Lėlės. Nuo koncepcijos iki konstrukcijos by www.mintis.eu

Padėka Knygai parengti reikia komandos. Dar kartą dėkoju 130 menininkų, kurie, atidėję savo darbus, ieškojo fotografijų, pildė anketas ir dalijosi informacija. Ir dar sykį reiškiu dėkingumą redaktoriams ir visam C&T Publishing kolektyvui, kurie svetingai priėmė mane į savo komandą ir darbavosi dėliodami nuotraukas, piešinius ir tekstus taip, kad būtų kuo geriausiai atpindėtos mano idėjos. Tikras džiaugsmas dirbti su tokiais atsidavusiais profesionalais. Ir kaip visuomet mano meilė ir padėka Tomui, kuris mano eskizus paverčia aiškiais ir žavingais piešiniais... ir iš tikrųjų padaro visa įmanoma.

Gertrūda Van Vaise / Gertrude Van Whysse. Aut. Susanna Oroyan. Fot. W. Don Smith

Turinys Pratarmė...6 Į ž a n g a . . . 10 Konstruktyvus mąstymas . . . 10 Ar tu – vaizdų inžinierius? . . . 11 G A L E R I J A . . . 16 FIGŪROS DIZAINAS P a s i r i n k i m a i . . . 26 Problemų sprendimas . . . 26 Sudėkime viską į vieną: Liusės išvaizdos kūrimas . . . 28 S v a r s t y m a i a p i e f o r m ą . . . 32 Tipas ir forma . . . 32 Žmogaus kilmė . . . 33 Gyvūnų tipai . . . 34 Išimtys, argumentai ir pasiteisinimai . . . 35 Lėlės ar žaislo formos . . . 36 Apdirbimas . . . 36 Abstracijos ir impresijos . . . 36 Siurrealizmas . . . 39 D i z a i n o e l e m e n t a i . . . 40 Subjektas ir motyvas . . . 40 Dėmesio centras . . . 40 Linija (kūno linijos) . . . 41 Mastelis . . . 41 Spalva . . . 42 Faktūra . . . 43 Raštas . . . 44 Pusiausvyra . . . 44 Harmonija . . . 44 Stilius . . . 45

Naujo gyvenimo globėjas. Aut. Marian Draugalis, 45 cm, popieriaus masė ir audinys. Fot. Peter Draugalis

V i s a s k ū n a s . . . 46 Galvos . . . 46 Gestas ar poza? . . . 46 Išorinės (optinės) ir vidinės (įsitikinimų) iliuzijos . . . 47 Proporcija . . . 47 Tipinės žmogaus kūno proporcijos . . . 49 Išvaizdos kūrimas naudojant tipinių kūno porporcijų piešinius (brėžinius) . . . 51 Iškarpų kūrimas . . . 51

G A L E R I J A . . . 53 KONSTRUKCINĖS MEDŽIAGOS F o r m ų l i e j i m a s . . . 66 Naudoti ar nenaudoti formą . . . 66 Tikslus originalas: vaškinis modelis . . . 66 Gipsinė forma . . . 67 Guminės formos . . . 68 Paprasta lateksinė forma . . . 69 Silikoninės gumos RTV forma . . . 71 Forma ir išvaizdos kūrimas . . . 72 A r m a t ū r a: p a s a k o j i m a s i š v i d a u s . . . 74 Viela . . . 74 Vielos fizika . . . 75 Vielos anatomija . . . 76 Tipinės armatūros formos . . . 77 Išradimai ir kombinacijos . . . 80 Pagalbinės laikinosios armatūros . . . 81 Kilnojamoji armatūra . . . 81 Skulptūros tikrinimas . . . 82 Smėlio kojinė . . . 83

T e k s t i l i n ė s f i g ū r o s . . . 122 Dizaino galimybės . . . 122 Didumas ir apimtis: beraukšlis kūrinys . . . 124 Dizaino kūrimas: klostės ir svorio maišeliai . . . 128 Dizaino kūrimas: galvos . . . 130 Kontūras ir matmenys . . . 132 Daugybinės asmenybės: keičiama galva . . . 134 Daugybinės asmenybės: keturių išvaizdų figūra . . . 136 Modelio kūrimas pagal eskizą . . . 138 Pastabos apie tekstilines lėlės . . . 140 M o k o m ė s k r i t i k u o t i . . . 142 Rankos . . . 144 Greitas galvų patikrinimas . . . 145 G A L E R I J A . . . 146 Apsaugoti save – gerbti kitus . . . 155 Sąvokos . . . 156 Knygos ir žurnalai . . . 157 Menininkų sąrašas . . . 158 Rodyklė . . . 159 Apie autorę . . . 161

S u d ė t i n ė s f i g ū r o s . . . 84 Skulptūros mechanika . . . 85 Vielos armatūros paruošiamosios dalys . . . 86 Skulptūros ir pozos kūrimas . . . 88 Siūtas tekstilinis kūnas . . . 89 Tekstilinis kūnas kaip armatūra . . . 90 Torsas / sėdinti figūra . . . 90 Įdėtinė viela . . . 91 Pratimai . . . 91 Kombinuota figūra: šokėja . . . 92 Didelės ir mažos figūros . . . 94 Moduliacijos . . . 96 G A L E R I J A . . . 98 S ą n a r i a i: t r a d i c i n i s p o ž i ū r i s . . . 108 Įprasti arba tipiniai sąnariai . . . 110 Sąnario fizika . . . 111 Sąnarių teorija ir paprasta praktika . . . 112 Dygsniuoti sąnariai . . . 114 Galvos pritaisymas . . . 116 Paslėpti tekstilinių dalių sujungimai . . . 116 Paslėpti sujungimai . . . 117 Kokias medžiagas rinktis sąnariams . . . 118 Sąnario konstrukcija . . . 120

Mokymasis. Aut. M. Draugalis, 70 cm, popieriaus masė ir audinys. Fot. P. Draugalis

