Njuspeipis #121, gruodis, 2016 by Njuspeipis

Njuspeipis #121 TIRAŽAS: 3000 VNT. ISSN 2029-1914

2016

GRUODIS

SPALVINGAS, KOMPAKTIŠKAS, LINKSMAS, ŠMAIKŠTUS IR NEMOKAMAS MĖNESINIS STUDENTIŠKO GYVENIMO BŪDO ŽURNALAS.

ŠVYST! ŠVENTĖS

REDAKTORIAUS Turinys ŽODIS Sveiki!

Karjeros ir ugdymo centras

Už kadro

Interviu

Vis labiau artėjant trečiai gruodžio savaitei tikriausiai daugelis žmonių susimąsto, ką padovanoti šeimos nariams ar draugams, prisimena, jog ir Naujuosius sutikti įdomiau norėtųs... O kur dar mintis, jog rytoj galutinis terminas atsiųsti semestro projektą, kuris dar ne visai pabaigtas. Tačiau mes ir vėl čia, kad išgelbėtume nuo kasdienybės. Tik šįkart žiemiškai! Tegul sniegas, nukritęs ant žemės, greitai neištirpsta, atostogų metas atgaivina ir atpalaiduoja, o konspektai „susiskaito“ taip pat lengvai ir smagiai kaip šis kalėdinis „Njuspeipio“ numeris!

////////////////

Kaip planuoti karjerą ateinančiais metais?

Senekos diena

Laisvosios kultūros fragmentai su žurnalistu Karoliu Vyšniausku

? Apklausa Melagis melavo...

Fotoreportažas

Interviu su studentu

Be rūpesčių

Pagauk, jei gali

Triukšmas 13

Kodėl dar neklausei šių albumų?

Į temą

Ir vėl sesija, ir vėl viską matau pirmą kartą

#StudentuMaistas

Kelionės ir klajonės

Tiramisu

Labas, Kalėdų Seneli!

Testas

Ką šiais metais gausi dovanų?

Džiugių ir jaukių švenčių! Redaktorė Saima ir „Njuspeipio“ komanda

Žiovulio Žudix

Galvosūkiai, dalykai, gyvenimo paslaptys...

Šį leidinį ﬁnansuoja:

Spaustuvė:

Kontaktai

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

K.Donelaičio g. 73, LT-44029, Kaunas Maketuotojai Joana Adomavičiūtė info@njuspeipis.lt Airinga Česaitytė www.njuspeipis.lt Goda Plytaitytė fb.com/Njuspeipis

Redaktorė

Saima Tūbaitė njuspeipis@gmail.com

Redaktorės pavaduotoja

Joana Adomavičiūtė joana.adomaviciute@ktu.edu

Redaktorės pavaduotoja Kornelija Viečaitė

Fotografai

Vaida Pilkytė Elvita Šiberekovaitė Ieva Karvelytė Gabrielė Liaudanskaitė Airinga Česaitytė Nojus Vaitaitis Radvilė Jočytė

Viršelio nuotrauka Airinga Česaitytė

Tomas Liutvinas Ieva Povilauskaitė Saimonas Mureika

Draugai:

Žurnalistai/tekstų, turinio autoriai Kornelija Viečaitė Greta Vilkaitė Gabrielė Liaudanskaitė Motiejus Ramašauskas Gabrielė Šaulytė Laura Baronaitė Brigita Grybaitė Dovilė Jankevičiūtė Goda Plytaitytė Lukas Kamarauskas

Rask „Njuspeipį“ kiekvieno mėnesio pradžioje:

KTU, VDU, ASU, LSMU, KK, MRU, VU KHF, LSU, KTU Gimnazijoje, Kolp. kolegijoje, Graičiūno AVM, „Vero Cafe“, „Džem Pub“, „B.O.“, „Supremo“, „Mio“, „Coﬀee inn“.

Visa medžiaga, pateikta „Njuspeipyje“, yra nebūtinai leidinio nuosavybė. Prieš kopijuojant ar platinant, būtina susitarti su leidinio redaktoriumi bei turi būti nurodytas šaltinis. Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su respondentų, straipsnių herojų bei autorių nuomone. Už reklamos ir asmeninių skelbimų bei juose pasitaikančias klaidas redakcija neatsako.

Karjeros ir ugdymo centras

Galime garsiai šaukti, galime ir nutylėti, tačiau reikia pripažinti, jog 2016-ieji eina į pabaigą ir visi „Naujųjų metų pasižadėjimai“ jau turėjo būti pasiekti. O dabar pats metas šviežiems planams, todėl pateikiame 8 patarimus.

Kaip planuoti karjerą

ateinančiais metais?

• Ar užsiregistravai darbo paieškos portaluose? Cvonline.lt, cvmarket.lt, cvbankas.lt.ir t.t. • Ar tavo pateikta informacija yra tiksli ir išsami? • Ką dar turi išmokti, kad gautum tai, ko nori?

4. Ryšiai. Kitaip tariant „networking‘as“ – ryšių tinkle plėtra. Pradėkim nuo to, ar apie savo karjeros planus kalbėjai su savo draugais, šeima? O kolegomis? Ar informacija apie tavo darbo patirtį, įgūdžius, kvaliﬁkaciją yra prieinama „LinkedIn“ proﬁlyje?

1. 2016 metų apžvalga. Peržvelk, ką darei 2016 metais, kad pasiektum savo tikslų. Prisimink, kas šiemet tau pasisekė, ką padarei, kad pagerėtų sąlygos. Jei ieškojai naujo darbo ar praktikos – ar radai, o jei ne, ką darei ne taip kaip žadėjai sau, kad padarysi? Kokios tavo stipriosios pusės, o ką reikėtų išmokti, tobulinti? Viską pasirašyk sau, nes tai, ką užrašysi, bus dokumentuotas tavo veiksmų užtvirtinimas. 2. 2017 metų tikslų nustatymas. Nustatyk savo karjeros tikslus 2017 metais. Rašyk tai, ko norisi labiausiai, jei neapsisprendi ties viena sritimi, pasižymėk kelias. Atsakyk sau į klausimus: • Ką aš turiu padaryti, kad būčiau pakankamai kvaliﬁkuota(-s) būti paaukšinta(-s) ar gauti naują, geresnį darbą ar praktiką? • Kas yra atsakingas už sprendimų priėmimą dėl tavo paaukštinimo ar priėmimo dirbti tam tikroje pozicijoje? Kokiu būdu galiu įrodyti savo naudą naujai darbo vietai? 3. Veiksmai. Ką gali padaryti, kad pagreitintum ir palengvintum naujo darbo ar praktikos paiešką? • Ar atnaujinai savo CV, „LinkedIn“ proﬁlį? O socialinio tinklo „Facebook“ paskyra tvarkinga?

5. Investicija. Nusistatyk, ką gali padaryti pats, o ko reikia, kad galėtum pasikelti kvaliﬁkaciją. Susirask informaciją apie tavo ar kitame mieste vykstančius kursus, mokymus, seminarus. Na, o jei nežinai, nuo ko pradėti, nesijauti užtikrintas savo galimybėmis, visada gali pasikonsultuoti su karjeros konsultantu ar mentoriumi. 6. Rinkos tendencijos. Planuojant karjerą labai svarbu realiai pažvelgti į rinką. Oﬁcialias darbo rinkos prognozes gali sekti Lietuvos Darbo biržos puslapyje www.ldb.lt. Taip pat rekomenduojame vieno didžiausių Lietuvos darbo paieškos portalo www.cvonline.lt naujienas, jų atliktus tyrimus, darbo rinkos prognozes, stebėti darbo skelbimus. Cvonline.lt kasmet atlieka darbdavių apklausas, kuriomis siekia nustatyti atlyginimų augimo, darbo vietų plėtros ir kitas tendencijas. 7. Laikas. Kada gi dar bus geresnis laikas nei dabar? Tiesiog imk ir daryk. Motyvacija yra ne įgimta savybė, tai tiesiog veikla, veiksmų atlikimas čia ir dabar, nenukeliant rytojui. 8. Vizualizacija. Gali pasikabinti tikslų sąrašą savo užrašų lentoje ar užrašų knygutėje, įsiklijuoti lapelį su tau suprantama fraze, kuri simbolizuotų kitų metų tikslus, siekius, norus, svajones. Dar vienas smagus ir veiksmingas užsiėmimas – koliažas. Jei nemėgsti rašyti, sudėliok savo karjeros kelio koliažą – tai, kas tau atskleidžia sėkmingą karjerą – iš nuotraukų, straipsnių. Reikia pagalbos planuojant savo karjerą? Karjeros ir ugdymo centro durys visuomet atviros! Daugiau informacijos: http://ktu.edu/lt/karjeros-ir-ugdymo-centras Straipsnyje naudotas šaltinis: soprana.lt

