NVO sektoriaus atstovavimo teisinės aplinkos analizė

1

NVO SEKTORIAUS ATSTOVAVIMO TEISINĖS APLINKOS ANALIZĖ Tyrimą užsakė „NVO informacijos ir paramos centras“

2006 Vilnius

2

TURINYS Įžanga....................................................................................................................................................................................... 3 1. Nevyriausybinių organizacijų sąvoka .............................................................................................................................. 6 2. NVO galimybė atstovauti savo narių interesus skirtinguose valstybės valdymo lygmenyse ir bendras NVO atstovavimas valstybės valdyme .........................................................................................................................................10 2.1 Valstybės valdymo lygmuo.......................................................................................................................................11 2.2 Apskričių ir regionų valdymo lygmuo ....................................................................................................................14 2.3 Savivaldybės valdymo lygmuo.................................................................................................................................15 3. Šakinis NVO atstovavimas.............................................................................................................................................19 3.1 Organizacijos, ginančios visuomenės sveikatos interesus ...................................................................................20 3.2 Kultūros ir meno organizacijos ...............................................................................................................................22 3.3 Sporto organizacijos..................................................................................................................................................23 3.4 Neįgaliųjų organizacijos............................................................................................................................................25 3.5 Jaunimo organizacijos...............................................................................................................................................27 3.6 Išvados dėl šakinio NVO atstovavimo reglamentavimo .....................................................................................30 4. Bendro NVO atstovavimo galimumas .........................................................................................................................31 Išvados ...................................................................................................................................................................................33

3

Įžanga Aukštą išsivystymo lygį pasiekusių valstybių pavyzdžiai rodo, koks svarbus yra nevyriausybinis sektorius demokratinėje visuomenėje. Asmenys, susibūrę į nevyriausybines organizacijas (toliau – NVO) ir per jas galintys reikšti savo nuomonę, įtakoti valstybės valdymą, yra pilietinės visuomenės ir tuo pačiu stabilių demokratinių vertybių pagrindas. Visgi tokia organizacijų galimybė įtakoti valdžios sprendimus betarpiškai priklauso ne tik nuo to, kiek aktyvios yra pačios organizacijos, bet ir nuo to, kokios sąlygos yra sudaromos nevyriausybinių organizacijų vystymuisi ir plėtojimuisi, kaip valstybėje pastarosios yra traktuojamos, ar valdžia atsižvelgia į nevyriausybinių organizacijų nuomonę ir t.t. Lietuva yra viena iš tų valstybių, kurioje per ilgą okupacijos laikotarpį nebuvo leidžiamos jokios pilietinės iniciatyvos, įvairaus pobūdžio visuomeniniai susivienijimai galėjo gyvuoti tik jei jie palaikydavo diktatorišką valdžios režimą. Tokiu būdu atgavus nepriklausomybę vienas iš iššūkių, su kuriuo susidūrė mūsų valstybė buvo sukurti tinkamą teisinę bazę, kuri leistų laisvai vystytis nepriklausomam nevyriausybiniam sektoriui ir sukurti galimybes jam reikšti nuomonę bei taip įtakoti valdžios institucijų sprendimus, kad šie geriausiai atitiktų visuomenės interesus.

Praėjus šešiolikai nepriklausomybės metų visgi sunku yra tiksliai įvertinti, kokią vietą valstybės valdyme užima NVO vaidmuo mūsų šalyje. Akivaizdu, kad trečiasis sektorius nėra toks išsivystęs ar svarbus kaip, tarkim, Skandinavijos valstybėse. Kita vertus, nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje veikia gana aktyviai ir kuo toliau, tuo dažniau tenka išgirsti apie vienokio ar kitokio pobūdžio nevyriausybinių organizacijų iniciatyvas. Nepaisant to, žinios apie NVO dažnai yra nekonkrečios, apytikslės, atsitiktinės, neretai paremtos tik šiame sektoriuje dalyvaujančių asmenų patyrimu. Taigi šio tyrimo pagrindinis tikslas – nustatyti pagrindines NVO atstovavimo teisines priemones ir jas įvertinti remiantis šiuo metu galiojančiais Lietuvos respublikos teisės aktais.

Siekiant tyrimo tikslų, numatyti tokie jo uždaviniai: 

Išanalizuoti NVO sampratą ir tyrimo tikslais suformuoti vieningą NVO sąvoką;



Išanalizuoti NVO galimybes atstovauti savo narius valstybiniam, regioniniam ir vietos lygmenyse;



Išnagrinėti atskirų NVO šakų atstovavimo ypatumus;



Įvertinti galimybes bendrai atstovauti NVO interesus.

Įgyvendinant ką tik minėtus uždavinius, tyrimą sudarys šios dalys:

4

1.

Analizės pradžioje bus peržvelgta iki šiol teisės aktuose ar jų projektuose vartojamos NVO sąvokos ir jas apibendrinant bus suformuluotas vieningas nevyriausybinių organizacijų apibrėžimas, kuriuo ir bus remiamasi toliau šiame tyrime;

2.

Toliau į nevyriausybines organizacijas bus pažvelgta bendrai, nagrinėjama kaip organizacijos, o per jas – skirtingų visuomenės grupių interesai – gali būti atstovaujami valstybės, apskričių (regionų) bei vietos lygiu;

3.

Trečiojoje tyrimo dalyje bus nagrinėjama panašių interesų nevyriausybinių organizacijų atstovavimas, t.y. keleto NVO šakų (pvz., sporto, jaunimo, neįgaliųjų) atstovavimas bei jų ir valdžios institucijų bendradarbiavimo mechanizmai;

4.

Tyrimo pabaigoje bus aptarta, kodėl visgi šiuo metu Lietuvoje nėra bendro visas NVO atstovaujančio mechanizmo;

5. Analizės apibendrinimui bus pateiktos išvados apie NVO būklę Lietuvoje.

Tyrimo metu išanalizuoti pagrindiniai šiuo metu galiojantys įstatymai, reglamentuojantys valstybinių institucijų veiklą (pvz., Vietos savivaldos įst., Viešojo administravimo įst.), įstatymai, reglamentuojantys atskirų sričių valstybės politiką (pvz., Jaunimo politikos pagrindų įst., Sveikatos sistemos įst.), keli bendro pobūdžio programiniai aktai (pvz., Vyriausybės programa, Nacionalinė švietimo strategija), konkrečių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (pvz., Nacionalinės sveikatos tarybos nuostatai, Kultūros ir meno tarybos nuostatai) ir pan. Tiriant šiuos teisės aktus naudoti loginis analitinis ir sisteminis tyrimo metodai.

Pagrindinės sąvokos, naudotos šiame tyrime: Privatus (verslo) sektorius – privatūs, pelno siekiantys verslo subjektai ir jų interesus atstovaujančios organizacijos; Valstybinis sektorius – viešojo administravimo subjektų visuma ir juos atstovaujančios organizacijos;.

Nevyriausybinis („trečiasis“) sektorius – apima visas nevyriausybines organizacijas.

Nors tyrime nevengta teikti pasiūlymų, pabrėžtina yra tai, jog jis nepretenduoja pateikti išvadų apie tai, koks turėtų būti tolesnis tinkamą NVO atstovavimą valstybinėse institucijose užtikrinantis reglamentavimas. Juo siekiama pateikti informaciją apie NVO ir valdžios institucijų bendradarbiavimo status quo.

5

6

1. Nevyriausybinių organizacijų sąvoka Kaip jau minėta, šiuo metu egzistuojančiuose teisės aktuose nėra pateiktos vieningos nevyriausybinių organizacijų (NVO) sąvokos bei jų apibrėžimo. Skirtingas interesų grupes atstovaujantys visuomeniniai susivienijimai, skirtingos nevyriausybinių organizacijų grupės (toliau – NVO šakos) dažnai turi joms būdingas nevyriausybinių organizacijų sąvokas.

Pvz., Kūno kultūros ir sporto įstatyme vartojama yra sporto organizacijų sąvoka („Sporto organizacijos pagal šį įstatymą yra juridinio asmens teises turintys sporto klubai, sporto mokyklos, sporto centrai, sporto bazės, sporto šakų federacijos, asociacijos, draugijos ir kitos kūno kultūra ir sporto veikla užsiimančios organizacijos bei institucijos, kurios sudaro sąlygas praktikuoti kūno kultūrą ir sportą, rengti sportininkus, organizuoti sporto varžybas ir kitus kūno kultūros bei sporto renginius1“); Jaunimo politikos pagrindų įstatyme kalbama apie jaunimo organizacijas ( „Jaunimo organizacija – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įregistruota asociacija, kurioje ne mažiau kaip 2/3 narių yra jauni žmonės2 <...>“); Sveikatos sistemos įstatyme vis dar kalbama apie visuomenines organizacijas („Sveikatinimo veiklos reguliavimo principai <…>

8) visuomeninių organizacijų dalyvavimas valdant sveikatinimo veiklą ir

tiesiogiai, ir per išrinktus savo atstovus3“).

Akivaizdu, kad skiriasi ne tik pačios sąvokos, bet ir jų reikšmė, konkretumo lygis. Sporto ar jaunimo organizacijos nurodo akivaizdžią NVO grupę, visuomeninės organizacijos gi pretenduoja į bendrą NVO apibrėžimą, tačiau realiai taip pat kalba apie būtent sveikatinimo veikla užsiimančias organizacijas (pabrėžtina, kad terminas „visuomeninės organizacijos“, kaip visų NVO sinonimas neretai yra klaidinantis, nes visuomeninėmis organizacijomis vis dar vadinamos organizacijos, kurios buvo įsteigtos pagal Visuomeninių organizacijų įstatymą, kurį panaikinus šios organizacijos laikomos juridiniais asmenimis, kurių teisinė forma yra asociacija).

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokia sąvokų įvairovė ir skirtinga jų reikšmė parodo NVO įvairiapusiškumą ir todėl bendra NVO sąvoka nėra reikalinga. Šis teiginys iš dalies yra teisingas, tačiau sąvokų įvairovė nepadeda išspręsti praktikoje dažnai pasitaikančios problemos, kai būna sunku nuspręsti, ar organizacija yra nevyriausybinė, ar ne. Pvz., Lietuvos savivaldybių asociacija savo esme atstovauja valstybinių (savivaldybių) institucijų interesus, tačiau jos teisinė forma - asociacija - pagal dabar galiojančius įstatymus leidžia ją priskirti prie nevyriausybinių organizacijų. Dažnai sunku yra atskirti viešąsias įstaigas nuo privačių Kūno kultūros ir sporto įstatymas, 1995 m. gruodžio 20 d., Žin., 1996, Nr. 9-215 Jaunimo politikos pagrindų įstatymas, 2003 m. gruodžio 4 d.

3 Sveikatos sistemos įstatymas 1 2

7

pelno siekiančių juridinių asmenų (pvz., sporto klubai), taip pat pačias viešąsias įstaigas – NVO ir valstybines įstaigas (pvz., Kauno universitetinės klinikos) ir t.t. Šis atskyrimas tampa ypač aktualus kalbant apie NVO skiriamą finansavimą, mokestines lengvatas, galimybę atstovauti tam tikrų visuomenės grupių interesus.

Konkretus NVO apibrėžimas sumažintų galimybes piktnaudžiauti NVO teikiamomis privilegijomis ir tuo pačiu skatintų visuomenės bei valstybių didesnį pasitikėjimą aktyviomis „tikrosiomis“ NVO. Bendrą nevyriausybinių organizacijų apibrėžimą šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose galima rasti tik viename poįstatyminiame akte – Nevyriausybinių organizacijų komisijos prie LR Vyriausybės nuostatuose.

Juose pateiktas apibrėžimas: „Nevyriausybinės organizacijos šiuose Nuostatuose suprantamos kaip asociacijos, labdaros ir paramos fondai ir viešosios įstaigos, kurių steigėjai, dalininkai ar nariai nėra tik valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos1“. Toks apibrėžimas nėra pakankamai konkretus ir neatskleidžia tikrosios NVO prasmės, nes jame be išvardintų teisinių formų minimas tik vienintelis NVO požymis – sąlyginis nepriklausomumas nuo valstybinių institucijų.

