Miesto IQ - 13

2009 | balandis (13)

kūnas – meninių žaidimų vieta

S. Parulskis: gyvename neigdami

5.95 Lt

ISSN 1822-9271

kavinių

kultūra

KINO, TEATRO, GALERIJŲ, RENGINIŲ ANONSAI |R APŽVALGOS

B

Nr. 04 (13) MIESTO IQ ISSN 1822-9271

uvo pusiaudienis. Viena iš tų dienų, kuomet lauke geriau nei namuose, o kava kavinėje dar skanesnė ir kvapnesnė nei paprastai.

Tą kartą mano puodelis ant nedidelio apvalaus stalelio stovėjo ilgai, gėrimu mėgavausi neskubėdama, norėjau sustabdyti akimirką. Kavinė buvo pilna lankytojų. Ką tik užėjęs vyras peržvelgė salę. Pro didelius jo akinius veržėsi neramios akys, ieškančios vietos (atrodo, tai buvo jo mėgstama kavinė). Mano stalelis tuo metu buvo vienintelis, prie kurio stovėjo laisva kėdė. Vyras paklausė, ar negalėtų čia trumpam prisėsti.

Atsisakiau iš karto. (Tai buvo taip spontaniška, kad vėliau susimąsčiau.

Netgi sunerimau. Nepasitikėjimas, nepažįstamas žmogus, pažymėta mano erdvė... Kodėl ją iš manęs nori pasiskolinti? Irzlumas... Vėliau prašviesėjimas. Baimė ir stereotipai – jie pasijuokė iš manęs.) O šis žmogus tenorėjo perversti tos dienos laikraštį ir skubiai išgerti savąjį puodelį kavos, kurį laikė rankoje, nerasdamas jam vietos.

Paklauskite savęs, kaip Jūs būtumėte pasielgę šioje situacijoje?

Lietuvoje vis daugiau randasi kavinių, kuriose bent trumpam gali susikurti įsivaizduojamą namų atmosferą arba atrasti ir puoselėti trečiosios erdvės viziją. Tačiau ar mūsų visuomenė, mes, esame pasiruošę išsaugoti šios mažosios „emigrantės“ – kavinių kultūros užuomazgą? Kiek jai leisime plisti kaip natūraliam procesui, o gal tai bus tik mados judėjimas „nuo... iki“, kuris baigsis kartu su paskutiniu plastikiniu kavos puodeliu?

Nei vienas, nei kitas kavinės modelis neįgyvendinamas be žmogaus.

Individualybė ir noras užsisklęsti savyje būties nepalengvintų. Jei kavinėje ieškotume namų šilumos, čia mus turėtų pasitikti draugiškas kolektyvas, visuomet mandagiai paklausiantis – „kaip gyveni?“, patinkančios muzikos skambesys, padavėjas žinotų, kokia arbata skaniausia, pagaliau, šioje vietoje galėtume sėdėti tiek, kiek panorėtume, ir niekas nei į vieną iš mūsų nežiūrėtų piktai, nors tas kelias valandas ir gurkšnotume stiklinę vandens, skaitydami mėgstamą žurnalą, kurį, beje, čia rastume kiekvieną kartą. Jei kavinė būtų ta trečioji erdvė tarp namų ir darbo, joje galėtume sutikti bendraminčių, draugų, pažįstamų, kuriuos ne visuomet turime laiko pakviesti pietų. Čia būtų užmezgamos diskusijos, gimtų idėjos. Tokioje vietoje besirenkantys individai kurtų bendruomenę, šnekėtųsi tarpusavyje – juk žmogui reikia žmogaus. O kartais geriausios idėjos gimsta apie jas negalvojant, iš lengvo pašnekesio.

Abiem atvejais kuriama ap­ linka gali būti kultūros dalis. Nereikia jos idealizuoti, egzistuodama šalia mūsų ji pati savaime sukurs erdvę, kurioje bus gera būti.

Modesto Ežerskio nuotr.

... Po to lemtingo susitikimo niekuomet neatsisakau užleisti laisvos vietos dar vienam vaikštūnui, miesto dvasiai...

Miesto kultūros žurnalas MIESTO IQ www.miestoiq.lt info@miestoiq.lt Vyriausioji redaktorė INA ŽURKUVIENĖ ina@miestoiq.lt Vykdantysis redaktorius DAINIUS GENYS dainius@miestoiq.lt Redaktorė KRISTINA KAVALIAUSKAITĖ kristina@miestoiq.lt Redaktorės pavaduotojas Arūnas Liuiza arunas@miestoiq.lt

Viršelis: Fotografas Modestas Ežerskis Stilius Tatjanos Kaminskienės Iliustracija Kristinos Kavaliauskaitės Fotografuota restorane „Blusynė“

Vykdančiojo redaktoriaus pavaduotojas Gytis Valatka gytis@miestoiq.lt Korespondentai: AGNĖ TAURINSKAITĖ INDRĖ LEONAVIČIŪTĖ Dalia Rauktytė Fotografė EGLĖ NAVICKAITĖ Piešiniai: Lina KALNIETYTĖ Ieva Vaivaraitė Vyriausioji dizainerė KORNELIJA BUOŽYTĖ-JERAŠŪNIENĖ kornelija@expressmedia.lt Techninė dizainerė Skaistė Ašmenavičiūtė skaiste@expressmedia.lt Kalbos redaktorė Aistė Tamošaitytė aiste@expressmedia.lt Žurnalą rengė: Rasa Baločkaitė, Andrius Užkalnis, Barbora Bernotaitė, Rimantė Misevičiūtė, Arvydas Pakštalis, Rūta Bagdanavičiūtė, Viktorija Rusinaitė, Alpinija, Karolis Vyšniauskas, Arūnas Antanaitis, Rokis Žukauskis, Tomas Tengmark, Aušra Linkevičiūtė, Veronika Urbonaitė, Goda Dapšytė, Vaiva Grainytė, Eugenija Valienė, Kęstutis Navakas, Birutė Skaisgirienė, Simona Žemaitytė, Sandra Kliukaitė, Alla Gofman, Artas Bartas Žurnalą konsultuoja: Egidijus Aleksandravičius, Vytas Baltus, Vitalis Čepkauskas, Jolanta Donskienė, Leonidas Donskis, Mykolas Drunga, Šarūnas Karalius, Tomas Kavaliauskas, Andrius Mamontovas, Kęstutis Navakas, Ina Pukelytė, Jūratė Tutlytė, Rytis Zemkauskas, Vaidas Jauniškis, Robertas Dargis Marketingo ir pardavimo skyriaus direktorė INGRIDA KULIEŠIENĖ ingrida@expressmedia.lt Reklamos projektų vadovė Daiva šilinskaitė daiva@miestoiq.lt Reklamos projektų vadovė IEVA PAULAUSKAITĖ ieva@expressmada.lt LEIDINYJE PANAUDOTOS AGENTŪRŲ Scanpix, Stockxpert nuotraukos MIESTO IQ partneriai: LIGHT.LT LEIDĖJAS: UAB „EXPRESS MEDIA“ Redakcijos adresas Kaune: Savanorių pr. 363A, LT-49425, tel. +370 37 719282, faks. +370 37719635 Vilniuje: A. Tumėno g. 4, tel. +370 5 2031042 Spausdino: UAB „SPAUDOS KONTŪRAI“ Kitas numeris išeis 2009 05 12

Ina 2 | M I E S T O IQ ∙ balan d is

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.

Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Žurnalo redakcija neatsako už anonsuojamų renginių metu išsakytas idėjas bei pareiškimus.

10 psl.

16 psl.