KTU – ypatingas dėmesys talentams Jau daugiau kaip 7 metus Kauno technologijos universitete (KTU) veikiančios Sustiprintos studijų grupės (SSG) studentai yra vieni gabiausių Universiteto jaunuolių – pagrindiniai rektoriaus stipendijų laimėtojai, Studentų mokslinės draugijos nariai. Garsinant KTU vardą nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose, olimpiadose, projektuose svariai prisidės ir naujai startavusios talentų akademijos „GIFTed.COMM“ studentai. Bendraminčių ratas – motyvuoja KTU Maisto mokslo ir technologijų 3 kurso studentė Miglė Aurėja Mickonytė SSG mokosi nuo pirmo kurso – jau trečius metus. „SSG sutikau daug bendraminčių. Turime panašius tikslus, siekius bei požiūrį į gyvenimą. Mano įsitikinimu, tai daro teigiamą įtaką studijų rezultatams, nes dirbti motyvuotų žmonių apsuptyje yra lengviau“, – kalbėjo studentė. Jos nuomone, tokios Universiteto iniciatyvos kaip SSG ir „GIFTed.COMM“ yra naudingos, nes suteikia galimybę motyvuotiems studentams nuveikti daugiau ir lengviau panaudoti savo potencialą. Kitas gabus KTU studentas Rytis Vizgirda SSG studijuoja jau antrus metus ir tuo pačiu dirba KTU Kaupiklių ir atsinaujinančiųjų šaltinių laboratorijoje bei šoka tautinius šokius. „Tokios grupės ir programos kaip SSG bei „GIFTed.COMM“ suteikia didelę naudą ne tik studentams, bet ir Universitetui, kurio vardą šie jaunuoliai garsina. Esu dėkingas KTU už šią puikią galimybę, kuri man buvo suteikta“, – sakė R. Vizgirda. Sulaukė didelio studentų dėmesio „GIFTed.COMM“ koordinatorė Laura Mickevičienė akcentuoja, kad naujoji talentų akademija buvo sukurta sėkmingai Universitete veikusios SSG pagrindu, siekiant dar labiau plėsti veiklų ir galimybių gabiausiems studentams spektrą. Į veiklas buvo siekiama įtraukti ir socialinius, humanitarinius mokslus bei menus studijuojančius studentus. „Didelis dėmesys skiriamas studentų asmeninių ir profesinių kompetencijų ugdymui. Talentų akademijos dalyviams siūlome seminarus, praktinius užsiėmimus bei individualias konsultacijas, kurias veda skirtingų sričių profesionalai ir talentų ugdymo specialistai. Pavyzdžiui, šį pusmetį didelis dėmesys skiriamas studentų supažindinimui su lyderystės ypatumais, kūrybiškumo metodais ir emocinio intelekto svarba“, – vardijo Laura Mickevičienė. Nors talentų akademija startavo tik šių metų rugsėjo mėnesį, „GIFTed.COMM“ komanda džiaugiasi, kad atrankos metu susidomėjimo ir klausimų sulaukė labai daug – pirmajame atrankos etape į vieną vietą pretendavo net 8 studentai. „Tiek iš akademinės bendruomenės, tiek iš verslo atstovų jau sulaukėme pirmųjų atsiliepimų apie talentų akademijos dalyvius. Žmones, dirbančius su „GIFTed.COMM“ studentais, labiausiai patraukia jų aštrus protas ir motyvacija tobulėti visapusiškai – ne tik gilinant profesines žinias, asmenines kompetencijas, bet ir aktyviai įsitraukiant į socialines veiklas“, – teigė L. Mickevičienė. Rotacija Sausio mėnesį vyks „GIFTed.COMM“ talentų akademijos studentų vertinimas. Dabartiniai „GIFTed.COMM“ studentai, kurių rezultatai neatitiks akademijos kriterijų, deja, toliau dalyvauti akademijos veiklose nebegalės. Atsiradus bent vienai laisvai vietai, bus skelbiama papildoma atranka, kurioje dalyvauti kviečiami motyvuoti pirmo kurso bakalauro studentai, pasižymintys aukštais studijų rezultatais, aktyvumu socialinėje ir mokslinėje veiklose. Daugiau informacijos: http://ktu.edu/lt/studijos/giﬅed

Už kadro Greta Vilkaitė

SENEKOS DIENA

Filmo autorių nuotr.

Sulig pirmais kadrais esame apgaubiami šaltų ir svetimų kalnynų. Čia pučia vėjas ir tvyro stingdanti atmosfera. Niekas per daug čia ir nekalba. Po kiek laiko ant uolingos viršukalnės pasirodo keletas žmonių ﬁgūrų ir abstrakčiai pabando mus įvesti į naująjį režisieriaus Kristijono Vildžiūno ﬁlmą „Senekos diena“.

NOSTALGIŠKOJI KARTA

Iš pažiūros istorija paprasta – vidutinio amžiaus Simonas prisimena savo gyvenimą nuo studentiškų laikų, kai dar buvo apmąstymų ir vilčių turintis jaunuolis. Visgi jo asmenybė ir gyvenimo pasirinkimai apsiribojo tik tomis pačiomis viltimis bei neišreikštais troškimais. Dabar, kai Simonas jau vyresnis, darosi vis sunkiau išgyventi dabartį ir nemąstyti, kas būtų, jeigu būtų. Asmenybės virsmui ir prasmės paieškoms įprasminti režisierius renkasi skirtingus laikus. Dėl to ﬁlmo istorija padalinama į tris atskiras dalis. Pirmoje dalyje jaučiasi savotiškas lūžis personažo ir visos visuomenės gyvenime, nes veiksmas nukeliamas į 1989 metus, formuojantis Baltijos keliui. Negana to, veikėjo gyvenimą apsunkina ir neišsakyti jausmai jo bendraamžei Vakarei. Antroji, šių laikų dalis vaizduojama kaip savotiška pasekmė privedusi herojų prie stagnacijos ir vis dar neišspręstų klausimų. Na, o trečioje režisierius nusprendžia supinti šiuos veikėjo gyvenimo etapus ir sujungia viską į bendrą klausimą – kodėl mums taip sunku išsivaduoti? Taip pat leidžia suprasti, jog kartėlis ir prisiminimai žmogaus neapleidžia visą gyvenimą.

ŠIAURĖS KRYPTIMI

Pasak režisieriaus, kuriant filmą šiam teko prisiminti savo paties praeitį ir net išgyvenimus, kuriuos tuomet patyrė. Aplinkos atkūrimas labai įtaigiai atsiskleidžia veikėjų aplinkoje, jų namuose ir aprangoje (nors kita vertus, surasti kažką sovietiško nėra labai sudėtinga...).Visgi labiausiai mane suintrigavęs dalykas – specialiai šiam filmui atgimusios grupės „Šiaurės kryptis“, kurios narys buvo pats K. Vildžiūnas, muzika. Poetiški, šiek tiek grupę „Foje“ primenantys skambesiai tiko filmo istorijai ir atmosferai. Akimirką aktorius Marijus Mažūnas, atlikęs dainą „Ledynai“, kažkuo priminė „Joy Division“ vokalistą Ian Curtis. Ir pagalvojus būtų gal net įdomiau, jei režisierius filmo pasakojimą būtų perteikęs panaudodamas grupės istoriją nei žmogaus, kuris tiesiog gyvena prisiminimais. Na, o šiaurės krypties K. Vildžiūnas laikėsi ir tiesiogiai – filmuoti kūrybinė komanda vyko į Kolos pusiasalyje esančius kalnus. Būtent čia ir gimė K. Vildžiūno grupės pavadinimas, o dabar, tarsi pats filmo herojus, režisierius grįžo į prisiminimų vietą ir įamžino savo naujausią filmą.

RAMYBĖ MŪSŲ KINE

Šiek tiek pakoregavus Šarūno Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ pavadinimą, galima rasti neblogą lietuviško kino tendencijų apibūdinimą. Negaliu kritikuoti autorinio kino kadrų ar planų, kurie techniškai dažniausiai geri, bet istorijos ar scenarijaus atžvilgiu ramybė tvyro visomis prasmėmis. Kiek į akis filme krenta keisti personažų motyvai ir dialogai. Šiais laikais Simoną ir jo draugus turbūt vadintume laisvai samdomais menininkais, beriančiais frazes, kurių realiame gyvenime tikrai neišgirstume. Arba tiesiog patys turėtume suvokti, ką šie mąslūs veikėjai nori pasakyti. „Reikia gyventi taip, tarsi ši diena būtų paskutinė“ – šiek tiek pabodusią Senekos frazę kartojo filmo veikėjai. Nors pradžioje ši citata natūraliai siejosi su filmo istorijos pagrindine tema, visgi pasakojimui einant į pabaigą man kilo dar utopiškesnis klausimas – kokių lietuviško kino režisierių darbų sulauktume, jei ir šie būtų paskutiniai?

