VšĮ NVO teisės institutas, kodas 300024285 Tel. 8 611 82254, el. p. info@nvoteise.lt, Saulėtekio al. 9, I korp. 904 k., Vilnius __________________________________________________________________________ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO SANDRAOS ĮSTATYMO TAIKYMO Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (toliau – Biudžeto sandaros įstatymas) 14 straipsnio 2 dalis nustato, kad „Nepanaudotos <...> įmokos į atitinkamą biudžetą, skirtos programoms finansuoti<...> perkeliamos į kitus biudžetinius metus ir paliekamos asignavimų valdytojams <...>“. Taip pat šio įstatymo 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Metams pasibaigus, asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžios biudžetinės įstaigos, ministrų valdymo sričių įstaigoms, vykdančioms atitinkamo asignavimų valdytojo programas, <...> biudžeto lėšas, skirtas programoms finansuoti, išskyrus <...> nepanaudotas įmokėtas šio Įstatymo 2 straipsnio 16 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas lėšas, naudojamas atsižvelgiant į šio Įstatymo 14 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, grąžina ne vėliau kaip iki sausio 10 dienos.“ Atkreiptinas dėmesys, kad šios įstatymų nuostatos leidžia negražinti lėšų į valstybės/savivaldybės iždą tuo atveju, kai yra finansuojamos programos. Programa suprantama kaip strateginio ir (arba) metinio veiklos plano, parengto pagal Vyriausybės patvirtintą Strateginio planavimo metodiką, dalis, skirta asignavimų valdytojo strateginiam tikslui įgyvendinti, kurios asignavimai planuojami iš įstatyme nurodytų lėšų, įskaitant ir iš biudžetų skirtą dalį (Biudžeto sandaros įstatymo 2 str. 16 d.) Tai reiškia, kad valstybės ir savivaldybių institucijos turi teisę nusimatyti tokį strateginį planą (ir tokius metinius veiklos planus), kurie numato galimybę finansuoti savo veiklas testiniu būdu. Ta pagrindžia ne tik loginis įstatymo normų aiškinimas, kuris suponuoja tai, kad tiek asignavimų valdytojai, tiek jų priklausiniai privalo lėšas planuoti taip, kad jų veikla būtų užtikrinta nepaisant finansinių metų kaitos, tačiau ir tai, kad Lietuvoje yra rengiamas trejų biudžetinių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduotos visumos planuojamų rodiklių projektas (Biudžeto sandaros įstatymo 17 str. 2 d.)1 Tokią poziciją remia ir formuojama Konstitucinio Teismo doktrina. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, būtinumas užtikrinti konstitucines asmens teises ir laisves
Pvz. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos 2016–2018 metų preliminarių valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduotos visumos pagrindinių rodiklių patvirtinimo“. TAR, 2015-05-08, Nr. 7040 1
bei apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes suponuoja Vyriausybės pareigą rengiant valstybės biudžeto projektą ir Seimo pareigą svarstant ir tvirtinant valstybės biudžetą atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas valstybės funkcijas, į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus (inter alia tarptautinius), kitus svarbius veiksnius.2 Valstybės biudžetas yra valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas tam tikram laikotarpiui, t. y. valstybės finansinis planas, kuriuo perskirstomos viešosios lėšos; teisine prasme valstybės biudžetas yra įstatymas, kuriuo biudžetiniams metams patvirtinamas valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas.3 Valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, turinčios veikti visos visuomenės interesais taip, kad būtų užtikrinta socialinė darna, biudžeto lėšos privalo būti skiriamos įvairioms valstybės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti.4 Taigi, savivaldybių ir valstybinės institucijos turi teisę savo veikloje planuoti skirti subjektams lėšas taip, kad būtų išsaugomas nuolatinis ir nenutrūkstamas finansavimas, net ir keičiantis finansiniams metams. Tai yra užtikrinama naudojant teisę negražinti lėšų į biudžetą ir kitaips Konstitucijoje ir konstitucinėje doktrinoje numatytais garantais – pvz. Vyriausybės ir Seimo pareiga atsižvelgti į visuomenėje egzistuojančius poreikius ir atitinkamai pritaikyti finansinių metų planą (biudžetą) prie šių poreikių, atsižvelgiant į galimybes.
2
Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas 4 Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas 3