Pratarmė

Lėlininkė: kur gauni galvų? Aut. Susanna Oroyan. 38 cm, popieriaus masė ant vielos armatūros. Fot. W. Don Smith

Pratarmė

Ši knyga skirta tiems, kurie sako: „nežinau, kas tai, bet noriu tai daryti. Parodyk, kaip tai daroma arba parodyk, kaip tai padaryti geriau“. Ir pati nesu tikra, kas tai, nors užsiimu šia veikla ilgą laiką. Kartais tai, ką kuriu, yra vaizduojamasis menas – abstrakti, realistinė ar impresionistinė figūrinė skulptūra. Kartais – komercinis žaislų dizainas. Kartais – erdvinė iliustracija. Anglakalbiai linkę visas šias formas suplakti į vieną „lėlės“ sąvoką, beje, kaip ir aš pati parinkdama šiai knygai pavadinimą. Vis dėlto tikslesnis visų šių kuriamų formų apibūdinimas galėtų būti figūrinė skulptūra. Imame neapdorotas medžiagas, sujungiame su idėja ir sukuriame figūrą, vaizduojančią tam tikrą žmogaus pavidalo aspektą. Ji gali būti žaislas, gali būti mechanizuota parduotuvės vitrina arba figūra, įkūnijanti mėgstamą literatūros personažą. Kaip ir aš, jūs kuriate tokias figūras arba ketinate, nes domitės žmonėmis, mechanizmais ir medžiagomis. Mėgaujatės keldami sau iššūkius arba ieškodami problemų sprendimo būdų. Štai apie ką ši knyga. Pamėginsiu pateikti keletą būdų, kaip kurti figūras ir kaip įveikti tam tikrus iškilusius sunkumus, kad padėčiau greičiau ir lengviau perprasti esmę. Kodėl aš ar kiti lėlininkai apskritai kuria lėles? Dėl su niekuo nepalyginamo džiaugsmo, užplūstančio sėkmingai pabaigus savitą meno kūrinį. Jeigu galime padėti tai patirti ir kitiems, norime tai daryti. Be to, esame tiesiog tikrų tikriausi „lėliamanai“. Trokštame matyti daugiau, norime matyti skirtingai ir norime matyti geriau. Jeigu reikėtų vienu sakiniu atsakyti, kaip kurti figūras, jis galėtų būti toks: „Tiesiog darykite tai ir galvokite apie tai, ką darote.“ Tai apima idėją arba vizualizaciją ir galimų problemų numatymą, kad tai, kas sugalvota, būtų įgyvendinta. Visiems, kurių darbus matote šioje knygoje, galvoti apie tai, daryti ir atsirasti čia yra smagumo dalis. Štai dėl ko, baigę vieną lėlę, imamės vis kitos ir kitos... Tie, kurie domimės figūrų kūrimu, esame gana stipriai vizualiai orientuoti praktiški žmonės. Mums patinka studijuoti žmonių veiklą, emocijas ir formas. Patinka medžiagų faktūros ir dažų spalvos. Patiriame didžiulį pasitenkinimą jungdami elementus į darnią visumą. Pirmiausia pažvelgiame į figūrų atvaizdus. Figūrų aprašymus skaitome dažniausiai siekdami sužinoti kuo daugiau apie jų atvaizdus. Norime sužinoti, kas atsitiko, kad būtent tai matome nuotraukose. Atmetus asmeninę praktinę ir intelektinę patirtį, būtent taip iš tikrųjų mokomės. Turiu nuotraukų ir piešinių, kuriuos galiu parodyti. Galiu papasakoti apie nuotraukas. Tačiau dalis „kas atsitiko“ yra

susijusi su mąstymu. Kaip menininkas pritaisė tokius sparnus ar kaip padarė figūrą, stovinčią ant vieno piršto galiuko, tai jau yra rezultatas, priklausantis nuo to, kaip kiekvienas menininkas išsprendė problemą. Kad sukurtų poveikį, menininkai negali tiesiog visko sukrauti į vieną, kol nesugalvojo, kaip tai padaryti. Toks mąstymas yra ganėtinai įtemptas. Protas šokinėja tarp idėjos, atlikimo būdo (technikos) ir medžiagos. Nagrinėja ir atmeta keletą sprendimų pasirinkdamas tinkamiausią tam tikram kūriniui. Menininkas turi turėti papildomos informacijos arba patirties, kad žinotų, koks sprendimas yra netinkamas. Ganėtinai sunku parodyti nuoseklius mąstymo procesus, ypač kai tie procesai yra beveik neverbaliniai ir beveik niekada nebūna logiški ir nuoseklūs. Knygos privalo būti „nuoseklus srautas“ ir sudaryti įspūdį kaip savaime vientisa dizaino darbų visuma. Lengviausias sprendimas – knygoje parodyti asmenines „kaip gaminti lėlės“ patirtis, ypač pavyzdžius, kur jau viskas yra apmąstyta. Gaminti lėles pagal kitų modelius yra gera patirtis, bet norint sukurti originalų darbą nereikėtų per daug laiko praleisti kopijuojant kitus.

