Njuspeipis #125, gegužė, 2017 by Njuspeipis

Njuspeipis #125 TIRAŽAS: 2000 VNT. ISSN 2029-1914

2017

GEGUŽĖ

SPALVINGAS, KOMPAKTIŠKAS, LINKSMAS, ŠMAIKŠTUS IR NEMOKAMAS MĖNESINIS STUDENTIŠKO GYVENIMO BŪDO ŽURNALAS.

U I K L S Å½

IA I

REDAKTORIAUS Turinys ŽODIS

////////////////

LZO

Sveiki!

Edukaciniai nuklydimai

Interviu

Sėdint saulės atokaitoje, anksti ryte braidant po vėsią rasą, keliaujant, važiuojant dviračiu gaivaus miško takeliu, kepant zefyrus lauže, braidant po jūrą kažkur, galbūt kuprinėje, galbūt rankinėje savo eilės laukia ir „Njuspeipis“. Jame sudėta daug įdomių tekstų – pasiruošimas rugsėjui, kelionė į Milaną, muzikos apžvalga, taip pat stebins ir fotoreportažas. 24 puslapyje paruošėme jums staigmenų, tad pasiėmę savo išmaniuosius telefonus galėsite jas pamatyti.

Tikimės, jog radote patinkančių ir sužinojote naujų dalykų! Komanda labai stengėsi kurti „Njuspeipį“ gražų ir įdomų. Dėkojame už skaitymą, komentarus ir įvertinimą.

Įsimintinos vasaros ir smagių įspūdžių! Redaktorė Saima ir „Njuspeipio“ komanda

Kontaktai

Gegužei šiek tiek rytietiško dvelksmo...

Kad studentiškas gyvenimas būtų tarptautiškESNis Raudono dvaro slėpiniai

Artūras Morozovas:„Įsitikinu, kad fotograﬁja nėra tiek susijusi su fotoaparatu, kiek mes įsivaizduojame“

? Apklausa Kas tavo gyvenime užima daug laiko ar vietos, tačiau nėra tau reikalingas?

Fotoreportažas

Retoriniu kampu

Atvirlaiškis iš Seulo

Pasiruošimas rugsėjui

Triukšmas

#StudentuMaistas

Kelionės ir klajonės

Testas

Kodėl dar neklausei 60s – 70s folko?

Greitai paruošiami užkandžių sumuštinukai La bella vita

Koks tavo šios sesijos talismanas?

Žiovulio Žudix

Galvosūkiai, galvosriegiai, zuikučiai, gyvenimo paslaptys...

Šį leidinį ﬁnansuoja

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

K.Donelaičio g. 73, LT-44029, Kaunas fb.com/Njuspeipis

Redaktorė

Saima Tūbaitė njuspeipis@gmail.com

Airinga Česaitytė Goda Plytaitytė Tomas Liutvinas Joana Adomavičiūtė Saimonas Mureika

Vyr. redaktorės pavaduotoja Kornelija Viečaitė kornelija.viecaite@gmail.com

Fotografai

Redaktorės pavaduotoja Goda Plytaitytė

Žurnalistai, tekstų ir turinio autoriai Kornelija Viečaitė Greta Vilkaitė Gabrielė Liaudanskaitė Motiejus Ramašauskas Kristina Jusytė Laura Baronaitė Viltė Raudoniūtė Radvilė Jočytė Dovilė Jankevičiūtė Goda Plytaitytė Andrius Šliumba

Maketuotojai

Draugai

Elvita Šiberekovaitė Nojus Vaitaitis Airinga Česaitytė Radvilė Jočytė Vaida Pilkytė Gabrielė Liaudanskaitė

Viršelio nuotrauka Nojus Vaitaitis

Rask „Njuspeipį“ kiekvieno mėnesio pradžioje:

KTU, VDU, LSMU, KK, MRU, VU KnF, LSU, KTU Gimnazijoje, Kolpingo kolegijoje, Graičiūno AVM, „Vero Cafe“, „Džem Pub“, „B.O.“, „2½ obuolio“, „Supremo“, „Mio“, „Coﬀee Inn“.

Visa medžiaga, pateikta „Njuspeipyje“, yra nebūtinai leidinio nuosavybė. Prieš kopijuojant ar platinant, būtina susitarti su leidinio redaktoriumi bei turi būti nurodytas šaltinis. Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su respondentų, straipsnių herojų bei autorių nuomone. Už reklamos ir asmeninių skelbimų bei juose pasitaikančias klaidas redakcija neatsako.

LZO Kad studentiškas gyvenimas būtų tarptautiškESNis Ar kada pagalvojai, kokios galimybės atsiveria studijuojant Kaune? Jei pasakysim, kad atsiveria visas pasaulis, ar patikėsi? Bet tai tikra tiesa. Kartais nebūtina išvykti iš šalies ar savo miesto, kad pažintum kitas kultūras, sutiktum įdomiausių žmonių ar puikiai praleistum laiką. Jei nesėdi užsidaręs tarp keturių sienų, tikriausiai jau teko pastebėti, kiek daug užsienio studentų studijuoja tavo mieste... Kodėl gi nesusipažinus su jais? Jei vienam nedrąsu, prisijunk prie organizacijos ESN (Erasmus Student Network) Kaune organizuojamų renginių. ESN – didžiausia tarptautinė studentų organizacija Europoje, vienijanti daugiau nei 15 tūkstančių narių, savanoriaujančių ir vedamų moto – students helping students (studentai padeda studentams). Pagrindinis mūsų uždavinys – padėti atvykstantiems užsienio studentams ir pasistengti, kad jų laikas, praleistas Kaune, būtų kiek įmanoma įsimintinesnis ir prasmingesnis. Kaip tai stengiamės pasiekti? Visų pirma mentoriaudami. Kiekvienas atvykstantis studentas gauna mentorių – pirmą draugą Lietuvoje, iš kurio gali tikėtis patarimų, draugijos ir pagalbos studijų metu. Taip pat organizuojame įvairius nedidelius renginius – šaudymą lankais, dažasvydį, pasivažinėjimą kartingais, čiuožinėjimą, nes KarTU tiesiog smagiau. ESN sekcija Kauno technologijos universitete (ESN KTU) kiekvieną pirmadienį organizuoja tarptautinių ﬁlmų vakarus, dar žinomus kaip „Culture and Cinema“, taip pat įvairius kultūrinius renginius, tokius kaip tarptautinė vakarienė (international dinner), talentų šou (talent show), socialines akcijas, protmūšius, vakarėlius, keliones… Prisijungdamas prie mūsų gali tapti viso to dalimi. Kodėl verta prisijungti prie ESN? Susirasi šimtus draugų iš visų pasaulio kampelių. Įgysi neįkainojamos tarptautinės patirties. Įgysi profesinių įgūdžių ir žinių tarptautinės komunikacijos, projektų rašymo, renginių organizavimo, ryšių su visuomene, žmogiškųjų išteklių ar kitose srityse. Išgirsi įvairiausių ir įdomiausių istorijų iš įvairiausių ir įdomiausių žmonių. Pirmas sužinosi apie visas galimybes išvykti studijuoti, dalyvauti tarptautiniuose projektuose ar atlikti praktiką užsienyje. Pagerinsi užsienio kalbų žinias. Turėsi įspūdingą įrašą savo gyvenimo aprašyme. Daugiau informacijos apie ESN KTU rasi socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje fb.com/ESN.KTU bei interneto adresu ktu.esnlithuania.org (jei neužteks informacijos, gali rašinėti visiems žmonėms, kurių kontaktus rasi šiame puslapyje, tikrai nesupyks).

