Njuspeipis #123, kovas, 2017 by Njuspeipis

Njuspeipis #123 TIRAŽAS: 2000 VNT. ISSN 2029-1914

2017

KOVAS

SPALVINGAS, KOMPAKTIŠKAS, LINKSMAS, ŠMAIKŠTUS IR NEMOKAMAS MĖNESINIS STUDENTIŠKO GYVENIMO BŪDO ŽURNALAS.

STEBĖTOJAS AR DALYVIS?

i a i s i U Ĺž ku l

REDAKTORIAUS Turinys ŽODIS Sveiki!

Kiekvieną kartą džiaugiamės, jog atėjo pavasaris. Nors dar ne taip šilta, bet progresas jau vyksta. O tai pastebima kasryt įžengus į lauką, sukant raktą durų spynoje, trumpam stabtelėjus, pažvelgus į tolį ir suvokus, kad kažkas čia, visgi, ne taip. Arba išėjus iš paskutinės (ir, aišku, vėliausiai pasibaigusios) paskaitos, pamatant reikiamo autobuso numerį iš toli. Tai kas gi čia ne taip? Dienos vis šviesesnės, ilgesnės ir kviečia veikti – išeiti pasivaikščioti, užsirašyti į naują užsiėmimą ar pradėti sportuoti. O jei nuspręsite, jog dar per šalta ir geriau jaukiai laiką leisti namie, galite paskaityti kovo mėnesio „Njuspeipį“. Šį kartą jame rasite įdomių straipsnių apie ﬁlmus, muziką, keliones bei smagių užduočių.

////////////////

LZO

Edukaciniai nuklydimai

Už kadro

Interviu

Veikiam, valdom, vadovaujam

Švietimo istorijos muziejus

Trumpai apie amžinus dalykus

Eglė Sirvydytė ir jos prasmingo gyvenimo pamatai

? Apklausa Koks sprendimas suteikė daug geros patirties, nors to nesitikėjai?

Fotoreportažas

Retoriniu kampu

Kūrybos kelias

Kaip išeit?

Triukšmas

#StudentuMaistas

Kelionės ir klajonės

Testas

Kodėl dar neklausei šių albumų?

Švediški mėsos kukuliukai (köttbullar)

Kriminaliniai serialai, sumuštiniai ir vikingai ant dviračių (2 dalis) Kas tavęs laukia šį pavasarį?

Gero skaitymo! Redaktorė Saima ir „Njuspeipio“ komanda

Kontaktai

Žiovulio Žudix

Galvosūkiai, galvosriegiai, gyvenimo paslaptys...

Šį leidinį ﬁnansuoja

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

K.Donelaičio g. 73, LT-44029, Kaunas fb.com/Njuspeipis

Redaktorė

Saima Tūbaitė njuspeipis@gmail.com

Airinga Česaitytė Goda Plytaitytė Tomas Liutvinas Saimonas Mureika

Vyr. redaktorės pavaduotoja Kornelija Viečaitė kornelija.viecaite@gmail.com

Fotografai

Redaktorės pavaduotoja Goda Plytaitytė

Žurnalistai, tekstų ir turinio autoriai Kornelija Viečaitė Greta Vilkaitė Gabrielė Liaudanskaitė Motiejus Ramašauskas Kristina Jusytė Laura Baronaitė Dovilė Jankevičiūtė Goda Plytaitytė Andrius Šliumba

Viršelio nuotrauka Nojus Vaitaitis

Maketuotojai

Elvita Šiberekovaitė Nojus Vaitaitis Airinga Česaitytė Radvilė Jočytė Gabrielė Liaudanskaitė

Draugai

Rask „Njuspeipį“ kiekvieno mėnesio pradžioje:

KTU, VDU, LSMU, KK, MRU, VU KnF, LSU, KTU Gimnazijoje, Kolpingo kolegijoje, Graičiūno AVM, „Vero Cafe“, „Džem Pub“, „B.O.“, „2½ obuolio“, „Supremo“, „Mio“, „Coﬀee Inn“.

Visa medžiaga, pateikta „Njuspeipyje“, yra nebūtinai leidinio nuosavybė. Prieš kopijuojant ar platinant, būtina susitarti su leidinio redaktoriumi bei turi būti nurodytas šaltinis. Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su respondentų, straipsnių herojų bei autorių nuomone. Už reklamos ir asmeninių skelbimų bei juose pasitaikančias klaidas redakcija neatsako.

LZO

Veikiam, valdom, vadovaujam

Vilius Kurkinas

Ne, čia ne Cezario „Skaldyk ir valdyk“ ir šiame renginyje greičiausiai juo netapsi. „Veik. Valdyk. Vadovauk.“ – jau dvyliktus metus skaičiuojantis nemokamas seminarų ciklas, skirtas versliam bei išradingam studentui. Jokių dėstytojų, tik įkvepiantys, įtakingi žmonės iš visos Lietuvos, besidalijantys savo patirtimi verslo sferoje. Ekonomikos ir verslo fakulteto studentų atstovybės VFSA kasmet organizuojamas renginys po truputį keičia standartus ir tampa nauju iššūkiu sau. Šiemet jis orientuotas ne tik į jaunuosius verslininkus, bet ir į inovatyvias technologijas, kurios žengia koja kojon kartu su šiandieniniu verslu. „Business meets science“ tema suteiks galimybę ne tik pasisemti idėjų iš verslininkų, bet ir susipažinti su naujausiomis technologijomis Aktyviojoje zonoje, išbandyti robotus, interaktyvius įrenginius bei sužinoti apie jų panaudojimo galimybes. Seminarų ciklas vyks kovo 18-19 dienomis KTU „Santakos“ slėnyje. Daugiau informacijos – socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje „Veik.Valdyk.Vadovauk“. Pasižymėk datą kalendoriuje, nes šis savaitgalis skirtas išmokti daugiau nei gali suteikti paskaitos.

Vilius Kurkinas

ExchangeAbility – nebūk abejinga(-s)! Tarptautinė studentų organizacija „Erasmus“ studentų tinklas Kauno technologijos universitete (ESN KTU) kviečia prisijungti prie organizuojamos „ExchangeAbility“ (EA) savaitės, kurios metu vyks įvairūs renginiai, skatinantys atkreipti dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria žmonės, turintys negalias. EA savaitė vyks visoje Europoje kovo 20-26 dienomis, renginiai yra organizuojami „Erasmus“ studentų tinklo savanorių ir šalyse besimokančių tarptautinių studentų.

ESN skyrius Kauno technologijos universitete taip pat prisideda prie šio projekto. Praėjusį pavasarį organizacijos nariai tikrino KTU pastatų prieinamumą studentams su negalia ir sužymėjo informaciją apie universiteto pastatus internetiniame tinklalapyje, kuriame apie studijų mainus mąstantys studentai gali patikrinti, ar jiems būtų prieinama studijuoti šiame Kauno universitete. Rudens semestro metu ESN KTU paminėjo Pasaulinę Baltosios lazdelės dieną, taip pat ruošė įvairius renginius ir EA savaitės proga: KTU Studentų laisvalaikio centre rodė ﬁlmą ir pravedė diskusiją apie žmones su negalia, aplankė Sutrikusio intelekto žmonių bendriją „Kauno viltis“ ir dalyvavo renginyje „Aš ir tu – tai mes“ tarptautinei neįgalių žmonių dienai paminėti.

ESN projektas „ExchangeAbility“ siekia paversti studijas, savanoriavimą ir įvairius renginius labiau prieinamus žmonėms su negalia ir padidinti neįgalių studentų, dalyvaujančių įvairiose studijų mainų programose ir projektuose, pavyzdžiui, „Erasmus+“, skaičių.

Vienas iš populiariausių renginių praėjusį semestrą buvo „Dinner in the Dark“ (Vakarienė tamsoje), kurio metu organizacijos nariai vakarieniavo kartu klausydami muzikos ir įsivaizduodami įvairius scenarijus, pavyzdžiui, jog vakarieniauja prašmatniame restorane klausydami klasikinės muzikos ar picerijoje, kurioje dažniausiai leidžiama pop muzika. Tačiau visa tai vyko tamsoje ir su raiščiais ant akių. Ar tau kada nors teko taip vakarieniauti? Šį semestrą kviečiame visus Kauno studentus kartu su ESN ir tarptautiniais studentais apsilankyti Aklųjų muziejuje Kauno Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios katakombose, žiūrėti ﬁlmą apie žmones, turinčius Dauno sindromą, aplankyti įvairius neįgaliųjų centrus, įsikūrusius Kaune, ir praleisti vieną vakarą klausant muzikos, bet aklinoje tamsoje. Visi šie renginiai vyks per „ExchangeAbility“ savaitę, kovo 20-26 dienomis. Nebūk abejinga(-s), dalyvauk. Daugiau informacijos apie būsimus renginius ir „ExchangeAbility“ projektą rasi socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje fb.com/ESN.KTU arba ESN KTU tinklalapyje ktu.esnlithuania.org.

