Maria Nurowska
Durys į pragarą Iš lenkų kalbos vertė
Kazys Us ci l a
MINTIS VILNIUS
2014
Jos akys buvo geltonos, tokių nebuvau mačiusi. Kai paskui mąsčiau apie ją nakties tamsoje, man šovė į galvą, kad panašios akys būna plėšrių žvėrių, pumų arba gepardų, auksaspalvės su tamsiomis rainelių dėmelėmis, neperžvelgiamos. – Sveika atvykusi į mūsų bobišką pasaulėlį, – pasakė ji žemu, kiek prikimusiu balsu. Ko gero, ji daug rūkė, toks kimumas būdingas prisiekusiems rūkaliams. Tai mane truputį nuvylė, nežinau kodėl, bet įsivaizdavau, kad moteris, į kurią žiūriu, neturi tokių ydų, nesinuodija nikotinu, negeria, yra natūralumo kvintesencija. Toks mano mąstymas buvo keistas, juk susitikau su ja tokioje vietoje, kuri neturėjo nieko bendra nei su natūralumu, nei juo labiau su doroviniu tyrumu. Ji palinko prie gulinčios ant rašomojo stalo bylos, pervertė kelis puslapius, paskui įrėmė akis į mane. Svarsčiau, ar ji daili. Liekna, tobulai sudėta, jos figūros nebjaurojo net ir purvinai pilkos spalvos munduras. Jos veido oda balta, gal kiek per plokščias veidas, bet jį gelbsti šiek tiek atsikišę 5
skruostikauliai, na ir tos nepaprastos akys, kurios iškart prikaustė mano dėmesį. Ne tik neregėta jų spalva, bet ir kiek įstrižas lyg laukinės katės pjūvis. Buvo natūrali blondinė, tiesūs, galuose kiek pasukti plaukai siekė pečius. Kai pajudindavo galvą, jais perbėgdavo šviesos zigzagai. – Rašytoja... – prabilo ji lėtai, tada pasiekė ant rašomojo stalo gulėjusį cigarečių pakelį, kurio iki tol nepastebėjau. Išsiėmė iš kišenės žiebtuvėlį ir iš lėto, lyg būtų susimąsčiusi, įsidėjo cigaretę tarp lūpų, dar po akimirkos pridegė ją, tuo pat metu juokingai raukdama nosį. Giliai užsitraukė dūmą, beveik pajutau jį jos plaučiuose. – Rašytoja... – pakartojo ji vėl. – Ir verta mokėti tokią kainą? Negeriau buvo tiesiog išsituokti? Dabar atiduosi savo gražiausius metus, iš tų dvylikos atsėdėsi pusę, bet čia laikas skaičiuojamas dvigubai. Kuriais metais gimusi? – pasižiūrėjo į mano bylą. – Penkiasdešimt trečiaisiais... Atrodai jaunesnė, kai tave išleis anksčiau, po tos pusės, jeigu neiškrėsi kokio pokšto, būsi keturiasdešimt kelerių... Tik nuo tavęs priklausys, kuo tada būsi. Jeigu išsaugosi savyje viltį, pažadu tau, kad žmogumi. Žiūrėjau į ją tylėdama. – Tau negalima pamiršti, kur atsidūrei. Nors... dabar tai veikiau cirkas, ne kalėjimas, naujasis generalinis direktorius atrakino kameras ir paliepė mums belstis, jeigu norime įeiti, bet iš tikrųjų nedaug kas pasikeitė. Beveik kiekviena, kai jai užeis noras būti padulkintai savo žmogėno, gali gauti „šlapią“ pasimatymą. Čia šalia yra specialus kambarys su sofa. Belieka tik kibirėlį spermai pastatyti... Tie žodžiai man buvo nemalonūs, beveik norėjosi užspausti jai lūpas. Vargais negalais tvardžiausi. Ji, lyg skaitydama mano mintis, pridūrė: 6
