2008-2009 | gruodis-sausis (10)
originalios dovanos beieškant
išrinktųjų savigyna –
humoras
anapus krizės – laimės klausimas
4.95 Lt
ISSN 1822-9271
KINO, TEATRO, GALERIJŲ, RENGINIŲ ANONSAI |R APŽVALGOS
f or u m as
10 | M I E S T O IQ ∙ gr u od is | sausis
Anglų humoras:
išrinktųjų savigynos įrankis tekstas | Andrius Užkalnis
Gajausias iš visų mitų, nuvalkiotas ir nutampytas: anglų humoras. Terminą žino visi, bet mažai kas paaiškins, ką jis reiškia. Jis kaip Londonas, tarybinio žmogaus matytas rusiškame filme apie Sherlocką Holmesą – visų įsivaizduotas, mažai kieno aplankytas.
Kuo ypatingas angliškas juokavimas? Pats humoras, jo metodas ir struktūra nesiskiria nuo to, apie kurį mąstė filosofai jau nuo antikos laikų. Humoro priemonės – nelaukta intrigos, problemos ar paslapties atomazga, itin nesugretinamų dalykų parodymas vieno šalia kito arba žmogaus kvailumo ar nerangumo išjuokimas, kuris leidžia besišaipančiajam pajusti savo pranašumą prieš kitus (vaizdo klipai, kuriuos stebėdami internete šimtai tūkstančių žmonių krizena iš to, kaip kas nors sugadina savo ir kitų automobilius negrabiai vairuodamas – irgi humoras, kaip ir klasikinės komedijos, kur žiūrovai nesiliauja kvatoti žiūrėdami, kaip žmogus nukrinta nuo kopėčių ir jam ant galvos išsipila kibiras baltų dažų). Čia, Anglijoje, viskas taip pat, kaip ir kitur.
HUMORO IŠ GYVENIMO NEIŠMESI
Vyčio Snarskio iliustr., Scanpix ir Stockxpert archyvų nuotr.
Tad kodėl anglų humoras laikomas ypatingu ir turi savo vardą? Greičiausiai todėl, kad anglai – kaip jokia kita tauta – humorą laiko sudėtine dalimi visko, kas vyksta aplink juos. Jie nežiūri į humorą kaip į papildomą, nebūtiną, pasirinktinę gyvenimo dalį, be kurios galima apsieiti. Humoras anglui – ne tas pats, kas lietuviui, mat pastarasis juokui skiria atskirą, kruopščiai „atitvertą“ vietą, kad nesipainiotų rimtam gyvenimui po kojomis. Lietuvis mėgsta juokauti nustatytu metu ir nustatytoje vietoje (nors ne tik lietuvis – taip elgiasi dauguma tautų). Humoristinės laidos per televiziją, agitbrigados ir užstalės juokai – visa tai yra atskirto, saugiai izoliuoto humoro pasireiškimai. Juokas ir šaipymasis – pernelyg galingi dalykai, kad galima būtų juos supinti su rimtu gyvenimu. Juokams – sava vieta, kaip humoro skiltis laikraštyje ar žurnale. Angliškame laikraštyje, priešingai, humoro tuo daugiau, kuo rimtesnė straipsnio ar komentaro tema. Labiausiai rašytojas leidžia sau pasireikšti kalbėdamas apie niūriausius dalykus: nešvarą ligoninėse, dėl kurios pacientai, nespėję išsigydyti nuo vienos ligos, suserga kita, apie nesantuokinį paauglių nėštumą, net ir apie žmogžudystes.
Tad kodėl anglų humoras laikomas ypatingu ir turi savo vardą? Neseniai vienas televizijos programų autorius, pasakojantis apie automobilius, laidoje plūdo sunkvežimių vairuotojus ir prisiminė neseniai pagarsėjusias istorijas apie dirbusias prie kelio prostitutes, nužudytas tolimųjų maršrutų vairuotojų. „Sunkus vairuotojo darbas – sustok, važiuok, sutok, važiuok, sustok, nužudyk prostitutę, vėl važiuok“, – kraupokai juokavo žurnalistas. Į televizijos priežiūros įstaigą skambino įširdę klausytojai, o seniausios profesijos interesus ginanti profesinė organizacija apkaltino laidos vedėją makabrišku humoru. Bet dar daugiau buvo pasipiktinusių tais, kurie piktinasi, – gal neskoningas juokas ir blogai, bet bandymai uždrausti humorą – dar blogiau. Nes humoras – neatimamas ir neatskiriamas siūlas anglo gyvenimo audekle. Kartu reikia patikslinti: anglų meilė humorui – visai ne hipertrofuotas polinkis į nevaldomą pajaco elgesį, kurį daugelio tautų pobūviuose demonstruoja visada atsirandantys kaimo kvaileliai, rinktiniai „humoristai-prikolistai“, raginantys visus kuo dažniau kilnoti stiklelį ir giminių susirinkimuose besikabinėjantys prie tų, kas elgiasi tyliau: „Na, Aldute, ko tokia nelinksma – nebūk surūgusi, jau ir taip beveik senmergė likai, visai vyro negausi...“ Angliškas humoras – tai lengvõs pašaipõs (ir pasišaipymo, dažniausiai – iš savęs) įpynimas į viską, kas vyksta per dieną. Anglas iš esmės viską, absoliučiai viską nuleidžia juokais, o ypač rimtumą, ir kuo žmogus rimtesnis, tuo daugiau priežasčių iš jo pasišaipyti. Kad anglas kalbėdamas – net ir oficialioje kalboje – apsieitų be tinkamai subalansuoto humoro, be savęs išjuokimo, be situacijos (netgi pačios rimčiausios) komiškųjų aspektų aptarimo, tema M IE S TO IQ ∙ gru o d is | s au sis | 11
f or u m as
Juokams – sava vieta, kaip humoro skiltis laikraštyje ar žurnale. Angliškame laikraštyje, priešingai, humoro tuo daugiau, kuo rimtesnė straipsnio ar komentaro tema.
turi būti išties išimtinai kraupi ir siaubinga. Galbūt tik kriminalinio teismo teisėjas, baigiamojoje nuosprendžio kalboje vertindamas nuteistojo žmogžudžio poelgį, galbūt tik gydytojas, pranešantis ligonio giminėms, kad jų mylimo žmogaus išgelbėti nepavyko, tris minutes apsieis be jokio pajuokavimo ir be šypsenos. Lietuviui politikui arba dėstytojui nekiltų jokių problemų sukalti valandos trukmės kalbą, kurioje neišgirstume nė vieno pajuokavimo. Anglui tai – beveik neįsivaizduojama. Ir ministras su vyriausybės kolegomis, ir mikrochirurgijos profesorius, kalbantis su kitais labai mokytais gydytojais, ir gaisrinės saugos specialistas, vykdantis privalomą instruktažą daržovių pakavimo įmonės darbuotojams, pradės nuo pasišaipymo iš savęs („Kaip čia man atsistojus, kad nesimatytų, jog apsimoviau skirtingų spalvų kojines?“), pasijuoks iš kiekvienos savo kalbos klaidos („Komtemen... komtepen... kotem... Viešpatie, negaliu pasakyti žodžio kompetentingas, matyt, man reikia mažiau iš vakaro vaišintis viešbučio bare!“), išsityčios iš savo rašysenos („Lentoje surašiau tris pagrindinius požymius, bet vargu ar tai jums padės, nes mano rašto dar niekas nesugebėjo įskaityti...“). Tai tęsis iki pat susitikimo pabaigos, kaip privaloma bet kokio pasisakymo dalis. Rimčiausios pastabos dažniausiai pareiškiamos privačiai, asmeniniame pokalbyje per pertraukėlę arba paskutinę minutę, jau koridoriuje – čia išsprendžiama didžioji dalis esminių klausimų, o ta „oficialioji dalis“ greičiausiai tėra tik privalomas, kiek nerimtai priimamas, švelniai pašiepiamas balastas. Suaugę žmonės elgiasi kaip vaikai pamokoje: mokytojas aiškina rimtus dalykus, o mokiniai kikena, nes dėmė ant žemėlapio panaši į vyrišką lyties organą ar į triušį su penkiomis kojomis. Tik šiuo atveju mokytojo nėra, o toks elgesys laikomas normaliu. Nekyla net tokios minties, kad „juokauti čia ne vieta ir ne laikas“, kad „nieko juokinga čia nėra“. Vairuotoją, autobuso juosta bandantį prasmukti pro transporto kamštį, sustabdo policija. Nusižengėliui patekus į labai nemalonią situaciją, policininkas užpildo popierius, pagal kuriuos paskui teks susimokėti baudą, traukia kvitą iš blok noto ir neatsargiai perplėšia jį perpus. „Nieko, aš jums išrašysiu naują, o šitą gal kas nors paims už pusę kainos“, – pokštauja policijos pareigūnas, ir vairuotojui toks humoras neatrodo ne vietoje. 12 | M I E S T O IQ ∙ gr u od is | sausis
Nervingas jaunuolis su auskaru antakyje, grįžtantis iš atostogų Turkijoje, kažkuo nepatinka oro uosto muitininkams, jie atidaro lagaminą, ir, tik pamanyk, cigarečių keleivis vežasi dešimtkart daugiau, nei leidžiama. Cigaretės konfiskuojamos, jaunuolis laukia, kol muitininkas užpildys dokumentus. Užpildęs sako: „Gaila, šįkart jums nepavyko, jūs kitą kartą skriskite trečiadienį, tuomet budi mano kolega Krisas, jis toks pavėpęs, kad praleis jus be jokių problemų.“ Vienintelė išimtis, priverčianti oficialioje situacijoje galbūt sutramdyti pokštų ir šmaikštumų srautą – kai prieš anglą atsiduria užsienietis, ir iš pirmųjų frazių atrodo, kad jis tų juokų nesupranta, nes ir šiaip prastai moka angliškai. Tada su juo bus bendraujama šaltai, formaliai ir garsiai, iš lėto tariant žodžius – savo nesupratimu jis automatiškai nurašomas į antros rūšies žmones, tokius, su kuriais negalima juokauti dėl jų prasto kalbos mokėjimo. Jiems neišvengiamai suteikiamas atskirtųjų statusas, su jais bendraujama tik dalykine kalba, be juokų, bet po tokio pokalbio atsiradus greta kitam anglui ar bent užsieniečiui, sugebančiam juokauti, anglas vėl atgis, pralinksmės ir pasijus lyg žuvis vandenyje. Gebėjimas suprasti humorą, priimti jį taip, kaip to tikisi anglas pašnekovas, ir bent minimalūs įgūdžiai atsakyti kitu juoku yra pirmas ir dažniausiai vienintelis bilietas į priklausymą vietos visuomenei. Žinoma, užsienietis visada liks užsienietis ir niekada nebus priimamas kaip savas, net jei tobulai išmoks kalbą, bus įvaldęs puikų tarimą ir elgsis visiškai kaip anglas. Vis dėlto tapti visaverčiu visuomenės nariu galima, jei tik perpranti humoro triuką. Niekas labiau nepasmerkia „amžinojo užsieniečio“, „svetimojo“ statusui nei pernelyg didelis rimtumas, net ne pasipūtimas, o nesugebėjimas priimti humoro kaip sudėtinės bendravimo dalies. Užsieniečiui, žinome, daug kas atleidžiama, daug kas ignoruojama tiesiog todėl, kad tas žmogus – ne čionykštis. Žymiai baisiau, kai taip elgiasi saviškis. Tuomet jau viskas, beviltiška: tokį nevykėlį – tiesiai į atliekų krūvą. Nėra anglų politikui, pareigūnui ar vadovui baisesnės ydos, greitesnio būdo baigti karjerą beviltiškame aklagatvyje nei pernelyg rimtas savęs vertinimas. Šito neatleis nė vienas žurnalistas, nė vienas komentatorius, pagaliau, nė vienas rinkėjas. Jei iš savęs nepasišaipysi, jei žiūrėsi į save per rimtai, iš tavęs pasišaipys kiti, ir sudirbs taip, kad nepasirodys per maža. Būsi sutryptas negailestingai, su sadistišku pasimėgavimu – net nepagalvotum, kad šitai sugeba daryti tyliai kalbantys ir pilkai atrodantys anglai. Sutikę žmogų, priimantį save pernelyg rimtai, jie tampa žvėrimis. „He is taking himself too seriously“ (liet. jis pernelyg rimtai save vertina) – baisiausias pasmerkimas, kokį tik gali pasakyti anglas apie kitą žmogų. Net dabartinis premjeras škotas Gordonas Brownas, kilęs iš pastoriaus šeimos, garsėjantis asketišku būdu, niūria veido išraiška, monotoniška intonacija, nuobodžiomis kalbomis ir nenoru šypsotis, yra priverstas kalbėdamas juokauti, nors jam tai nelengvai sekasi. Atsisakyti humoro būtų greičiausia politinė savižudybė net ir tam, kas juokų nemėgsta.
