Njuspeipis #118, rugsėjis, 2016 by Njuspeipis

Njuspeipis #118 TIRAŽAS: 3000 VNT. ISSN 2029-1914

2016

RUGSĖJIS

SPALVINGAS, KOMPAKTIŠKAS, LINKSMAS, ŠMAIKŠTUS IR NEMOKAMAS MĖNESINIS STUDENTIŠKO GYVENIMO BŪDO ŽURNALAS.

TAMS N E D U T S AMAS K O M E N

IŠTIRPUSI VASARA

REDAKTORIAUS Turinys ŽODIS ------Sveiki!-------

Kaip ir kiekvienais metais vasara praskrieja taip greitai. Ne išimtis ir šie metai – šilčiausias sezonas tiesiog ėmė ir ištirpo kaip greitai nesuvalgyti ledai karštą dieną. O kas toliau? Na, ateities nuspėti negalime, tačiau greičiausiai vieni studentai tęs pradėtus darbus, o kiti dar tik pradės studentais būti. Ar tai būtų visiškai nauja pradžia, ar kitas etapas, vis tiek viskas kitaip – tuo šis laikas ir žavus. Šįkart spalvingame rugsėjo mėnesio numeryje skaitysite apie keliones bei muziką, sužinosite, su kuo studentams asocijuojasi žodžiai „naujas“ bei „nauja pradžia“, rasite keletą puslapių, skirtų pirmakursiams, ir įdomių užduočių.

--------------------

Smagaus skaitymo!

Linkėjimai,

LZO

Už kadro

Interviu

////////////////

Kelias į karjeros viršukalnę!

Keisti dalykai

Berta Tilmantaitė – naujos kartos žurnalistė

? Apklausa Nauji metai – naujas AŠ!

Fotoreportažas

Linkėjimai pirmakursiams

Interviu su studentu Kryptis: Šiaurė

Kelionės ir klajonės (ki)TOKIA Vengrija

KTU SLC

Studentų miestelio širdis – SLC

#StudentuMaistas

TOP 5

Rudens gėrybių troškinys

Džiazo atlikėjai

Laiptažodis

Žiovulio Žudix

Redaktorė Saima ir „Njuspeipio“ komanda

Galvosūkis

Šį leidinį ﬁnansuoja:

Kontaktai

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

K.Donelaičio g. 73, LT-44029, Kaunas Viršelio nuotrauka info@njuspeipis.lt Elvita Šiberekovaitė www.njuspeipis.lt fb.com/Njuspeipis

Redaktorė

Saima Tūbaitė njuspeipis@gmail.com

Vyr. redaktorės pavaduotoja Joana Adomavičiūtė joana.adomaviciute@ktu.edu

Redaktorės pavaduotoja Kornelija Viečaitė

Maketuotojai

Joana Adomavičiūtė Airinga Česaitytė Ignas Gaižauskas Tomas Liutvinas Ieva Povilauskaitė

Fotografai

Spaustuvė:

Draugai:

Vaida Pilkytė Elvita Šiberekovaitė Ieva Karvelytė Gabrielė Liaudanskaitė

Žurnalistai/tekstų, turinio autoriai Kornelija Viečaitė Greta Vilkaitė Gabrielė Liaudanskaitė Gabrielė Šaulytė Laura Baronaitė Lukas Kamarauskas Deividas Lenkus

Rask „Njuspeipį“ kiekvieno mėnesio pradžioje:

KTU, VDU, ASU, LSMU, KK, MRU, VU KHF, LSU, KTU Gimnazijoje, Kolp. kolegijoje, Graičiūno AVM, „Vero Cafe“, „Džem Pub“, „B.O.“, „Supremo“, „Mio“, „Coﬀee inn“.

Visa medžiaga, pateikta „Njuspeipyje“, yra nebūtinai leidinio nuosavybė. Prieš kopijuojant ar platinant, būtina susitarti su leidinio redaktoriumi bei turi būti nurodytas šaltinis. Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su respondentų, straipsnių herojų bei autorių nuomone. Už reklamos ir asmeninių skelbimų bei juose pasitaikančias klaidas redakcija neatsako.

LZO v

, ,

KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto organizuojamos „Industrijos dienos“ – tai jau trečius metus vyksiantis renginys, orientuotas į mechanikos ir dizaino sričių studentus. Jų metu vyks įvairūs seminarai, ekskursijos, sėkmės istorijos, konkursai, žaidimai ir projektai, kurie studentus pasitiks jau spalio 3-7 dienomis. Joks puikus renginys ar projektas negali pasibaigti be grandiozinio uždarymo. „Industrijos dienos“ – ne išimtis. Jų paskutinius akordus sugros „Riedynės“. Spalio 7 d. Nemuno saloje vyksiančiose „Riedynėse“ visi mechanikos ir konstravimo entuziastai rungsis tarpusavyje savo kurtomis bemotorėmis transporto priemonėmis dėl šaunių prizų. Nei vienam žiūrovui nebus nuobodu, nes adrenalinas užplūsta kaskart pamačius trasa lekiantį riedį. Bet tai ne viskas, ką organizatoriai paruošė šiais metais – žiūrovų laukia tikslaus vairavimo varžybos, automobilių paroda, įvairūs žaidimai ir konkursai. Ateik, pamatyk pats ir įsitikink!

Šįmet su trenksmu sugrįžta KTU Statybos ir architektūros fakulteto studentų atstovybės STATIUS organizuojamos „Statybininkų dienos‘16“. Atstovybės nariai įtraukia studentus į net keturias dienas besitęsiančias formalias veiklas bei pramogas.

Rugsėjo 19 d. prasidedančios „Statybininkų dienos‘16“ kviečia į Statybos ir architektūros fakulteto kiemelyje vykstančią „Statybininkų olimpiadą“. Antrąją dieną prasideda seminarų ciklas, studentai kviečiami į susitikimus su statybos inžinerijos bei architektūros sričių atstovais. Rugsėjo 21 d. seminarų ciklą pratęs žinomų Lietuvos žmonių, politikos bei pramogų pasaulio atstovų vedami seminarai. Ketvirtąją „Statybininkų dienų‘16“ dieną vyks inžinerinės varžytuvės, kurių metu studentai gali pasinaudoti unikalia proga ir susidoroti su užduotimi, kurią pateiks statybos sektoriuje dirbanti įmonė. „Statybininkų dienas‘16“ vainikuos protmūšis, kurio metu studentai pamiklins protą po vasaros atostogų bei linksmai praleis laiką bendraminčių būryje. Statybiškiausia studentų atstovybė kviečia visus apsilankyti „Statybininkų dienose‘16“, nes veiklų įvairovė atitiks kiekvieno poreikius ir lūkesčius.

