Nj#93

Tiražas: 3000 ISSN 2029-1914 Kaina – neįkainojamas

Studentiško gyvenimo būdo žurnalas

Gegužė ‘13

#93

APLINK PASAULĮ PER 24 PUSLAPIUS Japonija Pavojingi keliai Interviu su Tadao Cern Pasaulio sukūrimo mitai Interviu su Mariu Jampolskiu

Tema

Sveikas, pasaulio keliautojau!

Bėga šalčiai, bėga mokslai ir artėja vasara! Kuo vasara yra gerai? Atostogos, kelionės, laisvė nuo mokslų ir sesijų kančių. „Njuspeipis“ kviečia pasinerti į kelioninį numerį.

Numeryje rasite net tris interviu. Keliausime per egzotiškas pasaulio vietas: Vietnamą, Japoniją.

Supažindinsime su Europos kelių istorija, patarsime, kaip tinkamai pasiruošti kelionei, kad neištiktų kultūrinis šokas, bei papasakosime, kaip atsirado pasaulis (bent kelis mitus).

Redakcijos žodis

Koks skirtumas.

Vis tiek niekas nežiūri.

O gal žiūri?

Atrodo, paprastutis juokelis, ištartas vienos iš pirmųjų jaunimo televizijos „Kobra TV“ tiesioginės laidos metu, sukėlė daug aršių diskusijų. Dar laidai nepasibaigus, internete užvirė diskusijos: vieni – laidos vedėjas gaidys, jeigu taip juokauja, antri – teisingai, kas ten gali žiūrėti, treti – be nuomonės, patys nežino, žiūri, ar nežiūri. Faktas: jei kalba, tai matė, jei matė, tai žiūrėjo. Dėkui.

Tačiau po penkerių metų aktyvaus „Kobra TV“ projekto vystymo, komanda pirmą kartą susimąstė: o ką šiandien jaunas žmogus žiūri per televizorių? Kodėl, kai paklausi draugo, ar matei vakar „Paslapčių namus“ (TV3), jis skuba atsakyti: „Nesąmonė ten. Teliko aš visai nežiūriu!”. O vėliau, kalbėdamas su kitu draugu, netyčiom išsiduoda, kad tą projektą seka nuo pat pradžių. Tyrimai sako tą patį, Lietuvos jaunimui gėda prisipažinti, kad jie žiūri lietuviškų komercinių kanalų programą; žiūri, bet nepripažįsta. Tiesa tokia: komercinėse televizijose - pigus šlamštas, plaunantis žmonėms smegenis, nacionalinėje – intelektualios, kosminės apybraižos, skirtos vienetams.

Visas reklamos pasaulis kalba, kokią įtaigą žmogui turi televizija, tačiau patys žiūrovai deklaruoja, kad programą galima skirstyti į tris dalis: gėda žiūrėti, baisu žiūrėti ir neįmanoma žiūrėti. Tai ką žiūrėti, kai norisi tiesiog gerai 02

NJUSPEIPIS

praleisti vakarą? Vakarą be smurto, be kriminalų, be pigių Lietuvos žvaigždyno viešųjų ryšių, be tyčiojimosi iš savęs?

Deja, nepasiūlysime jums „Kobra TV“, nes ten nėra brangių realybės šou, nėra pokalbių laidų, kuriose savo niekam nereikalinga gyvenimiška patirtimi dalijasi garsiausios žvaigždės, nėra reportažų apie iš bado mirštančius gyvūnus ir eilinę avariją, kurioje jauną šeimą ištaškė girtas vairuotojas. Esame tik mes. Ir augantis mūsų noras keisti tai, kas daro mūsų gyvenimui didelę įtaką. Nenoras pasiduoti masinei psichozei ir troškimas išlikti asmenybėmis.

Mus jau žiūrėjo keli internautai, kurie pastebėjo, mūsų gaidžio vedėjo frazę. Reiškias – verta.

Prisijungti prie mūsų komandos gali tiesiog užeidamas į mūsų namus (Studentų g. 63A, „Kolegos“) arba parašydamas elektroninį laišką itv@kobra.ktu.lt

GALOPU PO EUROPĄ TŪKSTANTMEČIAMS BĖGANT

Tema

Europa šiandien, atrodo, telpa kišenėje. Išvystytos aviacijos dėka į bet kurį kraštą įmanoma nuvykti per keletą valandų. Vieningas politinis ir ekonominis kursas didžiojoje Europos dalyje leidžia pamiršti muitinės procedūras ir nesirūpinti pinigų keitimu. Deja, taip buvo ne visuomet.

Dar visai neseniai kiekviena, netgi netolima kelionė, reikalavo daug ryžto bei pasirengimo.

A. MUSNECKIS

Geležinė uždanga ir reketo laikai Prieš penkiolika-dvidešimt metų kelionės automobiliu Rytų Europoje beveik prilygo kaubojų kelionėms raitomis po Laukinius Vakarus. Keliuose tvarką darė ne policija, o reketininkų gaujos. „Tranzavimas“ buvo velniškai pavojingas užsiėmimas.

Posovietinės valstybės prarado vieną „tranzuotojų“ kartą, nes nenoras būti nušautam, apiplėštam ir išprievartautam atbaidė nuo noro stabdyti pakeleivingas mašinas. Žvelgiant į dar ankstesnius laikus, keliavimą apsunkindavo Europos ir pasaulio pasidalijimas į Rytų ir Vakarų stovyklas.

Gauti leidimą kirsti Geležinę uždangą neretai buvo galima tik įsipareigojus Sovietų žvalgyboms. Šaltojo karo laikų nuotaikos paliko gilų įspaudą Rytų Europoje. Nors Sovietinės imperijos nebeliko, tačiau išliko perdėtas įtarumas, nepasitikėjimas iš svetur atvykusiais žmonėmis. Būtent todėl žodis „užsienietis“ turi tam tikrą neigiamą gaidelę, kurią galima pastebėti vyresnių žmonių kalboje.

Aukso standartas ir geležinkeliai Pakalbėkime apie įdomų laikotarpį nuo XIX a. paskutinių dešimtmečių iki Pirmojo pasaulinio karo. Visų pirma, tai sąlyginai ilgas taikos laikotarpis Europoje. Tuometinė pasaulinių karų baubų nepatyrusi Europa, progreso ir kultūros žemynas, atrodytų gana patogi ir šių laikų keliautojams.

Kelionės darėsi vis trumpesnės ir patogesnės dėl Europą išraizgiusių geležinkelių. Paradoksas, tačiau kelionė traukiniu iš Varšuvos į Peterburgą XIX a. pabaigoje truko trumpiau, negu dabar! Taip pat Europa tada turėjo kažką panašaus į vieningą valiutą. Prancūzija, Belgija, Italija ir vėliau prisijungusios kitos šalys turėjo susitarimą, kuriame nustatyta, kad kiekviena šalis į auksinę monetą dės vienodą kiekį aukso. Tai leido laisvai atsiskaityti frankais Italijoje, o liromis Prancūzijoje, nes praktiškai aukso lira ir aukso frankas buvo verti lygiai tiek pat.

Kilminga nesvetinga Europa Žvelgiant dar anksčiau į istoriją, kelionės buvo labai sudėtingos. Nuo pat ankstyvųjų viduramžių Europoje visada kur nors vyko karas, o karo metu atsitiktinis keliautojas gali

A. ŽILINSKAS

greitai tapti atpirkimo ožiu. Bet kuris vietinis kunigaikštukas galėjo jus apiplėšti niekieno nebaudžiamas, jei tiesiog jam nepatiksite arba, neduokdie, atsisakysite mokėti kokį nors jam šventai iš jūsų priklausantį mokestį. Riterystės idėjos buvo gajos tik knygose ir dažnas riteris buvo panašesnis į Tonį Soprano, o ne į Lanselotą. Ne be reikalo tam tikriems šventiesiems priskirtos keliautojų globėjų funkcijos, nes dangiškos globos keliautojams tada ypač reikėjo. Negalima sakyti, kad visiškai nebuvo kelių – tiesiog jų kokybė buvo labai nevienoda, kaip ir turėjo būti kratinyje iš daugybės tarpusavyje besiriejančių karalysčių ir kunigaikštysčių. Dažnas nelaimingas tiltas buvo apmokestintas arba netoliese esančio miesto, arba ant gretimo kalniuko pilį pasistačiusio vietinio grafo.

Romėnų taika Galima numanyti, su kokiu pavydu viduramžių keliautojai žvelgė į išlikusius romėnų kelius. Tai buvo šešėlis senojo pasaulio, kuriame kelionės buvo lengvesnės ir dažnesnės.

Romos keliai leido daug greičiau judėti kariuomenei, pasiuntiniams, prekybininkams ir tiekėjams. Du šimtai metų taikos, sekę po Augusto valdymo padarė keliones mažiau pavojingomis ir pasaulis tarsi pasidarė mažesnis. Ispanijoje nebuvo stebuklas rašyti ant papiruso, atvežto iš Egipto, o legionierius, tarnaujantis pasienio forte Britanijoje, galėjo tikėtis gauti siuntinį su šiltomis kojinėmis, numegztomis Makedonijoje. Iš visų imperijos pakampių gėrybės ir idėjos plaukdavo į Romą dėka gero kelių tinklo. Vis dėlto, garsiaisiais keliais naudojosi tik labai nežymi visos imperijos populiacijos dalis – dauguma žmonių buvo žemdirbiai ir gyveno pastovioje vietoje.

Trumpai apžvelgus vidutiniško keliautojo perspektyvas įvairiais laikais Europoje, matome, kad dabar „atėjo nuostabūs laikai“ kaip dainavo Vytautas Kernagis dainoje „Tobulas pavasaris“. Tikimybė žūti kelyje yra tikrai ženkliai sumažėjusi lyginant su ankstesniais laikais, o aviacijos, geležinkelių ir autobusų kompanijos siūlo įvairias akcijas ir nuolaidas.

Nežiopsokit, ir keliaukit, nes seniau žmonės tokių galimybių neturėjo.

NJUSPEIPIS

03

Interviu

INTERVIU SU TADAO CERN Tarptautiniame medijų meno ir muzikos festivalyje „CENTRAS“ sutikome gerai meno pasaulyje pažįstamą fotomenininką Tadą Černiauską (Tadao Cern). Jis festivalyje pristatė naujausią savo darbų parodą, pavadinimu „Paintography“. „Njuspeipis“ nepraleido progos pasikalbėti su šiuo meninku apie jo kūrybą.

Kaip atsitiko, kad Tado rankose atsidūrė fotoaparatas?

Kaip ir visa kita. Kažkada mano rankose atsidūrė ir peilis, ir šakutė - labai natūralus procesas. Kaip kiekvieną dieną gamini valgyti, taip kažkada norisi pasigaminti skaniau. Lygiai tas pats buvo ir su kūryba. Aš anksčiau dirbau architektu ir taip kažkaip natūraliai pradedi dairytis naujų hobių. Taip rankose, kaip ir pas daugelį atsiduria fotoaparatas. Fotoaparatas iš pradžių buvo skirtas fotografuoti šeimai, kelionėms ir panašiai. Vėliau pagrindinis darbas tapo monotonija, truputį atsitrauki, pamatai, kas dedasi rinkoje ir tai pradeda tavęs netenkinti. Nori pasidaryti pertrauką. Ieškai naujų galimybių. Todėl visiško atsitiktinumo dėka atsirado fotoaparatas. Tai nebuvo pats pirmasis kelias po architektūros, kurį aš pasirinkau. Būta ir kitų eksperimentų.

Kodėl atsisakėte architektūros?

Galima sakyti, jog aš jos visiškai neatsisakiau. Anksčiau architektūra buvo mano pagrindinis darbas, po to fotografija tapo lengvu hobiu. Laikui bėgant viskas apsivertė aukštyn kojom - fotografija tapo darbu, o architektūra hobiu. Viskas įvyko dėl daugelio veiksnių: rinka ir tai ką ji diktuoja; sąlygos, kuriomis turi dirbti. Kūrybiniame darbe vadovai ir užsakovai daro didžiulę įtaką, galutiniame darbe tau yra sunku pasakyti, kad tai yra tavo darbas, gaunasi kažkoks aplinkybių kratinys. Fotografijoje buvo labai paprasta. Atsikeli vieną dieną, susigalvoji kažkokį darbą, kitą dieną padarai, o trečią dieną apie jį šneka žmonės. Taip tu esi toje srityje visiškai dirigentas, ko man visada ir norėjosi kūryboje - kad tu gali išreikšti save, o architektūroje to truputį truko.

Ar kada planuojate grįžti atgal prie architektūros?

Vėlgi sunku pasakyti, kaip kas deliojasi gyvenime. Aš netgi prieš porą metų nesitikėjau, kad fotografuosiu ir darysiu parodas.

Manau, kad architektūra daugiau ar mažiau išliks mano hobiu, bet idėjų ir projektų visada bus ir pačio noro įgyvendinti kažką, gal ne tokio grandiozinio, bet suprojektuoti namą, tai norėtųsi.

Susilaukėte didžiulio populiarumo pasaulyje, bet Lietuvoje dar nesate plačiai žinomas, ar tai reiškia, kad lietuviai mažiau domisi menu?

