Njuspeipis #119, spalis, 2016 by Njuspeipis

Njuspeipis #119 TIRAŽAS: 3000 VNT. ISSN 2029-1914

2016

SPALIS

SPALVINGAS, KOMPAKTIŠKAS, LINKSMAS, ŠMAIKŠTUS IR NEMOKAMAS MĖNESINIS STUDENTIŠKO GYVENIMO BŪDO ŽURNALAS.

TAMS N E D U T S AMAS K O M E N

RUDENĮ SPALVINK POKALBIAIS

PPS „AKROPOLIS“ Ozo g. 25, Vilnius | +370 655 97331 PPC „OZAS“ Ozo g. 18, Vilnius | +370 679 76081 PPS „PANORAMA“ „AKROPOLIS“ Saltoniškių Ozo g. 25, Vilnius | +370 655 97331 PLC g. 9, Vilnius | +370 650 57208 PPC „OZAS“ Ozo g. 18, Vilnius | +370 679 76081 PLC „PANORAMA“ Saltoniškių g. 9, Vilnius | +370 650 57208

PPS „AKROPOLIS“ Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaunas | +370 685 65015 PPS „AKROPOLIS“ Taikos pr. 61, Klaipėda | +370 638 08977 PPS „AKROPOLIS“ Mindaugo| pr. 49,687 Kaunas | +370 685 65015 PC „RYO“ SavitiškioKaraliaus g. 61, Panevėžys +370 42735 laikrodziucentras.lt PPS „AKROPOLIS“ Taikos pr. 61, Klaipėda | +370 638 08977 PC „RYO“ Savitiškio g. 61, Panevėžys | +370 687 42735 laikrodziucentras.lt

REDAKTORIAUS Turinys ŽODIS 04

LZO

Interviu

////////////////

Ir kas per velns tas NEMUNS yr?

------Sveiki!-------

Fotoreportažas Greta

Studente, kuo tau ypatinga ši diena? thr.com

“

„

Už kadro

„Ponas Robotas“

? Apklausa Sapnuoju aš, sapnuoji tu, sapnuojam mes visi kartu

Interviu su studentu Natalia Oleynik

Ekseteris

Kita stotelė - Otava

Otava

Computer Science 4 menesiai

16 LZO

n Meiju Jauhiaine

Triukšmas

Kodėl dar neklausei „Nick Cave and the Bad Seeds“?

LZO

KTU folkloro ansamblis „Goštauta“ en Meiju Jauhiain

#StudentuMaistas

Karamelinė kava su puta

KTU FOLKLORO ANSAMBLIS „GOŠTAUTA“

TARPTAUTINIAME FESTIVALYJE DALINOSI LIETUVIŠKOMIS TRADICIJOMIS

TOP 5

Knygos jaunam žmogui

Įdomaus skaitymo bei smagių pokalbių! Redaktorė Saima ir „Njuspeipio“ komanda

Interviu su studentu

Vieną penktadienio vakarą nusprendžiau jaukiai praleisti namie, nors draugai kvietė į miestą susitikti. „Šalta, vėlu, neapsimoka važiuoti“, – mąsčiau. Vis dėlto, po keliolikos gautų žinučių jau sėdėjau miesto kryptimi kursuojančiame troleibuse. Išties, vakaras buvo kupinas pokalbių, įdomių diskusijų bei juoko. Nors spalio oras ne visada motyvuoja išlįsti iš šiltų namų, dažniausiai tai padaryti verta: pasidalinti savo žiniomis, požiūriu, istorijomis, nueiti į renginį arLZO koncertą. Tikimės, kad perskaitę naująjį spalio mėnesio „Njuspeipio“ numerį atrasite kažką naujo ir tai galės tapti viena iš pokalbio temų tarp paskaitų ar kavinėje jaukiai gurkšnojant puodelį kavos ar arbatos.

--------------------

Tomas Sinickis: apie praeitį, ateitį ir įkvėpimą

Testas

Kokiame laikmetyje iš tikrųjų gyveni?

Žiovulio Žudix Galvosūkiai

Šį leidinį ﬁnansuoja:

Kontaktai

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

K.Donelaičio g. 73, LT-44029, Kaunas Viršelio nuotrauka info@njuspeipis.lt Elvita Šiberekovaitė www.njuspeipis.lt fb.com/Njuspeipis

Redaktorė

Saima Tūbaitė njuspeipis@gmail.com

Vyr. redaktorės pavaduotoja Joana Adomavičiūtė joana.adomaviciute@ktu.edu

Redaktorės pavaduotoja Kornelija Viečaitė

Maketuotojai

Joana Adomavičiūtė Airinga Česaitytė Goda Plytaitytė Tomas Liutvinas Ieva Povilauskaitė Saimonas Mureika

Fotografai

Spaustuvė:

Draugai:

Vaida Pilkytė Elvita Šiberekovaitė Ieva Karvelytė Gabrielė Liaudanskaitė

Žurnalistai/tekstų, turinio autoriai Kornelija Viečaitė Greta Vilkaitė Gabrielė Liaudanskaitė Motiejus Ramašauskas Gabrielė Šaulytė Laura Baronaitė Lukas Kamarauskas

Rask „Njuspeipį“ kiekvieno mėnesio pradžioje:

KTU, VDU, ASU, LSMU, KK, MRU, VU KHF, LSU, KTU Gimnazijoje, Kolp. kolegijoje, Graičiūno AVM, „Vero Cafe“, „Džem Pub“, „B.O.“, „Supremo“, „Mio“, „Coﬀee inn“.

Visa medžiaga, pateikta „Njuspeipyje“, yra nebūtinai leidinio nuosavybė. Prieš kopijuojant ar platinant, būtina susitarti su leidinio redaktoriumi bei turi būti nurodytas šaltinis. Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su respondentų, straipsnių herojų bei autorių nuomone. Už reklamos ir asmeninių skelbimų bei juose pasitaikančias klaidas redakcija neatsako.

LZO

STATYBININKŲ DIENOS 2016 „Statybininkų dienos‘16“ – visą savaitę trunkantis didžiausias nekomercinis akademinio pobūdžio projektas, kuris organizuojamas KTU SAF studentų atstovybės STATIUS jau septintus metus iš eilės ir yra orientuotas tiek į būsimus statybos specialistus, tiek į visą akademinę bendruomenę. Statybininkų savaitės metu didžiausias dėmesys yra skiriamas akademinėms veikloms, kurias sudaro: statybos įmonių atstovų ir Lietuvoje žinomų asmenų seminarų ciklas, ekskursijos į statybos objektus, inžinerinės varžybos, kūrybinės dirbtuvės, protmūšis bei kitokio pobūdžio veiklos, tokios kaip „Naktinis kinas“, „Statybininkų olimpiada“ ir sportinės varžytuvės. Šiuo didžiausiu metų renginiu siekiame supažindinti studentus su karjeros perspektyvomis darbo rinkoje, ugdyti profesinės karjeros suvokimą bei teorinių žinių pritaikymą praktikoje. Rugsėjo 19-22 d. vykęs renginys sulaukė didelio studentų susidomėjimo. Kiekvienas galėjo pasisemti žinių, linksmai praleisti laiką, įgyti naujos patirties ne tik dalyvaudamas vykdomose veiklose, bet ir savanoriaudamas „Statybininkų dienose‘16“.

Ir kas per velns tas NEMUNS yr? „Nemunas“ tai... kai lipant į sceną ir po plojimų šūsnių virpa širdis... kai turi 120-ies draugų būrį, kuriuos jungia meilė tautiniam menui... kai dalyvauji televizijos projekte ir jame esi geriausias tarp Lietuvos kolektyvų... kai tavo ansamblio nariai tampa kultūros centro direktoriais, dainų dainelės vedėjais... kai važiuojant iš Pekino į Šanchajų greitajame traukinyje pradedi kiniškai dainuoti visiems kinams puikiai žinomą dainą ir tave visi ﬁlmuoja ir fotografuoja... kai dainuoji, šoki, groji iš širdies...