Karjeros ir ugdymo centras

AR TURI TALENTĄ? Tvirtinama, kad netalentingų žmonių nėra. Kartais talentas tūno žmoguje, šiam to nė neįtariant. Pavyzdžiui, Žemaitė pradėjo rašyti sulaukusi keturiasdešimties, o Ch. Iglesias šiuo metu garsėtų kaip futbolininkas, jei nebūtų susilaužęs kojos ir seselė nebūtų į rankas įdavusi gitaros. Taigi kaip atpažinti savo talentą? Visų pirma, nereikia galvoti, kad talentas apibūdina tik meninės veiklos sugebėjimus. Galbūt yra užduočių, kurios tau atrodo lengvos, o sprendimai – akivaizdūs, kai tuo tarpu kolegos įžvelgia milžinišką iššūkį? Juk talentingas esi ten, kur turi geresnį rezultatą nei visi kiti. Kita vertus, pamąstyk, ar to pakanka, kad jaustumeisi laimingas? Juk žmonės su vidutiniu talentu ir itin mėgstama veikla pasiekia daugiau nei žmonės su didžiuliu talentu veiklai, kuri pasitenkinimo neteikia. Jei visgi neturi taip mėgstamos veiklos, patariame išbandyti įvairius dalykus. Juk niekada nepabandęs – nesužinosi. Žmogiškieji resursai yra kaip natūralūs žemės ištekliai: dažniausiai jie glūdi giliai, todėl

turi įdėti pastangų juos atrandant. O veiklai, kuriai esi talentingas, tikrai pajusi nuolatinį potraukį. Pradžioje gal neturėsi pakankamai žinių, netgi bijosi, bet visuomet norėsis tai daryti vėl ir vėl, nes veikloje seksis greitai mokytis, jausiesi mažiau pavargęs, o net jei pavargsi ﬁziškai, viduje jausi palaimą. Iš esmės reikia pripažinti, jog bandant atrasti savo talentą, reikia užsiimti gilia savianalize. Tačiau vis dar išlieka vienas ir pats paprasčiausias būdas – išklausyti Tave supančius žmones. Dažniausiai jie jau būna pastebėję tavo talentą ir jei gerai pagalvotum, turbūt prisimintum atvejus, kai tau sakė, kad esi labai gabus kažkurioje srityje. Taigi pats metas asmeniškai paprašyti, kad artimieji ir kolegos tau papasakotų apie tave. Tokiu būdu gali atrasti netikėtų ir išskirtinių savybių, apie kurias niekada nesi net pagalvojęs. Gal tai taps tavo naujų iššūkių pradžia? Galbūt jau dabar čiupsi fotoaparatą ir bėgsi daryti gamtos nuotraukų į pamiškę, gal užsirašysi į naują sporto

programą, gal nuspręsi visą save atiduoti savanoriškai veiklai ar paskirti savo energiją moksliniams eksperimentams, o gal pabandysi įgyvendinti seniai galvoje kirbančią verslo idėją. Galimybių yra visur, tereikia nebijoti jų ieškoti. Viena iš tokių unikalių galimybių yra šį rudenį Kauno technologijos universitete startuojanti talentų ugdymo programa gabiems jaunuoliams „GIFTed.Comm“. Jaunųjų talentų laukia ne tik individualus verslo ar mokslo krypties planas, savo srities profesionalų – tyrimų ir karjeros mentorių – pagalba ir paskatinimas, praktinių situacijų sprendimas, komandinis darbas, galimybė atlikti praktiką konkurencingiausiose Lietuvos ir tarptautinėse verslo įmonėse, bet ir didžiausia Lietuvoje 300 eurų KTU talento stipendija. Į „GIFTed.comm“ talentų ugdymo programą studentai bus atrenkami konkurso būdu, kuris vyks pirmo ir antro semestro pradžioje. Tikime, kad esi pasiryžęs priimti šį iššūkį, todėl nepraleisk savo šanso – dalyvauk konkurse ir realizuok savo talentą!

Straipsnyje naudota informacija: www.kurstoti.lt, www.americanexpress.com, www.forbes.com Daugiau informacijos: http://ktu.edu/lt/studijos/giﬅed Nuotrauka: Giﬅed.Comm

09 05

Į temą Gabrielė Liaudanskaitė

Laura Baronaitė

Vos prieš keletą mėnesių turėjai pakelti ranką ir paklausti, ar gali nueiti į tualetą, bet viskas keičiasi. Staiga ėmei ir suaugai! Nežinau, ar tave dėl šito pasveikinti, ar užjausti, nes nežinia, kas tavęs laukia, bet sklando gandai, kad studijų metai visai nieko. Iš manęs gausi trumpą motyvacinį straipsnelį apie tai, kaip užmegzti (ne)įpareigojančius santykius su universitetu ir visais velniais, kurie vaikšto jo koridoriais.

Patarėja iš manęs nekokia, todėl protingomis mintimis nesisvaidysiu, nes netyčia gali jų paklausyti, o tai būtų klaida. Taigi palikai tą bičių avilį, kuriame visi žinojo tavo vardą ir, galimas variantas, kad galybę pravardžių, jei netyčia lietuvių mokytoja pasakė, kad esi niekam tikęs, o mėgstantis taurelę pakilnoti kūno kultūros Dievas

veptelėjo, kad tavo kojos klišos – buvai pasmerktas ir paženklintas griovių kasėjo arba, merginų atveju, kasininkės ateitimi. Gal ir kasi tuos griovius, bet bent jau su aukštuoju. Kad ir kokie tie mokyklos laikai buvo ar mokyklą laikei savo šventove, ar svajojai iš ten ištrūkti ir mintyse jau kūrei spalvingus ateities planus, ten buvo tavo

Rekomenduotina, nors ne man kalbėti. Kažkada kažkas man pasakė, o gal tiesiog susapnavau, kad paskaitos yra diskutuotinas dalykas, bet tuo įsitikinti turėsi pats, taigi bent jau pirmą semestrą apsiuostyk. Ką aš čia kalbu... Visus ketverius metus uostykis! Būk stropus studentas, nes, žinok, tikrai kasi griovius. Neturėk žalingų įpročių, grįžk namo iki dešimtos valandos vakaro, skaityk visas knygas ir tas, kurių reikia, ir tas, kurių ne. Skleiskis ir žydėk! Aišku, taip gyvendamas draugų tikrai neturėsi, bet turėsi įsivaizduojamų draugų, o tai padės tau lavinti vaizduotę. Nuo šizofrenijos skirs tik vienas žingsnis, bet jei lemta, nuo to nepabėgsi. 06

komforto zona ir ją palikti tikrai nėra lengva. Čia viskas bus kitaip, čia tu būsi vienas, čia tu turėsi progą tapti asmenybe arba leisti jai atsiskleisti ir augti. Taip, universitete atrasi save iš naujo. Nežinau, ar iš geros, ar iš blogos pusės, bet tapsi kitokiu, o jei tau „pasisekė“ ir bendrabutis bus tavo namai ateinančius

Labai tikiuosi, kad nesi patiklus žmogus, o dar labiau tikiuosi, kad nesi žmogus, kurio psichika jautri, nes tuomet jau ne palinkėjimą, bet atsiprašymą reikėtų rašyti. Kadangi nežinau, kas skyrė laiko užmesti akį į mano rašliavas, todėl ramindama save parašysiu tau trumpą palinkėjimą. Tikėk savimi, tikėk

ketverius metus, tuomet sunku numanyti kas, kaip, ant ko ir panašiai. Tikriausiai visi į universitetą ateina su tikslais, siekiais ir norais, bet nori to ar ne, mes esame apsupti žmonių ir vėlgi, nori to ar ne – šį bei tą iš jų pasiimam. Iš esmės tik neprisidirbk skolų, o visa kita bus galima apeiti paprasčiau.

savo sprendimais, vertink ir mylėk save, tuos, kurie tau padeda, tapk žmogumi, gyvenančiu tavo svajonėse, nesikeisk dėl kvailų priežasčių ir būk savimi. Studijų laikai patys geriausi, todėl išnaudok juos tinkamai atsižvelgdamas į savo poreikius ir išlik savimi, kad ir kas benutiktų. Sėkmės!