Edukaciniai nuklydimai Kristina Jusytė

Na štai, mielas kolega, kaip matai, aš jau antrą kartą čia. Pirmame fotoreportažo cikle truputėlį nutiesiau kelius į medicinos pasaulį, šį kartą aš vėl keliauju ieškodama atsakymų, kuriuos užduodu pati sau. Pavasaris jau pradėjo belstis į gamtą, o tu vis dar tūnai auditorijoj, kur nesimato dienos šviesos. Ak, kaip dūsauja tavo jaunatviška širdelė. Bet, visgi, gal viskas ne taip ir blogai? Vyksta paskaita, esi atsipūtęs, spoksai į savo išmanųjį telefoną, dėstytojas kalba tik jam vienam suprantama kalba, o jau po kelių sekundžių įsijungi savo mėgstamą serialą. Informacija į tavo galvą atkeliauja daugeliu kanalų, todėl šioje vietoje aš sustoju kryžkelėje, kur kyla klausimas: „kaip labai man padeda informacija?“ Juk informacijos būna tiek daug, kad tenka talpinti ją į savo kompiuterius, bet, kai kompiuteris praranda sveikatą, įrašinėjame viską į atmintukus ar standžiuosius diskus. Į šį klausimą man vis dar niekas nepateikė jokio teisingo ar neteisingo atsakymo, todėl šį kartą jo bandau ieškoti švietimo istorijos muziejuje, kuris įsikūręs Vytauto pr. 52. Muziejuje pasakojama apie švietimo istoriją nuo XIV a. iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio. Čia atsiskleidžia tuometinė visuomenės pasaulėžiūra į mokslą ir jo prasmę, kuri priverčia svarstyti dabartinio mokslo ir jo galimybių plėtrą šiuolaikiniame pasaulyje. Kaip esi girdėjęs mokykloje, XIV a. Lietuvai apsikrikštijus ėmė kurtis pirmosios mokyklos, kuriose vaikai buvo mokomi liturginio meno, giesmių giedojimo. Galima sakyti, kad šios mokyklos buvo tarsi muzikos mokyklos. Penkiasdešimties vaikų klasėse buvo mokoma išgirsti ir suprasti natas, kurias rašydavo ant popierių taupančios vaškinės lentelės su stiliumi. Kadangi vaikų buvo daug, o niekas nemokėjo tinkamai su jais elgtis, kaip dabar yra propaguojamas sveikas bei aktyvus gyvenimo būdas, taip seniau buvo ypač priimtinas „beržinės košės“ auklėjimas. Įdomu ir tai, kad ši vaikų auklėjimo priemonė buvo skiriama net ir gerai besielgiantiems, kad paskatintų juos elgtis dar geriau. Kairėje matome XVI a. rašalinę su trimis skyriais. Kairysis buvo skirtas rašalui ir tikrai ne tam, kurį mėgsta „elegantiškoji“ Lietuvos grietinėlė, bet laiškams, veikalams, įsakymams rašyti, o viduriniame skyrelyje buvo laikomi plunksnakočiai. Tik kas buvo laikoma dešinėje rašalinės pusėje? Kadangi raštus rašydavo pakankamai preciziškai, joje buvo laikomi pelenai, kurie kaip korektorius sutraukdavo rašalo dėmes, todėl jau viduramžiuose buvo galima pastebėti žmonių išmanumą. XIX a. buvo spaudos draudimo laikotarpis, todėl kai kurie vaikai ėmė lankyti daraktorines mokyklas, kur paslapčia mokėsi lietuvių kalba. Nusižengęs ir prabilęs savąja kalba buvo pagerbiamas lentele su žodžiu „pakutnica“ – nusidėjėlis. Negana to, mokyklos vaikai turėjo teisę visą dieną tyčiotis iš nelaimėlio ir badyti jį pirštais.

Čia matome kuo tikriausią trimačio vaizdo pradininką – stereoskopą. Pasidėjus du tokius pačius paveiksliukus prieš save, tik nupieštus iš skirtingų kampų, gaunamas realus trimatis vaizdas. Šį efektą gali matyti kiekviena akis, tolinant ir artinant vaizdinę medžiagą kiekvienam asmeniškai patogiu nuotoliu. Nors jis kiek panašus į paprastą fotoaparatą, vietoje vieno objektyvo turi du. Tokią „vaizdinę pramogą“ dažniausiai turėdavo mokytojai ir atnešdavo vaikams kaip vakarietiško pasaulio apraišką.

Už kadro

forumcinemas.lt

Kai man buvo ketveri, prisimenu, kai su tėvais pirmą kartą ėjau fotografuotis šeimos nuotraukai. Iš pradžių ne taip laikiau kojas, tada nuotraukos fonas nederėjo prie mano Greta Vilkaitė raudonos suknelės. O mano mama vis primindavo, kad išsitiesčiau. Nuotrauką pavyko įamžinti ne iš pirmo karto. Joje atrodžiau – kaip tada įsivaizdavau – tobuliausias keturmetės pavyzdys. Tuo tarpu tėčiui ne taip gerai nuskilo. Bet mama vis tiek džiaugėsi. Dėl to žiūrėdama Linos Lužytės ﬁlmą „Amžinai kartu“ sugebėjau be vargo atspėti, kokį mamos portretą sumanė vaizduoti režisierė. Nors mes taip ir nesužinome pagrindinės veikėjos vardo, pastarosios charakteris ﬁlme atskleidžiamas įvairias aspektais. Ji – ta perfekcionistė mama, be kurios žinios negalima apsieiti. Ir, žinoma, toji, kuri būtinai tave pataisys, patikslins ir primins, jog be jos įsikišimo viskas gali sugriūti. Deja, ateina metas, kai moteris patiria susidūrimą tarp idealios šeimos modelio ir realybės. Ir tas idealus modelis pradeda griūti tada, kai vyras pareiškia norą dirbti kaskadininko darbą, kuris jai nepatinka, o dukra ima maištauti. Visgi režisierė leidžia pajusti, jog ne tik šios aplinkybės sukėlė šeimos išbandymus. Šiuo atveju mes tik užklystame į jau užsikaupusių nuoskaudų erdvę. L. Lužytė žymiai dramatiškiau nei ankstesniuose savo darbuose vaizduoja vyrą, žmoną ir dukrą, kurie tarytum per daug skirtingi ir atitolę. Ir šis atitolimas paaštrinamas sugretinant veikėjų būdą. Ji – tai rūpestinga medikė ir vis dar praeitus santykius prisimenanti moteris, kuriai dabar belieka tik išsaugoti ir kažkaip sulipdyti šeimą. Jos vyro svajonė – šokinėti nuo stogų, rizikuoti gyvybe ir bent tokiu būdu tiesiogiai pasijausti laisvam. Nepaisant to, jog ne

per seniausiai visa šeima ėjo į žuvusio kaskadininko laidotuves. Galiausiai dėmesio pradeda reikalauti ir dukra, kuri vaiko akimis, radikaliai, bet iš tikrųjų komiškai vykdo savąją pasipriešinimo akciją. Svarbu ir tai, jog šiame filme personažus galima tapatinti su įprastais, mums atpažįstamais žmonėmis. Taigi ir pati istorija tampa daug universalesnė. Visai panašiai moters siekis turėti tobulą šeimą atskleidžiamas ir režisierės diplominiame trumpametražiame filme „Jau puiku, tik dar šiek tiek“. Filme pagrindinį vaidmenį taip pat atliko Gabija Jaraminaitė, įkūnijusi paprastos, sovietmečiu gyvenančios mamos norą kuo tobuliau įsiamžinti su šeima prie amerikietiško šaldytuvo. Pasitelkdama lietuviškame kine retai pasitaikančią, neįkyrią humoro formą (tokią, kurios nesinori palydėti rusiškų komedijų ovacijomis), L. Lužytė kartu ir rimtai sugeba pažvelgti į problemos esmę. Nors nesu ypatinga tokių à la šeimos dramų gerbėja, turiu pastebėti, jog šis filmas ganėtinai nustebino. Nustebino tuo, jog papasakojo mums paprastą istoriją. Ir šiuo atveju filme nereikėjo jokių ištemptų kadrų ar metaforų, veikėjai necitavo Senekos ir nežvelgė pusę valandos į upę galvodami, kokie jie galėjo būti prieš 20 metų. L. Lužytė įrodo, kad užtenka sukurti tikroviškus personažus, priežastims sugalvoti pasekmes, o pradėtą istoriją tiesiog paimti ir užbaigti iki galo.