Na gerai, reikia ir oﬁcialios versijos – „Nemunas“ tai Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansamblis. Tačiau geriausia išsiaiškinti ir patirti viską pačiam. Prisijunk prie „Nemuno“. Ateik į atrankas antradieniais ir ketvirtadieniais 19:00 val. III-čiuose KTU rūmuose, Laisvės . alėja 13. „Nemunas“ – daugiau nei ansamblis.

CITY RALLY: Pazink Kauna Kitaip’16 Rožinio dramblio pardavinėjimas, nardymas fontane, bandymas atspėti „Inﬁnity Room“ seifo kombinaciją ir kelionė basomis po lietingą Kauno centrą - tai tik kelios akimirkos iš rugsėjo 3 dieną vykusio nuotykių pilno renginio City Rally: Pažink Kauną Kitaip’16. Dvi tarptautinės KTU organizacijos – BEST Kaunas ir ESN KTU – šeštadienio popietę pateikė studentams kūrybiškumo, drąsos ir komandinio darbo reikalaujančias užduotis, kurios ne vieną privertė peržengti savo komforto zonos ribas ir įsitraukti į vieną linksmiausių savo gyvenimo nuotykių.

„City Rally: Pažink Kauną Kitaip’16“ – orientacinės varžybos, skirtos studentams susipažinti ne tik su Kauno miestu, bet ir miesto kultūra atliekant įvairias užduotis. Nors renginys skirtas pirmakursiams ir užsienio studentams, pagrindinis orientacinių varžybų tikslas nėra pažintinė-turistinė kelionė. Tai varžybos, kurios padeda pažvelgti į miestą ir patį save kitomis akimis. Gera nuotaika, dalyvių juokas ir šypsenos, neįprastos situacijos, bendravimas su nepažįstamais Kauno miesto gyventojais ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai įvykdomos užduotys („Kaip mums reikės

išvirti kiaušinį Kauno centre? Sniego angelai rugsėjo pradžioje ir kaip surasti žmogų, kuriam yra 42 metai?“) išskiria šį renginį iš gausybės kitų, studentams skirtų, renginių. Renginio pabaigoje dalyvius ledais vaišino „Premia“, o prizus laimėtojams įsteigė laisvalaikio centras „Undinė“, pabėgimo kambarys „Inﬁnity Room“, laipiojimo centras „Miegantys Drambliai“ ir „Autoplius“. Nors komandos varžėsi viena su kita, renginio pabaigoje buvo suburta nauja ir vieninga „City Rally: Pažink Kauną Kitaip’16“ komanda.

Interviu

Tomas Sinickis į viešąją erdvę grįžo visai neseniai. Pernai išleistas naujas albumas, balandį surengtas koncertas Vilniuje ir šiuo metu planuojamas dar vienas lapkričio pabaigoje. Daugelis iki šiol jį prisimena kaip jaunos arogantiškos grupės „Gravel“ Kornelija solistą ar lietuviškojo MTV laidų veidą. Tie, kurie vis dar pamena, kaip užgrojus Viečaitė „Round and Round“ užsipildydavo šokių aikštelė, mėgaujasi ir ta reta proga išvysti Asm. archyvas Tomą grojantį. O tokie kaip, pavyzdžiui, aš, kurie buvo per jauni ir kuriems tada „Eurovizijos“ atrankose jis atrodė pernelyg keistas, po keleto metų praregėjo ir atrado jo muziką. Nesvarbu, priklausai vienai ar kitai grupei, visi Tomo gerbėjai be išimčių pasiilgo jo tikrumo, nuomonės be pagražinimų ir apsimetinėjimų bei, svarbiausia, jo paprastos, bet teisingos muzikos.

Aš ir dauguma mano kartos studentų užaugome ir brendome su „Gravel“ dainomis, jas atsimename ir klausomės iki šiol. Ar tuomet rašydami dainas jautėte kokią nors atsakomybę žinodami, jog jūsų klauso jauni žmonės? Pirmiausia ačiū už gražius žodžius. Man atrodo, kad mes bandėme būti ištikimi sau ir nedaryti to, kas mums atrodė neteisinga. Kai pradedi galvoti, kam įtikti, tai jau nebe kūryba. Tai geriausiu atveju verslas, o blogiausiu – politika. Mums buvo svarbu nedaryti kompromisų ten, kur jų negalima daryti. Mes iš tikrųjų buvome didžiausi mūsų pačių kritikai. Man asmeniškai jausti atsakomybę prieš save patį jau yra pakankamai didelis iššūkis, nes aš mėgstu save spausti ir iš savęs reikalauti daug. Tas

pats buvo ir su grupe. Kai esi ištikimas sau, aplinkiniai tai mato ir jaučia. Todėl papildomo spaudimo arba motyvacijos net nereikia. Ar galima sakyti, jog po balandį vykusio koncerto ir sulaukęs tiek dėmesio viešojoje erdvėje po naujojo albumo pajutote, kad esate reikalingas Lietuvos scenai, kad gerbėjai laukia jūsų, dainų bei pasirodymų? Arba galbūt tiesiog vadovaujatės principu less is more? Kitaip tariant, išeinate tada, kai visi jūsų dar laukia? Jei atvirai, neplanavau daugiau groti šiais metais. Buvau labai pavargęs. Be to, vasario mėnesį patyriau piršto traumą ir balandį grojau per skausmus. Buvo stipriai patempta piršto sausgyslė. Ji ir dabar nėra visiškai sveika. Atsigauti po tokio tipo sužeidimų kartais prireikia virš pusės metų.

Šį kartą sugroti mane motyvavo LRT padarytas koncerto įrašas. Aš jį peržiūrėjau ir supratau, kad būtų nusikaltimas, jei aš visiškai negročiau, bent jau retkarčiais. Tačiau bendrai, aš groju tada, kada noriu. Ir man tai labai patinka. Dabar noriu. Ir sugrosiu. Ko reikia, norint parašyti gerą dainą? Fantazijos, gyvenimiškos patirties...? Reikia nuovargio. Visos mano dainos, net ir ne baladės, yra gimusios dėl nuovargio. Man atrodo, kad kai žmogus neturi energijos, jis labiau užsiskleidžia, tingi bendrauti, daugiau ﬁlosofuoja ir taip toliau. Žinoma, nuovargį gali sukelti įvairūs dalykai: darbas, meilė, pyktis, džiaugsmas, bet kas. Bet nepavargęs žmogus geros dainos neparašo. Bent jau tokia mano patirtis.

Interviu Kas jums šiandien yra muzika − darbas, malonumas, vertybė, žmogiškos tuštybės patenkinimas, savęs realizavimas? Nežinau. Nežinau.

Sakau

nuoširdžiai.

Ar turite favoritų tarp dabartinių Lietuvos grupių ar atlikėjų? Ne. Aš išvis nelabai klausau muzikos. O naujovių apskritai neieškau. Aš žinau, kas yra mano mėgstamiausi atlikėjai tam tikruose žanruose. Nesitikiu, kad kažkas keisis. Lietuviškos muzikos išvis neklausau, nebent savęs.

