Kas laimėjo Žalgirio mūšį? by www.mintis.eu

LIETUVOS

ISTORIJOS

I N S T I T U TA S

N T

UDK 947.45.03 Ma-101

Projektas finansuotas iš Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų

Knygos leidimą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas

ISBN 978-5-417-01047-7

Turinys

Pratarmė ® 7 I. 1410 m. ® 12 II. XV–XVIII a. Atminties pradžia ® 22 Po mūšio: nuo bažnytinės prie politinės memoria ® 22 Pirmosios interpretacijos Lenkijos ir Vokiečių ordino kronikose ® 25 Mūšio atgarsiai Vakarų ir Rytų Europoje ® 27 Tautinių diskusijų amžius: lietuvių ir lenkų ginčai dėl pergalės ® 30 Besikeičianti perspektyva: silpstanti tradicija ir proginiai prisiminimai ® 33 III. „Ilgasis XIX amžius“ ® 41 Vokiečių–lenkų santykiai ir konkuruojančios mūšio interpretacijos ® 41 Lietuviškoji interpretacija XIX a. viduryje ® 49 Mūšio suaktualinimas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ® 51 Žalgirio vaizdino funkcijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuviškame istoriniame pasakojime ® 57 Panslavistinė interpretacija ir jos atgarsiai lietuvių visuomenėje ® 67 Lietuvių dilema: kiek svarbus Žalgiris? ® 71 IV. Tarp dviejų pasaulinių karų ® 74 Tautinių valstybių suverenumo gynyboje ® 74 Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais ® 84 Žalgirio vaizdinys baltarusizacijos fone ® 97 Atminties vaizdiniais kovojant su vokišku revanšizmu ® 101

6 V. Antrojo pasaulinio karo metais ® 112 Lenkišką Grunwaldą keičia vokiškas Tannebergas ® 112 Atminties mobilizavimas ® 116 Propagandos tarnybon pašaukti vaizdiniai ® 121 Senovės karžygių ainiais paversti raudonarmiečiai ® 125 Sovietinė karo metų istoriografija ® 132 Literatūrinis Žalgirio vaizdinys ® 138 Slavų vienybės idėjos tarnyboje ® 140 1945 m. Berlynas – „Naujasis Žalgiris“ ® 152 VI. Sovietmetis ® 160 Pokaris ® 160 Jubiliejus Lenkijos Tūkstantmečio fone ® 178 Sukaktį „švenčia“ sovietinė Lietuva ® 189 Minėjimas lietuvių išeivijoje ® 209 V. Klovos „Du kalavijai“ vs A. Fordo „Kryžiuočiai“ ® 218 Baltarusiškas Žalgirio vaizdinys ® 230 Nacionalinių mokyklų klasėse ® 243 Žalgirio vaizdinys „brandaus socializmo“ kraštovaizdyje ® 250 Pabaigos žodis ® 271 Abstract ® 275 Santrumpos ® 280 Rinktinė bibliografija ® 281 Iliustracijų sąrašas ® 286 Asmenvardžių rodyklė ® 289

Pratarmė

2010 metais minėtos 600-osios Žalgirio mūšio metinės sulaukė didelio susidomėjimo Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. Buvo organizuojamos mokslinės konferencijos, paskaitos, parodos ir kiti renginiai platesnei visuomenei, pasirodė nauji leidiniai, perleidžiamos bei į kitas kalbas verčiamos senesnės knygos1. Jubiliejinė Žalgirio mūšio sukaktis buvo prisiminta net Vokietijoje, kur susidomėjimas tiek pačiu mūšiu, tiek Vokiečių ordino istorija jau seniai nuslopęs. Susidomėjimo proveržis šios knygos autoriams virto klausimu – kas vis dėlto lėmė ir lemia tokį ilgą ir nesibaigiantį vėlyvųjų viduramžių mūšio atminimą? Ar efektinga lenkų, lietuvių ir rusėnų ginklo pergalė? Ar mūšis išties buvo toks reikšmingas, kaip jį įvertino vėlesnės, visų pirma nugalėtojų, kartos? 1