Interviu Eglės Sirvydytės veiklos apima platų spektrą – ji ir „Whatansu“ stovyklos kūrybinės grupės narė, ir dainininkė, ir muzikantė, ir psichologė... Bet iš kitų Eglė išsiskiria ne veiklų gausa ir skirtingumu, o stipriu dvasiniu pasinėrimu į tai, ką daro. Jeigu galvojant klausimus kitiems žmonėms kartais apima baimė, nerimas, atsiranda susivaržymas ar nemalonus Kornelija gėdos jausmas dėl to, kad galbūt netrukus kalbėsiesi su savo autoritetu ar gerbiamu Viečaitė žmogumi, visi jausmai apsiverčia šimtu aštuoniasdešimt laipsnių pagalvojus apie Eglę. Prieš ją nejučia pasijauti nuogas, nusimetęs visus šiandieninio pasaulio principus ir atsidūręs in limbo – ten, kur vyrauja paprastumas, nuoširdumas, švelnumas ir tyla. Gal nesupyksi, šiandieninis politiškai korektiškas skaitytojau, jei pavadinsiu tai labai moteriška matrica. Ką gi, juk šis interviu iš dalies skirtas kovo aštuntajai – moters dienai.

Esi neformalaus ugdymo projekto (jeigu galima taip pavadinti) „Whatansu“ komandos dalis. Papasakok, kaip toks mokymas geriau atsiliepia jauniems žmonėms. Na, labai sunku tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai pamatuoti indėlį, svarbą, naudą. Kiekvienas Whatansietis (t. y. kažkada bent kartą buvęs „Whatansu“ stovykloje ar seminare) išsivežė namo tai, ko reikėjo, ir rado tai, ko ieškojo. Esmė, matyt, paprasta – jei nėra laiko skirti savęs, pasaulio, vertybių pažinimui ir integracijai į savo gyvenimą, apie kokybę (gyvenimo ir džiaugsmo gyventi) kalbėti beveik neįmanoma. Jei mokslo metų laiku (mokykloje ar universitete) pakaktų dėmesio savasties ir gyvenimo prasmės pažinimo temoms, neformalaus ugdymo, matyt, nebūtų. Tačiau gyvename labai materialistiškais ir paviršutiniškais laikais, tad „Whatansu“ gimė iš idėjos burtis ir nuveikti, atrasti kažką smagaus, gražaus, naudingo apie save ir supantį pasaulį. Nuo paprastų iki labai sudėtingų dalykų. Kas ir kaip tave pačią ugdė vaikystėje? Mama, tėtis, močiutė, senelis, brolis. Šeimoje būdavo daug rūpesčio vienas kitu. Tėvai buvo labai dori kitų atžvilgiu, labai teisingi ir geri. Dar tėvai labai mokė sveikos drąsos – eiti, daryti, bandyti, stengtis. Kaip bus, taip bus. Kol nepabandei – nežinosi. Taip pat labai ugdė mokykla, su visa patirta neteisybe ir žiaurumu. Kaip žmogus žmogui gali būti žiaurus, negailestingas, nejautrus, oho. Ugdė gamta. Jautrumą, matyt, įsiklausymą į kažkokį kosminį skambesį. Tobulą orkestrą. Daug gamtos atsimenu iš senelių sodo.

Monika Penkutė

Stagalėnų kaime būdavo daug gyvūnų, kuriuos mums leisdavo ganyti ir jais rūpintis. Pavyzdžiui, eiti girdyti karvių, ganyti arklių, maitinti kiauliukų, ganyti viščiukus. Tai paliko didelį įspūdį. Kad nesi pasaulio karalius, kad viskas gyva, labai trapu ir tau nepriklauso. Kai mirdavo koks mylimas kačiukas ar šuniukas, laidodavom, priskindavom labai gražių gėlių, atlaikydavom vaikiškas mišias. Žliumbdavom prie duobės kaip savo patį artimiausią laidodami. Dar kaime vakarais būdavo nepaprastai gražus dangus. Pamenu vaikystėje paprastumą. Džiaugsmą, kad gyvenu. Dar labai daug davė muzikos mokykla – smuikas, choras, mokytoja Hana ir pamokos iki 20:00 val. Nežinau, kaip spėdavau dar namų darbus paruošti, bet bimbinėti nebūdavo kada. Dar skautai. Nežinau, kaip be skautų išvis būčiau ištvėrusi mokyklos metus. Dainos prie laužų, broliai, seserys ir šviesumas, gerumas, bendrystė. Iš tikro tai ugdė visi, o aš ugdžiausi. Toks gyvenimas kasdien ir iki pat šiandien. Kodėl dvasingumas – ne tik religine prasme – tavo nuomone, mums toks svarbus? Iš esmės santykius galima suskirstyti į dvi rūšis – yra vertikalė ir horizontalė. Horizontalė apima visą mūsų žemišką gyvenimą: santykius su žmonėmis, draugais, šeima, mylimaisiais, kaimynais, mokykla, darbais... O vertikalusis ryšys – tai sielos ryšys su Kūrėju, Dievu, visata. Tai amžinasis ryšys, absoliučiai autentiškas ir labai svarbus. Jei mes gyvenime dėmesį skiriame tik horizontaliems ryšiams (materialiajam gyvenimui, laikiniems santykiams), ilgainiui pristinga energijos, prasmės gyventi ir tikro džiaugsmo. Galiausiai žmogus nebejaučia ir meilės. Suserga depresija. Galvoja apie savižudybę. Dvasingumas – tai savo sielos ir jos ryšio su pasauliu bei Kūrėju pažinimo kelias. Kai žmogus gimsta, ateina į gyvenimą, juk ateina nuogas. Nei vieno cento užantyje, nei vienos sąskaitos banke. Kai žmogus miršta, išeina iš gyvenimo, palieka viską – ir visus santykius, ir artimuosius, ir visas sąskaitas banke, ir begalę daiktų. O iš kur ateina ir kur išeina tas žmogus? O kodėl išvis tas žmogus gimsta? Tik nesakykit, kad neįdomu ir visai tas nesvarbu. Tikriausiai nenori kaip nors štampuoti ar grupuoti savo muzikos, bet vis dėlto, kaip ją apibūdintum, kuriam muzikos žanrui ji artimesnė? Dainos ir kelionės. Kaip manai, vyrai ir moterys savo dvasine prigimtimi yra skirtingi ir visuomenėje turi skirtingus vaidmenis? Ar mus visus apibūdina vienas žodis – „žmogus“? Dvasinė prigimtis – turi omeny siela? Siela neturi lyties. Tačiau mūsų kūnai turi.

Kas tau yra moteriškumas? Rūbai, manieros, būdingi charakterio bruožai ar kažkas gilesnio ir esminio? Meilė, kantrybė, sugebėjimas išbūti, išlaukti. Kažko netobulo priėmimas. Viduje mes kiekvienas (tiek vyrai, tiek moterys) talpiname tiek archetipines vyriškas, tiek archetipines moteriškas energijas. Kai galva kaista nuo idėjų, darbų, veiklų, kai sunku užmigti, nes laukia šimtas ir dar tūkstantis projektų, tada jaučiu savyje vyriškojo prado jėgą – statyti, kurti ir gerinti pasaulį „išorėje“ (darbas, karjera, veiklos, t.t.). Tačiau kai visi darbai lieka už durų slenksčio ir norisi ramiai susitvarkyti namus, skaniai pagaminti vakarienę, palaistyti gėles ir pasinerti į visokeriopą akimirkos priėmimą, dėkingumą už viską, kas jau duota, absoliučiai „nesiparinant“ dėl to, ko trūksta – tada tikrai žinau, kad viduje šeimininkauja moteriškasis pradas. Iš tiesų visa tai labai subtilu, bet tuo pačiu galima aiškiai identiﬁkuoti. Koks tavo požiūris į šiandieninį feminizmą? Galbūt kartais jį propaguojantieji nukrypsta nuo esminės žinios, kurią nori nešti? Feminizmą stebiu iš nuošalės. Tai yra viena iš tų temų, kurios manęs neliečia, nejaudina. Nesu abejinga ir nemanau, kad tai nesvarbu. Tiesiog jaučiuosi kaip instrumentas, kuris groja kitame orkestre. Mes kasdien vis skubame, stengiamės būti greitesni, pranašesni, stipresni už kitus, vis vejamės kažkokius idealus. Kaip išmokti džiaugtis paprastais, kasdieniais dalykais? Prisiminti amžinus dalykus, į juos telkti savo dėmesį – ir protą, ir širdį. Amžini dalykai yra nemokami, bet kartu ir brangūs, jų jokiais pinigais neįpirksi. O idealai – gerai. Tik siūlau būti išrankiems ir gerai pagalvoti, jei visgi pavyks nukeliauti iki jų, o kas tada? Vis labiau madinga tampa bėgti iš miesto, keltis gyventi į kaimą, turėti savo sodus ir t.t. Kaip manai, kodėl? Nes plaučiai mėgsta gryną orą, akys – žalią žolę, medžius ir gėles. Pas mus kieme, pavyzdžiui, kas vakarą skaidrus žvaigždžių dangus. Na, kaip nesidžiaugti? Nes žmogus laimingas, kai skuba lėtai ir jaučia ryšį ne tik su savo karjera, stresu ir baime būti nereikšmingu... Bet mato saulę ir jaučia kvėpuojant žemę. Koks, tavo manymu, kelias į buvimą geresniu žmogumi? Nuolankumas, kuklumas ir tarnystė. Jei kasdien prisimenu ir skiriu bent gabalėlį gyvenimo ir laiko tarnystei, širdis kaipmat skaidrėja. O geras žmogus – paprastas ir skaidrios širdies, man rodos. O jei mintis, žodis ir veiksmas sutampa – dar šauniau.