Interviu

Kalbėtis su Karoliu be galo paprasta – ne tik dėl jau iš pirmo žvilgsnio itin draugiško būdo, bet dar ir todėl, kad uždavus klausimą Kornelija vargu ar sulauksi vienskiemenio Viečaitė atsakymo. Kalbai sukantis apie įvairius kultūrinius ir muzikinis reiškinius jis, rodos, galėtų šnekėti visą dieną (tai, be abejo, profesinis bruožas). Jeigu įžvalgų iš šio interviu Tau neužteks, gali Karolio laidų „Man 20-keli“ klausytis „Žinių radijuje“, o naujos laidos „Klasė“ – „LRT Opus“ arba skaityti muzikines apžvalgas bloge „Daug garso ir šviesų“, portale „Delﬁ“ arba paprasčiausiai socialiniame tinkle „Facebook“. Vaikystėje žvaigždėmis, pastaruoju?

dažniau svajojame būti o ne žurnalistais. Kodėl

roko tapai

Niekam nesakyk, bet būti roko žvaigžde slapta svajojau ir aš. Laimė, pakankamai anksti supratau, kad pasauliui nereikia dar vieno prasto muzikanto. Žurnalistinė prieiga prie muzikos man visada buvo artimesnė. Muzika man nėra tiek žavi technikos prasme, man ji daug įdomesnė kaip kultūros forma. Pavyzdžiui, paauglystėje klausydavau grupės „Green Day“ – buvo įdomu viskas nuo jų šukuosenų iki anti-Bushiškos politikos. Bet ne tiek kreipiau dėmesį, kokias gitaras ar būgnų komplektus jie naudoja, kaip jie groja. Buvo svarbiau tai, kaip jie mąsto ir ką savo muzika perduoda gerbėjams. Rašyti norėjau dar nuo tada, kai priešistoriniame žurnale apie kompiuterius išspausdinau pirmąjį straipsnį apie GTA „Vice City“ žaidimą. Gavau tuo metu – 10-oje klasėje – neįsivaizduojamai didelį atrodžiusį honorarą – 120 litų! Supratau, kad žurnalistikoje karjera yra nuostabi: rašai apie tai, kas patinka ir dar gauni honorarą. Kai nuo kompiuterių perėjau prie domėjimosi muzika, sujungiau tai su rašymu. Pradėjau rašyti albumų apžvalgas alternatyvios kultūros portale „ore.lt“, kur radau kitokį požiūrį į kultūrą, kitokį rašymo stilių. Vėliau ėmiau skaityti didžiuosius muzikos žurnalus kaip „NME“ ar „Rolling Stone“. Svajojau būti muzikos žurnalistu.

Nojaus Vaitaičio nuotr.

Pastaruoju metu nuo šitos paauglystės svajonės atitolstu. Apie muziką toliau kalbu radijuje ir rašau į žurnalus, bet taip pat pradėjau domėtis socialinėmis temomis, kinu, jaunimo kultūra apskritai. Pavyzdžiui, šiuo metu dirbu prie teksto apie Lietuvoje kuriantį sirų dailininką. Tad dabar „muzikos žurnalisto“ etiketė man nebebūtų teisinga. Kokios grupės formavo tavo muzikinį skonį? Internetą namuose įsivedėme tik apie 2005-uosius, tad lig tol klausydavau radijo. Pačiam sunku patikėti, bet klausiau „M-1“ ir „European Hit Radio“ topų, žinodavau beveik visas dainas, daugelį jų su sese įsirašydavome į kasetes. Taip išvysčiau meilę pop muzikai, išlikusią iki šiol, kuri tarp alternatyvios scenos žmonių ne daug kam suprantama. Tais laikais tokios grupės kaip „Good Charlotte“ ar Avril Lavigne atrodė kaip tikra alternatyva, nors dabar pažvelgus atgal ir atrodo juokinga. Tokiame kontekste net „Linkin Park“ atrodė kaip progresyvi grupė. Vėliau dienas leidau interneto forumuose, ypač „music.lt“ ir slaptajame „mur.lt“ (nesijuokit iš pavadinimo! Ten buvo visi nuo

Interviu Beatos Tiškevič iki TWODICKS'ų, nuostabi internetinė bendruomenė, kurią suvalgė „Facebook“). Per diskusijas ten pažinau kitas grupes, pavyzdžiui, „Radiohead“, kurie lig šiol yra vieni geriausių. Pradėjus studijuoti Vilniuje prasidėjo indie roko banga su „Arctic Monkeys“ ir „Liverpool“ vakarėliais. Paauglystėje daug domėjausi emo muzika nuo popso kaip „My Chemical Romance“ iki labiau alternatyvių „Brand New“. Klausomiausių dainų viršūnėje ligi šiol greičiausiai būtų „Radiohead“, „Arctic Monkeys“ ir „Brand New“. Kaip tiksliau galima apibrėžti indie muziką? Kartą kalbinau Sonny Smithą iš puikios San Francisco indie roko grupės „Sonny & the Sunsets“. Paklausiau jo, kas yra indie muzika. Sakė, kad nežino. „Manau, kad tai tapo žodžiu apibūdinti baltųjų muziką. Baltųjų žmonių rokas.“ Man toks požiūris pasirodė priimtinas. Šiandien indie yra vadinama praktiškai bet kokia roko muzika, atmetus tokias kiečiau grojančias grupes kaip „Foo Fighters“ ar „Queens of The Stone Age“. Nebeliko senosios prasmės, kad indie (kitaip – „independent“, nepriklausomi) muzikantai turėtų oponuoti didžiųjų leidybinių kompanijų leidžiamai muzikai. Paieškoję „Google“ rastumėte daugybę straipsnių, kuriuose sakoma, jog indie rokas mirė, šio termino vengia ir grupės, ir kritikai. Šiandien laikyti „Arctic Monkeys“ ar „Kings of Leon“ indie grupėmis tiesiog nebūtų teisinga – abi grupės priklauso didžiulėms įrašų kompanijoms, rengia milžiniškus koncertus, nors ir skamba kaip indie rokas, kaip šį terminą supranta visuomenė. Apskritai atrodo, kad Lietuvoje indie rokas tapo terminu apibūdinti bet kokią post 2000-ųjų britų roko grupę. Nors, pavyzdžiui, mėgstamiausia mano indie grupė „The National“ yra amerikiečiai. Teisinga būtų sakyti, kad indie – hipsterių muzika? Šie du žodžiai – indie ir hipsteriai – panašūs tuo, kad jų prasmė išnyksta, kai pradedi juos vartoti masinėje kultūroje. Nes jų abiejų esmė – oponuoti masinei kultūrai. Reikalas tas, kad, pavyzdžiui, hipsteriai jau seniai yra tapę masinės kultūros dalimi. Jei kažkas ir yra hipsterių muzika – tai tokios pop folko grupės kaip „The Lumineers“ ar „Of Monsters & Men“. Barzdotų muzikantų su kepurėmis muzika. Tai joks įžeidimas. „Little Talks“ yra labai graži daina. Hipsteriai gali būti vadinami subkultūra? O kas yra subkultūra? Ją apibrėžia ideologija ir įvaizdis. Priklausymas subkultūrai turėtų tave išskirti iš masės žmonių. Tu turėtum įdėti pastangų, kad priklausytum subkultūrai. Kai visi „bičai“ vaikšto su ta pačia šukuosena ir ta pačia barzda, sunku tai vadinti subkultūra. Taip turėtų būti. Subkultūroje esantys žmonės turėtų jausti, kad juos vienija kažkas speciﬁško, ko nesupranta jų tėvai ar pusbroliai. Hipsteriai tiesiog yra terminas apibūdinti masinę madą vartojančius žmones. Tai būtų tas pats kaip pasakyti, kad esu greito maisto valgytojų subkultūros atstovas, nes valgau „McDonalde“. Tai, kas anksčiau buvo vadinta hipsteriškais rūbais, dabar parduodama kiekvienoje „Zaroje“ ir „H&M“. Anksčiau būdavai pavadintas hipsteriu

Birutės Rutkauskaitės nuotr.

Tuomet subkultūrą sudaro tam tikra mažuma?

apsivilkęs margą megztinį iš „Humanos“, dabar tokius turi visi, tik iš brangesnių parduotuvių. Ar Lietuvoje yra likę subkultūrų? Yra, tik jos sunkiau pastebimos. Pernai man akis atvėrė apsilankymas „Yaga“ festivalyje, vykstančiame Varėnos miškuose, kur buvo daug modernių hipių, turinčių savo pasigamintus rūbus, veganišką maistą. Tai žmonės, esantys opozicijoje vartotojiškai kultūrai. Mano manymu, toks ir turėtų būti subkultūros apibrėžimas – uždara bendruomenė, į kurią ne visi gali patekti. Tokių subkultūrų likę ir kituose žanruose. Vis dar galime rasti metalistų, gotų. Tiesiog nebėra tų aiškių skirčių kaip buvo 90-aisiais Lietuvoje. Tuo metu buvo labai aiški atskirtis tarp „reiverių“ ir „urlaganų“, buvo stiprios pankų, metalistų, „depešistų“ bendruomenės. Šiandien viskas persipynę. Vieną vakarą galiu nueiti į tamsios muzikos koncertą „Kably“, kitą – į elektroninės muzikos „Opium“ klubą ir sutikti tuos pačius žmones. Dabar žmonės atviri visoms subkultūroms, jie klauso ir tą, ir tą muziką, neapriboja savęs. Man tai atrodo žavu. Yra žmonės, kurie domisi kultūra plačiąja prasme ir žmonės, kurie nesidomi. Yra žmonės einantys ir neinantys į koncertus. Yra tie, kuriems rūpi save išreikšti per išvaizdą ir tie, kuriems ne. Manau, kad čia ir yra esminė skirtis.

Turiu. Tai jaunas žmogus, kuriam įdomu suprasti šiandienos kultūrą, kuris mato Lietuvą kaip globalaus pasaulio dalį ir kuris nori kitokios informacijos, negu gauna masinėje žiniasklaidoje. Visa mano veikla, net rašymas į „Delﬁ“ yra opozicija masinei žiniasklaidai. Galbūt to ištakos yra indie kultūros ir šio žanro grupių palaikyme. Noriu būti mažesnėje ir silpnesnėje pusėje, nes opozicija turi egzistuoti. Dėl to daugelis laidos „Man 20-keli“ svečių yra pirmą kartą radijuje kalbantys žmonės, daugelis albumų, kuriuos apžvelgiu „Verslo klasėje“ ar „370“ nebuvo lietuviškai aprašyti anksčiau – o jie, manau, yra to verti.

