Njuspeipis #105 Gruodis by Njuspeipis

Njuspeipis #105 TIRAŽAS: 3000 VNT. ISSN 2029-1914

GRUODIS

SPALVINGAS, KOMPAKTIŠKAS, LINKSMAS, ŠMAIKŠTUS IR NEMOKAMAS MĖNESINIS STUDENTIŠKO GYVENIMO BŪDO ŽURNALAS.

Džedajus Vidas rekomenduoja:

Įdomu:

Visi pirmi (lietuviški) kartai kino salėje

Informacinis karas; Interviu su studente; Stebuklo belaukiant; Naujienos astronomijos pasaulyje; Kartlandas: „Visai kaip žaidimuose, tik visiškai kitaip“.

Interviu:

O. Šurajev: „Didžiausias gyvenimo malonumas – matyti kažką išpildant tavo nesąmones“

AMS STUDENTM NEMOKA AS

GRUOLEGAS

Saima Tūbaitė

GRUODŽIO AKTUALIJOS Medžių lapai jau nukrito Vėl penki iš „kolio“ šito. Mokslams parako nėra Nebegelbsti net kava. Bet problemos nesibaigia – Tuoj Kalėdos, mielas vaike. Pirkt vėl reiks daug dovanų Nors bedarbis visgi Tu... Laikas skrieja tarsi vėjas Žiū – jau sniegas krist pradėjęs. Termometrai negaluoja Minusą jie prognozuoja! Kambarį taip pat vos šildo Dienos Tau jame prailgo. Lova dar rytais vilioja: Nepaleidžia, nelaboji! Neliūdėk, brangus studente! Susikurk kasdien sau šventę! Daug šypsokis ir būk kreizy Nes dabar skaitai „Njuspeipį”!

fb.com/Njuspeipis redakcija@njuspeipis.lt

REDAKTORIAUS Turinys ŽODIS 05

LZO

////////////////

Organizacijų padėkos vakaras

Romuvos Kino Teatras

Arvydas Sabonis 11, Dar kartą iš naujo

SVEIKI,

Interviu O. Šurajev

Štai ir atėjo džiaugsmo kupinas laikotarpis, kai visur skamba kalėdinės melodijos, žybsi lemputės, galvoje sukasi mintys, ką padovanoti artimiausiems žmonėms, ir ką veikti per „Naujus“, kai širdyje tiek daug gėrio bei noro juo užkrėsti kitus. Šio mėnesio „Njuspeipis“ nori jums padovanoti puikių šventinių patarimų, kelis puslapius juoko, pamąstymų ir viso kito, kas padės „prastumti“ laiką iki Kalėdų atostogų likusiose keliose paskaitose. Jaukiausių Kalėdų ir linksmiausių Naujų! Let it snow!!!! :)

Apklausa

Fotoreportažas

Savadarbis

Prijaukintoji Suomija

Seni šalti, raudonosi, ką tu mums padovanosi?

Nuotykiai ir skirtumai

Interviu su studentu

Žvilgsnis tarp eilučių

J. Vaitkutė

Stebuklo belaukiant

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

K.Donelaičio g. 73, LT-44029, Kaunas Žurnalistai/tekstų autoriai Neringa Lukošiūtė info@njuspeipis.lt Marta Stankevičiūtė www.njuspeipis.lt Andrius Šliumba fb.com/Njuspeipis Laura Mejerytė Redaktorė Lina Stonkutė Greta Kinkaitė Šarūnė Steiblytė greta.kinkaite@gmail.com Joana Adomavičiūtė +370 69395449 Greta Paliulionytė fb.com/greta.kinkaite Andrius Gedminas Ieva Gružauskaitė Vyr. Redaktorės pavaduotoja Neringa Lukošiūtė Dovilė Ibianskaitė neringa.lukosiute@gmail.com Justė Kazbaraitytė Kamilė Vaitkutė Redaktorės pavaduotoja Gintarė Liubinaitė Marija Grinevičiūtė

Fotografai

Lauryna Tamošaitytė Vaida Pilkytė Ieva Keturakaitė Eglė Gendrėnaitė

Viršelio nuotrauka

Lauryna Tamošaitė

Džedajus Vidas rekomenduoja

Orkaitėje kepti obuoliai

Žiovulio Žudix

Horoskopai, Anekdotai, Renginiai

Kontaktai

Auksė Vabalaitė aukse.vabalaite@gmail.com

Lengva, greita, skanu

Pirmi (lietuviški) kartai kino salėje...

Šilčiausi linkėjimai, Redaktorė, Greta Kinkaitė

Vyr. Fotografė

Šį leidinį ﬁnansuoja: Draugai:

Maketavo

Tomas Liutvinas Joana Adomavičiūtė Povilas Blauzdžiūnas

Rask „Njuspeipį“ kiekvieno mėnesio pradžioje:

KTU, VDU, ASU, LSMU, KK, MRU, VU KHF, LSU, KTU Gimnazijoje, Kolp. kolegija, Graičiūno AVM, „Vero Cafe“, „Džem Pub“, „B.O.“, „Supremo“, „Mio“, „Coﬀee inn“.

Visa medžiaga, pateikta „Njuspeipyje“, yra ne būtinai leidinio nuosavybė. Prieš kopijuojant ar platinant, būtina su susitarti su leidinio redaktoriumi bei turi būti nurodytas šaltinis. Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su respondentų, straipsnių herojų bei autorių nuomone. Už reklamos ir asmeninių skelbimų bei juose pasitaikančias klaidas redakcija neatsako.

LZO

„AŠ, TU IR MUZIKA“ Nesinori tamsaus žiemos vakaro praleisti vienam? Mėgsti gyvą, jausmingą muziką? Jeigu atsakymas „taip“ – jau neužilgo turėsi puikią progą pasimėgauti lyriškomis dainomis bei kvapnia kava. Jau gruodžio 17 dieną 18 val. Vero Coﬀee House (Kęstučio g. 70) Kauno Technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Studentų atstovybė SHM pasirūpins, kad vakaras nebūtų toks niūrus ir žiemiškas, o kava taip greit neatšaltų naujame, alternatyvų neturinčiame renginyje - „Aš, tu ir muzika“. Kiekvienas atvykęs galės džiaugtis šiltu puodeliu kapučino ir lyriškais akordais, kurie nuspalvins pilką kasdienybę bei leis atsipalaiduoti. Talentingi Lietuvos dainininkai, maloni bei jauki atmosfera ir, žinoma, prasminga, prieš Šv. Kalėdas širdžiai šilumos suteikianti muzika stebins Kauno miesto gyventojus. Atvykusieji galės išklausyti daugiau nei penketo atlikėjų, kurie paruoš tikrai naujas bei visiems jau gerai žinomas dainas. Viena iš vakaro viešnių - nuostabaus balso savininkė Ieva Ščerbinskaitė, bandžiusi užkariauti publiką X faktoriuje, džiugins visus savo dainomis. Antras, nors ir mažiau žinomas atlikėjas, Lietuvos talentuose jau seniai nuaidėjęs Tadas Miliauskas, įneš šilumos su savo kūryba. Svarbu yra tai, jog bus galimybė su dainininkais susipažinti ir pabendrauti artimiau neoﬁcialioje aplinkoje. Taigi, jeigu nusprendei šiais metais nemiegoti žiemos miegu – žadink draugus ir artimuosius bei atsimink, jog esi laukiamas jau gruodžio 17 dieną ten, kur aš, tu ir muzika sukursime nepamirštamą atmosferą.

PASLAPTINGOS KALĖDOS KARTU Kalėdos – stebuklų metas. O stebuklai neatsiejami nuo netikėtumų ir malonių staigmenų, todėl ore tvyranti, kupina paslaptingumo Kalėdų dvasia neaplenks ir KTU. Šiais metais, jau tradiciniu tapęs, V.F.S.A. organizuojamas renginys „Kalėdos KarTU“ taps dar gražesnis, šiltesnis ir magiškesnis. Damos, prašome pasiruošti žėrinčias sukneles. Džentelmenai, pasipuoškite kostiumais. Gruodžio 11 dieną naktiniame klube „MACAO“ leiskimės užburiami nuostabių Vaido Baumilos ir Ievos Zasimauskaitės dainų. Į stebuklų ir paslapties šalį mus kvies kvapą gniaužiantys mago, oro akrobačių ir MoDance šokių grupių pasirodymai. „Kalėdos KarTU“ - tai renginys, turtingas savo tradicijomis ir programa. Šį nuostabų Kalėdų stebuklą kviečiame kurti kartu su visa KTU bendruomene!

ORGANIZACIJŲ PADĖKOS VAKARAS Kiek daug mūsų universitetas turi veiklių ir iniciatyvių žmonių, aukojančių savo laisvalaikį, o kartais ir mokslus dėl vieno tikslo – KTU studentų gerovės. Tačiau dauguma tokių aktyvistų veikia savo organizacijos viduje ir yra mažai pažįstami su kitų organizacijų veikla. Be to, už indėlį į universiteto veiklą jaunuoliams ne visada yra tinkamai atsidėkojama.

Tą suprasdami KTU Studentų departamentas ir Studentų organizacija „RAFES“ jau visai žiemišką lapkričio 20-osios vakarą aktyviausius studentiškų organizacijų narius sukvietė į Teatro klubą, kur jaukioje ir šventiškoje atmosferoje jiems nebuvo gailėta sveikinimų ir padėkų. Taip pat padėkos vakaro metu buvo apdovanotos ir organizacijų varžybų nugalėtojos – pirmąją vietą užėmė KTU Studentų atstovybė, antrąją – ESN KTU, o trečiąją - Studentų mokslinė draugija. Šventės metu dalyviai ne tik klausėsi sveikinimo kalbų, bet ir turėjo galimybę išvysti jaunosios atlikėjos Gretos Jorudaitės ir akordeonistų pasirodymų, žaidė smagius žaidimus ir bendravo tarpusavyje. Tikimės, kad toks padėkos vakaras taps gražia ir ilgamete tradicija bei kasmet sukvies vis daugiau aktyvių ir universiteto labui dirbančių žmonių.

ŠVARIOS MINTYS -

TIESUS KELIAS Į LAIMĘ

Psichologė Indrė Kazlauskaitė

psichologeindre.lt klauskite@psichologeindre.lt

Individualus suaugusiųjų konsultavimas internetu

Romuvos kino teatras Filmas „Dar kartą iš naujo“ (ang. Begin Again) – tai romantinė, muzikinė drama. Pasakojimas sukasi apie du nepažįstamuosius, kuriuos netikėtai suveda muzika. Abu veikėjus slegia Neringa emociniai sunkumai. Keira Knightley vaidina Lukošiūtė britę Gretą, dainų rašytoją, kuri Niujorke jaučiasi vieniša po to, kai jos vaikinas Deivas (Maroon 5 solistas Adam Levine), tapęs roko žvaigžde, palieka ją dėl kitos merginos. Mark Ruffalo – Denas – buvęs įrašų kompanijos savininkas, po žmonos išdavystės įnikęs į alkoholizmą. Vieną vakarą Denas netikėtai išgirsta Gretą dainuojančią bare ir supranta, kad ji yra jo bilietas iš nevilties. Jis ganėtinai lengvai įtikina Gretą įrašyti muzikinį albumą grojant įvairiose Niujorko vietose. Abu veikėjai mėgaujasi procesu, kurio metu taip pat kuriama ir nuoširdi draugystė. Veikėjai vienas kitam padeda įveikti jų vidinius sunkumus. Filmas įdomus savo netradicine struktūra, kadangi filme yra ne vienas, o du protagonistai ir nėra aiškaus antagonisto. Protag onistai – Greta ir Denas – pagrindiniai veikėjai, kurie filme vienodai svarbūs ir pasakojamos abiejų istorijos. Antagonistas – priešas, siekiantis sustabdyti herojų, yra tie patys Greta ir Denas, jų pačių vidiniai „priešai“, neleidžiantys jiems judėti pirmyn. Filmo pradžia atrodė ne daug žadanti, siužetas ir filmavimo stilius neatrodė profesionalūs. Tačiau filmui dar neįpusėjus pradėjau žavėtis ne tik puikiais aktoriais, bet ir nuostabiu garso takeliu. Apskritai, istorija lengva, vietomis gan banali, tačiau turinti gilesnę prasmę ir nors gali atrodyti kitaip, bet iki galo nenuspėjama. Filme gausu nuotaikingų epizodų ir nuostabių Niujorko vaizdų. „Dar kartą iš naujo“ – tai jausmingas filmas apie tikrą gyvenimą: meilę, šeimą, santykius, vienatvę, kūrybiškumą ir muziką.

Arvydas Sabonis. 11 – mano gyvenimas.

