Vilém Flusser knygai „Fotografijos filosofijos link“
BAIGIAMASIS ŽODIS, arba
Vilémas Flusseris šiuolaikiniame kontekste Dr. Vytautas Michelkevičius Nors ši knyga parašyta 1983-iasiais, daugelis įžvalgų apie fotografiją tapo dar įtikinamesnės šiandien – beribiuose skaitmeninės fotografijos srautuose, kai pagrindine komunikacijos priemone tampa ne tekstas, o vaizdas (dažniausiai fotografija). Kasdienėje komunikacijoje, ypač socialinėse medijose ir išmaniuosiuose telefonuose apsikeitimas vaizdais tampa svarbesnis, matomesnis ir paveikesnis, o žodžiai lieka antrame plane. Pavyzdžiui, „Instagram“ (mobiliosios fotografijos dalijimosi platforma) tinklą galime laikyti Vilémo Flusserio (1920–1991) teorijos apoteoze, kur kameros programa visiškai pavergia jos operatorių (fotografą), o atstumo tarp gamybos ir sklaidos beveik nebelieka. Tą pačią sekundę pagaminta fotografija atsiranda prieš žiūrovų akis, kurie ją iškart vertina. Komunikacijos greitis toks, kad pabuvęs dieną, valandą ar net penkias minutes atsijungęs nuo tinklo rizikuoji nepamatyti daug įdomių ar svarbių vaizdų, kuriuos išstumia naujesni. Žinoma, tie operatoriai, kurie sugeba iš dalies nugalėti kameros programą ir sukurti originalių fotografijų, sulaukia daugiau auditorijos ir sekėjų nei tie, kuriuos pavergia iš anksto užprogramuotos kameros nustatymai, tačiau kūrybinguosius kartais nugali populiarieji (ir tuo džiaugiasi kameros programa): kai kurios žvaigždės turi net 50 milijonų sekėjų, kas prieš keliolika metų dar buvo net neįsivaizduojama masinės komunikacijos kontekste. Socialinė medija „Instagram“ sukuria iliuziją, kad gali būti kūrybiškas, suteikdama tau begalę pasirinkimų, kaip „pagražinti“ nuotrauką, tačiau, deja, vis tiek lieki jos programos ideologijos rėmuose. 1 iš 4
Baigiamasis žodis / dr. Vytautas Michelkevičius
Ši knyga išversta į beveik trisdešimt pasaulio kalbų ir pagal tai yra populiariausia Vilémo Flusserio knyga. Prahoje gimęs, tačiau vokiškai, portugališkai (braziliškai) ir prancūziškai rašęs filosofas buvo pasaulio pilietis. Jį neramino to meto medijų ir visuomenės santykio problemos ir tai matome iš kitų knygų, skirtų rašymui, „post-istorijai“, techniniams atvaizdams. Pavyzdžiui, knyga „Techninių atvaizdų visatoje“ (Ins Universum der technischen Bilder, Göttingen: European Photography, 1983) buvo tolesnė jo minčių, suformuluotų šioje knygoje, plėtotė. Viena pagrindinių čia nuolat skambančių tezių, kad lingvistinė komunikacija nebepajėgi perteikti mūsų idėjų, todėl ją taip sėkmingai pakeičia vizualinė komunikacija ir mes turime ją atsakingai įvertinti, kad vėl galėtume būti raštingi. Vilémas Flusseris buvo vienas iš tų medijų teoretikų, kuris šnekėjo ne tik apie medijų turinius, bet ir jų technologijas bei pripažino jų poveikį ir svarbą. Be to, jis buvo tarp to nedaugelio filosofų, kurie ne tik rašė „per atstumą nuo medijų“, bet ir pats dirbo ir eksperimentavo su jomis. 1987 metais pasirodė jo knyga „Raštas. Ar rašymas turi ateitį?“ (Die Schrift. Hat Schreiben Zukunft?), kuri buvo išleista dviem diskeliais (floppy disk) ir spausdinta versija. Tai buvo „elektroninė knyga dar prieš elektroninę knygą“ su vizualiais siurprizais, sukurtais „Turbo Paskalio“ programavimo kalba, ir ji kalbėjo apie rašto ateitį ne tik turiniu, bet ir forma. Vilémas Flusseris yra vienas iš svarbiausių naujųjų medijų teoretikų greta Marshallo McLuhano, Jeano Baudrillardo, Paulo Virilio, Friedricho Kittlerio ir Levo Manovichiaus, daręs įtaką medijų studijoms pasaulyje jau kelis dešimtmečius, tačiau nepelnytai pamirštas Lietuvos filosofijos, medijų ir meno diskurse. Kalbėdami apie fotografiją Lietuvoje vis dar apsiribojame požiūriais ir citatomis iš Susan Sontag ir Roland‘o Barthes‘o knygų, tuo tarpu Vilémo Flusserio knyga pasiūlo visiškai naują požiūrį į fotografiją, derinant estetiką, politiką ir mokslą. Šią knygą galime 2 iš 4