. Kartais būna, jog susipažįstu su žmogumi ir jaučiu, kad ji ar jis yra arti mano skaitytojo ar klausytojo idealo. Pasidaro džiugu, kad tokie žmonės iš tiesų egzistuoja, kad negyvenu šizofreniškoje fantazijoje. Jei sužinau, kad tas žmogus išties seka mano darbus, apima nuostabiausias jausmas. Jausti skaitytoją (ar klausytoją) padeda ir „Facebook“, teigiamos reakcijos labai prideda motyvacijos. Neįsivaizduoju, kaip žurnalistai anksčiau rašydavo „į orą“ ir gaudavo skaitytojų laiškus kartą per mėnesį.

Isskirtinumas ateina . tada, kai del jo stengiesi, kai turi kazko atsisakyti. >

Ar autentiškumo, originalumo troškimas nepavertė mūsų svetimais paprastiems dalykams?

Turi susikūręs klausytojo ar skaitytojo idealą?

Dabar autentiška yra elgtis paprastai. Pavyzdžiui, žinau draugų draugę, kuri iš Vilniaus išvyko gyventi į kaimą, augina savo daržoves, neina į darbą nuo devynių iki penkių ir gyvena kaip nori. Mano manymu, čia yra tikras autentiškumas, tikrasis protestas. Išskirtinumas ateina tada, kai dėl jo stengiesi, kai turi kažko atsisakyti. Nusipirkti blyčintus marškinėlius iš „Zaros“ didelių pastangų nereikia – tik šiek tiek eurų. Kaip paaiškinti nostalgiją nepatirtiems dalykams, šiuo metu atsiskleidusią serialo „Stranger Things“ populiarumu?

Amerikietiška kultūra mums daro milžinišką įtaką, net jei daugelis mūsų nėra buvę Amerikoje. Mes galime su šia kultūra tapatintis, nes ji duoda bendras žmogiškas patirtis. „Stranger Things“ yra to pavyzdys. Jis atkuria 80-ųjų Amerikos sci-fi filmus. Galbūt mes jo nejaučiame taip kaip žmonės, užaugę Amerikoje 80-aisiais, bet vis tiek jaučiame. „Stranger Things“ yra tiesiog labai gerai sukurtas serialas su puikia istorija, vaidyba ir vizualika. Be to, dabar gyvename informacijos prieinamumo laiku, kai daugelis mūsų esame matę tuos filmus, į kuriuos „Stranger Things“ referuoja, net jei jų nerodė Lietuvos kino teatruose. Kad ir mokslinės fantastikos klasika „Alien“ ar Stanley Kubricko „2001: A Space Odyssey“ – juos mačiau prieš keletą metų ir „Stranger Things“ man juos primena. Patiriu nostalgiją laikui, kai žiūrėjau šiuos filmus – tiesiog tas laikas buvo ne prieš 30 metų, o prieš 3.

Bet tai savotiškai izoliuoja, t.y. atskiria Vilnių ir jo kultūrą nuo likusios Lietuvos.

Kaip užaugęs ne Vilniuje galiu pasakyti, jog taip. Nežinau, kaip prijungti žmones iš mažesnių miestų, esu praradęs ryšį kad ir su Marijampolės (gimtojo miesto – aut. past.) jaunais žmonėmis. Neįsivaizduoju, kaip juos pasiekti, nors norėčiau, kad jie klausytų laidų, kad skaitytų, jeigu ten yra kokia maža grupė, kad jie man apie tai praneštų. Atrodo, kad „Facebook“ sujungia žmones, bet tuo pat metu esi burbule ir jis labai vilnietiškas. Muzikos kritikus Lietuvoje galima suskaičiuoti ant pirštų, tad ar netvyro konkurencija? Ne, neturime dėl ko konkuruoti, kiekvienas turime savo nišą. Domantas Razauskas rašo „rimtesnių“ albumų apžvalgas bernardinai.lt, esame su juo geri kolegos, jam perdaviau savo anksčiau rengtą „Pakartot“ laidą per Lietuvos radiją. Ramūnas Zilnys nuo seno rašo į „Lietuvos rytą“, labiau apžvelgia pop scenos grupes. Daina Dubauskaitė rašo apie elektroninę muziką, nors savęs kritike turbūt net nevadintų. Andrzej Bong turi suru.lt, Emilija Visockaitė – 15min.lt. Dar yra „Gintariniai Akiniai“, neseniai atskirą blogą „Ghost Note“ pradėjo nuo „GA“ atsiskyręs Valdas Lopeta. Tad tik spėk visus skaityti. Ko sieki savo straipsniais ir radijo laidomis? Mano tikslas – įkvėpti žmones būti drąsesniais. Lietuvoje bijoma turėti kitokią nuomonę, aš noriu, kad to nebūtų. Noriu, kad paklausę mano laidų žmonės norėtų kurti patys ar bent jau taptų šiek tiek geresni vieni kitiems. 09

Apklausa

Laura Baronaitė

Tai ką, draugai, laukiam Naujųjų? Aišku laukiam, o kartais net su mintimis, kad pradėsime veikti kažką naudingo visuomenei ar keisime savo gyvenimą. Štai mano banalybės viršūnėje besipuikuojantis pažadas, kad pradėsiu sportuoti, lydi jau šešerius metus, bet į mane pažiūrėjus akivaizdu, kad jis labai sėkmingai žlunga. Vis pasižadu nesistengti peržiūrėti mėgstamo serialo sezono per vieną naktį, vis sakau, kad išmoksiu groti gitara, bet man stebėtinai nesiseka. Gerai, gana apie mane. Paskaitom, ką kolegos kalba apie pažadus kitiems metams. AR KAŽKAS KITAS BANDĖ TAVE PRIVERSTI DUOTI IR LAIKYTIS NAUJAMETINIO PAŽADO? Aš esu iš tų žmonių, kurie stengiasi nedalinti pažadų į kairę ir į dešinę, nes po to trūks plyš stengiuosi juos įgyvendinti. Taigi dėl naujametinius pažadų – ne, manęs niekas nevertė duoti ir po to laikytis naujametinio pažado.

Arnis Aleinikovas VDU, Vaidyba KOKS KVAILIAUSIAS TAVO GIRDĖTAS NAUJAMETINIS PAŽADAS? Nėra kvailų pažadų, yra tik nuvalkioti ir banalūs. Tačiau iš esmės juokingiausi pažadai būna tie, kuriuos žmonės skelbia savo „Facebook“ ar kitų socialinių tinklų paskyrose. KOKIO PAŽADO NEGALĖTUM LAIKYTIS? Negalėčiau laikytis nenuoširdaus ir neapgalvoto pažado. Pažadus reikia tesėti, todėl tai atsakingas darbas, kurį turi įvertinti įvairiais aspektais. Svarbu suvokti, kiek jis realus ir aktualus tavo gyvenime. KOKS TAVO ŠIŲ METŲ NAUJAMETINIS PAŽADAS? Nekuriu naujametinių pažadų. Nereikia laukti Naujųjų metų išvakarių, kad pradėtum spręsti savo problemas ar netinkamą gyvenimo būdą. Matai, kad kažką gyvenime darai ne taip, išanalizuoji problemą, randi sprendimo būdą ir kaip įmanoma greičiau imiesi veiksmų. Banalus pažadas būtent kitais metais eiti į sporto salę yra net nevertas individo dėmesio, nes tai tik tušti žodžiai, kurie turėtų sudaryti iliuziją, kad kažką dėl savęs darai ir stengiesi.

AR ESI DAVĘS NEAPGALVOTĄ PAŽADĄ? Kartais, aišku, atsitinka taip, kad vakarėlio įkarštyje pradedi garsiai dalintis savo mintimis ir išsprūsta vienas kitas neapgalvotas pažadas. Vienas jų buvo prieš trejus metus – kelionė į Oslą. Tos vietos aš nelabai prisimenu, bet aplink buvo nemažai liudininkų, tad teko šį pažadą įgyvendinti. KOKS TAVO ŠIŲ METŲ NAUJAMETINIS PAŽADAS? Sau stengiuosi neduoti pažadų, nes manau, kad jie dažnai gali neišsipildyti ne dėl tavo, o dėl aplinkos, kitų žmonių kaltės. Lygiai taip pat neturėti ir iliuzijų. Kiekvienais metais pagalvoju ir išsikeliu sau tikslus, kuriuos daugiau ar mažiau pasiekiu. Jie gali būti ir visai paprasti. Na, pavyzdžiui, kad ir daugiau šypsotis.

Emilis Valentinaitis VDU, Filosoﬁja

AR SKATINI(-AI) KAŽKĄ LAIKYTIS DUOTO PAŽADO? Skatinau, tačiau nelabai sėkmingai, nes nemėgstu būti kitų žmonių sąžinės balsas. Aš labiau skatinu žmones nepasižadėti, tada būna mažiau nusivylimų ir nepasitenkinimo. Tai galėčiau taikyti tiek kitiems, tiek sau. GALBŪT ŠEIMOJE AR DRAUGŲ RATE ESATE DAVĘ BENDRĄ PAŽADĄ? Taip, aš ir mano draugė buvome davusios sau pažadą, bet tiek man, tiek draugei nepavyko jo laikytis, pasidavėme kartu ir kurį laiką juokėmės iš savo silpnavališkumo. Kolektyviniai pasižadėjimai retai kada pasiteisina. Kartais ir apie savo asmeninius pažadus geriau niekam neprasitarti.