Neradus tinkamo apibrėžimo šiuo metu galiojančioje įstatyminėje bazėje, verta prisiminti Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektą, kurį Seimui svarstyti 2001 m. buvo pateikęs Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas. Nepaisant to, kad pats įstatymas nebuvo priimtas, jame pateiktas NVO apibrėžimas yra pakankamai išsamus, nes juo buvo bandyta įvardinti konkrečius NVO požymius:

Nevyriausybinės organizacijos - viešieji nepelno juridiniai asmenys, turintys visus šiuos požymius: 1) yra nepriklausomi nuo valstybės ar savivaldybių institucijų – valstybės ar savivaldybių institucijos nevyriausybinės organizacijos valdyme negali turėti daugiau kaip pusę balsų; 2) gauto pelno jokia forma (tame tarpe reorganizavimo ar likvidavimo metu) neskirsto savo dalyviams, o naudoja tik savo įstatuose numatytiems tikslams siekti; 3) valdymas grindžiamas savivalda; 4) remiasi savanoriška veikla arba savanoriškai tiekiamais juridinių ir fizinių asmenų įnašais; 5) tarnauja visuomenės labui ar jos narių grupių interesams; 6) nesiekia tiesiogiai dalyvauti renkamuose politinės valdžios organuose ir neatlieka religinių apeigų2.

1) Nepriklausomumas nuo valstybės ar savivaldybių institucijų, be abejo yra vienas svarbiausių skiriamųjų NVO požymių. Deja, šiame apibrėžime pateiktas patikslinimas „<...> valstybės ar savivaldybių institucijos nevyriausybinės organizacijos valdyme negali turėti daugiau kaip pusę balsų“ neįtvirtina visiško nepriklausomumo nuo valstybinių ar savivaldybių įstaigų. Organizacijoje be valdymo organų yra ir sprendimų priėmimo organas (Visuotinis narių susirinkimas, Sueiga, Konferencija ir pan.), kuris turi didesnių galių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 2004 m. lapkričio 29 d. Nr. 1520 “DĖL NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ REIKALŲ KOMISIJOS SUDARYMO IR JOS NUOSTATŲ PATVIRTINIMO”

1

2

Pirmasis Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas, pateiktas Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2001 m.,

8

apspręsti organizacijos veiklos kryptį nei valdymo organai (pvz., gali keisti įstatus, kuriuose nustatomi organizacijos tikslai ir t.t.). Todėl nepriklausomumas nuo valstybės ar savivaldybių institucijų turėtų būti apibrėžiamas kaip valstybės ar savivaldybių institucijų negalėjimas turėti daugiau kaip pusę balsų jokiame nevyriausybinės organizacijos organe.

2) Šis požymis išties yra teigiamai vertintinas, nes padeda atskirti NVO nuo privataus sektoriaus (o kas yra privatyus sektorius?)_. Kita vertus svarbu, kad antroji požymio dalis, kuri leidžia gautą pelną „naudoti tik įstatuose numatytiems tikslams siekti“ būtų aiškinama plečiamai, t.y. įstatuose numatytų tikslų siekimas turi apimti ir veiklą, kuri nors tiesiogiai neatitinka įstatuose numatytų tikslų, sudaro sąlygas jų siekti. Tokiu būdu būtų atvertas kelias daugelyje šalių paplitusiai NVO investicinei veiklai, kai organizacija gautą pelną investuoja ir iš to gautas pajamas naudoja visuomenei naudingai veiklai vykdyti arba jai finansuoti. Realiai tokia investicinė veikla nėra tiesioginis organizacijos įstatuose numatytų tikslų siekimas (o jeigu įstatuose numatyta Investicinė (arba kita) veikla, kaip tada, gudročiai?), tačiau investicinės veiklos rezultatas naudojamas įstatuose numatytiems tikslams siekti.

4) Nuoroda į savanorišką veiklą ir įnašus yra išties svarbi daugeliui NVO. Tačiau, deja, yra pavojus, kad toks požymis pašalintų iš NVO rato daugelį viešųjų įstaigų ir dalį asociacijų. Taip gali nutikti todėl, kad įstatymo projekte nebuvo pateikta konkrečios „savanoriškos veiklos“ sampratos. „Savanorišką veiklą“ suprantant kaip savarankiškumą (nuo valstybinių institucijų, verslo sektoriaus), savanorišką tam tikrų funkcijų vykdymą, ši nuostata nesukelia didelių problemų. Kita vertus, „savanoriška veikla“ gali būti suprantama kaip darbas savanoriškais pagrindais ar pelno nesiekimas. Esant tokiam supratimui, kaip jau minėta, daugelis viešųjų įstaigų bei dalis asociacijų neatitiktų šio požymio, nes nemažai jų verčiasi ūkine komercine veikla, teikia mokamas paslaugas, jų valdymo organai gauna atlyginimus ir pan. Apibendrinant galima teigti, kad norint įtvirtinti rėmimosi savanoriška veikla požymį, būtina tiksliai apibrėžti, kas yra savanoriška veikla.

5) Tarnavimas visuomenės labui ar jos narių grupių interesams – gražiai skambantis, tačiau sunkiai įvertinamas požymis. Praktikoje beveik neįmanoma situacija, kad kokia nors organizacija neveiktų jokios visuomenės narių grupės interesais. Be to, teisiniu požiūriu įvertinti organizacijos atitikimą tokiam požymiui praktiškai neįmanoma. Tačiau iš kitos pusės turi būti aišku, ar visus NVO požymius atitinkančios, tačiau ne NVO sektoriui priskirtiniems interesams atstovaujančios organizacijos (pvz., įvairios verslo asociacijos), turėtų būti laikomos NVO. 6) Įstatymo projekto autoriai šiuo požymiu siekė atriboti NVO nuo politinių ir religinių organizacijų, tokiu būdu darant išimtį iš pirmos NVO apibrėžimo eilutės – „viešieji nepelno juridiniai asmenys“. Tačiau yra ir kitų viešųjų nepelno juridinių asmenų, kurie atitinka aukščiau nurodytus požymius, tačiau kažin ar priskirtini prie NVO – pvz., profesinės sąjungos. Nemažiau abejonių dėl priskirtinumo prie NVO kelia ir organizacijos, iš esmės atitinkančios visus NVO požymius, tačiau įsteigtos pagal specialius

9

įstatymus – pvz., Šaulių sąjunga, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Lietuvoje bendrijas (sodininkų, garažų, daugiabučių namų savininkų ir t.t.) yra jau įprasta priskirti prie nepelno organizacijų (kas priskiria? Mokesčių administratorius? Bobutės turgely?). Tačiau narystė tokiose organizacijose yra tampriai susijusi su nuosavybės teisės įgyvendinimu, o jų veikos atitikimas tradicinei NVO sąvokai mažų mažiausiai diskutuotinas. Nustatant NVO apibrėžimą neišvengiamos diskusijos apie tai, ar reikalinga yra išskirti konkrečias teisines formas, kurios išskirtinai būtų vadinamos nevyriausybinėmis organizacijomis. Tyrimo autorių nuomone, toks konkrečių teisinių formų išskyrimas būtų tikslingas. Praktikoje (kieno praktikoje?) kokiais argumentais JŪS išskiriate raudojąjį kryžių, profsąjungas, Caritas, sodininkus, medžiotojus? Kur ta analizė? itin paplitusi nuomonė, kad NVO samprata apima juridinius asmenis, kurių teisinė forma – asociacijos, viešosios įstaigos, labdaros ir paramos fondai.

Apibendrinant teisės aktuose ar jų projektuose pateiktus NVO apibrėžimus toliau šioje analizėje nevyriausybinėmis organizacijomis laikomi ne pelno viešieji juridiniai asmenys: visiškai nepriklausomi nuo valstybės ar savivaldybių institucijų; gauto pelno jokia forma (tame tarpe reorganizavimo ar likvidavimo metu) neskirstantys savo dalyviams; savo valdymą grindžiantys savivalda; kurių teisinė forma – asociacija, viešoji įstaiga arba labdaros ir paramos fondas.

10

2. NVO galimybė atstovauti savo narių interesus skirtinguose valstybės valdymo lygmenyse ir bendras NVO atstovavimas valstybės valdyme Šioje tyrimo dalyje analizuojama teisinė bazė, reglamentuojanti valdžios institucijų veiklą pagrindiniuose trijuose valstybės valdymo lygmenyse – valstybės, apskričių (regionų) ir savivaldybių. Šioje dalyje tiriama galimybė atstovauti visą NVO sektorių, iš dalies nagrinėjant ir NVO galimybes apskritai įtakoti valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą.

Prieš pradedant toliau konkrečiai nagrinėti teisės aktuose numatytus NVO atstovavimo mechanizmus, verta atkreipti dėmesį į tai, kas šia tema yra pasakyta pagrindiniame mūsų valstybės įstatyme Lietuvos Respublikos Konstitucijoje1 (toliau - LRK).

Svarbiausias straipsnis NVO reglamentavimui apskritai yra LRK 35str., kuris teigia, jog „piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ar įstatymams” Kita vertus, kalbant apie NVO įtraukimą į valstybės valdymą, kiek svarbesnis yra 33 str., kuris teigia: „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus; <...> piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą“. Taigi, LRK 33 str. bendriausia prasme įgalina organizacijas dalyvauti valstybės valdyme, nes nevyriausybinių organizacijų pagalba norintieji gali efektyviau reikšti savo poziciją ir nuomonę jiems rūpimais klausimais. Taip pat minėtinas LRK 25 str., kuriame teigiama, kad “Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas”. Ši nuostata papildo 33 str., nes netiesiogiai įtvirtina valdžios institucijų pareigą informuoti visuomenę, (taip pat ir nevyriausybines organizacijas) apie savo veiklą ir išklausyti pastarųjų nuomonę.

Tiesa, reikia pripažinti, kad pastarosios nuostatos yra labai bendro pobūdžio tačiau LRK ir pasižymi tuo, kad nurodo pagrindines gaires tolesniam įstatyminiam reglamentavimui bei valstybės vykdomai politikai vienoje ar kitoje srityje.

Kalbant apie būtinybę valdžios institucijoms konsultuotis su visuomene, nevyriausybinėmis organizacijomis, bent trumpai yra minėtina Valstybės ilgalaikės raidos strategija2. Šis dokumentas svarbus tuo, kad visoms valdžios institucijoms nurodo veiklos, teisinio reglamentavimo gaires ilgalaikėje perspektyvoje, taip užtikrindamas valstybės valdymo efektyvumą ir tikslingumą. Džiugu, kad vienas iš strategijoje numatytų tikslų yra: „Valstybės valdymo sprendimus priimti derinant skirtingus visuomenės interesus, prieš tai gerai išaiškinant visuomenei jų 1 2

Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992 m. spalio 25 d., Žin., 1992.11.30, 33 - 1014 LR Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimas „Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos“

11

reikšmę ir padarinius, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę”. Taip pat kalbant apie Lietuvos valstybės viziją, yra teigiama, jog: „Socialinė parama bus vykdoma koordinuojant valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų pastangas“.

„Valstybė remia... nevyriausybines organizacijas“ – teigiama apibūdinant žinių

visuomenę kaip ilgalaikį valstybės raidos prioritetą iš kultūros pusės. Taip pat minėtinos citatos iš kito ilgalaikio raidos prioriteto („Saugi visuomenė“) įgyvendinimo krypčių: „Pagrindinės asmens ir visuomenės saugumo kryptys: <...> pasitelkiamos nevyriausybinės organizacijos“(viešasis saugumas); „Geriau panaudoti NVO išteklius...“(socialinė apsauga). Iš minėtų citatų matoma, jog Lietuva identifikuoja NVO kaip vieną iš valstybės gyvenimo segmentų ir ketina jas vienaip ar kitaip įtraukti į valstybės valdymą.