TURINYS Redaktorės žodis

Forumas

Pusryčiai ant žolės | Rasa Baločkaitė Kavinė: pasiskolintas geresnis gyvenimas | Andrius Užkalnis Pasivaikščiojimas po Londono Brick Lane’ą | Aušra Linkevičiūtė Miestiečio įvaizdžio variacijos | Barbora Bernotaitė Socialiniai kavos gėrimo ypatumai | Rimantė Misevičiūtė ir Arūnas Liuiza Tarpukario kavinių kultūra | Arvydas Pakštalis

30 psl.

4 | M I E S T O IQ ∙ balan d is

| 6–29

|6 | 10 | 16 | 20 | 24 | 28

Miesto žmogus

| 30–33

Gyvename neigdami. Interviu su Sigitu Parulskiu | Rūta Bagdanavičiūtė

| 30

Garsas

| 34–45

Propagandinis svingas | Viktorija Rusinaitė Klubinėtojo dienoraštis. „Harmony in Chaos“: reivas be patogumų | Alpinija Mėnesio grupės | Karolis Vyšniauskas, Arūnas Antanaitis Rekomenduojama muzika | Rokis Žukauskis Įvykę ir būsimi koncertai

| 34 | 38 | 41 | 42 | 43

Kinas

| 46–55

Nekaltas ar ideologizuotas? Štai kur klausimas | Tomas Tengmark Jono Meko „Lietuva ir SSRS žlugimas“ Londono galerijoje „Tate Modern“ | Aušra Linkevičiūtė Trumpa kelionė į griūvančią imperiją Šarūno Barto pėdomis | Veronika Urbonaitė Žinutės iš kino pasaulio

| 46

Teatras

24 psl.

|2

Pirmas arba paskutinis. Interviu su Ericu Lacascade’u | Goda Dapšytė Neapvagiami „Budrugana Gagra“ teatro lagaminai | Vaiva Grainytė Advokatai, ryšininkai ar autsaideriai? | Goda Dapšytė Žinutės

| 50 | 52 | 55 | 56–64

| 56 | 60 | 62 | 64

56 psl.

72 psl.

84 psl.

Knyga

| 66–71

Populiarioji literatūra – nevisavertė lektūra? | Eugenija Valienė Rekomenduojamos knygos Knygų apžvalga | Kęstutis Navakas

| 66 | 70 | 71

Menas | 2D

| 72–83

Kūnas – meninių žaidimų vieta. Interviu su Artūru Tereškinu | Dainius Genys Tarp žaidimo ir ekologijos | Birutė Skaisgirienė Galerijų siūlomas meniu | Simona Žemaitytė Galerija

| 72 | 78 | 80 | 83

Architektūra | 3D

| 84–93

Idėja: industrinė aplinka ir kavos puodelis | Sandra Kliukaitė Minimalizmas: XX amžiaus klasika... ar provokacija? | Alla Gofman Žinutės

| 84 | 88 | 93

Verslo kultūra

| 94–99

Ką reikia žinoti prieš atidarant kavinę? | Artas Bartas

| 94

Lietuvos miestai

| 100–105

6 Kauno briaunos | Kęstutis Navakas

| 100

Miesto tekstai

| 106–108

Tarp reprezentacijos ir buvimo | Rūta Bagdanavičiūtė

| 106

Anonsai

| 109–112

Teatrų, kino, klubų, galerijų anonsai

| 109

88 psl.

100 psl.

M IE S TO IQ ∙ balan d is | 5

KavinÄ—

For u m as

10 | M I E S T O IQ ∙ b a l a n d is

pasiskolintas geresnis

gyvenimas

gyvenimas tekstas | Andrius Užkalnis

Scanpix, Corbis archyvų nuotr.

Nuo ko pradėti rašyti apie kavinių ir barų kultūrą? Pirmoji mintis tokia: nemėgstu kavinių ir todėl būsiu sveikiausias kavinių kultūros kritikas, nes galiu kalbėti ne ašarotomis akimis ir nepūsdamas mėlynų mitų kamuolių. O antroji mintis, kilusi pasėdėjus ir kategoriškumui nurimus, buvo: nėra kavinių kultūros, bet pačios kavinės – kultūros požymis ir sudedamoji dalis, nes kultūra yra tai, kas yra ne būtinybė, kultūra yra neracionalus laiko ir išteklių leidimas, kai jau patenkinti biologiniai poreikiai. Kavinė jų netenkina ir nesiekia tenkinti. Ji yra prabangos laiko žymeklis – laiko, kurį galime panaudoti patys sau. Kavinė pati nekūrė civilizacijos, bet yra jos mylimiausia jaunesnioji dukra, mažoji lepūnėlė, atėjusi į pasaulį tada, kai tapo nebūtina kiekvieną sekundę atiduoti kovai už būvį.

elito, lygiai kaip stadiono tualetai nedaro įtakos nacionaliniam futbolui. XIX amžiaus Paryžiaus menininkai viską tą patį būtų sukūrę ir be kavinių ar barų, jie būtų bendravę kur nors kitur, o Vilniaus universitetas būtų turėjęs tokius pačius privalumus ir trūkumus, jei nebūtų buvę „Alumnato“ (nejaukios sostinės senamiesčio jaunimo kavinės, kur puodelis su prasta kava būdavo uždengiamas lėkštute iš po to paties puodelio ir būdavo einama rūkyti į buvusios seminarijos kiemą). Iš tikrųjų, trys eilės vienų virš kitų kylančių Renesanso arkų, tarp kurių prastas cigaretes traukdavo studentai, vien savo vaizdu su kultūra susiedavo žymiai labiau nei visos studentų tarpusavio kalbos.

AR TIKRAI PRISIDEDA PRIE KULTŪROS?

Kavinė – ne ta lysvė, kurioje auga mintis; tačiau ji yra vieta, kurioje mėgsta būti turintieji minčių. Tai ne taip jau mažai: sukurta erdvė, kur gera protingiesiems. Gezai neina į kavines. Tačiau net ir intelektualui kavinė – ne būtinybė, ne teisė ir ne gyvenimo prasmė. Kavinė – tai vis dėlto tik vieta, kurioje prabėga akimirkos, o jos nesiskiria nuo laiko, „stumiamo“ savo kambaryje prie televizoriaus (nei viena, nei kita nėra absoliučiai neigiama veikla, nes net ryk­lys, kuris visą laiką turi plaukti, miegodamas plaukia lėčiau).

Kavinės – ne kultūros reiškinys, nors labai norėtų tokios būti, o jose „besitrinantys“ asmenys geistų būti vertinami kaip kultūringųjų klubo nariai, nes nėra tokio tinginio, pakampėmis slankiojančio nevykėlio, kuris būtų visiškai susitaikęs su mintimi, kad gyvenimas praėjo pro šalį. Tokie glaudžiasi prie pasakojimo apie kavinių kultūrą, apie tai, kad jie ne sėdi, varinėdami beprasmes kalbas, o, žinokite, brandina mintis, kurios virs filmais arba knygomis, kurios dar nustebins pasaulį.

Galima sakyti, kad nuobodžiavimas, plepėjimas su draugais – tai proto sąstingis, iš kurio niekas negali gimti, tik banalybė: o galbūt jis kaip tik reikalingas, kaip portrete reikalinga erdvė priešais veidą, „kad būtų kur žiūrėti“, o smagiausiai jaučiamasi tokiame kambaryje, kuriame protingai išdėstyti ne baldai, bet tuščia erdvė tarp jų. Krėsle sėdi užpakalis, o tuščioje erdvėje gyvena siela – būtent todėl tuštuma ir atokvėpis tokie reikalingi.

Ir žinote, kas būna? Prisiplakėlių atsiranda tiek, kad kategoriškesni vertintojai per juos nebemato to, kas yra gera puikioje institucijoje, socialinėje saugumo salelėje, kur net ir labiausiai skubantieji gali sau leisti dešimt minučių atsiriboti.