Dokumentinis filmas apie krepšinio legendą kino teatre „Romuva“ nuo gruodžio 19 dienos. Krepšinio legenda, olimpinis ir pasaulio čempionas, kurio vardas skambėjo ir tebeskamba visame pasaulyje. Vieną iš didžiausių Lietuvos krepšinio autoritetų, Arvydą Sabonį, žino visa šalis. Kiekvienas legendinio krepšininko žingsnis ar ištartas žodis, sulaukia atgarsio visuomenėje, o šeimos darna žavisi visi. Filmo kūrėjai teigia, jog kurdami filmą apie legendinį Sabą, jo šeimą, aplinką, krepšininko kasdienybę, viską pamatė visiškai naujai. Filme įspūdžiais apie Arvydą Sabonį dalijasi NBA legendos, buvę treneriai, komandos draugai, vadybininkai, pagrindiniai priešininkai aikštelėje. Arvydas Sabonis yra laikomas ne tik Lietuvos krepšinio, bet ir visos šalies simboliu. Jį sutikę žmonės vėliau apie tai pasakoja draugams ir bičiuliams. Kūrybinė grupė kalbėjo, jog patys nebuvo tikri, ar pavyks pakalbinti tokias žvaigždes, tačiau pašnekovai vos išgirdę, kad filmas bus kuriamas apie A. Sabonį, juos šiltai priėmė, todėl filmo kūrėjams pavyko padaryti ne vieną puikų interviu. „Ištarus Arvydo Sabonio vardą, atsidaro visos durys“, – teigia filmo režisierius R. Čekavičius.

Į temą SU INFORMACINIU KARU STUDENTUS SUPAŽINDINO VALDAS RAKUTIS VDU

Vytauto Didžiojo universitete viešėjo karo istorikas, buvęs Generolo Studentės Jono Žemaičio karo akademijos prorektorius Valdas Rakutis. Svečias skaitė viešą paskaitą apie informacinį karą, pasakojo kaip jį atpažinti ir kokią įtaką jis turi piliečiams. Propaganda, karo grėsmė, poveikis žmonėms – visa tai aštrios ir šiomis dienomis itin svarbios temos, apie kurias reikia kalbėti garsiai. Pasiklausyti svečio, į humanitarinių mokslų fakulteto auditoriją, sugužėjo daugiau kaip šimtas studentų, todėl kai kuriems teko prisėsti ant grindų. V. Rakutis studentams plačiau pasakojo apie tai, koks yra informacinis karas, kaip toli jis pažengęs ir kokia gali būti jo įtaka: „Matote, informacinis karas yra lyg voro nuodai vargšei musei įstrigusiai voratinklyje. Pradžioje voras ateina ir suleidžia nuodų. Ir tik vėliau, kai tie nuodai suveikia, sugrįžta ir suvalgo minkštą, nesipriešinantį musės kūną. Taip ir su informaciniu karu – jis paruošia žmones, nuteikia jų mąstymus“, - teigė karo istorikas. Paskaitos metu profesorius daugiau dėmesio skyrė ne teorinėms žinioms ar koncepcijoms, kurios padėtų suprasti pačią informacinio karo sąvoką, o realiems pavyzdžiams iš mūsų bei kitų šalių gyvenimo. V. Rakutis informacinį karą apibūdino tokiais pavyzdžiais, kaip Rusijos dainininkų koncertų rengimas Lietuvoje, mūsų šaliai svarbiomis datomis - vasario 16–ąją ar kovo 11–ąją. Kitas pavyzdys, puikiai iliustruojantis informacinio karo veiksmus – raudonos penkiakampės žvaigždės formos gėlyno atsiradimas pačiame Vilniaus centre, priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią prieš keletą metų. Tokie, ko gero, neretai pro akis bei ausis galintys prasprūsti pavyzdžiai, anot V. Rakučio, turi padėti atverti mums akis. Pasak istoriko Valdo Rakučio, labai svarbu bendros istorijos žinios, ypatingai savo šalies – Lietuvos. Kuo geriau žmogus išmano istoriją, tuo sunkiau jį apgauti iškraipant faktus, skleidžiant dezinformaciją. Pasiteiravus, kokią tokios paskaitos naudą įžvelgia pats profesorius, šis net nesuabejojęs atsakė, jog nauda gali būti sunkiai nusakoma. Anot V. Rakučio, tokia paskaita žinių gali duoti mažai, tačiau neabejotinai turi įtakos savam pasaulio pažinimui, savajai filosofijai bei savivokai. „Kadangi atėjau iš kito, karų pasaulio, tai manau, kad studentams turėjo atsiverti kita Mėnulio pusė. Nors ta pusė ir nėra patraukli, juk kalbama apie manipuliacijas, apgaules ir dezinformaciją, tačiau jos stebėjimas verčia būti labiau atsidavusiais savo kraštui, išradingesniais ir pasijausti savosios Lietuvos kūrėjais. O tai – senas ir naujas VDU pašaukimas“, - teigė karo istorikas. Apie VDU pašaukimą Valdas Rakutis prabilo ne šiaip sau – jis pirmosios, atkurtojo VDU, laidos absolventas, čia įgijęs bakalauro, magistro bei daktaro laipsnius. Todėl pasiteiravus, kokie buvo jo lūkesčiai, ko tikėjosi atvykdamas skaityti paskaitą į VDU, profesorius atviravo: „Man ši paskaita buvo labai svarbi. Gal ne tiek dėl pačių informacinių karų – dabar dažnai tenka apie tai kalbėti, kiek dėl paties universiteto. Visgi, jame be pertraukų praleidau 19 metų.“ Svečias neslėpė, kad ir dabar retkarčiais apsilanko universitete bei aplanko čia tebedirbančius savo draugus, nes sugrįžti į VDU visada malonu.

Interviu

O. ŠURAJEV:

„DIDŽIAUSIAS GYVENIMO MALONUMAS –

MATYTI KAŽKĄ IŠPILDANT TAVO NESĄMONES“ „Bare sėdi amerikietis, rusas ir Artūras Zuokas. Amerikietis sako: „Oi, o kurgi mano piniginė?“ Lauryna Praeina penkios minutės ir bare Lina Tamošauskytė Stonkutė sėdi tik rusas ir amerikietis.“ Su šiuo anekdotu šiek tiek bandau jus įvesti į Olego Šurajevo stiliaus teritoriją. Ne, jo tikslas nėra juoktis iš pasirinkto subjekto, tačiau sukurtos situacijos leidžia pamatyti žmogaus reakciją ir jo suvokimą apie tam tikrus dalykus. Vieniems tai kelia juoką, o kitiems – nepatogumo ar gėdos jausmą. Ir net pats Olegas nuogąstauja: „Kai vieni žmonės turi proto patylėti – aš negaliu.“ Atsiveria nauji ir nebandyti klodai Lietuvos humore. O ar jie tau patinka, ar ne – Olegui visiškai nerūpi. Pradėjęs juokauti dar mokykloje 26-erių Olegas dabar yra „Comedy Kasta“ stand up‘eris, serialo „Serialas“ scenaristas ir aktorius bei internetinės laidos „Akcentas“ idėjų generatorius. Ar tau yra priimtinas veiklų įvardijimas, o galbūt kartais norisi būti tiesiog Olegu? Mes visi kažkuo esame. Reikia save priskirti kokiai nors pozicijai dėl to, kad visuomenė iš tavęs reikalauja veiklos, tad negali būti tiesiog Olegu, nes tada būsi nevykėliu – turi būti humoristas ar komediantas, ar dar kas nors. Užsiimu humoru ir kvaila būtų tą slėpti, nors ir esu kuklus žmogus, todėl man nėra svarbu, kuo kažkas mane laiko, bet jei mane laiko komiku – tai gerai, tiek to. Palauk, parinksiu dar vieną sinonimą – tegul. O kuo Olegas skiriasi realiame gyvenime nuo ano, kurį matome internetinėje laidoje „Akcentas“? Olegas „Akcente“ perima nevykusio žurnalisto personažą, kuris nuolat žiūri į lapelį ir visu kūnu transliuoja nepatogumą, bet tuo pačiu jis būna ir šiek tiek kitoks. Mūsų tikslas, šiomis 10 laidų, kurias sukūrėme, bandyti atrasti formatą – atrasti save. Iš tiesų, šis personažas truputį primena ir nevykusį žurnalistą Zach Galifianakis. Ar tarp jų yra kokių sąmoningų panašumų? Primena, ar ne? Bet aš tik dvi Between Two Ferns laidas mačiau, ir tik po to, kai jau buvau sugalvojęs šią idėją. Mūsų formatai yra visiškai skirtingi, nes iš jo akivaizdžiai eina hate‘as (angl. neapykanta), o mes labiau juokiamės ne iš personos, o iš tos nejaukios situacijos, kurią bandome sukurti. Sukuriame situaciją ir žiūrime, kaip žmogus joje jausis. Pavyzdžiui, pristatant rėmėjus „Panevėžio mėsa“ ar kitus, kurie iš tikrųjų net neegzistuoja ir žmogus ramiu veidu žiūri į kamerą – tai kažką pasako apie jo suvokimą. Tuomet kyla gėdos už kitą žmogų, nepatogumo jausmas. Iš kur kilo ši mintis panaudoti tai humore? Paskutinius kelis metus žiūrėjau labai daug tokių laidų ir serialų, kaip Borat ir panašiai. Ten būdavo užduodami nepatogūs klausimai, bet tiesiog užduodami ir viskas. Trumpai. Mes truputį kitaip viską darom, žaidžiam su montažu. Net negaliu pasakyti, iš kur atsirado tas jausmas, bet mums kilo noras padaryti kitokį humorą, kai tu nesijuoki, bet nepatogumo jausmas ir tas awkwardness (angl. keblumas) sukelia tokį patį jausmą, kai girdi kažką juokingo. Na, kitiems sukelia ir hate‘ą, nes aš esu įsitikinęs, kad yra žmonių, kuriems visiškai nėra juokinga, bet mes su Šarūnu ir nesistengiame visiems įtikti. Jeigu mums patinka, tai vadinasi, viskas gerai. 08

Kokią kritiką žmonės dažniausiai išsako? Pavyzdžiui, pasako, kad tokie bajeriai buvo populiarūs jau prieš dešimt metų, o mes to nepastebėjome, mums pasirodė kitaip, na, bet čia tik geri draugai taip sako. Yra tokia kategorija žmonių, kurie turi labai daug hate‘o ir nebūtinai jis yra nukreiptas tiesiogiai į mus. Tiesiog žmonės, turintys daug problemų, bando pasislėpti nuo to už žodžio „kritika“, kuri yra visiškai neadekvati, o patys nesigaudo toje srityje, kurią kritikuoja. Humoras yra tam tikra sritis taip pat kaip ir menas. Kai kurie žmonės apie meną sako: „Va, čia šūdas.“ Bet kodėl? Ar jie tai vertina pagal kažkokią kategoriją? Gi net nesidomėjo tuo. Tokia nuomonė turi teisę egzistuoti, ji gali būti, bet, kad reiktų ją vadinti konstruktyvia kritika ir galvoti, kad gavus jos būtina susimąstyti – visiškai nesutinku. Aš pats sau esu kritika. Kol kritikuoji ir nemėgsti savęs, tol tau nebus baisūs jokie komentarai.

O ar pats mėgsti trinti Facebook‘o komentarus? Kokius? Mėgstu juos trinti tada, kai įžeidžia mane, arba kai žmogus pasako ką nors neadekvataus. Čia yra kiekvieno pasirinkimas. Aš ir savo komentarus ištrinu, nes pagalvoju: „Čia nesąmonė.“ Taip ir gyvenime būna. Nežinau, ar Facebook‘as yra atskiras gyvenimas, bet ir gyvenime tau pasako kažką, ko tu nenori girdėti, arba neapgalvotai pasielgia su tavimi. Life is life (angl. gyvenimas yra gyvenimas).