Sunku pasakyti ar mažiau domisi menu, jeigu paėmus procentaliai, tai Lietuvoje kuriančių ir besidominčių menu galbūt nėra mažiau. Tiesiog valstybėje, kurioje gyvena šimtas milijonų, tas procentas automatiškai virsta didesniu kiekiu žmonių ir iškart atsiranda tam dalykui rinka. Kitas dalykas yra finansiniai klausimai. Reikia pripažinti, kad Lietuva yra mažiau pasiturinti, negu Šveicarija ar kitos valstybės, ir kai pagrindinis dalykas žmogui yra pirmo būtinumo prekės, jis mažiau galvoja apie meną. Negali domėtis ir pirkti meno, negalėdamas nusipirkti duonos. Kai valstybėse ir pas žmones yra šiek tiek daugiau laisvų pinigų, jie pradeda kažkuo domėtis ir automatiškai atsiranda menas ir jo pirkimas, kolekcionavimas ir panašūs dalykai. Aš nenuvertinčiau taip Lietuvos, bet sakau, tai natūralūs procesai.

A. ŽILINSKAS

04

NJUSPEIPIS

R. TENYS

INTERVIU SU TADAO CERN

Ar galima laukti šių projektų tęsinio ir apskritai, kokių projektų galima laukti ateityje?

Iš pradžių, kai gimė van Gogas, tai turėjo būti vieno darbo projektas. Kai paviešinau ir jis apkeliavo pasaulį, pasipylė klausimai, ar bus dar kažkokių panašių projektų? Tada pradėjau galvoti, kad kažką gal ir verta pabandyti. Po to buvo Mona Lizos portretas. Ir vėlgi buvo įdomu stebėti, kaip tas darbas pradeda gyventi savo gyvenimą. Antras darbas nesirito su tokia banga per pasaulį, bet apie jį taip pat parašė. Aš nusistačiau, kad turbūt bus dar dešimt ar penkiolika darbų. Manau, kad kiekvienas darbas nebus toks ažiotažą keliantis, kaip pirmasis.

Interviu

Kaip manote, kodėl žmonės taip sužavėjo jūsų projektais: „Blow job“, Vincento van Gogo autoportretu?

Tie darbai gimsta iš vidinio smalsumo, norint atsakyti kažkokius klausimus. Kai kažką darai nuoširdžiai ir visiškai neturėdamas jokių intesijų ir tikslų, tai paskui atsiranda auditorija, kuriai tie patys klausimai yra lygiai tiek pat įdomūs. Todėl ir atsiranda tas klausytojas. Jeigu kalbėti apie tą formulę, dėl ko vienas ar kitas darbas tampa populiarus, tai jų yra begalė. Tas pats „Blow job“ tiesiog turėjo būt vakarėlio idėja ir viskas. Prieš tai jau buvo žmonių, kurie tą patį darė ir man tai buvo tokia natūrali ir tokia visiškai banali idėja, kad aš net neieškojau ar kažkas darė prieš tai. Jis peršoko per kitus dėl estetinių klausimų, dėl to, kad žmonėm patinka pakelti sau nuotaiką ir tas dalykas parsidavė.

Kaip vyksta projektas „Saphir Saphir“? Kaip ieškote savo taikinių, kaip vyksta bendravimas su jais?

Pirmieji žmonės, kuriuos aš nufotografavau buvo prieš porą metų, kai aš įsigijau fotoaparatą ir pradėjau daugiau mažiau darbuotis kaip fotografas. Aš prieš tai nebuvau daręs žmonių portretų ir tas procesas man yra labai įsimintinas dėl to, kad gatvėje prieini prie visiškai nepažįstamo žmogaus ir jį užkalbini. Aš iš vidaus esu šiek tiek kuklesnis ir man reikėjo per save perlipti. Buvo toks vidinis iššūkis. Vaikščiojau New Yorke, pamačiau keletą įdomių žmonių ir labai norėjau jų portretų. Tai tada prisiverčiau prie vieno prieiti drebančiomis rankomis ir balsu. Paprašiau, kad jis leistų man jį nufotografuoti.

Atsimenu, kai fotografau pirmuosius žmones, tai net nemačiau, koks fokusas, nei ekspozicijos. Šoviau ir tiek. Bėgau į kitą pusę (juokiasi - aut. past.). Po kokio dešimtojo žmogaus pastebėjau, kad ir pats pasikeičiau, ir tapo daug paprasčiau su žmonėmis bendrauti. Grįžęs iš JAV padariau parodą Vilniuje „Niujorko veidai“. Paskui sekė kiti projektai. Kai kažką darai, kažkas pradeda pastebėti - atsiranda pasiūlymai. Tai taip ir atsirado tas projektas „Saphir Saphir“, nes viena kompanija pamatė ir pasiūlė bendradarbiauti – mes tave siuntinėjam po pasaulį, o tu fotografuoji žmones. Dabar didžioji dalis projekto buvo nufotografuota Paryžiuje.

Ar noriai fotografuojasi nepažįstamieji?

Būna, kad kai kurie žmonės pasako ne, bet nebuvo nė vieno tokio atvejo, kad apšauktų ir man tektų raudonuoti ar jaustis labai nepatogiai. Supranti, kad tų piktų žmonių nėra. Turbūt tavo kiekis nufotografuotų žmonių priklauso nuo tavo nuoširdumo. Prieini prie žmogaus ir pasakai, kad nori jį nufotografuoti, jis tavęs paklausia kodėl, o tu ne iš atmintines ištraukį kokį nors sakinį, o tikrai nuoširdžiai pasakai, kas tau jame patinka, kodėl jis tau yra gražus, ką tu darai, kodėl darai ir tas žmogus labai natūraliai sutinka.

O Lietuvoje teko fotografuoti žmones tokiam projektui?

Na, buvo keletas fotosesijų su merginomis, bet šiaip tai ne. Yra toks geras posakis, jog pranašu savam krašte nebūsi. Ir tie kiekiai yra sudėtingesni išeini į Paryžiaus gatvę, tai per valandą gali nufotografuoti dešimt-dvidešimt žmonių. Lietuvoje turbūt turėtum praleisti visą dieną, kad nufotografuotum porą. Tame pačiame Vilniuje, jei fotografuosi kažką, tai tau gal ir azarto nėra, nes tas, kurį nufotografuosi bus tavo pažįstamas.

Vaikystėje tikriausiai nestokojote kūrybos?

Vaikystėje aš lankiau sustiprintas pamokas, lankiau ir dailės mokyklą, paskui į papildomus dailės užsiėmimus vaikščiojau. Galutiniame variante, kai pabaigi dvyliką klasių ir reikia kažkur stoti, tai viskas grįžo - man vėl norėjosi tos kūrybos ir racionalumo. Taip atsirado architektūra.

TADAO CERN. Van Gogo autoportretas.

Ar daug tenka keliauti? Kelionės jums yra darbas ar laisvalaikis ir hobis?

Anksčiau buvo labai didelis hobis ir visiškai atgaiva nuo visų darbų. Bet pernai, kai per mėnesį tenka padaryti dvyliką skrydžių, tai tas truputį pradeda varginti. Malonu atsigauti, bet po tų pakeliavimų pradedi ieškoti kitų poilsio formų, nebesinori vėl keliauti, norisi tos komforto zonos.

Geriausias poilsis - buvimas su savimi arba buvimas namie, nes tu žinai, kad praeis porą savaičių ir vėl teks kažkur keliauti, matyti begales nepažįstamų žmonių ir nesuprasti kalbos. Laikui bėgant, kai tų kelionių pasidaro daugiau, tai tampa šiokiu tokiu darbu, bet maloniu. Tai nėra tas, kad tu eini nuleidęs rankas ir nejauti jokio malonumo. Ne, tu mėgaujies tuo, ką darai, bet tiesiog to nebelaikai atostogomis. Kad ir šiandien turėjau važiuoti į šiltus kraštus ir pailsėti su draugais, bet atsisakiau, nes norisi jau pabūti namie.

Pastebėjau, kad fotografuojate senus automobilius. Ar tai kažkokia Jūsų aistra?

Ne, aš aistros automobiliams neturiu, čia gal kažkoks vaikinų bruožas. Į tai kažkaip rimtai nežiūriu. Tiesiog kažką pamatai, tave sužavėjo ir nufotografuoji - automobilių dienoraštis.

Gal turite savo mėgstamą meniniką?

Aš turiu jų daug, bet niekados vieno nesureikšminau. Yra labai daug imponuojančių visiškai ne iš mano sričių. Įkvepimas ir panašūs dalykai įvyksta spontaniškai: tu atsisėdi prie kompiuterio ar paimi į rankas knygą, albumą ir naršai. Aš dažniausiai stengiuosi atsiriboti nuo tų pavardžių.

Amžinai būna ta diskusija, kas iš tikro darbo vertę kuria - ar istorija apie autorių, ar pats kūrinys. Nuo tų dalykų stengiesi atsiriboti.

Kokia Jūsų kaip fotografo svajonė?

Kaip fotografas svajonės neturiu. Fotografija yra laikinas dalykas. Tai yra tik viena iš priemonių. Nemanau, kad fotografija man turi būti kaip viso gyvenimo kelias. Tai yra tokia pati priemonė, kaip teptukas, ar architektūroje braižymo lenta. Aš manau, jeigu tu kuri, tai tau turi būti įdomios visos sritys.

Aš svajonių turiu ne kaip fotografas, o šiaip kaip kuriantis žmogus.

NJUSPEIPIS

05

Interviu

INTERVIU SU MARIU JAMPOLSKIU Visomis keturiomis už Vietnamą!

Vietnamas ir flirtas – du visiškai nesuderinami dalykai. Niekados nepamatytumėte miesto centre tarpusavyje koketuojančių vyrų ir moterų. Užtat Vietname ypatingas dėmesys skiriamas mažiesiems – jo vaikai susilaukia apsčiai. Vietnamiečiai važinėja vien tiktai motociklais, nes mašinas įpirkti per brangu, todėl penkių asmenų šeima ant vieno motociklo – kasdienis reiškinys. Vietnamas pasaulio žemėlapyje užima pietinį Rytų Azijos šoną, kuriame šiandien gyvena daugiau nei 90 milijonų žmonių. Keliuose šalies miestuose teko pabuvoti Lietuvos kino ir teatro aktoriui, televizijos laidų ir renginių vedėjui Mariui Jampolskiui. Pokalbis su juo – tiesiai iš pirmų lūpų!

Mariau, kaip Jums kilo idėja nuvažiuoti į Vietnamą? Kodėl būtent Vietnamas?

Jeigu turiu norą važiuoti – tai tik kuo toliau. Kelionių kataloge užteko pamatyti Vietnamo fiordus ir mintyse aš jau skridau Pietryčių Azijos link. Mane visą laiką viliojo laukinė gamta, kraštai kuo mažiau paliesti civilizacijos. Žmonės tai vadina egzotika, aš – pabūvimu su pačiu savimi.

Kodėl Jums norėjosi egzotikos?

Egzotika nebuvo pirminis akcentas, kodėl pasirinkau Vietnamą. Svajojau pabūti su savimi, be žmonių, kurie supo visą tą laiką ir kažko iš manęs reikalavo. Aišku, vaizduotėje susikūriau idealius vaizdus: aš prie vandens, įmerkiu į jį kojas, stebiu paukščius, maitinu beždžiones. Vis tik vaizduotė lūkesčių nepateisino...

Ką reiškia skristi į egzotišką šalį su mylima moterimi? Šios kelionės metu tikėjausi išgryninti savo santykį su mylimąja. Mūsų santykiai – apipinti konteksto, tai yra pomėgių, pažįstamų, draugų ir, aišku, mes turėjome per mažai laiko pabūti tiktai kartu. Norint pasiekti artumą su mylimu žmogumi, mano akimis, reikia išsikelti į visiškai nepažįstamą erdvę, kurioje niekas nedrumstų dviejų žmonių ramybės ir jie sėkmingai sugebėtų „pamatyti“ tą ryšį.

O kokio santykio Jūs tikėjotės? Vaikščiojimo susikibus už rankų, taip?

Taip, kad būsime už rankų susikabinę, kalbėsimės, kartu matysime tą patį saulėlydį. Per 21 dieną planavome padaryti viską, ko nepadarėme per 1-2 metus. Romantikai sustiprinti mes iš anksto neužsisakinėjome nei viešbučio, nieko. Pirmas įspūdis atvykus į Vietnamą buvo siaubingas. Vos tik išėję iš oro uosto išvydome tūkstančius motorolerių aplinkui, o prie mūsų pribėga nepažįstamas žmogus ir klausia, kur mus nuvežti, mes nieko nežinome, stovime tokie pasimetę. Jau nuo pirmų akimirkų Saigone prasidėjo mūsų nuotykiai.

06

NJUSPEIPIS

INTERVIU SU MARIU JAMPOLSKIU

Ką Jūs darėte tada? Kokios išeities ieškojote?

Mes visą laiką bėgome nuo turistų, tačiau vis tiek gaudavome turistus. Galvoju, reikia kažkur nuplaukti ir pasidomėjęs vienoje turistinėje įmonėje radau kelionę per tris salas. Viena buvo Beždžionių sala, kita - kurioje tiesiog gali pavalgyti, pasižiūrėti dramblių šou, pamaitinti stručius ir panašiai.

O koks yra vietnamiečių nacionalinis maistas? Įvairiausios daržovės, salotų lapai, tai šalis, kur valgoma vos ne viskas, kas žalia (juokiasi – aut.past). Taip pat jūros gėrybės, actai, aliejai, galybės žuvų ir daugybė jų pagaminimo būdų: džiovinamos, rūkomos arba šviežios. Nors Vietname maistas pigus, tačiau turistų tai nepavilioja, nes jie linkę manyti, kad maistui nukritus ant žemės jis vis tiek yra dedamas į lėkštes ir patiekiamas klientams.