M IE S TO IQ ∙ gru o d is | s au sis | 13
f or u m as
SAUGAISI, KAI YRA KĄ PRARASTI Iš kur toks noras šaipytis iš savęs? Visų pirma, tai – savigynos mechanizmas. Dar visai neseniai, tik prieš kokį šimtmetį, iš Londono buvo valdoma didžiausia pasaulyje imperija. Didžiausia turtų ir finansų masė, kada nors buvusi vienos valdžios, vienos politinės sistemos rankose. Iš biurų pilkuose Londono pastatuose, nutūptuose balandžių, buvo kontroliuojami didesni pasaulio pinigų srautai nei bet kada ir bet kur iki tol ar po to per visą žmonijos istoriją.
Net ir etiketės nuėmimas nuo cigaro po kelių pirmųjų dūmo užtraukimų (kai cigaras sušyla ir priklijuotas etiketės žiedelis lengvai nusiima) – anglų įvestas įprotis. Jei aristokratų klube mojuoji cigaru su aiškiai matoma etikete, neduok Dieve, kas nors gali pagalvoti, kad giriesi rūkomo cigaro brangumu ir marke. Kad blogo tono įtarimų būtų išvengta, geriau tą etiketę išvis nuimti. Apsimestinis kuklumas (ilgainiui tapęs tikras), savęs sumenkinimas, šaipymasis iš paties savęs, iš savo šeimos, darbo ir namo, sugebėjimas parodyti neabejotinus turtus ir socialinę padėtį kaip menkus, nereikšmingus, kuklius – visa tai ilgainiui tapo gero tono ir gero išsiauklėjimo sinonimu. Čia humoras buvo ne tikslas, bet priemonė: kaip skiepai apsaugo žmogų nuo ligos, nes sukuria imunitetą, po kurio užkratas nebaisus, taip ir nuolatinis savęs pašiepimas anglą apsaugo nuo to, kad jo nepašieptų kiti. Kai pats juokiesi iš savęs, kitam labai sunku ką nors pridėti, sumanyti ką nors tokio, ko pats apie save dar nesi sugalvojęs.
Mažoje ūkanotoje saloje šiaurės Atlante prie Europos krantų buvo sukurti didžiausi pasaulio mokslo ir technologijų pasiekimai. Didysis Vakarų geležinkelis (angl. Great Western Railway), kurio pagrindinė dalis buvo baigta 1841 metais, vedantis iš Londono Paddingtono stoties į Bristolį (iš kur garlaiviai plaukė į Ameriką) ir toliau į Vakarus, tais laikais buvo didesnis inžinerijos pasiekimas, nei XX amžiuje – skrydžiai į kosmosą arba prieš tūkstančius metų – Egipto piramidės. Geležinkelio lokomotyvų greitis, tiltai ir pylimai, stočių ir dirbtuvių technologija (daugelis tų dalykų yra Čia minėtinas ir žymusis anglų mikčiojimas. Mikčioja, užsikernaudojami iki šiol) anų laikų žmogui buvo labiau pasakiški, la- ta, kalba „suveltais“ sakiniais visai ne tie, kuriem sunku išsakyti biau neįtikėtini, nei šiandien mums yra įstabios moderniausios mintis dėl įgimto bukumo ar prasto išsilavinimo. Labiausiai tokia kalba pasižymi tie, kurie baigė pagamyklos ir laboratorijos, kuriančios Gebėjimas suprasti humorą čias geriausias mokyklas ir mintinai neįtikėtiną kompiuterių ir ryšių įrangą. Britanijos imperija savo aukso ir priimti jį taip, kaip to tikisi moka garsiausias oratorių kalbas amžiuje buvo neapsakomai turtinga anglas pašnekovas, ir bent nuo antikos laikų iki Winstono Churchillio. Toks kalbėjimas – kilmės ir ir laiminga šalis – ypač tiems, kam minimalūs įgūdžiai atsakyti kitu turto požymis. Sklandžiai kalba tik gerai sekėsi (žinoma, vargšų, elgetų juoku yra pirmas ir dažniausiai tie, kam reikia sklandžiai kalbėti, nes ir vargo bičių buvo visuomet, o apie tą turtą kūrusias „pragaro manufaktū- vienintelis bilietas į priklausymą tai įeina į jų pareigas: karininkai, žurras“ rašė dar Charlesas Dickensas). vietos visuomenei. nalistai, kunigai, mokytojai, aktoriai, gal dar tinklinės rinkodaros pardaIšsilavinę ir turtingi Anglijos žmonės, karališkojo kraujo aristokratai, vėjai, kurie beldžiasi į duris ir siūlo visame name įstatyti naujus karininkų šeimų atstovai tikrai turėjo ką prarasti. O kad neprarastų, langus. Tikrai turtingam ir kilmingam žmogui vargintis nereikia, dairėsi į kitus ir mokėsi iš liūdnų pavyzdžių. Prancūzijos aristokra- jis papildomai susimenkins net ir savo kalba bei tartimi. „Suveltija, pavyzdžiui, brangiai sumokėjo už beribį mėgavimąsi gyveni- ta“ kalba jam bus kaip pigus penkiolikos metų senumo automo malonumais, didžiuliais dvarais, puošniais drabužiais ir akis mobilis, kuriuo važinėjasi milijonierius, paveldėjęs iš tėvų keletą badančia prabanga. Ten daugumai aristokratų, „senojo režimo“ dvarų bei fabrikų ir gyvenantis brangiausioje miesto gatvėje. atstovams XVIII amžiaus pabaigoje baigėsi blogai: atėjo laisvė, Savo mašinyte jis net didžiuojasi: jo supratimu, iš sunkaus darbo praturtėjęs indų kilmės vaistininkas arba pakistaniečių killygybė, brolybė, o kartu su jomis – revoliucija ir galvų kapojimas. mės advokatai, užsidirbę ar nusipirkę tviskančius mersedesus, yra vulgarūs neišmanėliai.
IŠRINKTŲJŲ SAVISAUGA Anglijos aristokratija nenorėjo, kad jiems atsitiktų tas pats, ir kilmingieji patys išmoko saiko ir kuklumo, o užvis labiau įsiminė ypatingą sąvoką, į daugelį kalbų neišverčiamą vienu žodžiu: understatement. Tiesiogiai išvertus, tai užuomina, pasakymas ar parodymas nepabrėžiant, nebadant akių; bet išsamiai žodžio prasmę galima paaiškinti tik netiesiogiai.
„Mano automobiliukas toks prastas, kad aš jo net nerakinu – vis viena niekas nevogs, vagims būtų gėda tokį vairuoti“, – sako jis. Ir tas pats žmogus, besididžiuojantis sena mašinyte arba mobiliojo ryšio telefonu, kokio pasigėdytų ir elgetos prie Aušros vartų Vilniuje, galbūt turi vilą Toskanoje (o gal ir Karibuose). Bet tai jau visai kitas dalykas, nebado akių, todėl yra leistinas.
