Njuspeipis #155, kovas by Njuspeipis

TIRAŽAS: ∞ VNT. ISSN 2029-1914 2021 SPRING EDITION

Njuspeipis #155 KOVAS SPALVINGAS, KOMPAKTIŠKAS, LINKSMAS, ŠMAIKŠTUS IR NEMOKAMAS MĖNESINIS STUDENTIŠKO GYVENIMO BŪDO ŽURNALAS.

TENT FOR! ING CONTU DENTS INTRODUC S L A N O INTERNATI

Kaip tu atsipalaiduoji?

STUDENTIŠKA IŠMINTIS Jei neteko įkelti darbo minutė prieš deadline, ar tu tikrai lankei universitetą?

REDAKTORIAUS Turinys ŽODIS 03

Turinys

KTU naujienos Aktorius Povilas Jatkevičius:

Njuspeipio turinys

Teatras studentams yra galimybė išeiti iš užburto rato

Sveiki!

06 07

NJ English

Užsilikę žiemos šaltuko trupiniai vis dar laiko pavasarį po išsausėjusia pernykšte žole. Nors jau kovo mėnesis, tačiau vieninteliai žydintys augalai yra ant mano kambario palangės. Niūriame nuogų medžių fone jie lyg atgaiva akims. Iš tikrųjų tai nežinau, kur link lenkiu su šiais žodžiais. Gal tiesiog nenustygstu noru išeiti į lauką, įkvėpti gryno oro ir pajausti žolę, lengvai slystančią tarp pirštų. Nors aplinkui viskas ir susimaišė į vieną didelę purvo masę, tačiau Njuspeipis, kaip kambarinė gėlė, kiekvieną mėnesį atneša spalvingumo tavo akims. Čia darant prielaidą, jog tavo kambariniai augalai išlieka gyvi daugiau nei dvi savaites.

Kitu kampu

Kas tas?

(saugus atstumas)

LZO

Veik. Valdyk. Vadovauk.

(saugus atstumas)

Spalvingo pavasario!

„Njuspeipio“ redakcija

Kontaktai

////////////////

Tutelage continued: CYBERPUNK 2077

Kaip išgyventi karantiną

Prieštaringasis maestro Juozas Tallat-Kelpša

Kūryba

Iš NJ gyvenimo

Ad Meliora

Kino gurmanams

Kaip vėluojama? Įtikinamai

Kino mozaika

Horoscopes

Žiovulio Žudix

Shakespearean English wisdom of stars

*ŽIOVULIO INDUKTORIUS*

Šį leidinį ﬁnansuoja

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

A. Purėno g. 18, LT-51370, Kaunas fb.com/Njuspeipis

Redaktorė

Rūta Buckiūnaitė njuspeipis@gmail.com

Vyr. redaktorės pavaduotoja Saulė Gabija Kliukaitė saule.kliukaite@gmail.com

Redaktorės pavaduotoja Ugnė Kriūnaitė

Maketuotojai

Aleksandra Nekrasova Tomas Liutvinas Rūta Buckiūnaitė Saulė Kliukaitė Živilė Pacevičiūtė Jūratė Balevičiūtė Gintarė Baranauskaitė Deina Juodžbalytė

Viršelio nuotrauka Rūta Buckiūnaitė

Žurnalistai, tekstų ir turinio autoriai Emilija Mikučionytė Ineta Golovatenkaitė Tomas Liutvinas Žaneta Sederavičiūtė Jokūbas Vingilys Ugnė Kriūnaitė Saulė Kliukaitė Nojus Dimša Jaco Coetsee Kamilė Akelaitytė Justas Šliumba Živilė Pacevičiūtė Miglė Lekešytė Gintarė Baranauskaitė Deina Juodžbalytė

Draugai

Fotografai

Žaneta Sederavičiūtė Ineta Golovatenkaitė Karolina Mičelytė

Rask „Njuspeipį“:

KTU, VDU, LSMU, KK, MRU, VU KnF, KTU Gimnazijoje, Kolpingo kolegijoje, Graičiūno AVM, „Vero Cafe“, „Džem Pub“, „B2O“, „2½ obuolio“, „Caﬀeine Roasters“, „Stop & Go“, „Caif Cafe“

Visa medžiaga, pateikta „Njuspeipyje“, yra nebūtinai leidinio nuosavybė. Prieš kopijuojant ar platinant, būtina susitarti su leidinio redaktoriumi bei turi būti nurodytas šaltinis. Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su respondentų, straipsnių herojų bei autorių nuomone. Už reklamos ir asmeninių skelbimų bei juose pasitaikančias klaidas redakcija neatsako.

KTU naujienos

Viktorija Lankauskaitė

Aktorius Povilas Jatkevičius:

Teatras studentams yra galimybė išeiti iš užburto rato Naujas patirtis ir žinias vertinantis aktorius Povilas Jatkevičius nuo rudens leidosi į dar vieną nuotykį - ėmėsi Kauno technologijos universiteto (KTU) Teatro studijos „44“ meno vadovo pareigų. Jį galima sutikti spektakliuose „Elektra“, „Pirmeiviai“, „Bestuburiada“ (NKDT) „Dialogai“ (LNDT), ﬁlme „Nova Lituania“ bei milžiniško populiarumo sulaukusiame seriale „Černobylis“ ir daugybėje kitų projektų, tačiau džiaugiasi galėdamas išbandyti save ir naujoje veikloje. Apie šią veiklą, apie teatrą ir jo naudą studentams bei apie kitus aktualius dalykus kalbamės su Povilu. Robertas Pledas

