3. Komforto zona

Temos pavadinimas Komforto zona

Užsiėmimo tikslas Supažindinti dalyvius su „komforto zonos“ sąvoka ir reikšme, psichologinio komforto ribų apsibrėžimo svarba žmogaus psichikai bei suteikti įrankius, padėsiančius sąmoningai priimti ir apdoroti psichologines reakcijas, kylančias siekiant asmeninių tikslų.

Trukmė 2–4 valandos.

Erdvė ir priemonės Pristatymui skirtas projektorius, rašymo lenta, popierius ir rašymo priemonės dalyviams, stalai, kėdės, spalvota lipni juosta (pažymėti erdvėje komforto zonų lygmenis).

Dalyvių grupės dydis 15–30 dalyvių.

Susipažinimo / komandos formavimo metodai Ant grindų pasirinktu būdu atvaizduojami komforto zonos ratai. Veiklos vedėjas trumpai apibūdina jų reikšmes (įvardija, kad per užsiėmimą bus papasakota plačiau) ir paprašo intuityviai pasirinkti zoną, kurioje kiekvienas dalyvis jaučiasi dabartiniu savo gyvenimo etapu. Ar gyvenimo kasdienybė yra įprasta, saugi, ar kasdien vyksta reiškiniai, kurie verčia jaustis nesaugiai, už komforto zonos ribų? Dalyviams suteikiama minutė pasirinkti sau aktualų ratą, ir tuomet kiekvienas kviečiamas prisistatyti ir trumpai paaiškinti, kodėl pasirinko būtent šią zoną ir kaip tai atsispindi jo kasdienybėje? komforto zona

optimali zona

pavojinga zona

Praktinės užduotys

Užduotis „Iššūkių maratonas“

Visi dalyviai padalijami į grupes po septynis–dešimt žmonių. Kiekvienai grupei pateikiamas užduočių sąrašas, sudarytas iš penkių būtinų atlikti užduočių. Sąrašą galima formuoti atsižvelgiant į atitinkamos gyvenvietės specifiką, tikslinės jaunuolių grupės, su kuria dirbama, savitumą, ir panašiai. Užduočių sąrašo pavyzdys: • įvykdyti visuomeninę akciją; • su visa grupe sudainuoti gerai žinomą dainą visuomeniniame transporte; • aplankyti ir kuo nors nudžiuginti vieną kurio nors grupės dalyvio giminaitį ar draugą; • padaryti nuotrauką, kurioje būtų dešimt žmonių, gyvūnas, moteris su vežimėliu, vaikas iki dešimties metų ir paminklas; • nufilmuoti vienos minutės vaizdą, kuriame visi grupės nariai šokinėja su šokdyne.

Praktinės užduotys Dalyvių grupėms suteikiama valanda visoms užduotims atlikti bei prašoma fiksuoti jų atlikimą vaizdo kameromis ir fotoaparatais. Mokymų vadovas lieka laukti dalyvių užsiėmimo erdvėje. Kuomet dalyviai atlieka užduotis ir sugrįžta, įvykdoma užduoties atlikimo refleksija, sudaryta iš šių dalių: 1. Kiekviena grupė pristato savo atliktų užduočių rezultatus. 2. Dalyvių prašoma pasidalyti tuo, kas, atliekant užduotį, sekėsi gerai. Kas lėmė šią sėkmę? 3. Dalyvių prašoma pasidalyti tuo, kas, atliekant užduotį, sekėsi sunkiau. Kas lėmė šiuos iššūkius? 4. Kada dalyviai manė besjaučiantys pakankamai saugiai (savo komforto zonoje), o kokius veiksmus atlikdami galvojo, kad peržengė savo komforto zonos ribas? 5. Kurie asmenys buvo grupių lyderiai, kaip pasiskirstė darbas komandoje? Kokie faktoriai lėmė būtent tokį atsakomybių pasidalijimą? 6. Dalyvių prašoma papasakoti, kaip jie jautėsi atlikdami užduotis. Ką naujo apie save sužinojo?

Užsiėmimo pabaigos refleksijos metodai Dalyvių dar kartą prašoma susitelkti į erdvėje sužymėtas komforto zonos lygmenų erdves. „Išsiregistruojant“ iš užsiėmimo, kiekvieno dalyvio prašoma prisiminti visą veiklą ir vaikštant per zonas papasakoti, kaip jis jautėsi, kuriose užsiėmimo dalyse atrado savo komforto zoną, kuriose – savo optimalaus saugumo zoną, o kuriose – pavojaus zoną, ir kodėl.

optimali zona

komforto zona

pavojinga zona

TEORINĖ INFORMACIJA

Ilgai buvo manoma, kad nuo pat vaikystės smegenys nesikeičia ir lieka statiškos. Tačiau paskutiniųjų dešimtmečių mokslo atradimai patvirtino, kad iš tiesų žmogaus smegenys yra lanksčios ir adaptyvios. Ši savybė buvo pavadinta neuroplastiškumu.