Edukaciniai nuklydimai

Kauno rajono muziejus

Atvykus į Raudondvarį neliko net abejonės, kad čia 19 a. gyvenusi garsioji Tiškevičių šeimynėlė Lietuvos dvarų konKristina tekste sukūrė išskirtinį raudonų Jusytė plytų dvaro ansamblį. Šalia stovinčioje oranžerijoje, atrodo, gali įsivaizduoti, kaip tarp didžiulių medžių kamienų stebi ponų arbatėlės gėrimo ceremoniją, bet, aišku, tai yra tik menkas mano vaizduotės žaidimas. Meluočiau nuslėpus faktą, jog mažumėlę nuliūstu dėl to, kad, prisiskaičiusi literatūros, įsivaizduoju, jog galėčiau sutikti Benedikto Henriko Tiškevičiaus dvasią, ar dėl to, kad pajusiu antgamtišką energiją, kuri užsilieka dvaruose. Deja, to čia nėra. Iki šiol vieno seniausių Lietuvoje dvarų atsiradimo istorija nėra išaiškinta, tačiau romantiškoji istorija apie tai, kad Barbora Radvilaitė inicijavo dvaro statybas, istorikų yra atmetama. Manoma, kad Žygimantas Augustas atidavė valdas Vaitiekui Dzevaltauskiui, o vėliau jas perėmė jo sūnus, kuris ir pradėjo statyti dvarą, tačiau iki šiol mes galime tik spėlioti – tiesa tai ar ne.

priklausė nuosavam Tiškevičių orkestrui. Kiti pastatai šiuo metu yra pakitę ir renovuoti, bet pro sienose paliktas angas vis dar yra įžiūrimos raudonosios plytos, nuo kurių ir kilo kaimelio pavadinimas.

Stebint aplinką architektūriniai paminklai dvare išduoda ankstesnę savo istoriją. Dažnai vadinamoje Renesansinėje pilyje apsigyvenę Tiškevičiai papildomai pristatė kitus dvarą sudarančius pastatus, kurie išsiskyrė raudonomis plytomis ir neogotikiniu stiliumi. Bevaikštant dvaro teritorijoje matome didžiulius skirtumus tarp XVII a. rūmų ir kitų pastatų. Bokštas, kuris dabar primeną pilį, kuria iliuziją apie gynybinę jo paskirtį, bet ne, ne, ne... Manoma, kad gyvenant didikams jis atrodė kiek kitaip. Jo viršūnėje esą buvusi apžvalgos aikštelė, o ant jo iškelta vėliava signalizavo šeimininkų buvimą namuose.

Susižavėjimą čia kelia jo smalsumas ir neprastas skonio pojūtis, kurio kartais trūksta kiekvienam iš mūsų. Dvare buvo įkurtas rojaus sodas mažai kuo skyręsis nuo to, apie kurį jūs girdėjote tikėjimo žodyje. Rojaus sodo pamatai matomi plika akimi, kurie yra pagrindinių rūmų dešiniajame šone, ties narvais. Sakoma, kad čia buvo laikomos Ievos ir Adomo skulptūros, egzotiniai augalai, tokie kaip mandarinmedžiai ir apelsinmedžiai bei gyvūnai. Turbūt būtų sunku patikėti, tačiau grafai augino ne tik paukštelius, bet ir aligatorius bei, manoma, meškas, kurias buvo įkinkę Raudondvario bažnyčios statybai.

Ypač mano akis patraukia žirgynas, kuris turėjo telefono liniją su pagrindiniais rūmais. Jis nustelbia savo didumu ir, greičiausiai, ne veltui. Anot istorikų, čia buvo laikomi žirgai, karietos bei gyveno tarnai, vilkėję specialias uniformas. Patalpose buvo laikomi muzikiniai instrumentai, kurie 06

Viena turtingiausių giminių Lietuvoje, garsėjanti kelionėmis ir hobiu fotografuoti, labai mėgo egzotiką. Ne veltui B. H. Tiškevičius ypač domėjosi Rytų kultūra ir lankydavosi tokiose šalyse kaip Kinija, Šri Lanka ar Japonija. Vienišos širdies seniokas mokėjo mandarinų kalbą, todėl dažnai buvo vadinamas mandarinu iš raudono dvaro.

Kaip ir dauguma dvarų, šis irgi buvo tikras kultūros ir meno centras. Jame buvo milžiniška biblioteka, dailės galerija. Ponas Tiškevičius taip pat rėmė kompozitoriaus J. Naujalio mokslus, todėl Tiškevičių fotograﬁjų parodą pagyvina ir jo ekspozicija. Čia veikia šiuolaikinio meno parodos, lauke esantis žemės menas ir žirgyne esantis menų inkubatorius. Nors pastatai lyg ir išlikę pakankamai autentiški, visgi, kažkas man drumsčia čia esančią ramybę, tikrumą. Nežinau, ar dėl to, kad oﬁcinų langus puošia skirtingų spalvų užuolaidos, o šalia jų laksto vaikai, ar dėl to, kad oranžerijoje nerandu augalų, o tik furšeto stalus.

VILNIUJE: e¿-- ¿Á,7 0`¿¿Y¿¿Á)>FHOLAƄFȳ¿@BKQO>P` e¿-) ¿Á- +,/ * `¿¿Y¿¿Á)>FHOLAƄFȳ¿@BKQO>P`

www.laikrodziai.lt

+,!)0Ń$/*% e¿-- ¿Á (/,-,)&0`¿¿Y¿¿Á)>FHOLAƄFȳ¿@BKQO>P` e¿-- ¿Á +$&+&0`¿¿Y¿¿Á)>FHOLAƄFȳ¿PQFIFRP`

KAUNE: e¿-) ¿Á*"$ `¿¿Y¿¿Á)>FHOLAƄFȳ¿PQFIFRP` e¿-- ¿Á*,) 0`¿¿Y¿¿Á)>FHOLAƄFȳ¿PQFIFRP` e¿-) ¿Á (/,-,)&0`¿¿Y¿¿Á)>FHOLAƄFȳ¿@BKQO>P`¿ 0!.%6Ńí9*% e¿-- ¿Á/6,`¿¿Y¿¿Á)>FHOLAƄFȳ¿@BKQO>P`

Interviu

Kristina Jusytė

Artūras Morozovas:

Radvilė Jočytė

Su fotožurnalistu, dokumentinių istorijų pasakotoju Artūru Morozovu susitinkame vienoje iš Kauno kavinių. Atrodytų, kad dėl didelio žinomumo, nuolatinio darbo pasaulyje garsiuose spaudos leidiniuose man yra kiek neramu, tačiau visus ledus ištirpdo apsikabinimas. Su nuoširdumu ir paprastumu žavinčiu Artūru neapsieiname be diskusijų apie jausmus, žiupsnį gyvenimo, fotograﬁją ir spėliojimų, kas gi nutiks su Lietuvos žiniasklaida. Artūrai, šiuo metu gyveni Visagine, bet dažnai lankaisi Kaune... Neretai tenka pakeliauti traukiniu. Nupasakok, kokius jausmus kelia šios kelionės? Niekad per daug nemąsčiau, ar keliauti traukiniu mane traukia, vilioja ar apsunkina, bet nejučia supratau, kad šioje kelionėje yra daug džiaugsmo. Traukinyje labai gerai jaučiuosi, tai – prestižinė darbo vieta: laikai kompiuterį ant kelių, žiūri pro langą, matai gražiausius vaizdus. Traukinys man visuomet asocijavosi su laisvės pojūčiu. Ne tada, kai sėdi mašinoje, kažkur važiuoji per lietų, išgyveni stresą užstrigęs kamštyje... Ypač įdomu važiuoti tokiais maršrutais, kurie aplenkia miestus ir stoja kaimeliuose, kur įlipa žmonės, kuriuos gali pakalbinti. Tai žurnalistui ypač padeda neprarasti ryšio su žmonėmis ir aplinka. Nuolat lankaisi kitose šalyse. Kas visgi priverčia tave pasilikti Lietuvoje, Visagine, Kaune? Nesu nusiteikęs prieš tuos, kurie išvažiuoja praplėsti savo akiratį. Dažnai emigracija suvokiama, kaip neigiamas reiškinys. Tačiau keliaudamas nepraleidžiu progos susitikti su užsienio lietuviais, jaunimu, jie man teikia daug vilties. Kodėl neišvažiuoju aš... nežinau, galbūt man labai gera čia gyventi ir įdomu stebėti procesus. Kalbant iš žurnalistinės pusės, Lietuva yra dar neatrastas lobynas dokumentikos kūrėjams. Lietuva dabar itin