Kaip tavo gyvenime atsirado teatras? Ar visada žinojai, kad būsi aktoriumi? Iš pradžių nemąsčiau apie teatrą ar aktorystės studijas, savęs jose nemačiau. Tuomet gimnazijoje pažįstama pakvietė į vieną renginį, nes jame trūko vaikinų ir aš tik todėl ten nuėjau. Pirmas užsiėmimas man labai nepatiko. Nieko nesupratau ir galvojau, kad tai kažkokia nesąmonė. Tiesiog buvo labai keista. Bet patikintas, kad antrą kartą būna geriau, aš suteikiau teatrui antrą šansą. Ir nuo tada nebegalėjau iš ten išeiti. Taip susipažinau su teatru. Aš iš tiesų lankydavau daug būrelių. Keramika, karate, krepšinis – ką tik nori. Bet man viskas labai greitai ir nusibosdavo. O teatras, kaip aš vėliau sau įsivardijau, niekada nenusibodo. Visada vis kažkas naujo. Aš viską, ką iki tol veikiau, visas tas veiklas, galėjau sudėti į vieną vietą ir viską išnaudoti, nes viskas tinka. Manau, kad tai mane ir patraukė. Aš pats, kaip žmogus, noriu būti universalus – susipažinti su įvairiomis veiklomis, nes galbūt kada nors, kaip nors man to prireiks. O į Akademiją stoti sugalvojau tik 12-oje klasėje. Pagalvojau: „Aš pabandysiu, o kodėl ne?“ Iš pradžių lankiau būrelį mokykloje, tada atsirado Aleksandro Špilevojaus vadovaujama „Meno alchemija“ ir taip viskas evoliucionavo į Akademiją. Kokia patirtimi – aktorine, kūrybine – labiausiai džiaugiesi? Ką dar norėtum išbandyti? Aš esu idėjų žmogus. Svajoti, mąstyti yra viena, bet ateina laikas, kai turi vykdyti. Ir iš esmės vertinga tik tai, ką tu įvykdai, padarai, o ką tu pasakai, kad norėjai padaryti, smagu; bet juk nepadarei. Tai aš dabar žingsnis po žingsnio norėčiau eiti vykdymo pusės link, nes tai nėra lengva ir nemanau, kad tų idėjų būčiau jau daug įgyvendinęs. O kalbant apie įgyvendinimą, iš tikrųjų džiaugiuosi būdamas dalimi kiekvieno kūrybinio proceso, kiekvienas spektaklis yra svarbus. Aišku, gal dabar labiausiai džiaugiuosi Platono „Dialogais“, nes tai irgi yra spektaklis, gimęs tiesiog iš idėjos. Buvome su Motiejumi Ivanausku (spektaklio režisieriumi) ﬁlosoﬁjos paskaitoje, skaitėme „Dialogus“ ir mums buvo labai juokinga, kaip jie ten kalbasi. Ir tada galvojom, kaip įdomu būtų padaryti tokį spektaklį. Padarėm eskizą ir viskas tuo baigėsi. Bet smagu, kad Motiejus ėmėsi plėtoti šią idėją ir tai tapo Nacionalinio dramos teatro spektakliu. Aišku, taip pat labai smagu, kad pavyko suvaidinti kartu su aktoriumi Vytautu Anužiu. Bet nėra taip, kad tik tuo labai didžiuojuosi. Manau, tai pradžia; norisi daugiau susipažinti su viskuo ir vertinu įvairią patirtį.

D. Matvejevas

Kokį įspūdį paliko KTU Teatro studija? Ar turėjai kokių nors lūkesčių? Pirmiausia man kilo klausimas, ko studentai tikisi iš šių užsiėmimų. Norėjau daryti ką nors su tuo, kas yra, neslėpti, kad tie žmonės nėra aktoriai. Jie studijuoja vieną ar kitą dalyką, bet tai nereiškia, kad negali dalyvauti įvairiuose pasirodymuose, įvairiose veiklose, kurti; jie atsineša kitokį požiūrį, patirtis. Maniau, kad galėtume padaryti kažką bendro iš to, ką turi jie, iš jų patirčių ir iš to, ką atsinešu aš. Bet tik pradėjus kalbėti ir planuoti konkrečias veiklas, aš supratau, kas tai iš tiesų yra. Žmonėms, kurie čia susirenka, yra tiesiog įdomu, kaip veikia teatras. Tas, kuris man jau atrodo įprastas ir daug kartų patirtas. Toks, kur pasiimi pjesę, analizuoji personažą, kuri jį, kuri scenograﬁją: toks tradicinis teatras jiems įdomus. Ir tai buvo keista, nes aš maniau, kad jiems neįdomu, kad būtinai reikia kažko naujo. Bet studentams įdomu tiesiog išbandyti šitą veiklą, ugdyti save. Tą padėjo suprasti ir ankstesnis studijos meno vadovas Aleksandras Špilevojus. Kartu vis tiek manau, kad ir naujovių reikia. Būtų keista, jei norėtume išbandyti tik tradicinį teatrą. Tuo labiau, kad esame technologijų universitete, kur galima ieškoti įdomesnių sprendimų ir galimybių, kaip tai sujungti. Kokių įgūdžių sieki suteikti studentams per teatro praktiką? Ką norėtum, kad jie pasiimtų iš užsiėmimų ir galėtų, pavyzdžiui, pritaikyti gyvenime? Pirmiausia, tai pasitikėjimas savimi. Manau, kad tai yra labai svarbu. Būdamas studentas aš irgi pradžioje toks buvau: pirma atėjęs į teatrą esi drovesnis, kuklesnis, manai, kad tavo idėjos yra nesvarbios ir pan. Ir tai galioja daug kur, bet kokiam kolektyve. Darbo susitikimuose visi gal galvoja kokias nors idėjas, tad labai svarbu jomis pasitikėti ir nebijoti išsiskirti ar klysti. Scenoje galima klysti. Pavyzdžiui, improvizacija, kai tu mažiau galvoji, o daugiau darai. Iš to atsiranda pasitikėjimas savimi, savęs nekritikavimas dėl klaidų. Tai keičia visą mąstyseną. Man atrodo, kad aplinkoje mes turime būti stebėtojai ir vėliau visa tai atnešti į sceną. Kai tu stebi dalykus iš šalies, atsitrauki, pastebi modelius, supranti, kaip viskas susidaro. O kai neatkreipi dėmesio ir tiesiog būni tame, net nepastebi, kaip viskas vyksta. Aš dabar taip jaučiuosi karantino metu. Atrodo, kad būčiau kažkur, iš kur negaliu išeiti ir apžiūrėti iš šono, lyg būčiau ta pelė, kuri bėga ratelyje. Man atrodo, kad dažnai tokį uždarą ratą turi ir mokyklos, universitetai, kur viskas tarsi į stalčiukus sudėliota ir atrodo, kad viskas tik taip turi būti ir tik tai yra tikroji tiesa. Todėl manau, kad teatras studentams ar užklasinė veikla bendrai tikrai yra galimybė išeiti iš to užburto rato ir savyje ir aplinkoje atrasti šimtą tūkstančių naujų spalvų.