Lėlininkė: idėjų ieškojimas. Aut. Susanna Oroyan. 50 cm, popieriaus masė ant vielos armatūros. Fot. W. Don Smith

Pratarmė

Taigi mano užduotis perteikti, kaip mąstyti, arba dar geriau, kaip suvokti ir praplėsti savo mąstymą apie figūrų kūrimą. Kurdami meno kūrinius neretai pajuntame, kad daiktas gimsta čia pat mūsų rankose, o mūsų „aš“ nelabai ir susijęs su tuo procesu. Kurti – tai susiorientuoti erdvėje, tai manipuliuoti objektais. Dažniausiai tai nėra kalba (žodžiais) išreiškiamas dalykas. Jeigu elgiamės teisingai, negalvojame „aš noriu“, o atsiduodame kūriniui ir darome tai, ką jaučiame, jog turime daryti. Kartą besišnekučiuodama su kolege, atkreipiau jos dėmesį parodydama itin dailų jos skulptūros kontūrą – linijas, einančias nuo nugaros iki kulnų. Ji labai nustebo ir atsakė, kad niekada savo sukurtų formų nematė tokiu būdu, niekada negalvojo tokių specialiai daryti. Ji jas padarė, bet nesąmoningai, verbališkai formuluotinai. Vaizduotė sukūrė skulptūros paveikslą, o rankos padarė tai, ką turėjo padaryti, kad molis įgautų įsivaizduojamos figūros formas. Pats svarbiausias kūrybinio mąstymo, arba atsakingojo „aš“, elementas yra dizaino suvokimas. Tokie dizaino elementai kaip forma, faktūra, pusiausvyra, proporcija turi būti apgalvoti kuriant bet kokį meno kūrinį. Tai gali pasirodyti per daug baugu ar akademiška. Galbūt būtų lengviau, jei dizainą suvoktume kaip „vaizduotės inžineriją“. Įsivaizduoji idėją, kurią nori išreikšti, ir kaip inžinierius projektuoji, kad paverstum ją materialia tikrove. Visa tai vyksta galvoje. Rankos tik atlieka darbą pagal smegenų joms siunčiamas instrukcijas (arba dar tiksliau – pagal tai, ką tau dirbant smegenys užfiksuoja kaip individualų kūrybos stilių). Kūrinys ir instrukcijos baigiami tuo pačiu momentu. Jeigu tektų įkurti mokyklą, kurioje būtų mokoma kurti lėles, mokyčiau dalykų, skirtų atsakingajam „aš“, perteikčiau žinias ir būdus kaip jomis pasinaudoti praktiškai taikant dizaino elementus, įrankius, technikas ir medžiagas. Tikrai nemokyčiau kaip pasigaminti Lėlę 101: Miško fėja ar Lėlę 102: Kūdikis vystykluose. Man visai nerūpėtų, ar klasėje kada nors pagamintum bent vieną lėlę. Man rūpėtų, kad gautum patirties ir mokėtum sugalvoti, kaip ja pasinaudoti, kai tau reikės įgyvendinti savo idėją. Reali figūra įkūnija tam tikrą savarankišką temą. Visa, ką žinai ir ko gali išmokti, – o kurdamas lėles niekada negali žinoti per daug, – turi būti pasiekiama, kai savo galvoje nupieši paveikslą to, ką nori padaryti. Atsižvelgiant į tai, toliau pateikiama informacija bus tik mano individualus šio pasaulio konstravimo būdas, bet ne vienintelis. Jeigu nustotų galvoti apie tai, ką daro, dauguma menininkų beveik sutiktų su asmeninio stiliaus vystymo ir mokymosi, kaip sukurti gerą dizainą, idėjomis. Daugelis pritartų, jog nors ir kaip gerai būtų apgalvotas projektas, visada iškils problemų, kurias reikės išspręsti, ir tam tikrų malonių

Skrisk. Aut. Beverly Rodge Radefeld. 38 cm, medžiaga. Fot. W. Don Smith

Lilija ir jūros arkliukas. Aut. Annie Wahl. 15 cm, polimerinis molis Super Sculpey. Fot. Lloyd Wilson

Fėja mokosi skristi. Aut. Sally Lampi. Audinys. Fot. Sally Lampi.

Pratarmė

Sūpuoklės. Aut. Chikako Akune. 35 сm, popieriaus masės veidas, audinys ant vielos armatūros. Fot. Iwao Akune

ir netikėtų staigmenų. Visi pasakytų „tiesiog daryk“, ir kaip galime matyti šioje knygoje, daugelis pasidalijo savo kūrybine patirtimi, kaip sumanymus paversti tikrove. Nė vienas iš mūsų negalėtų atsakyti, kaip žingsnis po žingsnio sukurti originalias idėjas, taigi galvok apie šią knygą kaip apie paskatinimą arba daugelio aplinkybių, į kurias pakliūna kuriantieji figūras, apžvalgą.

Keista, turėtum paklausti. Aut. elinor peace bailey. 63 cm, audinys. Fot. Isaac Bailey

Įžanga

Įžanga Konstruktyvus mąstymas Rankdarbis, erdvinė iliustracija, vaizduojamasis menas – kad ir kokiu terminu vadintumėte tai, ką darote, šioje knygoje pateikta medžiaga jums nepadės, jeigu nesuprasite, kad svarbiausia yra idėja – jos gimimas ir evoliucija iki galutinės figūros. Kaskart einant į studiją reikia turėti idėją, kodėl ten einama ir ką galbūt norima ten daryti. Ši knyga prasideda maždaug taip, kaip baigėsi mano ankstesnės knygos „Fantastinės figūros“ (Fantastic figures) ir „Lėlės anatomija“ (Anatomy of a doll). Abiejose aptariau mąstymo apie lėles idėją. Šioje knygoje pasinersime į gilesnius apmąstymus, svarbius kuriant figūrą nuo idėjos iki jos įgyvendinimo. Figūrų kūrimas, kaip ir bet koks kitas išradimas, paprasčiausiai yra idėjos įgyvendinimas. Dėl to, kad turi idėją ar sumany-