Labai gerai žinoma frazė! Iš kur ji kilo? Kai neturi argumentų, nenori aiškinti - sakai: „life is life“. Tai paprastas atsakymas į viską. Ši frazė atsirado, kai ruošėme antrąją „Serialo“ seriją. Tada sugalvojau, kad Donny galėtų taip sakyti, nes šis personažas yra tipinis žmogus, nenorintis gilintis. Life is life kartais yra labai prasmingas, o kai taip sako Donny, tai skamba kaip „pasakymas dėl pasakymo“. Kada pradėjai juokauti ir domėtis humoru? Mokykloje dalyvavau žaidime, kuriame vaikai juokauja ant scenos ir bando padaryti kažką juokingo, nors tai dažniausiai ir atrodo labai kvailai. Vaikas užlipa ant scenos su tokiu „Va, aš čia tuoj taip pajuokausiu...“ nusiteikimu ir būna toks overexcited, kad juokaujant patiria didesnį malonumą nei žiūrovai ir būna laimingiausias žmogus salėje, kas išties yra žiauriai nesmagu. Tad mano santykis su humoru prasidėjo dar mokykloje, o paskui pradėjau vis daugiau domėtis juo ir stand-up. Tą humorą, kuris man patinka – 90 % žmonių laiko šūdu ir aš suprantu kodėl. Vis dėlto, aš toliau domėjausi šia humoro kategorija, po to production‘ų, serialų gamyba, nuolat savęs klausinėjau: kodėl? kaip? Taip po truputį atradau tai, kuo aš norėčiau būti, užsiimti gyvenime, todėl judu šia linkme. O kaip atrodė tavo gyvenimas po mokyklos? Studijavau istoriją, tačiau nebaigiau, nors man istorija ir politika visuomet buvo labai įdomu. Visuomet norėjau užsiimti tuo, kuo noriu. Man patiko rašymas, bet paskui supratau, kad nieko gyvenime nemoku, tik daryti nejuokingą humorą ir tą patį ne itin gerai. Todėl viskuo, kuo aš dabar užsiimu, yra tai, ką aš truputį moku. Olegai, „Akcentas“, „Serialas“, „Comedy Kasta“ ir t.t., o kiek tau laiko lieka pačiai humoro kūrybai? Aš tuo užsiimu nuolat, nes tai yra procesas. Gi visada, kai galvojam, ką nors sugalvojam. Bet kai vieni žmonės turi proto patylėti, aš negaliu. Taip ir gimsta įvairiausi pokštai. Kodėl aš tai darau? Daugiausiai džiaugsmo gyvenime man kelia procesas, kai kažkas išpildo mano nesąmones. Kai vyko pirmasis serialo „Serialas“ filmavimas, profesionalūs aktoriai, baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vaidinantys Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, matyti juos išpildant mano nesąmones, kurias kažkada sugalvojau – yra malonumas ir didžiulis džiaugsmas. Dėl to tas džiaugsmas ir skatina tave eiti toliau ir kurti. Kada tu pats supratai, kad esi juokingas? Aš nesu juokingas. Kai darau kažką, aš nuoširdžiai tikiuosi, kad žmonės nesijuokia iš manęs. O iš tavo pokštų? Tai čia yra kitas dalykas. Pavyzdžiui, Paris Hilton arba Lady Gaga yra juokingos, nors iš jų pokštų niekas ir nesijuokia. O štai šuniukai yra labai juokingi, kurie nors ir nesako pokštų, bet jie yra juokingi. Aš humorą galėčiau prilyginti muzikai: ji arba yra, arba jos nėra. Taip pat yra ir su humoru, o koks jis – skonio reikalas. Galima valgyti plastmasę, įtikinus save, kad tai yra maistas, bet iš jos vis tiek neprivalgysi: „Iš plastmasės neprivalgysi, nes ten nėra maisto, todėl nieko nebus rezultate“ (suprask, cituoja Paulo Coelho). Neužklumpa kartais baimės jausmas, jog ateis diena, kai tavo humoras taps neaktualus ir nuobodus? Aš nesuprantu, kas yra žiūrovai, manęs nerodo per televizorių, o žiūrėti ar nežiūrėti „Youtube“ yra žmonių pasirinkimas. Jeigu aš nusibostu – nežiūrėkite. Aš labiausiai bijau pats sau nusibosti, o žiūrovai yra visai kita. Dabar yra 2014-ieji metai, gyvename informacinėje visuomenėje, norėsime – pirksime, nenorėsime – nepirksime.

Apklausa SENI ŠALTI, RAUDONOSI, KĄ TU MUMS PADOVANOSI? Kamilė Vaitkutė

Saima Tūbaitė

Visi laukiame Kalėdų...kai galime pabūti su šeima, pailsėti nuo darbų, apsikeisti dovanėlėmis. Kai buvome vaikai, viskas vykdavo kiek kitaip: mes rašydavome laiškus tokiam raudonai apsirengusiam, barzdotam dėdei tikėdamiesi, kad jis mums atneš būtent tai, apie ką svajojome visus metus. Parašę laukdavome... Kodėl dabar taip nesielgiame? Nes visiems ateina metas, kai tenka nuryti tą karčiąją gyvenimo piliulę ir sužinoti tiesą. Todėl „Njuspeipis“ nusprendė pasiteirauti studentų, kaip ir kada jie sužinojo, jog Kalėdų Senelio...nėra?

Gabrielė Skeisgielaitė, VU KHF, kultūros vadyba, II kursas: “Tai jūs norit pasakyti, kad jo nėra?... Tiek žmonių tiki, jog Dievas ar ateiviai egzistuoja, nors nėra to matę. Tai, kaip galima teigti, jog nėra Kalėdų Senelio? Akademiškai sakant, Kalėdų Senelis tarsi kintamasis gali įgyti skirtingas reikšmes, todėl vienam tai gali būti geriausias draugas, mylimas žmogus, kitam šeimos narys ar besišypsantis praeivis. Kiekvienas galime būti Kalėdų Seneliu ir vienas kitam padovanoti ką nors šilto ir nuoširdaus.”

Gintautė Spurytė, KK, maisto pramonės vadyba, I kursas: “Maža būdama mėgau ieškoti centų spintelėse, stalčiuose, spintose, kišenėse. Taip atsitiko ir tą lemtingą gruodžio popietę. Kai atsidariau spintą ieškoti centų mamos kailiniuose, pamačiau daug didelių maišų. Vaikiškas smalsumas neleido nepažiūrėti, kas ten yra ir rankos pačios atidarė maišus. Išaušus Kalėdų rytui „spintos“ maišai gulėjo po apšviesta Kalėdų eglute. Taip, tada ir supratau, kad Kalėdų Senelis iš tikrųjų gyvena visai ne Laplandijoj, o tuose pačiuose namuose kaip ir aš.”

Akvilė Kondrotaitė, KTU, naujųjų medijų kalba, I kursas: “Mano tikėjimą Kalėdų Seneliu sudaužė mokykla. Kai klasės draugai papasakojo, kad matė, kaip jų tėvai dėjo po eglute jiems dovanas.”

Germanas Galiaminas, KTU, elektronikos inžinerija, I kursas:

“Kaip bebūtų keista aš pamenu, kaip tai atsitiko. Buvo vėlyvas Kūčių vakaras ir mes su šeima apsipirkę važiavome namo. Grįžus tėvai liepė padėti parnešti pirkinius namo. Parnešęs pagalvojau, kad reikėtų bent paskutinę dieną prieš Kalėdas pabūti geru ir padėti tėvams šiek tiek daugiau nei įprastai, todėl suskubau apačion padėti nešti likusius maišus. Atbėgęs pamačiau labai keistą dalyką: ten stovėjo mano išsvajotasis žaislas, apie kurį žinojo tik Kalėdų senelis, nes jam rašiau laišką, o tėvams buvau nė neužsiminęs. Taigi tada ir supratau, kad tikrasis Kalėdų senelis yra mano mama. Tik aš iki šiol niekaip nesuprantu, kaip ji per Kalėdas spėja apkeliauti visų pasaulio vaikų namus, jei ji visad būna su mumis - savo šeima? Turbūt ji moka teleportuotis.”

Jūratė Banaitytė, KTU, atsinaujinančioji energetika, I kursas: “Tiksliai neprisimenu, bet tikriausiai man visada tai atrodė kaip žaidimas. Kūčių naktį ateidavo mano dėdė, persirengęs Senelio kostiumu, ir duodavo dovanų. Juk dovanos yra svarbiau nei klausimas - yra Kalėdų senelis ar ne.”

Eglė Merkevičiūtė, VDU, Europos ekonomika, II kursas: “Tiesą sakant, įtarimų man visuomet kildavo, tačiau viską iki galo išsiaiškinau gal kokių 7-8 metų. Viskas išaiškėjo, kai mamos spintoj kažko ieškojau ir radau krūvą savo rašytų laiškų, kuriuos ant palangės kiekvienais metais „siųsdavau“ Kalėdų Seneliui. Tai sužinojusi labai nenusiminiau, kadangi širdyje įtarimų visada buvo.”

Martynas Tirlikas, KTU, automatika ir valdymas, I kursas: “Man buvo gal apie 9 metus, kai su tėčiu važiavom dviračiais kaime ir jis paklausė: „Ko norėtum dovanų iš Kalėdų senelio?“ Tuomet pradėjau pasakot, kad labai noriu išmokt groti gitara ir man reikia būtent jos ir norėčiau, kad ją atneštų Kalėdų senelis. Dar kaip šiandien atsimenu jo atsakymą: „Nesvaik. Ar tu bent žinai, kiek ji kainuoja? Mes tau jos tikrai nepirksim, o Kalėdų senelio nėra, taip, kad negausi.“ Bet aš kažkaip nelabai net ir nusiminiau, nes bent kažką įdomaus pasakė, ko nebuvau žinojęs.”

Rytis Stasius, KTU, programų sistemos, I kursas: “Asmeniškai aš sužinojau, kad Kalėdų senelio nėra, kai labai skubėdamas, turbūt 9 metų, parbėgau į namus anksčiau ir pro sekančio kambario durų plyšį pamačiau senelį dedantį dovanas. Ta prasme, savo senelį. O reakcija tai buvo kažkas panašaus į: "I KNEW IT", ir labai nenustebau. Tiesiog buvo sunkoka apsimetinėt sekančius porą metų, kad nieko apie Kalėdų senį nežinau.” Raminta Norkevičiūtė, VDU, teisė, V kursas: “Tai nutiko ganėtinai seniai, bet prisimenu lyg būtų įvykę vakar. Buvau 4 metukų smalsi mergaičiukė. Likus visai ne daug laiko iki švenčių, sumaniau, jog reikia pasimatuoti mamytės rūbus. Atsidariau spintą, pradėjau kuistis ir už akies užkliuvo netvarkingai numesti šalikai, ant įtartinai pūpsojusio kalniuko. Ir ką manot, aš ten radau? O gi visas kalėdines dovanas. Ašaros tekėjo kaip kriokliai ir vaikiškas tikėjimas kalėdiniais stebuklais pradingo...”

“Tas sužinojimas vyko laipsniškai kokius 3 metus, nes niekaip nenorėjau pripažinti, kad jo nėra. Buvau pypliukas ir per kiekvienas Kalėdas rašiau laiškus, bet niekada negaudavau, ko norėjau. Turbūt ne aš vienintelis narsolis esu, kuris bandė jo „sulaukt“ ir nemiegojo. Ir štai vienais metais aš iš tikrųjų išgirdau kažką krebždant kitame kambaryje, mąsčiau, kad tai Senelis, tačiau išgirdęs tėvų balsus, nusprendžiau ten neiti. Na, nes paskui negausiu, ko noriu. Kitais metais atsitiktinai radau tėvų spintoje daug maišų su saldainiais ir visokiausiom dovanom. Tada, kai tuos pačius maišus radau po egle, sunerimau, kad tėvai man meluoja dėl KS. Trečiais metais aš jau buvau pakankamai didelis, kad pats priimčiau skaudžią tiesą. Paklausiau tėvų tiesiai šviesiai, lietuviškai, kaip ten reikalai su KS. Nuo to laiko rašydavau laiškus „Kalėdų tėveliams“ ir nemesdavau į pašto Donatas Stauskis, dėžutę, o su magnetu prikabindavau ant šaldytuvo.” medicina, III kursas:

LSMU,

Akvilija Paliulytė, KTU, lyderystė, II kursas: “Kad iš tiesų nėra to vyruko raudonu kostiumu, ilga balta barzda, dideliu pilvu, kuris vaikams, kurie bent truputėlį buvo geri arba tokiems „prijautė“, atneša dovanų raudoname maiše, sužinojau labai anksti. Berods 5 metų! Tiesiog per Kalėdas pamačiau dėdę besirengiant jo kostiumą, (mat Kalėdų senelis aplankydavo mus namuose, o ne palikdavo dovanas po egle, įlindęs pro kaminą). Ir tiesa, kas iš tiesų atneša dovanas, išaiškėjo. Bet dar daug daug metų niekam apie tai nesakiau ir draugams nė žodeliu nebuvau užsiminusi apie tai, kad žinau Kalėdų senelio egzistavimo paslaptį. Kalėdos dėl to netapo liūdnesnės, o aš dar eilę metų persirengėliui deklamuodavau eilėraštį apie dvi kniaukiančias katytes.”

Fotoreportažas

Elvita Šiberekovaitė

JAUKUMAI KAUNO KAVINĖSE

SAVADARBIS Gintarė Liubinaitė

REIKĖS:

Jei Tu dažnai sėdi įsirangęs į šiltą megztinį, o greta Tavo geriausias draugas(-ė) iš šalčio jau pakeitė kūno spalvą, pats metas pagalvoti apie naudingą kalėdinę dovaną jam ar jai. Šiame numeryje išmoksi kaip paprastą megztinį paversti šilumos, meilės ir nuoširdumo įsikūnijimu. Na gerai jau gerai... Gal ne taip jau ir fantastiškai kaip prisisvajojai. Vienaragių tikrai nebus, bet pabandyti galim.