Kiek atsimenu, mano brolis daugiausia klausydavo „Manic Street Preachers“ ir „Blur“. Bosistas klausydavo amerikietiško roko. Ko klausydavo būgnininkas, nežinau. Aš užaugau su „Oasis“. Bet kai pasirodė „The Verve“ „Urban Hymns“, man tai atrodė kaip kažkas magiško ir nepakartojamo. Iki šiol manau, kad tai yra geriausias devyniasdešimtųjų albumas. Aš tą kasetę pirkau už 29 litus ir nutryniau ją negyvai. Mano nuomone – o ji svarbi, nes aš rašiau praktiškai visas dainas – „The Verve“ turėjo didžiausią įtaką „Gravel“. „Gravel“ daug kur naudojo akustinę gitarą, turėjo nemažai baladžių ir turėjo žymiai švelnesnį skambesį negu „Oasis“. Pamatę mus, žmonės iš karto pradėjo galvoti apie „Oasis“, nes

Galbūt Lietuva pasmerkta cikliškai, kas 20 metų, sulaukti tam tikro muzikos atgimimo? Pavyzdžiui, „Antis“, „Foje“, „Katedra“ ir kt. Sąjūdžio laikais ir dabar, po 20 metų, atsirandančios jaunos roko ar alternatyvios muzikos grupės? Nežinau. Aš apie tai niekad negalvojau. Kas išvis yra „Antis“? Grupė, išgarsėjusi koveriu? Koks čia atgimimas?

Anuomet jūsų grupę dažnai lygindavo (nors ir netikslingai) su „Oasis“. Kokios grupės ar atlikėjai iš tikrųjų turėjo didžiausią įtaką kuriamoms dainoms „Gravel“ laikais ir kad dažniausiai sukasi jūsų grojaraštyje dabar?

daugelis tik tiek ir žinojo bei viską siejo su arogancija. Bet Ashcroﬅas yra tiek pat arogantiškas kiek Gallagheriai. Šiuo metu mano grojaraštyje yra: Prince, Michael Jackson, „The Rolling Stones“, „Gravel“ ir Sinickis.

“

Mes, dabartinė studentų karta, matome šiokį tokį atgimimą Lietuvos muzikoje: vasaros festivaliai, periodiškai vykstantys grupių ir atlikėjų pasirodymai baruose ir muzikos klubuose. Su kuo gali būti susijęs ši tendencija, autentiškų, „tikrų“ muzikantų troškimu iš gerbėjų, nebloga ekonomine padėtimi? Vienintelė priežastis yra gera ekonominė padėtis. Atėjus krizei, koncertų arenose niekas neorganizuos, o jaunieji muzikantai, kuriuos jūs vadinate perspektyviais arba šiaip gerais, išvyks į Didžiąją Britaniją.

Kokius didžiausius skirtumus matote tarp dabartinių studentų ir laikų, kai pats buvote studentas (švietimo sistema, dėstymo kokybė, studentų požiūris)? Aš baigiau SSE Riga. Net neįsivaizduoju, kokia yra švietimo sistema, dėstymo kokybė ir studentų požiūris Lietuvoje. Rygoje viskas buvo labai aukšto lygio. Tačiau svarbiausia buvo atranka. Visi aplink buvo protingi ir labai darbštūs, labai gerai atrinkti. Ar kažkas dabar pasikeitė, nežinau. Bet kiek teko bendrauti su jaunesnių kartų atstovais, nenusivyliau. Tik keletas naujojo albumo dainų prieinamos nemokamai internete. Kas paskatino, kaip ir nemažą skaičių Lietuvos ir užsienio muzikantų, didžiąją dalį albumo padaryti mokamu? Na, albumo įrašymas reikalauja lėšų ir laiko. Todėl galutinis produktas negali būti nemokamas. Jei aš padaryčiau jį nemokamu, tai būtų nepagarba visiems žmonėms, kurie su manimi dirbo ir taip pat nepagarba kitiems muzikantams, kurie iš to galbūt gyvena. Kažkada savo bloge rašėte, kad galbūt laikas keistis, nes „negali visi kiti būti kvaili, o tik tu vienas protingas“. Kaip galvotumėte dabar? Dabar žymiai mažiau reikalauju iš kitų. Visiškai aišku, jog gali kontroliuoti tik tai, ką pats darai. Ir tik dėl savo veiksmų – arba neveiksnumo – galima pykti. Kitų žmonių nepakeisi. Jie yra, kokie yra. Keistis dėl jų yra tiek pat beprasmiška, kiek bandyti juos keisti dėl savęs.

Nuotraukų 6-7 psl. šaltiniai: imdb.com

Už kadro

Greta Vilkaitė thr.com

Ir vėl nepastebimai atėjo tas laikas, kai keliamės su tamsa, kažkur einame mintyse cituodami „Amerikietiškas grožybes“ ar klausydamiesi „Radiohead“. Ir dar dažniau pasitaiko tas laikas, kai sėdime paskaitoje 17:45 min., o grupės draugas kaip visada paprašo parekomenduoti serialą... Taigi, jei šįsyk būtumėte mano kinomanas draugas, aš pasiūlyčiau „Poną Robotą“ pridurdama, jog „žinai, šitas visai nieko...“

„ Taigi tu skaitai konspiracinius tinklapius, nes žinai, jog pasaulį valdo milžiniška, viską kontroliuojanti jėga. Dar turi netikrą „Facebook“ anketą ir prisidengi anonimu manydamas, kad galbūt tai padės išlikti nesusektam. Pagrindiniam serialo veikėjui Eliotui tu būtum per lengva užduotis. Eliotas – genialus intravertas programuotojas, dirbantis vienoje tavo nemėgstamų organizacijų. Pagrindinis veikėjas nemoka „normaliai“ bendrauti su savo aplinkiniais, taigi vakarus dažniausiai leidžia įsilauždamas į kitų virtualią erdvę ir tokiu būdu rinkdamas bet kokią informaciją apie juos. Taip pat jis regi savo mirusį tėvą, sunkiai suvokia realybę ir kalbasi su mumis. Tačiau tai tampa nesvarbu, kai vieną dieną Eliotui ir jo bendraminčių grupei pavyksta „nulaužti“ siaubingą korporaciją „E- Corp“ ir sukelti sumaištį visame pasaulyje. Pripažinsiu, pradžioje bandymas grąžinti Anonimą iš daugeliui žinomo ﬁlmo „V – tai vendeta“ atrodė kiek paviršutiniškas. Visgi istorijai įsibėgėjus, atsiskleidžia daug daugiau sluoksnių, reprezentuojančių ne tik visuotinės revoliucijos ar asmenybės sutrikimo temas. Tikrovės reikšmė ir manipuliacija tiesa tampa svarbiomis Elioto gyvenimo dalimis. Jau nuo pirmų serialo akimirkų vaikinas kreipiasi tiesiogiai į mus, žvelgia tiesiai į kamerą arba į kažką, ką laiko savo įsivaizduojamu draugu. Taigi griaudamas ketvirtąją sieną Eliotas tarytum primena nepasitikėti aklai tuo, kas vyksta jo pasaulyje, nes ir mes patys galime būti apkvailinti. Pagrindinio veikėjo aplinkoje galima įžvelgti tiesiogines sąsajas su ﬁlmu „Kovos klubas“, tik šįkart kova vyksta virtualiame lauke, pasitelkiant informacinius ginklus, bet išlaikant panašią vidinę herojaus būseną.