Goda Stoškutė VDU, Ekonomika

KOKS TAVO ŠIŲ METŲ NAUJAMETINIS PAŽADAS? Mano naujametinis pažadas – laisvą laiką panaudoti prasmingiau ir žiūrėti mažiau serialų. Taip pat pažadėjau sau būti geresne savo artimiems žmonėms ir įvykdyti bent keletą punktų iš savo „bucket list‘o“. Tačiau svarbiausia, pažadu laikytis pažadų. Šiemet jau tikrai.

AR JAU BUVAI DAVUSI NAUJAMETINĮ PAŽADĄ? Kiekvienais metais prieš Kalėdas ir Naujuosius metus mane lydi įvairios mintys. Žinoma, apie praėjusius metus, kokie jie buvo, ar tokie kokių norėjau, ar visus savo planus įgyvendinau, kiek liko kitiems metams, ar esu patenkinta praėjusiais metais, ar kažko neatlikau, ar buvau įvertinta, ar ne. Mano apmąstymai apie prabėgusius metus prasideda jau po Kalėdų, kai suprantu, kad metai baigiasi. Naujųjų metų pažadus apgalvoju išvakarėse. Ir taip jau nuo mažens, nuo mokyklos laikų. Aišku, mokyklos laikais pažadai Naujiesiems metams ir Rugsėjo 1-ajai mažai kuo skyrėsi, nes pažadas buvo tas pats: nuo šių metų jau pradėsiu mokytis. AR SAVO PAŽADUS IŠPLIURPI, AR LAIKAI PASLAPTYJE? Apie savo pažadus kartas nuo karto pasikalbu su draugais ir paklausiu, ar tai bus įmanoma dabar, ar siekti to vėliau, kad netrukdytų dabartiniams darbams. Dažniausiai išpliurpiu, nes nemėgstu kažko laikyti savyje. Kai pasidalini – lengviau ir pačiam į tai žvelgti, nes pamatai draugų reakcijas ir išklausai jų patarimus. AR KOKIU NORS BŪDU PRIMENI SAU, KAD TURI LAIKYTIS PAŽADO? Laikytis pažado reikia, nes tai

AR ESI PAVOGUSI KITO ŽMOGAUS NAUJAMETINIO PAŽADO IDĖJĄ? Manau, kad žmonių, su kuriais bendrauju, kuriuos pažįstu, idėjos yra identiškos manosioms. Mus vienija ar darbai, ar studijos, ar visuomeninės veiklos. Kad būčiau pavogusi kažkieno naujametinio pažado idėją, nelabai galiu patvirtinti, nes dažniausiai tais pažadais nesidalinu pati ir patys žmonės nelabai linkę juos skelbti. Čia kaip apie svajones – jei pasakysi, neišsipildys. Indrė Urbutytė VDU, Politikos mokslai KOKS TAVO ŠIŲ METŲ NAUJAMETINIS PAŽADAS? Kaip ir minėjau, baisoka juos sakyti viešai, nes galbūt nesugebėsiu jų įgyvendinti. Bet galiu duoti keletą užuominų, su kuo jie susiję: studijomis, darbais organizacijose, išvaizdos pokyčiais ir panašiai.

yra kaip ir įsipareigojimas, jei ne sau, tai kažkam kitam. Kažkokio ypatingo būdo, kaip sau primenu apie pažadą, nėra, kadangi man tai svarbus dalykas, kurio nepamirštu, nes darau tai su vienokiu ar kitokiu svarbesniu tikslu. KOKS TAVO ŠIŲ METŲ NAUJAMETINIS PAŽADAS? Nesiruošiu prisiekinėti sau, kad pradėsiu sportuoti, kaip daro dauguma. Norėčiau pažadėti sau išmokti planuoti laiką ir nebežiūrėti „Keeping Up with the Kardashians“.

Lukas Vijeru VDU, Anglų ﬁlologija

FotoreportaĹžas

alteregoportraits.com

screenandgone

Nojus Vaitaitis

pinterest.com

reďŹ nery29.com

gentlemanschoice.pl

Interviu su studentu

PAGAUK, JEI GALI IŠ: LIETUVOS

PPAAS SSS

Asmuo: Paulius Apinis Universitetas Lietuvoje: Vilniaus Gedimino technikos universitetas Studijų programa: Automatika Universitetas užsienyje pirmą kartą: Brno technikos universitetas, Čekija Kiek laiko buvo praleista pirmą kartą (mėn.): 4,5 Universitetas užsienyje antrą kartą: Lisabonos universitetas, Portugalija Kiek laiko bus praleista antrą kartą (mėn.): 4,3

Į: LENKIJĄ, ČEKIJĄ, SLOVAKIJĄ, VENGRIJĄ, AUSTRIJĄ, VOKIETIJĄ, PRANCŪZIJĄ, PORTUGALIJĄ.

Paulius (dešinėje) su Lisabonos meru Fernandu Medina

Gabrielė Liaudanskaitė

Tam, kad susitartume dėl interviu, su Pauliumi teko derinti laiką mėnesį: šį VGTU ketvirtakursį pagauti sunku ne tik gyvai kur nors Europoje, bet ir virtualiai. Vieną dieną jis dar Lietuvoje, kitą – Paryžiuje, o po savaitės siunčia linkėjimus nuo Atlanto vandenyno kranto. Praėjusį semestrą pagal „Erasmus“ mainų programą praleidęs Čekijoje, šiemet rugsėjį vaikinas neatsispyrė pagundai ir… išdūmė į Portugaliją! Paskaitykite apie jo nuotykius keliaujant po Senąjį žemyną. Ar tiesa, jog iki studijų po Europą keliavai palyginus nedaug? Kaip jauteisi prieš pirmąjį išvykimą su „Erasmus“ mainais? Galima sakyti ir taip – negalėjau pasigirti dažnu keliavimu už Lietuvos ribų, bet visada apie tai mąsčiau. Labai norėjosi kažką tokio patirti, todėl labai laukiau, kada pagaliau tai pavyks įgyvendinti. Buvo ir labai smagu, ir tuo pačiu labai keista, nes atrodė, kad keliauju į kažkokią nežinomybę, buvo sudėtinga įsivaizduoti, ko galima tikėtis ir kas manęs ten laukia.

Ar Čekija Tavo „Erasmus“ krypčių sąraše buvo pirmoje vietoje? Kodėl pasirinkai būtent ją? Tiesą pasakius, pirmoje vietoje buvo Prahos technikos universitetas, o antroje vietoje – Karolio III universitetas Madride, taigi Brno liko trečias... Kadangi kandidatų skaičius ribotas, o norinčių patekti būtent į šiuos universitetus kaip tik tais metais netrūko, pagal konkursinį balą gavau vietą tik į Brno technikos universitetą. Apie Čekiją prieš tai teko girdėti daug puikių atsiliepimų: kainos per daug „nesikandžioja“, universitetai tikrai pakankamai geri, įdomi kultūra, gili istorija, nuostabūs miestai, gamta, žodžiu, studentų gyvenimu Čekijoje nebuvo nusivylusių. O dar puiki galimybė apkeliauti nemažai skirtingų šalių Vidurio Europoje... Kaip jau minėjai, būdamas Čekijoje aplankei nemažai kaimyninių valstybių – kaip suspėjai suderinti studijas svečioje šalyje su nepasotinamu noru keliauti vis toliau? Kai yra tas nepasotinamas noras, tai mažiau kas kliudo. Daugelis kelionių vykdavo savaitgalių ar atostogų metu, bet kartais tekdavo praleisti ir kai kurias paskaitas – tokiu atveju nebūdavo sunku susitarti su dėstytojais užduotis

atlikti kitu sutartu laiku. Džiugu, kad visi buvo tikrai geranoriški ir buvo galima kreiptis į juos bet kokiu klausimu – dėl suderinamumo didelių problemų neturėjau. Šiemet esi jau ketvirtakursis, spėjai net praktiką atlikti... Kaip sugalvojai antrąkart išvykti su „Erasmus“? Nepabūgai papildomų trukdžių artėjančio bakalauro rašymui? Tik grįžęs iš Čekijos atgal į Lietuvą supratau, kad noriu vėl išvykti. Juk tai tokia puiki galimybė, tuo labiau, kad tas visas Brno praleistas laikas buvo geriausias semestras gyvenime. Atrodytų, lyg toks vienintelis nepilnas pusmetis prilygsta visiems kitiems praėjusiems. Baigiamasis darbas vis nedavė ramybės iki pat išvažiavimo, taip pat ir čia nepavyksta visiškai jo užmiršti, bet, ko gero, gailėtis tikrai neverta. Paskutiniams metams patraukei į kitą Europos pusę – Portugaliją... Galbūt jau teko laisvalaikiu pakeliauti po šalį? Jau šiek tiek daugiau nei mėnuo esu čia, teko pabūti Lisabonos apylinkėse: Cascais, Sintroje, Cabo da Roca (labiausiai į vakarus nutolęs žemyninis Europos taškas) bei pietuose įsikūrusioje Algarvėje. Tame regione aplankiau kelis miestus, taip pat labiausiai į pietvakarius nutolusį žemyninį Europos tašką – Sagres – bei pasidžiaugiau Atlanto vandenynu keliuose paplūdimiuose, kurie yra laikomi gražiausiais Europoje. Taip pat buvau „Badoca Safari“ parke, kur buvo galima pasijusti lyg animaciniame ﬁlme „Madagaskaras“ dėl lemūrų, sėdėjusių net ant mano paties pečių. Tikiu, kad tai tikrai toli gražu nebus pabaiga...

