4. Motyvacija

Temos pavadinimas Motyvacija

Užsiėmimo tikslas Supažindinti dalyvius su motyvacijos sąvoka, ypatumais ir svarba žmogaus gyvenime, padėti sustiprinti įgūdžius, kuriuos pasitelkus sprendžiamos motyvacijos nebuvimo ar stokos problemos.

Trukmė 2–3 valandos.

Erdvė ir priemonės Lipnūs lapeliai, popierius, flipčartas, projektorius, rašymo priemonės, keletas kompiuterių, internetas.

Dalyvių grupės dydis 10–20 dalyvių.

Susipažinimo / komandos formavimo metodai Dalyviams išdalijama po keletą lipnių lapelių, ant kurių prašoma užrašyti savo vardą. Tuomet kiekvienas dalyvis kviečiamas prieiti prie sienos, prisistatyti ir užklijuoti savo lapelį su vardu kuo aukščiau ir kuo stipriau, kad nenukristų.

Praktinės užduotys

Užsiėmimo pabaigos refleksijos metodai

Užduotis „Motyvacijos mokyklos“

Laikas užduočiai atlikti: 30 minučių, diskusija ir pristatymai: 30–60 minučių.

Dalyviai paskirstomi į grupes po 5–6 žmones ir kviečiami apžvelgti skirtingas motyvacijos (motyvaciją ir discipliną skatinančias) mokyklas. Šios mokyklos gali būti pačios įvairiausios: žinomi oratoriai, motyvatoriai, ugdantieji vadovai (koučeriai) ir jų projektai, sporto mokyklos, projektai, kuriuose žmonėms yra iškeliami iššūkiai ir padedama jų siekti, moksliniai tyrimai ir jų pristatymai – viskas, kas susiję su motyvacija ir jos skatinimu.

Dalyviai gali diskutuoti tarpusavyje, naudotis kompiuteriu ir internetu ieškodami informacijos ir panašiai.

Dalyvių prašoma kaip nors sugrupuoti visas šias mokyklas ir pristatyti jas kitiems dalyviams. Galima iškelti klausimus, kurios priemonės atrodo priimtiniausios ir įdomiausios. Dalyviai taip pat kviečiami dalytis savo patirtimi.

Dalyvių prašoma paimti po dar vieną lapelį. Kiekvienas dalyvis kviečiamas dar kartą sugrįžti prie tos vietos, kur buvo užklijuotas jo lapelis, ir šį kartą antrąjį užklijuoti dar aukščiau, tada paraginami pasidalyti įspūdžiais ir suvokimais, kilusiais pasibaigus užsiėmimui. Šis dviejų dalių lipnių lapelių metodas puikiai papildo motyvacijos temą, nes taip parodoma, kad žmogaus galimybės, kai yra reikiama motyvacija, gali būti beribės.

TEORINĖ INFORMACIJA

Iki pat 1954 m. balandžio egzistavo bendrai priimtas įsitikinimas ir tikėjimas, kad žmogus fiziškai nėra pajėgus įveikti keturių minučių barjero, kad negeba nubėgti vienos mylios greičiau nei per keturias minutes. Taip nutiko, nes žmonės bandė vis tai kartoti, tačiau jiems nepavykdavo.

Rogeris Bannisteris sulaužė šią nuostatą, nubėgęs vieną mylią greičiau nei per keturias minutes. Nuo to laiko ir iki šios dienos daugiau nei 20 000 žmonių visame pasaulyje, įskaitant ir moksleivius, pakartojo šį pasiekimą.

Kas gi pasikeitė? Kai visi šie žmonės išeidavo į trasą, jie žinojo, kad tai jau buvo padaryta, todėl jų sąmonėje atsirado patvirtintas tikrovėje įsitikinimas, jog tai įmanoma. Tačiau kuo buvo laikomas pats R. Bannisteris, siekdamas įveikti keturių minučių barjerą? Kaip buvo žvelgiama į jo šimtus valandų trukusį treniravimąsi negailint savęs? Žinoma, jis buvo matomas kaip beprotis, maištautojas, naivuolis, mėginantis kovoti su pačia gamta.