Aš noriu matyti realią kavinių įtaką. Knygos ir scenarijai rašomi prie darbo stalo, o ne prie ataušusios rudos kavos tirščių, ne su draugais, kuriems irgi daugiau nebėra kur eiti.

Kavinės mitas, kad ir kaip stengčiausi apkarpyti jam sparnus, vis dėlto gyvas. Jis balzamuotas, papuoštas ir aprengtas, ir mitologizuotas ištisų kartų (kiekviena karta lipdo epą iš naujo), apkaišytas fantazijomis ir juokingais sureikšminimais, daugelis iš jų yra tragiškai banalūs, nes tokius pačius galima išgirsti bet kur pasaulyje, o „unikali kavinės atmosfera“ dažnai esti ne kas kita, kaip jaunystės priminimas.

Sėdėjimas kavinėje pats savaime – ne intelektinė veikla. Kavinės, kaip susitikimų vietos, neformuoja nei kultūrinio, nei intelektinio

Jis, jaunystės miražas, beveik kiekvienam žmogui yra emocija, galingesnė už protą: išskalbta ir išplauta laiko, tokia saldžiarūgšM IE S TO IQ ∙ b a l a n d is | 11

For u m as

Kavinė yra geresnio gyvenimo dekoracija, tai toks kambarys, kokio pats neturi, bet norėtum turėti. tė, užliejanti tokiu palaimingu praeities mauduliu, kad dažnam, neatlaikiusiam šių syvų traukos, tampa ne tik veidrodžiu už nugaros, bet ir kelrodžiu visam likusiam gyvenimui.

suprantame arba kaip baudžiauninko nusižeminimą prieš poną, arba išdidų šio nusižeminimo nebuvimą; draugiškas dirbančiojo santykis su atėjusiu mokėti pinigus mums niekaip nepavyksta.

Kavinė šiuose prisiminimuose yra kaip dekoracija teatre, kaip kino scenos „lokacija“. Tai tik vienas iš apstatymo variantų, bet negali ir be jo. Tai tik sąlyginis vietos nužymėjimas ir nieko daugiau. Jaunystėje būdavo gera ne todėl, kad sėdėdavai kavinėje.

Buvo šiaip gera, nes buvai jaunas ar jauna, neturėjai rūpesčių, galėdavai ištisą naktį nemiegoti ir kitą dieną jaustis puikiai, dar tikėjai tais, kurie žadėjo paprastus ir greitus receptus, ir atrodė, kad gyvensi amžinai. Kavinėje sėdėjai todėl, kad savo namų dar neturėjai, o tėvų namuose jau buvo įsibodėję.

Bet tai netrukdo vis pasiguosti gerais prisiminimais, kokios mūsų kavinės, girdi, labai garsėjančios. Tos mintys ir supratimai susiklostė tais laikais, kai „Pribaltika“ atvykėlių iš Rusijos buvo laikoma keistu, vakarietiškai „prasistūmusiu“ Sovietų šalies pakraščiu, kuriame, be kitų dalykų (pavyzdžiui, pasakiškos gausos: nuolatos parduodamo sviesto ir kelių rūšių sūrio, esančio toje pačioje parduotuvėje vienu metu), buvo ir nuolatos minimas Vakarų gyvenimo požymis – „jaukios kavinukės“.

Ir tada ta vieta buvo antri namai, ir visos su ja susijusios emocijos buvo tokios, kokios tenka namams.

Lietuvoje, man regis, mes neturime ypatingos, nuo kitų besiskiriančios, kavinių kultūros. Galbūt todėl, kad esame lenkiškos ir skandinaviškos tradicijų mišinys. Iš pirmosios ateina šaltos ir asketiškos daugumos kavinių linijos (užtat kartu mėgstame didelius langus, pro kuriuos sklinda daug šviesos), o iš antrosios – meilė pyragėliams ir tortukams vietoje paprasto prancūziško ragelio (kruasano) arba tiesiog vandens. Tikrai jaukių kavinių mažai, nes visa kūrybinė energija sueina į aludes ir kepsnines, kurias lietuviai įrengia puikiai, nes įdeda į jas visą širdį.

Ir šiaip lietuviškos kavinės nėra itin svetingos. Bet tas nesvetingumas pas mus kitoks nei žymiosiose Paryžiaus kavinėse, kur padavėjai save laiko „profesionalais“, didžiuojasi, kad dirba, ir nelabai patenkinti klientais, kurie trukdo jų dieną visokiais prašymais. Lietuviai pripažįsta, kad aptarnavimas yra darbo dalis, tačiau pataikyti tinkamą toną mums sunku. Mes, širdyje valstiečiai, aptarnavimą 12 | M I E S T O IQ ∙ b a l a n d is

Lietuvoje daugelis į šiuos saldžius žodžius įsiklausė taip, kad net patys jais patikėjo ir įsiminė visą padavimą: nuo „Neringos“ kavinės, neva glaudusios pusę sostinės intelektinio potencialo, be kurio mūsų knygų lentynos būtų tuščios, iki kavinių greta teatrų, kur legendiniai režisieriai ir aktoriai neva brandino savo kūrybines mintis. Vargu ar tiesa visa tai: mes nebuvome talentinga kavinių kūrėjų tauta, tiesiog iš pareigos ir tvarkos jausmo darydavome tai žymiai geriau nei kaimynai Rusijoje, kuriems visuomet labiau širdis linko prie didelių restoranų su muzika ir čigonų šokiais. Šveicarai irgi nėra svetingiausi pasaulyje, tiesiog tie, kurie turi kavines ir barus, tokie pareigingi, kad neleidžia sau blogai priimti svečių.

O kūrėjai, kurių dvasios dabar neva ramsto garsiųjų Lietuvos meno žmonių užeigų skliautus, ten daugiausia būdavo būtent pačių dažniausių sėdėtojų ir gėrėjų pasakojimuose. Jei kas nors galvoja, kad galima rašyti knygas arba tapyti 29 dienas per mėnesį zulinant kavinių kėdes ir vieną dieną prisėdus prie darbų, tai klysta.

Visiems žinomas neišsiblaivantis „gyvasis klasikas“, neatlimpantis nuo užeigų stalų, yra tik išimtis, patvirtinanti taisyklę – o gal ir ne, nes jo kūriniai yra ta pati banalybė ir tingus minios sąmojis.

Kavinė – tai išnuomota jaukumo svajonė, svetingumo salelė, kurioje prieš ateinant svečiams nereikia tvarkytis, nes sutvarko kiti.

Galvoju ir pats: kodėl taip stengiuosi pulti tai, kas kone visuotinai laikoma gėriu? Turbūt todėl, kad pamatęs klišę arba visuotinai priimtą „teisingą variantą“ pasišiaušiu kaip ežys.

Skaitytojau, įsiklausyk į patį posakį: „jaukios kavinukės“... Man asmeniškai nubėga pagaugai nuo tokio nuobodžioms tetoms ir bambantiems dėdėms brangaus termino. Jau pats žodžių derinys nuvalkiotas, nieko nereiškiantis. Kaip stiklo šukė jūroje nugludinama iki drumzlino pusiau skaidraus žalio ar rudo akmenėlio, taip ir šie žodžiai jau pabuvojo ant šimtų tūkstančių liežuvių ir yra be pradžios ir be pabaigos, kaip beprasmis bėgimas slenkančiu takeliu sporto klube – pasibėgiojęs juo esi ten pat, kur ir buvai.

Banalybė, apie kurią kalbu, yra tik užsnūdusios minties krutėjimas, kaip ir štai šis laikraščio ar žurnalo rubrikos pavadinimas: gerai pavartyk kokį nors spaudos leidinį, ir kur nors bus skyrius, pavadintas „Prie kavos puodelio“. Jei rasi tokį pavadinimą, žinok, kad ten minčių nebus, nes viskas jau užimta banalybės, užpildančios dusliai aidinčią tuštumą, – kaip dumbliai užtraukia kūdrą, kurioje nėra judesio, tik šen bei ten šokinėja varlės. „Prie kavos puodelio“ – kai neturi ką papasakoti apie tai, ką aptarei su pašnekovu, paminėk, kas buvo ant stalo: kavos puodelis. „Gėrėme kavą, daugiau nieko nesupratau ir neprisimenu“, – štai ką sako toks pavadinimas.