Apklausa

Goda Plytaitytė

Koks sprendimas suteike daug geros patirties, nors to nesitikejai? Iš pirmo žvilgsnio klausimas išties priverčia susimąstyti. Juk kiekvieną dieną priimame įvairius sprendimus ir dėl to mūsų gyvenimai pakrypsta viena ar kita linkme. Tad natūralu, kad mažesnių sprendimų mes net nepajaučiame. Tačiau dažnai nutinka taip, kad, nors iš pradžių ir atrodę maži, keli nereikšmingi sprendimai pasirodo esantys tas vienas didelis sprendimas, kuris mūsų gyvenimą pakreipia netikėta ir platesne vaga.

Katryna Karpovaitė VDU, Politikos mokslai, 2 kursas Mano netikėtas, bet itin daug galimybių suteikiantis sprendimas atkeliauja dar iš paskutinių mokyklos metų, kai nusprendžiau priimti iššūkį ir prisijungti prie vienos organizacijos, kuri siūlė psichologinius ir asmens tobulėjimo kursus. Nors kvietimas prisijungti daugelio mano draugų nesužavėjo (jiems tai atrodė visiškas laiko švaistymas), aš, nors truputėlį pesimistiškai, bet visgi nusprendžiau išsiųsti dalyvio anketą ir buvau priimta! Nuo tada mano gyvenime atsivėrė kažkas naujo ir nuostabaus – kursai privertė išlipti iš komforto zonos, kiekvieną savaitę su savo grupe siekėme naujų galimybių, kurios tada atrodė taip baisiai. Per mokymus susidraugavau su nuostabiais žmonėmis, su kuriais susitinkame ir dabar, kartu su jais sužinojome, ką reiškia savanorystė bei darbas organizuojant vaikų stovyklas. Dėl šio sprendimo man buvo suteikta galimybė imti interviu iš tokių žinomų žmonių kaip Paulius Ambrazevičius ar Justinas Jankevičius, o vėliau ir organizuoti pokalbių vakarus. Negaliu apsakyti, kiek fantastiškos patirties suteikė netikėtas mano sprendimas prisijungti prie komandos, net nenoriu įsivaizduoti, kokia aš būčiau be šio mano gyvenimo etapo, nes jis padėjo man apsispręsti, ką noriu veikti gyvenime, kur noriu studijuoti ir padėjo realizuoti savo svajones.

Povilas Piartli KTU, Mechatronika, 2 kursas Sunkus klausimas, bet manau, kad daugiausia geros patirties davė stojimas į KTU. Aš esu vilnietis, todėl toks sprendimas yra labai neįprastas, nežinau, ar mūsų čia bent penkiasdešimt yra. Taigi kuo šis sprendimas buvo svarbus: įstojęs į KTU gavau elektroninį laišką – kvietimą į SSG (Sustiprintų studijų grupę), nusprendžiau pabandyti laimę ir patekau. Nuo čia viskas ir prasidėjo: susipažinau su daug protingų žmonių, su keliais iš jų subūriau komandą, su kuria konstruoju įvairius robotus – linijos sekimo, autonominį lėktuvą. Parodose mus rasite kaip „D-Sun“. Visa tai nuvedė prie to, kad dekano buvome pakviesti dalyvauti projekte „Lietuva Mėnulyje 2018“ ir tai buvo pirmo kurso pabaigoje, patiems dar sunku tuo patikėti. Taigi stojimas į KTU nulėmė tai, kad jau pirmo kurso pabaigoje buvome pakviesti dalyvauti tokiame projekte kaip „Lietuva Mėnulyje 2018“, kai kiti dalyviai tuo metu buvo bent trečio kurso pabaigoje. Žinoma, pakeliui iki to susipažįstant su daug įdomių ir protingų žmonių.

Vaiva Kairaitytė VU, Sinologija, 2 kursas Nusprendžiau gyventi Visų pirma, reikėtų paminėti, kad žalias gyvenimo troškimo mygtukas išsijungė būnant septyniolikos metų. Sugedusią elektrą bandžiau taisyti iki aštuoniolikos ir dar ilgiau. Nors šiomis dienomis taip pat dar kartais pajuntu, kaip kažkas bando „nulaužti“ mano vidinį kompiuterį, bet jau nežmoniškomis pastangomis išmokau beveik pastoviai palaikyti vitalinio mygtuko šviesą – aš gyvenu. Įsivaizduokite, kad einate tiesiu, aiškiu keliu, bet staiga išsijungia šviesos, o joms įsijungus, nebežinote, kur esate. Neturite jokios navigacinės priemonės ir jokio draugo. Esate vienas visoje dykynėje. Taip pasijaučiau, kai man pasakė, kad sergu. Nenorėjau sportuoti, nenorėjau mokytis, nenorėjau bendrauti, nenorėjau užuojautos ir net ne visada palaikymo. Stovėjau sausoje vietovėje ir dusau nuo neįprasto oro. Viskas, ką jaučiau, buvo baimė dėl sveikatos ir ateities. Pasidariau nebeįgali išlipti iš savo komforto zonos, mintis apie studijas kitame mieste, kuriame nėra šeimos, apie pakitusias gyvenimo aplinkybes kėlė siaubą. Bijojau, kad mano psichinė būsena negalės to atlaikyti, todėl nustojau ruoštis egzaminams, akimirksniu buvau nusprendusi nestoti į universitetą ir niekur nesikelti iš tėvų namų. Troškau nepastebimai pasišalinti iš pasaulio, norėjau, kad nutiltų visas minčių spiečius. Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, gyvenu Vilniuje. Negaliu pasakyti, kas privertė šliaužti į priekį ta dykyne, bet po ilgo žygio priėjau pievas. Aš nesitikėjau, kad galiu ištverti tokius didelius pokyčius, nesitikėjau, kad nenugrimsiu į dugną, bet pasirinkimas nebijoti ir bandyti gyventi buvo teisingas. Žalias mygtukas skaisčiai šviečia ir, ačiū Dievui, aš vis dar čia.

Tautvydas Valašinas

KTU, Programų sistemos, 2 kursas Prieš kelerius metus dėl įdomumo dalyvavau Dr. Juozo P. Kazicko fondo programavimo konkurse. Iš tiesų nieko ypatingo nesitikėjau, tai buvo tik Kauno rajono etapas. „Tinkamoje vietoje, tinkamu laiku“ – tikriausiai taip reikėtų vadinti šį sprendimą, nes konkurse užėmiau antrą vietą ir net nenutuokiau, kad prizininkus apdovanos „Devbridge“ įmonės atstovai. Apie šią kompaniją jau buvau girdėjęs anksčiau ir svajojau joje įsidarbinti pabaigus studijas universitete. Labai apsidžiaugiau, kai supratau, kad prizas yra pakvietimas mokytis jų „Sourcery“ akademijoje išvengiant konkurencijos ir atrankos testo. Šioje akademijoje programuotojai turi galimybę mokytis naujausių technologijų kartu kurdami projektą, o geriausiai pasirodę yra pakviečiami į darbo pokalbį. Paprastai tai būna trečio kurso studentai, tad aš, kaip pirmakursis, dalyvavau akademijoje, norėdamas išmokti naujų dalykų, tačiau mane pastebėjo ir jau pirmame kurse įsidarbinau „Devbridge“. Nuostabu, kaip paprastas sprendimas ir daug noro gali pačiu netikėčiausiu būdu išpildyti svajones.