Būtent pusbalsiu pasakyti, neryškiai nupiešti gerovės simboliai tapo Anglijos turtingųjų žyme: apie turtą liudija ne didžiuliai aukso žiedai, ne paauksuota karieta, o kostiumas, pasiūtas ne kur nors, o būtent toje Londono gatvėje, kurioje įsikūrę geriausi siuvėjai – Saville Row. Ant kostiumo išorės siuvėjo pavardė neparašyta – jo kirpimo kokybę ir audinį įvertins tik išmanantis šiuos reikalus (greičiausiai tas, kuris ir pats turi tokį kostiumą). Prestižinę gyvenamąją vietą liudija ne namo dydžio aprašymas, o tyliai sumurmentas gatvės pavadinimas arba pusbalsiu ištartas pašto indeksas. Kam reikės, tie supras.
Bandymas kuklintis turi ir išvirkščią pusę: kadangi geras mokslas ir išsilavinimas kainuoja brangiai, madingas pasidarė neišmanymo demonstravimas. Sunkios stadijos pasireiškia kaip viešas gyrimasis nesugebėjimu be klaidų parašyti žodžio iš keturių skiemenų arba pranešimas auditorijai, kad nežinai savo telefono numerio, „nes tingi išmokti“. Suprasti tokio elgesio kilmę – nesudėtinga, bet žavėtis juo sunku įgusti, nes juk niekas su pasididžiavimu nesipasakoja, kad negali susilaikyti nepagadinęs oro prie pietų stalo.
14 | M I E S T O IQ ∙ gr u od is | sausis
Juokas pro ašaras 20 | M I E S T O IQ ∙ gr u od is | sausis
Romualdo Požerskio nuotr., 1982
f or u m as
tekstas | Ramūnas Trimakas, Gerda Paliušytė
Šis straipsnis buvo sumanytas kaip trumpas interviu su Mykolo Römerio universiteto dėstytoju Ramūnu Trimaku tarybinio humoro tema. Jo žinios turbūt labiausiai intriguoja tuos, kuriems neteko patirti tarybinės sistemos ypatumų. Kadangi juokas totalitarinėje sistemoje tampa ne tik būdu išgyventi „nepakeliamą būties lengvumą“, bet ir proga parodyti valdžiai špygą, sovietiniu laikotarpiu jis turėjo ypatingą reikšmę. Komunistinį režimą tam tikra prasme galime palyginti su interaktyviu šiuolaikiniu teatru. Jame, kaip ir komunistinėje santvarkoje, nebelieka ribos tarp aktorių ir auditorijos – vaidmuo formuoja žiūrovą, o žiūrovas kuria vaidmenį. Nebelieka ir scenos, nes visi tampa aktoriais. Tuo metu gyvenimas įgyja dvi puses – realiąją ir oficialiąją, valdžios propaguojamąją. O žmonės juokauja, pasitelkdami konkrečius to meto personažus bei socialines realijas, nes pernelyg rimtai žiūrėti į užsitęsusį vaidinimą nesinori. Šis interviu tapo R. Trimako pasakojimu apie humorą bei įvairius jo aspektus Sovietų Sąjungoje, konkrečiau, L. Brežnevo valdymo laikotarpiu (1964–1982), kai už garsiau pasakytą anekdotą, priešingai nei J. Stalino laikais, jau nebegrėsė priverstinės „atostogos“ (konc)lageryje.
Kilimas į naujas aukštumas krintant žemyn
Ramūno Trimako asmeninio archyvo nuotr. ir Juliaus Gerulaičio iliustr.
Apibrėžiant oficialaus ir neoficialaus humoro santykį, svarbus yra cenzūros vaidmuo. Ano meto valdančiųjų grupuočių skelbiamos visuotinės laisvės ir teisės iš tiesų buvo niekinės. Čia kaip tarybinių laikų anekdote: „Susitinka Brežnevas ir Reiganas. Žinoma, prasideda kalbos, kieno santvarka geresnė, teisingesnė ir pan.
Reiganas sako: „Amerika laisva ir demokratiška šalis. Štai, bet koks žmogus gali atsistoti prie Baltųjų rūmų ir šaukti, kad aš esu kvailys. Ir jam dėl to nieko nebus.“ Brežnevas nustemba: „Na ir kas čia tokio? Mes taip pat esame laisva ir demokratiška šalis. Bet koks žmogus gali atsistoti vidury Raudonosios aikštės ir šaukti, kad Reiganas kvailys. Jam taip pat dėl to nieko nebus.“
Tarybiniais laikais bet kuri viešai skelbiama mintis privalėjo būti perleista per cenzūros tinklą. Propagandinės kalbos teigė gerėjantį gyvenimą, šviesų rytojų, tautų draugystę ir t. t., kita vertus, režimo atstovai suprato, jog darbo liaudžiai reikia leisti pasijuokti ir pasišaipyti, žinoma, paisant griežtai nustatytų ribų. Šią užduotį
turėjo atlikti vadinamasis tarybinis humoras ir satyra. Tokio tipo kūryba puikiai atitiko režimo keliamus reikalavimus kurti išorinių ir vidinių priešų vaizdinius, diegti idėją, esą Tarybų Sąjunga – tai tvirtovė, apsupta priešų. Todėl pirmiausia buvo kalbama ir rašoma apie „Vakarų kapitalistinės santvarkos grobuoniškumą“, „supuvusią santvarką“ ir „amoralų meną“. Satyros kūrėjai, humoristai buvo visų pirma politinių užsakymų vykdytojai. Aišku, gavę nurodymus, autoriai turėjo pasišaipyti iš „vis dar pasitaikančių negerovių“, bet leista pašiepti tik smulkius apsileidėlius, kyšininkus. O geriausia – „socialiai nepatikimus elementus“. Tai, ką mes šiandien vadintume oficialiuoju humoru, sovietiniu laikotarpiu buvo politiškai angažuota. Vien politinio atspalvio nebuvimas galėjo sukelti įtarimą ir kaltinimus, esą „nukrypstama nuo partinės linijos“. J. Stalino laikais tai reiškė mirties nuosprendį ar bent ilgus metus kalėjimo. N. Chruščiovo laikais vykdyta „atšilimo“ politika neabejotinai sušvelnino režimą, tačiau apsigauti nereikėtų. Nomenklatūra gavo išsvajotą ramybę. Tuo tarpu liaudžiai niekas net neketino suteikti kokių nors laisvių ar teisių. Chruščiovui valdant ir savavališkas menininkų parodas „buldozeriniu būdu“ likviduodavo, ir „politiškai nepatikimus“ (konc)lageriuose supūdydavo, ir „spekuliantams“ už prekybą džinsais ar „valiutines machinacijas“ skirdavo mirties bausmę. Atėjus į valdžią Brežnevui, prasidėjo kontrreformos, šalies gyvenimas pasuko apgaulingo „stabilumo“ link. Visą tarybinę imperiją vienijo nuolatinis nepriteklius ar tiesiog skurdas. Daugelis tarybinių piliečių apie kavą ar konservuotus žirnelius galėjo tik pasvaM IE S TO IQ ∙ gru o d is | s au sis | 21
f or u m as
Sovietinio režimo atstovai suprato, jog darbo liaudžiai reikia leisti pasijuokti ir pasišaipyti.
joti. Tekdavo gerokai pavargti, kol pavykdavo gauti ne tik šių tarybinio periodo „prabangos prekių“, bet ir, atrodytų, elementarių daiktų: tualetinio popieriaus, skutimosi peiliukų, moteriškų pėdkelnių ir t. t. Kaip galėjo netrūkti maisto, jeigu Kremliui pirmiausia rūpėjo tankų ir balistinių raketų gamyba, o ne sviestas ir bulvės eiliniams gyventojams? Apie situacijos absurdiškumą, be abejo, buvo kuriami anekdotai: Žmona priekaištauja vyrui: „Mūsų kaimynas dirba mėsos kombinate ir neskursta, mėsos parneša į namus. O tu, kvaily, dirbi žaislų fabrike, galėtum bent kokių detalių atnešti, vaikišką vežimėlį surinkti. Juk deficitas – parduotume, pinigų užsidirbtume. Vyras atsako: „Brangioji, nešu nešu iš gamyklos tas detales, surinkinėju surinkinėju... Na, ką bedaryčiau, – kulkosvaidis išeina.“
Šiandien tokį „nešimą“ vadintume vogimu, tačiau tais laikais tai buvo norma. Žmonės to netraktavo kaip vagystės – joks šios žemės gyventojas neleis savo šeimai skursti ar tiesiog badauti. Nei eilinis kolūkietis, nei oficialios propagandos šlovinamas proletaras negalėjo padoriai prasimaitinti už gaunamą atlyginimą. Žinoma, Brežnevo laikais gyvenimo sąlygos Lietuvoje pasidarė pakenčiamesnės, bet reikalai iš esmės nepasikeitė. Kandžiu tarybinių laikų posakiu būdavo teigiama: „Valdžia apsimeta, kad moka atlyginimus, mes apsimetame, kad dirbame.“ Nieko keista, kad dirbantieji tarsi „gerieji aitvarai“ nešdavo gėrybes į namus. Žinoma, ne visi turėjo galimybę „nešti“ – eilinis „inžinieriukas“ ar 22 | M I E S T O IQ ∙ gr u od is | sausis
„tamsta mokytoja“ buvo vieni iš nuskriaustųjų. Oficialiai pagal baudžiamąjį Sovietų Sąjungos kodeksą tai buvo įvardijama kaip „socialistinio turto grobstymas“, bet dažniausiai į smulkias vagystes žiūrėta pro pirštus – „draugiškame kolektyve“ tai vykdavo patyliukais. Antai prekybos sektoriuje žmogus negalėjo dirbti, jeigu nedalyvaudavo grobstymų sistemoje – tokį greitai „išėsdavo“ iš darbo, nes laikė potencialiu skundiku. Toks asmuo kolegoms atrodydavo įtartinas ar tiesiog nepatikimas, ne savas žmogus. Šiandien pamiršome, kad už „medinius“ rublius nebuvo ką pirkti. Pamiršome, kaip iš viso šito juokėmės, pasakodami pokštus ir anekdotus virtuvėse. Juk juokas – paskutinis bejėgių ginklas. Pats stipriausias, nes sugniuždo velnio tarnų savimeilę. Bene taikliausiu, šmaikščiausiu ar tiesiog labai juokingu kūriniu apie tą epochą derėtų laikyti Michailo Velerio apsakymų rinkinį „Nevos prospekto legendos“. Jį reikėtų išversti į lietuvių kalbą: puikiai išsklaido „Ir tuomet mes dirbome Lietuvai“ ar panašaus pobūdžio melą. Vaizdžiai tariant, tuo metu trys dalykai – juokas, alkoholis ir seksas – neleisdavo žmonėms užmiršti, jog egzistuoja normalus gyvenimas. Ta proga galima prisiminti tarybinės liaudies sukurtą anekdotą: Grįžta vyras namo, o ten žmona virtuvės kamputy sėdi susigūžus, visi elektros prietaisai išjungti. Paklausta, kas atsitiko, žmona atsako: „Įjungiau televizorių, o ten – visais kanalais tik partijos plenumą transliuoja. Įjungiau radiją – ten irgi vien plenumas aidi. Žinai, aš jau bijau lygintuvą jungti.“
Brežnevo laikotarpio folkloro personažus reikėtų nors apytikriai tipologizuoti. Priešaky, žinoma, būtų Brežnevas ir jo nepakartojama kalbėjimo maniera:
1980-ųjų olimpiados atidarymas. Brežnevas, palaikomas padėjėjų už parankių, įvedamas į tribūną, kur turi kreiptis į žiūrovus. Jis atsistoja, linguoja, tyli. Ilga pauzė. Varto popierių, kuriame atspausdinta kal ba, bando susigaudyti ir pagaliau kreipiasi į auditoriją: „O... O... O!..“ Padėjėjas tuo tarpu tyliai šnabžda: „Leonidai Iljičiau, čia olimpiniai žiedai, tekstas apačioje...“
Tarybiniam žmogui kiekviena diena praeidavo tarsi keistas žaidimas: ryte išeidamas iš namų, dieną būdamas darbe, vakare grįždamas atgal – nuolat aplinkui matydavo tik propagandinius transparantus; įsijungęs radiją ar televizorių girdėdavo kalbas apie „partijos nutarimų įgyvendinimą“ ir „kasdien gerėjantį gyvenimą“ (tas pats nutikdavo atsivertus bet kurį spaudos leidinį). Visa informacinė erdvė buvo griežtai kontroliuojama, o tai žmonėms kėlė ne pagarbą, bet juoką.