Interviu

M. STANKEVIČIŪTĖ IŠ ASM. ARCH Saigone? Mariau, papasakokite plačiau apie šį miestą ir tuos savo nuotykius!

Saigonas – didžiausias miestas Vietname. Iš pradžių, vos tik mums viešbutyje gali susirasti už 15 dolerių. Galbūt neveltui kambariai juose atvykus, Vietnamas atrodė maža šalis, tačiau patraukus į šalies pietinę degtukų dėžutės dydžio, o mūsiškis pasitaikė dar ir be langų (juokiasi – dalį įsitikinome, jog visa teritorija yra didžiulė ir ištęsta. Norėjome aut.past.). Saigone ištvėrę vos vieną dieną, sėdome į naktinį autobusą ir pamatyti gamtos vaizdus, tačiau tenkintis teko urbanistikos peizažais... išrūkome lauk. Ši transporto priemonė labai geras išradimas, nes jame Žmonės aplinkui – jie kaip skruzdėlyne: visi kažkur lekia, bėga, zuja. vietoje kėdžių įtaisyti gultai. Dabar mūsų tikslas buvo Načiangas, kuris, Pastatų daugybė, viskas mirga akyse, o vaizdelį apvainikuoja visur nors ir kurortas prie jūros, ganėtinai nedaug tesiskyrė nuo europinio besimėtančios šiukšlės. Vietnamas yra pigi šalis, kurioje nakvynę kurorto, visas skendo viešbučių apsuptyje ir buvo ne tai, ko tikėjausi.

Mariau, kaip turistams šios kelionės yra suorganizuojamos?

Turistai yra susodinami į laivelius, uždedamos vienodos kepurėlės ir visa kompanija yra išplukdoma į tas salas. Vienoje iš jų jau laukė vadinamasis poilsis, maudynės, maistas, kuris tarp kitko labai specifinis: dominuoja jūros gėrybės, saldžiarūgšti mėsa. Jeigu ragauji saldžius patiekalus, tai jie būna saldūs iki negalėjimo, o jeigu rūgščius, tai iki to, kad gomurys pradeda trauktis. Paragavęs tokio maisto padariau išvadą, jog vietiniai tokį maistą gamina tam, kad paslėptų jo antihigieną. Galbūt neveltui, nes po dviejų savaičių mano skrandis sustreikavo ir buvo po visų vietnamietiškų patiekalų.

Ekskursijos metu pailsėję ir pasistiprinę, ką jūs darėte toliau?

Nusprendėme toje saloje pasilikti! Vieta mums labai patiko, rami, neurbanizuota, pritaikyta tokiems turistams kaip mes. Kitą dieną susikrovėme lagaminus ir vėl nusipirkome ekskursiją į tas salas tam, kad vienoje iš jų galėtume pasilikti. Visi turistai žiūrėjo į mus kaip į ufonautus

(juokiasi – aut.past). Per tas porą dienų, kol ten gyvenome, prisijaukinome benamių šunų, kuriuos vietiniai paprasčiausiai paleidžia, priešingai nei lietuviai, kurie šunis arba nuskandina, arba įkiša į gyvūnų prieglaudą.

Vietname benamiai gyvūnai yra visiškai normalus reiškinys.

Mariau, kuo Jums, kaip lietuviui, Vietnamas atrodė įspūdingas?

Vietnamas įspūdingas savo žaluma, tuo vadinamuoju landscape‘u, tačiau tuo pačiu yra pritrenkiantis savo nešvara. Vietiniai visas šiukšles paprasčiausiai meta „už borto“, nesirūpindami tuo, kad teršia aplinką ir kaip atrodo prieš pačius turistus. Kelionės metu susidarė įspūdis, jog vietnamiečiai nevertina to, ką turi. Na, o jei kalbant apie įspūdį gerąja prasme, man patiko „plaukiojantis turgus“, viena prie kitos priplaukiančios valtelės Mekongo upėje, kuriose galima įsigyti viską, pradedant daržovėmis, vaisiais, baigiant rūbais ir baldais. Vietname įdomus reiškinys yra vyrų ir moterų tarpusavio santykiai, nes jie bendrauja kaip multiplikacinių filmukų veikėjai, laksto it skruzdėliukai, čiauška savo plonais balseliais ir kalba vienskiemeniais žodžiais. Vietnamiečiai atminty įstrigo kaip žmonės diena iš dienos uoliai dirbantys ir visada besišypsantys turistams.

Ką gavote iš šios kelionės? Kuom ji Jus praturtino? Ši kelionė mane praturtino supratimu, kad iš jos negausiu to, ko galbūt tikėjausi, kad net neturiu reikalauti to, ko reikalavau. Išvykos metu daugybę akimirkų nervinausi ir dabar to gailiuosi, nes galėjau jas tiesiog ramiai praleisti, be pykčio ir nepasitenkinimų. Svarbiausia, ką supratau kelionėje, tai kaip reikšminga išmokti būti toje akimirkoje, kurioje esi dabar, išgyventi ją visu pilnumu ir nieko apskritai nesitikėti. Žmogus turi atsistoti, įkvėpti, iškvėpti ir dairytis aplinkui. To linkėčiau ir „Njuspeipio“ skaitytojams – gebėjimo iš kelionės pasidaryti kuo didesnę pridėtinę naudą ir mažiau sukti sau galvą dėl smulkmenų, kurių visada bus, ypač didesnių išvykų metu. Gražios jums ateinančios vasaros ir būsimų kelionių!

Ačiū už pokalbį!

NJUSPEIPIS

07

Tema Interviu

„JEI ŠIRDIS PAKUŽDA-IŠDRĮSK NEABEJOTI“ STRAIPSNIS L. STONKUTĖ R. TENYS

Ansamblis NI&Co (Naujų idėjų kamerinis orkestras) scenoje vienu metu mintinai groja minimalistinės muzikos kūrinius, atlieka įvairius judesius ir dainuoja. Apie analogų neturinčio bei pasaulinį pripažinimą pelniusio orkestro sėkmę turėjome galimybę pasikalbėti su jo įkūrėju Gediminu Gelgotu iš karto po koncerto Energetikos ir technikos muziejuje, Vilniuje.

Būdamas 19-kos įkūrėte orkestrą, kuris dabar yra žinomas jau ne tik Lietuvoje ir neturi analogų. Kaip Jums pavyko tai padaryti?

Kai įkūriau orkestrą, aš negalvojau, kad jis taps būtent tokiu. Aš tiesiog norėjau sukurti styginių instrumentų orkestrą, bet pamažu mano meninė koncepcija gryninosi ir šiandien kolektyvas yra toks, koks yra. Modernus ir dinamiškas, minimalistinę muziką kitaip atliekantis stygininkų ansamblis.

Teko girdėti, jog Jūsų tėvai buvo prieš, jog muzikuotumėte apskritai.

Ne, jie nebuvo prieš, tiesiog pasirinkus kompoziciją, jie nerimavo, nes tai profesija, iš kurios pinigų neuždirbsi. Tačiau aš niekada nesvarsčiau, mano visa šeima - muzikantai, man visada gerai sekėsi, visada mylėjau muziką, todėl ir tapau muzikantu. Tėvai buvo išsigandę būtent dėl kompozicijos, nes prieš tai mokiausi fortepijonu ir trimitu, o po to staiga įstojau į kompoziciją. Turėjo praeiti šiek tiek laiko ir, man atrodo, aš juos įtikinau.

Savo muzika lyg ir radote universalią kalbą, jos klausytojai įvairaus amžiaus žmonės. Toks ir buvo Jūsų tikslas?

Tai nebuvo mano tikslas, taip išėjo galbūt iš dalies todėl, kad rašau minimalistinę muziką. Minimalistinė muzika yra labai didelė atsvara kitai šiuolaikinei muzikai. Pats jos kodas yra toks, kad ji turi nedaug išorinės informacijos, grubiai kalbant - mažai natų, o pats garsas ir jo skambesys ir yra kompozicijos tikslas, ne priemonė. Todėl minimalistinė muzika, kuri turi savo estetiką, dažnai artimą betkokiai amžiaus grupei, nulėmė ir tai, kad šiandien NI&Co koncertai yra užpildyti įvairių žmonių publikos.

Kai būnate ant scenos, atrodo, jog Jums išdygsta nematomi sparnai. O kas tuo metu dedasi galvoje?

Labai daug kas... Iš tikrųjų, tai yra labai įtemptas darbas, nes kartais tenka spręsti pasirodymo metu iškilusias problemas. Pavyzdžiui, koncerto metu atsiranda problemos su mikrofonais ar su šviesomis, yra buvę, kad muzikantui grojant styga nutrūksta. Negana to, mes visą muziką atliekame mintinai, todėl galvai tenka didžiulis krūvis. Turi žinoti kiekvieną sekundės dalį, tad tikrai neskraidau padebesiais. Bet iš kitos pusės, kai labai stipriai pasineri į muziką, kažkuria prasme atsipalaiduoji, tu viską pradedi daryti taip, kaip ir turi būti. Aš esu linkęs viską surepetuoti, prestiziškai visas dulkeles išvalyti prieš

08 10

NJUSPEIPIS

koncertą tam, kad per jį galėčiau kuo įmanoma daugiau sumažinti smegenų darbą. Jis vis tiek bus didžiulis...

Jūsų naujausias kūrinys „Everyday more (and end)“ stiliumi skiriasi nuo ankstesnių. Galbūt tai nauja kūrybos kryptis?

Taip, čia yra naujas mano kūrybinis etapas. Kurdamas aš dažniausiai po kiekvieno kūrinio darau netrumpą pauzę, kad naujas kūrinys man pačiam iš tiesų būtų naujas, kitoks. Ir iš tikrųjų, tai, kokią kalbą dabar panaudojau „Everyday more“, yra man pačiam labai didelis atradimas ir tikiu, kad aš tai vystysiu toliau.

O kokios muzikos laisvalaikiu klausotės pats?

Aš klausau labai įvairios muzikos. Kartais net nelieka laiko jai.

Tik dabar apie tai pagalvojau, jog nesu muzikos klausymo fanatikas. Po savo koncertų parsinešame įrašus, todėl pakankamai daug reikia perklausyti to, kas yra susiję su profesija, dar reikia atrinkinėti kūrinius naujai programai sudaryti ir taip toliau. Bet kartais, kažko tarsi ieškodamas, pradedi eiti per visus įrašus ir kompozitorius iš eilės. Manęs netrikdo beveik jokia muzika, tiesiog žinau, ko kol kas nemėgstu, o mėgstu labai daug ką.

Kokie artimiausi orkestro planai?

Nuo birželio pradžios prasideda mūsų turai ir koncertų festivaliai. Mes koncertuosime Hamburge, Berlyne ir Potsdame, dar vienas festivalis bus Lenkijoje, kitas Švedijoje, taip pat skrisime už Atlanto, į Los Andželą.

Jūsų sėkmės pavyzdys yra siekiamybė daugeliui jaunų žmonių. Galbūt turite kokių nors patarimų jauniems, savo kelio dar neradusiems žmonėms?

Aš tikiu, jog svarbiausia yra sugebėjimas atstovėti tai, ką tu galvoji ir išnešimas į aplinką to, pavadinkime grubiai, produkto ir materializuotos idėjos. Iš pat pradžių net artimi žmonės gali neskatinti tam tikrų žingsių, ir ne todėl, kad tai būtų bloga idėja, bet galbūt kažkaip intuityviai norėdami patikrinti, kaip stipriai to trokšti. Aš manau, kad visi, kas yra kažką pasiekę, yra perėję tam tikrus etapus, ir čia drąsa, valia, ėjimas iki galo, klausymąsis širdies yra labai svarbūs. Ir jei tau širdis pakužda, tai reikia išdrįsti ir neabejoti. Visgi jeigu yra kažkas, kas tave verčia abejoti, tai trumpam palik tai, grįši po metų – jei norėsi, įgyvendinsi, prie tų pačių žmonių, prie tų pačių situacijų.

PASAKOS, KAIP SKIRTINGOS TAUTOS PASAULĮ KŪRĖ A. ŽILINSKAS

Tema

D. IBIANSKAITĖ

Jau nuo senų senų senovės žmonės bandė ir norėjo paaiškinti savo smalsiems vaikams ar anūkams, o tuo pačiu ir sau patiems, kaip tas mūsų pasaulis, ta mūsų mylima Žemelė atsirado. Kadangi mūsų bočiai tikrai negalėjo skųstis savo vaizduotės trūkumu (tais laikais televizoriaus nebuvo, tad kas daugiau, jei ne patys senoliai galvodavo savas „santas barbaras“?), tai ir atsirado neįtikėtino gražumo mitai, pasakojantys, kaip atsirado pasaulis. Aplink pasaulį tų mitų buvo sukurtos begalės. Kodėl gi nepasidomėjus, ką tokio sugalvojo mūsų tolimi giminaičiai išsibarstę po pasaulį? Taigi, mieli draugai, leskite Jums pasekti pasaką...

Savas kiemas – arčiausiai. Lietuva ...Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako dievas velniui: – Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių.

Velnias murkt į gelmę. Po valandos iškilo, atgniaužė kumštį, o ten nieko – vanduo viską buvo išplovęs iš delno. Murktelėjo kitą kartą – vėl nieko. Murktelėjo trečią kartą. Šį kartą dievas apžiūrėjo velnio plaštaką, pirštus. Tik po nagais buvo neišplauta truputėlis dumblo. Dievas iškrapštė velnio panages, sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens. Prie jos prisiyrė su laiveliu. Dievas išlipo ant salelės, atsigulė ir užmigo. O velnias miegoti negali. Kaip čia nusikračius tuo dievu, – vis galvojo jisai. Tada jau vienas liktų viešpačiu pasaulyje. Ir nutarė dievą prigirdyti. Nutvėręs jį miegantį, ėmė tempti prie kranto už kojų. Bet krantas vis tolyn ir tolyn slenka. Tada velnias ėmė tempti priešingon pusėn į kitą krantą. Bet ir tasai tolo ir plėtėsi. Taip velnias tąsė miegantį dievą už kojų po salą ir pagaliau pastebėjo, kad sala jau nebe sala, o be galo be krašto didelis žemės plotas. Pagaliau nubudo dievas ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn praleido gyventi žmogų... Taip ir atsirado lietuviška žemelė.