“

Ir vėl negalima nepaminėti šių laikų televizijos serialų gebėjimo sukurti kinematografinį, išbaigto filmo įspūdį. Šiam tikslui taip pat pasitarnauja įvairios nuorodos į ankstesnius režisierių darbus. Itin reikšmingai įvedami režisieriaus Stenlio Kubriko filmo „Prisukamas apelsinas“ elementai. Pavyzdžiui, sulig pirmaisiais serialo kadrais, prasidedančias raudonu pavadinimu, galime pajusti artėjančią revoliucijos grėsmę. O ir pats Eliotas itin panašus į „Prisukamo apelsino“ pagrindinį veikėją Aleksą, iš pažiūros panašų į niekuo neišsiskiriantį žmogų, bet mintyse rezgantį anarchišką planą. Panašiai sukurtų veikėjų galime rasti ir daugiau. Kaip galėčiau neišskirti čia sužibėjusio švedų aktoriaus Martino Wallströmo personažo. Sumanus ir aukštas pareigas užimantis veikėjas – tarsi iš naujo prikeltas „Amerikos psichopato“ herojus, kurio vidinis pasaulis ir troškimai yra žiaurūs ir nenuspėjami. Visgi šį blogiuką serialo eigoje mes sugebame pamėgti nekantraudami, kas jam nutiks tolimesnėse šio serialo serijose. Na, o tie, kurie jau spėjo pamatyti antrojo sezono pabaigą, gali patvirtinti, jog „Ponas Robotas“ sugeba apmauti visus, net save patį.

Už kadro

Greta Vilkaitė

Sulaukę rudens galime pasidžiaugti ne tik prasidėjusiais naujais darbais, studijomis ar močiutės sukauptomis gėrybėmis iš daržo ( ¯\_(ツ)_/¯ ). Tikri kino mėgėjai žino, jog ruduo – tai didžioji kino festivalių pradžia. Kad suspėtumėte į visus, čia keletas rekomendacijų iš „Nepatogaus kino“ festivalio, prasidėsiančio spalio 13 dieną.

Susipažinkite su Olegu. Jam 22-eji ir jis šiandien vaidins Don Žuaną. Tik šį kartą tai ne vaikino svajonių vaidmuo teatre, o eilinė terapija, kuri padėtų Olegui pasimatuoti pilnaverčio žmogaus „kostiumą“. Galbūt šįsyk jam pavyktų susirasti draugų, išmokti bendrauti ar netgi susirasti merginą, tačiau Olego mama taip negalvoja. Pasak jos, sergant autizmu tai padaryti sunku, nes toks žmogus niekada nepasikeis. Vienintele vaikino viltimi tampa keisti terapiniai eksperimentai ir bandymas pavirsti „normaliu“. Tik lieka klausimas – kas yra normalu?

Kažkur toli egzistuoja gūdus ir tolimas vienkiemis, kuriame gyvena tėvas su sūnumi. Abu jie atrodo atskirti nuo aplinkos, tuo pačiu dar labiau atskirti vienas nuo kito. Tėvas rūstus ir nepatenkintas, sūnus – kurčnebylys, kurį tėvui dažnai sunku suprasti. Kaip susikalbėti tam, kuris sėdi ant medžio šakos ir žvelgia dangų, o kitas visada žvelgia žemyn? Režisierius Linas Mikuta poetiškai ir jautriai nagrinėja dviejų žmonių nesusikalbėjimo problemą. Filmas buvo apdovanotas Krokuvos kino festivalyje.

vimeo.com

Berniukams patinka žaisliniai traukinukai, tiesa? Dariui jie taip pat nuo vaikystės itin patiko, o gal net šiek tiek per daug. Niekas nesitikėjo, jog vėliau vėsi traukinių stotis ir neaprėpiama Niujorko geležinkelio raizgalynė vaikinui taps saugesniu prieglobsčiu nei namai, o žaislinį traukinį pakeis tikras. Būdamas 15-os Darius jau ir pats vairavo traukinį, be atlygio rūpinosi geležinkelio tvarka ir protestuodavo už geležinkelininkų teises. Keistas sindromas vaikiną pastūmėjo įsitraukti į šį pomėgį taip, jog šiam teko skaudžiai atsakyti.

miaminewtimes.com

festivalambulante.blogspot.lt

masstransitmag.com

Bokso rungtynės Brukline, buitiški Nigerijos gyventojų epizodai, intymūs šeimos momentai jų namuose... ir viskas telpa į paprasčiausią kamerą. Tai garsios dokumentinių filmų operatorės Kristen Džonson prisiminimų „dienoraštis“, paremtas menininkės kelionių medžiaga. Filmo epizodus autorė rinko beveik dvidešimt penkerius metus. Skirtingi momentai ir istorijos apjungiami vientisa mintimi, o operatorė tampa filmo veikėja. Žiūrovams suteikiama proga pajusti, kokią stiprią saviraiškos laisvę suteikia gebėjimas įamžinti akimirką ir kaip subtiliai yra kuriamas ryšys tarp kameros ir filmuojamo žmogaus.

FotoreportaĹžas

Ieva KarvelytÄ&#x2014;

Apklausa Kad sapnuojame visi – faktas, bet kodėl sapnuojame būtent tai? Kodėl būtent tą, o ne kitą naktį? Kas daro įtaką mūsų Laura sapnams? Nekreipk dėmesio į Baronaitė tai, kad taip prabangiai ir daug žadančiai pradėjau, atsakymų tikrai neturiu, o ir ši skiltis tikrai skirta ne apmąstymams. Čia tu rasi penkių savo kolegų pasakojimus apie naktinius nuotykius, vykstančius jų galvose. Aišku, mano sapnų apie romantiškus santykius, o kai kuriomis naktimis ir karus su Voldemortu nesustelbs niekas, bet privalome paskaityti ir kitų žmonių, atvėrusių man savo širdį, sapnus.

Interviu su studentu Kita stotelė - Otava

Gabrielė Liaudanskaitė

Gimė antrame didžiausiame Ukrainos mieste Charkove, augo ir mokyklą baigė Lietuvos širdyje – Kėdainiuose, studijavo Didžiosios Britanijos pietvakariuose įsikūrusiame Ekseterio universitete, o dabar patraukė į... Kanadą! Dažnas Natalią Oleynik pavadintų kosmopolite – ir nesuklystų. Uždavėme jai keletą klausimų apie jos gyvenimą šiapus ir anapus Atlanto.

IJA BENDRA INFORMAC leynik Asmuo: Natalia O is dijavo JK: Ekseter Miestas, kuriame stu Otava dijuoja Kanadoje: Miestas, kuriame stu Studijų programa:

Computer Science nesiai ista Kanadoje: 4 me

Kiek laiko bus prale Natalia (viduryje)

n Meiju Jauhiaine

Sėkmingai mokeisi D. Britanijoje, tačiau to nepakako. Kaip šovė mintis kelti sparnus į Kanadą? Visada norėjau studijuoti užsienyje, tad studijas D. Britanijoje numačiau ir suplanavau ganėtinai anksti. Tačiau kai pradėjau mokytis, supratau, kiek daug visko yra neatrasta, ir kadangi pasitaikė galimybė studijuoti svetur, nusprendžiau tuo pasinaudoti. Man buvo pasiūlytos mainų programos inen Meiju Jauhia Kanadoje, Australijoje, N. Zelandijoje ir Honkonge, tačiau labiausiai patraukė

Kanada – matyt, dėl savo gamtos ir ypatingo klimato: žiemą, kai per visą miestą nusidriekęs kanalas užšąla, žmonės ten čiuožinėja su pačiūžomis ir net pasirenka tai kaip alternatyvią transporto priemonę. Taip pat sudomino jų akademinė kultūra ir, žinoma, geograﬁnė padėtis (juk tai išsvajotoji Amerika!). Už Atlanto esi vos kelias savaites – kokie pirmieji įspūdžiai? Kas ten kitaip? Turiu pripažinti, kad buvau pasiruošusi didesniam kiekiui „kitaip“. Į Lietuvą ši šalis

panaši greičiausiai tik savo miškingumu, tačiau mentalitetu ir kasdieniniu gyvenimu Kanada neretai primena D. Britaniją. Žmonės labai paslaugūs, daug besišypsančių veidų. Kasdieniai ypatumai – parduotuvėse ir kavinėse kainos yra parašytos be mokesčių, tad atėjus metui mokėti visuomet būna netikėtas „siurprizas“, prie kurio vis dar sunku priprasti. Žalia šviesoforo šviesa pėstiesiems čia kažkodėl yra balta, o padavėjos rimtai supyksta, jeigu nepalieki arbatpinigių.