Lėlininkė: užbaigtinos galvos. Aut. Susanna Oroyan. 45 cm, popieriaus masė ant vielos armatūros. Fot. Don Smith

mą, tvirtai nori juos pajusti ar pamatyti, sieki mąstyti apie juos daugiau ir savo rankomis dirbi, kol išgauni tokį pavidalą, kokį ir troškai laikyti savo rankose. Galvojimas apie lėlę būna dvejopas. Pirmasis susijęs su „kaip tai padaryti“ procesais. Tai gebėjimas, išlavinamas praktiškai dirbant, bandant bei darant klaidas. Juo daugiau praktikuosies ir eksperimentuosi, juo tobulesni bus tavo profesiniai įgūdžiai. Juo daugiau gausi žinių apie techniką, juo daugiau galimybių turėsi ją įvaldyti rinkdamasis medžiagas ir būdus. Taip pat galėsi tas žinias panaudoti, kai reikės rasti sprendimą. Ši knyga supažindina su daugeliu techninių figūrų kūrimo procesų. Antrasis mąstymo būdas susijęs su dizaino kūrimu ir pasirinkimu. Šiam „pasirinkimui“ būtina vaizduotė ir tai jau yra menas. Menas neatsiejamas nuo menininko asmenybės, vaizduotės galios ir nuo gebėjimo interpretuoti savo jausmus ir aplinką. Taip pat jis glaudžiai susijęs su dalykiniu dizaino elementų išmanymu. Su dvasingumu ir stiliumi. To neišmokstama, bet „menas“, kuris gali būti sukurtas, egzistuoja kiekviename iš mūsų. Prieš imantis technikų, reikia aptarti, kaip dizainas ir vaizduotė sąveikauja tarpusavyje. Pagrindinė vaizduotės reikšmė yra įsivaizduoti – tai gebėjimas vizualizuoti objektą, kurio nėra ir kuris niekada anksčiau tokia forma neegzistavo. Dažnai šiam žodžiui priskiriame kūrybingumo atributą. Sakome, kad kažkas yra lakios vaizduotės, turėdami omenyje, kad jis kūrybingas, nes gali naujai susieti dalykus. Vadiname menininku tą, kuris susieja dalykus tokiu būdu, kad jų visuma kelia stiprų įspūdį arba stiprias emocijas, ar proto reakcijas. Tai, ko ieškome figūroje, yra įgūdžiai, išlavinti iki jaudinančio (naujoviško, kitoniško) tobulumo. Arba tiksliau, gera lėlė yra jaudinantis gerai sukonstruotas daiktas. Išnagrinėkime šio sakinio sandarą. Veiksnys yra lėlė, sukonstruotas apibūdina tai, kas buvo padaryta su daiktu – lėle. Dažnai lėlių gaminimo esmė yra visai kita. Gerai sukonstruota pirmiausia gimsta mūsų galvose, nes tai yra ta vieta, kur iš tikrųjų galime tai daryti. Galime nurodyti atlaisvinti siūlus, aiškintis, kaip padaryti tinkamus sąnarius, ir ką nors išmokyti naudotis įrankiu ar mechnizmu. Bet mums labai problematiška kalbėti apie savo jausmus, kuriuos skleis kūrinys, arba apie tai, ką jaučiame žiūrėdami į kitų darbus. Tai emocijų sritis – varomoji menininko jėga, padaranti kūrinį įdomų ir vertinamą. Tam, kad tobulintumėte savo darbo kūrybiškumą ir vaizdingumą bei techninių žinių naudojimo ir medžiagų rinkimosi įgūdžius, turite pradėti šiek tiek mąstyti apie save ir kaip jūs galite dirbti geriausiai.

Įžanga

Kodėl? Manau, jei jaučiame, jog kažką verta daryti, tai verta padaryti gerai. Manau, kad visi trokštame sukurti kūrinį šimtu dešimt procentų. Prieš keletą metų pasižvalgiau po žydintį meninių skulptūrų pasaulį ir pagalvojau: „jeigu galėčiau, norėčiau turėti visų šių menininkų sukurtų figūrų galvų kolekciją“. Oi! Kodėl gi nepanorau turėti visų tų figūrų? Užspausta į kampą pripažinčiau, jog nors galvos buvo nuostabios, tačiau kūnai, proporcijos ar pasirinkti kostiumai nebuvo jau taip gerai apgalvoti ir taip gerai sukonstruoti, kad išreikštų idėją, kurią įkūnijo puikiai sukonstruotos galvos. Jeigu galva verta dešimt balų, kiekviena kita dalis ir dizainas, ir konstrukcija taip pat privalo būti verti dešimties balų, kad darbas būtų atliktas šimtu procentų. Tada kūrinys turi pelnyti dar dešimt balų už „meninę interpretaciją“ – vadinamąjį stilių, braižą ir oho! efektą.

Ar tu – vaizdų inžinierius? Tik šios labai svarbios ypatybės yra reikalingos. Pirma – gebėjimas būti imliam bet kokiam ir visiems stimulams, galintiems pateikti figūros idėją. Antra – gebėjimas nustatyti ir spręsti problemas arba patenkinti poreikį. Trečia ypatybė – pasiryžimas eksperimentuoti arba atpažinti ir pripažinti nesėkmę, ją ištaisyti arba paleisti. Štai ir viskas. Svarbiausias tavo tikslas yra išreikšti savo idėją arba sužadinti jausmus ir protą. Kad gautum po dešimt balų už kiekvieną dalį ir dar papildomus balus, kiekvieną priimamą sprendimą,