– Aš irgi turiu aukštąjį išsilavinimą, bet čia per tuos kelerius metus suchamėjau, ir tau patariu tą patį, kitaip neištversi. Privalai susikurti aplink save apsauginę erdvę ir neįsileisti į ją nieko, jeigu iškart to nepadarysi, pražūsi. Dabar čia lyg ir viskas gražu, personalas myli kalines ir vice versa, bet santykėliai, kaip ir anksčiau buvo, liko bjaurūs. Jeigu priskirs tave prie frajerių, būsi priversta nuolat mokėti. Ne tik pinigus turiu omenyje. Čia devyniasdešimt penki procentai kalinčiųjų – lesbietės, pačios paims, ko panorės. Daugiau negalėjau klausytis. – Iki teismo dvejus metus sėdėjau, – pasakiau skubiai, – ir šiaip taip nepražuvau. Ji ironiškai šyptelėjo. – Kardomasis kalinimas – skaistykla, – tarė pabrėžtinai. – O dabar atsidūrei pačiame pragaro dugne. Svarstėme komisijoje, ką su tavimi daryti, su tokiu nuosprendžiu nėra kalbų, kad galėtum išeidinėti už kalėjimo sienų, bent porai pirmųjų metų išmušk tai sau iš galvos. Gali dirbti tiktai viduje, pavyzdžiui, skalbykloje. Bet man atrodo, kad tu geriau jausies bibliotekoje. Dar nebloga šilta vietelė yra radijo mazge, tik tavęs niekas ten neįsileis. Anot gerbiamojo areopago, nebuvai pakankamai testuota. Areopagas tas pats kaip ir komunos laikais, jis sunkiai priima naujoves. Čionykštėje bibliotekoje šedevrų tikrai nėra, bet bent jau turėsi ramybę. Darbas ten savotiška privilegija, nors pagal kalėjimo vertybių skalę tai yra išnaudojimas. Būsi automatiškai priskirta funkcionierėms, o tokias kalinės ypač atidžiai stebi. Čia įsišaknijusios įvairiausios hierarchijos ir santykiai, bet dabar tau to neaiškinsiu. Tik duosiu patarimą. Stenkis išlaikyti tą darbą bet kokia kaina, nes kitos vietos tau čia nematau. Rašytojai – prie plunksnų! – užbaigė nusišypsodama. 7
Svarsčiau, kiek jai galėjo būti metų, buvo tikrai jaunesnė už mane. Atrodė kaip trisdešimtmetė moteris. Mūsų pokalbio metu rūkė cigaretę po cigaretės, nedidelis kambarėlis prisipildė dūmų, jie graužė man gerklę, mano akys pradėjo ašaroti. – Nori ko nors paklausti? – Taip, – atsakiau. – Kiek tau metų? Jos akys susiaurėjo, pasidarė dar labiau katiniškos. – Ne tavo reikalas, – atrėžė griežtai. – Ir atmink kartą ir visiems laikams, tau esu ponia auklėtoja ir taip privalai į mane kreiptis. Visų pirma nuo manęs priklauso, kokį gausi įvertinimą, taigi nesipūsk, savo labui. – Man tai nerūpi. Ji energingu judesiu užgesino nuorūką peleninėje, tada atsistojo ir atidarė duris į kitą patalpą, kur laukė mane čia atvedusi prižiūrėtoja. Ji vilkėjo panašų mundurą, bet ant jos jis labiau kabojo, negu gulėjo. Garbanojimo sunaikinti plaukai, beveik bespalviai, rėmino pilką pelės veidą. Ji veikiau buvo panaši į laiškininkę negu į asmenį, kuris grėsmės atveju galėtų panaudoti ginklą. Keista, kad šalia jos nesimatė laiškanešio krepšio. Kai durys atsidarė, ji tarnybiškai pašoko, bet mano pašnekovė nutarė, kad pokalbis dar nebaigtas, nes vėl grįžo už rašomojo stalo. – Pasakysiu tau kelis žodžius apie tavo kameros kalines. Tavo terminas ilgiausias, be tavęs kameroje bus dar keturios moterys. Dvi iš jų – vadinamoji pora, jos užsiėmusios viena kita ir yra nekenksmingos, abi vagilės, recidyvistės. Trečia netipinė, kaip jas čia vadiname, nes sėdo už išeikvojimą. Čia jau trys mėnesiai. Vyresnė moteris, niekas prie jos nekimba. Būk atsargi su paskutine, tai tikra lesbietė. Ką tik išėjo į laisvę jos favoritė, tad ji įniršusi kaip širšė. Turi visą haremą, bet aną 8