Galime nesunkiai įsivaizduoti, kokios stiprios motyvacijos prireikė R. Bannisteriui, siekiant savo tikslo. Ir mums belieka tik spėlioti, kokie gi buvo jo tikrieji motyvacijos šaltiniai einant šiuo nelengvu keliu.

Motyvacija – dažnai įvairiuose kontekstuose vartojama sąvoka, ir ne veltui. Visų pirma, tai yra instinktyvi adaptyvinė organizmo funkcija, dėl kurios žmogus, kaip ir visų kitų rūšių atstovai, turi galimybę išgyventi. Skatinami motyvacijos žmonės medžiojo ir kitais būdais ieškojo maisto, rado būdų, kaip pasistatyti saugų būstą, užsiėmė žemdirbyste, norėdami jaustis saugiau kasdienybėje. Stipri konkrečių žmonių motyvacija skatino visus mokslinius proveržius, kurių vaisiais turime galimybę naudotis šiandien.

KĄ APIE MOTYVACIJĄ KALBA PSICHOLOGIJOS MOKSLAS?

Pastaruosius du šimtus metų motyvacija yra aktyviai tiriama įvairiuose žmogaus gyvenimo kontekstuose: mokymosi, išmokimo, kognityvinių funkcijų, tikslų siekimo ir t. t. Burrhusas Fredericas Skinneris tyrinėjo formavimosi raidą ir įvairių lygmenų pastiprinimus vykstant išmokimo procesui.

B. F. Skinneris suskirstė motyvacinius paskatinimus į teigiamus ir neigiamus. Prie teigiamų pastiprinimų jis priskyrė apdovanojimus, kai tam tikrais veiksmų etapais, atliekant komandas ir prašomas funkcijas, žmogus (arba gyvūnas) gauna vienokį ar kitokį apdovanojimą, dėl ko motyvacija atlikti veiksmą sustiprėja. Prie neigiamų pastiprinimų jis priskyrė bausmes ir kitokio pobūdžio skaudesnes pasekmes lemiančius veiksnius, kurie paskatina žmogų arba gyvūną tuojau pat nutraukti skaumą ar diskomfortą sukeliančius veiksmus.

Taigi tuometiniai tyrimai padėjo suprasti keletą dalykų apie žmogaus motyvaciją:

• žmogus žymiau greičiau ir su didesne motyvacija mokosi naujų veiksmų ir imasi užduočių, kuomet gauna teigiamą pastiprinimą, t. y. apdovanojimą;

• neigiamas pastiprinimas, pavyzdžiui, bausmės, gali paskatinti nutraukti tam tikrus veiksmus, tačiau yra ne toks efektyvus, kaip teigiamas pastiprinimas;

• pernelyg dažni teigiamo pastiprinimo aktai (apdovanojimai) gali būti ir kenksmingi, nes jų poveikis kaskart silpnėja, tačiau priklausomybė nuo jų auga;

• esant ilgalaikiams tikslams, veiksmingas uždelstas pastiprinimas, t. y. žinojimas, kad tolimesnėje ateityje laukia didesnis apdovanojimas, bet norint jį pasiekti reikia atlikti tam tikrą didesnį darbą.

Atsižvelgiant į visus šiuos faktus, išryškėja vienas esminis dalykas: norint pastiprinti motyvaciją atliekant bet kokį veiksmą, pravartu susikurti apdovanojimą, kuris bus suteikiamas tą veiksmą užbaigus. Tai gali būti malonus pirkinys, iškilminga vakarienė, kelionė, atostogos ir t. t., priklausomai nuo užduoties sudėtingumo, atlikimo trukmės, svarbos ir panašiai. Tačiau nevertėtų ir pernelyg stipriai savęs lepinti, nes ilgainiui to vertinimas ir malonumo jausmas nuslopsta. Žvelgiant iš paskatų teorijos perspektyvos, kuri tyrinėja biologinius poreikius ir natūralius vidinius postūmius, prigimtinę žmogaus motyvaciją galima suskirstyti į tris instinktų veikiamas grupes: alkio, seksualinę ir laimėjimų.