AASSSS P P Kadangi Lisabonoje jau esi ne pirmą savaitę, turbūt gali palyginti ir gyvenimo, ir studijų sąlygas tiek su

Lietuva, tiek su Čekija – kokios įžvalgos? Ar antras kartas su „Erasmus“ nenuvylė? Lisabonos universitetas yra laikomas geriausiu Portugalijoje ir, kiek tenka girdėti, patenka į Europos TOP 20. Nuo pat pirmųjų dienų vietiniai studentai baugino, kad mokytis teks labai daug – po pirmųjų paskaitų pradėjau suprasti, apie ką jie kalbėjo... Tai – didžiulis universitetas iš daugybės skirtingų fakultetų, čia mokosi gausybė studentų, o turima įranga bei infrastruktūra tikrai nenuvilia. Jau spėjau pajusti, kad Lisabona – nuostabus miestas, o kaip bus vėliau, sunku pasakyti, bet esu įsitikinęs, kad tai jau antras geriausias semestras gyvenime. Čekijoje viskas taip pat atrodė labai įspūdingai, viskas labai modernu. Susiradau kalną draugų iš įvairių Europos šalių... Na, o galiausiai tiek Lisabonoje, tiek Brno studijų sąlygos, sakyčiau, gana smarkiai skiriasi lyginant su Lietuva, kai turimi tokie resursai, dėstytojai, išvystytas tinkamas požiūris, yra daug paprasčiau ir efektyviau rengti daugelio sričių specialistus. Nesuklysiu sakydama, jog išmaišei tikrai nemažą dalį Europos – kurion pusėn akys krypsta po universiteto baigimo? Galbūt planuoji tęsti mokslus toliau? Dar nesu įsitikinęs, ko norėsiu po visų šių ketverių metų. Svarstau tarp to, ar bandyti įgauti daugiau patirties darbe pagal specialybę, arba paieškoti savęs kažkur keliaujant užsienyje, arba tęsti mokslus toliau Lietuvoje... ar užsienyje.

Triukšmas Motiejus Ramašauskas

Besibaigiant 2016-iesiems mintyse jau pradedu dėlioti savo metų top, bet atsiranda dar keli nauji įrašai ir visas procesas prasideda iš naujo. Visiška nesąmonė sakyti, kad „dabar tai jau nebeleidžia geros muzikos“. Gerą muziką leidžia ir greičiausiai leidžia net daugiau nei anksčiau. Tiesa, kai kas pasikeitė – atpigo įrašinėjimo technika, studijas žmonės pradėjo įsirenginėti savo miegamuosiuose, atsirado internetas ir dar sparčiau pradėjo kurtis nepriklausomos įrašų kompanijos.

Būtent paskutiniai du įgalino beveik kiekvieną kūrėją paleisti savo muziką į plačius vandenis ir nebūti įkalintam grobuoniškų sutarčių. Nepriklausomų leidėjų pusėn nužengė ne tik hipsteriai su ukulelėmis, bet ir stambios grupės, tokios kaip „Radiohead“ – 2007-ųjų „In Rainbows“ buvo pirmasis grupės nepriklausomas įrašas, kurį buvo galima atsisiųsti už paties pasiūlytą kainą. Rezultatas? Iš šio vienintelio albumo grupė uždirbo daugiau nei už 6 prieš tai išleistus įrašus sudėjus. Visa tai lėmė, kad didžioji dalis „kokybiškos“ muzikos nukeliauja mažų, nepriklausomų kompanijų link, kadangi jos nebijo rizikuoti – beveik nėra ką prarasti, kai leidi mažo tiražo CD ir nesukiši milijonų į reklamas. Į „MTV“ ir „Billboard“ stiliaus mainstream’ą, deja, prasimuša mažiau originalios, nepraﬁltruotos produkcijos. Bet užteks banaliai verkšlenti, kaip blogai yra mainstream (ten visgi yra tikrai nemažai geros muzikos) ir pažiūrėkim, kas gero išėjo paskutiniu metu.

recordbird.com

Ką tik pristūmiau ant populiariosios muzikos ir štai rašau turbūt saldžiausio metų albumo apžvalgą. Po puikiai sutikto 2014-ųjų miksteipo „Intro Bonito“ trejetas iš Londono nestabdė ir spalio 21 dieną išleido savo debiutinį LP (pilnos trukmės albumą). 2013 metais susikūręs elektroninio pop trio, kurio pavadinimas susideda iš japoniško varlės kvarkimo tarimo ir žuvies rūšies, turi tris dalis: vokalistę Sarah Perry ir du prodiuserius – Gus Lobban ir Jamie Bulled. Nemažai grupės dainų, kurios įkvėptos kompiuterinių žaidimų muzikos, Gus ir Jamie parašo naudodami pigų „Casio“ sintezatorių ir panašius pusiau vaikiškus pianinus. Ir čia „KKB“ ironija tik prasideda. Sarah turi tobulą talentą rašyti dainas beveik apie nieką, bet nedaryti to tuščiai. Vienoje dainoje ji pasakoja, kaip nervina, kai per radiją išgirsti dainą, ji įstringa galvoje, bet niekaip negali jos surasti. Kitoje ji perkelia tave į mažą akvariumą ir bando perteikti, koks jausmas būti maža žuvyte. Dar yra dainų apie tai, kaip sunku atsikelti (nors „The Beatles“ aplenkė šią dainos idėją 50 metų), kaip šokinėti ant batuto, kad pasikeltum nuotaiką,

bei kaip norint būti tokiu gudriu kaip Sarah, reikia išmanyti bazarą. Lengva nurašyti albumą po tiek, kiek apie jį papasakojau, bet pažvelgus šiek tiek po cukrine vata padengtu paviršiumi, lengvai išryškėja stiprios pop aranžuotės ir ironija, kurios buvimą patvirtina ir grupės vaizdo klipai (nors tai nėra stipriausia jų muzikos dalis). Nemėgstu vien linksmos muzikos – šitas albumas neturi liūdnų dainų; nemėgstu saldžios muzikos – šitas albumas grasina diabetu, galėčiau vardinti ir vardinti, kodėl šitas albumas neturi veikti, bet veikia. Pirmąsias dienas bandžiau suprasti, kas jame yra tokio, kol galiausiai viską argumentavau „Die Antwoord“ – jie tai daro ironiškai ir viskas yra gerai, kai tai pagauni. Tiesa, mano draugai į mane dėl „KKB“ žiūri gana kreivai ir neatrodo, kad ateityje bandys tai suprasti, tad pasilieku su šiuo 36 minučių malonumu pats. Atlikėjų archyvas

9 įvertinimo vienetai iš 10

Praleisti lietuviškų albumų pro akis – negalima, praleisti „Sheep’ų“ albumo lapkritį – negalima, nepaklausyti „PUSHY“ – negalima. Antras grupės albumas dvejus metus laukė savo pasirodymo dienos – didžioji jo dalis buvo įrašyta Didžiojoje Britanijoje, Andriaus Kačanovo dėka. Andrius užsakė įrašų studiją, vilniečių trio susikrovė daiktus, išskrido į Britaniją, savaitę gyveno, grojo, miegojo, linksminosi ir įrašinėjo pačioje „Big Jelly“ studijoje, o grįžę pribaigė „PUSHY“ Kaune, „Lapės Studios“. Galutinis produktas – 33 minučių turbūt eksperimentiškiausiai skambantis LP Lietuvoje. Taip, yra visokių undergroundinių noise, industrial, techno įrašų, bet ta scena neskęsta taip pilnai išdirbtais albumais. Nors patys muzikantai įvardina šį albumą ne kaip suprodiusuotą, o kaip sugrotą, laisva struktūra vis tiek nedingsta ir leidžia laikytis už jos kaip už inkaro, kol į visas puses šaudo gitara, būgnai, saksofonas bei, kaip ir buvo žadėta, dar daugiau elektroninių garsų. Tai ką jie groja? Patys „Sheep Got Waxed“ save įvardina kaip post-jazz arba experimental jazz, bet nemanau, kad to pakanka. Sakyti, kad „Sheep’ai“ groja tik džiazą yra tas pats, kas sakyti, kad David Bowie groja glam rock. Albume

muzikantai žanrais žongliruoja taip pat kaip eksperimentiniais garsais: vos pagauni tradicinio džiazo gaidelę – jie pradeda sukti į punk; vos nurimsti klausydamas lėtos, beveik akustinės kompozicijos – „Sheep’ai“ drioksteli su visomis elektronikos galimybėmis ir t.t. Albumą atidarantis „Woolless“ – neabejotinai geriausias „PUSHY“ kūrinys. Palaida gitara ir saksofonas, palaikydami vienas kitą po truputį įveda į energingai pulsuojantį priedainį, kilnojantį tiek kolonėles, tiek kūną. Nors jie turbūt to nenorėtų girdėti, šį kūrinį laisvai įsivaizduoju net šokių klube. Grupės pasididžiavimas – kūrinys „Forro“, šalia kurio pasirodė ir Miko Žukausko režisuotas vaizdo klipas. Gana smulkaus biudžeto klipui grupė surinko pinigus surengę koncertą „Perono“ bare Vilniuje, kuriame netilpę klausytojai sėdėjo net ant geležinkelio bėgių. Neįvardinčiau „PUSHY“ kaip labai emocionalaus įrašo. Nors retkarčiais trio atsipalaiduoja ir paleidžia gana lėtą ir svajingą dainą „Miss“, albume labiau jaučiasi įsijautimas ir atsidavimas muzikai nei emocijoms. Tai nesumenkina pačios grupės muzikos – „PUSHY“ išvis skamba taip, kad prie jo nėra nei ko pridėti, nei ko atimti. 8.5 įvertinimo vienetai iš 10

Į temą IR VĖL SESIJA, IR VĖL VISKĄ MATAU PIRMĄ KARTĄ Šis mano pasisakymas skirtas studentams, kurie turi gyvenimą. Teko sutikti ne vieną pasakėlių iš rūsio personažą, kurio gyvenimas yra tik mokslas ir nieko daugiau, bet jei esi asmenybė, per kiekvieną sesiją susiduri su labai dideliais sunkumais. Dauguma tikrai meluoja, kai sako, kad visą semestrą buvo stropuoliai šaunuoliai ir nuoširdžiai darė tai, ką reikėjo daryti. Juk paliekam viską paskutinei nakčiai ir tikimės stebuklo, kuris dažniausiai taip ir neįvyksta. Nepasakysiu nieko, ko nežinotum, bet gal mano argumentai padės suklusti ir apsaugos nuo klaidų. Imk penkis studento studentui patarimus ir neturėk skolų!