Už kadro

Greta Vilkaitė

Sveiki! Leiskite naują „Njuspeipio“ sezoną pradėti tikru nostalgijos „vakarėliu“ ir klišiniu, ledlaužiu tokiose temose tapusiu klausimu – ar prisimenate, kai buvote vaikai? Taigi, kol šmirinėjate socialiniame tinkle „Facebook“ rinkdami prisiminimus iš 90-uosius menančių puslapių, atsiranda tai, kas apibendrina šią temą ir net priverčia pasijusti hipsteriu, pėdinančiu į palėpę pasiimti seną „Pokemonų“ kolekciją. Tai „Keisti dalykai“ (angl. „Stranger things“) – naujausias „Netflix“ kanalo serialas tik su aštuoniomis, bet itin dėmesį prikaustančiomis, mistinėmis serijomis.

Visgi aš ne veltui pradžioje paminėjau žodį klišė (galime jį keisti stereotipu, archetipu ir t.t.). Pagrindine šio serialo užduotimi tampa specialus kūrėjų noras atgaivinti senų ir jau daug kartų matytų siaubo filmų atmintį. Serialo istorija nukelia mus į mažą 1983-ųjų miestelį, kuriame staiga pradingsta mažametis berniukas. Jo paieškoms susiburia policija ir dingusio berniuko artimieji. Žinoma, dingusiojo

Nuotrauka: http://heatst.com/

paieškas pradeda lydėti daug fantastikos nestokojančių atsitikimų ir dar keistesnis nepaprastų galių turinčios mergaitės pasirodymas... Iš tikrųjų jau nuo pat serialo temos pasirinkimo, o vėliau ir personažų „lipdymo“ prieš akis prabėga begalė 90-ųjų stiliaus klišių. Pro langus iš namų sprunkantys paaugliai, skriaudėjai ir nuo jų kenčiantys moksliukai, kaip visada nieko nesuprantantys tėvai – tik

kruopelės dydžio visų gerai atpažįstamų situacijų dalis. Susidaro įspūdis, jog serialo sumanytojai yra senoji, maištinga MTV laikų karta, vis dar bandanti išsaugoti autentišką kanalo atmosferą grojant „Nirvanai“ ar rodant „Byvį ir Tešlagalvį“. Būtent tokia prisiminimų mozaika ir aliuzijos į jau sukurtus filmus padaro šį serialą autentišku ir net savotiškai originaliu.

Asmeninis archyvas

Interviu

Multimedijų žurnalistė Berta Tilmantaitė daugeliui tikriausiai geriausiai žinoma kaip viena iš multimedijos agentūros „Nanook“ įkūrėjų ir kaip pirmoji lietuvė, kurios nuotrauka išspausdinta Baltijos šalių „National Geographic“ viršelyje. Šiame numeryje su Berta kalbamės apie laisvai samdomo žurnalisto profesiją, žurnalistikos mokslų situaciją Lietuvoje šiandien ir jos darbo ypatumus.

Daugeliui vasara yra atostogų metas. Keliaujant po pasaulį požiūris į tokius dalykus pasikeičia. Kokios tavo atostogos? Atostogos man – diena ar kelios dienos. Kadangi dirbu ne pagal tvarkaraštį, nėra darbo valandų, taip pat ir atostogauju. Tai ir filmų žiūrėjimas, ir vandens sportas, nardymas, banglentės, buvimas paplūdimyje. Tik ne gulėjimas, mėgstu kažką veikti. Dažniausiai baigiasi tuo, kad per atostogas fotografuoju. Lietuvos rinka nėra labai paklausi, dažniausiai tenka savo darbus parduoti užsienio portalams, žurnalams ir pan. Ar vienas tavo tikslų yra padėti šiai profesijai ir industrijai plėstis? Lietuva yra maža, o tai reiškia, kad maža auditorija, mažiau reklamos pardavimų, iš ko dažniausiai gyvena žiniasklaida. Dėl to yra ganėtinai sudėtinga, ypač dirbant su dideliais multimedijų projektais. Lietuvoje dažniausiai niekas nenori mokėti pinigų, kuriuos kainuoja padaryti didelius,

įdomius dokumentinius projektus. Dėl to dažniausiai dirbu su užsieniu, bet publikuoju darbus ir Lietuvoje, nes norisi ir čia kažką veikti ir prisidėti prie kaitos. Lietuvos portalai domisi multimedijų projektais, įdomiau pateiktais pasakojimais, šiokių tokių pokyčių yra ir tikriausiai bus daugiau veiklos bei galimybių publikuoti ir Lietuvoje. Esi įkvėpimas žmonėms, norintiems dirbti kitokį darbą negu sėdėti biure penkias dienas per savaitę. Ką patartum studentams, kurie apie tai svajoja, bet galbūt jaučiasi spaudžiami aplinkos ar nesiryžta to imtis? Man atrodo, kad labai lengva pasiduoti spaudimui iš aplinkos, tiesiog reikia daryti, ką nori, ir būsi laimingas. Iš pradžių gali būti sunku, turi pats viską susikurti, tai reikalauja laiko ir jėgų, pastangų ir užsispyrimo, tikėjimo. Pasiduoti spaudimui ar kažkokioms baimėms nėra laiko (juokiasi), reikia veikti ir negalvoti apie tai. Ar studijuodama Lietuvoje jautei, kad sunku pasiruošti laisvai samdomo žurnalisto darbui?

Kornelija Viečaitė Deja, taip. Žurnalistikos studijose trūksta inovatyvesnio požiūrio ir kitokio rengimo, nes dabar studijas baigę studentai dirba internetiniuose portaluose, televizijose pagal nusistovėjusias taisykles ir taip nevyksta kaita. Žurnalistikos institutas turėtų taip ruošti studentus, kad jie vestų pokytį, keistų žurnalistikos aplinką. Apie pasiruošimą dirbti laisvai samdomu išvis nėra kalbama turbūt dėl to, kad Lietuvoje viskas užsistovėję ir nejuda į priekį. Mano nuomone, žurnalistika yra šiandienos ir rytojaus mokslas, reikalaujantis nuolat stebėti tendencijas. Kad ir multimedija: grubiai tariant, ji pasaulyje atsirado prieš aštuonerius metus, o Lietuvoje tai vyksta labai lėtai, po truputį, ne visada kokybiškai. Trūksta suvokimo apie pasaulines tendencijas. Kai aš mokiausi, buvo dėstoma istorija arba tai, kaip viskas buvo daroma arba kaip reiktų daryti tradiciškai, o ne apie naujas tendencijas. Buvo tam tikri dėstytojai, su kuriais mes tą darydavome, bet to reikėjo daugiau.

Kaip tėvai priėmė tavo sprendimą dirbti laisvai samdoma žurnaliste? Tėvai visada mane palaikė. Mūsų santykis šiuo atžvilgiu tobulas. Nebuvo taip, kad vieną dieną nusprendžiau būti laisvai samdoma žurnaliste. Esu dirbusi ir redakcijose, dėsčiau universitete. Bet man niekada neužteko įsisprausti į rėmus, norėjosi sujungti kelis dalykus, kad ir darbą redakcijoje ir darbą universitete. Norėjosi plėstis ir natūraliai išėjo taip, kad esu laisvai samdoma. Kokia aplinka tave gyvenime formavo? Turėjau ypatingą santykį su seneliu, kuris gyveno savitu ritmu. Darė dalykus, kurie jam rūpi ir yra įdomūs, galbūt išmokau to iš jo. Jei tėvų klausdavau patarimo, kur reikėtų stoti, jie visada sakydavo, kad tai mano

pačios sprendimas, nes tai mano gyvenimas ir mano pasirinkimai. Savarankiškumo, savęs ieškojimo, norų suvokimo, jų įgyvendinimo mokymas, skleidimas ir buvo svarbiausi, kad nebijočiau nedaryti kažko, kas įprasta, arba daryti kažką, kas gali būti rizikinga. Kaip kilo mintis su kolega A. Morozovu įkurti „Nanook“ agentūrą? Kai susipažinome su Artūru, abu buvome ir tebesame laisvai samdomi, tarsi kabantys ore. Norėjosi sukurti tvirtesnį pagrindą, būtent įmonę ar agentūrą, kurioje galėtume dirbti ne tik mes dviese, norėjosi plėsti komandą. Įtakos turėjo ir tai, kad kartais dideli užsakovai nori pasirašyti sutartį su įmone, ne su vienu dirbančiu žurnalistu.