Lietuvoje turi draugų, D. Britanijoje turi draugų, o kaip su Kanada? Gal jau spėjai susipažinti su vietiniais ar kitais užsienio studentais? Taip, čia susirasti draugų pavyko greitai. Pastebėjau, kad su užsienio studentais yra lengviau rasti bendrą kalbą, nes mes visi esame toje pačioje situacijoje ir taip pat smagu žinoti, kad vėliau gyvenime keliaujant po pasaulį turėsi ką aplankyti. Tokios pažintys padeda suprasti, kokie vienodi visi esame, nesvarbu, ar tu iš Australijos, ar Suomijos, ar Lietuvos. Su vietiniais tenka bendrauti kaip paskaitose, taip ir namuose. Pasirinkau gyventi ne bendrabutyje, tad jau pamačiau daugiau kanadietiškos buities ir jų gyvenimo. Pabendravus su vietiniais iškart paaiškėjo, kad pasaulis Kanadą idealizuoja labiau negu patys gyventojai. Studijuoji tikrai ne pačią lengviausią specialybę... Galbūt žadi sieti profesinę ateitį su ta šalimi? Sunku pasakyti. Kalbant apie mano specialybę, tai labai plati sritis, kuri nuolat vystosi ir plečiasi. Priklausomai nuo gabumų ir konkretesnės specialybės, galimybių yra skirtingose šalyse, tačiau kol

kas atrodo, jog Kanadoje įsitvirtinti ilgesniam laikui būtų ganėtinai sudėtinga. Sako, kad ruduo Šiaurės Amerikoje būna itin gražus. Gal jau spėjai pakeliauti po apylinkes? Visų pirma, tai mano didžiulei nuostabai, ruduo čia dar neatėjo. Prieš atvažiuojant aš buvau tvirtai nusiteikusi (kaip ir dauguma mainų programos studentų), kad Kanadoje šalta, tad šortus ir sukneles galima drąsiai palikti namie. Tačiau atvažiavus čia jau antrą savaitę kiekvieną dieną šildomės po saule, net buvome nuvažiavę į paplūdimį išsimaudyti! O grįžtant prie klausimo, pakeliauti kol kas spėjau tik po Otavą, tačiau artimiausiuose planuose yra kelionės į Tūkstantį salų (salų grupė tarp JAV ir Kanados, kurią sudaro beveik 2000 salų ir salelių), Monrealį, planuojame pamatyti Niagaros krioklį. Taip pat labai tikiuosi nuvažiuoti į Niujorką. Gamta čia yra įspūdingo grožio, tad kartais net nereikia keliauti toli, kad pamatytum kvapą gniaužiančius vaizdus. Ar nebuvo baisu palikti Europą? Ką apie tokį sprendimą sakė Tavo šeima?

inen Jauhia Meiju

Kai pasakiau tėvams, kad universitete atsirado tokia galimybė, nebuvau rimtai nusiteikusi kažkur vėl važiuoti ilgesniam laiko tarpui. Tačiau mano tėvams ši mintis labai patiko, tad jie visokeriopai palaikė ir paskatino užpildyti anketą. Baisu nebuvo – matyt, dėl to, kad jau ne pirmą kartą tenka palikti nusistovėjusią buitį ir pasinerti į naują aplinką. Iš dalies man patinka tas nežinios jausmas, kai atvažiuoji svetur ir nežinai nieko: nepažįstami pinigai, kitoks maistas, net socialinės normos iš dalies yra kitokios. Kokias svajones planuoji įgyvendinti netolimoje ateityje? Ar jose ﬁgūruoja Kanada? Šiuo metu man svarbiausia yra studijos ir su jomis susijusi veikla (praktika, internatūra, projektai). Dar nežinau, kur pasuksiu po studijų, tačiau turiu norą padirbėti skirtingose šalyse, tad neatmesčiau galimybių ir Kanadoje.

Triukšmas

Motiejus Ramašauskas

2016-ieji muzikos pasaulyje prasidėjo įspūdingai – sausio 8-ąją pasirodė paskutinis David Bowie albumas „Blackstar“, kritikų įvardintas geriausiu metų albumu neišlaukus net pirmojo metų mėnesio pabaigos. Tada pradėjo lįsti kiti studijiniai darbai iš „Death Grips“, „Radiohead“, „Swans“, „The Avalanches“, Kanye West bei kitų ir AOTY (angl. album of the year) titulas pasidarė nebe toks užtikrintas. Lyg į geriausio metų albumo vardą pretenduotų per mažai atlikėjų, rugsėjo 9 dieną pasirodė australų grupės „Nick Cave and the Bad Seeds“ albumas „Skeleton Tree“.

ŠIEK TIEK APIE GRUPĘ

„Nick Cave and the Bad Seeds“ groja jau virš 30 metų, tačiau net pirmieji grupės albumai vis dar skamba moderniai ir patraukliai alternatyvos ieškančiam klausytojui. Nors pradžioje kolektyvas grojo šaltesnį post-punk, kurio išskirtinis bruožas buvo Nick Cave teatrališkas žemas balsas, vėliau kūryba pasuko pilnų instrumentuočių, kabareto įkvėpto roko keliu. 2013-aisiais, po 5 metų pertraukos, pasirodė puikus singlas „We No Who U R“, tačiau po poros mėnesių išleistas albumas neatitiko lūkesčių – iš energingos muzikos perėję

į atmosferinę erdvę su paprastesnėmis instrumentuotėmis, „Nick Cave and the Bad Seeds“ paprasčiausiai nesugebėjo išlaikyti klausytojų susidomėjimo ir albumas „Push the Sky Away“ mintyse išliko tik kaip foninės muzikos rinkinys. Dėl šių priežasčių nieko nesitikėjau ir iš naujai paskelbto šių metų LP, kuris, kaip maniau, bus dar vienas neįsimintina dainų kolekcija. Ir ohoho, aš klydau, todėl pasileiskime „Skeleton Tree“ ir pašnekėkime liūdniau.

2015-ųjų liepą Nick Cave šeimą ištiko tragedija – jų penkiolikmetis sūnus Arthur mirė nukritęs nuo 18 metrų aukščio uolos Braitone, Didžiojoje Britanijoje. Tuo metu dalis albumo jau buvo baigta, tačiau rudenį įrašų sesijos buvo pratęstos Prancūzijoje, o 2016 m. pradžioje darbas buvo užbaigtas Britanijoje. Kartu su albumu pasirodė ir Andrew Dominik dokumentinis ﬁlmas „One More Time With Feeling“, taip pat rodytas ir Lietuvoje. Nespalvotas 3D ﬁlmas nagrinėja Nick Cave kūrybinius sunkumus bei bandymą susitaikyti su sūnaus žūtimi.

„Skeleton Tree“ tęsia prieš jį išleisto 2013-ųjų „Push the Sky Away“ tamsų, atmosferinį stilių, kuris visiškai priešingas ankstesniems grupės nupoliruotiems bei pompastiškiems darbams. Disonantiniai bei atonalūs garsai, netradicinė dainų struktūra, drone pasažai leidžia albumo fragmentus priskirti ir avangardui, ir ambientinei muzikai bei elektronikai. Atrodo, kad 6 multi-instrumentalistai siekdami išreikšti savo kūrybines idėjas panaudojo viską, kas tik buvo jiems prieinama, tačiau tuo nepiktnaudžiavo – albumas išlaiko lengvą ir minimalistinį skambesį.