Gyvųjų negyvėlių komitetas Prie veiksnių, dariusių įtaką neoficialiam, liaudiškajam humorui, derėtų priskirti ir tai, kad žmonės matė visišką neatitikimą tarp to, kas buvo kalbama, ir to, kas iš tikrųjų dėjosi. Juokas buvo, ko gero, vienintelė sveika alternatyva tokioje situacijoje – besaikis alkoholio vartojimas ardo kepenis. Juokas padėjo prisitaikyti, susigyventi su esama padėtimi, bet už pajuokavimą netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje grėsė nemalonumai. Štai tik vienas iš daugelio mano užrašytų liudijimų: „Lietuva, tardymo izoliatorius, moterų skyrius. Į kamerą atveda naują suimtąją. Su ja susipažįsta, klausia: „Už ką?“ O ši atsako: „Už anekdotą.“ „Kaip tai įvyko?“ O ji: „Sėdėjau linksmoje kompanijoje, atrodė – patikimi žmonės, tad ir paklausiau: „Ar žinote, ką reiškia CCCP (rus. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga)? Iššifravus reiškia Смерть Сталина Спасëт Россию (rus. Stalino mirtis išgelbės Rusiją).“ Vakare susirinkusieji visi drauge pasijuokė, bet kitą dieną papokštavusią moterį suėmė, o vėliau nuteisė kalėti dešimt metų. Kažkas iš savų įskundė. Kalbant apie J. Stalino valdymo laikotarpį, reikia paminėti, kad buvo gyvas jo asmens kultas, dalis visuomenės tapatinosi su juo ir pačiu režimu. Pirmiausia, Rusijoje daug kas sveikino tokio tipo valdymą. Lietuvoje požiūris buvo kritiškesnis, eilinis gyventojas buvo linkęs kiek įmanoma atsiriboti nuo sistemos. Reikia pabrėžti, kad mūsų šalyje skepticizmas ir atsargumas valdžios atžvilgiu išliko visada. L. Brežnevo laikais absoliuti visuomenės dauguma jautė nusivylimą dėl susiklosčiusios padėties, o tai atspindėjo folkloras. Juokauta įvairiai: oficialiai pagarbiai vadintas Leonidu Iljičiumi, šis veikėjas mūsų šmaikštuolių „pakrikštytas“ Lavonidu Iljičiumi, o CK suteiktas „Senukų komiteto“ pavadinimas. Intelektualesnieji pokštavo, kad to meto valdantieji – faraonų laikus menančioms mumijoms prilygstantys personažai. Tai iliustruoja ir tarybinių laikų anekdotas:
Kam Brežnevui pasisakant reikalingi trys mikrofonai? Už dviejų jis laikosi, kad nenugriūtų, o trečiu jam tiekiamas deguonis.
Be abejo, buvo šaipomasi iš „neįgalių“ vadovų – politinio biuro nariai buvo mintinai žinomi ir tapo pajuokos objektais. Tyčiotasi iš visų sovietinio režimo vadovų pradedant Leninu. Nors žmonės ir nežinojo daugybės faktų, bet daugelį dalykų nujautė, o tai išsiliedavo kandžiais juokeliais: „Kas buvo Adolfas Hitleris? Smulkus Stalino epochos diktatorius.“ Žymiausiais anekdotų personažais tapo Petka ir Čepajevas, Mikė Pūkuotukas – visi „pagimdyti“ sovietinės kinematografijos. Kaip vienas būdingiausių Brežnevo laikotarpio pavyzdžių minėtinas daugiaserijinis filmas „17 pavasario akimirkų“, Rusijoje anuo metu laikytas kultiniu. Filme pasakojama apie tarybinį žvalgą, veikusį Trečiojo Reicho vadovybės sluoksniuose. Populiarumą lėmė ištisas priežasčių sąrašas: pasakojimo stilius, filmavimo maniera, balsas, skambantis už kadro, aktorių komanda (kaip Miuleris, įkūnytas Leonido Bronevojaus). Paradoksalu, tačiau šalyje, kurioje viešai deklaruotas priešiškumas nacizmui, dalis žiūrovų auditorijos slapta simpatizavo „priešams“. Gali būti, jog nacistų gestapininkų personažai žmonėms priminė savus komunistinius veikėjus. Anekdotai apie Štirlicą (pagrindinį šio filmo personažą – aut. past.) išpopuliarėjo akimirksniu. Tiesa, jie grindžiami rusų kalbos žodžių žaismu, sunkiai išverčiamu į kitas kalbas. Nors kai kurie iš jų dar ir šiandien skamba gana juokingai ir įdomiai:
Štirlicas ėjo pagrindi ne Berlyno gatve. Jis išdidžiai nešė aukštai iškeltą Tarybų Sąjungos vėliavą. Pro šalį motociklais pravažiavo esesininkai. „Neformalas“, – ištarė jie. „Baikeriai“, – pagalvojo Štirlicas.
