Iš italų kalbos vertė
Eglė Kupšytė Iliustravo Mantas Talmantas
Išmintis Vilnius, 2013
UDK 316.3 Bi486
Versta iš: Andrea Bizzocchi. Non prendeteci per il PIL! Lavorare meno, vivere meglio e ritrovare la libertà perduta. Terra Nuova Edizioni, Firenze, 2012
Idėją remia www.grynas.lt
Original edition published in Italy under the title: Non prendeteci per il PIL! Copyright © 2012 Terra Nuova Edizioni, Firenze – www.aamterranuova.it
ISBN 978-609-8107-01-2
© vertimas į lietuvių kalbą, Eglė Kupšytė, 2013 © iliustracijos, Mantas Talmantas, 2013 © viršelio dizainas, Laura Levickaitė, 2013 © Išmintis, 2013
Smalsaus oponento pagyrimas (arba pratarmė lietuviškam leidimui) Perskaičiau knygelę vienu atsikvėpimu. Buvo įdomu. Skaičiau ir nuoširdžiai tikėjausi sužinoti, kaip autoriui sekasi laikytis dar įžangoje suformuluoto principo „dirbti mažiau, gyventi geriau ir iš naujo atrasti prarastą laimę“. Atsakymas nuskambėjo jau pirmame puslapyje. Pasirodo, tereikia „išrasti tokį gyvenimo būdą, kuriame bendradarbiavimas, dalijimasis ir vienybė tarp individų pakeistų 3
Pratarmė lietuviškam leidimui
konkurenciją“. Tik tiek. Tiesa, kaip konkrečiai sukurti šią tikrovę, kur liūtai su gazelėmis gyvenimo pievose ganosi kartu, atsakymo negavau ir įveikusi paskutines pastraipas. Nuoširdžiai prisipažįstu: esu žmogus, kuris nuolat savo mokiniams ir studentams „kabina makaronus“ apie BVP. Nors kokie ten tie „makaronai“? Jau pirmose paskaitose pranešu, kad BVP nenurodo laimės, turto ar gyvenimo kokybės. BVP kyla net tada, kai kas nors sudaužo jūsų automobilį. Jei už gautus draudimo (ar nuosavus) pinigus nutariate jį remontuoti tai, pirma, jau bendradarbiaujate su tais, kurie jums parūpino pinigų (darbdaviai, užsakovai ar draudikai). Antra, iškart dalijatės savo darbo vaisiais (pajamomis) su tais, kurie automobilį remontuoja, o jie su jumis dalijasi savo žiniomis ir mokėjimu. Taip neišvengiamai patenkate į vienybės lauką, nes turite panašių interesų. Konkurencija čia irgi nekvepia. Nors, žinoma, ta konkurencija, jei jau jos neatmeti iš karto, skatina jus ieškoti to, kuris automobilį sutaisys geriau ir pigiau. Ar tai blogai? Kaip žiūrėsi. Jei gerai supratau, tai, pasak knygos autoriaus, blogis slypi jau pačiame to, vėliau sudaužyto, automobilio pirkime. Mat darbas, kuris atneša tą automobilį, jau a priori pripažįstamas blogiu, kuris vyko tik todėl, kad vėliau būtų vartojama ir perkama, ir taip, įsigyjant automobilį, o jau vėliau 4
Smalsaus oponento pagyrimas
visa tai, ko jam reikia – degalų, draudimų, tepalų, plovyklos paslaugų ir t. t. ir t. t. – auginamas BVP. Ir jau visai baisu, jau pats pirkimas galiausia virsta remontu, kurį perki vėl dirbdamas. Autoriaus galva, tai ir yra vergavimas BVP. Kitaip sakant, augimui. Na nepatinka knygos autoriui ekonominė specializacija, ir taip mąstant civilizacija visada pasirodo kaip blogio ir neišvengiamos mirties veidas. Nors kas gi kita yra gimimas, jei ne durų į mirties kambarį atvėrimas? Knyga įdomi ne kaip ekonominis, o kaip filosofinis labai nuoširdžiai redukuotos (na, labai supaprastintos) tikrovės paveikslėlis, toks įprastas, kad mėginant ieškoti sunkių atsakymų į negailestingus gyvenimo klausimus (na kodėl, kodėl ekonomikos augimas taip dažnai gimdo neviltį ir skurdą?) sugebama pamatyti tik labai drungną tikrovės pavidalą. Štai autorius kalba apie dalijimosi dovaną, teigdamas, kad dalytis galima tik gėrybėmis, kurios nėra prekės, mat prekė (kažkas iš parduotuvės) autoriaus sukonstruotoje tikrovėje paskelbiama gėrybės (to, kas padaryta nesiekiant atlygio) priešybe, ir tada jau daroma išvada, kad pinigai, kurie sujungia dvi prekes, yra kažkas priešinga gėrybių pasidalijimui. Nors, tiesą sakant, suvokiu visai priešingai: juk tik todėl galiu dalytis su savo mokiniais žiniomis ir tegul labai žmogiškai 5
Pratarmė lietuviškam leidimui