Asmeninis archyvas

Karolis Pilypas Liutkevičius

Kokius kriterijus taikote praktikantams? Didelę dalį praktikantų sudaro studentai, kurie mokėsi užsienyje ten pat, kur mokiausi aš – Danijoje (Danish School of Media and Journalism − aut. past.), jie jau turi pagrindus. Yra tokių, kurie užsiima muzika, garsu, padeda su interviu. Šiuo metu neturime laiko ir finansinių išteklių rengti kursus ir apmokyti praktikantus, neturinčius absoliučiai jokių įgūdžių ir patirties. Kol kas pirmenybė teikiama tiems žmonėms, kurie jau turi supratimą apie tai, kas čia vyksta ir kurie nori eiti toliau. Antras labai svarbus dalykas yra iniciatyva, nes dažnai būna, kad žmonės nori pažiūrėti, kas kaip vyksta, bet patys neturi idėjų, noro, nerodo iniciatyvos, iš to naudos dažniausiai ir nebūna. Ar tau patinka mokytojos vaidmuo? Taip, nes noriu, kad žurnalistika,

kalbėjimo būdai žurnalistikoje ir jos kokybė šiek tiek keistųsi ir atsirastų naujesnių dalykų. Mes su Artūru į savo darbą žiurime kaip į prisidėjimą prie bendros žurnalistikos aplinkos kaitos. Tai labai smagus ir malonus darbas, kai augi kartu su praktikantais, kai matai, kaip jie tobulėja ir kaip visi kartu galime padaryti daug didesnių ir įdomesnių dalykų negu po vieną. Kaip prieiti prie žmonių, kaip priversti juos atsiverti? Pirmiausia reikia nuoširdaus noro, domėjimosi, atvirumo, nes turi įgauti žmogaus pasitikėjimą. Antra, turi būti labai atsakingas, kad su ta informacija, kurią gausi, elgsiesi atsakingai. Turi būti labai sąmoningas, kad suvoktum to žmogaus situaciją, savo, kaip žurnalisto, situaciją, savo galias, privilegijas, atsakomybes. Tuomet ir kalbėtis išeina natūraliai.

Kokios charakterio savybės svarbiausios tokiame darbe? Turi būti ir labai griežtas, atsakingas, užsispyręs, pasiryžęs įveikti viską, bet tuo pačiu ir labai jautrus, privalu turėti labai stiprų empatijos jausmą, kad suvoktum žmonių, su kuriais kalbi, situaciją. Turi mokėti ir tam tikra prasme atsiriboti, būti šaltesnis, kai to reikia. Taip pat svarbus kūrybiškumas, kad viską pateiktum ne pilkai, o kūrybiškai, įdomiai. Nebūna skaudu, kai žmogus neatsiveria, nesutinka pasipasakoti? Jeigu nepavyksta, nereikia skaudintis, tai yra normalus kūrybinio darbo procesas. Normalu, jeigu neužsimezga ryšys arba žmogus galvoja vienaip, o tu galvoji kitaip. Taip, yra buvę tokių istorijų, kurias pradedi, bet jų negali baigti, kažkas nevyksta, pasidaro nemalonu dirbti arba nebematai prasmės tą daryti. Kurią iš savo publikuotų istorijų laikytum įdomiausia? Visi projektai yra įdomūs, bet projektas apie Lietuvos parolimpiečius, bent jau šiuo metu, man kelia labai daug gerų emocijų, esu labai laiminga, kad ėmėmės šios istorijos. Sakyčiau ji šiuo metu mano mėgstamiausia, joje matau daugiausia prasmės.

Ist or ija M , IV su dis an, ku ap ru „n ka rs un ie gsė au ip as m ive jį. G jo jas būs pa ano rsi i j mė “ ti im m sk g te au ne kra am ne ., k utin yve tas ke siu i n ke a e t b n e i į ni yr ve . N s tv tro ema pas į jį kart mo a ta riu et iaso irta tr kš ty ik įst ą da pę s m mi ci ku di auk tam to, arto ojau jis „ lim s n et ntie juoj rsiu d ra ž ia o ne s. . T na i, k ea us s n a v i, ek ien pi sči iaus , tik . N jau „N ai uju uri tsie m S yla pa rm au ią kie auj sto auj da “ b am jam ru oks tud ju sit ą k su sąs kv ovė , g as“ ugi uvo e p a g bi sė lo ent rž jo m ai la os en art tei aj ien s m al n – au ti irm e e iko ga kin ą gi ą k k e g ą e a 20 ą i st za lio pir tai me . lvo im vis am tar sa us v t š žka r m u s: tu m m 1 i p p v u d ti o j o ais ž it isu ek s i 3 m irm ent nų ėne ąją jie s sk ne au me p od ai. s ti kit a s a o s e t i sm t ot žio Ta ju k o, ka ky si m es į, ir b pra aič r p ą su yr d k rtą kl s, s š ija pa ai sid iu m „ k i n ra ir el ai a aš kla oks . T ą gr kiti is r i. K sib gia ed oja bė pr ia s, uj a u lo od įž at ug ai aig si a gu ive po ku as“ „n soc sėm me ėl p ta j gal sėj kur us s rč zit rie ne ia y a K u iac e tų irm au į a is iem m a vų au eist jas ijas stu nu aj neb ukš s až pi ai e m kš a, “ ir ke den me am e tąj ok to ka „n li tų ry e pi ą sla sio d au a ž , k je šių rm ą is! mi ne ja od ok s vis pr žia ia m i a i s ok jie dž yk s ia“ lo us . m iję is ir su

žo

VU ,

Ko Vie rne ča lija itė

Pi KT rm a U, klu psi oj Pr be lan p i a am s k ,k y o o k c m on i a t i as a a a l in b oc ne išb me s d is cija ė iju va an m ar su t bi M o o d l i n d g ag otec pr ta ja y ym es e a kia ad i, si to a te la r n : i st hn žių ka su m s ), d nky em pir ro ol ( m o a s t I t a i . da Ta na šė ist ark r n oje at i k ku gij rs a, r a ip uj jim o p im em v ytu ar as so pa a, u i ar e, ė iet žm tai k ci t, a š k ag tr gin oje o – ju a rt o a en t oj išk ai m vi ir os (sp gum tai as u s g fo m uo v o i i s , k ą rt as tė ei rto , u a s o . s k at na ip t din zo Tai ), d los sin uj ik a, no p ar au ais rai bet s, n pat jin dr mo ti es us ab te k i ia už ri š sp ia ai in is, ta !

Apklausa

ga di nt

Kū

I, P ol as u iti ko ; ly jas sm g – išš gr ok ūk až sla is, us i, I V ku , „š ku rį vie rs re ži as iki as a “, įve da ikt r i.