Čia tik keli pavyzdžiai: M. Jučas, Žalgirio mūšis, Vilnius, 2009; Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje. Žalgirio atodangos. Tarptautinės parodos katalogas, Vilnius, 2010; Krajobraz grunwaldzki w dziejach polsko-krzyżackich i polsko-niemieckich na przestrzeni wieków. Wokół mitów i rzeczywistości, pod red. J. Gancewskiego, Olsztyn, 2009; S. Jóźwiak, K. Kwiatkowski, A. Szweda, S. Szybkowski, Wojna Polski i Litwy z zakonem krzyżackim w latach 1409–1411, Malbork, 2010; Bitwa grunwaldzka w historii, tradycji i kulturze 1410–2010, pod red. T. Ossowskiego, Kielce, 2010; Grunwald – 600 lat chwały. Katalog wystawy, oprac. J. Grabowski, Warszawa, 2010; Na znak świetnego zwyczeństwa. W sześćsetną rocznicę bitwy pod Grunwaldem. Katalog wystawy, t. 1–2, Kraków, 2010; Tannenberg/Grunwald 2010. Gesammelte Beiträge, Wien, 2010; Arche / Пачатак, t. 10, 2010: Грунвальд: 1410–2010, Менск, 2010; А. Бумблаускас, I. Марзалюк, Б. Черкас, Грюнвальдска битва – битва народiв, Київ, 2010 (liet. vertimas: Vilnius, 2010); Tannenberg–Grunwald–Žalgiris 1410: Krieg und Frieden im späten Mittelalter, hrsg. von W. Paravicini, R. Petrauskas und G. Vercamer, Wiesbaden, 2012.

Pratarmė

Žalgirio mūšio vaizdinys nebuvo dažnai ir intensyviai eksploatuojamas iki XIX a. pabaigos, kai modernūs nacionalizmai pradėjo ginčus dėl praeities interpretavimo. Mūšio interpretacijas pateikė vokiečių ir lenkų istorikai bei politikai, lietuvių inteligentija, atsirado ir panslavistinė versija, galų gale į ginčą įsitraukė ir baltarusiai. Ne ką mažesnis dėmesys mūšio instrumentalizavimui teko ir sovietinėje istorijos politikoje. Žalgirio mūšio vaizdinio interpretavimo tradicijų įvairovę ir savitumą liudija skirtingi mūšio vardai: vokiečių Tannenberg, lenkų Grunwald, lietuvių Žalgiris, baltarusių (vienas iš variantų) Dubroŭna. Tačiau nepaisant turinio bei pavadinimų skirtumų, visos tradicijos tarpusavyje buvo glaudžiai susijusios ir tiesiogiai veikė viena kitą. Tradicijų samplaiką geriausiai atspindi lietuviškas mūšio pavadinimas. Lietuvių kalboje po tam tikro svyravimo tarp „Eglėkalnis“ (vert. Tannenberg) ir „Žalgiris“ (vert. Grunwald) įsitvirtino pastarasis pavadinimas, kuris buvo perimtas iš lenkų vartosenos, tačiau tai – pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos. Toks pasirinkimas yra tam tikra prasme logiškas, nes lietuviškame Žalgirio pasakojime lenkiškos sąsajos visiškai užgožė vokiškas. Šiame pasakojime aiškumo dėlei nuspręsta apsiriboti vienu mūšio vardu – Žalgiris. Knygos autoriai nebuvo pirmieji, susidomėję Žalgirio mūšio atminimo tema – atminimo tradicijos tyrimų istoriografija jau pakankamai plati2. Joje 2

Iš gausios istoriografijos apie Žalgirio atminimą: S. Ekdahl, Tannenberg/Grunwald – ein politisches Symbol in Deutschland und Polen, Journal of Baltic Studies, vol. 22, 1991, S. 271–324; S. Ekdahl, Die Schlacht bei Tannenberg-GrunwaldŽalgiris. Eine mittelalterliche Schlacht im Spiegel deutscher, polnischer und litauischer Denkmäler, Zeitschrift für Geschichtswissenschaft, Bd. 50, 2002, S. 103–118; R. Traba, Konstrukcja i proces dekonstrukcji narodowego mitu. Rozważania na podstawie analizy semantycznej polskich obchodów grunwaldzkich w XX wieku, Komunikaty Mazursko-Warmińskie, t. 226, 1999, s. 515–531; F. B. Schenk, Tannenberg/Grunwald, Deutsche Einnerungsorte, hrsg. von E. François und H. Schulze, Bd. 1, München, 2001, S. 438–454; L. Jockheck, Ein Nationalmythos in ‚Eastman Color’: Die Schlacht bei Tannenberg 1410 im polnischen Monumentalfilm „Krzyżacy“ von Aleksander Ford, Zeitschrift für Ostmitteleuropa-Forschung, Bd. 51, 2002, S. 216–252; Г. Сагановiч, Грунвальд у беларускай гiстарыяграфii, Беларускi гiстарычны агляд, т. 9, 2002, c. 152–168; D. Radziwillowicz, Tradycja grunwaldzka w świadomości politycznej społeczeństwa polskiego w latach 1910– 1945, Olsztyn, 2003; Ch. Mick, Kriegserfahrungen und die Konstruktion von Kontinuität. Schlachten und Kriege im ukrainischen und polnischen kollektiven Gedächtnis 1900–1930, Gründungsmythen – Genealogien – Memorialzeichen. Beiträge zur institutionellen Konstruktion von Kontinuität, hrsg. von G. Melville und K.-S. Rehberg, Köln–Weimar–Wien, 2004, S. 109–132; A. Nikžentaitis, Žalgiris: Zur Bedeutung und Funktionsweise eines litauischen Nationalmythos, Mare Balticum. Begegnungen zu Heimat, Geschichte, Kultur an der Ostsee, hrsg. von D. Albrecht und M. Thoemmes, München, 2005, S. 98–109; R. Petrauskas,