„Įsitikinu, kad fotografija nėra tiek susijusi su fotoaparatu, kiek mes įsivaizduojame“ domisi pasaulis. Todėl tikiu, kad atėjo laikas pasidomėti ir susipažinti savo „kiemu“ ir supančia aplinka. Pastebiu, jog pažvelgti į save, savo aplinką yra sudėtinga. Svetur visada atrodo įdomiau. Baigei VDU menotyrą, esi fotografas savamokslis. Tavo manymu, kas svarbiau – gyvenimo mokykla ar universitetas? Studijos, manau, žmogui yra reikalingos, nors galbūt studijų metu to neįvertinau. Mokslas reikalingas logikai, disciplinai, kultūros suvokimui. Kalbant apie fotografiją, didžiąją jos dalį sudaro bendravimas, todėl turi būti visapusiškai išsilavinęs, kad galėtum užmegzti ryšį su fotografuojamu objektu. Turi gebėti diskutuoti, bendrauti, o pakeitus aplinką greitai persiorientuoti. Grįžtant prie pačios fotografijos, taip, esu savamokslis ir tuo džiaugiuosi. Pastebiu, kad žmonės, kurie yra baigę šią specialybę Lietuvoje, labai supanašėja, bet tai būdinga daugeliui kūrybinių disciplinų. Aš labai daug dirbu, seku savo autoritetais, kaupiu patirtį ir taip laviruoju tarp sprendimų. Visgi man labiau patinka chaosas, o ne disciplina, nors retkarčiais ir atsiduriu teorinių žinių akligatvyje. Mokykloje naudojame rašiklius, sąsiuvinius, formules, skaičiuotuvus. Kokie yra tavo gyvenimo instrumentai? Tuos instrumentus sudaro daug savybių, kurias įgyjame dirbant ir išgyvenant. Manau, kad esminiai dalykai – bendravimas, mokymasis iš klaidų, pagarbos ir empatijos jausmas. Galima išskirti ir dar vieną svarbų fotografo instrumentą – intuiciją, nes fotoaparatas yra tik vienas iš įrankių. Koks tau būtų žodžio „fotografas“ analogiškos reikšmės žodis? Turbūt stebėtojas, pasakotojas. Vis labiau įsitikinu, kad fotografija nėra tiek susijusi su fotoaparatu, kiek mes įsivaizduojame. Svarbiausi dalykai: atsidūrimas vietose, kurių istorijas nori papasakoti, atidumas, empatija, disciplina. Tik tuomet gali pradėti fotografuoti, todėl klaidinga manyti, kad kelias į geriausią fotografiją yra grįstas technika. Tai yra didžioji iliuzija, nes svarbiausia – idėja. Ko reikia norint būti geru stebėtoju? Pirmiausia reikia kantrybės, savitvardos ir kas yra sunkiausia – pagarbos aplinkai, žmonėms. Esu socialinių problemų fotografas, todėl dažnai matau daug neteisybės realybėje. Matau daug melo, kartais ir nelegalių veiklų. Kalbu su žmogumi, kurio nuomonei nepritariu, matau, kaip konfliktuose yra žudomi žmonės, bet, visgi, ką turiu daryti? Ar vienas gelbėti pasaulį, ar perpasakoti tai, kas vyksta, kad visuomenė pradėtų galvoti.

Tau tenka patirti didelį emocinį krūvį, būti įvairiapusiam. Kaip pavyksta išlikti ramiam, galbūt taikai meditaciją? Emocijų yra daug, tačiau šiose situacijose svarbu keletas veiksnių: atlikti namų darbai ir profesionalus požiūris į darbą. Daug kas klausia: „Ko tu važiuoji į konfliktus?“ Iš tiesų, tai nėra taip baisu, kai labai gerai pasiruoši. Lygiai taip pat kaip alpinistas ruošiasi lipti į Everestą. Tai ne tik fizinis, bet ir psichologinis pasiruošimas, diskusija su savimi. Važiuodamas į konfliktą aš neieškau tiesos. Priimu viską natūraliai ir išlieku stebėtojas.

tikrą redakciją. Jis yra įpareigotas sakyti tiesą. Taip pat svarbu papasakoti situaciją giliai ir įdomiai. Ko trūksta gerai Lietuvos žurnalistikai? Trūksta vakarietiško išsilavinimo, suvokimo. Po sovietmečio, pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais turėjome labai iškreiptą žurnalistikos situaciją. Žurnalistas buvo įrankis kažkam kažką pasiekti, papasakoti istorijas, pateikti jas sensacingai. Vyravo nomenklatūrinis požiūris, kad žurnalistas – valdžia, kažkas daugiau nei paprastas žmogus. Manau, mums reikėtų pasimokyti kalbėti apie istorijas etiškai, profesionaliai. Turime tiriamąją žurnalistiką, ji juda gera linkme, bet, visgi, kartais tai primena iliuziją, kur šaltiniai naudojasi žurnalistais, o ne žurnalistai šaltiniais. Tačiau, manau, kad tai jau – geri procesai, mes po truputį judame į priekį, keičiasi žiniasklaidos mentalitetas. Fotožurnalistikos Lietuvoje, manyčiau, beveik nėra. Džiaugiuosi, kad po truputį atsiranda autorių, nuosekliau kuriančių fotopasakojimus apie žmogiškąsias temas, kurios neapsiriboja vien gera fotograﬁja. Fotožurnalistika turi sugrįžti pas žmones ir pati tapti žmogiška. Kaip manai, ar žurnalistika taps profesionalesnė, ar pasiklys apkalbų rate? Manau, bus ir taip, ir taip. Aišku, kadangi gyvename sparčiame technologijų vystymosi amžiuje, kurį lydi informaciniai karai, suintensyvėjusi propaganda, Vakarų žiniasklaidai yra patikimas nepaprastai svarbus vaidmuo ir išbandymas. Kai esi įsukamas į informacinį karą ir ribotos demokratijos šalių žiniasklaidos priemonės į tave kreipia daug propagandos, reikia labai daug išminties, kad netaptum kontra-propagandos dubleriu. Dėl socialinių tinklų populiarumo ateityje, manau, iškils individualūs lyderiai, asmenybės, kurių nuomonės formavimo galia išaugs, o redakcijų žurnalistika sumenks. Jei galėtum keliauti laiku, į kokį įvykį norėtum grįžti, kad jį užﬁksuotum? Kodėl?

Interviu metu sakai, jog fotoreportažų vertė Lietuvoje mažėja, šiais laikais patys žmonės gali fotografuoti su savo išmaniaisiais telefonais. Kuo fotožurnalistika yra svarbi ir kodėl ji turėtų išlikti? Svarbu atskirti, kas yra žmogus su fotoaparatu ir žmogus fotografas. Žmogus su telefonu tiesiog užﬁksuoja vaizdą ir nėra ginčytina, tiesa tai ar ne. Negali pasitikėti, ką žmogus nufotografavo. Tačiau fotografas visada neša atsakomybę, vadovaujasi etikos kodeksu, atstovauja tam

Norėčiau grįžti į tarpukario Kauną, paragauti šampano, išgirsti Danielių Dolskį, pamatyti, koks gyvenimas vyko Kaune. Norėčiau pajusti tarpukario laisvės atmosferą.

Apklausa Kas tavo gyvenime užima Dovilė Jankevičiūtė

Viltė Raudoniūtė

Vasara jau čia pat ir tai yra geriausias metas atsinaujinti ir įvertinti savo kasdienybę. Galbūt pastebėsite, kad daug laiko paleidote vėjais, jog iššvaistėte jį nuolatos pradėdami naują serialo maratoną ar nusprendėte beprasmiškai paklaidžioti po miestą vietoje to, kad užsiimtumėte svarbiais darbais. O gal pastebėjote, jog gyvenime švaistote ne laiką, o leidžiate nereikalingiems daiktams užimti svarbią vietą, nes negalite ar tiesiog nesugebate su jais išsiskirti? Todėl šiame gegužės mėnesio numeryje turime kelis įdomius atsakymus iš studentų, kurių paklausėme, kas jų gyvenime užima daug laiko ar vietos, bet nėra jiems reikalingas?

