1. Konfliktinių situacijų raida ir sprendimas

Temos pavadinimas Konfliktinių situacijų raida ir sprendimas

Užsiėmimo tikslas Supažindinti dalyvius su konfliktinių situacijų raida ir galimais sprendimais.

Trukmė 2–4 valandos.

Erdvė ir priemonės Kėdės, projektorius, rašymo priemonės.

Dalyvių grupės dydis 10–20 dalyvių.

Susipažinimo / komandos formavimo metodai Visi dalyviai sustoja į ratą ir užsimerkia. Tuomet vienas dalyvis pasirenka tam tikrus judesius. Tai gali būti šokis, mankšta ar kitokios formos judesių kombinacija, svarbiausia, kad judesiai būtų kuo įvairesni ir sunkiau įsimenami. Dalyvis, sukūręs judesių konfiguraciją, pabaksnoja šalia savęs iš dešinės arba iš kairės esantį kaimyną ir parodo jam visus šiuos judesius, pats taip pat gerai juos įsimena. Tuomet visi kiti dalyviai ta pačia kryptimi po vieną pabaksnoja šalia esančius kaimynus ir parodo judesius taip, kaip juos įsiminė.

Ratas pasibaigia ties dalyviu, kuris sukūrė šiuos judesius.

Visi dalyviai turi galimybę palyginti, kokia buvo pradinė judesių versija ir kiek ji skiriasi nuo tos, kurią parodė paskutinysis dalyvis rate.

Praktinės užduotys

„Karštoji kėdė“.

Mokymų vadovas pats savarankiškai arba padedamas dalyvių pasirenka konflikto temą, pvz., problematiškas vaikas mokykloje ateina pas socialinį darbuotoją, vaiko konfliktas su tėvais ir pan. Erdvėje viena šalia kitos į eilę sudedamos keturios kėdės. Priešais paskutiniąją kėdę, dešinėje, pastatoma penktoji kėdė („karštoji“), atsukta į kėdžių eilę. Į šią penktąją kėdę atsisėda pagrindinis konflikto veikėjas: nepaklusnus vaikas ar kitas sukurtas personažas. Į keturias kėdes priešais jį atsisėda keturi dalyviai, kurie atliks konflikto oponento, pvz., vieno iš tėvų, socialinio darbuotojo ar pan., vaidmenį. „Karštojoje kėdėje“ sėdinčio dalyvio tikslas – vykstant konfliktui kuo įnirtingiau laikytis savo pozicijos. Jeigu jam nepatinka kas nors, ką ir kaip sako oponentas, jis gali suploti, ir tuomet oponentas, sėdinti priešais, pasitraukia į eilės galą (visa oponentų eilė pasislenka per vieną žmogų). Oponentų, sėdinčių ant keturių kėdžių, tikslas – išspręsti konfliktą su „karštojoje kėdėje“ sėdinčiu dalyviu. Tuo atveju, jeigu „karštojoje kėdėje“ sėdintis dalyvis suploja, taip parodęs, kad nori baigti bendrauti su oponentu, oponentas pasako „AČIŪ“ (būtina sąlyga) ir paklausia „KODĖL?“, o dalyvis, esantis „karštojoje kėdėje“, paaiškina savo sprendimą. Baigdami užduotį tiek dalyviai, aktyviai įsitraukę į užduotį, tiek stebėtojai apžvelgia visą eigą ir vykusius procesus.

Užsiėmimo pabaigos refleksijos metodai Dalyviai ratu kviečiami pasidalyti ir padiskutuoti, su kokiais konfliktais susiduria dažniausiai, tai pat kokias konfliktų sprendimo strategijas paprastai renkasi ir kodėl.

TEORINĖ INFORMACIJA

Konfliktas – tai skirtingų nuomonių, pozicijų, tikslų ir požiūrių susidūrimas, kuris gali įvykti tarp dviejų ar daugiau žmonių. Kiekvieno konflikto esminiai dalykai – konfliktinė situacija, konflikto objektas ir pozicija konflikto metu.

Konfliktinė situacija – tai konkretaus žmogaus požiūris į egzistuojantį požiūrių nesutapimą dėl savęs paties (savo tikslų, galimybių ir t. t.) ir dėl oponento – jo tikslų, individualių ir asmens ypatybių konkrečiomis aplinkybėmis, taip pat dėl to, kaip oponentas mato savo paties situaciją. Kitaip tariant, žmogus nesutinka su kitu žmogumi ar grupe žmonių.

Konflikto objektas – tai objektas (dalykas), subjektas (persona, žmogus) arba reiškinys, tapęs įvykusių nesutarimų priežastimi. Paprasčiau tariant, tai, dėl ko nesutaria abi konfliktuojančios pusės.