Mama Afrika ...Pradžioje tebuvo tamsa, vanduo ir didysis dievas Bumba.

Bet jis lyg ir nebumbėjo. Vieną dieną jis, dėl skausmo pilve, išvėmė saulę. Kažin ką buvo suvalgęs? Saulė išgarino kažkiek vandens atverdama žemės paviršių. Vis dar kęsdamas skausmą, Bumba išvėmė mėnulį, žvaigždes, o vėliau ir kai kuriuos gyvūnus: leopardą, krokodilą, vėžlį ir, galiausiai, kažkiek žmonių... Taip ir atsirado afrikietiškas, tiesa išvemtas, pasaulis. Galbūt dėl to, dabar pasaulyje tiek daug pikto ir nešvaros. Ypač Afrikoje. Neveltui, vėmalų pasaulis...

Ten, kur gyvena kengūros ir koalos ... Kai Žemė dar buvo visiškoje tamsoje ir tyli – nieks nejudėjo jos bevaisiame paviršiuje, giliame urve žemiau Wullaboe lygumos miegojo puiki moteris, Saulė. Didysis tėvas, Dvasia,

pažadino ją ir liepė išeiti iš urvo, kad Visatoje atsirastų gyvybė.

Motina Saulė atvėrė akis ir virš žemės pasklidus jos spinduliams tamsa pranyko. Ji pradėjo kvėpuoti ir viskas pradėjo judėti – atsirado vėjai. Tada Motina Saulė išsiruošė į ilgą kelionę: iš šiaurės į pietus, iš rytų į vakarus ji kirto bevaisę žemę. Žemėje buvo visų daiktų pradai, ir kur ji pasirodydavo, išdygdavo žolės, krūmai ir medžiai. Giliuose urvuose nuo neatmenamų laikų, kaip ir ji kadaise, snaudė įvairūs gyviai. Ji pažadindavo vabzdžius, gyvates, driežus ir kitas reptilijas. Ten, kur šliaužė gyvatės – susidarė upės (tad jie patys tapo kūrėjais).

Jas užpildė žuvys ir kiti vandens gyviai. Tada atėjo eilė žvėrims, sterbliniams ir daugeliui kitų gyvų būtybių. Tada Saulė visiems gyviams pasakė, kad laikas nuo laiko oras keisis – atšals ir atšils, bus sausi ir drėgni laikotarpiai. Vieną dieną, stebint visoms būtybėms, ji staiga „dingo iš akių“ ir tamsa užliejo žemę. Visi labai išsigando ir iš baimės susipietė į vieną vietą. Po kiek laiko Saulė, šypsodamasi, vėl pasirodė – taip įvedė laiką poilsiui...

Taip ir atsirado australiškas pasaulis. Motinos Saulės dėka. Švyst švyst.

Kurmio sukurtas rumuniškas pasaulis ...Dievas sutvėrė dangų ir tada, išmatavęs erdvę apačioje su rutuliu ant siūlo, ėmė kurti žemę. Kurmis pasiprašė į pagalbą ir Dievas davė jam palaikyti siūlą, kol pats audė žemės audinį.

Kartais kurmis per daug atleisdavo siūlą, todėl žemė gavosi per didelė, kad tilptų po dangumi. Kurmis taip nuliūdo, kad pasislėpė po žeme. Dievas pasiuntė bitę jo ieškoti, nes norėjo pasitarti, ką daryti dėl klaidos. Bitė surado kurmį, tačiau šis tik nusikvatojo nuo minties patarti Dievui. Tačiau bitė pasislėpė žiede ir nuklausė, kaip kurmis murma panosėje, ką jis darytų, jei būtų Dievas. „Suspausčiau žemė“, - sakė jis, - „Taip susidarytų kalnai ir slėniai, tačiau žemė taptų mažesnė“. Kai bitė tai išgirdo, ji nuskrido tiesiai pas Dievą ir jam tai apsakė. Dievas padarė kaip sakė kurmis ir viskas buvo gerai... Viskas labai gerai. Viskas gerai... Šį kartą, mielieji, tiek istorijų. Tikiuosi nuo nesibaigiančių pasakų neužmigote per paskaitą beskaitydami. Kitu atveju – labanakt ir sėkmės. Sukurkit naują pasaulį patys. Šiandien.

NJUSPEIPIS

09

Tema

KĄ? KULTŪRA? KAS TOKIA? Dažnas paprastas, nieko perdiem neypatingas asmuo, kuris turi apstu savų rūpesčių, išgirdęs, kad kas nors nori pakalbėti apie kultūrą patiria miniatiūrinį širdies smūgį – „O siaube, už ką? Kas su ta kultūra turi būti tokio ypatingo, kad apie ją visi ir tekalba?“ Iš tiesų, aplink visi inteligentai ar tokiais besistengiantys būti pseudointelektualai neužsičiaupia ir čiaukši apie kultūrą 24/7. Nekalbant apie visiems įgrisusius hipsterius, kurie mėgsta eskaluoti tą savo (ne)žinojimą apie kultūrines naujoves, aktualijas ir t.t. Ką gi, norėdama šiame gyvenima padaryti bent vieną gerą darbą, nusprendžiau, kad reikia padėti tūlui studentui netyčiomis pakliuvusiam į tokią pseudointelektualų hipsterių kompaniją. Žemiau Jums pateiksiu trumpą įvadą, kas yra ta kultūra, kad ir Jūs galėtumėte bent jau sakiniu įsiterpti į diskusiją „O man Nekrošiaus paskutinis spektaklis buvo tikra nesąmonė“.

PAGRINDAI Kultūra, kalbant bendra sąvoka yra apibūdinama, kaip informacija, kurią vienas individas perduoda kitam ne per genus, o per nervų sistemą. Na, pavyzdžiui per mėgdžiojimą ar mokymą. Cituojant vieną iš mano filosofijos vadovėlių: „Kultūra – tai, kas randasi ne savaime. Gamta nelygu kultūra, kultūrą reikia puoselėti, prižiūrėti, jai reikai pastangų, kad egzistuotų. Kultūra yra žmogaus kūrinys, taip kultūra tampa gamtos opozitu netikėtai oponuodama jai.“ Kultūra yra visa, ką žmogus, bei visuomenė gerbia, bei puoselėja. Tiesa, „pagooglinus“ žodį kultūra, galima rasti apstu kitų šio žodžio reikšmių. Pradedant vertingu, todėl kultivuojamu augalu ir baigiant, cituoju: „kultūra tai, ląstelių, audinių, nedidelių organų arba jų dalių, paimtų iš žmogaus, gyvūnų arba augalų organizmo, išlaikymas ir auginimas specialiose mitybinėse terpėse“. Pats žodis „kultūra“, verčiant iš lotynų kalbos reiškia apdirbimą, ugdymą, lavinimą, tobulinimą ir garbinimą. Tad, kultūros sąvoka yra labai plati.

Na, o kultūros objektai, reiškiniai ir jų sistemos, kurios funkcionuoja, leidžia mums panaudoti ir pateikti tai, kas suvokiama, kaip dvasinės ir materialinės vertybės. Pagal žymų lietuvį filosofą Antaną Maceiną (paskaityki jį. Tikrai prideda vieną gilesnį vingį smegenyse), kultūra apskirtai yra visai tai, ką sukūrė žmonės ir tai kaip žmogus viską supranta per vidinį nusiteikimą, kuris slypi žmogaus prigimtyje ir skirtingai pasireiškia, taip pat per patį kultūrinį veiksmą ir kultūrinę išvadą ar gėrybę, kuri yra regima ir pastovi kultūrinio nusiteikimo išraiška.

DVI KULTŪROS SAMPRATOS Europoje vyrauja dvi pagrindinės ir bemaž vienintelės kultūros sampratos. Tai prancūziška kultūros sąvoka ir jai oponuojanti vokiškoji. Skiriasi jos labai paprastai: prancūziškoji pasisako už tai, kad kultūra yra visa tai, kas yra civilizacija, geros manieros prie stalo, graži apranga ir t.t.

Prancūzai, kaip žinia, yra nacionalistai ir net filosofijoje tai labai gerai matosi, nes prancūzai tvirtina, kad civilizacijos lopšys yra ne kas kitas, kaip Prancūzija. Velniop, tuos barbarus graikus su savo filosofija ir demokratija, ar romėnus su teise.

Vive la France Būtent ši kultūros sąvoka atėjo iš karaliaus dvaro, todėl toks požiūris į kultūrą ir yra. Tuo tarpu vokiečiai sako priešingai – kultūra yra dvasingumas. Kai kurie filosofijos profesoriai šią kultūros sąvoką vadina buržuazine, kadangi ji paplito tarp paprastų pliečių. Juk nebuvo reikalaujama, kad neriaugėtum prie stalo. Svarbiausia – kas tu esi širdyje, kokia tavo dvasia. Kas be ko, vokiškoji kultūros filosofijos samprata čia dar ir dirbo tautos vienytojos darbą, nes buvo vertinama

10

NJUSPEIPIS

D. IBIANSKAITĖ

A. ŽILINSKAS

kalba, o kalba be kultūros yra visiškas niekas. Taškas.

GLOBALIZACIJA DARO SAVO, BROL. Čia įdomiausia tai, kad Lietuvoje bei Rytų Europoje prigyjo būtent vokiškoji kultūros samprata. Tuo tarpu Vakarai pasiliko prie labai išorinės kultūros sampratos ir naudojosi mielų prancūzų sugalvota kultūros sąvoka. Atrodo, kad dar ir dabar gana ryškiai matosi šių kultūrų sąvokų skirtumai skirtingose Europos vietose. Nors globalizacija ir dirba savo darbą, na, bet tradicijos yra tradicijos. Galbūt todėl kartkartėm ir susiraukiame matydami keistai besiplakstantį ispaną ir supratingai linksime galvą, kai matome santūrųjį vokietį. Čia jau nekalbu apie tautinius skirtumus, bet faktas tas, kad vis dėlto, mes su vokiečiais dalinames viena kultūros sąvoka. Čia tą ir bandau Jums pasakyti.

Kultūra yra toks reiškinys, kuris tuo pat metu mus ir vienija ir skiria. Visi mes esam kultūringi, tik skirtingai tą kultūringumą suprantame. Taip pat be kultūros žmonės dar tikriausiai tebesedėtų uoluose ir valgytų, jau galbūt nebe mamutų mėsą, bet kokią stirnieną tai tikrai. Esmė ta, kad kultūra mus įprasmina, leidžia mums būti žmonėmis. Mes per kultūrą randame savo egzistensinę prasmę arba kaip tik ją prarandame... Na, nesvarbu. Dabar svarbiausia – ar jau galėsi pasakyti hipsteriui, kad pagaliau jis užsičiauptų?

KETURI INFORMATIKAI IR DEŠIMT DIENŲ JAPONIJOJE STRAIPSNIS

Tema Už vartų

Kelionė per vieną dieną Galimybė pamatyti tolimąją Japoniją atsirado visiškai netikėtai. Apsispręsti ar keliaujam turėjom lygiai vieną dieną – akcijos juk amžinai nesitęsia. Kaip bebūtų keista mums pavyko, nors prieš tai sunkiai susiderindavome dėl susitikimo savaitgalį.

Jungtinis skrydis Varšuva – Dubajus – Narita truko beveik parą laiko, tačiau neprailgo. Pirmą kartą keliavome aukšto lygio oro linijomis, tad viskas atrodė labai įdomu ir nauja. Visų pirma – asmeniniai ekranai su naujausių filmų įrašais, muzika, skrydžio stebėjimu ir panašiai.

Pirmieji žingsniai Tekančios saulės šalyje Nusileidus Japonijoje didesnių sunkumų su nuvykimu iki viešbučio neturėjome. Buvome iš anksto susidėlioję kelis maršrutus, tad reikėjo tik prasibrauti pro minias žmonių ir pataikyti į tinkamus metro.

Po ilgos kelionės buvome ne tik pavargę, bet ir išalkę, tad nusprendėme išbandyti vieną iš šalia esančių užkandinių. Pirmoji staigmena buvo patiekalo užsakymas. Jis kaip ir daugelis įvairių operacijų Japonijoje vyko per automatą. Įmeti tam tikrą sumą pinigų, išsirenki patiekalą, gauni kvituką, paduodi jį virėjui ir po kelių minučių maistas jau garuoja ant stalo.

Pirmam kartui išsirinkom tai apie ką buvom šiek tiek skaitę – ramen sriubą. Stengėmės laikytis tradicijos – kuo garsiau „šlerbi“ makaronus – tuo labiau parodai virėjui, jog tau skanu.

Tokijas Tai miestas – laimėtojas atsižvelgiant į vietos išnaudojimo koeficientą. Pastatai čia statomi su langais tik į vieną pusę, nes aplink vieno metro atstumu – kiti pastatai. Automobilių stovėjimo aikštelės bent jau dviejų aukštų. Teko matyti ir daugiaaukščio namo dydžio stovėjimo aikšteles, kuriose automobiliai sukasi lyg karuselėse. Tiesa, dauguma automobilių – mažiukai.

Sunkvežimiai, o ypač betono maišyklės, atrodo lyg žaisliniai lyginant su tais, su kuriais važinėjama pas mus.