-vilnonio megztinuko (iš spintos, „second hand‘o“, palėpės ir t.t.) - gniužulėlio raudonos (ar kitokios) spalvos vilnos -specialios adatos vilnos vėlimui (rankdarbių parduotuvėje tikrai tokią rasi) -kempinės (kuo smulkesni burbuliukai – tuo geriau. Galima įsigyti ir specialią vėlimo kempinę, bet paprasta pigesnė, nors ir ne tokia patogi) -širdelės trafareto – tokio, kaip mamos sausainių kepimo formelės (lyg dėžutė be dugno)

INSTRUKCIJA

1 žingsnis Apsirenk megztinį ir sulenk alkūnę. Tada lipnios juostos gabalėliu pažymėk vietą, kurioje turėtų būti širdelės trafareto apačia. 2 žingsnis Užmauk megztinio rankovę ant kempinės (tik atsargiai, kad niekas nenukentėtų ir neatsiluptų širdelės vietą žyminti izoliacija) ir uždėk ant viršaus širdelės trafaretą. 3 žingsnis Širdelės trafareto vidų tolygiai padenk vilnos pluoštu, o tada imkis adatos ir kruopštaus badymo darbo. 4 žingsnis. Kai vilna šiek tiek susivels į megztinį, nuimk trafaretą ir atsargiai palygink širdelės kontūrus adatėle. Jei matosi vietų, kur persišviečia megztinis, uždėk šiek tiek vilnos ir „įbadyk“ į megztinį. 5 žingsnis Kai viskas pakankamai susivėlę (gali tai matyti iš gerosios ir išvirkščiosios megztinio pusės), įsijunk lygintuvą ir „užštampuok“ savo darbo vaisių. Lyginti reikia tam, kad vilna iš karščio susitrauktų ir geriau sukibtų su megztinio siūlais. Nuostabu! Jau turi išskirtinai fantastišką ir nuostabų megztinį. Tikiuosi dar nepersigalvojai jo pasilikti sau ir palikti savo draugą šalčio valioje. Juk per Kalėdas taip gera dalintis su kitais viskuo, kas faina. Linksmų švenčių, auksaranki Njuspeipio skaitytojau!

P.S. Jei skalbsi skalbimo mašinoje, būk atidus ir parink vilnonių drabužių režimą, nes Tavo darbas gali nueiti šuniui ant uodegos. Jei turit pasiūlymų, norų, pageidavimų, troškimų ir t.t., ką norėtumėte savo rankomis sukurti, o nežinote, kaip tai padaryti, kreipkitės į „Njuspeipio“ komandą (fb.com/Njuspeipis). Savadarbis Jums linki šiltų gruodžio vakarų ir idėjų įgyvendinimo! 14

Prijaukintoji Suomija

NUOTYKIAI IR SKIRTUMAI

(PABAIGA) ------------------------------------------------------------------------------------------------------------Kalbėti apie šią šalį, jos maistą, kultūrą ir visa tai, ką teko pamatyti, galima ilgai ir tikriausiai tam neužtektų nė 10 puslapių. Todėl pabaigai norėtųsi kaip nors bendriau ir „žemiškiau“ papasakoti apie studijas, studentus, keliones ir nuotykius, kuriuos teko patirti – tegul tai bus toks labai keistas apibendrinimas iš to, ko iš tiesų nė nebuvo ankstesnėse dalyse.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------Suomiška studijų pirtelė Pasigirsiu, kad papuoliau ten kur ir norėjau: į Helsinkio universitetą (HU), kuris pasauliniuose reitinguose užima 67 vietą ir „šiek tiek“ lenkia 500-uke esantį Vilniaus universitetą, kuris šiaip jau laikomas prestižine įstaiga Lietuvoje... Mano antrieji namai: fakultetas Swedish School of Social Sciences yra mažytė HU dalis, kurioje mokosi apie 500 studentų. Mūsų grupėje yra 18 studentų: iš N. Zelandijos, Peru, Zambijos, Tanzanijos, Brazilijos, Olandijos ir kt. Iš viso, 11 įvairių valstybių studentų, įskaitant ir Lietuvą. Arčiausiai Lietuvos gyvenantis žmogus buvo latvė. Mokslai HU yra tokie pat rimti, kaip ir skaičius pasauliniame reitinge, todėl apie egzaminus „testo forma“ suomiai girdėję tiek pat, kiek neandertalietis apie planšetę (nu, gal ir įsivaizduoja, kaip tai atrodo). Už dalykus, kurie trunka ne pusę metų, o apie 5 paskaitas ar porą savaičių, atsiskaitome rašydami “course diary” (paskaitų aptarimas, apimantis 8 puslapius), darydami 15 min. prezentacijas, ką

Helsinkyje yra didelį meno kūrinį primenanti universiteto biblioteka, kuria negalėjau atsistebėti pirmosiomis dienomis: ideali švara, blizgesys, elektroninis knygų pasiėmimas/grąžinimas – tai yra kažkas unikalaus ir tiesiog neįtikėtinai modernaus, ko dar neteko matyti jokioje mokymosi įstaigoje. Nuotraukos ar aprašymai nepadės. Tai reikia pamatyti pačiam ir žinių troškimas ateis savaime. Na, o jei reikėtų daryti bendrą išvadą apie pačias studijas, ji būtų tokia: palyginus daug daugiau laiko ir pastangų reikia skirti mokslams, tenka susidurti su visiškai kitokiais atsiskaitymo metodais ir reikalavimais. Tačiau gerai žinau, kad nuo 8 valandų sėdėjimo skaitykloje skaitant ar rašant dar niekas nemirė ir nemanau, kad būsiu pirmas, ypač kai pažymiai ir laiku atlikti darbai rodo, jog viskas įveikiama, jei tik atsisakoma savęs gailėjimosi ir kaltų ieškojimo. Prieš tvirtindamas, kad HU mokytis sunku, aš dar rimtai susimąstyčiau: ar nėra taip, kad Lietuvoje VISKAS per lengva?...

Audrius Gedmintas

teko išmėginti pristatant 12 puslapių straipsnį apie politinį cinizmą Europoje, 2000 – 2500 žodžių gerai argumentuotų esė rašymas ir visi kiti dalykai neretai būna sutalpinti vos į vieną mėnesį ir skatina negaišti laiko veltui. Na, o viena įdomiausių studijų užduočių buvo kelionė į Estiją su tikslu parengti reportažą pasirinkta tema. Pripažinsiu, maniškė tema apie suomiškos ir rusiškos kultūros poveikį Estijai buvo kiek „lempinė“, tačiau ypač įdomus ir netikėtas interviu su vienu komunikacijos vadybininku (nuo planuoto pokalbio apie istoriją nukrypom į diskusiją apie verslą) ne tik leido pasijausti tarptautinio lygmens žurnalistu, bet ir suteikė šiokio tokio supratimo apie Lietuvos įvaizdį Baltijos šalyse. “Main diﬀerence among all Baltic states is that Lithuanians had huge kingdom and it is still aﬀecting your mentality, attitude. In Estonia it is still normal to think that we were slaves for 700 years. Lithuanian says: “We have history”.” – netikėtai prisiminiau vieną įsimintiniausių pašnekovo frazių. Galbūt pasirodys keista, tačiau vienas nuostabiausių dalykų

Pramogos ir kultūra Nors Erasmus studentai mokosi lygiai tiek pat, kiek ir vietiniai (visais atžvilgiais suomiai labai tolerantiški), tačiau randa laiko ir pramogoms: buvome šalia Helsinkio esančioje Suomellina saloje, kai kurie vyko į Stokholmą, Sankt Peterburgą, laikas nuo laiko rengiame susitikimus kokioje nors Helsinkio kavinėje, tačiau teko ir suomio bute vakarėlį švęsti (gal 40 žmonių 2 kambarių bute – neįtikėtina!). Meluočiau, jei sakyčiau, kad savaitė Estijos sostinėje prabėgo tik atlikinėjant interviu: kai alus viešbučio bare kainuoja 1 eurą, neretas susigundo ir vienu kitu bokaliuku. Žinoma, tikėti ar ne, rinktis jums, tačiau iki šiol dar neteko matyti, kad kas prisigertų. Tačiau tai nebuvo taip keista, kaip suvokti, kad Suomijoje nuo rugsėjo 1-osios suskaičiavau gal 4 rūkančius studentus ir tik vienintelė olandė tai daro pastoviai – norėčiau tai palyginti su Lietuvos studentais (ypač studentėmis), bet gal susilaikysiu...

Interviu su studentu suvokti būdą, J. Vaitkutė: Svarbiausia, kaip tai padaryti, o aš žinau 1000 jų „Šiuo metu esu Vilniaus dizaino kolegijos Kūrybinių industrijų dizaino I kurso studentė, bet čia tikriausiai mažiausia dalis, kuo dar užsiimu, nes dirbu „Pet Punk Studio“, freelance‘inu...“ – savo veiklas dar galėtų vardinti ir vardinti jaunoji menininkė Jolita Vaitkutė. Lina Mėgstanti piešti portretus Jolita priėmė kūrybinį sprendimą – piešti iš Stonkutė šokolado, kečupo ar sūrio, o neseniai ir 1000-čiu sušių iliustravo Dalios Grybauskaitės portretą. Idėjų generatorė kūrybos namuose „Double V House“ Jolita sako, kad svarbiausia yra į viską pažvelgti kūrybiškai.

Sakoma, kad siekiant asmeninio tobulėjimo reikia eksperimentuoti. Tu irgi eksperimentuoji? Mano darbų rezultatas yra pastebimas tik po daugybės bandymų. Dažniausiai nesiseka su maistu, nes keičiasi jo konsistencija. Būna visko, tarkim, dirbi visą dieną ir neužbaigi, nes tau tiesiog kažkas nepasiseka ir reikia prisiversti nepasiduoti, bandyti vėl ir vėl. Kaip save motyvuoji? Yra dalykų, kurie nemotyvuoja, bet yra tokių, kuriuos kad ir 5 val. ryto imi ir darai. Savęs išreiškimas – man didžiausias motyvatorius. Pavyzdžiui, pamatai kokį projektą ir galvoji: „Oho, o kodėl aš to nepadariau?“ Kai tu pats sau teigi: „Va dabar tai bus wow“, kad tu net pats save nustebinsi – tave ir motyvuoja. Ar iki šiol kur nors buvo bandyta tapyti iš maisto? Prieš pradedant piešti iš maisto aš visiškai tuo nesidomėjau. Mama, pamačiusi ant palangės pirmąjį darbą, sakė: „Ką tu čia dabar padarei?“ Visi žino tą momentą, kai tėvai pažiūri į tavo darbą ir sako: „Nu jooo, gražu gražu“, bet mintyse galvoja: „Kas per nesąmonė?“ Taip yra, nes tėvų pareiga – visada sakyti: „Jo jo, gerai“, bet kai po to pamatė dar vieną darbą, tai jau sakė: „O dieve, ir vėl darysi tai? Kodėl?“ Tačiau tai vystėsi ir pradėjus domėtis pamačiau, kad užsienyje irgi yra žmonių, kurie užsiima tapymu iš maisto, bet tik vienetai. Svarbiausia, suvokti būdą, kaip tai padaryti, aš žinau gal 1000 jų, o viskas tame ir slypi. Kas tave įkvepia? Viskas inspiruoja, tik reikia rasti būdą, kaip į tai pažvelgti kūrybiškai. Man patinka momentinis dal ykas, kai sukuri ką nors iš aktualijos, nors galbūt ji ir neturi išliekamosios vertės. Bet, kalbant apskritai, kas dabar turi išliekamąją vertę šitame medijų pasaulyje? PDF failas? Momentiškumas įkvepia ir inspiruoja, kaip ir, pavyzdžiui, šis pokalbis, iš kurio kažkas irgi išeis. Kai priimi naujus kūrybinius sprendimus, kurie iki tol nebuvo žinomi ir yra kokybiškai geri, žmonės pradeda laikyti tave genijumi. Kaip manai, ar tu esi geniali? Genialumas ir beprotybė yra viename modulio ženkle. Aš kartais esu beprotė, nes kažką darau ir Wooow wow wow wow būna. Taip pat esu ir savikritiška, aplinkiniai sako, kad per daug stresuoju ir per tai nieko nepadarau. Visa tai ir yra varomoji jėga, kovojimas su savimi, nes galvoju: „Dabar tai pavarysiu geriau, dabar tai pavarysiu.“ Papasakok plačiau apie „Double V House“ marškinėlius. Tai mano idėja kurti šiuos marškinėlius. Apranga yra mūsų žinutė pasauliui. Tik 3 sekundžių užtenka sudaryti pirmąjį įspūdį. Kodėl žmonės negali būti gyva galerija? Kodėl gatvėse negali vaikščioti menas? Ši idėja yra apie tai, kad kiekvienas gali realizuoti ir parodyti savo autoritetus, nes jeigu vilkime marškinėlius su Britney Spears ar Beyoncé, tai kodėl gi negali vietoj jų būti Škėma, Čiurlionis ar kiti? Kaip žiūri į socialines medijas? Manau, kad tai yra natūrali visuomenės progresija, tačiau kai buitiškumas persikelia į socialines medijas, tai jau nėra gerai. Aš niekada nepostinau nuotraukų iš atostogų ar kai esu vonioje, nes tai – buitiškumai, kurie niekam nėra aktualūs. Stengiuosi socialines medijas išnaudoti kaip įrankį, paversti šią platformą vieša galerija, kurią žmonės iš viso pasaulio gali pamatyti, komentuoti. Nereikia sėdėti galerijoje, kabinti paveikslus, dėti nuotraukas ir laukti, kol kas nors ką nors pasakys ar pagalvos. Įsivaizduok, jei dabar neturėtum interneto, šviesos. Kaip tai apribotų tavo kūrybos laisvę? Aš vis tiek kurčiau ir manau, kad dar labiau viskas išsiplėstų, nes ieškočiau kitų būdų. Žmogus elgiasi pagal situaciją – jeigu jam nepatogu, jis pasielgia pagal save, jeigu ir vėl nepatogu – kažką vėl keičia. Jei nesijauti patogiai – kurk būdus, kaip tai padaryti kitaip, įjunk savo smegenis PA-GA-LIAU! Kaip planuoji savo laiką? Mano galvoje būna labai daug minčių: darbas, freelance, studijos ir kita, todėl aš negaliu neplanuoti, bet tai – individualus dalykas. Svarbiausia žinoti, kaip priimi informaciją. Aš priimu ją vizualiai, susidarau minčių žemėlapį, kad galėčiau viską suspėti. Jeigu matau, kad nesigauna, pasakau tai sau garsiai, kad suvokčiau iki galo. Taip pat svarbu atlikti darbus 150 proc., o ne 100 proc. Žinau žmonių, kurie daro tiek, kiek užtenka ir viskas, bet nemanau, kad tai yra gerai, nes reikia dar ir pasistengti, kad būtum kietesnis už kitus. O tada juk dar maloniau savo darbu pasidžiaugti, ar ne?