Apibendrinant galima teigti, jog pačia bendriausia prasme Lietuva yra numačiusi valdžios institucijų pareigą konsultuotis su visuomene dėl savo priimamų sprendimų (neįtikinot). Antra vertus, nei LRK, nei pagrindinis Lietuvos strateginis dokumentas tiesiogiai nemini nevyriausybinių organizacijų kaip galimų tarpininkų tokiam konsultavimuisi (va va).

2.1 VALSTYBĖS VALDYMO LYGMUO Seimas Seimo veikloje nėra numatyta vieningos schemos, pagal kurią būtų atstovaujamas visas nevyriausybinis sektorius. Nevyriausybinės organizacijos, kaip ir bet kurios kitos įstaigos ar institucijos, turi teisę pareikšti savo nuomonę apie Seimo komitetuose svarstomus ir joms aktualius įstatymų projektus. Jos gali būti pakviestos dalyvauti įstatymo projekto parengiamojoje grupėje arba pareikšti savo nuomonę tolesniuose svarstymuose Seimo komitetuose1.

Seimo statute yra numatyta tik komitetų teisė, o ne pareiga į parengiamąsias grupes įtraukti nevyriausybinių organizacijų atstovus. Todėl dažniausiai NVO lieka vienintelė galimybė – pareikšti pastabas jau sukurtam įstatymo projektui. Pagrindinis komitetas, svarstydamas tokias pastabas, gali joms pritarti, jas atmesti arba į jas dalinai atsižvelgti.

Deja, praktika rodo, kad sekti naujas įstatymų leidybos iniciatyvas visuomenei ir NVO yra labai sudėtinga, todėl neretai apie tokias iniciatyvas sužinoma tik įstatymą priėmus. Trumpa Seimo pagrindinių komitetų išvadų dėl įstatymų projektų apžvalga leidžia daryti išvadas, jog Seimo komitetai paprastai savo iniciatyva nesikreipia į NVO dėl nuomonės apie įstatymo projektą pateikimo. Tais atvejais, kai tokios nuomonės yra paklausiama, itin dažnai tai daroma daugiau formaliai, siekiant pažymėti, kad atsiklausta 1

LR Seimo statutas, 1994.02.25, Nr.: 15 – 249; Žin., 1994 m. vasario 17 d. Nr. I-399, 48 str. 8 p.; 147 str. 8p., 149 str..

12

visuomenės ir interesų grupių – dažnai nuomonės pareiškimui dėl gana ilgų įstatymų projektų nustatomas vos poros dienų terminas, tokiu būdu atimant galimybę pateikti išsamią ir argumentuotą poziciją. Apie tai galima spręsti, pvz., peržvelgus Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pateiktas išvadas dėl įstatymų projektų.

Kiekvienoje komiteto išvadoje dėl įstatymo projekto būna pateiktos„Piliečių, visuomeninių organizacijų, politinių partijų bei politinių organizacijų, kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai, pataisos, pastabos“. Iš vienuolikos išvadų, kurias per liepos mėnesį pateikė Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, tik trijose anksčiau minėtos pastabos yra pateiktos, likusiose aštuoniose šioje vietoje randamas prierašas „negauta“1. Tokio neaktyvumo priežastys gali būti dvejopos – nevyriausybinių organizacijų nesuinteresuotumas įstatymų leidyba arba galimybių, tinkamų sąlygų išreikšti savo nuomonę nebuvimas. Faktiškai įvertinus tai, kiek apytiksliai šiuo metu Lietuvoje yra veikiančių aktyvių nevyriausybinių organizacijų, labiau tikėtina yra antroji priežastis.

Kita NVO galimybė įtakoti Seimo veiklą – dalyvauti įvairių Seimo tarybų bei komisijų veikloje. Šiose struktūrose nėra atstovaujamas visas NVO sektorius, tačiau tam tikros atskiros NVO šakos. Keletas šių tarybų plačiau aptartos trečiojoje tyrimo dalyje „Šakinis NVO atstovavimas“.

Vyriausybė Nagrinėjant tai, kaip NVO yra atstovaujamos Vyriausybėje, visų pirma reikia pastebėti, kad daugelyje Vyriausybės ar su ja susijusių institucijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose jau vartojamas terminas „nevyriausybinės organizacijos“. 2006 metų Vyriausybės programoje nevyriausybinės organizacijos yra minimos kaip Vyriausybės socialiniai partneriai, vykdant darbo, socialinės apsaugos ir šeimos politiką2(7 psl.,1.4). Taip pat šioje programoje numatoma yra „remti jaunimo organizacijų pastangas sprendžiant jaunimo problemas“ (9 psl., 2.3); norodoma, jog nevyriausybinės organizacijos padės vykdyti kaimo plėtros programas (22 psl., 10.26), bendradarbiavimą su užsienio organizacijomis(29psl. 17.15), minima, kad skatintinos yra bendruomeninės organizacijos (27 psl., 16.4).

Tiesa, niekur pačioje programoje nėra

užsiminta, kaip konkrečiai su NVO yra ketinama bendradarbiauti,

tačiau pats faktas, kad NVO yra

atpažįstamos bei deklaruojamas bendradarbiavimas su jomis, jau yra pažangus ir sveikintinas. Kita vertus, visos NVO veikia konkrečioje sferoje ir bent jau pagal tai, kaip jų bendradarbiavimas su Vyriausybe yra įtvirtintas kituose teisės aktuose, matyti, kad jis dažniausiai vyksta tarp konkrečių ministerijų ir NVO – apie tai daugiau trečiojoje tyrimo dalyje, kurioje nagrinėjamas atskirų NVO šakų ir valstybės institucijų bendradarbiavimas.

1

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.rezult_l?p_nr=&p_nuo=2006%2007%2001&p_iki=2006%2008%2001&p_org=1&p_ drus=146&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_rus=1&p_tid=&p_tkid=&p_t=0 &p_tr1=2&p_tr2=2 (Žr. Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvados) 2 LR Seimo nutarimas „Dėl LR Vyriausybės programos“, 2006 m. liepos 18 d. Nr. X-767 Vilnius

13

Šioje gi tyrimo dalyje pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti, kaip valstybės lygiu yra atstovaujamas visas nevyriausybinis sektorius, ar šis atstovavimas yra realus ir kokios to priežastys.

Iš visų įstaigų ir institucijų, veikiančių prie Vyriausybės, minėtinos yra dvi – Nevyriausybinių organizacijų reikalų komisija prie LR Vyriausybės1 bei Nacionalinė regioninės plėtros taryba2. Pirmoji yra svarbi tuo, kad bent jau teoriškai įtvirtina tam tikro pobūdžio bendrą NVO atstovavimą valstybės lygiu. Komisijos nuostatuose yra nustatytas išties svarbus jos veiklos tikslas - teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl nevyriausybinių organizacijų plėtros skatinimo ir nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politikos formavimo, skatinti valstybės institucijų, įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą. Ši komisija turėtų teikti pasiūlymus Vyriausybei dėl NVO plėtros politikos, teisinio reglamentavimo ir pan. Šis tikslas ir veikla suponuoja tai, jog komisija turėtų atstovauti nevyriausybines organizacijas bendrai, nes tokio pobūdžio pasiūlymai apie teisės aktų leidybą yra aktualūs visoms NVO. Deja, tačiau ši komisija iš tiesų, atrodo, yra labiau faktinė, formali, nei reali, gyvybinga institucija, nes pažvelgus į šios komisijos posėdžių protokolus, tampa aišku, kad jos susitikimai yra pernelyg reti, kad būtų priimami operatyvūs bei efektyvūs sprendimai3.

Taip pat nutarime, patvirtinančiame Nevyriausybinių organizacijų komisijos sudėtį ir įstatus, niekur nenurodyta, kodėl būtent tokia yra komisijos sudėtis. Peržvelgus jos sudėtį matoma, jog 7 komisijos nariai atstovauja vienokias ar kitokias nevyriausybines organizacijas, tačiau niekur neaiškinama, kokie buvo jų atrankos principai. Įvertinus, kiek daug šiuo metu Lietuvoje yra nevyriausybinių organizacijų, toks sudarymo principų nebuvimas neleidžia jos įvardinti kaip darinio, atstovaujančio bendrus NVO interesus.

Antrąją instituciją – Nacionalinę regionų plėtros tarybą norisi paminėti būtent todėl, kad jos nuostatuose yra minima, jog ši taryba yra sudaroma „iš ministerijų,

kitų valstybės

institucijų

ir įstaigų, Lietuvos

savivaldybių asociacijos, socialinių ir ekonominių partnerių atstovų ir regionų plėtros tarybų pirmininkų“. Kaip jau minėta anksčiau, nevyriausybinės organizacijos Vyriausybės programoje yra įvardijamos kaip socialiniai partneriai. Nepaisant tokio NVO suteikto statuso, šiuo metu šios tikrai svarbios konsultacinės grupės sudėtyje yra tik vienas NVO atstovas iš Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (Prekybos, pramonės ir amatų rūmų

asociacijos, Pramonininkų konfederacijos, verslo darbdavių konfederacijos atstovai nelaikytini NVO

atstovais, nes iš tiesų šiose komisijoje atstovauja privatų sektorių).

Tokia padėtis atrodo kritikuotina todėl, kad regionų plėtra pastaruoju metu yra viena pagrindinių viešosios politikos sričių, pati veikla, padedanti įgyvendinti šią politiką, dažnai yra atliekama nevyriausybinių organizacijų.

LR Vyriausybės nutarimas „Dėl Nevyriausybinių organizacijų komisijos sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“ 2004 m. lapkričio 29 d. Nr. 1520 2 LR Vyriausybės nutarimas „Dėl nacionalinės regioninės plėtros tarybos sudarymo, jos sudėties, nuostatų patvirtinimo ir pirmininko skyrimo“ 2003 m. balandžio 14 d. Nr. 465 3 http://www.lrv.lt/main.php?cat=412&gr=4&d=4012 žiūrėta 2006 m. rugpjūčio 12 d.

1

14

Tiesa, organizacijos turi teorinę teisę pareikšti savo pasiūlymus rengiant regioninės plėtros planavimo dokumentus, tačiau bendrai ši taryba yra vienas iš pavyzdžių, kad dar daugeliu klausimu Vyriausybė nesikonsultuoja su suinteresuotomis NVO. Pačiame Vyriausybės darbe (t.y., jos posėdžiuose) taip pat gali dalyvauti suinteresuotų NVO atstovai, jei juos dalyvauti pakviečia ministras pirmininkas1. Kiek NVO atstovų praktiškai yra dalyvavę Vyriausybės posėdžiuose nustatyti sunku, tačiau gerai tai, kad tokia galimybė apskritai yra numatyta. Taip pat Vyriausybės įstatyme yra numatyta Vyriausybės pareiga sudaryti sąlygas nevyriausybinėms organizacijoms patiekti savo nuomonę dėl priimamų Europos sąjungos teisės aktų2.

Apibendrinant galima teigti, kad Vyriausybės veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose NVO sąvoka sutinkama gana dažnai, tačiau nėra vientisos sistemos, kaip NVO gali būti atstovaujamos ir įtakoti Vyriausybės darbą. Iš pirmo žvilgsnio kaip tam sukurta institucija veikia Nevyriausybinių organizacijų komisija, tačiau jos sudarymo principų nebuvimas neleidžia komisijos įvardinti kaip darinio, atstovaujančio bendrus NVO interesus.

Kita vertus, minėtina, jog kai kurių ministerijų bendradarbiavimas su NVO yra gana nemažai pažengęs, tačiau apie tai detaliau bus kalbama trečiojoje tyrimo dalyje.

2.2 APSKRIČIŲ IR REGIONŲ VALDYMO LYGMUO Apskritys Apibendrinant NVO padėtį regionuose ar apskrityse galima iš anksto pasakyti, kad NVO šiame valstybės valdymo lygmenyje nevaidina jokio išskirtinio vaidmens. Apskrities viršininkui nenumatyta jokios pareigos konsultuotis su NVO, o NVO nenumatyta jokių teisių į jo atliekamą viešąjį administravimą3. Tiesa, nagrinėjant apskrities viršininko bei jo administracijos santykius su nevyriausybinėmis organizacijomis, minėtinos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintos teisės pateikti prašymus ir skundus apskrities viršininkui.