Baltoji moteris. Aut. Susanna Oroyan. 25 cm sėdinti. Fot. Don Smith

kiekvieną naudojamą techniką turi lemti tvarkantis veiksnys – idėja / galutinis rezultatas. Dalį tų papildomų balų sudaro asmeninių menininko ypatybių įnašas, kitą dalį – baigiamieji pakoregavimai. Dalis balų, galbūt daugiau, nei manome, įgyjami per tą laiką, kai menininkas tikslina savo viziją, atsižvelgdamas į taikomą techniką. Idėjų pobūdis ir prigimtis yra asmeninė nuosavybė, nulemsianti darbo rezultatus. Figūrų kūrėjų pasaulyje – idėjų galimybės neribotos. Kai kurios jų ganėtinai sudėtingos, kitos – labai elementarios. Idėjos lygintinos su figūromis panašiu santykiu: ®Figūra / idėja be jokio tikslo: gryna asmeninė meninė išraiška = vaizduojamojo meno figūra ®Figūra / idėja su tikslo užuomina: meno figūra atrodo, bet nėra įprastos žaislinės lėlės formos = erdvinė iliustracija ®Figūra / idėja, turinti tikslą: kažką daro arba yra kažkas = lėlė-žaislas, reklaminė figūra ar manekenas. Vaizduojamojo meno figūra gali būti padaryta iš bet kokios medžiagos, o jos koncepcija ir atlikimas visiškai priklauso tik nuo paties menininko. Kūrinio, turinčio tikslą, idėja arba tikslo užuomina dažniausiai kyla iš išorinio šaltinio (klientas, dizaino iššūkis), o menininko užduotis tas idėjas apdirbti įrankiais, kad tikslas būtų tinkamai pasiektas. Vidurinis užmojis yra vienas problemiškiausių idėjų srityje. Tai taip pat plačausia sfera – lėlių gaminimas kolekcininkams, mėgstantiems daiktus, kurie atrodo kaip išskirtinės žaislinės lėlės ar erdvinės iliustracijos. Menininko užduotis dažniausiai yra perprasti rinkos skonį. Ganėtinai dažnai rinka neturi tokių poreikių kaip klientas arba nėra tokia palanki kaip meno kolekcionierius. Tokiu atveju lėlininkas gali arba užmiršti pardavimo sritį ir susitelkęs kurti meną, tapdamas savo paties klientu, arba atrasti kliento tipą, labiausiai atitinkantį savo polinkius, ir atitinkamai paruošti jo mąstymą. Dauguma žmonių, įskaitant ir kūrėjus, linkę galvoti apie originalių meno darbų kūrimą kaip apie tikrą praktinės skulptūros konstravimo procesą, apimantį medžiagų parinkimą ir atitinkamą jų apdirbimą sukuriant formą. Tai lyg namo statymas tuščiame sklype. Tačiau kurdamas figūrą, esi ir architektas. Turi idėją, kaip figūra turi atrodyti ir kaip jos dalys turi būti sukonstruotos, kad jų visuma teiktų malonų įspūdį, ir kuri planus. Esi inžinierius, kuris sprendžia, kokios reiks konstrukcijos tam namui pastatyti arba figūrai stovėti. Tu esi statybininkų komanda, kuri iš tikrųjų kala vinis. Ir galiausiai tu esi architektas, kuris numato ir ištaiso statybos problemas. Kai nustosi galvojęs apie tai, ką iš tikrųjų darai kurdamas figūrą, turėtum patirti kažką panašaus:

Įžanga

Stimulas – kažkas, kas iššoka tavo psichinėje ar fizinėje aplinkoje, kas priverčia galvoti: „aš galiu tai padaryti“ arba „aš noriu padaryti tokią figūrą“, arba „aš noriu tai panaudoti kurdamas savo figūrą“. Iššūkis – „kaip aš tai padarysiu?“ Tyrimas – perkratydamas savo išsilavinimo žinias sužinai, kokius dalykus išmanai ir kaip juos galėtum panaudoti spręsdamas problemas. Kartais tai yra tikras tyrimas, kartais tai reiškia naujo būdo ar technikos įsisavinimą. Preliminarus projektas – „jeigu aš imsiuos to, tuomet turiu padaryti ir tai, kad išreikščiau savo idėją“. Nuodugnesnis tyrimas – rasti dalykus, kurie padėtų pasidaryti apytikrį idėjos eskizą. Kiekvienam numatytam darbui surasti reikalingas medžiagas ir įrankius. Dizainas – idėją įtvirtinti brėžiniais arba popieriuje, arba galvoje. Atlikimas – tikroji skulptūra ir kostiumo konstrukcija, kaip daugelis galvoja, ir yra kūrinio sukūrimas. Projekto tobulinimas – keičiamas ir pergalvojamas bedirbant. Geriausi planai dažnai nepasiteisina, kai konstruojama iš tikrų medžiagų. Kas nutinka dirbant arba atradus naują stimulą, kai gimsta nauja idėja ar nauja koncepcijos vizualizacija?

svarbu – yra esminis etapas siekiant sėkmingai užbaigti kūrinį. Tik dvi viso kūrybinio proceso dalys yra realus praktinis darbas arba medžiagų suvaldymas – visa kita yra darbas galvoje: vaizduotės inžinerija. Daugumai iš mūsų šis protinis darbas vyksta neva „automatiškai“. Dar norėčiau sugrįžti atgal ir apžvelgti tai, kas mus skatina. Šie dalykai slypi mumyse ir yra meno dalis. Iš kur kyla idėjos? Ar jos skiriasi nuo kitų žmonių? Ar sakome: „Man patinka ši mintis, taigi aš panaudosiu ją lėlei sukurti?“ Ar sakome: „Man patinka, kaip dera šita spalva ir forma. Kaip tai galėtų pavirsti figūra, kuri yra išskirtinai mano.“ Jeigu esi toks žmogus, kuris gauna idėjas kaip, aš vadinu, iš anksto supakuotus ruošinius, tuomet visiškai tikėtina, kad tavo darbas bus nedelsiant atpažįstamas kaip kažkoks daiktas arba subjektas. Pavyzdys galėtų būti toks: „Aš noriu padaryti Raudonkepuraitę arba baleriną Ugnies paukštės (Igorio Stravinsko baletas) kostiumu“. Čia šiek tiek kitoks elementas – dažniausiai paveikslas arba tekstinis aprašas – gali pasitarnauti kaip geras dizaino sprendimas. Viskas, ką turi padaryti, surasti atskiras dalis ir jas sujungti į viena – padaryti mažą mergaitę su apsiaustu ir gobtuvu. Dauguma menininkų idėją įvilktų į asmeninės interpretacijos rūbą arba papildytų išorine idėja, pavyzdžiui, tradicinę Raudonkepuraitę paverstų motociklininke mama, vilkinčia raudonos odos drabužiais.