NUOMOJAMA SVAJONĖ Kavinė, kaip ir aludė, kaip ir baras, – tos pačios kilmės reiškinys. Čia su žmonėmis susitinka tie, kuriems kviesti lankytojus į savo namus yra arba ankšta, arba nepatogu, arba nedrąsu (gal namai ne tokie, kokius norėtųsi rodyti). Tai trumpam išnuomota geresnio gyvenimo dekoracija, tai toks kambarys, kokio pats neturi, bet norėtum turėti (gal būtent todėl dažno baro apstatymas taip skaudžiai primena kokio nors buto svetainės puošybą – čia vazelė, čia

išmoningas patrankos formos stovas buteliui, čia dar koks nors indiškas drambliukas; sako, anuomet net sąvoka tokia buvo – „barmeno skonis“. Būtent todėl kai kurių barų savininkai griežtai nurodo, kad ant lentynos nuo kairės iki dešinės turi būti gėrimų buteliai, ir nieko, išskyrus butelius, net ir laisvos vietos, neturi būti, kad neatsirastų pagundos į tuščią vietą ką nors pastatyti).

Kavinių arba barų, viešų sėdėjimo vietų, kultūra artimiausia toms šalims, kuriose visuomenė pakankamai išsivysčiusi ekonomiškai, kad dirbantieji jau galėtų leisti sau po darbo kelias monetas išleisti pasisėdėti su pažįstamais prie poilsį skatinančio gėrimo taurės, tačiau namuose pernelyg ankšta, kad galėtum ten kviestis draugus. Namie svečius priima arba tie, kurie labai turtingi, arba tie, kurie – atvirkščiai – net pigios kavinės nuzulintam puodeliui negali pririnkti.

Anglijoje, pavyzdžiui, pramonės revoliucija, neregėtai padidinusi darbo našumą ir sukūrusi nepasotinamą plieno, įrenginių, garo katilų poreikį, siūlė gausybę naujų darbų ir suvarė į miestus šimtus tūkstančių žmonių. Jiems kažkaip reikėjo pasiekti darbo vietas, bet XVIII–XIX a. viešojo transporto nebuvo, o turėti arklių su karietomis fabrikų darbininkai negalėjo sau leisti. Todėl visus reikėjo apgyvendinti taip, kad jie galėtų ateiti į darbą, reiškia, sugrūsti kuo tankiau. Iš ten ir atsirado mažyčiai angliški namukai, tiksliau, ilgi, viso kvartalo ilgumo namai, suraikyti kaip batonai į siaurus butukus, kurių kiekvienas turi kilimėlio dydžio lopinėlį „sodo“ namo priekyje ir kiek didesnį – už namo, o viduje – mažučius kambarėlius. Svečių priimti ten nebuvo įmanoma, taip atsirado angliška institucija pabas.

Pub yra anglų kalbos žodžių derinio public house, tai yra „viešieji namai“, trumpinys. Tačiau čia nėra nieko bendra su tuo, ką lietuviškai vadiname „viešnamiu“. Beje, ši dviprasmybė – tai ne tik mūsų kalbos problema: dar jaunystėje girdėjau apie menkai keliavusį isM IE S TO IQ ∙ b a l a n d is | 13

For u m as

Lietuvoje tikrai jaukių kavinių mažai, nes visa kūrybinė energija sueina į aludes ir kepsnines. paną, XIX amžiuje atvykusį į Londoną ir išverstomis akimis pirmąją dieną rašiusį, kad čia ant kiekvieno kampo, ir dar su didžiulėmis iškabomis, – casa pública, ko daugiau reikia gyvenime...

nuomotoje jaukumo svajonėje, svetingumo salelėje, kurioje prieš ateinant svečiams nereikia tvarkytis, nes sutvarko kiti.

Aludėje anglas rasdavo tokią svetainę, kokią pats būtų norėjęs turėti, tačiau neturėjo ir galėjo apie ją tik svajoti – su židiniu, patogiomis kėdėmis, minkštais kilimais (prastesnėse, tiesa, lankytojams dažnai tekdavo tenkintis pjuvenų grindimis; pjuvenos sugerdavo išpiltą alų ir nebijodavo, kai ant jų kas nors spjaudavo). Įprotis sėdėti aludėje vakarais tapo anglo gyvenimo dalimi, bet, skirtingai nuo tų šalių, kuriose kavinės pateikiamos kaip intelektinio gyvenimo arena, liko tik šilta ir jauki girdykla, o ne kultūros namai.

NE IŠ GERO GYVENIMO Apskritai, galvodamas apie kavines, supratau štai ką: jei tau gerai kavinėje, tau greičiausiai blogai namie. Net ir Europos kavinių kultūros idėjos įsikūnijimas – Vienos kavinės su laikraščiais ir Sachertorte (šokolado tortu su plonu abrikosų uogienės sluoksneliu viduryje), mane visada verčia galvoti: tai kodėl tie žmonės nes­ kaito laikraščio namie? Kodėl norisi iš ten pabėgti?

Beje, prisiminkime dažnai cituojamą anglų priežodį „mano namai – mano tvirtovė“ ir kalbas apie tai, kad anglai nemėgsta nieko kviestis į svečius. Iš esmės tai tiesa, tačiau nekviečia ne todėl, kad nemėgsta, bet todėl, kad 99 proc. iš jų neturi kur pasikviesti, o prastai priimti ryžtasi tik pačius artimiausius pažįstamus, prieš kuriuos nėra gėda. Asmuo, su kuriuo esi pažįstamas galbūt dešimtmetį, dar nėra artimas pažįstamas. Todėl kavinė daugumai gyventojų yra neišvengiamybė. Tie, kurie turi labai didelius namus, užmiesčio rezidencijas su menėmis ir svetainėmis, į kavines ir aludes nekvietinėja. Jie mielai priims prie savo židinio – jei, žinoma, dėl kokios nors priežasties esi jo draugas.

Tą patį galvoju ir Amerikoje, Anglijoje ar Vokietijoje žiūrėdamas į tuos, kurie sėdi amerikietiškose Sietlo stiliaus kavinėse su nešiojamaisiais kompiuteriais ir dirba – na, gerai, suprantu, jei esi svetimame mieste, atvykai į susitikimą pora valandų per anksti ir radai vietą prisiglausti, gal ir galima užjausti; bet daugelis jų į verslininkus nepanašūs; nepanašūs ir į „keliaujančius kariūnus“, kurie gyvena lėktuvuose ir moka kiekvieną minutę išnaudoti darbui, nes biure beveik nebūna. Ne, dauguma atrodo kaip studentai, su nešiojamuoju kompiuteriu keliaujantys nuo vienos kavinės iki kitos. Jie ieško čia namų, kurių neturi, ieško savo tylaus kampo, kurio negali rasti nei bendrabutyje, nei nuomojamame bute, kuriuo dalijasi su kitais.