Kultūra Pirmasis kultūrinis skirtumas pasijautė keliaujant metro. Lietuvoje, keliaudami viešuoju transportu, esame pripratę prie garsiai savo gyvenimo istorijas pasakojančių bobučių ar muziką iš telefonų leidžiančių paauglių. Japonijoje to nėra. Visi labai gerbia vienas kito ramybę bei privatumą, tad viešajame transporte netgi prašoma išjungti mobiliųjį telefonų garsą.

Japonai iš ikrųjų labai mėgsta tvarką. Visų pirma, tai galima pastebėti gatvėse, kuriose rasti besimėtančias šiukšles yra sunki užduotis. Antra – eilės yra eilės, užlindinėjimai, grūdimasis tiesiog neegzistuoja. Nesvarbu ar eilė parduotuvėje ar lipant į metro, visi jos laikosi.

Labai daug žmonių visoje Japonijoje vaikšto dėvėdami apsaugines kaukes. Visa tai pradžioje atrodė gan keistai, tačiau po kelių dienų pripratome. Įdomus faktas tas, kad daugelis tas kaukes nešioja ne dėl to, kad bijo užsikrėsti, bet dėl to, kad patys sirguliuoja ir nenori užkrėsti kitų.

Japonai taip pat labai sunkiai ir nenoriai kalba angliškai. Visų pirma ne dėl to, kad nemoka, o dėl to, kad prastai šnekėti jiems yra kito žmogaus įžeidimas. Įsimintiniausia diena su „paskutiniuoju samurajumi“ Joe Viename iš lankstinukų, gautų turizmo centre, buvo straipsnis apie senolį, kuris jau daugiau nei dvidešimt metų kiekvieną šeštadienį organizuoja turą po buvusią Japonijos sostinę – Kijotą. Nusprendėme surizikuoti.

Diena buvo nuostabi. Joe puikiai bendravo angliškai, papasakojo įdomių istorinių faktų, aprodė įvairias parduotvuvėles, kuriose prisiragavome tradicinių maisto produktų, šventyklas, imperatoriaus rūmus...

Galiausiai šis, aštuonesdiašimt metų perkopęs senolis, tikru samurajaus kardu perkirto į orą išmestą obuolį bei ant mano pilvo padėtą ropę. Šis susitikimas buvo ypatingas ir tuo, jog mes buvome pirmieji (tikiuosi, jog ne paskutiniai) lietuviai per ilgą jo karjerą.

Parkai bei sakuros Tai ko labiausiai pasiilgsiu Lietuvoje... Nors vietos ir labai trūksta, tačiau parkams jos nepagailėta. Įsiterpę tarp pilko betono, jie atrodo įspūdingai ne tik iš paukščio skrydžio. Preciziška tvarka, jokių saulėgrąžų lukštų ar nuorūkų – nuostabi erdė praleisti laiką su draugais ar atžalomis.

Lankytojų parkuose niekad netrūksta. Kelionės datą pavyko pasirinkti puikiai – per patį sakurų žydėjimo metą. Jos, savo baltais bei rožiniais žiedais, lydėjo mus iki paskutinės dienos ir tik išvykstant, kai žiedai pradėjo byrėti supratome, kiek daug šilumos ir žavesio šie medžiai suteikia.

Pabaigai Per dešimt dienų aplankėme keturis miestus – Tokiją, Osaką, Kijotą bei Hirošimą. Išbandėme greituosius traukinius, paragavome tikro sushi, pamatėme kaip vyksta gyvenimas mieste turinčiame trylika milijonų gyventojų. Nors laiko labiau pažinti kultūrą buvo mažokai, kelionė vis vien paliko neišdildomą įspūdį ir geriausius prisiminimus.

D. LESKAUSKAS D. LESKAUSKAS

NJUSPEIPIS

11

Studentų fronte kažkas naujo...?

NUSIRAŠYTI AR NENUSIRAŠYTI, ČIA TAI KLAUSIMAS...

I. BIRGELYTE

Atlaikę vasariškai šiltą ir renginiais gausų balandį, žengiame į paskutinį mėnesį prieš sesiją - gegužę. Šiltas oras ir ateinantys nauji renginiai kviečia išeiti į lauką pasivaikščioti bei užduoda naują uždavinį studentams – ypač derinti savo studijas su laisvalaikiu. Tai bene sunkiausias mėnuo Kauno technologijos universiteto studentams, kai Kauno mieste bei Studentų miestelyje tiek daug pagundų laisvalaikiui. Tikriausiai ne vienas studentas užsimiršta, ar tiesiog numoja ranka į šį uždavinį. Pripažinkime ne visi studentai spėja susitvarkyti iki semestro galo, gauti įskaitas ir ramiai ruoštis egzaminams.

Gegužės gale prasideda įtempto mokymosi metas, kuris neretai kainuoja daug nervų ir laiko. Šio įtempto laikotarpio metu, kai atsiskaitymų terminai spaudžia studentams kyla pagunda būti akademiškai nesąžiningiems, t.y. nusirašyti per atsiskaitymus, sukčiauti ir neatsakingai daryti ataskaitas, mokytis paviršutiniškai, kad tik gautų bent teigiamą įvertinimą ir praeitų savo modulį. Tačiau ar suvokia studentas elgdamasis akademiškai nesąžiningai, kokią žalą daro sau, savo bendrakursiams, universitetui ir visuomenei?

Pirmiausia studentas kenkia sau. Nusirašęs medžiagą ir jos neišmokęs, studentas neįsisavina reikiamų jo specialybei žinių, taip pat neįsisavina ir medžiagos, kuri bus reikalinga tolesniam mokymuisi, vėlesnių modulių medžiagos supratimui.

Studentams matantiems lengvai nusirašiusį bendrakursį mažėja motyvacijos elgtis akademiškai sąžiningai, kai matoma kaip lengvai galima pasiekti norimą pažymį. Tik teigiamam pažymiui besimokančiajam bendrakursiai dar pakankamai atlaidūs. Tačiau pikčiausia, kai akademiškai nesąžiningai besielgiantys studentai gauna stipendijas.

Studentai akademinio nesąžiningumo tradicijas atsineša dar iš mokyklos. 2011 metų tyrimo, atlikto „Transparency International“ Lietuvos skyriaus, duomenimis 47% moksleivių

12

NJUSPEIPIS

nusirašinėja mokyklose. Įstoję į universitetus ir toliau tęsiamos nusirašinėjimo tradicijos. Universitete nusirašinėja 38% besimokančių. Vyresnių studentų pavyzdys taip pat daro didelę įtaką. Ar klausant besigiriančio apie nusirašinėjimą vyresnio draugo, studentui nekils ranka ir pačiam nusirašyt.

Akademinio nesąžiningumo žala nesibaigia ties studijomis ir studentais. Universitetas ir visuomenė patiria ne mažesnę žalą. Gandai apie nusirašinėjimą tam tikrame universitete lengvai sklinda. Taip sudaromas prastas universiteto įvaizdis, studentai iš karto susidaro nuomonę apie tai, kur nusirašyti lengva.

Ir galiausiai visuomenė nukenčia nuo to labiausiai.

Studentai gavę diplomą, išeina neturėdami pakankamai kompetencijos ir žinių. Dabar darbdaviui vien diplomą parodyti nepakanka. Dažna įmonė priiminėdama duoda užduotis, kurias studentas turi atlikti. Neturėdamas pakankamai įgūdžių ir žinių savo srityje, potencialus darbo rinkos dalyvis tampa niekam nereikalingu. Taip darbo rinkoje pradeda trūkti kvalifikuotų specialistų, kas veda prie lėtesnio ekonomikos augimo, jei ne prie smukimo.

Galų gale, kaip spręsti šią problemą, jei kartais atrodo saulė kviečia ne mokytis, o linksmintis, o ir gausybė renginių tikrai nemotyvuoja „krimsti mokslus“? Popaskaitinė veikla, įvairūs sportiniai užsiėmimai, renginiai atima daug studentų laiko, ir mokslai būna nustumiami į antrą planą. Galbūt vertėtų permąstyti savo vertybes, prioritetus. Juk į universitetą paprastai stojama įgyti specialybę, specialybinių žinių ir įgūdžių. O ir gyvenime reikės derinti darbą, šeimą, laisvalaikį.

Akademiškai sąžiningai elgdamasis studentas kartu išmoktų ir planuoti laiką, kas naudinga ir profesiniam ir asmeniniam gyvenimui.

KTU STUDENTŲ IR DĖSTYTOJŲ VAKARAS Mus vienija ne tik mokslas Universitetas – tai ne tik rūmų sienos ir auditorijos. Tai tavo grupiokai, dėstytojai, bendraminčiai. Tai bendruomenė, kurioje gali siekti savo troškimų, dirbti kartu siekiant geriausio rezultato. Tačiau ne visada universitetinė bendruomenė būna tokia atvira – dėstytojai ne visada pakankamai perpranta studentą ir įvertina jo gebėjimus, o studentas kartais nedrįsta paklausti dėstytojo dėl iškilusių neaiškumų ar kėblumų. Būtent todėl reikia griauti šias sustaberėjusias sienas tarp universiteto darbuotojų ir mūsų – studentų. Geriau pažindami vienas kitą, mums patiems bus maloniau dalyvauti dėstytojų vedamose paskaitose, dirbti ir kurti kartu, bendrauti kaip draugai, o ne kaip akademinės bendruomenės nariai.

„Studentų šlovės takas‘13“ kviečia išbandyti savo jėgas.

Ketvirtus metus iš eilės organizuojamas „Studentų šlovės takas“ šiemet kviečia ištvermingiausius išbandyti jėgas kliūčių ruože. Renginio organizatoriai Kauno technologijos universiteto (KTU) Humanitarinių mokslų fakulteto studentų atstovybė „Humsa“ kartu su Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų S.Dariaus ir S.Girėno apygardos 2-oji rinktine lauks dalyvių „RAFES“ festivalio metu, gegužės 10 d. 12 val. 30 min. Studentų miestelyje (Studentų g. 50). „Studentų šlovės takas“ – įvairiausių kliūčių ruožas, laukiantis studentų, kurie nori išbandyti savo sugebėjimus ir jėgas. Renginio organizatoriai žada daugybę siurprizų ir garantuoja gerą nuotaiką. Nieko nėra svarbiau kaip apginti tikro studento vardą!

HUMSA ARCH.

O dabar klausimas tau, skaitytojau. Koks yra geriausias būdas susipažinti dėstytojui ir studentui? Per bendrą darbą?

Kartais užtenka tik paprasto nuoširdaus pokalbio prie bokalo alaus. Nepamiršk, jog ir pats dėstytojas kažkada buvo studentas, ir mielai pasidalintų savo įspūdžiais iš studentiško gyvenimo. Šie nedideli pokalbiai formuoja gražią bičiulystę tarp dėstytojo ir jo studento.

Nebūkim svetimi vienas kitam. Bendraukim kaip žmogus su žmogum. Būtent todėl kviečiame tave apsilankyti „KTU Dėstytojų ir studentų vakare“ gegužės 16 d., Punto Jazz klube, Kęstučio g. 6. Programa prasideda nuo 19 valandos. Atsivesk savo dėstytoją, ir kartu šauniai praleiskite laiką!

Studentų fronte kažkas naujo...?

T. PETKUS, G. KINKAITĖ

„Labai džiaugiamės, kad mums renginio metu padės Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanoriai. Šiemet „Studentų šlovės takas“ bus kiek kitoks nei pernai, tuo galėsite įsitikinti renginio dieną. Kviečiame studentus sudalyvauti ir išbandyti savo ištvermę. Pačių stipriausių lauks puikūs prizai, – sakė „Humsa“ pirmininkė Laura Janavičiūtė. Visi norintys dalyvauti ir varžytis dėl šauniausios komandos vardo kviečiami burti trijų narių komandas bei registruotis tinklapyje www.humsa.lt. „Studentų šlovės takas“ – unikalus ir vienintelis tokio tipo renginys Lietuvoje skirtas studentams. Ketvirtus metus iš eilės organizuojamame renginyje iki šiol yra dalyvavusios komandos iš daugumos Kauno aukštųjų mokyklų.

NJUSPEIPIS

13

Studentų fronte kažkas naujo...?

NAKTINĮ KAUNĄ KREPŠINIU UŽKRAUNAM! G. SKUNČIKAS

DIDI ARCH.

Vienuolika metų naktinėmis miesto lempomis nušviestas, tradiciniu tapęs 3x3 turnyras „Naktinis krepšinis 2013“ gegužės 17 d. prekybos miestelio „URMAS“ teritorijoje privers krepšinio mėgėjų komandas pasitempti ir įrodyti, kuri yra geriausia. Įprasta, kad „Naktinis krepšinis“ vyksta naktį, tačiau šiais metais vyks ir dieninė turnyro dalis, kurios metu savo jėgas išbandys ir moksleiviai. „Naktinis krepšinis“ – ne tik sausas krepšinis ir varžybos. Tai ir gatvės kultūrą reprezentuojantis renginys, kuriame griaudės tokie Lietuvos atlikėjai kaip Lilas ir Innomine live, Tie Geresni, Omerta ir Ade, Garazhe Nerukoma, DJ Name, DJ Alko. Žiūrovai galės sirgti už savo palaikomą komandą. Adrenalino fanatikams siūlysime išbandyti savo balso stygų galingumą „Lokės pėda“ katapultoje, taturiuočių meistro kėdėje pasidaryti tatuiruotę ar įsiverti auskarą. Sirgaliai taip pat turės galimybę sudalyvauti visą vakarą vykstančiuose žaidimuose, kuriuose galės laimėti remėjų įsteigtus prizus. Rampas šlifuos riedlentininkai, BMX dviratininkai, „trail bikers“. Bus galimybė stebėti RC Drift’erius. Kaip ir kiekvienais metais grafitti meistrai pagražins vieną iš Kauno autobusų „Naktinio krepšinio“ stiliumi.