Laura Baronaitė 1. Pamiršk kelią į visus barus. Tikrai ne veltui parašiau tai pirmuoju numeriu. Nemeluodama ir iš patirties sakau, kad užmarštis tau sutaupys ir laiko, ir jėgų, nes visi puikiai žinom, kas būna po sprendimo švęsti gyvenimą. Net jei manai, kad didvyriškai atlaikysi ir sesiją, ir gyvenimo džiaugsmus, tai žinok to nebus. Taip, nuteikiu tikrai puikiai, bet būkim realistai. 2. Negerk energetinių gėrimų. Tai taip pat visai neblogas patarimas ir dalinai džiaugiuosi, kad jo ignoravimas leido patirti šalutinį poveikį. Jei dar neteko su tuo susidurti, patikėk, geriau ir nesusidurk. Priešingai nei teigia reklamos, sparnų jie tikrai nesuteikia. Aišku, jei nepadaugintum, gal ir neatrodytų, kad miršti, bet vis tik paskutinė naktis prieš egzaminą ir skardinė energetinio gėrimo nėra pats geriausias derinys.

Ernestas Tatlauskas 3. „Špera“ – tavo priešė. Nors ir sakoma, kad geriau sukčiauti nei kartoti, protingiau būtų atsispirti „šperos“ vilionėms. Net jei manai, kad esi nusirašinėjimo profesionalas, mesk šitą reikalą, nes keletas sėkmingų praslydimų dar nereiškia, kad taip lengvai eisis visada. Savo profesionalumu buvau įsitikinusi ir aš, kol neteko raudonuoti prieš visą auditoriją. Turiu pasakyti, kad tai tikrai nėra pats maloniausias jausmas. Nuo tada ir mečiau šitą reikalą, mesk ir tu. 4. Apdovanok save šokoladuku. Ir pamiršk, kad laikaisi dietų! Šį tą išmokai ir suvalgyk šokolado, nes salotos lapas jėgų nesuteiks, o kotletas apsunkins ir sukels norą pasnausti. Šokoladas suteikia laimės. Nežinau, ar jis padės tapti energingesniu, bet bent jau palaikys esamą būseną ir padės visą

semestro informaciją pasitikti ir suvirškinti kartu su ramybe. Netikėk informacija, kurioje siūloma maitintis sveikai ir vos ne pereiti prie vegetarizmo. Aišku, nuolat kimšti kebabus ir kitą greitą maistą tikrai nėra būtina, bet jei išlaikei egzaminą, tu to nusipelnei. 5. Be panikos! Gal isterija ir plaukų rovimasis labiau būdingas merginoms, nes pirmąją savo sesiją prisimenu su siaubu. Dabar jau nežinau, kas tokio baisaus ten buvo, nes tikriausiai nebuvo nieko, tik daug triukšmo. Kas iš to? Nieko. Jei jau praradai viltį ir nusprendei, kad panika yra vienintelis problemos sprendimo būdas, prisimink, kad yra vienas dalykas, kuris tave visada išgelbės. Ir kas gi tai? Filosoﬁnis išvedžiojimas. Pasidomėk tuo.

#StudentuMaistas TIRAMISU

Gabrielė Liaudanskaitė

Jau kelerius metus mūsų šeimos didžiųjų švenčių vaišės neapsieina be tiramisu – lengvai pagaminamo itališko deserto, kuris išgaruoja tiesiog akyse... Šiemet spalio pradžioje teko lankytis Milane, kur paragavau ir pačių italų ruošto tikro tiramisu – mūsiškis jam nenusileidžia. Kviečiu išbandyti!

Maskarponę sumaišyti su graikišku jogurtu, suberti vanilinį ir paprastą cukrų, supilti brendį ir gerai išplakti su virtuviniu plakikliu, kol masė taps standi. Pasiruošti formą aukštais kraštais*, iškloti ją kepimo popieriumi (taip bus lengviau išimti sustingusį tiramisu), kavą supilti į negilų dubenį. Imti po vieną sausainį ir pavilgyti kavoje taip, kad skystis įsigertų, tuomet dėlioti sausainius vientisu sluoksniu. Išdėliojus vieną sausainių sluoksnį tepti kremą taip, kad išeitų maždaug 3-4 mm storio, tuomet vėl kloti kavoje mirkytus sausainius, tik šįkart pakeisti jų kryptį (jeigu žinote, kaip sudėlioti „Jenga“ kaladėlių bokštą, problemų nebus) ir vėl tepti kremą. Optimalus aukštis – 4 sausainių sluoksniai. Aptepus paskutinį kremo sluoksnį gausiai apibarstyti kakava, kad kremo nebesimatytų. Tuomet palikti šaldytuve apie 6 val., kad gerai sustingtų. Prieš patiekiant galima darkart pabarstyti kakava ar su cukraus pudra padaryti kokį nors šventišką raštą. Buon appetito! * mes naudojame 20x35 cm stačiakampę formą, tačiau galite eksperimentuoti ir ruošti atskirus tiramisu stiklinėse ar mažuose indeliuose – laisvė fantazijai.

REIKĖS: Kaina: ~ 6 €

• 350-400 g specialių biskvitinių sausainių („damų pirštelių“); • 500 ml labai stiprios atvėsintos kavos (be tirščių); • 500 g maskarponės sūrio; • 400 g riebaus graikiško jogurto; • 20 g vanilinio cukraus; • 10 arbatinių šaukštelių cukraus; • 5 valgomųjų šaukštų brendžio ar romo; • 3-4 valgomųjų šaukštų grynos kakavos miltelių; • kepimo popieriaus.

Kelionės ir klajonės Mūsų kelionė prasidėjo naktį – palikome sąlyginai šiltą Lietuvą ir ryte nubudome žvarbioje, sniegu nuklotoje Estijoje. Talino uosto D terminalą, iš kurio reikėjo keliauti Suomijos link, pasiekėme anksti ryte, todėl turėjome kelias valandas laisvo laiko. Vos 7 min. pėsčiomis ir prieš akis – Viru vartai (Viru värav), pro kuriuos vingiuojanti gatvelė baigiasi Rotušės aikštėje (Raekoja plats). Tokiu ankstyvu metu buvo labai smagu stebėti, kaip miestas bunda: aplink rotušę išsibarsčiusių kavinių ir parduotuvių darbuotojai nukasinėjo sniegą nuo praėjimų, ruošė iškabas... Iš čia labai patogu pasiekti turistų mėgiamas vietas: šv. Nikolo bažnyčią (Niguliste kirik), jos kaimynystėje įsikūrusią šv. Mykolo (Švedų) bažnyčią (Rootsi Mihkli kirik) ir garsiąją Talino Ilgąją koją (Pikk jalg), vedančią į pilį ant Toompea kalvos, kur dabar įsikūręs Estijos parlamentas. Netoliese stypso viduramžius menantis bokštas, vardu Ilgasis Hermanas (Pikk Hermann), o priešais – įspūdingas Aleksandro Nevskio soboras (Aleksander Nevski katedraal).

Kas būtų, jei staiga sužinotumėte, kad šio mėnesio gale išvykstate į... Laplandiją? Panika? EuforiGabrielė Gabrielė ja? Ašaros? Man irgi taip Liaudanskaitė Liaudanskaitė buvo, kai supratau, jog vyksiu į savo mylimiausios šalies šiaurę susipažinti su beribėm snieguotom panoramom, šiaurės elniais ir pačiu Kalėdų Seneliu.

Po tokio pasivaikščiojimo 3 val. trukmės kelionė keltu per Suomių įlanką atrodė ganėtinai nyki, tačiau keltuose sočiai suvenyrų parduotuvėlių, kavinukių ar paprasčiausių vietų prisėsti palei langus, kur galima stebėti bangų mūšą ir laukti išnyrančio Suomijos horizonto. Vakariniame uoste (Länsisatama) išsilaipinome gerokai popiet ir Helsinkį palikome labai greitai, laukė žvėriškai ilgas kelias – beveik 950 km išilgai miškų, ežerų ir trolių Mumių šalies. Pravažiavome tokius didžiuosius miestus kaip Lahti, Jyväskylä, Oulu, Kemi ir Rovaniemi. Kelionė užtruko apie 12 val., tad išankstinis apsirūpinimas muzikos grojaraščiais, elektroninėmis knygomis ir keliais serialais buvo tikras išsigelbėjimas. Į kaimo turizmo sodybą Kuukiuru, įsikūrusią apie 95 km į šiaurės rytus nuo Laplandijos sostinės Rovaniemio, atvykome anksti ryte ir turėjome visą dieną savo poreikiams. Reikėjo išsikrauti daiktus, išsimiegoti, pasimėgauti suomiškos saunos privalumais, išgerti n puodelių arbatos bei pasivaikščioti po kelius siekiančius pusnynus. Vakare visi kilnojome galvas aukštyn norėdami pamatyti bent kraštelį šiaurės pašvaistės – deja, ji nesirodė.