Barų kultūrą, pakartojančią tuos pačius industrializacijos vingius, darbo žmonės sukūrė po Antrojo pasaulinio karo Japonijoje: miestai neišpasakytai išsiplėtė, žmonės į biurus važinėjo traukiniais, su bendradarbiais namie nesusitiksi, nes jie kažin kur gyvena, be to, jei ir gyventų šalia, nesitiktų, nes namai – tai ryžių čiužiniai, ant kurių ir miegama, ir valgoma. Be darbo kolegų, kitų draugų kaip ir nėra, nes visas gyvenimas prabėga darbe. Todėl socialinis gyvenimas, bendravimas – griežtai už namų ribų, iš-

Aš irgi einu į kavines ten, kur esu svetimas ir kur mano laikini namai yra viešbutis. Kambaryje kavos nesiverdu net tuomet, kai ten būna paruoštas kavinukas ir vanduo. Tada ieškau kavinės, kuri man atstotų mano namų valgomąjį, net jei negaliu nusipirkti tokio paties laikraščio, kokį rytais perku namie. Iš ryto skaityti laikraštį su kava – geriausias ryto leidimas bet kurioje pasaulio vietoje, geriausios protui 30 minučių per visą dieną. Bet apie laikraščius parašysiu kada nors kitą kartą.

14 | M I E S T O IQ ∙ b a l a n d is

For u m as

Tarpukario

tekstas | Arvydas Pakštalis

Egzistuoja nuomonė, kad tikrasis miestietis yra tik trečios kartos. Tačiau lygiai taip pat gyvuoja įsitikinimas, jog miestietiškumas nėra paveldimas. Galima gimti mieste, bet taip ir netapti miestiečiu. Miestietiškumas – tai ne gyvenamoji vieta, bet gyvenimo būdas ir tam tikras elgesys. Vienas iš buvusių ir esamų tikrojo miestiečio užsiėmimų – leisti laiką kavinėse ar restoranuose.

Dabar, kai miestietiškumą mes vis dar atrandam iš naujo, pra­ vartu nuklysti į tarpukario Kauną – čia anuomet formavosi lietu­ viškoji miesto kultūra. „Konrado“, „Monikos“, „Aldonos“ kavinės ir „Metropolio“, „Versalio“ restoranai Laisvės alėjoje buvo pagrin­ dinės to meto inteligentijos ir bohemos susibūrimo vietos. Dėl socialinės padėties ypatumų šių grupių veiklos erdvė buvo ypač didelė, palyginti su kitų žmonių, o saviti jų individualybių bruo­ žai labai krisdavo į akį. Tarp didžiosios dalies tuometinio kultūros elito atstovų vyravo bohemiškos nuotaikos – įkvėpimo ir įspūdžių ieškota visur, taigi ir kavinėse bei restoranuose.

Būtent šiose vietose tada buvo galima greičiau nei iš laikraščių sužinoti karščiausias politikos ir kultūros naujienas, aukštuo­ menės gyvenimo skandalus. Garsus lingvistas Algirdas Julius Greimas yra minėjęs, kad kavinėse sužino tiek, kiek sužinotų tik perskaitęs krūvą knygų. Dažnam veikėjui kavinės tapdavo tarsi kūrybos dirbtuvėmis.

28 | M I E S T O IQ ∙ bala n dis

Sakoma, kad geriausiai žmones pažinti galima gatvėje, nes gat­ vė yra miesto gyventojų veidrodis. Kauno veidrodis buvo ir yra Laisvės alėja, jos kavinės ir restoranai. Tarpukario metais vien šioje alėjoje restoranų ir kavinių buvo per 40, tačiau bene ge­ riausiai to meto miestietišką dvasią pajusti mums padėtų pažintis iš vidaus su „Konrado“ kavine. Joje anuometiniai intelektualai ir bohema leisdavo laisvalaikį prie kavos (ir ne tik) puodelio. Šioje kavinėje vadinamieji Kauno intelektualai rinkdavosi prieš pietus ir apie septintą ar aštuntą valandą vakaro. Būdavo ir tokių, kurie joje „kiauras dienas ir vakarus murksodavo“.

Apskritai Konrado kavinėje prie staliukų burdavosi artimesnių pa­ žiūrų draugai. Bet pasitaikydavo ir išimčių. Štai, pavyzdžiui, Jono Marcinkevičiaus būdavo pilna visur: jis, jei tik kas pavaišindavo, sugebėdavo čia su vienais išgerti puodelį kavos, čia jau sėdėti ir rūkyti su kitais, trumpam laikui dingti iš kavinės ir, po kelių minu­ čių vėl pasirodęs, šnekėtis su kiekvienu lyg su senu pažįstamu.

Arba Kazys Binkis, kuris neretai „laisvai vaikštinėdamas tarp sta­ liukų (...) žarstė sąmojį“. Eseistas, poetas J. A. Herbačiauskas taip pat dažnai linksmindavo restoranų ir kavinių lankytojus, bet dažniau laiką leisdavo su J. Keliuočiu ir kitais žurnalistais.

Tuo tarpu poetas Faustas Kirša buvo ramus ir kuklus, nemėgo skandalų, o skulptorius Juozas Mikėnas tylėdamas žvelgdavo į aplinką ironišku žvilgsniu. Žinoma, „Konrado“ kavinė neapsiei­ davo ir be Petro Cvirkos apsilankymų. Šis rašytojas, kaip prisi­ mena Antanas Venclova, galėjo valandų valandas diskutuoti kad ir apie viščiukų perinimą, linksminti savo draugus ir pažįstamus, tačiau paskui ūmai dingdavo ir tik po kelių savaičių, kai ką nors parašydavo, vėl pasirodydavo kavinėje.

Iliustracija iš Antano Venclovos knygos „Jaunystės atradimas“ (Vaga, 1966 m.)

kavinių kultūra

Reikia paminėti, kad įstaigos lankytojai mėgdavo sėstis vis prie tų pačių staliukų. Vienas stalelis net buvo pramintas „Parnasu“, nes prie jo skirtingomis valandomis sėdėdavo V. Krėvė, B. Sruoga, prie jų kartais prisijungdavo L. Gira, P. Cvirka ir kiti. „Konrado“ ka­ vinė sutraukdavo ir paprastų „meno mėgėjų“, kurie mėgdavo pa­ siklausyti rašytojų, žurnalistų, aktorių ar menininkų pasakojamų istorijų bei anekdotų. „Konrado“ kavinės lankytojai galėdavo ne tik nepabaigiamai diskutuoti, bet ir palošti šachmatais ar domino su profesoriais K. Pakštu, V. Biržiška ar žurnalistu A. Braziuliu.

Arba iš J. A. Herbačiausko išsamiau sužinoti apie kabalistikos, spiritizmo seansų ir chiromantijos praktikas.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje „Konrado“ kavinė pasi­ darė populiari ir tarp „neprisiekusių“ kavinių lankytojų. Studentai čia skirdavo pasimatymus. Kartais užsukdavo net prezidentas A. Smetona su žmona.

Tuo tarpu dalies literatų elito ir profesorių susitikimo vieta iš „Konra­ do“ kavinės persikėlė į „Metropolį“. Dienos naujienas ten aptardavo V. Krėvė, B. Sruoga, J. Baldžius, V. Augustaitis, P. Cvirka, K. Korsa­ kas ir kiti. Nenuobodu „Metropolio“ restorane būdavo ir vakarais.

Ten, kaip ir „Versalyje“, mezgėsi lietuviškų šlagerių tradicija. Šis veiksnys taip pat skatino restoranų ir kavinių kultūros plėtotę. Ypač „Versalyje“ mėgęs lankytis estrados pradininkas A. Šabaniauskas. „Metropolio“ restoranas buvo ir nak­ tiniams pasibuvimams tinkama vieta.

Dažnas svečias čia būdavo K. Binkis.

Pastarasis su Kip­ru Petrausku galė­ davo iki paryčių gurkšnoti konjaką žaisdamas biliardą ir klausydamas pasakojimų apie nušautus kiškius.

Juozas Keliuotis atsiminimuose rašė bandęs steigti „skaidrinantį ir kuriantį“ centrą „pačiame bohemiško gyvenimo sūkury“. Čia turimi omenyje dailininkų, o vėliau ir rašytojų susitikimai pirmadienių vaka­ rais: būdavo diskutuojama aktualiais klausimais geriant tik kavą.