Nebūtų tikslu sakyti, kad dainų tekstams įtaką padarė Arthur mirtis, kadangi dainos buvo parašytos dar gerokai prieš tai, tačiau klausant Nick Cave dainuojamų eilučių net nenoromis mintyse brėžiasi paralelės. Pirmoji albumo daina „Jesus Alone“ prasideda žodžiais „You fell from the sky, crash landed in a ﬁeld near the river Adur“. Jau tamsu? Jau liūdna? Man irgi. Klausant toliau net nesinori tikėti, kad dainos buvo parašytos prieš tragediją – Cave liūdesys, tamsa bei absoliuti neviltis albumui tęsiantis tik kyla. Pirmasis gerbėjų favoritas – „Girl in Amber“. Ištempti styginių garsai, vienišas pianinas, pritariamieji balsai ir Nick Cave, dainos pabaigoje prašantis jo neliesti, lyg norėtų dar labiau užsiskleisti savyje kaip Pink

Floyd albumo „The Wall“ protagonistas. „Magneto“ – vienas iš dviejų mano mėgstamiausių kūrinių šiame albume. „I had such hard blues down there in the supermarket queues“ – pasigirsta pavargęs ir duslus balsas, primenantis paskutiniuosius Johnny Cash gyvenimo metus ir įžymiąją „Hurt“ versiją. Tiek šiame, tiek kitame kūrinyje retkarčiais pasirodo, jog jau pasigirdo balse vilties užuomazgos, muzika prašviesėjo, tačiau staiga debesys vėl užstoja šviesą ir viskas grįžta atgal, lyg jokios prošvaistės net negalėtų būti, o Cave jausmai užgožti tiek, kad tuoj pranyks išvis. Tada ateina „I Need You“, kurioje visa susikaupusi frustracija paleidžiama laukan ir Cave išlieja visą ilgesį, kurio jau nebeįmanoma atsieti

Nežinau, ar tai buvo daryta tikslingai, bet albumo išleidimo data pasirinkta puikiai – „Skeleton Tree“ tobulai tinka vėstančiam orui, krentantiems lapams, apsiniaukusiam dangui. Tai rudens albumas iki pat šaknų. Sunku lyginti šį albumą su pradžioje minėtaisiais. „Blackstar“ žymėjo Bowie fenomeną, kai praėjus 49 metams nuo karjeros pradžios muzikantas sugeba išleisti tokį albumą, kuris gali varžytis su populiarumo piko metu pasirodžiusiais darbais. „Radiohead“ „Moon Shaped Pool“, kaip ir Kanye West „The Life of Pablo“, buvo gerbėjų smegenis perkaitinę LP, kurie aplink save sukūrė milžiniškas memų bendruomenes, kai kiekviena nauja muzikanto žinutė buvo

nuo Arthur istorijos. Po daug kartų pakartoto „nothing really matters“ laukia paskutinės dvi dainos – duetu su Else Torp įrašyta „Distant Sky“ ir albumą uždaranti „Skeleton Tree“. Pastaroji, skambanti turbūt nekalčiausiai visame albume, pakankina klausytoją su eilutėmis „I called out, I called out/Right across the sea/But the echo comes back empty“, bet tada švelniai palieka su kartojamu „and it’s alright now“. Ir viskas. Viskas. 38 minutės ir visa tai pasibaigė. 8 dainos, per kurias Nick Cave sugebėjo atskleisti savo skausmą. Tai daug atviresnis ir asmeniškesnis albumas, nei kiti jo darbai su „The Bad Seeds“ – jokių įprastinių nuorodų į Bibliją, jokių greitų dainų, jokių stiprių elektrinių gitarų ir jokio ego ar teatrališkumo.

Nuotraukos: artscomplex.com interpretuojama iki absurdo. Keista, kad po tokio burbulo išpūtimo nei vienas, nei kitas neapvylė nė truputėlio. Visi šie albumai buvo puikūs, tačiau „Skeleton Tree“ norisi dėti į kitą lentyną, kaip pernai vyko su Sufjan Stevens „Carrie & Lowell“. Tai per daug asmeninis albumas, kad būtų galima lyginti jį su kitais šiųmetiniais darbais. Tai kažkas, kas sukelia liūdesį, leidžia jame pabūti, bet neužlaiko per ilgai. Nuoširdžiai tikiuosi, kad perskaitę šią apžvalgą albumą išgirs nors keli, ieškantys kažko naujo. Tai jaukus, nors ir liūdnas, albumas, išsiskiriantis iš visos plačios „Nick Cave and the Bad Seeds“ diskograﬁjos. 10 įvertinimo vienetų iš 10.

LZO

KTU FOLKLORO ANSAMBLIS „GOŠTAUTA“

TARPTAUTINIAME FESTIVALYJE DALINOSI LIETUVIŠKOMIS TRADICIJOMIS

Rugpjūčio mėnesį Latvijos Vidžemės regione, Silmači kaimelyje įsikūrusiame dvare, įvyko pirmasis šiuolaikinės muzikos ir postfolkloro festivalis „Radagars“. Renginyje dalyvavo bei savo patirtimi su svečiais dalinosi ir Kauno technologijos universiteto (KTU) folkloro ansamblio „Goštauta“ atstovai, kurie susirinkusiems vedė net keturias mokymų sesijas: tradicinių šokių, šiaudinių sodų gamybos, sutartinių giedojimo ir grojimo skudučiais. Šventei organizuoti buvo pasirinkta ypatinga vieta: čia 1902 m. latvių pasakų motyvais buvo sukurtas spektaklis „Siuvėjų diena Silmačiuose“ (lv. „Skroderdienas Silmačos”) bei specialiai jam vaizdingoje upelio ir tvenkinio papėdėje pastatyta teatrinė lauko scena. Teatro šventė buvo tapusi kasmetine tradicija, bet, deja, su laiku nunyko, tad šiuo festivaliu buvo bandoma ją atgaivinti, atkurti naujesne forma. Šį siekį įkūnijo ir renginio pavadinimas: „Radagars“, kuris išvertus iš latvių kalbos reiškia „kuriančią dvasią“. Prie tradicinės Latvijos šventės atkūrimo su kaupu prisidėjo ir KTU folkloro ansamblis „Goštauta“ – lietuvių rengtuose tradicinių šiaudinių sodų mokymuose vietiniai dalyvavo aktyviai ir su dideliu smalsumu. Nors šiaudinių sodų gamyba Latvijoje nėra naujiena (šiame krašte nuo senų laikų įprasta gaminti skandinaviško stiliaus minimalistinius šiaudinius sodus, vadinamus „puzuri“), Lietuvoje paplitę sudėtingesnių geometrinių konstrukcijų dirbiniai latviams pasirodė itin įdomūs. Šie darną simbolizuojantys dirbiniai buvo pasirinkti viso festivalio simboliais bei dekoraciniais elementais.

Festivalio metu, akustinėse erdvėse buvo galima išgirsti tiek įvairios liaudiškos ir populiariosios muzikos improvizacijų, tiek ir autentiško folkloro garsų. Didelio susidomėjimo sulaukė KTU atstovų vesti lietuviškų sutartinių ir skudučių mokymai, kuriuose tiek jauni, tiek ir vyresni latviai turėjo daugiau galimybių sužinoti apie šiuos archajiškus menus bei pasimokyti subtilių, jiems mažai girdėtų polifoninių sąskambių niuansų. Festivalį vainikavo įspūdingai šiuolaikinės latvių folkloro grupės improvizuota muzikinė pasaka ir po jos laukę naktiniai šokiai, kuriuose „Goštautos“ ansamblis kartu su latvių kolektyvais festivalio svečiams dovanojo ne tik gyvą muziką, bet ir energingus savo šalių tradicinių šokių mokymus. „Radagars“ festivalis tapo galimybe ne tik atnaujinti ryšius su Latvijos universiteto šokių ansambliu „Dandari“ bei Rygos šokių klubu (lat. Rīgas danču klubs), su kuriais pasitaikius progai ansambliečiai susitika panašiuose renginiuose Lietuvoje bei Latvijoje, bet ir simboline erdve pasidalinti baltiškojo nematerialaus paveldo autentika.