KTU teatro studija kviečia į atvirą užsiėmimą kovo 18 d. 19:00 val. Daugiau informacijos ieškokite KTU teatro studijos „44“ Facebook paskyroje.

P LZO TRYS RAIDĖS AR KAŽKAS DAUGIAU? Kovo 13d. vyks „Veik.Valdyk.Vadovauk.“ – nemokamas seminarų ciklas aktyviam ir ambicingam jaunimui, kurį organizuoja Kauno Technologijos Universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto studentų atstovybė VFSA. Įprastai renginys, vykęs KTU Santakos slėnyje, jau antrus metus keliasi į virtualią aplinką.

Renginys organizuojamas jau šešioliktą kartą ir kiekvienais metais sulaukia vis didesnio dėmesio. Nors paskutiniai metai ir buvo nelengvi, tačiau šiais seminarais norima padėti jaunimui sustiprinti pasitikėjimą savimi, palengvinti įsiliejimą į darbo rinką bei sustiprinti žinias verslumo tematika. „Veik.Valdyk.Vadovauk.“ veda atitinkamos srities geriausi specialistai, kurie suteikia žinių, kaip sėkmingai suplanuoti savo karjerą, kokių veiksmų imtis ir kaip investuoti į savo žmogiškąjį kapitalą, kad jis pradėtų nešti pelną ir kurtų naudingą patirtį. Savo individualumu išsiskiriantys specialistai klausytojams suteikia ne tik naudingų žinių, bet ir motyvaciją ugdyti save kaip asmenybę.

Šio renginio tiesioginę transliaciją bus galima stebėti net trijose platformose: socialiniame tinkle Facebook esančiose „Veik.Valdyk.Vadovauk.“ ir „Kauno diena“ paskyrose bei YouTube kanale. Daugiau informacijos apie renginį, jame dalyvaujančius lektorius ar galimybę išsinešti tiek žinių, tiek prizų, galite rasti „Veik.Valdyk.Vadovauk.“ Facebook paskyroje esančiame renginyje ar Instagram paskyroje.

Tutelage Continued: Cyberpunk 2077

Nj English Jaco Coetsee

In a previous article you can catch me raving about my appreciation for video games of my past because it shaped the person I am today. Don’t listen to that, those were the ramblings of an uninformed idiot. Those previous Sims 3 and GTA V games; seems like playing with toy cars while my newest obsession, Cyberpunk is like being a real-life racer in the Formula 1. In terms of pacing, story and emotional connection, Cyberpunk is the loveable, fun uncle who lets you do anything you want without snitching to your nosey parents. Even if you end up blowing up half of the city…(foreshadowing?)

Anyone who has read a gaming article in the past month might be thinking I’m crazy. 2 Million copies refunded as of February 7th, 2021. Then this game should be terrible, right? But let’s look at the facts: the majority of these refunds were for previous generation console owners like owners of the PS4 or Xbox 1. Now, I’m not saying that everyone should go and buy the super expensive successors to their current consoles, because that simply isn’t feasible. But how can you expect the Mona Lisa to be just as beautiful if you throw away the canvas Da Vinci was supposed to paint her on and rather give him a rock and some clay paint. Now that you, the reader, have gained some context, let’s get into it. Firstly, wow. Secondly, brilliant. Cyberpunk has redefined my idea of gaming. Previously, the number of things you could do in a game, like the variety of old-timey cars you could drive, was my main concern. Storyline came second and annoying cutscenes were quickly skipped to get to more mindless killing of bad guys. But with Cyberpunk I was so engrossed in the story that when a cutscene ended I was almost disappointed that I’d have to complete another mission of fighting to progress the story. I just felt so connected to the characters that I was actually worrying about how my actions would affect everyone in the game instead of trying to complete objectives as fast as possible and thinking what to spend my in-game money on. Though, like any game, it has its flaws. You’ve surely seen the memes of players randomly shooting up into the sky to visit cyberheaven or how villains comically sit metres in front of their car while driving it. But honestly, there might as well be a glitch every 2 seconds and I won’t care. Because Cyberpunk has what no other game can offer. It creates an atmosphere and a sense that you are in something beautiful and important. When you sit and contemplate mission choices from the top of skyscrapers overlooking Night City, you can’t help but feel in awe of its size and more importantly the love you feel for every centimetre of it. One of my previous analogies stated that Cyberpunk was like the Mona Lisa and that couldn’t be more of understatement. Cyberpunk is like climbing into that painting, going clubbing with Mona in some shady 14th century bar and on the 2am walk home you’re talking to her about what Leonardo Da Vinci is like in person. It really is that immersive. Try it.

Kitu kampu

Kaip isgyventi karantina

Ineta Golovatenkaitė

Tenka išgirsti, kad antrojo karantino metu žmonės tapo piktesni ir negatyvesni, padaugėjo įvairių problemų ir padidėjo noras, kad greičiau visa tai pasibaigtų. Kiek galima praleisti laiko tuose namuose? Žinoma, kalbant tokiomis temomis visuomet atsiras dvi stovyklos: pirmoji – norintieji likti namuose, nes mokslai, o galbūt ir darbas, iš tiesų gali būti patogūs iš namų; antroji – norintieji sugrįžti į universiteto patalpas ar darbą biure, nes galbūt ten daugiau motyvacijos. Bet kuriuo atveju, kaipgi išgyventi šį jau ilgai trunkantį laikotarpį dar vieną mėnesį, o gal net ilgiau belaukiant, kol visa situacija nurims?