Projekto kritika – atsitraukimas nuo darbo ir mėginimas į jį pažvelgti idėmiu, kritišku, be emocijų žvilgsniu ir surasti netenkinančias detales. Darbas – ištaisyti arba kurti kiekvieną detalę atskleidžiant geriausius savo gebėjimas. Projekto dalių sujungimas į visumą – galbūt pati svarbiausia dalis. Įsitikinkite, kad visos detalės dera tarpusavyje ir kiekviena atskirai yra pagaminta kaip galima tobuliau, ir nė viena nemenkina kūrinio ar neišsiskiria užgoždama jį visą. Užbaigimas – visa, ką reikia padaryti jau pabaigus figūrą, kad ją būtų galima tinkamai eksponuoti. Tai – stovai, kortelės (aprašas) ir pakuotė. Atkreipkite dėmesį, kad prieš iš tikrųjų į rankas paimant darbo įrankius ir medžiagas, dar reikia žengti šešis žingsnius, ir dar šešis padarius darbo eskizą. Žinoma, jeigu jums niekada neteko įgyvendinti savo idėjos, tai jos vizualizacija jūsų galvoje ar eskizas popieriuje bus migloti. Ir erdviškai neiliustruos jūsų minčių ar sumanymo, tačiau kiekvienas atskiras žingsnis – ir tai labai

Kitokios idėjos ateina, kaip aš vadinu, vidinio srauto fragmentais. Tai gali būti susietų spalvų ir formų vizualizacijos rezultatas. Po tam tikro laiko gimsta deranti veido ar personažo idėja. Visi šie trys elementai gali plaukti, kol gimsta medžiaga, gerai deranti su spalva. Trys ar keturi elementai kaip šie, besisiejantys ir išplaukiantys vienas iš kito, yra idėjos užuomazga. Dažniausiai šiuo momentu atkreipi į ją dėmesį ir imi stumdyti elementus, kad kuo geriau išgrynintum idėją. Kai ji išryškėja, tada imi galvoti apie jos dekonstrukciją tam, kad imtumeisi tikrosios projekto inžinerijos.

Įžanga

Atskyrimas. Aut. Emily Owen. 23 сm, popieriaus masė. Fot. Emily Owen

M ąs t y mo p e r mąs t y mas Esminis dalykas gaminant menines figūras arba lėles yra gausus žinių apie atlikimo būdus ir medžiagas bagažas drauge su gebėjimu surasti lengviausią sprendimą kaip suprojektuoti savo konstrukciją. Kompiuterio atmintį apibūdinantys terminai „tik skaitymui“ ir „laisvoji prieiga“ labai puikiai įvardija, ką ir žmogus turi turėti galvoje, mąstydamas apie būsimą figūrą, – turi peržvelgti savo turimas žinias apie technikas ir medžiagas. Projekto apipavidalinimas – tai idėjos suradimas, jos laikymasis ir įgyvendinimas. Sėkmė – tai gebėjimas žinoti, kokia idėja yra gera ir (arba) kada visos dalys dera veiksmingiausiai ir harmoniškiausiai. Tavo t i ks l ai Lėlių pasaulyje, kad būtų lengviau susigaudyti, idėjos perteikiamos teminėmis sąvokomis. Lėlės gali būti fėjos, gražūs vaikai, pikti seneliai ar kiti atpažįstami personažai. Tai apibendrintos koncepcijos arba sąvokos, su kuriomis gali visuotinai sutapatinti lėles vertinanti pasaulio kultūra. Tai yra saugūs subjektai. Jeigu juos darysi, žmonės juos atpažins. Žiūrovas tokį kūrinį vertins turėdamas išankstinį šablonišką požiūrį. Vis dėlto jo požiūris šiek tiek skirsis nuo tavojo ir galbūt bus šiek tiek savitesnis. Tavo, kaip menininko, užduotis fėjiškumą ar kalėdiškumą interpretuoti šiek tiek sumaniau ir išskirtiniau. Arba tavo užduotis – sukrėsti žiūrovą (o tai yra lygiai taip pat svarbu) nepaisant jo lūkesčių ir priverčiant jį susi-

mąstyti arba reaguoti į kūrinį jausmais ar protu. Dažniausiai tai yra esminis dalykas kuriant abstrakciją, karikatūrą, satyrinį ar emocionaliai jaudinanį kūrinį. Vienaip ir kitaip, tavo užduotis yra sukurti tokį kūrinį, kuris keltų įspūdį žiūrovui. Kodėl nori tai daryti? Ar tu tai darai? Kaip tu gali tai padaryti? Poreikio sukurti stiprų įspūdį ar sukelti reakciją akcentavimas gali pasirodyti šiek tiek per didelis, bet aš taip nemanau. Lėlių pasaulis nėra jau toks reiklus, nes susijęs su žaidimu, jis nereikalauja, kad kūrinyje būtų viskas išsamiai išreikšta. Vis dėlto žymiausi šiuolaikiniai lėlininkai negamina žaislų. Jie kuria meną arba mano jį kurią. Tai, ką jie vadina menu, dažniausiai yra iliustracija. Net ir tokiu atveju, abi formas reikia apipavidalinti ir sukurti šiokį tokį oho! efektą. Nėra nieko bloga būti iliustratoriumi. Normanas Rockwellas* buvo didis iliustratorius. Itin išskirtiniu stiliumi, neįtikėtinais gebėjimais komponuoti ir perteikti mintį jis priminė mums kasdienybės požiūrius ir jausmus. Vienintelis dalykas, kuris skiria Rockwello kūrybą nuo aukščiausio lygio lėlininko, yra dimensijos elementas. Aš esu ir buvau erdvinės iliustracijos kūrėja. Daugelį metų jaučiausiai labai nepatogiai, kai žmonės mane vadindavo menininke. Dauguma mano darbų susiję su personažais, kurie mūsų kultūroje lengvai atpažįstami. Pirmiausiai tai buvo pasakų ir pasakų knygų personažai arba žmonės ar vaizdai iš kasdienio gyvenimo. Tai, ką kūriau, buvo nei daugiau nei mažiau kaip reljefinės knygų ilustracijos. Menas – mano stilius – prasimušė tik tiek, kiek sugebėdavau suformuoti molį, pasirinkti savitas medžiagas ir pateikti netikėtą interpretaciją. Turėjau visus reikiamus dalykus, tik juos naudojau netinkama tvarka ir ne ten padėdavau kirtį. Susitaikiau su menininko terminu, tik kai juo apibrėžiama maksimaliai netikėtai pasisukanti idėja, o ne apibūdinamas subjektas – tai tapo nauju mano kūrybinio mąstymo atskaitos tašku ir pagrindiniu veiksniu. Mano pavyzdys, nors ir tikras, yra šiek tiek kraštutinis. Vis dėlto jo esmė yra prioriteto ir požiūrio keitimas. Ne visi iš mūsų noriai tūnome mažose tuščiose dėžutėse. Laimė ir sėkmė gali būti labai susijusios su žinojimu, kur tinka tavo kūrinys. Pagalvok, koks esi, ką veiki ir kur nori būti. Kad ir ką nuspręstum, stiliaus ir unikalumo elementas tavo pirmapradėje idėjoje turi būti pats pirmas ir svarbiausias dalykas, kurį turi apmąstyti, imdamasis kurti figūrą. * Norman Percevel Rockwell (1894–1978) – amerikiečių dailininkas ir iliustratorius.