Moksleiviai ir studentai, norintys užregistruoti savo

14

NJUSPEIPIS

komandą, turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šiais metais dalyvių komandos bus suskirstytos į amžiaus grupes. Pirmos keturios grupės žais dieninėje dalyje, o penktoji – vakarinėje.

1 grupė - gimę 2001-2002 m.

2 grupė - gimę 1999-2000 m.

3 grupė - gimę 1997-1998 m.

4 grupė - gimę 1995-1996 m.

5 grupė - gimę 1994 m. ir vyresni Registracijos kaina – 25 litai (1 asmeniui), 20 litų su galiojančiu LSP arba moksleivio pažymėjimu (1 asmeniui).

Dizaino ir technologijų fakulteto studentams – nemokamai!

Anketą rasi: http://www.DiDi.lt Registracija jau prasidėjo ir tęsiasi iki gegužės 16 dienos.

Renginys žiūrovams - NEMOKAMAS. Renginio data: GEGUŽĖS 17 diena.

Renginio vieta: Prekybos miestelis „Urmas“ (Pramonės pr.

16, Kaunas).

RAFES FESTIVALIS

Ar girdėjai, kas gegužės 10d. drebins Studentų miestelį? Šiemet „RAFES festivalio’13 uždaromojo koncerto“ metu Elektronikos rūmų stogą kilnos 4 muzikos erdvės su pačiais geriausiais atlikėjais: G&G Sindikatas su grupe, Lilas in Innomine, AC/DC tribute.lt, Donatello, Manfredas, Markas Palubenka, Lenny Kravitz Project bei praėjusiais metais visus auditorijoje ant stalų privertęs šokti Linas Adomaitis ir dar daugybė kitų atlikėjų. O kaip gi didžiausias studentiškas festivalis be jau tradicija tapusių atrakcijų: „Aklajame pasimatyme“ galėsi užmegzti naujas pažintis, o gal net surasti savo tikrąją meilę. O kaip gi pasimatymas be garsiųjų RAFES „Vestuvių“? Ten žiedus galės sumainyti bei studentiškai būti sutuokti tos dienos įsimylėjėliai. O jei dar atsiras tokių, kuriems „RAFES festivalio’13 uždaromojo koncerto“ metu nebus pakankamai karšta, tai pažadame, kad „įkaisti“ galės „UTENOS“ pirtyje ir atsigaivinti Elektronikos rūmų baseine. Taip pat vakaro metu bus alaus žaidimai, workshop‘ai, žaidimo automatai ir kitos atrakcijos. RAFES būna tik kartą metuose ir Tu negali to praleisti!

Trys konferencijos, trys temos ir net keturi lektoriai! Tu privalai ten sudalyvauti!

• 2013.05.08 11:00 – „Kelionės“ paskaitą ves Lietuvos žurnalistas, sporto naujienų redaktorius, transliacijų režisierius, komentatorius, laikraščių ir žurnalų redaktorius, TV prodiuseris Vytaras Radzevičius. Jis mums papasakos apie keliones, jų subtilybes, taip pat apie nuotykius, nesėkmes ir išbandymus paskutinės kelionės metu! Smalsu sužinoti kaip Vytarui Radzevičiui sekėsi Lenkijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Turkijoje, Irane, Turkmėnijoje, Uzbekijoje, Š. Amerikoje ar kaip mėnesį laiko keliavo nuo Vilniaus iki Mali sostinės Bamako? Nori keliauti ir Tu? Ateik ir klausk patarimo užkietėjusio keliauninko!

• 2013.05.09 17:00 – „Asmeniniai iššūkiai“. Konferencijos lektoriumi bus gydytojas psichiatras, biomedicinos mokslų daktaras, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas, Sveikatos tyrimų instituto vadovas, Nacionalinės tabako ir

RAFES ARCH.

alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga.

Gydytojas pasidalins mintimis apie tai, kodėl neretai elgiamės destruktyviai, kas lemia, kad psichologines problemas sprendžiame svaigindamiesi ir ar egzistuoja saugus alkoholio ir tabako vartojimas.

• 2013.05.10 11:00 – „Karjeros vingiai ir posūkiai“.

Paskutiniąją paskaitą pradės ir apie savo gyvenimą pasakos visiems gerai žinomas hip hop grupės G&G Sindikatas įkūrėjas ir lyderis, vokalistas, grupės dainų tekstų bei muzikos kūrėjas, hip hopo pradininkas Lietuvoje – Gabrielius Liaudanskas (Svaras). Išgirsime apie jo asmeninę karjerą bei kaip G&G Sindikatui pavyko net 20 metų nesubyrėti ir vis dar išlikti tokiems populiariems!

Antrąją paskaitos dalį ves moteriškosios lyties atstovė Lietuvos aktorė, politikė bei visuomenės veikėja, TV laidų vedėja Nijolė Oželytė. Girdėsime kaip jai sekėsi kilti karjeros laiptais, kokius sunkumus patyrė ir juos teko įveikti.

Studentų fronte kažkas naujo...?

E. KILIŪTĖ

Visos konferencijos NEMOKAMOS! Platesnė informacija apie Uždaromąjį koncertą bei kitus festivalio renginius oficialiame festivalio puslapyje: www.rafesfestivalis.lt arba RAFES facebook‘e.

NJUSPEIPIS

15

Įdomu Tema

LEDAI STRAIPSNIS SU BRAŠKĖMIS VISIEMS KALBININKAMS Visi gerai žinome, pažįstame arba net patys esame, daugeliui jau seniai įkyrėjusius, taip vadinamuosius gramatikos nacius („grammar nazi“). Jie mėgsta kartais piktai, kartais linksmai pašiepiančiai ištaisyti jūsų netaisyklingą kalbą, rašybą arba šiaip paprastą gramatinį „nonsensą“. Iš tiesų, kažkuria dalimi mes visi jais esame.

Tad, kodėl gi nepasiprusinus ir nepaskanavus kalbininkų taip mėgstamų „kalbos saldainiukų“? Malonu valgyti ledus su braškėmis, kvepiančius šokoladu. Lygiai tiek pat malonu sužinoti ir labai įdomių dalykų: kaip atsirado toks posakis, kaip „Adomo obuolys“ ar kokie yra ilgiausi žodžiai pasaulyje. Tad, pasirenkite paskanauti kalbininkų ledų su braškėmis. Beje, visas šis straipsnis yra parengta pagal Algirdo Sabaliausko knygą „Šimtas kalbos mįslių“. Jeigu susidomėjote, galite paskaityti daugiau „kalbos saldainiukų“ jo knygoje.

Adomo gerklėje užstrigęs obuolys Seniai seniai, kažkoks niekam nežinomas, kaip kad sako, proto nesužalotu veidu, žmogelis skaitė kažkokią vieną žydišką medicinos traktatą ir rado ten pasakymą „tappūach ha adam“. Senovės žydų kalbos, tas vargšas, nelabai mokėjo, tačiau jis puikiai žinojo, kad patys pirmieji žmonės, kurie lakiojo po Rojų buvo Adomas ir Ieva. Pats žodis „adam“ senovės žydų kalboje reiškia žmogų. Kaip kad lietuvių kalboje žodis „žmogus“ yra tos pačios šaknies, kaip ir „žemė“, taip ir pas senovės žydus žodis „adam“ buvo neatskiramas nuo žodžio „adama“, kuris reiškė „žemė“. Galima daryti prielaidą, kad tiek senovės žydams, tiek lietuviams žmogus yra labai jau žemiškas, paprastas padaras. Na, bet anas didis vertėjas, pamatęs žodį „adam“ pamiršo ir žemę, ir žmogų, o prisiminė tik Adomą, kuris nuogut nuogutėlis po Rojų bėgiojo ir „adam“ išvertė į „Adomą“.

Senovės žydų žodis „tappūach“ gali reikšti bet kokį vaisių, perkeltine prasme, net ir gumbą. Tačiau jeigu jau yra Adomas, tai kokia ten gali būti kalba apie kokią kriaušę ar slyvą, jei Adomas asocijuojasi tik su obuoliu. Prie viso pasakojimo apie Rojų tiko, kad tas obuolys įstrigtų nuodėmingoje Adomo gerklėje ir visų vyrų, ypač storabalsių, gerklėse atsirastų kremzlės sustorėjimas. Tokios geležinės kažkieno logikos dėka, kas senovės žydų medicinos traktate buvo „žmogaus, vyro gumbas“, mūsų gudročiui vertėjui pasirodė esąs „Adomo obuoliu“. Štai dėl to gerklės kremzlės sustorėjimą šiandien lietuviai vadina „Adomo obuoliu“, rusai — „АДАМОВО ЯБЛОКО“, lenkai — „jabłko adamove“, vokiečiai — „der Adamsapfel“, prancūzai — „pomme d'Adam“, anglai — „Adam's apple“, italai — „pomo d'Adamo“ ir t. t.

Ilgiausio liežuvio reikalaujantys ilgiausi žodžiai Visi, dar iš pradinės mokyklos laikų, žinome, kad ilgiausiu lietuvių kalbos žodžiu yra laikomas veiksmažodis „nebeprisikiškiakopūstaudavome“ arba daiktavardis „keturiasdešimtaštuoniašonyje“. Tačiau, juokiasi vieno Šiaurės Velso Anglsio salos gyventojai. Jų vienos stotelės pavadinimas atkreipia kiekvieno keleivio dėmesį – ant kelių tvirtų stulpų ten yra prikaltas ryškus užrašas „Llanfairpwllgwyngyllgogerychwyrndrobwlltysiliogogogoch“. Išvertus šį pavadinimą į lietuvių kalbą, gautųsi kažkas panašaus į tokį žodžių kratinį: „Šventosios Marijos bažnyčia baltojo lazdyno dauboje arti šventojo Tisilijo greitojo sūkurio prie raudonojo urvo“. Tokį pavadinimą sunku ištarti, tačiau sako, jog valai (airių giminaičiai), tokius žodžius ištaria be didelio vargo, na o anglai vietoje ilgojo pavadinimo vartoja sutrumpinimą „Llanfair“. Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose, o tiksliau – Masačiutsetso valstijoje, yra ežeras, kuris vadinamas indėnišku vardu „Chargoggugoggmonchauggagoggehauhunagungamaug“.

Jį apytikriai išvertus į lietuvių kalbą, būtų galima vadinti „Jūs žvejojate savo pusėje, mes žvejojame savo pusėje, niekas nežvejoja viduryje“. Amerikiečiai nenori laužyti savo liežuvio, tad ežero vardą sutrumpino į irgi gana sunkiai ištariamą „Chaubunagungamaug“. Lyg tai labai padėtų. Toje pačioje JAV, buvo laikai, kai visiems gerai žinomas Los Angelas buvo vadinamas „El Pueblo de Nuestra senora la Reina de los Angeles de Porciúncula“. Na, o įvairiose pasaulio kalbose pasitaiko ir ilgų asmenvardžių. Štai 1866 metais mirė vienas indėnų genties vadas, kurio vardui parašyti reikėtų šimto septyniasdešimt devynių raidžių.

Taigi, saldinių, kaip ir kito gėrio reikia su saiku. Tikiuosi jūsų viduje gyvenantis gramatikos nacis truputį nusiramino apsaldintas šių kalbininkų vadinamų „kalbos saldainiukų“. Jeigu norėsite daugiau, nesivaržykite. Nuo jų svoris neauga. Skanaus.

16 10

NJUSPEIPIS

D. IBIANSKAITĖ D. MIZEIKIS

MINTIES GRŪDAS

Kryžiažodis

D. IBIANSKAITĖ

1. „Žvaigždžių karų“ pasaulyje – taikos palaikytojas, įvaldęs Jėgą („Force“), riterių ordino narys. George Lucas šį žodį sukūrė iš japoniško istorinių dramatinių filmų apie samurajus žanro pavadinimo „jidaigeki“.

2. Delikatesu laikomas ir gurmanų vertinamas aromatinis prieskonis, gaminamas iš tam tikros genties orchidėjų ankščių. Naudojama pagardinti konditerijos gaminiams, kvepalų gamyboje.

3. Kalnų masyvas Kaukaze arba labiausiai paplitusi kavamedžių rūšis, natūraliai auganti bei kultivuojama daugumoje tropinių šalių. Jos pasėliai sudaro apie 90 % pasaulyje auginamų kavamedžių.

4. Mitologijoje ir etinėse indų religijose veiksmai, įskaitant ir religinius, kurie sukelia po jų einantį atlygį. Lietuvoje yra šiuo terminu pasivadinusi grupė.

5. Populiarus vardas, kuris reiškia „perlas“. Taip pat kokteilio pavadinimas bei Michailo Bulgakovo vienos iš knygų veikėjos vardas.

6. Senovės graikų mitų personažas – Korinto karalius, nusikaltęs dievams ir po mirties buvęs jų pasmerktas amžinai Hade risti į kalną akmenį, kuris, pasiekęs viršūnę, vėl nuriedėdavęs žemyn. Jo vardu vadinamas darbas, kuris yra sunkus, nepabaigiamas ir beprasmis darbas. Alberas Camiu prašė esė pavadinta jo vardu.

7. Saulės sistemos astronomijoje sandaros teorija, pagal kurią planetos skrieja aplink Saulę. Modelis sukurtas XVI amžiaus pabaigoje, pakeitė geocentrinį modelį.