M IE S TO IQ ∙ gru o d is | s au sis | 23
f or u m as
Apie „gėlių mafiją“ ir kitas linksmybes Nors Brežnevo laikais lietuviai turėjo neoficialaus humoro tradiciją, vis dėlto daug kas buvo perimta iš Rusijos. Mūsų tarybinių laikų folkloras yra puikus šaltinis, atskleidžiantis ano meto realijas. Tuometinėje spaudoje ar archyvuose (kas ten liko dar neišnešta) dažniau rasime tikrovės simuliaciją. Šiek tiek savito tautinio humoro būta, antai vieni populiariausių anekdotų personažų – suvalkiečiai. Štai vienas liaudies poezijos pavyzdys: „Jūs – spaliukai, pionieriai, / Jūs tarybinės šalies vaikai! / Kur jūs dingsit, rupūžiukai, / Kai ateis nauji laikai?“ Brežnevo valdymo laikotarpiu vyravo visoje Sovietų Sąjungoje klaidžioję anekdotai, juokeliai ir eilėraštukai, kuriuos lietuviškai tikriausiai reikėtų vadinti „baisukėmis“ (rus. страшилки). Juos tūlas „tikras lietuvis“ pasigardžiuodamas cituodavo rusų kalba. (Turime atminti, jog keli dešimtmečiai okupacijos paliko gilų įspaudą, o minėtu periodu rusifikacija subrandino savo vaisius.) Nors ir pusiau pogrindžio sąlygomis, bet lietuviai sugebėdavo užsidirbti pinigų privačiu verslu. Tarybinė valdžia to netoleravo: „Entuziazmas ir iniciatyva yra baustini.“ Tuomet net gėlių buvo sunku nusipirkti, tačiau lietuviai sugebėdavo pasistatyti pusiau legalius šiltnamius (nors jų plotas privatiems poreikiams buvo griežtai reglamentuotas) ir auginti jas didesniais kiekiais. Neapsiribota ir vietine rinka – apsukresnieji veždavo gėles į sąjungos sostinę, kitus metropolius. Iš čia ir terminas – „gėlių mafija“. Skamba juokingai, tiek tos „mafijos“ būta, bet ten, kur šešėlinis verslas – ten ir organizuotas nusikalstamumas. Kur tik paranojiškas režimas įsikiša, įveda valstybės monopolį, ten kaip mat pradeda pelnytis ir kyšius įmantys valdininkai, ir produkciją gaminantys bei parduodantys verslesni žmonės, ir reketininkai ar jų verslą „dangstantys“ nusikaltėliai. Lietuva kolonistams, perkeltiems iš Rusijos, atrodė tarsi „mažieji Vakarai“. Apie tai ir anekdotas: Pagavo saugumiečiai čiukčią, darantį nusikaltimą, grasina, kad griežtai nuteis, o čiukčia rėkia: „Brolyčiai, pasigailėkite! Darykite ką tik norite, tik į Lietuvą neišsiųskite!“ Saugumiečiai suglumsta, klausinėja kodėl. O čiukčia sako: „Va, žmonės pasakoja – kas į Lietuvą išvažiavo, niekas atgal negrįžo.“
Palaipsniui susiformavo vaizdinys, kad Lietuva yra teritorija, palanki persikelti ir gyventi. Juo labiau kad kolonistams buvo sudaromos visokeriopos lengvatos, pavyzdžiui, pirma jiems, o ne vietiniams gyventojams būdavo skiriami butai. Be to, čia, priešingai nei Rusijoje, bent jau buvo įmanoma nusipirkti duonos ar pieno. Cituoju gyvą liudijimą: „Mūsų tautietė tuomet buvo išsiųsta komandiruotėn į Maskvą. Įkėlė ją gyventi kartu su ruse, taip pat atvykusia į komandiruotę iš Saratovo. Lietuvė, įėjusi į kambarį, nustebo: prie kaimynės lovos – didžiuliai maišai, prikimšti duonos kepalų, konservų ir kt. maisto produktų. Lietuvė klausia: „O kam visa tai?“ Rusė pažiūrėjo į ją kaip į beprotę ir sako: „Kokias čia nesąmones paistai?! Niekur maisto neįmanoma nusipirkti, visos parduotuvės tuščios, vienintelėje Maskvoje dar šio to galima įsigyti.“ Mūsų tautietė stebisi: „Pas mus, aišku, irgi daug ko trūksta, 24 | M I E S T O IQ ∙ gr u od is | sausis
Tarybiniai anekdotai – unikalus informacijos apie sovietinį laikotarpį šaltinis. tačiau bent jau duonos ant prekystalių esama.“ Rusė įsižeidė ir daugiau nebekalbėjo. Atėjo komandiruotės pabaiga, reikia grįžti. Būtų neblogai ką nors lauktuvių namo parsivežti. Mūsiškė nusipirko nedidelį maišiuką mandarinų. Ją su mandarinais rankose pamačiusi ta pati viešbučio kaimynė apsiverkė. Po to nuoširdžiai atsiprašė: „Tu man atleisk, aš pagalvojau, kad tyčiojiesi iš manęs. Dabar matau, kad nemelavai man.“ Tačiau grįžkime į Lietuvą. Visoje Tarybų Sąjungoje „superžvaigždė Nr. 1“ buvo L. Brežnevas, o ryškesnis to meto vietinės reikšmės lietuviškų juokelių herojus – Petras Griškevičius, Maskvos vietininkas Lietuvoje. Tarybiniais laikais jis buvo tapęs pajuokos objektu mūsų šalyje, tuo tarpu Antanas Sniečkus anuomet įsivaizduotas kaip gerasis išgelbėtojas, kuris tėviškai rūpinosi lietuvių reikalais. Pasakojama, esą valdant P. Griškevičiui ant A. Sniečkaus kapo rastas užrašas: „Antanai, kelkis, Petras jau baigia visas dešras išvežti į Maskvą.“
Baigiamosios pastabos Galima teigti, jog tai, ką vadiname tarybiniais anekdotais, yra unikalus informacijos apie sovietinį laikotarpį šaltinis. Išlikusi informacija iš to meto periodinių leidinių – „Komjaunimo tiesos“, „Švyturio“ ar daugelio kitų – yra tiesiog propaganda. Žinoma, dalis įvykių, faktų prasismelkdavo į spaudą. Tačiau šiuo atveju reikia mokėti skaityti tekstą „tarp eilučių“, interpretuoti jį, o ne suvokti paraidžiui. Tiesos galima rasti satyrinėse to meto publikacijose, karikatūrose. Vis dėlto tokie, atrodytų, „nerimti“ folkloro kūriniai kaip anekdotai, papokštavimai, dainuškos tampa šaltiniu, teikiančiu informaciją apie ano meto habitus – gyvenimo praktikas ir kasdienybę. Reikia tik mokėti juos šifruoti. Juk tarybinių laikų anekdotai tapo savotišku reliktu, juos sunku suprasti nepatyrusiems to meto tikrovės. Daugelis kūrinių, anuomet kėlusių juoką, šiandien jau nebesuprantami. Humoras, „iškritęs“ iš konkretaus politinio ir socialinio konteksto, praranda aktualumą, bet išlieka vienas tikroviškiausių praėjusios epochos atspindžių.
Sovietinių „kremlinų“ kulinarija, Vakarų šmėklų metodas Tarybinis humoras ir satyra puikiai atitiko režimo keliamus reikalavimus kurti išorinių ir vidinių priešų vaizdinius.
M IE S TO IQ ∙ gru o d is | s au sis | 25
f or u m as
C „:oola“: Kalėdų gėrimo istorija tekstas | Arūnas Liuiza
Ir ne tik dėl kalėdinės atmosferos, „pasiglemžusios“ šį numerį, norėčiau plačiau pažvelgti į minėto gėrimo, skaičiuojančio jau antrą šimtmetį, istoriją. Ji prasidėjo 1885 m., Kolambuse, Džordžijoje: vienoje vaistinėje Johnas Pembertonas sukūrė gėrimą, kurį pavadino „Pembertono prancūziško vyno koka“. O kai 1886 m. Atlantoje ir Fultono apygardoje buvo uždraustas alkoholio vartojimas, Pembertonas sukūrė nealkoholinę savo gėrimo versiją. 26 | M I E S T O IQ ∙ gru odis | sausis
Pradžia Pirmą kartą prekiauti gėrimu imta Atlantoje, Džeikobo vaistinėje, 1886 m. gegužės 8 dieną. Pavadinimą „Coca-Cola“ pasiūlė ir savo kaligrafiška rašysena, kurią dabar pažįsta visas pasaulis, užrašė Pembertono buhalteris Frankas Robinsonas. Pirmaisiais metais Pembertonas pardavė savo gėrimo už 50 dolerių. Deja, gėrimo gamyba ir reklama jam kainavo daugiau nei 70 dolerių. Nesugebėdamas gauti pelno, kūrėjas teises į gėrimą 1887 m. pardavė kolegai farmacininkui Asai Candleriui už 2300 dolerių. Tvirtai tikėdamas reklamos galia, Candleris pratęsė Pembertono mėginimus: išdalino daugybę nemokamų gėrimo stiklinių. Taip pat jis dovanojo kalendorius, laikrodžius ir kitokius suvenyrus su „Coca-Colos“ vardu. Verslas augo ir 1894 m. Dalase buvo atidaryta nauja koncentrato gamykla. Dar po metų atidarytos gamyklos Čikagoje ir Los Andžele. Ilgą laiką „Coca-Cola“ buvo pilstoma pardavimo vietose, tačiau tais pačiais 1894-aisiais sukurta nauja koncepcija, leidusi gėrimui išplisti po visą pasaulį. Viksberge, Misisipės valstijoje, Jo-
Scanpix ir Stockxpert archyvų nutor.
Ateina Kalėdos – metas, kai vitrinos prisipildo išpuoštų eglučių, girliandų, žvakių ir raudonų pilvotų Kalėdų senelių. Dar daugiau, šventėms artėjant televizijoje pasirodo šviečiantys sunkvežimiai ir pasigirsta „Holidays are comming“ melodija. Turbūt todėl „Coca-Cola“ man pirmiausia asocijuojasi su Kalėdomis. Ir ne man vienam – prieš keletą metų kompanijai nusprendus nebetransliuoti „Kalėdų karavano“ reklamos, ją užplūdo pasipiktinusių žmonių laiškai. Kitais metais šventinio laikotarpio šaukliu tapusi reklama vėl buvo rodoma...
Nesugebėdamas gauti pelno, J. Pembertonas teises į gėrimą 1887 m. pardavė kolegai farmacininkui A. Candleriui už 2300 dolerių. Tuo tarpu pastarasis 1919 m. „Coca-Cola“ kompaniją bankininkui E. Vudrufui pardavė jau už 25 000 000 JAV dolerių.
zephas Biedenharnas nusprendė pilstyti gėrimą į butelius, kad klientai galėtų jį parsivežti namo, į atokesnes fermas. Nuo 1899-ųjų pilstymo mastas smarkiai išsiplėtė, kai du verslininkai iš Čatanugos, Tenesio valstijos, įsigijo teisę pilstyti „CocaColą“ į butelius ir pardavinėti visose Jungtinėse Valstijose. Taip jie pradėjo plėtoti dabartinį gėrimo išpilstymo tinklą. 1916 m. pilstytojai susitarė naudoti išskirtinį butelį, sukurtą „Root Glass Company“ iš Tere Hoto Indianoje. 1919 m. Candleris pardavė „Coca-Cola“ kompaniją Atlantos bankininkui Ernestui Woodruffui ir investuotojų grupei už 25 000 000 JAV dolerių. M IE S TO IQ ∙ gr u odis | sau sis | 27
f or u m as
„Kolos karai“ Žinoma, tokioje pelningoje rinkoje gėrimas negalėjo ilgai būti vienas. Dar devyniolikto amžiaus dešimtąjį dešimtmetį Šiaurės Karolinoje buvo sukurta „Pepsi-Cola“, tačiau tik po Didžiosios dep resijos, keletą kartų bankrutavusi, ši kompanija ėmė rimčiau konkuruoti su „Coca-Cola“. Orientuodamasi į atskiras nišas, ypač jaunimą, „Pepsi“ sugebėjo smarkiai išpopuliarėti. 1975 m. pastaroji kompanija pradėjo projektą pavadinimu „Pepsi iššūkis“, kurio metu visose šalies valstijose atliko viešas aklas degustacijas, norėdama palyginti „Pepsi-Colą“ ir „Coca-Colą“. Rezultatai buvo gerokai palankesni „Pepsi“. Tuo įmonė pasinaudojo savo rek lamose. „Coca-Cola“ viešai atmetė šiuos rezultatus kaip nepatikimus, tačiau kompanijos vadovai turėjo priežastį nerimauti. Jų pačių slapta atlikti analogiški bandymai taip pat rodė, kad vartotojams labiau patinka „Pepsi“. Pamažu „Pepsi“ atėmė vis daugiau rinkos iš „Coca-Colos“ ir 1983 m. kompanijos užimama rinkos dalis sumažėjo iki 23%. Pirmieji parduodavo daugiau gėrimų prekybos centruose ir tik pardavimo vietose pilstomų gėrimų rinka leido „Coca-Colai“ išlikti priekyje. Nauji įmonės vadovai ieškojo būdų, kaip pakeisti situaciją, ir galiausiai nusprendė, kad „šventos karvės“ jiems nereikalingos, ir jei vartotojams nepatinka gėrimo skonis, reikia jį pakeisti. Buvo pradėta plati tyrimų programa, kurios rezultatas – nauja gėrimo formulė, kurią akluose testuose vartotojai mėgo labiau nei senąją ir labiau nei „Pepsi“. 1985 m. balandžio 23 d. „Coca-Cola“ oficialiai ir su dideliu triukšmu pristatė naująjį gėrimą su šūkiu: „Geriausias tapo dar geresnis“. Tuo tarpu „Pepsi“ šį žingsnį suprato kaip konkurentų kapituliaciją, todėl kompanijos vadovas paskelbė tą dieną šventine ir į „The New York Times“ įdėjo viso puslapio reklaminį pranešimą, kad „Pepsi“ pagaliau laimėjo „Kolos karus“.