Pastebėtina, kad ši teisė yra numatyta ne tiesiogiai nevyriausybinėms organizacijoms, bet „asmenims ar jų grupėms“, kas netiesiogiai tinka ir NVO. Tiesa, toks skundų, prašymų pateikimas sunkiai galėtų būti pavadintas NVO atstovavimu ar galimybe įtakoti valstybės valdymą.

Regionai 1

LR Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ 1994 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 728

2 3

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, 1994 m. gegužės 19 d. Nr.I-464; 47 str.

Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas. 1994 m. gruodžio 15 d. Nr.I-707

15

Lietuvoje regionų plėtros politiką kuria, koordinuoja ir įgyvendina Vyriausybė, Nacionalinė regioninės plėtros taryba, Vidaus reikalų ministerija, regionų plėtros tarybos bei apskrities viršininko administracija1. Valstybės lygmeniu vykdomą regioninę politiką jau trumpai aptarėme, o padėtis atskiruose regionuose yra dargi prastesnė. Regionų plėtros taryba – pagrindinius regionui svarbius sprendimus priimanti institucija – sudaroma iš apskrities viršininko, regiono savivaldybių merų, teritorinės darbo biržos atstovo ir deleguotų savivaldybių tarybų narių2, t.y. joje nėra nei vieno NVO atstovo. Organizacijos gali dalyvauti plėtros tarybos posėdžiuose tik kaip socialiniai partneriai patariamojo balso teise, jei jas į posėdį pasikviečia pati taryba.

Vienintelis būdas kaip suinteresuota organizacija savo iniciatyva gali atstovauti savo narių interesus ir įtakoti regioninę politiką – pateikti pasiūlymus apskrities viršininko administracijai, kai ši sudarinėja regioninės plėtros dokumentus3.

Apibendrinant galima teigti, jog teisės aktuose praktiškai nėįra numatyta jokių konkretesnių NVO galimybių atstovauti savo narių interesus apskrityse ir regionuose, taigi teisiniu požiūriu bendradarbiavimas tarp NVO ir šio valdymo lygmens beveik nevyksta.

2.3 SAVIVALDYBĖS VALDYMO LYGMUO NVO atstovavimas ir galimybė atstovauti savo narių interesus savivaldybėje kiek skiriasi nuo iki šiol nagrinėtų valdymo lygmenų, nes savivaldybės atliekamos funkcijos yra labai glaudžiai susijusios su vietos bendruomenėmis, vietos gyventojų poreikių tenkinimu. Dėl šios priežasties tikslinga yra kalbėti apie bendrą NVO atstovavimą tik tų organizacijų, kurios veikia konkrečios savivaldybės teritorijoje.

Vietos savivaldos esmė yra principas „arčiau žmonių“, todėl NVO galimybė atstovauti savo narių interesus gana akivaizdžiai įtvirtinta vietos savivaldos principuose4: 

gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus;



veiklos skaidrumas - <...> gyventojams turi būti sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus,

kas ir kodėl daroma; 

bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas;



Viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę. Gyventojai ar jų atstovai

turi

teisę

susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į

1

Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas. 2000 m. liepos 20 d. Nr. VIII-1889, V skyrius Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas. 2000 m. liepos 20 d. Nr. VIII-1889, 13 str.

3 Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas. 2000 m. liepos 20 d. Nr. VIII-1889, 8 str.

4 Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas. 1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533, 4 str.

2

16

pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų bei atskirų valstybės tarnautojų darbą. Šie principai akivaizdžiai nurodo gaires labai palankaus nevyriausybinėms organizacijoms teisinio reglamentavimo. Iš tiesų didžiąja dalimi šis reglamentavimas savivaldybės lygmenyje toks ir yra, tačiau detalesnė teisės aktų analizė leidžia teigti , kad ne visos NVO savivaldybėse turi vienodas galimybes būti atstovaujamos.

Savivaldybės taryba Savivaldybės taryba – pagrindinė vietos savivaldos institucija – pagrindinius sprendimus ir teisės aktus priima posėdžiuose. Posėdžiams savivaldybės tarybos nariai rengiasi komitetuose, kuriuose, panašiai kaip ir Seimo komitetuose, patariamojo balso teise gali dalyvauti „visuomenės atstovai“1. Kas konkrečiai yra laikoma visuomenės atstovais kiekvienas komitetas, tikriausiai, nusprendžia savarankiškai, nes teisės aktuose joks konkretesnis apibrėžimas nėra pateiktas. Pasinaudodami šia nuostata organizacijų atstovai, be abejo, taip pat gali dalyvauti savivaldybės komitetų ir komisijų darbe, t.y. tiesiogiai prisidėti prie savivaldybės sprendimų priėmimo. Deja, nei vietos savivaldos įstatymas, nei kiti teisės aktai taip pat nenurodo, ar tokia „visuomenės atstovų“ galimybė įpareigoja komitetus konsultuotis su NVO, ar ne. Pagal iki šiol susiklosčiusią praktiką galima teigti, kad tai greičiau komitetų teisė, nei pareiga.

Kita savivaldos teisėkūros valdžios struktūra, kurioje NVO turi galimybę atstovauti savo narių interesus – tai visuomeninės komisijos bei tarybos prie Savivaldybių tarybų. Įstatyme konkrečiai nėra numatoma, kas įeina į visuomenines komisijas bei tarybas, tačiau iš apibrėžimo yra aišku, kad jas sudaro ne tik savivaldybės pareigūnai. Paprastai kiekviena savivaldybė turi pasitvirtinusi savo visuomeninių komisijų nuostatus ir jais vadovaujasi visos suburtosios komisijos. Kadangi bendrame vietos savivaldos teisiniame reglamentavime šių komisijų funkcijos ir vieta nėra detalizuotos, tai jų reikšmė didžiąja dalimi tiesiogiai priklauso nuo konkrečios savivaldybės priimtų teisės aktų. Dėl šių priežasčių sunku yra pateikti bendro pobūdžio išvadas apie visuomeninių komisijų reikšmingumą.

Savivaldybės administracija ir jos direktorius Savivaldybės direktoriaus ir jo administracijos bendradarbiavimas su vietos bendruomene ir joje veikiančiomis NVO įstatyme nėra tiesiogiai reglamentuotas, bet savivaldybės administracijos veiklai taikytini aukščiau paminėti bendri savivaldos principai. Dėl tokio bendro reglamentavimo atskirų savivaldybių administracijų bendradarbiavimas su NVO yra labai skirtingas, priklausantis nuo tokių dalykų, kaip, pvz., savivaldybių administracijų gebėjimai bendrauti su organizacijomis; NVO sektoriaus supratimas apskritai; 1

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas. 1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533, 15 str. 6 d.

17

savivaldybės tarybos (mero) požiūris į bendradarbiavimą su NVO ir pan. Bendrai, savivaldybės administracijai ir jos direktoriui įstatymas nenumato konkrečios pareigos konsultuotis su vietos bendruomene, todėl šiuo metu vykstantis bendradarbiavimas yra

pakankamai inertiškas ir teisiškai neįpareigojantis. Kita vertus,

minėtina, kad dalis savivaldybės administracijos sprendimų būna paremti administracijos struktūrinių vienetų – seniūnijų – pateiktų siūlymų pagrindu, o pastarosios savo ruožtu yra glaudžiai susijusios su vietos bendruomene.

Seniūnija, seniūnas, bendruomenės ir jų atstovai1 Seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis vienetas, kuris turėtų labiau nei bet kokia kita valstybės institucija betarpiškai bendrauti su vietos bendruomene, nes tik taip seniūnija gali geriausiai įvykdyti jai priskirtas funkcijas (neveltui teigiama gyventojų nuomonė yra privalumas skiriant seniūną). Įstatyme numatyta seniūno pareiga rinkti vietos bendruomenių atstovų pastabas, šaukti seniūnijos gyventojų sueigas, organizuoti jų susitikimus su savivaldybės institucijomis ir pan. Bendruomenės savo ruoštu turi joms įstatyme numatytą galimybę išsirinkti savo atstovą, kuris atstovautų joms savivaldybėje, seniūnijoje ir panašiai.

Bendrai, įstatyme numatytas seniūnijos ir bendruomenės bendradarbiavimo modelis sudaro prielaidas sklandžiam jų bendradarbiavimui. Šioje terpėje bendruomenių (gyvenančių toje pačioje seniūnijoje) pagrindu Lietuvoje dabar yra susikūrę labai daug nevyriausybinių organizacijų, bendrai vadinamų bendruomenių organizacijomis. Pastarosios turi labai geras įstatymines garantijas savo narių atstovavimui savivaldybės lygmeniu.

Problema kartais atsiranda todėl, kad šiuo metu numatyto reglamentavimo pasėkoje savivaldybės beveik visą bendradarbiavimą su visuomene ir NVO nukreipia į bendruomenes organizacijas, kurios yra neseniai įsikūrusios, itin neskaitlingos, neretai steigtos politiniu principu, praktiškai nežinomos pačioje bendruomenėje, kurią atstovauja. Klausydamos „visuomenės nuomonės“, kurią reiškia šios organizacijos, savivaldybės institucijos dažnai nebepastebi kitų NVO, veikiančių jų teritorijoje. Pvz., sveikatinimo veikla užsiimanti organizacija, kur veikia visoje savivaldybėje turi daug mažiau galimybių būti atstovaujama, nei vienoje iš tos savivaldybės seniūnijų veikianti bendruomenės organizacija, kuri savo ruožtu visuomet turi galimybę reikšti savo nuomonę per išrinktą bendruomenės atstovą.

Tačiau apskritai stiprėjančios bendruomenių organizacijos ir jų glaudus ryšys su savivaldybe yra sveikintinas reiškinys. Teisiškai šių organizacijų grupei sudarytos išties gana palankios sąlygos vystytis (pvz., tokių organizacijų skatinimą yra įtvirtinusi ir Vyriausybė savo 2006 m. programoje). Svarbu, kad savivaldybė, plėtodama savo bendradarbiavimą su bendruomenėmis ir jose veikiančiomis NVO, nepamirštų ir kitų nevyriausybinių organizacijų ir joms taip pat leistų atstovauti tam tikrų visuomenės grupių interesus bei įtakoti savivaldybės institucijų priimamus sprendimus.

1

Lietuvos respublikos vietos savivaldos įstatymas. 1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533, 30 – 33 str.

18

Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta apie NVO atstovavimą savivaldybių lygmeniu galima teigti, jog bendras NVO atstovavimas savivaldybėse beveik neegzistuoja. Palankiausias sąlygas būti atstovaujamomis čia turi bendruomenės ir jų organizacijos, o kitos NVO, veikiančios visoje savivaldybės teritorijoje teturi nedidelę galimybę pareikšti savo nuomonę tiesiogiai savivaldybės tarybos komitetuose arba tos srities reikalus koordinuojančioje komisijoje ar taryboje, jei tokia konkrečioje savivaldybėje egzistuoja.

NVO galimybė atstovauti savo narių interesus turi bendrų bruožų ir skirtumų visuose trijuose valstybės valdymo lygmenyse. Tiek valstybės, tiek apskričių, tiek savivaldybės valdžios institucijų sprendimus NVO gali bandyti įtakoti pareikšdamos savo nuomonę apie jų priimamus teisės aktus. Išanalizavus teisės aktuose įtvirtintas valstybės institucijų pareigas, galime teigti, jog skiriasi: valstybės institucijų įsipareigojimai konsultuotis su NVO; NVO galimybė dalyvauti rengiant teisės aktų projektus; Valstybės ir apskričių lygmenyje tai tiesiogiai priklauso nuo valdžios noro, o savivaldybių lygmenyje NVO atstovavimo galimybės teisės aktuose įtvirtintos konkrečiausiai. Tačiau apskritai iš teisės aktų visumos matomas bendro pobūdžio principas – pagal šiandien egzistuojantį reglamentavimą realus NVO atstovavimo efektyvumas visiškai priklauso nuo valdžios institucijų supratingumo ir noro išgirsti nevyriausybinių organizacijų nuomonę.