Agnė Levickaitė

VK, Muzikinis teatras, 3 kursas Šių laikų žmogus didžiąją laiko dalį praleidžia skubėdamas, to priežastis yra prastas laiko planavimas. Modernus žmogus neretai neranda laiko ramiai pavalgyti, į darbą ar paskaitas vyksta skubėdamas, važiuodamas automobiliu viršija greitį ir panašiai. Skubėjimo pasekmės būna įvairios: streso sukeltos ligos, avarijos ir kitokios nelaimės. Aš, deja, esu viena iš tokių, laiko planuoti nesugebančių, žmonių. Man kasdien sunku rasti laiko net tam, kad pavalgyčiau, dėl to kenčia mano organizmas, dažnai jaučiuosi išsekusi. Taip pat negaliu skirti pakankamai laiko savo draugams ir artimiesiems, santykiai atšąla. Būtent skubėjimas mano gyvenime užima per didelę vietą, jo atsikračius mano gyvenimas taptų geresnis. Tačiau tą padaryti man yra per daug sunku.

Roberta Lesvinčiūnaitė

KTU, Technikos kalbos vertimas, 1 kursas Tikriausiai man, kaip ir daugeliui šiuolaikinių žmonių, socialiniai tinklai yra vienas tų dalykų, kurie atima daugiausia laiko. „Facebook“, „Youtube“, „Instagram“ ar „Tumblr“ – tai tik keletas dažniausiai lankomų socialinių tinklų. Iš vienos pusės, tai puikios priemonės norint greitai gauti informacijos, bendrauti su draugais, pasisemti naujų idėjų ar tiesiog gerai praleisti laisvalaikį. Antra vertus, dažnai net nepastebime, kiek daug laiko iš tiesų praleidžiame juose, o tai žymiai sumažina mūsų produktyvumą. Manau, kad būtų puikiai įmanoma išgyventi ir nenaudojant jų. Tikra tiesa, kad reikia disciplinos norint, jog socialiniai tinklai nevogtų mūsų laiko, todėl kai turiu daug darbo ar artėja svarbių atsiskaitymų laikotarpis, man labai pasitarnauja funkcija, leidžianti deaktyvuoti paskyrą.

daug laiko ar vietos, tačiau nėra tau reikalingas? Karolis Zimblys

KTU, Naujųjų medijų kalba, 1 kursas Iš tikrųjų labai sunku atsakyti, nes dažniausiai dalykai, kurie užima daug vietos, būna ypač reikalingi. Įvairiausi sentimentai užima didelę dalį mano gyvenimo ir, geriau pagalvojus, tikrai galėčiau daug ko atsisakyti ar daug ką išmesti. Nuo nuotraukų, vaizdo, garso įrašų ir dainų telefone ar kompiuteryje iki senų kino teatro, autobusų bilietų, pradinėse klasėse bendraklasių dovanotų atviručių, seniai nunešiotų apyrankių, sulūžusių akinių ar akmenukų, kriauklių ar sraigių kiautų, kuriuos mažas nuolat kažin kodėl tempdavau namo – viską ir dar daugiau būtų galima rasti mano nedideliame kambaryje. Visi turbūt esame turėję situaciją, kai ar kompiuteryje, ar telefone netikėtai pritrūkdavo vietos ir prireikdavo skubiai nuspręsti, ką gi čia ištrynus. Nežinau, kaip kitiems, bet man visada būdavo didelė dilema apsispręsti, kurią nuotrauką jau galima užmiršti, kuri daina jau nereikalinga, nors dainų, kurių jau seniai nebeklausau, būdavo pilna. Taip ir su prisiminimų maišais ir dėžute namuose – mama kartkartėmis prikaišioja, kad reiktų susitvarkyti, išmesti, ko nereikia, bet niekaip neprisiverčiu, širdis neleidžia.

Lukrecija Vaitkutė

VDA, Kultūros vadyba ir kultūros politika, 1 kursas Prisitaikymas. To moko nuo pat mažens. Atrodyti taip, kalbėti šitaip, rengtis tik anaip. Vaikus pripratina tilpti į tam tikrų standartų rėmus, iš kurių išlįsti šiukštu nevalia. Vėlesnėse stadijose iš to išauga patyčios. Žmonės bijo ir nesupranta tų, kurie tų standartų nepažįsta arba paprasčiausiai jiems netinkami. Patyriau tai ir aš. Ir dauguma mano pažįstamų. Baisiausia, kad ir užaugus, kai pradedi galvoti nevaldomas kitų, prisitaikymas vis dar lieka didžiausia problema. Noras įtikti tam tikroms grupėms atima laisvę. Laisvę kurti, džiaugtis ir net būti. Atrodydama nestandartiškai vis dar patiriu daug kovų savyje, bandydama jaustis gerai tokia, kokia esu, ir pastoviai negalvoti, kaip įtikti kitiems, aplinkai, epochai. Spaudžia nematoma socialinė jėga būti mėgstamai, populiariai, aktyviai, „KITOKIAI“. Visos nustatytos ribos tampa ironiškomis. Stengiamės būti kitokie taip prisitaikydami prie šiandienos šūkių būti savimi. Taikymasis prie kitų atima visą žmonių laiką.

FotoreportaĹžas

Airinga Ä&#x152;esaitytÄ&#x2014;

Retoriniu kampu

Kaip reikiant įpusėjus paskutiniajam pavasario mėnesiui, visų studentų akys nenumaldomai krypsta vasaros link, o jų mintys apie tai, kaip ją reiktų praleisti ir apie tai, kaip visgi Andrius jau reikia tos vasarėlės. Bet pala – kas tai? Tai vėl tasai Šliumba prakeiktas kalnas, skiriantis studentus nuo jų išsiilgtų atostogų – sesija. Bet apie ją daug nesiplėsime, jau ir taip apie jas prirašyta neapsakoma gausa kūrinių, nusakančių sesijos sukeliamą skausmą bei palaimą, apimančią šią pergyvenus dar vieną kartą. Šis tekstas daugiau orientuotas veiklos, einančios po sesijos, linkme. Po jos daugelis, kaip po karo, lieka stovėti vieni sau ir tada pradeda klausti tiek savęs, tiek kitų – kas toliau? Kad ir kaip apmaudžiai tai skambėtų, nėra vieno universalaus atsakymo į šį klausimą. Bet, pažiūrėjus iš kitos pusės, būtų siaubingai neįdomu, jei toksai atsakymas ir būtų. O pažiūrėjus iš dar vienos pusės – tai išties gerai, kadangi, nors situacija ir nepatogi, skatina bent kažkokį kryptingą mąstymą, kuris, būtų gerai, jei bent būtų kreipiamas naudingos veiklos paieškų linkme. Gerai gi būtų, negi ne? Tai po to ir nulemia, kad vieni susiranda sau užimtumo šaltinį, kiti neretai taip ir lieka drybsoti vietoje visos vasaros trukmę iki pat rugsėjo pirmosios varpelių skambesio. Na, arba mūsų atveju, atkutusių grupės draugų žinučių „Messengery“. Nieko nepadarysi. Šast ir prabėga ta vasara ir, neduokdie, būsi dar vieną vasarą vėjais paleidęs, juk ne visos jos laisvos numatytos, po galais. Negi po universiteto baigimo susiradus darbą tikiesi dirbti irgi tik 9 mėnesius per metus? Betgi kaip gerai būtų.