Legendos Per 120 metų trunkančią gėrimo istoriją žmonės apraizgė jį daugybe gandų ir pasakojimų. Anglakalbiai turi netgi specialų terminą jiems pavadinti – „cokelore“. Tai folkloras apie „Coca-Colą“...
C Per 120 metų trunkančią gėrimo istoriją žmonės apraizgė jį daugybe gandų ir pasakojimų. Anglakalbiai turi netgi specialų terminą jiems pavadinti – „cokelore“. Tai folkloras apie „Coca-Colą“...
Ši istorija puikiai iliustruoja, kad net ir didžiulės, labai sėkmingos kompanijos gali skaudžiai klysti. Nors tyrimai rodė, kad vartotojai labiau mėgsta naująją formulę, tačiau pristačius produktą viešai, „Coca-Colos“ pardavimas drastiškai sumažėjo. Naujuoju gėrimu nepatenkinti buvo ir lojalūs „Pepsi“ gerbėjai, ir ilgamečiai „CocaColos“ vartotojai. Vos po 79 dienų įmonė pasidavė ir grąžino į rinką senąjį gėrimą pavadinimu „Coca-Cola Classic“, o naujoji formulė pamažu buvo išimta iš rinkos ir paskendo užmarštyje. Tiesa, kai kur dar galima įsigyti šio gėrimo, dabar vadinamo „Coke II“, bet jis užima vos 0,1% rinkos. „Naujoji kola“ tapo chrestomatiniu rinkodaros klaidos pavyzdžiu ir dažnai yra vadinama didžiausia rinkodaros nesėkme 28 | M I E S T O IQ ∙ gru odis | sausis
per visą istoriją. Tačiau ar tikrai tai buvo tokia didelė klaida? „Pepsi“ nesugebėjo pasinaudoti šia konkurentų nesėkme ir įtvirtinti savo lyderystės. „Coca-Colos“ pardavimai mažėjo dar prieš „naująją kolą“, tuo tarpu per keletą metų po minėtos „klaidos“ gėrimas ėmė tvirtai pirmauti. Šiam atvejui paaiškinti sukurta netgi sąmokslo teorija: teigiama, kad „Coca-Cola“ iš anksto numatė naujojo gėrimo nesėkmę ir visa ši istorija buvo suplanuota kaip didžiulė tikrosios „Coca-Colos“ reklamos kampanija. Tačiau įmonės vadovai pateikia tik vieną komentarą: „Mes ne tokie kvaili, bet ir ne tokie protingi.“ Matyt, tiesa yra kažkur per vidurį.
Penktajame dešimtmetyje JAV buvo paplitęs mitas, kad šis gėrimas – efektyvi kontracepcijos priemonė, spermicidas. Buvo tikima, kad gėrime esanti angliarūgštė ir cukrus žudo spermatozoidus. 2008 m. dvi atskiros mokslininkų komandos buvo apdovanotos „Ig Nobel“ premija, teikiama už kvailiausius mokslo pasiekimus. Komanda iš JAV moksliškai įrodė, kad mitas yra teisingas, tuo tarpu Taivano grupė pasiekė priešingų rezultatų... Bene labiausiai paplitusi istorija – pasakojimas, kad „Coca-Cola“ sukūrė šiuolaikinį Kalėdų Senelį raudona apranga, kadangi iki tol jis buvo vaizduojamas su žaliais drabužiais. Ar tai tiesa? Iki dvidešimto amžiaus trečio dešimtmečio Kalėdų senelio įvaizdis nebuvo nusistovėjęs – vieni žmonės jį vaizdavo aukštą, kiti – beveik nykštuką. Be to, jis buvo rengiamas įvairiausių spalvų drabužiais – žaliais, raudonais, violetiniais, netgi mėlynais. Tuo metu auganti „Coca-Cola“ ieškojo būdų, kaip paskatinti pardavimą žiemą, kai jis ypač sumažėdavo. Kalėdos pasirodė tinkamiausia reklamos tema, nes geriausiai pasiekdavo tikslinę auditoriją – vaikus.
Apkūnaus, apskritaveidžio, raudonai ir baltai apsirengusio, maišą nešančio Kalėdų Senelio įvaizdis buvo jau pradėjęs populiarėti keletą metų prieš tai, kai „Coca-Cola“ pasamdė talentingą iliustratorių Haddoną Sundblomą. Jo pieštos iliustracijos reklamavo gėrimą prieš kiekvienas Kalėdas visą trečiąjį dešimtmetį. Taigi „Coca-Colos“ komanda tikrai nebuvo šiuolaikinio Kalėdų Senelio kūrėjai, tačiau neabejotinai prisidėjo prie „raudono“ Kalėdų Senelio įvaizdžio išpopuliarėjimo ir to, kad jis tapo pagrindiniu Kalėdų simboliu.
Bene labiausiai paplitusi istorija – pasakojimas, kad „Coca-Cola“ sukūrė šiuolaikinį Kalėdų Senelį raudona apranga. 1899–1902
1900–1916
1915
1957
1961
1991
1994
Kaip ten bebūtų, vieną iš gandų galima laikyti tiesa. Teigiama, kad kažkada gėrimo sudėtyje būta kokaino – jo pėdsakų gėrime buvo iki 1929ųjų. Vis dėlto derėtų prisiminti, kad kuriant gėrimą kokainas buvo laikomas vaistine medžiaga ir naudojamas net patentuotuose medikamentuose. Kai tik paaiškėjo, kad ši medžiaga gali būti kenksminga, gėrimo gamintojai panaudojo visas tuo metu įmanomas technologijas kokainui iš gėrimo pašalinti, o to, kas buvo likę, nebūtų užtekę net musei apsvaiginti. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje kurį laiką sklandė gandas, jog pavadinimas „Coca-Cola“, užrašytas kinietiškais rašmenimis, reiškia „graužk baslį“. Iš tiesų, kol kompanija ieškojo tinkamo užrašo (kinų kalboje yra 40 000 tūkst. hieroglifų, iš kurių apie 200 tariami taip, kad tiktų užrašyti „koka-ko-la“), pardavėjai savarankiškai ėmė rinktis skirtingas kombinacijas. Bėda ta, kad kinų rašto simboliai turi ir savo reikšmes, tarsi žodžiai. Taigi kone visi užrašymai sukurdavo tokias kvailas, bereikšmes frazes kaip „kumelė, pririšta vašku“ ir pan. Tarp šių frazių buvo ir „graužk baslį“. Pagaliau „Coca-Cola“ pasirinko keturių simbolių kombinaciją, kuri reiškė: „Galiu gerti džiaugsmą“. M IE S TO IQ ∙ gr u odis | sau sis | 29
kinas Mattas Groeningas
„Simpsonai“ –
dalis kultūros (ir manęs)
tekstas | Tomas Tengmark
Nuo „Tracy Ullman Show“ iki „Simpsonų filmo“ Viskas prasidėjo 15 sekundžių trukmės filmuku, kurį Mattas Groeningas pristatė prodiuseriui Jamesui L. Brooksui. Dokumentiniame filme „Pasaulis pagal Simpsonus“ (angl. „The World According to the Simpsons“) Mattas aiškina, kad Homerį, Mardžę, Bartą, Lizą ir Megę jam teko sugalvoti ekspromtu, lūkuriuojant prie J. L. Brookso kabineto durų. Spaudžiamas laiko, pagrindiniam veikėjui kūrėjas norėjo suteikti savo vardą, tačiau nuspren56 | M I E S T O IQ ∙ gr u odis | sausis
dęs, jog tuomet būtų per daug aliuzijų į jo paties asmenį, jis pasirinko vardą Bartas, kuris yra žodžio „brat“ anagrama. Šio berniuko tėvas Homeris dirba Springfilde atominės elektrinės saugos inspektoriumi, bet iš tiesų jis pats kelia didžiausią pavojų elektrinės saugumui. Homerio žmona Mardžė – tipiška amerikietė namų šeimininkė ir motina. Bartas turi dvi seseris: Lizą ir Megę. Dešimtmetis ramybės drumstėjas Bartas – pagrindinis serialo veikėjas, kuris nuolat sugalvoja naujų išdaigų. Aštuonmetė Liza – ne pagal metus subrendusi aktyvistė, bet visi jos geri norai anksčiau ar vėliau atsigręžia prieš ją pačią. Tuo tarpu Megė tėra kūdikis – ji beveik nekalba, o savo mintis išreiškia žįsdama žinduką. Simpsonai švenčia šventes ir gimtadienius, bet fiziškai nesensta. M. Groeningas sukūrė Simpsonus taip, kad juos būtų galima atpažinti iš siluetų. Todėl Barto plaukai tokie pasišiaušę, Homerio plikę „puošia“ du styrantys plaukeliai, o Mardžės šukuosena primena Frankenšteino nuotaką.