19

3. Šakinis NVO atstovavimas NVO šaka – nevyriausybinių organizacijų grupė, kurią sudaro: organizacijos, veikiančios toje pačioje veiklos sferoje arba/ir organizacijos, kurių narius jungia tam tikros bendros savybės ir iš jų atsirandantys panašaus pobūdžio interesai. Šios organizacijų grupės turi didesnes galimybes būti atstovaujamos valstybiniame sektoriuje, nes paprastai jos susiburia šalia kokios nors valdžios institucijos, kuri rūpinasi ir koordinuoja valstybės politiką jų veiklos srityje. Tokiu būdu prasidėjęs bendradarbiavimas padeda institucijoms efektyviau įgyvendinti savo vykdomą politiką, o NVO suteikia galimybę pasakyti savo nuomonę ten, kur ji išties yra svarbi. Galimas ir atvirkštinis variantas, kai organizacijos pačios ima bendradarbiauti ir taip įgavusios pakankamai „svorio“ priverčia valdžios instituciją išgirsti savo nuomonę.

Kaip ten bebūtų, tokio šakinio NVO atstovavimo

pavyzdžių Lietuvoje vis daugėja. Akivaizdu, kad norint ištirti, kaip realiai šiuo metu NVO sektorius yra atstovaujamas valdžios institucijose, reikia panagrinėti keletą šakinio NVO atstovavimo atvejų. Šis tyrimas nepretenduoja nuodugniai ištirti viso sektoriaus, todėl buvo atsitiktinai pasirinktos penkios didelės NVO grupės : 1) Organizacijos, ginančios visuomenės sveikatos interesus; 2) Kultūros ir meno organizacijos; 3)Sporto organizacijos; 4) Neįgaliųjų organizacijos 5)Jaunimo organizacijos.

Toliau bus aptariami jų ir konkrečių valdžios institucijų bendradarbiavimo mechanizmai. Kadangi dauguma šakinių NVO atstovaujama panašiais principais, apie kiekvieną iš minėtųjų grupių aptarsime: institucija – kokia yra pagrindinė institucija, su kuria bendradarbiaujama; teisinis reglamentavimas – koks šio bendradarbiavimo teisinis reglamentavimas; atstovaujamos organizacijos –

kokios konkrečiai nevyriausybinės organizacijos gali būti

atstovaujamos; Atstovaujanti organizacija – kokia organizacija (jei tokia yra) atstovauja toje šakoje veikiančių NVO interesus. atstovavimo mechanizmas – kokia forma yra konsultuojamasi su NVO ir kiek realiai tai padeda įgyvendinti NVO šakos interesus; atstovavimo mechanizmo efektyvumas – ar visos toje šakoje veikiančios organizacijos turi lygias galimybes pareikšti savo nuomonę valdžios institucijai;

20

apibendrinant – bendra šakos atstovavimo charakteristika.

3.1 ORGANIZACIJOS, GINANČIOS VISUOMENĖS SVEIKATOS INTERESUS Institucija Seimas ir Sveikatos apsaugos ministerija.

Reglamentavimas Pradinė

nuoroda

į

visuomenės

sveikata

besirūpinančių

organizacijų

atstovavimą

ir

bendradarbiavimą su minėtąja ministerija yra pateikta Sveikatos sistemos įstatyme – pagrindiniame akte, reglamentuojančiame valstybės politiką sveikatos apsaugos srityje. Kaip vienas iš sveikatinimo veiklos principų minimas „visuomeninių organizacijų dalyvavimas valdant sveikatinimo veiklą ir tiesiogiai, ir per išrinktus savo atstovus“1 .

Esant tokiai nuostatai įstatyme, sveikatos apsaugos ministerija turi pareigą nuolat savo darbe konsultuotis su organizacijomis ir išklausyti jų pateiktų pasiūlymų. Įstatyminiu lygiu joks konkretus atstovavimas nėra įtvirtintas, tačiau yra keletas pagrindinių poįstatyminių aktų, kuriuose galima matyti gana aiškius institucijų ir šios grupės NVO bendradarbiavimo mechanizmus. Tai – Nacionalinės sveikatos tarybos nuostatai2, Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai3.

Atstovaujamos organizacijos Nacionalinės sveikatos tarybos nuostatuose yra pateiktas bendras šių organizacijų apibrėžimas: „Visuomeninės organizacijos, ginančios visuomenės sveikatos interesus – tai įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos visuomeninės organizacijos, kurių įstatuose yra numatyta visuomenės sveikatos interesų gynimo veikla“. Šis apibrėžimas rodo, kad bet kokia asmenų grupė, įsteigusi organizaciją, kurios veikla yra susijusi su visuomenės sveikatinimu, turi teorinę galimybę būti atstovaujama.

Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose neišskiriamos jokios organizacijos, su kuriomis turi būti konsultuojamasi, tačiau ministerijos internetiniame tinklapyje4 galima rasti nuorodų į pačias įvairiausias organizacijas (gydytojų, pacientų, studentų ir pan.), su kuriomis yra bendradarbiaujama ir konsultuojamasi priimant aktualius sveikatos apsaugai sprendimus.

Atstovaujanti organizacija Vieningos visuomenės sveikatinimu užsiimančias NVO vienijančios organizacijos nėra.

Atstovavimo mechanizmas Pagrindinė ir vienintelė nuolat veikianti institucija, kurioje, ko gero, geriausiai atstovaujami įvairių visuomenės sveikatinimo veikla užsiimančių organizacijų interesai – Nacionalinė sveikatos taryba. Tai nuolat 1

Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatymas. 1994 m. liepos 19 d. Nr.I-552, 5 str.

LR Seimo nutarimas „Dėl nacionalinės sveikatos tarybos nuostatų patvirtinimo“, 1998 m. sausio 15 d.

3 LR Vyriausybės nutarimas „Dėl sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 1998 m. liepos 24 d.

4 http://www.sam.lt/lt/sam/nuorodos/nevyr/ 2

21

veikianti taryba prie Seimo, kurios nariai yra paskiriami keturių metų kadencijai bei kurios pagrindiniai uždaviniai būtent ir yra „stiprinti visuomenės sveikatą ir užtikrinti visuomenės dalyvavimą sprendžiant sveikatos problemas bei koordinuoti visuomeninių organizacijų, valstybės ir savivaldybių institucijų bendradarbiavimą šiais klausimais“1. Ši institucija iš tiesų ženkliai prisideda prie valstybės sveikatos apsaugos politikos kūrimo, nes nuolat analizuoja sveikatos apsaugos situaciją Lietuvoje, teikia pasiūlymus ir konsultacijas Seimui, Vyriausybei ir pan. Į šią tarybą įeina ir NVO, ginančių visuomenės sveikatos interesus, atstovai. NVO atstovus siūlo Seimo Sveikatos reikalų komitetas iš šių organizacijų pasiūlytų atstovų pagal organizacijų veiklos kryptis, pirmenybę teikdamas organizacijoms, kurios dalyvauja įgyvendinant valstybės ar savivaldybių sveikatos programas.

Nagrinėjant organizacijų, besirūpinančių sveikatos apsauga atstovavimą paminėtina sveikatos apsaugos ministro patariamoji institucija – kolegija, kurią paprastai sudaro ministras ir ministerijos sekretoriai, o prireikus į jos sudėtį gali būti įtraukti NVO atstovai2. Tai, ar NVO galės atstovauti savo narių interesams šioje bendradarbiavimo formoje tiesiogiai priklauso nuo ministerijos, o ne nuo pačių organizacijų.

Atstovavimo mechanizmo efektyvumas Nėra numatyta jokių konkrečių principų, pagal ką Seimo Sveikatos reikalų komitetas atrenka NVO atstovus į Nacionalinę sveikatos tarybą, kas leidžia abejoti, kiek realiai visos

sveikatinimo veikla

užsiimančios organizacijose turi galimybę būti atstovaujamos ir informuojamos apie NVO atstovo darbą toje taryboje.

Kita vertus, tas pats atstovų atrankos principų nebuvimas bent jau teoriškai palieka galimybę bet kuriai sveikatos NVO siūlyti savo atstovus į šią tarybą. Dėl šios priežasties iš dalies galima daryti išvadą, jog visos visuomenės veikla besirūpinančios NVO turi galimybę būti atstovaujamos.

Apibendrinant, galima teigti, jog visos NVO, ginančios visuomenės sveikatos interesus turi teorinę galimybę būti atstovaujamos formuojant valstybės politiką sveikatos apsaugos srityje, nes bet kurios iš jų atstovai gali būti išrinkti į Nacionalinę sveikatos tarybą. Tačiau realus tokios teisės įgyvendinimas yra neaiškus, kadangi nėra apibrėžtos NVO atstovų patekimo į šią tarybą procedūros ir jų atrankos principai. Taip pat NVO gali įtakoti sveikatos apsaugos ministerijos veiklą, jei jų atstovai yra pakviečiami į ministro kolegijos sudėtį, tačiau tik savo iniciatyva šioje kolegijoje organizacijos atsirasti negali.

Bendrai, nepaisant konkrečių NVO atstovų atrankos į tarybą principų nebuvimo, toks darinys kaip Nacionalinė sveikatos apsaugos taryba yra neblogas pavyzdys, kaip valstybinis sektorius gali įtraukti į savo sprendimų priėmimo procesą NVO ir taip užtikrinti didesnį sprendimų priėmimo efektyvumą.

1 2

Nacionalinės sveikatos Tarybos nuostatai, II dalis Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai, 16p.

22

3.2 KULTŪROS IR MENO ORGANIZACIJOS Institucija Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Reglamentavimas Kultūros ir meno NVO atstovavimą nustatančiame reglamentavime svarbus yra meno kūrėjo ir meno kūrėjų statuso įstatymas1, kuris, nors ir nenustato jokio NVO ir valdžios bendradarbiavimo mechanizmo, padeda identifikuoti kultūros ir meno organizacijas, turinčias realias galimybes įtakoti valstybės kultūros politikos formavimą. Šiame įstatyme išvardintus požymius turinčios organizacijos įgauna specialų „meno kūrėjų organizacijos“ statusą ir iš jo atsirandančias privilegijas.

Poįstatyminiu lygmeniu meno ir kultūros organizacijų atstovavimas įtvirtintas Lietuvos Kultūros ir meno tarybos nuostatuose2.

Bendrąja prasme Kultūros ir meno organizacijų atstovavimui reikšmingi yra Kultūros ministerijos nuostatai3. Jie minėtini todėl, kad priešingai nei kitų nagrinėtų šakų atstovavimo atvejais, šiuose nuostatuose galima rasti tik nuorodų į visų kultūros ir meno organizacijų finansavimą, tačiau jokia pareiga su visomis NVO konsultuotis juose neįtvirtinta.

Atstovaujanti organizacija – Lietuvos meno kūrėjų asociacija.

Atstovaujamos organizacijos Iš kultūros ir meno organizacijų didžiausias galimybes būti atstovaujamos turi meno kūrėjų organizacijos. Tai gana nemažai specifinių požymių4 turinčios asociacijos, vienijančios meno kūrėjus pagal sritis arba tokių sričių derinius. Profesionalių meno kūrėjų interesų atstovavimas – ko gero, pagrindinė tokių organizacijų savybė. Visos šios asociacijos yra susibūrusios į Lietuvos meno kūrėjų asociaciją, kuri bendrai, galima teigti, atstovauja visų profesionalių meno kūrėjų interesams valdžios institucijose.