Alkio sukelta motyvacija yra viena pagrindinių motyvacijų, siekiant aprūpinti organizmą reikiamomis maisto medžiagomis, kurios užtikrintų visas kitas organizmo funkcijas. Vienas pagrindinių rodiklių, pagal kurį smegenys nustato energijos lygį kūne ir, atsižvelgiant į tai, poreikį sukelti alkio jausmą, yra gliukozės kiekis kraujyje. Kuomet gliukozės kiekis ima mažėti, smegenys, pasitelkdamos hormonus, siunčia signalus, kad laikas pasisotinti. Tačiau mūsų kūno svorį iš tiesų reguliuoja ne vien tai. Smegenyse egzistuoja net keli atskiri centrai, kurie nuodugniai ir griežtai kontroliuoja viso organizmo būklę bei kūno svorį ir, atsižvelgiant į tai, reguliuoja alkio jausmą.

Seksualinė motyvacija yra dar viena gyvybiškai svarbi motyvacinė paskata, dėl kurios žmogaus rūšis gyvuoja tūkstantmečius. „Mistinė“ trauka ir įsimylėjimas iš tiesų yra gudrus gamtos atrankos procesas, kuomet yra ieškomi du partneriai, kurių genetiniai kodai kuo tobuliau sutaptų sveikiems palikuonims sukurti. Seksualinė motyvacija atsiranda ir aktyviai ima reikštis paauglystės laikotarpiu, vykstant lytinei brandai, ir tampa neatsiejama žmogaus kasdienio gyvenimo dalimi.

Laimėjimų motyvacija taip pat turi savo istoriją iš senovės laikų, kuomet žmonės turėdavo įdėti pastangų siekdami išgyventi. Bendruomenės nariai kartu išeidavo į medžioklę ir džiaugdavosi nukautu laimikiu, vykstant karams dėl teritorijų buvo siekiama žūtbūt apsaugoti savo žemes. Ilgainiui žmogus išmoko, kad norėdamas kažko pasiekti turi įdėti pastangų ir kruopščiai atlikti savo darbą, kad vėliau galėtų džiaugtis rezultatais.

VIDINĖ IR IŠORINĖ MOTYVACIJA

Motyvacija skirstoma į dvi pagrindines rūšis, nusakančias jos kryptis. Pirmoji rūšis – VIDINĖ MOTYVACIJA. Tai motyvacija, kurios šaltinis yra pati žmogaus vidinė būsena, apimanti tokius faktorius kaip smalsumas, idėjos esmė, įkvėpimas. Vidinės motyvacijos atveju žmogus nesiekia jokio pripažinimo ar nelygina savęs su kitais, jis savotiškai tiekia tikslo, lyg žaistų įdomų, įtraukiantį žaidimą. Tai geriausia ir palankiausia motyvacijos rūšis. Antroji rūšis – IŠORINĖ MOTYVACIJA. Tai tokia motyvacijos rūšis, kuomet pagrindiniai apsprendžiantys faktoriai – išskirtinai išoriniai: pinigai, bausmė, baimė, pripažinimo troškimas, noras pranokti kitus. Tai nėra palanki motyvacijos rūšis, nes šiuo atveju žmogus daug savo dėmesio resursų atiduoda aplinkos stebėjimo ir grįžtamojo ryšio laukimo faktoriams, o tai gali ženkliai sumažinti malonumo jausmą, atliekant veiksmus. Mihaly’o Csikszentmihalyi’io srauto teorija (angl. flow

theory) Mihaly Csikszentmihalyi – vengrų kilmės psichologijos srities profesorius, visame pasaulyje žinomas kaip laimės, kūrybiškumo ir žmogaus gerovės tyrinėtojas. Tačiau geriausiai jis pažįstamas dėl savo kelis dešimtmečius tyrinėjamos srauto būsenos teorijos, kuri pasaulyje geriau žinoma kaip flow būsena. Savo veikale „Flow: The Psyhology of Optimal Experience“ M. Csikszentmihalyi supažindina skaitytojus su teorija, pagal kurią žmonės yra laimingiausi tada, kai pasiekia srauto (flow) būseną. Tai visiškos taikos su savimi ir aplinka ir savotiškos meditacijos būsena, kai susivienijama su esama situacija ir atliekamu veiksmu. Kiekvienas naujas veiksmas papildo prieš tai buvusį veiksmą, tarsi muzikinėje improvizacijoje. Nebeegzistuoja laiko erdvės, susilpnėja visi kiti poreikiai. Lieka tik buvimas čia ir dabar bei veiksmo suvokimas.