Juozas Purickis organizuodavo „žurnalistų ketvirtadienius“.

Spaudos darbuotojų susitikimai, kilę iš arbatėlių „Monikos“ kavi­ nėje, pritraukdavo ir rašytojų bei kitų inteligentų.

Tokie pasisėdėjimai buvo perimti iš angliškosios tradicijos. Va­ dinamuosius „faifokliokus“ (five o’clock) – pavakario arbatėles organizuodavo įvairios draugijos, kaip antai „Lopšelio“, Lietuviųprancūzų draugija. Pasisėdėjimų metu nuotaikas paįvairindavo operos solistų ar poezijos skaitovų pasirodymai, būdavo renkami pinigai labdarai.

Kavinių lankytojai nebuvo išskirtinai vyrai. Rytais kavinėse pir­ mosios pasirodydavo poniutės, demonstruodamos prabangias sukneles ir naujausias skrybėlaites. Beveik visos atsivesdavo savo šuniukus. „Konrado“ kavinėje vidurdienį sėdėdavo visa „puokštė“ artisčių: Alė Žalinkevičaitė, Ona Kurmytė, Antanina Vainiūnaitė, kai kas iš balerinų. Moterys lankytojams atrodė ele­ gantiškos ir smailialiežuvės.

Kavinėse, restoranuose tada buvo galima greičiau nei iš laikraščių sužinoti karščiausias politikos ir kultūros naujienas, aukštuomenės gyvenimo skandalus.

Be K. Binkio buvo neapsieinama „Božegraikoje“ (taip neoficialiai vadintas Tumo (Vaižganto giminaičio) restoranas Laisvės alėjoje).

L. Gira „Božegraikoje“ lankydavosi su Jonu Kossu-Aleksandriškiu, „skaidriosios“ išgerti ir apie meną pašnekėti užsukdavo B. Sruo­ ga, B. Dauguvietis. Liežuvius atrišdavo „spaustinė“ – stiklinė sal­ džios arbatos, atskiestos spiritu, su citrina. Tiesa, istorija nutyli, ar to spirito buvo pusė stiklinės, ar tik koks trečdalis.

Pasisėdėjimai kavinėse dažnai neapsiribodavo vien tik pokalbiais ar diskusijomis įvairiomis temomis. Neretai viskas galėjo išvirsti į alaus gėrimo varžybas. O padauginus „spaustinės“ ar alaus ga­ lėjo nutikti ir linksmesnių įvykių.

Dailininkas J. Vienožinskis mėgo ne tik išgerti, bet ir šokti, ir mo­ kyti to kitus. Sakoma, kad namo jis grįždavo išsikvietęs vis tą patį vežiką. Neretam kavinės lankytojui tekdavo parsivilkti namo ir pėsčiomis, kaip antai P. Cvirkai, privaišintam K. Binkio. Būdavo, kad kelionė namo gerokai užtrukdavo. Štai Teofilis Tilvytis namo yra parėjęs po savaitės, ir dar apsirengęs svetimu lietpalčiu.

Pastarasis faktas neturėtų stebinti, nes kompanijose visada at­ sirasdavo „nepaprastai geros širdies“ žmonių, tokių kaip Jonas Marcinkevičius, kuris, jei kam dingdavo paltas, nemirktelėjęs ati­ duodavo savąjį, o jeigu pats nebeturėdavo, tai paimdavo sveti­ mą ir vis tiek be palto neišleisdavo.

Tokie pasisėdėjimai vykdavo ne vien tik Kaune. Miestietiškos gyvensenos pa­ vyzdžių galime aptikti ir tarpukario Šiau­ liuose. Cukrainėje-kavinėje „Milštein“ daugiausia lankydavosi teatro aktoriai.

Kasdien prie to paties staliuko dešrelių valgyti ateidavo aktorės Potencija Pin­ kauskaitė, Elena Bindokaitė, taip pat akto­riai J. Zubėnas, K. Simaška, režisie­ rius K. Juršys.

Vilniuje, kavinėje „Pas Rudnickį“, lankydavosi Cz. Miłoszas, V. Krėvė, B. Sruoga. Senieji Vilniaus inteligentai užsukdavo ne tik pasižmonėti, bet ir „sušilti“. Dažnas bohemiškos aplinkos ka­ vinėje jausdavosi geriau nei „šaltuose“ namuose. Šioje kavinėje „praktiką“ atliko ir ne vienas būsimas garsus literatas.

Apskritai galime pastebėti, kad į miestą, į kavinę būdavo išei­ nama kaip į tam tikrą kultūrinę erdvę. Kavinėje galėdavai ne tik pats pasirodyti, bet ir stebėti įžymybes. Taigi nebus per drąsu teigti, kad tarpukariu Kaune buvo susiformavusi specifinė kavi­ nių kultūra. Kiekviena užeiga turėjo ištikimiausius lankytojus, jie ten jausdavosi lyg namie. Prie tokių jausenų prisidėdavo ir pa­ davėjai, kurie atsimindavo savo klientų poreikius. Pasisėdėjimai kavinėse buvo tapę laisvalaikio praleidimo forma, pramoga, kuri suartindavo miestiečių ir menininkų kasdienybes.

Tiek Kaune, tiek ir visoje Lietuvoje beveik nebeliko kavinių su tra­ dicijomis. Tačiau žvelgti su nostalgija nereikėtų. Mes dažnai pri­ sirišame prie daiktiškų miesto simbolių, bet retai suvokiame, jog miestietiškumo atradimai priklauso tik nuo mūsų pačių. Įvairias­ palviai pasakojimai apie Kauno kavinių kultūrą tarpukariu neturė­ tų virsti tik ilgesingais prisiminimais. Jie turėtų įkvėpti pasiryžimo kavinių kultūrą kurti patiems!

M IE S TO IQ ∙ bala n dis | 29

M enas /2D

Kūnas – meninių

žaidimų vieta

Artūras Tereškinas

2d

Kas yra kūnas? Kaip galime jį suvokti – kaip biologinį organizmą, kaip darbo instrumentą, kaip mūsų tapatybės ašį, o gal kaip savotišką standųjį diską, kuriame įrašyta mūsų istorija? Būtent kūnas išduoda mūsų jausenas – kuomet esame pavargę, išsekę ar, priešingai, stiprūs, energingi, pagauti aistros. Kūnas gali būti suvokiamas kaip savotiškas mūsų gyvenimo istorijos tekstas, kurį skaitome nuolatos, tik ne visada pastebime. Kiekvienas kūnas yra išskirtinis, su savitais atpažinimo ženklais. Kai kurie iš mūsų stengiasi padaryti jį kuo matomesnį, kuo įsimintinesnį: puoselėja treniruočių salėse, laikosi dietų, puošia įmantriomis, o kartais labai banaliomis tatuiruotėmis, gulasi po plastinės chirurgijos specia­ listų skalpeliais...

ninkas?“ Beveik visi unisonu atsakė „taip“. Ką tai reiškia?

Kūnas tampa menininko moliu? Kūną galime traktuoti kaip meno kūrinį?

Fizinis kūnas jau senokai yra tapęs meno objektu. Jį kaip meno objektą naudojo ir archajinės visuomenės: tatuiruotėmis, skarifikacija, arba randavimu, ir kitomis panašiomis praktikomis kūnas buvo daromas „meniškas“. Pavyzdžiui, kai kuriose Afrikos gentyse šiomis kūno praktikomis buvo siekiama ir pabrėžti socialinį asmens statusą, ir estetizuoti kūną. Naujosios Zelandijos maorių kultūroje tatuiruotės turėjo estetinę ir seksualinę funkciją – patraukti priešingą lytį. Žinoma, šie kūno gražinimo procesai buvo ir tebėra susiję su sudėtingomis kultūrinių tikėjimų sistemomis.

