2. Pinigų atsiradimas, verslumas ir kainodara

Temos pavadinimas Pinigų atsiradimas, verslumas ir kainodara

Užsiėmimo tikslas Užsiėmimo tikslas – supažindinti dalyvius su pinigų ir prekybinių santykių atsiradimo istorija bei sustiprinti prekių ir paslaugų kainodaros formavimo įgūdžius.

Trukmė 2–3 valandos.

Erdvė ir priemonės Kėdės, projektorius, flipčartas, rašymo priemonės, dideli lapai.

Dalyvių grupės dydis 10–30 dalyvių.

Susipažinimo / komandos formavimo metodai Dalyviai padalijami į grupes po 4–5 žmones ir kviečiami aptarti šiuos klausimus (kiekvienam klausimui aptarti skiriamos 4–5 minutės):

• Kas yra verslininkas, o kas – antrepreneris, ir kuo skiriasi šios dvi sąvokos?

• Pasidalinkite sau žinomo, savo stebimo verslininko arba antreprenerio istorija ir pasakykite, kuo ji jus žavi?

• Kokių savybių reikia, norint kurti savo verslą ar imtis antreprenerystės bet kokioje srityje?

Kiekviena grupė visiems pristato tai, ką aptarė. Pakomentuoja ir papildo.

Praktinės užduotys

Užduotis „Prekės arba paslaugos kainodaros modelis“

Dalyviai kviečiami pasiskirstyti į grupes (galbūt kas nors norės dirbti individualiai) ir pagal pateiktą teorinėje dalyje schemos pavyzdį suformuoti savo sukurtos prekės arba paslaugos kainodaros schemą, kurioje kuo kūrybiškiau vizualiai matytųsi visas kainodaros kūrimo procesas.

Antrame etape dalyvių prašoma sukurti kainodaros strategiją, t. y. atvaizduoti arba aprašyti, kaip prekė arba paslauga bus įvedama į rinką ir siūloma klientams.

Užduočiai atlikti skiriama 20–30 minučių. Atlikus užduotį dalyvių grupės kviečiamos viešai pristatyti savo idėjas. Besiklausantys dalyviai gali dalytis komentarais, klausimais, patarimais.

Užsiėmimo pabaigos refleksijos metodai Besibaigiant užsiėmimui dalyviai kviečiami užsimerkti, prisiminti visą užsiėmimo metu išgyventą patirtį ir pamąstyti apie savo gyvenime „neįkainojamą dalyką“ bei kuo geriau jį įsivaizduoti. Praėjus maždaug minutei, dalyviai paprašomi atsimerkti ir pasidalyti savo savijauta užsiėmimo pabaigoje bei įvardyti, kokį dalyką savo gyvenime laiko neįkainojamu.

TEORINĖ INFORMACIJA

KAIP ATSIRADO PINIGAI IR GIMĖ VERSLUMAS?

Natūriniai mainai

Senovės laikais (prieš 2,5 mln. metų) pasaulyje vyravo medžiotojai-rinkėjai, kurių pagrindinė veikla buvo ieškoti maisto ir medžioti. Jie nesprendė, kur pasodinti obelį arba kaip auginti mamutą, ir juo labiau nieko nepirko ir nepardavinėjo. Žinoma, atsakomybės tarp žmonių ir grupių galėjo būti skirstomos netolygiai, tačiau „prekės“ ir „paslaugos“ buvo skirstomos dėl abipusio įsipareigojimo mechanizmo. Dovanojamas mėsos gabalas barterio principu buvo keičiamas į medicininę pagalbą, akmenys – į kriaukleles ir panašiai.

Viskas pasikeitė maždaug prieš 10 tūkst. metų, kuomet žmonės nusprendė auginti kelių rūšių augalus ir veisti gyvūnus. Nuo aušros iki saulėlydžio žmonės ėmė sodinti sėklas, laistyti augalus, ravėti piktžoles, ganyti avis, nes suprato, kad taip apsirūpins grūdais, vaisiais ir mėsa labiau nei rinkdami ir medžiodami. Taigi įvyko agrarinė revoliucija.