gal mylėjo. Gali pasirodyti nemaloni. Elkis taip, kaip patariau, neprisileisk jos per arti, nieko apie save nepasakok. Tylėjimas čia yra auksas. Ir niekada nesiskųsk niekam iš personalo, nes būsi paskelbta šunėda ir už tai brangiai sumokėsi. Šį kartą ji duris atidarė iki galo. – Palydėti į kamerą, – įsakė į pelę panašiai prižiūrėtojai, laikydama ranką ant durų rankenos. Teko pro ją beveik prasisprausti. Užuodžiau jos kvepalus, jie buvo geri, svaigino, kaip ir jų savininkė. Įdomu, koks tai kvapas, apie kvepalus neišmaniau, retai juos naudojau, nors Edvardas pirkdavo man jų įvairių mūsų sukakčių progomis. Liūdnų sukakčių, kaip jis sakydavo. „Kai imu skaičiuoti, kiek kartų per mūsų santuokinį gyvenimą su tavimi nusidėjau, sieloje darosi liūdna.“ Koks tai galėjo būti kvapas? Gal „Chanel 5“. Kažkada turėjau tokių kvepalų... Nesupratau, kodėl skiriu dėmesį tokioms smulkmenoms. Kokią reikšmę galėjo turėti faktas, kuo kvepinasi mane apklausianti moteris. Iš tikrųjų tai nebuvo apklausa, bet resocializacijos pobūdžio pokalbis. Jau turėjau su tuo apsiprasti, per tuos dvejus metus įvairūs mundurus vilkintys žmonės uždavinėjo man klausimus ir reikalavo atsakymų, protino mane panašiai kaip ir ji. Tuo, ką ji sakė, visai nebuvo originali. Nebent jos išvaizda. Netiko prie to munduro nei prie šių patalpų, panašiai kaip ir aš. Vieną akimirką man net dingtelėjo mintis, kad abi esame scenoje ir atliekame mums parašytus vaidmenis. Netrukus spektaklis pasibaigs, šviesos užges ir nusivilksime kostiumus, ji – mundurą, aš – kalinės robą*. Vis dėlto tai nebuvo teatras, tai vyko iš tikrųjų. * Roba – privaloma nuteistųjų apranga (kalėjimo žargonas) čia ir toliau vert. past.). 9
Atvežė mane čia kalėjimo varanoku* iš kardomojo kalėjimo iškart po nuosprendžio įsigaliojimo. Kartu su manimi atvažiavo dokumentai, kuriuos ponia auklėtoja turėjo prieš save. Kelias dienas ir naktis praleidau vienutėje, kas buvo savotiškas karantinas. Maniau, kad manęs jau niekas nenustebins, vis dėlto kai kalėjimo darbuotoja brutaliai palenkė mano galvą ir ėmė pirštais šukuoti plaukus, ištrūkau ir atsitrenkiau nugara į sieną. – Privalau patikrinti, ar neturi utėlių, – pasakė ji monotonišku balsu. – Neturiu. – Tai tau pasakysiu aš, – išklojo kaip valdininkė, pranešanti klientui, kad jis blogai užpildė blanką. – Neleisiu savęs liesti! – surikau isteriškai. – Nekenčiu, kai mane liečia kas svetimas! – Bet savo vyro nepaklausei, ar jis mėgsta graužti žemę! Puoliau ją su kumščiais, bet smūgis į skrandį bematant mane sustingdė. Sulinkusi negalėjau atgauti kvapo. – Prieš mus nelaimėsi, nė nebandyk, – išgirdau. – O dabar nusirenk nuogai! Ir prie sienos, išsižergt! Komandavo maudamasi gumines pirštines. Bausmių vykdymo komisija nustatė, į kurią kamerą būsiu nukreipta. Pagal kalėjimo hierarchiją buvau asmuo, kuriam paskelbtas nuosprendis, tai yra ta, kuri atėmė kitam gyvybę, o pagal taisykles kameroje gali būti tik viena tokia nuteistoji. Išvesdami iš teismo salės man pirmą kartą uždėjo antrankius. Baiminausi, kad koridoriuje mane apipuls fotoreporteriai, bet * Varanokas – mašina uždaru kėbulu suimtiesiems, nuteistiesiems vežioti (kalėjimo žargonas). 10