Srauto teorija sujungia aštriai sufokusuotą dėmesį, motyvaciją ir situaciją arba aplinką. Visi šie dalykai sukuria simbiozę, kuri lemia intensyvų įsijautimą į atliekamą veiksmą, o kartu su tuo – ir vidinės harmonijos, balanso, ramybės ir pasitenkinimo jausmą.

Svarbu suprasti ir tai, kad srauto būsenos neįmanoma pasiekti tada, kai atliekama užduotis yra per sudėtinga ir nauja, nes šiuo atveju milžiniški energijos resursai sueikvojami naujai informacijai suprasti ir perdirbti. Taigi srauto būsena – balansas tarp subjekto įgūdžių ir užduoties sudėtingumo. Kitaip tariant, siekiant išlaikyti motyvaciją ir malonumą atliekant vienokį ar kitokį darbą, svarbu neperspausti savo emocinės būsenos sudėtingais iššūkiais.

VIDINĖ MOTYVACIJA IŠORINĖ MOTYVACIJA

Smalsumas Pinigai

Užduoties sudėtingumas Bausmė

Idėja Pripažinimas, stebėjimas

Įkvėpimas

MOTYVACIJOS IR PSICHOLOGINĖS BŪSENOS KITIMAI SIEKIANT TIKSLO

Dauguma žmonių, ieškodami savyje motyvacijos ir siekdami vienokių ar kitokių tikslų, neabejodami įvardija vieną pagrindinių faktorių, kurio tikisi vykstant procesui – įgyti stabilų laimės ir pasisekimo jausmą. Visi mes atsimename tas euforijos akimirkas, kurios pasikartoja tam tikrais gyvenimo epizodais. Šias akimirkas norime pasitelkę siekiamus tikslus įtvirtinti savo gyvenime ir priversti jas pasilikti amžiams.

Tik problema ta, kad laimės ir euforijos būsenos, kaip ir bet kokios kitos stiprios emocijos mūsų gyvenime, iš organizmo reikalauja didelių resursų ir žvelgiant į ateitį gali turėti neigiamų pasekmių sveikatai. Taip pat stiprus savęs emocinis sužadinimas, intensyviai motyvuojant ir nuolat peržengiant asmeninių galimybių slenkstį, yra būsenos, kurias organizmas visais būdais stengsis pašalinti kaip neefektyvias ir kenkiančias. Todėl iš tiesų sveikas požiūris į motyvaciją ir į tikslų siekimą yra… ramybės būsenos savyje ugdymas. Tiesa ta, kad kiekvienoje kelionėje, siekiant vienokių ar kitokių tikslų ar žengiant ilgalaikės gyvenimo strategijos keliu, visuomet pasitaikys pačių įvairiausių emocijų: bus ir pakilimų, ir nuosmukių. Taigi verta išmokti į visą šį procesą žvelgti ramiai, atrandant vidinę ramybę bei mokymosi nuoseklumą. Žemiau pateiktas paveiksliukas, vaizdingai atvaizduojantis kelionės link tikslo ir emocinės įvairovės joje aibę. Taip pat prie tam tikrų dalių įvardijama, į kokius aspektus svarbu atkreipti dėmesį, siekiant išvengti didesnių praradimų.

laimingas

Temos pavadinimas

Užsiėmimo tikslas

Trukmė

Erdvė ir priemonės

Dalyvių grupės dydis

Susipažinimo / komandos formavimo metodai

Praktinės užduotys

Užsiėmimo pabaigos refleksijos metodai

TEORINĖ INFORMACIJA