Bėgant laikui žmonės išmoko dirbti žemę, kaupti pakankamai maisto ir užsiimti įvairiomis veiklos formomis. Vieni ėmė daugiau dėmesio skirti gyvulių auginimui, kitiems geriau sekėsi sodininkystė. Palaipsniui susiklostė situacija, kuomet viena šeima buvo sukaupusi pernelyg didelį kiekį kokių nors resursų (pvz., mėsos), bet neturėjo ko nors kito (pvz., grūdų). Taigi kaimynai, gyvenantys šalia vienas kito, suprato, kad gali keistis savo atsargomis, ir taip atsirado pirmieji prekybiniai santykiai – mainai.

Formuojantis miestams ir karalystėms, vystantis transporto infrastruktūrai, atsirado ir naujų galimybių specializuotis. Didesniuose miestuose gyveno ne tik profesionalių gydytojų ir batsiuvių, bet ir dailidžių, kunigų, teisininkų ir karininkų. Vieni kaimai garsėjo savo vynu, kiti – alyvuogių aliejumi, treti – keramika. Atsirado problema, kaip pagerinti mainus tarp tokio kiekio specialistų.

Pinigų atsiradimas

Abipusių paslaugų sistema nustoja veikti, kai į ją patenka didelis kiekis tarpusavyje nepažįstamų žmonių. Galima pamėginti ir toliau naudotis barteriu, tačiau gali kilti įvairių komplikacijų, kuomet mainais siūlomos gėrybės vienai iš pusių nebus reikalingos arba bus sunku apskaičiuoti, kaip vertinti vienokią ar kitokią vertybę (pvz., mėginant suprasti, kiek obuolių kainuoja batų pora). Šią problemą mėginta spręsti įvairiais būdais. Buvo sukurta vientisa bankinė sistema, kur buvo sunešami visi resursai ir stengiamasi juos kaip nors tolygiai padalyti. Ilgainiui dauguma bendruomenių sukūrė žymiai paprastesnį būdą vykdyti mainus tarp daugybės siaurų sričių specialistų – atsirado pinigai.

Pinigai buvo kuriami daugybę kartų skirtingose pasaulio vietose vienu metu. Pats savaime šis atradimas nereikalauja jokių technologinių naujovių, tai – intelektinio žmonijos proveržio rezultatas.

Pinigai – nebūtinai monetos ir banknotai. Tai viskas, ką žmonės sistemintai sutarė

naudoti, atsiskaitydami už prekes ir paslaugas, kuo viskas įvertinama. Sugalvojus pinigus, žmonės pagaliau galėjo greitai ir lengvai apskaičiuoti pačių įvairiausių daiktų ar paslaugų kainą (obuolių, avalynės, skyrybų proceso) bei greitu tempu vykdyti mainų procesą, patogia forma kaupdami santaupas. Geriausiai žinoma mums pinigų forma – moneta. Tačiau patys pinigai atsirado žymiai anksčiau, nei žmonės išmoko juos kalti. Daugelis bendruomenių ėmė klestėti, pradėjus naudoti kriaukleles, gyvulius, kailinius, druską, grūdus, karolius, medžiagas ir skolų išrašus.

Pinigais greitai ir lengvai išmatuojama visų prekių ir paslaugų lyginamoji vertė. Pinigų ekonomikoje batsiuviui reikia žinoti tik įvairių rūšių avalynės kainą ir nėra būtinybės įsiminti kainų santykį tarp batų ir obuolių arba batų ir ožkų. Sodininkas taip pat yra išlaisvintas nuo būtinybės tarp visų batsiuvių rinktis tą, kuris mėgsta obuolius, – pinigus priima visi. Tai ir yra istorinė pinigų esmė – jie buvo sukurti tam, kad visada galėtų būti apkeisti į bet kokį reikalingą dalyką.