Žvilgsnis tarp eilučių

STEBUKLO BELAUKIANT Varpeliai, lemputės ir vis niūresni žmonių veidai –tik keli dalykai, kurie daro tave tikrą, jog Kalėdos jau nebetoli. Užsimerki, kokioje jaukioje, mažai kam žinomoje vietoje, ir lauki. Stebuklo arba bet kokio ženklo, jog artėja kažkas išties ypatinga. Tikras Senelis, laukiama dovana ar jaudulys, sėdant laužyti kalėdaičius. Ne, nerašysiu apie tai, kaip normalūs (ne tokie nenormalūs emocijų kupini menininkai ar filosofai) žmonės nebemoka jausti. Pasakojimas prasidės nuo H. K. Anderseno, A. de Sent-Egziuperi aprašyto vaiko mūsų viduje. Suaugėlis vaiko kailyje arba vaikas, įkalintas suaugėlio rūbe Kartą gyveno vaikas, kad geriau įsivaizduotumėte, prisiminkite patį mieliausią savo sutiktą vaiką, o jeigu tokio nesutikote, atsiverskite vaizduotės pakaitalus – poną Internetą ir tetulę Televiziją. Na štai, galų gale turime drūtą, gyvą vaiką, prie kurio paveikslo dar būtinai mintyse pridėkite, kad mylite vaikus, nes netikėtai pasibeldę Dorovės sergėtojai atims ne tik kompiuterius. Šiam kūriniui, tebūnie tai Berniukas, yra apie devynerius metus, jo didžiausia svajonė - tapti kosmonautu, su šautuvu (dideliu dideliu), kuris įveiktų bet kokį mūsų planetą ketinantį užgrobti pabaisėlę. Mėgsta manų košę, picą, na, dar kitą picą (ana buvo su grybais, ši su kumpiu), bet negali pakęsti brokolių (feee), ai, ir dar bjaurios mergiščios, kuri vis rodo jam liežuvį. Lanko pradinę mokyklą ir vis dar tiki Kalėdų Seneliu. Koks paprastas gyvenimas! Tik kodėl jis toks paprastas? Na, šioje vietoje įsiterpia Mikė Pūkuotukas iškilmingai tardamas: Kartais tai Laivas, o kartais Katastrofa. Viską nulemia...ar esi ant jo, ar po juo. Na štai, viskas priklauso nuo Žvilgsnio. Ir vaikai tai turi. Tai tiesa ir tuoj jums įrodysiu. Kartais ir vaikams būna labai liūdna. Jie krenta. Susižeidžia, o tada skaudžiai verkia. Ir tai trunka akimirką iki tol, kol juos paguodžia. Ir lyg burtininkui mostelėjus – visos ašaros

Ieva Dovilė Tomas Atkočiūnaitė Gružauskaitė Liutvinas pranyksta, atsiranda tas pats naivus vaikiškumas ir tikėjimas pasauliu. Vaikams dar nelemta susidurti su suaugėlių bėdomis. Nes suaugėliu tampi tik tada, kai tave paguodus vis tiek jautiesi tuščias ir apleistas. Dingsta Žvilgsnis, kuris mato žalias pievas, neįprastai skrendančius paukščius ir nesuskaičiuojamai nevienodus saulėtekius. Pametus Žvilgsnį, ateitis ir ypač dabartis tampa kelione iš taško A iki taško B. Su aplinkkeliais. TAI YRA atsarginėmis išeitimis. Tampi rimtas ir solidus visuomenės pilietis. Tave myli, nes pagaliau SUAUGAI. Gal šios kortų namelio taisyklės ir galioja tavo aplinkoje, tačiau norint patirti Stebuklą, tikrą Kalėdų džiaugsmą, to nepakanka. Reikia gražiai susišukuoti, užsivilkti geriausius drabužius ir pasibelsti pas savo seniai pakavotą vaiką, ir paklausti ar kartais jis negalėtų pasirodyti su savo džiaugsmu ir išdaigomis. Daugeliu atvejų pavyks greitai jį prisišaukti, tačiau jei vis dėlto nepavyktų, siūlau patikimą mano močiučio padiktuotą receptą: Ingredientai: tu Gaminimo eiga: esant palankioms oro sąlygoms išsitraukti smėlio žaislus ir eiti statyti gynybinės tvirtovės (nuo pabaisėlių). Esant nepalankioms oro sąlygoms, išsitraukti guminius su varlytėmis, meškiukais ir kitokiais padargais ir taip ištaškyti balas, kad net trimečiai pagarbią baimę pajustų. Dar geriau tai daryti be batų (kojinėmis irgi pravartu atsikratyti). Tačiau svarbiausia, reikia nepaisyti oro, suaugėlių diktuojamų įdomiai keistų taisyklių, gyvenimo su kruopščiai apgalvotais scenarijais. Įvykdžius recepto nurodymus reikia laukti rezultato. Jis bus aiškiai matomas, kai kils pašėlęs noras eiti į gatves, švęsti šokant, dainuojant, apsirengiant ryškiausių spalvų drabužiais ir apsiginkluojant laimingomis šypsenomis. Galiausiai, pažiūrėjus vienas kitam į akis, bus galima atpažinti kažką tikro ir jaukaus. Gal namus, gal krykštaujantį vaiką, o gal paprastą Stebuklo kibirkštėlę. Sėkmės.

KTU astronomijos mėgėjų klubas „Arcturus“ Nauji astronautų kostiumai - prie kūno prisitaikanti antra oda Ateities astronautams gali nebereikėti ropštis į gremėzdišką dujų slėgio kostiumą, nes tikėtina, kad pastarąjį pakeis lengvas bei elastingas drabužis, sudarytas iš vijų, savo veikimu imituojančių raumenis. Kosminės kelionės metu, astronautas prijungęs savo kostiumą prie energijos šaltinio, aktyvuos vijas ir taip audinys susitrauks aplink kūną. Masačiusetso technologijų universiteto aeronautikos ir astronautikos bei inžinerinių sistemų profesorė Dava Newman ir jos kolegos suprojektavo drabužius, sudarytus iš spyruokles primenančių gijų. Pastarosios veikiamos karščio pakeičia formą. Pagrindinė gamybinė medžiaga - savo formą „įsimenantis“ lydinys (SMA - shape memory alloy). Deformuojant tokio tipo medžiagas, pradinis būvis gali būti atgamintas jas pakaitinus. Mokslinių tyrimų metu nustatyta, kad minėtos gijos, sutraukdamos drabužį, kuria būtent tokį slėgį, koks reikalingas sėkmingiems astronautų išėjimams į atvirą kosmosą. „Tradiciniame skafandre tu esi patalpinamas tarytum į balioną, pilną dujų, kurios gamina 1/3 atmosferos slėgio, tam, kad atviro kosmoso vakuume išliktum gyvas”, - sako Newman. Naujųjų kostiumų pagalba reikalingas slėgis bus pasiekiamas mechaniniu būdu - tiesiogiai spaudžiant drabužį vilkinčio asmens odą. Didžiausias pliusas yra tas, jog tai bus labai lengvi ir daug patogesni kostiumai kosminiams tyrinėjimams atlikti.

Kosmoso siaubūnai Kosmose be galingų, viską aplink praryjančių juodųjų skylių, slypi dar vieni siaubūnai – pulsarai – neutroninės žvaigždės. Baisūs jie todėl, jog sukasi itin dideliu greičiu, yra labai galingos spinduliuotės ir turi milžinišką magnetinį lauką. Bet kokia gyvybė žūtų akimirksniu, šiai prisiartinus net kelių šviesmečių atstumu. Neseniai amerikiečių astronomai užﬁksavo patį ryškiausią iki šiol aptiktą pulsarą. Pastarasis atrastas kosminio NuSTAR (NASA‘s Nuclear Spectroscopic Telescope Array) teleskopo pagalba, naudojant aukštos energijos rentgeno spindulių aptikimo vaizdą. Kaimyninės galaktikos M82 centre esantis pulsaras spinduliuoja energiją, lygią maždaug dešimties milijonų Saulių energijai. Mokslininkai teigia, jog jei pulsaras turėtų kiek daugiau masės, jis virstų juodąja skyle. Panašiai kaip ir juodoji skylė, pulsaras siurbia aplink save esančią medžiagą. Tai turėtų padėti astronomams labiau suprasti galaktikų struktūros formavimąsi, kaip juodosios skylės „valgo“ ir kaip jos taip greitai auga. O pulsarai gimsta taip. Kuomet žvaigždė (supernova), 10-25 kartus didesnė už Saulę, išeikvoja branduolinėse reakcijose dalyvaujančias medžiagas, ji sprogsta. Tuomet išoriniai žvaigždės sluoksniai didelės sprogimo jėgos nunešami į kosmosą ir virsta ūku. Lieka branduolys, kuris dėl gravitacinės jėgos susispaudžia – protonai ir elektronai suspaudžiami taip, jog jie virsta neutronais. Taip atsiranda neutroninė žvaigždė – pulsaras. O jeigu žvaigždės masė

didesnė už Saulę daugiau nei 25 kartus, vietoje pulsaro susidaro juodosios skylės. Pulsarai periodiškai spinduliuoja visų bangų ilgių elektromagnetines bangas – radijo, šviesos, rentgeno ir gama. Periodas kinta nuo 1,5 ms iki 8,5 s. Kadangi dažniausiai sukimosi ašis nesutampa su magnetinio lauko ašimi (magnetiniu momentu), besisukdamas magnetinis laukas generuoja pulsuojančią spinduliuotę. Pulsarai dar skirstomi į tris rūšis: radijo pulsarai (susidaro po didelės masės supernovos sprogimo), rentgeno pulsarai (dvinarės, netoli viena kitos esančios neutroninės žvaigždės) ir magnetarai (turi ypatingai stiprų magnetinį lauką). Pirmą kartą pulsaras aptiktas 1967 metais. Už šį atradimą Nobelio ﬁzikos premija buvo apdovanotas jo atradėjas Antony Hewish (pulsaras atrastas kartu su doktorante Jocelyn Bell Burnell). Pulsaras pavadintas LGM-1 (Little Green Men), kadangi iš pradžių manyta, jog signalai yra dirbtinės kilmės.

Neringa Lukošiūtė

GREITA, LENGVA, SKANU

ORKAITĖJE KEPTI OBUOLIAI

Primena vaikystę, ar ne? Paprasta, skanu, pigu, o dėl greitumo galima pasiginčyti ;) Šie obuoliai papuoš Jūsų Kūčių stalą, o tėvai prašys, kad iškeptumėt jų dar ir po švenčių!

~PARUOŠIMAS~

TAU REIKĖS TIK:

• Vandenyje išmirkytas razinas užpilti brendžiu, tuomet sumaišyti su migdolais, cukrumi ir cinamonu; • Obuoliams išskobti vidurius (tam naudoju skustuką) ir įpjauti žievelę; • Sudėjus į kepimo indą, į obuolio vidurį pridėti įdaro, o ant viršaus po gabaliuką sviesto;

• Į kepimo indą įpilti truputį vandens arba obuolių sulčių; • Kepti apie 20 minučių, 180 laipsnių temperatūros orkaitėje. • Patiekalo kaina apie 15 lt.