Ar dar yra likusiu neperziuretu serialu? Tuoj pradėsime gyventi ne tikroje realybėje, o serialų realybėje, nes vienam pasibaigus, kai jau atrodo, kad viskas peržiūrėta ir daugiau nebėra ką žiūrėti, vis tiek atsiranda dar vienas įtraukiantis serialas. Ar tai gerai, sunku pasakyti: nepasakysi, kad būtų naudinga mūsų sveikatai visą dieną žiopsoti į kompiuterio ekraną, tačiau kol nedirba kino salės, galbūt tai vienas iš tų pasirinkimų, kurie suteikia įvairovės dar vienai karantino dienai. Kodėl sakau įvairovės? Seriale ar ﬁlme niekas negali būti identiška, jie gali baigtis laimingai arba nelabai, bet visas siužetas ir personažai visuomet skirsis, todėl telieka pasirinkti, į ką šiandien norite įsikūnyti ir pamiršti tikrąją realybę. Be to, būtų visai įdomu sužinoti, kelis serialų maratonus per karantiną spėjote pradėti ir užbaigti, manydami, kad tai paskutinis kartas?

Ar atsimenate, ka reiskia fizinis kruvis? Internete pilna nuotolinių mokymų, klasių ir visokiausių kitokių užsiėmimų, kurie skatintų ﬁzinį judėjimą. Iškyla vienas klausimas: kiek yra noro ir motyvacijos pradėti kažką daryti, kai galima nedaryti? Džiaugiuosi už motyvuotuosius, ir palaikau nemotyvuotuosius: visi mes esame ten pat. Tiesą sakant, nežinau, ar čia tikrai tik karantino problema, nes motyvuotieji tikriausiai ir dabar randa dėl ko pajudėti, kur nueiti ar ką paveikti, tačiau nemotyvuotieji visuomet turėjo galimybę sportuoti namuose ir matyti tas pačias online klases; juk YouTube egzistuoja jau n metų. Kad ir kaip bebūtų, kai jau nusibos serialai, tai pasivaikščiokite kur nors. Galbūt šiuo atveju bus vertas dėmesio pasiūlymas nuvažiuoti į prieglaudą pavedžioti šuniukų? Taip visai netyčia galima ir namo ką nors parsivežti.

O kas toliau? Jeigu jau atėjote iki paskutinio šio straipsnio punkto, perskaitę du banalius pirmuosius, tai jau kažką nuveikėte ir dar penkias minutes išgyvenote pratęstą karantiną. Na, o kas gi toliau? Žinote, dažniausiai rašydavau apie keliones; jų tikrai labai pasiilgau ir žemėlapyje liko dar labai daug nenutrintų vietų, bet ﬁlosoﬁškai galvojant, tai pats gyvenimas yra kelionė, taigi keliaujame ir dabar. Pati juokiuosi, ko prisigalvojame, kai reikia pasakyti ką nors pozityvaus, nesvarbu, ar tai būtų tiesa. Visi žinome, kad vienaip ar kitaip visa ši sumaištis ir suvaržymai galiausiai baigsis, o tada jau galėsite sau leisti nuveikti tai, ko labiausiai norėjote viso karantino metu. Todėl net jei ir nemėgstate planuoti, o gal jums, kaip ir man, planavimas niekada nepavyksta ir viską darote pačią paskutinę minutę, vis tiek rekomenduoju nusistatyti bent kelis tikslus, ko norite po karantino. Sakoma, mintys materializuojasi; tuo turėsime galimybę įsitikinti. Norite į Aziją – apgalvokite detaliau šią kelionę, norite išvykti iš savo savivaldybės – galbūt pasiryšite nueiti „Camino Lituano“, norite kažko kito – pirmyn. Ir taip sulig kiekviena diena mes esame vis arčiau savo neįgyvendintų norų.

freepik.com

Prieštaringasis maestro

Juozas Tallat-Kelpša

Kas tas?

Lietuvos istorijoje yra buvę daug aukšto lygio įvairių meno šakų atstovų. Mokykloje daugiausia girdėdavome apie begalę rašytojų, kuriuos išėjus iš mokyklos vangiai besinori prisimint, ankstesnėse klasėse buvo paminimas Čiurlionis, gal dar koks nors dailininkas. Tačiau viena meno sritis liko beveik nepaliesta (neskaitant jau minėtojo Čiurliono) – muzika. Aišku, apie muzikos teoriją č i a nekalbėsiu, bet pristatysiu vieną s v a r b ų dirigentą/kompozitorių su galbūt girdėta pavarde: Juozą Tallat-Kelpšą.