Miglė Elena Laukionytė VU, Filosoﬁja, 2 kursas Išskirti vieną patirtį tikriausiai yra sunku. Pats gyvenimas visada susideda iš daugybės įvykių, kurie, nors ne iš karto tai suvoki, atneša labai daug naudingos patirties. Vieno savo sprendimo „padarinius“ jaučiu iki dabar. Šią vasarą nusprendžiau atlikti praktiką vienoje reklamos agentūrų. Pati praktika nebuvo tas sprendimas, greičiau tai buvo KAIP elgtis į ją atėjus, nes didelėje įmonėje praktikantai, tiesiog sėdintys ir laukiantys, kol jiems kažkas pasakys ką daryti, yra visada pamirštami tarp begalės darbų. Bet jeigu sugebėsi būti smalsi, tikrai nuoširdžiai dirbsi ir domėsiesi viskuo aplinkui, visuomet būsi įvertinta. Taigi aš per savo begalinį norą kažką išmokti bei sužinoti po dviejų savaičių pradėjau dirbti mylimą darbą. Apibendrinant, sprendimas nebijoti, išdrįsti kalbėti, klausti, domėtis man davė neįkainojamą patirtį, kuria mėgaujuosi ligi šiol.

FotoreportaĹžas

Kurybos kelias

Radvil Jočytėė

Retoriniu kampu Andrius Šliumba Pasitaiko apyprasčių situacijų, kada kai kurie studentai pradeda svarstyti, ar paskaitos, į kurias žadama veltis, tikrai yra vertos jų pastangų. Turime pripažinti, kad, kaip ir daugelis dalykų gyvenime, ne visada paskaitos tokios šaunios, įtraukiančios bei smagios kaip gali pasirodyti. Ir išties, daug skirtingų studijų programų pasižymi lyg ir unikaliais moduliais, tačiau šiuos aplankius ar apie juos pasidomėjus tampa aišku, kad tas pats dalykas yra dėstomas dar dešimtyje skirtingų studijų programų ir turi bent aštuonis skirtingus modulio pavadinimus. Nieko nepadarysi. Būtent iš šios nemalonios transdisciplininės perdangos, kartu su retkarčiais pasitaikančia vangaus, neįkvepiančio dėstymo bei nesibaigiančio studentų noro nesitaikstyti su „kažkokiom dėstomom nesąmonėm“ kombinacija ir iškyla šis nereikalingas paskaitų lankymo naudos vertinimas, atliekamas nereto studento, kasryt keliantis. Žinoma, kiti ir be mokslų turi ką veikt, atseit.

Gerai, sakykime, kad dalis studentų vis dėlto nusprendžia patinginiauti ir nepasirodyti paskaitose tą dieną. Gali sau leisti neskubant papusryčiauti, susitvarkyti mažą savo gyvenimo dalį, kuri jau iš vakaro buvo sugriauta dėl paskaitų, nors į šias net nenuėjo. Kas čia darosi? O štai ir patys išsvajotieji lėti pusryčiai ne taip jau ir lėtai pagaminami. Rodėsi, kad truks bent valandą, o nei dešimt minučių nepraėjus lėkštė tuščia ir puodely likę vargani trys gurkšneliai arbatos. Gal visgi pavyktų ir į paskaitą kokią suspėt nukeliaut, pasižmonėt, gal ką įdomaus pavyktų sužinot. Tik, žinoma, ne iš dėstytojo, čia kalba eina apie kokias šiaip apkalbas. Nors ne, geriau pasilikt namie, verčiau pažiūrėt dar dešimt „Mr. Robot“ serijų. Jau nuspręsta neit į paskaitas, neduokdie, dar sau prieštaraut pradėsi studentaudamas, jau ir taip sunku laike ir erdvėje susigaudyt, dar betrūksta nežinot, ko pats nori! Tada likusią dieną tiesiog praleidi lovoje, ant sofos, šiaip sėdėdamas ar drybsodamas. Laukdamas, kol baigsis paskaitos draugeliui. Draugeliui, kuris visgi nusprendė nukeliaut į įstaigą pasižmonėt ir kažkaip užsibuvo. Gal visgi reikėjo tikrai papusryčiavus nukeliaut? Kažkaip nejauku čia sėdėt, kai žinai, kad lyg ir turėtum būt kažkur kitur.

UNI

Tuo tarpu kiti nukeliavo paskaiton, įskaitant ir minėtąjį draugelį. Šis nusprendė apsilankyti universitete, kadangi ir taip porą dienų paleido vėjais ir jautėsi beveik kaltas. Dar vakare, įsitikinęs savo sprendimo šventumu bei teisingumu, vos susilaikė iš anksto nepranešęs visiems savo pažįstamiems bei kartą gyvenime sutiktiems žmonėms apie rytojaus ketinimus. Nusistatęs žadintuvą septintai valandai ryto (SEPTINTAI!) nukeliavo miegoti su vos ne patriotiška šiluma širdyje. Viskas klostėsi puikiai iki pat to momento, kai suskambo žadintuvas, taip išblaškydamas ne tik jaukų sapną apie įdomias paskaitas rytoj, bet ir ryžto keltis tvirtumą. Visgi susvirduliavęs tarp miego jaukumo ir pareigos nuožmumo, jis pakilo iš lovos ir iškeliavo ruoštis ateinančiai dienai su vis tvirtėjančiu pasišventimu. Pusryčiai ir kelionė įstaigon klostėsi kone analogiškai puikiai. Pasiekęs tikslą draugelis energingai pasisveikino su savo kolegomis ir įžingsniavo auditorijon, pasiruošęs įdėmiai klausytis ateinančios paskaitos. Tik nesusiklostė taip, kaip jis tikėjosi. Per savo entuziazmą studentas visiškai pamiršo, kad į universitetą jis atėjo semestro viduryje ir padarė didžiulę klaidą, jog atitrūko nuo universiteto ir nekontaktavo su kolegomis, su kuriais taip energingai sveikinosi vos prieš porą minučių, neveltui jie taip keistai į jį žiūrėjo. Kaip tik šiandieną trys koliokviumai. Verčiau būtų likęs namie ir tęsęs „Rick and Morty“ seansą. Netrukus pasirodo dėstytojas, auditoriją apgaubia visiška rimtis, tačiau mūsų draugelis to nebepastebi. Jo mintys kuo garsiausiai zuja galvoje, visos jos klausia to paties – „Kaip išeit?“. Draugelis nė nesuvokia, jog šioje padėtyje atsidūrė dėl savo pasiutusiai lengvo būdo.

Triukšmas Motiejus Ramašauskas Motiejus Ramašauskas Motiejus Ramašauskas Motiejus Ramašauskas

Sausiui pasibaigus vis dar neužčiuopiau labai stiprių įrašų, kuriuos galėčiau aptarti šioje skiltyje. Kai nuostabiais 2016-aisiais (apie kuriuos rašiau praeitame numeryje) maždaug tokiu metu turėjome David Bowie, Kanye West ir „Massive Attack“ įrašus, šie metai atrodo gerokai nykesni. Yra vilties, jog viskas dar spės pasikeisti – apie naujus albumus šiemet jau paskelbė Father John Misty, kuris atrodo dar politiškesnis, „Mount Eerie“, išleisiantis pirmąjį albumą po žmonos mirties (verta paklausyti pirmųjų širdį veriančių singlų, kuriuose Phil Elverum minčių srautu lieja paskutinių metų patirtis), „Arcade Fire“, „Fleet Foxes“ ir t.t. Dabar turime gana tuštokus du mėnesius, nepaisant naujų Bonobo ar „Run The Jewels“ albumų.

Aš manau, kad šią nykių mėnesių progą galima išnaudoti atsisukimui į praeitį ir kelių klasikinių albumų apžvelgimui. „Soundtracks for the Blind“, „Kid A“ bei „Deathconsciousness“ atrodo puikūs kandidatai dar nepilnai nutirpusiam sniegui ir apsiniaukusioms dienoms. Trys depresyvūs ir eksperimentiniai įrašai, kurie tiks tiek meditacijai, tiek kontempliacijai, tiek romantiškai ar savižudiškai nuotaikai.