Scanpix ir Outnow archyvų nuotr.
Jie geltoni, teturi po keturis pirštus ant kiekvienos rankos ir gyvena Springfilde. Kodėl jie man patinka? Homeris – mano mėgstamiausias tėtis. Mardžė – mėgstamiausia namų šeimininkė. Bartas – mėgstamiausias pokštininkas. Liza – mėgstamiausia vegetarė. Megė – mėgstamiausias kūdikis. Jie – Simpsonai, žymiausia visų laikų šeima.
Pirmą kartą televizijos ekrane „Simpsonai“ pasirodė 1987 m. Anuomet tai tebuvo 30 sekundžių trukmės filmukai, rodomi „Tracy Ullman Show“ laidos metu. 1987–1989 m. buvo parodyti 48 trumpi filmukai, o tada „Fox Television“ pasiūlė Mattui Groeningui ir Jamesui L. Brooksui sukurti 13 ilgų serijų. 1989–1990 m. demonstruotas pirmasis „Simpsonų“ sezonas sulaukė sėkmės ir tapo pirmuoju „Fox“ tinklo televizijos serialu, patekusiu tarp 30 populiariausių JAV laidų. Šiuo metu transliuojamas 20-asis „Simpsonų“ sezonas, taigi serialas tapo ilgiausiai rodoma JAV situacijų komedija ir ilgiausiai rodomu JAV animaciniu serialu. Apie pilnametražį Simpsonų filmą buvo kalbama nuo pat pirmųjų seria lo sezonų. Tačiau bandydamas išplėsti scenarijų, padaryti jį tinkamą filmui, prodiuseris J. L. Brooksas susidūrė su sunkumais. Sukurti filmą buvo pavesta Davidui Silvermanui, režisavusiam daugelį serialo epizodų. 2007 m. „Simpsonų filmas“ pasirodė kino ekranuose ir Lietuvoje tapo viena sėkmingiausių juostų. Čia ją pamatė 219 738 žiūrovų, o filmo pajamos siekė 2 248 499 litus. M IE S TO IQ ∙ g ru odis | sau sis | 57
kinas
Serialas tapo ilgiausiai rodoma JAV situacijų komedija ir ilgiausiai rodomu JAV animaciniu serialu. Situacijų komedijos palikimas Kodėl jie tokie puikūs? M. Groeningas aiškina, kad iš esmės „Simpsonai“ – tai šeimos, kurioje jis augo, kaimynų, vaikų, su kuriais lankė mokyklą, ir šeštojo dešimtmečio TV situacijų komedijų derinys. Daugelyje tų laikų situacijų komedijų būdavo vaizduojama bedarbė, namuose laiką leidžianti žmona ir beviltiškas nevykėlis tėvas. Kurdamas serialą, Mattas pritaikė šį formatą šiuolaikinei Amerikai ir apgyvendino šeimą išgalvotame Springfildo miestelyje Jungtinių Valstijų viduryje. „Simpsonai“ yra kandi situacijų komedija su kitų komedijos požanrių – satyros, farso ir parodijos – elementais. Satyra Pagrindinis serialo taikinys – veidmainiška JAV visuomenė. Čia nuo kritikos ir pašaipos neapsaugotas niekas. „Simpsonų“ kūrėjai atakuoja visais frontais: nuo kairiųjų iki dešiniųjų politikų, nuo krikščionių iki kovinių veganų grupuočių. Susirūpinęs, ar Bartas nėra gėjus, Homeris nutaria parodyti sūnui išties sunkiai dirbančius vyrus. Nusivedęs sūnų į plieno liejyklą, jis netrunka sužinoti, kad visi vietiniai darbininkai – gėjai.
Homeris: „Nežinau!“ Vis dėlto Homeris yra blogiausias ir kartu šauniausias JAV pilietis, nes, pats to nesuvokdamas, jis atskleidžia visas savo ydas. Parodija „Simpsonai“ pašiepia daugelį populiariųjų serialų, ypač „HannaBarbera Productions“ animacinius filmus, kaip antai „Meškiukas Jogis“ (angl. „Yogi the Bear“) ir „Flintstounai“ (angl. „The Flintstones“). Viename iš epizodų grįžtantis namo Homeris labai primena Fredą Flintstouną. Važiuodamas automobiliu jis dainuoja žymiąją „Meet the Flintstones“ dainą, bet pakeičia žodžius savais: Simpson, Homer Simpson. He is the greatest man in historeee. From the town of Spingfield. He is about to hit a chestnut treee!1 Tada pasigirsta riksmas ir Homeris rėžiasi į kaštoną. Tai puikus parodijos pavyzdys, nes Homeris vairuoja savo automobilį ir dainuoja apie tai, kas nutiks kitą akimirką. „Flintstounų“ serialo siužetai visada buvo nuspėjami ir laikui bėgant ši savybė visiškai nesikeitė. Kaip ir Homeris. Jis visada prisišaukia nelaimę, šiuo atveju – automobilio avariją. Seriale parodijuojama ir daug žymių kino filmų scenų. Viename iš epizodų Homeris nuperka Lizai ponį. Pabudusi Liza lovoje išvysSimpsonas, Homeris Simpsonas, šauniausias visų laikų vyras iš Springfildo, tuoj rėšis į kaštoną! 1
Bartas: „Kodėl atsivedei mane į gėjų plieno liejyklą?“ 58 | M I E S T O IQ ∙ gr u odis | sausis
ta ponio galvą ir ima klykti. Tai viena žymiausių filmo „Krikštatėvis“ scenų. Minimame kino filme ši scena gana baisi, nes lovoje tėra arklio galva ir daugybė kraujo. Tuo tarpu „Simpsonuose“ ponis gyvas, jis ima laižyti Lizos veidą ir mergaitė apkabina gyvūną. „Krikštatėvį“ matę žiūrovai, be jokios abejonės, atpažins sceną, o vaikams ji atrodys tiesiog juokinga. Storulis Tonis, kitas serialo veikėjas, yra vietinis Springfildo mafijos bosas ir dar viena akivaizdi aliuzija į „Krikštatėvio“ trilogiją. Savistaba Visame seriale netrūksta ir saviironijos. Pavyzdžiui, Homeris sako: „Animaciniuose filmuose nerasi gilios prasmės. Tai tik kvaili piešinėliai ir kvailas humoras.“ Homeriui pakilus nuo sofos, Bartas pastebi, kad tėvo kelnės nusmukusios ir matosi pusė užpakalio. Bartas rodo į Homerį pirštu ir kartu su Liza ima kvatoti. Tai puikus kvailo humoro pavyzdys – būtent tai, ką kritikavo Homeris.
D’oh! Yra ne viena priežastis, kodėl „Simpsonai“ sulaukė sėkmės daugelyje pasaulio šalių. Bartas visuomet buvo maištininkas, todėl kai kurie tėvai ir konservatyvių pažiūrų žmonės mano, jog personažas yra blogas pavyzdys vaikams. George’as H. W. Bushas vyresnysis (JAV prezidentas) kartą net užsiminė apie „Simpsonus“ savo kalboje: „Sustiprinsime amerikietišką šeimą, kad
„Simpsonai“ – tai šeimos, kurioje augo M. Groeningas, kaimynų, vaikų, su kuriais lankė mokyklą, ir šeštojo dešimtmečio TV situacijų komedijų derinys.