Apie plastines operacijas, kūno performansus ir kūną kaip meno kūrinį kalbamės su vienu originaliausių kūno sociologijos žinovų Lietuvoje Artūru Tereškinu.

Fizinis kūnas itin populiarus XX a. antrosios pusės mene. Čia galima prisiminti tokius žinomus menininkus kaip Orlan, Sterlacą, Giną Pane, Hermanną Nitschą ir Mariną Abramović. Jiems fizinis kūnas – ir drobė, ir teptukas, ir vaizdo ekranas, ir fizinių išbandymų vieta.

Visai neseniai teko vartyti „Taschen“ leidyklos išleistą knygą „Aesthetic Surgery“. Dėmesį patraukė klausimas žymiausiems plastinės chirurgijos meistrams: „Ar Jūs esate meni-

Tikrai suabejočiau, ar plastinės chirurgijos atstovai – menininkai, o jų atliekamos operacijos – performansai. Jei tai ir menas, jį tegalėtume vadinti tik masiniu, tiražuojamu menu tikrąja šio žodžio

72 | M I E S T O IQ ∙ b al an d is

Eglės Navickaitės, Scanpix, Corbis ir asmeninio archyvo nuotr.

tekstas | Dainius Genys

„Tikrai suabejočiau, ar plastinės chirurgijos atstovai – menininkai, o jų atliekamos operacijos – performansai. Jei tai ir menas, jį tegalėtume vadinti tik masiniu.“

Kūno meno festivalio atidarymas Karakase

prasme. Tereikia pasižiūrėti į kelis šešiasdešimtmečių Holivudo aktorių veidus ir iš karto gali pastebėti, kad juos „gražina“ tas pats plastinės chirurgijos meistras arba jo mokiniai. Pagyvenusių moterų aktorių veidai yra įgavę vienodą išraišką, turi panašios formos akis ir lūpas. Pasakysiu kitaip: galbūt plastinės chirurgijos specialistai – įgudę amatininkai, turintys meninių ambicijų.

Ar galite plačiau papasakoti apie minėtų menininkų žaidimus su savais kūnais? Kokia šių žaidimų esmė?

Nemaža dalis menininkų, naudojančių savo kūną menui kurti, siekia ne tik šokiruoti visuomenę, bet ir atkreipti dėmesį į įvairias socialines problemas. Šiuo požiūriu ypač ryškūs moterų menininkių, tokių kaip Marinos Abramović ir Reginos José Galindo darbai.

Marinos Abramović darbuose daug nuorodų į Jugoslavijos istoriją ir politinius įvykius. 1973 m. performanse „Thomas Lips“ (jis pakartotas 1993-aisiais ir 2005-aisiais) menininkė iš pradžių sidabriniu šaukšteliu lėtai suvalgo kilogramą medaus, po to iš krištolinės taurės išgeria litrą raudonojo vyno. Paskui ji dešine ranka sudaužo taurę ir skustuvo ašmenimis išsipjausto penkiakampę žvaigždę sau ant pilvo. Tada smarkiai plaka save rimbu tol, kol nebejaučia skausmo. Atsigula ant kryžiaus, padaryto iš ledo lui-

tų, į jos pilvą atsukamas šildytuvas, ir žvaigždė, paveikta karščio, ima kraujuoti. Abramović guli ant ledo nuoga 30 minučių, kol pagaliau performansą nutraukia žiūrovai, pradėję ardyti ledo kryžių.

Meno kritikai teigia, kad kraujuojanti žvaigždė ant menininkės pilvo gali būti suvokta kaip komunizmo palikta žaizda. Gulėjimas ant ledinio kryžiaus – tai ne tik asmeninė atgaila, bet ir atgailavimas už kitų nuodėmes, bandymas atpirkti istorijos klaidas.

Iš daugybės gvatemalietės menininkės R. J. Galindo performansų galima išskirti 2003 metais atliktą kūrinį „Kas gali ištrinti pėdsakus?“ Jo metu ji vaikščiojo basa Gvatemalos miesto gatvėmis, nešina baltu dubeniu, pilnu žmonių kraujo. Moteris vis sustodavo tam, kad įmerktų pėdas, ir eidavo toliau, palikdama kruvinus pėdsakus. Šis kūrinys buvo menininkės protestas prieš diktatorių Efrainą Riosą Monttą. Kruvinos Marinos pėdos simbolizavo tūkstančius Gvatemalos gyventojų, kariškių nužudytus daugiau nei 35 metus šalyje trukusio karo metu.

Tačiau jei prisimintume kitos moters, Abramović amžininkės, prancūzų menininkės Ginos Pane performansus, pamatytume, kad jie nėra tokie politiški, kaip anksčiau minėtų moterų darbai. Savo performansuose ji siekdavo peržengti skausmo ribas, sukrėsti žiūrovą: plakdavo save, pjaustydavosi lūpas ir veidą skustuvu, demonsM IE S TO IQ ∙ b a l an d is | 73

M enas /2D

truodavo savo kūną, padengtą kirminais, badydavo sau rankas rožių spygliais, valgydavo supuvusį maistą tol, kol apsivemdavo, ir pan. Žaizda ir skausmas jai tapo komunikacijos forma, o kūnas – maišto prieš abejingą vartotojų visuomenę vieta.

Nesistebime, jog dažnai ieškoma įvairiausių kūno vaizdavimo mene (dailėje, skulptūroje, literatūroje) formų, nebijoma eksperimentuoti, siekiama originalumo, bandoma perteikti vyraujančias laikmečio sampratas, tendencijas. Gal panašūs pokyčiai vyksta arba vyks ir plastinės chirurgijos srityje?

Sunku pasakyti, ar chirurgai siekia sumeninti kūną. Jie paprasčiausiai orientuojasi į visuomenėje vyraujančius kūno grožio standartus ir normas. Čia su grožiu ne itin daug eksperimentuojama.

Nesu girdėjęs, bet būtų įdomu sužinoti, ar kuri nors iš moterų, pasidariusių plastines operacijas, kada nors norėjo būti panaši į da Vinci ar Botticelli paveikslų moteris?

Jei vis dėlto sutiksime, jog kūnas yra meno objektas, kokiais kriterijais remdamiesi mes galime jį vertinti? Šiuolaikinio meno vertinimo kriterijai itin sudėtingi. Klasikiniai estetiniai reikalavimai jam netaikomi. Mene keliamos socialinės, politinės problemos. Apskritai suvokimas, kas yra menas, pasikeitė.

Ribos tarp meno ir realaus gyvenimo, vizualiojo ir fizinio kūno nusitrynė. Ar menininko vyro krūtinėje skutimosi peiliuku išpjaustyta Dovydo žvaigždė yra menas? Ar nuogas lojantis menininkas, uždarytas narve, yra meno kūrinys? Mano manymu, taip.

Vienos akcionistų atliekamas performansas Alice Newstead performansas Londone

Kažkada itin populiarus buvo barbiškas grožis, moterys guldavosi ant operacinių stalų trokšdamos, kad chirurgai paverstų jas barbėmis. Jei moteriško grožio idealu taptų, tarkim, lietuvių manekenė Giedrė Rusytė, moterys norėtų būti panašios į ją. Žinoma, plastines operacijas galima naudoti ir meniniams tikslams. Tą puikiai yra dariusi jau minėta prancūzų menininkė Orlan. Jai plastinės operacijos – performansas. Kiekviena iš devynių operacijų jai buvo atliekama prieš vaizdo kameras meno galerijos aplinkoje. Savo veidą Orlan norėjo transformuoti į keistą dailės šedevrų katalogą. Prieš operacijas ji susiprojektavo idealų kompiuterinį vaizdinį, sudarytą iš moterų atvaizdų garsiuose meno kūriniuose elementų: kaktą Orlan pasiskolino iš Leonardo da Vinci „Monos Lizos“, smakrą iš Sandro Botti­celli „Veneros“, nosį iš Fountainebleau mokyklos paveikslo „Dia­ na“, akis iš François Gérard’o „Psichės“, o burną – iš François Boucher „Europos“. Tiesa, po visų devynių operacijų ji netapo gražesnė. Pavyzdžiui, septintos operacijos metu į jos smilkinius buvo įdėta silikono, kad moteris būtų lyg Mona Liza, tačiau iš tiesų menininkė tapo panašesnė į marsietę. Ką savaisiais performansais – plastinėmis operacijomis – Orlan norėjo pasakyti?