1. 6 obuolių; 2. 50 g skaldytų migdolų; 3. 50 g razinų; 4. 25 g sviesto; 5. 4 šaukštų rudojo cukraus; 6.0,5 arbatinio šaukštelio cinamono; 7. 2 šaukštų vandens (arba obuolių sulčių); 8. Porą šaukštų brendžio razinoms (nebūtinai);

#paprastaibetneprastai #StudentuMaistas #darbingovakarovakariene anetajuk

Sushi time! #dontbejealous #studentumaistas landaras

#StudentuMaistas agniau

Vištiena 4 sūrių padaže #StudentuMaistas

ignasgaizauskas

#bbq #dorm2 #ktu #chill #evening #sausage #food #autumn #dormitory #studentumiestelis #studentumaistas

DžEdAjuS

viDAS

RekomenDuoja

VISI PIRMI (LIETUVIŠKI) KARTAI KINO SALĖJE

Lietuvių dainius, didis žmogus ir tikroji laužo šviesa lietuviškos muzikos padangėje – Andrius Mamontovas – kartą pasakė: „Tu esi jaunas tol, kol turi pirmų kartų“ (citata gali būti netiksli). Ši citata puikiai tinka ir kinui, o ypač – šiuolaikiniam lietuviškam kinui. 2014-ieji buvo pilni tikrų pirmųjų lietuviškų kartų kino salėje – buvo ir pirmasis siaubo filmas, ir animacinė vaidybinė kino juosta ir t.t. Tad ir mūsų dar neapsiplunksnavęs lietuviškas kinas bando išmokti skraidyti. Kartais pasiseka, dažniausiai – nelabai, bet vis dar tas viščiukas stengiasi. Ir gerai. Taip ir turi būti. Šį kartą, kai jau baigiasi metai, galima apžvelgti keturis pirmuosius lietuviškus filmus. Trys iš jų bus iš šiuolaikinės Lietuvos kino istorijos, o vienas – senas, geras, bet tikrasis pirmas lietuviškas istorinis filmas. Nuo jo gal ir pradėkime. Tad:

„GUSTAVO NUOTYKIAI“ (2014 M., REŽISIERIAI VAIDAS LEKAVIČIUS, AUGUSTINAS GRICIUS) pilnametražį animacinį vaidybinį filmą. Tą ir padarė. Pasikinkęs žymiausias lietuvių kino, teatro bei pramogų pasaulio žvaigždes Gustavas leidosi į kelionę, kuri bus ir įdomi, ir linksma, ir pažintinė. Žinoma, filmas be jokios abejonės yra skirtas tik vaikams su jų tėveliais. Vaikai ir žiūrės jį išsižioję, o pastabesni tėvai pamatys visas šio filmo klaidas. Prastas operatoriaus darbas daro įspūdį, kad visas animacinis filmas buvo nufilmuotas su ant stovo pastatyta kamera. Jokios dinamikos, jokio judesio. Statiškumas čia numušė dalį nuotaikos išsyk. Dar kas nervino – montažas. Matosi, kad daug metų pradirbę televizijoje montuotojai iš to televizinio montavimo stiliaus neišlipo ir taip filmas neatsikratė to įspūdžio, kad vis dar žiūrima ta pati Gustavo laida, tik žyyymiai ilgesnė. Bet čia gal ir gerai. Bet čia gal taip ir turėjo būti. Whatever. Ir dar ta perspausta vaidyba. Na, užkibo man ir viskas. Dar geriau buvo, kai radau straipsnį apie tai, kokia šokiruota ir nepasitenAš tikiu, kad ne vienas augau su sekmadieniniu Gustavo alpimu dėl maisto kinusi buvo viena emigrantė, kuri nusivedė savo dukrą į šį filmą. Anot jos, visos perdozavimo. Tūkstantį metų rodytas LRT eteryje, išleidęs keletą kulinarinių moterys šiame filme vaikams yra sudaiktintos ir paverstos sekso objektais. Oh knygų Gustavas suprato, kad to negana melžiant pinigus iš jį aklai dievinančių well. Kas, ką nori, tas, tą mato. vaikų tėvelių. Tad sugalvojo, kad reikia pastatyti/nufilmuoti pirmąjį lietuvišką Už pirmąjį lietuvišką pilnametražį animacinį vaidybinį filmą;

Įvertinimas:

Už simpatiškąjį Gustavą, kuris, manding, nesensta ir kuris galbūt buvo visų mergaičių pirmoji meilė (LOL)!; Už prastą operatoriaus darbą; Už neįdomų ir neišsiskiriantį ﬁlmo montažą; Už ryškiai perspaustą vaidybą. Bet vaikams patiks. Gal.

„RŪSYS“ (2014 M., REŽISIERIUS RIČARDAS MATAČIUS) Aš net neabejoju, kad apie šitą filmą jūs girdėjote daug. Iš tiesų, neskaitant itin gero ir vietomis net patrauklaus marketingo, šis filmas nelabai kuo ir išsiskyrė. Ai, jis gi dar yra ir pirmasis tikras lietuviškas siaubo filmas bei pirmasis PASAULYJE (bent jau taip sako darbštuoliai šio filmo reklamos kūrėjai) išmanusis filmas. Išmanumas prasideda ir baigiasi tuo, kad tiesiog gali atsisiųsti filmo programėlę ir žiūrint filmą tau į telefoną eina įvairi informacija apie filmą, kartais paskambina Daktaras, kuris gydo pagrindinę veikėją tapytoją Ievą. Ją puikiai suvaidino pirmą kartą kine debiutavusi Jurga Šeduikytė. Tai vienas iš šio filmo pliusų ir išskyrus skalambijimą, kad tai pirmas lietuviškas „siaubekas“, dar viena priežastis nueiti pasižiūrėti Jurgos debiuto.

Įvertinimas:

Na, o pats filmas pasakoja vienos šeimos istoriją. Kaip jau minėjau, dailininkė Ieva sunkiai serga – ji epileptikė ir tikriausiai šizofrenikė (čia jau mano prielaida). Manding, laimingai ištekėjusi už kompozitoriaus Tomo augina sūnelį ir viskas yra tiesiog „perfect“, kol tas pats daktaras, kuris prižiūri Ievą, ateina į namus, nueina tiesiai į rūsį ir tiesiog dingsta. „WTF“ – sakyčiau aš. „WTF“ ir sakiau, bežiūrint šį filmą. „Nu okay, jei to reikalauja siužetas.“ Mane dar labai asmeniškai žeidė Mariaus Jampolskio, kuris ir vaidino Tomą, vienos veido išraiškos vaidyba. Ew. Ir nepasakyčiau, kad buvo baisu. Tiesiog šiaip. Mačiau ir baisesnių filmų. Ai, ir filmas, be abejo, turi tikrą „twistą“. Viskas, kaip priklauso.

Už pirmąjį lietuvišką siaubo ﬁlmą; Už puikų Jurgos Šeduikytės debiutą; Už tai, kad čia „tipo yra tikra istorija, nutikusi Lietuvoje“. Tai yra be proto nuvalkiota ir visai nesuintriguoja. Negalima meluoti taip; Už Mariaus akmeninio veido Jampolskio niekuo neišsiskiriančią vaidybą; Už neišpildytas erdves tikram siaubui. Šis ﬁlmas labiau psichologinis nei siaubo. Just saying.

„HERKUS MANTAS“ (1972 M., REŽISIERIUS MARIJONAS GIEDRYS). Citata iš visažinės „Wikipedia‘os“ (ačiū jai už didelę pagalbą rašant bakalaurinį <3): „Filmo esmė nusakoma pirmuosiuose titruose: „Šis filmas – memorialas prūsams, tautai savo kalba ir kultūra giminingai lietuviams, išnaikintai kryžiuočių ordino. XIII a. prūsai sukilo ilgam paralyžiuodami kryžiuočių skverbimąsi į rytus ir krito žūtbūtinėje kovoje, palikdami pavergėjams savo žemes ir savo vardą…“ Taigi, pirmasis lietuvių sukurtas istorinis filmas net nebuvo apie lietuvius, tačiau visą dėmesį skyrė mūsų pusbrolių prūsų likimui, o svarbiausia – žymiausiam jų vadui, pačiam Herkui Mantui. Herkus buvo apkrikštytas kryžiuočių, gavo vakarietišką vardą ir ilgus metus praleido nelaisvėje. Tačiau galiausiai gavęs galimybę pabėgti, jis tą ir padarė, pasikeitė vardą į seniau buvusį prūsišką ir pradėjo kovoti už buvusią tėvynę. Nors jį ir drasko vidiniai konfliktai (dėl jų filmas tampa tik dar stipresnis): ar jis vokietis, ar jis prūsas, o gal nei tas, nei anas, tačiau jis ir toliau neabejodamas kovoja už tai, kuo atrodo, kad tiki

Įvertinimas:

Už meilę kaimynų istorijai; Už niūrią poeziją, filosofiją ir savęs ieškojimą – tikrus lietuviško kino bruožus; Už Antano Šurnos įspūdingą barzdą; Už tai, kad tai yra pirmasis lietuviškas istorinis epinis filmas (čia taškus gaus visi filmai); Už tai, kad net ir sukurtas sovietmečiu, šis filmas nejučiomis kurstė tautiškumo dvasią ir pasididžiavimą savo tauta.

„AURORA“ (2011 M., REŽISIERĖ KRISTINA BUOŽYTĖ)

„Aurora“ yra unikalus filmas, nes jo kūrėjai gali didžiuotis sukūrę bene pirmąjį mokslinės fantastikos filmą Lietuvoje. Nuostabios Nidos kopos, Operos ir baleto teatras ir kitos erdvės tikrai sužavėjo. Filmo kūrėjai gali didžiuotis ir tuo, kad jis puikiai telpa į lietuviškų filmų sąrašą. Kaip dažniausiai ir yra, filmas pasakoja apie meilės istoriją. Tiesa, čia ji vyksta ne visai realiame pasaulyje. Ji vyksta – pasiruoškite... – merginos, vardu Aurora (d‘ah), pasąmonėje. O taip vyksta dėl to, kad ji – pasiruoškite... – yra ištikta komos. Bam. Istorija, tiesa, nėra unikali. Yra amerikiečių filmų, kurie gvildena panašias istorijas. Bet Lietuvoje tai pirmas kartas ir dėl to plojam katučių. Dar galima „pakatučiaut“ dėl erotinių scenų pateikimo. Tai nėra tik gryni nuogi kūnai, kurie mylisi. Tai yra žymiai daugiau. Erotinės scenos yra pakeliamos į aukštesnį lygį. Tai jau net ne erotika, tai jau tampa menu (katutės aidi fone). Dabar - kas nepatiko. Nepatiko, kaip jau anksčiau minėjau, M. Jampolskis. Nesikartosiu, dėl ko – viską, ką jis darė blogai „Rūsy“, aš mačiau ir čia. Nepatiko ir itin ilgos, atseit gilia prasme persunktos scenos. Pavyzdžiui, nuogo M. Jampolskio ir pagrindinės aktorės Jurgos Jutaitės gaudynės, kurios tęsėsi, nemeluosiu, gal apie dešimtį minučių. Nusibodo. Tiesiog. Bet vėl, aš visada bandau pabūti visose pusėse – juk to nuogo užpakalio demonstravimas privalo kažką reikšti. O ir reiškė. Gal (šelmiškai šypsosi)...

Įvertinimas:

Už tai, jog tai yra bene pirmasis lietuviškas mokslinės fantastikos ﬁlmas; Už meilę Lietuvai ir gražiąją Nidą; Už nebanaliai ir nepigiai pavaizduotas erotines scenas; Už M. Jampolskį visur ir visada. Tikrai atsibodo; Už bandymą sukurti gilesnę prasmę nei turėtų būti – labai apsunkina net ir inteligentišką žiūrovą, manding.

Mielieji,

Kadangi ir mane kartais apleidžia visos galaktikos mūzos, nuo šiol prašau jūsų padėti vargšui eiliniam džedajui ir siūlyti temas, kuriomis galėčiau rašyti recenzijas! Tai gali būti bet kas – ir ﬁlmai, ir knygos, ir serialai, ir žaidimai, ir dar kažkas, ko net neįsivaizduoju galint būti. Pasižadu labiausiai patikusius, originaliausius arba reikalingiausius pasiūlymus išbandyti ir objektyviai įvertinti „lightsaberiais“. Savo pasiūlymus siųskite el. paštu dzedajus.vidas@gmail.com

Į temą

„POSTCROSSING“ ARBA „GAVAU ATVIRLAIŠKĮ IŠ PASAULIO KRAŠTO!“ Projektas postcrossing.com dienos šviesą išvydo 2005m. Atvirlaiškių mainų idėja kilo portugalui Paulo Magalhães, kuris be galo mėgo siųsti ir gauti tikrus laiškus, o dar geriau - atvirlaiškius. Juk nieko nėra geriau nei pašto dėžutėje rasti atviruką tarp krūvos laiškų su mokesčiais. Paulo žinojo, kad taip jaučiasi ir daugiau žmonių, tad sugalvojo sukurti virtualią mainų erdvę šiam realiam hobiui. Projektas yra visiškai nemokamas, kainuoja tik siunčiami atvirlaiškiai ir pašto ženklai. Per trumpą laiką „Postcrossing'as“ tapo populiarus visame pasaulyje - šiuo metu prie projekto jau yra prisijungę daugiau nei pusė milijono vartotojų iš 212 šalių bei specialių teritorijų (trūksta tik kelių šalių iš Afrikos žemyno), išsiųsta beveik 27 milijonai atvirlaiškių, kurie, kartu sudėjus, yra nukeliavę 135,580,828,646 km - daugiau nei 3 kartus aplink Žemės rutulį! Keliauk aplink pasaulį! Daug postcrossing.com vartotojų šiuos atvirlaiškių mainus vadina alternatyva keliavimui aplink pasaulį. Juk kiekvieną kartą pašto dėžutėje radęs atvirlaiškį akimirkai nukeliauji į tą vietą, iš kurios jis atkeliavo, apie kitą šalį ir jos kultūrą sužinai kažką, ko dar nežinojai bei susipažįsti su žmogumi, su kuriuo be „Postcrossing‘o“ pagalbos niekada nebūtum susipažinęs. Įdomiausia „Postcrossing'o“ dalis - tai ne vien džiaugsmas pamačius pašto dėžutę, kurioje pilna gražių atvirukų iš artimų ar tolimiausių pasaulio kampelių, bet taip pat ir

faktas, jog jis nuo visiškai nepažįstamo žmogaus iš kitos šalies, su kuriuo akimirkai tampi draugais, nors realybėje tikriausiai niekada nebūtumėte susitikę. Nepažįstamasis atvirlaiškiu su tavimi pasidalina dalele savo gyvenimo, papasakoja apie savo svajones, pomėgius, savo šalies kultūrą, gal net pasidalina mėgstamiausia knyga, ﬁlmu bei kitais jam svarbiais dalykais. Lygiai taip pat daliniesi ir tu. Toks ir yra „Postcrossing‘o“ tikslas - sujungti pasaulį atvirlaiškiais ir suteikti šypsenas, kuo daugiau žmonių, iš kuo daugiau skirtingų pasaulio vietų.