ribota patirtimi ir meile, kad yra pinigai, kurie man suteikia galimybę pačiai neauginti pomidorų ar neausti drobių, o skirti laiką knygoms ir žinių kaupimui. Taigi man pinigai pasirodo kaip vienijanti bendrystės dovana. Nes viskas visada pasirodo taip, kaip žiūri. O užsidaręs pomidorų lysvėje ir skirdamas laiką rūbų konteineriuose paieškai, gal kaip tik dalijimuisi laiko turėsi mažiau? Knygą verta skaityti. Verta todėl, kad suprastum, kaip ilgai žmonijai reikėjo eiti, kol širdies ligas pradėjo gydyti auksarankiai chirurgai, suteikę mums galimybę pasidalyti širdies šiluma pačiu realiausiu būdu. Verta ir todėl, kad pagalvotum, ar tikrai norėtum netekti tokios didelės modernaus žmogaus privilegijos, kaip galimybė atiduoti kitam savo širdį ar ją, nelygu gyvenimo kelias, priimti, nes yra pinigai ir prekės, kurie galiausiai pagimdė ir širdies chirurgiją, ir galimybę dalytis ne vien daržo gėrybėmis. Tad priešingai nei autorius siūlau dirbti daugiau, gyventi sudėtingiau ir rasti laimę gyvenimo prieštarose. Bet gal teisus autorius, o ne aš? Skaitykite ir aptikite savo atsakymą. Aušra Maldeikienė
6
Įvadas Skaitydamas Andreos knygą nuolat prisimindavau vieną žymiausių ir labiausiai cituotų Gandhi minčių: būk tas pokytis, kurio norėtum pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio šis teiginys, regis, gimsta iš būtinybės sutapatinti žmogaus mąstymą ir jo veiksmus. Iš tiesų šis aspektas akivaizdžiai pabrėžtas. Kaip gali kalbėti apie pokyčius, jei pats dar nepradėjai keistis? Šis faktas išspiria iš žaidimo daugybę „filosofų“, sukančių galvas, analizuojančių problemas, mėginančių suvokti jų priežastis ir 7
Nekabinkit makaronų, arba kas yra BVP?
siūlyti sprendimus, bet paprasčiausiai neįstengiančių gyventi pagal pačių sukurtas teorijas ir tiesiog pradėti keistis. Taip ir norisi išrėžti: net patys netikite tuo, ką sakote! O jeigu ir pabando įsigilinti į pačių išgalvotus pasiūlymus, tuoj pat supranta, kad tuose išgalvojimuose nėra nieko konkretaus. Tai tipiškas pramoninių valstybių kultūrų susiskaldymas į dvi žmonių kategorijas. Vieni mokosi, kaip elgtis, ir puikiai tai išmoksta, bet nekelia klausimo, kokia to išmokimo prasmė, ar jis turi kokią nors vertę, ar nenusveria kitų vertybių ir kaip siejasi su visu tuo, kas yra aplinkui. Tai mokslinis-techninis žinojimas. Kiti mokosi, kad išmoktų, kaip elgtis arba nesielgti, tačiau visiškai nesuvokia, kaip iš tiesų tai daroma. Tai humanitarinis-filosofinis žinojimas. Pirmieji sukonstruoja mašinas, kurių tikslas – skatinti produktyvumą. Kitaip tariant, siekia panaudoti milžiniškus išteklius, kad būtų pagamintos prekės, per trumpą laiką virstančios šiukšlėmis. Antrieji skuba kritikuoti, prieštarauja tokiam elgesiui ir siūlo išeitis. Dažnai jie visiškai teisūs, problema ta, kad jų pasiūlymai sunkiai pritaikomi realybėje. Kai tik pradedama ieškoti konkretaus problemų sprendimo, pasigirsta ne naujos, o jau kažkur girdėtos teorijos. Kad galėtume siūlyti konkrečius pokyčius, visų pirma turime suderinti žinojimą kodėl ir žinojimą kaip. Vienintelis būdas įrodyti, kad tavo pasiūlymas pasi8
Įvadas
keisti yra įmanomas, tai pritaikyti šitą trokštamą pasiūlymą savo paties gyvenime. Būtent taip ir daro Andrea. Pasakojimas apie paties išgyventus pokyčius suteikia prasmę autoriaus žodžiams, o pasiūlymai tampa išties įtikinami. Nuostabu, jog autorius nusprendė publikuoti šitą pamfletą, apibendrinęs visas savo konferencijas šia tema; ir dar nuostabiau, jog atsirado leidykla, sutikusi išleisti tokią knygą ir įrodžiusi esanti tikruoju kultūros platintoju. Parašytas tekstas niekada nepakeis nei konferencijose gimusio emocinio ryšio su pašnekovais, nei jaudinančios egzistencinių patirčių ir asmeninių istorijų susidūrimo akimirkos. Teksto galia išryškėja tuomet, kai skaitytojas stabteli, iš naujo perskaito ir apmąsto tam tikras vietas. Parašytas tekstas leidžia dar labiau įsigilinti. Emocijų lygmuo pakeičiamas intelekto lygmeniu. Kad būtume ar bent jau stengtumės būti tuo pokyčiu, kurio trokštame, verta apmąstyti tai, ką esame patyrę. Praktika gali aiškiai nurodyti, kaip formuluoti teoriją; lieka tik sustoti ir apmąstyti tai, ką darome. Ši operacija nėra tokia jau paprasta. Pasaulis, nepatinkantis nei man, nei Andreai dėl tų pačių priežasčių, bet suvedęs mus abu, žengiančius skirtingais keliais, pasinaudojo nepaprasta žiniasklaidos galia, kad 9
Nekabinkit makaronų, arba kas yra BVP?