Įžanga

8-oji Laiko imperatorė. 50 cm, polimerinis molis Super Sculpey. Fot. W. Don Smith Tai yra kūrinys, gimęs iš susietų fragmentų – galva nulipdyta pamokai kaip pavyzdys, atsitiktinai susidūręs su vėriniu ir kišeniniu laikrodžiu, saugotu smulkmenų stalčiuje. Pritaisant vėrinį aplink galvą, iškilo „apgaulus atsitiktinumas“ ir kartu iššūkis, kaip padaryti, kad jis laikytųsi įtvirtintas stačias.

Tu s avo l ė l ė j e Visi lėlininkai savo asmenybę projektuoja savo figūrose. Kai kurie fiziškai – „Džeinė atrodo visai taip, kaip jos lėlės“. Labiau tikėtina, kad Džeinė gamina lėles, kurios panašios į ją. Kiti tą panašumą išreiškia psichologiškai: „Betė tikrai nemėgsta vaikų ir kad ir ką ji besukurtų, visos jos lėlės atrodo kaip maži monstrai“. Psichologinis požiūris taip pat gali būti ir menininko jausmų išraiška – emocinis konstruktas, kurio jis neatskleidžia įprastiniame gyvenime. Pavyzdžiui, lieknas menininkas, apniktas baimės pavirsti dručkiu, gali būti linkęs kurti daug apkūnių arba labai aukštų ištįsusių figūrų. Kai kurie neišreiškia savo panašumo nei fiziškai, nei psichologiškai, o turi gebėjimą matyti ir suprasti daugelį charakterio variantų. Tai paaiškintų atvejį, kodėl maloni į eilinę senelę panaši moteriškė kuria nežmoniškai siaubingas abstrakčias figūras. Tai vadinu „empatiniu“ veiksniu: gebėjimas įsivaizduoti, suprasti ir išreikšti asmenybę arba tam tikrą gyvenimišką situaciją, kuri gali ir nebūti asmeninė patirtis. Pagalvokite, ko jūs linkę mielai imtis, ir supraskite, kad padaryti tai kažkaip kitaip reikės daugiau mąstymo ir darbo pastangų. Visi lėlininkai savo asmeninius interesus ir patirtį projektuoja savo kūriniuose. Žmogus, puikiai išmanantis kostiumo dizainą ir siuvimą, bus linkęs kurti figūras įdėdamas itin daug kruopštaus tekstilinio darbo. Žmogus, nemėgstantis siūti, dažniausiai kuria labiau skulptūriškus darbus, tekstilę naudodamas kaip minimalų elementą. Kaip mokytoja, supažindinus su nauja medžiaga savo studentus, neretai tai pastebiu jų darbuose. Galime pradėti nuo tos pačios formos, bet dienos pabaigoje kiekviena forma bus suasmeninta jos kūrėjo... ir tie, kurie nemoka suasmeninti, kuriems reikia duoti idėją, dažnai yra ganėtinai nusivylę savimi žmonės.