šį N bi nė ru rug auj si g m sė sė a p nd i r j Ne es jis į d ad us . tri st be tas un au žia jo na udi „p , ku ive g k − s , Ik sa ujų juo irm ria rsi as šva ur vo p ti, a m te na ru sa m as o s k e te, uj s s s ka ne ar at ti a la id it b ta si k ir pa ėj ų e s ra ki ki s om . T st “. da ta ta . A s ikiu ude Tik u, s u ip. sm išp o n iu la ni N e ild si č tau osi ba ver eb niš yt ia ti pr i n sit e p ka i. ra . La ad eti et irm i m st b ėt kė as a an i v ai i ta . I s s. r ie la tą uk iu

ne su

U Fi nive lo rs lo it gi à ja d , M eg nu Žo o ag li s d d t i ist tu ne idel ykio s „n ro di Ita i s iu n n au I k di T u a j vi liją va ek oj as ur re s “ a a s a nt − ad . M itė n u a t t s o, s t a s a ru , o sa a a be ug d ir yra nau keli mu vilt ciju at t v ią i ma be , k auj . U im oja ne ili r g n nt ad u ž k i a si š uo e ne tr di stu ie tra su ir si ra d up d d k da , k i p rą u eli iju da sti ga ug ad až su tį l po ot ug ir iva , ne šit įsta pa ydim kyč i į iau tik a n m likt i ia ėt au ą i s ba i a a ų at ja p plin vo imė ra ra ką s di dž , m ia ų.

FotoreportaĹžas

Ieva KarvelytÄ&#x2014;

Interviu su studentu Gabrielė Liaudanskaitė

Kryptis: Šiaurė Kodėl pasirinkai Suomiją? Juk išvažiavai sausio mėnesį... Lietuviškos žiemos neužteko? Pripažinsiu, kad Suomija nebuvo mano pirmasis variantas: svarsčiau ir apie populiaresnius Erasmus pasirinkimus kaip Anglija ar Ispanija. Galiausiai vis dėlto atsidūriau Suomijoje ir visiškai dėl to nesigailiu. Aišku, pradžioje keikiau save, nes mano tolerancija šalčiui yra ribota, tačiau laikui bėgant teko prisitaikyti. Dabar galiu visiems girtis, kad turėjau apšarmojusias blakstienas. Nesigailėjai sprendimo rinktis Tamperę, o ne sostinę Helsinkį? Ar tenykštis universitetas nenuvylė?

BENDRA INFORMACIJA ASMUO: Simas Ūsas Universitetas užsienyje: University of Tampere Studijų programa Lietuvoje: Computer Science Kiek laiko praleista (mėn.): 7

To pasirinkimo nelabai buvo, kadangi Tamperė – vienintelis duotas variantas, bet, manau, man užteko pajausti tą menamą „kultūrinį šoką“ nepaisant to, kad negyvenau sostinėje. Esu ne kartą diskutavęs su kartu ten nuvykusiu draugu, jog Tamperė suteikia tokį jausmą, kad čia gali atrasti kažką naujo už kiekvieno kampo. Universitetas ne ką mažiau sužavėjo: dėstytojai visuomet pasiryžę padėti, paskaitos pasižymi įvairove. Taip pat neretai nesinorėjo grįžti į bendrabutį, nes universitete vos ne kasdien buvo organizuojami renginiai. Su kokiais stereotipais teko susidurti? Ar susibendravai su suomiais? Pagrindinis stereotipas – neva suomiai yra labai uždari, nesocialūs žmonės. Gal ir tiesa, kad vaikščiodamas mieste pamatysi mažiau išsišokėlių, tačiau iš savų patirčių galiu užtikrintai sakyti, kad suomiai yra neapsakomai šilti ir malonūs. Pamenu, pirmą savaitę aš ir kitas atvykėlis draugas pasimetę ėjom per miestą vidury nakties ir senesnė pora be problemų mus palydėjo iki bendrabučio, nors jiems buvo visiškai nepakeliui.

Kiek žinau, Suomijoje ne tik studijavai pagal Erasmus mainų programą, bet ir atlikai darbinę praktiką. Kokie įspūdžiai? Praktika buvo nė kiek neplanuota – draugas įpiršo man šią idėją vidury mokslo metų, bet per daug apie tai negalvojau. Nusprendžiau nueiti į startuolių centrą ir, kad ir kaip tai būtų neįtikėtina, pirmas mano sutiktas žmogus man pasiūlė praktiką. Taip ir prasidėjo mano du mėnesiai labai jaukioje atmosferoje, kurioje išmokau tikrai nemažai. Aišku, kai pasirodė „Pokemon Go“ žaidimas, produktyvumas visame biure nukrito apie 90 %, bet čia buvo praktikos pabaigoje, tai, manau, atleistina. Šiaurėje praleidai nemažai laiko – net septynis mėnesius. Ar teko pakeliauti po Suomiją, gal net aplinkines šalis? Aplankiau nemažai pačios Suomijos. Nuvažiavau į pagrindinius Suomijos miestus, įskaitant Helsinkį, bet turbūt labiausiai egzotiška vieta buvo Laplandija. Būtent ten pagaliau pamačiau šiaurės pašvaistę. Be Suomijos apsilankiau Norvegijoje ir Švedijoje. Abiejų šalių sostinės sužavėjo dėl skirtingų priežasčių: Osle praleidau dienas tyrinėdamas salas, o Stokholme didžiausią įspūdį paliko senamiestis. Dabar esi Lietuvoje, tad turbūt jau galima klausti, ko labiausiai trūksta, ko ilgiesi? Labiausiai pasiilgau žmonių. Susibendravau ne tik su suomiais, bet ir su kitais studentais, kurie atvyko pagal mainų programą. Sunku apibūdinti jausmą, kai turi staiga priprasti prie kasdienio užsienio kalbos vartojimo su žmonėmis, kurie neapsakomai greitai tapo tavo artimais draugais. Ar buvo sunku atsisveikinti ir palikti Suomiją? Ateityje planuoji ten grįžti? Keistai jaučiausi paskutinį kartą eidamas Tamperės keliais. Jaučiausi, kad palieku savo namus, nors ten gyvenau tik 7 mėnesius. Tikrai manau, kad anksčiau ar vėliau man teks sugrįžti, vien tam, kad galėčiau vėl pamatyti pažįstamus suomių veidus.

15 19

Kelionės ir klajonės

(ki)TOKIA

Vengrija

Gabrielė Liaudanskaitė

Kai sulaukiau pasiūlymo su mama vasaros pabaigoje vykti į Vengriją, pirma į galvą šovusi mintis buvo „kaip ten bus karšta...“. Antra – „ką be Parlamento aš ten pamatysiu?“. Oi, kaip smarkiai aš klydau... Tiesa, ne dėl karščio.

Į Budapešto Ferenco Listo tarptautinį oro uostą (Budapest Liszt Ferenc Nemzetközi Repülőtér) skridome iš Rygos, tad teko keltis maždaug 3 val. žioji ) mbolis – Did nakties, kad Latvijos sostinę Debreceųnobasižnyčia (Nagytemplom reformat pasiektume laiku. Išlipusios iš lėktuvo vidurdienį autobusu Nr. 200E pasiekėme Ferihegy traukinių stotį, kur įlipome į InterCity traukinį į Debreceną – antrą pagal dydį Vengrijos Tradicinis D miestą, esantį už ~200 km į ob oš o (Dobos torta)tortas rytus netoli Rumunijos sienos. Kelionė pro nesibaigiančius saulėgrąžų laukus ir daugybę mažų miestelių truko ~3 val., tad į Debreceno geležinkelio stotį (vasútállomás) atvykome

breceno aikštė – Pagrindinė De Kossuth tér.

persikais – vengrai stebėjosi, jog šių vaisių mes neauginame patys. Matėme daugybę voverių – jų čia tiek, kiek pas mus būna kačių! Artėjant pavakarei patraukėme atgal link miesto centro, kur išmaišėme spalvingų namų gatveles, užsukome į įspūdingą Raudonąją bažnyčią (Verestemplom), kuri net ir netikinčiuosius pribloškia ryškių spalvų tapyba. Kol jaukioje kavinukėje sustojome išbandyti tradicinio Dobošo torto (Dobos torta), lauke sutemo – naktis Vengrijoje ateina greičiau nei Lietuvoje.