įtikintų mus, jog negali būti geresnio pasaulio už tą, kuriame gyvename. 1992 m. žymaus Amerikos universiteto docentas japonas Francis Fukujama netgi parašė knygą, kad įtikintų, jog pasaulis, kuriame gyvename, pasiekė aukščiausią žmonijos istorijos lygį ir daugiau jau pasiekti neįmanoma. Pasak Fukujamos, ekonomikos augimu ir parlamentine demokratija paremtos Vakarų visuomenės atkeliavo iki istorijos pabaigos. Nebereikia nieko išgalvoti, užtenka pritaikyti šitą gyvenimo modelį visai žmonijai. Jau tais laikais faktais buvo įrodyta, kad tai netiesa. Pirmieji įspėjimo varpai, skelbiantys apie absurdišką ekonominės sistemos tikslą pagaminti kaip galima daugiau prekių, suskambėjo 1972 m. Romos klubo išleistoje knygoje „Vystymosi ribos“. Vėlesni faktai parodė, kad gyvenimo būdas, skatinantis gamybą ir vartojimą, veda žmoniją į susinaikinimą. Pasaulis, valdomas milžiniško masinės žiniasklaidos monstro, masinių institucijų ir visuotinių elgesio normų; pasaulis, kuriame kiekvieną dieną spaudžiamas tas pats kompiuterio klavišas, siekiant įrodyti, jog šitas pasaulis yra geriausias iš visų galimų. Vis dėlto atsirado žmonių, mąstančių, kad tiesa yra visiškai priešinga, kad ekonomika turi būti nukreipta į darnaus vystymosi kelią ir kad demokratija turi atsikratyti rinkimų ritualo, kur skirtingas (žvelgiant iš šalies) partijas 10 1
Įvadas
sieja vienas ir tas pats pozityvus šio pasaulio vertinimas. Atsirado žmonių, norinčių ir vėl įtraukti kitus, kad sprendimai būtų priimami bendruomeniškai, kas seniai išnykę dėl individualaus gyvenimo būdo. O svarbiausia, jog darymas pačia bendriausia prasme neturi būti tikslas, kuriam žmonės aukoja savo gyvenimus, bet priemonė, kurios dėka taptume savarankiškesni, o gamtos ištekliai būtų naudojami tik mūsų sąmoningam potencialui gerinti. Prekių gamintojų ir vartotojų vaidmuo nepanaikino žmonių dvasios turtingumo. Tai tik prielaida susikurti visa, ko reikia: gebėjimą mylėti, kūrybingumą, gebėjimą užmegzti gerus tarpusavio santykius, laimės suteikimą vaikams skiriant jiems savo laisvą laiką ir leidžiant pamatyti televizijos laidą apie tai, kas per pastaruosius metus sužinota apie pasaulį; atsidavimą grožiui, pastangas išpuošti gabalėlį pasaulio, kuriame gyvename, priešinimąsi tiems, kurie norėtų iš tavo pasaulio pasipelnyti arba net jį sugriauti. Taip mąstydami prieš kelerius metus susitikome su Andrea ir neabejotinai papildydami vienas kitą pradėjome diskutuoti. Išsilaisvinti nuo mums įdiegtų taisyklių, mylėti vienam kitą, neleisti darbui pavogti mūsų gyvenimo, nepraleisti progos įsigyti prasmingos patirties, suprasti, jog gyventi kitaip yra įmanoma ir gera. Visa tai mums pasakoja knygos autorius Andrea, pradėdamas nuo 11
Nekabinkit makaronų, arba kas yra BVP?