Pratarmė

raiškiai dominuoja Žalgirio vaizdinio lenkų atminimo kultūroje tyrimai – pradedant lokalių mūšio atminimą įamžinančių ženklų atsiradimo istorijomis ir baigiant apibendrinančiomis mūšio atminimo studijomis. Lietuviškos atminimo tradicijos tyrimai gerokai seklesni, dar mažiau žinome apie Žalgirio atminimą Baltarusijoje. Ieškodami savojo atsakymo apie Žalgirio vaizdinio tvarumo priežastis autoriai nusprendė palyginti įvairias šios atminties vietos3 tradicijas Vidurio Rytų Europoje. Knyga priklauso šiuo metu intensyviai plėtojamai kolektyvinės atminties tyrimų tradicijai, kurios teorinius pamatus paklojo Janas Assmannas4. Ši tyrimų tradicija remiasi suaktualinta XX a. pirmos pusės prancūzų sociologo Maurice Halbwachso socialinių atminties rėmų teorija5, kuri skelbia, jog individo atmintį sąlygoja visuomenėje egzistuojantys „socialiniai rėmai“. Kolektyvinę atmintį J. Assmannas pasiūlė skaidyti į komunikacinę bei kultūrinę. Pirmoji – „gyvoji“ praeitis – tai tiesiogiai išgyventa, kelias kartas apimanti praeities interpretacija, dar neturinti institucionalizuotų formų; o antroji – kultūrinė atmintis yra atsieta nuo kasdienybės, institucionalizuota ir paprastai instrumentalizuojama kolektyvinės tapatybės konstravimui. Bendruomenės praeitį aktualizuojančias reikšmes bei šių reikšmių palaikymo praktikas, padedančias kurti ir palaikyti kolektyvinę tapatybę, J. Assmannas pavadino atminimo kultūra (Erinnerungskultur), kuri bendriausia prasme apibūdina bendruomenės santykį su praeitimi. D. Staliūnas, Die drei Namen der Schlacht: Erinnerungsketten um Tannenberg/ Grunwald/Žalgiris, Verflochtene Erinnerungsorte. Polen und seine Nachbarn im 19. und 20. Jahrhundert, hrsg. von M. Aust, K. Ruchniewicz, S. Troebst, Köln–Weimar–Wien, 2009, S. 119–136; S. Dyroff, Grunwald in den deutschen und polnischen Historiografien sowie Traditionen, Historie. Jahrbuch des Zentrums für Historische Forschung Berlin der Polnischen Akademie der Wissenschaften, Bd. 3, 2009/2010, S. 204–222; A. Nikžentaitis, Ž. Mikailienė, Litewski Žalgiris, polski Grunwald: dwa toposy narodowe w kontekście analizy porównawczej, Zapiski Historyczne, t. 75, 2010, s. 7–21. R. Tomkiewicz, Rocznice bitwy pod Grunwaldem w Polsce Ludowej, Olsztyn, 2011. 3 Atminties istorijos tyrimai Lietuvoje: A. Nikžentaitis, Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse, Vilnius, 2002; D. Staliūnas, Savas ar svetimas paveldas? 1863–1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta, Vilnius, 2008; D. Baronas, D. Mačiulis, Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda, Vilnius, 2010; Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo: atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX–XXI amžiuje, sud. A. Nikžentaitis, Vilnius, 2011. 4 J. Assmann, Das kulturelle Gedächtnis. Schrift, Erinnerung und politische Identität in frühen Hochkulturen, München, 2007 (6. Aufl., pirmas leid. 1992). 5 M. Halbwachs, Les cadres sociaux de la mémoire, Paris, 1952 (pirmas leid. 1925; angl. vertimas: On collective memory, Chicago, 1992).

