Interviu Radvilė Jočytė
asmeninis V. Radzevičiaus ir M. Starkaus archyvas
Dviese aplink pasaulį 1 2 kartus Du ratai aplink pasaulį. 5 žemynai. Keliasdešimt transporto priemonių. Šimtai keisčiausių pasaulio patiekalų. Tūkstančiai kvapą gniaužiančių vaizdų ir netikėčiausių istorijų. Tokiais kelionių įspūdžiais galėtų pasigirti keliautojai ir žurnalistai – Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus. Turbūt daugelis, paminėjus Jūsų pavardes, pirmiausia pavadintų Jus keliautojais. Kaip patys pavadintumėte save? Vytaras: Nuotykių ieškotoju. Tik gaila, negaliu to užrašyti savo vizitinėje, nes daugelis ne taip suprastų. Martynas: Savo gyvenime aš visų pirma stengiuosi būti tėtis, o paskui jau visa kita. Taip, mano kelionių projektai yra ryškūs, matomi, džiaugiuosi, kad štai jau daugiau kaip dešimt metų aš juos galiu pavadinti sėkmingais, man tai vis dar labai įdomu ir beprotiškai džiaugiuosi, kad kažkam, kas tai stebi – irgi. Ačiū už tai.
mokyklos paėmė į rusų armiją. Grįžus iš tarnybos Lietuvoje jau vyko permainos. Žurnalisto profesija tapo žymiai laisvesnė, populiarėjo tokios sąvokos kaip laisva sąžinė, valia. Žurnalistų tuo metu ypač trūko, nes kūrėsi laisvi laikraščiai, televizijos bei radijo stotys. Gerai pamąstęs, per vieną naktį iš istoriko tapau žurnalistu. Tik studentu buvau visus 12-ka metų – nuo 1988-ųjų iki 2000-ųjų. Darbas trukdė studijoms, tad studijas teko kiek pristabdyti. Tačiau mėgaujuosi savo darbu. Man patinka Ernesto Hemingvėjaus kartą išreikšta mintis, jog žurnalistika – tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Kada ir kodėl kilo idėja ne tik keliauti, bet ir rengti kelionių reportažus ir juos viešinti? Martynas: Prieš dvylika metų. Tarp visokių TV projektų atsirado daugiau nei mėnesio pertrauka, todėl su Vytaru ir dar keliais bendraminčiais patraukėme į Afriką. Radzevičius sėdo į savo seną mersą, aš paėmiau kamerą ir išvarėm daugiau nei mėnesiui. Po to iš nufilmuotos medžiagos susukome keturių dalių filmą „Afrika LT” ir ... iki šiol per LRT tai vienas dažniausiai kartojamų dalykų. Kažką padarėme gerai, kad net mūsų vaikai ir žmonos negali įsivaizduoti, kad ir vėl nors kartą metuose nevyktume. Ir tai džiugina.
Abu baigėte žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Ar visada jautėte, kad norite gyvenimą sieti su žurnalistika? Kodėl rinkotės būtent šią sritį? Martynas: Praėjau, kaip ir daugelis mūsų, visokius „kai užaugsiu, būsiu...“ etapus. Norėjau tapti naru, archeologu, profesionaliu futbolininku. Galiausiai baigiau žurnalistikos studijas, tuo metu man atrodė patraukliausia, natūraliai lipo. Net ir dabar nepasakyčiau, kas mano gyvenimo veiklai būtų tikę dar geriau. Pataikiau. Vytaras: Aš visada norėjau būti istorikas. Tačiau reikalai susiklostė taip, kad mane tiesiai iš
Turbūt pirmasis kelionių reportažas buvo gana sėkmingas ir įdomus Lietuvos auditorijai, jeigu jau galite suskaičiuoti ne vieną kartu įveiktą kelionę, transliuotą Lietuvos televizijos kanaluose, išleistas knygas ir netgi filmą „Šventa Karvė“. Koks Jūsų sėkmės receptas? Martynas: Nežinau. Daug sudedamųjų. Mes dirbame nuoširdžiai, nėra pozos, mėgstame pasijuokti iš savęs. O ir Vytaras gražus, matyt. Kaip susipažinote ir kada bei kodėl nusprendėte leistis į pirmą ilgą kelionę kartu? Martynas: Mes susipažinome dar gilioje senovėje, dirbdami radijo stotyje M-1. Gal kokiais
1993? Nepamenu. Jis dirbo žinių redaktoriumi, aš grojau muziką ir vedžiau visokius šou. Tada studijavome kartu. Ir kažkaip ta bendra veikla sutapo – futbolas, tie patys draugai, polėkis... Rokenrolas ir lemtis. Turbūt esate idealūs kelionių kompanionai, nes Jūsų sąskaitoje jau 14 kartu įveiktų maršrutų. Ar neteko, pavyzdžiui, pirmų kelionių metu nesuderinti interesų, ginčytis? Ar visgi esate kaip „Yin“ ir „Yang“?