8. Mokslas tiriantis prancūzų kalbą, papročius ir t.t.

9. Įvairių tautų mitologijoje fantastinė, sparnuota, ugnimi alsuojanti, skraidanti pabaisa. Taip pat, krikščionybėje šetono simbolis, blogio emblema. Arba Atėnų archontas garsėjęs savo žiaurumu. Yra ir žvaigždynas.

10. Ispanų rašytojas. Jo žymiausias kūrinys „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšo”, laikomas vienu iš geriausių Vakarų literatūros kūrinių.

11. Gerai organizmo įsisavinamas angliavandenis ir natūralus saldiklis, kurio randama vynuogėse ir kituose vaisiuose bei uogose. Tai svarbiausias organizmo angliavandenis, visi kiti angliavandeniai virškinimo metu yra verčiami į šį angliavandenį.

12. Interaktyvi pramoga, kai mėgėjai dainininkai dainuoja pagal melodiją ir/arba muzikinį vaizdo įrašą, naudodami mikrofoną ir kitą reikiamą įrangą.

13. Filosofinė būties teorija. Panašiai skamba į odontologiją.

14. Kitas Everesto arba Sagarmathos vardas. Aukščiausias Žemės kalnas, virš jūros lygio iškyles 8848 m.

15. Žodis kilęs iš lotinų kalbos ir reiškia „prieš rūkymą“. Kitaip – kvapniųjų aliejų, aromatinių junginių ir kitų tirpių medžiagų mišinys, naudojamas siekiant suteikti malonų kvapą žmogui, daiktui ar kt.

16. Pusiau žmogus, pusiau ožys. Kartais laikomi vaisingumo demonu. Gyveno miškuose ir kalnuose. Kartu su silenais buvo Dioniso bei Pano palydovai. Dažnai vaizduojamas kaip gašlus ir gerti mėgstąs padaras ožio kojomis, ragais ir uodega.

17. Prietaisas, kuris leidžia vizualiai stebėti tam tikrus procesus. Artima sąvoka yra monitoringas. Ne monitorius.

Kalbininkai siūlo vadinti kitaip.

18. Rašytojos Mary Shelley romanas, pirmą kartą išleistas Londone 1818 m. Taip pat romano personažas, mokslininkas, sukūręs monstrą.

19. Pagal žydų ir krikščionybės mitologiją pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos sūnus. Nužudė savo brolį Abelį ir tapo pirmuoju žmogžudžiu istorijoje.

20. Pirmasis Vokietijos kancleris vardu Otto arba Antrojo pasaulinio karo laivas bei Šiaurės Dakotos (JAV) sostinė.

NJUSPEIPIS

17

Tema Tema

KELIAUK IR NENUOBODŽIAUK STRAIPSNIS Vasara atrieda, kelionių planavimai prasidės: kas atostogaus, kas dirbs, o kas svajos. Tačiau retas, kuris keliaujame į kitą šalį apie ją nepasidomėję plačiau. Nusiperkame turisto žinyną su smulkiai aprašytais turistiniais centrais, pagrindinėmis tos šalies kalbos frazėmis, o kartais pasitikime paprasčiausia paieška internete. Informacijos galime rasti apie viską, gatvės trinkelių amžių, taksi vairuotojus, bilietus ir nuolaidas į teatrus. Tačiau nepamirškime, kad vienas iš svarbesnių dalykų yra sužinoti kuo daugiau apie gyventojus, jų papročius, būdą, charakterį ir etiketą. Na, o kad kelionė paliktų geresnių įspūdžių ir neapsieitų tiesiog pasivaikščiojimais miesto gatvėmis ir nuotraukų „Facebook‘ui“ rinkiniu, o paliktų geresnių įspūdžių, pradėkite gyventi kelione dar iki lagaminų krovimosi.

Pažink žmonių keistenybes Tai ypatingai aktualu, jei planuojate svetimoje šalyje padirbėti ar tiesiog atostogauti ilgesnį laiką. Tad į savo „to do list“ įsirašykite punktą – „pasidomėti šalies gyventojų ypatumais, etiketo skirtumais ir keistenybėmis“. Toks paprastas dalykas jus gali išgelbėti nuo visokių keistų situacijų, kurios gali baigtis ne taip linksmai, kad paskui norėtumėte jomis dalintis su kitais. Vyksite į Angliją? Tai ar žinote, kad anglai labai nemėgsta atsitiktinių prisilietimų su nepažįstamais žmonėmis? Atsiprašo kiekviename žingsnyje, nors dažniausiai niekas nesupranta už ką ir tai gali gluminti.

Filmai supažindins su miestu Jeigu suplanavote kelionę ir iki jos dar liko bent mėnuo, nepamirškite pradėti įsijausti į ją kuo anksčiau. Tarkime, kad keliausite į Didžiąją Britaniją. Tad po truputį pradėkite gyventi šiuo kraštu. Nusprendę laisvalaikį praleisti žiūrėdami filmą, pasistenkite, kad jo veiksmas vyktų Londone. O tokių filmų yra tikrai daug. Tiek komedijų, tiek siaubo ar rimtų dramų. Įsivaizduokite, kad einate Londono gatve, ir staiga ši vieta jums pasirodo labai matyta. Po kiek laiko prisimenate, kad būtent šioje vietoje siautėjo riaušininkai iš filmo – „V for Vendetta“, ar grakščiai nusileido iš dangaus Merė Popins. Sąrašų, kuriuose nurodyti filmai pagal veiksmo vietą tikrai rasite internete, o gal tokius patars draugai. Tik žinodamas kažką daugiau, negu kokioje gatvėje, arbatinėje ar miesto dalyje esi, gali pajausti tikrąją miesto dvasią. Nes kitaip grįšite su įspūdžiais apie miesto architektūrą, maistą, galbūt kokį renginį dar pavyks pamatyt. Taip pat pilna atminties kortele nuotraukų, kuriose matysitės jūs ar jūsų draugai ir miestas nuotraukos fone. O tik dėl tokių nuotraukų keliauti neverta, jas nesunku pasigaminti namuose naudojantis vaizdo redagavimo programomis.

18 10

NJUSPEIPIS

Anekdotai nemeluoja Kad dar geriau suprastumėte pačius vietos gyventojus, paskaitykite knygas, kurių pagrindiniai herojai yra tos šalies veikėjai ir, pageidautina, kad knyga irgi būtų rašyta vietinių autorių. Tokiu būdu susidarysite vaizdą apie pačius gyventojus, jų charakterį. Mažos smulkmenos pateiktos knygoje galbūt padės jums gyvenime padaryti gerą įspūdį svečiuojantis kitoje šalyje. Tai padės išmokti ir perprasti, kaip skiriasi jų kasdieninis gyvenimas bei jo smulkmenos. Paprasčiausias elgesys parduotuvėje, viešame renginyje, kavos užsisakyme ar maisto pateikime gali skirtis tiek, kad sukels nemalonumų jums patiems.

Na, o jei neturite laiko knygomis, kodėl nepaieškojus anekdotų, neįprastų istorijų, pačių keisčiausių šalies įstatymų? Tam nereikės daug laiko – daugelyje anekdotų slypi bent maža dalis tiesos, tad iš jų ir pasimokyti galima. Savo kailiu galėsite patikrinti, kiek jie teisingi, o kiek neteisingai stereotipiški.

Neapsikvailink Tikiuosi, kad šią vasarą tikrai kur nors iškeliausite, pamatysite platųjį pasaulį, na bent mažą dalelę jo. O kad kelionėje nebūtų nuobodu, kad ji taptų įdomesnė ir labiau įsimenama, pasidomėkite kraštu į kurį vykstate. Jei neturite laiko istorijos tyrinėjimams, užteks ir filmų, anekdotų, keistų situacijų susijusių su tuo kraštu paieškos. Visa tai padės patiems geriau jaustis ir išvengti nereikalingų nesusipratimų.

V. JASAITIS R. TENYS

SPALVOS - PUIKUS BŪDAS VALDYTI PIRKĖJĄ

Dabar prekybos centrų lentynos nukrautos pačiomis įvairiausiomis „gėrybėmis“. Rodosi, kažką išsirinkti iš tokios gausos tampa neįmanoma misija. Tačiau galų gale vieni ar kiti dalykai pasiekia mūsų namus. Vienus žmones suvilioja patraukli kaina, kitus – prekinė išvaizda. Pastarasis faktorius itin svarbus renkantis dar neišmėgintą produktą, o didžiausią įtaką turi prekės spalvinė gama.

Svarbiausia – prekės išvaizda Kai žmogus renkasi, kurią prekę įsigyti tik 1 proc. jo dėmesio tenka kvapui ar garsui, 6 proc. – tekstūrai, o net 93 proc. – prekės išvaizdai. Akivaizdu, kad vizualiniai prekės elementai triuškinančiai laimi kovoje dėl pirkėjo dėmesio, todėl atėję į bet kurį prekybos centrą galime išvysti visom vaivorykštės spalvom mirguliuojančias produktų pakuotes.

Tačiau ne visos spalvos vienodai traukia skirtingų kultūrų atstovus. Pavyzdžiui tai, kas privilios amerikiečius, nebūtinai patrauks ir Indijos pirkėjų dėmesį. Todėl norit pasiekti didžiausią pirkėjų susidomėjimą būtina žinoti, kokios spalvos ir kaip paveikia visuomenėje vyraujančios kultūros žmones. Šiaurės Amerikos gyventojus labiausiai vilioja geltona spalva, kurios pagrindinė funkcija – patraukti dėmesį, todėl ji dažnai naudojama vitrinose. Raudona spalvą galima išvysti išpardavimuose, ji skatina pirkėjus skubėti įsigyti prekę.

Mėlyna spalva simbolizuoja pasitikėjimą ir saugumą, todėl dažnai naudojama bankų ar verslo reklamose. Žalia sukuria geros savijautos ar lengvumo įvaizdį, naudojama

D. MIZEIKIS

Pelėkautai

G. MENKEVIČIŪTĖ

parduotuvėse padeda žmonėms atsipalaiduoti. Oranžinė prikausto dėmesį, paskatina pirkti. Rožinė spalva asocijuojasi su romantika, dažniausiai naudojama moteriškos produkcijos reklamose. O juoda – galios simbolis, todėl itin dažnai naudojama prabangos prekėms reklamuoti.

Kaip patraukti tinkamo pirkėjo dėmesį?

Tinkamai pasirinkta spalva turi unikalią galią patraukti specifinius pirkėjus. Žmonės, kurie pinigus leidžia impulsyviai, labiausiai traukia raudonai oranžinė, juoda ir ryškiai mėlyna.

Todėl tokių spalvų derinius galime išvysti išpardavimuose ar greito maisto restoranuose. Turtingų pirkėjų dėmesį atkreipia tamsiai mėlyna ir žalsvai melsva spalva. Jų gausu didelių skyrių parduotuvėse ar bankuose. Rožinė ir dangaus mėlynumo spalva vilioja tradicinius pirkėjus, todėl šie spalvų deriniai dominuoja drabužių parduotuvėse.

Ateidami į prekybos centrą net nesusimąstome, kodėl mus taip traukia raudonas žodis „AKCIJA“ ryškiai geltoname fone.

Tačiau visa tai padaro spalvos, pasąmoningai atkreipdamos mūsų dėmesį ir skatindamos nusipirkti vieną ar kitą produktą.

Tad kitąkart pamąstykime ar perkame prekę dėl to, kad mums jos išties reikia ar buvome suvilioti paprasto spalvų žaismo.

JA I C K A

1 180.3 99.99

LT

LT

NJUSPEIPIS

19

Centras

TRIUKŠMAS, VAIZDAS, MEDIJOS – MENAS. V. JASAITIS R. TENYS

Muzika kuriama kompiuteriu. Garsų kratiniai. Triukšmas, kuris sugula į malonią melodiją. Vaizdas, ryškios šviesos ir spalvų žaismas pritariantis garsų melodijai ir ją papildantis naujomis reikšmėmis.

Paskaitos apie medijas, socialinius tinklus. Vizualinio meno žinių gilinimo ir naujų įgūdžių formavimo dirbtuvės. Tai ir dar daug daugiau buvo galima patirti, pamatyti, išgirsti, sužinoti jau aštuntą kartą organizuotame tarptautiniame medijų meno ir muzikos festivalyje – „Centras“, kuris Kauno kultūrinėse erdvėse vyko visą savaitę.

Festivalio metu turėjome progos paganyti akis į naujausią fotografo Tado Černiausko, išgarsėjusio savo „Blow Job“ nuotraukų projektu, parodą. Be to, naujame savo darbe jis suliejo tapybą, stiklą ir fotografiją. Taip pat nustebino holografinis, muzikinis, skulptūrinis projektas – „SnubCube“, kuris leido patikėti, kad greitu metu išvysime „Žvaigždžių Karuose“ matytus holografinius pokalbius.

Muzikiniai pasirodymai šiame festivalyje visiškai skyrėsi nuo to, ką mes girdime per radiją, televiziją ar tradicinėse kultūros erdvėse.