Spekuliacijos Žodžiu, ką veikti per vasarą ir kaip įmanoma atitolinti dar vieno semestro pradžią, nusakyti niekaip neišgaliu. Ir nežadu, kadangi tai yra kiekvieno studento reikalas. Tačiau nuolatos naudingos šiokios tokios gairės ir šios orientuojamos labiau ne į vasaros praleidimą, o į pasiruošimą dar vieniems metams Įstaigoje. Tai ir pavadinkime tai pasiruošimo rugsėjui vadovu. Varge, kaip neįkvepiančiai tai skamba, tačiau tai buvo geriausia, ką išgalėjau, atleiskite man, skaitytojai. Taip pat noriu pabrėžti, kad nors ir prieš keletą sakinių rašiau, jog tai nebus nurodymai, kaip leisti vasarą, greičiausiai taip ir pasirodys, dalinai dėl to, kad taip ir yra. Čia aš taip pat esu bejėgis žmogelis, plūduriuojantis kosminiame vandenyne, plačiame be galo ir be krašto. Taigi tokią gausą dalykų išsiaiškinę, gal pagaliau galime pasinerti į spekuliacijos liūną? Žinoma, kodėl anksčiau nesakėt? Dievaži! Žinot, kuo toliau nusikapstau, tuo tvirčiau manau, kad šis straipsnis išties bus labiau susijęs su spekuliacijomis nei naudingais patarimais. Viso labo, jei dar laikotės kartu su manimi, manau, galime tęsti šią neprasidėjusią kelionę, kažkur tikrai rasime pradžią, negali ji būt daug toliau. Jausmas lyg pristatinėjant kokį projektą arba kursinį darbą skeptiškam profesoriui, kai turi viską paruošęs, išskyrus tai, kad nežinai, kaip pradėt, dievaži. Tai su šiuo sakiniu, paskutinį kartą, dar pasibastykime tamsoje kaip ką tik prabudę trečią valandą nakties ir pamiršę pasižiūrėt, kiek valandų.

Pasiruošimo rugsėjui metodika Nieko sudėtingo su tuo pasirengimu rugsėjo pradžiai, tiesą sakant. Tiesiog atėjus birželio, liepos ar netgi rugpjūčio mėnesiams niekas nenori net pagalvoti apie tai, kad visam tam ateina galas. Taip pat kaip galas ateina siaubingajai sesijai, kaip galo sulaukia kiekvienas egzaminas, kaip galas ateina nerimui, kuris užklumpa netikėtai pamačius žmogų, kuriam tada neatrašei, kai jis paklausė „kaip sekasi?“. Labiausiai ir laukiame pabaigos tų dalykų, kurie mums ne vien nepatinka ar kelia skausmą. Mes laukiam nesulaukiam galo ir tokių dalykų, priverčiančių jaustis bent kažkiek nepatogiai, kurie bent menkiausiai žada pakenkti mūsų komforto zonai. Visi mes ją vienokią ar 14

kitokią turime. Vieniems ji tėra menka problemėlė. Kitiems ji yra neįtikėtino gylio ir dydžio praraja, nors ir labai jau patogi. Kitiems ji apsiriboja jų pačių pastatytu pagalvių fortu, garbė Jums! Ir vėl – kiekvienas su savąja komforto zona turime susidoroti patys, retai kada padeda priverstinis jos sunaikinimas iš šalies. Žinoma, yra atvejų, kurie patvirtina ir vieną, ir kitą pusę, kadangi nieko nėra universaliai teisingo šioje visatoje. Bent jau tiek tai tikrai žinom! Manom, kad žinom. Kiek nuklydome, tačiau tai buvo kaip ir paaiškinimas, kokia pagrindinė problema sutinkama belaukiant rugsėjo mėnesio – laiko tėkmės neigimas. Na, ir tai, kad kartais žmogus visiškai užsimiršta, kad pats daryti tiesioginę įtaką gali tik labai ribotam kiekiui dalykų, ir, nepatikėsit, laiko srauto tėkmei įtakos daryti negalime nė vienas. Viskas, ką mes galime daryti, yra susitaikyti su tuo, kad viena vasara pasibaigs, po 9 mėnesių mus aplankys kita. Susitaikius bus kur kas paprasčiau su tuo visu rugsėjo laukimu. Toks patarimas būtų iš visiškai retorinių spekuliacijų požiūrio, vargu ar kas nors imsis filosofiškai žiūrėti į šią problemą, kadangi vis dar gyvename laikuose, kai didžioji dalis studentų mano, kad filosofijos įtraukimas į pirmų kursų programą yra visiškai nereikalingas laiko ir pastangų švaistymas – FU! GĖDA PELĖDA. Dėl labiau praktinio pobūdžio rugsėjąruošos (tik dabar sugalvojau tokį žodį, nesmerkit), na, labai praverčia vasarą užpildyti kokiomis nors patirtimis. Dabar nebūtinai visos šios patirtys turi būti orientuotos į ten tuos festivalius visokius ir taip toliau. Pastebėjau, kad tiesiog buvimas su gerais draugais ar įdomiais žmonėmis ir visokiausių nesąmonių išdarinėjimas puikiai praturtina laisvą laiką. Tarkime, kad vasarojame Kaune. Neretas turi automobilį. Kodėl nenuvažiavus į artimiausią parduotuvę, nenusipirkus dešrelių, bandelių, garstyčių su kečupu ir nenukeliavus su dar keliais žmonėmis į mišką užsikurti laužą, tiesiog praleisti vakarą prie ugnies ir išsikepti tų pačių dešrelių? Nėra gamta toli. Tik apie 20 kilometrų nuo centro. Žinoma, nesakau, kad festivaliai, klubai ar šiaip naktinis gyvenimas garantuos blogą laiką. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Tiesiog norėjau pabrėžti, kad kartais, atrodo, ir paprastesni dalykai atneša kur kas daugiau džiaugsmo nei promilių rekordo mušimas, vainikuojamas „Ė, TURI PARŪKYT“ kiekvieną penktadienį, pasibaigiantis reabilitaciniu dviejų dienų laikotarpiu per savaitgalį. Ir dar paskutinis potencialus patarimas – pasistenkite aplink save Įstaigoje susikurti tokią aplinką, į kurią po vasaros nebūtų taip apmaudu sugrįžti. Geros vasaros bei keptų dešrelių visiems!

Triukšmas Kodėl dar neklausei 60s–70s folko? Motiejus Ramašauskas

Folkas yra amerikietiški kalneliai. Kažkada tai buvo iš lūpų į lūpas perduodama daina, vėliau ji buvo užtildyta garsesniu džiazu bei R&B, kol žmonės pasiilgo natūralumo ir į karaliaus vietą topuose iškėlė Dylaną. Belieka tik įsivaizduoti, kokia reakcija buvo į jo kreivoką vokalą, kai ką tik aplink skambėjo nugludinti Sinatros ir panašių atlikėjų balsai. Vėliau Dylaną nukarūnavo ir atidavė vietą dar garsesnei muzikai. Paskutiniais praėjusio amžiaus metais hipsteriai (tokie, kaip praeitame numeryje aprašyti „The Microphones“ bei „Neutral Milk Hotel“) iškasė folką ir pradėjo jį gaivinti, bet tokių pačių aukštumų jau nebepavyko pasiekti. Praėjus keleriems metams hipsteriai nepasidavė ir vėl pradėjo kelti folką į viršų, tik šįkart publika jau buvo tam pasiruošusi. Taip topuose atsirado „Mumford and Sons“, Passenger, „The Lumineers“ ir panašūs „one hit wonders“, tik gerai prisidengus ausis primenantys kokybišką folką. Tiesa, kartu su pop indie folk banga iškilo ir nemažai itin stiprių atlikėjų bei grupių – „Fleet Foxes“, Sufjan Stevens, Father John Misty (jau yra naujas albumas), pratęsusių folk su naujomis idėjomis ir be pataikavimo publikai. Nors šie muzikantai itin aktualūs šiomis dienomis, gegužę atsisuksiu šiek tiek atgal ir apžvelgsiu savo du favoritus iš septintojo ir aštuntojo dešimtmečių. Kaip visada – vietos per mažai aptarti visiems albumams, todėl teko nukirsti šio žanro garsiausius darbus, bet turbūt apie juos šnekėta pakankamai, kad galėtumėm skirti laiko mažiau išgirstiems, bet ne ką mažiau dėmesio nusipelniusiems albumams.