Antros dienos pradžia buvo pažymėta lietaus – šįkart prieglobsčio ieškojome įspūdingame Nagyerdei parke, esančiame prie miesto stadiono: tiek parkas, tiek stadiono prieigos nustebino moderniais sprendimais, tvarka ir švara. Popiet lietus nesiliovė, tad stengėmės nekišti nosies į lauką – lietus čia reiškė ne gaivą, o tvankumą.

Paskutinė diena rytų Vengrijoje nukrypo į Hortobagio stepių nacionalinį parką (Hortobágyi nemzeti park, Puszta) – tai pirmasis Vengrijos nacionalinis parkas, įkurtas 1973 m., o 1999 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šis parkas užima 80 tūkst. ha plotą ir tai yra didžiausia Europoje išlikusi pusiau natūrali stepė. Čia matėme įspūdingas Vengrijoje teauginamas pilkąsias stepių karves (Magyar szürke szarvasmarha), kurių ragų ilgis kartais siekia beveik metrą, bei tradicinį stepės kaubojų

jau popiet ir patraukėme tiesiai į viešbutį visai netoli pagrindinės miesto aikštės (Kossuth tér). Jau tada supratome, kad miestas išties labai gražus, nors ir nesulaukia tokios masės turistų kiek sostinė: tvarkingose gatvėse tyliai zuja modernūs tramvajai, visur žaliuoja egzotiški lietuviškų klevų pusbroliai platanai, kavinių terasos pilnos žmonių… Nuo popiečio saulės slėpėmės didžiuliame Debreceno universiteto centriniame pastate (Egyetem Főépülete) ir už jo plytinčiame botanikos parke (Egyetemi Botanikuskert), kur grožėjomės nematytais augalais, vaišinomės čia pat augančiais

Hortobagio nacionali (Hort gyi Nemzetinio parko Park) gyventojos obá – vengrų pilkosios karvės. Jų ragai gal i užaugti iki 1 met ro

(csikosok) pasirodymą su penkiais žirgais. Iš Hortobagio pasukome link Tokajaus miestelio, įsikūrusio nedidelio kalno papėdėje palei Tisos (Tisza) upę bei žinomo visame pasaulyje dėl to paties pavadinimo vyno. Miestelis sužavėjo savo jaukia dvasia: pagrindinėje gatvėje išsirikiavusios parduotuvės savaip reklamavo žymųjį vyną, visur raizgėsi vijokliai ir kvepėjo lietumi. Popiet nusileidome į vieną iš vyno rūsių, kur mūsų laukė šešių rūšių „Tokajaus“ degustacija. Po jos ragavome tradicinio gatvės maisto – lángos, kuris iš esmės yra tešla, kepta aliejuje ir apibarstyta tarkuotu sūriu.

Kitą rytą išsiruošėme atgal į Budapeštą – sėdome į rytinį traukinį ir jau priešpiet išlipome Vakarinėje stotyje (Nyugati pályaudvar) visai netoli centro. Palikusios kuprines viešbutyje ėmėmės sostinės užkariavimo: iš Pešto pusės garsiuoju Grandinių tiltu (Széchenyi Lánchíd) perėjome į Budą, kur mūsų laukė galybė Vengrijos didybę simbolizuojančių vietų: nuostabaus grožio Žvejo bastionas (Halászbástya) su šv. Martyno bažnyčia (Mátyás templom), pilies rajonas (Budai várnegyed) ir netoliese stūksanti Budos pilis (Budavári Palota), kurioje dabar įsikūręs Istorijos muziejus ir Nacionalinė galerija, kur aplankėme Salvadoro Dali parodą. Nusileidusios nuo Budos kalvos grįžome prie didingo Parlamento (Országház) – didžiausio Vengrijos ir aukščiausio Budapešto pastato, kuriuo neįmanoma atsigrožėti. Apėjome netoli esančius skverus, užsukome į „Hard Rock Cafe“ – niekad nepraleidžiame progos pasidairyti į roko muzikos istoriją. Atėjus vakarienės metui vietinėje kavinukėje paragavome tikro vengriško guliašo (gulyás), kuris buvo be galo aštrus. Vėliau Elžbietos tiltu (Erzsébet híd) patraukėme link Gelerto kalvos (Gellérthegy), ant kurios stūksto citadelė bei daugybė terminių vandenų SPA – sutemus miestas iš aukštai atrodė įspūdingai. Antrą dieną Budapešte tramvajumi pasiekėme laivo formos nacionalinį teatrą (Nemzeti Színház), prie kurio yra įspūdingas nuskendusio senojo teatro fontanas ir zikuratas, su metro nusigavome iki didžiausios Europoje Dohany sinagogos (Dohány utcai zsinagóga), o vėliau — ir iki miesto parko (Városliget), kur stovi be galo graži Vaidahunijado pilis (Vajdahunyad vára). Čia vaikščiojome kone iki vakaro, o sutemus grožėjomės memorialu 1956 m. revoliucijai (1956-os emlékmű) bei Herojų aikšte (Hősök tere).

Kitą dieną paskyrėme tolimesniems kampeliams: aplankėme Szemlo urvus (Szemlő-hegyi-barlang), išbandėme 1 km ilgio Zugligeti keltuvą (Zugligeti Libegő), užkopėme į Jano kalvą (János-hegy), ant kurios stūkso Elžbietos apžvalgos bokštas (Erzsébet kilátó) ir iš kurio atsiveria pati nuostabiausia Vengrijos sostinės ir ją supančių kalvų panorama, taip pat užsukome į buvusį senovės romėnų miestelį Aquincumi, kur iš arčiau susipažinome su Budapešto istorija romėnų laikais… Paskutinis pusdienis Budapešte prabėgo greitai: išbandėme pasiplaukiojimą Dunojaus vandens taksi, apėjome Margaritos salą (Margit-sziget), paragavome tradicinio deserto – kürtőskalács, o galiausiai apžiūrėjome naujosios metro linijos stotis. Kelionė baigėsi – teko sėsti į autobusą ir vykti į oro uostą. Vengrija su mumis atsisveikino lietumi – sako, kad geras ženklas.

KTU Studentų laisvalaikio centras Gabrielė Šaulytė

Gabrielė Liaudanskaitė Linas Žemgulis

fb.com/KTUSLC instagram.com/ktu_slc

Studentų miestelio širdis – SLC

2009-ųjų rugsėjo 4 d. duris atvėręs KTU Studentų laisvalaikio centras, dažnai vadinamas tiesiog SLC, yra vienintelė tokia vieta Lietuvoje, kuri pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo tarp studentų. Kovo mėnesio pabaigoje buvo išrinktas naujas KTU SA prezidentas Tautvydas Šimanauskas, o tai įnešė permainų ir į Studentų laisvalaikio centrą – buvusį koordinatorių Vilmantą Simpuką pakeitė komandos senbuvis Vilius Padleckis. Jau ne pirmus metus SLC labui dirbusį trečiakursį pagauti studentų miestelyje ganėtinai sudėtinga, todėl atsiradus progai uždavėme jam keletą klausimų. – Kodėl nusprendei tapti KTU Studentų laisvalaikio centro koordinatoriumi? Kaip ir visi pirmakursiai, su SLC susipažinau rugsėjo pradžioje ir nuo tada ši vieta mane sužavėjo. Pirmuosius metus čia praleidau kaip lankytojas, kuris mėgino prisidėti prie SLC gerinimo. Mano karjera čia prasidėjo antrame kurse, kai į „valdžią“ atėjo naujas koordinatorius – jis man pasiūlė prisijungti prie komandos kaip vienam iš budėtojų, nuo tada dalyvauju KTU bendruomenės gerovės kūrime. Laikui bėgant nusprendžiau prisijungti ir į daugiau organizacijų, bet SLC visada išliko Nr. 1, tai buvo mano namai. Siekti SLC koordinatoriaus vietos skatino tai, kad visada norėjau nuveikti kažką daugiau laisvalaikio centro naudai. Greitu metu sulaukiau didelio draugų palaikymo, padrąsinusio mane žengti šį žingsnį, kuris pakeitė mano gyvenimą. – Kokie pagrindiniai Tavo kaip naujojo SLC koordinatoriaus tikslai? Pagrindinis mano tikslas – vidaus tvarkos taisyklės, išskirstytos SLC komandos pareigos bei kokybiškam darbui apmokyti nariai. Noriu, kad