Laplandijos

Kitą rytą pabudome nuo įspūdingo saulėtekio – beribiai sniegynai žaižaravo auksine, oranžine ir raudona spalvomis. Greitai susiruošėme, sočiai pavalgėme, apsimuturiavome visais įmanomais šiltais drabužiais ir išvykome į netoliese esantį slidinėjimo kurortą Pyhä, kur susipažinome su... haskiais! Dėl žmonių kiekio buvome išskirstyti į kelias grupes, tad užteko laiko ir užlipti į maždaug 500 m aukščio Pyhätunturi kalvą, ir išbandyti keltuvą, ir pasigrožėti beribe Laplandijos panorama. Haskiai pasitiko jau popiet: nors visą dieną bendravo su kitomis grupėmis, jie vis taip pat veržėsi būti paglostyti ir, be abejonės, įkišti nosį į kieno nors daromą asmenukę.

Antroji Laplandijos nuotykių diena buvo skirta sniego motociklams: Kuukiuru sodyba įsikūrusi šalia didžiulės upės Raudastenpudas, kuri dydžiu labiau primena ežerą – užšalęs ledas čia itin storas, dažnai viršija net metrą, todėl jokio pavojaus, kad kas nors įlūš. Tie, kurie neturėjo vairuotojo pažymėjimo, galėjo pasigalynėti su ežero ledą užklojusiomis pusnimis (jos dar gilesnės nei pačios sodybos teritorijoje), kas valandą užsukti į sauną ar pasivaikščioti kaimelio apylinkėse: keliai čia padengti supresuoto ledo sluoksniu, pravažiuojantys vilkikai sukelia pūgą, o kaimynystėje – vos kelios sodybos...

Trečiąją dieną buvo numatytas susitikimas su Laplandijos simboliais – šiaurės elniais. Užtikrinu – tai švelniausios, mieliausios, tačiau vis dar neprijaukintos būtybės. Išbandėme lengvą pasivažinėjimą jų tempiamomis rogėmis, jausmas buvo neapsakomas: vienas iš elnių nuolat trynė savo snukutį man į skruostą, o pabaigęs ratą garsiai nusičiaudėjo ausin. Po pusdienio su elniais užsukome į kalvos papėdėje įsikūrusį lankytojų centrą „Naava“ (Luontokeskus Naava ja matkailuinfo), kur įrengta įspūdinga ekspozicija apie Laplandijos istoriją ir kultūrą, bei nupirkome lauktuvių greta esančioje maisto prekių parduotuvėje. Tradicinė apvali laplandietiška miežinė duona (ohrarieska), arktinių tekšių uogienė (lakkahillo) ir, be abejonės, žymieji suomiški juodi saldainiai (salmiakki) buvo būtini. Kitą rytą atsisveikinome su Kuukiuru ir patraukėme link Rovaniemio: šalia esančiame Napapiiri kaimelyje įsikūręs Kalėdų Senelio (Joulupukki) pramogų parkas (Joulupukin Pajakylä) su galybe nykštukų dirbtuvėlių, restoranų, suomiško dizaino parduotuvių ir net dviem Kalėdų Senelių biurais, mat ne visi spėja nusifotografuoti. Prie pagrindinio pastato įrengti specialūs postai, žymintys šiaurės poliarinio rato padėtį 1865 m. – galima net įsigyti sertiﬁkatą, įrodantį, jog tikrai buvote 66° 33‘ 07‘‘ N 25° 50‘ 51‘‘ E. Pareiškę savo norus artėjančioms Kalėdoms atsisveikinome su Laplandija ir patraukėme atgal į Suomijos sostinę. Kitą rytą Helsinkis pasitiko apsiniaukusiu dangumi ir žvarbiu vėju, tačiau nebuvo laiko liūdėti: šiame mieste lankiausi jau trečią kartą, todėl reikėjo tradiciškai užsukti į numylėtą Helsinkio katedrą (Helsingin tuomiokirkko) ir nukulniuoti iki dar neaplankytos Kallio bažnyčios (Kallion kirkko). Tiems, kurie Suomijos sostinėje lankosi pirmąkart ir turi vos kelias valandas laiko, siūlau pasivaikščioti Esplanada (Esplanadin puisto), išbandyti apžvalgos ratą SkyWheel, paragauti tradicinių patiekalų Senojoje turgaus halėje (Vanha kauppahalli) ir išrinkti keletą suvenyrų Turgaus aikštėje (Kauppatori). O kol kas atsisveikinu iki kito karto, Suomija!

Testas

Ar buvai gera(-s) šiais metais?

Ar jau pabaigei greitai paruošiamų makaronų Advento kalendorių?

Kai niekas nemato, slapčia karpai snaiges ir rašai naujametinius pažadus.

2016 metus galėtum prilyginti tiems ananasiniams saldainiams, kurių visi vengia. Turi 99 problemas, bet klausimas, kur švęsi Naujuosius metus – tik viena iš jų. Nesupranti, kodėl dėstytojas vis dar nepatvirtina tavo bakalauro temos apie memus. Jei turėtum super galią, taptum veržliu ir emancipuotu žmogumi, gebančiu atsikelti sulig pirmu žadintuvo suskambėjimu. Esi kaip anti-Grinčas ir tikrini, ar visi pažįstami jau pasipuošė eglutę.

Muzikinį trikampį Turbūt dar nebuvo tokių švenčių, kad negautum keistų dovanų, tiesa? Šiais metais ir vėl teks pamąstyti universaliai ir pabandyti kažkur pritaikyti šią muzikinę dovanėlę. Bet, ei! Gal tie vaikai, grojantys geltonomis dūdelėmis, kažkada taip ir tapo populiariais?

4 20 Gerą laiką Pagaliau nuobodžios dienos baigėsi! Šiais metais aplinkiniai tau dovanos dėmesį ir neišdildomas akimirkas, kurios leis patirti daug nuotykių. Arba tiesiog gausi dovanų šį laikrodį su šypsenėle ¯\_(ツ)_/¯

Fotogenišką katę Ko gero draugai jau spėjo pastebėti tavo apleistą „Instagram“ paskyrą ir imsis priemonių. O kas labiausiai padėtų išpopuliarėti, jei ne spalvingos akimirkos su kate? Visgi, patariame nepiktnaudžiauti ir tinkamai prižiūrėti augintinį, nes katės fotomodelio gyvenimas yra tikrai sunkus...

The new person in Njuspeipis is being awarded the “Nobel Prize” in being awesome on the next “Nobel Prize” summit in Nobel islands. In addition to that a new statue is said to be revealed some time in 2018 dedicated to display the appreciation of the contributions of the new person in Njuspeipis contribution to the society and world peace.

Vietą „Njuspeipyje“ Turbūt buvai labai geras ir atkalus, nes tau pavyks gauti pačią vertingiausią dovaną metuose! Jei dabar skaitai šį aprašymą, kitas tavo žingsnis – ateiti į redakciją ir prisijungti prie mūsų komandos!

ŽIOVULIO ŽUDIX 6 5

8 5

0110

011

6 7

9 3

2 2

3 4

INSTRUKCIJA

Puzzle 1 (Very hard, difficulty rating 0.82) 00

how many santa doges are there?

111

5ud0ku

Puzzle 1 (Easy, difficulty rating 0.44) 011

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Sun Dec 4 18:56:48 2016 GMT. Enjoy!

Turime lentelę, sudarytą iš langelių. Kai kurie iš jų turi būti užtušuoti. Skaičiai eilučių ir stulpelių kraštuose žymi nenutrūkstamas spalvinimo gijas ir jų ilgį (langeliais iš eilės). Nuspalvinus teisingai gaunama iliustracija. Nuspalvinus neteisingai gaunamas nusivylimo savimi jausmas bei galimybė permąstyti savo gyvenimo sprendimus.

NANOGRAMA

conf

use

nd pre om

c no

wow

0110

5eppuku

000

6 1

6 2

2 8

1 7

7 9 5

8 9

2 5

4 4

ATSAKYMAI

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Sun Dec 4 18:57:18 2016 GMT. Enjoy!

SPALIS

LAPKRITIS

KAKURO Kas yra „kakuro“? Kryžiažodis! Tik be žodžių. Naudojant skaitmenis nuo 1 iki 9 reikia užpildyti baltus langelius, taip kad: - eilutės skaitmenų suma atitiktų nurodytą skaičių eilutės kairėje pusėje; - stulpelio skaitmenų suma atitiktų nurodytą skaičių stulpelio viršuje; - eilutėse ir stulpeliuose nesikartotų tas pats skaitmuo (taisyklė tokia pati kaip ir sudoku tipo galvosūkyje).

MĖGSTI:

? i t y š a r I writing stuff

fotograf

uoti?

Magic design box

maketuoti? Tapk „Njuspeipio“ komandos dalimi! Siųsk savo laišką njuspeipis@gmail.com, papasakok apie save, pridėk darbų pavyzdžių ir prisijunk prie mūsų!