I š s i ai š ki nk, k ą no r i kur t i i r ko d ė l Man patinka gražios moterų, mielų vaikų ir itin tikslių proporcijų portretinės figūros. Ši meilė, reikia pripažinti, atsiduoda trupučiu pavydo – taip jau yra, aš žinau, kad to paprastai padaryti negaliu. Arba, dar svarbiau, – negaliu tų dalykų padaryti pakankamai gerai, kad atitiktų mano pačios standartus. Kartas nuo karto stengiuosi ir kartais baigiu vieną iš tokio tipo figūrų. Darau jas dėl patirties – pažiūrėti, ar galiu geriau. Vis dėlto mane visada žavėjo avangardas, kitokie mechanizmai arba keistų idėjų sugretinimas. Kad ir kiek mėginčiau, net ir mano patys tradiciškiausi kūriniai neišvengiamai bus šiek tiek išsiskiriantys. Prieš dvidešimt metų mano kurti personažai lėlių pasaulyje buvo laikomi „neįprastais“ ir „banaliais“ meno pasaulyje. Ilgainiui privalėjau išmokti pamoką ir tai vertė atsakyti į klausimą, ar aš noriu savo kūrinius parduoti, ar eksponuoti. Šiais laikais šios ribos kur kas laisvesnės, bet vis tiek yra. Galbūt ir tau bus svarbu pasvarstyti, ar verta kurti populiarius kūrinius, o paskui svarstyti, kur jie tiktų labiau. R i mt as nuo s t at ų ko re g av i mas Mokydama studentus ir jų klausydama, supratau, kad esama tam tikrų realių baimės barjerų, skiriančių kuriantįjį nuo paties kūrimo. Išsiaiškinkime tai. Didžiausia problema dažniausiai yra nesėkmės baimė. Vartydamas šią knygą esi tarsi įpareigotas padaryti tam tikrus dalykus – trokšti būti šios puikių dizainerių grupės dalis. Bet ir abejoji. Daugybė emocijų laiko tave per plauką nuo sėkmės. Argi ne tiesa? Žinoma, kad taip. Pati esu tai patyrusi ir dar daug kartų vėl tai išgyvensiu. Mes visi jaučiame tam tikrą „scenos“ baimę prieš imdamiesi ko nors naujo, net jeigu ir esame jau daug kartų darę panašius dalykus. Panagrinėkime nesėkmės sąvoką. Kas ją apibrėžia? Tavo mama? Tavo draugai? Tavo sutuoktinis? Ne. Nė vienas iš jų. Tu apibrėži savo nesėkmę. Kas yra nesėkmė? Kažkas, kas nesusiklostė taip, kaip norėjai. Taigi nesėkmė yra tarp tavęs ir objekto. Koks yra nesėkmės rezultatas? Prarastas laikas ir medžiagos. Kas prarado tuos dalykus? Tu praradai. Ar tau tai labai rūpi? Taip, galbūt. Galbūt tu buvai auklėtas nešvaistyti

Įžanga

laiko ir medžiagų arba tau kiti pasakė, kad švaistyti yra blogai. Nesąmonė. Taip nėra. Nurašykite tai eksperimentams. Jeigu nori būti kūrėjas, žaidimo kodas – „eksperimentas“. Dar nereiškia kad laikas sugaištas veltui, jeigu tuo metu nusprendei pasiduoti. Medžiagos taip pat neprarastos – gali išardyti, pakeisti, pakartotinai panaudoti. Arba gali susitaikyti, kad tau reikia du ar tris kartus daugiau laiko ir medžiagų negu iš tikrųjų atrodo žiūrint į pabaigtą kūrinį. Taigi niekas iš tikrųjų nėra prarasta. Kita baimė pagrįsta „aš negaliu to padaryti“, turiu omenyje „aš nemanau, kad esu pakankamai sumanus ar patyręs“. Ir vėl – kas tai pasakė? Iš kur tu ištraukei šią mintį? Jeigu iš kažko išgirdai, vadinasi, tai jo asmeninė nuomonė. Ji neturi būti tavo, nebent nuolankiai priimsi ir leisi jam tau prisegti šią etiketę. Jeigu tai tavo mintis, tu gali ją ištaisyti paprasčiausiai išmesdamas ją iš galvos. Gali išmokti, jeigu panorėsi – nors tai ir užtruks ilgiau. Tu gali išmokyti savo rankas tam tikrų įgūdžių. Žmonės, turintys sunkias fizines negalias, sukūria nuostabias figūras. Paverskite savo pasiteisinimus iššūkiais. Kitaip sakant, „aš negaliu to padaryti“, nes neturiu reikiamų gebėjimų, gali būti tiesa, tačiau tai nereiškia, kad reikia išklausyti dešimt pamokų, kad išmoktum tam tikrą techniką. Pamokos visada reikalingos dėl patirties, niekada nesimokyk kopijuoti mokytojo metodo. Išmėgink jo metodą ir išsiaiškint, kokias jo dalis gali panaudoti tobulindamas savo paties techniką. Išmėgink tai, ką, tavo manymu, darė kitas. Tai nebus tas pats, bet kam tai rūpi? Svarbu, kad savo darbą atliktum, tiesa? Jeigu „aš negaliu rasti medžiagų“ yra problema, tuomet nesi toks kūrybingas, koks turėtum būti. Dauguma lėlininkų, imdamiesi kurti, iš viso neturi jokių medžiagų. Daugumai šiandien net nereikia kokių nors ypatingų medžiagų. Mes tiesiog naudojame, kas po ranka. Neturi medžiagos perukui? Panaudok paprastą siūlą. Neturi prašmatnaus audinio? Panaudok senus drabužius ar laikraštį. Neturi tinkamo dryžuoto audinio? Dryžius nusipiešk. Arti nėra rankdarbių reikmenų parduotuvės? Panaudok vaikiškas spalvotas kreideles ar pieštukus arba akvarelę iš įprastos parduotuvės ar statybinius dažus iš ūkinių prekių parduotuvės. Būti kūrybingam reiškia surasti sprendimą savo aplinkoje, naudojant, kas po ranka. Dažiausiai taip gimsta įdomiausi rezultatai. Mėgsti žaidimus su taisyklėmis? Gerai, susigalvok taisyklę, kad tu privalai sukurti lėlę tik iš namuose rastų medžiagų.

Žinoti, kada nepasisekė, yra pats svarbiausias dalykas kūrėjui. Tuo momentu sakai: „na, šitą aš sugadinau“. Ir ką tu darai? Pradedi iš naujo. Darai kitą figūrą, pagerini tas vietas, kurios pirmu bandymu, tavo manymu, buvo nevykusios. Darai dar vieną ir dar vieną. Kita vertus, didesnės nesėkmės ištinka kaip „ypač stulbinančio ego“ rezultatas. Taip nutinka, kai menininkas apie save ir savo kūrybą galvoja taip gerai, kad net negali savęs kritikuoti, priimti patarimų ar pagalbos ir negali suprasti, kodėl kiti nereiškia susižavėjimo. Dabar, kai išmokome kontroliuoti baimę ir suvokti, kad egzistuoja milijonai idėjų, panagrinėkime protinę dizaino pusę.

Kada nors rasiu tave. Aut. Scott R. Gray. 75 сm, popieriaus masė. Fot. W. Don Smith