Justas Šliumba

Pati Tallat-Kelpšų giminė yra sulietuvėjusių totorių bajorų kilmės, tačiau Juozas tuo bajorišku gyvenimu pasidžiaugti jau neturėjo galimybės – jo senelis visą turėtą turtą paleido vėjais ir tėvui jau teko verstis įvairiais amatais, kad pragyventų. Pats Juozas gimė 1889 m. Kalnujuose, vėliau šeima persikėlė į Ylakius. Nuo mažų dienų muzikai neabejingą Juozą tėvai išsiuntė į muzikos mokyklą Vilniuje. Tuo metu būsimasis kompozitorius pradėjo organizuoti įvairius muzikos renginius, aktyviai įsitraukė į chorų veiklą, pradėjo vienam vadovauti. Grįžęs iš mokslų Sankt Peterburgo konservatorijoje Juozas pradėjo aktyviai važinėti po Lietuvą, užsirašinėdamas visas girdėtas liaudies dainas. Tokiu būdu jis „surinko“ šimtus dainų, kai kurias po to atlikdavo su choru. Grįžęs į Ylakius susipažino su Ona Abramavičiūte, kurią netrukus vedė. Apie jų santykius nėra daug žinoma, bet kartu jie buvo gan ilgai, o pirmo vaiko – dukrelės – susilaukė tik po 18 metų gyvenimo kartu. Tiesa, mergaitė mirė būdama keturiolikos ar penkiolikos dėl nežinomų priežasčių. Po trejų metų mirė ir Ona. Našlys po kurio laiko vedė Stasę Jankavičiūtę, kuri turėjo dukrą Nijolę. Gavusi patėvio pavardę mergaitė tapo Nijole Tallat-Kelpšaite, ateityje tapsiančia garsia estrados dainininke. Apie Tallat-Klepšą kaip apie tėtį, jo charakterį turbūt daugiausiai ir žinome iš Nijolės, kuri jį prisimena kaip linksmą, šiltą ir draugišką žmogų. Mergaitę jis dažnai nusivesdavo į teatrą aprodyti savo darbo vietą bei įvairias dekoracijas, pačius teatro pasirodymus Nijolė žiūrėdavo su mama. Iki šios dalies nebuvo nieko, dėl ko Juozą būtų galima laikyti kontroversiška asmenybe. Tačiau atėjo 1947 metai, kai kompozitorius gavo pasiūlymą parašyti muziką pagal Salomėjos Nėries „Poemą apie Staliną“. Už šį kūrinį, pavadintą „Kantata apie Staliną“, Tallat-Kelpša gavo Stalino premiją (nu nes kurgi ne) ir būtent dėl šio kūrinio jis dabar nėra toks garsus ar taip aukštinamas, kaip kadaise buvo. Iš tiesų sunku pasakyti, kokie buvo tikrieji Juozo įsitikinimai sovietų valdžios atžvilgiu, nes be kantatos nėra išlikusių jokių jo pasisakymų šiuo klausimu, jis niekada jokiu kitu būdu nerėmė ar nelegitimizavo sovietų valdžios. Visgi šis klausimas jokiu būdu neturi paprasto atsakymo, panašiai kaip ir pačios Salomėjos Nėries atveju. Nijolės Tallat-Kelpšaitės vertinimu, meno pasaulio atstovai tais laikais iš režimo jautė labai didelį spaudimą, ir visų jos tėvelio darbų nereikėtų nuvertinti dėl tų kelių privalomųjų kūrinių sovietams. Na, bet aišku, taip kalba jo podukra. Kad ir kaip bebūtų su kantata, Juozo likimas buvo tragiškas. 1949 m. sausio 1 d. maestro sukako 60 metų. Po mėnesio jo jubiliejui paminėti buvo surengtas radijo koncertas, kuriame diriguoti turėjo pats Juozas. Jam jau kurį laiką buvo pašlijusi sveikata, gydytojai rekomendavo atsisakyti jaudinančio dirigento darbo, bet maestro to negalėjo sau leisti. Koncerto pagrindinis akcentas buvo žymioji kantanta. Pavargę, vėluojantys mostai bylojo apie kažką negero. Ir štai, pačioje kūrinio kulminacijoje – vienas rankų mostas iš visų jėgų, ir maestro krito negyvas. Širdis nebeatlaikė. Jo palikimas – sukurtos dainos, vis dar girdimos tokiuose renginiuose kaip „Dainų dainelė“, pastatyti teatro pasirodymai, operos, tarp kurių ir pirmą kartą Lietuvoje diriguota Verdžio „Traviata“. Nuopelnai nenuginčijami, bet nuo tos prakeiktos kantatos irgi nepabėgsi. Tačiau čia jau ne man smerkti ar išteisinti. Lai ekspertai pasako, kas čia ką nusveria.

„Papildyk perskaitytų knygų sąrašą“ Kamilė Akelaitytė

Labas, Pavasari! Nesvarbu, kad už lango dar šlapia ir šalta, mintys apie pavasarį sušildys kiekvieną iš mūsų. Greitai atgysianti gamta, šylantis oras pakvies pasivaikščioti, įkvėpti, pajausti. O artėjant pavasariu kvepiančiai kovo 8-osios šventei, mininčiai moterų pasiekimus, kviečiu skaityti autobiograﬁnes ypač drąsių moterų knygas, kurios savo asmeniniais pavyzdžiais įkvepia kitas. freepik.com

1. W.Dirie su C.Miller „Dykumų gėlė“ (2012)

Knygos anotacija: Waris Dirie pasakoja sukrečiančią gyvenimo istoriją. Vos dvylikos ji pabėgo iš suplanuotų savo vestuvių ir gimtųjų namų Somalyje. Po ilgų klajonių vargšei merginai nusišypsojo likimas ir ji tapo pasaulinio garso manekene. Tai buvo ir nuostabus sapnas, ir didžiausias košmaras. Pasiekusi savo karjeros viršūnę, per vieną interviu garsus supermodelis išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą, vykstantį daugelyje Afrikos genčių. Ji pati patyrė šį žiaurų ritualą, sulaukusi vos penkerių. Mano komentaras: Knyga, pristatoma kaip šokiravusi pasaulį, nepaliko abejingos ir manęs. Perskaičius šią istoriją klausiau savęs tik vieno: ,,Kur aš buvau visą laiką iki tol?!“ Nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio negalėjau atsitraukti. Tikra, nuostabi, šokiruojanti istorija, kuri dar ilgai išliks atmintyje. Širdį veriantis pasakojimas, negalintis palikti abejingų. Knygos herojės kančios priverčia susimąstyti apie pamatines gyvenimo vertybes, priverčia džiaugtis dabartimi ir galėjimu būti nepriklausoma bei vertinama moterimi. Be abejonės, viena geriausių skaitytų knygų.

2. Tara Westower ,,Apšviestoji“ (2018)

Knygos anotacija: „Apšviestoji“ – tai merginos, kuri gyvenime nemačiusi mokyklos ar gydytojų, ryžtasi palikti savo mormonų survivalistų šeimą ir tampa mokslų daktare, memuarai. Tara Westover gimė Aidaho kalnuose, survivalistų, mormonų šeimoje. Ji gyveno ruošdamasi pasaulio pabaigai. Jos tėvas nekentė valdžios, tapatindamas ją su šėtonu, draudė lankytis pas gydytojus, nes jais netikėjo. Šeima buvo visiškai atsiskyrusi nuo visuomenės. Vaikai negavo jokio išsilavinimo. Nebuvo ir iš kur sulaukti pagalbos, kai vienas iš Taros brolių pradėjo smurtauti. Neturėdama jokių kitų galimybių, Tara pradėjo mokytis pati. Ji išmoko pakankamai, kad būtų priimta į Brigamo Jango universitetą. Žinių ji troško tiek, kad nukeliavo iki Harvardo ir Kembridžo. Ir tik tuomet Tara susimąstė, ar nenuėjo per toli, ar vis dar liko kelias grįžti namo.