nutiko viskas, kas blogiausia galėjo nutikti. Tačiau viskas baigėsi sėkmingai. Tą dieną laikome antruoju savo gimtadieniu. Kovo 19-oji, puikiai pamenu. Tiesa, aš ir dabar kartais pasidomiu: tame kelyje nuolat nukrenta tai automobilis, tai autobusas.
Martynas: Mes beveik nesipykstam. O gal ir visai ne. Nėra reikalo. Kažkaip viską išsprendžiam kalbėdami. Juokaujam. Po sunkios dienos alaus išgeriam. Garą nuleidžiam ir vėl į kelią. Per daug metų pažįstami, kad kažką vienas kitam turėtume ir norėtume įrodyti. Nustebinti. Juk tikslas tai vienas. Vytaras: Tikrai esame lyg „Yin“ ir „Yang“. Per visą laiką, kiek esame pažįstami, nebuvo jokių pykčių ir nemanau, jog kada nors bus. Iš kur kilo idėja keliauti senais automobiliais? Juk kur kas daugiau vargo: ar suges kur, ar išvis sugros paskutinį maršą ir nebeužsives. Martynas: Buvo toks judėjimas Europoje. One way ticket – į Afriką senais automobiliais. Ten juos parduodavo, o pinigai likdavo bilietui namo arba labdarai. Ir daug fun. Mes prisijungėm, o paskui patraukėm toliau. Taip ir keliaujam, kartais pavyksta gauti senesnį, kartais – ne tokį nusenusį kledarą. Tokia mašina generuoja nuotykius, domina vietinius, ne taip brangu, ne itin patrauklu blogiems žmonėms, plius – linksma. Į kokią pavojingiausią situaciją teko patekti keliaujant? Vytaras: Tai nutiko Peru. Važiavome į Machu Picchu (liet. Maču Pikču) iš Kusko miesto ir, kadangi norėjome sutaupyti, važiavome ne traukiniu, kaip buvo įprasta, bet mūsų senu automobiliu „Snaigė“. Visą dieną pravažiavus serpentinais, galų gale atsidūrėme prie kaimelio Santa Maria, nuo kurio reikėjo apie 30km važiuoti iki miestelio Santa Teresa. Įvažiavome į kelią, kuris lyg iš siaubo filmo: ant bedugnės krašto (apačioje kelių kilometrų praraja), labai siauras, šalia siena, o automobilio padangos plikos. Grįžti atgal galimybių nėra. Negana to, sutemus perdegė šviesos, atrodo,
Jūsų gyvenimai tokie spalvingi: galima sakyti, beveik du kartus apsukote žemės rutulį, kuriate įvairius projektus tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, esate žurnalistai, prodiuseriai, kelių knygų autoriai ir t.t. Iš kur tiek motyvacijos patartumėte pasisemti ir kaip atrasti savo nišą jauniems žmonėms, studentams? Vytaras: Svarbiausia – visą gyvenimą mokytis, tobulėti ir nesvarbu, kokį darbą dirbi. Negana to, televizija mane išmokė, jog labai svarbu planuoti savo laiką ir veiklą. Jeigu sugebi planuoti savo gyvenimą, daug nuveiksi. Jeigu labai daug veiki ir jauti, jog visai neturi laiko, pagalvok, kaip pasijustum, jeigu nieko neveiktum. Martynas: Nėra vieno patarimo, daug kas priklauso nuo aplinkybių, konteksto, buvimo ten, kur reikia, tinkamu laiku ir vietoje. Tačiau labai svarbu būti atkakliam. Ne užsispyrusiam, bet atkakliam, siekti savo tikslo, to, kuo tiki, kuo gyveni. Ieškoti. Darbštumas, žinios, pagarba žmonėms – būtini dalykai, jaunieji mano bičiuliai.