nebuvo nė vieno. Mano byla, kaip pasirodė, buvo jau nuaidėjusi sensacija, nuo tos dienos juk praėjo dveji metai. Tos dienos – tik taip galvoju apie tai, kas tada įvyko. Ponia auklėtoja, peržvelgdama mano bylą, paliko ją atverstą ties „Tarnybiniu pranešimu“, kurį surašė toks Antonis Pajonkas, seržantas. 22.15 val. gavau sostinės policijos komendantūros budinčiojo karininko užduotį nuvykti į vyro tariamo nužudymo, kaip buvo pranešta telefonu, vietą. Atvykęs į vietą nustačiau: butas yra viloje Malčevskio gatvės 26A name. Duris man atidarė apatiniais vilkinti moteris – pil. Darja Tarnovska-Konečna. Kambaryje ant grindų pamačiau vyrą – šalia jo gulėjo 7,65 kalibro pistoletas „Walter“. Nustačiau, kad vyras nerodo gyvybės požymių. Jis buvo nevisiškai apsirengęs, ant jo marškinių matėsi kraujo dėmė. Per raciją pranešiau ekipažui ir iki jo atvažiavimo atlikau papildomą apžiūrą, taip pat informavau moterį apie būtinybę likti vietoje. Be to, iš pilietės pateiktų dokumentų nustačiau, kad gyvybės požymių nerodantis vyriškis yra jos vyras Edvardas Konečnas, leidybinės bendrijos „Spauda, knyga, judėjimas“ Šiuolaikinių leidinių skyriaus darbuotojas. Apie jo darbą toje vietoje liudija ir spaudas pase. Pilietė Darja Konečna pasakė, kad ji niekur neįsidarbinusi nuolatinai ir verčiasi literato profesija.
Seržanto Pajonko plunksna aprašyta prieš dvejus metus įvykusi tragedija atrodė groteskiškai. Moteris, besiverčianti literato profesija, vienais apatiniais, ant grindų gulintis ne visai apsirengęs vyriškis... O juk tai buvo tikra drama, kuri brendo metų metus ir pasibaigė mirtimi. Dar tą pačią dieną suvokiau, kokiu pasibaisėtinu pokštu virto mano poelgis. Tuo momentu manęs niekas negalėjo sulaikyti, prieš pat jį švystelėjusi mintis tapo pasitenkinimu, šalino purvą nuo mūsų ryšio ir gelbėjo mūsų meilę. Pats veiksmas jau buvo 11
tik apgailėtina tos minties karikatūra. Nebuvo jame nieko iškilaus, jis tapo proto aptemimo, tiesiog pamišimo akimirka. Tada suvokiau tik tai, kad mano gyvenimas virsta lėliuke, dabar jis taps visai nepanašus į tą, kokį gyvenau trisdešimt aštuonerius metus. Gali būti blogesnis, siaubingas, bet ne toks. To visada labiausiai troškau, norėjau tapti kuo kitu, pabėgti kuo toliau nuo moters, kokia buvau iki tol. Bet pirmiausia privalėjau pašalinti priežastį, dėl kurios būtent tokia tapau. Ta priežastis buvo jis, Edvardas. Niekada iki tol nemąsčiau apie tokį išsilaisvinimą, net kai psichiškai buvo sunkiausia, kai man imdavo stigti oro ir atrodydavo, kad po akimirkos uždusiu. Jausdavau tai grynai fiziškai, kamštis gerklėje darydavosi vis sandaresnis. Paprastai tada apimdavo siaubinga baimė, kad dar akimirka ir mano plaučiai sprogs. Tuomet norėdavau tik vieno, kad žmogus, kuris buvo mano kančių priežastis, išnyktų visiems laikams. Jau niekada negirdėti jo balso! Tai buvo giliausias troškimas. Galbūt todėl, kad jo žodžiai žeisdavo mane labiausiai. Vis dėlto nemaniau, kad kada nors ryšiuos tokiam žingsniui, už kurį prokuroras reikalavo man skirti dvidešimt penkerius metus kalėjimo, paskui tai įvardijo kaip apmąstytą veiką, ir ką mano advokatas sėkmingai paneigė teisėjams. – Aukštasis teisme! – plyšavo