Pozicija konflikto metu – žodžiais išreikštas kiekvienos konfliktuojančios pusės noras. Kiekviena iš konfliktuojančių pusių išreiškia savo požiūrį į situaciją, susijusią su konfliktu.

KONFLIKTŲ ATSIRADIMO PRIEŽASTYS

Resursų paskirstymas

Konfliktuojančios pusės negali susitarti dėl nuosavybės, valdymo ar perdavimo teisių į kokį nors objektą.

Pavyzdys. Moksleivių grupė gavo 300 eurų projektui įgyvendinti. Dalis moksleivių nori išleisti pinigus tikslui pasiekti, kita dalis nori skirti daugiau lėšų savo asmeniniams poreikiams.

Užduočių tarpusavio sąveika

Konfliktuojančios pusės negali susitarti dėl darbų arba atsakomybių paskirstymo.

Pavyzdys. Sprendžiant grupinę mokyklinę užduotį moksleivių grupė negali tarpusavyje susitarti dėl atsakomybių pasiskirstymo. Viena iš užduočių yra ženkliai sunkesnė už kitas ir niekas nenori jos imtis. Skirtingas požiūris į tikslus

Konfliktuojančios pusės pateko į situaciją, kurioje, pavyzdžiui, gali būti keletas užduočių, ir kiekviena konflikto pusė gali siekti savo asmeninių tikslų.

Pavyzdys. Klasė gavo didelę užduotį, kurią atlikti paskirstė kelioms grupėms. Viena iš grupių ignoruoja projekto atlikimo datas, todėl nespėja atlikti savo dalies.

Skirtingi požiūriai į tikslo siekimo būdus

Konfliktuojančios pusės siekia bendro tikslo, bet kiekviena iš pusių turi savo asmeninę nuomonę apie tai, kokiais būdais reikėtų tą padaryti.

Pavyzdys. Moksleivių grupė gauna pakankamai sudėtingą užduotį, dalis moksleivių nori tiesiog surasti paruoštą informaciją internete, kita dalis nori sąžiningai surinkti informaciją, apdoroti ją ir savarankiškai parašyti referatą.

Netenkinanti komunikacija Kofliktuojančios pusės siekia bendro tikslo, bet neturi gebėjimo kokybiškai reikšti mintis, emocijas ir nuomones. Arba konfliktuojančios pusės yra atskirtos tarpininko, kuris nekokybiškai perduoda informaciją nuo vienos konfliktuojančios pusės kitai.

Psichologinių ypatybių skirtingumai

Konfliktai kyla tuomet, kai konflikto pusės priklauso skirtingoms amžiaus grupėms, skiriasi jų kultūra arba turi kitokio pobūdžio skirtingumų. Pavyzdžiui, dažnai vyresnio amžiaus žmonės turi savo asmeninę nuomonę dėl daugelio klausimų ir mano, kad jų amžius ir patirtis priimant sprendimą yra vertingiausi.

Pavyzdys Nr. 1. Paaugliai mėgsta nešioti sportinius batus be kojinių, o tėvai stengiasi priversti apsiauti kojines.

Pavyzdys Nr. 2. Mokytojas mokykloje nori gauti iš moksleivių atliktas užduotis, apipavidalintas tam tikru būdu – taip, kaip to reikalaujama pagal programą. Kai kurie moksleiviai žvelgia į užduoties atlikimą kūrybiškai ir apipavidalina ją ne taip, kaip reikalauja mokytojas. Dėl to mokytojas susidaro įspūdį, kad moksleiviai tingi ir neatsakingai žvelgia į darbą.

Konfliktų klasifikavimas

Konfliktus galima klasifikuoti keliais skirtingais būdais, šiuo atveju išvardinsime tris pagrindinius būdus.

Konfliktų klasifikavimas pagal dalyvius:

• tarpasmeniniai;

• tarp asmenybės ir grupės;

• tarpgrupiniai.

Klasifikavimas pagal konfliktų turinį:

• konfliktai, turintys pagrindą – tai konfliktai, pagrįsti realia situacija, kuri turi būti išspręsta;

• konfliktai, netrintys pagrindo – tai konfliktai, kurie yra greičiau išgalvoti pačių konfliktuojančių pusių.

Tokios situacijos labiau reikalauja laiko apmąstymui nei sprendimo, siekiant, kad konfliktuojančios pusės suprastų, kad konflikto išties nėra.

Klasifikavimas pagal funkcionalumą

• Konstruktyvūs konfliktai. Tokių konfliktų rezultatas – teigiama patirtis, kurią gaus visos konflikto pusės, taip pat sustiprinti įgūdžiai konkrečiai problemai spręsti.

• Destruktyvūs konfliktai. Tokie konfliktai kelia daug neigiamų emocijų visoms konflikto pusėms ir gali būti ilgą laiką neišpręsti.