Nick Drake – „Pink Moon“ 1972-ieji. 24-erių metų Nick Drake išleidžia savo trečiąjį albumą su tiek pat mažai pasisekimo, kaip ir prieš tai išėję du. 5000 kopijų pardavimai nedžiugina „Island“ įrašų kompanijos, bet dėl mažos įrašų sėkmės kaltas ir pats Nick, kuris visiškai atsisakė reklamuoti savo muziką – jokių interviu, jokių vaizdo įrašų, nieko. Kelios nuotraukos, plakatai su albumo viršeliais ir įrašai iš paties vaikystės yra viskas, ką vizualaus menininkas paliko iki savo ankstyvos mirties. Nors po pirmų dviejų įrašų „Island“ nei norėjo, nei laukė naujo albumo, N. Drake įkalbėjo išleisti „Pink Moon“, kuris buvo įrašytas vos per du vakarus. Prieš tai išėjusiame „Bryter Layter“ skambėjo pilna aranžuotė nuo būgnų ir boso iki ﬂeitų bei saksofono, pats Nick nebuvo patenkintas kone barokiniu sąstatu, tad „Pink Moon“ nebeliko nieko – tik vokalas ir gitara. 11 dainų, 28 minutės. Vos ne EP trukmės albumas yra vienas vienišiausių folk įrašų. Ne be reikalo pasirinkau daugiau rašyti apie asmenybę nei apie patį albumą. Nors „Pink Moon“ nėra griežtai biograﬁnis įrašas, jo nuotaika puikiai atskleidžia Nick Drake asmenybę. Melancholija ir liūdesys neabejotinai yra svarbiausi šio albumo raktažodžiai. Kaip ir su prieš tai išleistais „Bryter Layter“ bei „Five Leaves Leﬅ“ (jo pavadinimas įkvėptas „Rizlos“ sukamų cigarečių popieriukų, kuriems besibaigiant randi užrašą, kad liko jau tik penki), Nick nesutiko reklamuoti „Pink Moon“, o tai dar labiau supykdė įrašų kompanijos atstovus. Kaip ir reikėjo tikėtis, albumas nesulaukė didelio pasisekimo nei

tarp kritikų, nei tarp klausytojų, tačiau laiko testas apvertė viską aukštyn kojomis. Devintajame dešimtmetyje pradėjo kilti N. Drake įkvėptos grupės, tokios kaip „The Cure“, o muzikanto palikimas tapo vis labiau vertinamas, kol galiausiai įžengė net į geriausių „Rolling Stones“ bei „Melody Maker“ visų laikų albumų sąrašus.

Michael Trevithicko kurtas jau ikonišku tapęs viršelis buvo pasirinktas po to, kai nepavyko Nick fotosesija – muzikantas tiesiog sėdėjo susigūžęs ir vengė akių kontakto su jį fotografuoti atėjusiais žmonėmis. Ši poza primena „Pink Floyd’ų“ „The Wall“, kartu puikiai apibūdinanti paskutinius N. Drake metus – nervinis išsekimas, depresija ir savižudybė perdozavus antidepresantų. 9 įvertinimo vienetai iš 10 Keith Morris

Simon & Garfunkel – „Parsley Sage, Rosemary and Thyme“ Kaskart skaitant apie šį duetą sunku patikėti jo pasiekimais. Kaip ir Dylan, Simon & Garfunkel pirmuosius įrašus pradėjo leisti septinto dešimtmečio pradžioje, beprasidedant folko „madai“. Greitai pasirodė, kad tai nėra nišinė Niujorko hipsterių muzika – paskutinis dueto albumas „Bridge Over the Troubled Water“, pasirodęs 1970-aisiais, buvo parduotas 25 mln. kopijų tiražu. Simon & Garfunkel išsiskyrė, o po 11 metų surengė atsikūrimo koncertą gimtojo Niujorko Centriniame parke, į kurį susirinko daugiau nei 500 000 klausytojų – iki dabar tai išlieka vienu didžiausių visų laikų koncertų. Simon & Garfunkel stilius itin stipriai skiriasi nuo jau minėtų Bob Dylan ar Nick Drake. Nors jų albumuose visad dominuoja gitara bei angeliškas Art Garfunkel balsas, muzikantai neatsisako nei eksperimentacijų su R&B, džiazu ar pop, nei smarkesnių instrumentuočių, kurios tempia dueto skambesį į erdvę tarp roko ir folko – junginį, kuris pradžioje sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp folko puristų. Labiausiai dėl to nukentėjo Dylanas,

Columbian Records

1965-aisiais grojęs Njuporto folko festivalyje. Tuomet muzikantas, anksčiau grojęs vien akustiniais instrumentais, pasirodė su elektrine gitara ir pilna grupe, o tai nenudžiugino klausytojų – šie ėmė baubti, o užkulisiuose buvęs muzikantas Pete Seeger net norėjo nukirsti laidus. Tiesa, yra sakančių, kad gerbėjai buvo nepatenkinti tik per garsiu grojimu ar prasta garso kokybe. Simon & Garfunkel pasisekė labiau – kiek žinau, niekas nenorėjo jų nuskalpuoti už elektrines gitaras ir būgnus. 1966-ųjų „Parsley, Sage, Rosemary and Thyme“ į pusvalandį sutalpina visus reikiamus folk atributus – nuo politikos ir kritikos iki baladžių. Tiesa, šiame albume duetas nepriima savęs per daug rimtai – „A Poem on the Underground Wall“ yra daina apie vandalą, metro stotelėje rašantį žodį „fuck“, o „A Simple Desultory Philipic“ – pustrečios minutės Bob Dylano parodija. Joje Simon ir Garfunkel visiškai išsityčioja iš atlikėjo dainavimo stiliaus bei pretenzingumo, kuriuo muzikantas neretai buvo kaltinamas. Albumas, prasidedantis XVII amžių siekiančia tradicine folko daina „Scarborough Fair“, užsibaigia tuometinėmis realijomis per „7 O’Clock News/Silent Night“. Turbūt tai vienas keisčiausių politinių pareiškimų, kurio metu vienoje ausyje skamba Simon & Garfunkel atliekama giesmės „Tyli Naktis“ versija, o kitoje – vakaro žinių pranešėjo balsas, kalbantis apie hipių protestus prieš Vietnamą, žmonių mirtis ir t.t. Tobuliausia albumo daina – „For Emily, Whenever I May Find Her“. 9 įvertinimo vienetai iš 10

Karjeros ir ugdymo centras

SOS! Ieškoma motyvacija!

Ko gero kiekvienam būna tokių dienų, kai viskas, ko nori, yra drybsoti lovoje arba keliauti, susitikti su draugais, daryti bet ką, bet tik ne mokytis... Ir turbūt nesumeluosiu pasakydama, jog tokia būsena dažniau pradeda reikštis šiltuoju metų sezonu. Ką daryti, kai už lango šviečia saulė, o tau nuo darbų, kuriuos reikia padaryti, svaigsta galva? O dar artėja sesija... Tik ir matai, kaip viskas slysta iš rankų, nes tau tiesiog trūksta motyvacijos. Šių metų rugsėjį į motyvuotų studentų bendruomenę „GIFTed.COMM“ suburti pirmakursiai nori su tavimi pasidalinti patarimais, kaip išgyventi tokias dienas, kai nesinori nieko daryti, kaip vėl save užmotyvuoti ir kryptingai judėti tikslų link. Skaityk straipsnį ir apsišarvuok prieš artėjančią sesiją! Susiplanuok darbus. Iš pradžių tai gali pasirodyti iš tiesų lengva, bet tinkamas darbų planavimas ir, kas svarbiausia, jų vykdymas pareikalauja labai daug valios ir sąžiningumo sau, tačiau atneša gerus rezultatus. Prieš kiekvieną dieną pasistenk susigalvoti, kokius darbus turi padaryti ir kiek laiko tai gali iš tavęs pareikalauti. Taip turėsi kur kas produktyvesnę dieną, be to, pasiruošimas atsiskaitymams bus lengvesnis. Gali įtraukti įvairius papildymus ar savęs palepinimus (kai kuriems tai iš tiesų veikia) – pusvalandis darbo, o tada dešimt minučių geros knygos ar skanėstas. Susikurk taisykles, tinkančias tau, ir nepastebėsi, kaip daryti darbus taps lengviau.