Drone, ambient, pshychodelic ar tiesiog expermentinė muzika, kuri kartais primena triukšmą, turintį tam tikras struktūras. Tačiau šis triukšmas pasirodė malonus ausims, keistai išvalė galvą nuo įvairių

20

NJUSPEIPIS

minčių ir leido atsipalaiduoti. Garsas ir muzika beveik visų pasirodymų metu buvo lydimi vaizdo efektų, kurie papildė pasirodymus, suteikė jiems gyvumo ir naujų prasmių. Iš visų atlikėjų, norisi išskirti svečius iš Švedijos – grupę „Kriget“. Jie savo veržlumu, energija bei muzikos ritmu išjudino visus susirinkusius. Niekas negali tiksliai pasakyti, kokio stiliaus muzika tai buvo, tačiau ji abejingų nepaliko. Taip pat tai buvo vieninteliai atlikėjai, kurie savo vaizdo efektus kūrė čia pat, paprasčiausios vaizdo kameros, šviesų ir įvairių rakandų pagalba, taip tik dar labiau sustiprinant visą bendrą vaizdą. Šeštadienį lankytojus stebino Belgijos menininkas Dieter Vandoren, kuris visiems pademonstravo erdvinį šviesų, kūno ir garso šokį. Šis potyris ir reginys tikrai buvo kažkas naujo, nepaprasto ir nematyto. Tamsi juoda patalpa, muzika iš tamsos ir šviesos spinduliai žaidžiantys ore ant atlikėjo kūno. Tai meno, mokslo ir inovacijų derinys, nes visas šviesų ir garso žaismas buvo valdomas atlikėjo tiesiogiai savo kūno ir rankų judesiais. Štai su tokiais atsiminimais ir emocijomis prisimename tradicinį, netradicinio meno festivalį – „Centras“.

STRAIPSNIS

Fotoreportažas

R. TENYS

R. TENYS

A. ŽILINSKAS R. TENYS

A. ŽILINSKAS

R. TENYS

NJUSPEIPIS

21

Tema

APIE DRAMBLIŲ „DYLINIMĄ“

Nė kiek nejaučiu poreikio dvejoti, kad daugiau žmonių yra susidūrę nei išvengę susitikimo su posakio „Na, pirk dramblį!“ problematika. Apie tai čia ir pašnekėsime.

Drambliai - taip, dideli, stori, su gigantišku šnobeliu bei dideliomis ausimis. Vargu ar būtų keista pamanyti, jog niekas tokio gyvūno patsai turėti nenorėtų? Žinoma, galima prikaišioti įvairiausių išsisukinėjimų, kad išlaikymas kainuoja daugiau nei viso namo. Jei iš vis namą turi. Apie butus čia kalba net neina, nes pats tokiam negyvenu ir tikrai nenoriu bandydamas aiškint kaip nors grubiai nusišnekėt. Drįstu teigti, kad visi tie išlaikymo klausimai yra bijantiems iššūkių. Iššūkių, kurie veikiausiai tuo pačiu ir užgrūdina savininko spiritualinę aurą bei suartina jį su mus supančios gamtos-aplinkos energija (sakyčiau čakra, bet bijau, kad negaliu jos paaiškinti).

Mažai stebina tai, kad apie dramblių turėjimą mąsto ganėtinai nedaug žmonių, o tie, kurie netgi apie tai pamąsto, tai daro tik juokais, lyg tai yra kažkas visiškai nerealaus, net absurdiška. Labai retas rimtai susimąsto apie dramblio auginimą ir nuo šios idėjos skubiai nusisuka, lyg bandydami atsikratyti kokios tai naštos, su kuria jiems „nepriklauso“ turėti reikalų. Ko jiem tereikia, kad žengti tą super-duper svarbų, menkystišką žingsnį? Tą žiubsnelį, kruopelę paskatos. Kur ją gauti? Iš aplinkinių, kaip ir visiškai suprantama. Štai ir įžengia mūsų dėmesin šių didingų, amą atimančių, kvapą gniaužiančių būtybių „dyleriai“, iš visos širdies skatinantys mus visus suteikti keletą akimirkų rimtam pamąstymui apie dramblių išlaisvinimą iš jų sielas pančiojančios aplinkos gamtoje. Argi taip sunku yra įžvelgti visapusę atėjusią naudą, pagaliau nusipirkus dramblį?

Aš irgi esu buvęs šioje nepatogioje situacijoje. „Kas čia per nesąmonė, varytis dramblį iš tik-Aukščiausiasis-žino-kur? Kam? Kokia prasmė turėt už mano VolkSWAGeną didesnį augintinį?“ Bet visgi širdingi „dylerių“ pasakojimai, kaip pakito jų gyvenimai, mane suintrigavo. Įtemptai apie šią galimybę mąsčiau geras tris ir ketvirtadalį dienos, kol galiausiai, keturios-pem-trys ryto atsikėlęs nuėjau į „tūliką“ bei galutinai apsisprendžiau ir pasakiau sau „O kodėl gi nepabandžius?“ Tai buvo lūžio taškas mano gyvenime. Grįžęs lovon ir pamiegojęs dar keturias valandas, vos atsikėlęs susisiekiau su „dyleriais“, kurie man suveikė nuosavą dramblį gerokai greičiau, nei buvau pasirengęs laukti. Po pusantros savaitės įtempto laukimo ir galvojimo apie tai, į ką įsivėliau, atkopė lemtingoji valanda, kai gavau žinutę iš „dylerių“, kurioje buvo parašyta „Dw atwarik y spotą, gawom“. Aš staigiai mečiau viską, ką dariau (to eigoje sudužo mano puslitrinis kavos puodelis su nupaišytu Bartu. A.t.A.) ir moviau laukan, įsėdau į savo mašiną ir nuskriejau į „spotą“. Sumokėjau prekybininkam „štuką“ litų ir parsivežiau didelę dėžutę namo.

Vos grįžęs aš nekantriai, drebančiomis rankomis, pradėjau atidarinėti dėžę. Ją atidaręs radau dramblį dydžio du ant pustrečio ant pusantro metro ir pažvelgęs į jį (kad tai buvo JIS buvo nesunku atskirti, parašyta ant dėžės) pamačiau patį geriausią draugą kokį tik esu pažinojęs. Jo vardas Liudas ir jis mėgsta repą ir įrodinėti, kad geresnio muzikinio žanro nėra ir nebus, vogti maistą bei laužyti namų grindis. Yra labai energingas ir išdykęs. Nuo susipažinimo su Liudu, viskas mano gyvenime klostėsi tik į gerąją pusę ir aš net nebeįsivaizduoju, kaip aš anksčiau sugebėjau gyventi be Liudo savo gyvenime. Štai kodėl žmonės noriai siūlo pirkti dramblį visiems žmonėms, kuriuos tik sutinka. Dramblių „dyleriai“ niūrius žmones padaro linksmais bei energingais ir dėl viso šito reikia dėkoti skambiai frazei „PIRK DRAMBLĮ!“

A. ŠLIUMBA

22

NJUSPEIPIS

A. ŽILINSKAS

VISI MES ŠIRDYJE ŠARIKOVAI

Sudoku

D. GUDEIKA

6 9 4 3 2 3 8 6 2 3 7 9 6 5 8 4 8 2 3 5 6

1

4 8 3 7 8 6 5 3 3 5 2 7 7 4 9 8 5 2 9 3 2 *** - Anūkėli, anūkėli, klausyk, kaip vadinasi ten tas vokietis, nuo kurio aš taip einu iš proto?

- Alzhaimeris, senele, Alzhaimeris.

3 6 8 7 4 2 5 1 6 8 7 3 4 3 1 4 5 9 6 8 1

*** - Draugai, kas galit papasakoti apie dujines virykles GEFEST? - Pas mane stovi.

- Pas mane irgi stovi, bet aš vis tik norėjau sužinoti apie virykles.

*** Važiavo po tiltu sunkvežimis ir užstrigo. Nei pirmyn, nei atgal.

Na, atvažiavo policija: - Tai ką, užstrigai?

- Tai ne, vežiau tiltą ir benzinas pasibaigė.

Anekdotiena

*** visi vaikai klasėje juokiasi iš manęs, kad mano -Mama, pėdos baisiai didelės. Ką man daryti???

-Nesijaudink, sūnau, jie tik juokauja su tavim, o dabar pasidėk batus i garažą ir eime valgyti. *** Atspėk mįslę: „žalias, bet žydras, kas?“ - paklausė krokodilas Gena, švelniai glostydamas kulverstuką. *** Posakis „šnekuosi kaip su siena“ įgijo naują prasmę, kai atsirado Facebook.

Nori *** sutaupyti restorane per pirmą pasimatymą?

Paduodamas meniu, merginai pasakyk: – Na, storule, rinkis. *** Aklas parašiutininkas apie tai, kad tuoj pasieks žemę, sužino labai paprastai - šuns pavadėlis atsipalaiduoja. *** Visi mano kaimynai klausosi labai geros muzikos. Ir man nusispjauti, nori jie to ar ne. *** į ligoninę: Skambutis

- Laba diena, norėčiau sužinoti, kokia Petraičio būklė?

- Stabili. Jau trys valandos kaip miręs. *** Metė senis tinklą į jūrą ir stovi dabar kaip durnius be tinklo... Žurnalistai: Algirdas Musneckis Dovilė Ibianskaitė Dalius Gudeika Greta Menkevičiūtė Viktoras Jasaitis Marta Stankevičiūtė Lina Stonkutė

Kontaktai:

Adresas: K. Donelaičio g. 73, LT- 44029, Kaunas El. Paštas: Njuspeipis@gmail.com www.Njuspeipis.lt

Redaktorius: Audrius Žilinskas Redaktoriaus pavaduotojas: Ignas Gaižauskas Maketuotojai: Tomas Liutvinas Modesta Rimkutė Indrė Zemlerytė

Viršelio nuotrauka: Audrius Žilinskas

Palaida bala

- Nebijokite, jis nesikandžioja.

A. ŽILINSKAS D. IBIANSKAITĖ „Aš nesikandžioju?“ - nusistebėjo šuo.

Visiems gerai žinomo ir daugelio mėgstamo romano „Meistras ir Margarita“ autorius, rusų rašytojas ir scenaristas Michailas Bulgakovas nepaneigiamai gali būti vadinamas vienu iš geriausių Rusijos kūrėjų. Visi žino, kad jo romanas „Meistras ir Margarita“ dažnai yra laikomas bene šedevru. Aš su tuo pilnai sutinku. Tačiau, nors daugelis iš jūsų, tikiuosi, ir skaitėte M. Bulgakovo šedevrą, ar žinojote, kad yra lygiai tiek pat gera ir kritikų puikiai įvertina kita jo apysaka – „Šuns širdis“. Jei ne, tai tada pats laikas su ja susipažinti.

Beskaitant M. Bulgakovo „Šuns širdį“ dažnam gali kilti įvairios asociacijos.

Dažniausiai išsilavinusių žmonių ši knyga yra interpretuojama, kaip komunistų revoliucijos alegorija. Paprastam kiemsargiui šuniui Šarikui yra persodinama žmogaus organai – hipofizis ir sėklidės – ir staiga šuo pradeda transformuotis į keistą padarą, kuris vaikosi kates, keikiasi ir apskritai elgiasi nepriimtinai. Per stebėtinai trumpą laiką šuo virsta žmogumi Poligrafu Poligrafovičiumi Šarikovu, kuris greitai pradeda siekti savo vietos po saule. Kitiems, beskaitant šią knygą, gali kilti aliuzijų į sovietų laikais rodyto animacinio filmuko „Na palauk“ vilką – taipogi vaikšto ant dviejų kojų, rūko cigarus, keikiasi, tiesa, vaiko ne vien kates, bet ir vargšą „zaėcą“. Žodžiu, tipinis sovietinis šunpalaikis, bene visuomenės atmata ir tiesiog iš principo nepriimtinas asmuo.

Tikint „Wikipedia“, apysaką „Šuns širdis“ M. Bulgakovas parašė 1925 metais.

Kūrinio socialinė satyra su įpinta fantastika (šuo atgijo ir tapo Poligrafu Poligrafovičiumi), tuomet sukelė prieštaringų nuomonių ir ginčų laviną. „Šuns širdyje“ alegoriškai atskleidžiamos perversmų pasekmės. Tais laikais, kai Maskvos gatvėse rašytojas galėjo išvysti žygiuojant demonstracijas, kuriose buvo nešami plakatai: „Iki 1922 metų Marija gimdė Jėzų, o 1923 metais pagimdė komjaunuolį“, romanas sulaukė ne tokio, kokio buvo galima norėti dėmesio, tad apysakos rankraštis šešis dešimtmečius buvo „įkalintas“ archyvuose ir tik 1987-aisias buvo pirma kartą publikuotas. Praėjus keturiasdešimt septyniems metams po M. Bulgakovo mirties.

Vis dėlto, po tiekos metų rankrasčio dulkėjimo stalčiuje, mes galima paimti į rankas dar vieną M. Bulgakovo kūrinį ir semtis šiuo talentingu žmogumi save. Šiaip ar taip, beskaitant susimąstykite, ar tik ne mes visi kažkiek širdyje esame šarikovai?

Lėktuvą statė: Audrius Žilinskas Tomas Liutvinas

Fotokorespondentai: Domantas Mizeikis (vyr.)

Rokas Tenys

Njuspeipio ieškok: Kaune - KTU, VDU, ASU, LSMU, KK, MRU, VU KHF, LSU, KTU Gimnazija, Kolpingo kolegija, Graičiūno AVM, „Vero Cafe“, „Džem Pub“, „B.O.“, „Supremo“, „Mio“, „Coffee inn“.

Panevėžyje – KTU.

Spausdino: UAB „Spindulio spaustuvė“

Visa medžiaga, pateikta „Njuspeipyje“, yra laikraščio nuosavybė. Kopijuoti ir platinti, be redakcijos sutikimo, draudžiama.

Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su respondentų, straipsnių herojų bei autorių nuomone.

Už reklamos ir asmeninių skelbimų bei juose pasitaikančias klaidas redakcija neatsako.

Dėkojame Arūnčikui, už „Njuspeipio“ idėją, KTU Centrams už finansavimą, KTU SA už patalpas.

NJUSPEIPIS

23

Audriaus Žilinsko nuotrauka