Nors profesionalūs meno kūrėjai ir jų interesai iš tiesų yra svarbūs valstybės kultūrinei raidai, tačiau, deja, tenka pripažinti, kad kitos kultūros ir meno organizacijos neturi jokių galimybių būti atstovaujamos valstybiniame sektoriuje. Pradedančiuosius menininkus vienijančios, kultūros švietimu, netradicinio meno populiarinimu užsiimančios organizacijos neturi galimybės būti Lietuvos meno kūrėjų asociacijos nariais, nes jų nariai nebūtinai patys kuria, arba kuriančių narių menas neatitinka valstybės nustatytų standartų (žr. LR meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įst., 3 str. 2 d.). Teisės aktuose neįtvirtinta, kaip tokios Lietuvos meno kūrėjų asociacijai nepriklausančios organizacijos gali pareikšti savo nuomonę valdžios institucijoms (neskaitant bendros teisės aktų derinimo tvarkos teikiamų galimybių).

1

Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų statuso įstatymas. 1996 m. rugpjūčio 15 d. Nr. I-1494 LR Kultūros ministro įsakymas „Dėl Lietuvos kultūros ir meno tarybos nuostatų patvirtinimo“. 2001 m. sausio 11 d. Nr. 7 3 LR Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 1020 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“. 2002 m. birželio 13 d. Nr. 906 4 Žr. Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų statuso įstatymas. 1996 m. rugpjūčio 15 d. Nr. I-1494, 3 str. 2d.

2

23

Atstovavimo mechanizmas Meno kūrėjų organizacijos, susibūrusios į Lietuvos meno kūrėjų asociaciją, turi puikias galimybes būti atstovaujamos Kultūros ministerijoje. Prie jos veikianti konsultacinė institucija - Lietuvos Kultūros ir Meno taryba - suteikia galimybes bet kuriai iš šių organizacijų ženkliai prisidėti prie kultūros politikos formavimo. Kalbant apie šią tarybą svarbu yra tai, jog ją iš viso sudaro 15 narių, iš kurių 7 deleguoja Lietuvos meno kūrėjų asociacija, po vieną – Kultūros savivaldos kolegija, Muziejų asociacija, Bibliotekų taryba, 5 narius skiria kultūros ministras. Šiuo metu Lietuvos meno kūrėjų asociacija jungia vos 11 meno kūrėjų organizacijų1.

Tai realiai reiškia, kad vienu metu maždaug du trečdaliai visų egzistuojančių meno kūrėjų organizacijų Lietuvos kultūros ir meno taryboje gali būti atstovaujamos tiesiogiai. Nepaisant to, kad ši institucija yra tik konsultacinio pobūdžio, visgi tai, jog ji yra nuolat veikianti ir gali realiai įtakoti ministerijos veiklą parodo, kokias dideles galimybes būti atstovaujami turi meno kūrėjai Lietuvoje.

Atstovavimo mechanizmo efektyvumas Galima teigti gana konkrečias išvadas, jog meno kūrėjų interesai yra atstovaujami labai efektyviai, tačiau visos kitos meno ir kultūros organizacijos neturi įtvirtinto mechanizmo, kaip tiesiogiai savo iniciatyva pareikšti nuomonę apie ministerijos priimamus sprendimus. Galima teigti, kad Lietuvos meno kūrėjų asociacija yra pernelyg vienpusiškai orientuota ir šiuo metu egzistuojantis jos santykis su valdžios institucijomis iškraipo bendrą NVO atstovavimo schemą.

Apibendrinant, Kultūros ir meno NVO atstovavimas yra labai netolygus. Sudarydamos galimybes atstovauti profesionalių meno kūrėjų interesus, valdžios institucijos pamiršta, jog kultūra ir menas yra svarbus ne tik patiems kūrėjams, bet taip pat ir to meno gavėjams bei visuomenei apskritai. Dėl šios priežasties kultūros ir meno NVO atstovavimas dar turėtų būti tobulinamas.

3.3 SPORTO ORGANIZACIJOS Institucija Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Vyriausybės (toliau – Sporto departamentas) Reglamentavimas Iš pirmo žvilgsnio matyti, jog sporto NVO vaidina reikšmingą vaidmenį kūno kultūros ir sporto plėtotės politikoje. Visuose aktuose, kurie reglamentuoja Sporto departamento veiklą bei apskritai yra susiję su sporto sritimi itin dažnai yra minimos sporto nevyriausybinės organizacijos bei jų santykis su valstybiniu sektoriumi. Įstatyminiu lygiu sporto organizacijų ir jų rūšių apibrėžimus pateikia Kūno kultūros ir sporto

1

Informacija iš http://www.lmka.lt/nariai.html. Žiūrėta 2006 08 05

24

įstatymas1 (toliau – Sporto įstatymas). Šiame įstatyme, kaip ir daugelio kitų NVO šakų atvejais nėra įtvirtinta jokio konkretaus atstovavimo mechanizmo, tačiau įstatymas leidžia nustatyti, kokios organizacijos apskritai yra laikytinos sporto NVO. Poįstatyminiu lygiu taip pat yra priimta keletas teisės aktų, kurie aktualūs mūsų nagrinėjamai temai.

Keli pagrindiniai iš jų – tai Sporto departamento nuostatai2 bei Kūno kultūros ir sporto komisijos nuostatai3.

Departamento nuostatuose yra numatyta daugybė prielaidų NVO atstovavimui, juose išvardijamos funkcijos, kurias pastarasis vykdo su nevyriausybinių organizacijų pagalba.

Iš poįstatyminių aktų taip pat paminėtini įvairaus pobūdžio reglamentai, nustatantys įvairių komisijų, tarybų sudarytų prie Sporto departamento veiklą ir darbo organizavimą (pvz., Lietuvos strateginių klausimų komisijos darbo reglamentas4) Atstovaujanti organizacija Sporto organizacijas vienijančios ir daugumos jų interesus atstovaujančios organizacijos nėra.

Atstovaujamos organizacijos Sporto organizacijos, su kuriomis bendradarbiauja Sporto departamentas ir kurios dalyvauja sporto plėtotės politikos įgyvendinime bendrai, yra apibrėžtos Sporto įstatyme: „Sporto organizacijos pagal šį įstatymą yra juridinio asmens teises turintys sporto klubai, sporto mokyklos, sporto centrai, sporto bazės, sporto šakų federacijos, asociacijos, draugijos ir kitos kūno kultūra ir sporto veikla užsiimančios organizacijos bei institucijos, kurios sudaro sąlygas praktikuoti kūno kultūrą ir sportą, rengti sportininkus, organizuoti sporto varžybas ir kitus kūno kultūros bei sporto renginius.“ Verta pastebėti, kad toks apibrėžimas leidžia suprasti, jog šiuo metu sporto organizacijomis laikomos ne tik nevyriausybinės organizacijos - toliau nagrinėjant pastarųjų atstovavimą, reiktų nepamiršti, jog tam tikrą dalį sporto organizacijų atstovavime užima ir privataus sektoriaus subjektai.

Kadangi pats apibrėžimas yra pakankamai platus, toks pats yra ir sporto organizacijų spektras. Ne visos organizacijos turi vienodas galimybes būti atstovaujamos. Pagal šiuo metu galiojantį apibrėžimą sporto organizacijomis yra laikomi ir tautinis olimpinis komitetas, ir Lietuvos krepšinio federacija, ir bet kokia sporto mokykla (pastebėtina, kad jos visos atitinka pirmoje tyrimo dalyje suformuluotus NVO požymius ir todėl taip pat laikytinos NVO), kurios yra visiškai skirtingos tiek savo veiklos pobūdžiu, tiek mastu, tiek reikšmingumu visuomenei. Dėl tokio sporto organizacijų įvairiapusiškumo, jų galimybes atstovauti ir būti atstovaujamoms tai pat skirtingos.

1

Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas. 1995 m. gruodžio 20 d. Nr. I-1151 LR Vyriausybės nutarimas „Dėl Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų patvirtinimo”. 1996 m. rugpjūčio 23 d. Nr. 1012 3 LR Vyriausybės nutarimas „Dėl kūno kultūros ir sporto komisijos sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“. 2002 m. gegužės 13 d. Nr. 666 2

4

LR kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus įsakymas „Dėl Lietuvos strateginių sporto klausimų komisijos sudarymo“. 2005 m. gruodžio 20 d. Nr. V-532

25

Atstovavimo mechanizmas Sporto srityje institucija, kurioje NVO turi galimybes konsultuoti valdžios institucijas ir pareikšti savo nuomonę, yra Kūno kultūros ir sporto komisija. Ši komisija yra pakankamai reikšminga, nes koordinuoja kūno kultūros ir sporto politikos planavimą. Į jos sudėtį įeina kelių NVO atstovai1. Tačiau nei šios komisijos nuostatuose, nei kokiuose kituose teisės aktuose nėra nurodyti principai, pagal ką yra atrenkami būtent šių organizacijų atstovai.

Prie Sporto departamento veikia įvairios komisijos bei darbo grupės. Sveikintina tai, kad jose taip pat yra NVO atstovų. Pvz., Strateginėje sporto komisijoje yra trys NVO atstovai2, Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondo ekspertų komisija beveik visa yra sudaryta iš NVO atstovų3 ir t.t. Taip, ko gero yra todėl, jog Sporto departamentas nemažai savo funkcijų yra delegavęs nevyriausybinėms organizacijoms4, iš ko kyla tiesioginė būtinybė su pastarosiomis konsultuotis. Deja, tenka pripažinti, kad taip pat, kaip ir Kūno kultūros ir sporto komisijos atveju, nei vienoje iš komisijų ar darbo grupių nėra numatyta jokie atstovų atrankos principai ir jų atskaitomybės kitoms NVO sistema.

Atstovavimo mechanizmo efektyvumas Akivaizdu, kad jokiais principais neparemta atstovų atranka lemia tai, jog šiuo metu iš sporto organizacijų atstovaujamos yra tik pačios didžiausios NVO. Bendrąja prasme, tai yra visiškai pateisinama, nes didžiausios organizacijos paprastai atstovauja didžiausias interesų grupes. Kita vertus, sunku teigti, kad šiuo metu egzistuojančioje atstovavimo sistemoje, teisę pareikšti savo nuomonę turi visos sporto organizacijos.

Apibendrinant, teigtina, kad nemažai savo funkcijų valstybinės institucijos sporto politikos srityje šiuo metu yra delegavusios sporto organizacijoms, kas savaime lemia bendrąja prasme skaitlingą sporto NVO atstovavimą.

Visgi toks sveikintinas NVO ir Sporto departamento bendradarbiavimas nepaneigia fakto, jog dabar sporto srityje NVO atstovų atranka tikrai nėra pakankamai skaidri ir efektyvi, nes atstovaujami paprastai tik pačių didžiausių organizacijų interesai.

3.4 NEĮGALIŲJŲ ORGANIZACIJOS Institucija Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Neįgaliųjų reikalų departamentas).

1

LR Vyriausybės nutarimas „Dėl kūno kultūros ir sporto komisijos sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“. 2002 m. gegužės 13 d. Nr. 666

2

Strateginių sporto klausimų komisijos darbo reglamentas. 1p.

3

LR kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo kūno kultūros ir sporto ekspertų komisijos sudarymo“. 2005 m. gruodžio 12 d. Nr. V-513 4 Žr. Kūno kultūros is Sporto departamento nuostatus, 6.2; 6.4; 6.13; 6.14; 6.23.

26

Reglamentavimas Neįgaliųjų NVO atstovavimas gana detaliai yra reglamentuotas įstatyminiu lygmeniu. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme1 nuorodą į NVO atstovavimą galima rasti jau kalbant apie pagrindinius neįgaliųjų socialinės integracijos principus: „Pagrindiniai neįgaliųjų socialinės integracijos principai: <...> visapusiško dalyvavimo – visais lygmenimis visi su neįgaliųjų gyvenimu ir veikla susiję klausimai sprendžiami derinant su jais ir (ar) jų atstovais pagal įstatymą bei atsižvelgiant į jų patirtį“ (3 str.). Taip pat labai svarbu tai, jog kalbant apie neįgaliųjų socialinės integracijos valdymą, kaip vienos iš tokį valdymą įgyvendinančių institucijų įvardijamos neįgaliųjų asociacijos (16 str. 6 d.), o įstatyme kalbant apie Lietuvos neįgaliųjų reikalų tarybą yra įtvirtinama, jog ji „sudaroma visuomeniniais pagrindais, lygiateisės partnerystės pagrindu iš valstybės institucijų ir neįgaliųjų asociacijų deleguotų atstovų“, t.y. jau įstatyminiu lygmeniu įtvirtintas NVO ir valstybinių institucijų atstovų lygiateisiškumas šioje taryboje. Dar labai svarbu, kad pačiame įstatyme įtvirtinta būtinybė konsultuotis su šia taryba dėl teisės aktų, susijusių su neįgaliųjų socialine integracija (17 str.). Bendrai, aptariamas įstatymas labai akivaizdžiai įtvirtina valdžios institucijų pareigą sudaryti sąlygas neįgaliesiems būti atstovaujamiems per jų NVO, kas neabejotinai yra sektinas tokio reglamentavimo pavyzdys.