Tamsiausias albumas iš šio trejeto, „Deathconsciousness“ yra geniali, daugelio neatrasta klasika. Dan Barrett (Giles Corey) ir Tim Macuga į priekį vedamas projektas turi vos du albumus, bet padarė įtaką tūkstančiams jaunų atlikėjų, pradėjusių įrašinėti tiesiog savo kambaryje. 2008-ųjų „Have a Nice Life“ albumas buvo įrašytas dviejų žmonių su įranga, kurios bendra suma sudarė mažesnę nei 1000 dolerių sumą. Baigiant įrašinėti albumą sustreikavo vienintelis kompiuterio kietasis diskas ir dingo visi originalūs įrašo failai, todėl galutinė albumo versija buvo masterinta iš vidutinės kokybės MP3 failų. Nepaisant to, vos išleidus albumą jis pradėjo greitai plisti tarp pogrindinės muzikos gerbėjų, ypač „4chano“ lentoje /mu/, kuri daugiausia yra atsakinga už Dan Barrett karjerą. Apibūdinti šį dvigubą, beveik pusantros valandos trukmės albumą yra dar sunkiau nei pastaruosius du. Duetas groja muziką, kuri sujungia shoegaze, drone, doom ir net synthpop. Triukšmas, kurį ši grupė kelia, iškart primena „My Bloody Valentine“ albumą „Loveless“, bet „Deathconsciousness“ yra daug daugiau. Tai albumas, kuriame Dan Barett keliauja per tamsiausias savo sąmonės bei pasąmonės kerteles, kartais į paviršių ištraukdamas kažką gražaus, tyro ir galbūt net linksmo iki kol vėl neria dugnan. „Deathconsciousness“ be jokios abejonės galima priskirti lo-ﬁ estetikos (ne tik dėl atsitiktinio kokybės praradimo sustreikavus kietajam diskui) įrašams. Negirdėjusiems apie šį judėjimą pirmi susidūrimai gali būti neįprasti, bet turbūt geriausias to atitikmuo yra grįžtanti juostinė ar polaroidinė fotograﬁja – pavargę nuo puikios kokybės norime atsisukti į netobulą, bet natūralų ir kažkuo šiltą vaizdą. Toks ir šis albumas – netobulas, purvinas, retkarčiais šiurkštus, bet tuo pat neįtikėtinai artimas ir jausmingas. Absoliučiai privalomas įrašas bet kokiam muzikos mylėtojui.

10 įvertinimo vienetų iš 10

1996-ieji. „Billboard Top 100“ viršūnėje kabo „Los Del Rio“ „Macarena“, šalia išsirikiavusios Mariah Carey bei Celine Dion. Tuo pačiu metu Niujorke prie kompiuterio sėdi Michael Gira ir konstruoja vieną labiausiai šizofreniškų dešimtmečio albumų iš 15 metų senumo vokalo įrašų, interviu nuotrupų ir panašių atliekų, kurias tuoj sujungs su ilgais gitariniais drone pasažais bei savo šiurpiu, žemu balsu. Dvi valandos, dvidešimt viena minutė ir septyniolika sekundžių. Vos ne keturgubai už įprastą albumą ilgesnis Michael Giros ir kompanijos (kurioje tuo metu grojo ir lietuvis Algis Kizys) darbas priverčia išgyventi visą tamsių emocijų spektrą – nuo vienatvės, depresijos, šizofrenijos iki potraukio smurtui. „Swans“ laisvai peršoka nuo akustinės gitaros ir sintezatorių pilnos „Live Through Me“ iki tuometinės grupės vokalistės Jarboe gyvai įrašytos punk „YumYab Killers“, tada grįžta į ištęstą tamsų drone su nejaukumą keliančiu dainuojančio vaiko semplu, o tada šoka į išdarkytą 90-ųjų šokių muzikos scenos pašaipą „Volcano“.

2000-aisiais išleistas „Radiohead“ įrašas laikomas vienu svarbiausių grupės albumų, žymintis kardinalų grupės perėjimą prie elektronikos. Pirmieji du studijiniai darbai – „Pablo Honey“ ir „The Bends“ buvo gana konvencionalūs to meto gitariniai įrašai, vėliau išėjęs „OK Computer“ labiau suko link alternatyvos, tačiau „Kid A“ buvo visiškai naujas žvėris grupės diskograﬁjoje, nustatęs naują kryptį, kuria grupė žengia iki šių dienų. Po 1997-ųjų „OK Computer“ su tokiais ryškiais singlais kaip „Karma Police“ bei „Paranoid Android“ grupė susidūrė su gana nemažai problemų – atsirado baimė, kad tai bus aukščiausias „Radiohead“ taškas, kurio nebepavyks pagerinti, o Thom Yorke paniro į dar gilesnę depresiją bei visišką kūrybinę stagnaciją. Po nemažą laiką trukusių tarpusavio ginčų dėl naujo albumo skambesio ir grupės ateities, grupė nusprendė sekti Thom Yorke ir Jonny Greenwood nubrėžtu elektronikos keliu ir po vos daugiau nei metų albumas įgavo ﬁzinį pavidalą.

Nors iš pasakojimo ar pirmos perklausos „SFTB“ gali atrodyti kaip skirtingų žanrų, emocijų ar stilių kratinys, visas dvigubas albumas laikui bėgant susijungia į gyvą organizmą, kurį įsimyli ir susiduri su problema: kaip jį parodyti draugams, kad tavęs nepalaikytų tuo keistu biču.

„Radiohead“ neretai pavadinama depresyvia grupe žmonių, kurie turbūt nėra klausę „Swans“ ar Giles Corey. Taip, „Kid A“ nėra linksmiausias įrašas, bet natūralus grupės liūdesys nėra tempiantis žemyn. Šis penkiasdešimties minučių albumas yra bene gražiausiai plaukiantis „Radiohead“ įrašas, kuriame atsitiktiniai elektroniniai garsai bei ritmai sugula ant daugiasluoksnių sintezatorių, styginių ir gitarų pagrindo, įtraukiančio į jaukų liūdesį ir po „Motion Picture Soundtrack“ priverčiančio vėl paspausti „play“ mygtuką.

8 įvertinimo vienetai iš 10

9 įvertinimo vienetai iš 10

P. S. „Swans“ atvažiuoja į Lietuvą kovo 17 d.

P. S. „Radiohead“ atvažiuoja į Lenkijos „Open’er“ festivalį birželio 28 d.

Lyg tamsos būtų negana, klausytojui greitai primenama, kodėl albumas pavadintas „Soundtracks for the Blind“ – tarpuose, o kartais tiesiog ant dainos viršaus leidžiami žmonių pasakojimai apie tai, kaip jie apako.

Į temą

Laura Baronaitė

Tam davė, tam davė, o mokslams ir neliko

Tikriausiai jau spėjai pamanyti, kad nuobodžiai pasakosiu, kaip planuoti laiką, bet vis tik susilaikysiu. Pastebėjau, kad mokslams įsibėgėjus laikas tiesiog tirpste tirpsta ir tikrai nežinau, kur jis dingsta. O kodėl turėtume nežinoti, kur dingsta mūsų laikas? Kodėl jis turėtų nueiti niekais, jei galime rasti būdų jį švaistyti kūrybiškai, nejaučiant atsakomybės ir sąžinės graužaties? Keletas patarimų tau, kaip švaistyti laiką be didelių nuostolių.

1. Kurk planus. Tai sakydama neturiu omeny, kad turėtum susiplanuoti visą savo gyvenimą. Dabar dar tikrai nereikia žinoti, kiek norėsi turėti vaikų ir kokie bus jų vardai, kokios gėlės augs šalia tavo namo. Ne, dar leisk sau pagyventi. Suplanuok, kaip galėtum pertvarkyti savo kambarį, pagalvok apie kitas savo atostogas. Galų gale sukurk veiksmų planą zombių atakos atveju. 2. Įsivaizduok. Leisk į galvą lįsti įvairioms kvailystėms. Man patinka įsivaizduoti, kad esu ragana, nemirtinga ir turiu visas įmanomas galias. Tu gali pagalvoti, kokiais metodais mokytum mešką šokti ar kaip nugalėtum Voldemortą. Velniop logiką! Lai ji dingsta užvėrus auditorijos duris ir lai atsiranda laisvė! 4. Mesk sau iššūkius. Ar kada bandei išsiaiškinti, kiek ilgai gali nemirksėti ar nekalbėti? Pabandyk! Protas kaipmat išsivalo, nes esi suinteresuotas save nustebinti. Kalbėk nevartodamas, tarkim, raidės „m“, pabandyk leisti ventiliatoriaus garsus. Gal aplinkiniams ir atrodys net ne truputį, o labai keista, bet koks skirtumas? Prie visų nuomonės nesuspėsi prisitaikyti. 5. Pagalvok apie alternatyvius būdus įprastiems veiksmams atlikti. Paskutinis, bet, manau, tikrai neprasčiausias būdas laiko švaistymui. Kaip pabustum be žadintuvo? Kaip patektum į kitą kambarį nepalietęs grindų? Kaip išsiųstum žinutę nesinaudodamas telefonu ar kompiuteriu? Patys kvailiausi scenarijai – geriausia vieta tavo fantazijai, todėl nesuﬂeruosiu atsakymų.