Laura Lukoševičiūtė

Nuo ko pradėti? Kaip viskas veikia? Labai paprastai išsiuntęs vieną atvirlaiškį į bet kurį pasaulio kampelį, gausi vieną atgal. Pirmiausiai sistema duoda atsitiktinio postcrossing.com vartotojo adresą, išsiuntęs atvirlaiškį lauki, kol jį užregistruos gavėjas (sistema duoda unikalų kodą, kurį būtina užrašyti ant atvirlaiškio, kad vėliau jį būtų galima identiﬁkuoti). Savo anketų proﬁliuose vartotojai dažniausiai trumpai pristato save ir parašo, kokiems atvirukams teikia

pirmenybę. Jei nerandi atvirlaiškio, atitinkančio vartotojo pomėgius, nesijaudink. Siųsti gali, ką tik nori, tačiau nepamiršk, kad reikėtų laikytis nerašytos „Postcrossing'o“ taisyklės: „Siųsk kitam tokį atvirlaiškį, kokį norėtum gauti pats.“ Taip pat, daugumai postcrossing.com vartotojų nepatinka perlenkti/dvigubi atvirukai, kadangi jie nėra tikri atvirlaiškiai. Atvirlaiškiais laikomi viengubi atvirukai: adresas rašomas ir pašto ženklas klijuojamas ant kitos paveikslėlio pusės. Kitoje pusėje gali rašyti, kas tik šaus į

galvą - kaip praėjo diena, kokia tavo mėgstamiausia knyga, daina, gali pasidalinti skaniausiu receptu, svajonėmis ir idėjomis ar net ką nors nupiešti. Kai atvirukas nukeliauja pas gavėją ir yra užregistruojamas, sistema tavo adresą duoda kitam atsitiktiniam vartotojui ir po kiek laiko savo pašto dėžutėje gali tikėtis staigmenos iš Paryžiaus, Niujorko, Honkongo ar kitų nuostabių bei netikėtų vietų. Kai kurių gal nė nebūsi girdėjęs!

Kiek laimingųjų gali pasigirti, jog gavo atvirlaiškį iš Madagaskaro, Peru, gal net Dramblio Kaulo Kranto? Jei nori būti vienas jų, junkis prie postcrossing.com ir dalinkis geromis emocijomis su visu pasauliu bei lauk linkėjimų iš netikėčiausių pasaulio vietų.

Akademinis mokslo pažinimo klubas

AMPK SUSITIKIMAS SU ES SPECIALIUOJU ĮGALIOTINIU VYGAUDU UŠACKU: „ KIEKVIENAS ESAME SAVO ŠALIES DIPLOMATAS“

TURI IDĖJĄ IR NORI JĄ ĮGYVENDINTI? AMPK KVIEČIA PRISIJUNGTI IR TAVE! Mus rasi: Kauno technologijos universiteto 1 rūmai, 007 auditorija, A. Mickevičiaus g. 37,Kaunas El. paštas: ampk.info@gmail.com

Vaidos Grišiūtės foto

Doc. dr. Mindaugas Puidokas, „Akademinio mokslo pažinimo klubo“ nariai - studentai Gabrielė Čepeliauskaitė, Kęstutis Kurlys, KTU, Viešosios politikos ir administravimo institutas Šių metų lapkričio 3 dieną Kauno technologijos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų ir menų fakulteto auloje vyko susitikimas su vienu iškiliausių Lietuvos diplomatų - Vygaudu Ušacku. Naujai įkurto „Akademinio mokslo pažinimo klubo“ (AMPK), kurio pagrindinė misija – Lietuvos visuomenės sąmoningumo didinimas bei pilietiškos ir analitiškai mąstančios kartos ugdymas, iniciatyva buvo suorganizuota neoﬁciali Europos Sąjungos ambasadoriaus Rusijoje ir studentų diskusija. Diplomatas – tai kiekvienas iš mūsų Bendraudamas su studentais, V. Ušackas perteikė pagrindinius buvimo diplomatu principus. Anot ambasadoriaus, pagrindinės savybės yra sąžiningumas, pagarba kitam asmeniui, patriotiškumas, pasitikėjimo kūrimas, o svarbiausia – autentiškas minčių ﬁksavimas ir įtikinantis jų perteikimas. Jis teigė, kad „gali su bet kuo susitarti, kai yra asmeninis santykis.“ Tokiai mažai valstybei kaip Lietuva pagrindinis diplomatijos tikslas, kad ir kur mes bebūtume, kad ir ką bedarytume – tai draugiškų santykių kūrimas. Nors gyvename globaliame pasaulyje, niekas nepakeis gyvo santykio su žmogumi: akių kontakto, kalbėjimo, o tai yra prielaida kurtis tolesnei sėkmingai veiklai ar tai būtų politika, verslas, sportas ar sauna. Pasak ES ambasadoriaus – diplomatais tampame kiekvienas iš mūsų, kai bendraujame su kitų šalių žmonėmis Lietuvoje ar išvykę į užsienį. Pagal mūsų elgesį yra vertinama ir mūsų Tėvynė. Išmokime būti pilietiški ir vieningi Šis susitikimas su aukšto rango diplomatu ne tik supažindino su tikrąja situacija Afganistane, perteikė Ukrainos krizės sudėtingumą bei dvilypumą, bet kartu rengiant šią publikaciją ir sekant lietuvišką spaudą, aprašiusią šį susitikimą, išmokė, kad turime dar daug tobulėti ir didinti savo sąmoningumą. Labai nuliūdino, kad garsaus diplomato pasisakymas KTU žiniasklaidoje buvo pateiktas netiksliai, savaip interpretuojant paskaitos ir diskusijos esmės neatitinkančius V. Ušacko pasisakymo fragmentus. Turime tikrai labai nedaug tokio rango mūsų šalį garsinančių ir

reprezentuojančių diplomatų, bet nemokame tuo pasidžiaugti ir perteikti jų minčių šalies visuomenei. Dar liūdniau, kad vaikydamiesi sensacijos sugebame juos įvelti į nepagrįstų politinių skandalų sūkurius. Tas rodo, kad mūsų tautos vieningumas, pilietiškumas ir politinė kultūra dar turi stipriai augti, stiebtis ir tobulėti, kad galėtume išsiugdyti demokratiškoms šalims būdingą gebėjimą išklausyti kritišką požiūrį ir jį suprasti. Šio diplomato įvairialypė patirtis tikrai paskatino jaunąją kartą siekti mokslo, karjeros aukštumų ir sukėlė pasididžiavimo jausmą mūsų mažyte Lietuva. Juk vienas svarbiausių Europos Sąjungos derybinių pozicijų šiuo kritiniu laikotarpiu atstovauja lietuvis – Vygaudas Ušackas. Jo gyvenimo pavyzdys rodo, kad kryptingai siekiant galima pasiekti labai daug, nepriklausomai nuo valstybės dydžio ir geopolitinės galios parametrų. Jau artimiausiu metu AMPK organizuos susitikimą su Prancūzijos ambasadore Lietuvoje Maryse Berniau, kuriame viešnia pasidalins savo diplomatine patirtimi bei požiūriu į dabartinius tarptautinius įvykius. Kviečiame dalyvauti! Daugiau informacijos apie renginį ieškokite mūsų „Facebook“ paskyroje: www.facebook.com/akademinismokslopazinimoklubas. Jono Klemono foto

Kartlandas

VISAI KAIP ŽAIDIMUOSE, TIK VISIŠKAI KITAIP Pasirašydamas dalyvauti Kauno miesto studentų lygoje žinojau, kad rungčių bus mažiau nei paskutinį kartą dalyvaujant (o tas buvo prieš du metus, pirmame kurse, kai ištikdavo siaubo priepuolis vos tik pagalvojus apie paskaitų nelankymą). Oﬁcialiai rungčių buvo mažiau, bet kadangi šį kartą dalyvavau beveik visose, kuriose priklausė, įspūdžiai kardinaliai pakito. Žaidėme pool‘ą, šiek tiek boulingą bei lazertagą. Šie užsiėmimai buvo puikūs, bet man, kaip benzingalviui, giliausią bei geriausią įspūdį paliko važiavimas kartais „Kartlande“. Tai buvo lyg atsakas į mano atsargius norus, lydėjusius mane nuo tada, kai išsilaikiau vairuotojo teises – „blemba, kaip trasoj norėčiau palakstyti“. Taigi, KMSL rungtis pasirodė kaip tobula proga išbandyti save. „Kada paskutinį kartą važiavai kartingu, jei tai iš viso buvo?“ kiti manęs klausė. Į tokį klausimą teatsakiau: „Nu matai, galima sakyt, kad važiavau, bet tai buvo taip seniai...“ Ir tai buvo visiška teisybė, kadangi paskutinis kartas, kai mačiau bei čiupinėjau kartingą, buvo prieš daugiau nei dešimt metų. Dėl to daug vilčių apie greitą pasivažinėjimą nepuoselėjau, bet vis tiek buvau laikomas komandos favoritu. Nesakysiu kodėl, nes Jūs jau ir taip daug žinot. Dabar, matote, neturiu su kuo lyginti, nes kai paskutinį kartą važiavau kartais, tai buvo gal kažkur Vilijampolėje, labai seniai, dėl to įspūdžiai tapo, švelniai tariant, labai migloti. Dėl to savo įspūdžius aprašysiu ganėtinai šviežiai. Surasti veiksmo vietą buvo gana lengva, kadangi internetiniame „Kartlando“ puslapyje visa informacija susisiekimui buvo pateikta aiškiai ir patogiai. Atkeliavau ten tiesiai iš paskaitos, tik reikėjo palaukti komandos draugelių, kuriuos netyčia apgavau, su jais susitikti susitaręs kitoje vietoje. No problem. Pati trasa įrengta buvusio sovietinio fabriko ketvirtame aukšte. Nuskambėjo gana keistai, bet labai kietai. Dėl to neturiu nė minties pretenzijoms. Registracijos procesas prieš važiavimą pasirodė gana neįprastas, kadangi priėję prie kompiuterio kiekvienas individualiai prisiregistravome „Kartlando“ sistemoje. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo naudinga.

Kas liečia patį važiavimą, man paliko galingą įspūdį, nes važiuodamas kiek gali greičiau, ﬁziškai jauti, ką reiškia perlipti per patį save. Kiekvieną ratą važiuodamas jauti, kaip kartingas su tavimi komunikuoja, kaip ragina važiuoti greičiau, stabdyti vėliau, reaguoti staigiau. Sau sakiau, kad viską, kas vyksta aplink, reikia jausti šikna, tačiau dar nepratusiam važiuoti kartingu stengtis ratą įveikti vis greičiau yra nelengva užduotis. Pirmieji du ratai buvo informacijos perteklius visam mano kūnui. Galva turėjo dirbti labiau nei laikant egzaminą per sesiją, kadangi reikėjo susidoroti su dar neįprastai dideliu kiekiu informacijos, kurią makaulei be paliovos siuntė visi penki pojūčiai. (Na, gal tiktai ne skonio.) Trasa nebuvo ypatingai sudėtinga, todėl įsiminti posūkius ir tiesiąsias užteko dviejų ratų. Tai reiškė, kad likę keturi buvo savęs skatinimas važiuoti vis greičiau ir greičiau. Viskam pasibaigus iš kartingo išlipau su plačia šypsena veide, kadangi tos trys minutės trasoje nukreipė mano dėmesį nuo visų kitų minčių, kurios kamuoja nieko neveikiant. Tai buvo visiško susikaupimo periodas, kurio metu buvau tik kartingas ir aš. Ir dar Ignas, kuris mane aplenkė. Ir kiti komandos nariai. Visiems išsikalbėjus, mums buvo duotas lapas su visų ratų laiko rezultatais. Taip pat sužinojome, kad atkeliavę mes užsiregistravome „Kartlando“ sistemoje, kuri patogiai pateikia visų apvažiuotų ratų laikų informaciją. Intrnete taip pat yra savaitės, mėnesio geriausi laikai, o tai padeda išlaikyti didžiulį konkurencingumą tarp registruotų narių. Negana to, gimtadienio proga galima tenai vėl nuvykti ir pravažiuoti nesumokėjus nė cento, kas mane maloniai nustebino ir yra visiškai kūl. Bendrai aptariant situaciją, apsilankymas „Kartlande“ buvo ne tik pramoga, bet ir savotiškas meditacijos būdas. Kartingai šauniai prižiūrimi, klientai aptarnaujami nuostabiai ir trasa yra įdomi bei turi savų iššūkių. Laukiu, kol vėl rasiu pasiteisinimą ten nuvykti vėl ir tą kartą pasivažinėti ilgiau nei porą minučių. 10/10, mokėčiau pinigus. Ką ir darysiu.