Galbūt tai, kad moteriškas grožis yra nulemtas istorijos ir kultūros. Ir dar tai, kad galima priešintis egzistuojančiam grožio kultui, kritikuoti įsigalėjusias moteriškumo normas.

74 | M I E S T O IQ ∙ b al an d is

Šveicarų menininko Dave’o performansas Atėnuose

Menininkė Marina Abramović Kandinskio premijos teikimo metu

Šiuolaikiniai performanso menininkai sunaikina ribas ne tik tarp savęs ir kūrinio (fizinis kūnas kaip kūrinys), bet ir tarp savęs ir žiūrovo. Tokį meną galime vertinti pagal tai, kokį poveikį jis daro žiūrovams, kokiu mastu žiūrovai į šį meną įsitraukia. Itin svarbus ir kontekstas, kuriame pateikiamas kūrinys. Lojantis nuogas vyras Šiuolaikinio meno centre – meno kūrinys, o Valakupių paplūdimyje – ne.

Meno istorijoje išliko ir Vienos akcionistai, praktikavę drastiškas sadomazochistines akcijas-orgijas, ir italas Franko B, ne kartą demonstravęs savo supjaustytą, išniekintą ir sukruvintą kūną, ir Gvatemalos menininkė Regina José Galindo, dėl meno pasiryžusi žiauriai mergystės plėvės atkūrimo operacijai. Čia galima prisiminti vieną iš Vienos akcionistų Rudolfą Schwarzkoglerį, kuris baigė gyvenimą savižudybe. Meno kritikai teigia, kad jo mirtis – tai performanso, kurio metu jis viešai gabalais šalino sau odą, išdava.

Kita vertus, kalbėdami apie kūną ir matydami, kad jis ištreniruotas, galime suvokti žmogaus polinkį laikytis disciplinos, sveikos gyvensenos, sportuoti. Ką galėtume pasakyti apie žmogų, pasinaudojusį plastinės chirurgijos paslaugomis? Kaip derėtų „skaityti“ tokį kūną?

Dauguma plastinių operacijų jau yra tapusios įprastos. Vis daugiau žmonių naudojasi chirurgų paslaugomis. Niekas jų nebesmerkia. Kaip teigia kūno tyrinėtojai, plastinė operacija – tik vienas iš vartotojo pasirinkimų; tai prekė, kurią perkame, jei mūsų finansinės galimybės leidžia tai daryti.

Manyčiau, kad žmones, pasiryžusius plastinėms estetinėms operacijoms, galima būtų priskirti, kaip sakė prancūzų mąstytojas Michelis Foucault, „paklusnių kūnų“ kategorijai. Tai disciplinuoti ir save kontroliuojantys kūnai, pasidavę masiniam reikalavimui atitikti visuotinai priimtus jaunystės, grožio standartus ir įgyvendinti galingas šiuolaikinės visuomenės idėjas apie tai, kas normalu, priimtina, geistina.

Tokius paklusnius kūnus, siekiančius atitikti naujausios mados grožio standartus, greičiausiai reikėtų laikyti populiariosios kultūros sekėjais. O kaip su kūno menininkais – ar jie galėtų būti įvardyti kaip visuomenės avangardas?

Taip, kūno menininkai gali būti laikomi ir meniniu, ir socialiniu avangardu. Savo laiku jie ieškojo skirtingų meno formų. Darbuose, kuriuose jie naudojo savo kūną, šie menininkai kėlė klausimus ne tik apie meno ir estetikos paskirtį, bet ir apie šiuolaikinio pasaulio žiaurumą, abejingumą kitokiam, kenčiančiam asmeniui.

Supjaustytais, išniekintais, sukruvintais kūnais jie protestavo M IE S TO IQ ∙ b a l an d is | 75

M enas /2D

„Šiuolaikiniai performanso menininkai sunaikina ribas ne tik tarp savęs ir kūrinio, bet ir tarp savęs ir žiūrovo.“ prieš vis stiprėjančias socialinės kontrolės ir sekimo formas šiuolaikinėje visuomenėje, taip pat provokavo žiūrovą mąstyti apie savo tapatybę, priklausymą bendruomenei, maištą, skausmą ir intymumą. Drastiškais savo darbais tokie menininkai (pavyzdžiui, jau minėtas Franko B, kai kuriuose savo performansuose vaikščiojęs ilgu podiumu ir taškęs kraują, srūvantį iš venų) mėgino pakeisti dominuojančius normalumo standartus, atsikovoti savo kūnus iš represyvių socialinių sistemų ir estetinio vaizdavimo rėmų.

Tačiau abejoju, ar asmenis, pasinaudojusius eilinėmis plastinės chirurgijos procedūromis, būtų galima laikyti visuomenės avangardu. Ar kai kurios grupės „69 danguje“ merginos ir ne viena Lietuvos populiariosios kultūros žvaigždė, pasididinusi krūtis, – visuomenės avangardas? Avangardo atstovais laikyčiau jau mano minėtus menininkus. Tuos, kurie savo kūnais parodė šiuolaikinio žmogaus kančią, susvetimėjimą, nerimą. Tuos, kurie savo kūnais protestavo ir atvėrė daugybę socialinių problemų, užgriuvusių šiuolaikinį pasaulį. Galima būtų juokauti, kad galbūt ir Nijolė Pareigytė iš „69 danguje“, ir laidų vedėja Skaiva Jasevičiūtė pasididinusios krūtis protestuoja prieš kosmines jėgas ir moterų bejėgiškumą, bet vargu ar pavyktų ką įtikinti, kad tai tiesa.

Kūnas kaip meno objektas. Tokia pozicija išlaisvina ar įkalina?

Mano manymu, išlaisvina. Kūnu kaip meno objektu reiškiamas protestas, laužomos priimtos socialinės normos, eksperimentuojama balansuojant tarp gyvenimo ir mirties. Šiuolaikinių menininkų darbuose atsirandantis kūnas labai skiriasi nuo pagražinto plastinės chirurgijos specialistų: performansuose, akcijose dalyvaujantis kūnas šokiruoja, jaudina, verčia susimąstyti. Tokiu kūnu ne tik iškeliamos socialinės ir politinės problemos, bet ir protestuojama prieš Vienos akcionistų atliekamas performansas

nusistovėjusias meno ir grožio normas. Dažnai į tokius kūno performansus įtraukiami ir žiūrovai. Jie verčiami ne tik mąstyti, bet ir dalyvauti, ugdyti savo pačių socialinį jautrumą.

Vienos akcionistų darbai parodoje 76 | M I E S T O IQ ∙ b al an d is

Man atrodo, kad kankinamas, pjaustomas, keičiamas menininko kūnas tampa aukščiausio žmogiškumo išraiška. Žmogiškumas išaukštinamas. Galima sakyti, kad kūno skausmas, kurį dažnas kūno menininkas patiria, yra mus visus siejantis dalykas, nes mūsų giliausios patirtys, jutimai, prisiminimai vyksta kūne ir per kūną. Kita vertus, kūnas dažname performanse pateikiamas kaip maišto vieta, pačiu kūnu mėginama priešintis nužmoginantiems socialinės kontrolės ir prievartos mechanizmams.

Ačiū už pokalbį!