Kaip veikia neuroplastiškumas?

Įsivaizduodami, kad mūsų smegenys yra vientisa energosistema, pamatytume, kad čia egzistuoja daugybė „elektros takelių“, kurie įsijungia kiekvieną kartą, kai mes mąstome, veikiame ar jaučiame. Kai kurie iš šių takelių gerai išvystyti, t. y. smegenims lengva siųsti signalus, ir tai vadinama įpročiais. Kai kuriais takeliais tie signalai juda lėčiau ir sunkiau.

Taigi kiekvieną kartą mums plečiant savo įpročių spektrą, mąstant, jaučiant ar veikiant kitaip nei įprasta, mūsų smegenyse formuojasi nauji signalų takeliai. Šio proceso sukeliamą diskomfortą galime gerai pajusti skaitydami naują sudėtingą tekstą, matydami nesuprantamą formulę, sunkiai įkandamą mokslinį straipsnį ar mokydamiesi naujos kalbos. Kartais norisi tiesiog užversti knygą ar išjungti kompiuterio ekraną, nes nauja informacija atrodo neįkandama ir kelianti susierzinimą. Taip pat mes puikiai galime pajausti tą unikalaus atspalvio vidinį diskomfortą, kai stengiamės įdiegti į savo gyvenimo būdą naują sveikos gyvensenos įprotį – sportuoti ar atitinkamai maitintis. Dažnai gali atrodyti, lyg kažkas mūsų viduje stengtųsi vis sugrąžinti mus į senesnį, įprastą gyvenimo būdo režimą. Šiuo atveju nėra nieko keisto – smegenys visuomet siekia maksimaliai supaprastinti savo darbą ir funkcijas, joms yra paprasčiau veikti įprastai. Būtent todėl taip sunku likti ištikimam naujam, atrodytų, sveikam įpročiui. Norint geriau suprasti, kaip jaučiasi smegenys, mums mėginant įteigti joms naują įprotį vietoj seno, verta prisiminti automobilio ratų paliekamas sniego provėžas. Pirmajam automobiliui važiuojant per užpustytą kelią, toli gražu nėra lengva prasiveržti į priekį – reikia įdėti daug pastangų, kartais įstrigti ir ieškoti geresnio kelio.

Būtent tokiai pozicijai mes užprogramuojame savo smegenis, kai stengiamės įteigti joms ką nors naujo. Tačiau ilgainiui pro tas pačias provėžas ima važinėti dar

daugiau automobilių, ir kelias pasidaro visai patogus susisiekti. Tai atspindi anksčiau minėtus gerai pramintus įpročių takelius. Ir galiausiai atsiranda automobilis, kuris staiga vidury kelio, vidury šių jau gerai pramintų provėžų mėgina nusukti į šoną arba visai apsisukti. Tai padaryti bus pakankamai sunku.

Moksliškai įrodyta, kad smegenys geba išlikti adaptyvios ir neuroplastiškos iki pat senatvės. Tai reiškia, kad visą gyvenimą mes galime mokytis, keistis ir formuoti tuos naujuosius impulsų takelius smegenyse ir džiaugtis visaverčiu gyvenimu.

KOMFORTO ZONA

Remiantis anksčiau minėtais faktais, per tolimesnę eigą galime geriau suprasti visiems gerai žinomą „komforto zonos“ sąvoką, po kuria įprastai ir slypi tam tikrų įprastų mums kasdienių veiksmų, minčių ir jausmų rinkinys, kuris lieka nekintamas ir reiškia mums užtikrintą stabilumą bei saugumą. Peržengus šio saugumo ribas ir atliekant neįprastus, naujus veiksmus, žmogus psichologiškai tarsi įžengia į visiškai naują tikrovę, kurioje praranda turėtą stabilumą bei saugumą ir yra priverstas (arba sąmoningai žengdamas į tai pats save priverčia) taikytis prie naujų sąlygų.

Egzistuoja trys komforto zonos modelio lygmenys, iš kurių kiekvienas atspindi tam tikrą vidinės savijautos „elementų rinkinį“.

1. Komforto zona – šis lygmuo sudarytas iš įprastų veiksmų, minčių, jausmų. Įprastos jau ištyrinėtos erdvės, gerai pažįstami žmonės, režimas, kasdienių veiksmų seka. Nėra nieko netikėto ir nenumatyto. atėjęs naujas komandos narys, pakeista gyvenamoji vieta. Būdamas šioje zonoje, žmogus jau patiria tam tikrą psichologinį spaudimą ir diskomfortą, tačiau tai dar nekelia didesnio streso.