jis taip, kad gal girdėjosi koridoriuje, jis iš tikrųjų buvo puikus oratorius. – Aukštasis teisme, anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti! Mano klientė per dažnai buvo žeminama, nužudytojo psichiškai ir fiziškai kankinama, – čia advokatas reikšmingai iškėlė pirštą į viršų, – ir kartą joje kažkas sprogo. Iš teisybės, jo gynybos kalba skambėjo grafomaniškai, bet gal tai buvo būtina, viskas, kas paimta tiesiai iš gyvenimo, panašu į kičą. „Jeigu kas nors parneša į namus šautuvą, 12
turi susitaikyti su tuo, kad šautuvas kada nors iššaus. Tai savo laiku atskleidė dar didysis rusų dramaturgas Antonas Čechovas!“ Taip advokatas norėjo pasakyti, kad Edvardas buvo tas žmogus, kuris į namus parnešė šautuvą. Kai sėdėjau teismo suole saugoma dviejų policininkų, man atrodė, jog dalyvauju pigioje komedijoje, kad kažkas sumanė papokštauti mano sąskaita. Tiktai kas? Likimas? Dievas? Šiaip jau nebuvau tikinti, tai yra mano Dievas buvo beveidis, egzistavo veikiau kaip šviesos energija. Tik kodėl pasodino mane į tą suolą? Kodėl anksčiau manęs nesustabdė? Nesuvokiau, kas iš tikrųjų vyksta, nors visi mano veiksmai buvo itin logiški. Įveikiau kelią iš svetainės į kabinetą, ištraukiau iš slėptuvės pistoletą, grįžau ir nuleidusi saugiklį spustelėjau gaiduką. Visi šie vienas po kito sekę veiksmai neigė veiką afekto būsenos. Vis dėlto taip buvo, tik šūvio garsas ir ant Edvardo marškinių besiplečianti raudona dėmė leido man suvokti, kas iš tikrųjų atsitiko. Numečiau pistoletą ant žemės ir pribėgau, norėdama jį prilaikyti. Pridėjau delną jam prie krūtinės, kad sulaikyčiau kraują. Jis susmuko ant kelių, o paskui šonu nuvirto ant pečių. Jo vyzdžiai buvo išsiplėtę, akyse pastebėjau gyvulišką baimę, kuri tą pačią sekundę tapo mano baime. Taip buvo aštuoniolika metų, kuriuos su pertraukomis praleidome drauge. Visa, kas gimdavo tame žmoguje, bematant pereidavo į mane. Jis norėjo kažką pasakyti. Neatitraukiau rankos nuo jo krūtinės baimindamasi, kad kraujas ims srūti smarkiau. Jo akyse pasirodė kažkas labai žmogiška, niekada to nesu mačiusi jo žvilgsnyje. – Tave apkaltins, – pasakė jis aiškiai. Jo akys blausėsi. Jutau, kad miršta. Nežinau, kiek laiko sėdėjau šalia jo – valandą, dvi. Paskui priėjau prie telefono. 13
Nu32
Nurowska, Maria Durys į pragarą: [romanas] / Maria Nurowska; iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. – Vilnius: Mintis, [2014]. – 240 p. – (Šiuolaikinis Europos romanas, ISSN 1822-721X) ISBN 978-5-417-01077-4 Tai pasakojimas apie moterų kalėjimą, jame praleistas dienas ir naktis. Apie pragarą, vienas moteris nugramzdinantį į patį dugną, kitas, pajėgiančias pereiti visus jo ratus, užgrūdinantį, apvalantį. Apie meilę ir neapykantą, ištikimybę ir išdavystę, žmogiškumą ir niekšybes. Apie bedugnę ir viltį... UDK 821.162.1-31
Maria Nurowska durys į pragarą Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila Redaktorė Ingrida Daračienė Viršelio dailininkas Romas Dubonis Maketuotoja Danutė Navickienė Tiražas 1200 egz. Leidykla „Mintis“, Z. Sierakausko g. 15, LT-03105 Vilnius Spaustuvė UAB PRESS PRINT, Dūmų g. 3, LT-11119 Vilnius ISBN 978-5-417-01077-4