Vilém Flusser knygai „Fotografijos filosofijos link“
laikyti šiandieninių socialinių tinklų šaukliu, kur sulaužomos linijinio rašymo tradicijos ir atsiduriama maginiame komunikacijos pasaulyje. Flusserio mintys ypač parankios kalbant apie vizualų raštingumą ir vizualinę ekologiją. Šios dvi aštrios problemos šiandieninėje vaizdų prisotintoje visatoje dažnai praleidžiamos nepastebėtai, o Flusserio pasiūlyti įrankiai ir įžvalgos padeda ne tik jas spręsti, bet ir atrasti taikų ir tvarų sambūvį su vaizdais ir jų kūrėjais. Vilémas Flusseris taip pat yra vienas iš nedaugelio filosofų ir medijų teoretikų, daręs tiesioginę įtaką menininkams ir glaudžiai su jais susijęs. Pavyzdžiui, 2015 metais vyko didžiulė paroda „Be stabilaus pagrindo – Vilémas Flusseris ir menai“, kurioje vieni žinomiausių pasaulyje medijų menininkų (Nam June Paik, Harun Farocki, Joan Fontcuberta ir kt.) vienoje svarbiausių medijų meno erdvių pasaulyje ZKM (Meno ir medijų technologijų centras Karlsrūjėje, Vokietijoje) pristatė savo kūrinius, reaguojančius ar sąveikaujančius su filosofo mintimis. Be to, Berlyno menų universitete yra įkurtas Flusserio archyvas, kuris kelis dešimtmečius aktyviai veikia ne tik filosofijos, bet ir meno produkcijos, sklaidos ir recepcijos kontekste. Jo direktorius medijų archeologas prof. Siegfriedas Zielinskis buvo vienas iš šios etapinės parodos kuratorių. Lengvas ir pagaulus Flusserio eseistinis rašymas palengvina jo idėjų perteikimą, tačiau poetinis ir metaforinis stilius daro tekstus daugiaprasmius ir tuo pačiu belaikius gerąja prasme – pritaikomus skirtingiems laikmečiams ir medijoms. Todėl nors ir parašytas prieš daugiau kaip 30 metų, jis iš esmės taikliai tinka analizuoti skaitmeninės fotografijos ir jos sklaidos srautų priežastis ir padarinius mūsų kultūroje. Flusseris kritikų yra vadinamas ir filosofu, ir medijų teoretiku, ir žurnalistu, ir net pranašu, panašiai kaip McLuhanas numačiusiu medijų revoliuciją. Tik Flusseris numatė skaitmeninę, o McLuhanas – elektroninę. Ši knyga bus 3 iš 4
Baigiamasis žodis / dr. Vytautas Michelkevičius
aktuali ne tik filosofams bei medijų ir kultūros teoretikams, bet ir informacijos ir komunikacijos profesionalams, žinių visuomenės analitikams, fotografams, menininkams bei dizaineriams. Iš esmės ši knyga yra apie vaizdų ir juos kuriančių bei platinančių aparatų galią ir kontrolę, primestą mums, todėl ji svarbi ne tik kalbant apie medijų poveikį, bet ir praktiškai veikiant ir kuriant medijų turinius. Atsakydamas į klausimą, kuo turi užsiimti fotografijos filosofija, Flusseris teigia, kad „turime reikalą su laisvės klausimu naujame kontekste – aparatų užvaldytame pasaulyje“.
Fotografijos filosofijos link / Vilém Flusser; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė. – Vilnius: Išmintis, 2015. – 120 p. ISBN 978-609-8107-09-8 Knygos internetu www.mintis.eu 4 iš 4