Mano komentaras: Skaitydama šią knygą nuoširdžiai žavėjausi ir suvokiau, kad gyvenime tikrai viskas įmanoma. Rašytoja labai jautriai ir atvirai pasakoja savo išgyvenimus ne tik apie kelią mokslo Olimpo viršūnės link, bet ir apie patirtą psichologinį spaudimo smurtą. Istorijai plėtojantis jaučiausi arti autorės Westoverių šeimos, kad net, rodos, galėjau pajusti jos mamos gaminamų eterinių aliejų kvapą virtuvėje arba galėjau užuosti nusvilusios odos smarvę, įvykus kelioms nelaimėms geležies sąvartyne... Ši knyga – įkvėpimo, stiprybės, kovos pavyzdys. Memuarai turi savyje daug jėgos ir motyvacijos. Šeimos nepasirinksi, bet gali pasirinkti savo kelią. Taip pat knyga kviečia apmąstyti išsilavinimo esmę ir pasitikėjimą savimi. Belieka sutikti su B. Obama ir B.Gates, kad ši knyga puiki ir verta dėmesio. Rekomenduoju.

3. Deborah Feldman „Neortodoksiška“ (2020)

Knygos anotacija: Satmaro chasidų moteris net karščiausią dieną mūvi storas kojines, o plaukus slepia po peruku. Ji negali skaityti romanų ir pasilikti kambaryje viena su svetimu vyru. Svarbiausia chasidų moters pareiga – kiekvieną penktadienį atsiduoti sutuoktiniui ir gausinti bendruomenės gretas. Išsilavinimas, profesija ir karjera chasidų moteriai draudžiama. Net XXI amžiaus Niujorke. Deborah Feldman gimė uždaroje Satmaro chasidų bendruomenėje Brukline. Iš prigimties smalsiai mergaitei sunkiai sekėsi suprasti ir paklusti griežtoms taisyklėms, reguliuojančiomis, ką galvoti ir su kuo kalbėtis. Septyniolikos ištekinta už vos pusvalandį pažįstamo vyro, metus neįstengė turėti lytinių santykių ir jautė baisią gėdą. Tuo pačiu metu troško skaityti, mokytis ir pažinti tikrąjį gyvenimą už izoliuoto rajono ribų. Devyniolikos pagimdžiusi sūnų, jauna mama suprato, kad ant kortos pastatyta ne vien jos pačios ateitis. Mano komentaras: „Unorthodox“ serialą peržiūrėjau vienu prisėdimu. Praėjus keliems mėnesiams po peržiūros, atsirado ir knyga, pagal kurią ir buvo statytas serialas. Tikriausiai pirmąkart mano gyvenime įvyko atvirkštinis veiksmas: pirma peržiūrėjau seriala/ﬁlmą ir tik tada perskaičiau knygą. Beskaitant mano vaizduotei nereikėjo daug vargintis, nes už ją buvo padirbėję serialo kūrėjai, kurie pasirūpino puikia vizualizacija. Vis dėlto istorijos dvasia išlieka ta pati. Skausmingai atvirame Deborah pasakojime atgyja ne tik asmeninė patirtis, bet ir chasidų tradicijos, ritualai, pasaulėžiūra. Be galo atviras ir jautrus kūrinys, negailintis emocijų bei intrigų. „Neortodoksiška“ pasakoja išskirtinę brendimo istoriją, asmeniškai paliesiančią kiekvieną, kam kada nors yra tekę jaustis kitokiam. Istorija įprasmina drąsą laisvai būti savimi: „Man taip pakyrėjo drovėtis tikrosios savęs. Pavargau tiek metų dėtis šventuole ir priekaištauti sau dėl tikėjimo stokos. Trokštu laisvės – ne vien ﬁzinės, visokios. Trokštu pripažinti, kas iš tiesų esu, parodyti pasauliui tikrąjį veidą. “ Rekomenduoju tiek knygą, tiek serialą. Jei renkatės tik vieną, šįkart pasakysiu: rinkitės serialą. Vaizdiniai, tobula vaidyba paverčia šį serialą nepaprastai vertingu.

Kūryba Gintarė Baranauskaitė

Vieversio giesmė „Pasiklydau“, - tariau sau Kovo pievose – Lyg jūrose baltose, Banguojančiose spindinčiu sniegu. Einu... Jaučiuos nevieniša – Klausausi, kaip žingsniai kalba Vienas su kitu... Manęs nestabdo Girgždantys jų žodžiai... Ir nesvarbu: Prasmingi jie ar ne, Akimirka.... stebuklas sielai – Į debesis įpuola Pulkas vieversių... Giesme pražysta oras Ir kovo baltos pievos. Ir žingsniai skamba, Ir širdis dainuoja. Pavasario giesmė – Iš vieversio širdies Ir tau, ir man...

Silva rerum

Prašmatniame Baroke Siūbuoja didelis pokylis, Baltuose veiduose skrajoja Juodos muselės, Kurias perlų vėrinys it driežas Stengiasi praryti... Grakščiame šokyje, Sukasi gipūrai, Šilkai ir atlasai... Balta „a la fontage“ šukuosena Lyg sniego laivina baugina kritimu, Vos damai galvą palenkus... Tik akimirkos klastotė Įstabusis teatras, Ir tie žingsniai į taktą Klavesino garsams... Tik iliuzija patiklioms akims... O ar dabar pasaulis tikresnis, Nusiėmęs apšarmojusį veidą, Įmantrų žiponą ir kvietinį peruką? Ar mes ką nors žinom, Kai mokslas neatskleidžia mums tiesų, Kas vyksta, kai vanduo užverda, Ne vanduo, o sieloj plazda virpulys…

***

„Man pasaulis per didelis“ (V. Mačernis) Mintis veja mintį nes Š. Bodleras teigė, jog Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia O gal dangus kaip altorius gražus atsiskleidžia Nes mintis veja mintį... Sudėjus ir viena, ir kita Noris išvargusią galvą Padėti ant plytos. Pilnaties rapsodija

***

Vecteezy

„Tik Dienoj užmirštoj lieka viskas Tik dienoj užmirštoj – tiek daug skaistaus“ R.Keturakis Įdomu, kiek žmonių rytą gali išgirsti kanopų bildesį Ir savęs paklausti: Ar aš ką tik sąmoningai reinkarnavau į valstietį Kai dar vieškeliais dumdavo karietos Ar tai nuolat paties linčiuojamas protas bėga tolyn Nes nebėra jam vietos Ilgesiui surietus..