Pratarmė

Atminimo kultūrą dažnai veikia istorinė politika – kryptingas valdžioje esančių politinių jėgų siekis visuomenėje įtvirtinti vienokią ar kitokią praeities vizijos interpretaciją. Kolektyvinės atminties fone išsiskiria raiškūs istoriniai vaizdiniai, arba, vartojant Pierre Nora terminologiją, atminties vietos6, – simboliai, su kurių pagalba konstruojama kolektyvinė tapatybė. Terminas vieta čia suprantamas metaforiškai, nes tai gali būti istorinis įvykis, asmuo, geografinė vieta, mitinis personažas, tam tikras kultūros reiškinys (pavyzdžiui, kalba) ir kt. Kai kurie istoriniai vaizdiniai tapo bendra kelių tautų atminties vieta. Apie vieną iš jų – Žalgirio mūšį, kur susiduria skirtingos atminimo kultūros bei prasideda simbolinės istorinio paveldo dalybos, ir yra ši knyga. Taigi, šioje knygoje pasakojama ne apie patį mūšį, bet apie tai, kaip formavosi ir laikui bėgant kito istorinis Žalgirio vaizdinys Vidurio ir Rytų Europoje. Tiesa, daugiausiai dėmesio teko Lietuvai. Pats mūšis, jo priešistorė ir padariniai, remiantis naujausiais tyrimais, trumpai apžvelgiami knygos pradžioje – tai padaryta norint tik priminti skaitytojui mūšį ir jo aplinkybes, o ne ambicingai nusprendus papasakoti, kaip „iš tikrųjų buvo“ mūšio lauke ar kieno nuopelnas mūšio lauke didesnis – lietuvių, lenkų ar baltarusių. Kitaip tariant, knygos autoriai aiškiai suvokia, kad praeityje apie Žalgirio mūšį rašę istorikai apie šį istorinį įvykį žinojo gerokai mažiau nei šiuolaikinis tyrinėtojas. Knygoje siekėme ne tik atskleisti, kaip skirtingose atminimo kultūrose kinta Žalgirio mūšio vaizdinys, bet ir paaiškinti tų pokyčių politines, ideologines, istoriografines priežastis, parodyti, kokios visuomenės grupės kuria ir keičia šį vaizdinį ir kokiais instrumentais jis diegiamas masėms. Visuomenių imlumas ar atsparumas diegiamų vaizdinių poveikiui yra svarbi problema, tačiau istorikų naudojami metodai suteikia labai ribotas galimybes atsakyti į šį klausimą. Suprantama, dėl istorinių šaltinių gausos nuodugniausiai šias problemas galima aptarti tiriant Žalgirio vaizdinį XX a. Kuo toliau į praeitį, tuo sunkiau ištirti vaizdinio metamorfozes ar percepcijas. Skirtingais laikotarpiais skiriasi ne tik istorinės medžiagos kiekis. Skiriasi ir istorinė terminija bei sąvokos, todėl reikia turėti omenyje, kad kalbant apie XV ar XVI a., „lenkai“ ir „lietuviai“ reiškia ne tą patį ką XIX ar XX a. Ikimoderniais laikais tai buvo politinės bajorų tautos, kurių atstovai kalbėjo nebūtinai ta pačia kalba, tuo tarpu nuo XIX a. tautiškumas suprantamas modernia – etnolingvistine prasme. Mūšį ir Žalgirio atminimo tradiciją ikimoderniais laikais apžvelgė Rimvydas Petrauskas. Žalgirio vaizdinį „ilgajame XIX amžiuje“ aptarė Darius Staliūnas, o 6

P. Nora, Les lieux de mémoire, Paris, t. 1–3, 1984–1992.

Pratarmė

pasakojimą apie vaizdinio gravitavimą kolektyvinėje atmintyje nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki Sąjūdžio pratęsė Dangiras Mačiulis. Knygą baigiame Žalgirio vaizdiniu sovietinės imperijos griūties išvakarėse. Skaitytojas veikiausiai norės paklausti, kodėl būtent čia pasakojimas nutrūksta, juk Žalgirio vaizdinys neišnyko, veikiau priešingai – tik dar stipriau išsikerojo atminimo kultūroje. Mūsų įsitikinimu, atminimo kultūra po Berlyno sienos griūties politinį savarankiškumą atgavusioje Vidurio Rytų Europoje verta atskiro tyrimo. Norėtume padėkoti asmenims ir institucijoms, padėjusioms surinkti šios knygos rašymui reikalingą medžiagą bei iliustracijas: Vydui Dolinskui (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai), Jūratei Gaidelienei (Panevėžio kraštotyros muziejus), Genocido aukų muziejui, Liudmilai Gurinovič, Arvydui Jakštui ir Eugenijui Rūkui (Lietuvos sporto muziejus), Birutei Kulnytei (Lietuvos nacionalinis muziejus), Algimantui Miškiniui, Jonui Puodžiui, Tomui Rimdeikai, Vidai Savoniakaitei, Juozui Skiriui, Vitalijai Stravinskienei, Anai Tarasovai, Andrejui ir Kaciarinai Unučak, Marcinui Wakarui bei Lituanistikos tyrimo ir studijų centrui Čikagoje. Atskirai, už dalykiškas pastabas, norime padėkoti kolegoms, skaičiusiems šios knygos rankraštį, ir jos recenzentams: Vigmantui Butkui ir Vasilijui Safronovui.