Žinok, kodėl tai darai. „Tiesiog turiu atsiskaityt, nes tokia tvarka“, – pasakytų dažnas studentas. Jeigu taip galvoji ir tu, privalai keisti savo požiūrį. Suvok, jog universitete tu esi 100 % atsakingas už save ir viskas, ką darai būdamas čia, yra lyg plytos tavo ateities pamatams – kuo daugiau pastangų įdėsi, tuo didesnės galimybės, jog turėsi puikią karjerą. Jeigu tuo netiki, susirask jau patyrusį tavo studijuojamos programos specialistą ir pasikalbėkite.

Jis tau patvirtins, jog visi dalykai, kuriuos mokaisi, bus reikalingi ateityje vienu ar kitokiu formatu. Tačiau jeigu nori paties geriausio varianto, turi ypač ryškiai matyti savo ateities viziją. Vienas lektorius yra sakęs, jog jeigu tikrai nori pasiekti savo karjeros svajonę, turi pasąmonėje matyti savo darbo vietą, žinoti, kokios spalvos bus tavo kėdė ir kaip atrodys tavo pavardė ant kabineto durų. Be perstojo apie tai galvok ir pastebėsi, jog motyvacija tikrai atsirado. Konkuruok. Visuomet prisimink, kad jau geriau būti blogiausiu tarp geriausių negu geriausiu tarp blogiausių. Patarimas – pradžiai susirask žmogų ar žmonių grupę, kurie tau yra pavyzdys, ir užsibrėžk tikslą tapti geresniu negu jie. Kitas variantas, kuris, sakoma, yra ir veiksmingesnis – konkuruok su savimi siekdamas tapti geriausia savo versija. Užsibrėžk sau tokį lygį, kuris šiuo metu atrodo nepasiekiamas (pvz., turėti vidurkį, didesnį nei 9,5, atsikratyti scenos baimės ar kt.), visuomet apie tai galvok ir dėl kryptingo darbo pamatysi, jog kadaise atrodžiusi nepasiekiama riba jau kažkur toli toli už tavęs!

Jeigu pasinaudosi šiomis trimis išbandytomis taisyklėmis, puikiais rezultatais džiaugsiesi ne tik sesijos ar kitų semestrų metu, bet ir bet kokioje veikloje, prie kurios prisiliesi. Atmink, jog esi pats atsakingas už savo gyvenimą ir motyvacijos trūkumą lengviausiai panaikina tinkamas požiūris!

#StudentuMaistas

GREITAI PARUOŠIAMI UŽKANDŽIŲ SUMUŠTINUKAI

Gabrielė Liaudanskaitė

Ech, tie ilgėjantys gegužės vakarai... Taip ir norisi pamiršti visus atsiskaitymus, visus kursinius ir nepasiduodančius baigiamuosius darbus! Ar kartais dabar nelinksite galva? Buvo galima nuspėti – štai Jums receptas jaukiam pasisėdėjimui su draugais.

REIKĖS: Kaina: ~ 7 €

• 6-7 kvadratinių riekių juodos duonos su sėklomis; • tepamo kreminio sūrio; • šviežių žalumynų (naudojome pipirnes); • 1 mocarelos rutulio; • 4-5 krabų lazdelių.

Kiekvieną duonos riekę padalinkite į 4 dalis ir gautus kvadratėlius ištepkite kreminiu sūriu. Tuomet ant sūrio dėkite po žiupsnį žalumynų. Supjaustykite mocarelą riekelėmis ir padalinkite jas į 4 dalis. Supjaustykite krabų lazdeles: pirmiausia perpjaukite išilgai taip, kad iš lazdelės gautumėte dvi ilgas suplonintas puseles, o tada jas supjaustykite 1,5-2 cm atstumu. Ant žalumynų klokite po gabalėlį mocarelos ir ant viršaus uždėkite krabų lazdelių kvadratėlius. Skanaus!

Kelionės ir klajonės La bella vita

Gabrielė Liaudanskaitė

Su kambario drauge nuo pat pirmo kurso svajojome išvažiuoti kur nors į užsienį. Mums būtų tikusi net Latvija, tačiau, savo pačios nuostabai, praėjusio gimtadienio proga gavau kuklų popieraitį su gerokai tolimesne kryptimi – polinkį keliauti vien į šiaurę efektingai sulaužė Milanas. Nors pažinčiai su Lombardijos sostine turėjome vos daugiau nei parą, buvome įsitikinusios, kad įspūdžiai išliks dar ilgam. Skrydis iki Milaną aptarnaujančio Orio al Serio (Karavadžo) oro uosto Bergame truko pustrečios valandos. Kadangi oras tądien pasitaikė saulėtas, galėjome pasigrožėti Šiaurės Italiją supančių snieguotų Alpių panorama iš viršaus – vaizdas iš tiesų nepakartojamas. Kelionė iki centrinės Milano stoties (Stazione Centrale) autobusu užtruko beveik valandą, taigi stebėjome, kaip leidžiasi saulė ir miestas pamažu atgyja naktiniam gyvenimui.

uosto

Italijos vėliava –il Tricolore – yra dažnas pastatų aksesuaras

Nakvyne tradiciškai apsirūpinome per „Airbnb“, todėl stotyje sėdome į metro ir... nuklydome. Susisiekusios su mus priimti turėjusia Anna išsiaiškinome, kad norėdamos pasiekti jos namus turėjome arba persėsti į kitą metro liniją, arba pasinaudoti kur kas „žemiškesniu“ tramvajumi. Kai galiausiai nusigavome į jaukų Morivione kvartalą, mus pasitiko ne tik džiugiai nusiteikusi pusamžė šeimininkė, bet ir du jos katinai – tikras rojus tokioms keturkojų mylėtojoms kaip mes! Visą likusį vakarą praleidome pasakodamos istorijas apie Lietuvą, mat Anna nebuvo daug girdėjusi apie mūsų šalį. Kitą rytą paskubomis papusryčiavusios nusigavome iki artimiausios metro stotelės, kur įšokusios į tinkamą liniją Net ir tie, kurie apsimeta nefotografuojantys pro lėktuvo langus, atkakome iki miesto centro. Pažintį su Milano istorija pradėjome skrisdami virš Italijos neišvengiamai griebiasi fotoaparato nuo Sforzos pilies (Castello Sforzesco) – ją XV a. pastatė Francesco Sforza, lietuviams žinomos Bonos Sforzos prosenelis. Kadangi buvo ankstyvas rytas, turistų pilyje buvo gerokai mažiau nei kačių. Pasilabinome su kiekviena iš jų ir Dantės gatve (Via Dante) nupėdinome iki miesto pasididžiavimo – Milano katedros (Duomo di Milano). Tai trečia pagal dydį bažnyčia Europoje, penkta pasaulyje ir didžiausia Italijoje, mat už ją didesnė Šv. Petro bazilika iš tiesų oﬁcialiai priklauso Vatikanui. Žinoma, eilė norinčiųjų patekti vidun gerokai viršijo mūsų kantrybę, todėl pasigrožėjusios katedra iš išorės pasukome link karališkųjų rūmų (Palazzo Reale), kur įsikūręs muziejus. Tądien ten vyko didžiulė trijų pagrindinių ukiyo-e1 meistrų paroda, kuri paliko neišdildomą įspūdį ne tik man, ilgametei Japonijos gerbėjai, bet ir mano kambario draugei. Artėjant pietų metui kartu su minia turistų patraukėme į garsiąją Viktoro Emanuelio II-ojo galeriją (Galleria Vittorio Emanuele II). Ten suvalgėme tikrą itališką picą, pamatėme ne tik didžiųjų mados ženklų parduotuves, bet ir vietine legenda tapusį sutryptą jautį2 – Turino simbolį. Kai saulė vis labiau kopė viršun, pasilepinome tiesiog gatvėje pardavinėjamais burnoje tirpstančiais ledais (gelato) ir užsukome į Leonardo da Vinčio projektuotą kriptą (Cripta di San Sepolcro). Pasidžiaugusios požemių vėsa pasukome į XVI a. baronų Bagatti-Valsecchi namą-muziejų (Museo Bagatti Valsecchi). Ten sukaupta didžiulė Renesanso laikų kolekcija: paveikslai, ginklai, šarvai, muzikos instrumentai, majolikos3 dirbiniai, baldai, gobelenai, stalo įrankiai iš Milano katedra (Duomo di Milano) – didžiausia bažnyčia Italijoje ir penkta pagal dydį pasaulyje dramblio kaulo, metalo, stiklo ir t.t.