asmeninės, kartais šiek tiek į avantiūrą panašios patirties, šaipydamasis iš tuščių ritualų, verčiančių mus elgtis taip, kaip buvome išauklėti. Frazė po frazės ir pamažu išryškėja gyvenimo būdo filosofija, apverčianti aukštyn kojom įsitikinimus ir atskleidžianti tų įsitikinimų tuštybę. Didžiulė ir gili mintis: pasikeisti įmanoma, tereikia šiek tiek drąsos, kad įveiktum savo baimes. Kas pakeičia savo gyvenimą, po truputį įstengia pakeisti ir kitų. Autoriaus taktika turi ne vien individualią, bet ir strateginę vertę. Jeigu atsiranda bent vienas, griaunantis konformizmą, konformizmas netenka savo neliečiamumo kaukės. Jį įmanoma sugriauti. Išvysime jo silpnybes, kai tik pradėsime tai daryti. Jeigu atsiranda bent vienas, nusprendžiantis mažiau pirkti, prekių paklausa sumažėja, o juk gamybos augimas neatsiejamas nuo vartojimo augimo. Jeigu daugybė žmonių paseka šiuo pavyzdžiu, ekonominė sistema, kurios pagrindas – BVP augimas, įklimpsta į krizę. Remdamasis savo patirtimi Andrea tikina, kad kiekvienas iš mūsų ne tik turi galimybę pakeisti savo gyvenimą, bet ir smėlio smiltele sustabdyti už žmogų galingesnio mechanizmo veikimą. Ačiū Andreai ir Pura Vida. Maurizio Pallante
12 1
Autoriaus žodis Pirminis šios knygos variantas buvo dvigubai didesnis palyginti su tuo, kurį dabar laikote rankose. Nors parašytoje šnekamąja kalba (dalis teksto paimta iš kai kurių mano konferencijų), esė žanro knygoje pasakojama apie neaugimo teoriją, darnų vystymąsi, ekologiją ir paprastą gyvenimo būdą. Aišku, tokių esė prirašyta galybė, daugelis žmonių sutinka su šiomis teorijomis ir nori pakeisti gyvenimą (dažnai girdima frazė norėčiau, bet negaliu), tačiau tik keli iš šimto išdrįsta imtis konkrečių veiksmų. 133
Nekabinkit makaronų, arba kas yra BVP?
Gal vertėtų iškelti klausimą kodėl? Atsakymas paprastas: žmonės bijo. Ne tiek dėl savaime suprantamų sunkumų, kurie neišvengiami keičiant gyvenimo būdą, bet dėl paties pasikeitimo. Staiga suvokiau, kad šios knygos tikslas neturi būti aiškinti, pateikti įvairius duomenis, formuluoti teorijas ir siūlyti galimas išeitis. Norėčiau, kad skaitytojas būtų skatinamas pažadinti tą giliai viduje slypinčią drąsą, taip reikalingą planuojant bet kokį pokytį. Juk galų gale visi sutinkame, kad nebenorime ir nebegalime šitaip eiti į priekį. Susitelkęs į naujas idėjas, pradėjau trumpinti mintis, frazes, žodžius, išbraukiau visa tai, kas, mano manymu, buvo nereikalinga, juk dabar turėjau naują tikslą. Mažoje knygelėje liko tik esminiai dalykai, o svarbiausia, išryškėjo pagrindinis aspektas: skatinimas pasikeisti. Knygoje viskas rėžiama tiesiai į akis, kartais net rėkte rėkiama, kad suprastum vieną dalyką: jeigu niekas nepasikeitė, tai tik tu už tai atsakingas. Žinoma, gyvename žiauriame pasaulyje, ir tai mums nepalengvina gyvenimo. Na ir? Prisiimk atsakomybę ir daryk viską, ką gali. Vartojimas egzistuoja, nes mes perkame, bet juk niekas (bent kol kas) mums neįsmeigė pistoleto į smilkinį ir neliepė pirkti. Juk niekas (bent kol kas) mums neuždraudė daugiau šypsotis, bučiuoti ir apkabinti praeivius gatvėje (o kaip reikėtų!), bet kur kas mieliau per14 1
Autoriaus žodis
kame palaidinukes su užrašu Baci&Abbracci (liet. Bučiniai ir apkabinimai). Neabejoju, jog pokyčiai ir troškimo pasikeisti priežastys turi kilti iš mūsų pačių. Neabejoju, kad kalbame tik apie savo pačių atsakomybę. Nežinau ir man nerūpi, kur šitas pokytis mane nuves. Žinau tik, kad tai neišvengiama. Dirbti mažiau, gyventi geriau ir iš naujo atrasti prarastą laisvę įmanoma. Įmanoma, jeigu norime. Susitelkime į tai. Visa kita įvyks savaime.
155