Nakties tamsą supjausto pilnatis. Ji žiūri į mane pro langą. Skvarbus jos žvilgsnis – Jo neatlaikau Ir nusuku akis. Užkliūva jos už palubės voratinklio... Dar vakar į jį įpyniau Grėjaus išdidumą ir menkumą, Rolando drąsą, Neišspręstą lygtį, Šopeno muzikos akordą... O šiandien... Ką pasakyti pilnačiai, Jei sieloj Kaip gėlių vazelėj – T u š č i a...

*** „Be tikslo, be krypties“ (V. Mačernis) Prigulę prie Šarnelės pievos Išplaukim Kaip visada irkluosiu tik aš Stebėkit Kaip ryklio uodega į žavią undinėlę Susilieja Jos trapios rankos tiesiasi link Laumės Supančios nelauktą vaiką Jis sparčiai tįsta Stiebiasi link kvailai žaismingos undinėlės Tuo tarpu ragana Pavogusi nugenėtų medžių šakas Susipynė šluotą ir išskrido Net dulkės nubarškėjo per visą žydrinę Iš šluotos pabiro kaukai Undinėlė persirengė driežu ir nuvingiavo Nuo jos atplyšo vaikas – Ir it mailius nuspurdėjo Į visas (ne)egzistuojančias puses Nes vejasi audringos bangos Nes mintis veja mintį...

Iš NJ gyvenimo

KaipRasytoju veluojama? versija

ARGHH!!! ARGHH!!!

ARGHH!!! 14

ARGHH!!! ARGHH!!!

ARGHH!!!

Kai grįšiu namo, nusiųsiu straipsnį.

oop

???? ???? ????

Kažkada po deadline...

Ad Meliora

Įtikinamai

Kai pabudau, namai švelniai kvepėjo miegu. Netrukus išgirdau pakeltą tėvo balsą ir oras iškart persismelkė rūgščiu pykčiu. Nevalgiusi išslinkau pro galines namo duris ir pasileidau marių link. Iškvepiami sapno likučiai virto garais ore, o akys suspindo ankstyvo ryto dangaus žydryne. Saulė irgi buvo ką tik atsikėlusi. Nusišypsojau jai, senai savo draugei. Prie vandens netyčia pabaidžiau antis, jos pakilo ir nupleveno tolyn, lengvai, tarsi popieriaus skiautelės. Saulės spinduliuose žibančios pusnys atrodė tobulai, lyg būtų padarytos iš dirbtinio sniego. Nusiaviau batus, palikau prie kelmo ir nupėdinau palei vandenį. Užsimerkiau. Tiek kartų buvau tai dariusi, kad net nereikėjo ištiesti rankų į šalis pusiausvyrai išlaikyti. Ore vis dar tvyrojo nakties šaltis, jis skverbėsi iš žemės ir sniego į basas mano pėdas ir kilo kūnu keldamas šiurpą. Plaštakomis ir veidu jaučiau ilgus saulės pirštus, glostančius mėlynuojančią mano odą. Užsimerkusi galėjau atsidurti, kur tik panorėjusi. Įsivaizdavau, kad tyvuliuojančios, balą primenančios marios iš tiesų yra didžiulė po audros nusiraminusi jūra kokioje nors šalyje iš žurnaluose matytų spalvingų paveikslėlių. Sniegas tapo smėliu, staiga jis jau nebetirpo po mano svoriu, o lindo į tarpupirščius ir pamažu plonu sluoksniu padengė drabužius. Aš buvau kažkur ten, kažkur toli, kur pasaulis ryškesnis, kur paukščiai ir žmonės yra laisvi, kur medžių ošimo nenustelbia senų, barškančių automobilių ūžesys. Taip puikiai tai įsivaizdavau, kad visu kūnu jaučiau vasaros šilumą, o užmerkti vokai tapo ryškiai raudoni, lyg į juos pliekstų kaitri saulė. Atsimerkusi grįžau atgal. Šį kartą iškvepiau ne sapną, o begalinį nusivylimo ir liūdesio debesį, kuris nebetilpo manyje. Susimąsčiusi žvelgiau į vandenį, kai suskambo didžiulės kitapus marių stovinčios bažnyčios varpas. Paknopstomis puoliau atgal, griebiau batus į rankas ir parlėkiau namo, kol niekas nepastebėjo, kad buvau išėjusi. Įsmukusi į namus nutipenau į brolio kambarį. Išplėtęs akis jis spoksojo į mane, išraudusią, susitaršiusiais plaukais ir dvelkiančią lauku. Įlindau po jo antklode ir priglaudžiau suledėjusias pėdas prie šiltų jo kojų. Brolis nesipriešino, jis žinojo, kad toks mano apsireiškimas reiškia istoriją. Giliai įkvėpusi pradėjau porinti jam apie naktinį skraidymą su fėjomis, apie apsilankymą pas undines ir tikro perlo radimą. Apmaudžiai palinksėjusi pripažinau, kad būsiu jį pametusi skubėdama grįžti namo. Žibančiose berniuko akytėse mačiau nuoširdų tikėjimą ir begalinį norą sužinoti daugiau. Kūriau ir pasakojau savo istorijas tol, kol nebegirdėjau besiriejančių tėvų, kol nebejutau iš vidaus sklindančio šalčio, kol pati patikėjau, kad patyriau tokius stebuklus.

Miglė Lekešytė Akira Hojo

Kino gurmanams

Kino mozaika Neturėjau ką veikti ir sugalvojau sau žaidimą: išskirstyti svarbiausius savo niekam neįdomaus gyvenimuko aspektus ir bent trims iš jų atrasti kokį nors, kad ir iš tolo, susijusį filmą. Ir, žinokite, man pavyko! Savąja mozaika pasidalinsiu ir su brangiais skaitytojais, juolab, kad filmai tikrai verti peržiūros. O kokia būtų jūsų „filmų mozaika“?