Esant tokioms neįgaliųjų NVO atstovavimui palankioms nuostatoms įstatyme, be abejo, egzistuoja ir jas detalizuojantys poįstatyminiai aktai. Tai, visų pirma, – Neįgaliųjų reikalų departamento nuostatai2, kuriuose dar kartą įtvirtinama būtinybė iš anksto konsultuotis su Neįgaliųjų reikalų taryba dėl teisės aktų projektų, nustatoma pareiga informuoti neįgaliųjų asociacijas apie neįgaliųjų socialinės integracijos būklę bei pokyčius. Toliau kalbant apie poįstatyminius aktus, aktualius neįgaliųjų NVO atstovavimui, be abejo, svarbūs yra Neįgaliųjų reikalų tarybos nuostatai3. Juose reglamentuota šios tarybos funkcijos, veikla, darbo organizavimas, detaliai įtvirtina, kaip neįgaliųjų organizacijos gali įtakoti valstybės politiką šioje srityje.

Atstovaujamos ir atstovaujančios organizacijos Verta pradėti nuo to, kad kaip neįgaliųjų nevyriausybines organizacijas teisės aktai pripažįsta neįgaliųjų asociacijas. Tai reiškia, kad realiai galimybes būti atstovaujami turi būtent patys neįgalieji – tokių asociacijų nariai. Kaip ir daugeliu šakinio NVO atstovavimo atvejų, kai kurios organizacijos turi didesnes galimybes būti atstovaujamos nei kitos, bet šioje šakoje situacija yra kiek kitokia, nes į Neįgaliųjų reikalų tarybą atstovus deleguoja šios neįgaliųjų organizacijos: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, Lietuvos kurčiųjų draugija, Lietuvos invalidų draugija, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis“, Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija, Lietuvos parolimpinis 1

Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. 1991 m. lapkričio 28 d. Nr. I-2044 Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Dėl neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“. 2005 m. gruodžio 30 d. Nr. A1-340 3 LR Vyriausybės nutarimas „Dėl neįgaliųjų reikalų tarybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“ 2005 m. gruodžio 23 d. Nr. 1426 2

27

komitetas1. Visos šios organizacijos bendrai sudėjus vienija beveik visas kitas neįgaliųjų asociacijas ir taip yra beveik užtikrinamas lygiateisis visų neįgaliųjų NVO (ir pačių neįgaliųjų) atstovavimas.

Atstovavimo mechanizmas Kaip jau minėta, pagrindinis valdžios institucijų ir neįgaliųjų NVO dialogas vyksta Neįgaliųjų reikalų taryboje. Iš 14 tarybos narių 7 yra NVO atstovai, įtvirtintas vadovavimo tarybai balansas – „tarybos pirmininku išrinkus valstybės institucijos atstovą, pavaduotoju turi būti išrinktas neįgaliųjų asociacijos atstovas ir atvirkščiai“2. Ši taryba realiai ir efektyviai atstovauja skirtingų neįgaliųjų grupių interesams, nes su ja turi būti tariamasi rengiant bet kokius su neįgaliaisiais susijusius teisės aktus, ji turi teisę teikti rekomendacijas valdžios institucijoms neįgaliųjų socialinė integracijos klausimais.

Atstovavimo mechanizmo efektyvumas Labai svarbu tai, jog priešingai nei aptartų kitų šakinio atstovavimo atvejų, tarybos nuostatuose yra konkrečiai įtvirtinta kokių organizacijų atstovai patenka į jos sudėtį, o pačios atstovaujamos NVO visos drauge sudaro tam tikrą sistemą, per kurią realiai yra atstovaujamos beveik visos neįgaliųjų organizacijos. Toks šakinio atstovavimo mechanizmas, neabejotinai yra vienas efektyviausių iš visų šiuo metu egzistuojančių šakinio atstovavimo pavyzdžių.

Apibendrinant, belieka dar kartą akcentuoti tai, jog šios NVO šakos atstovavimas yra: 1)

gana detaliai reglamentuotas įstatyminiu lygmeniu;

2)

egzistuoja tam tikra sistema, per kurią galimybę būti atstovaujamomis turi beveik visos toje

šakoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos; 3)

NVO atstovai turi realią galimybę įtakoti šioje srityje vykdomą valstybės politiką.

Šie požymiai leidžia teigti, jog neįgaliųjų interesų atstovavimas yra vienas geriausių šiuo metu egzistuojančių šakinio atstovavimo pavyzdžių Lietuvoje.

3.5 JAUNIMO ORGANIZACIJOS Institucija Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Reglamentavimas Jaunimo NVO atstovavimas yra vienas detaliausiai iš visų NVO šakų reglamentuotų įstatyminiu lygiu. Dalinai tai yra dėl aktyvaus pačių NVO dalyvavimo Jaunimo politikos pagrindų įstatymo3 rengime ir 1 2 3

Lietuvos Neįgaliųjų reikalų tarybos nuostatai. 2p.

Lietuvos Neįgaliųjų reikalų tarybos nuostatai. 13p.

Lietuvos Respublikos Jaunimo pagrindų įstatymas. 2003 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-1871

28

svarstyme. Šis įstatymas ypatingas tuo, kad didžiąja dalimi yra skirtas jaunimo bei jaunimo organizacijų ir valdžios institucijų bendradarbiavimui įtvirtinti. Jaunimo organizacijos įstatyme yra apibrėžtos labai konkrečiai, beveik visame įstatymo tekste yra vartojamas žodžių junginys „jaunimas ir jaunimo organizacijos“, kas parodo, jog šioje srityje visas jaunimas ar bent jaunimo atstovavimas yra tapatinamas su jaunimo NVO. Tai vienas nedaugelio įstatymų, kuriame organizacijoms yra skiriamas atskiras skirsnis. Tai, ko gero, yra vienintelis teisės aktas, kuriame įstatyminiu lygiu yra reglamentuojami ir pačių organizacijų tarpusavio santykiai - kalbama apie jas jungiančią Lietuvos jaunimo organizacijų tarybą, išvardijamos jos funkcijos. Dar vienas šio įstatymo išskirtinumas yra tas, kad jame yra numatomas jaunimo NVO atstovavimas savivaldybių lygiu (panašaus pobūdžio įstatymų įtvirtintas teises būti atstovaujamomis savivaldybėse turi labai nedaugelis NVO šakų). Kaip jau buvo minėta kalbant apie NVO atstovavimą savivaldybės valdymo lygmenyje, šakų atstovavimo savivaldybėse šiame darbe detaliau nenagrinėsime, tačiau bendrai tokios įstatymo nuostatos išties yra išskirtinės ir naudingos jaunimo NVO, nes padeda geriau atstovauti savo narių interesus skirtinguose valdymo lygmenyse.

Panašiai, kaip ir neįgaliųjų organizacijų atstovavimo atveju, įstatyme yra nustatyti jaunimo politikos principai, kurie suteikia akivaizdžias prielaidas jaunimo organizacijų ir valstybės institucijų bendradarbiavimui: „Pagrindiniai jaunimo politikos įgyvendinimo principai yra šie: pariteto - valstybės ir savivaldybių institucijos

ir įstaigos bei jaunimo organizacijos yra atstovaujamos po

lygiai<..>; dalyvavimo - su jaunimu susiję klausimai sprendžiami jaunimui dalyvaujant ir derinant su jaunimu ar jaunimo organizacijų atstovais; informavimo - valstybės ir savivaldybių institucijos jaunimą

ir įstaigos bei jaunimo organizacijos informuoja

jam aktualiais klausimais priimtina ir prieinama forma; <...> bendravimo ir bendradarbiavimo - Lietuvos jaunimo organizacijos bendrauja ir bendradarbiauja su

Lietuvos ir užsienio jaunimo organizacijomis, valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis“ (3 str.).

Reglamentavimas poįstatyminiais aktais kiek detaliau numato valdžios ir jaunimo NVO bendradarbiavimo mechanizmą. Pagrindiniai poįstatyminiai teisės aktai, detalizuojantys jaunimo NVO atstovavimą – Jaunimo reikalų departamento nuostatai1; Jaunimo reikalų tarybos nuostatai2.

Atstovaujamos organizacijos

1

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Dėl jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ 2006 m. balandžio 11 d. Nr. A1-100 2 LR Vyriausybės nutarimas „Dėl jaunimo reikalų tarybos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 2006 m. balandžio 5 d. Nr. 330

29

Kaip jau minėta kalbant apie įstatyminį atstovavimo reglamentavimą, visos jaunimo organizacijos, kurios nori dalyvauti valstybės jaunimo politikoje, gali tai daryti TIK per Lietuvos jaunimo organizacijų tarybą. Ši įstatyme apibūdinta institucija „koordinuoja jaunimo organizacijų vienijimąsi bendradarbiavimo, keitimosi informacija, organizacijų galimybių stiprinimo, pozityvaus požiūrio į visuomeninę veiklą formavimo srityse“.

Jaunimo NVO

atstovavimas yra ypatingas tuo, kad ir pačios organizacijos konsolidavosi, sukurdamos vieningą jas atstovaujančią instituciją. Visos organizacijos šioje taryboje pačios turi galimybę nuspręsti, kas jas atstovaus prieš valdžios institucijas. Toks deleguotas atstovavimas iš pačių NVO pusės leidžia teigti, kad atstovaujamos yra beveik visos jaunimo NVO, nes norinčios pareikšti nuomonę naujai susikūrusios organizacijos turi galimybę prisijungti prie jau minėtosios tarybos ir joje reikalauti, kad būtų atstovaujami jų interesai. Toks „tarpusavio išsiaiškinimas“, be abejo, reikalauja nemažai pastangų ir bendradarbiavimo tarp pačių organizacijų, tačiau jis neabejotinai padeda teisingausiai atstovauti viso jaunimo poreikius.

Atstovavimo mechanizmas NVO ir valstybinių institucijų atstovai drauge kuria jaunimo politiką Jaunimo reikalų tarybos pagalba. Šią Tarybą sudaro 12 narių: 6 valstybės institucijų ir įstaigų deleguoti atstovai ir 6 Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos deleguoti atstovai1.

Taip pat, kaip ir Neįgaliųjų reikalų taryboje, čia yra nustatytas valdžios ir NVO balansas tarybos valdyme: „Tarybos pirmininku paskyrus valstybės institucijos ar įstaigos atstovą, Tarybos pirmininko pavaduotoju turi būti skiriamas Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos atstovas ir atvirkščiai“2. Ši taryba neabejotinai ženkliai prisideda prie jaunimo politikos formavimo ir taip atstovauja daugelio jaunų žmonių interesus.

Atstovavimo mechanizmo efektyvumas Toks šakinio atstovavimo mechanizmas yra vienas efektyviausių iš visų šiuo metu egzistuojančių šakinio atstovavimo pavyzdžių. Labai svarbu tai, jog visos jaunimo NVO jungiasi į skėtinę organizaciją, kuri atstovauja jaunimo NVO interesus Tad kaip ir neįgaliųjų atveju teisinis reglamentavimas nustato aiškią atstovavimo procedūrą, suteikiančią galimybę pačioms NVO demokratiškai nuspręsti, kas jas turi atstovauti.