Studentų laisvalaikio centras taptų viena kokybiškiausių vietų praleisti laiką, tad siekiu sukurti vieną erdvę, kur studentai sėkmingai realizuotų save. – Kokie Tavo akimis yra didžiausi SLC pliusai ir minusai? Pradėkime nuo pliuso, kuris yra tikrai didžiulis – čia žmonės lengvai ir greitai gali susirasti bendraminčių. Tai ypač aktualu iš kitų miestų atvykusiems studentams, mat jie nesunkiai gali susirasti naujų draugų, kurie gali tapti lyg šeimos nariai. Na, o minusas tas, kad mūsų veikla yra ribota dėl patalpų dydžio. Šis dalykas pastebėtas jau seniai, tad per pastaruosius 2 metus bandome plėstis į lauką su įvairiomis veiklomis. – Greitai bus 5 mėnesiai kaip eini SLC koordinatoriaus pareigas – ar jau spėjai nuveikti kažką prasmingo? Gaila, bet neįvykdžiau tiek darbų, kiek norėjau, bet savo startą koordinatoriaus pareigose vertinu teigiamai. Šiuo metu vis dar bandau pajausti ir sužinoti, ko trūksta SLC aplinkoje ir ko studentai norėtų iš šios vietos. Didžiuojuosi tuo, kad išskirtos naujos SLC komandos pareigybės jau pirmąją dieną parodė, jog tai buvo būtinybė. Pradėtas visiškai naujas eksperimentas – KTU organizacijų reklaminiai klipai TV ekrane – pasiteisino su kaupu, tad jau naujais mokslo metais jį perkelsime į naują lygį. Svarbu paminėti, kad užmegzti glaudesni bendradarbiavimo ryšiai su KTU organizacijomis ir klubais, ko seniau nebuvo. Startas neblogas. Belieka tikėtis, jog SLC ateityje išliks ne tik KTU studentų miestelio širdimi, bet ir taps visos Kauno studentijos simbolis, o iškelti tikslai atsiskleis nuveiktuose darbuose.

#StudentuMaistas

RUDENS GĖRYBIŲ TROŠKINYS

Gabrielė Liaudanskaitė

Šiemet vasara saulės spinduliais nelepino, todėl šiltesnius rūbus ir jaukius pledus susiruošėm iš anksto. Kad rudenį turėtum jėgų, siūlom pasigaminti rudens gėrybių troškinį. Bėgte į virtuvę!

REIKĖS:

Kaina: ~ 4 €

• 2 bulvių*; • 2 vidutinio dydžio morkų*; • 200-250 g moliūgo ar cukinijos*; • 100-150 g mėsos (geriausiai tinka veršiena arba mėsinių galvijų mėsa, bet visai neblogai ir neriebus kiaulienos kumpis)*; • Prieskonių mėsai marinuoti; • 2 svogūnų; • 10 džiovintų slyvų; • 2 raudonųjų, geltonųjų ar žaliųjų paprikų; • 4-5 valgomųjų šaukštų vandens; • 6 valgomųjų šaukštų nesaldžios grietinėlės arba grietinės; • Druskos (pagal skonį); • Žalumynų (krapų, petražolių) papuošimui; • Šviežių arba džiovintų spanguolių papuošimui. * jeigu (ne)mėgstate, galite dėti mažiau/daugiau.

Šį patiekalą geriausia ruošti troškiniams skirtuose ketaus puodeliuose – neretai mamos tokių turi užslėpusios iš senų laikų. Mūsiškių puodelių talpa 500 ml. Mėsą supjaustyti maždaug 2x2 cm dydžio kubeliais ir maždaug 1 val. pamarinuoti su prieskoniais. Į troškinimo puodelių dugną dėti gana stambiai pjaustytas bulves, morkas, tada mėsą, pusžiedžiais pjaustytus svogūnus, dideliais kubeliais pjaustytą papriką, džiovintas slyvas, vėl bulves, morkas, ant viršaus stambiai pjaustytą moliūgą ar cukiniją. Įpilti porą šaukštų vandens, uždengti dangteliais ir troškinti 200°C įkaitusioje orkaitėje apie 45 min. Išėmus į kiekvieną puodelį įpilti po maždaug 3 valgomuosius šaukštus grietinėlės arba grietinės ir dar kokias 5 min. patroškinti. Patiekiant apibarstyti krapais, įberti spanguolių. * Šis troškinys niekada neturi tikslaus recepto. Jei • Ketaus puodeliai labai gerai įkaista ir išlaiko šilumą, todėl saugokitės labiau mėgstate daržoves, o ne mėsą, galite pabandyti ir nenusideginkite. keisti ingredientų proporcijas. Galite išbandyti ir grybus, • Ketus labai neatsparus smūgiams ir dūžta! tik nepamirškite atsargumo!

SVARBU:

@ignasgaizauskas

@saulyttii

@agniau

@brigita_gendvilaite

@liutvis

wallpaperfolder.com

Laura Baronaitė

Džiazas – sudėtinga muzika ir ne tik tuo, kad viename takte gali sutilpti daugybė natų, bet ir žmonių požiūriu į jį. Faktas, kad pagal jokią džiazo melodiją pasiutpolkės nepašoksi, bet vis tiek galima rasti pliusų. Su džiazu reikia gimti arba iki jo užaugti, jei savyje turi kažkokias mažytes meilės jam užuomazgas. Jei tau negalioja nei vienas variantas, tai džiazas tau visada bus nesuprantamas ir kels galvos skausmą, o ne atsipalaidavimą. Labai tikiuosi, kad šie du puslapiai nebus lengva ranka praversti, o vis tik sukels susidomėjimą ir norą išgirsti kažką naujo, suprasti kažką nepažįstamo, atrasti kažką ypatingo arba sukels nevaldomą troškimą mane prakeikti už nesąmonių rašymą. Nesivargink, aš jau prakeikta. Plačiau apie prakeiksmus kitame numeryje.