Andrius Šliumba

Iveta Maksvytytė

Kristina Račkauskaitė Žaneta Miliūtė

Meno zona

ŽiovulioŽudix

Horoskopai

Astrologė – Justė K. Avinas. Nemiegok 18 valandų ir tavo organizmas ims veikti taip, lyg būtum išgėręs 2-3 alaus butelius. Sesija ar darbai - dabar ne laikas save alinti. Visų geriausių Kalėdinių dovanų nenupirksi, Naujuosius Ibizoje irgi vargu ar sutiksi, verčiau susitelk į savo sveikatą. Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: tiks bet kokia dovana, svarbu, kad ji būtų įvyniota į raudoną dovanų popierių. Jautis. Mes mirtingi iki pirmojo bučinio ir antros taurės vyno. Būk spontaniškas, ieškok veiklos - šis mėnuo tam ypač tinkamas. Merkurijus bus tavo ženkle, vadinasi, nuotykiai ir pramogos persekios kaip barakudos milijonierių. Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: tiks tai, kas susiję su namais - šaukšteliai, puodeliai, servetėlės, kulinarinės knygos ar nauja lempa. Dvyniai. Niekas nepaverčia tavęs produktyvesniu nei paskutinė minutė. Bėgsi, lėksi, visur bandysi suspėti ir visus įmanomus darbus atlikti iki išmušant Naujų Metų varpams. Tačiau pasisaugok slidžių kelių ir žmonių, kurie tau gali pastoti kelią. Jupiteris bus toli gražu ne Saulės ženkle, vadinasi, tavo angelas sargas šiek tiek atostogauja. Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: paskutinės minutės kelionės bilietas bus pati geriausia dovana, svarbu, kad drauge būtų šauni kompanija. Vėžys. Suprasi, kad gali miegoti ir atmerktomis akimis. Nuobodžios snaigės šoks ant nuobodžios auditorijos lango, kol tu bandysi išsiaiškinti mokslo šaknų painumynus. Monotoniškas balsas užliūliuos ir tu net nesuprasi, kad dėl visko kalta Andromeda ir jos bičiulė Kentauro Proxima. Šis mėnuo skirtas išmokti sutelkti dėmesį į svarbius, esminius dalykus, o ne Facebook‘o “like” skaičių. Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: rėmelis su galbūt taip ir neprisiminto įvykio akimirka tikrai patiks šeimyniškajam Vėžiukui. Liūtas. Jei turėtum 8 valandas medžiui nukirsti, 6 iš jų galąstum kirvį. Dabar svarbu neskubėti, viską kuo detaliau apgalvoti ir veikti pagal planą, o ne akimirkos polėkį. Gruodis tau skirtas išmokti veikti greičiau, o ne sunkiau. Saturnas tave vers galvoti apie ateitį, ﬁnansinę padėtį ir širdies reikalus. Neradus atsakymų šiems atvejams, šeimos nariai tau teisingai patars. Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: brangi, prabangi ir žvilganti dovana - kiekvieno šio ženklo atstovo svajonė. Mergelė. Sekundę ant lūpų - amžių ant klubų. Šventinis laikotarpis gundys gurmaniškais patiekalais, jų kvapai neduos tau ramybės net šalčiausią naktį. Venera, būdama Jaučio ženkle, tavo kelyje mestels ne vieną ir ne tris pyragaičius. Norėdama išlaikyti kūno linijas nepakitusias, bent jau lankykis sporto klube ar tiesiog įsimylėk. Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: knygos, knygos ir ar minėjau - KNYGOS? Svarstyklės. Pas visus verda jausmai, o pas tave virdulys. Žiemą itin sunku matyti aplink tiek daug porų, kurioms akivaizdžiai reikėtų susirasti nuošalesnį

Draugas

PAAIŠKINIMAI

kambarį. Jei tu ne vienas tokių, susiimk ir pristatyk visuomenei kaip įmanoma geresnę savo versiją. Turi antrąją pusę? Šis mėnuo pažers daug nuostabių akimirkų su ja, nespėsi nė mirktelėti, kai judviejų santykiai persikels į aukštesnį lygį, tik va, ar tu jau pasiruošęs vestuvėms ir vaikams?... Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: nesvarbu ką, svarbu, kad dovanų būtų kiek įmanoma daugiau, saldainiai - puiki pradžia. Skorpionas. Tu ne stiklainis „Nutellos“, kad visiems patiktum. Galbūt šį mėnesį išgirsi nemažai kritikos, tačiau argi tau tai rūpės? Dabar tu norėsi atsipalaiduoti, pasimėgauti gyvenimo teikiamais malonumais ir pažiūrėti vieną kitą ”Breaking Bad” seriją. Uranas palaikys tokį tavo požiūrį ir atsiųs ne vieną šiltą „dovaną“. Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: kažkas mistiško ir paslaptingo, galbūt net žemėlapis, kuriame pažymėta, kaip rasti tą dovaną - svarbu, kad būtų įdomu. Šaulys. Nėra nieko tvirtesnio kaip meilė, na, išskyrus Songokas. Galbūt gruodis bus pats geriausias mėnuo meilės reikaluose. Galbūt dėl to padėkosi savo globėjui Neptūnui, kuris nešykštės įsimintinų akimirkų su antrąja puse. Na, o jei tokios neturi, žvaigždės pranašauja lemtingą susitikimą su būsimu tavo vaikų tėvu/mama. Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: svarbu, kad dovana būtų unikali, originali ir itin asmeniška. Ožiaragis. Žmones sudaro apie 80 proc. vandens, vadinasi, jei vaikščiosi ant žmonių, būsi 80 proc. Jėzus. Žinoma, žvaigždės nerekomenduoja šitaip elgtis, bet privalai atsiminti, kad tu nesi nevykėlis, kvailas ar netobulas homo sapiens. Privalai jausti savo vertę, žinoti, jog esi toks pat unikalus, kaip snaigė, kurią ką tik ištirpdei savo delne. Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: kažkas praktiško ir brangaus - parkeris už 60 Lt? Kodėl gi ne. Vandenis. Jei Britney Spears išgyveno 2007-tus metus, tu taip pat gali išgyventi! Sunkus laikotarpis, atrodo, niekada nesibaigs. Vien darbai, susitikimai, jokių ilgalaikių pasimatymų su Ponu Lova ir menki ﬁnansiniai resursai. Plutonas, įžengęs į Marso zoną antrąją gruodžio savaitę, tau padės išsikapstyti iš šio sunkaus etapo. Svarbiausia tikėti šviesesniu rytojumi. Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: kažkas meniško ir originalaus - bendras portretas, nutapytas geriausio šalies menininko, bus kaip tik. Žuvys. Tobuli žmonės negeria, nerūko, nesimuša, nemeluoja, neklysta ir neegzistuoja. Saturno ir Merkurijaus pozicija gruodį ne kartą tau mestels mintį apie savo „lygio“ pagerinimą, siekimą tapti Nr.1 visose tau svarbiose sferose. Atsipalaiduok, juk šventinis laikotarpis skirtas tam, kad pabūtum ir puikiai praleistum laiką su šeima ir draugais. Jei draugai nežino, ką tau padovanoti: kažkas susijęs su tavo hobiu - nauja gitaros mediatorių kolekcija bus šauni dovana bet kuriam su gitara draugaujančiam Žuviukui.

Kai yra reikalas arba friends with beneﬁts -

- nauda gali būti ne vien ta, apie kurią pagalvojai,

Bf

tiesiog bet kokia nauda ir tik nauda.

Bf Bf

- Tūsų draugeliai. - Įkvėpimo šaltinis - draugas, kuris visuomet tave supras ir duos naudingą patarimą.

Bf

- BFF – banaliau nei banalu, bet tikra. Bf

Bf

- Šita gyvatėlė pučia vien miglą į akis. Bf

FB draugas – laikinat vienas kito postus,

- bet realiai net „labas“ nepasakot.

DRAUGYSTĖ NETURI RIBŲ

Bf

Bf Bf

Bf

Bf Bf Bf

Bf Bf

Bf

Skelbimai

Kviečiame prisijungti prie naujos muzikinės grupės ‘Kool Kids Klub’ reikia vokalisto, bugnininko ir laužų kūrėjo. Konsultuoju harmoningo barako gyvenimo klausimais. Chloroformas pradžioj nereikalingas.

siekimo

Padėkit, žiauriai reik išdresiruot šunį, kad mokėtų užsakyt keptų koldūnų. Atsilyginsiu. Spiritualinės paskaitos ,,Kaip padielkų pirkimas taurina mūsų asmenybes" prasidės lapkričio mėnesį Aleksoto turguje. Sudaromas naujas jogos būrelis, ką sudomino, renkamės kiekvieną ketvirtadienį, aštuntą ryto ant akro stogo. Kas iš barako pavogėt maximos vežimėlį - grąžinkit, jums nieko nenutiks, mums jau nedaug jų liko. Saviakas ieško stebuklingo ingrediento šiam savaitgaliui pagyvinti, balius prasideda 4:20 stoty iš ten kelsimės į Hogwartsą. Kreiptis pas Gendį. Nuomoju kambarį. Miesto centras. Langai į kiemą. Šarvuotos durys ir langai. Geri kaimynai. Apsauga. Maitinimas triskart per dieną. Pasivaikščiojimai dukart dienoje. Įdomiam kūrybiniam darbui reikalingi krovikai. Reikės pagalvoti kaip viską suslėpti. Jaunas, jausmingas maniakas ieško bėgioti ir šaukti mėgstančios merginos. Kauno prokuratūra skelbia akciją: atvesk draugą ir gauk 50% nuolaidą! Aklųjų draugija ieško patraukliai apčiuopiamos sekretorės. Rengiamos nevisai oﬁcialios ratuotų kėdžių lenktynės. Norintys dalyvaut per pietų pertrauką užsukit pas Stepą. Kappa kappa 420 blaze it every day noscope 360.

„Ė, turi skelbimą? Siųsk jį čion!“

Parašyk mums skelbimą, mes jį išspausdinsim! fb.com/Njuspeipis

Puzzle 1 (Hard, difficulty rating 0.62)

5 7

1 2

5 4 2

1 8

6 6

4 8

~It takes a lot of balls to golf the way I do.~

2 7

wow

tyranosarus rekt m8 r8 8/8 Puzzle 1 (Very hard, difficulty rating 0.79)

5ud0ku 5

Anekdotai

Studentas ateina pas verslininką: -priimkite i darbą. - o ka tu moki? -nieko. -kaip gerai. Nors nereikes rūpintis perkvaliﬁkavimu. *** -kiek cigarečių tu surūkai per dieną- klausia studentas studentę. - priklauso nuo to, kiek sutinku draugų. *** Kalbasi du vaikinai. Pirmas: - Žinai, atsibodo man tėvams ant sprando sėdėt. Antras: - Tai ką ruošies daryt? Ieškosies darbo? - Ne, važiuosiu pas močiutę į kaimą... *** Du profesoriai kalbasi apie tai, kad naujos idėjos dažniausiai aplanko sapne. - Taip, - sako vienas, - todėl aš prie lovos visuomet laikau rašiklį ir bloknotą. - O aš, - dalijasi patirtimi kitas, - lovoje visuomet laikau sekretorę. *** Profesorius, pavargęs tempt studentą penketui klausia: - Apie ką apaskritai buvo paskaitos? Tyla. - Gerai... Kas skaitė paskaitas? Tyla. - Tuomet klausimas pamastymui: tu ar aš?... *** Grįžusi iš paskaitų į bendrabutį studentė randa verkiančią draugę. - Kas atsitiko? - Nusiunčiau tėvams laišką, kad duotų pinigų kompiuteriui nusipirkti. - Ir jie nedavė? - Ne, atsiuntė kompiuterį...

6ud0ku

2 2

6 1

1 9

3 9 8

4 6

My grandfather has the heart of a lion, and a lifetime ban from the zoo.

Generated by http://www.opensky.ca/~jdhildeb/software/sudokugen/ on Sun Nov 30 17:07:05 2014 GMT. Enjoy!

Generated by http://www.opensky.ca/~jdhildeb/software/sudokugen/ on Wed Dec 3 20:13:38 2014 GMT. Enjoy!

ESI ĮSIAMŽINĘS SU KIEČIAUSIA BEI POPULIARIAUSIA ŽVAIGŽDE IR NORĖTUM VISIEMS TAI PARODYTI? TAVO ŠANSAS ČIA! PRIZŲ STEIGEJAS:

SIŲSK ORIGINALIAUSIĄ, LINKSMIAUSIĄ, KEISČIAUSIĄ SAVO ASMENUKĘ SU ŽVAIGŽDE JAU DABAR EL. PAŠTU - NJUSPEIPIS@GMAIL.COM!

DALYVAUK NAUJAME STUDENTIŠKIAUSIO IR LINKSMIAUSIO ŽURNALO STUDENTAMS „NJUSPEIPIS“ KONKURSE! Konkursas – ne amžinas, tad paskubėkite!