Šiemet 30-ąjį jubiliejų švenčiantis ansamblis „Goštauta“ visų besidominčių lietuvių folkloru – nuo tautosakos, tradicinių švenčių ir papročių iki liaudies šokių, muzikos ir amatų – laukia kiekvieną pirmadienį Kaune, Laisvės al. 13–508 k. nuo19 val.

#StudentuMaistas

KARAMELINĖ KAVA SU PUTA

Gabrielė Liaudanskaitė

Kadangi vos prieš kelias savaites teko lankytis Ukrainos kavos sostinėje Lvove, šio mėnesio receptą privalau paskirti tam išraiškingo skonio gėrimui, kuris mėgstamas visame pasaulyje. Viskas paprasta, greita, o svarbiausia – labai skanu, tad marš kaisti kavinuko!

REIKĖS:

Kaina: ~ 2 €

• 1-2 arbatinių šaukštelių tirpios kavos (galima pakeisti ir kakava); • 2-3 valgomųjų šaukštų vanilinių ledų; • 5 karamelinių arba irisinių saldainių; • Žiupsnelio tarkuoto cinamono; • Cukraus pagal skonį; • Vandens kavai.

Karamelinius arba irisinius saldainius smulkiai supjaustyti arba sutarkuoti, sumaišyti su cukrumi (jei mėgstate saldžiai) ir tarkuotu cinamonu. Užvirti vandenį, leisti truputį atvėsti ir užpilti tirpią kavą (arba kakavą). Suberti saldainių, cukraus ir cinamono mišinį, gerai išmaišyti. Galiausiai atsargiai šaukštu į kavą sudėti ledus ir leisti jiems tirpti, taip suformuojant storą standžią vanilinę putą – stengtis nemaišyti. Skanaus!

DALINKIS SAVO STUDENTIŠKA VIRTUVE! Žymėk nuotrauką su #studentumaistas, kelk į „Instagram“ ir lauk savo nuotraukos kitame „Njuspeipyje“!

TOP 5 Kornelija Viečaitė

Tęsiant tradiciją ir toliau reitinguojant žmones ir daiktus į penketukus, atėjo eilė ir knygoms. Šį kartą norisi pristatyti galbūt mažiau žinomas knygas, kurios yra aktualios jaunam žmogui, kurias perskaičius galima ne tik pasisemti įkvėpimo, patirties, parekomenduoti draugams, bet užvertus kyla noras keletą minučių, o galbūt net ilgiau, susimąsčius tyliai pasėdėti ir pabūti su savimi.

DŽEROMAS SELINDŽERIS. „FRANĖ IR ZUJIS“ Abu apsakymai žurnale „New Yorker“ buvo išleisti atskirai, tačiau šiuolaikiniuose leidimuose leidžiami kartu, nes taip papildo vienas kitą, kad atskirai būtų sunkiai suprantami. Apibūdinti savo mėgstamiausią knygą be galo sunku ir ne vien todėl, jog po to jautiesi praradęs kažką asmeniško, lyg ir dalelę savęs, bet dar ir dėl to, kad kiekvienam žmogui ji gali reikšti labai skirtingus dalykus. Pagrindinė romano tema − kaip atrasti prasmę sumaterialėjusiame pasaulyje, kuriame, rodos, vyrauja universalios tiesos, socialinės normos, asmenybių kultai. Žinoma, Selindžeris rašė apie Ameriką po Antrojo Pasaulinio karo, kai konformizmas joje buvo skatinamas net prezidento, deja, šiuo aspektu Selindžerio romanas aktualus ir šiandien. Romano veikėjai Franė ir Zujis, brolis ir sesuo, užaugę didžiulėje šeimoje, savo dviejų brolių mokyti pagal daoistų ir rytų ﬁlosofų tiesas. Toks auklėjimas juos iš dalies pavertė visuomenės atstumtaisiais, nes jie nesugeba pritapti prie lengvabūdiško ir vertybių stokojančio gyvenimo ritmo. Romane lyg šešėlis kiekviename epizode šmėkšteli miręs brolis Simoras, įkūnijantis „tikro“ žmogaus idealą ir kurio paveikslą Selindžeris kuria kituose savo apsakymuose. Po emocinio išsekimo Franė grįžta namo, nusprendusi kartoti maldą iš rusų maldaknygės ir taip pasiekti dieviškąjį nušvitimą, tuo tarpi brolis Zujis bando grąžinti ją į socialinį gyvenimą. Brolio ir sesers pokalbiuose puikiai atsiskleidžia prasmingo gyvenimo tiesos, paneigiamas snobizmas ir išrankumas, atrandama, kur iš tikrųjų slypi dievybė. Selindžeris sugeba subtiliai, be jokių religinių elementų prikelti herojų tikėjimą gyvenimu ir prasmingumu. Turbūt geriausiai šią knygą apibūdintų joje esanti F. Kafkos citata: „Laimė būti tarp žmonių.“

JURGA IVANAUSKAITĖ. „MĖNULIO VAIKAI“ Pirmoji mane sužavėjusi detalė buvo periodiškai įterpiami pankroko garsenybių vardai (pavyzdžiui, Sid Vicious), jaunoji Vilniaus bohemos bendruomenė, vietose cituojami lietuvių poetai, lietuvių liaudies dainų motyvų atkartojimai ir, žinoma, vienas iš pagrindinių veikėjų, kurio ausyse visu garsu ošia Čiurlionio „Miškas“, „Jūra“ ir sonatos. Besisvaiginantys, palaimos ieškantys ir nuo nepakenčiamo buvimo savimi bėgantys jaunuoliai J. Ivanauskaitės prozoje tampa romantiškais svajokliais, jauno žmogaus herojais ir materializmo priešais. Žaviausias knygos bruožas tas, kad net su daugybe pasaulinių roko žvaigždžių idealo vaidmenyje, labiausiai imponuoja Čiurlionis ir lietuvių liaudies muzika. Beje, ar minėjau, kad tai meilės istorija? Gal tuomet užkabins tai. Na, ir, žinoma, perskaityti reikia todėl, kad autorė − Jurga Ivanauskaitė. Savaime aišku, kodėl.