Ernestas Tatlauskas

Prisipažįstu, kad dar toli gražu nespėjau išbandyti visko, bet iki semestro pabaigos dar toloka. O tu, jei netyčia pamanei, kad mano žodžiai gali prisidėti prie tavo laiko švaistymo, papildyk sąrašą arba išmesk mano mintis ir sukurk savąjį. Kurk! Niekada nesiliauk kurti! Gal atrodo ir kvailoka taip elgtis, bet tik kvailystės neleidžia gyventi nuobodaus gyvenimo, o tau dar tikrai ankstoka visur matyti tik pilką spalvą.

#StudentuMaistas

ŠVEDIŠKI MĖSOS KUKULIUKAI (KÖTTBULLAR)

REIKĖS:

Kukuliukams: • 500 g jautienos-kiaulienos faršo; • 250 ml pieno arba 100 g grietinėlės; • 75 g džiūvėsėlių; • 1 kiaušinio; • 1 svogūno; • druskos, pipirų pagal skonį.

Gabrielė Liaudanskaitė

20-21 puslapiuose galite paskaityti apie kelionę į pietų Švediją praėjusių metų vasarą, kurios metu teko paragauti garsiųjų švediškų mėsos kukuliukų. Norėtumėte ir Jūs paragauti, tačiau neturite laiko kelionėms? Ne bėda! Pateikiu Jums labai paprastą tobulų köttbullar receptą.

Kaina: ~ 4 € Garnyrui: • 700 g bulvių; • 3 valgomųjų šaukštų sviesto; • 1 stiklinės šilto pieno; • žiupsnelio druskos; • vandens virimui; • marinuotų agurkų.

Padažui: • 2 valgomųjų šaukštų spanguolių arba bruknių džemo; • pusės stiklinės jautienos sultinio; • 1 stiklinės riebios grietinėlės; • 3 valgomųjų šaukštų miltų; • 2 valgomųjų šaukštų sojų padažo; • druskos, pipirų pagal skonį.

Bulves nulupti, nuplauti šaltu vandeniu, smulkiai supjaustyti, sudėti į puodą ir užpilti tiek vandens, kad apsemtų. Virti maždaug pusvalandį. Išvirtas bulves sutrinti trintuvu, supilti šiltą pieną ir sudėti sviestą, gerai išmaišyti iki vientisos konsistencijos. Kad neatšaltų, puodą su bulvių koše senoviniu būdu galima padėti po pagalve ir apkamšyti antklode. Tuo tarpu svogūną smulkiai supjaustyti ir lengvai apkepinti, kol spalva taps auksinė. Į kukuliukams skirtą pieną arba grietinėlę supilti džiūvėsėlius, išmaišyti. Į maisto smulkintuvą sudėti faršą, kepintą

svogūną, įmušti kiaušinį ir supilti pieno bei džiūvėsėlių mišinį. Įberti druskos ir pipirų pagal skonį. Jei susmulkinus masė atrodo per skysta, dėti daugiau džiūvėsėlių. Sumaišyti padažą: į keptuvę su aukštais kraštais supilti jautienos sultinį, grietinėlę, sojų padažą, suberti miltus, druską, pipirus. Dažnai maišant laukti, kol užvirs, sumažinti ugnį ir kitoje keptuvėje iš mėsos masės pradėti formuoti maždaug arbatinio šaukštelio dydžio kukuliukus. Kepti dažnai vartant, kol dailiai paruduos. Kukuliukus patiekti su bulvių koše, tirštu padažu, spanguolių arba bruknių džemu ir marinuotu agurku. Skanaus!

Kelionės ir klajonės Vasario mėnesio „Njuspeipyje“ pasakojau apie nuotykius vakarinėje Eresūno (dan. Øresund) sąsiaurio pusėje, kur vasaros pabaigoje su Gabrielė mama išsiruošėme pakeliauti Liaudanskaitė apakintos trijų skandinaviškų serialų – „Volanderis“ (BBC Wallander), „Tiltas“ (Bron/Broen) bei „Nusikaltimas“ (Forbrydelsen). Dabar nieko nelaukdama pristatau kelionės tęsinį Švedijoje!

Kriminaliniai serialai, sumuštiniai ir vikingai ant dviračiu (2 dalis)

Vos įsėdus į autobusą prie Kopenhagos centrinės geležinkelio stoties (Hovedbanegård) širdis, rodės, iššoks iš krūtinės – laukia išsvajotas „pasimatymas“ su Eresūno tiltu (dan. Øresundsbroen + šved. Öresundsbron = hibridas Øresundsbron)! Nors tai – vienas ilgiausių tiltų pasaulyje, vos po pusvalandžio mes jau Švedijoje, kur atvykėlius prie greitkelio pasitinka toks šalies simbolis kaip „IKEA“. Išlipome prie centrinės Malmės stoties (Centralstation) ir patraukėme tiesiai į „Airbnb“ sistemoje mus priimti sutikusio Magnuso butą. Susipažinome, šnektelėjome apie keliones, atidavėme lauktuves iš Lietuvos, palikome daiktus ir tuomet patraukėme tyrinėti miesto. Pasivaikščiojome jau rudenėjančia Karaliaus gatvės (Kungsgatan) promenada, pasimėgavome tradicine ﬁka* vienoje iš daugybės kavinukių Gustavo Adolfo aikštėje (Gustav Adolfs torg) ir apsukome ratą per Mažąją (Lilla Torg) ir Didžiąją (Stortorget) aikštes. Tada nusprendėme išbandyti kanalų turą aplink Malmės senamiestį: kol praplaukėme po 21 (!) tiltu, pamatėme tokius Malmės centre įsikūręs Pasaulio jūrų universitetas įspūdingus Malmės architektūros pavyzdžius kaip (angl. World Maritime University) koncertų paviljonas (Malmö Live), Pasaulio jūrų universitetas (World Maritime University) ir garsusis Turning Torso. Šis ispanų architekto Santiago Calatravos sukurtas besisukantis 190 m aukščio dangoraižis yra laikomas aukščiausiu Skandinavijos pastatu bei Malmės simboliu. Po pasiplaukiojimo nusprendėme atiduoti duoklę serialui „Tiltas“ ir aplankėme teminę serialo parodą mokslo ir jūrų muziejuje (Teknikens och sjöfartens hus). Taip pat pasivaikščiojome po televizoriaus ekrane matytą Vakarinį uostą (Västra Hamnen), kuris vadinamas „rytojaus miestu“ – šio rajono namų šildymas visiškai neteršia aplinkos anglies produktais (angl. carbon neutral). Grįždamos atgal į nakvynės vietą perėjome per Malmės pilies (Malmöhus slott) parką, kur radome įspūdingą miesto biblioteką (Stadsbiblioteket), autentišką XIX a. vid. olandiško stiliaus malūną (Slottsmöllan) ir daugybę žąsų. Švediška idilė Vakariniame uoste (šved. Västra Hamnen), tolumoje – Eresūno tiltas (šved. Öresundsbron)

Malmės simbolis – gražuolis Turning Torso

Kitą dieną anksti ryte išsiruošėme į Malmės centrinę stotį, nes laukė kelionė į Ystadą – nedidelį pietų Švedijos miestelį, kurį išgarsino „Volanderis“. Važiavome per švelniai banguojančius auksinius Skonės (šved. Skåne) laukus: ši Švedijos grafystė (lėnas, šved. län) yra vadinama šalies aruodu, kadangi žemės čia labai derlingos, o daugelis ūkininkų užsiima gyvulininkyste. Užliūliuotos vaizdų pro langus net nepastebėjome, kaip atvykome į Ystadą: miestelėnai ruošėsi pirmajai dienos ﬁkai, todėl iš stoties pasukome tiesiai į Kurto Volanderio pamėgtą kavinukę „Fridolfs Konditori“. Joje galima paragauti ne tik vardinio inspektoriaus pyrago su mėlynos spalvos glajumi (simbolizuoja policiją), bet ir apžiūrėti serialo plakatų ekspoziciją ar prisėsti prie išgalvotam herojui skirto atskiro staliuko.