Pamažu artėdamos link moderniosios miesto dalies užsukome į pirmąją „Panino Giusto“ kavinę, atidarytą 1979 m. Corso Garibaldi gatvėje. Suvalgėme po šiuolaikinio greito maisto pradininku laikomą panini sumuštinį, paplepėjome su padavėjomis ir patraukėme link Gajos Aulenti4 aikštės (Piazza Gae Aulenti). Ši aikštė pelnytai laikoma Milano modernizmo širdimi: ją supa stiklo dangoraižiai, grindinį vagoja fontanai, o visai netoli stūkso įspūdingas Vertikalusis miškas (Bosco Verticale). Nors ir norėjosi ten praleisti šiek tiek daugiau laiko, staiga pakilęs vėjas ir artėjančio lietaus nuojauta nuginė į artimiausią metro stotelę. Išlipome prie pat garsiųjų Milano modernizmo širdis – Gajos Aulenti aikštė (Piazza Gae Aulenti) Milano kanalų (Navigli). Išsiaiškinome, kad Milane buvo išvystyta naviguojama tarpusavyje sujungtų kanalų sistema, kurią sudarė penki kanalai: Naviglio Grande, Naviglio Pavese, Naviglio Martesana, Naviglio di Paderno ir Naviglio di Bereguardo. Pirmieji trys buvo sujungti per Vidinį žiedą (Fossa Interna), o šiandien jie naudojami beveik tik drėkinimui. Vieninteliai du kanalai – Naviglio Grande ir Naviglio Pavese – vis dar naudojami turistiniams pasiplaukiojimams sujungiant juos su prieplauka (Darsena). Ten lyg Kopenhagoje ar Amsterdame rikiavosi galybė kavinukių, barų ir suvenyrų parduotuvėlių. Pasirinkome vieną tradicinę trattoria, kur išgėrėme po puodelį latte ir suvalgėme po gabalėlį tiramisu. Nustebome, kaip greitai sutemo – kanalų kvartalas pasikeitė neatpažįstamai. Dar truputį pasivaikščiojome ir, pagaliau prapliupus lietui, grįžome į nakvynės vietą. Kitą rytą mūsų trumputė pažintis su Milanu baigėsi. Pavalgiusios pusryčius ir paglosčiusios abu šeimininkės katinus išsiruošėme į centrinę stotį, kur nupirkome paskutines lauktuves, įsėdome į autobusą ir išvažiavome į oro uostą. Iš toli pamojome pakeliui šmėkštelėjusiam Bergamo miestui ir atsisveikinome su Italija. Šiandien abi be jokių abejonių sutinkame – verta grįžti dar daug kartų!

Dvi Gabrielės bando užkariauti Milaną 1

Milanas anksčiau garsėjo penkių kanalų sistema (Navigli) – dabar turistiniams tikslams naudojami tik du kanalai

Neatsiejamas Italijos gatvių simbolis – raudonoji „Vespa“

Ukiyo-e (jap. 浮世絵, „nepastovaus pasaulio paveikslai“) – dailės žanras, kuris klestėjo XVII−XIX a. Japonijoje.

Galerijos centre yra keturių miestų herbų mozaikos – trijų Italijos sostinių (Turino, Florencijos ir Romos) bei Milano. Apsilankiusieji laikosi tradicijos būtent Turino herbo jaučiui užminti kulnu ant sėklidžių ir 3 kartus apsisukti aplink savo ašį prieš laikrodžio rodyklę. Sako, atneša sėkmę... 3

Majolika (it. maiolica) – itališka fajansui artima renesansinė keramikos rūšis. Dirbiniai būdavo dengti skaidria (pusiau majolika) arba neskaidria alavo glazūra (tikroji majolika).

4 Gaja Aulenti (Gae Aulenti, 1927-2012) buvo garsi italų architektė, kuri pasižymėjo kurdama industrinių ir parodų rūmų projektus. Ji – Paryžiuje stovinčių Orsė muziejaus ir Pompidu centro Moderniojo meno padalinio autorė.

Testas

Koks tavo šios sesijos talismanas?

1. Kurios egzamino išvakarių valandos lauki, kad pagaliau galėtum pradėti mokytis?

a) Mokausi visą semestrą, todėl belieka tik pasikartoti. b) Suplanuoju, kad pradėsiu mokytis 19 val., bet netikėtai

ateina vidurnaktis.

Nesimokau ir dažniausiai išlaikau. Blogiausiu atveju nueisiu į perlaikymą.

Daugiausia a atsakymų. Esi super studentas. Žinai, kad gausi 10, bet dėl šventos ramybės įsidėk į kišenę sulankstytą puslapį iš savo konspektų.

Daugiausia b atsakymų.

2. Kaip dažnai sesijos metu lankaisi baruose? a) O kas yra baras? b) Nueinu, jei išpuola koks gimtadienis ar vardadienis. c) Vėl sesija? Juk ką tik buvo.

3. Ką darai, jei sesijos metu dar nesi parašęs visų rašto darbų? a) Man taip niekada nebūna. b) Rašau naktimis. c) Apskaičiavau, kad bendras teigiamas, tai nerašau.

Daugiausia c atsakymų. Tau talismano tikrai nereikia. Esi rimtas žmogus ir greičiausiai išlaikysi. Tik nepamiršk sužinoti egzaminų tvarkaraščio ir į juos nueiti.

Tavo talismanas yra besišypsančios mamos nuotrauka. Padaryk jai šventę ir kaip nors gauk diplomą.

vis tiek

4. Ar manai, kad paskaitos yra nenaudingos ir beprasmės? a) Ne! Paskaitos man yra svarbiausias dalykas! b) Manau, bet mama liepė, tai ir mokausi. c) Žinoma, kad beprasmės. Užsuku tik į įvadines.

lanuoti, radėjai p p a d a k Nuo ? i vasarą ką veiks

ėl ugų, tod porą dra es visą n Turiu tik , planuoju nieko ne leisiu su knyga. ra p rą vasa ūna isada b asara v v o n a M uota. improviz sio 1 d. Nuo sau

ŽIOVULIO ŽUDIX Puzzle 1 (Hard, difficulty rating 0.64)

4 2

9 6

5eppuku

MPYCECHO, HOMCJYFHUC MEUCNGYHCHCI GYXUFCI!

3 4

7 1

INSTRUKCIJA

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Fri Mar 24 19:14:30 2017 GMT. Enjoy!

1 6

ABCDEFGHIJKLMNOPQRSTUVWXYZ

5ud0ku

1 7

GRA

5 6 7

8 4 3

5 9

2 6

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Fri Mar 24 19:16:49 2017 GMT. Enjoy!

Turime lentelę, sudarytą iš langelių. Kai kurie iš jų turi būti užtušuoti. Skaičiai eilučių ir stulpelių kraštuose žymi nenutrūkstamas spalvinimo gijas ir jų ilgį (langeliais iš eilės). Nuspalvinus teisingai gaunama iliustracija. Nuspalvinus neteisingai gaunamas nusivylimo savimi jausmas bei galimybė permąstyti savo gyvenimo sprendimus.

NANO

BALANDIS

Puzzle 1 (Medium, difficulty rating 0.54)

Move stuﬀ to the other side of the river [available online: http://benjaminsoule.fr/games/theriver ]

The wolf will eat the goat. The goat will eat the cabbage. The hunter will kill wolf with the help of his gun. The goat will eat the gun if hunter is not there. The wolf eat monkey if he can't hide behind the washing machine The monkey will turn on the washing machine and destroy its content, if he's not playing with the cabbage. The monkey will throw the cabbage at the wolf if they're on opposite sides. ( It will destroy it ) You can hide the cabbage or the gun in the washing machine but it needs to be empty to be moved. You need help of an empty-handed hunter to put the washing machine into the boat, but for some game-balance reasons, dont need help to put it out. You need the gun to convince the hunter to go into the boat.

Nďż˝ sezono pabaigos proga Papildomi puslapiai slepiasi po ĹĄiais QR kodais