Sunku pasakyti, ar ši knyga turi vientisą siužeto liniją ir ar šios knygos atveju siužetas iš viso yra svarbus. Rilkės, kaip poeto, proza tiek pat poetiška kaip ir jo eilės. Knyga parašyta dienoraščio forma, tad ir svarbiausios išlieka pasakotojo mintys, o ne išoriniai veiksniai, pasaulis už dienoraščio ribų tarsi neegzistuoja. Pasakotojas vaikšto Paryžiaus gatvėmis stebėdamas žmones, paukščius, dangų, atskleisdamas gyvenimo poeziją. Vienas po kito šmėkšteli ir prisiminimai – tiesiogiai arba netiesiogiai besisiejantys su dabartimi. Jeigu šią knygą kada nors išleistų mažu, popierinio viršelio formatu, kasdien nešiočiausi ją švarko kišenėje ir skaitinėčiau per pertraukas tarp paskaitų. Tai ne tokia knyga, kurią norisi „nukonkuruoti“, perskaityti ir pasidėti į lentyną. Prie jos norisi (ir reikia) grįžti vėl ir vėl, kai nėra nuotaikos ir susikaupimo poezijai arba norisi įkvėpti gyvenimo nepravėrus namų durų.

nuotraukos: www.goodreads.com

RAINERIS MARIJA RILKĖ. „MALTĖS LAURIDSO BRIGĖS UŽRAŠAI“

CHRISTOPHER ISHERWOOD. „VIENIŠAS VYRAS“ Šios knygos veiksmas tęsiasi vieną dieną. Tik vieną. Tai istorija apie britų profesorių, dėstantį anglų literatūrą viename Amerikos koledže. Galbūt pradžia itin daug nežada, tačiau iš pagrindinio veikėjo Džordžo perspektyvos pasakojama istorija, pagyvinama jo vidiniais monologais, įtraukia kaip svetimas dienoraštis − kai kada išpažintys tokios asmeniškos ir jautrios, kad skaitytojas ima jausti užuojautą žmogui, kuris iš tikrųjų neegzistuoja. Nesinori atskleisti per daug knygos siužeto detalių nesugadinant skaitymo džiaugsmo, bet manau, kad saugu pasakyti, jog ši knyga apie žmogų, nuolat esantį tarp žmonių, pažįstamų ir nepažįstamų, minioje arba vienas su vienu, tačiau niekaip negalintį atsikratyti vienišumo jausmo. Knygoje daugumą praeities įvykių skaitytojas turi suprasti ir išsiaiškinti pats, autorius aiškius faktus pateikia retai, dažniausiai per pagrindinio veikėjo prizmę ar prisiminimų pavidalu. Džordžas galvoja apie gyvenimo prasmę, kai esi vienas, praradimo skausmą, žmogišką tuštybę, kūniškų poreikių patenkinimo reikšmę, išankstinį nusistatymą prieš kitokios orientacijos žmones ir ką reiškia būti tikrai laimingu. O mūsų studentams būtų neprošal atkreipti dėmesį į epizodus, kai Džordžas bendrauja su savo studentais.

MARJANE SATRAPI. „PERSEPOLIS“ Ši graﬁnė novelė veikiau skirta moterims, nors puikiai tinkama ir vyrams, norintiems žvilgtelėti į moters vidinį pasaulį. Šioje autobiograﬁnėje novelėje pirmu asmeniu pasakojama jaunos moters augimo ir brendimo istorija, prasidedanti revoliucijos purtomame Irane. Autorė vaiko akimis atpasakoja Irano revoliucijos pradžią, kaip ją išgyveno jos inteligentai tėvai ir giminė, kaip paauglystėje pankroko dievaičių muziką ir plakatus reikėjo kontrabandos būdu vežtis iš Turkijos, kaip paauglystės metus gyveno Europoje, Austrijoje ir etninė neapykanta ją pastūmėjo į neformatų gretas, kaip grįžusi į gimtąjį Iraną ji tampa moterimi, žmona ir dalininke. Jaunai moteriai į visus Satrapi aprašomus išgyvenimus įsijausti visai nesunku, nes autorė su žaviu humoru ir atvirai pasakoja, kaip išgyvena sunkiausius paauglystės metus, pirmąją nelaimingą meilę, apie gyvenimo rutiną, apie tai, kaip santuokos idealas neatitinka realybės, kaip buvimas žmona moters neapibūdina bei apie tapimą šiuolaikine moterimi represijų nestokojančiame Irane. Taip pat nemaišo ir komikso formatas, galbūt ir paliekantis mažiau laisvės vaizduotei, bet įtraukiantis labiau nei paprasta knyga.

Testas KOKIAME LAIKMETYJE IŠ TIKRŲJŲ GYVENI? Mėgsti grybauti. Dažniausiai studijų lauke. NE

TAIP

Daug bėgioji. Ypač nuo atsakomybės ir įsipareigojimų. TAIP

Mėgsti žiūrėti konspiracinius vaizdo klipus. Žinai, kad tiesa slypi kažkur anapus...

Laisvalaikiu renki informaciją apie tai, kaip sukurti ugnį be degtukų. Arba bakalaurą be pastangų.

TAIP

Manai, kad jau gana taikstytis su žmonėmis, kurie mėgsta razinas. Metas imtis sankcijų.

TAIP TAIP

TAIP

Eidamas gatve stengiesi neužminti ant plytelės krašto. Tiesiog taip reikia! NE

Mėgsti kalbėtis su savimi. Dažniausiai viskas baigiasi ginču. TAIP

AKMENS AMŽIUS

VIDURAMŽIAI

Nekenti to momento, kai iš namų išeini be titnago, ar ne? Na, o jei rimčiau, tave galima apibūdinti kaip stiprų ir ištvermingą žmogų. Mėgsti keliones ir iššūkius. Esi tikras gamtos vaikas, gal net norėtum sudalyvauti „Išlikime“, nes puikiai orientuojiesi nepažįstamoje aplinkoje!

Tiki įvairiais prietarais ir burtais. Mėgsti draugams aiškinti sapnų reikšmes ir tiki horoskopais. Kaip tikras alchemikas tu eksperimentuoji virtuvėje ir džiaugiesi naujais išradimais. Ko gero esi dar ir sumanus raudonplaukis, dėl ko tais laikais tektų šiek tiek pasisaugoti.

Kartais autobuse klausai Lanos Bananos ir pamiršti savo stotelę.

70-IEJI Tave galima pavadinti sena ir meniška siela. „Bitlų“ fone pieši mandalas ir tuo pačiu planuoji, į kurį muzikos festivalį vyksi kitą vasarą. Esi geros širdies ir atsipalaidavęs žmogus. Draugams patinka su tavimi keliauti, nes esi patikimas ir nuotykių ištroškęs kompanionas.

TAIP

XXII AMŽIUS Tu esi tokia inovatoriška asmenybė, jog tau mūsų amžiuje tiesiog ne vieta. Viena tavo mintis veja kitą, tu visada turi idėjų ir planų į priekį kokiam 100 metų. Mėgsti originalų stilių, dėl kurio kartais esi laikomas ateiviu, bet dėl to nesijaudini, nes juk kažkas turi diktuoti naujoves, tiesa?

ŽIOVULIO ŽUDIX Puzzle 1 (Hard, difficulty rating 0.61)

Puzzle 1 (Medium, difficulty rating 0.48)

5ud0ku 8

6ud0ku

1 3

9 7

3 4

7 9

9 5

wow AMA NANOGR wtf is dis

much solve

3 4

2 4

2 9

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Thu Oct 6 21:29:11 2016 GMT. Enjoy!

i dont get it

6 4

1 3

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Thu Oct 6 21:35:28 2016 GMT. Enjoy!

tex

t is

now

conf

ups

back to 1996

use

ideo

INSTRUKCIJA

Turime lentelę, sudarytą iš langelių. Kai kurie iš jų turi būti užtušuoti. Skaičiai eilučių ir stulpelių kraštuose žymi nenutrūkstamas spalvinimo gijas ir jų ilgį (langeliais iš eilės). Nuspalvinus teisingai gaunama iliustracija. Nuspalvinus neteisingai gaunamas nusivylimo savimi jausmas bei galimybė permąstyti savo gyvenimo sprendimus.

PAVYZDYS

Kiekvienas skaičius vaizduoja eilutėje/stulpelyje nenutrūkstama jungtimi užtušuotų langelių skaičių.

MĖGSTI:

? i t y š a r I writing stuff

fotograf

uoti?

Magic design box

maketuoti? Tapk „Njuspeipio“ komandos dalimi! Siųsk savo laišką njuspeipis@gmail.com, papasakok apie save, pridėk darbų pavyzdžių ir prisijunk prie mūsų!