ji būtų panašesnė į Voltonus, o ne Simpsonus.“ H. W. Bushas turėjo omenyje šeimą, vaizduojamą kitoje situacijų komedijoje „Voltonai“ (angl. „The Waltons“), kuri akivaizdžiai labiau atitiko prezidento šeimos vertybes. Vis dėlto Bartas buvo toks populiarus, kad tapo pirmuoju istorijoje animaciniu veikėju, patekusiu ant žymiojo „Rolling Stone“ žurnalo viršelio. O garsioji Homerio frazė „D’oh!“, išreiškianti susierzinimą ir nepasitenkinimą, net buvo įtraukta į Oksfordo anglų kalbos žodyną (tik be apostrofo). „Simpsonai“, kaip populiariosios kultūros dalis, man paliko didelį įspūdį ir padarė nemažą poveikį, bet nevarginsiu Jūsų savo nuomone apie mėgstamiausius veikėjus, geriausius epizodus ir juokingiausius pokštus. Verčiau rekomenduoju Jums patiems artimiau susipažinti su geltonąja Simpsonų šeimynėle ir pasinerti į jų gyvenimą Springfilde. Atsisėskite ir peržiūrėkite kelias serijas iš eilės. Dabar, prieš Kalėdas, galite pradėti nuo DVD „Kalėdos su Simpsonais“ (angl. „Christmas with the Simpsons“, 2003) ir „Simpsonų Kalėdos“ (angl. „The Simpsons: Christmas 2“, 2004) M IE S TO IQ ∙ g ru odis | sau sis | 59
for m o s
„Suflerio būdelė“
Barų ir vakarėlių formos tekstas | Sandra Kliukaitė foto | Reda Mickevičiūtė
Jeigu iki šiol manėte, kad Kaunas pagal stilingų barų ir įdomių vakarėlių skaičių gerokai atsilieka nuo sostinės, labai neklydote. Jei Jums pasirodė, kad iki šiol Kauno barų veikla ne intensyvėjo, bet nyko, taip pat nesuklydote. Tačiau naujasis šių metų rudens–žiemos sezonas žada pokyčių ir visai neblogą stilingų (ir ne visai) linksmybių „derlių“. Jei gyvenate Kaune ir mėgstate „panaktinėti“, žinokite, kad Jums visai nebūtina skubėti į pirmą pasitaikiusį Kauno barą ir ieškoti ten išskirtinių žmonių, išskirtinės muzikos ar kitokios aplinkos. Barus, kaip ir batus, reikia rinktis atidžiai ir pagal savo skonį. Neikite bet kur, ypač jeigu esate gurmanas. Tiesa, minėtieji į Kauno barus tikrai nevaikšto, tačiau mieste yra daugybė žmonių, ieškančių įvairių muzikos alternatyvų, bohemiškos ar stiliumi išsiskiriančios aplinkos. Kartais jiems pavyksta visa tai surasti... Su stiliumi galima „prasilenkti“, jį aplenkti arba visai jo nepasivyti. Pastarojoje situacijoje yra atsidūrę dauguma dabartinių Kauno barų. 11 6 | M I E S T O IQ ∙ gru odis | sausis
Kalbant architektūros terminais, gerų šių įstaigų interjerų Kaune beveik nėra. Kita vertus, jeigu einate į pub’ą, neverta tikėtis, kad gausit A klasės komfortą, nors dažniausiai viliatės pamatyti daugiau ar mažiau originalią aplinką. Čia ir yra daugelio barų klaida – kuriant originalų, savitą stilių dedama minimaliai pastangų. O juk šmaikštų interjerą galima sukurti ir be milžiniškų investicijų. Puikus pavyzdys – baras-kavinė „Suflerio būdelė“ (M. Daukšos g. 34). „Sufleris“ gyvuoja turbūt jau daugiau nei dešimt metų, tačiau, nepaisydamas ir taip nemažo populiarumo tarp bohemos atstovų, baro šeimininkas suprato, kad atėjo laikas jį pagražinti. Šiandien „būdelę“ galima apibūdinti tiesiog kaip shabby chic (angl. „padėvėtas grožis“). Viskas čia labai paprasta ir įdomu, nes tai, kas sena, suderinta su tuo, kas nauja. Senoviniai stalai, krėslai, šviestuvai ir kitos dekoro detalės į barą atkeliavo iš sendaikčių prekyviečių, jiems į „draugiją“ sustatyti mieli metaliniai staliukai ir baro kėdės, patalpose taip pat „apgyvendinti“ linksmieji MOYTOY žaislai, o šaltos netinkuotos sienos papuoštos fotomontažais. Pati įspūdingiausia vieta – baras, tiksliau, baro lubos: jos „nusagstytos“ daugybe įvairiausių dydžių ir formų lempučių! Garbė lemputės išradėjui Edisonui! Vis dėlto vien originalaus interjero jau nebeužtenka. Žmonės nori ne tik išskirtinės aplinkos, bet ir geros atmosferos. „Sufleryje“ tai irgi galima gauti, ypač pirma-
„Suflerio būdelė“
„Suflerio būdelė“
„Suflerio būdelė“
dieniais. „Monday. Take It Deep“ – kiekvieną pirmadienio vakarą galima klausytis gyvai grojančių didžėjų, sutikti stilingų personų, išgerti skanų kokteilį ar kavos ir puikiai pradėti naują savaitę. Nestandartinių pirmadienių kaltininkas – nenuilstantis elektroninės muzikos vakarėlių organizatorius Mark Anthon su kompanija, žadantis tęsti šiuos renginius tol, kol bus norinčių į juos eiti. O štai savaitgaliais galima užsukti pasiautėti į dar gana naują vakarėlių erdvę – „Olive“ (Vilniaus g. 7). Nors baras neišsiskiria interjero detalėmis, tačiau pati patalpa daug „iškalbingesnė“. Jis įsikūręs istoriniame gotikiniame name: XVI a. čia veikė karčema, kuri sudegė, XVII a. įsikūrė vienuolių ordinas, XIX a. buvo nuomojami butai ir krautuvės, o štai dabar pirmame namo aukšte vis dažniau vyksta elektroninės muzikos renginiai. Dar vasaros pabaigoje muzikos renginių štilį Kaune išjudinęs vakarėlis „MJ: Zoline“ buvo vienas pirmųjų iš čia vykusių. Tada organizatoriai ne tik išnaudojo vidinę erdvę, bet ir išėjo į lauką, vidinį šio namo kiemelį. Atėjus rudeniui „Promophobia“ čia pat pristatė elektroninės muzikos renginių ciklą, kurio jau pirma„Suflerio būdelė“ sis vakarėlis „Juoda šviesa“ priviliojo minias. M IE S TO IQ ∙ gru odis | sau sis | 117
for m o s
„Džem’pub“
interjerą... Pavadinkime tai tipišku pub’u, į kurį ateinama išgerti alaus ir kurio kieme dažnai įdomiau nei viduje... Beje, oranžinės ir mėlynos spalvų simboliką jie išlaikė. Ant sienų vis dar kabo daugybė įdomių dalykėlių, o nuo pirmo aukšto paskutinės salės lubų dar nenusitrynė mirusių muzikos ir kino legendų atvaizdai (Marley, Cobainas, Presley, Monroe ir kt.). Aludė pastaraisiais metais išgyvena ne pačius geriausius laikus, taigi belieka tikėtis, kad greitu laiku čia įvyks perversmas! Nepaisant visko, tai fenomenalus baras – net kai žinai, kad ten blogai, vis tiek visuomet nori sugrįžti... „Suflerio būdelė“
„Suflerio būdelė“
Kalbant apie dideles žmonių grupes senamiestyje, prieš akis išnyra kiekvieno penktadienio vaizdinys – pilni žmonių du legendinio baro „B.O.“ (Muitinės g. 9) aukštai. Kaip bebūtų gaila, kadaise menininkų, pankų ir kitokių įdomių miesto personų nuolat lankytas pats šauniausias Kauno baras šiandien regresuoja... Dabar „B.O.“ labiau primena didelę kaimo smuklę, kurios antrame aukšte groja mažai žinomi didžėjai. Tiesa, neretai jie tai daro puikiai! Bet kalbėkime apie 11 8 | M I E S T O IQ ∙ gru odis | sausis
Beje, Kaune yra barų, į kuriuos galima grįžti net tada, kai jie jau yra uždaryti. Vienas tokių – su didelėmis ambicijomis į rinką atėjęs ir labai greitai iš jos išėjęs baras „Face“ (Putvinskio g. 48). Ši įstaiga mėgino pritraukti lankytojus rodydama įvairius savo „veidus“: roko, džiazo, elektroninės muzikos ir kt. Bet to neužteko, nes taip ir nebuvo sukurta baro atmosfera. Jeigu paklaustumėte, koks buvo „Face“ interjeras, atsakyčiau: jis nebuvo blogas – jo apskritai nebuvo... Bet atlikėjų ir muzikos ten būta tikrai geros, o įdomiausia, kad renginiai čia vyksta ir toliau... Baro nebėra, o plotas liko! Bene pats trankiausias renginys, įvykęs šį rudenį po „Face“ uždarymo, K.U.B. didžėjų suorganizuotas „Prisukamas abrikosas“. Šokių salėje gausiai susirinkusi publika linksminosi tol, kol ant salės grindų ėmė tikšti pra-
„Face“ kaito ir gėrimų lašai. Viskas tuo nesibaigė... Į buvusį „Face“ spalio mėnesį K.U.B. sugrįžo kartu su „Partyzanais“ iš Vilniaus. Pasivadinę „Kubos partizanais“, jie ir vėl sukėlė visus ant kojų... O rudens sezonui besibaigiant, gana netikėtai senasis „Face“ prisikėlė, tik šį kartą nauju pavidalu – čia buvo atidarytas naujas klubas „RėktSpiegt“. Tikėkimės, klubas griausmingu pavadinimu ir toliau tęs gerų vakarėlių tradicijas... Vakarėliai su polėkiu rengiami ir alternatyviojo roko „mekoje“ – „Džem’pub“ (Laisvės al. 59). Turbūt galima sakyti, kad daugiau niekur kitur roko ir instrumentinės muzikos vakarai nevyksta taip aukštai, mat šis baras įsikūręs net penktame aukšte. O taip lengvai prieinamo didžiulio balkono, iš kurio galima valandų valandas spoksoti į miesto panoramą, taip pat niekur kitur nerasite... Visa Laisvės alėja bus po Jūsų kojomis! Jei nemėgstate aukščio, galite išmėginti barą „Aiax“ (Savanorių pr. 3), kuriame taip pat skamba gyva instrumentinė muzika, o kartais netgi „pasukamos“ vinilo plokštelės. Jei Jums visai nerūpi interjeras, bet norite sužinoti, kaip linksminasi didžiausi Kauno neformalai – gotai ir metalo gerbėjai, užsukite į užeigą (vadinamąją knaipę) primenančią „Galerą“ (prieš porą metų ji persikėlė iš legendinės „trobos“ Kumelių gatvėje į kavinę „Antri namai“, Nemuno g. 47). Mėgstate hiphopą? Patikrinkite barą „Atskalūnas“ (Draugystės g. 19), aprangos kodas: hip hop. Solidesnė ir kultūringesnė publika – džiazo muzikos mylėtojai savo erdvę gali rasti „Džiazo palėpėje“ (Kęstučio g. 6). Tereikia sekti informaciją ir sužinoti, kada palėpės šeimininkai pakvies paklausyti džiazo improvizacijų, pasižiūrėti naujų fotografijų ar filmų. O pirmame to paties pastato aukšte dar veikia „Punto Pizza“ picerija,
kurioje epizodiškai vyksta electro, techno ir panašių muzikos stilių renginiai. Vietos čia mažai, interjeras prastas, bet publika pakankamai įdomi. „Jazzbaris“ („Pizza Jazz“, Laisvės al. 68) – dar viena picerija-baras. Jie rengia panašius naktinius pasisėdėjimus ir pasišokimus su house, techno, lounge muzikos ritmais. Be to, lankytojus džiugina skoningas interjeras, siūloma užkąsti picos. Taigi barų ir vakarėlių formų bei rūšių kolekcija šį sezoną Kaune atrodo pakankamai įvairi. O kur dar klubuose, restoranuose ir pramoninėse erdvėse vykstantys renginiai! Tiems, kurie nelaiko barų savo asmenine erdve ir prie gėrimų baro neina kaip prie altoriaus, tokios linksmybės neturėtų pakenkti. Žinokite, kad pabuvę gerame vakarėlyje, Jūs visuomet galite grįžti prie puodų ir mielo televizoriaus savo namuose...
„Suflerio būdelė“
M IE S TO IQ ∙ gru odis | sau sis | 119