Emilija Mikučionytė

1. Įmantrios „Njuspeipio“ istorijos Shattered Glass (2003, Drama, istorinis, – 7,1) Paremtas tikra istorija (galiu garantuoti, nes atsargumo dėlei pati patikrinau internete) ﬁlmas apie jauną žurnalistą, kurio gyvenimą pasiglemžia aistra savo istorijomis žavėti žmones. Naujas vyriausiasis redaktorius įsivelia į bręstantį skandalą, kai minėtasis žurnalistas sukurpia labai linksmą, tačiau nė kiek tikrais faktais nepagrįstą „tikrą“ istoriją. Tiesą pasakius, kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių; tiek redaktorius, tiek bendradarbiai susiduria su baisia dilema: žurnalo prestižas ar žavi, bet nuo realybės atitrūkusi asmenybė?

SlantMagazine

GARANTIJA

SKAITYTOJUI:

„Njuspeipio“ komanda nieko, nieko, nieko panašaus nedaro, „Njuspeipis“ yra labai rimtas ir patikimas leidinys.

2. Perspėjimas klausytis mažiau muzikos Sound of Metal (2019, Drama, muzikinis, – 7,8) FilmL eaf Pagrindinis veikėjas Ruben – būgnininkas. Jo ir merginos gyvenimas – tai nuolatinės naktinės gastrolės bei nedideli pasirodymai, bei viltys prasimušti į didžiąsias scenas. Tačiau Ruben gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis labai staigiai apkursta. Kai tavo gyvenimas iš esmės priklauso nuo to, kaip tu girdi, nenuostabu, jog vyruko kasdienybės laukia sukrečiantys pokyčiai. Kaip jis sugebės priimti savo naują negalią, pamatysite šiame įtraukiančiame ﬁlme. 3. Būti kitokiu mėsos fabrike On Body and Soul (2017, Drama, a m a mistinis, romantinis, – 7,6) nor Sca Prisipažinsiu, jog išvydusi ﬁlmo aprašymą truputėlį pakreizėjau. Siužetas vyksta jautienos skerdykloje, o pagrindinė veikėja – savotiško būdo moteris. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškia būti „ateiviu iš kitos planetos“, o juo labiau – fabrike. Negana to, netrukus moteris sužino, jog jau kelias naktis iš eilės tą patį sapną sapnuoja tiek ji, tiek vienas iš viršininkų įmonėje. Ši romantiška istorija, persmelkta tiek liūdnų įžvalgų, tiek komiškų scenų pasakoja apie kitokio žmogaus kitokį gyvenimą ir bandymą išmokti dalykų, kurie daugeliui atrodo savaime suprantami.

Horoscopes

Shakespearean English wisdom of stars

Ugnė Kriūnaitė

Aries

Leo

Sagittarius

Tryeth not to starteth arguments over some foolish tush tush. Thee needeth to chill oﬅ, ﬁndeth some quaint music and relaxeth.

Stars art advising thee to posteth more on social media, see who loves thee online. Just sayeth not something to receiveth thee cancel'd.

Thy dreams art powerful. If it be true thee dreameth of lasagna, thee shouldst maketh lasagna. Stars art telling thy to devour more pasta.

Taurus

Virgo

Capricorn

Setteth thy priorities straight and starteth moving with all the unﬁnished business. Only then thee can alloweth thyself certain indulgence.

Starteth working on thy issues, liketh doing things at the lasteth hour. Thee can doth better. But belike not the present day.

Doth thee feeleth brittle before making a call? Tryeth yelling at thy phone while it’s turneth oﬀ, then ringeth up and commandeth for sushi!

Gemini

Libra

Aquarius

Curiosity hath killed the feline, but thou art not a feline. Thou art a soul yond wanteth to knoweth all the town gossip and thee shalt succeedeth.

Clean thy house. Chaos is oﬅ a cousin of craﬅsmanship but thy mess is too far gone. Thee shalt only ﬁndeth peace at which hour thee be done tidying.

Wherefore not tryeth doing an arts and craﬅs project? Wine corks art accumulating but thee certainly has't nay idea where those gents cameth from.

Cancer

Scorpio

Pisces

Maketh a wisheth upon a star as if 't be true thou art a Disney princess. Stars shalt maketh it cometh true if those gents feeleth liketh doing so.

If it be true thou art hoping stars shall help thee maketh a decision, doth not. Thee'll has't to decideth on thy owneth. Catch but a wink or study?

Taketh a day oﬀ, grabeth a drink and planeth revenge on some by fate brother who did steal thy lasteth slice of pizza all but ﬁve summers ago.

freepik.com

ŽIOVULIO ŽUDIX NU KAIP ČIA PASAKIUS...

Puzzle 1 (Medium, difficulty rating 0.57)

Puzzle 1 (Very hard, difficulty rating 0.79)

5ud0ku

5eppuku

6 6

Puzzle 1 (Medium, difficulty rating 0.54)

8 9

7 1

3 5

1 6

9 8

4 4

7eppuku

Puzzle 1 (Medium, difficulty rating 0.57)

6ud0ku

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Mon Feb 4 19:28:41 2019 GMT. Enjoy!

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Mon Feb 4 19:26:01 2019 GMT. Enjoy!

8 1

6 5

2 1

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Mon Feb 4 19:25:58 2019 GMT. Enjoy!

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Mon Feb 4 19:25:57 2019 GMT. Enjoy!

DON’T LET YOUR MEMES

BE DREAMS

99%

KSS

Puslapio Tema Njuspeipis

09:19

Active now

Labas! Ką vakare? Laba! Skinsiu kačiukus. O tu? O mes rašysim, maketuosim, fotografuosim, meme’insim, organizuosim, viską planuosim! Prisijungsi? TAPK „NJUSPEIPIO“ KOMANDOS DALIMI! Siųsk laišką adresu njuspeipis@gmail.com arba parašyk mums į facebook, papasakok apie save, pridėk darbų pavyzdžių ir prisijunk prie mūsų komandos!