3. Pavojaus zona – tai didelės psichologinės įtampos zona, kai žmogus išmetamas iš įprastų sau aplinkybių ir yra priverstas adaptuotis visiškai naujomis sąlygomis, nebūdamas tam pasiruošęs. Tai gali būti persikraustymas gyventi į kitą miestą ar kitą šalį, netikėtas darbo netekimas neturint iš anksto paruošto plano, verslo idėjos įgyvendinimas, neturint reikiamų įgūdžių ir žinių bazės. Žinoma, kalbant apie kiekvieną žmogų, šios zonos pasiskirstys skirtingai, priklausomai nuo konkrečios asmenybės patirties, turimo žinių ir įgūdžių bagažo. Tačiau viena galima pasakyti tikrai – vieną kartą išgyvenęs tam tikrą stresą optimalaus saugumo ar pavojaus zonose, žmogus būtent taip plečia įprastą sau komforto zoną. Taip atsitinka, nes, tikėtina, antrą ar trečią kartą išgyvenant tam tikrą patirtį, ji nustoja būti pavojinga, jau spėja susiformuoti atitinkami elgesio modeliai ir įpročiai.

Taigi kalbant apie asmeninį augimą ir tobulėjimą, be jokios abejonės, naujos galimybės, svajonių įgyvendinimas,

tavo komforto zona

kur įvyksta magija

komforto zona

optimali zona

pavojinga zona

2. Optimalaus saugumo zona – joje atsiranda daugiau neįprastų elementų. Tai gali būti nauja užduotis darbe, mokymasis ir smegenų neuroplastiškumo vystymas vyksta būtent optimalaus saugumo ir pavojaus zonose, į kurias kartais nevertėtų bijoti įžengti. Juk nuslūgus stresui ir įtampai būtinai ateis akimirka, kai bus galima pasidžiaugti mokymosi pasiekimais ir nauja įgyta drąsa bei patirtimi. BAIMĖ AR VIDINIS PASIPRIEŠINIMAS?

Tiesa, svarbu pabrėžti ir tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje komforto zonos įveikimo iššūkis jau tampa kone viena populiariausių sėkmės klišių ir paslapčių, tik tai iš tiesų ne visuomet teikia vien teigiamus rezultatus. Tam tikrais atvejais žmonės, nuolat spaudžiami išeiti iš savo komforto zonos ir imtis naujų iššūkių ir veiklų, paneria į darbą netausodami savęs ar yra nuolat suinteresuoti ką nors keisti savo gyvenime. Ir, apskritai, mūsų dienomis išėjimas iš komforto zonos jau, galima drąsiai teigti, tapo neišvengiama kasdienybe. Taigi ne tiek svarbu kalbėti

apie išėjimą iš komforto zonos, kiek apie sąmoningą pripažinimą sau, kada iš tiesų yra reikėtų žengti į pavojaus zoną.

KOKS TIKSLAS IR AR VERTA TAI DARYTI?

Dirbant su jaunais žmonėmis, svarbu padėti jiems suprasti, kas trukdo (jeigu trukdo) imtis potencialų veiksmų, matyti galimybes, tikslus, pokyčius. Jeigu tai įprasta, daugumos žmonių patiriama ko nors naujo baimė, kai dvejojama savo galimybėmis, žiniomis ir įgūdžiais, bet galutinis tikslas išlieka svarbus, tuomet verta tiesiog pažiūrėti tai baimei į akis ir ją įveikti. Tačiau tam tikrais atvejais matyti potencialias galimybes gali trukdyti vidinis pasipriešinimas, paremtas vidinėmis vertybėmis, kurios neleidžia atlikti tam tikro veiksmo. Tokiu atveju greičiausiai peržengti komforto zonos ribos nereikia. Pavyzdžiui, kam įveikinėti savo komforto zoną, verčiant save vykdyti pardavimus ir įtikinėjant aplinkinius žmones pirkti produktą, jeigu nuoširdžiai suvokiama, kad tai nėra mylima sritis ir neteikia jokio malonumo?

Taigi pagrindinė jaunimo darbuotojo misija, padedant jaunuoliams tyrinėti ir įveikti savo komforto zoną, visų pirma yra padėti jiems išsiaiškinti, ar keliami sau tikslai ir komforto pavojai iš tiesų yra svarbūs ir reikšmingi pačiai jauno žmogaus asmenybei ir tikriesiems, gilesniems, tikslams.