Apibendrinant, Jaunimo NVO atstovavimas yra labai panašus į neįgaliųjų organizacijų atstovavimą, tik prie pastarajam būdingų požymių dar reikia pridėti tai, kad NVO atstovai yra deleguoti per vieną skėtinę (neįgaliųjų atveju – per septynias) NVO, o tai užtikrina optimaliausią atstovavimo efektyvumą. NVO atstovai turi realią galimybę įtakoti šioje srityje vykdomą valstybės politiką

1 2

Jaunimo reikalų tarybos nuostatai. 10 p.

Jaunimo reikalų tarybos nuostatai. 12 p.

30

3.6 IŠVADOS DĖL ŠAKINIO NVO ATSTOVAVIMO REGLAMENTAVIMO Detaliai aptarus šių kelių NVO šakų atstovavimą, matoma nemažai panašumų, leidžiančių bendrąja prasme charakterizuoti šakinį NVO atstovavimą:  Visos minėtosios NVO šakos (kaip, beje, ir daugelis kitų NVO šakų, turinčių atstovavimo mechanizmą) turi galimybę įtakoti valstybės politiką konkrečioje srityje per savo atstovus įvairiose tarybose. Šios tarybos paprastai turi konsultacinį ir patariamąjį statusą, kai kurios iš jų yra labiau įtakingos, nes su jomis turi būti derinami teisės aktų projektai.  Valstybės institucijų ir NVO atstovų skaičiaus balansas anksčiau minėtose tarybose, tokiose, kaip, pvz., Nacionalinė sveikatos taryba, Lietuvos Kultūros ir meno taryba ir kt. yra labai įvairus – kai kur valdžios institucijos ir NVO yra atstovaujamos lygiateisiais pagrindais, kai kur valdžios institucijų atstovų skaičius yra gerokai didesnis.  Vienose NVO šakose galimybes būti atstovaujamomis turi beveik visos joje veikiančios NVO, kitose matomas labai akivaizdus tam tikrų organizacijų pranašumas. Toks atstovavimo proporcingumas priklauso nuo kelių dalykų. Visų pirma, svarbu kieno nuomonę vertina ir nori išgirsti pati valdžios institucija ir ką ji nori įtraukti į savo vykdomą politiką toje srityje. Kita vertus, kokios bebus sudarytos galimybės NVO būti atstovaujamoms valstybinėse institucijose, pats atstovavimo efektyvumas ir balansuotumas didžiąja dalimi visada priklausys ir nuo pačių organizacijų dalyvavimo. Neįmanoma yra padaryti taip, jog kiekviena organizacija turėtų po savo atstovą valdžios institucijoje, todėl tai yra pačių organizacijų pareiga deleguoti tinkamus atstovus nuo savo šakos. Taigi, svarbus ir vienijančios organizacijos institucinis stabilumas.  Geriausiai išvystytas yra tų NVO šakų atstovavimas, kuris yra detaliai įtvirtintas įstatyme.

Poįstatyminius aktus yra lengva keisti ir kartais netgi į juos nekreipti dėmesio. Pasikeitus valdančiosioms jėgoms pastarosios gali labai greitai pakeisti ir egzistuojančius atstovavimo mechanizmus. Dėl panašių priežasčių NVO atstovavimas, įtvirtintas tik poįstatyminiu lygmeniu neturi pakankamai stabilaus pagrindo plėtotis.  Egzistuoja gana vieninga NVO šakų atstovavimo sistema daugelyje valstybės institucijų, kas turėtų ilgalaikėje perspektyvoje „priversti“ visas institucijas perimti šią praktiką ir taip NVO įgautų galimybę pareikšti savo nuomonę visose su jų veikla susijusioje srityse.

31

4. Bendro NVO atstovavimo galimumas Aptarus NVO atstovavimą bendrai ir šakiniu pagrindu, akivaizdžiai matoma tai, kad egzistuoja daug ir gana efektyvių mechanizmų atstovauti tam tikrų grupių NVO interesus. Tačiau Lietuvoje bent jau šiuo metu nėra jokios vientisos schemos viso NVO sektoriaus atstovavimui.

Nagrinėjant to priežastis verta yra grįžti prie jau minėto Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projekto, kurį Seimui svarstyti 2001 m. buvo pateikęs Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas.

Priėmus šį įstatymą turėjo būti įkurta vieninga visų NVO interesus atstovaujanti institucija – Nevyriausybinių organizacijų plėtros taryba1. Ši taryba turėjo pradėti vientisą NVO plėtros politikos formavimą ir propagavimą tarp valdžios institucijų. Deja, tačiau tokios tarybos atsiradimas buvo gana griežtai sukritikuotas tiek pačių nevyriausybinių organizacijų, tiek valstybinių institucijų, todėl šio įstatymo projektas niekada taip ir nebuvo priimtas. Nagrinėjamos temos apie NVO atstovavimą kontekste verta yra paminėti pagrindinius tuo metu įvairių institucijų ir organizacijų pateiktus argumentus, kodėl apskritai nėra reikalinga vieninga institucija, atstovaujanti visų NVO interesus2:  Skirtingas pačių NVO išsivystymas - tarp pateikusiųjų išvadas institucijų ir organizacijų baimintasi, kad tokioje taryboje didžiausią galimybę pasisakyti ir būti atstovaujamos turėtų tik didžiausios ir objektyviai įtakingiausios NVO, mažosios tuo tarpu, priešingai, prarastų dalį savo įtakos, nes nuolat būtų pirmųjų „šešėlyje“. Tuo pačiu išsakyta nuomonė, jog taryboje atsiradęs mažą interesų grupę reprezentuojantis atstovas galėtų daryti nepagrįstai didelę įtaką visų NVO politikai.  NVO sektoriaus įvairiapusiškumas – šiame sektoriuje yra atstovaujama tiek daug skirtingų interesų, kad išties būtų sunku juos suderinti tarpusavyje (pvz., sporto ir pensininkų organizacijos). Kita vertus, NVO įvairiapusiškumas lemia tai, kad yra labai mažai sričių, kur būtina atstovauti visas NVO kartu, todėl keltas ir klausimas apie tokios institucijos reikalingumą apskritai.  Tokio pobūdžio tarybos lankstumas – akivaizdu, kad norint užtikrinti teisingą visų NVO atstovavimą į šią tarybą turėtų būti deleguoti išties skirtingų NVO atstovai. Būtų labai sunku (tiek projekto pateikimo metu, tiek ir dabar) sukurti vieningą sistemą, kuri leistų atrinkti atstovus, realiai atstovaujančius visą sektorių ir, priedo, tokius atstovus surinkus tikrai vėlgi kiltų skirtingų interesų suderinimo problema, kuri trukdytų priimti operatyvius, visam sektoriui aktualius sprendimus.

1

Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas, 5 - 6 str LR Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto išvada „Dėl nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projekto“. 2002 m. gegužės 6 d.

Nr. 18 2

32

 Pernelyg didelės tokios tarybos galios – norint, kad tokia taryba būtų efektyvi, reiktų jai suteikti išties daug galių (ką, beje, ir buvo bandoma padaryti minimame įstatymo projekte). Tai padarius atsirastų grėsme, jog tokia taryba ne tiek skatintų visų NVO plėtrą, kiek „stabdytų“ mažesnių organizacijų iniciatyvas, greičiau besivystančios NVO šakos nebegalėtų taip sparčiai ir efektyviai plėstis, gal netgi prarastų kai kurias šiuo metu jau turimas privilegijas.  Pamirštas pagrindinis argumentas, išdėstytas vyriausybės nuomonėje – valdžia nemato reikalo.

Taigi, apibendrinant pareikštąsias pastabas, galima būtų pasakyti, jog vieningas visas NVO atstovaujantis mechanizmas vargiai ar šiuo metu apskritai gali būti įtvirtintas (kieno tos pastabos, atleiskite? O kas alternatyvas panagrinės? Pasaulio precedentus?) . Šio tyrimo metu apžvelgus dabar egzistuojančius teisės aktus ir jų leidybos tendencijas, akivaizdu, kad tiek valdžios institucijos, tiek pačios NVO yra linkusios susikoncentruoti ties šakiniu NVO atstovavimu.

Tiesa, pakankamai natūralu yra tikėtis, kad ilgalaikėje perspektyvoje skirtingos NVO šakos, būdamos tikros dėl savo atstovavimo valdžios institucijose, ims vienytis ir taip, gal būt, atsiras tam tikras vieningas junginys, kuris pabandys užtikrinti, jog NVO būtų nuolat įtraukiamos į visas viešosios politikos sritis.

Atsiradus pakankamam kiekiui stiprių NVO šakų jos ims rūpintis viso sektoriaus plėtra, mažiau išsivysčiusių šakų interesų atstovavimu. Tačiau kol kas abejotina, ar tokių šakų Lietuvoje yra pakankamai. Todėl tikėtina, kad artimiausiu metu efektyviau ir tikslingiau skatinti atskirų NVO šakų atstovavimo mechanizmų tobulinimą bei plėtrą ir tokiu būdu stiprinti bendras NVO sektoriaus pozicijas.

33

Išvados  Pagrindinis NVO atstovavimo reglamentavimo trūkumas – bendros Nevyriausybinių organizacijų sąvokos nebuvimas. Skirtinguose valstybės politikos sritis reglamentuojančiuose teisės aktuose yra pateikiami skirtingi NVO apibrėžimai. Esant tokiai situacijai, prisiskyrimas prie NVO priklauso labiau nuo pačių organizacijų savęs suvokimo nei bendra valstybės suformuota pozicija. Įtvirtinus konkretų NVO apibrėžimą dingtų dauguma neaiškumų dėl tam tikrų organizacijų grupių priskyrimo NVO sektoriui, ir tai įgalintų „tikrąsias“ nevyriausybines organizacijas efektyviau reikalauti iš valstybinių institucijų teisės būti atstovaujamomis.  Visuose trijuose valstybės valdymo lygmenyse nėra įtvirtinta vieningų mechanizmų, kaip gali būti atstovaujamas visas NVO sektorius, tačiau egzistuoja nemažai šakinio atstovavimo galimybių. Taip pat būtina pastebėti, kad kalbant apie viso NVO sektoriaus atstovavimą, visuose trijuose lygmenyse pastarasis paprastai priklauso nuo valdžios institucijų valios, o ne nuo pačių organizacijų iniciatyvos. Taip yra todėl, kad praktiškai nėra įtvirtinta jokių bendrų

tokio atstovavimo principų, atstovų atranka į įvairias tarybas, komitetus bei

komisijas yra nesisteminga.  NVO atstovavimas šakiniu pagrindu valstybės valdymo lygmenyje šiuo metu yra neabejotinai perspektyviausias, efektyviausias bei geriausiai reglamentuotas. Tiesa, tai jokiu būdu nereiškia, kad toks atstovavimas jau dabar yra pakankamai išvystytas bei reglamentuotas tinkamai. Gerokai daugiau NVO šakų atstovavimas turėtų būti detaliau įtvirtintas įstatymuose. Kad NVO šakinis atstovavimas būtų skaidrus ir efektyvus, būtina numatyti ir tokios NVO įgyvendinimo procedūras.  Bendras NVO atstovavimas šiuo metu yra sunkiai įmanomas, nes kol kas sunku būtų įsivaizduoti instituciją, kuri efektyviai galėtų tai daryti. Visgi pagrindas tolesniam NVO atstovavimo valstybinėse institucijose plėtojimuisi yra šakinio NVO atstovavimo vystymas.

Nėra iškelta ir pagrįsta tyrimo hipotezė, nors matosi, kad ji yra įrodinėjama. Neišnagrinėtas NVO įstatyme pateiktas modelis, jo galimybės gūti įgyvendintam. Kiti alternatyvūs modeliai, žinomi kitose šalyse.

Neaišku, kieno nuomonė teikiama, kuom grindžiami faktai, daug nepagrįstų, abejones keliančių teiginių.

Reziumė – tokio teksto nerodyčiau viešumai, ypač per forumą, ar politikams – apsijuoktume.