Konfliktogenai Konfliktogenai – tai žodžiai ir poelgiai, kuriais žeminamas kito žmogaus orumas ir kartu provokuojamas destruktyvių konfliktų atsiradimas. Dauguma konfliktogenų nėra suplanuoti įžeidimai, neretu atveju žmogus gali sukurti konfliktogeną to net nepastebėdamas. Todėl kiekvienam žmogui yra svarbu stebėti savo elgesį ir atsisakyti poelgių, kuriais gali įžeisti kitą žmogų.

Pagrindiniai konfliktogenų tipai:

• Tobulumo siekimas;

• Agresyvumo išraiška;

• Egoizmo išraiška;

• Taisyklių nepaisymas;

• Nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės.

KAIP IŠVENGTI KONFLIKTŲ?

Pagrindinis konfliktogenų eskalavimo dėsnis teigia, kad žmogus į konfliktogenus stengiasi atsakyti dar stipresniu konfliktogenu, dažnai stipriausiu iš visų įmanomų. Kuomet žmogus jaučia agresiją, nukreiptą į save, pati pirma ir natūrali reakcija yra atsakyti taip pat agresyviai. Tačiau jeigu sąmoningai stebėtume savo reakcijas, matytume bręstantį konfliktą ir suprastume, kad jo galima išvengti, tai būtinai padarytume. KONFLIKTŲ SPRENDIMO BŪDAI

1. BENDRADARBIAVIMAS

Tai pats efektyviausias konfliktų sprendimo būdas, kai siekiama konstruktyviai aptarti problemą, pažvelgti iš įvairių perspektyvų, ieškant bendro sprendimo. Konfliktuojančios pusės siekia pamatyti situaciją oponento, kurį mato kaip ieškantį bendro sprendimo partnerį, akimis. Siekiant bendradarbiauti sprendžiant konfliktą svarbu sumažinti emocionalumo lygmenį ir bandyti ieškoti sprendimo būdų su oponentu.

Moto: „Kartu suraskime būdą šiam konfliktui išspręsti!“

2. PRISITAIKYMAS

Tai priverstinis arba savanoriškas savo asmeninių pozicijų atsisakymas. Priimti tokią strategiją oponentą priverčia įvairūs motyvai: pripažinimas, kad buvo neteisus, noras išlaikyti gerus santykius su oponentu, stipri priklausomybė nuo jo ar pačios problemos nerimtumas.

Prie tokios išeities iš konflikto priveda jos sukelta kančia ir diskomfortas, kurio savo pozicijos atsisakanti pusė nori kuo greičiau atsikratyti. Taip pat prisitaikymas, koks sprendimas gali būti pasirinktas tuo atveju, kai į visa tai įsitraukia trečiosios šalys.

Moto: „Aš sutinku su tavo sąlygomis, tik nebepulk manęs.“

3. PASITRAUKIMAS

Pasitraukimas sprendžiant problemą arba jos vengimas yra bandymas išeiti iš konfliktinės situacijos su minimaliomis netektimis. Paprastai oponentas pereina prie šios strategijos po nesėkmingų bandymų realizuoti savo poreikius ir interesus aktyviais veiksmais. Tokia elgesio strategija lemia ne sprendimų paiešką, o konflikto numalšinimą. Tiesa, ilgalaikio konflikto atveju pasitraukimas gali būti gana konstruktyvus sprendimas.

Pasitraukimo strategija yra panaudojama neturint laiko ir jėgų konfliktui spręsti, siekiant laimėti laiko, patiriant sunkumų apsibrėžiant ir analizuojant savo poelgių nuoseklumą arba nenorint spręsti konflikto apskritai.

Moto: „Telieka viskas taip, kaip yra“

4. KONKURAVIMAS

Ši konflikto sprendimo strategija slepia savyje kiekvienos iš konfliktuojančių pusių kovą už savo asmeninę poziciją bei interesus. Konkuravimas yra pateisinamas tuo atveju, jeigu konkrečios konflikto pusės sprendimas yra maksimaliai efektyvus ir reikšmingas visos komandos rezultatams, o ne vienai mažai grupei ar konkrečiam asmeniui.

Konkuravimo strategija yra efektyvi tuo atveju, kuomet siūlomas sprendimas yra išties svarbus arba nėra pakankamai laiko ieškoti kompromiso su konkurentu.

Moto: „Paklausyk, aš siūlau šį sprendimą, nes… (argumentavimas)“ KAIP IŠVENGTI DESTRUKTYVIŲ KONFLIKTŲ?

• Bendraudami atsisakykite konfliktogenų.

• Bendraudami venkite atsakinėti konfliktogenu į konfliktogeną.

• Bendraudami stenkitės suprasti pašnekovo poziciją.

• Atsiprašykite už savo klaidas.

• Pastebėkite ir išreikškite pagyrimus aplinkiniams.