Vardas turėtų kalbėti pats už save. Ir koks po galais skirtumas, kiek įrašų jis išleido, kiek jų buvo nupirkta, kiek koncertų surengta, kiek žmonių jis užbūrė savo atliekama muzika. Aišku, jei šio vardo negirdėjai... Net nenoriu apie tai galvoti. Bet vis tik, jei visą gyvenimą gyvenai kitoje planetoje ir ši pavardė tau nieko nesako, paklausyk „That's Life“ ir išgirsk veržlumą. Balsas, kurio įtaigai negali pasipriešinti. Akys, kurios spindi iš malonumo atliekant džiazą ir priverčia tave susimąstyti „kaip aš galėjau šitiek laiko neįsileisti šio balso, kurį myli visas pasaulis, kur aš buvau...“

abc7ny.com

Tiesą pasakius šiandien jau neįsivaizduoju savo gyvenimo be Michael Bublé atliekamų džiazo standartų. Tai yra tobuliau už tobulybę, tai laisvė visomis savo prasmėmis. Ganėtinai įdomu, kad tai atlikėjas, kurio kelias į pripažinimą buvo taip glaudžiai susijęs su santechnika, kad net nepagalvotum. Ne, jis po vamzdynus nesikuitė, bet už savo dabartinį gyvenimą turėtų būti dėkingas savo seneliui, kuris už atliktus santechnikos darbus kavinėse ir baruose pinigų neprašė. Jis prašė, kad jo anūkui būtų leidžiama padainuoti. Tokiu būdu po truputį muzikos pasaulyje atsirado žmogus, kuris šiai dienai yra išleidęs aštuonis albumus, surengęs daugybę koncertų visame pasaulyje ir turintis tūkstančius gerbėjų. Jei tavo akys jau atėjo iki šios vietos, tuomet primygtinai reikalauju paklausyti Michael Bublé atliekamos dainos „A song for you“. Turėtum pamilti jo balsą, o jei ne – sužinosi, kaip skamba gėris ir grožis. Net ir pamatysi, kas iš tikrųjų yra grožis. Čia tarp kitko.

tonydesare.com

Rudos akys, veriantis žvilgsnis, balsas kupinas meilės, švara. Taip, tai Tony DeSare. Giliam mano liūdesiui, atlikėjas pelnęs per mažai šlovės ir pripažinimo. Nors išleisti penki albumai, jo vardas dažnai garsiai neskamba. Nuo šio atlikėjo muzikos priklausomu tapti itin lengva. Muzikos gurmanams Tony DeSare atliekamos dainos kaip močiutės kotletai, niekada negana. Žinai, kaip būna, jau atrodo paskutinis, bet tu nori dar ir dar, nes kartu su kotletu suvalgai ir močiutės meilę. Tas pats ir su šia muzika. Klausaisi ir tave paliečia šiluma, nuoširdumas, bet kurio ilgainiui negali gyventi. „How I feel for you“. O taip, tai seksualumas.

Štai, kas užaugo iš mažo bažnyčios choro berniuko – profesionalus džiazo trimitininkas ir vokalistas. Yra nuomonių, kad jis flegmatiškas, o dar baisiau, kad yra manančių, jog Chet Baker muzika kelia depresiją. Na, asmeniškai man, depresiją kelia ne jo muzika, bet tokias nesąmones kalbantys žmonės. Chet Baker – tai balsas, kurį išgirsti privalo kiekvienas. Visi kasdien vis bėgam, skubam, esam baisiausiai užsiėmę ir ramybės ieškom kartais net ten, kur jos neįmanoma surasti, o aš išduodu tau, kas ji. Ramybė yra Chet Baker, todėl paklausyk „The Touch of Your Lips“ ir pamiršk, kad rytoj į paskaitas.

100songsheets.com

thejazzlabels.com

Ant tų, kurie nežino šios pavardės, pykstu dar labiau nei ant tų, kurie nieko nežino apie Frank Sinatra. Kodėl? Todėl, kad tai legenda, kuri nemirs niekada. Louis Armstrong ne šiaip džiazo muzikos atlikėjas, jis nuostabus trimitininkas. Kiekvienas jo kūrinys yra pagardintas šio ryškaus instrumento prieskoniu, būtent todėl priskyriau jam žodį išskirtinumas. Nemeluosiu, kad ir kokia didelė džiazo muzikos gerbėja bebūčiau, ilgai šio atlikėjo klausytis negaliu. Nedrįstu kritikuoti legendų, bet tai balsas atitraukiantis nuo melodijos. Štai jums ir išskirtinumas, o „La vie en rose“ atlikimas tik dar kartą puikiai parodo, kad kažkada džiazas buvo vertinamas visai kitaip, buvo vertinamas teisingai, apskritai buvo vertinamas. Kažin, ar šiandien tokį balsą palaikytų išskirtiniu ir nusipelniusiu pagarbos. Tai būtų pavadinta kriokimu, o to balso savininkas – nevispročiu. Štai, kaip „tobulėja“ muzika, kasdien vis labiau.

Labai tikiuosi, kad jei perskaitei tai, ką parašiau, panorėsi tai ir išgirsti. Taip, galbūt tu dievini roką, repą ar soul muziką, bet aš rašiau ne be reikalo. Rašiau, kad rastum ir pažintum tai, ko nepažinojai, ir galbūt tai pamiltum. Jei jau mylėjai, pajausk ir išgirsk tai dar ir dar kartą, nes tai yra tai, ko mūsų ausims trūksta labiausiai. Tai profesionalumas, šiluma ir pagarba klausytojui. Tai pasiaukojimas ir nuoširdus atsidavimas savo darbui, kurį gėda vadinti darbu, nes kiekviena nata yra malonumas ir nei vienas atlikėjas tikrai nelaukia, kol baigsis jo pasirodymas. Ar žinai, kas iš tikrųjų yra džiazas? Džiazas yra kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Jis toks pat spalvotas ir nenuspėjamas kaip ir kiekviena mūsų diena.

Laiptažodis Testas

1. Giliausia pasaulio įduba. 2. Mėnulio fazė. 3. Nieko negailintis, nešykštus. 4. Draugiškas jūrinis žinduolis. 5. Kaulus jungianti jungtis. 6. Teatro simbolis. 7. Dekoratyvinė pievelė. 8. Labai gera vaizduotė. 9. Tos pačios arba panašios reikšmės žodis. 10. Nepalo sostinė.

STUDEINŠTEINO UŽDUOTIS • Studentas, kuris klauso indie muzikos, mokosi Ekonomikos fakultete; • Šokių muzikos mėgėjas augina paukštį; • Studentas, klausantis roko muzikos, į universitetą keliauja viešuoju transportu; • Statybos fakultetas yra Matematikos fakulteto kairėje; • Statybos fakulteto studentas į universitetą keliauja dviračiu; • Studentas, žiūrintis „Mr. Robot“, augina katę; • Informatikos fakulteto studentas mėgsta „Game of Thrones“ serialą; • Vidurinio fakulteto studentas į universitetą keliauja mašina;

• Pop muzikos mėgėjas mokosi pirmame fakultete; • „Stranger Things“ serialo mėgėjas mokosi fakultete, esančiame šalia šuns šeimininko fakulteto; • Arklio savininkas mokosi fakultete, esančiame greta „Game of Thrones“ serialo mėgėjo fakulteto; • „Walking Dead“ serialo žiūrėtojas neina į universitetą; • Folk muzikos klausytojas taip pat mėgsta „Vikings“ serialą; • Pop muzikos mėgėjas mokosi greta Magijos fakulteto; • „Stranger Things“ serialo žiūrėtojo fakultetas yra greta studento, kuris į universitetą keliauja pėščiomis, fakulteto.

Apačioje rasi lentelę, kurioje kiekvienas stulpelis atspindi atskirą studentą. Remkis aukščiau pateiktomis užuominomis, užpildyk lentelę ir išsiaiškink, kas augina žuvelę!

FAKULTETAS

GYVUNAS

OR SHOULD I

SERIALAS

WHO WANTS

TO BE KING

TRANSPORTAS

MEMES OUT FOR HARAMBE

MĖGSTI:

? i t y š a r I writing stuff

fotograf

uoti?

Magic design box

maketuoti? Tapk „Njuspeipio“ komandos dalimi! Siųsk savo laišką njuspeipis@gmail.com, papasakok apie save, pridėk darbų pavyzdžių ir prisijunk prie mūsų!