Neseniai teko leistis kelionėn į Amerikos šiaurę – Kanados ir Aliaskos link. Gana atšiauri kryptis. Koks didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti keliaujant? Vytaras: Ko gero, ši kelionė Martynui buvo didžiausias iššūkis, nes jis šalčio nemėgsta, o man kaip tik patinka. Infrastruktūra Aliaskoje gerai išvystyta, o ir mašiną šįkart tikrai gerą gavome, tad su dideliais sunkumais nesusidūrėme. Galbūt tik įdomu buvo plaukiant jūra įsivaizduoti, kas nutiks, jeigu įkrisim į ledinį vandenį, kuris per kelias minutes gali pražudyti. Martynas: Ilgiau nei įprastai užsitęsusi žiema. Daug kelių uždaryta, sezonas vėlavo. Grizliai miega. Kita vertus – unikali galimybė pasijusti visiškai vieniems daug kilometrų. Kokią šalį įvardytumėte, kurios dar nesate aplankę, bet labai norėtumėte aplankyti? Kodėl? Vytaras: Labai norėčiau aplankyti Polineziją, atsidurti tropikų zonoje, kur būtų galima panardyti. Martynas: Tokių ne viena dešimtis. Pasaulis didelis, įdomus, spalvingas, bet, deja, ne visur saugu, todėl tenka laviruoti. Į Siriją, Iraną, Somalį ar Afganistaną su tokiu kaip mūsų projektu dar ilgai nenuvyksim. Ta prasme, nuvykti galima, bet grįžti... ten jau atsiranda niuansų. Kuri iš kelionių visgi buvo sėkmingiausia? Tokia, kurią drąsiai norėtumėte pakartoti? Vytaras: Visos jos kaip savi vaikai – užaugintos, išgyventos. Išskirti vieną būtų sudėtinga, bet manau, jog dabar išskirčiau Aliaską. Augau su knygomis, kuriose veiksmas vyko Aliaskoje, pavyzdžiui, indėnai, Jack London literatūra. Todėl ta kelionė man buvo labai artima, ji pranoko visus mano lūkesčius. Apie Aliaską sakoma: ją reikia pamatyti, kai jau esi subrendęs, nes jeigu jaunas nuvažiuosi, tavęs gyvenime jau niekas nebestebins. Manau, tame iš tiesų yra tiesos. Vytarai, mėgaujatės ne tik kelionėmis, bet ir maistu – išleidote dvi knygas „Pasaulio puodai“. Kas įkvėpė parašyti tokio tipo knygas? Koks keisčiausias patiekalas, kurį esate kada nors ragavęs? Vytaras: Noras brendo ilgai, rubrika tokiu pavadinimu atsirado visai netyčia: kai gaminau Afrikoje, filmuojant tiesiog gimė idėja. Nuo to laiko mane spaudė draugai. Aš vis atidėliojau, kol galiausiai viena leidykla pasiūlė tai įgyvendinti. Pasirašiau kontraktą ir save pažabojau. Kai vieną parašai, antra jau lengviau rašosi. Gaminimas man yra lyg meditacijos forma. Na, o keistų ragautų patiekalų sąrašas labai ilgas: nuo Vietname ragautų kobrų, vabalų Kambodžoje, keptos jūrų kiaulytės Peru iki fugos žuvies Japonijoje, kurią blogai išpjausčius ši tampa nuodinga. Koks Jūsų „moto“? Martynas: Niekada tokio, kurį dailiai galėčiau sudėti į vieną sakinį ir užrašyti atminimų sąsiuvinio pirmame puslapyje, neturėjau. Todėl vis tenka kurti. Gerai. Šiandien sekmadienis, tai „jei tik yra galimybė pamiegoti – pasinaudokime tuo. Šviežia galva aukso verta“. Ar kažkaip taip. Vytaras: Esu pasiskolinęs man patinkantį Juozo Miltinio posakį: „Jeigu yra galimybės, lygis turi būt.“ Tiesiog gyvenime tenka susidurti su įvairiais iššūkiais ir galbūt jie ne visada būna smagūs ir parankūs, bet, jei tik leidžia galimybės, visada reikia stengtis įveikti tuos iššūkius kaip įmanoma geriau.