Esminiai kainodaros principai Atsižvelgiant į visą pinigų bei ekonomikos vystymosi istoriją pasaulyje, matyti, kad pinigai, atrodytų, paprastas ir ganėtinai aiškus visiems vertybinis matas, bet daugumai žmonių kyla klausimai, kodėl vieni žmonės turi daug pinigų, o kiti – mažai. Žymūs ir turtingi pasaulio asmenys pabrėžia, kad finansinė gerovė priklauso nuo kiekvieno žmogaus vidinių nuostatų dėl pinigų, savivertės ir veiklumo. Per šį užsiėmimą mes neliesime psichologinių finansinės gerovės aspektų, tačiau pasimokysime pagrindinių prekių ir paslaugų kainodaros principų.

Pirmo šio modulio užsiėmimo metu buvo kalbėta apie verslo modelio kūrimą, kuriame dalyviai jau spėjo sukurti verslo idėjų modelius. Jeigu šiame užsiėmime

dalyvauja tie patys dalyviai, jie gali tęsti savo darbą su jau turimomis idėjomis arba koncentruotis į visiškai naujas siūlomas prekes ir paslaugas – realias arba hipotetines.

Taigi, KAINA – tai prekės arba paslaugos vertės piniginė išraiška.

KAINODARA – tai rinkodaros komplekso elementas, apimantis procesus, siekiančius nustatyti prekės arba paslaugos kainą.

KAINODAROS STRATEGIJA – tai būdas ir veiksmų algoritmai, kuriais yra siekiama kainodaros ir kainų tikslų. Kainodaros strategiją veikia tiek vidiniai (rinkodaros strategija ir tikslai), tiek išoriniai (paklausa ir rinka) faktoriai.

KAINODAROS METODIKA – tai kainodaros taisyklių visuma, kuri atspindi prekių arba paslaugų vertės išraiškos kūrimo principus.

Kainodaros metodika gali turėti įvairių sudėtingų formulių, kurios padeda apskaičiuoti prekės kainą, atsižvelgiant į daugybę faktorių: panaudotas medžiagas, transportavimą, darbo jėgą, prastovos kainą, kvalifikacijos kėlimo mokymus ir t. t. Kuo didesnės ir sudėtingiau struktūruotos įmonės, kuriančios vienokį ar kitokį produktą, paslaugą ar vertę, tuo sudėtingesnis tampa kainos nustatymo procesas. Paslaugos kainodaros procesas atrodytų analogiškai, galėtų skirtis kai kurie išlaidų, kuriant paslaugą, elementai, pavyzdžiui, atsirasti kvalifikacijos kėlimo kaštai, rekreacijos paslaugų teikėjui išlaidos, siekiant išlaikyti paslaugų kokybę, ir panašiai.

Kainodaros strategija gali būti kuriama remiantis skirtingais faktoriais: tai gali būti visiškai nauja ir inovatyvi paslauga ar prekė ir tuomet ji gali būti siūloma už santykinai didesnę kainą. Panašiu principu veikia „Apple“ kompanija, kuri nuo pat savo gyvavimo pradžios savo prekėms nustatė ženkliai didesnes kainas, negu šiai inovatyviai įmonei buvo rekomenduojama. Gali būti pasirinkta įsitvirtinimo ar skverbimosi strategija, kuomet nustatoma ženkliai mažesnė už vidutinę kaina, siekiant pritraukti kuo daugiau klientų. Kainodaros strategijos gali skirtis, priklausomai nuo skirtingų ekonominių aplinkybių, kuriose atsiduria įmonė.

Prekės kainodaros procesą galėtume atvaizduoti tokia paprasta schema:

100€Transportavimas 50€Reklama

SUKURTAS PRODUKTAS savikaina

250€Panaudotosmedžiagos

1050€

PELNAS

200€ PVM ~21% 1270,5€