priglaudė dar neišspausdintą meilės eilėraščių rankraštį, jį moteris nusinešė į kapus. Po septynerių metų Rossetti agentas nutarė, jog būtent šie eilėraščiai gali išgelbėti vis blogėjančią poeto reputaciją ir juos būtina susigrąžinti. Tad taip ir nutiko, kad vieną tamsią naktį „Highgate“ kapinėse įvyko slapta ekshumacija. Pasakojama, jog pats Rossetti nesiryžo būti įvykio liudininkas, bet išsukus paskutinį varžtą ir atkėlus karsto dangtį www.m ie s t o i q. l t
visi stebėjusieji neteko žado. Elizabeth atrodžiusi lyg gyva, pasikeitusios buvo tik kaštoninės garbanos, puošdavusios prerafaelitų dailininkų paveikslus – per septynerius metus jos dar labiau užaugo ir buvo užpildžiusios kone visą karstą. Atgauti eilėraščiai esą neatnešė poetui tokios šlovės, kokios jis tikėjosi, ir šis poelgis persekiojo jį visą likusį gyvenimą. „Highgate“ kapinės neapsiėjo ir be vampyrų. Aštuntajame dešimtmetyje ėmė dėtis keisti dalykai. Iš kapų kėlėsi kūnai, buvo aptikta kačių ir lapių griaučių, gretimoje gatvėje pastebėtas dviratį minantis vaiduoklis. Vyskupas Seanas Manchesteris ėmėsi tirti reikalą. Tvirtai įtikėjęs, jog kapinėse siautėja vampyras, Manchesteris pasiryžo jį sumedžioti. Ilga medžioklė pasiekė kulminaciją apleisto šiaurės Londono namo rūsyje: Manchesteris skelbiasi čia aptikęs vampyrą ir basliu persmeigęs jam širdį. Kad ir ką galvotume apie šį nuotykį, aišku viena – tuo visos keistenybės ir pasibaigė. Ši istorija – puikus pavyzdys, kaip kuriamos miesto legendos bei stereotipai. Iš populiarių reprezentacijos formų – literatūroje, fotografijoje ar filmuose – gimsta atitinkami lūkesčiai. Pavyzdžiui, daugelis atėjusiųjų į kapines tikisi mistikos ar romantikos. Valentino dieną dirbę prižiūrėtojai pasakoja, jog tądien pagrindiniai lankytojai buvo romantikos ieškančios jaunos porelės. Merginos su gėlėmis rankose. „Highgate“ kapinės toli gražu nėra ta užmirštoji miesto dalis, kurios šalinamasi ar į kurią baiminamasi įkelti koją. Žinoma, tai buvo ir bus laidojimo vieta, tačiau ši funkcija, nors ir pirminė, tikrai nėra vienintelė ir galbūt net ne pati svarbiausia. „Highgate“ kapinės kuo toliau, tuo labiau virsta populiaria, lankytina vieta. Rodos, labiau už viską turistus vilioja unikali architektūros ir gamtos samplaika, iš kurios ir kyla šios vietos emocinė galia. Iš kurios kyla jos grožis. Patrauklus ir kartu bauginantis.
w w w.m i e s t o i q .l t
M IE S TO IQ ∙ l ie pa– r u g pjū t i s | 73