Visi namai Ystado centre pasipuošę vijoklinėmis rožėmis

Iškart po to patraukėme link Ystado senamiesčio – siauros gatvelės, neaukšti spalvoti namai ir prie kiekvieno įėjimo žydinčios vijoklinės rožės priminė paveikslą. Oras tądien buvo ypač gražus, todėl apėjome Greifrėjaus vienuolyną (Gråbrödraklostret), pašnekinome kvykiančias antis greta tyvuliuojančiame tvenkinyje ir apžiūrėjome vienuolyno daržą (Klosterträdgården). Ten niekieno netrukdomos auga ne tik ryškiaspalvės rožės, bet ir įvairios vaistažolės, prieskoninės daržovės bei moliūgai! Vėliau užsukome į viduramžius menančią šv. Marijos bažnyčią (S:ta Maria kyrka), apėjome ratą aplink Didžiąją aikštę (Stortorget) ir patraukėme Marijos gatve (Mariagatan), kur 10 numeriu pažymėtame name gyveno Volanderis. Tuomet aplankėme šalia Ystado kino studijos įsikūrusį kino muziejų „Cineteket“. Čia mūsų misija pasiekė kulminaciją: apėjome visų trijų mus dominusių serialų ekspozicijas, apžiūrėjome „Tilte“ naudotus muliažus, „Nusikaltimo“ dekoracijas, net kyštelėjome nosį į Volanderio butą... Kartu su muziejaus administratore pasijuokėme, kad miesteliui tikrai tinka jų naudojamas šūkis „Ystad – a lovely town for a murder“**, mat po Kopenhagos pompastikos ir Malmės modernumo Ystadas atrodė kaip mieliausia vieta Žemėje.

Ystado senamiestis – lyg nesibaigiantis paveiksliukas

Išėjusios iš kino muziejaus nutarėme papietauti „Hos Morten Café“ – kad ir kaip būtų keista, tai danų kultūrą Švedijoje propaguojanti vieta. Nors šeimininkai juokaudami tikino, kad sumuštinis (dan. smørrebrød) yra geriausias patiekalas skandinaviškiems pietums, pasirinkome tradicinius švediškus mėsos kukuliukus (köttbullar) – beje, jų receptą galite rasti 19 puslapyje! Po sočių pietų, likus dar kelioms valandoms iki traukinio atgal į Malmę, pasivaikščiojome palei Anglų tiltą (Engelska bryggan). Šalia šio 200 m ilgio pylimo, žyminčio iki XVII a. pab. naudoto uosto vietą, yra į pietvakarius labiausiai nutolęs miestelio taškas, vadinamas Pasaulio pabaiga (Världens ände).

* Fika yra speciﬁnis reiškinys švedų kultūroje, trumpai apibūdinamas kaip kavos pertraukėlė su saldžia bandele ar pyragėliu bei maloniais pokalbiais. Būtent iš ﬁkos kilo dabar visame pasaulyje žinomos kavos pertraukėlės konferencijų ir pan. renginių metu.

Kitą dieną, kai atsisveikinome su Malme ir mus priėmusiu Magnusu, įsėdome į autobusą ir iškeliavome į oro uostą Sturupe. Taip baigėsi geriausias vasaros nuotykis su kriminaliniais serialais, sumuštiniais ir barzdotais vikingais ant dviračių.

** Ystadas – mielas miestelis žmogžudystei.

Testas

Kas tavęs laukia šį pavasarį? Ar esi alergiškas žiedadulkėms?

Jau bloga nuo pyragų, mandarinų ir šalčio?

Ar vėl per ryškią saulę negali įžiūrėti savo kompiuterio ekrano?

Akademinių metų viduryje ėmė vilioti mintis prisijungti prie kokios nors organizacijos?

Ar sporto klubo treniruočių tvarkaraštis atrodo patraukliau nei spektaklių repertuaras?

Energijos turi tiek, kad draugas tau į ausį norėtų įjungti telefono įkroviklį?

Visiškas nenusėdėjimas vienoje vietoje! Turbūt jau pradėjai mąstyti, kad reiktų prisipūsti dviračio padangas ir išsitraukti bėgimo batelius. Tačiau ar pagalvojai, kad aktyviam laiko praleidimui yra ir naujų būdų? Šiuo metu ypač populiarios grupinės treniruotės. Apie tradicinę jogą ar kalanetiką esi girdėjęs ar net bandęs, bet ar esi išbandęs bent vieną „Animal Flow“ ar „Barre Fusion“ treniruotę? Net jei šios tendencijos dar pas mus neišpopuliarėjo, visuomet internete gali rasti treniruočių mokomuosius vaizdo klipus. Tad jau drąsiai gali išsitraukti sportinę aprangą ir džiaugtis pavasariška energija.

Kultūra, renginiai ir pavasariškas gyvybingumas! Tavęs paklausti reiktų kiek kitaip: ar tau apskritai šiemet buvo žiema? Juk spektakliai teatruose rodomi visu pajėgumu, renginių irgi netrūksta, o galerijų tiek, kad nelabai ir spėji visas parodas peržiūrėti prieš atsirandant naujoms. Tačiau kiekvieną pavasarį sugebi į dalykus pažvelgti nauju kampu. Nauji renginių ciklai, naujos spektaklių premjeros, nors ir kasmetiniai, bet vis tiek kitokie renginiai bei nauja mėnesio kava. Tiek naujovių gyvenime – argi ne tai ir simbolizuoja pavasarį?

Per paskaitas slapčia lankstai origami?

Pyksti dėl kylančių kebabų kainų?

Smalsumas ir ryžtas išmokti kažką naujo Kadangi tavo smalsumas ir noras išmokti kažką naujo bunda šiek tiek greičiau nei kūnas iš žiemos sąstingio, pavasaris greičiausiai prasidės žiūrint įvairius mokomuosius vaizdo klipus arba net užsirašant į kursus. Klausimas toks – kokius? Galbūt norėtųsi atnaujinti kambarį, o spintoje ar sandėliuke radai nemažai nereikalingų medžiagų ar senų baldų? Internete galėtum paieškoti „Trash/waste design“ pavyzdžių ir peržiūrėjęs keletą vaizdo klipų nusipintum visai neblogą kilimą ar susikonstruotum autentiškai atrodantį staliuką.

Širdžiai mielas pledas su dar mielesniais serialais Jau tikiu, kad peržiūrėjai visas „Šerloko“ serijas, vos tik jos pasirodė, o vasaros lauki ne tik dėl mokslų ar darbų galo, bet ir dėl naujojo „Sostų karų“ sezono. Kadangi nelabai mėgsti išeiti iš savo urvo, o tave dominantys dalykai pasiekiami keliais pelės paspaudimais, tau šis pavasaris išties nemažai žadantis. Kol kiti degins Morę ir keiks žiemą, tu susisupsi į pledą ir džiaugsiesi naujais „Vikingų“ bei „Riko ir Morčio“ sezonais.

ŽIOVULIO ŽUDIX Puzzle 1 (Hard, difficulty rating 0.65)

9 8

9 3

1 4

8 1 2 6

6 5

4 6

5 1

INSTRUKCIJA

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Mon Feb 27 22:22:43 2017 GMT. Enjoy!

Turime lentelę, sudarytą iš langelių. Kai kurie iš jų turi būti užtušuoti. Skaičiai eilučių ir stulpelių kraštuose žymi nenutrūkstamas spalvinimo gijas ir jų ilgį (langeliais iš eilės). Nuspalvinus teisingai gaunama iliustracija. Nuspalvinus neteisingai gaunamas nusivylimo savimi jausmas bei galimybė permąstyti savo gyvenimo sprendimus.

NANO GRA

5eppuku

8 7

2 3

7 1

VASARIS

5ud0ku

hidden morse code in #121p23

Puzzle 1 (Medium, difficulty rating 0.59)

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Mon Feb 27 22:22:56 2017 GMT. Enjoy!

KOMANDINIS DARBAS

Septyni studentai studijavo interneto memotyrą. Studentams šiame modulyje reikėjo paruošti tam tikrą kiekį pristatymų apie įvairius interneto memus. Du studentai nutarė dirbti komandoje, pristatymus ruošti ir pristatyti kartu, pasidalindami darbą per pusę. Tačiau pristatymų kiekio neišėjo pasidalinti po lygiai ir liko vienu daugiau. Tuomet šie išminčiai pakvietė trečią studentą ir pristatymus dalino iš trijų. Juos ištiko ta pati problema, paskirstyti darbų nepavyko, nes buvo vienu pristatymu per daug. Tada jie pasikvietė ketvirtą studentą, padalino darbus, bet vėl liko vienas pristatymas. Tuomet jie pakvietė dar studentų. Tiek penkiese, tiek šešiese vėl susidūrė su ta pačia problema – buvo vienu pristatymu per daug. Tada jie pasikvietė dar vieną studentą ir septyniese pasidalino pristatymus po lygiai. Koks buvo pristatymų kiekis?

KAŽKAS MAN KARTĄ SAKĖ, KAD ŠIE STUDENTAI NEBUVO PATYS AŠTRIAUSI ĮRANKIAI DARŽINĖJE. 23

Njuspeipis aš mėgstu aš mėgstu rašyti aš mėgstu fotografuoti aš mėgstu maketuoti

Tapk „Njuspeipio“ komandos dalimi! Siųsk savo laišką njuspeipis@gmail.com, papasakok apie save, pridėk darbų pavyzdžių ir prisijunk prie mūsų!